Žmogaus teisių ir laisvių samprata

2644 0

Turinys

Įvadas ..............................3

1. Bendra žmogaus teisių ir laisvių samprata .....................4

2. Prigimtinės universaliosios teisės ir laisvės .....................6

2.1 Teisė į gyvybę..............................6

2.2 Teisė į laisvės neliečiamumą .........................7

2. 3 Teisė į orumą..............................8

2.4 Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ...................8

2.5 Nuosavybės neliečiamumo garantijos .....................9

2.6 Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti..................9

3. Specialiosios politinės (pilietinės) teisės .......................10

3.1 Piliečio teisė laisvai kilnotis ........................10

3.2 Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį ....................11

3.3 Teisė vienytis į bendrijas, asociacijas ir visuomenės organizacijas ar politines partijas ..11

3.4 Piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus ...............11

3.5 teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius .................12

4. Specialiosios ūkinės ir kultūrinės (socialinės) teisės .................13

4.1 žmogaus teisė darbo santykių sferoje .....................13

4.2 Piliečio teeisė gauti pensiją .........................14

4.3 Žmogaus teisės socialinėje sferoje ......................14

4.4 Asmens veiklos laisvė ir iniciatyvos .....................15

5. Žmogaus teisių ribojimo problemos .........................15

6. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos .........................18

7. Asmens pareigos ..............................21

Išvados ..............................22

Naudota literatūra ..............................23Įvadas

Žmogaus teisės – tai asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų – jų visuotinumas, universalumas, nedalomumas Žmogaus teisės pripažįstamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų individualių savybių. Kai kurios teisės gali būti skirtos ir tam tikrai asmenų grupių, pav., vaikams, neįgaliems asmenims ir pan. Žmogaus teisių ir laisvių sąvoka glaudžiai susijusi su žžmogaus orumo sąvoka, t.y žmogaus teisių doktrina grindžiama nuostata, kad visų žmonių orumas yra lygus, o žmogaus teisių tikslas – ginti orumą. 1993 m. Vienoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijoje akcentuota, kad „visos žmogaus teisės ir laisvės yra tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos pr

riklausomos ir nedalomos.” Taigi žmogaus teisės ir laisvės – tai moralės ir elgesio normos bei visuomenės vertybės, kurių tikslas – ginti žmogaus vertybes.

Nuo 1990 metų Lietuvoje padarytas nemažas progresas įtvirtinant žmogaus teises ir laisves bei jų apsaugą ir kuriant teisinę valstybę. Tai liudija veikianti daugiapartinė politinė sistema, laisvi rinkimai, nepriklausoma teismų sistema bei konstitucijos garantuojamos asmens teisės ir laisvės. Esminis konstitucinės tvarkos principas – pagarba žmogaus teisėms, įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, kuriuose įvardintos asmens teisės ir laisvės bei sukurti jų apsaugos mechanizmai. Lietuva yra ratifikavusi pagrindines tarptautines bei regionines žmogaus teisių sutartis ir atsiskaito įvairioms tarptautinėms agentūroms.

Tačiau nežiūrint į visa teisines priemones Lietuvoje dar neretai pažeidinėjamos žmonių teisės, Lietuva viena iš pirmaujančių Europos Sąjungos valstybių narių pagal nagrinėjamų bylų skaičių dėl žmogaus teisių paažeidinėjimo Europos Žmogaus Teisių Teisme. Neretai pažeidžiamos įtariamų asmenų ir sulaikytų bei įkalintų asmenų teisės. Neretai teisės aktuose, reguliuojančiuose, kai kurias gyvenimo sritis, nėra atsakomybės ir pareigūnų sistemos, kuri sustabdytų vienų teisių ir laisvių įgyvendinimą kitų sąskaita.

Šio darbo tyrimo objektas: Žmogaus teises ir laisves įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje.

Šio darbo tikslas: Išanalizuoti ir pateikti žmogaus teises ir laisves įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje.

Išsikeltu tikslu atlikti šiuo uždavinius:

1. pateikti bendra žmogaus teisių ir laisvių sampratą;

2. išanalizuoti ir pateikti žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimą;

3. išnagrinėti žmogaus teisių ir
r laisvių garantijas.1. Bendra žmogaus teisių ir laisvių samprata

Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo Protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri daro ypač didelę įtaką formuluojant naują Lietuvos teisės doktriną. Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgta ir į 1922 m. Lietuvos Konstitucijos tradiciją.

Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė “, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė” ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas”. Žmogaus teisų reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas” ir skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus. Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Pagal šiuo metu Europoje vyraujančią teisių nedalumo doktriną pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės Konstitucijoje galėtų būti išdėstytos kartu, nes yra vienodai gerbiamos, sv
varbios ir glaudžiai susijusios. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Tokią Konstitucijos interpretavimo nuostatą suformulavo ir Konstitucinis Teismas. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra subordinuotos Konstitucijos reikalavimams. ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Konstitucinio Tesimo kompetencijai priskirta spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją

Konstitucijoje tiesiogiai nesakoma, ką reiškia žodžiai “Žmogaus teisės ir laisvės” ir kodėl jos „yra prigimtinės” (K 18 str.), logiškai ir lingvistiškai aiškinant Konstituciją, darytina išvada, kad prigimtinės te
eisės ir laisvės – tai bet kurioje valstybėje ar niekieno žemėje gimstant (ne gaunant pilietybę) įgyjamos pagrindinės teisės ir laisvės. Tai yra kiekvieno žmogaus buvimo, veikimo ar neveikimo ir neliečiamumo galimybės (ir tam tikros nepriklausomybės nuo kolektyvo – visuomenės ar valstybės – garantijos) bei kartu visos žmonijos vertybės, kurios istoriškai yra ankstesnės, negu susikūrė valstybė, o teisiškai yra aukščiau suverenios valstybės valdžios visa tai supaprastinus galima apibendrinti:

1. Konstitucija Lietuvos valstybės nesukuria, bet konstatuoja, kad gamtos sukurtos (gimstant įgyjamos) žmogaus teisės ir laisvės, kurioms apsaugoti ir. ginti (K 6 str. 2 dalis; 30 str.) yra skirtos specialiosios Konstitucijos nuostatos (K 18– 26 str.). Valstybinė bendruomenė, priėmusi Konstituciją referendumu, sukuria tik teisines formuluotes, kurioms tiesiogiai išreiškiamos gamtos sukurtų valstybių esmė. Tuo tarpu piliečių teisės (rinkti, stoti į partijas ar valstybės tarnybą (K 33 – 37 str.) įgyjamos tam tikram žmogui gaunant Lietuvos Respublikos pilietybę ir yra valstybės teisinės kūrybos produktas, išreiškiamas Konstitucijos nuostatose ir jų apsaugotas.

2. Nėra ir negali būti baigtinio teisių ir laisvių sąrašo, t y. Konstitucija tik iš dalies aprašomos prigimtinės teisės (laisvės), kurias valstybės bendruomenė suvokė 1992 m. tai parvirtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 1995 m. piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą (K 32 str. 1d.) įvertino kaip žmogaus (teisėtai esančio Lietuvoje) teisę.

3. Valstybė, pripažindama, kad gamtos duotos teisės ir laisvės yra vertybės. Įsipareigoja jas besąlygiškai ginti, o esant neišvengiamai būtinybei – jas riboti. Tai ji gali atlikti konstitucinio įstatymo nustatytą tvarka pagal proporcingumo principą ir nepažeidžiant ribojamos teisės ar laisvės esmės.

Atkreiptinas dėmesys, Kad Konstitucijoje tam tikrų teisių ir laisvių turėtojams (subjektams) įvardijami skirtingi žodžiai: „ žmogus” (K 19 – 26 str.), „kiekvienas žmogus” (K 48 str. 1 d.), „kiekvienas dirbantis žmogus” (K 49 str. 1 d.), „pilietis” ( K 32 – 37 str.), „asmuo” ( K 29 str. 1 d, 30 str.), “kiekvienas lietuvis” (K 32 str. 4 d.). Žodžiai: žmogus, asmuo, pilietis nėra sinonimai. Jie skiriasi pagal savo tirinio apimtį. Plačiausios sąvokos – žmogus – apima ir piliečius, ir užsieniečius ar asmenys be pilietybės. Asmuo – visus fizinius ir juridinius asmenis. Siauriausias yra žodis pilietis – jis įvardija tik fizinius asmenys, turinčius Lietuvos Respublikos pilietybę. (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. nutarimas).

Konstitucines laives ir teises galima grupuoti įvairiai pagal konstitucinių asmenų teisių ir laisvių esmę ir pobūdį ( t.y. pagal tai, kam apsaugoti ir ginti gamtos sukurtoms vertybėms ar visuomenės ir valstybės sukurtoms vertybėms – jos gali būti taikomos) ir turėtojams (subjektui), jas galima skirstyti į dvi grupes:

1. Prigimtinės universalios teisės tai kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės, kurios pagal savo esmę ir pobūdį įgyjamos gimstant, be to leidžia žmogui apsiginti ir apsisaugoti savo autonomiją nuo valstybės institucijų ar pareigūnų. Tokios yra teisės ir laisvės įtvirtintos Konstitucijos 19 – 26 str.

2. Specialiosios teisės – konkretaus žmogaus, turinčio tam tikrą pilietybę, tautybę, lytį ar amžių teisės (pvz. 18 m. sulaikiusio piliečio rinkimo teisė), arba kiekvieno žmogaus teisės (pvz.kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą), yra išvestinė iš gimstant įgyjamų teisių kaip vertybių, bet jų tikslas nėra tiesiogiai apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės ar piktnaudžiavimo.2. Prigimtinės universaliosios teisės ir laisvės

Klasikinės prigimtinės teisės ir laisvės įtvirtintos Konstitucijos 19 – 26 str. šios universalios žmogaus teisės į gyvybę ir į orumą yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas (sąlyga) ir todėl “aukščiausios vertybės” (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas).2.1 Teisė į gyvybę

Teisė į gyvybę (K 19 str.) esmė – žmogaus biologinio fizinio egzistavimo neliečiamumas ir apsauga. Ši teise yra absoliuti, nes jos neįmanoma konstitucingai riboti nepažeidžiant esmės (neatimant gyvybės). Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pripažindamas, kad Baudžiamajame kodekse nustatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucinėms nuostatoms „Žmogaus teisės ir prigimtinės” ir „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas Konstitucijos 19 str. rėmėsi įvairiais Konstituciniais aiškinimo būdais, tačiau labiausiai įtikinamus galima laikyti:

1. loginį – išaiškinta, kad „mirties bausmė yra fizinis nuteisto žmogaus sunaikinimas, gyvybės atėmimas nepriklausomai nuo to kokiu būdu tai daroma”;

2. sisteminį – nurodant, kad nors Konstitucijos Preambulės teiginiai apie darnią pilietinę visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, tačiau „bendrųjų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai.”

Žmogaus teisės į gyvybę, kaip absoliučią vertybę, savaime nepažeidžia įstatymas, leidžiantis policijos, prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnyboms ar kitam valstybės pareigūnui panaudoti šaunamąjį ginklą tam tikrais įstatymų numatytais atvejais.2.2 Teisė į laisvės neliečiamumą

Teisė į laisvės neliečiamumą (K 20 str.) apima žmogaus judėjimą ir bendrąją veikimo ar neveikimo laivę, kuri gali būti ribojama (jei tai nenumatyta Konstitucijos ir įstatymų arba taikoma ne įstatymo numatyta tvarka – pažeidžiama) įvairiai: sulaikant ar suimant žmogų; skiriant jam areštą ar kitą laisvės suvaržymo (atėmimo) bausmę; jį priverstinai gydant; taikant organizuoto nusikalstamumo užkardinimo priemones.

Konstitucija tiesiogiai detalizuoja tik du (pavojingiausius) ribojimo atvejus: sulaikymą ir suėmimą. ( K 20 str. 2 ir 3 d.). kartu su Konstitucija 1992 m spalio 25 d. referendumu priimto įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimo tvarkos” 8 str. nustatyta, kad, kad Konstitucijos 20 str. 3 d. nuostatos (dėl nusikaltimo vietoje sulaikyto asmens pristatymo į teismą per 48 val. tam, kad teismas dalyvaujant sulaikytajam, nuspręstų, ar sulaikymas pagrįstas ir arba priimtų nutarimą asmenį suimtį arba tuoj pat paleisti).

