F.Kafka “Metamorfozė”

“Dabar jau turbūt galiu nieko nebijoti”,- pamanė Gregoras ir vėl sukruto. Gręžėsi sunkiai, šnopšdamas ir vis sustodamas pailsėti. Jo niekas neragino, visa darė savo valia. Vos tiktai apsigręžęs, tuojau patraukė į savo kambarį. Nusistebėjo, kaip pirma taip greit ir taip toli nuropojo. Tiktai jau visai prie durų atsuko galvą, truputį grįžtelėjo, nes nutirpo kaklas, ir pamatė, kad už jo nugaros niekas nepasikeitė, tik sesuo buvo atsistojusi. Paskutinį žvilgsnį metė į motiną, spėjusią jau užmigti.Vos tiktai atsidūrė savo kambaryje, durys už nugaros tuojau užsitrenkė, brakštelėjo spyna ir sužvangėjo sklendė. Tie netikėti garsai Gregorą taip išgąsdino, kad jo kojytės bejėgiškai sulinko. Tai sesuo taip paskubėjo. Jau pirma stovėjo ir laukė, o paskui tyliai pribėgo, Gregoras net neišgirdo jos žingsnių, ir sukdama spynoje raktą šūktelėjo tėvams:– Pagaliau!“O kas dabar”- pamanė Gregoras ir apsidairė tamsoje. Netrukus pastebėjo, kad išvis nebegali pajudėti. Dėl to jis visai nenustebo, greičiau jam pasirodė keista, kad ligi šiol ropinėjo, turėdamas tokias plonas kojas. Apskritai jautėsi visai neblogai. Tiesa, skausmai varstė visą kūną, tačiau atrodė, jog jie vis silpnėja ir silpnėja ir galų gale visai atlėgs. Supuvusį obuolį nugaroje ir uždegimo paliestą vietą, nuklotą minkštomis dulkėmis, jau beveik pamiršo. Apie namiškius galvojo su grauduliu ir meile. Kad jam reikia išnykti, buvo net tvirčiau įsitikinęs negu sesuo. Taip beprasmiškai ir taikiai svarstydamas pratūnojo ligi trečios valandos ryto. Dar matė, kaip lauke už lango pradėjo švisti. Paskui nuleido nebeklausančią galvą ant žemės ir tyliai išleido paskutinį kvapą.”

F.Kafkos “Metamorfozė”- tai virsmas, kurį pajuto Gregoras, supratęs savo skurdžią egzistenciją. Virsmas šlykščiu vabalu- biurgeriškos būties išraiška.

Ištrauka prasideda ryškia, grėsminga Gregoro mintimi: “Dabar jau turbūt galiu nieko nebijoti.” “Dabar jau”- laikas užbrėžiamas, kažkas prasideda. O gal jau baigiasi? Nieko nebebijojimas- tai tarsi žmogiškumo laimėjimas prieš išorinį pasaulį.Gregoras jau jaučiasi silpnas, vos apsisuka, sunkiai šnopšdamas. Jis pasuka savo kambario link, niekieno neraginamas. Gregoras jaučia, kad taip turi daryti. Ėjimas į savo kambarį- paskutinė kelionė…Staiga jis grįžteli ir paskutinį kartą nužvelgia namiškius, tarsi norėdamas paskutinį kartą į juos pažvelgti, atsisveikinti. Jis išvysta vaizdą: “už jo nugaros niekas nepasikeitė, tik sesuo buvo atsistojusi”. Ir visa tai jis palieka, ir visa tai egzistuos toliau. O jis?.. Taip pat paskutinį žvilgsnį metė į motiną, į tą, kuri buvo jo pradžia, bet ji jau miega, tarsi nenorėdama matyti jo pabaigos.Durų užsitrenkimas, spynos brakštelėjimas- ryšio su šeima absoliutus nutraukimas. Gregoras to išsigąsta… Išsigąsta garso, vienatvės, mirties.Kokį vaidmenį šioje “paskutinėje kelionėje atlieka sesuo? Ji ir grėsminga šio proceso spartintoja, ir tyli bendrininkė, Gregoro pagalbininkė, atsikratant viso šio košmaro…pasaulio…gyvenimo…Sesuo tėvams šūkteli: “Pagaliau!” Namiškiams Gregoras jau mirė, jo jau nebėra, nes būtent ”Pagaliau” ir reiškia kažko pradžią, kažko nusikratymą, kažko įveikimą. “O kas dabar?”…- net ne klausia, bet “pamano” Gregoras, bet ieško atsakymo tamsoje. Dabar šioje tamsoje vyks kažkas, kas nenumatyta, kas ateina savaime. Gregoras nebegali pajudėti, bet tai jo nebaugina, ”greičiau jam pasirodė keista, kad ligi šiol ropinėjo, turėdamas tokias plonas kojas”…Visas teksto dėmesys sutelktas į Gregoro savijautą, nėra nei erdvės, nei kambario detalių, yra tik Gregoras ir laikas.Skausmai “silpnėja ir silpnėja ir galų gale visai atlėgs,”- laipsniškas artėjimas, perteikiamas baisiausia forma- skausmo išnykimu…
Užmarštis. Supuvęs obuolys, uždegimas, žaizda- visa jau padengta dulkėmis ir visa jau netekę prasmės.Kūno skausmą Gregoras jau pamiršta, bet vidinis dar neužgesęs: “Apie namiškius galvojo su grauduliu ir meile. Nėra nei neapykantos, nei pavydo, yra tik graudi meilė…Jis nepyksta, “o kad jam reikia išnykti, buvo net labiau įsitikinęs negu sesuo”. “Reikėjimas išnykti”- tai ne “noras išnykti”, taip reikia, taip turi būti. Sesuo čia šmėsteli tarsi pagalbininkė, bendrininkė. Gregoro svarstymai- “taikūs” ir “beprasmiai”. Jaučiama ramybė, susitaikymas, jokios aistros, intrigos, prasmės.Staiga laikas konkretizuojamas: ”pratūnojo ligi trečios valandos ryto”. Kažkokia užuomina tarsi į mirties laiko užrašymą. Tuo mirtis sunaikinama, nebetenka tokios didelės reikšmės, juk miršta tik eilinis komivojažierius, nutraukiama skurdi jo būtis…Gregoras dar pamato, kaip lauke ima švisti- aušta nauja diena, pasaulis gyvens toliau. “Paskui nuleido nebeklausančią galvą ant žemės ir tyliai išleido paskutinį kvapą”. Gyvybinių funkcijų pabaiga.Taip paprastai, graudžiai, nuteikiančiai nykumu, F.Kafka aprašė tai, ką jaučiame kiekvienas: ”o kas bus, kai manęs nebebus”…