Etika- ypatinga filosofijos dalis, tai praktinė filosofija, apimanti visas gyvenimo sritis. Per etiką reiškiasi asmenybės žmogiškoji esmė, vertybinės orientacijos. Mano manymu, didžiausia vertybė yra meilė, todėl etikos prasmę aš suprantu kaip žmogiškosios būties išsaugojimą per meilės prizmę. Meilės, kaip didžiausios vertybės, teigimą galima pagrįsti įvairiais aspektais. Ypač svarbi šiuo klausimu yra vieno žymiausių ir įtakingiausių dabarties mąstytojų- E.Levino- filosofinė pozicija. Meilės sąvoką galime suvokti labai įvairiai: nuo abstrakčiosios meilės dievui iki vyro ir moters meilės, kurios egzistavimas neabejotinai susijęs su erosu (nepaisant metaforų, kad meilė yra pažinimas). E.Levinas teigia, jog esant erosui, tarp būtybių iškyla tam tikra kitybė, neredukuojama į loginę ar skaitinę skirtį, formaliai atskiriančią kiekvieną individą nuo bet kurio kito. Vyriškai būtybei moteriškumas yra kita ne tik dėl to, kad jo prigimtis kitokia, bet ir dėl to, kad tam tikra prasme moteriškumo prigimtis yra kitybė. Erotiniame santykyje svarbus yra ne kito asmens kitas bruožas, o jojo kitybės bruožas (E.Levinas, ,,Etika ir begalybė”,1994 m., ,,Baltos lankos”, Vilnius, 64 psl.). Bet ar ši mintis, kad meilė nepanaikina dualybės ir, kad ji kaip dviejų būtybių susiliejimas yra klaidinga romantikų idėja, nėra pernelyg skeptiška? Argi posakis ,,susiliejusios dviejų žmonių širdys” tėra tik skambi literatūrinė metafora? Štai čia ir yra tas susikirtimo taškas, kuris atskiria filosofiją nuo jutiminio žmogaus pasaulio, kuriame ryški jausmų pompastika ir pastangos atitrūkti nuo realybės (gal tai ir yra tikroji meilės supoetinimo priežastis). Tokiu būdu mokslas atskiriamas nuo intuityvaus žinojimo (jutimo). Tada galime iškelti kitą klausimą: argi žinojimas ir pažinimas kyla ne iš intuityvaus žmogaus mąstymo? E.Levinas ,,ne-pažinimo” sąvoką tarp dviejų žmonių traktuoja kaip pažinimo stoką. Pažinimui kita yra tai, kas nenumatoma. Tačiau erose kitybė nėra tas pats, kas nenumatomybė. Meilė yra meilė ne dėl to, kad žinojimas yra nenusisekęs. Erosas nėra nei kova, nei susiliejimas, nei pažinimas. Tarp santykių jam tenka ypatinga vieta: tai santykis su kitybe, su paslaptimi (E.Levinas, ,,Etika ir begalybė”, 1994 m. ,,Baltos lankos”, Vilnius, 65 psl.). Štai čia E. Levino mąstymas priartėja prie jausminio aspekto- nutolsta nuo tam tikrų mokslinių kriterijų.
