Konstitucinės teisės įtaka kitoms teisės šakoms

Turinys

Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir šaltiniai……………………………………………………….3Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolysir teisės sistemą integruojanti teisės sritis:1.1.Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai…………………………………………………41.2.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodas………………………………………….4Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir šaltiniaiSvarbiausioji kiekvienos šalies teisės šaka yra konstitucinė teisė, kai kur (kartais Lietuvoje) dar vadinama valstybine teise.Konstitucinė teisė svarbiausiąja teisės šaka laikoma todėl, kad jos normos įtvirtina valstybės politinius, socialinius, ekonominius ir administracinės teritorinės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios institucijų organizavimo principus ir funkcionavimo tvarką, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, teisinę piliečių padėtį ir santykius tarp valstybės, visuomenės ir piliečių.Konstitucinės teisės normos reguliuoja ypač svarbius visuomeninius santykius, atskleidžiančius:1) Valstybinės santvarkos ir politikos pagrindus, ūkio sistemą, socialinę struktūrą, valstybės pastangas toliau plėtoti demokratiją;2) Žmogaus, visuomenės ir valstybės santykių pobūdį, piliečių teises, laisves, pareigas ir garantijas;3) Valstybės organų ir institucijų (įstatymų leidžiamųjų, vykdomųjų, teismo) sudarymo tvarką, jų veiklos principus, tarpusavio santykius;Konstitucinės teisės normoms būdingi visos teisės normoms bendri požymiai, tačiau jos turi ir savus ypatumus. Konstitucinės teisės normų ypatumai yra tai, kad jos: Reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį – valstybės organizacijos, valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, valstybės ir asmens svarbiausius santykius; Nustato valstybės valdžios institucijų sistemą ir jų veiklos pagrindus; Kurios išdėstytos Konstitucijoje yra aukščiausios teisinės galios ir kitos teisinės normos turi atitikti jas; Yra teisinio reguliavimo pradmenys, kuriais remiasi kitos teisės šakos ( administracinė, civilinė, darbo, baudžiamoji ir kt.); Išsiskiria savo stabilumu, palyginti su kitomis teisės šakomis, dėl jų priėmimo, keitimo ir panaikinimo tvarkos sudėtingumo; Paprastai formuluojamos pačia bendriausia prasme ir dažniausiai yra imperatyvaus pobūdžio;Konstitucinės teisės normų specifika reiškiasi ir jų struktūriniais elementais.Pagal normų grupę, tiesiogiai numatančią teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas, visas konstitucinės teisės normas galima skirstyti į bendrąsias ir konkrečiąsias. Pagal galiojimo trukmę: pastovios, galiojančios iki normos oficialaus panaikinimo; laikinos, kuriose nustatyta konkreti galiojimo trukmė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 163 str. numato Seimo galimybę iki 1993 m. spalio 25 d. pakeisti kai kurių Konstitucijos straipsnių nuostatais); išskirtinės normos galioja tik nepaprastosios ir karo padėties metu (Konstitucijos 145 str.).Pagal elgesio taisyklių privalomumą yra imperatyvios normos, nustatančios kategoriškas, tiksliai apibrėžtas elgesio taisykles (pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 str. 2 d. Seimas privalo svarstyti 50000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą įstatymo projektą) ir dispozityvios normos, leidžiančios teisių subjektams jomis pasinaudoti ar nepasinaudoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 str. 2 d. norma nustato sesijos metu galimybę Seimo narių grupei pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui)/Pagal reikalavimų pobūdį normos skirstomos į pareigojamąsias (privalėjimas laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržant kitų teisių ir laisvių – 28 str.), įgalinčias (piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus – 33 str. 2 d.) ir draudžiamąsias (draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius – 31 str.3 d.; draudžiama persekioti už kritiką – 33 str.2 d.).Pagal teisinę galią konstitucinės teisės šaltiniai Lietuvoje gali būti klasifikuojami tokia tvarka: Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniai įstatymai, konstituciniai aktai kaip sudedamoji Konstitucijos dalis ir Konstitucijos pataisos; Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo galia yra lygiaverčiai įstatymams; Lietuvos Konstitucinio ratifikuotos tarptautinės sutartys; įstatymai, Seimo statusas; poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybė…s nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai, turintys norminį pobūdį). Savivaldos institucijų aktai nelaikytini konstitucinės teisės šaltiniais.Demokratinėje visuomenėje konstitucinė teisė privalo reikšti ir ginti visuomenės bendrus interesus, suderindama įvairius socialinius siekius, rasdama kompromisinius sprendimus. Įgyvendinant šiuos socialinius uždavinius, konstitucinei teisei tenka ypač svarbus vaidmuo. Konstitucinės teisės normos nustato svarbiausias politinio proceso taisykles. Demokratinei santvarkai būdinga politinės valdžios kaita. Politinio gyvenimo demokratinėje valstybėje pokyčiai vyksta tik pagal konstitucinės teisės nustatytas taisykles.

1.1.Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai

Kai sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama konstitucijoje – pagrindiniame šalies įstatyme – įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas (leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos: galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą).Sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama ir objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius, susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės valstybinės valdžios) organizavimas bei šios valdžios įgyvendinimo pagrindai, taip pat asmens ir valstybės svarbiausieji santykiai.Sąvoka „konstitucinė teisė“ gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų (t.y. visumą mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų), kuris tiria ir konstitucinės teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.

Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė“ reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina yra glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais.„Konstitucinės teisės“ sąvokos vartojimas sietinas su konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisės galios dokumento – reikšmės pripažinimu šiuolaikinės visuomenės gyvenime, su konstitucionalizmo idėjų sąmoningu įtvirtinimu.

