Konstitucinės teisės konspektai

Konstitucinė teisė materialiuoju požiūriu – tai sistema teisės normų, reglamentuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės sutvarkymu ir asmens teisine padėtimi valstybėje. Formaliuoju požiūriu konstitucinė teisė – tai iš teisės normų išskirta tam tikra privilegijuota jos dalis, kuri sudaro visų teisės šakų pagrindą, apibrėžia bendruosius (pagrindinius) teisinio reglamentavimo principus ir ribas.
Konstitucinė teisė turi savo reguliavimo dalyką (objektą) ir specifinį teisinio reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo objektas – tai įvairūs visuomeniniai santykiai, kurie gali būti teisiškai reguliuojami. Konstitucinė teisė reguliuoja ypatingus visuomeninius santykius, kurie sudaro viisos visuomenės, valstybės ir žmogaus gyvenimo pagrindus Konstitucinės teisės reguliavimo dalyką daugelyje valstybių sudaro dvi didelės visuomeninių santykių grupės: 1) valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymas; 2) žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas. Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis, 0 metodas – pagalbinis kriterijus. Teisinis reguliavimas yra vykdomas tam tikrais būdais ir metodais. Teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Skiriami tokie teisinio reguliavimo būdai: leidimo (įgalinimo), draudimo ir liepimo (įpareigojimo). Esant leidimams subjektui priklauso ir teeisė, ir pareiga reikalauti. Esant liepimams ir draudimams, teisė reikalauti priklauso kitiems asmenims.
Teisės teorijoje pripažįstami du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:
Civilinis, arba dispozityvusis, metodas. Būdingi šio metodo požymiai: a) teisinių santykių dalyvių lygybė; b)teisinių santykių dalyvių iniciatyva, savarankiškumas nustatant teisinius santykius; c)

) dispozityvumas įgyjant teisės subjektams priklausančias teises;
Administracinis, arba imperatyvusis, metodas. Šiam metodui būdinga:
a) griežtas privalomumas, neleidžiami jokie nukrypimai nuo nustatytų taisyklių;
b) teisinio santykio dalyviai nėra lygūs;
c) teisinio santykio subjektai neturi veikimo laisvės;
Konstitucinėje teisėje dažniausiai taikomas teisinio reguliavimo būdas – įpareigojimai.

2. Konstitucinės teisės normos, jų rūšys ir ypatumai.

Teisės norma – visuotinai privaloma, formaliai apibrėžta bendroji elgesio taisyklė, kuri nustato reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.
Konstitucinės teisės normos iš kitų teisės normų išsiskiria specifiniu turiniu – jos reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymu ir asmens teisine padėtimi valstybėje. Teisės norma skaidoma į tris dalis: hipotezę, dispoziciją ir sankciją.
Hipotezė – tai sąlygos, faktinės aplinkybės, kurioms atsiradus pradeda veikti visa teisės norma. Dispozicija – nurodo, kaip turi elgtis reguliuojamo visuomeninio santykio daalyviai, kokios jų teisės ir pareigos, atsiradus hipotezės numatytoms aplinkybėms. Pagal apibrėžtumą gali būti skiriamos absoliučiai apibrėžtos, santykiškai apibrėžtos ir neapibrėžtos dispozicijos.
Sankcija – tai teisės normos dalis, kurioje numatomi neigiami padariniai, atsirandantys asmeniui už dispozicijoje nurodytų reikalavimų nepaisymą.
Visos konstitucinės teisės normos skirstomos į bendrąsias ir konkrečiąsias.
Bendrosios konstitucinės teisės normos nenustato konkrečių teisinių santykių dalyvių ir konkrečių jų teisių bei pareigų. Bendrosios teisės normos yra įvairios. Jos gali būti skirstomos į įtvirtinamąsias, definicines, deklaratyvias ir kita. Įtvirtinamosios konstitucinės teisės normos apibendrintai įtvirtina, fiksuoja ta

am tikrą visuomeninių santykių būseną. Definicinės teisės normos išreiškia, įtvirtina tam tikras teisės sąvokas. Deklaratyvios teisės normos įtvirtina valstybės ir valstybės institucijų tikslus, uždavinius, teisinio reguliavimo principus.
Konkrečiosios konstitucinės teisės normos nustato konkrečius teisinių santykių dalyvius ir konkrečias jų teises bei pareigas.

3. Konstitucinės teisės principai

Konstituciniai principai – tai konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai, kurie lemia tiek konstitucinės teisės, tiek kitų teisės šakų raidą. Dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normose. Tačiau yra ir tokių principų, kurie tiesiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios Konstitucijos normų prasmės. Galima išskirti tokius bendruosius teisės principus, kuriuos skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucija:
– tautos suvereniteto principas, įtvirtintas Konstitucijos 3 straipsnyje, kur sakoma: “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”;
– demokratiškumo, arba demokratinės valstybės, principas. Jis išvedamas iš Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos: “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”, ir 4 straipsnio nuostatos: “Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus”;
– prigimtinės teisės principas, įtvirtintas Konstitucijos 18 straipsnyje, kur teigiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės;
– lygybės, arba lygiateisiškumo, principas. Jo esmė – įstatymui ir teismui visi lygūs, niekam nėra jokių privilegijų;
– žmoniškumo principas, reiškiantis, kad su kiekvienu žmogumi turi būti humaniškai elgiamasi: negalima žmogaus kankinti, žaloti, žeminti jo orumo, žiauriai su juo elgtis;
– teisėtumo principas. Jis reiškia, kad kiekvienas žm

mogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių;
– Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje, kur sakoma: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai”, ir 110 straipsnio pirmojoje dalyje: “Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai”;
– Teisės į teisminę gynybą, arba teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo, principas. Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
– nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nėra pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu;
– konstitucinis valdžios galių ribojimas – šis principas reiškia, kad valdžios galias riboja Konstitucija;
– valdžių padalijimo principas.
– Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas.

4. Konstitucinės teisės institutai

Konstitucinės teisės institutas – tai visuma teisės normų, reguliuojančių vienarūšius visuomeninius santykius ir sudarančių konstitucinės teisės šakos dalį. Kartu konstitucinės teisės institutą sudarančios teisės normos turi tam tikrų specifinių požymių. Kurie leidžia jas atriboti nuo kitų Konstitucinės teisės normų. Konstitucinėje teisėje jos sudaro atskiras, santykiškai savarankiškas teisės normų grupes. Konstitucinės teisės institutai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinius (kompleksinius). Paprastieji institutai neskirstomi į atskirus poinstitučius, pavyzdžiui: pilietybės institutas, rinkimų teisės institutas ir t.t. Sudėtiniai institutai susideda iš kelių poinstitučių, pavyzdžiui: Lietuvos Respublikos ekonominės ir politinės si

istemos konstitucinių pagrindų institutas; Lietuvos valstybės formos institutas; vietos savivaldos ir vietinio valdymo konstitucinių pagrindų institutas. Lietuvos Respublikos konstitucinėje teisėje galima išskirti žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių; Lietuvos Respublikos pilietybės; užsieniečių teisinės padėties Lietuvoje; prieglobsčio teisės; Lietuvos Respublikos ekonominės ir politinės sistemos konstitucinių pagrindų; Lietuvos valstybės formos; Lietuvos Respublikos valstybės valdžios sistemos; Lietuvos Respublikos rinkimų teisės ir t.t.

5. Konstituciniai teisiniai santykiai, jų turinys ir ypatumai.

Konstitucinis teisinis santykis – tai konstitucinės teisės normų reguliuojamas visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų.
Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi tokie bendrieji požymiai:
1. konstitucinis teisinis santykis, kaip ir kiekvienas teisinis santykis, yra visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų;
2. konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda teisės normų pagrindu. Teisės normos nustato šių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo sąlygas;
3. konstituciniai teisiniai santykiai padeda įgyvendinti teisės normų reikalavimus.
4. konstituciniai teisiniai santykiai – tai teisinis visuomeninių santykių dalyvių ryšys. Jis pasireiškia tuo, kad visuomeninių santykių dalyviai turi abipusių subjektinių teisių ir teisinių pareigų. Vienas teisinių santykių dalyvis turi teisę reikalauti, 0 kitas – pareigą įvykdyti tą reikalavimą.
5. konstituciniai teisiniai santykiai yra sąmoningi, valiniai. Šių santykių dalyvių veiksmams būtini du aspektai: valinis ir intelektinis. Intelektinis aspektas reiškia, kad teisinių santykių dalyviai suvokia elgesio taisyklę, valinis reiškia tai, jog teisinių santykių pobūdis ir teisės normų įgyvendinimas priklauso nuo konkretaus subjekto valios;
6. konstitucinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimas užtikrinamas galima valstybės prievarta.

Teisino santykio turinį sudaro teisinių santykių dalyviu subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Subjektinė teisė – tai teisės normos suteikiama galimybė atlikti vieną ar kita veiksmą arba reikalauti iš kito asmens atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Teisinė pareiga – tai teisės normų nustatytas teisinių santykių dalyvio privalomas elgesys, skirtas įgyvendinti kito dalyvio subjektinę teisę.

6. Konstitucinės teisės subjektai

Konstitucinės teisės normos nustato teisinių santykių dalyviams tam tikras teises ir pareigas. Tokie teisinių santykių dalyviai yra vadinami konstitucinės teisės subjektais.
Teisinių santykių subjektais negali būti mažamečiai, psichikos ligoniai, likviduotos organizacijos ir kita. Teisinių santykių dalyviai yra tik tie asmenys, kuriems teisės normos nustato tam tikras asmens savybes, leidžiančias turėti ir igyti subjektinių teisių ir pareigų. Galimybė būti teisinių santykių subjektu doktrinoje yra vadinama teisiniu subjektiškumu. Taigi teisinių santykių subjektais yra laikomi asmenys, turintys teisinio subjektiškumo požymius, savo ruožtu konstitucinės teisės subjektais – asmenys, turintys konstitucinio teisinio subjektiškumo požymius.
Teisini subjektiškumą sudaro du elementai: teisnumas ir veiksnumas. Teisnumas – tai konstitucinės teisės normų nustatyta bendra galimybė igyti ir turėti teisių ir pareigų. Veiksnumas – tai konstitucinės teisės normų nustatyta bendra galimybė savo veiksmais igyti teisių ir susikurti pareigų.
Visiems konstitucinių teisinių santykių subjektams būdingas dar vienas požymis – politinis teisnumas. Politinis teisnumas reiškia, kad konstitucinės teisės normos suteikia bendrą galimybę visiems konstitucinės teisės subjektams tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti igyvendinant politinę valdžią.
Paprastai pabrėžiama, kad konstituciniams teisiniams santykiams būdingas išskirtinis subjektų ratas – konstitucinės teisės subjektais pripažistami visi asmenys, kurių elgesi reglamentuoja konstitucįnės teisės normos. Galima išskirti tokias konstitucinės teisės subjektų grupes: 1) socialinės bendrijos; 2) valstybė; 3) valstybiniai teritoriniai junginiai; 4) valstybės valdžios institucijos; 5) kitos valstybės institucijos ; 6) viešojo pobūdžio nevalstybinės organizacijos; 7) vietos savivaldos institucijos; 8) atstovaujamųjų valstybės ir vietos valdžios institucijų nariai; 9) valstybės piliečiai; 10) užsieniečiai;