Į meilės sąvoką galime pažvelgti ir iš psichologinės erdvės. Apie meilę daugiau rašė rašytojai, poetai ir filosofai negu mokslininkai. Psichologija, kuri remiasi gamtos mokslų principais apie tai ilgai tylėjo. Bet XX a. antroje pusėje atsirado humanistinė psichologija, teigianti, kad žmogus yra ne tam tikrų funkcijų (atminties, mąstymo, suvokimo, emocijų) suma, o nepakartojama, unikali asmenybė- visuma, pasireiškianti poelgiais, mintimis, jausmais, kitaip tariant, savo gyvenimu. Galima paminėti dviejų amerikiečių psichologų- Preskoto ir E.Fromo nuomones, atspindinčias E.Levino teigimą, jog meilė nėra susiliejimas ir kad meilės jausmą visada lydi sąmoningas ar nesąmoningas kito žmogaus pažinimas. Preskotas kaip tikrosios meilės požymį nurodo tai, jog, nors mylintis žmogus ir nori kuo daugiau dalyvauti mylimojo gyvenime, jis netrukdo jo asmenybei vystytis natūralia linkme, kūrybiškai ir nepriklausomai, suteikia jai patirties ir elgesio laisvę, laisvę tapti tuo, kuo nori. Tuo tarpu E.Fromas kaip vieną iš keturių meilės komponentų nurodo norą ir sugebėjimą pažinti kitą žmogų, nesikišant į jo asmeninę erdvę (R.Bieliauskaitė, ,,Asmenybės psichologija”, 1993 m., ,,Šviesa”, Kaunas, 30 psl.). Šių psichologų ir E.Levino požiūrių sutapimas rodo, kad nevisąlaik filosofijos ir psichologijos keliai išsiskiria. Tačiau teminiai filosofijos ir psichologijos keliai, nagrinėjant meilės sąvoką, susikerta kitu aspektu, susijusiu su aistra (geismu). E.Levinas tai suvokia kaip meilės pasekmę. Kūnų artumas čia įgyja su dauginimosi instinktu nesusijusią prasmę (bent jau biologiškai). Tai, kas glamonėjama nėra liečiama. Glamonė siekia ne liečiant patiriamo rankos švelnumo ar šiltumo. Kaip tik glamonės ieškojimas yra jos esmė, nes glamonė nežino, ko ji siekia. Šis ,,nežinojimas”, šis pamatinis chaotiškumas glamonei yra esmiškas. Tai tartum žaidimas su kažkuo, kas slepiasi, žaidimas be jokio projekto ar plano, žaidimas ne su tuo, kas gali tapti mūsų ar mumis, o su kažkuo kitu, visuomet nepasiekiamu, visuomet ateisiančiu. Glamonė yra tos grynos ateities be turinio laukimas (E.Levinas, ,,Etika ir begalybė”, 1994m., ,,Baltos lankos”, Vilnius, 68 psl.). Taigi, E.Levinas nesuvokia aistros kaip meilės pamato. Tuo tarpu psichologai tvirtina, jog fizinis vyro ir moters potraukis yra pagrindinis meilės atsiradimo akstinas. Žmogaus biologinis instinktas įvairiose kultūrose yra įgijęs labai nevienodas formas. Psichologai dažnai nubrėžia tvirtą ribą tarp fizinės ir visa apimančios dvasinės meilės. Taip, tokia riba egzistuoja, bet argi tai nėra geriausias įrodymas, kad meilė kyla ne iš biologinio instinkto: žmogus įsimyli ne dėl to, kad patenkintų savo instinktus, ir atvirkščiai: jis atsiduoda kūniškiems pojūčiams ne tam, kad įsimylėtų. Tarp dviejų žmonių privaloma jausminė ir fizinė harmonija, kitaip meilė išsigimsta…Kalbant apie ,,blogąsias” meilės emocijas, galima išskirti dažniausiai pasitaikantį jausmą- pavydą. Jau seniai paneigtas mitas, išreikštas posakiu ,,pavydi, vadinasi, myli”. Pavydas yra ne daugiau kaip egoistinis savininkiškumo jausmas, susijęs su žmogaus troškimu valdyti ir turėti. E.Levinas tokį jausmą absoliučiai paneigia, vėlgi teigdamas, jog meilė tarp vyro ir moters pasireiškia kaip santykis su kitybe, ,,dvasinių mainų” forma, bet jokiu būdu ne kaip kito erdvės pasisavinimas. Jis teigia, jog buvimas iš tikrųjų yra tai, kas privačiausia. Egzistencija yra vienintelis dalykas, kurio neįmanoma perteikti. Galima apie