poįstatyminiai aktai kaip konstitucinės teisės šaltiniai

VILNIAUS UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
VALSTYBINĖS TEISĖS KATEDRA

LIETUVOS RESPUBLIKOS POĮSTATYMINIAI AKTAI KAIP KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI
KURSINIS DARBAS

Vilnius 2001
TURINYS

1.Įvadas..............................3
2.Konstitucinės teisės šaltinių samprata, klasifikacija ir sistema......5
3.Poįstatyminių teisės aktų samprata, jų galiojimas.............9
4.Poįstatyminių teisės aktų rūšys:.....................11
Seimo nutarimai......................12
Vyriausybės nutarimai...................15
Prezidento dekretai.....................17
Ministro pirmininko potvarkiai, ministrų įsakymai......21
Savivaldybių tarybų sprendimai..............24
Vietinių valdymo institucijų vadovų teisės aktai......26
5.Išvados ..............................29
6.Reziume..............................31
7.Literatūros sąrašas...........................32

ĮVADAS

Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios sruktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą ir kita. Konstitucinė teisė, kaip ir ki itos teisės šakos, savo idėjų semiasi iš tam tikrų šaltinių. Šaltinis – tai tyrinėjimo bazė, leidžianti mokslui daryti įvairias išvadas, žinių išreiškimo forma. Šaltinių problemos tyrinėjimas padeda atskleisti, kaip mokslinės idėjos susiformavo, vystėsi, įgavo konstitucinių teisių pavidalą. Šaltiniuose yra tam tikros idėjos, kurios turi įtakos mokslo raidai, patvirtina arba paneigia mokslo teiginius.
Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių:
1)teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma).
2)teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę. Tai įvairūs vi isuomenės interesai, idėjos, įsitikinimai, tikslai. Jie lemia teisės normos atsiradimą. Kuriant teisės normą į juos visuomet atsižvelgiama.
3)teisės šaltiniais yra vadinami teisės pažinimo šaltiniai – įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose randame duomenų apie tam tikro laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę. Tai įstatymų tekstai, pa

apročių užrašai, teismų bylos, metraščiai ir kita.1
Taigi terminas teisės šaltinis apima teisės atsiradimą, jos galiojimą ir išraiškos būdą.
Konstitucinėje teisėje sąvoka teisės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą. Tokiais teisės šaltiniais remiasi teismai, priimdami sprendimus.
Šiame darbe apibūdinamas konstitucinės teisės šaltinių terminas, jų klasifikavimas, sistema, išskiriama ir detaliau aptariama poįstatyminių aktų kaip konstitucinės teisės šaltinių sąvoka, jų rūšys, nagrinėjamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimų, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių, ministrų įsakymų, savivaldybių tarybų sprendimų ir vietinių valdymo institucijų vadovų įsakymų teisinė galia, funkcijos bei santykis su Lietuvos Respublikos Konstitucija – pagrindiniu valstybės įstatymu ir konstitucinės teisės šaltiniu.
Darbe remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymu, Lietuvos Respublikos Pr rezidento, Vyriausybės įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo statutu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymais, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymais bei kitais norminiais teisės aktais.

KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIŲ SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

Apibrėžiant konstitucinės teisės šaltinio sąvoką, skiriami pozityvistinis ir sociologinis požiūriai. Pozityvistiniu požiūriu konstitucinės teisės šaltiniai – valstybės institucijų teisinė kūryba, teisės aktai, kuriuose įtvirtinamos teisės normos. Tai teisės normos išraiška. Teisės norma objektyvizuojama. Pagrindiniu konstitucinės teisės šaltiniu laikoma konstitucija. Sociologiniu požiūriu konstitucinės teisės šaltinis – ne ti