7. Konstitucinių teisnių sanytkių klasifikavimas, jų tasiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

Visi konstituciniai teisiniai santykiai gali būti klasifikuojami į bendruosius ir konkrečiuosius.
Bendrieji teisiniai santykiai – tai specifiniai bendrojo pobūdžio teisiniai santykiai, kai dalyvių teisės ir pareigos išreiškia esminius, bendriausius subjektų teisinės padėties bruožus.
Konkretieji teisiniai santykiai atsiranda tik esant teisės normoje numatytoms aplinkybėms. Tokių teisinių santykių dalyviai yra konkretūs. Jie turi konkrečių teisių ir pareigų. Konkretieji teisiniai santykiai gali būti absoliutūs ir santykiniai.
Absoliutūs teisiniai santykiai yra tokie, kai nustatyti tik dalyviai, turintys subjektinių teisių. Visi kiti asmenys turi pasyvių pareigų – privalo netrukdyti įgyvendinti tų subjektinių teisių ir jų nepažeisti. Santykiniai teisiniai santykiai yra tokie, kai nustatyti konkretūs dalyviai, turintys subjektinių teisių, ir konkretūs dalyviai, turintys teisinių pareigų. Šiuo atveju turinčiam teisę subjektui priešinamas vienas arba keli tiksliai apibrėžti asmenys, turintys teisinę pareigą.
Teisinių santykių dalyvių pareigų požiūriu konstituciniai teisiniai santykiai gali būti aktyvūs (jų dalyviai privalo atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyvūs (jų dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų, kurie gali pažeisti subjektinę teisę). Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą konstituciniai teisiniai santykiai gali būti paprastieji (vienas turi teisių – kitas pareigų) ir sudėtingi (abu turi ir teisių ir pareigų). Atsižvelgiant i galiojimo laiką gali būti terminuoti ir neterminuoti konstituciniai teisiniai santykiai.
Konstituciniams teisiniams santykiams atsirasti reikia šių sąlygų:
1. būtina konstitucinės teisės norma;
2. teisinių santykių dalyviai turi turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių;
3. būtinas teisinis faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu.
Konstituciniai teisiniai santykiai pasikeičia:
1) pasikeitus teisinių santykių turiniui;
2) pasikeitus teisinių santykių subjektui;
3) pasikeitus teisinių santykių objektui.
Konstituciniai teisiniai santykiai pasibaigia: teisinių santykių subjekto valia; kompetentingos institucijos sprendimu; automatiškai; išnykus bent vienam iš teisinių santykių subjektų; išnykus teisinių santykių objektui.

8. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas.

Teisės mokslai priskiriami prie socialinių mokslų. Visus teisės mokslus tarpusavyje sieja bendras objektas – teisė, teisinių reiškinių dėsningumai. Kiekviena teisės mokslo šaka turi savo tyrinėjimo objektą ir jai būdingus metodus. Pagal šiuos kriterijus galima skirti tokias teisės mokslų šakų grupes:
1) bendrieji teoriniai, arba fundamentiniai, mokslai;
2) istoriniai teisės mokslai ;
3) šakiniai teisės mokslai;
4) taikomieji, arba specialieji, teisės mokslai.
Konstitucinės teisės mokslas – viena iš teisės mokslo šakų. Siauruoju požiūriu tai mokslas, tiriantis konstitucinę teisę kaip savarankišką teisės normų sistemą. Konstitucinė teisė, kaip teisės šaka, atlieka visuomenės integravimo ir visuomeninių santykių reguliavimo funkciją, kaip mokslo šaka – pažintinę funkciją. Konstitucinės teisės mokslo dalykas (objektas) visų pirma yra pati konstitucinė teisė (kaip teisės šaka). Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja žmogaus ir piliečio, teises ir laisves, pilietybę, užsieniečių teisinę padėtį, valstybės formą, valstybės valdžios sistemą, politinę sistemą, rinkimų teisę ir kitus konstitucinės teisės institutus. Tačiau konstitucinės teisės mokslas tuo neapsiriboja. Ši teisės mokslo šaka nagrinėja tokias problemas kaip konstitucinės teisės normų atsiradimo priežastys, jų veiksmingumas, konstitucijos samprata, konstitucijų ir konstitucingumo istorija, konstitucinės teisės šaltiniai, konstituciniai teisiniai santykiai, konstitucinės teisės normos, valstybės samprata, valstybės formos, valstybės institucijos samprata ir kita. Konstitucinės teisės mokslas taip pat tiria įvairių mokslininkų teorijas ir pažiūras, jų atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, šis mokslas analizuoja ir pats save. Šie konstitucinės teisės mokslo dalyko elementai sudaro jo specifiką santykio su konstitucinės teisės (kaip teisės šakos) dalyku atžvilgiu. Taigi konstitucinės teisės mokslas gali būti apibrėžiamas kaip sistema žinių apie galiojančias konstitucinės teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius, šių santykių istorinę raidą, perspektyvą ir reikšmę.

9. LR KT mokslo raida lietuvoje

KT mokslo Lieyuvoje užuomazgų randama 16 a. Vėliau pastebimas tam tikras VU profesūros susidomėjimas KT mokslu, bet specialaus KT kurso ar mokslo veikalų iki pirmo pasaulinio karo Lietuvoje dar nebuvo.KT mokslas lietuvoje visiškai susiformavo nuo 1930 m. VDU. Nuo šio universiteto teisių fakulteto veiklos pradžios, t.y. 1922 m. rudens čia nuolat veikė valstybinės teisės katedra, o neakeičiamas jos vedėjas buvo teisės mokslų daktaras , profesorius Mykolas Riomeris. Nuo 1940 metų iki mirties jis dirvo VU. Šį pedagogą reikia laikyti šiuolaikinės KT moklo pradininkų. Mykolo Riomerio pasiekimai moksle buvo paskelbti ir aukštai įvertinti ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje. Jo mokslinis palikimas nepaprstai įvairus ir gausus, tačiau pagrindiniu jo mokslinio ir pedagoninio darbo sritis – KT, kurioje buvo laikomas visuotiniu pripažintu autoritetu. Jis pirmasis nuosekliai tyrė lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimo aspektus, ir jos konstitucinę raidą. Sovietinės santvarkos metais į Lietuvos teisės taip pat KT mokslą atėjo būrys žmonių. KT specialistai sovietiniais metais rašė nemažai, publikuota įvairių straipsnių, išleista keletas stambesnių leidinių, nors apskritai teisiškai galiojusių konstituciju nebuvo gausu, nebuvo išleista KT vadovėlių. Tinkamų sąlygų mokslui vystti nebuvo. Išeivijoje KT problemas nagrinėja daugelis teisininkų, politologų, istorikų. Giliausiai tai darė autoritetingi specialistai, teisinį išsilavinimą įgiję teisės daktarai. Daugelis iš jų tikėdami būsimos lietuvos išsilaisvinimu, aptarinėjo busimos lietuvos konstuticinės santvarkos problema, konstatavo konstitucinės teisės modelį ateičiai.

10. Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka, klasifikavimo pagrindai ir sistema.

Teisės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą. Pagal teisės normų Išraiškos ir įtvirtinimo būdą skiriami trys klasikiniai konstitucinės teisės šaltiniai: konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas.
Pagal kilmę konstitucinės teisės šaltiniai gali būti skirstomi i pirminius ir išvestinius. Konstitucinės teisės šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai. Konstituciniai teisės šaltiniai esti privalomi ir ne privalomi. Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti materialieji ir proceso. Materiaiieji šaltiniai itvirtina materialiosios konstitucinės teisės normas. Proceso šaltiniai itvirtina materialiųjų teisės normų igyvendinimo būdus ir formas. Konstitucinės teisės šaltinius galima klasifIkuoti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes, pavyzdžiui, rinkimų teisės, pilietybės teisės šaltiniai ir kiti. Galimas konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimas pagal teisinę galią, pavyzdžiui, konstitucija, istatymai, poistatyminiai teisės aktai. Pagal apimti ir taikymo pobūdi konstitucinės teisės šaltiniai gali būti skirstomi i bendrojo galiojimo, riboto galiojimo ir išimtinio galiojimo. Bendrojo galiojimo norminiai teisės aktai galioja visoje valstybės teritorijoje ir yra privalomi visiems valstybės teritorijoje esantiems gyventojams. Riboto galiojimo teisės aktai galioja tam tikroje valstybės teritorijos dalyje arba yra skirti tik tam tikram asmenų ratui. Išimtinio galiojimo teisės aktai galioja esant ypatingoms aplinkybėms.
Dabar Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės šaltiniai pagal teisinę galią gali būti išdėstyti taip:
– Lietuvos Respublikos Konstitucija;
– Konstitucijos sudedamosios dalys ir Konstitucijos pataisos;
– Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Europos žmogaus teisių teismo precedentai;
– paprastieji įstatymai; Konstitucinio Teismo nutarimai;
– poįstatyminiai teisės aktai.
11. LR įstatymai, jų rūšys.

Teisės aktai skirstomi į dvi grupes: įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus.
Įstatymai – tai tokie norminiai teisės aktai, kurie priimami ypatinga tvarka, turi aukščiausią teisinę galią ir įtvirtina teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius. Įstatymui būdingi tokie požymiai:
1. įstatymas priimamas valstybės atstovaujamosios institucijos, jos įgaliotos institucijos arba referendumo būdu;
2. įstatymai turi aukščiausią teisinę galią;
3. įstatymai yra pirminiai norminiai teisės aktai; jais remiantiskuriami poįstatyminiai teisės aktai;
4. įstatymų leidybos tvarka yra griežtai reglamentuota konstitucijoje ir specialiuosiuose įstatymuose;
5. priimant įstatymą siekiama teisiškai sureguliuoti reikšmingiausius visuomeninius santykius.
Pagal svarbą ir visuomeninių santykių reguliavimo pobūdį įstatymai skirstomi į pagrindinius (konstitucijos), konstitucinius ir paprastuosius.
Konstitucija – tai pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią. Konstitucijos normos reguliuoja visus svarbiausius žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimus. Esant įstatymų kolizijai, konstitucija visada turi viršenybę.
Konstituciniai įstatymai teorijoje apibūdinami kaip įstatymai, papildantys konstituciją, taip pat kaip įstatymai, sudarantys dalį rašytinės. Konstituciniai įstatymai įtvirtina valstybės formą, santvarką, teisinį asmenybės statusą, aukščiausių valstybės institucijų sudarymo tvarką, jų kompetencijos ribas, nustato pagrindinius teisės principus.
Paprastieji įstatymai. Visi kiti istatymai Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje laikomi paprastais iais istatymais, kuriais nustatomos, keičiamos arba naikinamos teisės normos.
Lietuvoje istatymo galią taip pat turi Seimo ratifIkuotos tarptautinės sutartys ir Konstitucinio Teismo nutarimai.

