konspektas

1. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas.
Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai. Teisinėje literatūroje sąvoka KT vartojama keliais aspektais: 1) kai kalbama apie žmogaus subjektinę teisę, kuri yra įtvirtinta konstitucijoje – tokiu atveju turim galvoje teisinio santykio dalyvio galimą elgesį: elgtis kaip numato teisės normos; reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą; ir galimybė kreiptis į valstybės kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (priverstų kitą asmenį atlikti pareigą). 2) kai nacionalinės teisės sritis – t.y vartojama apibūdinti objektyvią teisę. Šiuo atveju KT yra koonkrečioje šalyje galiojančių teisės normų visuma, kurios reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius. Tos normos pagrinde reguliuoja santykius susijusius su valstybinės valdžios organizavimu, įgyvendinimu, taip pat reguliuojant valstybės bei asmens svarbiausius santykius.3) kaip teisės mokslas (visuma žinių, teorijų, mokymų) – kuris tyria KT normas, jų įgyvendinimą.4) kaip studijų disciplina – t.y. specialus kursas, kuris yra dėstomas studentams, todėl ji yra glaudžiai susijusi su KT kaip teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais.

Pradėti nagrinėti KT reikia nuo KT kaip objektyviosios teisės. Teisinėje literatūroje KT sąvoka kartais yrra dar vadinama valstybinės teisės sąvoka. Vienose valstybėse (Vokietija) vartojama valstybinės teisės sąvoka, kitose (JAV, Prancūzija) – KT. Skirtingų sąvokų pasirinkimą lėmė istorinės aplinkybės. Vokietijai formuojantis šiai teisės šakai buvo skiriama daugiau dėmesio valstybės institutų reguliavimo reikšmei. JAV ir Prancūzija rėmėsi žm

mogaus teisėmis ir laisvėmis, kurias gina įstatymas nustatantis valdžios galios ribas. Lietuvoje tarpukario metais buvo naudojama valstybinės teisės sąvoka (P.Leonas, A.Tumėnas, VDU). Bet tokiam pavadinimui priešinosi M.Riomeris, kuris aiškino, kad valstybinės teisės sąvoką galime naudoti norint apibūdinti valstybės nustatytą teisę (pvz. CT, AT, BT), atskiriant nuo tarptautinės, bažnytinės. Sovietmečiu KT buvo nestumta į šoną, buvo dėstoma “Tarybinės valstybinės teisės”. Remiantis tuo, kad valstybinę teisę galime vadinti visą teisę kuri yra susijusi su valstybę, ir kad sąvoka “valstybinė teisė” naudojama tik siaurąja prasmę atitinka KT, tai tikslingiausia būtų vartoti KT sąvoka.
KT reguliavimo objektas, metodas. Objektyviąją teisę galime apibrėžti kai elgesio taisyklių sistemą, kuri reguliuoja santykius. Ją sudarančios teisės normos jungiamos į tam tikrą sistemą. Visą teisės normų sistemą galime suskirstyti į teisės šakas, pošakius irr institutus. Teisės šaka tai teisės sistemos dalis, kurią sudaro teisės normos, reguliuojančios tam tikrą visuomeninių santykių sritį (CT, AT, BT). Teisė yra skirstoma į šakas pagal reguliavimo objektą ir metodą.