ik aktai, bet ir atitinkamos teisės normos atsiradimo priežastys, įvairūs visuomenės interesai, idėjos, tikslai, lemiantys teisės normos atsiradimą. Šiuo aspektu pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis yra prigimtinė teisė.
Pagal teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo būdą (formą) skiriami trys klasikiniai konstitucinės teisės šaltiniai (formos): konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas. Dabar daugelyje demokratinių valstybių savarankišku konstitucinės teisės šaltiniu pripažįstamos ir tarptautinės sutartys2. Konstitucinės teisės šaltiniais gali būti laikomos ir žinomų mokslininkų teisininkų pažiūros, nes tai nėra nauja. Pavyzdžiui, romėnų teisininkų nuomonė ir sudarytos teisės formulės buvo pripažįstamos visuotinai privalomomis normomis, jomis vadovavosi teismai, priimdami sprendimus.
Konstitucinės teisės šaltiniai sudaro vieningą, santykiškai uždarą ir organiškai susijusią sistemą, todėl konstitucinės teisės šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai baigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visumą3.
Pagal kilmę konstitucinės teisės šaltiniai gali būti skirstomi į prigimtinius ir pozityvistinius, o pastarieji dar į pirminius (pavyzdžiui, konstitucija kaip teisės aktas) ir išvestinius (pavyzdžiui, poįstatyminiai teisės aktai).
Konstituciniai teisės šaltiniai yra esminiai, t.y. abstrakčiai suformuluoti fundamentalūs principai (pavyzdžiui, visuomenės kaip kolektyvinės bendruomenės valia, respublikos, atviros visuomenės principai), ir formalūs, t.y. turintys atitinkamą formą, įtvirtinti kokiame nors teisės akte.
Konstituciniai teisės šaltiniai esti privalomi ir neprivalomi (pavyzdžiui, Lietuvoje neprivalomas teisės šaltinis yra teisės doktrina).
Vieni konstitucinės teisės šaltiniai yra rašytiniai, kiti – nerašytiniai. Pastariesiems priklauso konstituciniai papročiai, iš da
alies prigimtinė teisė, Konstituciniame Teisme besiformuojanti teisės doktrina, teismų praktika, jurisprudencijos atstovų formuojama doktrina.
Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti materialieji, t.y. įtvirtinantys materialiosios konstitucinės teisės normas, ir proceso, t.y. įtvirtinantys materialiųjų konstitucinės teisės normų įgyvendinimo būdus ir formas.
Pagal apimtį ir taikymo pobūdį konstitucinės teisės šaltiniai (norminiai teisės aktai) gali būti skirstomi į bendrojo galiojimo, riboto galiojimo ir išimtinio (ypatingo) galiojimo. Bendrojo galiojimo norminiai teisės aktai galioja visoje valstybės teritorijoje ir yra privalomi visiems valstybės teritorijoje esantiems gyventojams. Riboto galiojimo norminiai teisės aktai galioja tam tikroje valstybės teritorijos dalyje arba yra skirti tam tikram asmenų ratui. Išimtinio galiojimo norminiai teisės aktai galioja esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, karo, stichinių nelaimių atvejais)4.
Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes konstitucinės teisės šaltiniai gali būti klasifikuojami horizontaliai, pavyzdžiui, rinkimų teisės, pilietybės teisės šaltiniai ir kiti, o pagal teisinę galią- vertikaliai, pavyzdžiui, konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai.
Atsižvelgiant į teisės šaltinių pobūdį, pasaulio teisinės sistemos yra priskiriamos prie anglų – amerikiečių (bendrosios teisės) arba romanų – germanų (kontinentinės) teisės šeimos. Iš jų įtakingiausia ir labiausiai paplitusi yra romanų – germanų teisės tradicija. Čia pagrindiniu teisės šaltiniu pripažįstami norminiai teisės aktai, grupuojami hierarchijos tvarka, tai reiškia, kad aukštesnės teisinės galios įstatymams negali prieštarauti mažesnės teisinės galios įstatymai, o pastariesiems – poįstatyminiai teisės aktai. Privalomais teisės šaltiniais la
aikomi konstitucija, kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, o neprivalomi teisės šaltiniai – tai teismo precedentai bei doktrina. Bendrosios teisės tradicijai būdinga atriboti statutinę teisę ir bendrąją teisę. Svarbiausiu teisės šaltiniu pripažįstamas teismo precedentas – teismo sprendimas, priimtas konkrečioje byloje ir tapęs privalomu kitiems tos pačios arba žemesnės instancijos teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas. Pripažįstama, kad įstatymai teisės šaltinių sistemoje turi didžiausią galią, bet praktiškai teisės šaltinių hierarchiją bendrosios teisės valstybėse nustato teismai, spręsdami konkrečius ginčus. Iškilus konfliktinei situacijai, pirmenybė teikiama aukštesniam pagal hierarchiją teismui, žemesnio teismo precedentą gali atmesti tik aukštesnės teismo institucijos. Privalomais konstitucinės teisės šaltiniais yra laikomi visi konstitucinės teisės mokslo pripažįstami šaltiniai: konstitucija, įstatymai (statutai), teismo precedentai, konstituciniai papročiai ir tradicijos, doktrina.
Kadangi Lietuvos konstitucinė teisė priklauso kontinentinės teisės tradicijai, pagrindiniu teisės šaltiniu joje pripažįstamas norminis teisės aktas. Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra susiję tarpusavyje, konkretina, papildo vieni kitus. Svarbiausias Lietuvos konstitucinės teisės ypatumas kaip ir visos kontinentinės teisės šeimos yra teisės šaltinių hierarchija. Būtent ji sudaro prielaidas kurti tarpusavyje suderintą, vieningą, išvengiančią kolizijų ir spragų teisės sistemą.
Pagal teisės šaltinių kilmę, jų tarpusavio santykį ir jose įtvirtintų teisės normų teisinę galią galima teigti, kad konstitucinės teisės šaltinių sistemą sudaro:
prigimtinė teisė,
Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas,
Konstitucijos sudedamosios dalys bei pataisos,
įstatymai,
poįstatyminiai aktai,
Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys,
Konstitucinio Teismo nutarimai.
Šios konstitucinės teisės sistemos pagrindimas yra iš dalies įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipnyje: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, 7 straipsnio pirmojoje dalyje: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai” bei 138 straipsnio trečiojoje dalyje: “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.”
POĮSTATYMINIŲ TEISĖS AKTŲ SAMPRATA, JŲ GALIOJIMAS

