Konstituciniai valdzios remai

I. KONSTITUCINIAI VALDŽIOS RĖMAI

1. Konstitucionalizmo bruožai ir konstitucijų politinė reikšmė

Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių
norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.
Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią
galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,
įtvirtina politikos pagrindus.

Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš du
šimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius
santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du
tūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikinių
konstitucijų pirmtakai.

Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriaus
išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, nnovellal
constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos
laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės
normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijų
valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais),
dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų
sprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arba
besiginčijančioms pusėms).

Viduramžių Vakarų Europos teisiniai aktai atspindėjo to meto politinį,
socialinį – ekonominį gyvenimą ir visuomenės teisinės sąmonės lygį.

Pagrindinės senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisės
požymis buvo nelygios, nevienodos
gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai
socialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas.

Esminį poveikį konstitucionalizmo rraidai padarė XVII-XVIII a.
politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje,
istorinėje literatūroje dar vadinami revoliucijomis. Revoliucijų
laikotarpiu ir tuojau pat po jų greta einamųjų, paprastų įstatymų pasirodė
ir išskirtinių rūšių įstatymai – konstitucijos.

Konstituciniams aktams, teisiškai įtvirtinantiems valstybės valdžios
organizaciją ir įgyvendinimo būdus, yra pripažįstama p

pagrindinio valstybės
įstatymo reikšmė, didžiausias teisinis autoritetas. Konstitucijų
(lot.constitutio- nustatymas) pasirodymas buvo grindžiamas plačiai
konstitucinėje teisėje paplitusia teorija apie steigiamąją ir įsteigtąją
valdžias, pagal kurią tik tauta turinti suverenią galią sukurti valstybę ir
nustatyti jos pagrindus; šią galią tauta deleguojanti specialiai
išrinktiems savo atstovams, sudarantiems steigiamąją valdžią, kuri
valstybės įkūrimo faktą teisiškai įtvirtina konstitucijoje, o jau
konstitucija sudaranti teisinį pagrindą įsteigtai valdžiai neperžengiant
jos nustatytų ribų funkcionuoti.

XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios konstitucionalizmo raidos
politinė reikšmė buvo ta, kad eilėje valstybių (pirmiausiai tose, kur vyko
revoliucijos) teisinių aktų (konstitucijų, kodeksų) pagalba buvo pakeistos
valstybių politinės sistemos, reformuoti visuomeniniai – teisiniai
santykiai, apibrėžtas valstybės vaidmuo.

Vienas svarbiausių porevoliucinio laikotarpio konstitucionalizmo
bruožų buvo tas, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja,
teisinė valstybė. Politiškai viešpataujanti buržuazija, kaip kadaise
bajorija, stengėsi riboti ir aiškiai nustatyti valstybių vadovų valdžios
įgaliojimus. Tuo pat metu eeilėje šalių konstituciniu būdu buvo bandoma
nustatyti valstybės santvarką, išplėsti rinkimų teises. Šie pertvarkymai
pirmiausiai priklausė nuo to, kiek senoji, ikirevoliucinė teisė atitiko
naujus reikalavimus ir kaip buvo vykdoma pati revoliucija. Ten, kur prieš
feodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, ten senoji teisė buvo
pritaikyta naujiems poreikiams ir revoliucijos pasibaigė politiniu
kompromisu (Anglija) ir atvirkščiai, ten kur nebuvo įmanoma toliau plėtroti
senąją teisę, ten iš esmės ji buvo pakeista nauja, o pačios revoliucijos
buvo radikalesnės (Prancūzija, JAV).

XIX a. pabaigoje “įsibėgėję” Europos ir JAV kapitalistiniai santykiai
pakoregavo ekonominius, socialinius ir politinius p
procesus, vykstančius
visuomenėje. Šie pakitimai visuomeniniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose
santykiuose negalėjo neatsiliepti ir konstitucionalizmo raidai. Istorinė
konstitucionalizmo raida atskirose šalyse buvo skirtinga ir daugiausia vyko
skatinama dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių priežasčių.

Pirma – (reikšmingesnė) – politinės kovos veiksnys. Dėl šios kovos
konstitucijose atsiranda ir plečiasi demokratinės teisės ir laisvės,
keičiasi santykis tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios,
parlamento ir vyriausybės.

Antra – pačios ekonominės – politinės sistemos kaita, naujų
tarptautinių realijų atsiradimas ir su tuo susijusių vidinių bei valstybės
problemų sprendimų būtinybė.

Kokybiškai keičiantis tarpvalstybiniams santykiams, iškilo vidaus ir
tarptautinės teisės sąsajų problema; regioninių ir kitokių uždarų
ekonominių – politinių valstybinių grupuočių atsiradimas pareikalavo ir
naujų Konstitucijos normų, suteikiančių valstybėms teisę jungtis į tokias
sąjungas, kartu apribojant savąjį suverenitetą tarptautinių sąjungų,
valstybinių junginių naudai. Gamtos apsaugos, nacionalinio ir kultūrinio
paveldo išsaugojimo, visuomenės urbanizacijos problemos taip pat “rado
vietą” naujausiose įvairių Europos šalių konstitucijose.

Konstitucijų turinys įvairiose valstybėse yra skirtingas. Tačiau jų
normas galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

1) Asmens teisės ir laisvės arba teisinė piliečių padėtis;

2) Valstybės valdžios organų struktūra, funkcijos ir tarpusavio

sąveika;

3) Regioninių ir tarptautinių teisės normų vystymosi apžvalga.

Visas Vakarų Europos ir JAV konstitucijas taip pat galima sugrupuoti
į tris jų istorinės raidos etapus:

1) nuo jų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo ;

2) du tarpukario dešimtmečiai ;

3) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo

Tačiau atskiroms šalims šie istoriniai etapai turėjo skirtingą
reikšmę.

Konstitucionalizmo raidoje užfiksuoti bendrieji asmens teisių ir
laisvių principai tam tikrais vystymosi etapais buvo vertinami ir
realizuojami gana prieštaringai.

Pirmame konstitucionalizmo i

istorinės raidos etape konstituciniais
aktais buvo panaikinti luomai ir luominės privilegijos, buvo paskelbta
žmogaus lygybė prieš įstatymus, užfiksuotos asmens prigimtinės laisvės ir
teisės. Šie principai turėjo užtikrinti lygų visų žmonių teisnumą, lygias
kiekvieno galimybes verstis ūkine veikla ir pan. Tačiau šiš konstitucijose
paskelbtų principų įgyvendinimui prireikė dar poros šimtų metų, kadangi
realiame gyvenime jie dažnai buvo ignoruojami. Pavyzdžiui, JAV
Konstitucijos (1865 m.) XIII pataisoje buvo įformintas vergijos
panaikinimas, o XIV pataisa (1868 m.) uždraudė diskriminacinio pobūdžio
valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti piliečių nelygiateisiškumą, tuo
sulygindama negrų teises su baltųjų teisėmis, bet praktiškai pietinėse
valstijose negrų diskriminacija truko dar labai ilgai. Todėl šiame
istoriniame laikotarpyje konstitucijose paskelbti asmens laisvių ir teisių
principai pirmiausiai turėtų būti vertinami kaip ypatingi politiniai
sprendimai, atvėrę kelią visuomenės demokratizacijos procesui, kurio metu
krito ir plėtėsi šių principų ir kiekybė, ir turinys. Svarbu buvo tai, kad
vienu iš pagrindinių naujosios teisės principų, susijusių ne tik su
žmogaus teisių įgyvendinimo, bet ir su ekonominės apyvartos sfera bei
kitomis visuomeninio gyvenimo sritimis tapo teisėtumo principas, kuris
turėjo apimti viską – valdžios ir valdymo organizaciją, baudžiamąją
politiką, civilinius teisinius santykius ir t.t.

Mokslinė – techninė revoliucija taip pat daro įtaką laisvių ir teisių
apimčiai. Pavyzdžiui, šiuolaikinės komunikacinės sistemos plitimas iškelia
pokalbių pasiklausymo problema; kompiuterizacijos procesas – informacijos
saugumo. Kaip žinome, JAV ir Olandijoje eutanazija jau įteisinta
juridiškai, kitose šalyse tai dar laikoma nusikaltimu.

Konstitucinio reguliavimo ribos nustatomos atsižvelgiant į šalies
tradiciją, kitų šalių pa
atirtį ir, aišku politinės kovos faktorių. Tačiau
nepaisant nacionalinių istorinių valstybių skirtumų, konstitucijų turinio
suartėjimo procesas yra akivaizdus. Pavyzdžiui, asmens teisių ir laisvių
atžvilgiu šis procesas vyksta keliomis kryptimis: pirma, didinamas teisių
skaičius įtraukiama į konstitucijų tekstus naujų piliečių laisvių ir
teisių; antra, labiau detalizuojamos, aiškinamos, išsamiau reguliuojamos
jau esamos piliečių teisės; trečia, tam tikra prasme lyginamos įvairių
šalių teisių konstitucijose užfiksuotos formuluotės. Atsiradus vienoje
šalyje kokioms nors naujoms teisėms, greitai jos įtraukiamos ir į kitų
valstybių konstitucijas. Aišku, kad toks konstitucijų supanašėjimo procesas
įmanomas tik esant panašiam ekonominiam – socialiniam vystymuisi.

Teisių ir laisvių instituto plėtra glaudžiai susijusi su konstitucijų
apribojimų evoliucija. Visiems trims konstitucionalizmo raidos periodams
būdingi du apribojimų metodai – tam tikrų konstitucinių normų atšaukimas ir
ypatingosios padėties įvedimas. Abu šie metodai evoliucijos raidoje kito ir
taikėsi prie naujų sąlygų. Konstitucijų tekstų analizė atskleidžia tam
tikrą tendenciją: plečiantis teisėms ir laisvėms, lygiagrečiai daugėja šių
metodų pritaikymo atvejų.

Pirmame konstitucijų raidos etape Europos ir JAV konstitucijose
užfiksuotos asmens prigimtinės ir politinės laisvės bei teisės labai mažai
atsispindėjo teisiniame darbo santykių reguliavime. Valstybė, sekdama tada
populiaria liberalizmo doktrina, teigusia valstybės nesikišimą į individo
reikalus, nusišalino nuo teisinio darbo santykių reguliavimo. Tačiau tai
truko neilgai.

Nauji gamybos būdai skatino valstybės aktyvumą ekonominėje,
socialinėje, kultūrinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose.
Praktiškai visose valstybėse susiklostė teisė, reglamentuojanti darbo
santykius. Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje jau XIX a. pradžioje buvo
išleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterų
išnaudojimą. 1847 m. Anglijoje buvo išleistas darbo apsaugos įstatymas –
pirmasis šiuolaikinis darbo įstatymų leidybos bandymas. 1880 m. įstatymas
ėmė reglamentuoti darbdavių materialinę atsakomybę už gamybines traumas,
buvo nustatyta 10 valandų darbo diena visose įmonėse, turinčiose daugiau
nei 50 darbininkų. 1869 m. su spaustuvių darbininkais Anglijoje buvo
sudaryta pirmoji kolektyvinė darbo sutartis. Netrukus kolektyvinės sutartys
tapo vienu svarbiausių darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo metodu.
Taip atsirado šiuolaikinė darbo teisė.

Valstybės aktyvumo ekonominio ir socialinio gyvenimo sferose
tendencijos pasireiškė ir JAV priėmus XVI Konstitucijos pataisą (1913 m.),
kurioje buvo išplėstos vykdomosios valdžios galios.

Siekiant sėkmingiau įveikti kilusią ekonominę depresiją, valstybė
aktyviai įsikišo į ekonomikos reguliavimo reikalus: finansų sistemai
atkurti ėmė kontroliuoti esantį apyvartoje auksą, bankus, biržą; skoloms
palengvinti buvo nuvertintas doleris; imta paskoloms remti pramonę;
įsteigtas socialinis draudimas; nustatytas minimalus darbo užmokestis;
darbininkų sąjungoms garantuota organizavimosi laisvė ir t.t. (tiesa,
vėliau – 1935-1936 m. – kai kurias šias priemones Aukščiausiasis teismas
pripažino esant nekonstitucingas).

Antrojo pasaulinio karo metais valstybė ėmėsi kontroliuoti eksportą,
žaliavų paskirstymą. Pokario laikotarpiu prezidentas ėmė sudarinėti
tarptautines sutartis, vyriausybė galėjo uždrausti JAV kompanijoms
bendradarbiauti su atskirų valstybių firmomis (ekonominis embargas, pvz.
šiuo metu draudžiami ekonominiai ryšiai su Iraku).

Prancūzijoje išleistas 1804 m. civilinis kodeksas (turi Napoleono
kodekso pavadinimą) buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji
šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių
likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius
aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Tačiau samdos sutarčiai
kodeksas teskyrė du straipsnius, todėl nesant platesnio reglamentavimo,
vadovaudamiesi valstybės proteguojama sutarties laisvės taisykle,
samdytojai primesdavo samdomiesiems itin sunkias darbo sąlygas. Nuo XIX a.
vidurio Prancūzijoje pasirodė pirmieji įstatymai, ėmę reglamentuoti darbo
santykius. Pirmiausia, kaip ir Anglijoje, tik gerokai vėliau, jis palietė
vaikų darbo jėgos panaudojimą: 1841 m. išleistas pirmasis įstatymas,
uždraudęs vaikų, neturinčių 9 metų, darbo panaudojimą, paaugliams iki 14
metų amžiaus neleista dirbti naktį. 1848 m. visų darbininkų darbo dienos
ilgumas buvo apribotas iki 11 valandų. 1919 m. profsąjungoms duota teisė
sudarinėti darbo sutartis, tais pačiais metais patvirtinta 8 valandų darbo
diena, 1936 m. nustatytas minimalus darbo užmokestis. 1946 m., priėmus
Ketvirtosios respublikos konstituciją, buvo išleistas įstatymų paketas
(1946-1950 m.), reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių sistemą, darbo
užmokestį, patobulinęs socialinį aprūpinimą. 1983 m. nuo 65 metų iki 60
metų sumažintas amžius pensijai gauti.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad XIX a. antroje pusėje
prasidėjęs ir vėliau vis stiprėjęs socialinio-ekonominio gyvenimo
reglamentavimas XX amžiuje galutinai įsitvirtino kaip daugelio valstybių
konstitucijų dalis. Tokiu būdu atskirais įstatymais ir normatyviniais
aktais palaipsniui buvo įgyvendinti XVIII a. konstitucijose paskelbti
principai.

Ypač pastebima Konstitucijos normų evoliucija valstybės valdžios
organų struktūros, funkcijų ir tarpusavio sąveikos srityje . Šioms normoms
reguliuoti Vakarų valstybių konstitucijose tradiciškai buvo skiriama daug
vietos. Pirmojo istorinio raidos etapo konstitucijose valdžios organų
reguliavimo klausimams buvo skiriama didesnė pusė Pagrindinio įstatymo
teksto. Vėlesniuose raidos perioduose ši tendencija linkus mažėti. Tačiau
pastebimai išauga vietinės valdžios organų veiklos reglamentacija. (Pirmojo
etapo konstitucijose praktiškai nesutinkama vietinės valdžios reguliavimo
normų).

Šioje reguliavimo srityje konstitucijų normos daugiausia evoliucionavo
trimis kryptimis :

1) vykdomosios valdžios stiprinimo;

2) parlamentinės struktūros kitimo;

3) konstitucinės kontrolės institucijų vystymosi.

Šalia vyriausybių įgaliojimų išplėtimo, konstitucijų tekstuose atsiranda
ir labai detalizuotų vyriausybių atsakomybės normų. Ypač ryškūs tarpukario
laikotarpiu į Konstitucijos tekstus įtraukti atitinkami įstatymai. Šiuo
periodu buvo aiškiai suformuluotas vienas iš svarbiausių parlamentinės
sistemos principų – vyriausybės atsiskaitymo parlamentui principas. Tačiau
tuo metu konstitucijose atsiranda normų, kurių tikslas – užtikrinti
vyriausybių tvirtumą, sustiprinti jų nepriklausomybę nuo parlamento.

Po Antrojo pasaulinio karo vykdomosios valdžios stiprinimo tendencijos
išliko. Jeigu anksčiau priversti vyriausybę atsistatydinti užtekdavo
parlamente (paprastai Žemutiniuose rūmuose ) surinkti paprastą balsų
daugumą (dalyvaujančiųjų ar esančių sąraše), neteikiant į Ministro
pirmininko postą naujos kandidatūros (destruktyvus votumas), tai
naujausiųjų konstitucijų tekstuose atsiranda įvairių straipsnių,
stiprinančių vyriausybių pozicijas parlamentų atžvilgiu. Pavyzdžiui, VFR
Pagrindiniame įstatyme 1949 m. buvo nustatytas “konstruktyvus votumas”,
t.y. kancleris gali būti atstatydintas tik naujo kanclerio išrinkimo atveju
(67 str.). Prancūzijoje (pagal 1958 m. Konstituciją) ir Ispanijoje (pagal
1978 m. Konstituciją) įvestas kiek kitoks vyriausybės stiprinimo
mechanizmas. Pavyzdžiui, jeigu balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe
inicijuoja pati vyriausybė, tai reikalingas vienoks rūmų deputatų balsų
skaičius, o jeigu nepasitikėjimą pareiškia patys parlamentarai, tai
balsavimo procedūra tampa žymiai griežtesnė.

Konstitucionalizmo evoliucijoje įvyko pastebimi santykių pokyčiai ir
taip parlamentų rūmų (Aukštesniųjų ir Žemesniųjų). Pirmiausiai pakito
Aukštesniųjų rūmų statusas: mažėjo jų kompetencija, atstovavimo galimybės,
rūmų formavimo sistemos ir t.t. Konstitucionalizmo raidos pirmajame etape
Aukštesnieji parlamentų rūmai reprezentavo aristokratijos sluoksnius ir
dažniausiai buvo formuojami paskyrimo arba paveldėjimo būdu. Bet jau XIX a.
atsiranda parlamentų, kurių Aukštesniųjų rūmų atstovai renkami
(Belgijos senatas pagal 1831 m. Konstituciją, Nyderlanduose – Generaliniai
luomai pagal 1815 m. Konstituciją). Tuo laikotarpiu Europoje pradeda
formuotis ir vienpartiniai parlamentai, kurių atsiradimą sąlygojo
atitinkamų valstybių konstitucijos : Graikijos (1864 m.), Bulgarijos
kunigaikštystės (1879 m.), Serbijos karalystės (1903 m.).

Aukštesniųjų parlamento rūmų pozicijų silpnėjimo ir nunykimo
tendencija konstitucionalizmo raidoje išliko ir vėlesniais laikotarpiais.
Didžiojoje Britanijoje 1911 m. aktai susilpnino Lordų rūmų įstatymų leidimų
teises. Prancūzijos Respublikos Taryba pagal 1946 m. Konstituciją neteko
didžiulių Trečiosios Respublikos Senato teisių. Aukštesniųjų parlamento
rūmų pozicijų silpnėjimo tendencija, atsiradusi paskutiniaisiais
dešimtmečiais, rodo Aukštesniųjų rūmų statuso prisitaikymą prie vyriausybių
pozicijos.

Europos konstituciniame įstatymų leidimo modelyje tarpukario
laikotarpiu susiformuoja savita konstitucinės kontrolės sistema, iš esmės
besiskirianti nuo amerikietiškosios. Jeigu amerikietiška konstitucinės
kontrolės sistema vykdoma teismų ir paprastų teisėjų, tai europietiškoji
sistema grindžiama specialiai tam sukurta institucija – Konstituciniu
Teismu. Konstituciniai europietiškojo modelio teismai įkurti Austrijoje
(1920 m. Konstitucija) Čekoslovakijoje (1920 m. Konstitucija), Ispanijoje
(1931 m.). Po Antrojo pasaulinio karo Europoje prasidėjo konstitucinių
teismų kūrimo “antroji banga”: kai kuriose valstybėse buvo atkuriami bei
reorganizuojami senieji ar steigiami naujieji konstituciniai teismai.
Kuriamas Austrijos teismas, įkuriami teismai Italijoje ir VFR. Tokie pat
teismai steigiami Turkijoje ( 1961 m. Konstitucija) ; Jugoslavijoje (1963
m. Konstitucija) suformuojama Konstitucinė taryba. Trečiasis šio proceso
etapas išryškėjo 8 – 9-ame dešimtmečiuose. 1976 m. Portugalijos ir 1978 m.
Ispanijos konstitucijose įteisinama konstitucinės kontrolės institucija,
nuo 1992 m. ima veikti Lenkijos Konstitucinis tribunolas. Europietišką
konstitucinės kontrolės sistemą išsirinko ir dauguma Vidurio Europos
valstybių.

Europietiška konstitucinės kontrolės sistema iš esmės skiriasi nuo
tradicinės (amerikietiškosios). Pastarojoje bendrosios jurisdikcijos teismų
teisėjai valstybių vadovų skiriami iki gyvos galvos, tačiau yra nustatyta,
kokio amžiaus sulaukę teisėjai išeina į pensiją. Skiriant teisėjus
atsižvelgiama į kandidatų kvalifikaciją ir jų politines pažiūras. Tiesa,
teisėjai skiriami iki gyvos galvos ir keičiantis valstybės vadovams, pamažu
teisėjų politinė orientacija susiniveliuoja. Europietiškoje kontrolės
sistemoje konstitucinių teismų teisėjai skiriami atitinkamam laikotarpiui:
Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje – 9 metams ; Vokietijoje, Austrijoje –
12 metų.

Kai kuriose šalyse konstitucinių teismų sudėtis nuosekliai
atnaujinama. Toks sudėties atnaujinimas leidžia skirti teisėjus, geriau
suvokiančius esamas realijas. Tokia teisėjų skyrimo metodika nemenkina
teisėjų nepriklausomybės. Šiuo atveju teisėjų nepriklausomybė užtikrinama
negalint jų nušalinti, bet draudžiant tuos pačius asmenis skirti antrai
kadencijai. Daugumoje Europos valstybių negalima skirti teisėjų antrai
kadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria ir jų kompetenciją nustato
ne viena kuri nors instancija, o kelios. Tai ir rodo ypatingą šio kontrolės
organo svarbą.

Kaip rodo praktika, tokia teisėjų atranka, jų darbo specifika suteikia
jiems tam tikro pranašumo prieš amerikietiškos sistemos teisėjus.
Paprastųjų teismų teisėjams subjektyviai sunkiau “pakilti” virš įstatymo ir
pasižiūrėti į tą patį įstatymą grynai iš Konstitucijos pozicijų.Be to,
daugybė teismų, turinčių teisę priimti konstitucinius sprendimus, veikia
izoliuotai dažnai net prieštaringai. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo
teisėjai turi kitokių veiklos galimybių : jie gali sėkmingiau koordinuoti
savo darbą, nuodugniau įsigilinti į konkrečią problemą.

Konstitucionalizmo evoliucija į Pagrindinių įstatymų reguliavimo sritį
įtraukė nuostatas, liečiančias tarptautinių santykių ir valstybės užsienio
politikos funkcijų reguliavimo, karo paskelbimo ir taikos sudarymo
problemas. Tokios reguliavimo normos pasirodė dar XIX a. pabaigoje
(Italijos 1848 m. Pagrindinio statuto 5 str., 1826 m. Portugalijos
Konstitucinės chartijos 75 str.; 1866 m. Danijos Konstitucijos 15 str. ir
t.t.). Kaskart tarptautines problemas liečiančių straipsnių skaičius augo
ir pastaruoju metu daugelis Vakarų Europos konstitucijų reguliuoja
svarbiausius tarptautiniams santykiams priskiriamus klausimus.

Tarptautinei sferai priskiriamos šios problemos: 1) valstybės
tarptautinės veiklos principai ; 2) karo paskelbimo ir taikos sudarymo
klausimų reguliavimas ; 3) vidaus ir tarptautinių teisės normų suderinimas
; 4) valstybės organų kompetencijos ir įgaliojimų, ratifikuojant
tarptautines sutartis, normų nagrinėjimas ir įvertinimas; 5) tarptautinių
normų, susijusių su žmogaus teisių gynimu – pilietybės, pabėgėlio statuso
suteikimo ir pan. – reguliavimas.