Objektas tai yra tos šakos reguliuojami visuomeniniai santykiai. Teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad KT reguliuoja dvi visuomeninių santykių grupes: 1) normos nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijas, jų veiklos pagrindus 2) įtvirtina asmens ir valstybės santykį, nustato asmens teises ir pareigas, ir apsaugo žmogaus teises nuo valstybės institucijų kišimosi. Bet yra ir kitų nu
uomonių. Esmeinas nurodė, kad KT turi trigubą objektą: 1) valstybės forma 2) valdžios ir jos institucijų forma 3) valstybės teisių ribas. Dicey požiūriu, KT apima visas normas, kurios yra susijusios su suverenios valdžios padalijimu, normos kurios nurodo suverenios valdžios sudėtį, jos atsakomybę, kurios apibrėžia valstybės teritoriją ir nustato kas yra valdiniai ir piliečiai. Remiantis tuo galėtume pasakyti, kad KT – tai konkrečios šalies teisės normų sistema, kuri reguliuoja žmogaus padėtį visuomenėje ir valstybėje, visuomeninę santvarka, viešosios valdžios institucijų sistemos organizaciją ir veiklos pagrindus. LRK normos, kurios nustato valstybės ir visuomenės santykius yra III skirsnyje “Visuomenė ir valstybė” ir IV skirsnis “Tautos ūkis ir darbas” pvz. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę; Valstybė remia kultūrą ir mokslą , rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Į nurodytas LRK normas galime žiūrėti kaip į tam tikrus valstybės uždavinius, bet jų galutinis tikslas – asmens pagrindinių teisių ir laisvių garantavimas, todėl galime pasakyti, kad jos nustato valstybės ir asmens santykius. Nagrinėdami LRK galime pastebėti tokius reguliuojamus santykius. Pirmiausia tai valstybės valdžios ir viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo santykiai, nes LRK įtvirtina, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, valdžios šaltinis – Tauta, suverenitetas priklauso Tautai. LRK skirsto valdžią į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Nustato kiekvienos va
aldžios teisinę padėtį, sudarymo tvarką, kompetenciją, tarpusavio santykius, nustato vietinio valdymo ir savivaldos pagrindus. Svarbi problema KT yra nustatyti valdžios ribas, nes nustatant valdžios institucijų organizaciją reikia ir nustatyti valdžios ribas santykiuose su asmeniu ir kitomis institucijomis. LRK nurodo, kad “Valdžios galias riboja Konstitucija”. Taip pat LRK nustato asmens teisinio statuso principus, pagrindines teises, laisves ir pareigas. Nustatant kai kurias asmens teises ir laisves konstitucija nustato ir jų ribas pvz. LRK 25 “Žmogus turi teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti”, bet šio straipsnio 3 ir 4 dalis nurodo ribas “Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai”, “Laisvė reikši įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ar dezinformacija”.
Teisinio reguliavimo metodas padeda skirstyti į teisės šakas. Jis yra teisinio poveikio priemonės, kuriomis KT veikia reguliuojamus visuomeninius santykius. KT yra taikomi įvairūs reguliavimo metodai, nes KT normos nustato teises, pareigas, atsakomybę, leidimą ir draudimą, todėl galime pastebėti įvairius teisinio reguliavimo būdus: 1) įgaliojimas – pvz. Seimas svarsto ir priima Konstitucijos pataisas, leidžia įstatymus, skiria LR prezidento rinkimus ir t.t. 2) įpareigojimas – pvz. Referendumu pr
riimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti LR prezidentas 3) draudimas – pvz. Draudžiama žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes 4) leidimas – normos kurios nei įpareigoja, nei draudžia pvz. Sesijos metu ne mažiau nei 1/5 Seimo narių gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrams.
Yra išskiriami du teisinio reguliavimo metodai: 1) imperatyvusis – būdingas griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyvių santykiai grindžiami subordinacija, nėra pasirinkimo laisvės, elgtis reikia kaip yra nustatyta teisės normos 2) dispozityvusis – būdinga teisinio santykio dalyvių lygybė, savarankiškumas ir galimybė rinktis tam tikrą elgesio medelį. KT galime pastebėti, kad vyrauja imperatyvusis reguliavimas.
Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis. Teisinėje literatūroje pabrėžiama, kad KT užima ypatingą vietą teisės sistemoje. Ji yra centrinė ir pati svarbiausia teisės sistemoje, nes reguliuoja pačius svarbiausius visuomeninius santykius, nustatanti teisės kūrimo tvarką. Todėl KT tenka būti ir visos teisės integruojantis vaidmuo ir jos vietai nustatyti teisės sistemoje labiausiai tinka teisės sistemos branduolio pavadinimas. Tai lemia aplinkybės: 1) KT reguliuojamų santykių svarba 2) KT svarbiausias šaltinis yra Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausios galios įstatymas, kuriam negali prieštarauti joks kitas teisės aktas, nes joje yra kiekvienos teisės srities ištakos, pradai 3) KT normos apibrėžia šalies santvarką, valstybinės valdžios šaltinį, jos įgaliojimus 4) KT yra įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės 5) konstitucija apibrėžia teisėkūros pagrindus, nustato valstybines institucijas, kurios gali leisti atitinkamos rūšies teisės aktus, nustato teisės aktų hierarchiją.
KT ir Konstitucijos teisė, arba KT siaurąja ir plačiąja prasme. Svarbiausias KT šaltinis yra Konstitucija, todėl KT galime suprasti kaip Konstitucijos teisę. Toks sąvokų skirtumas kėlė problemas KT moksle. M.Riomeris nagrinėdamas objektyvią KT nurodė, kad KT turi dvi prasmes: 1) materialią – sudaro normos įtvirtinančios valstybės konstrukciją 2) formalią – turima omeny rašytina konstitucija, ją sudaro Konstitucijos normos. Galime pastebėti, kad apibūdinant KT kaip teisės sistemos dalį remiamės formaliais ir materialiais požymiais. Materialieji požymiai yra susiję su teisės reguliavimo objektu, o formalūs nurodo, kad Konstitucija tai visuma teisės normų, kurios turi aukščiausia juridinę galią, kurios gali būti kiti normų teisėtumo pagrindu. Todėl pagal formalius požymius KT yra Konstitucijos teisė. Konstitucijos normoms KT tenka svarbus vaidmuo, bet jomis negalime apsiriboti, nes kai kurių KT institutų apimtis sumažėtų pvz. LRK yra įtvirtinti pilietybės instituto pagrindai, bet LR pilietybės įstatymas detalizuoja, sukonkretina pilietybės sampratą; LRK V skyriuje “Seimas” nustatyti seimo veiklos pagrindai, bet daug santykių reguliuoja Seimo statutas. Todėl galime pasakyti, kad Konstitucijos normų reguliavimą papildo įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Konstitucijos teisę galime pavadinti KT centru, ar KT siaurąja prasme. KT plačiąja prasme sudaro KT siaurąja prasme ir įstatymai, poįstatyminiai aktai, kiti šaltiniai, kurie reguliuoja viešosios valdžios organizavimą ir veiklą, taip pat asmens ir valstybės santykius t.y. KT padeda apibrėžti objektas.
2. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normų funkcijos. Konstitucinės teisės normų klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai. Konstitucinės teisės normų įgyvendinimas.
KT normos, principai ir institutai. KT struktūrą sudaro teisės normos, principai ir institutai. Bet nereikia pamiršti ir ankščiau minėto skirstymo į konstitucinę teisę siaurą ir plačiąja prasme. Pagrindinė ir pati mažiausia objektyvios teisės dalis laikoma teisės norma – tai visiems privaloma, formaliai apibrėžta bendro elgesio taisyklė, kuri valstybės prievartos priemonėmis yra saugoma nuo pažeidimų. KT normos reguliuoja specifinius santykius (valstybės valdžios, viešosios valdžios organizavimą bei įgyvendinimo pagrindus, taip pat svarbiausius valstybės ir asmens santykius). Kadangi KT normos yra teisės normomis joms yra būdingi teisės normų požymiai, bet jos turi ir ypatumų:
1) KT normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Nustato valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir asmens santykius t.y. specifinis reguliavimo objektas.
2) KT normos nustato: valstybės organizaciją, valstybės institucijų sistemą, asmens ir valstybės santykių pagrindus
3) KT normos nustato ir kitų sričių reguliavimo pradus pvz. Ūkinė veiklą.
4) KT normoms būdinga įtaka teisės sistemai
5) KT normos yra aukščiausios juridinės galios, jas turi atitikti visos kitos teisės normos
6) Daug normų yra formuluojamos bendrąja prasme, todėl jų įgyvendinimas yra sudėtingas ir kartais yra priimami papildomos teisės normos detalizuojančios abstrakčiai suformuluotą taisyklą
7) KT dažniausia būdingas imperatyvumas
8) KT normų reguliuojamų santykių dalyviai yra ypatingi: valstybė, tauta, valstybinės valdžios institucijos, piliečių susivienijimai, ir individai
9) KT normoms būdingas stabilumas, nes normų keitimas vyksta sudėtingesne tvarka
Nagrinėjant KT normų struktūrą kyla daug ginčų tarp teisininkų. Daugelis teisininkų nurodo, kad nerasime teisės normoje trijų struktūrinių elementų dažniausia būna du. Kai kuriose KT normose galime rasti tris struktūrinius elementus, bet dažniausiai normas sudaro vien dispozicija. Daug ginčų kyla dėl sankcijos. Vieniems atrodo, kad KT nėra sankcijų, nes poveikio priemones už KT normų pažeidimą nustato kitos AT, BT normos, t.y. sankcijos yra išdėstytos netiesiogiai. Kitų autorių nuomone sankcija yra tik pačioje normoje, todėl KT normų kur būti sankcija nėra daug. Teisinėje literatūroje KT normos sankcijos nurodoma, kad yra politinio pobūdžio pvz. Vyriausybė privalo atsistatydinti, kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytai vyriausybės programai ar kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku. Laikantis tradicinio teisės normos struktūros KT normas galėtume pavadinti “normomis – principais”, “normomis – apibrėžimais”, “normomis – tikslais”.
Visas KT normas galime klasifikuoti pagal įvairius kriterijus. Atsižvelgiant į KT siaurąją ir plačiąją prasmę: 1) KT siaurąją prasme normos 2) kitos KT normos. Pagal teisės šaltinius: 1) KT normos, įtvirtintos Konstitucijoje 2) KT normos įtvirtintos įstatymais 3) KT normos įtvirtintos poįstatyminiais aktais 4) KT normos įtvirtintos kitais KT šaltiniais. Pagal galiojimo trukmę: 1) pastovios – galioja iki jos oficialaus panaikinimo 2) laikinos – galiojimo laikas nustatytas 3) išskirtinės – galioja nepaprasto ar karo padėties metu. Pagal įtvirtintą elgesio privalomumą: 1) imperatyvios – nustato taisykles, kurias santykiai dalyviai privalo vykdyti pvz. Seimas privalo svarstyti 50000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą Seimui įstatymo projektą 2) dispozityvios – leidžiama taisyklėmis pasinaudoti ar ne savo nuožiūra pvz. Sesijos metu ne mažiau 1/5 seimo narių gali pateikti interpeliaciją Ministrui pirmininkui ar ministrui. Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme: 1) materialios – reguliuoja socialinius santykius nustato teises ir pareigas pvz. Seimas leidžia įstatymus 2) proceso – įtvirtina materialiose normose teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką pvz. Įstatymų leidybos procedūra. Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius: 1) reguliacinės – nustatančios teises ir pareigas 2) apsauginės – saugančios reguliacines normas. Dauguma KT normų yra reguliacinės. Pagal išdėstytų taisyklių pobūdį: 1) įpareigojančios – nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus pvz. LRK 53.3 “Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių” 2) draudžiančios – draudžia atlikti tam tikrus veiksmus pvz. LRK 23.3 “Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su kuo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes 3) įgalinančios – suteikia galimybę atlikti tam tikrus veiksmus pvz. LRK 32.1 “Pilietis gali laisvai kilnoti ir pasirinkti gyvenamą vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos”.
3. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai.
KT institutas – tai KT normų grupė jungianti normas kurios reguliuoja giminingus visuomeninius santykius. Kitaip sakant į institutus teisės normos jungiamos pagal reguliavimo objektą. Yra skiriami žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų teisės ir kiti institutai. Pilietybės institutas reglamentuoja pilietybės įgijimą, išsaugojimą, pasibaigimą ir t.t. Teisės institutai gali būti skirstomi į paprastus ir sudėtingus. Paprasti institutai nėra skirstomi į smulkesnes grupes, o sudėtiniai skirstomi į poinstitučius pvz. Žmogaus teisių ir laisvių institutas skirstomas į pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių poinstitučius.
4. Konstitucinės teisės principai.
Konstituciniai principai – konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuostatos, kurioms yra būdingas apibendrinamasis pobūdis. KT normos ir principai yra glaudžiai susiję, nes vienas galime kartais laikyti ir normomis ir principais. Principus galime pastebėti LRK 29 str. 1d. “Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”. Atskiriant normas nuo principų galėtume laikytis tokios taisyklės, kad tos KT nuostatos kuriose negalime išskirti teisės normos elementų laikyti principais, o kitus normomis. Remiantis tuo objektyviąją KT galėtume apibrėžti kaip teisės normų ir principų sistema, nustatanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą, taip pat asmens teisinio statuso pagrindus.
5. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka. Konstitucinių teisinių santykių struktūra. Konstitucinės teisės subjektai. Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai. Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.
Konstituciniai teisiniai santykiai – yra KT normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai. KT santykiai būdami teisiniais santykiais turi bendrumų su jais, bet turi ir tam tikrų ypatumų. Bendrumai būtų: santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra visuomeninio santykio išraiška, yra teisės normos pagrindu atsiradę subjektų tarpusavio ryšiai, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir pareigos, jų įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta. KT santykių ypatumus galime pastebėti nagrinėjat santykio subjektus, objektus, tūrinį, jo sukūrimo ir pasibaigimo pagrindus. Teisinio santykio subjektai yra to santykio dalyviai, jie teisės norma nustato teises ir pareigas. Teisinio santykio dalyviais gali būti asmenys teisnūs – gebėjimas turėti teises ir pareigas; veiksnūs – galėjimas savo veiksmais įgyvendinti teises ir pareigas. Teisinio santykio dalyviai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie yra veiksnūs ir teisnūs. Asmens teisnumas atsiranda jam gimus, o veiksnumas – sulaukus atitinkamo amžiaus ar kitų reikalavimų. KT santykio subjektai yra:
1) Fiziniai asmenys. Tai LR pil., užsieniečiai (užsienio valstybių pil., asmenys be pilietybės, asmenys su dviguba pilietybe). Asmenys priklausomai nuo statuto turi skirtingas teises ir pareigas. Subjektu gali būti ir grupė asmenų pvz. 50000 pil. Pateikiant Seimui įstatymo projektą, 300 tūkst. skelbiant referendumą.
2) Socialinės bendrijos. Tai tauta kuriai priklauso suverenitetas.
3) Lietuvos valstybė (LR)
4) Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, teismas bei kitos valstybinės valdžios institucijos
5) Vietos savivaldos institucijos