Poįstatyminiai teisės aktai – tai įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais kompetetingų institucijų priimami norminiai teisės aktai, atitinkantys įstatymus, detalizuojantys ir konkretizuojantys įstatymuose nustatytas teisės normas, užtikrinantys įstatymų įgyvendinimą. Poįstatyminiai aktai paprastai yra valdymo aktai, leidžiami institucijų, neturinčių įstatymų leidybos teisės, dažniausiai tai yra valdymo ir vietos savivaldos institucijos. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, poįstatyminiai aktai sudaro daugumą teisės aktų sistemoje. Kaip vieną pagrindinių poįstatyminių aktų gausybės priežasčių galima būtų paminėti vykdomosios valdžios įtakos valstybės valdyme stiprėjimą. Palyginti su įstatymu, poįstatyminių aktų teisinė galia ir reikšmė yra mažesnė, jais įgyvendinamos teisės normos, tačiau tokie teisės aktai negali pakeisti įstatymų ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia prilygtų įstatymo normoms. Poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo išleistiems įstatymams, o tuo labiau keisti įstatymo normų, jų turinio.
Poįstatyminių aktų galiojimo laikas- tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia, arba data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuoluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti, gali būti laikoma nuo akto priėmimo momento, nuo akto patvirtinimo dienos (įstaigų, įmonių išleisti teisės aktai įsigalioja, kai juos patvirtina tos įmonės ar įstaigos vadovas), kitą dieną po paskelbimo “Valstybės žiniose” (Prezidento dekretai, Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, Konstitucinio Teismo nutarimai)5. Lietuvos Respublikos teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 70-72 straipsniai bei Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”: Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, taip pat Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ir vyriausybės įstaigų teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo “Valstybės žiniose”, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita jų įsigaliojimo data (5-6,8str.); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ar potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (8str.); Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja paskelbimo “Valstybės žiniose”, Seimo leidinyje, Lietuvos laikraščiuose ar per Lietuvos telegramų agentūrą dieną; savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietos spaudoje, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo data (11str.)6. Poįstatyminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai baigiasi nurodytas teisės akte galiojimo laikas, kompetetinga valstybės institucija išleidžia kitą teisės aktą ir juo tiesiogiai panaikina norminį teisės aktą, išleidžiamas kitas teisės aktas, reguliuojantis tuos pačius visuomeninius santykius, Konstitucinis Teismas pripažįsta teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai7.

POĮSTATYMINIŲ AKTŲ RŪŠYS

Poįstatyminiai aktai paprastai yra klasifikuojami pagal juridinę galią, tai yra pagal juos sukūrusių teisėkūros subjektų kompetenciją ir teisėkūros procedūrų tipą8. Lietuvos teisės šaltinių sistemoje galima išskirti tokias poįstatyminių aktų rūšis:
Seimo nutarimai;
Valstybės vadovo išleisti teisės aktai( įsakai, dekretai);
Vyriausybės priimti teisės aktai( nutarimai);
Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos;
Ministerijų, departamentų instrukcijos ir įsakymai;
Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais pripažįstama, kad Seimo priimami įstatymai, nutarimai, Prezidento dekretai ir Vyriausybės nutarimai prieštarauja Konstitucijai;
Vietinio valdymo institucijų teisės aktai( apskrities viršininkų įsakymai);
Vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai( savivaldybių tarybų sprendimai, savivaldybių valdybų nutarimai ir potvarkiai, savivaldybių valdybos skyrių vadovų įsakymai, turintys bendrųjų teisės normų).
Toliau šiame darbe bus plačiau ir išsamiau analizuojami dauguma svarbiausių poįstatyminių aktų.