12. Poįstatyminiai aktai, kaip konstitucinės teisės šaltiniai, jų rūšys.

Poįstatyminiai teisės aktai – tai kompetentingų institucijų priimami norminiai teisės aktai, atitinkantys įstatymus, detalizuojantys ir konkretinantys įstatymuose nustatytas teisės normas.
Poįstatyminius teisės aktus leidžia institucijos, neturinčios įstatymų leidybos teisės. Poįstatyminiai teisės aktai paprastai yra klasifikuojami pagal juos priimančius subjektus.
1) Seimo nutarimai. Tai Seimo priimti norminiai teisės aktai, kuriuose detalizuojamos, konkretinamos įstatymuose įtvirtintos konstitucinės teisės normos, nustatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka.
2) Valstybės vadovo teisės aktai (Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai). Vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio jam pavestas funkcijas, Lietuvos Respublikos Prezidentas leidžia aktus-dekretus. Dauguma Lietuvos Respublikos Prezidento dekretų yra individualūs nenorminio pobūdžio teisės aktai. Ir šiuo požiūriu jie nėra konstitucinės teisės šaltinis.
3) Vyriausybės priimami teisės aktai (Vyriausybės nutarimai). Vyriausybė priima nutarimus visų Vyriausybės narių dauguma. Vyriausybės nutarimai priimami, kaip tai nustato Konstitucija, sprendžiant valstybės valdymo reikalus. Iš visų poįstatyminių teisės aktų daugiausia konstitucinės teisės normų yra būtent Vyriausybės nutarimuose.
4) Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktai. Dažnai sakoma, kad tai žinybiniai teisės aktai. Tačiau kai kurių ministerijų, departamentų leidžiami teisės aktai yra privalomi asmenims ir organizacijoms, neįeinančioms į tų ministerijų, departamentų sistemą. Tokio bendrojo privalomojo pobūdžio šie aktai yra todėl, kad įstatymas arba aukščiausia valstybės valdžios institucija tiesiogiai suteikia minėtoms institucijoms teisę leisti platesnio pobūdžio norminius teisės aktus.
5) Vietinio valdymo institucijų teisės aktai. Tai aukštesniųjų administracinių teritorinių vienetų teisės aktai. Šie teisės aktai galioja tik tam tikro administracinio vieneto teritorijoje ir skirti jos gyventojams.
6) Vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai. Vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai laikytini konstitucinės teisės šaltiniais tais atvejais, kai juose formuluojamos bendrosios elgesio taisyklės, reguliuojančios visuomeninius santykius, susijusius su valstybės deleguota kompetencija.

Taigi ne visų institucijų priimami poįstatyminiai teisės aktai gali būti laikomi konstitucinės teisės šaltiniais.
13. Konstitucijos samprata ir jos socialinės funkcijos

Vis dėlto pirmąja rašytine konstitucija laikoma 1787 metų JAV konstitucija. 1791 m. konstitucijas paskelbė Žečpospolita ir Prancūzija. Terminas konstitucija – daugiareikšmė sąvoka. Bendriausiu požiūriu konstitucija – tai sistema teisės normų, paprastai turinčių aukščiausią teisinę galią ir nustatančių žmogaus, visuomenės ir valstybės tarpusavio santykių bei pačios valstybės sutvarkymo pagrindus. Konstitucija materialiuoju požiūriu – tai rašytinis teisės aktas, visuma teisės aktų arba konstitucinių papročių, kur yra nustatomos ir garantuojamos žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės, nustatoma valstybės politinė, socialinė ekonominė ir teisinė sistema, valstybės valdymo ir santvarkos forma, valstybės valdžios institucijų sutvarkymo pagrindai, jų kompetencija ir tarpusavio santykiai, įtvirtinami valstybės simboliai ir valstybės sostinė. Konstituciją formaliuoju požiūriu. Tai įstatymas arba grupė įstatymų, turinčių aukščiausią teisinę galią, palyginti su visais kitais įstatymais. Toks įstatymas negali būti keičiamas paprastuoju įstatymu. Pakeitus konstituciją atitinkamai turi būti keičiami anksčiau priimti kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, kuriuose detalizuojamos konstitucijos nuostatos. Jie turi būti suderinti su konstitucijos normomis.
Pirmoji konstitucijos funkcija – juridinė. Konstitucija – tai pagrindinis valstybės įstatymas, pagrindinis valstybės teisės šaltinis, nustatantis visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sistemos pagrindus.
Antroji funkcija – politinė. Konstitucija reglamentuoja valstybės sutvarkymą, valstybės, visuomenės ir žmogaus tarpusavio santykius. Ji nustato teisinius politinės sistemos pagrindus.
Trečioji funkcija – visuomenės integravimas. Konstitucija, įtvirtindama tam tikrą socialinių ir politinių jėgų pusiausvyrą, vienija įvairių socialinių ir politinių interesų grupes.
Ketvirtoji funkcija – ideologinė (auklėjamoji). Ji reiškia, kad konstitucija, įtvirtindama visuomenėje pripažintas vertybes, auk1ėja arba įtikina žmogų jas gerbti ir laikytis konstitucijoje numatytų jų apsaugos taisyklių.
14. Konstitucijos turinys, struktūra ir forma.

Konstitucijos turini sudaro tai, kokius visuomeninius santykius reguliuoja jos normos.
Žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės. Konstitucijos atsirado pirmiausia siekiant apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės. Konstitucija turėjo garantuoti šias teises ir neleisti, kad paprastieji istatymai ar kiti teisės aktai pažeistų žmogaus teises.
Aukščiausios valstybės valdžios sutvarkymas. Šio sutvarkymo pagrindas demokratinėse valstybėse – tautos suvereniteto principas, ikūnijamas igyvendinant atstovaujamojo valstybės valdymo ir valdžių padalijimo principus. Valdžių padalijimo principas reiškia, kad istatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismo valdžią igyvendina skirtingos valstybės institucijos, santykiškai nepriklausomos viena nuo kitos, nesikišančios i viena kitos veiklą.
Teritorinis valstybės sutvarkymas. Konstitucija nustato teritorinių vienetų rūšis, vietos valdžios santykius su centrine valdžia ir tarpusavio santykius.
Konstitucijos forma – tai konstitucijos normų išdėstymo ir išraiškos būdas. Konstituciją gali sudaryti vieningas aukščiausią teisinę galią turintis norminis teisės aktas, reguliuojantis visus svarbiausius konstitucinius klausimus. Tai vadinamoji kodifIkuota, konstitucija. Tokios yra daugelio pasaulio valstybių konstitucijos. Konstituciją gali sudaryti keli norminiai teisės aktai, turintys aukščiausią teisinę galią. Tokios konstitucijos vadinamos nekodiftkuotomis. Konstituciją sudarantys norminiai teisės aktai gali būti priimami ne vienu metu. Kiekvienas dokumentas turi atskirą pavadinimą.
Teisinėje literatūroje skiriamos 2 konstitucijų rūšys: rašytine, nerašytinė. Rašytinė – vientisas aukščiausios galios teisinis aktas priimtas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis asmens teisinės padėties pagridus, bei viešosios valdžios organizacijos bei funcionavimo pagrindus. Nerašytinė – konstitucija įtvirtinama įvairiomis konstitucijos normų šaltinių formomis, tai konstituciniai papročiai, teismo precedentai, taip pat įvairiais teisės normų aktais. Tokio tipo konstitucijos nėra laikomos pagrindiniais įstatymais. Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą konstuticiją. Tai konstitucija, kurios sudėtinėmis dalimis yra paskelbiami kiti aktai.
Konstitucijos struktūra – tai vidinė konstitucijos normų organizavimo tvarka. Visos konstitucijos paprastai turi tam tikras standartines struktūrines dalis. Tai preambulė, pagrindinė dalis, pereinamieji ir baigiamieji nuostatai.
Preambulėje nurodomi konstitucijos tikslai, pažymimos istorinės konstitucijos išleidimo sąlygos.
Konstitucijos pagrindinę dalį sudaro bendroji dalis ir skyriai, jungiantys teisės normas, reglamentuojančias konstitucinės teisės reguliavimo dalyką: žmogaus teises ir laisves, valstybės formą, valstybės valdžios institucijų teisinę padėtį, valstybės simbolius, konstitucijos keitimo tvarką.
Baigiamuosiuose nuostatuose gali būti įtvirtintos įvairios normos. Paprastai šioje dalyje nustatoma konstitucijos įsigaliojimo tvarka.

15. Konstitucijos priėmimas ir keitimas

K priimamos keliais būdais: Naujos valstybės atsiradimas; politinio riežimo pasikeitimas.
Priemimo būdai: Dovanojimas; Priima tautos išrinkti atstovai; Priima pati tauta referendumu
Dauguma šiuolaikinių konstitucijų pagal priėmimo būdą yra vadinamos tautos konstitucijomis, kadangi jas priima tautos atstovai arba tiesiogiai pati tauta balsavimo būdu. Dažniausiai konstituciją priima ir rengia steigiamasis susirinkimas. Steigiamasis susirinkimas – tai renkamoji institucija, kurios pagrindinis arba vienintelis tikslas yra parengti ir priimti konstituciją. Parengti ir priimti konstituciją gali būti pavedama įstatymų leidžiamajai institucijai – parlamentui. Tokiu būdu priimti konstituciją paprastai reikia kvalifikuotos parlamento narių balsų daugumos. Kadangi rengiant konstituciją piliečiai praktiškai nedalyvauja, demokratinėse valstybėse dažnai praktikuojamas konstitucijos tvirtinimas referendumu. Tai mišrus konstitucijos priėmimo būdas. Pagal K keitimo tvarka K skirstomos į lankščias ir griežtas. Lankčios keičiamos panšiai kaip įstatymai. Griežtos – labai sudėtingai ir sunkiai. Lanksčios konstitucijos – tai dažniausiai vadinamosios nerašytinės, arba mišraus tipo, konstitucijos. Tačiau pasitaiko ir rašytinių kodifikuotų konstitucijų, kurioms nėra nustatyta ypatinga keitimo tvarka Šio tipo konstitucijos keičiamos ir papildomos tokia pat tvarka kaip ir paprastieji įstatymai. Kur kas sunkiau pakeisti vadinamąsias griežtas konstitucijas. Šitaip valstybė siekia užtikrinti konstitucijos stabilumą. Pakeisti griežtas konstitucijas yra nustatomi specialūs reikalavimai. Visų valstybių konstitucijų keitimo procedūrą sudaro du etapai: konstitucijos pataisų priėmimas ir jų ratifIkavimas. Konstitucijos keitimo ir papildymo iniciatyvos teisę turi ne mažiau kaip vienas ketvirtadalis visų Seimo narių arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikros Konstitucijos nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu. Kitų Konstitucijos skirsnių pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų būtina daryti ne mažiau kaip trijų mėnesių pertrauką. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu abu kartus už tai balsavo ne mažiau kai du trečdaliai visų Seimo narių ir abu kartus balsuoti buvo teikiamas tas pats pataisos projektas. Nepriimta Konstitucijos pataisa gali būti teikiama Seimui iš naujo svarstyti ne anksčiau kaip po metų. Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Lietuvos Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per penkias dienas oficialiai paskelbia.

