⭐ Mokslai.lt – žinios moksleiviams, studentams ir mokytojams

“Jėga, kuri pakėlė ją iš lovos, buvo kaip troškulys. Moteris išėjo iš kambario vienmarškinė. Laiptinėje buvo visiškai tamsu. Turėklus ji apčiuopė rankomis. Durys į priemenę buvo užrakintos. Moteris pasuko į svetainę. Trumpą minutėlę sustojo prie lango. Jos žvilgsnio niekas nepatraukė. Už lango buvo

J.Vaičiūnaitė- poetė, subtiliai atskleidusi žmogaus praeities, jo šaknų svarbą laiko kryžkelėje. J.Vaičiūnaitės kūrybai svarbi kultūros erdvė, todėl savo lyrikos pasaulį ji kuria istorinėje plotmėje. Visa tai ryšku eilėraštyje “Vilnius. Archeologija”. Eilėraščio pavadinimas sukonkretina vietą (Vil

H. Radauskas “Elegija” Aš vienas stoviu ant didžiulės Žemės, kaip lašas apskritos, Juokiasi saulė ir mėnulis, Ir pučia vėjas iš šaltos Erdvės ir drasko mano plaukus Ir nieko negaliu suprast, Širdis gali nustoti plakus Anksčiau negu mokėsiu rast Tą angelą, kuris dainuoja Balsu vos g

A.Vienuolio “Grįžo” pavadinimas – nekonkretus, nusakantis veiksmą. Šis vienas žodis “grižo” nepasako, kas, iš kur, kodėl grįžo, bet apibūdina patį veiksmą, su kuriuo susiję tolesni įvykiai, būsenos, išgyvenimai… Ištrauka pradedama ankstyvo ryto aprašymu. Personifikuota saulė – tai tarsi veikėjas,

“Dabar jau turbūt galiu nieko nebijoti”,- pamanė Gregoras ir vėl sukruto. Gręžėsi sunkiai, šnopšdamas ir vis sustodamas pailsėti. Jo niekas neragino, visa darė savo valia. Vos tiktai apsigręžęs, tuojau patraukė į savo kambarį. Nusistebėjo, kaip pirma taip greit ir taip toli nuropojo. Tiktai jau visa