Ar jis man ne per geras?

Mes turime svajonių. Apie geresnį gyvenimą, prabangų namą, limuziną, atostogas Havajuose ir dar daugybę dalykų. Su pavydu vartome žurnalus, kuriuose nufotografuoti raudonu kilimu žengiantys gražūs žmonės garsių dizainerių drabužiais.  Arba su ilgesingo pavydo atodūsiu nulydime tą tobulą vyrą iš gretimo buto. O jeigu vieną dieną svajonės imtų ir išsipildytų. Ką su tuo darytume?

Aklas pasimatymas. Susipažinome internetu. Susitikome. Mane jis sužavėjo: jaunas, gražus, protingas, išsilavinęs, mandagus, turtingas. Galima prirašyti dar dešimtis epitetų, bet ne tame esmė. Štai prieš mane sėdi vyras, apiie kokį visada svajojau. Ir jis manimi domisi! Gal net pakviestų į antrą pasimatymą. Bet mano galvoje sukasi mintis, ar jis man ne per geras. Gyvenimo nelepinta, pripratusi prie Vingių Jono tipo vyrų, jaučiu, kad jo tobulas pasaulis visiškai nedera prie mano vidinės sumaišties, dramų ir nemigos. Ar jis man ne per geras? Ar neatsitiks taip, kad visąlaik taip ir jausiuos kaip pelenė šalia jo?

Taigi jau antras kartas, kai atsisakau bendravimo su svajonių vyru. Pirmasis buvo kažkada, kai atstūmiau aukštuomenės atstovą ir lengviau atsikvėpiau, kad mano nutrinti džinsai nebevers manęs jaustis nepatogiai pietaujant prabangiuose restoranuose. Dabar nusisuku nuo žmogaus, kuris gali duoti pilnaverčius santykius ir pagarbą. Atsidūrusi prieš pasirinkimą vietoj išsvajoto ramaus gyvenimo bei svajonių princo, renkuosi savo įprastą rutiną. Nes ji man

n sava. Nes tai mano pasaulis. Galiu gyventi kitame, bet. ar man reikia važiuoti pirmąją klase, kai gerai jaučiuosi ir antroje?

Dar vienas įsimintinas momentas iš mano gyvenimo. Atsitiktinai pakliuvau į kažkokio lietuviško muzikinių apdovanojimų renginio “afterparty”. VIP įėjimas, nemokami gėrimai, lietuviškos “žvaigždutės” ir paparacių fotoaparatų blykstės. Maniau, kad uždaruose vakarėliuose jie linksminasi iki nukritimo. O buvo tik nyki tuštybė. Man nuobodu tarp tų suvaidintų linksmybių.

Štai taip susiduriam akis į akį su savo svajonėm. Ir nebežinome, ką su jomis daryti. Kažkas iššvaisto laimėtą milijoną, kažkas įklimpsta į svaigalų liūną, kažkas saujom ryja tabletes, kad taip intensyviai nejaustų to nepažįstamo pasaulio alsavimo.

Taigi statydama smėlio pilis iš savo svajonių, suprantu, kad gyvenu tokį gyvenimą, kokio noriu ir kokį susikuriu. Visa kita – iliuzijos. Jeigu verkiu, vadinasi man reiikia ašarų, jei liūdžiu – skausmo, jei įsivaizduoju save žengiančia raudonu kilimu – svajonių, kurioms nelemta išsipildyti. Jei dabar reikėtų pasirinkti tarp atostogų Havajuose ir Lietuvos paežerėse bei miškuose, nežinau, ką nuspręsčiau. Kokio velnio trenktis į kitą pasaulio kraštą, jei man didžiausią džiaugsmą teikia neatrastų žvejybos ir grybavimo vietų paieškos čia.?

15 thoughts on “Ar jis man ne per geras?”

  1. Pažįstamas jausmas… Bet ar nėra taip, kad žmogus, atkakliai tvirtindamas, kad jam gerai ir “taip, kaip yra”, nustoja judėti į priekį, tobulėti..
    Prisiminiau ištrauką iš mėgstamo autoriaus P.Coelho “… yra du dalykai, kurie neleidžia žmogui įgyvendinti savo svajonių: manyti, kad jos neįgyvendinamos, arba, staiga pasisukus likimo ratui, išvysti jas virstant kažkuo galimu, kada mažiausiai to tikiesi. Tą akimirką išsigąsti kelio, nes nežinai, kur juo nueisi, išsigąsti nepažįstamų iššūkių, išsigąsti, kad dalykai, prie kurių esi pripratęs, gali amžinai pradingti..”