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įsigaliojusi Lietuvoje 1995 m birželio 28 d., žodis „skubiai”, vartojamas kalbant apie kiekvieno sulaikytojo ar suimtojo pristatymą teisėjui, atitinka Lietuvos Konstitucijos žodžius “per 48 val.” (Konstitucinio Teismo išvada 1995 m sausio 24 d.)2. 3 Teisė į orumą

Teisė į orumą (jo neliečiamumą Konstitucijos 21 str. 2 d.) yra tokia pat reikšminga kaip ir teisė į gyvybę, nes tiek nuosavybės, tiek privataus gyvenimo ar būsto neliečiamumas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus orumu.

Žmogaus orumas – viena sudėtingiausių teisinių kategorijų. Loginiu požiūriu be žmogaus gyvybės ir orumo netenka prasmės jo nuosavybė ar privatus gyvenimas. Šiuo požiūriu gyvybė ir orumas – tarsi pirminiai ir ypatingi gėriai, nuo kurių atitinkamai priklauso visos kitos vertybės tai patvirtina Konstitucinio Teismo 1998 12 09 nutarime pateiktas aiškinimas, kad „iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą”. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių aktas skelbia, kad „kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės” „kyla” iš žmogaus asmenybės būdingo orumą”. Žmogaus gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai.2.4 Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą

Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą (K 22 str. 1 d) lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant apima: 1. Asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ar kitokio susižinojimo neliečiamumą (K 22 str. 2d.); 2. Asmeninio (ir seksualinio) ir šeimyninio gyvenimo neliečiamumą (K 22 str. 4 d.).

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmens teisė į privatumą apima daugiau elementų: “privatų, šeimos, namų, gyvenimą; asmens fizinę, psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją; asmeninių faktų slaptumą; draudimą skelbti gautą ar konfidencialią informaciją ir kt.” (Konstitucinio Teismo 1999 spalio 21 d. nutarimas)

Įstatymų leidėjo požiūriu privatus gyvenimas pažeidžiamas, kai: 1. neteisėtai apieškomas asmuo ar jo turtas; 2. neteisėtai įeinama į asmens gyvenamąsias ar kitokias patalpas ar privačią teritoriją (aptvertą); 3 neteisėtai asmuo stebimas; 4. Pažeidžiamas korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumas; 5. neteisėtai paskelbiami duomenys apie sveikatos būklę; 6. atliekami kiti neteisėti veiksmai. (Civilinio kodekso 2.23 str.) Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi ir į jo garbę bei orumą.

2000 05 08 nutarime Konstitucinis Teismas detalizavo, nurodydamas, kad „Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas ir asmuo negali tikėtis privatumo.”

Asmuo, darydamas nusikaltimus ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savi veiksmais nusikalstamai ar kaip kitaip pažeidžia teisės saugos interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei.2.5 Nuosavybės neliečiamumo garantijos

Nuosavybės neliečiamumo garantijos (K 23 str. 1d.) apima ir privačios nuosavybės, kaip konstitucinio instituto, garantiją ir įvairias subjektines ( individualias) „nuosavybes teises” (K 23 str. 2d), kurias privalo saugoti įstatymų leidėjai. Konstitucinis Teismas laikosi tradicinio aiškinimosi, kad “subjektinės nuosavybės teisės – tai savininko teisė valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis bei disponuoti neperžengiant įstatymų ribų, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 1999 10 06 d. nutarimas)

2002 03 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas praplėtė nuosavybės sampratą, pažymėdamas, kad bendrasis nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga reiškia ne tik „visų savininkų – fizinių asmenų , juridinių asmenų, savivaldybių ir valstybės” nuosavybės apsaugą, bet ir kiekvieno asmens teisę į nuosavybę (t. y galimybę tapti savininku). Be to, svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas sistemiškai sujungė nuosavybės ir “asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos” (K 46 str. 1d.) turinį ir jo galimo pažeidimo vertinimą: “asmens konstitucinė teisė įgyti nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga”. Pvz., jei Vyriausybė nutarimais draudžia įmonėms prekiauti „seno pavyzdžio banderolėmis” paženklintais Lietuvoje gamintais alkoholiniai gėrimais juos gabenti bei laikyti ir (svarbiausia) nenustato, kaip įmonės po nutarime nurodytos datos gali realizuoti dar iki draudimo nustatyto teisėtai įgytus ( joms nuosavybės teise priklausančius) alkoholinius gėrimus, akivaizdu, kad tokiu nutarimu yra pažeidžiamos nuosavybės teisės ir asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva ( Konstitucinio Teismo 2000 02 23 d. nutarimas).2.6 Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti

Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (K 25 str. 1 d.). taip pat informacijos laisvė(K 25 str. 2 d.) apima įvairias individualias galimybes (žodžio, nuomonės, spaudos laisvę ir t.t.) ir kartu neliečiamas vertybes, kurios susijusios su vadinamuoju komunikacijos procesu.

Kalbant apie informacijos laisvę, svarbu pažymėti, kad Konstitucija (K 44 str.) draudžia visuomenės informavimo cenzūrą ir tokio informavimo priemonių (t.y. dienraščių ar kitų leidinių, leidyklų, radijo ar televizijos stočių, informacijos agentūrų ir pan.). Cenzūra, anot Konstitucinio Teismo 1995 04 20 d. nutarimo, – tau “spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ar idėjos.” Pažymėtina, kad aptariamos teisės nėra absoliučios. Konstitucijos ( K 25 str. 4 d.) vienareikšmiškai atmetamos („laisvė [.] nesuderinama su”) tokios komunikacijos galimybės, kurios laikytinos „nusikaltimais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ar dezinformacija”. Konstitucija (K 25 str. 3 d.) leidžia įstatymais riboti teises (laisves) skleisti informaciją, jei tai būtina apsaugoti žmogaus garbę, orimą, sveikatą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę tvarką. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad: „1 teisės aktuose gali būti nustatytos tiek visuomeninio transliuotojo tiek privataus radijo ar televizijos funkcijos (kultūrinė, jaunimo auklėjamoji ir pan.), reklamos kiekis; 2. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, negali sudaryti prielaidų neatskleisti – net teismui- informacijos šaltinio net tada, kai “ demokratinėje valstybėje formacijos šaltinį atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas. [.] taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį [.], turi pareiga, nustatyti ir tai, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas.” (Konstitucinio Teismo 2002 10 23 d. nutarimas).3. Specialiosios politinės (pilietinės) teisės

Politinės teisės ir laisvės – pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių, suteikiančių piliečiams dalyvauti šalies visuomenės ir politiniame gyvenime, grupė. Jos įtvirtintos Konstitucijos 32 –37 str.3.1 Piliečio teisė laisvai kilnotis

Piliečio teisė laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, bei laisvai išvykti iš Lietuvos yra suformuluota Konstitucijos 32 str. 1 d. Konstitucinis Teismas atsižvelgdamas į Lietuvoje esančių užsieniečių statuso reglamentavimą įstatymais, konstatavo, jog leidimą gyventi Lietuvoje gavęs užsienietis įgyja teisę pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos ir į ją sugrįžti šio leidimo galiojimo laiku (Konstitucinio Teismo 1995 01 24 d. nutarimas). Plačiau kalbant apie piliečio teisę laisvai išvykti iį Lietuvos, yra svarbus Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad „negali būti nustatoma tokia tvarka, kad negali būti nustatoma tokia tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybės institucijos leidimo išvykti iš Lietuvos” (Konstitucinio Teismo 2001 10 02 d. nutarimas).3.2 Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį

Piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, t.y dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose bei referendumuose ir būti išrinktiems, tiek per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Rinkimų teisę turi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra 18 metų. Šios teisės neturi ne Lietuvos Respublikos piliečiai ir asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Rinkimų tvarką nustato Seimų rinkimų įstatymas, Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymas ir Referendumo įstatymas.3.3 Teisė vienytis į bendrijas, asociacijas ir visuomenės organizacijas ar politines partijas

Vienijimasis grindžiamas savanoriškumo ir lygiateisiškumo principais. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors politinei organizacijai, bendrijai, ar asociacijai. Teisės į minėtas organizacijas realizavimas išreiškia piliečių gebėjimą spręsti visuomenės problemas nesikišant valstybiniai valdžiai. Šių organizacijų tikslai ir veikla negali būti priešingi Konstitucijai ir kitiems įstatymams. Ši teisė yra politinė tik tada, jei ji susijusi su politiniu partijų steigimu ir veikla, nes, pavyzdžiui užsienietis priklausydamas Lietuvoje registruotam golfo klubui, ar namo bendrijai, neįgyja išskirtinių teisių kelti save kandidatu į Seimo narius ar dalyvauti rinkimų agitacijoje. Kita vertus, galima teigti, kad pavyzdžiui, Asociacijų įstatymas, nustatantis, kad asociacijų nariais gali būti it kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys, atitinka Konstituciją.

Šių organizacijų steigimą reglamentuoja Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas, Profesinių sąjungų įstatymas, Visuomeninių organizacijų įstatymas.3.4 Piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus

Ši nuostata įtvirtinta Konstitucijos 36 str. ji yra detalizuota Konstitucinio Teismo išaiškinimuose: 1. Susirinkimų įstatymas numato pareikštinę (bet ne leidiminę) susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką; 2. Savivaldybės institucijos, pagal įstatymą nustatydamos nuolatinę susirinkimų vietą (kur organizuojant susirinkimu nereikia iš anksto įvertinti ar nebus pažeistas visuomenės saugumas ar žmogaus sveikata), neturi teisės reikalauti, kad visi susirinkimai būtų organizuojami tik toje vietoje. (Konstitucinio Teismo 2000 01 07 d. nutarimas)

Susirinkimų įstatyme, numatytos įvairios susirinkimų firmos, kurių vieta ir laikas suderinamas su valstybės vykdomąją institucija. Tik organizuojant piketą kuriame dalyvauja iki 10 žmonių, nebūtina organizatoriui raštu pranešti atitinkamoms savivaldybės vykdomajai institucijai.

Rinkdamiesi be ginklo į taikius susirinkimus suprantamas ne tik pagal tai, ar susirinkimo dalyviai turi šaunamųjų ginklų. Įstatymai draudžia ir tokius susirinkimus, kurių dalyviai turi ir tokius nešaunamuosius ginklus, specialiai pritaikytus kūno sužalojimui ginklus, daiktus, kurie nors ir nėra pritaikyti kūno sužalojimui, bet kuriuos realiai galima panaudoti tokiems tikslams. Nuostatuose draudžiami susirinkimai, kurių dalyviai yra apsirengę karine uniforma, neperšaunamomis liemenėmis, slepia veidus ar yra kitaip užsimaskavę; nuogi ar kitaip ciniškai pažeidžia dorovę; kalbomis, plakatais, šūkiais ir kitokiais veiksmais kirsto pažeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką ar įstatymus.3.5 teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius

Piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius įtvirtinta Konstitucijos 37 str. Tai rodo, kad „tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas ir tautinė saviraiška (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas) pateikta teisė iš esmės nėra politinė, todėl ir užsienietis, nuolatos gyvenantis Lietuvoje remdamasis šiuo straipsniu, gali kelti valstybei tam tikrus reikalavimus.(pav. Gintis nuo prievartinės asimiliacijos t.y. valstybės veiksmais keliamos grėsmės prarasti tautinį kultūrinį identitetą). Svarbūs šiuo atveju tokie Konstitucinio Teismo išaiškinimai: 1. „kokiai tautybei priklausyti – tai asmens apsisprendimo reikalas, t.y. niekas negali išskyrus patį asmenį spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo.” (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas); 2. Konstitucijos 37 str. neprieštarauja ginčytas reglamentavimas, pagal kurį nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduotame Lietuvos Respublikos pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Be to Konstitucinis teismas pažymėjo, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas reiškia, kad ją privalu vartoti tik viešajame gyvenime, o kitose gyvenome srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kuria jiems priimtiną kalbą (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas).4. Specialiosios ūkinės ir kultūrinės (socialinės) teisės

Kiekvienas vos tik gimęs žmogus ne iškarto įgauna teisę laisvai rinktis, pvz., darbą ar verslą (K 49 str.) ar studijuoti aukštąjį mokslą (K 41 str. 3 d.) II Konstitucijos skirsnyje „Žmogus ir valstybė” kuriame kalbama apie žmogaus gyvybę, laisvę, orumą iš esmės kalbama apie prigimtines žmogaus teises. III ir IV Konstitucijos skirsniuose „Visuomenė ir valstybė” bei „Tautos ūkis ir darbas” jau kalbama apie asmens teises, kurios tarsi atskirtos nuo klasikinių prigimtinių vertybių (II skirsnio) ir pagal savo pobūdį bei paskirtį vadinamos specialiosiomis ūkinėmis ir kultūrinės (socialinėmis) teisėmis. Jos iš esmės nėra prigimtinės, todėl įstatymų leidėjas gali jas modeliuoti, t.y. apibrėžti turinį, išimtis, nepaneigiančias konkrečios teisės konstitucinio įtvirtinimo prasmės.4.1 žmogaus teisė darbo santykių sferoje

Teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą (K 48 str.) reiškia, kad žmogus gali nevaržomai ar ribotai ( kai būtina saugoti sveikatą, viešąją tvarką ar kitas konstitucines vertybes) pasirinkti konstitucingą (aiškiai ir įsakmiai įstatymais nedraudžiamą) darbą ar verslą ir tokį pasirinkimą įgyvendinti pagal aiškius, objektyviai būtinus ir realiai įvykdomus reikalavimus ar apribojimus. Anot Konstitucinio Teismo nutarimo „pažymėtina, kad pagal vientisą Konstitucijos sistemą teisės laisvai pasirinkti darbą ar verslą paskirtis yra užtikrinti būtinų žmogaus gyvybių poreikių tenkinimą ir deramą padėtį visuomenėje (Konstitucinio Teismo 2003 07 4 d. nutarimas).

