Mes turime svajonių. Apie geresnį gyvenimą, prabangų namą, limuziną, atostogas Havajuose ir dar daugybę dalykų. Su pavydu vartome žurnalus, kuriuose nufotografuoti raudonu kilimu žengiantys gražūs žmonės garsių dizainerių drabužiais. Arba su ilgesingo pavydo atodūsiu nulydime tą tobulą vyrą iš gretimo buto… O jeigu vieną dieną svajonės imtų ir išsipildytų… Ką su tuo darytume?
Aklas pasimatymas. Susipažinome internetu. Susitikome. Mane jis sužavėjo: jaunas, gražus, protingas, išsilavinęs, mandagus, turtingas… Galima prirašyti dar dešimtis epitetų, bet ne tame esmė. Štai prieš mane sėdi vyras, apie kokį visada svajojau. Ir jis manimi domisi! Gal net pakviestų į antrą pasimatymą… Bet mano galvoje sukasi mintis, ar jis man ne per geras… Gyvenimo nelepinta, pripratusi prie Vingių Jono tipo vyrų, jaučiu, kad jo tobulas pasaulis visiškai nedera prie mano vidinės sumaišties, dramų ir nemigos. Ar jis man ne per geras? Ar neatsitiks taip, kad visąlaik taip ir jausiuos kaip pelenė šalia jo?
Taigi jau antras kartas, kai atsisakau bendravimo su svajonių vyru. Pirmasis buvo kažkada, kai atstūmiau aukštuomenės atstovą ir lengviau atsikvėpiau, kad mano nutrinti džinsai nebevers manęs jaustis nepatogiai pietaujant prabangiuose restoranuose. Dabar nusisuku nuo žmogaus, kuris gali duoti pilnaverčius santykius ir pagarbą. Atsidūrusi prieš pasirinkimą vietoj išsvajoto ramaus gyvenimo bei svajonių princo, renkuosi savo įprastą rutiną. Nes ji man sava. Nes tai mano pasaulis. Galiu gyventi kitame, bet… ar man reikia važiuoti pirmąją klase, kai gerai jaučiuosi ir antroje?
Dar vienas įsimintinas momentas iš mano gyvenimo. Atsitiktinai pakliuvau į kažkokio lietuviško muzikinių apdovanojimų renginio “afterparty”. VIP įėjimas, nemokami gėrimai, lietuviškos “žvaigždutės” ir paparacių fotoaparatų blykstės. Maniau, kad uždaruose vakarėliuose jie linksminasi iki nukritimo. O buvo tik nyki tuštybė. Man nuobodu tarp tų suvaidintų linksmybių…
Štai taip susiduriam akis į akį su savo svajonėm. Ir nebežinome, ką su jomis daryti. Kažkas iššvaisto laimėtą milijoną, kažkas įklimpsta į svaigalų liūną, kažkas saujom ryja tabletes, kad taip intensyviai nejaustų to nepažįstamo pasaulio alsavimo.
Taigi statydama smėlio pilis iš savo svajonių, suprantu, kad gyvenu tokį gyvenimą, kokio noriu ir kokį susikuriu. Visa kita – iliuzijos. Jeigu verkiu, vadinasi man reikia ašarų, jei liūdžiu – skausmo, jei įsivaizduoju save žengiančia raudonu kilimu – svajonių, kurioms nelemta išsipildyti. Jei dabar reikėtų pasirinkti tarp atostogų Havajuose ir Lietuvos paežerėse bei miškuose, nežinau, ką nuspręsčiau… Kokio velnio trenktis į kitą pasaulio kraštą, jei man didžiausią džiaugsmą teikia neatrastų žvejybos ir grybavimo vietų paieškos čia…?
Comments are closed.