Šiandien mane užplūdo mintys apie pagalbos prašymą ir nesugebėjimą atsisakyti padėti. Turbūt kiekvienas pažįstame žmonių, kurie visada pasiruošę išklausyti, pasiūlyti savo petį išsiverkti, paskolinti pinigų ar atlikti už Jus sudėtingus darbus. Tokias asmenybes mes mėgstame. Jie turi daugybę draugų, bet… ar turi pilnavertį gyvenimą..?
Gal pats esate toks geraširdis? Kaip Jums pavyksta šalia savojo gyventi dar ir kitų gyvenimus..? Esame krikščionybės ir moralės normų išmokyti, kad pagalbos suteikimas yra dorybė. Bet ar visada? Atsimenu, kaip studentavimo laikais duodavau nusirašyti namų darbus, kuriuos dariau iki paryčių, nes nemokėjau pasakyti žmonėms “NE” ir bijojau būti atstumta kolektyvo. Tokia pagalba iš tiesų nebuvo naudinga nei man, nei jiems, tačiau solidarumas tarp studentų yra norma.
Čia papasakojau patį paprasčiausią pavyzdį, bet būna daug sudėtingesnių situacijų. Ir kiek daug žmonių įsivelia į tokius išnaudojamo geradario spąstus… Pažįstu moterį, kuri nesukūrė šeimos, nes slaugė sergančią labai reiklią ir valdingą mamą. Padėti tėvams senatvėje – kiekvieno pareiga, bet reikia apginti savo asmeninę erdvę, neleisti, jog meilė vienam žmogui taptu kliūtimi bendrauti su kitais.
O kiek yra porų, kurių bendravimas remiasi vieno reikalavimų pildymu, paminant kito nuomonę… Kodėl taip sunku ištarti “NE”? Baimė, kad paliks, kad nemylės, kad esam neverti, kartais būna didesnė už lygiavertės draugystės troškimą. Ir kas galiausiai nutinka tokiems pasiaukojantiems žmonėms? Kartais jiems “nuvažiuoja stogas”. Kartais jie apsidairo ir suvokia, jog nieko savo nesukūrė – viską atidavė kitiems, kurie galbūt to netgi neverti… Todėl mokykimės pasakyti “NE”, nes padėti, visų pirma, reikia ne kitiems, o sau.
Comments are closed.