Tarptautiniams santykiams ypatingai svarbūs du konstitucinio
reguliavimo principai:

taikios užsienio politikos principų įtvirtinimas ir atsisakymas nuo

karo, kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės;

galimybė valstybės suverenitetą pripažinti pavaldžiu tarptautiniams

organams.

Teisės normos, reguliuojančios šalies elgesį santykiuose su kitomis
valstybėmis, aptinkamos jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. 1791 m.
Prancūzijos Konstitucijos 6 skyriuje rašoma, kad “prancūzų tauta atsisako
bet kokių grobikiškų karų ir jokiu būdu nenukreips savo ginkluotųjų pajėgų
prieš kitų tautų laisvę”. XX a. pradžioje panašaus pobūdžio straipsniai
buvo įtraukti į Olandijos Konstituciją, Airijos Konstituciją (1937 m. 29
str.).

Po Antrojo pasaulinio karo valstybių, deklaruojančių taikią užsienio
politiką, skaičius žymiai išaugo. Pavyzdžiui, Italijos 1947 m.
Konstitucijos 11 str. 1949 m. VFR Konstitucijoje neužfiksuotas tiesioginis
atsisakymas nuo karo, bet 26 str. pažymėta, kad veiksmai, skatinantys
agresinį karą, laikomi antikonstituciniais.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos konstitucionalizmo raidoje
išryškėjo tendencijos, būdingos tik paskutiniajam laikotarpiui. Valstybių,
įeinančių į Europos bendriją (nuo 1993 m. Europos Sąjunga), konstitucijose
atsiranda įstatyminiai aktai, leidžiantys atsisakyti dalies valstybinio
suvereniteto tarptautinių organizacijų naudai. Kai kurios Europos valstybės
savo konstitucijose numatė nacionalinių valstybinių sistemų pavaldumo
galimybę tarpvalstybinėms institucijoms dar prieš susikuriant Bendrajai
rinkai. Taip padarė Prancūzija (1946 m. Konstitucijos preambulė), Italija
(1947 m. Konstitucija), VFR (1949 m. Pagrindinis įstatymas).Kitos valstybės
įvedė konstitucijų pataisas stodamos į bendrąją rinką ar truputį vėliau.
Konstitucijos pataisas padarė Olandija (1956 m.), Liuksemburgas (1956 m.),
Airija (1972 m.), Belgija (1970 m.), Portugalija (1982 m.). Airija,
Švedija, Suomija, nuo 1993 m. įstojusios į Europos sąjungą, taip pat turės
atitinkamai pakoreguoja savo konstitucijas.

Valstybių – Europos Sąjungos narių – konstitucijose pripažįstama, kad
Sąjungos teisės normos turi viršų prieš nacionalines teisės normas. Kitaip
tariant, Europos Sąjungos teisės normos turi būti bendrų galių, t.y.
privalomos visoms į Sąjungą įeinančioms šalims.

Valstybių priklausymas Europos Sąjungai pirmiausiai atsiliepė
nacionalinių parlamentų funkcijoms ir įgaliojimams. Jau pats faktas, kad
Europos sąjunga leidžia reglamentus (įstatyminius aktus), privalomus visoms
narėms, rodo, kad kai kurių klausimų svarstymo kompetencija iš nacionalinių
parlamentų pereina Europos Sąjungai . Pavyzdžiui, 1975 m., kai buvo
nustatyti tiesioginiai mokesčiai Sąjungos naudai, pinigai iš nacionalinių
biudžetų buvo pervedami į sąjunginių biudžetą praktiškai be parlamentų
svarstymo, kadangi pastarieji niekaip negalėjo daryti įtakos šiam procesui.
1975 m. “europietiškas biudžetas” tapo nepriklausomu nuo nacionalinių
parlamentų ir Sąjunga ėmė naudotis visiška finansine autonomija.

Naujas žingsnis žengtas į politinę, ekonominę ir juridinę integraciją,
kai Vakarų Europos valstybės ratifikavo Mastrichto susitarimą (1992 m.
vasario 7 d.). Tai pareikalavo ir konstitucinių reformų. Valstybės,
ratifikavusios šį susitarimą, įsipareigojo suteikti rinkimų teisę
užsieniečiams – Sąjungos narių piliečiams – į vietinės valdžios organus.

Paskutiniosios Vakarų Europos valstybių Konstitucijos reformos dar
labiau išryškino konstitucinių teisinių normų internacionalizavimo procesą,
atskleidė Pagrindiniuose šalių įstatymuose fiksuojamas spartėjančias
integracijos tendencijas.

1 lentelė. Pasaulio valstybių valdymo forma ir konstitucijos priėmimo
data.

|Valstybė |Valdymo forma |Konstitucijos |
| | |priėmimo data |
|Airija |Respublika |1937 |
|Albanija |Respublika |1991 |
|Alžyras |Prezidentinė respublika |1976 |
|Australija |Konstitucinė monarchija |1901 |
|Austrija |Federatyvinė respublika |1920 |
|Belgija |Konstitucinė monarchija |1931 |
|Bolivija |Prezidentinė respublika |1967 |
|Brazilija |Prezidentinė federatyvinė |1969 |
| |respublika | |
|Bulgarija |Respublika |1991 |
|Čekija |Respublika |1992 |
|Čilė |Respublika |1981 |
|Danija |Konstitucinė monarchija |1953 |
|Didžioji |Konstitucinė monarchija |Susistemintos |
|Britanija | |konstitucijos |
| | |nėra |
|Egiptas |Prezidentinė respublika |1971 |
|Filipinai |Prezidentinė respublika |1973 |
|Graikija |Prezidentinė respublika |1975 |
|Hondūras |Prezidentinė respublika |1965 |
|Indija |Federatyvinė respublika |1950 |
|Indonezija |Prezidentinė respublika |1945 |
|Ispanija |Konstitucinė monarchija |1978 |
|Italija |Respublika |1947 |
|Izraelis |Respublika |Susistemintos |
| | |konstitucijos |
| | |nėra |
|Japonija |Konstitucinė monarchija |1947 |
|Jordanija |Konstitucinė monarchija |1952 |
|JAV |Prezidentinė federatyvinė |1787 |
| |respublika | |
|Kanada |Konstitucinė monarchija |1982 |
|Kenija |Prezidentinė respublika |1963 |
|Kinija |Respublika |1982 |
|Kipras |Respublika |1960 |
|Kolumbija |Prezidentinė respublika |1886 |
|Šiaurės Korėja |Respublika |1972 |
|Pietų Korėja |Respublika |1980 |
|Kuveitas |Konstitucinė monarchija |1962 |
|Lenkija |Respublika |1991 |
|Liuksemburgas |Konstitucinė monarchija |1868 |
|Malta |Respublika |1964 |
|Marokas |Konstitucinė monarchija |1972 |
|Meksika |Prezidentinė federatyvinė |1917 |
| |respublika | |
|Monakas |Konstitucinė monarchija |1962 |
|Naujoji Zelandija|Konstitucinė monarchija |Susistemintos |
| | |konstitucijos |
| | |nėra |
|Nepalas |Konstitucinė monarchija |1962 |
|Nigerija |Federatyvinė respublika |1979 |
|Norvegija |Konstitucinė monarchija |1814 |
|Olandija |Konstitucinė monarchija |1983 |
|Portugalija |Respublika |1976 |
|Prancūzija |Prezidentinė respublika |1958 |
|Rumunija |Respublika |1991 |
|Senegalas |Respublika |1963 |
|Singapūras |Respublika |1963 |
|Sirija |Prezidentinė respublika |1973 |
|Suomija |Prezidentinė respublika |1919 |
|Švedija |Konstitucinė monarchija |1975 |
|Šveicarija |Federatyvinė respublika |1848 |
|Turkija |Respublika |1982 |
|Venesuela |Prezidentinė respublika |1961 |
|Vengrija |Prezidentinė respublika |1989 |
|Vokietija |Federatyvinė respublika |1949 |

II. NERAŠYTINĖ KONSTITUCIJA (ANGLIJA)

1. Anglijos konstitucionalizmo raida

Anglų ir Europos valstybių teisės raida vystėsi skirtingais keliais.
Daugiausia dėl teisės technikos skirtumų Anglija, skirtingai nuo daugelio
valstybių – romėnų teisės tęsėjų – per eilę šimtmečių sukūrė savitą teisinę
kultūrą, kuri niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje
konstitucijoje. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę
konstituciją (1653 m. “Valdymo įrankis”), iki šiol galioja nerašytinė
konstitucija, susidedanti iš atskirų parlamento aktų ir konstitucinių
papročių bei precedentų.

Normanai, 1066 m. nukariavę Angliją, įvedė plačią ir efektyvią
administracinę struktūrą – biurokratiją. 1164 m. Anglijoje priimtas
Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir
bažnytines jurisdikcijos ribas. Tačiau popiežiui pagrasinus atskirti
karalių Henriką II nuo bažnyčios, pastarasis buvo priverstas atsisakyti
Klorendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos.

Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m.
Didžioji laisvių chartija, kurios tekstas, 1297 m. patvirtintas parlamento,
tapo parlamento statutu.

Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus
ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą
įformino. Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenių rūmus ir Lordų
rūmus – pirmąsias atstovaujamąsias institucijas, demokratinės politinės
sistemos pirmtakus.

Nuo XVIII a. pradžios Anglijos visuomenės struktūra ir visuomeniniai
santykiai ėmė keistis buržuazijos naudai. Parlamente ėmė stiprėti
prieštaravimai karaliaus valdžiai. 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją
“Teisės peticiją”. Dokumente buvo kritikuojama karaliaus valdininkų
savivalė, renkant mokesčius, be teismo baudžiant žmones. “Teisės
peticija”pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijos
idėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliaus
valdžią.

Anglijos parlamentas (dėl ilgos veiklos (1640-1653) istorijoje
žinomas Ilgojo parlamento vardu) tapo organizuojančia ir vadovaujančia
kovos su karaliumi jėga. Jau parlamento veiklos pradžioje parlamente
susiformavo dvi politinės srovės:

• karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia

iš feodalinės aristokratijos ir anglikonų dvasininkijos

(kavalieriai);

• opozicija, parlamento šalininkai, siekę reformų (puritonai).

Parlamentarai, bijodami, kad karalius nepaleistų Bendruomenių rūmų,
1641 m. priėmė “Trimetį aktą”, kuriuo valdovui buvo atimta teisė be
Bendruomenių ir Lordų rūmų sutikimo paleisti parlamentą.

1641 m. gruodžio 1 d. buvo išleistas programinio pobūdžio aktas,
pavadintas Didžiąja remonstracija. Jame buvo siūlomos naujos politinės ir
ekonominės reformos- karaliaus patarėjai, pasiuntiniai ir kiti valdininkai
privalėjo turėti parlamento pasitikėjimą.

Dėl šių, taip pat kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus
valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek priklausoma nuo parlamento, kad
praktiškai Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine
monarchija. Ir tai buvo pasiekta parlamentiniu “konstituciniu” keliu.

Tačiau opozicijos skilimas (iš puritonų tarpo susiformavo trys
politinės grupuotės: presbiterionai, independentai, leveleriai) ir
nesutarimai paskatino karalių 1642 m. pradėti pilietinį karą su parlamento
šalininkais. 1649 m. sausio 30 d. Karoliui Stiuartui buvo nukirsta galva.
1649 m. kovo 19 d. Bendruomenių rūmai išleido “Aktą dėl Anglijos paskelbimo
laisva respublika”, kuriame skelbiama, kad valstybė bus valdoma “kaip
respublika ir laisva valstybė”, “be karaliaus ir Lordų rūmų. Tačiau 1660
m. Bendruomenių rūmuose buvo restauruota monarchija: į sostą pakviestas
Karolio I sūnus, pasivadinęs Karoliu II. Parlamentas 1679 m. priėmė
įstatymą, žinomą “Habeas corpus act” pavadinimu, kuriuo buvo garantuota
asmens laisvė, nustatytos tikslios suėmimo ir patraukimo į teismą
taisyklės. Šis aktas, reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės
garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos)
pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. 1688 m. po rūmų perversmo į
sostą sėdo Vilhelmas III, iš anksto pažadėjęs užtikrinti “laisvę anglų
tautos parlamentui”. Naujojo karaliaus ir parlamento tarpusavio santykių
principai buvo užfiksuoti Teisių bilyje (1689 m.).

Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima suskirstyti į tris dalis:

• karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento

sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą (1 str.) ir ką

nors atleisti nuo įstatymo vykdymo (2 str.); imti bet kokias

rinkliavas karūnos naudai be parlamento sutikimo (4 str.); už

žodžius, pasakytus parlamente, uždrausta persekioti kitur, kaip tik

parlamente (9 str.);

• valdinių teisės: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į

karalių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento

rinkimai turi būti laisvi (8 str.);

• teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų,

žiauriai bausti (10 str.); prisiekusieji turi būti kviečiami

atlikti savo pareigas pagal sąrašą (11 str.); neteisėtas yra

bažnyčios teismų steigimas ( 3 str.).

Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos
santvarką – teisiškai apibrėžė karaliaus valdžią, iškeldamas įstatymą virš
monarcho galios. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės
teisės principai – parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė
parlamento teisė nustatyti mokesčius, karinį kontingentą ir t.t.

Įsitvirtinus konstitucinei monarcijai toliau buvo apribojama karaliaus
valdžia. 1701 m. parlamentas priėmė Teisių bilio papildymą – “Santvarkos
aktą” (sosto paveldėjimo įstatymą). Aktas garantavo sosto paveldėjimą
protestantų atstovui ir atėmė teisę į sostą Jokūbo II sūnui. Aktu buvo
patvirtinta nauja valstybinė santvarka, t.y. parlamento valdžios apribotos
karaliaus prerogatyvos. Karalius nebetvirtino mokesčių, tai darė ministras
– jis rengdavo ir pasirašydavo įstatymą. Buvo paskelbta, kad karalius
negali keisti teisėjų, nustatyta, kad parlamento nariu negali būti žmogus,
tarnaujantis karaliui ar gaunantis iš jo pensiją. Taigi, pagrindinė ir
svarbiausia “Santvarkos akto” idėja – patvirtinant parlamentą esant
centrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu sumenkinamas
karaliaus vaidmuo valstybėje, t.y. pratęsiama ir pagilinama tendencija
aiškiai išreikšta jau Teisių bilyje.

Ta pati tendencija buvo gilinama ir kitaip – precedentais, dažnai
visai atsitiktiniais. Pavyzdžiui, karaliai Jurgis I ir Jurgis II, būdami
svetimšaliai ir nemokėdami anglų kalbos, stengėsi nedalyvauti Ministrų
kabineto posėdžiuose. Kai Jurgis IV vėl pamėgino grįžti į šiuos posėdžius,
jam buvo atsakyta, remiantis jau buvusiu precedentu. Nuo šiol tapo
tradicija, kad karalius kabineto posėdžiuose nedalyvauja.

XVIII a. pabaigoje ėmė formuotis taisyklė, kad kabinetas, netekęs
parlamento pasitikėjimo, turi atsistatyti (pirmą kartą – 1782 m.) arba
paleidžia Bendruomenių rūmus ir skiria naujus rinkimus (pirmą kartą – 1784
m.). Tai iš esmės užbaigė partinio valdymo formavimosi procesą.

Dėl konstitucinių įstatymų ir precedentų karalius pamažu virto tik
formalia valstybės galva. Jam pavesta atstovauti valstybę tarptautiniuose
santykiuose, skelbti karą ir t.t. Tačiau monarchas veikia tik ministrų
patariamas.

Daugiausia dėl konstitucinių precedentų Anglijoje savaime susiklostė
režimas, greitai paplitęs toli už jos ribų ir imtas vadinti parlamentiniu
režimu, savo klasinę išraišką įgavęs apie XIX a.

Anglijos parlamentinei sistemai buvo būdinga:

• valdžios viršūnė susidėjo iš suverenaus parlamento plačiąja prasme,

t.y. iš karūnos ir abiejų rūmų. Parlamento galią lėmė tai, kad

valstybėje, nesant parlamento, veiklą reglamentuojančios rašytinės

konstitucijos, parlamento galios nevaržė jokios šio pobūdžio

normos. Tą galią vaizdžiai apibūdino amžininkai: parlamentas gali

viską, išskyrus vyrą padaryti moterim, ir atvirkščiai;

• vykdomoji valdžia kilo iš tautos renkamo parlamento ir buvo jam

atsakinga, ir tai buvo išreiškiama formule “parlamentas leidžia

įstatymus ir valdo per ministrų kabinetą”;

• nors įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia tiesiogiai

nesijungė, bet turėjo galimybes veikti viena kitą: ministrų

kabinetas, skiriamas monarcho, bet už savo veiklą atsakė

parlamentui; per kontrasignaciją parlamentas galėjo kontroliuoti

karaliaus veiklą, nes už jo aktus atsakomybę prisiėmėm kabinetas;

ministras pirmininkas parlamentą galėjo paleisti prieš laiką ir

t.t.

Tačiau XX a. pradžioje parlamento vaidmuo ženkliai sumažėjo, kai
vyriausybė gavo teisę parlamento priimtų įstatymų įgyvendinimui leisti
poįstatyminius aktus, skirtus įstatymo nuostatoms konkretizuoti ir plėtoti.
Laikui einant poįstatyminių aktų skaičius augo ir žymiai viršijo įstatymų
skaičių.

Pagrindine valstybės institucijų sistemos grandimi tolydžio tapo
ministrų kabinetas, XVIII a. išsiskyręs iš Slaptosios tarybos. Šiandien
aukščiausių valstybės institucijų konstrukcija ir tarpusavio santykiai
Anglijoje remiasi formule: “Ministrų kabinetas valdo ir leidžia įstatymus
per parlamentą”.

Susiformavus konstitucinei monarchijai, padidėjus parlamento reikšmei,
labai aktualus tapo renkamosios jo institucijos – Bendruomenių rūmų
formavimo sistemos demokratinimas siekiant išplėsti elektorato skaičių.

XIX a. pradžioje rinkimuose galėjo dalyvauti tiktai turintys labai
aukštą turto cenzą, vyriškos lyties asmenys, sulaukę 21 m. amžiaus ir
pragyvenę tam tikroje teritorijoje iki rinkėjų sąrašų sudarymo ne mažiau 6
mėnesius. 1832 m. išleistas “Tautos atstovavimo aktas”, pakoregavęs amžių
senumo sistemą, gerokai išplėtė rinkėjų korpusą, suteikdamas balso teisę
vidutiniam sluoksniui (rinkėjų skaičius padidėjo ketvirčiu milijono).
Tačiau aktas vis dėlto išsaugojo turto cenzo reikalavimus ir rinkimuose
galėjo dalyvauti tik apie 5 proc. Gyventojų. Papildomai balsavimo teisė
išplėsta 1867 m. (balsavimo teisę įgijo nuomininkai, mokantys 12 svarų
sterlingų metinę nuomą, dvasininkai, universitetų absolventai ir pan.).
1884 m. elektoratas buvo padvigubintas (iki 50 proc. suaugusių vyrų),
suteikiant balsavimo teisę žemės ūkio darbininkams ir šachtininkams. 1918
m. visi vyrai, sulaukę 21 metų (atitikę sėslumo cenzą) ir jų žmonos (nuo 30
metų) gavo teisę balsuoti. 1928 m., sumažinus amžiaus cenzą moterims iki
21 metų, Didžiojoje Britanijoje įvesta visuotinė balsavimo teisė. Paskutinė
rinkimų reforma Anglijoje buvusi 1969 m. Jos metu rinkėjų – vyrų ir moterų
– amžiaus riba tapo 18 metų. Tuo rinkimų teisės demokratinimas buvo
baigtas. Taigi, nuo siauros luominio atstovavimo sistemos iki demokratinių
visuotinių rinkimų Anglija palengva ėjo beveik du šimtus metų.

Elektorato išplėtimas sudarė konstitucines sąlygas politinių partijų
vaidmens kaitai. Įvedus kandidatų registracijos tvarką, partijos
organizacine prasme išėjo iš parlamento sienų, atsirado partinės
organizacijos, turėjusios tikslą atitinkamą partiją remti ir padėti jai
rinkimuose. XIX a. 7-8 dešimtmečiais tapo įsteigti centriniai partijų
organai. 1906 m. susikūrė leiboristų partija, iškėlusi sau tikslą
parlamentiniais metodais ginti darbo žmonių interesus.

Nukrypimas nuo partijos linijos yra labai retas: jeigu daugiau kaip
keletas partijos narių pradeda nesutikti, partijai gresia nepasitikėjimo
votumas. Jauni partijos nariai – “užpakalinis suolas” – daro karjerą tik
balsuodami kartu su partija; partija apmoka jų rinkiminės kampanijos
išlaidas. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad parlamentinė sistema su
daugumos partija yra plebiscitinė diktatūra. Ministrai pirmininkai
paprastai, kol pasiekia šį postą, turi įveikti daugybę tarpinių barjerų
partijos vidaus kovose. Jie “neįkrenta” į vyriausybę iš šalies, kaip kad
gali atsitikti, tarkim, JAV.

Konstitucinės sąlygos Anglijoje apsprendžia ne tik partijų vidinę
drausmę, bet ir jų vaidmenį parlamente bei santykį su visuomene.

Laimėjusi rinkimus politinė partija formuoja Ministrų kabinetą, o tos
partijos vadovas tampa ministru pirmininku. Parlamentinė demokratija turi
lanksčią pasitraukimo sistemą. Kadangi pralaimėjęs kabinetas ir ministras
pirmininkas vis tiek sugrįžta į parlamentą – kaip konstruktyvi opozicija –
tai jų išėjimas nėra toks griežtas, kaip tai atsitinka, pavyzdžiui,
pralaimėjus JAV prezidentui.

Taip pat, lyginant su prezidentine vyriausybe, parlamentinės
demokratijos sąlygomis valdančiosios politinės partijos gali efektyviau
priiminėti sprendimus. Tačiau greta to parlamentinė demokratija nustato ir
griežtesnius atsiskaitymo kriterijus: rinkėjai žino ką kaltinti nesėkmingos
politikos atveju, – valdančiąja partiją. Jokių atleidimų ir bandymų
suversti kaltę kitam.

Nesant Anglijoje rašytinės konstitucijos, kurioje paprastai tam tikra
vieta skiriama piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti, šioje šalyje
visas status libertatis sutelpa į teisinį asmens neliečiamybės
reglamentavimą keliuose garsiuose aktuose – Didžiojoje laisvių chartijoje,
“Habeas corpus act”, “Teisės peticijoje” ir kt. Teisių ir laisvių sąrašo
(katalogo) žodžio ir spaudos susirinkimų, sąjungų, sąžinės ir kitų – anglų
konstitucinė tradicija nežino, visos šios ir kitos kazuistinės teisės ir
laisvės nėra individualizuotos. Bet tai nereiškia, kad piliečių teisės ir
laisvės nepripažįstamos. Šių laisvių nebuvimas nelaikomas ir konstitucinės
teisės trūkumu, net atvirkščiai: pripažįstama, kad galima visa, kas
nedraudžiama, o nedraudžiama visko tiek daug, kad to ir išskaičiuoti
neįmanoma; nepilnas leistino katalogas tik reiškiąs nepagrįstą neigimą to,
kas į tą sąrašą nepakliuvo, todėl geriau apsieiti visai be tokio katalogo,
nei turėti jį blogą ar nepilną.

2. Anglijos konstitucinės monarchijos ypatumai

Didžiosios Britanijos istorinės raidos ypatumai lėmė ir Konstitucijos
savitumus. Tačiau šie skiriamieji bruožai priskiriami tik Konstitucijos
formai, bet ne jos turiniui ir esmei. Jos forma yra nesusisteminta,
susidedanti iš dviejų dalių – rašytinės ir nerašytinės.

Šios dalys skiriasi savo struktūra ir šaltiniais.

