Kasdien žiniasklaidoje mirga susirūpinimas, kad daug moterų nutraukia vaiko gyvybę vos jai užsimezgus. Bet man įdomi kita šio reikalo pusė. Ar mes, teisieji, gelbėdami kiekvieną gyvybę, kokia ji bebūtų ir koks gyvenimas jos belauktų, paklausiame savęs, ar tas vaikutis pats nori gyventi…
Mes turime svajonių. Apie geresnį gyvenimą, prabangų namą, limuziną, atostogas Havajuose ir dar daugybę dalykų. Su pavydu vartome žurnalus, kuriuose nufotografuoti raudonu kilimu žengiantys gražūs žmonės garsių dizainerių drabužiais. Arba su ilgesingo pavydo atodūsiu nulydime tą tobulą vyrą iš gretimo buto… O jeigu vieną dieną svajonės imtų ir išsipildytų… Ką su tuo darytume?
Jei turite anketą, bent vienoje pažinčių svetainėje, žinote, kad tai yra dažniausiai pasitaikantis gaunamų laiškų tekstas. Na, kasdienybę dar kartais paįvairina “Labas, ką veiki?” arba tiesiog besišypsančio veidelio paveiksliukas vietoje teksto.
Šiandien mane užplūdo mintys apie pagalbos prašymą ir nesugebėjimą atsisakyti padėti. Turbūt kiekvienas pažįstame žmonių, kurie visada pasiruošę išklausyti, pasiūlyti savo petį išsiverkti, paskolinti pinigų ar atlikti už Jus sudėtingus darbus. Tokias asmenybes mes mėgstame. Jie turi daugybę draugų, bet… ar turi pilnavertį gyvenimą..?
Pabudau ir supratau – ruduo. Kaip visada vasara buvo per trumpa. Aš nespėjau iki soties atsimaudyti, dailiai įdegti ir nuvažiuoti prie jūros. Nieko nespėjau. Nuo šiol man vėl visąlaik šals kojos, kamuos sloga ir tamsa.
Baigėsi didžiausia sporto šventė pasaulyje. Gal dėl to kažkokia neįprastai rami savaitės pradžia… Nors dar prieš porą dienų kėliausi 7 valandą ryto palaikyti mūsų krepšinio komandos.
Man neretai sako, kad aš pagal savo metus bei išsilavinimą pernelyg vėjavaikiškas… Nesubręndęs… Taip, ko gero, aš toks esu, bet tam turiu savų priežasčių ir argumentų… Norėčiau pasidalinti jais su Jumis. Nesiteisinsiu, o pasiūlysiu kitą požiūrio į gyvenimą variantą…
Sapnavau šiąnakt tokį klaikų sapną. Karą. Tokį realų ir kartu nesuvokiamą – kaip paprastai ir būna sapne. Bet juk ne visada po sapno pabundam su iš baimės besidaužančia širdimo. Ir ne visuomet vėl užmigus sapnas pradeda tęstis. O šįkart buvo būtent taip.
Kai niekur neskubu, mėgstu važiuoti tolimus atstumus viešuoju transportu. Tiek daug įvairių žmonių ir taip įdomu juos visus stebėti! Kad ir vakar – važiuodama troleibusu pastebėjau vieną moteriškaitę su prisegtu juodų plaukų šinjonu.
Šiandieniniam pasauly viskas kitaip nei prieš 50 metų. Vyrai netgi nusičiurkšti pratinasi atsisėdę ir tikina, kad tai išties malonu! Moterys savo ruožtu neberauda, kai tenka pačioms įsikalti vinį į sieną, o kartais buriasi į specialius klubus ir pačios vienos žiūri futbolą.