Priverčiamas darbas yra draudžiamas. Priverčiamu darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, nuteistųjų darbas, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais atvejais.

Turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas (K 48 str.) užtikrina darbuotojų saugą ir sveikatą yra darbdavio pareiga, kad būtų sumažinta galimybė darbuotojams susižaloti darbe ar susirgti profesinėmis lygomis, skatinti saugių darbo priemonių tobulinimą.

Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (K 48 str.), atsižvelgiant į darbo kiekį, kokybę, įmonės, įstaigos, organizacijos veikimo rezultatus, darbo paklausą ir pasiūlą darbo rinkoje. Apmokėjimas negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį ir minimalią mėnesinę algą.

Teisė gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju (K 48 str.). Asmenims, neturintiems arba netekusiems darbo, valstybė garantuoja bedarbio pašalpą, galimybę dirbti viešuosius darbus, nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant, nemokamą informaciją apie laisvas darbo vietas.

Teisė į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. (K 49 str.) kiekvienam dirbančiam žmogui. Darbo ir poilsio laiko, taip pat kasmetinius atostogų trukmę ir jų suteikimo tvarką reguliuoja DK.

Teisė streikuoti darbuotojams ginant savo ekonominius ir socialinius interesus (K 51 str.). streikų organizavimo sąlygas ir tvarką nustato DK. Streikas yra besąlygiškai draudžiamas krašto apsaugos sistemoje, teisėsaugos institucijose, valstybės tarnyboje, kitose gyvybiškai svarbiose įmonėse ir įstaigose.4.2 Piliečio teisė gauti pensiją

Tai iš esmės kiekvieno teisėtai dirbusio ir mokesčius mokėjusio žmogaus teisė, netiesiogiai numatyta nuostatuose „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais” (K 52 str.). svarbi Konstitucinio teismo 2003 07 04 nutarime pateikta doktrina pagal ją, įstatymų nustačius tam tikrą pensijinį aprūpinimą, pagal kurį tam tikri asmenys įgyja teisę į konkrečią pensiją, valstybė “prisiimą įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir mokėti, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų pensiją ir ją mokėtų” (t.y „vykdytų įstatymų priimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas)”. Nustatytas pensijinis aprūpinimas įstatymu gali būti bloginimas tik tada, kai akivaizdžiai susidaro ypatinga situacija ir dėl to būtina apsaugoti kitas konstitucines vertybes.kitaip tariant, esant ekonominiai krizei ar kitai ypatingai situacijai.4.3 Žmogaus teisės socialinėje sferoje

Jis yra nemokamas ir privalomas asmenims iki 16 metų, taip pat valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesnėse mokyklose. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal sugebėjimus, o gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. (K 41 str.). teisę I mokslą reglamentuoja Šveitimo įstatymas, Mokslo studijų įstatymas, Aukštojo mokslo įstatymas ir kiti teisės aktai.

Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus (K 53 str.) nemokomos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką reglamentuoja Sveikatos draudimo įstatymas, Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas.4.4 Asmens veiklos laisvė ir iniciatyvos

Ši teisė įtvirtinta Konstitucijos 46 str. 1 d. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą yra ne viena konkreti, bet įvairių teisinių galimybių visuma, kurios turi sudaryti prielaidas tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui, savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, o jos turinį sudaro teisė laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas ir kt. (Konstitucinio teismo 2002 m 03 14 d. nutarimas).

Kalbant apie asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, pažymėtina, kad jos yra ne tik kiekvieno esamo ar būsimo verslo subjekto individuali galimybė, bet ir valstybės ūkio pagrindas. Pagal Konstitucijos 46 str. 1 d. pagrindinės vertybės , kuriomis grindžiamas valstybės ūkis – tai privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Tai užfiksuota Konstitucijoje: „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą, taip kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (K 46 str. 3d). “ūkinės veiklos” reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimas yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Tačiau įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Tai susiję su konstituciniu draudimu monopolizuoti gamybą ir rinką ir principu „valstybė gina vartotojo interesus” (46 str. 5d.).5. Žmogaus teisių ribojimo problemos

Žmogaus teisių ribojimas – sudėtinga konstitucinės teisės problema. Tik kai kurios žmogaus teisės priskiriamos absoliučioms, neribojamoms, pvz., teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam, kad su asmeniu nebūtų žiauriai, žeminant jo orumą elgiamasi, teisė nebūti vergijoje. Kitos teisės gali būti ribojamos.

Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismui tenka dažnai spręsti bylas, susijusias su Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytų žmogaus teisių ribojimo pagrįstumu, šio teismo praktikoje susiformavo tokios visuotinai pripažįstamos žmogaus teisių ribojimo pagrįstumo sąlygos: žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie: 1) yra teisėti; 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.

Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį, prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus ir paskirtį ir nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.

Konstitucinės teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje ar pagal jos nuostatas priimtu įstatymu. Svarbu, kad tokie ribojimai nebūtų taikomi jokiais kitais pagrindais. Konstitucijoje sąlygos riboti teises formuluojamos dažniausiai kaip blanketinės normos. Konstitucinė asmens teisė gali būti ribojama tik tada, kai būtina apsaugoti visuomenės vertybes, kitų asmenų teisėtus interesus ir proporcingai ribojimo tikslui. Kai kuriuose Konstitucijos straipsniuose, be bendrųjų sąlygų, įvardijamos ir konkrečios aplinkybės, kurioms esant konstitucinė teisė gali būti ribojama, pvz., 20 Konstitucijos straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į laisvės neliečiamybę, kaip bendroji sąlyga nurodoma, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba savavališkai suimamas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Tame pat straipsnyje įvardijamas ir atskiras atvejis, kai laisvė gali būti ribojama – jei asmuo yra sulaikytas nusikaltimo vietoje ir įvardijama tokio sulaikymo tvarka. Konstitucijos 35 straipsnyje numatyta teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas gali būti ribojama, jei tokia veikla yra priešinga Konstitucijai ir įstatymams.

Nereikėtų konstitucinių teisių ribojimo painioti su kai kurių teisių turinį ribojančiomis nuostatomis, pvz., su pasyviosios rinkimų teisės cenzais, t. y. reikalavimais asmenims, kurie gali būti renkami Seimo nariais ar Respublikos Prezidentu. Tokiems asmenims gali būti taikomi amžiaus, sėslumo ir kiti cenzai.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime suformulavo svarbų principą, kad „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę”. Taigi teisių ribojimas turi būti subalansuotas su kitomis teisėmis.Ypač svarbus proporcingumo principas, į kurį dažnai atsižvelgia Konstitucinis Teismas spręsdamas bylas. Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime analizavo asmens teisių ribojimą, atsižvelgiant į visuomenės interesų kriterijų, ir pabrėžė, kad „tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas”. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotas ir ribojimų proporcingumo kriterijus: nustatyta, kad dažnai konfliktas kyla tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais atvejais atitinkami aprib.ojimai neturėtų pažeisti jų pusiausvyros. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar laisvės) prigimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais”.

Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio mėn. 19 d. nutarime, kalbėdamas apie teisės į informaciją ribojimą, pabrėžė, kad „.bendrų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti žmogaus teisės į informaciją apskritai. Šios problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina, ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė, sieja su teisinių vertybių racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė”.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat dažnai taiko proporcingumo kriterijų, spręsdamas apie Europos žmogaus teisių konvencijoje ir jos protokoluose numatytų teisių ribojimą. Proporcingumo principas galėtų būti interpretuojamas kaip galimybė taikyti apribojimus tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ir yra svarbiau už asmens teisę. Toks apribojimas turi būti proporcingas ir apribojimo turinio atžvilgiu: net ir esant pagrįstoms sąlygoms teisę riboti, tokio ribojimo turinys turi būti adekvatus.

Europos žmogaus teisių konvencijoje, deklaruojant atskiras teises, kai kurias atvejais nurodytos ir sąlygos, kurioms esant šios teisės gali būti ribojamos: valstybės saugumo būtinumas demokratinėje visuomenėje, visuomenės apsaugos, šalies, ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių sveikata ir moralė, kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga ir kt.

Europos žmogaus teisių konvencijos 18 straipsnyje suformuluotas bendras teisių ribojimo principas. Konvencijoje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netaikomi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai buvo nustatyti.

Ir kituose tarptautiniuose dokumentuose reglamentuojama galimybė riboti teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų, kaip įstatymo numatyti, vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti įgyvendinamos, jeigu tai prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams”.6. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos

Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėms garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą, visuomenės kultūros lygį.

Teisines žmogaus teisių garantijas galima būtų suskirstyti į materialias, procesines ir institucines.

Materialioms garantijoms priskirtini Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Vienas svarbiausių teisinių garantijų – tai žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas Konstitucijoje.1992 m. Konstitucijoje suformuluotas platus žmogaus teisių ir laisvių katalogas, apimantis pilietines ir politines bei ekonomines, socialines, kultūrines teises. Reikšmingas Konstitucijoje suformuluotas principas, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas; ji skelbia, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Prie svarbiausių konstitucinių principų, turinčių įtakos žmogaus teisių garantijoms, priskirtinos nuostatos: negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai ir galioja tik paskelbti įstatymai.

Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Prie procesinių garantijų priskirtina ir Peticijų įstatyme numatyta teisė kreiptis su peticija į tokias valstybės institucijas, kaip Seimas, Vyriausybė, kad būtų sprendžiami svarbūs su žmogaus teisėmis susiję klausimai ir kt.

Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos. Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas. Konstitucijos 124 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme. Taigi Konstitucijoje suformuluotos plačios galimybės žmogaus teisių garantijų sistemai funkcionuoti.

Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Svarbu, kad asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų, gautų tinkamą teisinę pagalbą civilinėse ir baudžiamosiose bylose.

Iš institucinių garantijų visų pirma reikėtų išskirti teismus. Teismų sistemos organizacija ir veiklos konstituciniai pagrindai bus aptarti skyriuje „Teisminė valdžia“. Lietuvoje veikia Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, administraciniai teismai. Atskirai reikėtų išskirti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių apsaugos institucija, nors skirtingai nuo kai kuriose kitose valstybėse galiojančios praktikos, kad piliečiai gali tiesiogiai kreiptis su skundu į Konstitucinį Teismą (pvz., Vokietijoje ar Austrijoje), vis dėlto nemažai klausimų Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pasiekia asmenims įgyvendinant Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 110 straipsnio nuostata, jo.g teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir matydamas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nors asmuo neturi teisės tiesiogiai reikalauti, kad teismas vienu ar kitu klausimu kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, vis dėlto neretai advokatai, gindami asmens interesus, sugeba pagrįsti tokio žingsnio reikalingumą ir problemą sprendžia Konstitucinis Teismas. Vargu ar toks sudėtingas kelias yra pakankamai efektyvus; ateityje reikėtų tikėtis, kad Konstitucijos ir įstatymų nuostatos bus papildytos ir asmuo galės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises vaidina ir Seimo kontrolierių bei kitos kontrolierių institucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnyje numatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų; Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Šio Konstitucijos straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.