SEIMO NUTARIMAI

Seimo nutarimai- tai tokie Seimo priimti norminiai teisės aktai, kuriuose detalizuojamos, konkretinamos įstatymuose įtvirtintos konstitucinės teisės normos, nustatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka. Seimo nutarimai, kaip ir įstatymai, priimami balsuojant elektronine balsų skaičiavimo sistema. Taip pat yra balsuojama dėl atskirų svarstomo klausimo nuostatų, protokolinių nutarimų ir sesijos darbų programos, posėdžių darbotvarkės bei kitų klausimų. Duomenys apie kiekvieno Seimo nario balsavimą yra vieši. Posėdžio pirmininkui nutarus, dėl šių klausimų gali būti balsuojama rankos pakėlimu. Seimo nutarimai ir kiti Seimo sprendimai priimami Seimo posėdžiuose paprasta (t.y. daugiau kaip pusės) posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, išskyrus specialius Konstitucijos ir Seimo statuto numatytus atvejus. Seimo nutarimus pasirašo Seimo pirmininkas arba jo įgaliotas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Seimo nutarimai išsiunčiami Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Aukščiausiajam Teismui, valstybės kontrolieriui, o prireikus ir kitų valstybės institucijų vadovams bei savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jų pasirašymo9.
Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą, Seimas: 1) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai (Seimas 2000m. spalio 26d. nutarimu “Dėl Ministro Pirmininko kandidatūros” pritarė Respublikos Prezidento teikiamai R. Pakso kandidatūrai į Ministro Pirmininko pareigas), 2) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti (Lietuvos Respublikos Seimas, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu ir 92 straipsnio penktąja dalimi, 2000m. lapkričio 9d. nutarimu pritarė Ministro Pirmininko Rolando Pakso pateiktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programai), 3) sudaro Seimo komitetus, ir tvirtina jų pirmininkus bei šių pavaduotojus (2000m spalio 26d. Seimo nutarimas “Dėl Seimo komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų patvirtinimo”, 2000m. lapkričio 9d. nutarimas “Dėl Seimo Europos reikalų komiteto sudėties patvirtinimo”), pripažinus būtinybę, gali sudaryti nuolat veikiančias komisijas specialioms problemoms nagrinėti arba sudaryti laikinąsias tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas kokiam nors klausimui ištirti, parengti ar kitiems Seimo pavedimams atlikti (2000m gruodžio 14d. nutarimas “Dėl Seimo NATO reikalų komisijos sudarymo”, 2000m. lapkričio 30d nutarimas “Dėl šeimos ir vaiko reikalų komisijos sudarymo”), 4) sudaro sesijos darbų programą Seimo statuto numatyta tvarka, 5) skiria Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus, taip pat skiria valstybės pareigūnus, kuriuos numato Konstitucija ir įstatymai (Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsniu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2000 m. gruodžio 5 d. dekretą Nr. 1105, 2000m. gruodžio 12d. išleido nutarimą “Dėl pritarimo A.Klimavičiaus skyrimui Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru”). Seimas taip pat sprendžia, ar pritarti Respublikos Prezidento skiriamų teisėjų ir valstybės pareigūnų kandidatūroms, jeigu tai numato Konstitucija ir įstatymai (vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2000 m. gruodžio 5 d. dekretą Nr. 1107, 2000m. gruodžio 19d. išleido nutarimą “Dėl pritarimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kandidatūroms”), 6) leidžia nutarimus dėl nepasitikėjimo Vyriausybe, Ministru Pirmininku ar kitu ministru. Seimas taip pat tvirtina aukštųjų mokyklų statutus, pavyzdžiui, 2000m. spalio 17d. nutarimas “Dėl Vytauto Didžiojo universiteto statuto patvirtinimo”, Lietuvos Banko ūkinių ir bendrųjų išlaidų ir pajamų sąmatas ir pan.
Seimo nutarimų reglamentavimo sfera pakankamai plati, todėl tokių aktų išleidžiama daug. Tačiau reikėtų pažymėti, kad dabar šių aktų leidžiama mažiau, kadangi vis dažniau įstatymų įgyvendinimo tvarka nustatoma pačiuose įstatymuose ir nebereikia papildomų Seimo nutarimų.

VYRIAUSYBĖS NUTARIMAI

Konstitucijos 95 straipsnyje įtvirtinama, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės nutarimai yra valdymo reglamentiniai ir valdymo individualūs aktai. Pirmieji- bendro pobūdžio, adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui, neindividualizuoti. Juose yra normos, sukuriančios, pateikiančios elgesio taisykles, todėl Vyriausybės išleisti valdymo reglamentiniai aktai laikytini konstitucinės teisės šaltiniu. Antrieji nenumato elgesio taisyklių, todėl nėra konstitucinės teisės šaltiniai. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras pirmininkas ir tos ministerijos, kurios valdymo sritį reguliuos naujai priimtas nutarimas10 (pvz. 2001m. kovo 29d. Lietuvos Respublikos nutarimą Nr.342 “Dėl įgaliojimų Kultūros ministerijai suteikimo” pasirašė Ministras pirmininkas R.Paksas ir kultūros ministras G.Kėvišas, 2001m. kovo 30d. Lietuvos Respublikos nutarimą Nr.352 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui” pasirašė Ministras pirmininkas R.Paksas ir vidaus reikalų ministras V.Markevičius). Vyriausybės funkcijos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme. Lietuvos Respublikos Vyriausybė leidžia nutarimus dėl konstitucinės santvarkos saugojimo, Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybės užtikrinimo, krašto reikalų, valstybės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų ir nacionalinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Seimo patvirtintą Vyriausybės programą, koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Vyriausybės nutarimai reglamentuoja disponavimą valstybiniu turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką. Vyriausybė leidžia teisės aktus dėl teikimo Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Vyriausybė steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas ir įstaigas prie ministerijų, tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų bei įstaigų prie ministerijų nuostatus, organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose, įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje, skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis. Atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, Vyriausybė leidžia nutarimus dėl siūlymų Respublikos Prezidentui teikimo dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo.
Vyriausybė priima nutarimus spręsdama valstybės valdymo reikalus, todėl daugelis jų turėtų būti administracinės teisės šaltiniai. Tačiau iš visų poįstatyminių teisės aktų daugiausia konstitucinės teisės normų yra Vyriausybės nutarimuose. Tą rodo Konstitucinio Teismo praktika: Konstitucinis Teismas dažnai sprendžia Vyriausybės nutarimų konstitucingumo klausimą11.