1.2.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodas

Nacionalinės teisės sistemą sudaro įvairios teisės šakos, reguliuojančios tam tikrą visuomeninių santykių sritį. Antai civilinė teisė reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, darbo teisė – darbo santykius ir su jais susijusius santykius, finansų teisė – finansinius santykius (biudžetas, mokesčiai, kreditai, paskolos), baudžiamoji teisė nustato nusikalstamas veiklas bei numato bausmes už tokias veiklas, baudžiamojo proceso teisė reguliuoja baudžiamųjų bylų nagrinėjimo santykius ir t.t. Teisės skirstymo į teisės šakas pagrindai yra teisinio reguliavimo objektas ir teisinio reguliavimo metodas.Konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, taip pat (tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio santykių pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas.Nacionalinė konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių sritis. Pirma sritis – valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykiai.… Antra sritis – asmens ir valstybės santykiai. Šios santykių srities svarba ypač pabrėžtina atkuriančioms demokratinę santvarką ar tik pradėjusioms žengti demokratijos keliu šalims. Jose būtina įtvirtinti pagarbą žmogaus teisėms, apsaugoti jas nuo valstybės valdžios institucijų ir įstaigų neteisėto kišimosi į pagrindinių teisių sritį.Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sritis, būtų galima ir taip pasakyti: „Konstitucinė teisė – tai sistema konkrečios šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį visuomenėje ir valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios organų sistemos organizacijos ir veiklos pagrindus“.Konstitucinėje teisėje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kad visos valdžios šaltinis – Tauta, kurianti Lietuvos valstybę, kad suverenitetas priklauso Tautai. Tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija, valdžios galių ribojimas Konstitucija, valdžios tarnavimas žmonėms, valdžių padalijimas, valstybės valdymo forma, sandara ir politinis režimas – Lietuvos valstybės organizacijos pagrindas. Konstitucinės teisės normos nustato visą valstybės valdžios organizavimo ir įgyvendinimo sistemą. Jos apibrėžia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų teisinę padėtį, jų sudarymo tvarką, kompetenciją, tarpusavio santykius. Antai konstitucinė teisė nustato šalies parlamento formavimo tvarką, tautos atstovų statusą, įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos įsigaliojimus, įstatymų leidybos procedūrą ir t.t.Konstitucinėje teisėje svarbiausia problema – valdžios ribos. Taigi įtvirtindama valdžios institucijų organizaciją, valstybės valdžios institucijų įsigaliojimus ir veiklos pagrindus, jų tarpusavio santykių pagrindus, konstitucinė teisė ne tik nustato valstybės valdžios institucijų galių ribas pačioje valstybės valdžios sistemoje, bet ir valstybės valdžios galių ribas išvardytų institucijų santykiuose su asmeniu. Pastarasis aspektas – neabejotinai svarbiausias užtikrinant pagrindines asmens teises ir laisves. Konstitucinė teisė įtvirtina žmogaus teises ir laisves. Derindama asmens ir visuomenės interesus, ji nustato ir šių teisių ir laisvių ribojimo pagrindus.

1.3.Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolysir teisės sistemą integruojanti teisės sritis

Norint suprasti konstitucinės teisės kaip nacionalinės sistemos dalies vietą ir reikšmę teisės sistemoje, pirmiausia reikėtų aptarti pačios teisės sistemos ypatumus. Prisiminkime, kad teisės sistema – tai objektyviosios teisės vidinė sandara, išreiškianti teisės normų suderinamumą ir jų skirstymą į šakas, pošakius, institutus ar poinstitučius. Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas, reguliuojančias tam tikros srities visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo objektą ir metodą, skiriamos baudžiamosios, civilinės, darbo, finansų ir kitos teisės šakos.Tačiau teisės sistemai būdinga ne tik teisės dalijimas į tam tikras dalis (šakas, institutus), bet ir sistemos vienovė, darna. Teisės normos yra susijusios, viena su kita suderintos. Kitaip teisinis reguliavimas taptų beprasmis ir neveiksmingas. Konstitucinės teisės – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia keletas aplinkybių.Pirma – konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykio su valstybe pradų įtvirtinimas – fundamentalūs dalykai, sąlygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių.Antra – konstitucinės teisės svarbiausias šaltinis yra Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausiosios galios šalies įstatymas. Jis yra taikomas tiesiogiai ir jam negali prieštarauti joks kitas aktas, nesvarbu, kokius klausimus jis reguliuotų. Konstitucija yra teisinės sistemos „stuburas“, jos pagrindinis elementas.Trečia – konstitucinės teisės normos apibrėžia kons…titucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą ir politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios institucijų įsigaliojimus, jų tarpusavio santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus.Ketvirta – šalies konstitucinėje teisėje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Todėl konstitucinėje teisėje įtvirtintų žmogaus ir valstybės santykių koncepcijos būtina nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse.

Penkta – konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos normos nustato valstybės valdžios institucijas, priimančias teisės aktų rūšis; ji taip pat nustato ir teisės aktų hierarchiją; neretai konstitucinės teisės normose ir principuose esti įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis.Šios aplinkybės leidžia įtvirtinti, kad konstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Žinoma, kad konstitucinė teisė nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus. Juo labiau tų sričių teisinis reguliavimas atitinka konstitucinės teisės reikalavimus, juo didesnė tikimybė, kad šalyse veikia harmoninga, teisiškumo reikalavimus atitinkanti, teisės sistema.Aiškinantis konstitucinės teisės vietą teisės sistemoje, kartais nurodoma, kad ji yra svarbiausia viešosios teisės sritis.

Išvados

Konstitucija, kaip valstybės pagrindinis įstatymas, turi didžiausią juridinę galią. Visi kiti teisės aktai privalo atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Negalioja joks įstatymams ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.Turėdama tiesioginę įtaką visuomeniniams santykiams ir veikdama išvien su kitomis teisės šakomis, konstitucinė teisė vaidina svarbų vaidmenį, plėtojant demokratinius pradus ir kuriant teisinę valstybę.Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sritis – paprastai suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios valdžios (iš esmės – valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucinė teisė – centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, įtvirtina visos teisės sistemos kūrimo principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės sistemos sričių teisinio reguliavimo pradus.

Naudota literatūra

„Teisės pagrindai“ trečias leidimas (Petras Čiočys);Lietuvos Konstitucinė teisė (Toma Birmantienė, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas Maksimaitis, Gediminas Mesonis, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys).