6) Visuomeninės organizacijos (politinės partijos, profesinės sąjungos ir t.t.)
7) Atstovaujamų institucijų deputatai (seimo nariai, savivaldybių tarybą nariai)
Teisinių santykių objektu yra laikomos įvairios vertybės dėl kurių kyla teisiniai santykiai. KT objektas – socialinės vertybės pvz. Žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės, Tautos suverenitetas. Teisinių santykių turinį sudaro subjektinės teisės ir pareigos t.y. 3 galimybės. KT santykiuose dalyvauja anksčiau minėti subjektai, kurie įgyvendina įvairias konstitucijoje numatytas teises ir pareigas pvz. 50000 gyv. Turi teisę pateikti seimui svarstyti įstatymo projektą, o seimas turi pareigą jį svarstyti. Teisiniai faktai – tai aplinkybės su kurių atsiradimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių susikūrimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. KT kartais sieja su kelias aplinkybes su konkrečių santykių atsiradimu pvz. Teisė rinkti atsiranda jei asmuo yra LR pil., ir yra sulaukęs atitinkamo amžiaus.
KT santykius galima klasifikuoti įvairiai. Pagal santykius reguliuojančias normas: materialieji ir procesiniai KT santykiai. Pagal normų privalomumą: iš dispozityvių – koordinaciniai, iš imperatyvių – subordinaciniai. Atsižvelgiant į reguliacines ir apsaugines normas analogiški santykiai. Taip pat į bendrus (atsiranda bendrų teisės normų pagrindu) ir konkrečius (atsiranda konkretieji subjektai su tiksliai apibrėžtomis teisėmis ir pareigomis pvz. LRK71.1 “Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti”). Pagal teisių ir pareigų paskirstymą: paprastieji (vienas subjektas turi teisę, kitas pareigą), sudėtingi (abu turi ir teises ir pareigas).
6. Konstitucinės teisės vieta nacionalinėje teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika.
AT labiausiai susijusi su KT. KT išreiškia, parodo visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės valdžios veiklos, valstybės aparato funkcionavimo principus, santykius su savivaldos institucijomis, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį. AT sąveikauja su KT. AT reguliuoja visuomeninius valdymo santykius kuriuos reguliuoja KT. KT nustato bendrus teisės subjektų pradmenys, jų veiklos principus (pradus), o AT juos detalizuoja ir realizuoja. AT nustato KT numatytų principų įgyvendinimo tvarką pvz. švietimo ir mokslo sistemoje. Kaip įdegti konstitucines nuostatas nustato vyriausybė. Jei KT priklauso demonstracijų laisvė, tai AT jų organizavimo, įgyvendinimo, pravedimo tvarka, taip pat viešosios tvarkos užtikrinimo uždaviniai. KT reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų vykdymą, o AT – vykdomųjų institucijų funkcijas, bet gali būti tam tikrų ginčų tarp AT ir KT dalyko pvz. A teismai nagrinėja bylas kylančias iš A teisinių santykių, dėl rinkimų teisės pažeidimo, bet tai priklausytų prie KT reguliuojamo dalyko, o ne prie AT reguliuojamų santykių, nes rinkimų komisija yra ne valdymo institucija.
7. Europos Sąjungos konstitucinės teisės samprata.
Skirtingai negu daugelio valstybių konstitucijos ES konstitucija nėra išdėstyta viename konstituciniame dokumente, bet ji išplaukia iš visumos teisės normų. Dalis šių normų yra išdėstyta Steigimo sutartyse ar kituose teisiniuose dokumentuose, kuriuos priėmė Bendrijos institucijos. Pagrindinė veikla yra grindžiama teisės viršenybės ir demokratijos principais.
8. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas. Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai.
KT mokslo sąvoka. KT mokslo metodai ir šaltiniai. KT mokslas yra vienas iš svarbiausių teisės mokslo sričių. KT kaip mokslo objektas yra konstitucinė teisinė tikrovė t.y. konstitucinės teisinė idėjos, KT normos, principai, institutai ir KT santykiai. KT mokslą galėtume paaiškinti kaip mokslą, kuris aiškina įvairiais būdais konstitucinę teisinę tikrovę. Ją aiškinti padeda įvairios idėjos, teorijos kurios yra išdėstytos vadovėliuose, komentaruose, moksliniuose pranešimose, seminaruose t.y. doktrinoje. Mokslininkai konstitucininkai pirmiausia nagrinėja jau suformuluotas idėjas, pažiūras, jų pagrįstumą. Taip pat nagrinėja KT normas principus išdėstytus įvairiose šaltiniuose (konstitucijose, įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, klausimus susijusius su valstybės organizacija ir funkcionavimu, asmens santykiu su valstybe. Svarbu tai pat mokslui nagrinėti kaip KT normos yra įgyvendinamos praktikoje, KT santykių atsiradimą, taip pat vertinti konstitucijos praeitį, siekiant nustatyti ateities perspektyvas. Nagrinėjant šalies KT dažnai yra tiriamos ir kitų šalių Konstitucijos. Nagrinėjant KT dažniausia yra naudojamasi metodais: teisinės analizės – naudojamas siekiant pažinti teisę, jis padeda aprašyti sisteminti, klasifikuoti teisines žinias, juo atskleidžiama normų, principų esmė. Sisteminis – padeda tirti KT kaip teisės sistemos dalį, tam tikrą jos elementą, nustatyti vietą ir ryšį su kitomis teisės šakomis. Istorinis – nurodo KT vystymąsi per istorinius laikotarpius, jis leidžia numatyti KT perspektyvą. Lyginamosios teisėtyros – KT reiškiniai yra palyginami su kitų šalių atitinkamai reiškiniais, todėl jo dėka galime rasti tobuliausią reguliavimo modelį. Statistinis – padeda suprasti normų efektyvumą. Sociologiniai metodai – padeda ištirti reguliuojamus santykius, visuomenės požiūrį į tam tikrą reiškinį. KT tikrovėje tiriama yra LRK, teisės mokslininkų darbai ir konstitucinė praktika.
9. Konstitucinės teisės kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos.
KT mokslo raida pasaulyje. KT mokslas susiformavo tik XIX a. viduryje, nes mokslo pradžią galime sieti su modernios rašytinės konstitucijos atsiradimu. Bet mokslą apie valstybę galime pastebėti nuo seniausių laikų Platono (427-347 pr.m.e), Aristotelio darbuose, vėliau Cicerono ir Gajaus veikaluose. Šv. Augustinas ir Tomas Akvinietis valstybės galią nurodydavo kylanti iš Dievo. Hobbesas veikale “Leviatanas” nurodė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir jei nebūtų valstybės tai stipresnio valią būtų visiems privaloma, todėl norint užtikrinti tvarką visų jėgos sujungiamos ir valdžia perleidžiama vienam asmeniui ar jų sąjungai, kuri visų valią sujungia į vieną bendrą. J.Lockas “Du traktatai apie valdymą” bandė valdžias padalinti į įstatymų leidžiamą ir vykdomąją. Negalime pamiršti ir Montesquieu, kuris išdėstė teoriją turėjusią įtaką vakarų konstitucinei minčiai t.y. valdžių padalijimo sampratą. KT didelę įtaką turėjo 1776-07-04 JAV nepriklausomybės deklaracija, kuri įtvirtino žmonių teises, taip pat ir 1987 JAV Konstitucija, kuris tapo pavyzdžiu kitoms valstybėms, kuri apribojo valdžios galias, atskyrė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią. Taip pat svarbios buvo pasirodžiusios Lenkijos ir Lietuvos, Prancūzijos Konstitucijos 1791m. XIX a. antroje pusėje bei XX a. pradeda kurtis klasikinė KT mokykla, kuri valstybės veiklą nagrinėjo kaip teisinį reiškinį, nes ši mokykla tyrė visus reiškinius iš teisės pozicijų. XX a. pradžioje atsiranda sociologinė KT mokykla, kuri iškėlė solidarumo, teisės viršenybės, prievartos teorijas. Po antrojo pasaulinio karo susikūrusi Politologinė – sociologinė KT mokykla buvo sociologinės tęsiniu. Šiandieniniais laikais konstitucininkų tyrinėjimai remiasi įvairiomis koncepcijomis, galime pastebėti įvairių mokyklų įtaką, deja nedaug darbų yra išversta į lietuvių kalbą, turime Esmeino “KT principai”, Dicey “KT studijų įvadas.
10. Mykolo Riomerio konstitucinės pažiūros.
KT kaip mokslas visiškai susiformavo Lietuvoje nuo 1930 metų VDU. Nuo šio universiteto teisės fakulteto veiklos pradžios nuolat veikė valstybinės teisės katedra, kurios vedėju buvo teisės mokslų daktaras profesorius M.Riomeris. Nuo 1940 metų jis dirbo Vilniaus universitete. M.Riomerį reikia laikyti Lietuvos konstitucinės teisės mokslo pradininku. Šalia darbo universiteto M.Riomeris aktyviai dalyvavo valstybiniame darbe kaip apygardos teismo, o vėliau kaip Vyriausiojo tribunolo teisėjas, Valstybės tarybos narys. Jis domėjosi ir tyrinėjo įvairias teisės šakas, bet pagrindinė jo darbo sritis buvo KT. M.Riomerio pažiūroms daug įtakos turėjo L.Petražickio idėjos. Įtaka jo pažiūroms taip pat padarė studijos Paryžiuje, kur jis susipažino ši įžymių mokslininkų darbais: Esmeino, L.Diugi ir kitais. Viena iš jo tyrinėjamų problemų buvo mokslas apie valstybę. Pirmas šia tema darbas buvo “Reprezentacija ir mandatas”, kuris buvo išleistas vyraujant Lietuvoje parlamentarizmui. Kiti darbai buvo skirti teisinės valstybės problemai: “Administracinis teismas” ir “Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose”. Vėliau buvo išleis 2 tomai “Valstybė”. M.Riomeris domėjosi tarp pat konkrečių šalių konstitucine teise. Jam vadovaujant studentai išvertė į lietuvių kalbą 16 valstybių konstitucijas. M.Riomeris tyrinėjo Lietuvos valstybingumo atkūrimo teisinius aspektus, konstitucinę raidą. Šia tema jis išleido “Lietuvos konstitucinės teisės paskaitas”. M.Riomerį galime vadinti monopolistu KT srityje, nes daugiau šia tema niekas Lietuvoje nerašė. Paskutiniu jo darbo buvo “Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis įvertinimas”. Šiame darbe jis įvertino Lietuvos tragiškus įvykius ir atliko konstitucinių nuostatų teisinę analizę.
11. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje.
KT mokslas Lietuvoje. KT užuomazgas Lietuvoje randame XVI a. Augustino Rotundo traktate “Pasikalbėjimas lenko su lietuviu”, kur buvo aptartos valstybės formos ir pabrėžtas LDK savarankiškumas. Taip pat prie KT plėtojimo prisidėjo Aronas Olizarovskis “Apie politinę žmonių sąmonę”, Jeronimas Stroinovskis “Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas. KT kaip mokslas Lietuvoje visiškai susiformavo VDU, nes jame 1922 m. buvo valstybinės teisės katedra ir jos vedėjus buvo Mykolas Riomeris, kuri galime laikyti KT mokslo pradininkų Lietuvoje. Riomeris paliko daugybę monografijų ir mokslinių straipsnių, domėjosi ir tyrė įvairias teisės šakas BT, AT, bet pagrindinė jo darbo sritis buvo KT. Pirmas jo darbas buvo “Reprezentacija ir mandatas”, kuris buvo išleistas parlamentarizmo laikotarpiu. Kiti darbai “Administracinis teismas”, “Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose” skirti buvo teisinės valstybės problemai, tai pat “Valstybė ir jos KT”. Riomerio vadovaujami studentai išvertė į lietuvių kalbą 16 užsienio konstitucijų. Jis yra laikomas KT mokslo kūrėju, jis tyrinėjo Lietuvos valstybingumą ir šiuo klausimų parašė “Lietuvos KT paskaitos”. Riomerio autoritetas KT srity buvo labai didelis ne tik Lietuvoje ir jis laikomas vieninteliu, kuris vienintelis rašęs KT klausimais. Jo šešėlyje liko ir kiti VDU valstybinės teisės dėstytojai: A.Tumėnas, K.Račkauskas, F.Mackus. Sovietmečio laikotarpiu prie KT mokslo atėjo naujas būrys žmonių, nors ir buvo rašyta nemažai darbų KT reikšmė buvo sumažinta, į ją buvo žvelgiamą per partiškumo prizmę, mokslininkai turėjo įrodinėti sovietinės valstybės privalomumus ir kritikuoti nepriklausomos Lietuvos konstitucinę santvarką. KT klausimus nagrinėjo ir lietuvių išeivija savo darbuose. Žymiausi buvo jau anksčiau minėtas K.Račkauskas, kuris nagrinėjo Vasario 16 aktą, nepriklausomos Lietuvos konstitucijas, pamatinius dėsnius. Visi išeivijos teisininkai tikėjosi, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę ir kūrė ateities valstybės modelį. Buvo manoma, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvai teks grįžti prie 1922 m konstitucijos, o ne prie 1938, nes ji buvo laikoma tobuliausia ir priimta demokratine tvarka, bet ši konstitucija reikalavo tam tikrų pakeitimų. Atkūrus nepriklausomybę nuo 1990 m. pradėta vėl domėti KT klausimais, ypač susidomėta Riomerio darbais, kurie yra aktualūs iki šių dienų, spaudoje pasirodo įvairių straipsnių KT klausimais.
12. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina.
KT yra privaloma disciplina aukštosiose teisės mokyklose, nes tradiciškai laikoma, kad teisės teorija, valstybės ir teisės istorija ir KT yra disciplinos, kurias reikia studijuoti pirmiausia. KT kursas apima temas: “KT įvadas”, “Konstitucija”, “Žmogaus teisės ir jų įtvirtinimas LR KT”, “LR pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis”, “Konstitucijos apsauga. LRKT”, “Valstybė”, “Valstybės forma”, “Nevalstybinės organizacijos KT”, “Rinkimai ir referendumai”, “Konstitucinė valstybės valdžios institucijų sistema”, “Seimas”, “Respublikos Prezidentas”, “Vyriausybė”, “Teismas”, “Vietos savivalda ir valdymas”. KT galime išskirti du žinių blokus: 1) bendrieji KT klausimai (neįskaitant penkių paskutinių minėtų temų) 2) Lietuvos konstitucinė teisė (paskutinės penkios temos). Tokia sistema aiškinama tuo, kad pirmiausią reikia išaiškinti bendras KT problemas, o tik paskui galima studijuoti Lietuvos KT. KT studijos padės praplėsti akiratį, suprasti valstybės organizacijų jos veiklos prasmę, suprasti LRK reikšmę teisės sistemoje.
13. Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka. Konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimo kriterijai.
Teisės šaltinio sąvoka. Lietuvos KT šaltinių klasifikavimas. Teisės šaltiniu vadinama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma. Bet tokiu apibrėžimu negalime apsiriboti, nes teisės šaltiniu galime suprasti ir istorines, socialines, politines aplinkybes kurios turėjo įtaką teisės normos atsiradimui t.y. teisės šaltinis materialiu aspektu. Teisės šaltinis formaliu aspektu susideda iš teisės normų akto, teisinio papročio, teismo precedento. Teisės šaltiniai priklausomai nuo to ar galioja dabar skirstomi į galiojančius ir istorinius šaltinius (Lietuvos statutai, Konstitucijos 1918-1938 ir kiti negaliojantis teisės aktai). P.Leonas pabrėžė teisės šaltinių reikšmes: 1) jie yra teisės pažinimo šaltinais, nes jose galime rasti informacijos apie tam tikrus laikotarpius pvz. įstatymų tekstuose, teismo bylose 2) teisės šaltiniai materialiąja prasme nurodo aplinkybes kurių dėka atsiranda teisė, nes atsiranda įvairūs interesai 3) teisės šaltiniai formalia prasme yra nustatytos priverčiamosios normos. KT šaltinius priimta klasifikuoti pagal jų teisinę galią, nes taip šaltiniai gali sudaryti hierarchinę sistemą. Klasifikuojant šaltinius nereikia pamiršti KT sampratos naudojamos siaurąja ir plačiąja prasmėmis. Nagrinėjant KT šaltinius galėtume juos suskirstyti į šaltinius:
1) KT siaurąja prasme: a) LRK, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai, Konstitucijos pataisos b) LR Konstitucinio teismo nutarimai
2) Kiti KT šaltiniai: a) Konstituciniai įstatymai priimti pagal LRK69.3 b) LR ratifikuotos tarptautinės sutartys c) įstatymai, seimo statutas d) poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės institucijų teisės norminiai aktai.
Koks skirstymas yra sąlyginis, nes yra neišspręstas klausimas ar galime laikyti KT šaltinais fakultatyvius šaltinius t.y. teismo praktika, papročiai, doktrina.
14. Konstitucinės teisės šaltinių sistema. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumai.

15. Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis.
LRK. Konstitucijos pataisos. Konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai. KT šaltinius reikia pradėti nagrinėti nuo LRK, nes tai yra pagrindinis įstatymas, kuris turi aukščiausią juridinę galią įstatymų hierarchijoje, visi įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucija, jos sudedamosios dalys, jos pataisos sudaro vieningą sistemą. Kyla klausimas dėl konstitucinių įstatymų ar jie yra konstitucijos sudedamoji dalis ar papildymai ir ar turi savarankiškumą reguliuojant atitinkamus santykius? Konstitucijos pataisų inicijavimas, priėmimas ir įsigaliojimas skiriasi nuo kitų įstatymų. 1993-11-08 Konstitucinis teismas nurodė, kad Konstitucijos pataisos gali būti vadinamos konstituciniais įstatymais. Tuo remiantis konstitucinis įstatymais galime vadinti įstatymus, kurias buvo papildoma ar keičiama LRK (1996-06-20 LRK47, 1996-11-19 LRK119 pakeitimo įstatymus). Taip pat prie konstitucinių įstatymų priskiriami LRK150 – 1991-02-11 “Dėl Lietuvos valstybės”, 1992-06-08 “Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”. Šis straipsnis nurodo, kad konstituciniai įstatymai yra konstitucijos sudedamoji dalis.
16. Įstatymai ir jų rūšys. Konstitucinių įstatymų sąvoka konstitucinės teisės doktrinoje.
Konstituciniai įstatymai. LRK69.3 “LR Konstituciniai įstatymai yra priimami už juos balsavus daugiau nei pusei visų Seimo narių, o keičiami ne mažiau nei 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas”. Remiantis tuo galime padaryti išvadą, kad KĮ nedaro LRK pataisų, o yra jos sudedamoji dalis. Nagrinėdami Seimo statutą susidursime su tam tikra painiava, nes dvi skirtingos įstatymų rūšys yra įvardintos “konstitucinių įstatymų vardu”. Seimo statutas suformuluoja 4 KĮ rūšys: 1) LRK150 nurodyti įstatymai (“Dėl Lietuvos valstybės”, “Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”) 2) LRK pataisos 3) įstatymai įvardinti įstatyme “Dėl konstitucinių įstatymo sąrašo” 4) konstitucines normas sukonkretinantys įstatymai, kurie yra nurodyti įstatyme “Dėl konstitucinių įstatymų sąrašo”. Bet LRK turėtų būti svarbesniu šaltiniu aiškinant KĮ, nei Seimo statutas. KĮ negali būti keičiami ar naikinami paprastais įstatymais. Nagrinėjant LRK69.3 galime teigti, kad Seimas pirmiausia 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato KĮ sąrašą, todėl tik esantis KĮ sąraše įstatymai yra laikomi KĮ, kuriem taikoma ypatinga keitimo ir priėmimo tvarka. KĮ numatyti LRK150 yra atskirti į atskirą KT šaltinius nes yra prilyginami Konstitucijai. Įstatymai priimti LRK 69.3 tvarka neprilygsta LRK, nes yra kitoks jų keitimo ir priėmimo būdas, bet yra aukštesnės juridinės galios nei paprasti įstatymai. Priėmus LRK47.2 pataisą, kur buvo nurodyta, kad sklypų įsigijimo tvarką turi nurodyti KĮ, t.y. įstatymo leidėjas turi atitinkamus santykius sureguliuoti priimdamas KĮ. Todėl KĮ (LRK69.3 prasme) laikomi: 1) KĮ nurodyti LRK ir yra priimti LRK69.3 tvarka 2) KĮ įrašyti į KĮ sąrašą ir priimti LRK69.3 tvarka.
Įstatymai. Seimo statutas. Įstatymai sudaro didžiausią KT šaltinių grupę. LRK, Seimo statutas, įstatymas dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos nustato įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo tvarką. Visi įstatymai pagal juridinę galią yra skirstomi į: Konstituciją, konstituciniai įstatymai ir paprastieji įstatymai. LRK7 nurodo “Galioja tik paskelbti įstatymai”. LRK67.2 nustato ”Seimas leidžia įstatymus”. Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiai aktai detalizuoja. Pagal LRK68 “Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę taip pat turi ir LR piliečiai. 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti”. Įstatymai laikomi priimtais jei už juos balsavo dauguma Seimo narių dalyvavusių posėdyje. Įstatymo nuostatos gali būti priimtos ir referendumu. Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Prezidentas. Kitus Seimo priimtus aktus, kurie įsigalioja kitą po paskelbimo dieną pasirašo Seimo pirmininkas. Prezidentas Seimo įteiktą įstatymą turi pasirašyti na vėliau kaip per 10 dienų arba motyvuotai grąžinti pakartotinam svarstymui. Jei per 10 dienų prezidentas įstatymo nei pasirašo nei grąžina pakartotinam svarstymui, įstatymas įsigalioja kai jį pasirašo ir paskelbia Seimo pirmininkas. Referendumu priimtą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas pasirašo ir paskelbia Prezidentas. Referendumo priimamų įstatymų iniciatyvos teisė priklauso 1/3 Seimo narių siūlymui ar 300 tūkst. piliečių. Referendumu yra priimamas įstatymas jei už jį balsavo daugiau nei pusė visų piliečių įtrauktų į sąrašą. Referendumu priimtus įstatymus galima pakeisti ar panaikinti referendumo būdu. Jei reikia skubiai priimti pakeitimus tai gali padaryti 2/3 visų Seimo narių dauguma, bet per 3 mėnesius šie pakeitimai turi būti patvirtinti referendumu. Priėmus LRK svarbu buvo, ką daryti su įstatymais galiojusiais iki Konstitucijos priėmimo, bet įstatymas dėl LR įsigaliojimo tvarkos nurodo, kad paliekami galioti įstatymai kiek jie neprieštarauja LRK. KT klausimais yra daugybė įstatymų: Seimo rinkimų, Prezidento rinkimų, Prezidento, Vyriausybės, Pilietybės, Visuomenės informavimo, Užsieniečių teisinės padėties, Vietos savivaldos ir kiti.