PREZIDENTO DEKRETAI

Pagal Konstitucijos 85 straipsnį Lietuvos Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Respublikos Prezidento dekretai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu dekretuose nenurodyta kita jų įsigaliojimo data.

Pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 15-16 straipsnius12, Prezidento dekretai gali būti kontrasignuoti ir nekontrasignuoti. Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo (pvz., 2000m. rugsėjo 27d. LR Prezidento dekretas “Dėl V.P.Plečkaičio skyrimo Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Gruzijos Respublikai”), dėl aukščiausių karinių laipsnių suteikimo, dėl nepaprastosios padėties skelbimo įgyja galią, kai juos pasirašo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, dėl aukščiausių diplomatinių rangų ir specialių vardų teikimo – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (2000m. lapkričio 16d. LR Prezidento dekretas “Dėl Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus diplomatinio rango suteikimo G.Čekuoliui”), dėl Lietuvos Respublikos pilietybės teikimo – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.
Prezidentas leidžia daugybę dekretų, kurie nėra kontrasignuojami. Pagal Konstitucijos 84 straipsnį, Lietuvos Respublikos Prezidentas leidžia dekretus užsienio politikos klausimais, dekretus dėl teikimo Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis (2000m. lapkričio 9d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas “Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kipro Respublikos Vyriausybės sutartį dėl tarptautinio keleivių ir krovinių vežimo kelių transportu”), dėl Ministro Pirmininko kandidatūros teikimo Seimui (Lietuvos Respublikos Prezidentas 2000m. spalio 23d. dekretu “Dėl Ministro Pirmininko kandidatūros” teikė LR Seimui svarstyti R.Pakso kandidatūrą į LR Ministro Pirmininko pareigas), Ministro Pirmininko skyrimo (2000m. spalio 27d. LR Prezidento dekretas “Dėl R.Pakso skyrimo LR Ministru Pirmininku), atleidimo bei Vyriausybės sudėties patvirtinimo, Vyriausybės atsistatydinimo (2000m. lapkričio 9d. LR Prezidento dekretas “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsistatydinimo”), ministrų skyrimo ir atleidimo bei ministrų atsistatydinimo priėmimo, taip pat kitų įstatymų numatytų valstybės pareigūnų skyrimo ir atleidimo (2000m. gruodžio 12d. LR Prezidento dekretas “Dėl A.Klimavičiaus skyrimo Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru”). Valstybės vadovas savo leidžiamais dekretais teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką, skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Lietuvos Respublikos Prezidentas leidžia dekretus dėl apygardų ir apylinkių teismų teisėjų ir jų pirmininkų skyrimo (2000m. gruodžio 5d. dekretu “Dėl apygardos administracinio teismo teisėjo skyrimo” Lietuvos Respublikos Prezidentas paskyrė S.Bagdonavičių Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėju), perkėlimo į kitą darbo vietą (2000m. gruodžio 5d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Šiaulių apygardos teismo teisėjas E.Gedvilas perkeltas darbui į Šiaulių apygardos administracinį teismą), įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus, taip pat teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretais teikia Seimui Valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą, gali teikti Seimui nepasitikėjimą jais, Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą. Ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju valstybės vadovas priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, mobilizacijos ir pateikia juos tvirtinti Seimui, įstatymo numatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį (kad toks dekretas įgytų galią, jis turi būti pasirašytas Ministro Pirmininko) ir pateikia šį sprendimą Seimui tvirtinti. Lietuvos Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, bet pagal Konstitucijos 85 straipsnį, tokį dekretą turi pasirašyti vidaus reikalų ministras. Reikėtų paminėti, kad valstybės vadovas taip pat leidžia dekretus dėl valstybinių apdovanojimų skyrimo (2000m. lapkričio 22d. dekretu Nr.1094 Lietuvos Respublikos Prezidentas skyrė Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordiną Lietuvos Respublikos konsului Vokietijos Federacinėje Respublikoje J.Gramke), malonės nuteistiesiems teikimo (2000m. rugpjūčio 11d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr.977 “Dėl malonės suteikimo”).
Dauguma Lietuvos Respublikos Prezidento dekretų yra individualaus nenorminio pobūdžio teisės aktai. Šia prasme jie nėra konstitucinės teisės šaltiniai. Tačiau Prezidentas yra vykdomosios valdžios sudedamoji dalis, valstybės vadovas ( LR Konstitucijos 77 straipsnis), ir jo leidžiami dekretai gali inicijuoti tam tikro teisės akto pakeitimą ar priėmimą (pvz., įstatymo grąžinimas Seimui pakartotinai svarstyti), todėl jie priklauso konstitucinės teisės šaltiniams.
LR Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, kad ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Diskutuotina, ar toks dekretas dėl nepaprastosios, karo padėties yra konstitucinės teisės šaltinis, ar jame yra teisės normos. Pagal karo padėties įstatymą13, karo padėties atveju LR piliečių ir užsieniečių teisės ir laisvės yra apribojamos, tad galima teigti, kad LR Prezidento dekretas dėl karo padėties įvedimo įtvirtina tam tikrą teisės normą ir sukuria tam tikras teises ir pareigas, todėl yra teisės šaltinis. O kadangi Prezidento teisė įvesti karo padėtį tiesiogiai įtvirtinta Konstitucijoje, nutarimai dėl karo padėties įvedimo laikytini konstitucinės teisės šaltiniais.

