Gėrio ir blogio samprata buvo aktuali visais laikais: Antikoje gėris sietas su menu, viduramžiais – su religiniais idealais, renesanso epochoje gėris buvo apipintas humaniškosiomis vertybėmis. Gėris ir blogis gali būti vertinamas įvairiais aspektais, bet geriausiai jų prasmė atsispindi etinėje, religinėje ir filosofinėje plotmėse.Etika – tai moralinių vertybių, tam tikrų visuomenės normų visuma. Ji gana tiksliai ir siaurai apibrėžia gėrio ir blogio sąvokas. Etinis gėris – nuosaikus visuomeninio gyvenimo taisyklių laikymasis, harmoningas žmogaus egzistavimas, kuriam pasiekti reikalingos tam tikros žmogaus savybės (taip pat suvokiamos kaip gėris): sąžiningumas, atsakomybė, kilniadvasiškumas ir pagarba gyvybei. Etinis blogis – visų šių vertybių trūkumas, visuomeninių normų ignoravimas. Socialiniame gyvenime tokiam “blogiui” pašalinti sukurtos specialios institucijos – gėrio “sargai’, pvz., teisėsauga.Gėrio ir blogio vertinimas etiniu aspektu nėra sudėtingas, nes pagrindinis vertinimo kriterijus čia yra visai žmonijai būdinga moralinių vertybių skalė. Tačiau šios vertybės nėra visuotinos – įvairiose pasaulio valstybėse galioja skirtingi įstatymai ir skirtingas požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius. Tam įtakos, be abejo, turi ir religija.Kiekviena religija turi savo gėrio ir blogio sąvokų vertinimą. Tarkim, krikščionybė gėrį suvokia kaip Dievo buvimą apskritai. Tai, kad jis yra, jau savaime yra gėris. Žmogus, siekiantis Dievo, siekia gėrio kaip aukščiausiosios tiesos, svarbiausio dvasinės egzistencijos įrodymo. Bet kartais religija tik atspindi moralines normas ir dalyvauja visuomeniniame gyvenime kaip stipriausias vertybių sistemos laikymosi atskaitos taškas.Ir religinėje, ir visuomeninėje plotmėje, galioja tam tikros normos, kurių privalu laikytis – pvz., valstybiniai įstatymai prilygsta dešimčiai Dievo įsakymų, o bausmė už visuomenės normų nesilaikymą – kalėjimas, gali būti tapatinamas su sielos ištrėmimu į pragarą. Kadangi krikščionybė įsigalėjo Vakarų civilizacijoj, vakarų valstybių požiūris į gėrį ir blogį yra nulemtas šiai religijai būdingų doktrinų. Jų nesilaikymas traktuojamas kaip blogis.
Kita religija smarkiai įtakojanti visuomeninį žmonių gyvenimą yra islamas. Šią religiją išpažįstančiose šalyse gėris suvokiamas kaip ištikimybė savo Dievui, tautai, valstybei. Žudymą vardan kilnaus tikslo musulmonai taipogi traktuoja kaip gėrį. Čia matomas ryškus kontrastas tarp skirtingų religijų žmonių, todėl, akivaizdu, kad religiniu aspektu gėrio ir blogio santykis negali būti adekvatus.Šį teiginį patvirtina ir budizmas. Budistai teigia, kad gėris – tai visiškas žemiškojo gyvenimo atsisakymas, pakylant į tobulą būseną – Nirvaną. Reikia pažymėti, kad budizmas daugiau kalba apie tai, kaip pasiekti gėrį, o ne pašalinti blogį, todėl blogio, kaip gėrio priešybės, teigimas čia nėra itin ryškus. Etinis ir religinis gėrio ir blogio vertinimai gana glaudžiai susiję. Žymiai labiau atitolęs ir globalesnis yra filosofinis požiūris į šiuos du būtį įrėminančius kraštutinumus.Gėris filosofijoje suvokiamas kaip tobulumas. Kadangi visų tobuliausia yra būtis, gėris prilyginamas būčiai. Adekvačiai yra vertinamas ir blogis: tai, kas yra, yra gera ir tobula, o tai, ko nėra, arba yra per mažai – bloga ir netobula. Blogis iš esmės yra būties stygius. Jį būtų galima prilyginti aklumui, kuris aiškinamas kaip stygius, nebūtis organo, kuris, jei yra, yra gėris. Taigi filosofinis požiūris į tai, kas yra gera ir bloga, gana abstraktus, bet nesietinas su morale, todėl gali būti objektyvus.Gėrio ir blogio vertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių, bet vertintojas visada yra žmogus, todėl jų prasmė visada turėtų būti atskleidžiama per žmogiškosios būties prizmę, nesvarbu, ar tam įtakos turėtų etika, religija ar filosofija.