KT šaltiniu yra ir Seimo statutas, kuris yra prilyginamas įstatymui, nes pagal LRK76 “Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią”. Seimo statutą pasirašo ir paskelbia ministras pirmininkas ir prezidentas neturi jokios įtakos jo formavimui. Statuto straipsniai gali būti naikinami, keičiami nemažiau kaip pusės Seimo narių balsų dauguma. Seimo statutas nustato Seimo narių statusą, Seimo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų leidybos, apkaltos procesą. Galime išskirti įstatymą kurio tvirtinamas biudžetas, nes jo priėmimas, keitimas skiriasi nuo paprastų įstatymų. Šio įstatymo projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia ne vėliau 75 dienų iki metų pabaigos Seimui patvirtinti, kuris gali keisti išlaidas tik nurodydamas išlaidų finansavimą. Svarbų vaidmenį tarp įstatymų užima CK, kuriame galime pastebėti įgaliojimų kurių nenurodo LRK pvz. teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą, jei šio akto kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją, priėmęs tokį nutarimą per 3 dienas turi nusiųsti pareigūnui ar institucijai priėmusiai teisės aktą sprendimo nuorašą ir įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas “Valstybės žiniose”. Dėl šitos nuostatos kyla daug abejonių, ar nėra pažeidžiamos LRK nustatytos teismo galios, nes LRK numato, kad teisėjai nagrinėdami bylas klausomi tik įstatymo, teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja LRK, jei kyla toks įtarimas teisėjas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą. Kai kuriose valstybėse yra numatyta deleguota įstatytų leidyba, bet Lietuvoje delegavimas nenumatytas.
17. Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos vaidmuo Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje.
Ratifikuotų tarptautinių sutarčių vietos Lietuvos teisės sistemoje problema. Vadovaujantis LRK138 “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis”. Pagal “tarptautinių sutarčių įstatymą” Lietuvos tarptautinės sutartis – tai tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. T. sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi LRP, Ministras Pirmininkas, URM, LRV. Lietuvos T. sutartys įstatymu ratifikuoja LRS. Ratifikavimo tvarką reglamentuoja Seimo statutas, kuris nurodo, kad įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma, bet nemažiau kaip 2/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Valstybės siena gali būti keičiama tarptautine sutartimi kurią ratifikavo 4/5 visų Seimo narių. Kai kurios Tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatos kelia abejonių pvz. 11 str. jeigu įsigaliojusi ratifikuota tarptautinės sutartis nustato kitokias normas nei LR įstatymai, kiti teisės aktai, kurie galioja sutarties sudarymo metu ar įsigaliojo po sutarties įsigaliojimo tai taikomos LR tarptautinės sutarties nuostatos. Lietuva turi ratifikavusi sutartys: 1) Europos žmogaus teisių konvenciją 2) Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir bauginimą 3) Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija 4) Vaiko teisių konvencija 5) Europos socialinė chartija ir t.t. Nors matome, kad yra ratifikuota daug sutarčių, bet KT didžiausią įtaką turi Europos žmogaus teisių konvencija. Įvairiose šalyse ratifikuotų sutarčių juridinės galios yra skirtingos pvz. Austrijoje Europos žmogaus teisių konvencijai taikomas konstitucinio įstatymo statusas. Lietuvoje pagal LRK138 tarptautinės sutartys yra sudedamoji tesinės sistemos dalis, bet pagal LRK7 “Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas LRK”. Kitose įstatymuose kaip CK1.13 galime rasti normų, kurios nurodo tarptautinių sutarčių viršenybę prieš LR įstatymus. Galime paminėti Konstitucinio Teismo nuomonę dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, kad konvencijai yra tolygi su kitais įstatymais. Toks sprendimas sukėlė daugelio nepasitenkinimą, nes jis rėmėsi LRK138, kurios plačiau neinterpretavo ir 1991 m. įstatymu dėl tarptautiniu sutarčių, kur buvo nurodyta, kad tarptautinės sutartys LR turi įstatymo galią. Dabar galiojantis tarptautinių sutarčių įstatymas (nuo 1999) santykį tarp įstatymo ir tarptautinės sutarties nurodo, kad prieštaravimo atveju privalumas teikiama tarptautinei sutarčiai, todėl galime įžvelgti sutarčių viršenybę prieš įstatymus. Kai kurie teisininkai siūlo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai suteikti KĮ statusą, nes ją ratifikavus ji tapo teisinės sistemos dalimi ir remiantis tarptautinių sutarčių įstatymu ji turi aukštesnę už įstatymus juridinę galią, todėl norint parodyti jos viršenybę reikėtų ją priskirti prie KĮ. T.sutartis nėra tapati įstatymui, nes seimas jos negali pakeisti
18. Konstitucinės kontrolės institucijų aktai kaip konstitucinės teisės šaltinis.
LR Konstitucinio Teismo aktai kaip KT šaltinis. Norint paaiškinti Konstitucinio Teismo aktų vietą teisės šaltinių sistemoje reikia žinoti jų teisinę galią ir ryšį su kitais teisės šaltiniais. Lietuvos Konstitucinio Teismo įgaliojimus reglamentuoja Konstitucija ir Konstitucinio teismo įstatymas (1993). Konstitucinis teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja LRK įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Taip pat LRKT nagrinėja ar LRK neprieštarauja: 1) Prezidento aktai 2) Vyriausybės aktai; taip pat jis teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per prezidento ar seimo rinkimus 2) ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas 3) ar LR tarptautinės sutartys neprieštarauja LRK 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, veiksmai prieštarauja LRK.

Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai paskelbiamas LRKT sprendimas, kad jis prieštarauja LRK, tas sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Remiantis LRKT išvadomis iškilusius klausimus galutinai sprendžia Seimas anksčiau paminėtais 4 klausimais. LRKT pagal Konstitucinio teismo įstatymą yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina LRK ir Konstitucinio teismo įstatymo nustatyta tvarka. LRKT pripažinus, kad teisės aktas neatitinka LRK jį priėmęs pareigūnas ar institucija turi jį panaikinti.

Visi LRKT aktai yra skirstomi į: nutarimus, sprendimus ir išvadas. Nutarimai ir išvados yra priimamos baigus nagrinėti konkrečią bylą, o sprendimai priimami atlikus konkrečius procesinius veiksmus. Nutarimo ir išvados galios skiriasi, nes išvada yra tik rekomendacija, kur galutinį sprendimą priima Seimas. Apibūdinant LRKT aktus galima nurodyti kriterijus: 1) teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos kai yra paskelbtas LRKT sprendimas, kad aktas prieštarauja LRK 2) LRKT sprendimai yra galutiniai ir neginčijami 3) LRKT priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valstybės institucijoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams 4) visos valstybės institucijos ir pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus, kurie pripažinti prieštaraujantis LRK 5) neturi būti vykdomi sprendimai kurie buvo priimti remiantis aktais pripažintais priešingais LRK 6) LRKT gali sustabdyti Seimo, Prezidento, Vyriausybės aktų galiojimą.

Iš išvardintų kriterijų rodos galėtume LRKT nutarimus prilyginti įstatymams, bet tai nėra teisinga. LRKT priimdamas nutarimą, kad teisės norma prieštarauja LRK tada ši norma nėra taikoma, bet nėra panaikinta iš įstatymo, nes tai gali padaryti tik Seimas. Pagal LRK 69.3 Konstituciniai įstatymai yra sudėtingesnę tvarka priimti įstatymai. Todėl remianti LRK 105.1, kad LRKT nagrinėja ar LRK neprieštarauja įstatymai ir kiti seimo priimti aktai galime padaryti išvadą, kad LRKT gali nagrinėti naujai priimtus konstitucinius aktus. Teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad LRKT nutarimai kuriais teisės normos pripažįstamos prieštaraujančios LRK laikyti KT šaltiniais, bet kyla daug ginčų dėl nutarimų, kur teisės normos nėra pripažįstamos priešingos LRK. Bet ir tuos nutarimus turėtume laikyti šaltiniais, nes kai kuriais atvejais yra nurodoma, kad LRK prieštarauja ne visas įstatymai, o kai kurios jo normos. Yra daug nesutarimu ar visą LRKT nutarimą laikyti teisės šaltiniais, ar tik jo rezoliucine ar konstatuojamą dalį, bet daugumo požiūris šį aktą turime traktuoti kaip visumą, jo negalime dalinti.
19. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai. Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai.
Poįstatyminiai aktai. Skirstomi yra į Seimo nutarimus, Prezidento dekretus, Vyriausybės nutarimus, ministerijų teisės aktus. Savivaldos institucijų aktai nelaikytini KT šaltiniais. Poįstatyminis aktas yra įstatymo numatytais pagrindais kompetentingos institucijos priimtas aktas. Jis negali pakeisti įstatymo ir sukurti lygiagrečias normas su įstatymu. Poįstatyminių aktų galiojimas kėlė problemų po nepriklausomybės atkūrimo. 1997 Seimas priėmė įstatymą dėl pripažinimo netekusiais galios poįstatyminių aktų priimtų iki 1990 m., nes buvo norima pakeisti juos naujais, bet pasirodė, kad tokių poįstatyminių aktų yra net keli tūkstančiai. Todėl įstatymas buvo pakeistas ir buvo pripažinti netekusieji galios vis poįstatyminiai aktai priimti iki 1990 išskyrus tiek, kurie buvo Vyriausybės pratęsti. Nevisi poįstatyminiai aktai yra KT šaltiniais, o tik tiek, kurie reglamentuoja KT reguliuojamus klausimus.
Fakultatyviniai KT šaltiniai: problemos ir diskusijos. Dėl šių KT šaltinių kyla daugiausia klausimų, ar galime juos laikyti šaltiniais. Fakultatyviniais KT šaltiniais galime vadinti: teisminę praktiką, teisės principus, papročius ir doktriną.