MINISTRO PIRMININKO POTVARKIAI, MINISTRŲ ĮSAKYMAI

Ministras Pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus – pavedimus, įforminamus rezoliucijomis. Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Ministras Pirmininkas leidžiamais teisės aktais skiria ir atleidžia iš pareigų Vyriausybės kanclerį, jo pavaduotojus, kitus Ministro Pirmininko aparato politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriamus valstybės tarnautojus ir kitus Ministro Pirmininko skiriamus pareigūnus, pareiškęs nepasitikėjimą jais, Vyriausybės sekretorių, Vyriausybės kanclerio teikimu skiria ir atleidžia iš pareigų Vyriausybės įstaigų – departamentų prie Vyriausybės vadovus, teisės aktų numatytais atvejais, ministro teikimu – departamentų prie ministerijos vadovus bei jų pavaduotojus (departamento vadovo teikimu), ministru teikimu skiria ir atleidžia iš pareigų viceministrus, nustato jų skaičių. Vyriausybės sekretoriaus teikimu Ministras Pirmininkas skiria ir atleidžia iš pareigų Vyriausybės įstaigų – inspekcijų, tarnybų ir kitų įstaigų vadovus, teikia Vyriausybei siūlymus dėl apskričių viršininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų, apskričių viršininkų teikimu skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkų pavaduotojus. Ministras Pirmininkas skiria Vyriausybės įstaigų vadovams ir kitiems Ministro Pirmininko skiriamiems valstybės tarnautojams bei pareigūnams drausmines nuobaudas, skatina, nustato atlyginimų priedus apskričių viršininkams, Vyriausybės atstovams, taip pat Vyriausybės įstaigų vadovams, ministrų teikimu – viceministrams, taip pat kitiems Ministro Pirmininko skiriamiems valstybės tarnautojams bei pareigūnams. Ministras Pirmininkas leidžia dekretus dėl įgaliojimų derėtis ir pasirašyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, atstovauti Vyriausybei Konstituciniame Teisme ir kituose teismuose suteikimo. Daug Ministro Pirmininko potvarkių yra susiję su Vyriausybės posėdžių kvietimu, jų darbotvarkės nustatymu ir patvirtinimu bei Vyriausybės veiklos organizavimu. Ministro Pirmininko kompetencijai priskirtinas ir vyriausybinių delegacijų oficialiems vizitams į kitas šalis, taip pat dalyvauti tarptautiniuose kongresuose, konferencijose, sesijose sudarymas.
Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais. Ministras leidžia įsakymus ir įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi. Ministro leidžiami įstatymai ir kiti teisės aktai registruojami Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Įsakymus ir kitus teisės aktus pasirašo ministras. Prireikus keli ministrai gali leisti bendrus įsakymus arba įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus. Ministras teikia Vyriausybei įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, užtikrina Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimų vykdymą, teikia Ministrui Pirmininkui siūlymus dėl viceministrų skyrimo ir atleidimo iš pareigų, dėl drausminių nuobaudų jiems skyrimo ar jų skatinimo, teikia Vyriausybei departamento, tarnybos ar inspekcijos nuostatų projektus, tvirtina ministerijos adminstracijos padalinių, taip pat departamentų, tarnybų ir inspekcijų prie ministerijos, kitų jos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų, valstybės įmonių nuostatus, ministerijos sekretoriaus teikimu tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir etatų sąrašą, skiria ir atleidžia iš pareigų ministro politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriamus valstybės tarnautojus (išskyrus viceministrus), ministerijos sekretorių, įstaigų prie ministerijos, ministerijos įsteigtų ar jai pavaldžių įstaigų, valstybės įmonių vadovus.
Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų leižiami teisės aktai dažniausiai yra šakinio pobūdžio norminiai teisės aktai, leidžiami siekiant nustatyti tam tikros šakos valstybės institucijų veiklos tvarką14, pavyzdžiui, Vidaus reikalų, Finansų ar kitos ministerijos teisės aktai. Tačiau yra nemažai ministerijų bei dapartamentų leidžiamų teisės aktų, kurie yra privalomi asmenims ir organizacijoms, neįeinančioms į tų ministerijų sistemą. Tokio privalomojo pobūdžio šie aktai yra todėl, kad įstatymas arba aukščiausia valdžios institucija tiesiogiai suteikia ministerijoms teisę leisti platesnio pobūdžio norminius aktus. Todėl būtent tie Ministro Pirmininko ar ministrų leidžiami teisės aktai, kurie sukuria normas, privalomas ir asmenims ar organizacijoms, neįeinančioms į Ministro Pirmininko ar ministro kompetencijai priklausančią sistemą, turėtų būti laikomi konstitucinės teisės šaltiniais.

SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ SPRENDIMAI

Pagal Konstitucijos 119 straipsnį, savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Kai kuriose valstybėse vietos savivaldos institucijos įgyvendina valstybės valdžią, todėl ir jų leidžiami teisės aktai laikomi konstitucinės teisės šaltiniu, tačiau, pagal Konstituciją, Lietuvoje valstybės valdžią įgyvendina tik Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, todėl savivaldybių tarybų sprendimų priklausymas konstitucinės teisės šaltiniams diskutuotinas. Vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai laikytini konstitucinės teisės šaltiniais tais atvejais, kai juose formuluojamos bendrosios elgesio taisykės, reguliuojančios visuomeninius santykius, susijusius su valstybės deleguota kompetencija15. Diskutuotina, ar savivaldybių tarybų sprendimai yra konstitucinės teisės šaltiniai, dar ir dėl to, kad tai yra poįstatyminiai aktai, kurie turi atitikti įstatymus ir Vyriausybės nutarimus – kitus poįstatyminius aktus, t.y. savivaldybių tarybų leidžiami teisės aktai yra antriniai poįstatyminiai aktai, todėl labiau priskirtini administracinės teisės aktams. Tačiau Konstitucijos 119 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinamos savivaldybių tarybos ir jų sprendimai kaip teisės aktai, vadinasi, galima manyti, kad savivaldybių tarybų sprendimai priklauso konstitucinės teisės šaltiniams.

Pagal vietos savivaldos įstatymą16, savivaldybės institucijos gali turėti savarankišką arba valstybės deleguotą kompetenciją (pvz., santuokos įteisinimas, rinkimų organizavimas). Savivaldybių tarybų sprendimai gali būti bendrojo ir individualaus pobūdžio. Savivaldybių tarybų priimamų teisės aktų reguliavimo dalykas labai įvairus: tai aktai dėl vietos biudžeto, dėl gamtos apsaugos, viešosios tvarkos, komunalinio ūkio plėtros, vietinių rinkliavų, mokesčių bei rinkliavų lengvatų nustatymo ir pan. Tai lokalūs aktai, kuriuos privaloma vykdyti visoms įstaigoms, įmonėms, pareigūnams, veikiantiems savivaldybei priskirtoje teritorijoje.