Toks konstitucinis reguliavimas nulėmė, kad turime ne vieną, bet kelis Seimo kontrolierius ir kitas kontrolierių institucijas. Konstitucijos 73 straipsnyje Seimo kontrolierių kompetencija įvardyta konkrečiai kaip valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tyrimas ir nėra pakankamai plati, neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse. Dėl šios priežasties buvo įsteigtos dar dvi kontrolės institucijos: Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos, kurių kompetencija šiose konkrečiose srityse yra daug platesnė ir apima ne tik santykius, kylančius dėl netinkamo viešojo administravimo funkcijų vykdymo.

Seimo kontrolierių ir kitos žmogaus teisių kontrolierių institucijos – tai kitų valstybių patirties panaudojimas kuriant Lietuvoje veiksmingą žmogaus teisių apsaugos sistemą. 1998 m. Seimo kontrolierių įstatymas nustatė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių veiklos teisinius pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos organizacinę struktūrą ir įgaliojimus. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, priskirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.

Kaip vieną svarbiausių tarptautinių žmogaus teises garantuojančių institucijų reikėtų išskirti Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šis teismas veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Lietuva ratifikavo Konvenciją 1995 m. balandžio 27 d. (ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.). Norint kreiptis su peticija į Europos Žmogaus Teisių Teismą, svarbu, kad peticija atitiktų Konvencijoje suformuluotus reikalavimus: priimamos kiekvieno fizinio asmens, nevalstybinės organizacijos ar grupės asmenų peticijos, jeigu jose nurodoma, kad yra pažeistos Konvencijoje įtvirtintos teisės; nagrinėjami tik tie skundai, kuriuose yra skundžiama Konvenciją pasirašiusi ir ratifikavusi valstybė ir tik dėl tų faktų, kurie vyko po Konvencijos ratifikavo; nagrinėjami tik skundai dėl teisių ir laisvių, kurias garantuoja Konvencija ir jos protokolai; peticija bus priimta tik tada, jei buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės ir tik per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis valstybės institucijos (dažniausiai teismo) sprendimas, t. y. išnaudotos visos galimybės skųsti šį sprendimą valstybės institucijose.

Prie tarptautinių žmogaus teisių garantijų dar priskiriamos JTO Žmogaus teisių komisija, JTO Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, Europos Tarybos teisių komisaras..7. Asmens pareigos

Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. „Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas nesiejamas su pareigų vykdymu”.

Konstitucijos 28 straipsnyje suformuluotas ypač svarbus konstitucinis žmogaus teisių principas, jame nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi viena pagrindinių asmens pareigų – ne tik laikytis Konstitucijos, įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, tai labai svarbus žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (K 38 str.), vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (K 38 str.), asmenims iki 16 metų pareiga mokytis (K 41 str.), asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (K 53 str.), kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (K 139 str.), piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (K 139 str.).

Reikėtų paminėti, kad asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucinėje doktrinoje ir konstitucijose paprastai neskiriamas didelis dėmesys. Nėra suformuoto ir vieningo pareigų katalogo. Tarptautinės teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus teisėms, asmens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio. Tarptautinėje žmogaus teisių doktrinoje jos nevaidina svaraus vaidmens.Išvados

1. Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės – tai valstybės nustatytos, suteiktos ir garantuotos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti (teisės ir laisvės), siekiant užtikrinti, laisves jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą. Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

2. Konstitucines žmogaus laives ir teises galima grupuoti įvairiai pagal konstitucinių asmenų teisių ir laisvių esmę ir pobūdį ( t.y. pagal tai, kam apsaugoti ir ginti gamtos sukurtoms vertybėms ar visuomenės ir valstybės sukurtoms vertybėms – jos gali būti taikomos) ir turėtojams (subjektui), jas galima skirstyti į dvi grupes: 1. Prigimtinės universalios teisės tai kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės, kurios pagal savo esmę ir pobūdį įgyjamos gimstant, be to leidžia žmogui apsiginti ir apsisaugoti savo autonomiją nuo valstybės institucijų ar pareigūnų. 2. Specialiosios teisės – konkretaus žmogaus, turinčio tam tikrą pilietybę, tautybę, lytį ar amžių teisės, arba kiekvieno žmogaus teisės (pvz.kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą), yra išvestinė iš gimstant įgyjamų teisių kaip vertybių, bet jų tikslas nėra tiesiogiai apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės ar piktnaudžiavimo. Tokioms priskiriamos: Specialiosios politinės (pilietinės) teisės; Specialiosios ūkinės ir kultūrinės (socialinės) teisės.

3. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Viena iš garantijų yra – Konstitucija, kuri ne tik skelbia pagrindines žmogaus teises ir laisves, bet ji ir įstatymais nustato specialias teisines normas, leidžiančias kiekvienam piliečiui savo teises ir laisves ginti savarankiškai, tiek kreipiantis į valstybės kompotingas institucijas.

Kaip vieną svarbiausių tarptautinių žmogaus teises garantuojančių institucijų reikėtų išskirti Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šis teismas veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Prie tarptautinių žmogaus teisių garantijų dar priskiriamos JTO Žmogaus teisių komisija, JTO Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, Europos Tarybos teisių komisaras.Naudota literatūra

Norminė literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992 m., Nr. 33 – 1014

2. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Konvencija // Valstybės žinios, 2000, Nr. 96 – 3016

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 01 24 d. Nutarimas „Dėl Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 4, 5 9, 14 str. ir jos Ketvirto protokolo 2 str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” // Valstybės Žinios, 1995 m Nr. 9 – 199

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 12 09 d. Nutarimas „Dėl Baudžiamojo kodekso 105 str. sankcijoje numatytos mirties bausmės” // Valstybės Žinios 1998 m., Nr. 109 – 3004,

Teisinė literatūra

1. Jočienė D. Europos žmonių teisių konvencijos taikymas.- Vilnius: Eurigmas, 2001 m.

2. Lietuvos teisės pagrindai.- Vilnius.: Justitia, 2004 m.

3. Šileikis E. Konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004 m.

4. Žmogaus socialinė raida: vadovėlis aukštosioms mokykloms // Dr. Birmontienė T. Žmogaus teisės.- Vilnius: Homo Liber, 2001 m

5. Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje.- Vilnius: Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2005 m

6. www.manoteisės.lt

Turinys

Įvadas ..............................3

1. Bendra žmogaus teisių ir laisvių samprata .....................4

2. Prigimtinės universaliosios teisės ir laisvės .....................6

2.1 Teisė į gyvybę..............................6

2.2 Teisė į laisvės neliečiamumą .........................7

2. 3 Teisė į orumą..............................8

2.4 Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ...................8

2.5 Nuosavybės neliečiamumo garantijos .....................9

2.6 Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti..................9

3. Specialiosios politinės (pilietinės) teisės .......................10

3.1 Piliečio teisė laisvai kilnotis ........................10

3.2 Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį ....................11

3.3 Teisė vienytis į bendrijas, asociacijas ir visuomenės organizacijas ar politines partijas ..11

3.4 Piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus ...............11

3.5 teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius .................12

4. Specialiosios ūkinės ir kultūrinės (socialinės) teisės .................13

4.1 žmogaus teisė darbo santykių sferoje .....................13

4.2 Piliečio teisė gauti pensiją .........................14

4.3 Žmogaus teisės socialinėje sferoje ......................14

4.4 Asmens veiklos laisvė ir iniciatyvos .....................15

5. Žmogaus teisių ribojimo problemos .........................15

6. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos .........................18

7. Asmens pareigos ..............................21

Išvados ..............................22

Naudota literatūra ..............................23

Įvadas

Žmogaus teisės – tai asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų – jų visuotinumas, universalumas, nedalomumas Žmogaus teisės pripažįstamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų individualių savybių. Kai kurios teisės gali būti skirtos ir tam tikrai asmenų grupių, pav., vaikams, neįgaliems asmenims ir pan. Žmogaus teisių ir laisvių sąvoka glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka, t.y žmogaus teisių doktrina grindžiama nuostata, kad visų žmonių orumas yra lygus, o žmogaus teisių tikslas – ginti orumą. 1993 m. Vienoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijoje akcentuota, kad „visos žmogaus teisės ir laisvės yra tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos.” Taigi žmogaus teisės ir laisvės – tai moralės ir elgesio normos bei visuomenės vertybės, kurių tikslas – ginti žmogaus vertybes.

Nuo 1990 metų Lietuvoje padarytas nemažas progresas įtvirtinant žmogaus teises ir laisves bei jų apsaugą ir kuriant teisinę valstybę. Tai liudija veikianti daugiapartinė politinė sistema, laisvi rinkimai, nepriklausoma teismų sistema bei konstitucijos g.arantuojamos asmens teisės ir laisvės. Esminis konstitucinės tvarkos principas – pagarba žmogaus teisėms, įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, kuriuose įvardintos asmens teisės ir laisvės bei sukurti jų apsaugos mechanizmai. Lietuva yra ratifikavusi pagrindines tarptautines bei regionines žmogaus teisių sutartis ir atsiskaito įvairioms tarptautinėms agentūroms.

Tačiau nežiūrint į visa teisines priemones Lietuvoje dar neretai pažeidinėjamos žmonių teisės, Lietuva viena iš pirmaujančių Europos Sąjungos valstybių narių pagal nagrinėjamų bylų skaičių dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo Europos Žmogaus Teisių Teisme. Neretai pažeidžiamos įtariamų asmenų ir sulaikytų bei įkalintų asmenų teisės. Neretai teisės aktuose, reguliuojančiuose, kai kurias gyvenimo sritis, nėra atsakomybės ir pareigūnų sistemos, kuri sustabdytų vienų teisių ir laisvių įgyvendinimą kitų sąskaita.

Šio darbo tyrimo objektas: Žmogaus teises ir laisves įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje.

Šio darbo tikslas: Išanalizuoti ir pateikti žmogaus teises ir laisves įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje.

Išsikeltu tikslu atlikti šiuo uždavinius:

1. pateikti bendra žmogaus teisių ir laisvių sampratą;

2. išanalizuoti ir pateikti žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimą;

3. išnagrinėti žmogaus teisių ir laisvių garantijas.

1. Bendra žmogaus teisių ir laisvių samprata

Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo Protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri daro ypač didelę įtaką formuluojant naują Lietuvos teisės doktriną. Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgta ir į 1922 m. Lietuvos Konstitucijos tradiciją.

Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė “, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė” ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas”. Žmogaus teisų reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas” ir skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus. Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Pagal šiuo metu Europoje vyraujančią teisių nedalumo doktriną pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės Konstitucijoje galėtų būti išdėstytos kartu, nes yra vienodai gerbiamos, svarbios ir glaudžiai susijusios. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Tokią Konstitucijos interpretavimo nuostatą suformulavo ir Konstitucinis Teismas. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti .suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra subordinuotos Konstitucijos reikalavimams. ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Konstitucinio Tesimo kompetencijai priskirta spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją

Konstitucijoje tiesiogiai nesakoma, ką reiškia žodžiai “Žmogaus teisės ir laisvės” ir kodėl jos „yra prigimtinės” (K 18 str.), logiškai ir lingvistiškai aiškinant Konstituciją, darytina išvada, kad prigimtinės teisės ir laisvės – tai bet kurioje valstybėje ar niekieno žemėje gimstant (ne gaunant pilietybę) įgyjamos pagrindinės teisės ir laisvės. Tai yra kiekvieno žmogaus buvimo, veikimo ar neveikimo ir neliečiamumo galimybės (ir tam tikros nepriklausomybės nuo kolektyvo – visuomenės ar valstybės – garantijos) bei kartu visos žmonijos vertybės, kurios istoriškai yra ankstesnės, negu susikūrė valstybė, o teisiškai yra aukščiau suverenios valstybės valdžios visa tai supaprastinus galima apibendrinti:

1. Konstitucija Lietuvos valstybės nesukuria, bet konstatuoja, kad gamtos sukurtos (gimstant įgyjamos) žmogaus teisės ir laisvės, kurioms apsaugoti ir ginti (K 6 str. 2 dalis; 30 str.) yra skirtos specialiosios Konstitucijos nuostatos (K 18– 26 str.). Valstybinė bendruomenė, priėmusi Konstituciją referendumu, sukuria tik teisines formuluotes, kurioms tiesiogiai išreiškiamos gamtos sukurtų valstybių esmė. Tuo tarpu piliečių teisės (rinkti, stoti į partijas ar valstybės tarnybą (K 33 – 37 str.) įgyjamos tam tikram žmogui gaunant Lietuvos Respublikos pilietybę ir yra valstybės teisinės kūrybos produktas, išreiškiamas Konstitucijos nuostatose ir jų apsaugotas.