16. Tarptautinės sutartys kaip konstitucinės teisės šaltinis. Tarptautinių sutarčių ratifikavimas ir denonsavimas.

Tarptautinė sutartis – reglamentuotas tarptautinės teisės principų ir normų susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis ir nesvarbu koks sutarties pavadinimas ir kiek dokumentų sudaro sutartį. LR TS-čių sudarymo iniciatyvos teisę turi: Prezidentas, ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, vyriausybė ar jos nustatyta tvarka – LR ministerijos ir vyriausybės įstaigos. Sprendimus dėl TS sudarymo tikslingumo priima Prezidentas, Vyriausybė ar jos pavedimu ir nustatyta tvarka Užsienio reikalų ministerija. TS pagal teisinę galią yra skirstomos LR Seimo ratifikuotos ir Seimo neratifikuotos. TS, kurias ratifikavo LR Seimas yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis ir turi įstatymo galią. LR TS ratifikuoja Seimas įstatymu. Įst.dėl TS ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma bet ne mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių balsų. Įst.dėl Sutarties denonsavimo laikomas priimtu, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Įsigaliojusias TS L-je privaloma vykdyti.Jei įsigaliojusi LR TS numato kitokias normas nei LR įst., kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu ar įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos TS nuostatos. Kita TS rūšis-įsigaliojusios, bet Seimo neratifikuotos sutartys. L-ve jos turi poįstatyminių aktų galią ir paprastai nenustato KT normų. Taigi KTŠ yra laikomos tik Seimo ratifikuotos TS.
17. 1992 LR Konstitucijos bruožai jos priėmimo, keitimo tvarka.

1992 m. K-ja pagal formą yra sudėtinė kodifikuota k-ja. LR K-jos struktūros elementai yra: 1.preambulė, 2.pagrindinė K-jos dalis, 3.baigiamieji nuostatai, 4.K-jos sudedamoji dalis: a) Konstitucinis įstatymas; b) konstitucinis aktas, 5.LR įstatymas “Dėl LR K-jos įsigaliojimo tvarkos”.
Preambulėje įtvirtinti esminiai Lietuvos valstybinio gyvenimo principai, svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai, tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo fundamentalūs tikslai. K-jos I sk. įtvirtinti konstituciniai Lietuvos valstybės santvarkos pagrindai. K-jos II sk. įtvirtintos pagrindinės asmens teisės ir laisvės. K-jos III sk. nustatyti šeimos, auklėjimo, ugdymo santykių pagrindai, įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvė, bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos pagrindai. K-jos IV sk. apibrėžti Lietuvos ūkio pagrindai, darbo ir socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga. Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo, jų tarpusavio sąveikos pagrindus nustato K-jos V – IX skirsniai. K-jos X sk. skirtas ir K-je laiduojamai savivaldos teisei, ir aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose rganizuojamam vietiniam valdymui. XI sk. nustato finansų bei valstybės biudžeto pagrindus. XII – skirtas valstybės kontrolės sistemos pagrindams apibūdinti. XIII sk. nustato šalies užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus. XIV sk. reguliuoja K-jos keitimo klausimus. Baigiamuosiuose nuostatuose apibrėžiama, kurie aktai yra K-jos sudedamoji dalis, nurodoma, kada K-ja įsigalioja, kaip ji skelbiama.
Svarbiausios LR K-jos teisinės savybės: 1.K-ja yra svarbiausias šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinis teisės šaltinis; 2.K-ja yra priimta ir keičiama ypatinga tvarka, kuri skiriasi nuo įstatymų priėmimo tvarkos; 3.K-ja –aukščiausios galios teisės aktas; 4.K-ja yra aktas, kuriam būdinga stabilumas; 5.K-ja yra vientisas aktas; 6.K-ja yra tiesiogiai taikomas aktas. Sumanymą keisti ar papildyti K-ją turi teisę pateikti S-mui ne mažiau kaip ¼ visų S-mo narių arba ne mažiau kaip 300 tūkst.rinkėjų. K-os pataisos dėl K-jos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne trumpesnė kaip 3 mėn.pertrauka. Įstatymo projektas dėl K-jos keitimo laikomas S-mo priimtu, jei kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta K-jos pataisa S-mui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne aknsčiau kaip po metų. Priimtą įstatymą dėl K-jos keitimo pasirašo P-tas ir ne vėliau kaip per 5 d.oficialiai paskelbia.
18. Žmogaus teisės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje

Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. Konstitucijos II skirsnyje “Zmogus lr valstybe pateIkIamas pagnndlnių pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Pilietinėms teisėms reikėtų priskirti: teisę i gyvybę, teisę i laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamumą, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, žmogaus būsto neliečiamumą, saviraiškos laisvę, teisę i informaciją, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kilnojimosi (judėjimo) laisvę, teisę laisvai vienytis i asociacijas, teisę rinktis i taikius susirinkimus, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Pilietinėms teisėms taip pat priskiriamos itin svarbios procesinės eisės, tai nekaltumo prezumpcija, teisė j teisingą, viešą bylos nagrinėjimą nešališko teismo, teisė neduoti parodymų prieš save ir šeimos narius, bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis istatymu, niekas negali būti baudžiamas už tą pati nusikaltimą antrą kartą, asmeniui, kuris jtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento teisė i gynybą ir teisė turėti advokatą. Minėtame Konstitucijos skirsnyje deklaruojamos tokios politinės teisės, kaip teisė dalyvauti valdant savo šali (rinkimų teisė, teisė stoti i valstybės tarnybą), peticijos teisė, teisė vienytis i politines partijas. Socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės yra išdėstytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos III ir IV skirsniuose, nors kai kurias jų galima rasti ir Konstitucijos II skirsnyje. Konstitucinė nuostata dėl prigimtinų žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena esminių Lietuvos Respublikos demokratinėje konstitucinėje santvarkoje.

21. Europos žmogaus teisių konvencija ir LT konstitucinė teisė.
Europos Tarybos priimta EŽTK 1950m. įsigaliojo 1953 m. Lietuva ją ratifikavo 1995 04 27, ji įsigaliojo 1995 06 20. Šiuo metu K-ją papildo 12 protokolų. Teisės doktrinoje ypač daug ginčų dėl EŽTK santykio su kitais konstitucinės teisės šaltiniais. L-je ji yra svarbi teisės sudedamoji dalis. LR K-jos ir EŽTK tekstų lyginamoji analizė leidžia daryti išvadą apie šių aktų turinio artumą. Konstitucinis teismas pabrėžė, kad konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su K-jos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. K-ja įtvirtina žmogaus teisių garantijas šalies, o konvencija – tarptautiniu lygiu. Konvencijoje numatytos tokios žmogaus teisės, kaip teisė į gyvybę, kankinimų, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio ir baudimo draudimas; vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas; teisė į laisvę ir saugumą; teisė į teisingą bylos nagrinėjimą; draudimas asmenį nuteisti ir bausti už veiksmus ar neveikimą, kurie jų įvykdymo metu nebuvo laikomi nusikaltimais; teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; minties, sąžinės ir religijos laisvė; saviraiškos laisvė; susirinkimų ir asociacijų laisvė; teisė tuoktis ir kurti šeimą; teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę; asmens diskriminacijos uždraudimas; reglamentuojama galimybė valstybėms riboti kai kurias asmens teises ir laisves karo ar nepaprastosios padėties atveju; formuluojamos galimybės taikyti užsieniečių politinės veiklos suvaržymus; draudžiama piktnaudžiauti teisėmis. Didelę K-jos straipsnių dalį sudaro nuostatos, skirtos EŽT teismui.

22. LR pilietybės įgyjimo būdai

1. Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) yra pagrindinis ir visuotinai pripažintas pilietybės įgijimo būdas. Lietuvoje, taikant šį pilietybės įgijimo būdą, remiamasi ir kraujo teisės, ir žemės teisės principais. Prioritetas yra teikiamas kraujo teisės principui.
2. Lietuvos pilietybė gali būti įgyjama suteikiant ją įstatymo nustatyta tvarka (natūralizacija). Lietuvos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti LR ir atitinka šias sąlygas: 1.išlaikė lietuvių kalbos egzaminą; 2.turi nuolatinę gyvenamąją vietą LR teritorijoje pastaruosius 10 m.; 3.turi nuolatinę darbo vietą ar nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį LR; 4.išlaikė LR K-jos pagrindų egzaminą; 5.yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus LR pilietubės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta LR pilietybė.
3. Pilietybė įgijama įgyvendinus teisę į LR pilietybę. Įstatyme nustatyta, kad teisė į LR pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1.asmenims, iki 1940 06 15 turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams, gyvenantiems kitose valstybėse; 2. Lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Pagal įstatymą lietuviu kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai, raba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, ir pats asmuo pripažįsta esąs lietuvis.
4.Pilietybė gali būti įgyta optavimo būdu ar kitais LR TS numatytais pagrindais. Optacija – tai laisvas savo noru pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija. Tai taikoma tais atvejais, kai tam tikros buvusios valstybės teritorijoje susikuria nauja valstybė arba iš buvusios valstybės teritorijos yra atskiriama tam tikra jos dalis, kuri įtraukiama į kitos valstybės teritoriją.
5.Kiti įstatymo numatyti atvejai: 1.Tai pilietybės grąžinimas. Jis ypatingas tuo, kad asmuo jau yra turėjęs Lietuvos pilietybę, bet dėl tam tikrų priežasčių buvo jos netekęs, gali ją susigrąžinti įstatyme numatytu keliu. 2. vaikų pilietybės įgijimas keičiantis tėvų pilietybei. Pasikeitus tėvų pilietybei, kai abu tėvai įgija Lietuvos pilietybę arba abu jos netenka, atitinkami pasikeičia ir jų vaikų, neturinčių 14 m. pilietybės.