VIETINIŲ VALDYMO INSTITUCIJŲ VADOVŲ TEISĖS AKTAI

Pagal Konstitucijos 123 straipsnį, aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė. Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdo, t.y. prižiūri, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami pareigūnai – Vyriausybės atstovai. Aukštesniųjų administracinių teritorinių vienetų teisės aktus turi teisę leisti apskrities viršininkas. Apskrities viršininkas į šias pareigas priimamas be konkurso, jį skiria Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu17. Apskrities višininkas turi teisę dalyvauti savivaldybių tarybų bei valdybų posėdžiuose, įspėti apie svarstomų sprendimų projektuose esančius prieštaravimus įstatymams bei kitiems teisės aktams, o jeigu yra atitinkamas pagrindas, siūlyti sustabdyti teisės akto priėmimą, nagrinėti savivaldos institucijų priimtus teisės aktus, pažeidžiančius įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, ir priimti dėl jų sprendimus pagal savo įgaliojimus18. Apskrities viršininkas, nusprendęs, kad savivaldybės tarybos ar valdybos sprendimas, mero potvarkis, savivaldybės kontrolieriaus sprendimas, administratoriaus ar seniūno įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams ar kitiems teisės aktams arba kai savivaldos institucijos neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, savo įgaliojimus įgyvendina viena iš šių formų pasirinktinai:
1) rašo motyvuotą teikimą savivaldos institucijos, kuri priėmė sprendimą, potvarkį ar įsakymą, vadovui, siūlydamas tą teisės aktą nedelsiant sustabdyti, svarstyti jo pakeitimo ar panaikinimo klausimą, ir apie tai praneša aukštesniajai savivaldos institucijai (tarybai, valdybai, merui). Apie teikimo svarstymo rezultatus savivaldos institucijos privalo pranešti Vyriausybės atstovui: dėl savivaldybės tarybos sprendimo – per savaitę po artimiausio tarybos posėdžio, dėl savivaldybės valdybos ir nekolegialiai priimtų aktų – per 2 savaites po teikimo gavimo;
2) savo potvarkiu sustabdo įstatymams prieštaraujančio teisės akto vykdymą, teikia motyvuotą reikalavimą šį teisės aktą priėmusiai institucijai, kuri privalo reikalavimą apsvarstyti artimiausiame posėdyje ir dėl jo priimti sprendimą;
3) rašo savivaldybės tarybai, valdybai ar merui įsakymą, kad šie neatidėliodami įgyvendintų įstatymą, vykdytų Vyriausybės nutarimą, ir prašo jo nustatytu laiku raštu pranešti apie įsakymo įvykdymą19.
Jeigu savivaldybės taryba, valdyba, meras, kitas savivaldybės pareigūnas nevykdo apskrities viršininko įsakymo įgyvendinti įstatymus, vykdyti Vyriausybės sprendimus, kitus teisės aktus, taip pat jeigu šios institucijos per artimiausią posėdį (meras per penkias darbo dienas) nepanaikina savo ar joms pavaldžių institucijų ar pareigūnų (valdybos, mero, savivaldybės kontrolieriaus, administratoriaus, seniūno) neteisėtų teisės aktų arba priima naują prieštaraujantį įstatymams aktą, Vyriausybės atstovas per 10 dienų apskundžia šiuos aktus ar pareigūnų veiksmus arba neveikimą teismui, o apie Vyriausybės sprendimo nevykdymą praneša Vyriausybei20.
Kaip ir savivaldybių tarybų sprendimai, apskrities viršininko įsakymai ir potvarkiai yra antriniai poįstatyminiai teisės aktai. Jie turi atitikti ne tik Seimo priimtus įstatymus, bet ir Vyriausybės nutarimus bei Prezidento dekretus. Šie teisės aktai galioja tik tam tikro administracinio vieneto teritorijoje ir skirti jos gyventojams. Ar apskrities viršininko įsakymas bus konstitucinės teisės šaltinis, priklauso nuo visuomeninių santykių reglamentavimo srities.

IŠVADOS

SUMMARY

Constitutional law is the fundamental branch of the national law. It includes relevant legal regulations, which adjust social relations arising when the nation is creating the state or any individual is realizing his rights. Constitutional law, as all branches of law, gets ideas from certain sources of law. The source of law may be defined as the way of consolidation of legal regulations, the factor, which influences the arising of constitutional law, and varies written documents and works of scientists.
The sources of constitutional law make a system, which includes natural law, Constitution, its parts and amendments, laws, after-statutory deeds, international agreements, resolutions of Constitutional Court. After-statutory deeds must be analysed strictly and more detailed because of the increasing of the executive power, which has strongly influenced the government of the state during the past years.
After-statutory deeds are the statements, passed according to the laws by competent institutions, which have not got the legislative power. Usually such institutions are government and self-government institutions at a certain areas. After-statutory deeds detail and give more concrete expression to laws. The validity and the meaning of such statements is lower comparing with laws. After-statutory deeds must not contradict the Constitution and laws; they can not change statements and content of laws.
In Lithuanian law there are such groups of after-statutory deeds: resolutions of Seimas, decrees of President, decrees or resolutions of Prime Minister, orders of ministers, certain resolutions of Constitutional Court, orders of the chief of a rural district and decisions of Councils of self-governments.
Quite often there is a discussion if a certain group of after-statutory deeds is the source of constitutional law. In general, only those after-statutory deeds, which consolidate rules and create new principles or statements, compulsory to people or organizations, can be defined as the sources of constitutional law.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
NORMINIAI TEISĖS AKTAI:
Lietuvos Respublikos Konstitucija// Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992, Nr.33-1014.
Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas// Valstybės žinios. 1995, Nr.41-991.
Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro įstatymas// Valstybės žinios. 1995, Nr.41-992.
Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas// Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės žinios. 1993, Nr.5-89.
Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas// Valstybės žinios. 1998, Nr.51-1392.
Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas// Valstybės žinios. 1994, Nr.53-996.
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas// Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės žinios. 1992, Nr.221-635.
Lietuvos Respublikos Seimo statutas// Valstybės žinios. 1999, Nr.5-97.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas// Valstybės žinios. 1994, Nr.55-1049; nauja redakcija: 2000, Nr.91-2832.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas// Valstybės žinios. 1994, Nr.43-772.
SPECIALIOJI LITERATŪRA:
Vaitiekienė E., Vindrikaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. Vilnius, 2001.
Dicey A.V. Konstitucinės teisės studijų įvadas. Vilnius, 1998.
Stačiokas R. Vietos savivalda. Vilnius, 1992.
Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000.
Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000.

Leave a Comment