Rašytinė dalis sujungia statutinę teisę, t.y. įvairius skirtingose
epochose parlamento priimtus aktus (įstatymus), reguliuojančius
konstitucinio turinio klausimus (nė vienas iš jų nelaikomas pagrindiniu
įstatymu) ir teismų sprendimus (precedentus), turinčius konstitucinio
įstatymo galią. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai,
bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniai aktais
laikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu,
fiksuoti jie popieriuje, ar ne. Nerašytiniais lieka tik įstatymai, kurių
nepriiminėja parlamentas.

Nerašytinei daliai priskiriami niekur juridiškai nepublikuoti
konstituciniai susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybės gyvenimo
klausimus. Šie susitarimai, arba įprastinės teisės sistema, Didžiojoje
Britanijoje laikomi konstitucinės teisės pagrindu.

Paprotinės teisės sistema turėjo įtakos įstatymams ir įvairiems
aktams: ministrų skyrimo, kolektyvinės kabineto atsakomybės, parlamento
paleidimo, tarptautinių sutarčių sudarymo, karo paskelbimo ir t.t.
Praktikoje šios prerogatyvos priklauso monarchui, kai jas patvirtina
valdžioje esanti vyriausybė.

Konstitucinių susitarimų istorinė kilmė yra labai skirtinga. Dalis jų
– politinės kovos rezultatas. Tam tikrą vaidmenį suvaidino ir
egzistuojančios praktikos lėta evoliucija, prisitaikymas prie
besikeičiančių sąlygų. Niekas negali priversti laikytis konstitucinių
papročių, jei nėra specialios kontroliuojančios institucijos. Parlamentas
–suvereniteto sergėtojas (teoriškai) – gali bet kada priimti naują įstatymą
ar panaikinti egzistuojantį.

Parlamento suverenitetas – pagrindinis britų konstitucinės teisės
principas – kartu priklauso ir įprastinės teisės kompetencijai: parlamento
suverenitetas ne kartą buvo tvirtinamas teismų (1840 m. teismas pripažino
parlamentui teisę teisti savo narius už įstatymų nevykdymą, o 1884 m.
teismas patvirtino parlamento teisę tvarkyti savo vidaus reikalus).

Statutinė teisė nėra susisteminta ir yra fragmentinio pobūdžio. Nėra
tikslios konstitucinių susitarimų apskaitos, bet manoma, kad tokių aktų yra
apie 4 tūkstančius ir jų skaičius vis auga. Kai kurie parlamento aktai yra
grynai konstituciniai (1911 ir 1949 m. Parlamento aktai; 1949, 1969, 1974
m. Rinkimų teisės įstatymai; 1975, 1985 m. Savivaldos aktai).

Anglijos konstitucinės teisės sistema aprėpia visus jos reguliuojamus
aspektus, tačiau nei vienas iš teisės sudedamųjų komponentų – teismų
sprendimų, įstatymų ar papročių nepretenduoja į pagrindinių principų
vaidmenį. Visų jų kilmė yra sąlygojama konkrečių įvykių, atskirų poreikių
ar aplinkybių.

Viena iš Britanijos Konstitucijos ypatybių – lankstumas. Tai reiškia,
kad ji gali būti keičiama be jokių ypatingų procedūrų, įprastine parlamento
darbo tvarka ar teismo sprendimu.

Kita ypatybė – konstitucinės priežiūros organų nebuvimas, nes
neįmanoma naujai išleidžiamų aktų, teismo sprendimų lyginti su jau
veikiančiais parlamento įstatymais ar teismų sprendimais, jeigu jie neturi
išskirtinės juridinės galios. Tuo labiau neįmanoma nustatyti, ar išleistas
aktas atitinka niekur juridiškai neįformintą konstitucinį susitarimą.

Konstitucijos savitumas lemia, jog mokslininkų juristų
apibendrinantieji darbai, konstitucijos rašytinių ir nerašytinių normų
analizė pripažįstama konstituciniais teisės šaltiniais.

Didžiosios Britanijos Konstitucijai būdingas didelis formalizmas:
daugelis normų, institucijų, sukurtų prieš daugelį metų, oficialiai veikia,
nes nėra panaikintos. Toks formalizmas atskleidžia pasenusių įstatymų
atotrūkį nuo realios tikrovės. Tai ypač akivaizdu iš teiginių apie
valstybinės valdžios organų funkcijas ir santykius. Kaip konstitucinė
monarchija, valstybė teoriškai valdoma karaliaus, kuris turi plačius
juridinius įgaliojimus: vykdomosios, teisminės valdžios, bažnyčios galva,
ginkluotojų pajėgų vadas, sudėtinė įstatymų leidimo dalis ir pan. Pagal
Konstituciją monarchui valdyti padeda jam pavaldi Slaptoji Taryba.
Teoriškai karalius suteikia įgaliojimus įstatymų leidžiamiesiems,
vykdomiesiems ir teisėtumo organams. Tačiau faktiškai valdo Vyriausybė, o
tiksliau – Ministras Pirmininkas, kuriam partiniu principu paklūsta
didžioji Bendruomenių rūmų dalis. Šiandien net Slaptoji Taryba formuojama
be monarcho sutikimo.

Didžiosios Britanijos vyriausybės samprata skiriasi nuo kitų Europos
valstybių. Vyriausybę sudaro du valdžios organai: Vyriausybė, susidedanti
iš visų ministrų, ir Kabinetas, į kurį įeina apie 20 Vyriausybės ministrų.
Vyriausybei vadovauja Ministras pirmininkas – partijos, laimėjusios
rinkimus į Bendruomenių rūmus, lyderis. Jo įgaliojimai labai dideli: jis
turi teisę skirti aukščiausius valstybinės valdžios pareigūnus: kabineto
narius ir ministrus; anglikonų bažnyčios vadovybę; aukščiausius teismo ir
administracijos atstovus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia pagal Konstituciją priklauso monarchui,
Lordų rūmams ir Bendruomenių rūmams (žr. 1 pav.). Tačiau britų parlamentas
– visų pasaulio parlamentų pradininkas – ir Bendruomenių rūmai (pagrindinė
jų sudedamoji dalis) prarado buvusią valstybės valdymo nepriklausomybę:
šiandien daugelį savo įgaliojimų parlamentas realizuoja Kabineto
atstovaujamas (partinės kontrolės mechanizmas). 1979 m. Bendruomenių
rūmuose buvo atlikta plati joje esančių komitetų reforma. Daugelis jų buvo
panaikinti ir vietoje jų sukurta 12 naujų komitetų, atitinkančių
ministerijų veiklą.

[pic]

1 pav. Didžiosios Britanijos parlamentinis valdymas

Aukštieji Parlamento rūmai – Lordų rūmai – ryškiausias Viduramžių
kultūros reliktas. Šie rūmai daro įtaką įstatymų leidimo procesui ne tik
stabdydami įstatymų projektus, bet ir veikdami jų svarstymą. Lordų rūmų
veikla labai suaktyvėjo priėmus Aktą dėl pero titulo iki gyvos galvos
suteikimo. Ministras pirmininkas gavo teisę skirti į Lordų rūmus perus,
kurie turėjo tokias pat teises kaip ir paveldėjimo teisę turintys perai.
Naujųjų perų skyrimas turėjo suaktyvinti Lordų rūmų veiklą, taip pat
sustiprinti partinę vyriausybių poziciją. Pavyzdžiui, M.Thatcher 1979 –
1987 m. paskyrė 153 tarnybinius perus, iš kurių 64 buvo konservatoriai. Iš
viso 1958 – 1987 m buvo paskirti 544 perai (142 konservatoriai, 232
leiboristai, 25 liberalai, 145 nepriklausomi). Tačiau apskritai Lordų rūmų
dauguma yra konservatorių šalininkai. 1993 metais iš 1205 lordų, turinčių
teisę balsuoti, 477 (40 proc.) buvo konservatoriai, 111 – leiboristai, 272
– nepartiniai, 59 – liberalai.

Dvipartinės sistemos viešpatavimas leidžia tik vienai iš dviejų
(konservatorių ar leiboristų) partijų turėti daugumą Bendruomenių rūmuose.
Vyriausybė, kontroliuojanti šią daugumą, faktiškai vadovauja parlamento
veiklai. Praktiškai Vyriausybė naudojasi įstatymų leidimo iniciatyva: nė
vienas deputatų inicijuojamas įstatymas nebus priimtas, jeigu jis
nesusilauks Vyriausybės pritarimo. Tokia padėtis rodo Didžiosios Britanijos
parlamento įtakos mažėjimą.

Mokslininkai ir politikai dabar pripažįsta Britanijos Konstitucijos
archajiškumą. Pastarąjį dešimtmetį pradėta kalbėti apie kontinentinės
Europos pavyzdžio konstitucijos projektą. Šio proceso stimuliatoriumi tapo
žemyno valstybių integracija, Didžiosios Britanijos įstojimas į Europos
Sąjungą, tiksliai fiksuotų teisės aktų būtinybė.

Nerašytinė konstitucija egzistuoja ir Naujojoje Zelandijoje.

Panašios į nerašytines yra rašytinės nekodifikuotos konstitucijos. Jos
neturi straipsnių išdėstymo logikos. Pavyzdžiui, Švedijos rašytinė
nekodifikuota konstitucija susideda iš trijų aktų: 1974 m. Valdymo formos,
1810 m. Sosto paveldėjimo ir 1974 m. Spaudos laisvės aktų. Konstitucinis
yra ir 1974 m. Rigstago aktas. Tačiau šiuose įstatymuose neatsispindi
rinkimų, vietinės savivaldos klausimai.

III. RAŠYTINĖS KONSTITUCIJOS (JAV KONSTITUCIJA)

Rašytinės konstitucijos. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno
(daugelyje šalių) arba kelių (Suomijoje, Švedijoje) Konstitucijos įstatymų,
susisteminančių visas Konstitucijos normas.

Pirmoji rašytinė Konstitucija – 1787 m. Jungtinių Amerikos Valstijų
Konstitucija. Bendros 13 nedidelių valstybių jungiančios federacinės
respublikos Konstitucijos priėmimas – neatsitiktinis aktas: jis buvo
sąlygotas realių ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių visuomenės
reikmių.

Konstitucijos tekstas buvo suformuluotas 1787 m. Filadelfijoje
susirinkusio konfederacijos Konvento, kurio sudėtis, beje, neatspindėjo
plataus atstovavimo. Iš 74 delegatų, išrinktų į Konventą, darbe dalyvavo 55
, dalis jų išvyko anksčiau laiko ir tik 39 pasirašė Konstitucijos tekstą.

Konstitucija buvo ratifikuota atskirose valstijose išrinktų konventų.
Delavero valstija pirmoji 1787 m. gruodžio 7 d. patvirtino šį dokumentą, o
įstatymo galią jis įgavo tik 1788 m. birželio 21 d., kai jį ratifikavo
devintoji (Nju Džersio) valstija. Tik trys valstijos Konstituciją
patvirtino vienbalsiai, šešios – ratifikuodamos reikalavo į tekstą įtraukti
Teisių bilį.

Pagrindinė konstitucijos idėja – valdžios centralizavimas. Tačiau,
pagal ją, JAV – tai ne unitarinė, o federacinė, sąjunginė valstybė, kurios
sudėtyje egzistuoja valstijos, turinčios savo konstitucijas, savo įstatymų
leidybos, vykdomuosius ir teismo organus, gana plačias, bet jau gerokai
labiau nei Konfederacijos straipsnių, ribotas savo teises.

Valdžios išskaidymo teorija, socialinių – ekonominių teisių ir
laisvių, taip pat kurią išrutuliojo XVII – XVIII a. Europos politinės
minties atstovai, buvo nukreipta prieš feodalinio absoliutizmo santvarką,
kurioje visas valdymo funkcijas vykdė monarchas. JAV ši teorija įgavo naują
atspalvį, nes nustatė valdžios koncentracijos vienose rankose ribas ir iki
minimumo sumažino galimybę radikaliems elementams užgrobti šalies valdymo
svertus.

Naujos konstitucinės sistemos pagrindu tapo trys pagrindiniai
politiniai – teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas ir
teisinė konstitucinė priežiūra. Valdžios išskaidymo principas tarnauja
trijų valstybės valdžios šakų – įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų
valdžių organizacinei nepriklausomybei užtikrinti bei atitinkamoms
funkcijoms atskirti. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yra
atstovaujamos Kongreso, Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinai
savarankiškų aukščiausiosios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAV
valstybinės santvarkos demokratinius pradus kaip tik “stabdžių ir atsvarų”
mechanizmo dėka. Nors toks valstybinės sistemos subalansavimas apsunkina
lankstumą ir operatyvumą, tačiau trukdo vienam kuriam nors valdžios organui
uzurpuoti visą valdžią.

Faktiškai santykiai tarp trijų pagrindinių valdžios organų – Kongreso,
Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo – nuolat keičiasi, tačiau pats valdžios
atskyrimo principas nekinta.

Valdžios išskaidymo principai atsispindi Konstitucijos straipsniuose.

JAV Konstitucija sudaryta iš trijų dalių:

1. Preambulė, kurios amerikiečių teisės doktrina nelaiko Pagrindinio

įstatymo sudedamąja dalimi, o vertina tik kaip Konstitucijos

šaltinį.

2. Septyni straipsniai.

3. Dvidešimt septynios pataisos.

Pirmieji trys straipsniai skirti aukščiausiųjų federacinių valstybės
organų sistemai, kuri pagrįsta valdžių padalijimo principu.

Didžiausias – l straipsnis, suskirstytas į 10 skyrių, yra skirtas
federacijos įstatymų leidžiamajai valdžiai. Ši valdžia pavedama dviejų rūmų
Kongresui – Atstovų rūmams ir Senatui.

Atstovų rūmai atstovauja JAV teritorinei tautai: vienas atstovas
deleguotas nuo 30 tūkstančių gyventojų. Jie renkami tiesioginiais valstijų
gyventojų rinkimais, santykinės daugumos mažoritarine sistema, dvejiems
metams.

Senate atstovaujami federacijos subjektai, jame kiekviena valstija yra
atstovaujama dviejų senatorių. Senatas renkamas šešeriems metams,
atnaujinamas rotacijos principu, po vieną trečiąją Senato sudėties kas
dvejus metus.

Kongresui priklauso įstatymų leidybos iniciatyva. Tik įstatymai,
liečiantys mokesčius, yra siūlomi Atstovų rūmų. Visi įstatymai įsigalioja
priimti abiejų rūmų ir pasirašyti prezidento.

Šio straipsnio 8 skyriuje nustatyta Kongreso teisinio reguliavimo
sfera, apibrėžta federacijos kompetencija.

Kongresas laikomas aukščiausiu valdžios organu valstybėje. Didelė
dalis Konstitucijoje užfiksuotų valdžios įgaliojimų deleguota Kongresui (8
skyrius, 1 str.), daug mažiau įgaliojimų suteikta Prezidentui.

Kongreso kompetencija – įstatymų leidimo monopolija; išskirtinė
biudžeto priėmimo teisė; mokesčių nustatymas; gali būti specialių kontrolės
ir tyrimų komitetų kūrimas. Senatas tvirtina Prezidento skiriamus
aukščiausius valdžios pareigūnus, tarp jų ministrus ir aukščiausiojo teismo
teisėjus. Kongresas gali valstybės apkaltos (impičmento) atveju perduoti
teismui Prezidentą ir kitus valdžios atstovus.

Prezidentas, norėdamas sėkmingai vadovauti valstybei, privalo
bendradarbiauti su Kongresu, nes šiam, esant nuomonių skirtumui, priklauso
paskutinis žodis.

Abiejų valdžių santykiams svarbi ta aplinkybė, kad Prezidentas negali
prieš laiką paleisti Kongreso.

Valstijoms paliekamų teisių Konstitucija atskirai neaptaria,
išskaičiuoja tiktai tai, ko jos negali: sudarinėti tarptautinių sutarčių,
įstoti į sąjungas, kaldinti monetas ir t.t. Valstijoms buvo palikta teisė
reguliuoti daug svarbių gyvenimo sferų; turėti savo konstitucijas, leisti
civilinius, baudžiamuosius darbo, proceso įstatymus ir t.t. Pačios
valstijos nustato ir rinkimų teisę, todėl atskirose valstijose ji
skirtinga.

Konstitucijos 2 straipsnis, padalytas į 4 skyrius, reglamentuoja
federacijos vykdomąją valdžią, kuri deleguota prezidento institucijai.
Prezidentas yra drauge ir valstybės, ir vyriausybės vadovas, vyriausiasis
kariuomenės ir laivyno vadas.

Rinkėjai renka prezidentą tiesioginiuose rinkimuose (piliečiai savo
valią išreiškia išrinkdami rinkikus, kurie balsų dauguma išrenka
prezidentą). Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios atstovui, atsispirti
Kongresui padeda veto teisė. Prezidentui pasinaudojus šia teise
(suspensyvinio veto teisė), įstatymo projektas grąžinamas Kongresui, kuris
tik dviejų trečdalių balsų dauguma (abiejuose rūmuose) gali priimti vetuotą
įstatymą. Prezidentas gali pasinaudoti vadinamąja “kišeninio veto” teise.
Šiuo atveju prezidentas jam nepriimtiną projektą nepasirašęs užlaiko iki
Kongreso sesijos pertraukos (pagal Konstituciją prezidentas turi pasirašyti
projektą per 10 dienų). Tokiu atveju Kongresas vėl turi priimti įstatymo
projektą jau naujoje sesijoje. Prezidentui neprivalu aiškinti “kišeninio
veto” motyvų. Veto teisės praktika prezidentų naudojama skirtingai. Įdomu
tai, kad pirmieji septyni prezidentai šia teise nepasinaudojo. Kai kurie
prezidentai veto teise naudojosi ypatingai dažnai. Pavyzdžiui, G. Clevelend
(G.Klivlendas) per dvi kadencijas (1885-1889 m. ir 1893-1897 m.) 346 kartus
panaudojo suspensyvinę veto teisę ir 238 kartus – “kišeninę”. F.D.Rossevelt
(F.Ruzveltas, 1933-1945 m.) 372 kartus vetavo įstatymų projektus ir 263
kartus “užlaikė” nutarimus. Apskritai, per paskutinius dešimtmečius veto
teisė naudojama vis dažniau. Prezidentas turi teisę vetuoti bet kokį
įstatymų projektą, išskyrus Konstitucijos pataisas. (Kongresas gali priimti
Konstitucijos pataisas tik dviejų trečdalių balsų dauguma – lygiai tiek
reikia balsų “įveikiant” veto teisę).

Antroji prezidento poveikio Kongresui priemonė – Prezidento laiškas
(kreipimasis) “Apie padėtį sąjungoje”.

Taigi, tiek įstatymų leidžiamoji, tiek vykdomoji valdžia yra stiprios
ir turi pakankamai priemonių daryti įtaką viena kitai, tačiau jos turi ir
prisitaikyti viena prie kitos, ieškoti kompromisinių problemų sprendimo
būdų.

Tokia JAV Konstitucijos įtvirtinta valdymo sistema laikoma klasikiniu
prezidentiniu valdymu. Skirtingai nuo parlamentinio valdymo, svarbiausia jo
ypatybė yra ta, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia konstruojamos
kaip viena nuo kitos nepriklausančios institucijos. Tokia įstatymų
leidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykių konstrukcija įtakojo
daugelio Lotynų Amerikos šalių konstitucijoms, bet neturėjo pasekėjų
Europoje, kurioje XIX a. buvo populiarios konstitucinės monarchijos, o
vėliau jas pakeitusios parlamentinės respublikos.

Konstitucijos 3 straipsnis (3 skyriai) skirtas teismo valdžiai. JAV
teismo valdžią vykdo Aukščiausiasis Teismas ir kiti Kongreso įsteigti
teismai. Teisėjai yra nepriklausomi ir nekeičiami, taip pat draudžiama
mažinti jiems atlyginimą.

JAV Aukščiausiasis teismas, be visų jam suteiktų įgaliojimų, nuo 1803
m. prisiėmė konstitucinės kontrolės teisę, t.y. turi teisę spręsti, ar
Kongreso, Prezidento, valstijų valdžios organų išleisti įstatymai, aktai
neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucijos 4 straipsnis (4 skyriai) reglamentuoja santykius tarp
federacijos ir valstijų, taip pat tarp valstijų. Čia skelbiama Kongreso
teisė priimti į federaciją naujus narius (valstijas).

JAV Konstitucija numatė demokratinį federalizmą, t.y. griežtą
sąjungos ir federacijos subjektų – valstijų kompetencijos ribų atskyrimą.
JAV sudaro 50 valstijų ir federalinė Kolumbijos apygarda, kurioje yra
sostinė Vašingtonas. Į egzistuojančius visuomenėje nacionalinius – etninius
skirtumus nebuvo atsižvelgta formuojant valstybines struktūras.

Pagrindiniai valstijų įstatymai pripažįsta federalinės institucijos
viršenybę. Kalifornijos konstitucijos 1 straipsnio 3 skyriuje teigiama:
“Kalifornijos valstija yra nedaloma Amerikos Sąjungos dalis, ir Jungtinių
Valstijų Konstitucija yra šalies aukščiausiasis įstatymas”.

Valstijos atkartoja federalinę valdžios sistemą: turi dviejų rūmų
parlamentą, vadinamą įstatymų leidimo susirinkimu (tik Nebraskos valstijoje
nuo 1937 m. veikia vienų rūmų parlamentas); vykdomajai valdžiai atstovauja
gubernatorius. Labiausiai nuo federalinės skiriasi valstijų teismų sistema.
Daugelyje valstijų teisėjai renkami, o ne skiriami; kai kuriose valstijose
numatyta teisėjų atšaukimo procedūra. Tokie tiesioginės demokratijos
elementai, kaip referendumai, valdžios atstovų atšaukimas ir pan., vis
plačiau taikomi ir JAV federalinėje valdžios sistemoje.

Pastaruoju metu federalinės valdžios kišimasis į valstijų reikalus
pastebimai išaugo, ypač tai akivaizdu finansų politikoje.

Konstitucijos 5 straipsnis skirtas Konstitucijos pataisų priėmimo
tvarkai.

Konstitucijos pataisų priėmimo procedūra yra gana sudėtinga, todėl
papildymų imamasi tik privertus politinėms aplinkybėms. Juridiškai
Konstitucija lieka nepakitusi. Konstituciniai pakeitimai įgyvendinami
kitais būdais: teismo aiškinimais, Kongreso įstatymų aktais, politine
praktika ir pan. Daugelis JAV politinės sistemos institutų nenumatyti
Konstitucijoje, bet jie funkcionuoja valstybinės valdžios praktikoje. JAV
Konstitucijos V str. skelbia: Jeigu du trečdaliai Rūmų narių laikys, kad
būtina, Kongresas gali pats priimti veikiančios konstitucijos pataisas arba
dviejų trečdalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimų reikalavimu sušaukti
suvažiavimą. Pataisos, kaip Konstitucijos dalis, įgaus jėgą ir reikšmę, jei
jas ratifikuos trys ketvirtadaliai valstijų įstatymų leidimo susirinkimų
arba trys ketvirtadaliai valstijų suvažiavimų, žiūrint kurią iš tų dviejų
ratifikavimo tvarką pasiūlys Kongresas. Tačiau jokia pataisa, priimta iki
1808m., negali kaip nors liesti straipsnio 9 skyriaus 1 ir 4 paragrafų, ir
nė viena valstija be savo sutikimo negali prarasti lygaus kitiems balso
senate.

Iki 9 dešimtmečio vidurio buvo pasiūlyta apie 5000 pataisų, bet tik 33
perduotos ratifikuoti ir 26 priimtos.

Konstitucijos 6 straipsnis skirtas jos, t.y. JAV Konstitucijos, IR JAV
įstatymų viršenybei valstijų teisės šaltiniams įtvirtinti.

Konstitucijos 7 straipsnis nustatė šio akto ratifikavimo valstijose
tvarką, reikalaujančią, kad tai padarytų bent 9 valstijų konstituciniai
konventai.

1. JAV konstitucijos pataisos

1789 m. pirmame Kongrese buvo priimta 10 pataisų, kuriose ir buvo
įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės. Šios pataisos, vadinamos “Teisių
biliu”, įsigaliojo 1791 gruodžio 15 d., jas ratifikavus vienuoliktajai
(Virdžinijos) valstijai.