Turinys

Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir šaltiniai……………………………………………………….3Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis:1.1.Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai…………………………………………………41.2.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodas………………………………………….41.3.Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis……………………………………………………………….5Išvados ………………………………………………………………………………………………………………6Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………..7

Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir šaltiniai

Svarbiausioji kiekvienos šalies teisės šaka yra konstitucinė teisė, kai kur (kartais Lietuvoje) dar vadinama valstybine teise.Konstitucinė teisė svarbiausiąja teisės šaka laikoma todėl, kad jos normos įtvirtina valstybės politinius, socialinius, ekonominius ir administracinės teritorinės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios institucijų organizavimo principus ir funkcionavimo tvarką, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, teisinę piliečių padėtį ir santykius tarp valstybės, visuomenės ir piliečių.Konstitucinės teisės normos reguliuoja ypač svarbius visuomeninius santykius, atskleidžiančius:1) Valstybinės santvarkos ir politikos pagrindus, ūkio sistemą, socialinę struktūrą, valstybės pastangas toliau plėtoti demokratiją;2) Žmogaus, visuomenės ir valstybės santykių pobūdį, piliečių teises, laisves, pareigas ir garantijas;3) Valstybės organų ir institucijų (įstatymų leidžiamųjų, vykdomųjų, teismo) sudarymo tvarką, jų veiklos principus, tarpusavio santykius;Konstitucinės teisės normoms būdingi visos teisės normoms bendri požymiai, tačiau jos turi ir savus ypatumus. Konstitucinės teisės normų ypatumai yra tai, kad jos: Reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį – valstybės organizacijos, valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, valstybės ir asmens svarbiausius santykius; Nustato valstybės valdžios institucijų sistemą ir jų veiklos pagrindus; Kurios išdėstytos Konstitucijoje yra aukščiausios teisinės galios ir kitos teisinės normos turi atitikti jas; Yra teisinio reguliavimo pradmenys, kuriais remiasi kitos teisės šakos ( administracinė, civilinė, darbo, baudžiamoji ir kt.); Išsiskiria savo stabilumu, palyginti su kitomis teisės šakomis, dėl jų priėmimo, keitimo ir panaikinimo tvarkos sudėtingumo; Paprastai formuluojamos pačia bendriausia prasme ir dažniausiai yra imperatyvaus pobūdžio;Konstitucinės teisės normų specifika reiškiasi ir jų struktūriniais elementais.Pagal normų grupę, tiesiogiai numatančią teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas, visas konstitucinės teisės normas galima skirstyti į bendrąsias ir konkrečiąsias. Pagal galiojimo trukmę: pastovios, galiojančios iki normos oficialaus panaikinimo; laikinos, kuriose nustatyta konkreti galiojimo trukmė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 163 str. numato Seimo galimybę iki 1993 m. spalio 25 d. pakeisti kai kurių Konstitucijos straipsnių nuostatais); išskirtinės normos galioja tik nepaprastosios ir karo padėties metu (Konstitucijos 145 str.).Pagal elgesio taisyklių privalomumą yra imperatyvios normos, nustatančios kategoriškas, tiksliai apibrėžtas elgesio taisykles (pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 str. 2 d. Seimas privalo svarstyti 50000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą įstatymo projektą) ir dispozityvios normos, leidžiančios teisių subjektams jomis pasinaudoti ar nepasinaudoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 str. 2 d. norma nustato sesijos metu galimybę Seimo narių grupei pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui)/Pagal reikalavimų pobūdį normos skirstomos į pareigojamąsias (privalėjimas laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržant kitų teisių ir laisvių – 28 str.), įgalinčias… (piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus – 33 str. 2 d.) ir draudžiamąsias (draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius – 31 str.3 d.; draudžiama persekioti už kritiką – 33 str.2 d.).Pagal teisinę galią konstitucinės teisės šaltiniai Lietuvoje gali būti klasifikuojami tokia tvarka: Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniai įstatymai, konstituciniai aktai kaip sudedamoji Konstitucijos dalis ir Konstitucijos pataisos; Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo galia yra lygiaverčiai įstatymams; Lietuvos Konstitucinio ratifikuotos tarptautinės sutartys; įstatymai, Seimo statusas; poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai, turintys norminį pobūdį). Savivaldos institucijų aktai nelaikytini konstitucinės teisės šaltiniais.

