“Baltaragio malūno” folkloriškumas

“Baltaragio malūnas” – neįprastas kūrinys. Jame susikerta dvi vaizdavimo plotmės – realioji ir stebuklingoji. Kazio Borutos, romano autoriaus, meistriškumo dėka, perėjimo iš vienos plotmės į kitą, mes nepajuntame.“Baltaragio malūnas” yra labai sakmiškas ir paslaptingas kūrinys. Bene paslaptingiausias kūrinio veikėjas – velnias Pinčukas. Romano ,,blogiukas” gyvena Paudruvės pelkėse ir žmonėms rodosi retai, tačiau dažniausiai, vis kitu pavidalu. Pinčukas turi dideles galias, kas dar labiau pabrėžia romano paslaptingumą, sakmiškumą. Pinčuko kerštas – nuoskaudos ir prigimties išdava. Patyręs didžiulę nuoskaudą bei ,,užuodęs” apgavystę, velnias nebesugebėjo atsispirti įgimtam įpročiui keršyti. Pasinaudojęs savo galiomis jis atkeršijo visiems, kurie nors ir netiesiogiai prisidėjo prie apgavystės.Kūrinyje aprašomos piršlybos – geriausias lietuvių etnografijos pavizdys. Autorius puikiai tai perteikė skaitytojams, sukurdamas ilgas, visas etiketo bei papročių reikalavimus, atitinkančias kalbas. Skaitant jas galima susikurti apytikslį Lietuvos etnografijos vaizdą.Jurga visa buvo linksma mergina. Tik jaunikio laukimas kartais temdė jos mintis. Vos į malūną atvykus Girdvainiui, Jurga užmiršo visas neramias mintis. Kai tik piršlys pradėjo šnekėti, į kalbas įsitraukė ir Girdvainis su Jurga. Įsimylėjėliai, pagal visus etiketus, bendravo iki ,,trečiųjų gaidžių pragydimo”. Tik tada Jurga sutiko tekėti ir tik tada, ji tapo visiškai laiminga.Deja, šiai porai nebuvo lemta ilgai ir laimingai gyventi. Velnias Pinčukas išskyrė įsimylėjėlius ir abu nužudė. Tautosakiškai prasidėjusi, šių dviejų žmonių meilė baigėsi tragiškai.Baltaragio ir Jurgos santykiai buvo labai šilti ir draugiški. Tėvas ir duktė labai mylėjo vienas kitą. Norėdamas apsaugoti dukterį, Baltaragis netgi išdrįso apgauti velnią.K.Borutos kūrinys tikrai neeilinis. Dvi vaizdavimo plotmės padarė romaną labai idomiu. Dar labiau stebinantis dalykas – nepastebimas šių plotmių suliejimas. Manau, jog tai ir pelnė kūriniui didžiulį pasisekimą.