Teisių bilio skelbiamos idėjos ir jų interpretavimas yra tokia pat
populiari tema šiandien kaip ir prieš du šimtmečius. Šias idėjas, jų
aiškinimą ir įgyvendinimą galima suskirstyti į dvi kategorijas: piliečių
laisves ir teises.

Piliečių laisvės apibrėžiamos kaip gyventojų gynimas nuo netinkamų
vyriausybės veiksmų. T.Džefersonas teigė, kad bilis “tai žmonių teisė prieš
visas valdžias žemėje.”. Šia prasme teisių bilį galima vadinti “laisvių
biliu”, nes jame esančios Konstitucijos pataisos yra apie tai, ko
vyriausybė negali daryti. Kai kurie suvaržymai yra substantyvūs (esminiai),
t.y. apriboja valdžios galią veikti. Pavyzdžiui, kurti religines
bendruomenes. Kiti apribojimai yra procedūriniai – paaiškinantys ir
nurodantys kaip vyriausybė turėtų veikti. Pavyzdžiui, netgi jei vyriausybė
turi galią paskelbti kai kuriuos veiksmus nusikalstamais, suimti ir
įkalinti žmones, ji negali to padaryti be išsamių ir skrupulingų procedūrų,
sukurtų apsaugoti kaltinamąjį žmogų. Geriausiai visiems žinoma procedūrinė
taisyklė yra ta, kad “žmogus yra nekaltas tol, kol jo kaltė neįrodyta”. Ši
taisyklė neneigia vyriausybės teisės ir galios nubausti asmenį už padarytą
nusikaltimą, ji kelia klausimą, kaip vyriausybė tai padarys, kaip nustatys,
kas įvykdė nusikaltimą. Substantyvūs ir procedūriniai apribojimai kartu
nustato piliečių laisvių sferą.

Civilinės teisės įpareigoja vyriausybę ginti gyventojus nuo kitų
gyventojų ir valdžios struktūrų nelegalių veiksmų.

Pastangos paversti asmenines laisves realybe turi ilgą istoriją ir
praktiškai dar nėra pasibaigusios šiandien. Ši kova susieta su kova už
pilietines teises, įtikinėjant vyriausybę vykdyti teigiamą piliečių
atžvilgiu politiką. Amerikiečiai pastoviai bijo dėl savo asmeninės
autonomijos, o JAV istorija yra individo kova už jo laisvių apsaugojimą ir
išplėtimą. Tai suformavo savitą amerikiečio požiūrį į vyriausybę: individas
nuolat turi poreikį būti apsaugotas nuo vyriausybės ir tuo pačiu metu nori,
kad aktyvi vyriausybė apsaugotų ir pagerintų individo galimybę mėgautis
laisvėmis.

Plačiausias yra Teisių bilio 1 straipsnis (arba Konstitucijos 1
pataisa), kuriame skelbiama apie fundamentalių laisvių – tikėjimo, žodžio,
spaudos, susirinkimų, peticijų – pripažinimą. Šios laisvės buvo paskelbtos
uždraudžiant Kongresui priiminėti minėtas laisves varžančius įstatymus,
t.y. laikantis nuostatos, kad deklaruojamos teisės yra įgimtos, kad
valstybė jų nesteigianti, o tik sauganti nuo galimų Kongreso mėginimų jas
savo įstatymais varžyti. Nuostata, kad Kongresas negali įvesti kokios nors
religijos, reiškė oficialų bažnyčios atskyrimo nuo valstybės patvirtinimą.

Teisių bilio 2 straipsnyje skelbiama piliečių teisė saugoti ir
nešioti ginklą; 3 straipsnyje uždraudžiama taikos metu be savininko
sutikimo privačiuose butuose apgyvendinti kareivius; 5 straipsnyje
draudžiama imti visuomeniniam naudojimui nuosavybę, už ją neatlyginus.

Prigimtinės teisės teorijos aspektu svarbu yra Teisių bilio 9
straipsnis, skelbiantis, kad įsakmus konkrečių teisių išvardijimas
nereiškia, jog neigiamos ar menkinamos kitos, bilyje nepaminėtos, tautos
turimos teisės.

Taip pat svarbus yra 10 straipsnis: pagal jį, įgaliojimai, kurių
Konstitucija nesuteikė federacijai ir neatėmė iš valstijų, paliekami
valstijoms ir tautai. Tai reiškia, kad federacijos įstatymų leidyba sudaro
Konstitucijos įsakmiai nurodytą valstijų įstatymų leidybos teisės išimtį.

Po pirmųjų dešimties Konstitucijos pataisų greitai buvo priimtos dar
dvi: 1798 m. įsigaliojusi XI pataisa patikslino teismų valdžios galimybes,
1804 m. – XII pataisa papildė prezidento rinkimų procedūrą, numatydama
atskirą balsavimą renkant prezidentą ir viceprezidentą. Vergijos
panaikinimas karui pasibaigus buvo įformintas Konstitucijos XIII pataisa,
1865 m. pasiūlyta Kongreso ir tais pačiais metais patvirtinta 27 valstijų
iš 36. Konstitucijos XIV pataisa, įsigaliojusi 1868 m. uždraudė
diskriminacinio pobūdžio valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti
piliečių nelygiateisiškumą. Taigi, buvo sulygintos juodųjų ir baltųjų
amerikiečių teisės; XV pataisa (1870 m.) draudė rasiniu pagrindu atimti ar
apriboti rinkimų teisę. Visos trys šio ciklo pataisos, draudžiančios JAV
įstatymų leidėjams kėsintis į neatimamas piliečių teises, yra tam tikras
Teisių bilio idėjų tęsinys.

Per visą XX a. JAV Konstitucijoje tebuvo padaryta 12 pataisų.
Panaikinant rinkimų teisės ribojimus lyties pagrindu, teisė dalyvauti
rinkimuose 1920 m. buvo suteikta moterims (XIX pataisa). 1964 m.
panaikintas kai kuriose valstijose rinkėjams dar taikytas turto cenzas
(XXIV pataisa). 1971 m. rinkėjų amžiaus cenzas sumažintas iki 18 metų (XXVI
pataisa).

Apskritai esminių pokyčių į JAV valstybinę santvarką esamos pataisos
neįnešė. Kaip ir Anglijoje, valstybės mechanizmo funkcionavimo srityje JAV
didelės reikšmės turi paprotys, senoje konstitucijoje atsirandančios
spragos paprastai užpildomos ne tiek konstitucijos pataisomis, kiek
pripažįstant susiklosčiusias tradicijas. Todėl kur kas didesnę reikšmę turi
konstitucijoje neatsispindėję pokyčiai, kurių svarbiausias – valstybės
centralizacijos didėjimas Ši JAV valstybinės santvarkos raidos tendencija
ryškėjo plečiantis Kongreso įstatymų leidybos veiklai civilinės, darbo,
baudžiamosios teisės ir kitose sferose, didėjant prezidento galiai.

JAV Konstitucija įvairiais laikotarpiais vaidino skirtingą
vaidmenį. Pradiniame etape tai buvo labai progresyvus dokumentas,
formuojantis naujus visuomeninius santykius. JAV konstitucionalizmas darė
didelę įtaką kai kurių valstybių (ypač Lotynų Amerikos) valdžios struktūrų
kūrimui. Tačiau šiandien JAV valdymo sistema kai kuriais aspektais
nusileidžia demokratinių Europos valstybių Pagrindiniams įstatymams.

Europoje pirmosios rašytinės konstitucijos buvo priimtos 1791
metais: gegužės 3d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, rugsėjo 13d. –
Prancūzijoje.

1791 m. gegužės 3 d. Seimo priimta Konstitucija išsaugojo feodalinę
žemėvaldą ir feodalų luomą, visas jo laisves ir privilegijas, tarp jų ir
patrimonialinę valdžią valstiečiams. Konstitucijoje atsispindėjo ir kai
kurie buržuaziniai principai, pirmiausia turto principas. Ji atėmė iš
bežemių bajorų – didikų atramą t.y. teisę dalyvauti seimeliuose, o
turtingiems valstiečiams suteikė nobilitacijos teisę, taip pat teisę įgyti
dvarus. Priimtas dokumentas paskelbė valstybės globą laisviesiems
valstiečiams ir kartu leido valstybei kištis į dvaro ir valstiečių
santykius. Konstitucija skelbė garantuojanti asmens laisvę anksčiau
pabėgusiems į užsienį ir grįžusiems valstiečiams. Tam tikrą valdžios globą
valstiečiams turėjo suteikti teritorinės – administracinės tvarkos
komisijos, kurias Konstitucija buvo numačiusi įsteigti. Šios komisijos,
beje, turėjo patariamąjį balsą.

Gegužės 3 d. Konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą. Buvo
siekiama sukurti naujųjų laikų vientisą Lenkiją su centralizuota valdžia.
Pagal prancūzų švietėjo Š.L. de Montesquieu (Š.L.Monteskjė) siūlomą
principą valdžią padalinti į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismo.

Vyriausiąją valdžią Konstitucija atidavė Seimui, panaikino liberum
veto teisę, sumažino Senato reikšmę ir įtraukė miestų atstovus į Seimą.
Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam
Įstatymų sargyba. Įstatymų sargybą sudarė arkivyskupas, ministrai,
kancleris ir Seimo maršalka. Ji veikė karaliaus vardu. Vykdomajai valdžiai
priklausė ir kariuomenė. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš
valdančiosios dinastijos. Jis skyrė ministrus ir vyskupus, jo vardu turėjo
būti skelbiami teismo sprendimai. Seimas rinko 4 komisijas (ministerijas) –
Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto – bendras visai valstybei.

Konstitucijoje nebeliko valstybės padalijimo į Lenkijos Karalystę ir
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nors per Ketverių metų Seimą (1788-1792
m.) pastarasis pavadinimas buvo dažnai vartojamas. Valstybė buvo pavadinta
Lenkija. Tačiau Konstitucija dar nesukūrė vientisos valstybės. Pagrindiniai
Ketverių metų Seimo įstatymai rėmėsi Liublino (1569 m.) aktu. Pati
Konstitucija irgi neardė unijos. Nors jos kūrėjai ėjo valstybinės valdžios
centralizavimo linkme ir nominavo bendras visai valstybei komisijas, tačiau
jose buvo paliktas Lietuvai jos atstovų ekvivalentas. Konstitucija
išsaugojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės dualistinį pobūdį.

Gegužės 3 d. Konstitucija reiškė siekiančių reformų žemvaldžių ir
gimstančios buržuazijos politinę sąjungą. Konstitucijos kūrėjus, be abejo,
paveikė Didžiosios prancūzų revoliucijos ir Švietimo epochos idėjos. Jie
norėjo pamažu įvesti šalyje konstitucinę buržuazinę – dvarininkinę
monarchiją.

1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybė trečią kartą buvo padalinta
Austrijos, Rusijos, Prūsijos ir galutinai likviduota. Taigi Gegužės 3 d.
Konstitucija liko neįgyvendinta.

2. Prancūzijos konstitucionalizmo raida

Jeigu JAV Konstitucija per du šimtmečius patyrė minimalių pokyčių,
tai Prancūzijos konstitucionalizmo pagrindinės raidos bruožas – gausa ne
tiek konstitucinių pataisų, kiek pačių konstitucijų (nuo XVIII a. pabaigos
Prancūzijoje buvo priimta 12 konstitucijų ar konstitucinių chartijų).

Svarbiausias 1789 metų Prancūzijoje vykusio sukilimo politinis
rezultatas – faktiškas absoliutizmo nuvertimas. Lemiama politinė jėga
valstybėje tapo Steigiamasis susirinkimas, kuris 1789 m. rugpjūčio 26 d.
priėmė “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją” – būsimosios konstitucijos
įvadą. Tai buvo didelės reikšmės dokumentas. Deklaracijos 17 straipsnių
plačiai suformulavo švietimo idėjas. “Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai”
– skelbė jos pirmasis straipsnis. “Natūraliomis ir neatmainomomis” žmogaus
teisėmis taip pat buvo pripažintas jo saugumas, priešinimasis priespaudai.
Deklaracija skelbė tautos suvereniteto principą, visų lygybę prieš
įstatymus ir teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudos laisvę,
religinį pakantumą, privatinės nuosavybės teisę.

Įtvirtinęs savo pozicijas, Steigiamasis susirinkimas tęsė šalies
pertvarkymo reformas. Vyraujančias pozicijas susirinkime, kaip ir visoje
šalyje, turėjo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai. 1791 m.
rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas baigė rengti Konstituciją, kuri
įvedė Prancūzijoje buržuazinę – konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidimo
valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, sudarytam iš
vienerių rūmų, vykdomoji – monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Karalius
, turėdamas stabdančio veto teisę, galėjo kuriam laikui atmesti susirinkimo
priimtus įstatymus. Buvo įvesta nauja vietinio valdymo sistema. Prancūzija
buvo padalinta į 83 departamentus, pavadintus upių ir kalnų vardais (Senos,
Marnos, Vogizų ir kt.). Valdžią juose vykdė renkamosios tarybos ir
direktorijos, miestuose ir kaimuose – renkamieji municipalitetai. Į naują
teismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai. Katalikų bažnyčia,
įteisinus “civilinę dvasininkijos padėtį”, privalėjo tarnauti valstybei,
t.y. kunigai ir vyskupai buvo piliečių renkami, gaudavo atlyginimą iš
valstybės ir turėjo prisiekti, kad bus ištikimi Konstitucijai.

Buvo įvesta cenzinė ir dviejų pakopų rinkimų sistema. Neatitinkantys
cenzo sąlygų “pasyvieji” piliečiai negaudavo politinių teisių. Tik
“aktyvieji” piliečiai vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus, mokantys ne mažesnį
kaip 1,5 – 3 livrų tiesioginį mokestį, turėjo balso teisę. Jų buvo maždaug
4,3 mln. (iš 8-9 mln. suaugusių vyrų). O rinkėjų, renkančių deputatus (jie
mokėjo didesnį mokestį), buvo iš viso apie 500 tūkstančių Konstitucija
negaliojo Prancūzijos kolonijose. Jose nebuvo panaikinta vergovė.

Nors “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos” istorinė reikšmė
neginčytina, įdomu tai, kad tik 1946 m. Ketvirtosios respublikos
konstitucija legalizavo šį aktą. Preambulėje nurodoma, jog prancūzų tauta
“iškilmingai patvirtina žmogaus ir piliečio teises, nušviestas 1789 m.
teisių Deklaracijoje”.

Tačiau karaliui pabandžius pabėgti iš Paryžiaus ir pasipriešinti
Konstitucijos nustatytai tvarkai, 1792 m. rugpjūčio 10 d. monarchas buvo
nušalintas nuo sosto. Konstitucinė monarchija žlugo. Rugsėjo 25 d. Konvento
dekrete buvo paskelbta apie Prancūzijos respublikos įkūrimą.

Prasidėjo vadinamoji respublikos era. Nacionalinis konventas 1793
birželio 24 d. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kurios įžangine
dalimi tapo naujai surengta žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, kuri,
palyginus su 1789 m. aktu, buvo gerokai radikalesnė ir platesnė. Pasak
Deklaracijos, vyriausybė steigiama naudojimuisi žmogaus įgimtomis ir
neatimamomis teisėmis užtikrinti (1 str.).

Šiame dokumente be kitų teisių buvo ir socialinių teisių: teisė į
išsilavinimą (22 str.), profesijos pasirinkimą (17 str.), sutarties teikti
kitiems paslaugas sudarymą (18 str.). Deklaracijoje buvo teigiama, kad
liaudis visada turi teisę peržiūrėti ir pakeisti Konstituciją, nes savo
įstatymais negalima saistyti ateinančių kartu (28 str.).

Naujoji konstitucija buvo įdomi tuo, kad, laikydamasi Ž.Ž Ruso idėjos,
jog įstatyme “bendroji valia” turi reikštis tiesiogiai, o ne per
reprezentantus, buvo vienintelė to momento Europos Konstitucija, įkūnijusi
tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje. Konstitucija skelbė, kad
suverenią liaudį sudaro Prancūzijos piliečiai (7 str.). Vyrai nuo 21 metų
amžiau, pragyvenę toje pačioje vietoje ne mažiau 6 mėnesius ir nesantys
tarnai, turėjo teisę dalyvauti tiesioginiuose rinkimuose (8 str.).

Tačiau dėl vykstančio karo 1793 m. Konstitucijos įgyvendinimas nebuvo
realizuotas ir valdžia liko Nacionalinio konvento rankose.

Jakobinų diktatūros metu buvo vykdomos gana svarbios socialinės
reformos: užšaldytos kainos, kaime likviduoti feodaliniai santykiai,
gražinant žemę valstiečių bendruomenėm ir paverčiant ją privačia nuosavybe.

Po 1794 m. liepos 27 d. perversmo baigėsi Didžioji Prancūzijos
revoliucija. 1795 m. rugpjūčio 22 d. Nacionaliniame konvente buvo priimta
nauja Prancūzijos respublikos Konstitucija, dar žinoma III respublikos metų
konstitucijos pavadinimu. Šiame dokumente žmogaus teisėms buvo skiriama
mažiau dėmesio, nebuvo kalbama apie žodžio ir spaudos laisvę, teisę
sukilti. Vėl buvo atsisakyta tiesioginės demokratijos; buvo įteisintas
reprezentacinis valdymas, atskirta įstatymų leidžiamoji valdžia nuo
vykdomosios. Taigi šiuo atžvilgiu buvo sugrįžta prie 1791 m. Konstitucijos
pagrindų. Tačiau nauja buvo tai, kad 1795 m. Konstitucija buvo respublikos
konstitucija; buvo įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos institucijos
sistema. Įstatymų leidybos korpusas susidėjo iš Penkių šimtų tarybos ir
Seniūnų tarybos (44 str.). Pirmajai suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos
teisė (76 str.), antrajai – išimtinė teisė tvirtinti arba atmesti pirmosios
nutarimus (86 str.).

Vykdomoji valdžia priklausė direktorijai (132 str.), susidedančiai iš
penkių narių, kuriuos kasmet po vieną siūlė Penkių šimtų taryba ir rinko
Seniūnų taryba. Kolegijai pirmininkavo visi direktoriai iš eilės po 3
mėnesius (141 str.). Direktorija skyrė ministrus.

Susiformavusi ir sustiprėjusi buržuazija, bijodama revoliucijos ir
senosios feodalinės sistemos, buvo nepatenkinta direktorijos nenuoseklios
politikos ir 1799 m. lapkričio 9 d. organizavo perversmą: buvo išvaikyta
Penkių šimtų taryba ir valdžia atiduota iš trijų konsulų sudarytai
laikinajai vyriausybei. 1799 m. gruodžio 13 d. buvo patvirtinta nauja
Konstitucija. Joje jau nebebuvo tradicine tapusios teisių deklaracijos.
Nors ir toliau Prancūzija buvo vadinama respublika, tačiau ji turėjo daug
konsulato bruožų. Vyriausybės valdžia atiteko trims konsulams, Senato
renkamiems dešimčiai metų (39 str.). Konstitucijoje pirmuoju konsulu
personaliai paskirtas Napoleonas Bonapartas, kuris praktiškai buvo
visagalis (kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą). Ministrai buvo paprasti
vykdomosios galios vykdytojai, neturintys ryšio su atstovaujamąja
valstybės institucija. Konstitucija nustatė painią pseudodemokratinę tautos
dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus sistemą, kuri susidėjo iš
daugybės etapų, įvairiausių sąrašų ir neatspindėjo tikrosios tautos valios.

Prancūzijoje įsigalėjęs režimas, pasižymėjęs kraštutiniu valdymo
centralizmu, besiremiančiu stipria asmenybe, istorijoje buvo vadinamas
bonapartizmu. 1804 m. buvo priimtas straipsnis, pagal kurį respublikos
valdymas patikimas imperatoriui, kuriuo tampa respublikos pirmasis
konsulas. Tokiu būdu Prancūzija konstituciniu keliu virto imperija, pagal
valstybės valdymo formą – monarchiją, tačiau bent iš pradžių neatsisakiusia
respublikos pavadinimo. Stiprindamas valdžią, Napoleonas 1807 m. panaikino
Tribunatą ir praktiškai valdžią sukoncentravo imperatoriaus ir jam
paklusnaus Senato rankose.

Imperijos istorija buvo kupina karų ir baigėsi Napoleono kariuomenės
sutriuškinimu ir imperijos žlugimu (1814 m.).

Po karaliaus valdžios restauravimo Prancūzijoje vėl buvo įtvirtinta
konstitucinė monarchija, kurios pagrindinės nuostatos atsispindėjo Liudviko
XVIII 1814 m. konstitucinėje chartijoje. Vykdomoji valdžia atiteko
monarchui. Įstatymų leidžiamąją valdžią pasidalino karalius, Perų rūmai ir
deputatų rūmai. Taigi tautai Konstitucija suteikė galimybę dalytis su
karaliumi teise leisti įstatymus, nors įstatymų leidybos teisė priklausė
tik vienam karaliui. Pagal naują rinkimų teisę (aukštas turto cenzas)
rinkimuose galėjo dalyvauti žymiai mažesnė elektorato dalis nei anksčiau.
Ministrai tapo atsakingi rūmams, taigi pirmą kartą kontinentinėje
konstitucijoje buvo žengtas žingsnis į parlamentarizmą. Tačiau 1824 m.
atėjus į sostą karaliui X buvo pradėta griauti dar likusius revoliucijos
iškovojimus: paleisti Deputatų rūmai, labai stipriai suvaržytos spaudos,
susirinkimų ir kt. laisvės. Kilo sukilimas ir karalius turėjo bėgti iš
šalies. Nors monarchiją ir pavyko išlaikyti, tačiau 1830 m. konstitucinė
chartija grąžino atšauktas politines piliečių teises ir laisves, uždraudė
naudoti cenzūrą spaudoje. Visa tai sudarė sąlygas parlamentiniam valdymui
stiprėti ir buvo palaidoti bandymai restauruoti Prancūzijos ikirevoliucinę
tvarką. Pramonės augimas sudarė palankias sąlygas kapitalizmo plėtrai, tuo
pačiu didėjo prieštaravimai tarp buržuazijos ir viduriniųjų bei smulkiųjų
visuomenės sluoksnių. 1848 m. įvykusi revoliucija nuvertė monarchiją ir
buvo įkurta respublika (antroji). Visuotinės (vyrų) rinkimų teisės pagrindu
buvo organizuoti Nacionalinio susirinkimo rinkimai. Nacionalinis
susirinkimas priėmė naują konstituciją, dar vadinamą Antrosios respublikos
konstitucija. Konstitucijoje buvo gausu įvairių socialinio pobūdžio
deklaracijų, kaip pavyzdžiui, teisė į darbą, nemokamą pradinį mokymą.
Įstatymų leidybos teisė priklausė Nacionaliniam susirinkimui. Konstitucija
panaikino dviejų rūmų sistemą. Nacionalinis susirinkimas buvo renkamas
trejiems metams visuotiniais rinkimais. Pirmą kartą Europoje buvo įvertinti
tiesioginiai slapti rinkimai, kurie vėliau pradėti taikyti ir kitose
valstybėse. Kiekvienas išrinktas deputatas turėjo įstatymų leidybos
iniciatyvos teisę. Vykdomajai valdžiai vadovavo prezidentas (pirma tokia
institucija Europoje). Prezidentas buvo renkamas ketveriems metams be
teisės būti perrinktam antrai kadencijai. Jis turėjo teisę sudaryti ir
tvirtinti tarptautines sutartis, skirti ir atleisti ministrus,
diplomatinius atstovus, teisėjus, jam buvo pavesta teikti malonę,
užtikrinti išorinį valstybės saugumą, vadovauti karinėms pajėgoms.

Nacionalinis susirinkimas ir prezidentas nedaug galėjo veikti vienas
kitą: Nacionalinis susirinkimas turėjo teisę nušalinti prezidentą nuo
pareigų anksčiau laiko (tačiau praktiškai tai įgyvendinti negalėjo). Savo
ruožtu, prezidento mėginimas paleisti Nacionalinį susirinkimą buvo laikomas
nusikaltimu, prilygstančiu valstybės išdavimui.

