Apie vaikus, kurie nenorėjo gimti

Kasdien žiniasklaidoje mirga susirūpinimas, kad daug moterų nutraukia vaiko gyvybę vos jai užsimezgus. Arba vos gimusius išmeta į konteinerius. Arba nenori auginti ir atiduoda valstybės globon, kur mažyliai jau nuo pirmųjų dienų mokosi laukinių išgyvenimo įstatymų.

Bet man įdomi kita šio reikalo pusė. Ar mes, teisieji, gelbėdami kiekvieną gyvybę, kokia ji bebūtų ir koks gyvenimas jos belauktų, paklausiame savęs, ar tas vaikutis pats nori gyventi. Daug teisingiau šito klausti būtų paties į pasaulį stumiamo žmogaus, bet atsakyti jis galės tik po daugelio metu. Tikėkimės jo atsakymas nebus toks radikalus, kad privestų prie veiksmo.

Kodėl apie tai kalbu? Neseniai teko bendrauti su moterimi, kuri labai nori turėti vaikų. Labai labai. Ištekėjusi, bet santuokoje tarpusavio supratimo mažai. Dar ji kankinasi dėl kažkada padarytų veiksmų – aborto, nes dėl sveikatos būklės gimdyti tada tiesiog nepajėgė. Dabar jai reikia vaiko. Bijo, kad vyras paliks, jei neturės pilnos šeimos, bet apie tai su juo nešneka. Bijo, kad nebegali laukti, nes vėliau bus per sena pastoti. Dar ji serga ir vartoja vaistus, kurrie būsimos gyvybės gyvenimo kokybės tikrai nepagerins, jei nepablogins. Jai reikia vaiko, nes mato tai kaip vienintelį šansą išpirkti savo klaidas ir perkurti praeitį. Vaikas ją išgelbės.

O dabar pažiūrėkime į situaciją iš kitos pusės. Ar tas vaikas nori gimti? Ar jis nor

ri gyventi? Jei moters organizmas nepakėlė pirmo nėštumo ir teko jį nutraukti, gal tai įvyko neatsitiktinai? Gal negimęs vaikelis sakė, kad jis nenori gyventi tokioje šeimoje tokiomis aplinkybėmis? Gal gamta pati nusprendė, kad tokios būklės moteris, negali būti motina?

Kai svarstomas klausimas, ar verta turėti planuotą vaiką, paprastai lemiamą atsakymą duoda moters noras. O kas paklaus to būsimo kūdikėlio? Gal jis pasakytų, kad jam geriau būtų neaugti su paveldimomis ligomis, asocialioje šeimoje, nepalankiomis aplinkybėmis. Gal jis nori tiesiog niekada negimti.

“Aš – ne žaislas. Paleisdama mane į pasaulį, nuoširdžiai paklausk savęs, ar to reikia tik tau, ar ir man? Tu prisiimi atsakomybę ir už mano gyvenimą.”

16 thoughts on “Apie vaikus, kurie nenorėjo gimti”

  1. Pritariu nuomonei. Seimo vyrai rūpinasi uždrausti abortus, bet nepagalvoja, kad svarbu ne vaikų kiekybė, o jų gyvenimo kokybė. Jei moteris negalės teisėtai nutraukti nėštumo ir gimdys nenorimą vaiką, kokia šviesi bus jo vaikystė? Man atrodo nesuprantama, kaip prisidengdami atsakomybe prieš dievą jie užmiršta atsakomybę prieš žmogų.

    Reply
  2. Atsakysiu gal kiek slyksciai, bet kaip diplomuotas ekonomistas… Kiekybe yra nemaziau svarbi uz kokybe. Lygiai del tos pacios priezasties skamba dabar Lietuvoje atvejis kai lietuve motina, negali is vokiecio tevo atsiimti savo dukrytes, nes jai suteikta Vokietijos pilietybe. Valstybe tiesiog gina savo zmones, nes Europoje TRUKSTA ZMONIU.

    Reply
  3. Man atrodo, gal tema ne visai tiksliai suformuluota. Kas laukia to vaikelio – mamos paguodos (ar nelaimės, jei nuo gimimo būtų ligų maišas)? Mes kažką prognozuojame, bet tik maža dalimi. Visa kita – nenumatoma. Franklis rašo, kad gyvenimas turi besąlygišką prasmę. Kūdikiui neduota teisė norėti ar nenorėti gimti. Vėliau jis galės svarstyti, ar nori gyventi. Kai kurie paskui tuo nebuvusiu nenoru (gimti) spekuliuoja, esą manęs nepasiklausę pagimdėt mane tokį (nekokybišką), tai ir turėkite dabar. Tuos, kurie nenori ar nebenori gyventi, visuomenė bando gydyti, perkalbėti, įtikinti, kad būti geriau negu nebūti. Va Jobas iš Senojo Testamento džiaugėsi, kol buvo sėkmingas, o kai prasidėjo nelaimės, prakeikė savo gimimo dieną. Ir apskritai – kam gyventi, jeigu vistiek mirsim? Dėl galimybės patirti kažką laikinai malonaus?