Teisminė praktika Lietuvos KT nagrinėjama tik Konstitucinio teismo. LRKT nagrinėdamas bylas rašo aktus, kur yra interpretuojamos KT normos. Pagal Teismų įstatymą Aukščiausiojo teismo senatas turi analizuoti teismų praktiką ir skelbti apibendrinimo apžvalgą biuletenyje. Papročiai kontinentinės KT teorijoje nelaikomi svarbiais šaltiniais. Lietuvoje Konstitucinis paprotys tik pradeda klostytis, bet jo užuomazgas galime įžvelgti. Plačiausiai jis naudojamas Didžioje Britanijoje pvz. partijos laimėjusios rinkimus lyderis priimta, kad tampa premjeru. Bendrieji teisės principai turi įtaką KT, nes dažnai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Doktrinų (teisinės literatūros) įtaka KT dažniausiai yra neigiama. Bet kartais yra atsižvelgiama į tam tikras nuomones priimant sprendimus ypač kai įstatymo nuostatos dar nebuvo interpretuotos. Bendrai teisės tradicijai yra būdingas ir precedentas, kaip KT šaltinis, bet Lietuvos KT jis nėra laikomas šaltiniu, bet Lietuva pasirašė sutartį su ES, kur nurodė, kad bus siekiama Lietuvos teisę subendrinti su ES, todėl ES teisė bus ateity svarbiu KT šaltiniu.
20. Europos Sąjungos teisės šaltiniai ir Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistema.

21. Lietuvos valstybingumo raida ir konstitucinės teisės formavimasis. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos statutuose (1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos statutai). 1791 m. Respublikos konstitucijos problema.
Kalbant apie Lietuvos konstitucinę raidą turėtume pradėti nuo pirmojo Lietuvos statuto (1529). Šio statuto preambulėje buvo pabrėžta, kad jis skirtas visiems valdiniams nepriklausomai nuo jų luominės padėties t.y. jo reikalavimai yra privalomi pradedant nuo kunigaikščio baigiant paprasčiausiu gyventoju. Normos būdingos KT yra dėstomos pirmajame statuto skirsnyje. Čia yra nuostatai apie Lietuvos suverenumą, teritorijos neliečiamumą, valstybės santvarką, Seimo struktūrą. Statutas nurodo, kad LDK yra savarankiška nuo Lenkijos nepriklausoma valstybė. LD kunigaikštis turi apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, nemažinti valstybės žemių. Taip pat statute galime pastebėti konstitucinių žmogaus teisių užuomazgas: kiekvienas atsako tik už savo veiksmus, nebūna atsakomybės be kaltės, ginčiai sprendžiami teisme.

Antrajame statute (1566) KT buvo skirti 3 pirmieji skirsniai. Pagrindinės idėjos pasiliko tokios pat kaip ir pirmajame. Antras nustatė LDK teritorijos neliečiamumą, apibrėžė sienas. Visa teritorija buvo suskirstyta į administracinius vienetus vaivadijas ir pavietus, patvirtinti pavietų seimeliai. Seimo kompetencija buvo išplėsta, ji priimdavo visus įstatymus

Trečias statutas (1588) įteisino naują valstybės formą – federacinę respublika, kuriai vadovauja monarchas išrinktas bendrame Seime. Išrinktam karaliui priklausė visa žemė, jis buvo aukščiausias teisėjas. Įstatymai buvo priimami bendrajame Seime. Šis statutas visai neminėjo unijos su Lenkija ir LDK laikė savarankišką valstybe, ginė jos suverenitetą. Statutas buvo svarbiausiu įstatymu, kuris buvo privalomas visiems, bet ir svetimšaliams. Svetimšaliai negalėjo turėti Lietuvoje dvarų, užimti valstybines pareigybes. Jis skelbė tikėjimo laisvę, laisvę mokytis užsienio universitetuose.

Lenkijos – Lietuvos konstitucija (1791-05-03) yra svarbi Lietuvos KT raidai. Ją patvirtino karalius ir Seimas. Ši konstitucija skelbė, kad aukščiausia valdžia slypi tautoje. Konstitucija pakeitė valstybės valdymo formą, iš respublikos su renkamu valdovu buvo reorganizuota į konstitucinę monarchiją. Jį įtvirtino valdžių padalijimo principą. Įstatymų leidyba, mokesčių nustatymas buvo pavesta Seimui. Seime įstatymai buvo priimami balsų dauguma, buvo panaikinta liberum veto. Vykdomoji valdžia buvo pavesta karaliui, kurio valdžia buvo paveldima. Prie karaliaus buvo įkurta jo patariamoji taryba (Teisių taryba). Karaliaus aktai privalomą galią gaudavo tik kai nors vienas iš tarybos narių prisiimdavo atsakomybę. Teisminė valdžia buvo nepriklausoma nuo dviejų kitų valdžių. Ši konstitucija kėlė grėsmę Lietuvos savarankiškumui, nes joje nėra paminėtos Lietuvos, kuri yra suprantama kaip Lenkijos provincija. Bet ši konstitucija nebuvo įgyvendinta, nes 1795 Lietuvos – Lenkijos valstybė buvo padalinta ir nustojo egzistuoti. Ši konstitucija liko svarbi suformuluotomis idėjomis.
22. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciniai aktai. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos konstitucinis vertinimas.

1918-02-16 Lietuvos tarybos nutarimas laikomas konstitucinės svarbos aktu. Lietuvos taryba paskelbė, kad atstato nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir nutraukia visus ryšius, kurie siejo su kitomis tautomis. Taryba priėmė ši nutarimą remdamasi tuo, kad ji yra vienintelė lietuvių tautos atstovė, bet ji nėra tautos išrinkta, todėl negali atstovauti visai tautai. Todėl akte nustatė, kad Lietuvos valstybės pagrindus turės nustatyti demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas.
1920-05-15 Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, kad jis reikšdamas tautos valią skelbia nepriklausomą Lietuvos valstybe kaip demokratinę respubliką. Lietuvos taryba 1918-02-16 paskelbė, kad atstato nepriklausomą Lietuvos valstybę t.y. pradeda atstatymo procesą. O Steigiamasis Seimas šiuo aktu užbaigė atstatymo procesą ir nustatė atstatymo faktą įvykusiu. Šis priimtas dokumentas yra naujos valstybės atsiradimo įrodymas.
23. 1918 m. lapkričio 2 d. ir 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. 1920 m. birželio 10 d. laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija.

1918-11-02 Lietuvos Valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Valstybė taryba dokumento preambulėje pažymėjo, kad nesiima spręsti klausimo dėl valstybės valdymo formos, tai palikdama Steigiamajam Seimui, steigia laikiną vyriausybę. Šis dokumentas įstatymų leidybos iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui, vykdomoji valdžia buvo pavesta prezidiumui. Prezidiumas savo valdžią vykdė kartu su Ministrų kabinetu, kuris buvo atsakingas valstybės tarybai. Ministrų kabinetas turi atsistatydinti Valstybės tarybai pareiškus nepasitikėjimą. Prezidiumas parenka ministrą pirmininką, kuriam paveda sudaryti vyriausybę ir kurios sudėtį patvirtina. Šis aktas skelbė piliečių lygybę prieš įstatymus, luominių privilegijų nebuvimas, nuosavybės neliečiamybę, tikybos, žodžio laisvė. Tai pat buvo palikti galiuoti visi įstatymai, kurie neprieštarauja pamatiniams dėsniams. Taryba įsipareigojo išleisti įstatymą, kuris nustatytų Steigiamojo Seimo rinkimo tvarką. Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta Valstybės tarybai 2/3 balsų dauguma. Ši konstitucija buvo keičiama 2 kartus. Vieno prezidiumo nario parašas buvo prilygintas visiems trims ir buvo leista Ministrų kabinetui leisti laikinuosius įstatymus tarp Valstybės tarybos sesijų, kurie turėjo būti įnešti į artimiausią sesiją ir galiojo kol nebuvo atmesti ar pakeisti.