2. Nėra ir negali būti baigtinio teisių ir laisvių sąrašo, t y. Konstitucija tik iš dalies aprašomos prigimtinės teisės (laisvės), kurias valstybės bendruomenė suvokė 1992 m. tai parvirtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 1995 m. piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą (K 32 str. 1d.) įvertino kaip žmogaus (teisėtai esančio Lietuvoje) teisę.

3. Valstybė, pripažindama, kad gamtos duotos teisės ir laisvės yra vertybės. Įsipareigoja jas besąlygiškai ginti, o esant neišvengiamai būtinybei – jas riboti. Tai ji gali atlikti konstitucinio įstatymo nustatytą tvarka pagal proporcingumo principą ir nepažeidžiant ribojamos teisės ar laisvės esmės.

Atkreiptinas dėmesys, Kad Konstitucijoje tam tikrų teisių ir laisvių turėtojams (subjektams) įvardijami skirtingi žodžiai: „ žmogus” (K 19 – 26 str.), „kiekvienas žmogus” (K 48 str. 1 d.), „kiekvienas dirbantis žmogus” (K 49 str. 1 d.), „pilietis” ( K 32 – 37 str.), „asmuo” ( K 29 str. 1 d, 30 str.), “kiekvienas lietuvis” (K 32 str. 4 d.). Žodžiai: žmogus, asmuo, pilietis nėra sinonimai. Jie skiriasi pagal savo tirinio apimtį. Plačiausios sąvokos – žmogus – apima ir piliečius, ir užsieniečius ar asmenys be pilietybės. Asmuo – visus fizinius ir juridinius asmenis. Siauriausias yra žodis pilietis – jis įvardija tik fizinius asmenys, turinčius Lietuvos Respublikos pilietybę. (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. nutarimas).

Konstitucines laives ir teises galima grupuoti įvairiai pagal konstitucinių asmenų teisių ir laisvių esmę ir pobūdį ( t.y. pagal tai, kam apsaugoti ir ginti gamtos sukurtoms vertybėms ar visuomenės ir valstybės sukurtoms vertybėms – jos gali būti taikomos) ir turėtojams (subjektui), jas galima skirstyti į dvi grupes:

1. Prigimtinės universalios teisės tai kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės, kurios pagal savo esmę ir pobūdį įgyjamos gimstant, be to leidžia žmogui apsiginti ir apsisaugoti savo autonomiją nuo valstybės institucijų ar pareigūnų. Tokios yra teisės ir laisvės įtvirtintos Konstitucijos 19 – 26 str.

2. Specialiosios teisės – konkretaus žmogaus, turinčio tam tikrą pilietybę, tautybę., lytį ar amžių teisės (pvz. 18 m. sulaikiusio piliečio rinkimo teisė), arba kiekvieno žmogaus teisės (pvz.kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą), yra išvestinė iš gimstant įgyjamų teisių kaip vertybių, bet jų tikslas nėra tiesiogiai apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės ar piktnaudžiavimo.

2. Prigimtinės universaliosios teisės ir laisvės

Klasikinės prigimtinės teisės ir laisvės įtvirtintos Konstitucijos 19 – 26 str. šios universalios žmogaus teisės į gyvybę ir į orumą yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas (sąlyga) ir todėl “aukščiausios vertybės” (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas).

2.1 Teisė į gyvybę

Teisė į gyvybę (K 19 str.) esmė – žmogaus biologinio fizinio egzistavimo neliečiamumas ir apsauga. Ši teise yra absoliuti, nes jos neįmanoma konstitucingai riboti nepažeidžiant esmės (neatimant gyvybės). Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pripažindamas, kad Baudžiamajame kodekse nustatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucinėms nuostatoms „Žmogaus teisės ir prigimtinės” ir „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas Konstitucijos 19 str. rėmėsi įvairiais Konstituciniais aiškinimo būdais, tačiau labiausiai įtikinamus galima laikyti:

1. loginį – išaiškinta, kad „mirties bausmė yra fizinis nuteisto žmogaus sunaikinimas, gyvybės atėmimas nepriklausomai nuo to kokiu būdu tai daroma”;

2. sisteminį – nurodant, kad nors Konstitucijos Preambulės teiginiai apie darnią pilietinę visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, tačiau „bendrųjų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai.”

Žmogaus teisės į gyvybę, kaip absoliučią vertybę, savaime nepažeidžia įstatymas, leidžiantis policijos, prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnyboms ar kitam valstybės pareigūnui panaudoti šaunamąjį ginklą tam tikrais įstatymų numatytais atvejais.

2.2 Teisė į laisvės neliečiamumą

Teisė į laisvės neliečiamumą (K 20 str.) apima žmogaus judėjimą ir bendrąją veikimo ar neveikimo laivę, kuri gali būti ribojama (jei tai nenumatyta Konstitucijos ir įstatymų arba taikoma ne įstatymo numatyta tvarka – pažeidžiama) įvairiai: sulaikant ar suimant žmogų; skiriant jam areštą ar kitą laisvės suvaržymo (atėmimo) bausmę; jį priverstinai gydant; taikant organizuoto nusikalstamumo užkardinimo priemones.

Konstitucija tiesiogiai detalizuoja tik du (pavojingiausius) ribojimo atvejus: sulaikymą ir suėmimą. ( K 20 str. 2 ir 3 d.). kartu su Konstitucija 1992 m spalio 25 d. referendumu priimto įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimo tvarkos” 8 str. nustatyta, kad, kad Konstitucijos 20 str. 3 d. nuostatos (dėl nusikaltimo vietoje sulaikyto asmens pristatymo į teismą per 48 val. tam, kad teismas dalyvaujant sulaikytajam, nuspręstų, ar sulaikymas pagrįstas ir arba priimtų nutarimą asmenį suimtį arba tuoj pat paleisti).

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įsigaliojusi Lietuvoje 1995 m birželio 28 d., žodis „skubiai”, vartojamas kalbant apie kiekvieno sulaikytojo ar suimtojo pristatymą teisėjui, atitinka Lietuvos Konstitucijos žodžius “per 48 val.” (Konstitucinio Teismo išvada 1995 m sausio 24 d.)

2. 3 Teisė į orumą

Teisė į orumą (jo neliečiamumą Konstitucijos 21 str. 2 d.) yra tokia pat reikšminga kaip ir teisė į gyvybę, nes tiek nuosavybės, tiek privataus gyvenimo ar būsto neliečiamumas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus orumu.

Žmogaus orumas – viena sudėtingiausių teisinių kategorijų. Loginiu požiūriu be žmogaus gyvybės ir orumo netenka prasmės jo nuosavybė ar privatus gyvenimas. Šiuo požiūriu gyvybė ir orumas – tarsi pirminiai ir ypatingi gėriai, nuo kurių atitinkamai priklauso visos kitos vertybės tai patvirtina Konstitucinio Teismo 1998 12 09 nutarime pateiktas aiškinimas, kad „iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą”. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių aktas skelbia, kad „kiekvienas žmonių bendruomenės .narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės” „kyla” iš žmogaus asmenybės būdingo orumą”. Žmogaus gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai.

2.4 Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą

Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą (K 22 str. 1 d) lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant apima: 1. Asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ar kitokio susižinojimo neliečiamumą (K 22 str. 2d.); 2. Asmeninio (ir seksualinio) ir šeimyninio gyvenimo neliečiamumą (K 22 str. 4 d.).

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmens teisė į privatumą apima daugiau elementų: “privatų, šeimos, namų, gyvenimą; asmens fizinę, psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją; asmeninių faktų slaptumą; draudimą skelbti gautą ar konfidencialią informaciją ir kt.” (Konstitucinio Teismo 1999 spalio 21 d. nutarimas)

Įstatymų leidėjo požiūriu privatus gyvenimas pažeidžiamas, kai: 1. neteisėtai apieškomas asmuo ar jo turtas; 2. neteisėtai įeinama į asmens gyvenamąsias ar kitokias patalpas ar privačią teritoriją (aptvertą); 3 neteisėtai asmuo stebimas; 4. Pažeidžiamas korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumas; 5. neteisėtai paskelbiami duomenys apie sveikatos būklę; 6. atliekami kiti neteisėti veiksmai. (Civilinio kodekso 2.23 str.) Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi ir į jo garbę bei orumą.

2000 05 08 nutarime Konstitucinis Teismas detalizavo, nurodydamas, kad „Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas ir asmuo negali tikėtis privatumo.”

Asmuo, darydamas nusikaltimus ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savi veiksmais nusikalstamai ar kaip kitaip pažeidžia teisės saugos interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei.

2.5 Nuosavybės neliečiamumo garantijos

Nuosavybės neliečiamumo garantijos (K 23 str. 1d.) apima ir privačios nuosavybės, kaip konstitucinio instituto, garantiją ir įvairias subjektines ( individualias) „nuosavybes teises” (K 23 str. 2d), kurias privalo saugoti įstatymų leidėjai. Konstitucinis Teismas laikosi tradicinio aiškinimosi, kad “subjektinės nuosavybės teisės – tai savininko teisė valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis bei disponuoti neperžengiant įstatymų ribų, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 1999 10 06 d. nutarimas)

2002 03 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas praplėtė nuosavybės sampratą, pažymėdamas, kad bendrasis nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga reiškia ne tik „visų savininkų – fizinių asmenų , juridinių asmenų, savivaldybių ir valstybės” nuosavybės apsaugą, bet ir kiekvieno asmens teisę į nuosavybę (t. y galimybę tapti savininku). Be to, svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas sistemiškai sujungė nuosavybės ir “asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos” (K 46 str. 1d.) turinį ir jo galimo pažeidimo vertinimą: “asmens konstitucinė teisė įgyti nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga”. Pvz., jei Vyriausybė nutarimais draudžia įmonėms prekiauti „seno pavyzdžio banderolėmis” paženklintais Lietuvoje gamintais alkoholiniai gėrimais juos gabenti bei laikyti ir (svarbiausia) nenustato, kaip įmonės po nutarime nurodytos datos gali realizuoti dar iki draudimo nustatyto teisėtai įgytus ( joms nuosavybės teise priklausančius) alkoholinius gėrimus, akivaizdu, kad tokiu nutarimu yra pažeidžiamos nuosavybės teisės ir asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva ( Konstitucinio Teismo 2000 02 23 d. nutarimas).

2.6 Turėti savo įsitikinimus ir .juos laisvai reikšti

Turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (K 25 str. 1 d.). taip pat informacijos laisvė(K 25 str. 2 d.) apima įvairias individualias galimybes (žodžio, nuomonės, spaudos laisvę ir t.t.) ir kartu neliečiamas vertybes, kurios susijusios su vadinamuoju komunikacijos procesu.