23. LR pilietybės netekimas
Pilietybės netekimas reiškia, kad nutrūksta teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. LR pilietybė netenkama: 1.atsisakius LR pil.; 2.įgijus kitos valstybės pil.; 3.nutraukus faktinius ryšius su L-vos valstybe; 4.LR TS numatytais pagrindais.
1.Asmens, atsisakančio pil.prašymas negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo:patrauktas baudž.atsakomybėn kaltinamuoju; jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. Klausimus dėl pil.atsisakymo sprendžia P leisdamas dekretus pagal asmens prašymą. 2.Pil.netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Pilietybės netekimo faktą konstatuoja vidaus reikalų ministras.
3.Faktiniai ryšiai su valstybe laikomi nutrūkusiais, jei: asmuo ilgiau nei 3 m. be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančių LR piliečio pasu; stoja kitos valstybės karinėn tarnybon ar pareigūnu valstybinėn tarnybon be LR kompetentingų organų leidimo.Teikimus pripažinti asmenį netekusiu LR pil.dėl faktinių ryšių nutrūkimo, turi teisę paduoti vidaus reikalų ministerija, taip pat LR užsienio reikalų ministerija.
4.Pilietybės įstatyme numatyta, kad jeigu LR TS numato kitokias taisykles negu išdėstyta šiame įstatyme, tai taikomos TS taisyklės.
Įstatyme taip pat numatytos galimybės pripažinti LR pilietybės suteikimo aktą negaliojančiu.

25. Dvigubos pilietybės institutas LT konstuticinėje teisėje.

Dviguba pilietybė arba bipatrizmas tai toks asmens teisinis statusas, kai pastarasis vienu metu turi dviejų ar daugiau valstybių pilietybę. Dvigubos pilietybės atsiradimo priežastis dažnai yra jvairių valstybių įstatymų, reguliuojančių pilietybės santykius, kolizijos. Vadinasi, dvigubos pilietybės atsiradimas yra susijęs su valstybės laisve savo nuožiūra pasirinkti kriterijus, būtinus tos valstybės pilietybei. Bipatrizmas gali būti ir santuokų tarp asmenų, turinčių skirtingų valstybių pilietybę, pasekmė. Dviguba pilietybė gali atsirasti ir natūralizacijos būdu įgyjant pilietybę, jeigu pilietybę suteikianti valstybė nereikalauja atsisakyti turimos pilietybės. Daugelio valstybių konstitucijose ir įstatymuose įtvirtintas dvigubos pilietybės ne pripažinimo principas. Bipatrizmas sukelia daug ne patogumų ir problemų ir valstybei, ir asmeniui, turinčiam kelių valstybių pilietybę. Pilietybė – laisvo asmens sąmoningas pasirinkimas būti konkrečios valstybės nariu, susieti save nuolatiniais teisiniais ryšiais su ta valstybe. Bipatrizmo neigiama pasekmė – visuotinis aiškaus asmens teisinio statuso reglamentavimo pažeidimas. Asmuo negali turėti dviejų lygiaverčių ryšių su kirtingomis valstybėmis. Konstitucijos 12 str. 2 d. nustatyta, kad “išskyrus istatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”. Įstatymų leidėjas numato du atvejus, kai asmuo, turintis Lietuvos pilietybę, kartu gali turėti ir kitos valstybės pilietybę. Pagal istatymo 1 str. 1 p. būti Lietuvos piliečiais ir turėti kitos valstybės pilietybę gali asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų vaikai bei vaikaičiai. Kitas atvejis yra susijęs su pilietybės suteikimu išimties tvarka. Pilietybės istatymo 16 str. nustatyta, kad Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvai užsienio valstybių piliečiams išimties tvarka.

26. LR pilietybės įgyjimas natūralizacijos būdu.

Lietuvos pilietybe gali būti įgijamas suteikiant ją įstatymo nustatyta tvarka. Toks pilietybės įgijimo būdas vadinamas natūralizacija. Natūralizacija būna šeimyninio pobūdžio ir nešeimyninio pobūdžio. Pilietybės įstatymas 4 st. Nustato, kad LR piliečio ar pilietės santuokos sudarymas su asmeniu, kuris yra kitos valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, tai pat tokios santuokos nutraukimas, savaime nekeičia stuoktinių pilietybės. LR pilietybės įstatymo 12 st. Nustatyta, kad LT pilietybė gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: Išlaikė LT kalbos egzaminą, turi nuolatinę gyvenąmąja vietą lietuvoje pastaruosiu 10 metų, turi nuolatinę darbo vietą arba naudoja legalų pragyvenimo šaltinį lietuvoje, išlaikė konstitucijos pagrindų egzaminą, yra be pilietybes arba yra pilietis tokios valstybės pagal kurios įstatymus lietuvos respublikos pilietybės įgijimo atevju praranda jos pilietybęarba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos pilietybės kai bus suteikta LR pilietybė. Asmeniui sudarančiam santuoką su lietuvos piliečiu ir gyvenančiam šioje santuokoje pastaruosius 3 metus, lietuvos pilietybe suteikiama, jeigu jis islaike lietuvių kalbos egzaminą ir lietuvos konstitucijos pagrindų egzaminą ir raštu pranešė kad atsisako turėtos pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos pilietybė. Pilietybės įstatymo 16 st. nustato, kad lietuvos prezidentas gali išimtine tvarka suteikti pilietybę nusipelniusiems piliečiams.

27. Aplinkybės, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenimims kurie:
1) padarė tautinius nusikaltimus nusatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai;
2) dalyvavo nusikalstamoie veikloie prieš Lietuvos valstvbe;
3) ikl atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kuri baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos respublikos istatymai, arba buvo Lietuvoje bausti už tyčini nusikaltimą, už kuri numatoma laisvės atėmimo bausmė.

28. Užsieniečių teisinės padėties ypatumai LR-e.

Užsieneitis yra asmuo, kuris nėra LR pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Visi užsieniečiai LR yra lygūs pagal įstatymus. Jiems garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės. Užsienietį piliciją gali sulaikyti: 1.jeigu jis atsisako patvirtinti arba negali įrodyti asmens tapatybės; 2.jeigu yra pagrindas manyti, kad užs. LR teritorijoje yra neteisėtai, ir jis neįrodo savo buvimo teisėtumo, policija jį gali sulaikyti ne ilgiau kaip 48 val. Jei per nurodytą laiką nepavyksta nustatyti jo asmens tapatybės ar teisėto buvimo LR, jis teismo sprendimu siunčiamas į Užsieniečių registracijos centrą. Sulaikytam užs. suteikiama galimybė susisiekti su valstybės, kurios pilietybę jis turi, diplomatine atstovybe ar konsuline įstaiga. Turėdamas leidimą gyventi LR užs. gali pasirinkti gyv.vietą šalyje, ją keisti, išvykti iš LR ir į ją sugrįžti leidimo galiojimo laiku. Užs. turi teisę į teisminį gnimą. Užs., esants LR, gali sudaryti ir nutraukti santuoką su LR pil.arba kitais asmenimis. Užs.turi ir socialines-ekonomines teises. Užs., kuris nori įsidarbiti L-je privalo įsigyti leidimą dirbti. Leidimas išduodamas ne ilgiau kaip 2 metams. Darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užs., turinčių galiojantį leidimą dirbti. Darbo sutartis su užs.negali būti sudaryta ilgesniam laikui, negu užs.yra gavęs leidimą dirbti. Užs. atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti L-je, jeigu atitinka įstatyme nustatytus kriterijus. Užs. turi teisę į poilsį, jiems laiduojama medicinos pagalba, turi teisę į mokslą, teisę naudotis kultūros vertybėmis, garantuojama teisė vartoti gimtąją kalbą, saugoti ir puoselėti savo kultūrą ir tradicijas. Jie turi žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę, jie gali jungtis į įvairias draugijas ir organizacijas, jeigu tai neprieštarauja tų organizacijų įstatams. Užs. neturi tų politinių teisių, kurios susijusios su dalyvavimu valstybės valdyme.

29. Užsieniečių atvykimas i LR is išvykimas iš LR.

Užs.gali atvykti į LR ir išvykti iš jos tik per pasienio kontrolės punktus. Užs.neįleidžiamas, jeigu: 1.neturi galiojančio kelionės dokumento, vizos,kai būtina ją turėti; 2.atsisako pateikti pasienio policijai būtinus duomenis, patvirtinančius asmens tapatybę ir kelionės tikslą; 3.negali pateikti duomenų patvirtinančių, kad turi lėšų, kurių reikia pragyventi LR, grįžti į savo valstybę arba vykti į kitą valstybę, į kurią turi teisę išvykti; 4.jam uždrausta atvykti į LR; 5.jo buvimas LR keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei; 6.paaiškėja, kad pateikdamas prašymą atvykti, užs.pateikė apie save tikrovės neatitinkančius duomenis; 7.jis yra padaręs nusikaltimų žmoniškumui ar vykdė genocidą.
Užsienietis privalo išvykti iki vizos ar leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Jei užsienietis atvyko iš valstybės, kurios piliečiams taikoma bevizio vykimo tvarka, tai jis privalo išvykti iš LR iki pasibaigs užsieniečio buvimo LR-e laikas.

30. Laikinas ir nuolatinis užsieniečių apsigyvenimas Lietuvoje

Užsienietis, kuris ketina gyventi Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmojo jvažiavimo dienos, arba pradėti dirbti ar verstis kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, privalo gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje Respublikoje.
Pagal Užsieniečių teisinės padėties jstatymo 19 str. teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje turi užsienietis:
1) jeigu jis išsaugojo teisę j Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės jstatymo nustatyta tvarka;
2) jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos respublikos piliečiai;
3) jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsitmiečio vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai;
4) jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, arba turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Kitiems užsieniečiams leidimai laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduoti, jeigu jie:
1) turi pakankamai pragyvenimo lėšų, gaunamų iš teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje ar užsienyje;
2) nustatyta tvarka jregistruoja užsienio kapitalo jmonę, kurios jstatinis kapitalas ar turimų akcijų vertė yra ne mažesnė kaip 250 000 litų;
3) atvyksta į Lietuvos Respubliką. d!rbti aukštosios.e. mokyklose, mokslo ar mokymo įstaigose mokshmo arba pedagogInio darbo;
4) priimti mokytis mokymo įstaigoje arba kelti kvalifikaciją LietuvosRespublikoje;
5) gavo leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje;
6) yra studentai, atvykstantys stažuoti ar dirbti į Lietuvos Respubliką pagal visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų vykdom.as tarptautines stažuočių mainų programas vieneriems metams. Sį laikotarpį galima pratęsti dar 6 mėnesius.
Užsieniečių šeimos nariai ir jų visiškai išlaikomi asmenys turi teisę kartu laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečiui, sudariusiam santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu arba nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje užsieniečiu, leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas vieneriems metams. Šiuo pagrindu naujas leidimas kiekvienais metais išduodamas užsieniečiui, jeigu santuoka nenutraukta.
Užsienietis, norintis nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jo paties prašymu gali gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jeigu jis atitinka įstatyme numatytas sąlygas. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 22 str. 1 d. nustatyta, kad užsienietis gali gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu atitinka šias sąlygas:
1) turėjo leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje pastaruosius penkerius metus;
2) turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje;
3) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje.