Tiek Nacionalinio susirinkimo, tiek prezidento rinkimuose galėjo
dalyvauti prancūzai vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus.

1848 m. prezidentu buvo išrinktas Napoleono sūnėnas Liudvikas
Bonapartas, kuris, siekdamas valdžios ir nepaisydamas konstitucinių
nuostatų, 1851 m. paleido Nacionalinį susirinkimą, kas reiškė naują
valstybės perversmą.

Referendumo būdu pritarus rinkėjams, Liudviko Bonaparto šalininkai
parengė ir 1852 m. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kuri iš esmės
buvo pakeistas 1799 m. Konstitucijos variantas. Konstitucija suteikė
prezidentui gana plačius įgaliojimus: jis turėjo ne tik aukščiausią
vykdomąją valdžią, bet ir išimtinę įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Prezidento galių stiprinimas sudarė palankias sąlygas konstituciniu būdu
restauruoti imperiją (Liudvikas Bonapartas tapo imperatoriumi Napoleonu
III). Prancūzijos imperija buvo valdoma autoritariniais metodais, ir tik
1870 m., siekiant nuraminti liaudies nepasitenkinimą vykdoma vidaus ir
užsienio politika, buvo išleista nauja Konstitucija, kuria numatyta
imperiją pertvarkyti į konstitucinę monarchiją su parlamentiniu valdymu.
Tačiau 1870 m. rudenį imperija žlugo ir Įstatymų leidybos korpusas
Prancūziją paskelbė respublika (Trečioji respublika). Vientisos
konstitucijos ši respublika neturėjo, tačiau ją atstojo leidžiami
konstituciniai įstatymai. Kai kurie visuomeniniai santykiai, paprastai
reglamentuojami konstitucijose (žmogaus ir piliečio statusas, valstybės
valdžios principai), liko nekonstitucionuoti.

Trečiosios respublikos konstitucija buvo naujas kokybinis Prancūzijos
ir Europos konstitucinės raidos žingsnis: parlamentinė valdymo tvarka buvo
pritaikyta respublikai. Įstatymų leidyba priklausė dviejų rūmų parlamentui
– Deputatų rūmams ir Senatui. Prezidentui rinkti ar Konstitucijos pataisoms
priimti rūmai turėjo posėdžiauti drauge, sudarydami Nacionalinį
susirinkimą. Abiejų rūmų deputatai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos
teisę, abeji rūmai vienodomis teisėmis dalyvavo leidžiant įstatymus,
kiekvienas projektas turėjo būti jų abiejų priimtas.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turėjo ir prezidentas, kuriam buvo
suteikta ir reliatyvi veto teisė. Prezidentas galėjo skirti visus
civilinius ir karinius pareigūnus, teikti malonę, paleisti Deputatų rūmus,
vadovavo ginkluotosioms pajėgoms, pirmininkavo Ministrų tarybai. Ministrai
buvo solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką ir
individualiai – už asmeninius savo veiksmus. Taip buvo įtvirtintas
parlamentinės vyriausybės atsakomybės institutas. Vėliau, stiprėjant
parlamentinei respublikai, 1884 m. buvo priimta Konstitucijos pataisa,
draudžianti peržiūrėti respublikinę valdymo formą, taip pat buvo uždrausta
į prezidento postą rinkti buvusių dinastijų atstovus, iki gyvos galvos
skiriamų senatorių institucija. Šios pataisos labai sustiprino demokratines
Konstitucijos nuostatas.

Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Prancūzijos valstybinė
santvarka mažai keitėsi Tačiau buvo pastebimas prezidento ir parlamento
vaidmens mažėjimas ir vykdomosios valdžios galių augimas. Labai padidėjo
ministro pirmininko vaidmuo.

Trečioji respublika žlugo 1940 m. vokiečiams užėmus Paryžių.

Pasibaigus karui 1946 m. buvo priimta Ketvirtoji respublikos
Konstitucija. Preambulėje buvo skelbiama 1789 m. teisių deklaracija, toliau
buvo išdėstytos naujos ekonominės politinės ir socialinės teisės: vyrų ir
moterų lygiateisiškumas, persekiojamųjų už savo veiklą laisvės labui
politinio prieglobsčio teisė; teisė dirbti ir gauti pinigus; teisė jungtis
į profsąjungas; streikų neperžengiant įstatymų rėmų laisvė; teisė
dalyvauti kolektyvinių darbo sutarčių sistemoje; sveikatos apsaugos,
materialinio aprūpinimo, poilsio, nemokamo pasaulietinio mokymo garantija;
nacionalinę reikšmę turinčio turto pavertimas visuomenine nuosavybe;
atsisakymas kariauti užkariavimo tikslais ir t.t.

Pagal parlamentinės respublikos schemą buvo sudaryta aukščiausiųjų
valstybės institucijų sistema. Parlamentas susidėjo iš Nacionalinio
susirinkimo ir respublikos tarybos. Abu rūmai ir Ministrų tarybos
pirmininkas turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tačiau Konstitucija
panaikino abiejų rūmų lygiateisiškumą: tik Nacionalinis susirinkimas turėjo
išimtinę teisę leisti įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis,
pritarti vyriausybei ir reikšti jai nepasitikėjimą. Respublikos tarybai
pavestos konsultacinio pobūdžio funkcijos- per du mėnesius ji galėjo
pareikšti savo išvadas dėl Nacionaliniame susirinkime priimtų įstatymų.

Abeji rūmai renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptas
balsuojant: Nacionalinis susirinkimas – tiesioginiais rinkimais penkeriems
metams, respublikos taryba – netiesioginiais rinkimais generalinių ir
municipalinių tarybų šešeriems metams, pusę narių atnaujinant kas treji
metai. Rinkimuose dalyvavo pilnamečiai abiejų lyčių piliečiai.

Respublikos prezidento rinkimų tvarka ir funkcijos praktiškai paliko
nepasikeitusios.

Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai. Didžiulės galios buvo
suteiktos Ministrų tarybos pirmininkui. Jam buvo pavesta užtikrinti
įstatymų įgyvendinimą, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. 1954 m. Ministrų
tarybos pirmininkas gavo papildomų įgaliojimų anksčiau laiko paleisti
Nacionalinį susirinkimą.

1958 m. padidėjus politinei įtampai, kilusiai dėl Alžyre prasidėjusio
karinio maišto, Prancūzijos parlamentas į valdžią pakvietė populiarų karo
metu Pasipriešinimo judėjimo vadovą Š.de Golį ir suteikė jam ypatingus
įgaliojimus. Speciali komisija parengė Penktosios respublikos konstituciją,
kuri buvo referendume spalio mėnesį patvirtinta.

Pagal konstituciją centrine visos politinės sistemos dalimi tapo
prezidentas, kuriam buvo suteikta eilė įgaliojimų. Greta to parlamentui
Konstitucija paskyrė akivaizdžiai šalutinį vaidmenį. Parlamentas susideda
iš Nacionalinio susirinkimo ir Senato. Abiejų rūmų teisės vienodos.

Konstitucija, reglamentuodama įstatymų konstitucingumo kontrolę,
įsteigė vyriausybinę instituciją – Konstitucinę tarybą. Jai buvo pavesta
vykdomosios valdžios ar įstatymų leidėjo reikalavimu peržiūrėti priimtus
įstatymus, bet tik iki juos skelbiant ir tik siekiant išaiškint, ar jie
nepažeidžia konstitucinio vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių
kompetencijos atskyrimo.

Nustatydama vyriausybės atsakomybę parlamentui, Konstitucija tarsi
įtvirtino parlamentinę respubliką, tačiau daugelis kitų jos nuostatų rodo
prezidentinį jos variantą. Taigi Prancūzijoje susiformavo savotiška mišri
respublikos forma, pastaruoju metu įvairiose šalyse tampanti vis
populiaresnė.

IV. VIDURIO EUROPOS KONSTITUCINĖS REVOLIUCIJOS

1989 – 1991 METAIS

1989 m. tapo lemtingais Vidurio Europos valstybių istorijai, o
tiksliau – pasaulinei “socializmo” sistemai. (Žodis “socializmas” rašomas
kabutėse todėl, kad socializmas ta prasme, kuria jį suprato marksizmo
pradininkai – kaip pažangiausios visuomenės santvarkos, užtikrinančios
aukštą galimybių jėgų lygį, socialinį teisingumą – praktiškai nebuvo
įgyvendintas). Sistema iš tiesų turėjo tik kai kuriuos socializmo bruožus :
nebuvo privatinės gamybos priemonių nuosavybės, ribotos socialinės
garantijos, kurių kokybė palaipsniui smuko dėl blogėjančios ekonomikos ir
visuomeninės sąmonės degradacijos. Praktiškai visose “socialistinėse”
šalyse buvo autoritariniai, o kai kur ir totalitariniai politiniai režimai.
Ši sistema apibūdinama kaip komandinė – administracinė.

Sistema sudarė sąlygas palyginti per trumpą laiką pasiekti tam tikrą
ekonominį augimą, bet pareikalavo aukštos socialinės kainos ir, be to,
greitai išnaudojo savo galimybes. Paskutiniai jos egzistavimo dešimtmečiai
įrodė, kad ji tegali visuomenę nuvesti į aklavietę. Bet kokie bandymai ją
modernizuoti buvo nesėkmingi. 1985 m. balandžio mėn. “perestroika” parodė,
kad iš aklavietės galima išeiti tik pereinant į rinkos ekonomiką, sukuriant
pilietinę visuomenę ir realią demokratiją. “Perestroika” SSRS tapo
katalizatoriumi Vidurio Europos šalių konstituciniams pertvarkymams. Šie
procesai prasidėjo 1989 m. ir vyko nevienodai.

Lenkijoje ir Vengrijoje 1989 m. tapo opozicijos pergalės prieš
komandinę – administracinę sistemą metais. Ši pergalė sugriovė
egzistuojančią vienpartinę sistemą.

VDR, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, kur iki 1989 m. tvirtai laikėsi
komunistų vienvaldystė, prasidėjus gatvėse masinėms demonstracijoms,
valdžia jau nesiryžo jų nuslopinti jėga. Toks masių aktyvumas pagreitino
sistemos žlugimą.

Rumunijoje pabandyta panaudoti prieš mases jėgą, tačiau ginkluoto
sukilimo N.Ceusescu (N.Čiaušeško) vyriausybė buvo nuversta, o pats
diktatorius su žmona – sušaudyti.

Jugoslavijoje užsitęsus ekonominei – politinei krizei, gilinamai
tarptautinių ir religinių prieštaravimų, 1989 m. naujoji vyriausybė ėmėsi
pertvarkyti senąją partinę sistemą, maskuojamą “rinkos socializmo”
lozungu. Tačiau prieštaravimai tarp serbų ir kitų tautų buvo gilūs, o jų
sprendimo būdai neefektyvūs, todėl vos prasidėjusi reforma peraugo į
ilgametį karą, suskaldžiusį Jugoslaviją į atskiras viena kitai priešiškas
valstybes. Šis karas parodė, jog išnykus ideologiniams prieštaravimams,
ypatingai išryškėja nacionaliniai, religiniai ir kultūriniai
prieštaravimai.

Vidurio Europos visuomenės gyvenime pokyčiai turėjo bendrų bruožų,
kuriuos sąlygojo bendri tikslai:

Ekonomikos srityje:
pereiti prie rinkos ekonomikos;
privatizuoti didžiąją dalį valstybinės nuosavybės;
likviduoti monopolines ūkines struktūras;
užtikrinti sąlygas konkurencijai
leisti naudoti samdomąjį darbą ir t.t.;

Socialinėje srityje:
išsaugoti ir išplėsti socialines garantijas pensininkams ir socialiai
remtiniems asmenims ;

7. pertvarkyti socialines paslaugas visai visuomenei (švietimas,

gydymas, kvalifikacijos kėlimas, parama bedarbiams ir t.t.);

Politinėje srityje:
garantuoti žmogaus laisvių ir teisių apsaugą;
sukurti realią daugiapartinę sistemą;
įteisinti laisvus rinkimus;
užtikrinti realią veiksmingą valdžios institucijų priežiūrą ir kontrolę;

Dvasinėje – kultūrinėje srityje:
atsisakyti vienos ideologijos viešpatavimo;
užtikrinti nevaržomą naudojimasi kultūrinėmis vertybėmis;
įtvirtinti laisvą idėjų konkurenciją ir kūrybą;

15. Šiuolaikiniame pasaulyje ekonominiai, socialiniai, politiniai

procesai atsispindi konstitucijose, kurios periodiškai įteisina

santykius tarp žmonių, visuomenės ir valstybės. Šie įforminti

santykiai gali atitikti socialinę realybę ir gali iškreipti realią

situaciją.

Egzistavusios “realaus socializmo” konstitucijos, skelbusios asmens
laisvės ir liaudies valdžios principus, formulavo neteisingą tikrovės
vaizdą. Kartu jos buvo visiškai realios, teigdamos valstybės ekonominės
monopolijos įtvirtinimą ir kompartijos vienvaldystę.

Prasidėję visuomeniniai pokyčiai Vidurio Europoje, aišku, negalėjo
vykti senų konstitucijų rėmuose. Visuomeninio gyvenimo procesai buvo tokie
spartūs, kad netgi konstitucinės reformos neretai atsiliko nuo gyvenimo
pokyčių. Tolydžio konstitucinės reformos tapo ir rezultatu, ir
visuomeninių santykių pertvarkymo stimulu.

Vidurio Europos konstitucijų revoliucinėms reformoms šalia bendrųjų
būdingi ir tam tikri specifiniai bruožai. Jų specifiką lėmė atskirų šalių
revoliucinių pertvarkymų pradžia, o taip pat politinių jėgų, dalyvaujančių
revoliuciniame procese, tarpusavio santykis. Todėl, vertinant Vidurio
Europos konstitucijų reformas, būtina atsižvelgti į konkrečias jų
politines, ekonomines, socialines ypatybes.

Lenkijos konstitucinės reformos. Lenkija buvo silpniausia grandis
tarptautinėje komandinėje sistemoje. Joje, kaip ir Jugoslavijoje, ši
sistema netapo totalinė. Per visą pokarinį laikotarpį lenkų visuomenėje
išliko stiprios opozicinės nuotaikos ne kartą peraugusios į politines
krizes (1956, 1968, 1970, 1976, 1980 m.).

Daugeliu atvejų Lenkijos jungtinė darbininkų partija (LJDP) mėgino
įveikti krizes darydama atitinkamas nuolaidas, keisdama vadovus, vykdydama
kasmetines konstitucines – teisines reformas, nesivaržydama ir panaudoti
jėgą. LJDP bazė buvo silpna. Lemiamais politinio vystymosi šalyje metais
tapo 1980 m.., kai galingai streikų bangai ėmė vadovauti nepriklausomų
profsąjungų judėjimas “Solidarumas”. Mėginimas nuslopinti judėjimą 1981
metais, įvedant karinę padėtį, rezultatų nedavė.

1989 m. visuomeninė krizė pasiekė apogėjų. LJDP CK X Plenumas
pripažino politinio pliuralizmo būtinybę, o tai reiškė atsisakymą nuo
tokio pamatinio sistemos pagrindo (įtvirtinto Konstitucijoje) kaip
komunistų partijos (LJDP) vadovavimas. Tai leido įvairių politinių jėgų
“apvaliam stalui” pasiekti politinį kompromisą ir pradėti konstitucines
reformas.

Lenkijoje veikė 1952 m. Konstitucija, parengta pagal 1936 m.. SSRS
Konstitucijos pavyzdį. 1976 m. buvo priimta naujos redakcijos Konstitucija,
nors pagrindinės nuostatos nepakito, o buvo tik sustiprintos Ministrų
Tarybos pozicijos.

Pagrindiniai 1984 m. balandžio mėn. konstitucinės reformos bruožai
tie, kad buvo įvykdyti esminiai pakitimai aukščiausios valdžios organų
sistemoje: įsteigtas Senatas, o Valstybės taryba pakeista Respublikos
Prezidento institutu. Taip pat iš esmės reformuota rinkimų sistema, kuri
atsispindėjo rinkimų į Seimą ir Senatą 1989 – 1993 metų nuostatuose. Tai
buvo vienkartiniai, skirti tik šiems rinkimams, nuostatai. Vėliau turėjo
būti priimtas naujas rinkimų įstatymas.

Priimti konstituciniai pakeitimai buvo “apvaliojo stalo “ susitarimų
rezultatas : LJDP ir sąjungininkai (Jungtinė valstiečių partija /JVP/,
Demokratų partija /DP/ ir Pasaulio katalikų susivienijimas) ir nepartiniai,
t.y. praktiškai “Solidarumas” susitarė, kad proc. vietų Seime turėjo
atitekti valdančiajai koalicijai. Rinkimai į senatą buvo laisvi,
neapibrėžiant partinio vietų skaičiaus jame, kas iš anksto garantavo
“Solidarumo” daugumą Senate.Taip atsitiko ir praktikoje.

Tačiau Senato, Aukštųjų parlamento rūmų vaidmuo iš anksto buvo
numatytas silpnas : esant nesutarimui su Seimu, pastarasis turėjo
viršenybę. LJDP rankose turėjo likti ir Prezidento institucija, kurio
įgaliojimų terminas pusantro karto ilgesnis negu parlamento. Nors
Prezidento įgaliojimus galima apibūdinti kaip neplačius (būdingus
parlamentinei respublikai), tačiau jam buvo suteikti svarbūs karinės ir
ypatingos padėties įvedimo įgaliojimai.

1989 m. birželio mėn. parlamento rinkimuose “Solidarumas”
įtikinamai laimėjo visus proc. Seime nepartiniams skirtų vietų ir 99 iš 100
vietų Senate. Liepos mėnesį abu parlamento rūmai – Nacionalinis
susirinkimas – išrinko Prezidentą. Vieninteliu kandidatu buvo LJDP pirmasis
sekretorius V.Jaruzelski (270 – už, 233 – prieš, 34 – susilaikė). Tačiau
valdančiajai koalicijai nepavyko sudaryti vyriausybės. “Solidarumo” lyderis
L.Walensa pasiūlė JVP ir DP atsisakyti bendradarbiavimo su LJDP ir
dalyvauti vyriausybės formavime. Šios partijos pritarė tokiam vyriausybės
formavimo būdui. Prezidentas įpareigojo “Solidarumo” atstovą T.Mazovecki
suformuoti koalicinę vyriausybę, kurią sudarė : 13 – “Solidarumo”, 4 –
Ljdp, 4 – DP atstovai. Tokiu būdu pirmą kartą po karo vyriausybėje
komunistai neteko daugumos.

1989 m. buvo parengtas naujas konstitucinės reformos projektas.
Gruodžio mėn. 31 d. priimta nauja Konstitucijos redakcija daug skyrėsi nuo
ankstesnės:

pakeistas valstybės pavadinimas: vietoj LLR – Lenkijos Respublika ;
iš Konstitucijos išbraukta ideologizuota klasinė liaudies charakteristika,
atsisakyta “socializmo idėjų”;
pirmieji du Konstitucijos skyriai “Politinė sistema” ir “Socialinė –
ekonominė sistema”, apimantys 19 straipsnių, pakeisti vienu skyriumi –
“politinės ir ekonominės sistemos pagrindas” (8 skyriai);
iš Konstitucijos išbraukta ideologizuota klasinė liaudies charakteristika,
atsisakyta“socializmo idėjų” ;
Respublika (1str.) apibūdinama kaip demokratinė teisinė valstybė,
įgyvendinanti socialinio teisingumo principus ;

21. politinės partijos kuriasi savanoriškumo principu ir siekia

formuoti valstybės politiką demokratiniu būdu.

Lenkijoje, kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, tuo metu veikė daug
partijų ir politinių judėjimų (iki rinkimų jų buvo 250, po rinkimų – 180).
Partijos veiklos atitikimą Konstitucijai, sprendė Konstitucinis tribunolas.

Konstitucijos 6 skyriai reguliuoja šalies valstybinių organų sistemą.

Seimas – aukščiausias valstybinės valdžios organas. (Senato
institucija nesuformavo dviejų rūmų parlamento. Nacionalinis susirinkimas,
apjungiantis šiuos rūmus, nėra dviejų rūmų parlamentas, nes jo uždaviniai
tėra Prezidento rinkimai ir klausimų, susijusių su jo priešlaikiniu
atstatydinimu, nagrinėjimas.) Praktikoje Seimas ir Senatas veikia kaip
dviejų rūmų parlamentas. Seimas:

aukščiausias tautos valios reiškėjas;
leidžia įstatymus ir nutarimus;
numato pagrindines valstybės veiklos kryptis ;

25. vykdo kitų valdžios organų ir administracijos kontrolę.

1990 m. balandžio mėn. konstitucinė reforma pakeitė Seimo darbo
tvarką. Ankščiau jis dirbo sesijų, susidedančių iš posėdžių, metu. Tarp
sesijų Valstybinė taryba galėjo leisti dekretus, turinčius įstatymo galią,
kuriuos vėliau turėjo tvirtinti Seimas.

Konstitucijoje neliko sesijos sampratos (pasakyta, kad Seimas dirba
posėdžiuose), o tai reiškia, kad joks kitas valdžios organas negali
pakeisti Seimo. Iš deputatų tarpo Seimas renka maršalką (pirmininką),
vicemaršalką ir komisijas.

Seime priimti įstatymai, išskyrus biudžeto įstatymą, perduodami Senato
peržiūrai, kuris per mėnesį gali pateikti Seimui pasiūlymus dėl pataisų ar
įstatymo atšaukimo. Šiuos Senato pasiūlymus Seimas gali atmesti dviejų
trečdalių (dalyvaujant ne mažiau kaip pusei deputatų) balsų dauguma.

Biudžeto ir finansų įstatymus bei jų projektus svarsto pirmiausiai
Senatas ir pateikia Seimui savo poziciją. Po to, kai šiuos projektus priima
Seimas, aktai grįžta į Senatą, kuris per 7 dienas gali pateikti savo
pasiūlymus. Seimas dviejų trečdaliu balsų dauguma gali atmesti pasiūlymus.
Tai reiškia, kad Senatas įstatymų leidimo procese teturi įstatymo atidėjimo
teisę. Senatą sudaro 100 senatorių, renkamų 4 metams. Prezidentas gali
paleisti Seimą ir Senatą.

Nacionalinis susirinkimas (Seimas ir Senatas) 6 metams renka
Prezidentą. Jis renkamas absoliučia Nacionalinio susirinkimo balsų dauguma,
dalyvaujant ne mažiau kaip pusei deputatų. Siūlyti kandidatūrą gali ne
mažiau kaip ketvirtadalis Susirinkimo atstovų. Jeigu pirmajame rinkimų ture
nė vienas pretendentas nesurenka daugumos, tai antrajame atmetamas vienas
kandidatas, surinkęs mažiausiai balsų ir t.t..

Pagal Konstituciją Prezidentas yra aukščiausiasis valstybės atstovas
vidaus ir užsienio politikoje. Jo funkcijos:

seka Konstitucijos vykdymą;
saugo valstybės suverenitetą ir saugumą;

28. užtikrina tarptautinių politinių sutarčių vykdymą ir karinių

sąjungų laikymąsi.

Prezidentas skiria rinkimus į Seimą, Senatą ir nacionalines tarybas;
skiria ir atšaukia valstybės atstovus kitose šalyse; yra Ginkluotųjų pajėgų
vadas; pirmininkauja šalies Gynybos komitetui; teikia Seimui pasiūlymus dėl
Ministrų Tarybos pirmininko ir Lenkijos nacionalinio banko pirmininko
skyrimo ir atšaukimo.

Iškilus išorinei grėsmei ir saugumo sumetimais gali įvesti karinę
padėtį, skelbti dalinę ar visuotinę mobilizaciją, taip pat ne ilgiau kaip 3
mėnesiams ir ypatingąją padėtį. Šis terminas gali būti pratęstas tik Seimui
ir Senatui sutikus. Esant ypatingajai padėčiai paleisti Seimo negalima.
Taip pat tuo metu draudžiama keisti Konstituciją ir Rinkimų įstatymą.