Demokratinėje visuomenėje konstitucinė teisė privalo reikšti ir ginti visuomenės bendrus interesus, suderindama įvairius socialinius siekius, rasdama kompromisinius sprendimus. Įgyvendinant šiuos socialinius uždavinius, konstitucinei teisei tenka ypač svarbus vaidmuo. Konstitucinės teisės normos nustato svarbiausias politinio proceso taisykles. Demokratinei santvarkai būdinga politinės valdžios kaita. Politinio gyvenimo demokratinėje valstybėje pokyčiai vyksta tik pagal konstitucinės teisės nustatytas taisykles.1.1.Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektaiKai sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama konstitucijoje – pagrindiniame šalies įstatyme – įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas (leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos: galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą).Sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama ir objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius, susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės valstybinės valdžios) organizavimas bei šios valdžios įgyvendinimo pagrindai, taip pat asmens ir valstybės svarbiausieji santykiai.Sąvoka „konstitucinė teisė“ gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų (t.y. visumą mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų), kuris tiria ir konstitucinės teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė“ reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina yra glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais.„Konstitucinės teisės“ sąvokos vartojimas sietinas su konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisės galios dokumento – reikšmės pripažinimu šiuolaikinės visuomenės gyvenime, su konstitucionalizmo idėjų sąmoningu įtvirtinimu.1.2.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodasNacionalinės teisės sistemą sudaro įvairios teisės šakos, reguliuojančios tam tikrą visuomeninių santykių sritį. Antai civilinė teisė reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, darbo teisė – darbo santykius ir su jais susijusius santykius, finansų teisė – finansinius santykius (biudžetas, mokesčiai, kreditai, paskolos), baudžiamoji teisė nustato nusikalstamas veiklas bei numato bausmes už tokias veiklas, baudžiamojo proceso teisė reguliuoja baudžiamųjų bylų nagrinėjimo santykius ir t.t. Teisės skirstymo į teisės šakas pagrindai yra teisinio reguliavimo objektas ir teisinio reguliavimo metodas.Konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, taip pat (tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio santykių pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas.Nacionalinė konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių sritis. Pirma sritis – valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykiai. Antra sritis – asmens ir valstybės santykiai. Šios santykių srities svarba ypač pabrėžtina atkuriančioms demokratinę santvarką ar tik pradėjusioms žengti demokratijos keliu šalims. Jose būtina įtvirtinti pagarbą žmogaus teisėms, apsaugoti jas nuo valstybės valdžios institucijų ir įstaigų neteisėto kišimosi į pagrindinių teisių sritį.Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sritis, būtų galima ir taip pasakyti: „Konstitucinė teisė – tai sistema konkrečios šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį visuomenėje ir valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios organų sistemos organizacijos ir veiklos pagrindus“.Konstitucinėje teisėje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kad visos valdžios šaltinis – Tauta, kurianti Lietuvos valstybę, kad suverenitetas priklauso Tautai. Tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija, valdžios galių ribojimas Konstitucija, valdžios tarnavimas žmonėms, valdžių padalijimas, valstybės valdymo forma, sandara ir politinis režimas – Lietuvos valstybės organizacijos pagrindas. Konstitucinės teisės normos nustato visą valstybės valdžios organizavimo ir įgyvendinimo sistemą. Jos apibrėžia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų teisinę padėtį, jų sudarymo tvarką, kompetenciją, tarpusavio santykius. Antai konstitucinė teisė nustato šalies parlamento formavimo tvarką, tautos atstovų statusą, įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos įsigaliojimus, įstatymų leidybos procedūrą ir t.t.Konstitucinėje teisėje svarbiausia problema – valdžios ribos. Taigi įtvirtindama valdžios institucijų organizaciją, valstybės valdžios institucijų įsigaliojimus ir veiklos pagrindus, jų tarpusavio santykių pagrindus, konstitucinė teisė ne tik nustato valstybės valdžios institucijų galių ribas pačioje valstybės valdžios sistemoje, bet ir valstybės valdžios galių ribas išvardytų institucijų santykiuose su asmeniu. Pastarasis aspektas – neabejotinai svarbiausias užtikrinant pagrindines asmens teises ir laisves. Konstitucinė teisė įtvirtina žmogaus teises ir laisves. Derindama asmens ir visuomenės interesus, ji nustato ir šių teisių ir laisvių ribojimo pagrindus.

1.3.Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolysir teisės sistemą integruojanti teisės sritis

Norint suprasti konstitucinės teisės kaip nacionalinės sistemos dalies vietą ir reikšmę teisės sistemoje, pirmiausia reikėtų aptarti pačios teisės sistemos ypatumus. Prisiminkime, kad teisės sistema – tai objektyviosios teisės vidinė sandara, išreiškianti teisės normų suderinamumą ir jų skirstymą į šakas, pošakius, institutus ar poinstitučius. Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas, reguliuojančias tam tikr…os srities visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo objektą ir metodą, skiriamos baudžiamosios, civilinės, darbo, finansų ir kitos teisės šakos.

Tačiau teisės sistemai būdinga ne tik teisės dalijimas į tam tikras dalis (šakas, institutus), bet ir sistemos vienovė, darna. Teisės normos yra susijusios, viena su kita suderintos. Kitaip teisinis reguliavimas taptų beprasmis ir neveiksmingas. Konstitucinės teisės – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia keletas aplinkybių.Pirma – konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykio su valstybe pradų įtvirtinimas – fundamentalūs dalykai, sąlygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių.Antra – konstitucinės teisės svarbiausias šaltinis yra Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausiosios galios šalies įstatymas. Jis yra taikomas tiesiogiai ir jam negali prieštarauti joks kitas aktas, nesvarbu, kokius klausimus jis reguliuotų. Konstitucija yra teisinės sistemos „stuburas“, jos pagrindinis elementas.Trečia – konstitucinės teisės normos apibrėžia konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą ir politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios institucijų įsigaliojimus, jų tarpusavio santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus.Ketvirta – šalies konstitucinėje teisėje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Todėl konstitucinėje teisėje įtvirtintų žmogaus ir valstybės santykių koncepcijos būtina nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse.Penkta – konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos normos nustato valstybės valdžios institucijas, priimančias teisės aktų rūšis; ji taip pat nustato ir teisės aktų hierarchiją; neretai konstitucinės teisės normose ir principuose esti įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis.Šios aplinkybės leidžia įtvirtinti, kad konstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Žinoma, kad konstitucinė teisė nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus. Juo labiau tų sričių teisinis reguliavimas atitinka konstitucinės teisės reikalavimus, juo didesnė tikimybė, kad šalyse veikia harmoninga, teisiškumo reikalavimus atitinkanti, teisės sistema.Aiškinantis konstitucinės teisės vietą teisės sistemoje, kartais nurodoma, kad ji yra svarbiausia viešosios teisės sritis.

Išvados

Konstitucija, kaip valstybės pagrindinis įstatymas, turi didžiausią juridinę galią. Visi kiti teisės aktai privalo atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Negalioja joks įstatymams ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.Turėdama tiesioginę įtaką visuomeniniams santykiams ir veikdama išvien su kitomis teisės šakomis, konstitucinė teisė vaidina svarbų vaidmenį, plėtojant demokratinius pradus ir kuriant teisinę valstybę.Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sritis – paprastai suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios valdžios (iš esmės – valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucinė teisė – centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, įtvirtina visos teisės sistemos kūrimo principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės sistemos sričių teisinio reguliavimo pradus.

Naudota literatūra

„Teisės pagrindai“ trečias leidimas (Petras Čiočys);Lietuvos Konstitucinė teisė (Toma Birmantienė, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas Maksimaitis, Gediminas Mesonis, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys).