31. Prieglobsčio teisė

Lietuvos Respublikoje pabėgėliu pripažistamas užsienietis, kuris visiškai pagrjstai baimindamasis būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių jsitikinimų negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios pilietis jis yra, gynyba arba neturi tam tikros pilietybės ir yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo j ją grjžti. Asmuo bus pripažistamas pabėgėliu su sąlyga, jog jis atitiks tuos kriterijus. Tarptautinėje praktikoje pripažjstami kriterijai:
1) visiškai pagrjsta baimė būti persekiojamam;
2) specifinis persekiojimo pagrindas: rasė, religija, tautybė, priklau
symas tam tikrai socialinei grupei, politiniai jsitikinimai;
3) buvimas už valstybės; kųriospnietis jis yra arba valstybės; kurioje
anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų;
4) negalėjimas naudotis tos valstybės gynyba.
Pabėgėlio statusą norintys gauti užsieniečiai į Lietuvos Respublikos teritoriją paprastai ileidžiami per veikiančius Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktus. Užsieniečiui, neteisėtai atvykusiam i Lietuvos Respublikos teritoriją iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, netaikoma atsakomybė už neteisėtą atvykimą ir buyimą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 24 valandas atvyksta į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, miesto (rajono) policijos komisariatą ar kitas valstybės institucijas ir išsamiai paaiškina apie savo neteisėtą atvykimą j Lietuvos Respubliką bei buvimą joje. Pažeidęs nustatytą terminą, užsienietis nuo atsakomybės gali būti atleidžiamas, jeigu nustatoma, kad terminas buvo pažeistas dėl pateisinamos priežasties.
Pabėgėlių statuso įstatyme numatytos užsieniečio teisės ir pareigos, susijusios su pabėgėlio statuso suteikimu. Įstatymo 17 str: įtvirtinta, kad užsienietis turi teisę:
1) gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgėlių priėmimo centre bei naudotis jų teikiamomis paslaugomis;
2) tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus;
3) naudotis valstybės teikiama teisine pagalba;
4) gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis;
5) naudotis vertėjo paslaugomis;
6) naudotis medicinos paslaugomis Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre nustatyta tvarka;
7) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms.
Užsieniečio prašyms suteitki pabėgelio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 6 mėn. Jei yra pagristų priežasčių, dėl kuriu per šį laikotarpį prašymo išnagrinėti negalima, migracijos departamento vadovas gali nustatyti ilgesnį terminą, tačiau užseniečio prašymo suteikti pabėgelio statusą terminas negali būti ilgenis kaip 12 mėn. Užsienietis kuriam nesuteikiamas pabėgelio statusas, iš lietuvos išsiunčiamas.

32. VVF ir jo ypatumai

Valstybės valdymo forma atskleidžia valstybės valdžios šaltinį, aukščiausių valstybės institucijų sudarymo tvarką, struktūra, bei šių institucijų padėtį ir jų tarpusavio santykius.
Demokratinės valstybėse valdžios šaltiniu laikoma tauta. VVF – os pirmuoju klasifikavimo kriterijumi laikomas valdančiųjų skaičius. VVF – os visų pirma skiriamos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstybės vadovų pareigos – paveldėjimu ar išrinkimu. Pagal tai valstybes galima skirstyti į monarchijas ir respublikas.
Monarchija. Ji reiškia ne tik vieno valdžią, bet ir paveldimą valdžią. Pagal monarcho įgaliojimus jo santykis su kitomis valdžios institucijomis yra absoliutinis ir konstitucinis.
Absoliutinė monarchija. Joje visa aukščiausia valdžia priklauso monarchui. Jis leidžia įstatymus, savo nuožiūra skiria valstybės pareigūnus, vadovauja vykdomajai valdžiai, skiria ir atleidžia ministrus, vykdo aukščiausią teisingumą. Teisiškai jo valdžia neribota.
Konstitucinė monarchija. Joje pripažįstamas tautos suverenitetas, įstatymus leidžia parlamentas, kuris gali kontroliuoti ir vyriausybės veiklą. Skiriamos 2 konstitucinės monarchijos: Dualistinė; Parlamentinė.
Dualistinė monarchija. Suverenitetas priklauso tautai ir monarchui. Monarcho valdžia yra apribota. Parlamentinė monarchija. Tai demokratiška konstitucinės monarchijos rūšis. Čia suvereni galia priklauso tautai. Monarchas yra tik įsteigtos valdžios institucija, kuri vykdo konstitucijos nustatytas funkcijas. Monarchas vyriausybės veikloje nedalyvauja.
Respublika. Tai valstybė, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Respublikoje visos valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai įgaliojimus gauna iš piliečių ir yra piliečiams atsakingos. Prezidentas ar kolegiali institucija yra renkami tautos ar jos išrinktos institucijos. Įstatymus respublikoje priima parlamentas.
Respublikos skirstomos į 3 rūšis: Parlamentinė; Prezidentinė; Pusiau prezidentinė
Prezidentinė respublika – tai valstybė kurios vadovą – prezidentą renka tauta tiesioginiais arba netiesioginiais rinkimais. Jis vykdo valstybės ir vyriausybės vadovo funkcijas. Vyriausybę formuoja prezidentas ir ji nepavaldi parlamentui. Esminis bruožas – nėra ministro pirmininko pareigų. Parlamentinė respublika – vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui. Pareiškus nepasitikėjimą vyriausybei ar jos vadovui ji privalo atsistatydinti. Čia prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas.
Pusiau prezidentinė respublika. Tai parlamentinio ir prezidentinio modelių sintezė. Prezidentą renka tauta. Jis formuoja vyriausybę, kuri dar turi tūrėti ir žemutinių parlamentų rūmų – nacionalinio susirinkimo pasitikėjimą.

33. VSF – os sąvoka ir ypatumai.
Valstybės sandaros forma apibudina valstybės vidaus teritorinio sutvarkymo būdą, jos sudėtinių dalių teisinę padėtį, taip pat santykių tarp valstybės ir jos sudėtinių dalių pobūdį. Apie valstybės sandaros formą sprendžiama pagal jos sudėtį – ar ji yra vienalytė ar jungtinė. Vienalytė yra unitarinė valstybė, jungtinė – federacinė. Yra dar konfederacija – tai savarankiškų valstybių laikina sąjunga.

Unitarinė – tai vienalytė valstybė. Ji padalinta tik į administracinius teritorinius vienetus, kurie neturi jokio politinio savarankiškumo. Unitarinei būdinga:
1. Galioja 1 nacionalinė konstitucija
2. Šalyje vieninga teisės sistema
3. Funkcionuoja vieninga įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės valdžios sistema.
4. Vieninga pilietybė, vieningas biudžetas.

Federacinė valstybė. Ją sudaro valstybinio pobūdžio dariniai, kurie vadinami skirtingai (valstijos, žemės, kantonai). Ir federacijoje ir subjektuose yra visų 3 valdžių dariniai. Federacijos subjektams pripažįstamas savarankiškumas yra ribotas. Jie neturi tiesioginių ryšių su užsieniu. Šalies viduje veiklą riboja federacinė konstitucija. Federacinė valstybė yra decentralizuota ir tai yra įtvirtinta konstitucijoje. Federacijos dalys gauna teritorinį, politinį, ir kultūrinį savarankiškumą ir tos dalys lieka vieningos federacijos rėmuose. Visos federacijos mastu galioja:
1. Federaciniai įstatymai
2. Vieningos ginkluotosios pajėgos
3. Vieninga pinigų sistema

34. politinio režimo samprata ir ypatumai.
Politinis režimas – tai visuma būdų , priemonių, kuriomis įgyvendinama valstybės valdžia. Politinis režimas parodo kokie yra valdžios ir žmonių santykiai, kaip valdžios institucijos tvarko žmonių reikalus, ar pripažįstama vietos savivalda. Kaip politiniame procese dalyvauja piliečiai. Politinis režimas apibendrina valdžios įgyvendinimo būdus, priemones. Ir jie yra 2:
1. Demokratinis
2. Nedemokratinis
Demokratiniams būdinga įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai, įstatymuose įtvirtintos piliečių socialines ekonomines ir politines teises ir jų įgyvendinimas nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, turtinės padėties, išsilavinimo ir tikėjimo. Demokratinis režimas garantuoja paskelbtas teises ir laisves, teisėtumą ir teisėtvarką, įvairias nuosavybės formas ir nuomonių pliuralizmą.
Antidemokratinis režimas priešingas demokratiniam. Vyrauja viena partija ar judėjimas, oficiali ideologija, viena nuosavybės forma, tėra politinių teisių ir laisvių minimumas, žemas ekonomikos lygis, daug represinių priemonių, agresyvi užsienio politika.

35. Rinkimų teisės samprata. Rinkimų teisės šaltiniai.
Rinkimai svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo išraišką. Siekiant atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, tautos valia sudarant valdžios institucijas gali būti išreikšta tik per demokratinius rinkimus. Visuotinis žmogaus teisių deklaracijos 21 str. 3 d. įtvirtinta, kad, tautos valia yra valstybinės valdžios pagrindas. Galima teigti, kad rinkimai tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo, arba atskiru pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus, o kam juos atimti. Jie užtikrina faktinių piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Rinkimai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiuose tarp rinkiko valios išreiškimo ir renkamojo nėra jokios tarpinės grandies. Netiesioginių rinkimų metu rinkėjas renka rinkikus kurie ir priima galtinį sprendimą. Pagal savo mastą rinkimai būna visuotiniai ir daliniai. Visuotiniuose dalyvauja visi piliečiai, o daliniuose tik dalis. Rinkimai būna eiliniai ir neeiliniai. Eiliniai vyksta pasibaigus valstybės valdžios institucijos ar pareigūno kadencijai. Neeiliniai vyksta pavyzdžiui paskelbus pirmalaikius parlamento rinkimus, atsistatydinus prezidentui. Aktyvioji rinkimų teisė pasireiškia rinkimų metu balsuojant už vieną ar kitą kandidatą. Pasyvioji – dalyvaujant rinkimuose. Aktyvioji rinkimų teisė reiškia, kad asmuo privalo būti įtrauktas į rinkėjų sąrašus. Pasyvioji – sudaro galimybę iškelti save kandidatu. Aktyvią rinkimų teisę pilietis įgyja kai jam sueina 18 metų. Rinkimų teisė, kaip KT institutas tai visuma teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę rinkti ir būti renkamam. Lietuvos Respublikoje vyksta 3 rūšių rinkimai: seimo, prezidento, savivaldybių tarybų rinkimai. Konstitucinės teisės normos reguliuojančios rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką įtvirtintos įvairiuose teisės šaltiniuose. Rinkimų teisės šaltiniai – tai teisiniai aktai kurie nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką. Rinkimų teisės šaltiniai:
· Rašytiniai: Konstitucija, Tarptautinės sutartys, Įstatymai ir teisės aktai turintys įstatymų galią, politinių partijų statutai.
· Nerašytiniai: Bendrieji teisės normų principai, Teisiniai papročiai ir tradicijos, Rinkimų teisės normų išaiškinimai pateikti tos institucijos kuri turi teisę teigti šiuos aiškinimus.

