Baigėsi didžiausia sporto šventė pasaulyje. Gal dėl to kažkokia neįprastai rami savaitės pradžia… Nors dar prieš porą dienų kėliausi 7 valandą ryto palaikyti mūsų krepšinio komandos. Deja, neišvydau to, ką tikėjausi pamatyti: neiškovoti bronzos medaliai, – bet vis tiek džiugu, kad lietuvių krepšininkai yra viena iš 4 stipriausių pasaulyje komandų. Kaip mūsiškių nesėkmės simbolis, pirmuose laikraščių puslapiuose puikuojasi Šarūnas Jasikevičius prakirstu antakiu. Krauju kovota, bet deja…
Apskritai olimpiada man yra labai įdomus reiškinys. Kodėl jai skiriamas toks didelis valstybės vadovų dėmesys? Kad pristatytų savo šalį pasauliui? Pritrauktų investicijas? Turistus? Nesuprantu. Man gražu ir įdomu stebėti tokį pasaulio šalis vienijantį renginį, turintį senas tradicijas. Bet vis tik nelabai suvokiu, kodėl tam skiriama tiek daug lėšų, kodėl sportininkai tampa šalies didvyriais?
Kita įdomi olimpiados pusė – jos žiūrovai. Stebiu per televiziją pilnus stadionus sporto gerbėjų ir man keista, kad net nelabai besidomintys sportu žmonės tas dvi savaites būna aistringi sirgaliai. Ar olimpinės žaidynės mus pačius skatina daugiau sportuoti ir mylėti sportą? Galbūt. Nors mano nuomone, profesionalus sportas su alinančiomis treniruotėmis, dopingo skandalais ir skausmingomis traumomis neturi nieko bendro su sportu, kuris yra tiesiog laisvalaikis ir būdas rūpintis savo kūnu.
Pabaigai norėčiau pabrėžti, kad mano išsakytos mintys – tik filosofiniai pamąstymai apie olimpiados prasmę, nesupraskite jų kaip šio gražaus renginio kritikos. Pasidalinkit įspūdžiais, kuo Jūs gyvenot pastarąsias dvi savaites. Ir dar noriu užduoti klausimą: ar prieš Gintarei Volungevičiūtei laimint sidabro medalį išvis žinojot, kas ji tokia? Aš ne, bet man vis tiek gera, kad mūsų tautietė užlipo ant nugalėtojų pakylos.
Comments are closed.