Turinys

Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir šaltiniai……………………………………………………….3Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis:1.1.Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai…………………………………………………41.2.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodas………………………………………….41.3.Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis……………………………………………………………….5Išvados ………………………………………………………………………………………………………………6Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………..7

Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir šaltiniai

Svarbiausioji kiekvienos šalies teisės šaka yra konstitucinė teisė, kai kur (kartais Lietuvoje) dar vadinama valstybine teise.Konstitucinė teisė svarbiausiąja teisės šaka laikoma todėl, kad jos normos įtvirtina valstybės politinius, socialinius, ekonominius ir administracinės teritorinės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios institucijų organizavimo principus ir funkcionavimo tvarką, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, teisinę piliečių padėtį ir santykius tarp valstybės, visuomenės ir piliečių.Konstitucinės teisės normos reguliuoja ypač svarbius visuomeninius santykius, atskleidžiančius:1) Valstybinės santvarkos ir politikos pagrindus, ūkio sistemą, socialinę struktūrą, valstybės pastangas toliau plėtoti demokratiją;2) Žmogaus, visuomenės ir valstybės santykių pobūdį, piliečių teises, laisves, pareigas ir garantijas;3) Valstybės organų ir institucijų (įstatymų leidžiamųjų, vykdomųjų, teismo) sudarymo tvarką, jų veiklos principus, tarpusavio santykius;Konstitucinės teisės normoms būdingi visos teisės normoms bendri požymiai, tačiau jos turi ir savus ypatumus. Konstitucinės teisės normų ypatumai yra tai, kad jos: Reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį – valstybės organizacijos, valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, valstybės ir asmens svarbiausius santykius; Nustato valstybės valdžios institucijų sistemą ir jų veiklos pagrindus; Kurios išdėstytos Konstitucijoje yra aukščiausios teisinės galios ir kitos teisinės normos turi atitikti jas; Yra teisinio reguliavimo pradmenys, kuriais remiasi kitos teisės šakos ( administracinė, civilinė, darbo, baudžiamoji ir kt.); Išsiskiria savo stabilumu, palyginti su kitomis teisės šakomis, dėl jų priėmimo, keitimo ir panaikinimo tvarkos sudėtingumo; Paprastai formuluojamos pačia bendriausia prasme ir dažniausiai yra imperatyvaus pobūdžio;

Konstitucinės teisės normų specifika reiškiasi ir jų struktūriniais elementais.Pagal normų grupę, tiesiogiai numatančią teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas, visas konstitucinės teisės normas galima skirstyti į bendrąsias ir konkrečiąsias. Pagal galiojimo trukmę: pastovios, galiojančios iki normos oficialaus panaikinimo; laikinos, kuriose nustatyta konkreti galiojimo trukmė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 163 str. numato Seimo galimybę iki 1993 m. spalio 25 d. pakeisti kai kurių Konstitucijos straipsnių nuostatais); išskirtinės normos galioja tik nepaprastosios ir karo padėties metu (Konstitucijos 145 str.).Pagal elgesio taisyklių privalomumą yra imperatyvios normos, nustatančios kategoriškas, tiksliai apibrėžtas elgesio taisykles (pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 str. 2 d. Seimas privalo svarstyti 50000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą įstatymo projektą) ir dispozityvios normos, leidžiančios teisių subjektams jomis pasinaudoti ar nepasinaudoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 str. 2 d. norma nusta…to sesijos metu galimybę Seimo narių grupei pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui)/Pagal reikalavimų pobūdį normos skirstomos į pareigojamąsias (privalėjimas laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržant kitų teisių ir laisvių – 28 str.), įgalinčias (piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus – 33 str. 2 d.) ir draudžiamąsias (draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius – 31 str.3 d.; draudžiama persekioti už kritiką – 33 str.2 d.).Pagal teisinę galią konstitucinės teisės šaltiniai Lietuvoje gali būti klasifikuojami tokia tvarka: Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniai įstatymai, konstituciniai aktai kaip sudedamoji Konstitucijos dalis ir Konstitucijos pataisos; Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo galia yra lygiaverčiai įstatymams; Lietuvos Konstitucinio ratifikuotos tarptautinės sutartys; įstatymai, Seimo statusas; poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai, turintys norminį pobūdį). Savivaldos institucijų aktai nelaikytini konstitucinės teisės šaltiniais.Demokratinėje visuomenėje konstitucinė teisė privalo reikšti ir ginti visuomenės bendrus interesus, suderindama įvairius socialinius siekius, rasdama kompromisinius sprendimus. Įgyvendinant šiuos socialinius uždavinius, konstitucinei teisei tenka ypač svarbus vaidmuo. Konstitucinės teisės normos nustato svarbiausias politinio proceso taisykles. Demokratinei santvarkai būdinga politinės valdžios kaita. Politinio gyvenimo demokratinėje valstybėje pokyčiai vyksta tik pagal konstitucinės teisės nustatytas taisykles.

1.1.Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai

Kai sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama konstitucijoje – pagrindiniame šalies įstatyme – įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas (leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos: galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą).Sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama ir objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius, susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės valstybinės valdžios) organizavimas bei šios valdžios įgyvendinimo pagrindai, taip pat asmens ir valstybės svarbiausieji santykiai.Sąvoka „konstitucinė teisė“ gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų (t.y. visumą mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų), kuris tiria ir konstitucinės teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė“ reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina yra glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais.„Konstitucinės teisės“ sąvokos vartojimas sietinas su konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisės galios dokumento – reikšmės pripažinimu šiuolaikinės visuomenės gyvenime, su konstitucionalizmo idėjų sąmoningu įtvirtinimu.