Palyginti su ankstesniais Konstitucijų tekstais, šioje sustiprintos
garantijos prieš galimą Prezidento valdžios piktnaudžiavimą.

1989 gruodžio mėn. buvo įkurta Konstitucinė komisija (45 narius skyrė
Seimas, 13 – Senatas). Ji turėjo paruošti naujos Konstitucijos projektą.
Priėmimas turėjo įvykti ne vėliau kaip 1991 m. gegužės 3 d. – 200 -ųjų
Lenkijos Konstitucijos metinių proga.

1990 m. kovo 8 d. Seime buvo priimta Konstitucijos pataisa dėl
vietinės valdžios organizavimo ir teritorinės savivaldybės. Buvo priimti
rinkimų į vietinius valdžios organus Nuostatai. Ši konstitucijos reforma
liudijo visišką atsisakymą nuo “socialistinės” savivaldos organizavimo
koncepcijos. 1990 m. rugsėjo 21 d. Seimo posėdyje priimta Konstitucijos
pataisa įteisino tiesioginius Prezidento rinkimus. Prezidentas renkamas ne
daugiau kaip dviem kadencijom. Kandidatas turi surinkti ne mažiau kaip 100
tūkstančių rinkėjų, remiančių jį, parašų. Laimėjimui būtina absoliuti
dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip pusei rinkėjų.

1990 m. lapkričio 25 d. įvyko Prezidento rinkimai. Rinkimuose dalyvavo
6 kandidatai. Balsavo 62proc. rinkėjų. Pirmame ture l.Walensa surinko 39,3
proc. S.Timinski – 23,2proc., T.Mazovecki – 19,9proc.. Antrame ture
(gruodžio 9 d.) balsavo 53 proc. rinkėjų): L.Walensa gavo 75 proc. (10,5
mln. žmonių) balsų, S.Timinski 25 proc.(3,5 mln.).

L.Walensa inauguracijos metu valdžios simbolius priėmė iš R.Kaczrovski
– ikikarinės Lenkijos Prezidento emigracijoje rankų. Tuo parodyta valdžios
tęstinumo idėja.

1989 – 1991 m. Lenkijos konstitucinės reformos praktiškai įtvirtino
šalies ekonominį – politinį persitvarkymą.

Vengrijos konstitucinės reformos. Jau 1988 m.. vengrų komunistams
pasidarė aišku, kad daugiau kaip 20 metų. vykdoma ekonomikos reforma nebus
sėkminga be esminių politinės sistemos pertvarkymų. Gegužės mėn. įvykusi
Vengrijos socialistinės darbininkų partijos (VSDP) konferencija iškėlė
tikslą rengti persitvarkymo programą. Tačiau šie planai taip ir liko
neįgyvendinti.

Šalyje sparčiai stiprėjo opozicinės partijos: Socialdemokratų partija,
Nepriklausoma smulkiųjų ūkininkų partija, Vengrijos demokratinis forumas
(VDF). VSDP, atsisakiusi konfrontacijos su opozicija, pradėjo dialogą
siekdama taikiu būdu pertvarkyti buvusią politinę sistemą, ją
demokratizuoti, ieškoti socialinės – ekonominės krizės įveikimo būdų. 1989
m. birželio mėn. prasidėjusios politinės konsultacijos leido susitarti
esminiais konstitucinių reformų klausimais. 1989 m. spalio mėn. VSDP
suvažiavime įkurta nauja partija – Vengrų socialistinė partija (VSP). Dalis
buvusios partijos narių nutarė išsaugoti senąją partiją ir sušaukė XIV VSDP
suvažiavimą.

Nauja politinė situacija atsispindėjo ir Konstitucijos reformose.
Vengrijos Konstitucija buvo priimta dar 1949 ir reformuota 1972 metais.
Pagrindinio įstatymo demokratizavimas prasidėjo 1989 m.sausio mėn., kai
buvo įsteigtas referendumo institutas, sustiprintas Valstybės susirinkimo
savarankiškumas, perduodant jo pirmininkui kai kuriuos VLR Prezidiumo
įgaliojimus. Įsteigtos Konstitucinės – teisinės tarybos. Išplėstos piliečių
teisės jungtis į politinius junginius. Šalia visuotinės įvesta
alternatyvinė karinė tarnyba.

1989 m. balandžio mėn. į Konstituciją buvo įtraukta vyriausybės
atsakomybės parlamentui procedūra. 1989 m. spalio mėn. įgyvendinta didelė
Konstitucijos reforma – priimta nauja Konstitucijos redakcija: turėjusi
galioti iki naujos Konstitucijos priėmimo.

Pagrindiniai šios reformos bruožai:

politinių – visuomeninių santykių deideologizacija;
pakeistas valstybės pavadinimas (Vengrijos respublika);
sąlygų pereiti į rinkos ekonomiką sudarymas;
Prezidiumo instituto pakeitimas į prezidento instituciją;
Teismų sistemos depolitizavimas;

34. visiškai iš naujo parašytas skyrius apie piliečių teises ir

pareigas (pirmiausiai akcentuojamos individo teisės ir laisvės, po

to – politinės ir galiausiai – socialinės – ekonominės bei

kultūrinės).

1989 m. priimtas naujas rinkimų įstatymas buvo pritaikytas realiai
daugiapartinei sistemai sąlygom. 1989 m. spalio mėn. Konstitucijos
redakcija atspindėjo pasiektą politinį kompromisą tarp įvairių politinių
jėgų ir užfiksavo tuos visuomeninius santykius bei politinę situaciją,
kurie vyravo pereinamuoju laikotarpiu iš autoritarinės sistemos į
demokratinę. Pirmajame Konstitucijos skyriuje Vengrija buvo apibūdinama
kaip nepriklausoma demokratinė teisinė valstybė, kurioje lygiais paritetais
įgyvendinamos buržuazinės demokratinės ir demokratinio socializmo idėjos.
Šalies ekonomika įvardijama kaip rinkos, panaudojant planinės ekonomikos
privalumus, pripažįstant ir vertinant privatinę ir visuomeninę nuosavybes.
Nacionaliniai turtai priklauso valstybei.

Konstitucijoje 10 skyrių skiriama valstybinių organų funkcijoms ir
tarpusavio sąveikai.

Valstybės susirinkimas – aukščiausias valstybinės valdžios ir liaudies
atstovavimo organas, įstatymų leidžiamoji institucija. Valstybės
susirinkimas renka Prezidentą, Ministrų Tarybą, Konstitucinį Teismą,
Vengrijos nacionalinio banko pirmininką, Aukščiausiojo Teismo pirmininką,
Generalinį prokurorą.

Susirinkimas turi teisę pasiūlyti Ministrų Tarybai paleisti Tarybas
(vietinius atstovaujamuosius organus), jeigu jų veiksmai prieštarauja
Konstitucijai. Dviejų trečdalių balsų dauguma Valstybės susirinkimas
sprendžia karo, ypatingosios padėties ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo
klausimus. Jeigu susirinkimas negali to padaryti, šių problemų sprendimo
teisė priklauso Prezidentui. Tačiau pirmajame po ypatingosios (karo)
padėties atšaukimo posėdyje susirinkęs Valstybės susirinkimas svarsto
Prezidento priimtų sprendimų pagrįstumą. Ypatingosios padėties metu
sprendimą dėl armijos panaudojimo ar ypatingų priemonių taikymo priima
Gynybos Taryba, kurios pirmininkas yra Prezidentas, o nariai – Valstybės
susirinkimo pirmininkas, parlamentinių frakcijų lyderiai, nepartinių
deputatų atstovai, Ministrų Tarybos pirmininkas, Generalinio štabo
viršininkas. Gynybos Taryba turi teisę priimti atitinkamus įstatymus,
tačiau negali pakeisti Konstitucijos. Tarybos aktai nustoja galios
panaikinus ypatingąją padėtį. Įdomu tai, kad ankstesnėse redakcijose visų
šių normų nebuvo.

Naujoje redakcijoje buvo pakeistas tam tikros valstybės Susirinkimo
deputato konstitucinio statuso nuostatai. Jeigu anksčiau buvo teigiama, kad
deputatai veikia savo rinkėjų ir visuomenės interesų naudai, tai dabar –
tautos interesais. .

Įstatymų leidimo iniciatyva priklauso Prezidentui, Ministrų Tarybai,
bet kuriai komisijai ir bet kuriam Susirinkimo deputatui. Jeigu Prezidentas
nesutinka su įstatymu ar jo dalimi, siunčia atgal su savo pastabomis. Jei
Valstybės susirinkimas priima pakartotinį įstatymą, Prezidentas privalo jį
paskelbti per 5 dienas. Čia, skirtingai negu Lenkijos Konstitucijoje,
balsuojant pakanka paprastos daugumos.

Prezidento konstitucinis statusas. Kaip ir Lenkijai, taip ir Vengrijai
būdingas silpnas prezidento statusas. Prezidento kandidatūrą kelia ne
mažiau kaip 50 Valstybės susirinkimo deputatų. . Prezidentas renkamas 4
metams. Amžiaus cenzas – 35 metai.

Prezidento kompetencija panaši kaip ir Lenkijos Respublikos
Prezidento. Jeigu Prezidentas laikinai negali eiti savo pareigų ar jo
įgaliojimai baigėsi anksčiau laiko, jo pareigas eina Valstybės susirinkimo
pirmininkas, kuris negali siųsti įstatymų pakartotiniam Susirinkimo
svarstymui ar į Konstitucinį Teismą. Jis negali paleisti Valstybės
susirinkimo.

Konstitucija specialiai apibrėžė Prezidento atsakomybės procedūrą.
Pasiūlymą patraukti Prezidentą atsakomybėn gali pateikti penktadalis visų
deputatų . Sprendimas dėl šio pasiūlymo priimamas Valstybės susirinkime
slaptu balsavimu dviejų trečdalių balsų dauguma. Iš deputatų tarpo renkama
12 žmonių Teisinė Taryba, kuri, nustačiusi kaltę, siūlo Susirinkimui
nušalinti Prezidentą. Sprendimas priimamas dviejų trečdalių balsų dauguma.

Konstitucinis Teismas (15 narių) turi teisę atšaukti, jo nuomone,
nekonstitucinius įstatymus ar aktus. Vengrijos Konstitucinio Teismo
įgaliojimai iš esmės skiriasi nuo Lenkijos ir Lietuvos, kur konstitucinių
teismų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.

Konstitucijos skyrius apie Tarybas (savivaldos organus) praktiškai
nebuvo pakeistas. Buvo sugrąžintas deputatų įgaliojimų laikas – 4 metai.
Palyginti mažai pokyčių patyrė Konstitucijos skyriai apie teismus ir
prokuratūrą. Konstitucija skelbė, kad teisėjai ir prokurorai negali būti
partijų nariais.

Skyriai, liečiantys pagrindines asmens teises ir pareigas, buvo
parengti naujai.. Pagrindinių konstitucinių teisių išdėstymas rodo, kad šio
skyriaus sudarytojai siekė Pagrindinio įstatymo lygyje sukurti garantijas
prieš tokius žmogaus teisių pažeidimus, kokie buvo būdingi autoritarinei
sistemai.

1990 m. birželio mėn. Valstybės susirinkimas įvykdė vieną didelę
Konstitucinę reformą, kuri praktiškai įtvirtino rinkos ekonomikos
santykius, pašalindama bet kokius buvusios sistemos reliktus. Konstitucijos
dalyje “Bendrieji nuostatai” panaikintas teiginys, kad valstybėje lygiais
paritetais realizuojamos tiek buržuazinės – demokratinės, tiek demokratinio
socializmo vertybės. Atsisakyta teiginio, jog valstybė vadovaujasi
planavimo prioritetu. Konstitucijoje aiškiai pasakyta :

“Vengrijos Respublika garantuoja nuosavybės teisę”. Naujoje
redakcijoje panaikintas pareigybių, nesuderintų su deputato mandatu,
sąrašas. Dabar skelbiama, kad nesuderinamumo atvejai reglamentuojami
įstatymu. Valstybės susirinkimo reglamentas gali būti priimtas dviejų
trečdalių balsų, o ne paprasta dauguma kaip buvo anksčiau. Prezidento
kadencija padidinta iki 5 metų. Valstybės vadovas gavo teisę skirti
Nacionalinio banko pirmininką (anksčiau skyrė Valstybės susirinkimas).
Pasikeitė Prezidento atsakomybės procedūra: Teismo tarybos funkcijas perėmė
Konstitucinis Teismas, kuris, nustatęs įstatymo pažeidimą, pašalina
Prezidentą nuo pareigų. Į Konstitucinį Teismą turi būti pasiūlyta po vieną
parlamentinių frakcijų atstovą.

Į Konstituciją buvo įtrauktas naujas paragrafas, reguliuojantis
vyriausybės įgaliojimų nutraukimą.buvo numatyti keturi vyriausybės veiklą
nutraukiantys atveja: 1) iš naujo išrinkto Valstybės susirinkimo
formavimas; 2) vyriausybės vadovo ar visos vyriausybės atsistatydinimas;
3) parlamento nepasitikėjimo votumas vyriausybei ir naujo pirmininko
išrinkimas; 4) vyriausybės pirmininko mirtis.

Pagal VFR pavyzdį, nauja Konstitucijos reforma numatė taip vadinamąjį
konstruktyvų nepasitikėjimo votumą Vyriausybės vadovui (Vyriausybei
apskritai nepasitikėjimas dabar nereiškiamas), tokio nepasitikėjimo
pareiškimas turi būti lydimas naujos kandidatūros siūlymu į pirmininko
postą.

Nepasitikėjimo votumas tuo pačiu reiškia naujo vyriausybės vadovo.
išrinkimą tai leidžia išvengti ilgų vyriausybės krizių, kai partijos negali
apsispręsti dėl vyriausybės sudėties. Pareiškus nepasitikėjimą Vyriausybė
privalo atsistatydinti.

1990 m. birželio mėn. Konstitucinė reforma pakeitė kai kuriuos
valstybinių institucijų (organų) terminus :

ministrų Taryba pavadinta Vyriausybe, o Vyriausybės vadovas vadinamas
Ministru pirmininku.

1990 m. rugpjūčio mėn. Valstybės susirinkimas atliko dar vieną
Konstitucijos reformą, kuri palietė savivaldos organizavimą. Buvo
panaikintas terminas “Taryba”. Vietoj jo naudojamas terminas – vietos
savivaldos organai. Tad trys pagrindinės Vengrijos Respublikos
Konstitucijos reformos praktiškai pakeitė valstybės politinę santvarką ir
visuomeninius santykius.

VDR: konstitucinis kelias į Vokietijos susivienijimą. Lenkijoje
ir Vengrijoje jau seniai buvo pastebima administracinės – komandinės
sistemos erozija, o VDR iš šalies atrodė stabili, ekonomiškai klestinti
šalis. Valstybei vadovavo Vokietijos vieningoji socialistų partija (VVSP).
Pripažindamos jos vadovaujantį vaidmenį, egzistavo dar keturios satelitinės
partijos: Vokietijos demokratinė valstiečių partija (VDVP), Vokietijos
liberalų demokratų partija (VLDP), Vokietijos nacionalinė demokratų partija
(VNDP), Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (VKDS). Visos jos dalyvavo
“išvystyto socializmo visuomenės kūrime”. Visuomeninė santvarka,
pirmiausiai valstybinės organizacijos sistema, buvo reguliuojama 1968 m.
referendumo metu ir 1974 m. reformuota Konstitucija.

VDR vadovai ignoravo SSRS “perestroiką”: “jeigu kaimynui reikia
remontuoti savo butą, tai nereiškia, kad ir mes turime daryti tą patį”.

1989 m. rudenį Leipcige prasidėjo masinės demonstracijos, kurios
greitai išsiplėtė po visą šalį. Tuo metu nelegaliai susiformavęs Naujasis
forumas (judėjimas už reformas, pasisakantis už socialinio vystymosi kelią)
– palaikomas masių, įgavo politinę galią.

VVSR vadovybės politinis bankrotas tapo akivaizdus, todėl buvo nutarta
gelbėti padėtį aukojant partijos lyderį. 1989 m. spalio mėn. VVSR CK
Politinio biuro posėdyje atsistatydino Generalinis sekretorius E.honneker.
jo vietoje išrinktas E.Krenc. buvo pakeisti vadovai profsąjungose, jaunimo
sąjungose ir kt. Tačiau šios priemonės nenuramino masių nepasitenkinimo.
Mitinguose (beje jie vyko tik nedarbo metu) buvo reikalaujama asmens
politinių laisvių, laisvo išvažiavimo į užsienį, partinių funkcionierių
privilegijų likvidavimo, visuomenės kontrolės saugumo organams ir t.t.

1989 m. lapkričio 10 d. Ministrų Taryba iki naujo įstatymo priėmimo
leido piliečiams laisvai važiuoti į VFR ir Vakarų Berlyną, o tai reiškė
Berlyno sienos griuvimą. Susiformuoja nauja Vyriausybė, kurioje ministrų
skaičius buvo sumažintas nuo 44 iki 28. (VVSR – 16 ministrų, 11 – keturių
sąjungininkų atstovai).

1989 m. gruodžio 1 d. įvykdyti pirmieji pakeitimai Konstitucijoje,
kurios nuostatai nebuvo keičiami nuo 1974 m. Konstitucijos pirmame skyriuje
išbrauktas teiginys apie komunistų partijos vadovavimą. Tačiau išliko VDR
kaip socialinės valstybės apibūdinimas. 1989 m. gruodžio 8-9 dienomis įvyko
VVSP suvažiavimas, kuriame partija pasivadino Demokratinio socializmo
partija (DSP) ir paskelbė nutraukianti ryšius su praeitimi. Partijos
vadovybė atsiprašė vokiečių liaudies už ekonominę-politinę krizę. DSP
iniciatyva įvyko “apvaliojo stalo” posėdis, kuriame dalyvavo 14 partijų.
Buvo nutarta 1990 m. gegužės 6 d. organizuoti laisvus rinkimus, priimti
naują rinkimų įstatymą ir reformuoti Konstituciją.

1990 m. pradžioje išryškėjo Vokietijos liberalų demokratų partijos
(VLDP) ir Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) pozicija – atsisakymas
“socializmo” ir aiški orientacija į suartėjimą su Vakarų Vokietija. Šioms
partijoms pritarė daugelis kitų opozicinių partijų ir judėjimų.

1990 m. sausio 11 d. Liaudies rūmai priėmė Įstatymą dėl VDR piliečių
išvažiavimo į užsienį. 1990 m. sausio 12 d. atliktos nedidelės, bet labai
svarbios pataisos Konstitucijoje: šalia nuosavybės pripažinta ir privatinė.
14 straipsnyje teigiama, jog “leidžiama kurti įmones dalyvaujant
užsieniečiams, garantuojant dirbančiųjų dalyvavimą jų valdyme”. Šie
pakeitimai sąlygojo galimybę valstybinės konstituciniu būdu pradėti
valstybinio ekonominio sektoriaus privatizavimą.

Sausio pabaigoje VDR jau buvo 20 partijų ir 150 visuomeninių judėjimų.
Tuo tarpu sparčiai krito DSP autoritetas. 1990 m. sausio 28 d. “apvaliojo
stalo” ir Vyriausybės pasitarime nutarta prieš rinkimus respublikoje
suformuoti Nacionalinės atsakomybės vyriausybę, kurią turėjo sudaryti po
vieną ministrą “be portfelio” nuo kiekvienos partijos. Vyriausybės nariai
turėjo pristabdyti savo veiklą partijose.

1990 m. vasario 20 d. priimtos Konstitucijos pataisos sudarė juridines
sąlygas surengti laisvus rinkimus daugiapartinės sistemos sąlygomis. 1990
m. kovo 6 d. į Konstituciją įtraukta dar viena pataisa, pakeitusi
profsąjungų statusą (44 str.). Profsąjungos tapo nepartinėmis ir
nepriklausomomis.

1990 m. kovo 18 d. rinkimus laimėjo besiorientuojantis į VFR blokas :
“Sąjunga už Vokietiją KDS sudėtyje” – 44,15 proc., socialdemokratai – 21,84
proc., DSP – 16,33 proc. Tačiau absoliučios daugumos, įgalinančios pakeisti
Konstituciją, Vokietijos susijungimo šalininkams nepavyko laimėti. Ir tik
prie koalicijos prisijungus VLDP, susidarė sąlygos konstituciniu būdu
siekti Vokietijos susijungimo.

1990 m. gegužės 18 d. Bonoje VDR ir VFR finansų ministrai pasirašė
Valstybinę sutartį apie valiutinės, socialinės sąjungos sudarymą. Pagal šią
sutartį dalis VDR įstatymų ir aktų buvo priderinti prie VFR veikiančių
įstatymų. 1990 m. birželio 17 d. Liaudies rūmai priėmė įstatymą dėl
Konstitucijos pakeitimų ir papildymų. Konstitucijos preambulėje pažymėta,
kad Respublikoje 1989 m. rudenį įvyko taiki demokratinė revoliucija, o
Konstitucijos papildymai būtini Vokietijų susijungimo pereinamajam
laikotarpiui.

1990 m. rugpjūčio 31 d. pasirašyta sutartis dėl VDR ir VFR susijungimo
(apie 1000 teksto puslapių). Sutartyje numatyta keisti tiek VDR, tiek ir
VFR įstatymus, paliekant VDR teritorijoje galioti tik kai kuriuos teisinius
aktus. Priimtas sprendimas dėl 144 deputatų kooptavimo į VFR parlamentą
(Bundestagą). Sutartis buvo ratifikuota 1990 m. rugsėjo 20 d. 1990 m.
spalio 3 d. pasibaigė VDR ir jos Konstitucijos istorija.

Čekoslovakijos konstitucinės federacijos iširimas. Po karo
įsitvirtinusi komunistinė sistema pirmuosius sukrėtimus patyrė 1968 m., kai
ČKP vadovas A.Dubček pabandė suteikti “socializmui žmogiškąjį veidą”. SSRS
ir kitos socialinės šalys ginklu nuslopino “Prahos pavasarį”. Konstitucinė
ČSSR sistema atspindėjo šiuos įvykius ir su jais susijusias aplinkybes.

Veikianti ČSSR Konstitucija buvo priimta 1960 m., kai buvo paskelbta
apie “socializmo” pergalę. 1968 m. įvykiai, nežiūrint demokratinių jėgų
nuslopinimo, konstitucinėje srityje turėjo ir tam tikrą teigiamą reikšmę :
įkurta ČSSR federacija. Vietoje unitarinės valstybės su stipriai
sumažintomis Slovakijos autonominėmis teisėmis buvo įteisinta Čekijos ir
Slovakijos Federacinė Respublika. 1968 m. Konstitucinis įstatymas
reglamentavo federacinius santykius, tačiau vėlesni konstituciniai
įstatymai pamažu vėl stiprino centralizmą. ČSSR Konstitucija veikė ir jungė
1960 m. Konstitucijos “likučius” bei įvairius konstitucinius įstatymus
daugiau kaip 3 dešimtmečius. Respublikų konstitucijų nebuvo, nors atskirais
klausimais egzistavo tam tikri respublikiniai konstituciniai įstatymai.

Esmė ta, jog ČSSR federacijos Konstitucinis įstatymas numatė priimti
naują federalinę Konstituciją, o kartu su ja turėjo būti priimtos ir
respublikų konstitucijos. Tačiau to nebuvo padaryta, nors 1986 m. ČKP
vadovai ir buvo pažadėję parengti naują Konstituciją.

SSRS “perestroiką” ČKP vadovai priėmė kaip stimulą kosmetinėms
reformoms. Tačiau 1989 m. rudenį Prahoje prasidėjusios masinės
demonstracijos pakreipė valdžios vykdomas reformas visai kita linkme. Nuo
lapkričio mėn. 17 d., kai žiauriai buvo sumušti demonstruojantys studentai,
protestai tapo kasdienybe.