    Reply
  2. Man ne kartą yra nutikę taip, kad atėjusi į aklą pasimatymą, jaučiuosi lyg tas žmogus būtų ateivis iš kito pasaulio – nesvarbu geresnio ar blogesnio, svarbiausia, jog man svetimo. Tuo daugelis pažinčių ir baigiasi…

    Reply
  3. Aš tai nesvajoju nei apie limuziną, nei apie Havajus, nei apie raudonus kilimus. Tuščios tokios svajonės, kaip ir pavydas kam nors. Kai rimčiau pagalvoji, ar norėtum su kažkuo, kam pavydi, susikeisti VISU gyvenimu, supranti, kad ne… gal kokią malonią smulkmeną ir gerai būtų perimti, bet ne daugiau.
    Kuo arčiau žemės, tuo geriau. Gal tas aukštuomenės vyras ir ieškojo tokio paprastumo. Jis irgi žmogus, turbūt ir liūdi, ir abejoja. Ar ne? Antraip kodėl jam patikai?
    Antra, ar nori ko nors naujo išmokti, pvz., būti aukštuomenėje ir kitokioje nei įprasta rutinoje, važinėti pirma klase. Turbūt ne? Jeigu ne, tai aprašytos svajonės yra ne tikros svajonės, o – nė nežinau kaip pavadinti – tušti minčių burbulai

    Reply
  4. Bet kodėl reikia atsisakyti savo svajonės, kai ji ranka pasiekiama? Kam ją prisivilioti ir po to atstumti? Už ką tu save baudi? Tau patinka nusiskriausti?

    Reply
  5. Egle, prisiviliojus svajonę, dažnai pasimato, kad ten tik gražus popierėlis buvo – kol nepalietei, nežinojai. Čia kaip laimėti milijoną. Svajoja daug kas. Kažkas laimi. Ir kas toliau? Aštriadančiai giminaičiai, norintys savo dalies, reketininkai, norintys savo dalies… Ar tikrai toks vertingas tas milijonas, kai jis tampa gyvenimo ašimi?

    Reply
  6. Na tuomet tokio vyro ir nereikėtų vadinti – svajonių vyru, jei tik gražus popierėlis, o viduje tuščia… Nors bandant į šiuos dalykus pažvelgti giliau ( o ne vien per turtingas-neturtingas prizmę ) manyčiau, kad jei kažką pavadini svajone, tai jai išsipildžius pradėti svarstyti ar čia man kartais ne per gerai gavosi, tikrai neleistina 🙂

    Reply
  7. Giedre, gal ne visai teisinga būtų sakyti, kad tuščia. Panašiau, kad tiesiog svetima, nesuprantama, kitaip nei pas mano artimus žmones, paprasčiau ir t.t. Ne mano ir viskas 🙂

    Reply
  8. Tai man primena seną rusų filmą. panelė draugauja su vedusiu vyru, kuris ją akivaizdžiai vedžioja už nosies, ir kažkaip susipažįsta su gražiu mandagiu pasiturinčiu užsieniečiu (vaidina Ivars Kalnins). Tas įsimyli, peršasi, kviečia važiuoti pas jį, ji apdujusi lyg ir sutinka, o paskui pabėga nuo jo, jai mielesnis įprastas gyvenimas, ir tas vyriukas retkarčiais nusimuilinantis nuo žmonos pas ją. Ji nežinojo ką daryti su užsieniečio mandagumu, padorumu, o jeigu dar ir pasiturintis gyvenimas – nors stauk vilku iš nevilties. Matyt, tai savisaugos instinktas, baimė svetimos aplinkos, kuri jos nepriimtų, verstų jaustis menkesne, kai savoje aplinkoje ji lygi tarp lygių.

    Reply
  9. Labai pritariu. Stai kodel kastu sistema Indijoj sugalvota 😉 Kad visi jaustusi laimingi savo rogese ir nesoktu auksciau, nei reikia… 😉

    Reply
  10. Rūta, Vilma, iš esmės sutinku su jumis, bet man nepriimtina tokie žodžiai kaip “menkesnis”. Aš nesijaučiu menkesnė dėl to, kad nedalyvauju Vienos baliuje. Aš jaučiuosi už tuos žmones turtingesnė 🙂 Matyt tikrai sėdžiu savo rogėse.

    Reply
  11. as jauciuosi visikai taip pat… Draugavau cia su Vingiu Jonu du metus… staiga gyvenime atsirado nuostabus isilavines turtingas grazus uzsienietis. Bet paviesiejus pas ji supratau kad turtai meieles neatnesa.. Karatis pagalvoji gal geriau but su tuo vingiu jonu kuriam tu esi vienintele pasaulye, nei su pleybojum milionierium kuris pastoviai pagirs grazia moteri prie taves net nenutuokdamas kad tau tai nemalonu. Tad klausimas ar geriau tureti viska, ar kazkam buti viskuo?

    Reply

Leave a Comment