1.2.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodas

Nacionalinės teisės sistemą sudaro įvairios teisės šakos, reguliuojančios tam tikrą visuomeninių santykių sritį. Antai civilinė teisė reguliuoja turtinius s…antykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, darbo teisė – darbo santykius ir su jais susijusius santykius, finansų teisė – finansinius santykius (biudžetas, mokesčiai, kreditai, paskolos), baudžiamoji teisė nustato nusikalstamas veiklas bei numato bausmes už tokias veiklas, baudžiamojo proceso teisė reguliuoja baudžiamųjų bylų nagrinėjimo santykius ir t.t. Teisės skirstymo į teisės šakas pagrindai yra teisinio reguliavimo objektas ir teisinio reguliavimo metodas.Konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, taip pat (tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio santykių pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas.Nacionalinė konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių sritis. Pirma sritis – valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykiai. Antra sritis – asmens ir valstybės santykiai. Šios santykių srities svarba ypač pabrėžtina atkuriančioms demokratinę santvarką ar tik pradėjusioms žengti demokratijos keliu šalims. Jose būtina įtvirtinti pagarbą žmogaus teisėms, apsaugoti jas nuo valstybės valdžios institucijų ir įstaigų neteisėto kišimosi į pagrindinių teisių sritį.

Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sritis, būtų galima ir taip pasakyti: „Konstitucinė teisė – tai sistema konkrečios šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį visuomenėje ir valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios organų sistemos organizacijos ir veiklos pagrindus“.Konstitucinėje teisėje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kad visos valdžios šaltinis – Tauta, kurianti Lietuvos valstybę, kad suverenitetas priklauso Tautai. Tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija, valdžios galių ribojimas Konstitucija, valdžios tarnavimas žmonėms, valdžių padalijimas, valstybės valdymo forma, sandara ir politinis režimas – Lietuvos valstybės organizacijos pagrindas. Konstitucinės teisės normos nustato visą valstybės valdžios organizavimo ir įgyvendinimo sistemą. Jos apibrėžia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų teisinę padėtį, jų sudarymo tvarką, kompetenciją, tarpusavio santykius. Antai konstitucinė teisė nustato šalies parlamento formavimo tvarką, tautos atstovų statusą, įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos įsigaliojimus, įstatymų leidybos procedūrą ir t.t.Konstitucinėje teisėje svarbiausia problema – valdžios ribos. Taigi įtvirtindama valdžios institucijų organizaciją, valstybės valdžios institucijų įsigaliojimus ir veiklos pagrindus, jų tarpusavio santykių pagrindus, konstitucinė teisė ne tik nustato valstybės valdžios institucijų galių ribas pačioje valstybės valdžios sistemoje, bet ir valstybės valdžios galių ribas išvardytų institucijų santykiuose su asmeniu. Pastarasis aspektas – neabejotinai svarbiausias užtikrinant pagrindines asmens teises ir laisves. Konstitucinė teisė įtvirtina žmogaus teises ir laisves. Derindama asmens ir visuomenės interesus, ji nustato ir šių teisių ir laisvių ribojimo pagrindus.

1.3.Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolysir teisės sistemą integruojanti teisės sritis

Norint suprasti konstitucinės teisės kaip nacionalinės sistemos dalies vietą ir reikšmę teisės sistemoje, pirmiausia reikėtų aptarti pačios teisės sistemos ypatumus. Prisiminkime, kad teisės sistema – tai objektyviosios teisės vidinė sandara, išreiškianti teisės normų suderinamumą ir jų skirstymą į šakas, pošakius, institutus ar poinstitučius. Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas, reguliuojančias tam tikros srities visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo objektą ir metodą, skiriamos baudžiamosios, civilinės, darbo, finansų ir kitos teis…ės šakos.Tačiau teisės sistemai būdinga ne tik teisės dalijimas į tam tikras dalis (šakas, institutus), bet ir sistemos vienovė, darna. Teisės normos yra susijusios, viena su kita suderintos. Kitaip teisinis reguliavimas taptų beprasmis ir neveiksmingas. Konstitucinės teisės – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia keletas aplinkybių.Pirma – konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykio su valstybe pradų įtvirtinimas – fundamentalūs dalykai, sąlygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių.Antra – konstitucinės teisės svarbiausias šaltinis yra Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausiosios galios šalies įstatymas. Jis yra taikomas tiesiogiai ir jam negali prieštarauti joks kitas aktas, nesvarbu, kokius klausimus jis reguliuotų. Konstitucija yra teisinės sistemos „stuburas“, jos pagrindinis elementas.Trečia – konstitucinės teisės normos apibrėžia konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą ir politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios institucijų įsigaliojimus, jų tarpusavio santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus.Ketvirta – šalies konstitucinėje teisėje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Todėl konstitucinėje teisėje įtvirtintų žmogaus ir valstybės santykių koncepcijos būtina nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse.Penkta – konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos normos nustato valstybės valdžios institucijas, priimančias teisės aktų rūšis; ji taip pat nustato ir teisės aktų hierarchiją; neretai konstitucinės teisės normose ir principuose esti įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis.Šios aplinkybės leidžia įtvirtinti, kad konstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Žinoma, kad konstitucinė teisė nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus. Juo labiau tų sričių teisinis reguliavimas atitinka konstitucinės teisės reikalavimus, juo didesnė tikimybė, kad šalyse veikia harmoninga, teisiškumo reikalavimus atitinkanti, teisės sistema.Aiškinantis konstitucinės teisės vietą teisės sistemoje, kartais nurodoma, kad ji yra svarbiausia viešosios teisės sritis.

Išvados

Konstitucija, kaip valstybės pagrindinis įstatymas, turi didžiausią juridinę galią. Visi kiti teisės aktai privalo atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Negalioja joks įstatymams ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.Turėdama tiesioginę įtaką visuomeniniams santykiams ir veikdama išvien su kitomis teisės šakomis, konstitucinė teisė vaidina svarbų vaidmenį, plėtojant demokratinius pradus ir kuriant teisinę valstybę.Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sritis – paprastai suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios valdžios (iš esmės – valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucinė teisė – centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, įtvirtina visos teisės sistemos kūrimo principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės sistemos sričių teisinio reguliavimo pradus.

Naudota literatūra

„Teisės pagrindai“ trečias leidimas (Petras Čiočys);

Lietuvos Konstitucinė teisė (Toma Birmantienė, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas Maksimaitis, Gediminas Mesonis, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys).