ją papasakoti, bet negalima ja pasidalyti (E.Levinas, ,,Etika ir begalybė”, 1994m., ,,Baltos lankos”, Vilnius, 54 psl.). Taigi, net labai mylint neįmanoma išeiti iš savo būties ribų, o tuo labiau tapti kito būtimi…E.Levinui pritaria ir žymus britų teoretikas Z.Baumanas. Į šį dviejų žmonių buvimą bei jų sąveiką jis žiūri iš postmodernios sociologinės perspektyvos. Z.Baumanas naudoja buvimo su kitu sąvoką, atspindinčią ir etinę kito refleksiją. Z.Baumanas teigia, jog buvimas su kitu yra simetriški santykiai, juose lygiateisiškai dalyvauja abi pusės. Tokia žmogiškoji koegzistencija visada turi tikslą: jau pačioje tokių santykių pradžioje tikimasi lygiaverčio kito kaip partnerio įsijungimo, grįžtamojo ryšio (Z.Baumanas, ,,Postmodern ethics”, Oxford: Blackwell, 1993 m., 54 psl.). Ši Z.Baumano idėja, pateikianti buvimą su kitu kaip universalizuotą koegzistencijos būdą, artima E.Levinui, kuris šį dviejų ryšį išreiškia kaip kitybių socialumą, neprarandant savojo ,,aš”.Buvimo su kitu kaip su kitybe metafora įgalina kalbėti apie pareigą ir atsakomybę kitam žmogui. E.Levinas atsakomybę supranta kaip atsakomybę už kitą asmenį, nesvarbu, ar jis tiesiogiai susijęs su asmeniu, jaučiančiu šią atsakomybę, ar neturi jokių etinių sąlyčio taškų. Mano nuomone, toks jausminis bešališkumas ,,pakelia” meilės sąvoką iki universaliosios erdvės, taip tarsi ištrindamas neigiamą jos pusę (pvz., pavydą, kylantį dėl nesugebėjimo jausti dvasinės atsakomybės). Atsakomybė iš tikrųjų nėra tiesiog subjektyvybės bruožas, tartum subjektyvybė jau egzistuotų pati savaime, iki etinio santykio. Subjektyvybė nėra kažkas sau, ji- iš pat pradžių yra kitam asmeniui. Kito asmens artumą E.Levinas išreiškia tokia proporcija: kitas asmuo priartėja prie manęs tiek, kiek aš jaučiuosi,- kiek aš esu už jį atsakingas (E.Levinas, ,,Etika ir begalybė”, 1994m., ,,Baltos lankos”, Vilnius, 99 psl.). Artimumas neredukuojamas į intencionalumą, ypač neredukuojamas į faktą, kad kitas asmuo yra man žinomas. Ryšys su kitu asmeniu užsimezga tiktai kaip atsakomybė, nepaisant to, ar ji būtų prisiimta, ar jos būtų išvengta; ar žinome, kaip ją prisiimti, ar ne; ar galime padaryti ką nors konkretaus dėl kito asmens, ar ne. Padaryti kažką gero kitam, duoti- tai reiškia būti žmogiškąja dvasia.Jeigu Z.Baumano santykyje su kitu būdingas abipusiškumas, tai E.Levino požiūryje į atsakomybę už kitą asmenį išryškėja visiškas abipusiškumo paneigimas: aš esu atsakingas už kitą, nesitikėdamas to paties iš jo (E.Levinas, ,,Etika ir begalybė”, 1994 m., ,,Baltos lankos”, Vilnius, 101 psl.).Nors daugelis šio amžiaus mąstytojų teigia, jog meilė nėra tokia vertybė kaip amžinosios vertybės: gyvenimo prasmė, mirtis, Dievas, Tiesos pažinimas, aš manau, jog ji užima svarbiausią vietą žmogaus gyvenime kaip subjektyvaus moralumo ir etiškumo išraiška. Šio jausmo universalumą geriausiai įrodė E.Levino idėjomis pagrįsta meilės kaip dviejų kitybių sąlyčio (bet ne susijungimo), tarp jų atsirandančios paslapties ir svarbiausia- nesavanaudiškos atsakomybės samprata. Laikydamasis šių principų žmogus gali išsaugoti, o gal ir atkurti savo būties prasmę, kuri šiais beprotybės ir chaotiškumo pripildytais laikais jau beprarandanti savo tikslą. Žmogus pamiršta, kad yra gimęs mylėti…Literatūros sąrašas
1. E.Levinas ,,Etika ir begalybė”, Vilnius, ,,Baltos lankos”, 1994m.2. R.Bieliauskaitė ,,Asmenybės psichologija”, Kaunas, ,,Šviesa”, 1994m.3. Z.Bauman ,,Postmodern ethics”, Oxford, ,,Blackwell”, 1993m.