Kalbant apie informacijos laisvę, svarbu pažymėti, kad Konstitucija (K 44 str.) draudžia visuomenės informavimo cenzūrą ir tokio informavimo priemonių (t.y. dienraščių ar kitų leidinių, leidyklų, radijo ar televizijos stočių, informacijos agentūrų ir pan.). Cenzūra, anot Konstitucinio Teismo 1995 04 20 d. nutarimo, – tau “spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ar idėjos.” Pažymėtina, kad aptariamos teisės nėra absoliučios. Konstitucijos ( K 25 str. 4 d.) vienareikšmiškai atmetamos („laisvė [.] nesuderinama su”) tokios komunikacijos galimybės, kurios laikytinos „nusikaltimais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ar dezinformacija”. Konstitucija (K 25 str. 3 d.) leidžia įstatymais riboti teises (laisves) skleisti informaciją, jei tai būtina apsaugoti žmogaus garbę, orimą, sveikatą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę tvarką. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad: „1 teisės aktuose gali būti nustatytos tiek visuomeninio transliuotojo tiek privataus radijo ar televizijos funkcijos (kultūrinė, jaunimo auklėjamoji ir pan.), reklamos kiekis; 2. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, negali sudaryti prielaidų neatskleisti – net teismui- informacijos šaltinio net tada, kai “ demokratinėje valstybėje formacijos šaltinį atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas. [.] taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį [.], turi pareiga, nustatyti ir tai, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas.” (Konstitucinio Teismo 2002 10 23 d. nutarimas).

3. Specialiosios politinės (pilietinės) teisės

Politinės teisės ir laisvės – pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių, suteikiančių piliečiams dalyvauti šalies visuomenės ir politiniame gyvenime, grupė. Jos įtvirtintos Konstitucijos 32 –37 str.

3.1 Piliečio teisė laisvai kilnotis

Piliečio teisė laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, bei laisvai išvykti iš Lietuvos yra suformuluota Konstitucijos 32 str. 1 d. Konstitucinis Teismas atsižvelgdamas į Lietuvoje esančių užsieniečių statuso reglamentavimą įstatymais, konstatavo, jog leidimą gyventi Lietuvoje gavęs užsienietis įgyja teisę pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos ir į ją sugrįžti šio leidimo galiojimo laiku (Konstitucinio Teismo 1995 01 24 d. nutarimas). Plačiau kalbant apie piliečio teisę laisvai išvykti iį Lietuvos, yra svarbus Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad „negali būti nustatoma tokia tvarka, kad negali būti nustatoma tokia tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybės institucijos leidimo išvykti iš Lietuvos” (Konstitucinio Teismo 2001 10 02 d. nutarimas).

3.2 Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį

Piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, t.y dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose bei referendumuose ir būti išrinktiems, tiek per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Rinkimų teisę turi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra 18 metų. Šios teisės neturi ne Lietuvos Respublikos piliečiai ir asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Rinkimų tvarką nustato Seimų rinkimų įstatymas, Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymas ir Referendumo įstatymas.

3..3 Teisė vienytis į bendrijas, asociacijas ir visuomenės organizacijas ar politines partijas

Vienijimasis grindžiamas savanoriškumo ir lygiateisiškumo principais. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors politinei organizacijai, bendrijai, ar asociacijai. Teisės į minėtas organizacijas realizavimas išreiškia piliečių gebėjimą spręsti visuomenės problemas nesikišant valstybiniai valdžiai. Šių organizacijų tikslai ir veikla negali būti priešingi Konstitucijai ir kitiems įstatymams. Ši teisė yra politinė tik tada, jei ji susijusi su politiniu partijų steigimu ir veikla, nes, pavyzdžiui užsienietis priklausydamas Lietuvoje registruotam golfo klubui, ar namo bendrijai, neįgyja išskirtinių teisių kelti save kandidatu į Seimo narius ar dalyvauti rinkimų agitacijoje. Kita vertus, galima teigti, kad pavyzdžiui, Asociacijų įstatymas, nustatantis, kad asociacijų nariais gali būti it kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys, atitinka Konstituciją.

Šių organizacijų steigimą reglamentuoja Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas, Profesinių sąjungų įstatymas, Visuomeninių organizacijų įstatymas.

3.4 Piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus

Ši nuostata įtvirtinta Konstitucijos 36 str. ji yra detalizuota Konstitucinio Teismo išaiškinimuose: 1. Susirinkimų įstatymas numato pareikštinę (bet ne leidiminę) susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką; 2. Savivaldybės institucijos, pagal įstatymą nustatydamos nuolatinę susirinkimų vietą (kur organizuojant susirinkimu nereikia iš anksto įvertinti ar nebus pažeistas visuomenės saugumas ar žmogaus sveikata), neturi teisės reikalauti, kad visi susirinkimai būtų organizuojami tik toje vietoje. (Konstitucinio Teismo 2000 01 07 d. nutarimas)

Susirinkimų įstatyme, numatytos įvairios susirinkimų firmos, kurių vieta ir laikas suderinamas su valstybės vykdomąją institucija. Tik organizuojant piketą kuriame dalyvauja iki 10 žmonių, nebūtina organizatoriui raštu pranešti atitinkamoms savivaldybės vykdomajai institucijai.

Rinkdamiesi be ginklo į taikius susirinkimus suprantamas ne tik pagal tai, ar susirinkimo dalyviai turi šaunamųjų ginklų. Įstatymai draudžia ir tokius susirinkimus, kurių dalyviai turi ir tokius nešaunamuosius ginklus, specialiai pritaikytus kūno sužalojimui ginklus, daiktus, kurie nors ir nėra pritaikyti kūno sužalojimui, bet kuriuos realiai galima panaudoti tokiems tikslams. Nuostatuose draudžiami susirinkimai, kurių dalyviai yra apsirengę karine uniforma, neperšaunamomis liemenėmis, slepia veidus ar yra kitaip užsimaskavę; nuogi ar kitaip ciniškai pažeidžia dorovę; kalbomis, plakatais, šūkiais ir kitokiais veiksmais kirsto pažeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką ar įstatymus.

3.5 teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius

Piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius įtvirtinta Konstitucijos 37 str. Tai rodo, kad „tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas ir tautinė saviraiška (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas) pateikta teisė iš esmės nėra politinė, todėl ir užsienietis, nuolatos gyvenantis Lietuvoje remdamasis šiuo straipsniu, gali kelti valstybei tam tikrus reikalavimus.(pav. Gintis nuo prievartinės asimiliacijos t.y. valstybės veiksmais keliamos grėsmės prarasti tautinį kultūrinį identitetą). Svarbūs šiuo atveju tokie Konstitucinio Teismo išaiškinimai: 1. „kokiai tautybei priklausyti – tai asmens apsisprendimo reikalas, t.y. niekas negali išskyrus patį asmenį spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo.” (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas); 2. Konstitucijos 37 str. neprieštarauja ginčytas reglamentavimas, pagal kurį nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduotame Lietuvos Respublikos pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Be to Konstitucinis teismas pažymėjo, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas reiškia, kad ją privalu vartoti tik viešajame gyvenime, o k.itose gyvenome srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kuria jiems priimtiną kalbą (Konstitucinio Teismo 1999 10 21 d. nutarimas).

4. Specialiosios ūkinės ir kultūrinės (socialinės) teisės

Kiekvienas vos tik gimęs žmogus ne iškarto įgauna teisę laisvai rinktis, pvz., darbą ar verslą (K 49 str.) ar studijuoti aukštąjį mokslą (K 41 str. 3 d.) II Konstitucijos skirsnyje „Žmogus ir valstybė” kuriame kalbama apie žmogaus gyvybę, laisvę, orumą iš esmės kalbama apie prigimtines žmogaus teises. III ir IV Konstitucijos skirsniuose „Visuomenė ir valstybė” bei „Tautos ūkis ir darbas” jau kalbama apie asmens teises, kurios tarsi atskirtos nuo klasikinių prigimtinių vertybių (II skirsnio) ir pagal savo pobūdį bei paskirtį vadinamos specialiosiomis ūkinėmis ir kultūrinės (socialinėmis) teisėmis. Jos iš esmės nėra prigimtinės, todėl įstatymų leidėjas gali jas modeliuoti, t.y. apibrėžti turinį, išimtis, nepaneigiančias konkrečios teisės konstitucinio įtvirtinimo prasmės.

4.1 žmogaus teisė darbo santykių sferoje

Teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą (K 48 str.) reiškia, kad žmogus gali nevaržomai ar ribotai ( kai būtina saugoti sveikatą, viešąją tvarką ar kitas konstitucines vertybes) pasirinkti konstitucingą (aiškiai ir įsakmiai įstatymais nedraudžiamą) darbą ar verslą ir tokį pasirinkimą įgyvendinti pagal aiškius, objektyviai būtinus ir realiai įvykdomus reikalavimus ar apribojimus. Anot Konstitucinio Teismo nutarimo „pažymėtina, kad pagal vientisą Konstitucijos sistemą teisės laisvai pasirinkti darbą ar verslą paskirtis yra užtikrinti būtinų žmogaus gyvybių poreikių tenkinimą ir deramą padėtį visuomenėje (Konstitucinio Teismo 2003 07 4 d. nutarimas).

Priverčiamas darbas yra draudžiamas. Priverčiamu darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, nuteistųjų darbas, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais atvejais.

Turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas (K 48 str.) užtikrina darbuotojų saugą ir sveikatą yra darbdavio pareiga, kad būtų sumažinta galimybė darbuotojams susižaloti darbe ar susirgti profesinėmis lygomis, skatinti saugių darbo priemonių tobulinimą.

Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (K 48 str.), atsižvelgiant į darbo kiekį, kokybę, įmonės, įstaigos, organizacijos veikimo rezultatus, darbo paklausą ir pasiūlą darbo rinkoje. Apmokėjimas negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį ir minimalią mėnesinę algą.

Teisė gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju (K 48 str.). Asmenims, neturintiems arba netekusiems darbo, valstybė garantuoja bedarbio pašalpą, galimybę dirbti viešuosius darbus, nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant, nemokamą informaciją apie laisvas darbo vietas.

Teisė į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. (K 49 str.) kiekvienam dirbančiam žmogui. Darbo ir poilsio laiko, taip pat kasmetinius atostogų trukmę ir jų suteikimo tvarką reguliuoja DK.

Teisė streikuoti darbuotojams ginant savo ekonominius ir socialinius interesus (K 51 str.). streikų organizavimo sąlygas ir tvarką nustato DK. Streikas yra besąlygiškai draudžiamas krašto apsaugos sistemoje, teisėsaugos institucijose, valstybės tarnyboje, kitose gyvybiškai svarbiose įmonėse ir įstaigose.

4.2 Piliečio teisė gauti pensiją

Tai iš esmės kiekvieno teisėtai dirbusio ir mokesčius mokėjusio žmogaus teisė, netiesiogiai numatyta nuostatuose „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais” (K 52 str.). svarbi Konstitucinio teismo 2003 07 04 nutarime pateikta doktrina pagal ją, įstatymų nustačius tam tikrą pensijinį aprūpinimą, pagal kurį tam tikri asmenys įgyja teisę į konkrečią pensiją, valstybė “prisiimą įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir mokėti, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų pensiją ir ją mokėtų” (t.y „vykdytų įstatymų. priimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas)”. Nustatytas pensijinis aprūpinimas įstatymu gali būti bloginimas tik tada, kai akivaizdžiai susidaro ypatinga situacija ir dėl to būtina apsaugoti kitas konstitucines vertybes.kitaip tariant, esant ekonominiai krizei ar kitai ypatingai situacijai.

4.3 Žmogaus teisės socialinėje sferoje

Jis yra nemokamas ir privalomas asmenims iki 16 metų, taip pat valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesnėse mokyklose. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal sugebėjimus, o gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. (K 41 str.). teisę I mokslą reglamentuoja Šveitimo įstatymas, Mokslo studijų įstatymas, Aukštojo mokslo įstatymas ir kiti teisės aktai.

Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus (K 53 str.) nemokomos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką reglamentuoja Sveikatos draudimo įstatymas, Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas.

4.4 Asmens veiklos laisvė ir iniciatyvos

Ši teisė įtvirtinta Konstitucijos 46 str. 1 d. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą yra ne viena konkreti, bet įvairių teisinių galimybių visuma, kurios turi sudaryti prielaidas tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui, savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, o jos turinį sudaro teisė laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas ir kt. (Konstitucinio teismo 2002 m 03 14 d. nutarimas).

Kalbant apie asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, pažymėtina, kad jos yra ne tik kiekvieno esamo ar būsimo verslo subjekto individuali galimybė, bet ir valstybės ūkio pagrindas. Pagal Konstitucijos 46 str. 1 d. pagrindinės vertybės , kuriomis grindžiamas valstybės ūkis – tai privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Tai užfiksuota Konstitucijoje: „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą, taip kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (K 46 str. 3d). “ūkinės veiklos” reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimas yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Tačiau įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Tai susiję su konstituciniu draudimu monopolizuoti gamybą ir rinką ir principu „valstybė gina vartotojo interesus” (46 str. 5d.).