36. Rinkimų sistemos samprata ir rūšys.

Rinkimų sistema tai rinkimų įstatymuose įtvirtinti taysyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis yra nsutatomi balsavimo rezultatai. Galima skirti 3 pagrindinius rinkimų sistemų tipus: Mažoritarinis, Proporcinis, Mišrus. Mažoritarinė rinkimų sistema grindžiama daugumos principu. Jos principais išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo balsų daugumą apygardoje. Mažoritarinė sistema paprastai būna absoliučios daugumos, santykinės daugumos. Pagal abdoliučią daugumą išrinktas laikomas tas, kuris gavo absoliučia balsų daugumą (50,01%). Santykines sistemos – daugiau negu kiekvienas jo varžovas atskirai.Proporcinė atstovaujamų rinkimų sistemos įdėja tokia – atstovajama visoms partijoms tačiau ne vienodai, bet proporcingai gautų balsų skaičiui. Taikant proporcinio atstovavimo sistemą valstybės teritorija suskirstoma į rinkimų apygardas su maždaug vienodu rinkėju skaičiumi. Kiekvienoje apygardoje ne vienas atstovas. Pagal balsavimo rezultatus paskirstoma keli arba keliolija mandatų. Proporcinio atstovavimo sistemai įgyvendintis turi būti sudarytos daugiamandatės apygardos. Išskirtinė proporcinio atstovavimo sistemos savybė, tai kad varžosi ne atskiri asmenys bet politinės partijos. Kiekviena partija sudaro sąrašą, visiems apygardai skirtiems mandatams gauti. Rinkėjai balsuoja ne už partija bet už partijos sąrašą. Mandatai padalijami proporcingai visoms partijoms. Mišri rinkimų sistema. Ši sistema renkant valstybių parlamentarus ir savivaldos atstovaujamąsias institucijas. Pagal ją dalis deputatų renkami naudojant vieną iš mažoritarinės rinkimų sistemos variantų, kita dalis renkama taikant proporcinę rinkimų sistemą.

37. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka Lietuvos respublikoje

RP – tai įstatymais ir kitomis socialinės normomis sureguliuota veikla, susijusi su rinkimų organizavimu ir jų vykdymu. RP skaidomas į etapus.
Svarbiausi RP etapai:
1. Rinkimų paskyrimas. Tai veiksmas, kuris gana formalus. Tai rinkimų datos paskyrimas..
2. Rinkiminių apygardų ir rinkiminių apylinkių nustatymas.
3. Rinkimų organų (institucijų) sudarymas. Tai rinkimus organizuojančios ir vykdančios institucijos, kurios vadinamos rinkiminėmis komisijomis ar tribunolais. R komisijas sudaro valstybės vadovas ar vyriausybė, kartais parlamentas.
4. Rinkėjų registracija.
5. Kandidatų kėlimas. Jis vyksta nustatytais terminais. Kandidatų kėlimas turi būti užbaigtas maždaug prieš mėnesį iki rinkimų dienos, nes turi vykti agitacija. Kandidatų kėlimas vyksta įvairiai: (1) patys asmenys gali kelti kandidatūrą. (2) Kandidatus taip pat gali kelti politinės partijos. (3) Kai kuriose valstybėse būna dar viena kandidato kėlimo galimybė – kandidatus gali kelti piliečių grupės savo iniciatyva. Užregistravus visus kandidatus, prasideda rinkiminė agitacija.
6. Rinkiminė agitacija. Tai galimybė patiems kandidatams susitikinėti su rinkėjais, kalbėti per TV ar radiją.
7. Balsavimas. Jis vyksta rinkimų dieną, dažniausiai vieną diena, bet kartais dvi, kai yra didesnes valstybės. Balsavimas – laikas, kai rinkėjai atvyksta į rinkimines apylinkes ir patys sprendžia, už ką balsuoti.
8. Balsų skaičiavimas. Jis vyksta stebėtojams matant. Bet skaičiuoja balsus rinkimų komisijos nariai. Surūšiuojami biuleteniai ir suskaičiuojami balsai. Po to surašomas balsų skaičiavimo protokolas, jį pasirašo apylinkės komisijos nariai,jis užantspauduojamas ir siunčiamas į apygardos rinkiminė komisiją.

38. Referendumas – tiesioginės demokratijos institutas LR-e.
R-tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Jo metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už referendumui pateiktą klausimą.R galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuotą balsavimo procedūrą, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais tautos bei valstybės gyvenimo klausimais. Kartais aptinkama kita sąvoka-plebiscitas., tačiau galima teigti, kad ir r.ir pleb.įvardija tą patį konstitucinį teisinį reiškinį-tautos balsavimą svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais.R.Sąvoka gali būti suprantama dviem prasmėm:1.tai KT institutas-teisės normos, reguliuojančios vienarūšius visuomeninius santykius, normų realizavimo tvarka, atsakomybė už jų pažeidimą, teisinių principų įtvirtinimas; 2.tai reglamentuota įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai pareiškia savo valią.

39. LR seimo nario teisinis statusas

Parlamento nario teisinis statusas įtvirtinamas įvairiuose teisės aktuose: Konstitucijoje, įstatymuose, parlamento statutuose.
Demokratinėse valstybėse parlamento narys atstovauja visą tautą. Parlamentaro teisės ir pareigos:1.Dalyvauti parlamento posėdžiuose. 2.Siūlyti svarstyti klausimus. 3.Teikti įstatymų programas, siūlymus dėl įstatymų priėmimo.
Parlamentaro privilegijos:
1. Indemnitetas:a) parlamento nario teisė laisvai kalbėti posėdžių metu : jis negali būti traukiamas atsakomybėn už kalbas, sakomas iš parlamento tribūnos, už kalbas ir balsavimus draudžiama persekioti; b) teisė gauti atlyginimą už parlamentinę veiklą,ir teisė į išlaidų, susijusių su parlamentine veikla, padengimą.
2. Imunitetas: asmens neliečiamybė. Parlamento narys negali būti suimamas, apribojama jo laisvė be parlamento sutikimo. Tarp sesijų tokį sutikimą gali duoti vadovybė. Išimtis: jis gali būti suimamas be parlamento leidimo.
Seiomo narys turi teisę nekliudomai lankytis visose įmonėse, įstaigose, organizacijose. Už s-mo nario teisėtų reikalavimų nevykdymą kaltam pareigūnui gali būti skiriama drausminė nuobauda, jis gali būti atleistas iš pareigų. S-mo nario asmuo neliečiamas. S-mo narys be s-mo sutikimo negali būti traukiamas baudž. atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip varžoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas nusikaltimo vietoje. Be imuniteto S-mo narys naudojasi indemniteto teise-S-mo narys negali būti persekiojamas už balsavimą ar kalbas s-me, bet už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka.S-mo nario mandatą galima panaikinti tik apkaltos proceso tvarka.

40. LRS kompetencija

Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra. Parlamentas neapsiriboja vien įstatymų leidyba. Nors tai pagrindinė jo funkcija. Kalbant apie kitus parlamento įgaliojimus, pažymėtina, kad kai kurie jų yra tradiciniai, būdingi daugeliui parlamentų, tačiau yra ir specifinių, kuriuos turi tik kai kurie parlamentai.
Įgaliojimai finansų srityje. Finansinių įstatymų leidimas. Prie šių įgaliojimų priskiriami:
1. Mokesčių nustatymas.
2. Biudžeto tvirtinimas.
Įgaliojimai formuojant valdžios institucijas. Parlamentas dažnai dalyvauja steigiant svarbiausias valstybės institucijas, skiriant jų vadovus. Taigi, parlamentas:
1. Formuoja vyriausybę.
2. Dalyvauja formuojant teisminę valdžią.
3. Sprendžia ir kitų aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo klausimus.
Teisminiai įgaliojimai.
1. Amnestija. Tai atleidimo nuo bausmės už padarytus nusikaltimus.
2. Impičmentas (apkalta).

Įgaliojimai užsienio politikos srityje.
Denonsacija – pasirašytos tarptautinės sutarties panaikinimas, atšaukimas. Paprastai tarptautinės sutartys denonsuojamos, kai kyla konfliktai tarp valstybių.

Įgaliojimai gynybos ir saugumo srityje.
1. Karo stovio skelbimas tam tikroje valstybės dalyje. Karo stovis išprovokuojamas kariniais konfliktais.
2. Nepaprastos padėties įvedimas.

41. LRS struktūra

Kiekvienas parlamentas turi savo vadovybę. Vadovybė dažniausiai būna iš vieno asmens – parlamento pirmininko. Greta pirmininko būna pavaduotojai arba vicepirmininkai. Paprastai parlamento pirmininkas su savo pavaduotojais sudaro kolegialią vadovybę – parlamento valdybą. Svarbiausias pareigūnas yra parlameno pirmininkas. Pavaduotojai vykdo jo pavedimus. Parlamento pareigūnai renkami posėdžio metu.
Parlamento komitetai ir komisijos yra svarbiausi parlamento vidaus organai. Tai tam tikra veiklos forma. Parlamentas dirba plenariniuose posėdžiuose, o taip pat ir komitetų forma. Komitetai bei komisijos sudaromos iš parlamento narių. Kiekvienas naujas parlamentas patvirtina komitetų, komisijų sąrašą ir, po vadovybės išrinkimo, prasideda komitetų bei komisijų formavimas. Komitetai sudaromi pagal vykdomosios valdžios struktūrą. Taip pat nustatoma iš kiek narių turi susidėti komitetai. Po to vyksta komitetų bei komisijų formavimas. Laikomais proporcinio atstovavimo principo. Kai parlamentarai įsirašo į komitetus, renkami komiteto vadovai ir pavaduotojai.
Parlamentinės frakcijos – tai neformali parlamentinės struktūros sudėtinė dalis. Tai politiniai susivienijimai, pagrįsti partine priklausomybe. Kiekviena stambi partija turi galimybe išlaikyti savo struktūrą ir parlamento viduje; ji turi galimybę ir parlamente veikti kaip politinė partija. Partinės frakcijos paskirtis – sudaryti galimybę parlamentarams vykdyti politinius įsipareigojimus. Bandoma išvengti per didelio politinio susiskirstymo. Politinės frakcijos sudėtį visada būna politinių partijų lyderiai. Partinės frakcijos yra politiniai parlamentarų junginiai, kurie aptaria savo vidinius dalykus.
Seniūnų taryba. Tai patariamasis parlamento organas. Seniūnų taryba dažnai traktuojama kaip parlamento vadovybės patariamoji struktūra. Seniūnų taryba susideda iš tokių dalių:
1) Parlamento vadovybė. Dažniausiai tas parlamento vadovybės vadovas ar jos narys ir vadovauja seniūnų tarybai.
2) Partinių frakcijų atstovai ar jų seniūnai, pirmininkai.

Visos šios aukščiau išvardytos struktūros susideda iš parlamento narių. Greta parlamentarų, parlamento struktūrinių padalinių, kiekviename parlamente dar būna pagalbinis aparatas. Jį sudaro valstybės tarnautojai, neturintys parlamentaro statuso.