Turinys

Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir šaltiniai……………………………………………………….3Konstitu…cinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis:1.1.Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai…………………………………………………41.2.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodas………………………………………….41.3.Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis……………………………………………………………….5Išvados ………………………………………………………………………………………………………………6Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………..7

Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir šaltiniai

Svarbiausioji kiekvienos šalies teisės šaka yra konstitucinė teisė, kai kur (kartais Lietuvoje) dar vadinama valstybine teise.Konstitucinė teisė svarbiausiąja teisės šaka laikoma todėl, kad jos normos įtvirtina valstybės politinius, socialinius, ekonominius ir administracinės teritorinės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios institucijų organizavimo principus ir funkcionavimo tvarką, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, teisinę piliečių padėtį ir santykius tarp valstybės, visuomenės ir piliečių.Konstitucinės teisės normos reguliuoja ypač svarbius visuomeninius santykius, atskleidžiančius:1) Valstybinės santvarkos ir politikos pagrindus, ūkio sistemą, socialinę struktūrą, valstybės pastangas toliau plėtoti demokratiją;2) Žmogaus, visuomenės ir valstybės santykių pobūdį, piliečių teises, laisves, pareigas ir garantijas;3) Valstybės organų ir institucijų (įstatymų leidžiamųjų, vykdomųjų, teismo) sudarymo tvarką, jų veiklos principus, tarpusavio santykius;Konstitucinės teisės normoms būdingi visos teisės normoms bendri požymiai, tačiau jos turi ir savus ypatumus. Konstitucinės teisės normų ypatumai yra tai, kad jos: Reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį – valstybės organizacijos, valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, valstybės ir asmens svarbiausius santykius; Nustato valstybės valdžios institucijų sistemą ir jų veiklos pagrindus; Kurios išdėstytos Konstitucijoje yra aukščiausios teisinės galios ir kitos teisinės normos turi atitikti jas; Yra teisinio reguliavimo pradmenys, kuriais remiasi kitos teisės šakos ( administracinė, civilinė, darbo, baudžiamoji ir kt.); Išsiskiria savo stabilumu, palyginti su kitomis teisės šakomis, dėl jų priėmimo, keitimo ir panaikinimo tvarkos sudėtingumo; Paprastai formuluojamos pačia bendriausia prasme ir dažniausiai yra imperatyvaus pobūdžio;Konstitucinės teisės normų specifika reiškiasi ir jų struktūriniais elementais.Pagal normų grupę, tiesiogiai numatančią teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas, visas konstitucinės teisės normas galima skirstyti į bendrąsias ir konkrečiąsias. Pagal galiojimo trukmę: pastovios, galiojančios iki normos oficialaus panaikinimo; laikinos, kuriose nustatyta konkreti galiojimo trukmė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 163 str. numato Seimo galimybę iki 1993 m. spalio 25 d. pakeisti kai kurių Konstitucijos straipsnių nuostatais); išskirtinės normos galioja tik nepaprastosios ir karo padėties metu (Konstitucijos 145 str.).Pagal elgesio taisyklių privalomumą yra imperatyvios normos, nustatančios kategoriškas, tiksliai apibrėžtas elgesio taisykles (pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 str. 2 d. Seimas privalo svarstyti 50000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą įstatymo projektą) ir dispozityvios normos, leidžiančios teisių subjektams jomis pasinaudoti ar nepasinaudoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 str. 2 d. norma nustato sesijos metu galimybę Seimo narių grupei pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui)/Pagal reikalavimų pobūdį normos skirstomos į pareigojamąsias (pr…ivalėjimas laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržant kitų teisių ir laisvių – 28 str.), įgalinčias (piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus – 33 str. 2 d.) ir draudžiamąsias (draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius – 31 str.3 d.; draudžiama persekioti už kritiką – 33 str.2 d.).Pagal teisinę galią konstitucinės teisės šaltiniai Lietuvoje gali būti klasifikuojami tokia tvarka: Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniai įstatymai, konstituciniai aktai kaip sudedamoji Konstitucijos dalis ir Konstitucijos pataisos; Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie savo galia yra lygiaverčiai įstatymams; Lietuvos Konstitucinio ratifikuotos tarptautinės sutartys; įstatymai, Seimo statusas; poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai, turintys norminį pobūdį). Savivaldos institucijų aktai nelaikytini konstitucinės teisės šaltiniais.Demokratinėje visuomenėje konstitucinė teisė privalo reikšti ir ginti visuomenės bendrus interesus, suderindama įvairius socialinius siekius, rasdama kompromisinius sprendimus. Įgyvendinant šiuos socialinius uždavinius, konstitucinei teisei tenka ypač svarbus vaidmuo. Konstitucinės teisės normos nustato svarbiausias politinio proceso taisykles. Demokratinei santvarkai būdinga politinės valdžios kaita. Politinio gyvenimo demokratinėje valstybėje pokyčiai vyksta tik pagal konstitucinės teisės nustatytas taisykles.

1.1.Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai

Kai sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama konstitucijoje – pagrindiniame šalies įstatyme – įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas (leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos: galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą).Sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama ir objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius, susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės valstybinės valdžios) organizavimas bei šios valdžios įgyvendinimo pagrindai, taip pat asmens ir valstybės svarbiausieji santykiai.

Sąvoka „konstitucinė teisė“ gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų (t.y. visumą mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų), kuris tiria ir konstitucinės teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė“ reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina yra glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais.„Konstitucinės teisės“ sąvokos vartojimas sietinas su konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisės galios dokumento – reikšmės pripažinimu šiuolaikinės visuomenės gyvenime, su konstitucionalizmo idėjų sąmoningu įtvirtinimu.

