A.Vienuolis “Grįžo”

A.Vienuolio “Grįžo” pavadinimas – nekonkretus, nusakantis veiksmą. Šis vienas žodis “grižo” nepasako, kas, iš kur, kodėl grįžo, bet apibūdina patį veiksmą, su kuriuo susiję tolesni įvykiai, būsenos, išgyvenimai.

Ištrauka pradedama ankstyvo ryto aprašymu. Personifikuota saulė – tai tarsi veikėjas, kuris stebi, bet nesikiša. Tai tarsi įvykių vertinimas iš šalies, remiantis objektyvumu, betarpiškumu.

Konkretinama vieta: Janulių namai. Ir iš karto, tarsi maža užuomina, matoma neįprasta aplinkybė – atplėštos namų durys ir langai. Tai byloja apie žmogaus buvimą, jo prisilietimą, sugrįžus namo.

Po truputį kinta laikas – kyla saulė. Saaulė piešiama linksma, šviesi, netgi smalsi. Ji “pažvelgia” į pirkią, tikėdamasi, jog ten ras džiaugsmingą, pasiilgusią gimtinės ir ramią sielą. Bet saulės “šypsena” dingsta, ji “išsigąsta” ir “apsiblausia”. Tokios saulės permainos priežastis – kraupus “apsikruvinusio, pusgyvio žmogaus” paveikslas.

Pasirodo pagrindinis veikėjas – žmogus. Bet pirmas įspūdis apie jį – bauginantis, keliantis užuojautą ir susirūpinimą. Tai sustiprina šio žmogaus apibūdinimas: “pusgyvis, apsikruvinęs”. Tokia staigi nuotaikų kaita: džiaugsmingas rytas ir liūdnas “pavargusio” žmogaus paveikslas tik dar labiau išryškina trapumo, beviltiškumo jausmą.

Toliau saulė vaizduojama gailestingos, mylinčios ir globojančios mooters vaidmeny: ji glosto, džiovina “kraujo klaną”. Stiprėja ryšys tarp žmogaus ir saulės. Saulė iš stebėtojos tampa globojančia, taip tarsi dalyvauja žemiškoje žmogaus dramoje.

Vis daugiau sužinome apie žmogų – jo žili plaukai liudija apie senatvę, brandą, patirties ir išgyvenimų kraitį. Įvardijamas ir

r pats žmogus – Janulis.

Paliekama tikrovė, pasineriama į iliuzijų pasaulį – keičiasi erdvė. Prisiminimuose iškyla jaunystė, ji apibūdinama linksmu tonu, šviesiomis spalvomis: “skaisti saulė, žalias sodas, bitelės ūžia.” Daug ryškių spalvų – žalia, mėlyna.

Žvilgsnis iliuzijų pasaulyje aprėpia dar daugiau: matomi artimiausi žmonės – motina, tėvas. Vartojami deminutyvai: “motutė, tėvelis”. Jaučiamas vaikiškas švelnumas, prieraišumas. Šie žmonės vaizduojami labai įprastai – dirbantys savo kasdienius darbus. Piešiamas laimingos vaikystės paveikslas dar labiau pagyvėja, pašviesėja. Tarp žmonių – tėvelio, motutės, Petronės be jokio kontrasto, neišskiriant iš žmogiškosios kasdienybės, vaizduojama pilka gegutė, kuri lyginama su dainuojančia Petrone.

Vėl minimas mėlynas dangus, šviesų įspūdį stiprina veiksmažodžių, apibūdinančių būseną, srautas: “gera, gražu, ramu”

Staiga vėl pasikeičia laikas ir erdvė – grįžtama į tikrovę: “tik truputį kaklą veržia ir burnoj surstelia.” Laimingos vaikystės skaisčią saulę tarsi uždengia niūrus ir piilkas senatvės, ligos debesis. Ryškus kontrastas tarp tikrovės ir prisiminimų, tarp svajonės ir nevilties. Jaučiamas stiprus jaunystės ilgesys, nostalgija.

Šis jaunų dienų prisiminimas – tai tarsi paskutinis atodūsis, paskutinė akimirka prieš ilgą kelionę.

Paskutinis ištraukos sakinys – neįprastas realybės, materialaus pasaulio ir jausmo sugretinimas: “.plaka prieklėty ir Janulio krūtinėj.” Įspūdžio sustiprinimui naudojama onomatopėja: “Tak, tak, tak.” – tarsi vis silpniau girdimi, lėtėjantys širdies dūžiai, senkantis gyvybės šaltinis.

Viskas pasikeičia, kai ateina laikas pažvelgti į bauginančios nežinios akis, kai atminty tarsi viena trumpa akimirka prabėga visas gyvenimas. Jis pa
alieka užmaršty skausmą ir iškelia šviesius prisiminimus.

Leave a Comment