1919-04-04 Lietuvos Valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai buvo priimti peržiūrėjus ankstesnę jų redakciją, norint patobulinti. Daug straipsnių buvo atkartota iš ankstesnio dokumento. Prezidiumas buvo pakeistas vienu prezidentu, kuri renka Valstybės Taryba, jam buvo leista šaukti VT sesijas ir jas paleisti, tarp sesijų jis galėjo leisti įstatymus priimtus Ministrų kabineto (jų nereikėjo teikti patvirtinti). Pateiktą MK įstatymo projektą prezidentas galėjo vetuoti, antrą kartą vetavus tą patį projektą įstatymo likimą sprendė VT. Prezidentas galėjo vetuoti ir VT priimtus įstatymus, bet įstatymą pakartotinai priėmus prezidento veto buvo įveikiamas. Priėmus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą ir išrinkus jį, Steigiamasis Seimas susirinko 1920-05-15 ir priėmė rezoliuciją, kad jis reikšdamas tautos valią skelbia nepriklausomą Lietuvos valstybe kaip demokratinę respubliką.

1920-06-20 Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija buvo priimta Steigiamojo Seimo, nes anksčiau galiojęs įstatymas neatitiko tikrovės, nes nenumatė Steigiamojo Seimo veiklos ir funkcijų. Ši konstitucija nurodė, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika. SS buvo išmintinė teisė leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą ir tarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė priklauso SS ir Ministrų kabinetui. Vykdomoji valdžia buvo pavesta SS išrinktam prezidentui, kuris kviesdavo ministrą pirmininką, pavesdavo jam sudaryti ministrų kabinetą, kurį prezidentas tvirtino. Konstitucija nenumatė prezidento kadencijos, ji pavaduodavo SS pirmininkas. Pareikalavus SS ministrų kabinetas turėjo atsistatydinti. Ši konstitucija praplėtė žmogaus teises, suteikė korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę, mirties bausmės panaikinimą. Bet nebuvo išsiminta apie nuosavybės teises, bei konstitucijos keitimo tvarkos.
24. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos valstybės konstitucija ir jos ypatumai.

1922-08-01 Lietuvos valstybės konstitucija buvo priimta, nes vienas iš svarbiausių SS uždavinių buvo naujos konstitucijos parengimas. Jos preambulėje sakoma, kad ją priėmė Lietuvos tautas per savo įgaliotus atstovus – SS. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Suvereni valdžia priklauso tautai. Valstybėje neturi galios joks įstatymas, kuris yra priešingas konstitucijai. Konstituciją keisti gali Seimas 4/5 visų narių balsų dauguma, jei Seimas pakeisdavo konstituciją 3/5 visų narių balsų dauguma, tai per 3 mėn. prezidentas, ¼ seimo narių ar 50 tūkst. piliečių galėjo pareikalauti ši klausimą nagrinėti referendumu. Konstituciją nustatė aukščiausių valstybės institucijų sistemą: Seimas, Vyriausybė susidedanti iš prezidento ir Ministrų kabineto, teismas. Seimas yra įstatymų leidžiamoji valdžia ir yra renkamas 3 metams. Įstatymų iniciatyvos teisė priklausė: a) 25 tūkst. piliečių b) Ministrų kabinetui c) Seimo atstovams. Seimo priimtus įstatymus skelbė prezidentas, kuris per 21 dieną įstatymą galėjo grąžinti su pastabomis pakartotinam svarstymui, bet seimui į priėmus prezidentas turėjo skelbti. Seimas prižiūrėjo Vyriausybės veiklą, kiekvienas ministras turi atsiskaityti už savo veiklą. Seimui pareiškus nepasitikėjimą, ministrų kabinetas turėjo atsistatydinti. Prezidentą rinko seimas trims metams, slaptu balsavimu ir balsų dauguma (nenurodant ar visų narių ar dalyvaujančių posėdyje). Formaliai prezidentas turėjo daug teisių: valstybės reprezentantu, skyrė aukščiausius pareigūnus, tvirtino Ministrų kabineto sudėtį, veto dėl priimtų seimo įstatymų. Bet jis nebuvo įtakingu, nes jo kadencija sutapdavo ir mandatą gaudavo iš Seimo, tuo jis buvo priklausomas. Be to 2/3 balsų dauguma Seimas galėjo nušalinti prezidentą. Konstitucija nedetalizavo Ministrų kabineto kompetencijos, skelbė, kas jis vykdo konstituciją ir įstatymus. Svarbią reikšmę ši konstitucija turėjo teismų veiklai. Ji skelbė, kad teismas priimdamas sprendimus vadovaujasi tik įstatymu, jo sprendimai daromi respublikos vardu ir keisti teismo sprendimus gali tik teismas. Teritoriniuose vienetuose konstitucija numatė savivaldą. Piliečių teisių srity buvo nustatytas lygiateisiškumas nepaisant lyties, kilmės, tautybės, tikėjimo; asmens ir buto neliečiamumas; tikėjimo ir sąžinės laisvė; nuosavybės neliečiamumas ir kitas teises kartu nurodydama atvejus kada tos teisės gali būti ribojamos.
25. 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos valstybės konstitucija. Jos priėmimo aplinkybės.

1928-05-25 Lietuvos valstybės konstitucija buvo paskelbta prezidento po perversmo, siekiant legalizuoti perversmo pasekmes ir naują valdžią, nes ankstesniojo neatitiko. Siekiant sušvelnėti jos primetimą buvo nurodyta, kad po 10 metų tautai bus leista ją patvirtinti ar ne referendumo būdu. Konstitucija daug straipsnių pakartojo ir ankstesnės. Jai būdinga yra prezidento galios išplėtimas, autoritarinio režimo įvedimas. Siekiant sustiprinti prezidento valdžią pirmiausia buvo jo kadencija pailginti iki 7 metų ir jį rinkti turi specialiai sudaryta kolegija iš tautos atstovų. Taip pat prezidentui buvo leista sesijos pertraukos metu leisti įstatymus ir vykdyti kitas Seimo funkcijas, taip pat šaukti Seimą nepaprastai sesijai, taip pat paleisti Seimą prieš laiką. Prezidentas turi seimo priimtų įstatymų vetavimo teisę, kurią seimas galėjo įveikti pakartotinai priėmus įstatymą 2/3 balsų dauguma. Ministrų kabinetas buvo sąlyginai priklausomas nuo seimo, nes nepasitikėjimui pareikšti reikėjo 3/5 balsų daugumos. Seimas buvo renkamas 5 metam, rinkėjų amžiaus cenzas pakeltas nuo 21 iki 24 metų, o būti išrinktam nuo 24 iki 30 metų.
26. 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos valstybės konstitucija. Jos struktūra, ypatumai, taikymo problemos.

1938-02-11 Lietuvos konstitucija buvo priimta, nes 1928 m. buvo pasenusi, ir artėjo terminas, kada ją reikėtų patikrinti referendumu. Ji buvo autoritarinio pobūdžio, skelbė, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma respublika. Jos vadovu yra prezidentas, kurio rinkimų tvarka ir įgaliojimai nepasikeitė. Prezidentui buvo pavesta skirti Seimo rinkimus, šaukti ir paleisti Seimą. Išimtinai Seimui buvo pavestas seimo statuto bei konstitucijos pakeitimo projektų priėmimas. Seimo sesijos nesant įstatymo leido prezidentas. Seimo priimtus įstatymus prezidentas per 30 dienų galėjo grąžinti pakartotinai svarstyti, jei įstatymas vėl būdavo priimamas balsų daugumą prezidentas turėjo jį pasirašyti a paleisti Seimą ir tik naujai išrinktas Seimas vėl patvirtindamas įstatymą galėdavo įveikti prezidento veto. Pagal šią konstituciją vyriausybę sudarė ministras pirmininkas ir ministrai, o prezidentas savarankiška institucija. Seimas prarado teisę skelbti nepasitikėjimą vyriausybe, tokiu atveju jis buvo pats paleidžiamas. Suteikdama tokias plačias teisės prezidentui konstitucija nurodė, kad jis neatsako už savo veiksmus ir negali būti traukiamas atsakomybėn kol vadovauja valstybei. Buvo atsisakyta valdži

Leave a Comment