1.2.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodas

Nacionalinės teisės sistemą sudaro įvairios teisės šakos, reguliuojančios tam tikrą visuomeninių santykių sritį. Antai civilinė teisė reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, darbo teisė – darbo santykius ir su jais susijusius santykius, finansų teisė – finansinius santykius (biu…džetas, mokesčiai, kreditai, paskolos), baudžiamoji teisė nustato nusikalstamas veiklas bei numato bausmes už tokias veiklas, baudžiamojo proceso teisė reguliuoja baudžiamųjų bylų nagrinėjimo santykius ir t.t. Teisės skirstymo į teisės šakas pagrindai yra teisinio reguliavimo objektas ir teisinio reguliavimo metodas.Konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, taip pat (tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio santykių pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas.Nacionalinė konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių sritis. Pirma sritis – valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykiai. Antra sritis – asmens ir valstybės santykiai. Šios santykių srities svarba ypač pabrėžtina atkuriančioms demokratinę santvarką ar tik pradėjusioms žengti demokratijos keliu šalims. Jose būtina įtvirtinti pagarbą žmogaus teisėms, apsaugoti jas nuo valstybės valdžios institucijų ir įstaigų neteisėto kišimosi į pagrindinių teisių sritį.Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sritis, būtų galima ir taip pasakyti: „Konstitucinė teisė – tai sistema konkrečios šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį visuomenėje ir valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios organų sistemos organizacijos ir veiklos pagrindus“.Konstitucinėje teisėje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kad visos valdžios šaltinis – Tauta, kurianti Lietuvos valstybę, kad suverenitetas priklauso Tautai. Tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija, valdžios galių ribojimas Konstitucija, valdžios tarnavimas žmonėms, valdžių padalijimas, valstybės valdymo forma, sandara ir politinis režimas – Lietuvos valstybės organizacijos pagrindas. Konstitucinės teisės normos nustato visą valstybės valdžios organizavimo ir įgyvendinimo sistemą. Jos apibrėžia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų teisinę padėtį, jų sudarymo tvarką, kompetenciją, tarpusavio santykius. Antai konstitucinė teisė nustato šalies parlamento formavimo tvarką, tautos atstovų statusą, įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos įsigaliojimus, įstatymų leidybos procedūrą ir t.t.Konstitucinėje teisėje svarbiausia problema – valdžios ribos. Taigi įtvirtindama valdžios institucijų organizaciją, valstybės valdžios institucijų įsigaliojimus ir veiklos pagrindus, jų tarpusavio santykių pagrindus, konstitucinė teisė ne tik nustato valstybės valdžios institucijų galių ribas pačioje valstybės valdžios sistemoje, bet ir valstybės valdžios galių ribas išvardytų institucijų santykiuose su asmeniu. Pastarasis aspektas – neabejotinai svarbiausias užtikrinant pagrindines asmens teises ir laisves. Konstitucinė teisė įtvirtina žmogaus teises ir laisves. Derindama asmens ir visuomenės interesus, ji nustato ir šių teisių ir laisvių ribojimo pagrindus.

1.3.Konstitucinė teisė- nacionalinės teisės sistemos branduolysir teisės sistemą integruojanti teisės sritis

Norint suprasti konstitucinės teisės kaip nacionalinės sistemos dalies vietą ir reikšmę teisės sistemoje, pirmiausia reikėtų aptarti pačios teisės sistemos ypatumus. Prisiminkime, kad teisės sistema – tai objektyviosios teisės vidinė sandara, išreiškianti teisės normų suderinamumą ir jų skirstymą į šakas, pošakius, institutus ar poinstitučius. Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas, reguliuojančias tam tikros srities visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo objektą ir metodą, skiriamos baudžiamosios, civilinės, darbo, finansų ir kitos teisės šakos.Tačiau teisės sistemai būdinga ne tik teisės dalijimas į tam tikras dalis (šakas, institutus), bet ir sistemos vienovė, darna. Teisės normos yra susijusios, vi…ena su kita suderintos. Kitaip teisinis reguliavimas taptų beprasmis ir neveiksmingas. Konstitucinės teisės – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia keletas aplinkybių.Pirma – konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykio su valstybe pradų įtvirtinimas – fundamentalūs dalykai, sąlygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių.Antra – konstitucinės teisės svarbiausias šaltinis yra Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausiosios galios šalies įstatymas. Jis yra taikomas tiesiogiai ir jam negali prieštarauti joks kitas aktas, nesvarbu, kokius klausimus jis reguliuotų. Konstitucija yra teisinės sistemos „stuburas“, jos pagrindinis elementas.Trečia – konstitucinės teisės normos apibrėžia konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą ir politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios institucijų įsigaliojimus, jų tarpusavio santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus.

Ketvirta – šalies konstitucinėje teisėje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Todėl konstitucinėje teisėje įtvirtintų žmogaus ir valstybės santykių koncepcijos būtina nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse.Penkta – konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos normos nustato valstybės valdžios institucijas, priimančias teisės aktų rūšis; ji taip pat nustato ir teisės aktų hierarchiją; neretai konstitucinės teisės normose ir principuose esti įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis.Šios aplinkybės leidžia įtvirtinti, kad konstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Žinoma, kad konstitucinė teisė nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus. Juo labiau tų sričių teisinis reguliavimas atitinka konstitucinės teisės reikalavimus, juo didesnė tikimybė, kad šalyse veikia harmoninga, teisiškumo reikalavimus atitinkanti, teisės sistema.Aiškinantis konstitucinės teisės vietą teisės sistemoje, kartais nurodoma, kad ji yra svarbiausia viešosios teisės sritis.

Išvados

Konstitucija, kaip valstybės pagrindinis įstatymas, turi didžiausią juridinę galią. Visi kiti teisės aktai privalo atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Negalioja joks įstatymams ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.Turėdama tiesioginę įtaką visuomeniniams santykiams ir veikdama išvien su kitomis teisės šakomis, konstitucinė teisė vaidina svarbų vaidmenį, plėtojant demokratinius pradus ir kuriant teisinę valstybę.Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sritis – paprastai suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios valdžios (iš esmės – valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucinė teisė – centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, įtvirtina visos teisės sistemos kūrimo principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės sistemos sričių teisinio reguliavimo pradus.

Naudota literatūra

„Teisės pagrindai“ trečias leidimas (Petras Čiočys);Lietuvos Konstitucinė teisė (Toma Birmantienė, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas Maksimaitis, Gediminas Mesonis, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys)….