5. Žmogaus teisių ribojimo problemos

Žmogaus teisių ribojimas – sudėtinga konstitucinės teisės problema. Tik kai kurios žmogaus teisės priskiriamos absoliučioms, neribojamoms, pvz., teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam, kad su asmeniu nebūtų žiauriai, žeminant jo orumą elgiamasi, teisė nebūti vergijoje. Kitos teisės gali būti ribojamos.

Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismui tenka dažnai spręsti bylas, susijusias su Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytų žmogaus teisių ribojimo pagrįstumu, šio teismo praktikoje susiformavo tokios visuotinai pripažįstamos žmogaus teisių ribojimo pagrįstumo sąlygos: žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie: 1) yra teisėti; 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.

Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį, prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus ir paskirtį ir nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.

Konstitucinės teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje ar pagal jos nuostatas priimtu įstatymu. Svarbu, kad tokie ribojimai. nebūtų taikomi jokiais kitais pagrindais. Konstitucijoje sąlygos riboti teises formuluojamos dažniausiai kaip blanketinės normos. Konstitucinė asmens teisė gali būti ribojama tik tada, kai būtina apsaugoti visuomenės vertybes, kitų asmenų teisėtus interesus ir proporcingai ribojimo tikslui. Kai kuriuose Konstitucijos straipsniuose, be bendrųjų sąlygų, įvardijamos ir konkrečios aplinkybės, kurioms esant konstitucinė teisė gali būti ribojama, pvz., 20 Konstitucijos straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į laisvės neliečiamybę, kaip bendroji sąlyga nurodoma, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba savavališkai suimamas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Tame pat straipsnyje įvardijamas ir atskiras atvejis, kai laisvė gali būti ribojama – jei asmuo yra sulaikytas nusikaltimo vietoje ir įvardijama tokio sulaikymo tvarka. Konstitucijos 35 straipsnyje numatyta teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas gali būti ribojama, jei tokia veikla yra priešinga Konstitucijai ir įstatymams.

Nereikėtų konstitucinių teisių ribojimo painioti su kai kurių teisių turinį ribojančiomis nuostatomis, pvz., su pasyviosios rinkimų teisės cenzais, t. y. reikalavimais asmenims, kurie gali būti renkami Seimo nariais ar Respublikos Prezidentu. Tokiems asmenims gali būti taikomi amžiaus, sėslumo ir kiti cenzai.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime suformulavo svarbų principą, kad „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę”. Taigi teisių ribojimas turi būti subalansuotas su kitomis teisėmis.Ypač svarbus proporcingumo principas, į kurį dažnai atsižvelgia Konstitucinis Teismas spręsdamas bylas. Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime analizavo asmens teisių ribojimą, atsižvelgiant į visuomenės interesų kriterijų, ir pabrėžė, kad „tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas”. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotas ir ribojimų proporcingumo kriterijus: nustatyta, kad dažnai konfliktas kyla tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais atvejais atitinkami apribojimai neturėtų pažeisti jų pusiausvyros. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar laisvės) prigimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais”.

Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio mėn. 19 d. nutarime, kalbėdamas apie teisės į informaciją ribojimą, pabrėžė, kad „.bendrų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti žmogaus teisės į informaciją apskritai. Šios problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina, ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė, sieja su teisinių vertybių racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė”.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat dažnai taiko proporcingumo kriterijų, spręsdamas apie Europos žmogaus teisių konvencijoje ir jos protokoluose numatytų teisių ribojimą. Proporcingumo principas galėtų būti interpretuojamas kaip galimybė taikyti apribojimus tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ir yra svarbiau už asmens teisę. Toks apribojimas turi būti proporcingas ir apribojimo turinio atžvilgiu: net ir esant pagrįstoms sąlygoms teisę riboti, tokio ribojimo turinys turi būti adekvatus.

Europos žmogaus teisių kon.vencijoje, deklaruojant atskiras teises, kai kurias atvejais nurodytos ir sąlygos, kurioms esant šios teisės gali būti ribojamos: valstybės saugumo būtinumas demokratinėje visuomenėje, visuomenės apsaugos, šalies, ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių sveikata ir moralė, kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga ir kt.

Europos žmogaus teisių konvencijos 18 straipsnyje suformuluotas bendras teisių ribojimo principas. Konvencijoje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netaikomi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai buvo nustatyti.

Ir kituose tarptautiniuose dokumentuose reglamentuojama galimybė riboti teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų, kaip įstatymo numatyti, vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti įgyvendinamos, jeigu tai prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams”.

6. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos

Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėms garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą, visuomenės kultūros lygį.

Teisines žmogaus teisių garantijas galima būtų suskirstyti į materialias, procesines ir institucines.

Materialioms garantijoms priskirtini Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Vienas svarbiausių teisinių garantijų – tai žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas Konstitucijoje.1992 m. Konstitucijoje suformuluotas platus žmogaus teisių ir laisvių katalogas, apimantis pilietines ir politines bei ekonomines, socialines, kultūrines teises. Reikšmingas Konstitucijoje suformuluotas principas, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas; ji skelbia, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Prie svarbiausių konstitucinių principų, turinčių įtakos žmogaus teisių garantijoms, priskirtinos nuostatos: negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai ir galioja tik paskelbti įstatymai.

Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Prie procesinių garantijų priskirtina ir Peticijų įstatyme numatyta teisė kreiptis su peticija į tokias valstybės institucijas, kaip Seimas, Vyriausybė, kad būtų sprendžiami svarbūs su žmogaus teisėmis susiję klausimai ir kt.

Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos. Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas. Konstitucijos 124 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme. Taigi Konstitucijoje suformuluotos plačios galimybės žmogaus teisių garantijų sistemai funkcionuoti..

Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Svarbu, kad asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų, gautų tinkamą teisinę pagalbą civilinėse ir baudžiamosiose bylose.

Iš institucinių garantijų visų pirma reikėtų išskirti teismus. Teismų sistemos organizacija ir veiklos konstituciniai pagrindai bus aptarti skyriuje „Teisminė valdžia“. Lietuvoje veikia Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, administraciniai teismai. Atskirai reikėtų išskirti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių apsaugos institucija, nors skirtingai nuo kai kuriose kitose valstybėse galiojančios praktikos, kad piliečiai gali tiesiogiai kreiptis su skundu į Konstitucinį Teismą (pvz., Vokietijoje ar Austrijoje), vis dėlto nemažai klausimų Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pasiekia asmenims įgyvendinant Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 110 straipsnio nuostata, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir matydamas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nors asmuo neturi teisės tiesiogiai reikalauti, kad teismas vienu ar kitu klausimu kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, vis dėlto neretai advokatai, gindami asmens interesus, sugeba pagrįsti tokio žingsnio reikalingumą ir problemą sprendžia Konstitucinis Teismas. Vargu ar toks sudėtingas kelias yra pakankamai efektyvus; ateityje reikėtų tikėtis, kad Konstitucijos ir įstatymų nuostatos bus papildytos ir asmuo galės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises vaidina ir Seimo kontrolierių bei kitos kontrolierių institucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnyje numatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų; Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Šio Konstitucijos straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.

Toks konstitucinis reguliavimas nulėmė, kad turime ne vieną, bet kelis Seimo kontrolierius ir kitas kontrolierių institucijas. Konstitucijos 73 straipsnyje Seimo kontrolierių kompetencija įvardyta konkrečiai kaip valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tyrimas ir nėra pakankamai plati, neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse. Dėl šios priežasties buvo įsteigtos dar dvi kontrolės institucijos: Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos, kurių kompetencija šiose konkrečiose srityse yra daug platesnė ir apima ne tik santykius, kylančius dėl netinkamo viešojo administravimo funkcijų vykdymo.

Seimo kontrolierių ir kitos žmogaus teisių kontrolierių institucijos – tai kitų valstybių patirties panaudojimas kuriant Lietuvoje veiksmingą žmogaus teisių apsaugos sistemą. 1998 m. Seimo kontrolierių įstatymas nustatė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių veiklos teisinius pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos organizacinę struktūrą ir įgaliojimus. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, pri.skirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.

Kaip vieną svarbiausių tarptautinių žmogaus teises garantuojančių institucijų reikėtų išskirti Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šis teismas veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Lietuva ratifikavo Konvenciją 1995 m. balandžio 27 d. (ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.). Norint kreiptis su peticija į Europos Žmogaus Teisių Teismą, svarbu, kad peticija atitiktų Konvencijoje suformuluotus reikalavimus: priimamos kiekvieno fizinio asmens, nevalstybinės organizacijos ar grupės asmenų peticijos, jeigu jose nurodoma, kad yra pažeistos Konvencijoje įtvirtintos teisės; nagrinėjami tik tie skundai, kuriuose yra skundžiama Konvenciją pasirašiusi ir ratifikavusi valstybė ir tik dėl tų faktų, kurie vyko po Konvencijos ratifikavo; nagrinėjami tik skundai dėl teisių ir laisvių, kurias garantuoja Konvencija ir jos protokolai; peticija bus priimta tik tada, jei buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės ir tik per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis valstybės institucijos (dažniausiai teismo) sprendimas, t. y. išnaudotos visos galimybės skųsti šį sprendimą valstybės institucijose.

Prie tarptautinių žmogaus teisių garantijų dar priskiriamos JTO Žmogaus teisių komisija, JTO Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, Europos Tarybos teisių komisaras.

7. Asmens pareigos

Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. „Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas nesiejamas su pareigų vykdymu”.

Konstitucijos 28 straipsnyje suformuluotas ypač svarbus konstitucinis žmogaus teisių principas, jame nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi viena pagrindinių asmens pareigų – ne tik laikytis Konstitucijos, įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, tai labai svarbus žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (K 38 str.), vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (K 38 str.), asmenims iki 16 metų pareiga mokytis (K 41 str.), asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (K 53 str.), kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (K 139 str.), piliečių pareiga atlikti karo a

. . .

4.4 Asmens veiklos laisvė ir iniciatyvos

Ši teisė įtvirtinta Konstitucijos 46 str. 1 d. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą yra ne viena konkreti, bet įvairių teisinių galimybių visuma, kurios turi sudaryti prielaidas tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui, savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, o jos turinį sudaro teisė laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas ir kt. (Konstitucinio teismo 2002 m 03 14 d. nutarimas).

Kalbant apie asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, pažymėtina, kad jos yra ne tik kiekvieno esamo ar būsimo verslo subjekto individuali galimybė, bet ir valstybės ūkio pagrindas. Pagal Konstitucijos 46 str. 1 d. pagrindinės vertybės , kuriomis grindžiamas valstybės ūkis – tai privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Tai užfiksuota Konstitucijoje: „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą, taip kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (K 46 str. 3d). “ūkinės veiklos” reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimas yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Tačiau įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tiks.lui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Tai susiję su konstituciniu draudimu monopolizuoti gamybą ir rinką ir principu „valstybė gina vartotojo interesus” (46 str. 5d.).

5. Žmogaus teisių ribojimo problemos

Žmogaus teisių ribojimas – sudėtinga konstitucinės teisės problema. Tik kai kurios žmogaus teisės priskiriamos absoliučioms, neribojamoms, pvz., teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam, kad su asmeniu nebūtų žiauriai, žeminant jo orumą elgiamasi, teisė nebūti vergijoje. Kitos teisės gali būti ribojamos.

Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismui tenka dažnai spręsti bylas, susijusias su Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytų žmogaus teisių ribojimo pagrįstumu, šio teismo praktikoje susiformavo tokios visuotinai pripažįstamos žmogaus teisių ribojimo pagrįstumo sąlygos: žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie: 1) yra teisėti; 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.

Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį, prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus ir paskirtį ir nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.