    Reply
  4. PinkCity, tema ne visai apie tai. Tema apie moteris, planuojančias vaikelius, nors tam ir nepalankios sąlygos. Į diskusijas apie abortus nenoriu leistis.

    Reply
  5. Irmantai, o tokioje situacijoje, kaip aprašiau, ar tikrai valstybei reikia to žmogaus, kuris augs nepilnavertėje šeimoje, ko gero, turės rimtų sveikatos sutrikimų ir kainuos daug mokesčių mokėtojų pinigų..?

    O dėl žmonių skaičiaus žemėje, atsimenu kažkada buvau užklydusi į tinklapį, kurio šūkis buvo “padaryk paslaugą žemei, neturėk vaikų!”. Toks radikalus požiūris man nepriimtinas kalbant apie Europą, bet šalyse, kur badas ir trūksta švaraus geriamo vandens, manau tokia valstybių politika visiems būtų tik į naudą.

    Reply
  6. Danute, mūsų nuomonės čia kiek skiriasi. Aš manau, kad moteris aprašytoje situacijoje tiesiog stumia vaiką į pasaulį, nors jis tam priešinasi. Vieno vaiko ji neišnešiojo dėl sveikatos problemų, dabar toliau serga, tai gal gamta pati neleidžia jai pastoti? Tikrai nemanau, kad žmonės su sveikatos problemomis turėtų neauginti vaikų, bet kai vaikas tampa visų problemų sprendimo viltimi ir moters norų tenkinimo žaisliuku…

    O dėl suaugusio žmogaus pasirinkimo gyventi ar negyventi, aš nesutinku, kad žmogus gali tai rinktis. Savižudybė yra didžiausias blogis ir baisiausia nuodėmė. Jei gyveni, turi gyventi kaip sunku bebūtų.

    Reply
  7. Aš, tiesą sakant, nesuprantu moterų noro būtinai būtinai turėti savo kūno vaiką. Pilna pamestų kūdikių, kuriuos reikia užauginti, ir ta moteris sėkmingai galėtų pasitenkinti jau pagimdytu ir paliktu. Net gyvuliai (tiesa, ne visi) priglobia našlaičiais likusius jauniklius ir išmaitina. Bet ir tokiu vaikeliu motina gali pasinaudoti kaip žaisliuku ar jos klaidų ištaisytoju

    Reply
  8. o apie savižudybes, Agne, prabilai, kaip koks klebonas iš sakyklos… 🙂 Nuodėmė nė nuodėmė, o įtikink žmogų jei gudri, kad gyventi verta, ypač jeigu jam tikrai sunku… 🙁

    Reply
  9. Danute, apie savižudybes mano nuomonė tvirta ir teisinga. Pažįstu žmonių, kurie perėjo pragarą gyvenime, bet gyvena. Savižudybė nuodėmė jau vien dėl skausmo ir kančios, kuria bus paženklinti visi nusižudžiusio artimieji. O jei dar paliekamas laiškas su kaltinimais…

    Reply
  10. Na tebūnie ta teisinga nuomonė, kad savižudybė yra nuodėmė. Tačiau mąstančiam žmogui niekas negali uždrausti norėti gyventi arba nenorėti

    Reply
  11. Kai gauni kokią nors dovaną (šiuo atveju – gyvybę), ja gali disponuoti pagal savo supratimą, jei esi pilnametis atsakingas už savo veiksmus. Deja… arba laimei…
    Man tai įdomu, kai žmogus iš Dievo įsakymų visumos pasiima tik tuos, kurie jam patinka. Pvz., žudyti ir žudytis nuodėmė, o paleistuvauti ar svetimauti – nieko tokio. Niekam gi blogo nedarome. Jeigu jau leidžiame sau rinktis, tai neužmirškim, kad kitas gali rinktis kitaip – jam gali būti ne nuodėmė ir žudyti(s). Arba vaiką gimdytis sau kaip žaisliuką. O kas uždraus? Ir tada paaiškėja, kad net ir, regis, kvailų, atgyvenusių normų laužymas nėra jau toks nekaltas reikalas. Ar ne?

    Reply
  12. Nesu labai tikinti, bet grįžtant prie straipsnio temos, manau, kad tiek paleisti vaiką į pasaulį kaip savo žaisliuką, tiek atimti savo gyvybę, suteikiant tėvams didžiulį skausmą, yra rimtos nuodėmės. Gyvybė ne žaisliukas.

    Reply
  13. Aš irgi nesu labai tikinti – kalnų nekilnoju 🙂 – bet paleistuvavimą laikau didele nuodėme, greta aukščiau Agnės išvardintųjų, nes žmogaus kūnas, kuriame gyvybė glūdi, irgi ne žaisliukas

    Reply
  14. Manau,daug tiesos.Viskas turi įvykti natųraliai,be ypatingų pastangų.Pastojimas turi būti be sunkumų.Jei atsiranda kliūtys,tai reikia priimti,susitaikyti.Kiek esu patyrusi,prie nieko gero nepriveda tos ypatingos pastangos.Siūlau apie tai pamąstyti.

    Reply

Leave a Comment