“Jėga, kuri pakėlė ją iš lovos, buvo kaip troškulys. Moteris išėjo iš kambario vienmarškinė. Laiptinėje buvo visiškai tamsu. Turėklus ji apčiuopė rankomis.
Durys į priemenę buvo užrakintos. Moteris pasuko į svetainę. Trumpą minutėlę sustojo prie lango. Jos žvilgsnio niekas nepatraukė. Už lango buvo vėjuota naktis. Paskui ėmė versti stalčius. Sekcijos stalčiuose nieko neradusi, moteris nuėjo į virtuvę. Blausioj gatvės lempų šviesoj ant virtuvės stalo gulėjo raktai.
Dabar jos judesiai tapo lėtesni. Ji paėmė nuo stalo didžiulį pundą ir vienu po kito ėmė rakinti prieškambario duris. Taai buvo vyro raktai. Prieškambario durims nė vienas jų netiko. Pagaliau vienas raktas pasisuko spynoje. Durys staiga atsidarė. Bet moteris pasuko ne į sandėliuką, o kažkodėl išėjo pro lauko duris.
Šaltas gegužės nakties vėjas išpūtė marškinius. Šalčio ji nejuto. Grįžo atgal. Sandėliukas buvo už kelių žingsnių.
Pro atdaras lauko duris įbėgo tamsoje nematomas šuo. Inkšdamas jis ėmė šokinėti aplink, baksnodamas snukiu į nuogas moters rankas. Moteris sudavė jam per nosį. Šuo pasitraukė atatupstas, piktai sulojo ir staiga urgzdamas griebė ją už rankos. Moteris aiktelėjusi attsisėdo ant grindų. Šuo atsitupė prie sienos sandėliuko pusėje. Beveik nematomas jis tarpais trumpai dusliai suurgzdavo.
Viršuje pravirko vaikas. Visos namų durys buvo atlapos. Moteris lėtai ėmė kopti į viršų. Tamsoje net suklupo. Vaikas verkė pro miegus. Kai ji užlipo į antrąjį aukštą, va
Nakties tamsoje daiktai – stalas, spinta, kėdės, vaikų lovelės atrodė bekūniai. Moteris greičiau pajuto nei išvydo tamsoje boluojančius vaikų veidus. Šnabždanti kambario tyla glaudėsi prie jos tykiais vos juntamais garsais. Už lango šiugždėjo šakos, šlamėjo vėjas.
Į miestelį artėjo traukinys. Nakties tyloje jo trenksmas pasigirdo iš tolo. Moteris priėjo prie lango ir atsitraukė užuolaidą. Žiburiuodamas visais langais it šviečianti gyvatė pro miestelį lėkė keleivinis traukinys. Jam pralekiant susvirpė langai, ir moteris prie virpančio stiklo priglaudė delnus.”
V.Juknaitė – moderni XX a. pabaigos rašytoja, savo kūryboje subtiliai atskleidusi žmogaus ir pasaulio vienovę, egzistuojančią uždarame gyvybės ir mirties rate. Visa tai ryšku apysakoje “Stiklo šalis”.
Apysakos pavadinime sutelkta simbolinė, pasakiškų elementų turinti erdvė (“šalis”), labai svarbus stiklo motyvas, išreiškiantis trapią, laikiną žmogaus egzistenciją. Pavadinimas “SStiklo šalis” – tai metafora, lemianti simbolinę apysakos erdvę, semantinį kūrinio kontekstą.
Pagrindinė ištraukos veikėja – moteris, todėl ir vaizduojamas pasaulis yra moters pasaulis, kuriame galioja tik jai suprantami būties dėsniai. Šis pasaulis – vidinė ištraukos erdvė, atskleidžianti veikėjos būsenas ir jausmus: “Jėga, kuri pakėlė ją iš lovos, buvo kaip troškulys”. “Troškulys” – tai vidinis gyvenimo impulsas, skatinantis kovoti arba pasiduoti, bet nelikti abejingam, būti savo paties likimo kūrėju. Subjektyvi ištraukos plotmė lemia neįprastą išorinės erdvės slinktį.
Išorinė erdvė – dinamiška, paremta iracionaliais veikėjos veiksmais, blaškymusi: ”Moteris iš
Visi šie simboliai: langas, durys raktai priklauso namų erdvei, bet įkūnija plačiąją egzistencijos, jausmų pasaulio sferą. Namų ir pasaulio erdvių sandūra nesukuria ryškaus kontrasto, nes veikėjos namai – jai svetimas pasaulis, tai parodo simbolinėje plotmėje vaizduojami veikėjos ir jos vyro santykiai: ”Tai buvo vyro raktai. <.> durims nė vienas jų netiko”. Jaučiamas dvasinis diskomfortas, visiškas susvetimėjimas.
Daugiaplanė ištraukos erdvė nubrėžia kelias laiko linijas: naktis, gegužė, subjektyvus veikėjos pasąmonės laikas. Šiame laikų labirinte vyksta mažytė žmogaus drama, sprendžiamas hamletiškas klausimas “būti ar nebūti?”. Mirties nuojauta labai stipri: “visiškai tamsu”, vėjuota naktis”, “sandėliukas”, “šaltas vėjas”, “visos durys buvo atlapos”, bet moteris pasirenka gyvenimą. Kartais troškimas gyventi yra svarbesnis už patį gyvenimą.
Išorinė ištraukos kompozicija neatspindi vidinės būsenų kaitos – veikėjos išgyvenimai, jos ja
Apysaka sudaryta iš atskirų segmentų, primenančių miniatiūras. Ši ištrauka – epilogas, todėl joje sukoncentruota visa apysakos teminė, simbolinė ir psichologinė plotmė. Kūrinys nebaigiamas tragiškai (“moteris prie virpančio stiklo priglaudė delnus”), nes rašytoja nesiekia efektyvumo, intrigos, ypač būdingų postmodernizmui. V.Juknaitė trokšta “kalbėti pačiu gyvenimu”.
V.Juknaitės apysaka “Stiklo šalis” – kūrinys, kuriame subtiliai atskleistas moters, stovinčios ant gyvenimo bedugnės, pasaulis. Apysakoje iškeliama trapi žmogaus egzistencija, bandymas išlikti svetimame pasaulyje, o svarbiausia – išlaikyti “dūžtančias gyvenimo formas” (V. Mačernis).