1989 m. lapkričio 19 d. Prahoje įvyko steigiamasis opozicinio judėjimo
Piliečių forumas suvažiavimas, kuriam vadovavo žymus opozicijos veikėjas
dramaturgas V.Havel. stiprėjant pasipriešinimui Vyriausybė buvo priversta
pradėti dialogą su opozicija. Lapkričio 28 d. derybų metu tarp
Nacionalinio fronto CK (oficialus judėjimas, susidedantis iš ČKP ir jos
satelitų bei kelių visuomeninių judėjimų) ir Piliečių forumo buvo susitarta
dėl naujos Vyriausybės sudėties ir kai kurių pakeitimų Konstitucijoje.

1989 m. lapkričio 29 d. Federalinis susirinkimas (parlamentas) priėmė
konstitucines pataisas. Buvo pakeistas 4 str., skelbiantis ČKP
vadovaujančia visuomenės ir valstybės jėga. 6 str. nacionalinis frontas
buvo pripažintas atskiru politinių jėgų junginiu, į kurį gali įstoti
įvairios partijos ir judėjimai pagal savo interesus. Tokiu būdu buvo
panaikinta ne tik ČKP vadovaujantis vaidmuo, bet ir Nacionalinio fronto
išskirtinė, privilegijuota padėtis. Buvo panaikintas 16 str., skelbiantis
“marksistinės – lenininės” ideologijos monopolizmą.

Šalyje vyko vadovybės atnaujinimas senose visuomeninėse organizacijose
ir naujų politinių junginių kūrimasis. Buvo atkurta Socialdemokratų,
Valstiečių ir kt. partijos. Gruodžio mėnesį buvo reorganizuota Vyriausybė:
į jos sudėtį įvesti kitų partijų ir nepartiniai atstovai. Tačiau ir toliau
dominavo ČKP nariai. Atnaujinta Vyriausybė pasmerkė 1968 m. agresiją.
Tačiau Piliečių forumas, palaikomas visuomenės, laikė, kad šie pokyčiai per
maži, neatspindintys visuomenės lūkesčių ir reikalavo platesnių reformų.
Gruodžio 6 d. vyriausybės pirmininkas atsistatydino.

“apvalusis stalas”, svarstydamas Prezidento rinkimų klausimą, nutarė,
kad į šį postą turi būti išrinktas čekų tautybės nepartinis asmuo
(Vyriausybės vadovas – slovakas). 1989 m. gruodžio 29 d. Federalinis
susirinkimas atviru balsavimu Prezidentu išrinko V.Havel. Federalinio
susirinkimo Pirmininku išrinktas A.Dubček.

1989 m. gruodžio pabaigoje Federalinis susirinkimas priėmė dar du
konstitucinius įstatymus : pakeistas Prezidento priesaikos tekstas, taip
pat nustatyta, kad esant Federalinio susirinkimo ir Nacionalinės tarybos
deputato vietos vakansijai, papildomi rinkimai nebus organizuojami, o
deputatai patys išsirinks atstovus, pasiūlytus įvairių partijų.

1990 m. vasario 27 d. buvo atlikta keletas pataisų Konstituciniame
Čekoslovakijos federacijos įstatyme. Pakeistas 2 str., kuriame sakoma, kad
deputatai kontroliuojami liaudies ir jai atsiskaito. Dabar deputatas vykdo
savo pareigas, vadovaudamasis sąžine ir įsitikinimais. Buvo panaikintas ir
deputato atšaukimo mechanizmas. Tokiu būdu atsisakyta imperatyvinio
mandato, būdingo socialistinei konstitucinei juridinei teorijai ir pereita
prie tradicinės atstovaujamosios demokratijos sampratos. Taip pat nuo 200
iki 150 sumažėjo Federalinio susirinkimo abiejų rūmų narių skaičius. Buvo
nutarta, kad Čekijos nacionalinės tarybos deputatų skaičių nustatys jos
pačios konstituciniai įstatymai. Tačiau analogiško įstatymo Slovakijos
taryba nepriėmė ir jos sudėtį lėmė Čekoslovakijos federacijos konstitucinis
įstatymas.

1990 m. balandžio mėn. po atkaklių Slovakijos respublikos protestų
buvo priimtas naujas valstybės pavadinimas – Čekijos ir Slovakijos
Federacinė Respublika. Taip pat buvo priimtas konstitucinis įstatymas,
padaręs esminių pokyčių Konstitucijoje : 7 str.skelbiama, jog garantuojama
privatinė nuosavybė.

1990 m. pavasaris praėjo ruošiantis laisviems rinkimams į federalinį
susirinkimą ir Čekijos bei Slovakijos nacionalines tarybas. Rinkimuose
dalyvavo 23 partijos ir judėjimai. Į nacionalines tarybas pretendavo 43
Čekijos ir 16 Slovakijos partijų atstovai.

Birželio mėnesį įvykusius rinkimus, kaip ir buvo tikėtasi , laimėjo
Piliečių forumas. Liaudies rūmuose Piliečių forumas gavo 87, ČKP – 23,
Krikščionių demokratų partija – 20 vietų, o Tautybių rūmuose atitinkamai
Piliečių forumas – 83, ČKP – 24, KDP – 20 vietų ir t.t.

Piliečių forumo pergalė nieko nestebino. Netikėta buvo tai, kad į
antrą vietą pakilo ČKP, už kurią balsavo 13,5 proc. rinkėjų. Dešinieji
radikalai patyrė pralaimėjimą. Tai išimtis Vidurio Europos valstybių
raidoje. 1990 m. liepos 5 d. Federalinis susirinkimas vėl Prezidentu
išrinko V.Havel (284 už, 234 prieš).

Čekijos ir Slovakijos Federacinėje Respublikoje buvo sudarytas
neparlamentinis seimas (to nebuvo kitose šalyse) iš tų partijų, kurios
neperkopė 5 proc. rinkimų barjero. Į jo sudėtį įėjo 9 iš 14 partijų
atstovai. Aukštuosiuose rūmuose kiekviena partija rezervavo po vieną
mandatą, žemesniuose – pagal rinkimų rezultatus. Vėlesni konstituciniai
įstatymai nagrinėjo respublikų ir federacijos santykius. Ėmė ryškėti
separatizmo tendencijos Slovakijoje.

1990 m. rugpjūčio mėn. vyko trijų vyriausybių (federalinės ir abiejų
respublikų) pasitarimas, dalyvaujant Prezidentui ir partijų pirmininkams.
Buvo svarstomas federacijos pertvarkymo klausimas. Nors visi dalyviai
pasisakė už federacijos išsaugojimą, tačiau pripažino, kad svarbiausius
klausimus turi spręsti respublikos. Respublikų vyriausybės pažadėjo per
metus parengti respublikų konstitucijų projektus. Konfederacijos idėja ir
Federalinės Konstitucijos pakeitimas Valstybinėmis sutartimis buvo
atmestas.

1990 m. spalio mėn. Slovakijoje paaiškėjo politinė situacija dėl
valstybinės kalbos įvedimo. Slovakijos nacionalinė taryba slovakų kalbą
paskelbė valstybine. Tam pasipriešino čekai ir tik asmeninis Prezidento
įsikišimas nuramino aistras.

gruodžio mėn. pradžioje Federacija atsidūrė vėl ties skilimo riba:
kilo nesutarimai tarp centro ir respublikų dėl kompetencijos pasiskirstymo.
1990 m. lapkričio 24 d. įvyko rinkimai į vietos savivaldybes. Piliečių
forumas gavo 31,7 proc., o ČKP – 17 proc. mandatų.

gilėjančius nesutarimus tarp Čekijos ir Slovakijos respublikų nepavyko
išspręsti konstitucinių įstatymų reformomis ir 1991 m. federacija suskilo
į dvi atskiras valstybes.

Taigi Vokietijos konstitucionalizmo raida suvienijo dvi valstybes, o
Čekoslovakijos konstitucinės reformos – išskyrė. Tačiau svarbu tai, kad
abiem atvejais visuomeniniai – politiniai procesai vyko pagal įstatymus.

v. konstitucionalizmas LIETUVOJE

Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, konstitucionalizmo
raidos pradžia remiasi atskirais LDK kunigaikščių aktais ir teisynais
(Kazimiero 1447 m. ir Aleksandro 1492 m. privilegijos), sudarančiais
valstybinės teisės pagrindą. Lietuvos statutas (tiksliau trys – 1529,
1566, 1588 metų) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje
reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Trijose statuto redakcijose
išdėstytos pagrindinės bajorų teisės, kurios jau anksčiau buvo iš dalies
nusakytos kunigaikščių privilegijose. Statute ryškiai atsispindėjo LDK
visuomeninio ir politinio gyvenimo raida.

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija nors ir turėjo tikslą sukurti
centralizuotą Lenkijos karalystę, tačiau buvo išsaugotas Lenkijos ir
Lietuvos valstybių dualistinis pobūdis. XVIII a. pab., Rusijai prisijungus
Lietuvą, praktiškai nutrūko ir valstybingumo evoliucija.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsirado galimybė atkurti
Lietuvos valstybę. Šiuo požiūriu reikšmingas 1918m. vasario 16 d. Aktas.

1918 m. lapkričio 2 d. valstybės Taryba priėmė Lietuvos valstybės
Konstitucijos pamatinius dėsnius, susidedančius iš skyrių: bendrosios
dalies, valstybės Tarybos, valstybės

|IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO |
|Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. |
|vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir |
|kitų valstybių vyriausybes su pareiškimu: |
|Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos |
|atstovybė, remdamasi pripažintaja tautų apsisprendimo |
|teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu |
|rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti |
|nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą |
|Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę |
|atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę |
|su kitomis tautomis. |
|Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės|
|pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo |
|galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas |
|Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos |
|gyventojų išrinktas. |

Tarybos prezidiumo kompetencijos, Ministrų kabineto, paprotinių piliečių
teisių, steigiamojo Seimo. Vykdomoji valdžia buvo pavesta valstybės Tarybos
prezidiumui ir Ministrų kabinetui. Valstybės tarybos prezidiumas –
kolegialus valstybės vadovas. Visi valstybės piliečiai pripažįstami lygūs
prieš įstatymus. Steigiamasis seimas renkamas visuotinai, lygiai,
tiesiogiai, slaptai balsuojant.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė Lietuvos valstybės
Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Siekiant koncentruoti
valdžią, buvo įsteigta prezidento institucija. Valstybės Taryba Lietuvos
prezidentu išrinko A.Smetoną. prezidentas perėmė valstybės Tarybos
prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai palikta teisė
rinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti Konstituciją ir kontroliuoti
vykdomąją valdžią. Naujas Konstitucijos skyrius lietė valstybės kontrolę.

A.Smetona ketvirtąjį Ministrų kabinetą sudaryti pavedė M.Sleževičiui.
Šis Ministrų kabinetas išgyveno sunkiausius Lietuvai laikus: karus su
bolševikais, lenkais ir bermontininkais Šiuo sunkiu valstybei laikotarpiu
prasidėjo M.Sleževičiaus koalicinės vyriausybės krizė, kurios pagrindinė
priežastis – politiniai nesutarimai tarp atskirų partijų.

1919 m. lapkričio 20 d. Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo
rinkimų įstatymą. Rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14-15 dienomis, balsuoti
atėjo daugiau kaip 90 proc. turinčių balsavimo teisę. Į Steigiamąjį Seimą
buvo išrinkta 112 atstovų 7 apygardose.

Krikščionių demokratų blokas, gavęs daugumą Seime (58 mandatus),
galėjo nepriklausomai vykdyti partijos ir jos sąjungininkių politiką.

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė laikiną Lietuvos
valstybės Konstituciją. Lietuva paskelbta demokratine respublika, o
Steigiamasis seimas tapo lietuvos galios reiškėju, leidžiančiu įstatymus,
ratifikuojančiu sutartis, tvirtinančiu valstybės biudžetą. Vykdomoji
valdžia pavesta Respublikos Prezidentui ir Ministrų kabinetui.
Konstitucijoje atsispindėjo piliečių laisvės ir teisės bei Seimo nario
asmens neliečiamumas.

Vienas pagrindinių Steigiamojo seimo darbų – nuolatinės Konstitucijos
parengimas. Seimo nariai šiam darbui neturėjo teorinio ir praktinio
patyrimo, todėl ieškota pavyzdžių kitų valstybių konstitucijose. J.Švoba
istorinėje apybraižoje “Seiminė ir prezidentinė Lietuva” rašo : “Visos
partijos siekė kuo demokratiškiausios konstitucijos, kuo daugiau žmonėms
laisvės ir teisės, bet dažnai pamiršdamos realios vidinės ir užsieninės
sąlygos, savų kaimyninių kraštų užmačias ir pačios valstybės išlaikymo
galimybes. Aštrios diskusijos vyko dėl prezidento institucijos, švietimo,
bažnyčios vaidmens, tautinių mažumų teisių. 1922 m. rugpjūčio 1 d.
Steigiamasis seimas priėmė Konstituciją krikščionių demokratų bloko balsais
(59 balsavo už). Nuolatinė valstybės konstitucija baigė konstitucinio
provizoriumo (laikinumo) laikotarpį. Šioje konstitucijoje faktinė valdžia
buvo sutelkta tautos valią reprezentuojančiame Seime, vykdomosios valdžios
funkcijas griežtai pajungus parlamentinei kontrolei. Tokios parlamentinės
demokratijos formulės varianto šaltiniu buvo “seimokratinis konstitucinis
(prancūziškasis) parlamentarizmas”. Turimas omenyje Didžiosios prancūzų
revoliucijos metais sukurtas Konventas, sutelkęs aukščiausią kolektyvinę
įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas. Tokį Seimo
vaidmens akcentavimą ir valdžios organų kūrimą M.Romeris dar vadina
racionalizmu. Pagrindinis šios sistemos bruožas – parlamento hegemonija ir
vyriausybės subordinacija parlamentui.

Tačiau Lietuvos Konstitucija mažiau racionalinė už Estijos ir Lenkijos
pagrindinius įstatymus : išliko Prezidento institucija bei tam tikra
Ministrų kabineto kompetencija. 61 Konstitucijos paragrafas teigia:
Ministrų kabinetas vykdo Respublikos konstituciją,veda Respublikos vidaus
ir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamumą ir vidaus
tvarką”.

konstitucija suteikė ypač plačias teises bažnyčiai : įtvirtinimo
privalomą religijos mokymą mokyklose, suteikė bažnyčiai monopolinę teisę
registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus, religinės organizacijos
gavo teisę steigti mokyklas, auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamąjį ir
nekilnojamąjį turtą. Palyginus plačiai išdėstytos piliečių teisės ir
pareigos : piliečio asmuo neliečiamas, pilietybė suteikiama išgyvenus
dešimt metų, piliečiai lygūs prieš įstatymus, suteikta peticijos teisė ir
t.t.

Konstitucijos rengimas išryškino esminius nesutarimus tarp krikščionių
demokratų ir kairiųjų partijų: socialdemokratai buvo nusistatę prieš
prezidento instituciją. Iškilo prieštaravimų svarstant švietimo, bažnyčios
atskyrimo nuo valstybės, civilinės metrikacijos ir kitus klausimus. Tačiau
Konstitucijos turinį nulėmė krikščionių demokratų bloko turima Seime
dauguma. Toks problemos sprendimo būdas, kai Seimo dauguma neatsižvelgė į
opozicijos reikalavimus, nepašalino prieštaravimų, o tik pagilino juos.

Po 1926 m. gruodžio perversmo susidarė nauja politinė situacija.
Karinė valdžia pakvietė Lietuvos tautininkų sąjungos vadovą A.Smetoną
valstybės vadovo pareigoms. Respublikos prezidentu, pažeidus Konstitucijos
41 paragrafą (Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine
balsų dauguma), išrinktas A.Smetona. Iš 40 balsavime dalyvavusių Seimo
narių už pateiktą kandidatūrą balsavo 38 Seimo nariai. Seimas trukdė pilnai
įsitvirtinti valdžioje tautininkams, todėl 1927 m. balandžio 12 d.,
remiantis Konstitucijos 52 paragrafu, buvo paleistas. Lietuvoje pasibaigė
parlamentinės respublikos laikotarpis ir šalyje pamažu įsitvirtino
autoritarinis režimas : krašte nebuvo unifikuotas ir monopolizuotas
visuomenės dvasinis gyvenimas, valstybė nereguliavo ekonomikos, nebuvo
genocido, nebuvo sukurtos smogikų organizacijos, LTS netapo masine (14600
narių).

Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės
sistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15
d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.
Autoritarinį režimą Lietuva konstituciškai įtvirtino viena iš pirmųjų
(Portugalija – 1933 m., Austrija – 1934 m., Lenkija – 1935 m., Estija –
1937 m., nacionalistinis režimas Vokietijoje įtvirtintas 1933 m.). taigi,
Lietuvos konstitucionalizmas vienas iš pirmųjų Europoje pasuko į
autoritarizmą, bet griežto autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr.
K.Račkauskas 1928 m. Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė,
kad ji, įvesdama keletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos
tekstą.

Naujoji Konstitucija nustatė Seimo penkerių metų kadenciją. 28 str.
skelbė, kad “Išėjus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas arba jį paleidus,
naujojo Seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius.
Naujojo Seimo rinkimų dieną skelbia Prezidentas”.

Ypatingus tautos atstovus rinko valsčių, miestų ir apskričių tarybos
nariai. Prezidentas skyrė ir atleido ministrą pirmininką, ministrus,
valstybės kontrolierius. Jis atstovavo respublikai, ratifikavo sutartis,
skelbė įstatymus, skyrė karininkus ir valdininkus.

54 str. buvo skirtas naujos institucijos – Valstybės tarybos
patariamojo organo administracinės teisės klausimais įsteigimo pagrindimui.
Lietuvių tauta tapo esminiu valstybės pagrindu. 106 skyrius skelbė: “Ši
Konstitucija veikia nuo jos paskyrimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau
kaip per dešimt, tautos atsiklausimo keliu”. taigi ši Konstitucija iš esmės
buvo laikina.

Lietuvoje susiformavo autoritarinio prezidentinio valdymo sistema.
1938 m. gegužės 12 d. Respublikos Prezidentas paskelbė Valstybės Tarybos
parengtą, Seimo apsvarstytą naują Konstituciją. 1938 m. Konstitucija
skiriasi nuo 1922 m. socialine ir politine filosofija, institucijų
kompetencija, redakcija. 1938 m. Konstitucijoje aiškiai pabrėžiamas
lietuvių tautos primatas. Etninė lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės
kūrėja. 1928 m. Konstitucijoje užfiksuota, jog Vilnius yra Lietuvos
sostinė, ko nėra 1922 m. pagrindiniame įstatyme. Pagal 1938 m. Konstituciją
visa valdžia priklausė prezidentui: užtikrinamas valstybės organų
pavaldumas, o jis nepavaldus niekam, niekam neatsakingas ir niekieno
neatšaukiamas. Valstybės prezidentas prisiekia.

1922 m. ir 1928 m. konstitucijų pirmieji straipsniai teigia, kad
“Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“, o 1938 m. –
“Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė”. K.Račkauskas veikale
“Lietuvos konstitucinės teisės klausimai” rašo: “Lietuvos konstitucinė
teisė, kurią randame 1922 m. Konstitucijoje, žymia dalimi atspindėjo
Vakaruose tuo metu vyravusias liberalizmo, individualizmo pažiūras. 1938 m.
Konstitucijoje tos pačios sąvokos jau buvo suprantamos pagal autoritarizmo,
konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politines ir socialines
teorijas. Sustiprinti valstybinės valdžios autoritetą buvo vienas
svarbiausių 1938 m. Konstitucijos tikslų. 1922 m. Konstitucijos autoriai
autoriteto klausimą sprendė teoriškai, nedaug kreipdami dėmesio į 1918 –
1922 metų Lietuvos sąlygas. 1938 m. Konstitucija pirmiausia stengėsi
iškelti ir sustiprinti autoritetą ne tik valstybės, bet ir kituose
bendruomenės junginiuose. Tam pasiekti buvo stengiamasi valstybės
santvarkoje autoritetą paremti tvirtais pagrindais, patikint aukščiausio
autoriteto vykdymą vienam asmeniui – prezidentui ir įgaliojant piliečius,
kad būtų ištikimi tai valstybei ir jai padėtų”.

1938 m. Konstitucijos pakeitimą galėjo siūlyti Ministrų Taryba arba
bent pusė Seimo narių, o pakeitimo projektą priimti trijų penktadalių Seimo
narių dauguma. Prezidentas galėjo patvirtinti Seimo priimtą Konstitucijos
pakeitimo projektą arba paleisti Seimą. Naujas Seimas galėjo priimti
nepataisytą projektą trijų penktadalių deputatų dauguma ir tokiu atveju
Prezidentas privalėjo paskelbti Konstituciją.

1940 m. Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, prasidėjo sovietizacijos
procesas. A.Smetona, pasitraukęs į užsienį, išvengė Latvijos ir Estijos
prezidentų likimo – tremties į SSRS gilumą. 1940 m. birželio 16 d.
vyriausybė nutarė, kad A.Smetoną reikia laikyti atsistatydinusiu. “Jo
išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš
Respublikos Prezidento pareigų. respublikos Prezidento pareigas, einant
Lietuvos Konstitucijos 72 str., eina Ministro Pirmininko pareigas einąs
Antanas Merkys”.

Okupavus Lietuvą, sovietizacijai pagrįsti ir spartinti, liepos 5 d.
buvo paskelbti Seimo rinkimai, o liepos 21 d. susirinko Seimas.

Pasyviąja rinkimų teise galėjo pasinaudoti tik kompartijos priežiūroje
veikiančių visuomeninių organizacijų patikėtiniai. Kandidatų siūlymas buvo
pavestas liaudies susirinkimams, o juose buvo keliami iš anksto parinkti
kandidatai. Suvereniu valstybės vadovu tapo Seimas peržengus formalaus
konstitucingumo ribas. Viena pagrindinių Darbo Sąjungos rinkimų tezių buvo
sąjunga tarp Lietuvos ir sovietų Sąjungos. 1940 m. liepos 21 d. Seimas
priėmė dvi pagrindines deklaracijas – viena jų skelbė Lietuvą socialistine
tarybų respublika, kita – priimti į SSRS sudėtį. Liepos 21-23 d. – teisinio
Lietuvos valstybingumo panaikinimo laikotarpis.

1940 m. rugpjūčio 24 d. Seimas priėmė Lietuvos SSR Konstituciją.
Priimta LSSR Konstitucija rėmėsi 1936 m. “Stalino konstitucijos”
pamatiniais teiginiais ir skyrėsi neesminėmis detalėmis (skirtingas
administracinės padalijimas, kalba, greta socialistinės ūkio sistemos LSSR
yra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių
gamintojų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės
įstatymo numatytuose ribose). Tačiau greitai įvairiais įstatymais varžomas
privatus ūkis praktiškai nunyko.

1951 m. gruodžio 26 d. LSSR AT konstatavo, kad “visose liaudies ūkio
srityse nedalomai viešpatauja socializmas”. Lietuvos SSR kompetencijai liko
tai, kas buvo neįrašyta į atributyvinę (tiksliai nustatytą) centro
kompetenciją. Ši konstitucija galėjo būti keičiama tik LSSR Aukščiausios
Tarybos balsų dauguma.

1977 m. buvo priimta SSRS Konstitucija, todėl kitais metais balandžio
20 d. LSSR AT neeilinėje sesijoje liaudies vardu buvo paskelbta nauja
Konstitucija. Tai vadinamoji “brandaus socializmo konstitucija”, kuri
įtvirtino vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį (žr. intarpą).. Šeštasis
Konstitucijos straipsnis skelbė:

|IŠTRAUKA IŠ 1977 m. LSSR KONSTITUCIJOS |
|6 straipsnis. |
|Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, |
|jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių |
|organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų |
|partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja |
|liaudžiai. |
|Apsiginklavusi marksizmo – leninizmo mokymu, Komunistų |
|partija numato generalinę vystymosi perspektyvą, TSRS |
|vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai |
|kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikiant |
|planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už |
|komunizmo pergalę. |

1985 m. M.Gorbačiov pradėta pertvarkos politika, skirta ankstesniam
politiniam režimui demokratizuoti, neišlaikė bandymų. 1988 – 1989 m. SSRS
Konstitucijos pakeitimai buvo pavėluoti. Baltijos respublikų, Moldavijos,
Gruzijos pozicija buvo priešinga Sąjungos aukščiausiųjų organų nuostatoms.
Jos principingai reikalavo naujo valstybinių santykių reguliavimo
mechanizmo.