Konstitucinės teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje ar pagal jos nuostatas priimtu įstatymu. Svarbu, kad tokie ribojimai nebūtų taikomi jokiais kitais pagrindais. Konstitucijoje sąlygos riboti teises formuluojamos dažniausiai kaip blanketinės normos. Konstitucinė asmens teisė gali būti ribojama tik tada, kai būtina apsaugoti visuomenės vertybes, kitų asmenų teisėtus interesus ir proporcingai ribojimo tikslui. Kai kuriuose Konstitucijos straipsniuose, be bendrųjų sąlygų, įvardijamos ir konkrečios aplinkybės, kurioms esant konstitucinė teisė gali būti ribojama, pvz., 20 Konstitucijos straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į laisvės neliečiamybę, kaip bendroji sąlyga nurodoma, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba savavališkai suimamas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Tame pat straipsnyje įvardijamas ir atskiras atvejis, kai laisvė gali būti ribojama – jei asmuo yra sulaikytas nusikaltimo vietoje ir įvardijama tokio sulaikymo tvarka. Konstitucijos 35 straipsnyje numatyta teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas gali būti ribojama, jei tokia veikla yra priešinga Konstitucijai ir įstatymams.

Nereikėtų konstitucinių teisių ribojimo painioti su kai kurių teisių turinį ribojančiomis nuostatomis, pvz., su pasyviosios rinkimų teisės cenzais, t. y. reikalavimais asmenims, kurie gali būti renkami Seimo nariais ar Respublikos Prezidentu. Tokiems asmenims gali būti taikomi amžiaus, sėslumo ir kiti cenzai.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime suformulavo svarbų principą, kad „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę”. Taigi teisių ribojimas turi būti subalansuotas su kitomis teisėmis.Ypač svarbus proporcingumo principas, į kurį dažnai atsižvelgia Konstitucinis Teismas spręsdamas bylas. Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime analizavo asmens teisių ribojimą, atsižvelgiant į visuomenės interesų kriterijų, ir pabrėžė, kad „tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas.”. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotas ir ribojimų proporcingumo kriterijus: nustatyta, kad dažnai konfliktas kyla tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais atvejais atitinkami apribojimai neturėtų pažeisti jų pusiausvyros. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar laisvės) prigimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais”.

Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio mėn. 19 d. nutarime, kalbėdamas apie teisės į informaciją ribojimą, pabrėžė, kad „.bendrų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti žmogaus teisės į informaciją apskritai. Šios problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina, ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė, sieja su teisinių vertybių racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė”.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat dažnai taiko proporcingumo kriterijų, spręsdamas apie Europos žmogaus teisių konvencijoje ir jos protokoluose numatytų teisių ribojimą. Proporcingumo principas galėtų būti interpretuojamas kaip galimybė taikyti apribojimus tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ir yra svarbiau už asmens teisę. Toks apribojimas turi būti proporcingas ir apribojimo turinio atžvilgiu: net ir esant pagrįstoms sąlygoms teisę riboti, tokio ribojimo turinys turi būti adekvatus.

Europos žmogaus teisių konvencijoje, deklaruojant atskiras teises, kai kurias atvejais nurodytos ir sąlygos, kurioms esant šios teisės gali būti ribojamos: valstybės saugumo būtinumas demokratinėje visuomenėje, visuomenės apsaugos, šalies, ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių sveikata ir moralė, kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga ir kt.

Europos žmogaus teisių konvencijos 18 straipsnyje suformuluotas bendras teisių ribojimo principas. Konvencijoje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netaikomi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai buvo nustatyti.

Ir kituose tarptautiniuose dokumentuose reglamentuojama galimybė riboti teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų, kaip įstatymo numatyti, vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti įgyvendinamos, jeigu tai prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams”.

6. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos

Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėms garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą, visuomenės kultūros lygį.

Teisines žmogaus teisių garantijas galima būtų suskirstyti į materialias, procesines ir institucines.

Materialioms garantijoms priskirtini Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Vienas svarbiausių teisinių garantijų – tai žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas Konstitucijoje.1992 m. Konstitucijoje suformuluotas platus žmogaus teisių ir laisvių katalogas, apimantis pilietines ir politines bei ekonomines, social.ines, kultūrines teises. Reikšmingas Konstitucijoje suformuluotas principas, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas; ji skelbia, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Prie svarbiausių konstitucinių principų, turinčių įtakos žmogaus teisių garantijoms, priskirtinos nuostatos: negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai ir galioja tik paskelbti įstatymai.

Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Prie procesinių garantijų priskirtina ir Peticijų įstatyme numatyta teisė kreiptis su peticija į tokias valstybės institucijas, kaip Seimas, Vyriausybė, kad būtų sprendžiami svarbūs su žmogaus teisėmis susiję klausimai ir kt.

Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos. Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas. Konstitucijos 124 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme. Taigi Konstitucijoje suformuluotos plačios galimybės žmogaus teisių garantijų sistemai funkcionuoti.

Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Svarbu, kad asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų, gautų tinkamą teisinę pagalbą civilinėse ir baudžiamosiose bylose.

Iš institucinių garantijų visų pirma reikėtų išskirti teismus. Teismų sistemos organizacija ir veiklos konstituciniai pagrindai bus aptarti skyriuje „Teisminė valdžia“. Lietuvoje veikia Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, administraciniai teismai. Atskirai reikėtų išskirti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių apsaugos institucija, nors skirtingai nuo kai kuriose kitose valstybėse galiojančios praktikos, kad piliečiai gali tiesiogiai kreiptis su skundu į Konstitucinį Teismą (pvz., Vokietijoje ar Austrijoje), vis dėlto nemažai klausimų Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pasiekia asmenims įgyvendinant Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 110 straipsnio nuostata, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir matydamas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nors asmuo neturi teisės tiesiogiai reikalauti, kad teismas vienu ar kitu klausimu kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, vis dėlto neretai advokatai, gindami asmens interesus, sugeba pagrįsti tokio žingsnio reikalingumą ir problemą sprendžia Konstitucinis Teismas. Vargu ar toks sudėtingas kelias yra pakankamai efektyvus; ateityje reikėtų tikėtis, kad Konstitucijos ir įstatymų nuostatos bus papildytos ir asmuo galės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises vaidina ir Seimo kontrolierių bei kitos kontrolierių institucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 str.aipsnyje numatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų; Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Šio Konstitucijos straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.

Toks konstitucinis reguliavimas nulėmė, kad turime ne vieną, bet kelis Seimo kontrolierius ir kitas kontrolierių institucijas. Konstitucijos 73 straipsnyje Seimo kontrolierių kompetencija įvardyta konkrečiai kaip valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tyrimas ir nėra pakankamai plati, neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse. Dėl šios priežasties buvo įsteigtos dar dvi kontrolės institucijos: Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos, kurių kompetencija šiose konkrečiose srityse yra daug platesnė ir apima ne tik santykius, kylančius dėl netinkamo viešojo administravimo funkcijų vykdymo.

Seimo kontrolierių ir kitos žmogaus teisių kontrolierių institucijos – tai kitų valstybių patirties panaudojimas kuriant Lietuvoje veiksmingą žmogaus teisių apsaugos sistemą. 1998 m. Seimo kontrolierių įstatymas nustatė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių veiklos teisinius pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos organizacinę struktūrą ir įgaliojimus. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, priskirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.

Kaip vieną svarbiausių tarptautinių žmogaus teises garantuojančių institucijų reikėtų išskirti Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šis teismas veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Lietuva ratifikavo Konvenciją 1995 m. balandžio 27 d. (ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.). Norint kreiptis su peticija į Europos Žmogaus Teisių Teismą, svarbu, kad peticija atitiktų Konvencijoje suformuluotus reikalavimus: priimamos kiekvieno fizinio asmens, nevalstybinės organizacijos ar grupės asmenų peticijos, jeigu jose nurodoma, kad yra pažeistos Konvencijoje įtvirtintos teisės; nagrinėjami tik tie skundai, kuriuose yra skundžiama Konvenciją pasirašiusi ir ratifikavusi valstybė ir tik dėl tų faktų, kurie vyko po Konvencijos ratifikavo; nagrinėjami tik skundai dėl teisių ir laisvių, kurias garantuoja Konvencija ir jos protokolai; peticija bus priimta tik tada, jei buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės ir tik per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis valstybės institucijos (dažniausiai teismo) sprendimas, t. y. išnaudotos visos galimybės skųsti šį sprendimą valstybės institucijose.

Prie tarptautinių žmogaus teisių garantijų dar priskiriamos JTO Žmogaus teisių komisija, JTO Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, Europos Tarybos teisių komisaras.

7. Asmens pareigos

Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. „Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas nesiejamas su pareigų vykdymu”.

Konstitucijos 28 straipsnyje suformuluotas ypač svarbus konstitucinis žmogaus teisių principas, jame nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi viena pagrindinių asmens pareigų – ne tik laikytis Konstitucijos, įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, tai labai svarbus žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip tėvų pareiga (ir teisė) auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos iš.laikyti (K 38 str.), vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (K 38 str.), asmenims iki 16 metų pareiga mokytis (K 41 str.), asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (K 53 str.), kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (K 139 str.), piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (K 139 str.).

Reikėtų paminėti, kad asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucinėje doktrinoje ir konstitucijose paprastai neskiriamas didelis dėmesys. Nėra suformuoto ir vieningo pareigų katalogo. Tarptautinės teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus teisėms, asmens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio. Tarptautinėje žmogaus teisių doktrinoje jos nevaidina svaraus vaidmens.

Išvados

1. Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės – tai valstybės nustatytos, suteiktos ir garantuotos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti (teisės ir laisvės), siekiant užtikrinti, laisves jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą. Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

2. Konstitucines žmogaus laives ir teises galima grupuoti įvairiai pagal konstitucinių asmenų teisių ir laisvių esmę ir pobūdį ( t.y. pagal tai, kam apsaugoti ir ginti gamtos sukurtoms vertybėms ar visuomenės ir valstybės sukurtoms vertybėms – jos gali būti taikomos) ir turėtojams (subjektui), jas galima skirstyti į dvi grupes: 1. Prigimtinės universalios teisės tai kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės, kurios pagal savo esmę ir pobūdį įgyjamos gimstant, be to leidžia žmogui apsiginti ir apsisaugoti savo autonomiją nuo valstybės institucijų ar pareigūnų. 2. Specialiosios teisės – konkretaus žmogaus, turinčio tam tikrą pilietybę, tautybę, lytį ar amžių teisės, arba kiekvieno žmogaus teisės (pvz.kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą), yra išvestinė iš gimstant įgyjamų teisių kaip vertybių, bet jų tikslas nėra tiesiogiai apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės ar piktnaudžiavimo. Tokioms priskiriamos: Specialiosios politinės (pilietinės) teisės; Specialiosios ūkinės ir kultūrinės (socialinės) teisės.

3. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Viena iš garantijų yra – Konstitucija, kuri ne tik skelbia pagrindines žmogaus teises ir laisves, bet ji ir įstatymais nustato specialias teisines normas, leidžiančias kiekvienam piliečiui savo teises ir laisves ginti savarankiškai, tiek kreipiantis į valstybės kompotingas institucijas.

Kaip vieną svarbiausių tarptautinių žmogaus teises garantuojančių institucijų reikėtų išskirti Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šis teismas veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Prie tarptautinių žmogaus teisių garantijų dar priskiriamos JTO Žmogaus teisių komisija, JTO Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, Europos Tarybos teisių komisaras.

Naudota literatūra

Norminė literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992 m., Nr. 33 – 1014

2. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Konvencija // Valstybės žinios, 2000, Nr. 96 – 3016

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 01 24 d. Nutarimas „Dėl Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 4, 5 9, 14 str. ir jos Ketvirto protokolo 2 str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” // Valstybės Žinios, 1995 m Nr. 9 – 199

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 12 09 d. Nutarimas „Dėl Baudžiamojo kodekso 105 str. sankcijoje numatytos mirties bausmės” // Valstybės Žinios 1998 m., Nr. 109 – 3004,

Teisinė literatūra

1. Jočienė D. Europos žmonių teisių konvencij.os taikymas.- Vilnius: Eurigmas, 2001 m.

2. Lietuvos teisės pagrindai.- Vilnius.: Justitia, 2004 m.

3. Šileikis E. Konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004 m.

4. Žmogaus socialinė raida: vadovėlis aukštosioms mokykloms // Dr. Birmontienė T. Žmogaus teisės.- Vilnius: Homo Liber, 2001 m

5. Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje.- Vilnius: Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2005 m

6. www.manoteisės.lt..

Join the Conversation

×
×