42. Apkaltos procesas kaip parlamentinė procedūra Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse.

Apkaltos procesas (AP) yra parlamentinė procedūra, kurią S-mas taiko tam tikriems asmenims dėl jų padarytų veiksmų, diskredituojančių valdžių autoritetą bei siekdamas išspręsti tokių asmenų atsakomybės problemą.AP gali būti inicijuojamas Prezidentui, konstitucinio teismo pirmininkui ir teisėjas, Aukšč.teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, S-mo nariams. Jeiasmuo pripažįstamas kaltu, jis pašalinamas iš pareigų ar panaikinamas jo s-mo nario mandatas. Pagrindas AP pradėti atsiranda, jei asmuo šiurkščiai pažeidžia K-ją, sulaužo duotą priesaiką, įtariamas padaręs nusikaltimą. Teisę siūlyti pradėti AP turi ne mažesnė kaip ¼ S-mo narių grupė, Prezidentas, o dėl Aukšč.teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų-taip pat ir teisėjų garbės teismas. Gen.prokuroras, nustatęs, kad nurodyti asmenys yra įtariami padarę nusikaltimą, apie tai nedelsdamas praneša S-mui ir pateikia reikiamą medžiagą. Siūlymas AP pradėti turi būti teikiamas s-mui raštu ir iniciatorių pasirašytas. S-mas, išklausęs A iniciatorių ar jų atstovo siūlymą sudaro specialiąją tyrimo komisiją pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl šio siūlymo parengti.Komisija sudaroma iš S-mo narių, AP iniciatorių atstovų ir teisininkų, dirbančių teisme, tardymo sistemoje ar prokuratūroje. Joje paprastai neturi būti daugiau kaip 12 narių. AP S-mei susideda iš tokių dalių: parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma A, baigiamojo žodžio ir balsavimo dėl pateiktų kaltinimų. Parengiamojoje posėdžio dalyje paskelbiama nagrinėjamos A-tos bylos esmė, pristatomi asmens, kuriam taikoma A, kaltintojai, jų atstovai, paaiškinamos jų teisės ir pareigos, išklausoma jų prašymų ir priimami dėl jų sprendimai, išsiaiškinamos galimybės tęsti bylos nagrinėjimą. Tardymas pradedamas balsu perskaitant kaltinimo medžiagą ir išklausant asmens, kuriam taikoma A-ta, paaiškinimus. Po to apklausiamas asmuo, kuriam taikoma A, liudytojai, išklausoma ekspertų išvadų, specialistų nuomonių, apžiūrimi įrodymai. Ginčai- tai kaltintojo ir asmens, kuriam taikoma A, ar jų atstovų kalbos bei replikos. Paskutinė replikos teisė visada priklauso gynėjui, jeigu jo nėra-asmeniui, kuriam taikoma A. Pasibaigus ginčams, asmeniui, kuriam taikoma A, suteikiamas baigiamasis žodis. Asmuo, kuriam taikoma A, turi teisę bet kurioje AP dalyje, tačiau tik iki balsavimo pradžios atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti S-mo nario mandato pateikiant dėl to pareiškimą raštu. Pareiškimas turi būti nedelsiant patenkintas.

43. Lietuvos respublikos prezidento institutas

Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančios konstitucinę tvarką, garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo valstybės vadovas, turintis pakankamų igaliojimų bendradarbiaujant su jstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis. Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtj lemia konkrečios šalies istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Nagrinėjant valstybės vadovo padėtj valstybinės valdžios sistemoje, tenka kalbėti apie jo jgaliojimų santykj su jstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno jgaliojimai priskirtini vienai iš trijų valdžių – istatymų leidžiamajai, vykdomajai ar teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas igaliojimus, bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Prezidentai istatymų kūrybos procese naudojasi veto teise, turi galimybę skirti teisėjus bei suteikti malonę nuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse prezidentas vykdomąją valdžią (igaliojimus) dalijasi su vyriausybe. Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra ir vykdomosios valdžios vadovas. Lietuvos Respublikos Prezidento igaliojimų apimtys išdėstytos šalies Konstitucijoje, Prezidento istatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str. skelbia, jog “Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir istatymų”. Kadangi Lietuvos Respublikos Prezidentas turi igaliojimus leisti dekretus (juos privalo pasirašyti Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras) vykdomosios valdžios veiklos ribose, todėl šią instituciją galima priskirti institucijoms, atstovaujančioms vykdomajai valdžiai valdžių padalijimo mechanizme.

44. Lietuvos respublikos prezidento įgaliojimai. Prezidento teisės aktai.

P turi teisę skelbti pirmalaikius S-mo rinkimus. P turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. S-mo priimti įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia P. Ginkluoto užpuolimo atveju, įvedus karo padėtį ir skelbiant mobilizaciją arba įvedant nepaprastąją padėtį tarp s-mo sesijų P šaukia neeilinė s-mo sesiją. P teikia s-mui valstybės kontrolieriaus, L-vos banko valdybos pirmininko kandidatūras. Daro metinius pranešimus S-me apie padėtį L-je, vidaus ir užsienio politiką. S-mo pritarimu P skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; pastarojo teikimu skiria ir atleidžia saugumo tarnybos vadovo pavaduotojus. P s-mo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti V.ir tvirtina jos sudėtį. MP teikimu P skiria ir atleidžia ministrus. P yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis s-mo pritrimu skiria kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius, vadovauja konsultacinei Valstybės gynimo tarybai, kuri svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus. P suteikia šalies pilietybę, taip pat tenkina asmenų prašymus dėl LR pilietybės atsisakymo ar grąžinimo, turi teisę suteikti pilietybę išimties tvarka. P leidžia dekretus. Jie skelbiami “VŽ”, laikraščiuose, per radiją ir televiziją. Jie įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo.

45. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija.

Vyriausybės vietą valstybės valdžios sistemoje nusako jos kompetencija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str. įtvirtina tokias pagrindines Vyriausybės veiklos kryptis:
1. Tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką.
2. Vykdo jstatymus ir Seimo nutarimus dėl jstatymų vykdymo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.
3. Koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės jstaigų veiklą.
4. Rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą.
5. Rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus.
6. Užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Vyriausybės įstatymo 22 str. patikslinamos Konstitucijos formuluotės ir įtvirtinama, jog šalia minėtos veiklos Vyriausybė:
1. Koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą.
2. Remdamasi istatymais, disponuoja valstybiniu turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką.
3. Teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo.
4. Steigia ir panaikina Vyriausybės istaigas bei istaigas prie ministerijų
5. Tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir istaigų prie ministerijų nuostatus.
6. Kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką;
7. Įstatymo nustatyta tvarka organizuoja aukštesniųjų administracinių vienetų valdymą.
8. Įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje.
9. Turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydami ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
10. Skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančios Vyriausybės atstovus.
11. Sudaro komisijas bei komitetus.

Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Respublikos Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas pareiškia tiesiogini nepasitikėjimą Vyriausybe.

46. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija

Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai lr kiti SeImo prumti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai. Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas įgyvendina ir formaliąją, ir materialiąją teisminę kontrolę.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai

Teismo aktų rūšys – sprendimai ir išvados. Akivaizdu, kad “sprendimai” konstituciniame tekste vartojami kaip apibendrinanti sąvoka tų aktų, kuriuos priima Teismas. “Sprendimai” priimami konkretiems procesiniams veiksmams apibūdinti ir suteikti jiems tam tikrą teisinę formą, nutarimai ir išvados priimami baigus teisminį tyrimą. Konstitucinio Teismo nutarimus ir išvadas galima apibūdinti kaip baigiamuosius Teismo aktus. Nutarimai pagal sukeliamus teisinius padarinius yra nevienodos teisinės reikšmės. Lietuvos Respublikos teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais pripažįstama, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai turi įstatymo galią. Teismo išvada Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo istatyme minima ne kaip bendrinė teisminės veiklos rezultato sąvoka, bet kaip Teismo akto forma. Iš esmės išvados yra rekomendacinio, tariamojo pobūdžio, nes galutini sprendimą visada priima Seimas. Teismo aktai Konstitucinio Teismo istatyme ivardijami kaip “sprendimai”. Visi sprendimai priimami Teismo procesinės veiklos klausimais. Sprendimai gali būti klasifikuojami pagal tai, kokiuose posėdžiuose jie priimami. Pirmai sprendimų grupei priskirtini tie, kurie nesukelia bent kiek ženklesnių teisinių pasekmių, formalizuoja tam tikrą procesini veiksmą ir yra vienkartinio pobūdžio. Antrai grupei priskirtini tie sprendimai, kai sprendžiami klausimai yra svarbūs ne tik konkrečios bylos procese, bet ir paliečia byloje dalyvaujančių asmenų interesus platesne prasme. Galima išskirti ir dar vieną Konstitucinio Teismo sprendimų rūšį. Tai sprendimai esminiais Teismo vidaus darbo organizavimo klausimais.

48. Šiuolaikinė Lietuvos Respublikos teismų sistema

Teismų sistema – tai valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma. Visi teismai, kurie nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnyje, sudaro Lietuvos Respublikos teismų sistemą. Šią sistemą sudaro bendrosios kompetencijos teismai ir specializuoti teismai. Šiuo metu Lietuvoje veikia specializuoti administraciniai teismai.nLietuvoje šiuo metu veikia 4 pakopų bendrosios kompetencijos teismai: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Jų kompetenciją nustato Teismų įstatymas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės pažeidimų byloms nagrinėti. Prie apylinkės teismo veikia teismo antstolių kontora. Teismo antstoliai vykdo teismo sprendimus ir kitus įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus. Apygardos teismas yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymo priskirtoms jo kompetencijai; apeliacinė instancija apylinkių teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams; atlieka kitas su teisingumo vykdymu susijusias ir istatymu priskirtas jo kompetencijai funkcijas. Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmosios instancijos teismai. Jis taip pat nagrinėja kitas bylas, kurias Lietuvos Respublikos įstatymai priskiria jo kompetencijai, bei atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymo priskirtas su teisingumo vykdymu susijusias funkcijas. Lietuvos Aukčiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija isiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams. Šioje instancijoje Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksų nustatytais atvejais bylą nagrinėja arba trijų teisėjų kolegija, arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizuoja teismų praktiką jstatymų taikymo klausimais, susipažindamas su apygardų teismų ir Apeliacinio tcismo darbu vietose bci kitais būdais, konsultuoja teisėjus bendraisiais jstatymų taikymo klausimais. 1999-2000 m. Lictuvos administracinių teismų sistcmą sudarė apygardų administraciniai teismai, Aukštcsnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius. Šių teismų kompetenciją nustatė Administracinių bylų teisenos įstatymas. Administracinių teismų sistemą sudaro: 1) apygardų administraciniai teismai ir 2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Leave a Comment