Baltijos kraštuose susiformavo opozicinės organizacijos: Lietuvoje –
1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė
grupė, o spalio 22 – 24 d. sušauktas jo suvažiavimas, Latvijoje ir Estijoje
buvo įsteigti Liaudies frontai.

1989 m. vasario mėn. paskelbtame LSSR Konstitucijos projekte bandoma
gelbėti LKP, priskiriant jai visuomenės politinio avangardo vaidmenį. LKP
XX suvažiavime nutraukus ryšius su TSKP ir panaikinus Konstitucijos
straipsnius apie avangardinį partijos vaidmenį buvo sulygintos respublikos
partijų ir visuomeninių organizacijų dalyvavimo politiniame procese
galimybės.

1990 m. vasario mėn. rinkimuose įtikinančiai nugalėjo Sąjūdžio remti
kandidatai, nes tik 18 žmonių įėjo į AT ne pagal jo remtą platformą. Naujos
sudėties Aukščiausioji Taryba pirmuosius 8 dokumentus priėmė kaip LSSR AT,
vienuoliktu pakeitė valstybės pavadinimą ir herbą, 12 – uoju atkūrė
Lietuvos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę.

Lietuvos Respublikos AT 1990m. kovo 11d. Aktas “Dėl Lietuvos
Nepriklausomos Valstybės atstatymo” panaikino sovietinių konstitucijų ir
įstatymų galiojimą.

Lietuvos AT atkūrė 1938 m. Konstituciją ir ją pakeitė Laikinuoju
pagrindiniu įstatymu. Konstitucijos atkūrimu konstatavo, kad jos veikimas
buvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. įvykdžius agresiją prieš
nepriklausomą valstybę. Šis žingsnis turėjo svarbią juridinę reikšmę : tai
rodo demokratinių pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų poziciją
atkurti santykius su nepriklausoma LR, pripažinti pasirašytų tarptautinių
sutarčių galiojimą, jų pratęsimą, ambasadų grąžinimą ir t.t. 1991 m.
pabaigoje buvo sudaryta 14 AT deputatų komisija Lietuvos Konstitucijos
projektui parengti. 1992 m. balandžio 21 d. AT nutarė paskelbti visuomenei
svarstyti parengtą LR Konstitucijos projektą. Derinimo komisija,
vadovaudamasi Konstitucijos rengimo parlamentinės komisijos ir alternatyvių
santaros “Už demokratinę Lietuvą” projektais, spalio mėn. sutvarkė tekstą
ir pateikė AT deputatams aprobuoti.

Taigi buvo užbaigtas dvejus su puse metų trukęs Konstitucijos principų
nustatymas ir daugiau kaip metus vykęs teksto formulavimas. Per tą laiką
buvo parengta keliolika projektų, tarp jų LDDP, LLS, LSDP, Teisininkų
draugijos, amerikiečių teisininkų ir t.t.

|IŠTRAUKA IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS AT 1990 m. KOVO 11 d. |
|AKTO “DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO” |
|...Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba |
|reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, |
|kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos |
|panaikintas Lietuvos suverenių galių vykdymas, ir nuo |
|šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. |
|Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės |
|aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo |
|rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės |
|valstybės niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra|
|Lietuvos Valstybinės konstitucijos pamatas. |
|Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, |
|joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucijos. |
|Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai |
|pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta|
|sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų |
|Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo |
|Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, |
|piliečio ir tautinių bendrijų teises. |
|Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suverenių|
|galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą |
|valstybės suverenitetą. |

|LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS (1992M.) PREAMBULĖ |
|LIETUVIŲ TAUTA |
|prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, |
|jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir |
|Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, |
|šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir |
|nepriklausomybę, |
|išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir |
|papročius, |
|įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai |
|gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – |
|nepriklausomoje L i e t u v o s valstybėje, |
|puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, |
|siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės |
|visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos |
|valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią |
|KONSTITUCIJĄ |

1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarė
Derinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmė
konstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56, 76 proc. visų šalies
rinkėjų.

Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu
priimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.” Šis
liaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę reikšmę,
nes išreiškė tautos valią. LR Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika
straipsnių, baigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir įstatymai. 13
Konstitucijos straipsnių buvo galima pakeisti Seimo 3/5 balsų dauguma (iki
1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus straipsnius du kartus su trijų
mėnesių pertrauka reikalinga 2/3 dauguma ar net referendumas. Viena aišku,
kad Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras,
kai kuriuos straipsnius teks keisti. Priėmus Konstituciją, buvo užbaigtas
valdžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas, įsteigtas
Konstitucinis Teismas, veikė Valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenės
vadas, Vyriausybės atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolierių
institucija.

VI. KONSTITUCINĖ KONTROLĖ

Konstitucinė priežiūra –juridinė procedūra, kontroliuojanti, ar
valdžios organų ir pavienių asmenų skelbiami teisiniai aktai atitinka
pagrindinį valstybės įstatymą. Konstitucinės priežiūros institutas atspindi
praktiškai visuomet egzistuojančią problemą – žemesniųjų ir aukščiausiųjų
valdžios organų teisės aktų ir leidžiamų įstatymų atitikimą Privačių asmenų
teisiniai aktai (sutartys, testamentai) taip pat gali būti konstitucinės
priežiūros objektai, jeigu jų turinys prieštarauja pagrindinio įstatymo
principams; pavyzdžiui, pažeidžia asmens laisves, religinius įsitikinimus
ir pan.

Konstitucinės priežiūros institutas pradėjo formuotis XVII a.
pradžioje Anglijoje, kur Slaptoji taryba nustatydavo ar kolonijų įstatymai
neprieštarauja Anglijos parlamento leidžiamiems aktams. Taip atsirado
procedūra, nustatanti ir įvertinanti vienų aktų atitikimą kitiems. Vienas
pirmųjų tokių teisinių aktų įvertinimo pavyzdžių yra 1612 m. teisėjo Edvard
Cock verdiktas, kuriame aktai, prieštaraujantys Parlamento nutarimams,
skelbiami negaliojančiais. Taigi konstitucinės priežiūros instituto
formavimasis kilo iš teismų priimtų sprendimų.

Konstitucinės priežiūros instituto raida, kaip ir konstitucionalizmo
apskritai tiesiogiai priklausė nuo istorinių atskirų valstybių sąlygų.

XIX a. teismų įgyvendinama įstatymų kontrolė iš esmės buvo fiksuojama
Lotynų Amerikos konstitucijose (Brazilijos 1891 m.; Nikaragva 1893 m.;
Honduras 1894 m.; Urugvajus 1917 m.). tokia sistema rėmėsi JAV
Aukščiausiojo Teismo, turinčio konstitucionalizmo priežiūros teisę,
praktika.

Europoje konstitucinės priežiūros institutas XIX a. nebuvo plačiai
paplitęs. Tai galima paaiškinti dviem aplinkybėm. Pirma, daugelyje šalių
egzistavo monarchinės valdymo formos, kurios dėl savo prigimties nenumatė
teisinių aktų kontrolės. Antra, tuo metu dominavusi Rousseau teorija apie
liaudies suverenitetą aiškino, kad atstovaujamųjų organų priimtas įstatymas
iš principo negali būti neteisingas.

Nors pagrindinių įstatymų norminiuose aktuose ir nebuvo užfiksuotas
konstitucinės priežiūros institutas, tačiau praktikoje teismai vykdė jo
funkcijas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje jau pastebimas ryškesnis
konstitucinės priežiūros instituto plitimas. Kai kuriose šalyse ši
institucija buvo užfiksuota konstitucijose, pradėta kurti specialūs
kontrolės organai. Pavyzdžiui, Airijoje (1922 m. Konstitucijos 65 str.),
Rumunijoje (1923 m. 103 str.) įvedama panaši į JAV konstitucinės priežiūros
sistema. Airijoje konstitucinę priežiūrą vykdė Aukščiausiasis Teismas, o
Rumunijoje – Kasacinis teismas. Austrijoje ir Čekoslovakijoje buvo įsteigti
specialūs konstitucinės justicijos organas į kuriuos, beje, galėjo kreiptis
tik valdžios institucijos.

Labiausiai išsiskiriantis iš kitų buvo Ispanijos Respublikos (1931 m.)
Konstitucinis Teismas. Jo kompetencija buvo gana plati, kreiptis į jį
galėjo ne tik valdžios organai, bet ir atskiri kolektyvai ar asmenys.

Ispanijos Konstitucinio Teismo funkcijos: a) įstatymų ir Konstitucijos
atitikimo nagrinėjimas; b) asmeninių laisvių pažeidimo tyrimas; c) ginčų
dėl įstatymų viršenybės tarp valstybės ir autonominių kraštų sprendimas; d)
teisinės aukščiausios valdžios organų vadovų atsakomybės tyrimas ir t.t.

JAV ir Lotynų Amerikoje egzistavo tradicinė (amerikietiškoji)
kontrolės forma, kurią įgyvendino paprastieji teismai, o Europoje
susiformavo Konstitucinių teismų vykdoma priežiūros forma.

Po Antrojo pasaulinio karo konstitucinės priežiūros institucijos
plitimui būdingos dvi tendencijos: pirma – beveik visose Europos
konstitucijose įtvirtinta tokia priežiūra; antra – pastebima Konstitucinių
teismų įgaliojimų plitimo tendencija: teisė nustatyti politi-nių partijų
veiklos teisėtumą; ginčų tarp aukščiausių valdžios organų sprendimai;
nesutarimų tarp federacijos ir federacijos subjektų reguliavimas ir t.t.

Konstitucinės priežiūros institutas įtvirtinamas Vokietijos (1949 m.
93-94 str.); Italijos (1947 m. 134-137 str.), Prancūzijos (1946 m. 91-93
str.) pagrindiniuose įstatymuose.

Europos valstybėse konstitucinės priežiūros sistema po tam tikrų
reformų 7-8 dešimtmečiuose įgavo daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, 1969 m.
Vokietijoje buvo išplėstas subjektų, galinčių kreiptis į Konstitucinį
Teismą, ratas (93-94 str. pataisos). 1970 m. reformuota Konstitucinio
Teismo teisėjų skyrimo sistema : teisėjai skiriami 12 metų ir nei vienas
negali būti perrinktas. Prancūzijoje 1974 m. konstitucijos reforma suteikė
teisę kreiptis į Konstitucinę tarybą ne mažiau kaip 60 asmenų deputatų ar
senatorių grupėms.

Šios reformos labai suaktyvino Konstitucinių teismų darbą. Pavyzdžiui,
Italijos Konstitucinis Teismas nuo 1956 m. 600 kartų anuliavo įvairius
teisinius aktus, kaip neatitinkančius Konstitucijos. VFR Konstitucinis
Teismas iki 1983 m. išnagrinėjo 4500 bylų.

Teisės aktų, įstatymų ir Konstitucijos atitikimo techninė procedūra
atliekama priešpastatant tiriamų dokumentų ir Konstitucijos tekstus. Tačiau
šis procesas gali būti realizuojamas įvairiais metodais. Įstatymas gali
būti pripažintas nekonstituciniu, jeigu:

1) jo paskelbimo tvarka neatitinka Konstitucijoje užfiksuoto

reglamento;

2) dokumento turinys prieštarauja pagrindiniam įstatymui.

Abiem atvejais juridinėm priemonėm pasiekiamas tas pats tikslas –
įstatymas paskelbiamas negaliojančiu.

Gana pastovios ir sunkokai keičiamos konstitucijos įteisina tik
bendruosius valstybinės sistemos bruožus, nedetalizuodamos atskirų įstatymų
turinio ir jų paskirties. Tuo tarpu parlamentai, vadovaudamiesi laikmečio
aktualijomis ir ypač juos išrinkusių politinių grupuočių interesais, dažnai
priima prieštaringus aktus, kurių atitikimas pagrindiniam įstatymui gali
būti interpretuojamas labai skirtingai. Valdančios partijos interesai daro
įtaką konstitucinės priežiūros instituto veiklai.

Konstitucinės priežiūros formos. Įvairių šalių konstitucinės
priežiūros institutų veikla skiriasi pagal priežiūros taikymo laiką,
sprendimų juridinius rezultatus, priežiūros formą.

Konstitucinė priežiūros forma pagal kontrolės taikymo laiką yra
išankstinė (preventyvi) ir vėlesnė. Preventyvi priežiūra vykdoma iki
įstatymui įsigaliojant. Tai ypatinga įstatymų leidimo proceso stadija :
konstitucinės priežiūros institutas sprendžia apie įstatymų ir
Konstitucijos atitikimą iki jo priėmimo. Tokiu atveju nekonstitucinis
įstatymas neįsigalioja. Ši priežiūros forma vyrauja Prancūzijoje. Vėlesnė
priežiūra vykdoma įstatymui įsigaliojus. Pripažinus tokį įstatymą
neatitinkančiu konstitucijos, jis formaliai netenka juridinės galios – JAV
, italijoje, Vokietijoje. JAV toks įstatymas faktiškai netenka galios, nes
teismai negali jo panaudoti.

Pagal juridinius rezultatus konstitucinės priežiūros forma gali būti
konsultatyvinė ir sprendžiamoji. Konsultatyvinė priežiūros forma vykdoma
kuomet priežiūros institutų paskelbti sprendimai yra daugiau moralinio
pobūdžio, tačiau neprivalomi įstatymų leidėjams. Tokia praktika taikoma
Belgijoje, Prancūzijoje. Sprendžiamoji konstitucinės priežiūros forma – kai
priimtas sprendimas dėl įstatymo ir Konstitucijos neatitikimo tampa
privalomas jį išleidusiems organams.

Konstitucinė priežiūra pagal formą gali būti abstrakti ir konkreti
(individuali).

Abstrakti priežiūros forma – kai įstatymo ir Konstitucijos
neatitikimas nagrinėjimas nesiejant su jokiu konkrečiu atveju. Priimtas
sprendimas arba patvirtina įstatymo teisėtumą, arba jį panaikina. Ši
priežiūros forma gali būti ir išankstinė, ir vėlesnė.

Konkreti priežiūros forma, skirtingai nuo abstrakčios, nepanaikina
ginčytino akto, bet jį ‘įšaldo” – akto veikimas sustabdomas nagrinėjimo
konkretaus atvejo atžvilgiu. Tačiau realiai, nors oficialiai ir
nepanaikintas, įstatymas ar aktas daugiau netaikomas.

Konstitucinės priežiūros organai. Konstitucinės priežiūros funkcijos
demokratinėse šalyse paprastai priklauso teismo institucijoms. Vienose
šalyse (JAV, Šveicarija, Japonija, daugelis Lotynų Amerikos šalių) šias
funkcijas atlieka bendri teismai, t.y. patys teismai, kurie nagrinėja
baudžiamuosius ir pilietinius reikalus. Galutinį sprendimą dėl kilusio
ginčo priima Aukščiausiasis Teismas.

Kitose šalyse (daugiausiai Europoje) konstitucinės priežiūros
funkcijas atlieka tam tikslui sukurti specialūs organai – Konstituciniai
teismai (Vokietija, Italija, Ispanija) arba Konstitucinė Taryba
(Prancūzija, Belgija).

Kai kuriose šalyse konstitucinė priežiūra vykdoma tiek teismų, tiek ir
specialaus organo (Graikijos 1975 m. Konstitucija).

Pastaruoju metu musulmoniškose valstybėse egzistuoja panaši į
konstitucinę priežiūrą procedūra – tikrinimas ar įstatymai atitinka islamo
principus (Irano 1979 m. Konstitucija). Irane įsteigta stebėtojų taryba,
kurios tikslas sekti ar deputatai nepriima islamui prieštaraujančių
įstatymų. Tarybą sudaro 6 teologijos daktarai ir 6 teisininkai. Taryba
apjungia religinę ir konstitucinę priežiūrą.

Tačiau visais atvejais konstitucinė priežiūra vykdoma organų,
neįeinančių nei į parlamentus, nei į vyriausybes.

Svarbi yra konstitucinės priežiūros organų sudėties formavimo sistema.
Tradicinis (asmeniškasis) konstitucinės priežiūros modelis numato teisėjų
skyrimą iki gyvos galvos.

Europietiškojo modelio atveju – konstitucinių teismų narių skyrimą,
kadenciją ir keitimo procedūras nubrėžia konstitucinė teisė.

Įvairiose valstybėse konstitucinių teismų teisėjų skyrimo procedūra
skirtinga.

Italijoje 15 narių konstitucinį teismą sudaro : trečdalis prezidento
skirtų žmonių, trečdalis – parlamento ir tiek pat – aukščiausios justicinės
administracijos. Teismo atstovams keliami aukšti reikalavimai – jie renkami
iš teisėjų tarpo; universitetų teisės daktarų, ne mažiau kaip 20 m. stažą
turinčių advokatų.

Prancūzijoje 3 Konstitucinės tarybos narius siūlo prezidentas, dar po
3 – parlamento rūmų pirmininkai. Beje, nei Konstitucijoje, nei kituose
dokumentuose neužfiksuoti jokie reikalavimai teisėjams. Pastarąjį
dešimtmetį tapo tradicija, kad į Tarybą įeitų trys profesoriai.

Labai svarbūs yra subjektų, turinčių teisę kreiptis į konstitucinės
priežiūros instituciją, klausimas.

Valstybėse su tradicine konstitucinės priežiūros sistema kreiptis į
šiuos organus turi teisę visi asmenys, kurie tokią teisę turi įprastinių
teismų atžvilgiu.

Europietiškojo konstitucinės priežiūros modelio subjektų kreipimasis
yra labiau komplikuotas.

Kai kuriais atvejais priežiūros organai gali nagrinėti įstatymų
atitikimą savo iniciatyva (Austrijos 1920 m. Konstitucijos 140 str.).
Prancūzijoje, pavyzdžiui, teisinis aktas privalomai turi būti pateiktas
nagrinėti konstitucinei tarybai (1958 m. Konstitucija, 5 sk., 46 str.).
beveik visose europietiškojo modelio valstybėse kreipimosi teisę turi
vykdomosios valdžios organai ir pirmiausiai vyriausybė.

Teisę apskųsti teisinį aktą turi ir parlamentų atstovų grupės:
trečdalis Austrijos Nacionalinės tarybos narių (1 paragrafas, 140 str.); 50
deputatų arba 50 senatorių Ispanijoje (165 str.); 60 deputatų arba 60
senatorių Prancūzijoje. Apskundimo teisę turi ir teismai.

Kartais teisė kreiptis suteikiama ir kitiems atsakingiems asmenims:
prokurorams, advokatams ir pan.

Kuo platesnis subjektų, galinčių kreiptis į konstitucinius teismus
ratas, tuo šie organai laikomi demokratiškesniais.

Konstitucinės priežiūros institutų funkcijos yra įvairialypės ir turi
tendenciją plėstis. Šias funkcijas galima suskirstyti į įstatymų priežiūrą
ir kitas priežiūros prievoles. Įstatymų ir Konstitucijos atitikimo
konstitucijai priežiūra – svarbiausia šių institutų funkcija, prie kurios
galima priskirti ir asmens laisvių bei teisių laikymosi priežiūrą.

Kai kuriose šalyse konstituciniai teismai dažnai atlieka ir kitas
funkcijas, tiesiogiai nesusijusias su konstitucine priežiūra: stebi, kaip
organizuojami referendumai (Prancūzija), nagrinėja kylančius tarp centrinės
ir vietinės valdžios konfliktus (Italija, Ispanija), analizuoja pareikštus
parlamento kaltinimus respublikos prezidentui (Vokietija, Italija), skelbia
antikonstitucinės tam tikras partijas (Vokietija) ir pan.

Lietuvos Konstitucinis teismas. konstitucinės priežiūros instituto
idėja buvo plačiai diskutuojama jau prieškario Lietuvoje. Vienas žymiausių
mūsų teisės teoretikų M.Römeris parašė šia tema fundamentalų darbą
“Konstitucinė ir teismo teisė pasieniuose”, kurį 1931 m. išleido Vytauto
Didžiojo universiteto Teisės fakultetas. Apie jo būtinumą ateities Lietuvai
po karo įvairiuose renginiuose daug kalbėjo lietuvių emigracija, VLIK’as.

Šiandien Lietuvos Respublikos konstitucinės priežiūros funkcijas
atlieka Konstitucinis Teismas, kuris galutinai buvo sudarytas 1993 metais.
Įstatymas įsigaliojo 1993 m. vasario 3 d. Po tris kandidatus į
Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia
Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo
pirmininkas.

Pirmaisiais LR Konstitucinio Teismo teisėjais patvirtinti:
T.Staugaitienė, S.Stačiokas, J.Žilys, S.Šedbaras, V.Povilonis, A.Gailiūnas,
Z.Levickas, K.Lapinskas ir P.V. Rasimavičius.

Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas
Respublikos Prezidento teikimu. Pirmuoju Konstitucinio Teismo pirmininku
išrinktas J.Žilys.

Visi teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepavaldūs ir nepriklausomi:
jiems negali daryti įtakos valstybės institucijos, asmenys ar
organizacijos. Teisėjai vadovaujasi tik šalies Konstitucija. Jiems taikomi
darbo ir pilietinės veiklos apribojimai. Konstitucinio Teismo kompetencijai
priskiriama: 1) kontroliuoti, ar įstatymai ir poįstatyminiai aktai,
tarptautinės sutartys ir kitokie dokumentai atitinka Respublikos
Konstituciją; 2) Seimo ir Vyriausybės kompetencijos atribojimo klausimai;
3) piliečių konstitucinių teisių bei savivaldybių sprendimų teisėtumo
patikrinimas, ginčų tarp aukščiausiosios ir vietinės valdžios sprendimas.

Pirmosiose nagrinėtose bylose Konstitucinis Teismas dukart pripažino
seimo priimtus įstatymus, atitinkančius Konstituciją, vienąkart “Dėl
Vilniaus miesto savivaldybės paleidimo” – prieštaraujantį jai. Bylos “Dėl
Seimo statuto straipsnio, reglamentuojančio parlamento darbo oficialios
ataskaitos skelbimą spaudoje” nereikėjo nagrinėti, nes Seimas pakeitė
ankstesnį savo sprendimą. Bylos “Dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų ir
papildymų atitikimo Konstitucijai” sprendimas: pataisos ir papildymas
neprieštarauja Konstitucijai.

1997 m. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl Nacionalinės RTV
Pirmininko A.Kvietkausko pašalinimo iš užimamų pareigų, pripažino, kad toks
nutarimas prieštarauja Konstitucijai. 1997 m. pabaigoje Vyriausybės
paklausimu Konstitucinis Teismas išaiškino konstitucinius Prezidento
įgaliojimus formuojant vyriausybę.

Lietuvos Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar
neprieštarauja Konstitucijai Seimo, Prezidento, Vyriausybės priimti
įstatymai ir potvarkiai. Jis teikia išvadas apie rinkimų įstatymo
pažeidimus per Prezidento ar Seimo rinkimus.

Be to, Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Prezidento sveikatos
būklė leidžia jam eiti savo pareigas; ar Lietuvos tarptautinės sutartys
neprieštarauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų,
kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai neprieštarauja
Konstitucijai.

Lietuvos Valstybėje teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turi
Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai. Dėl
Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams turi
teisę kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai.

Respublikos piliečiai patys negali kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jie
dėl savo konkrečių problemų į šį KT gali patekti per Aukščiausiąjį Teismą
arba Apylinkės apeliacinį teismą. Nagrinėdami bylas šie teismai savo
nutartimi gali sustabdyti bylos eigą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą,
prašydami įvertinti, ar šioje byloje taikomas konkretus įstatymas,
Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.

Įstatymų konstitucingumo kontrolė yra aiškiai demokratinis institutas,
suteikiantis galimybę panaikinti arba nors laikinai sustabdyti priimtą
parlamento ar Vyriausybės antikonstitucinį įstatymą. Taip yra didinamas
pačios konstitucijos autoritetas ir jos vaidmuo valstybės gyvenime.

Leave a Comment