Jeigu kažko nepasakiau, sakau dabar

Sapnavau šiąnakt tokį klaikų sapną. Karą. Tokį realų ir kartu nesuvokiamą – kaip paprastai ir būna sapne. Bet juk ne visada po sapno pabundam su iš baimės besidaužančia širdimo. Ir ne visuomet vėl užmigus sapnas pradeda tęstis. O šįkart buvo būtent taip. Ir prisiekiu – dar dabar tą sapną jaučiu nusėdusį kažkur mano kūne ir begriaužiantį gerą nuotaiką.

Prisipažinsiu – karo, kaip vyksmo, bijau gal net labiau, nei mirties. Nes jis toks destruktyvus ir bereikšmis. Vienas blogiausių dalykų, kuriuos “nuveikia” karas – skiria žmones. Ir šiss sapnas man dar kartą priminė auksinę tiesą – žmonėms, kurie mums brangūs, reikia meilę, šilumą ir dėmesį dalinti nuolat. Kad vieną dieną atsibudę nebūtume priversti suprasti, jog jau per vėlu.

Mes esam išmokę taupyti: pinigus, vietą, laiką, žodžius. Ir labai sėkmingai tai darome. Tad kartais atrodo, kad pasakyti mamai, kaip ją mylim dar suspėsim, o artimas draugas apie mūsų jausmus jau vis tiek viską žino. Ir taip “spaudžiam” žodžius, nors laisvų laisviausiai galėtume to nedaryti.

Sako, kad pasakę šį tą mielo ir švelnaus, tarrsi nuvalome dulkes nuo užsistovėjusių jausmų ir suteikiame jiems galimybę vėl švytėti visomis vaivorykštės spalvomis. Tad skatinu mažinti taupymo apimtis žodžiams ir geriau labiau taupyti kitus išteklius 😉

2 thoughts on “Jeigu kažko nepasakiau, sakau dabar”

Leave a Comment