Konstituciniai valdzios remai

I. KONSTITUCINIAI VALDŽIOS RĖMAI

1. Konstitucionalizmo bruožai ir konstitucijų politinė reikšmė

Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.

Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus, įtvirtina politikos pagrindus.

Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš du šimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du tūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikinių konstitucijų pirmtakai.

Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriaus išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, novellal constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijų valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais), dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų sprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arba besiginčijančioms pusėms).

Viduramžių Vakarų Europos teisiniai aktai atspindėjo to meto politinį, socialinį – ekonominį gyvenimą ir visuomenės teisinės sąmonės lygį.

Pagrindinės senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisės požymis buvo nelygios, nevienodos gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai socialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas.

Esminį poveikį konstitucionalizmo raidai padarė XVII-XVIII a.

politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje, istorinėje literatūroje dar vadinami revoliucijomis. Revoliucijų laikotarpiu ir tuojau pat po jų greta einamųjų, paprastų įstatymų pasirodė ir išskirtinių rūšių įstatymai – konstitucijos.

Konstituciniams aktams, teisiškai įtvirtinantiems valstybės valdžios organizaciją ir įgyvendinimo būdus, yra pripažįstama pagrindinio valstybės įstatymo reikšmė, didžiausias teisinis autoritetas. Konstitucijų (lot.constitutio- nustatymas) pasirodymas buvo grindžiamas plačiai konstitucinėje teisėje paplitusia teorija apie steigiamąją ir įsteigtąją valdžias, pagal kurią tik tauta turinti suverenią galią sukurti valstybę ir nustatyti jos pagrindus; šią galią tauta deleguojanti specialiai išrinktiems savo atstovams, sudarantiems steigiamąją valdžią, kuri valstybės įkūrimo faktą teisiškai įtvirtina konstitucijoje, o jau konstitucija sudaranti teisinį pagrindą įsteigtai valdžiai neperžengiant jos nustatytų ribų funkcionuoti.

XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios konstitucionalizmo raidos politinė reikšmė buvo ta, kad eilėje valstybių (pirmiausiai tose, kur vyko revoliucijos) teisinių aktų (konstitucijų, kodeksų) pagalba buvo pakeistos valstybių politinės sistemos, reformuoti visuomeniniai – teisiniai santykiai, apibrėžtas valstybės vaidmuo.

Vienas svarbiausių porevoliucinio laikotarpio konstitucionalizmo bruožų buvo tas, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja, teisinė valstybė. Politiškai viešpataujanti buržuazija, kaip kadaise bajorija, stengėsi riboti ir aiškiai nustatyti valstybių vadovų valdžios įgaliojimus. Tuo pat metu eilėje šalių konstituciniu būdu buvo bandoma nustatyti valstybės santvarką, išplėsti rinkimų teises.

Šie pertvarkymai pirmiausiai priklausė nuo to, kiek senoji, ikirevoliucinė teisė atitiko naujus reikalavimus ir kaip buvo vykdoma pati revoliucija.

Ten, kur prieš feodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, ten senoji teisė buvo pritaikyta naujiems poreikiams ir revoliucijos pasibaigė politiniu kompromisu (Anglija) ir atvirkščiai, ten kur nebuvo įmanoma toliau plėtroti senąją teisę, ten iš esmės ji buvo pakeista nauja, o pačios revoliucijos buvo radikalesnės (Prancūzija, JAV).

XIX a. pabaigoje “įsibėgėję” Europos ir JAV kapitalistiniai santykiai pakoregavo ekonominius, socialinius ir politinius procesus, vykstančius visuomenėje. Šie pakitimai visuomeniniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose santykiuose negalėjo neatsiliepti ir konstitucionalizmo raidai. Istorinė konstitucionalizmo raida atskirose šalyse buvo skirtinga ir daugiausia vyko skatinama dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių priežasčių.

Pirma – (reikšmingesnė) – politinės kovos veiksnys. Dėl šios kovos konstitucijose atsiranda ir plečiasi demokratinės teisės ir laisvės, keičiasi santykis tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, parlamento ir vyriausybės.

Antra – pačios ekonominės – politinės sistemos kaita, naujų tarptautinių realijų atsiradimas ir su tuo susijusių vidinių bei valstybės problemų sprendimų būtinybė.

Kokybiškai keičiantis tarpvalstybiniams santykiams, iškilo vidaus ir tarptautinės teisės sąsajų problema; regioninių ir kitokių uždarų ekonominių – politinių valstybinių grupuočių atsiradimas pareikalavo ir naujų Konstitucijos normų, suteikiančių valstybėms teisę jungtis į tokias sąjungas, kartu apribojant savąjį suverenitetą tarptautinių sąjungų, valstybinių junginių naudai. Gamtos apsaugos, nacionalinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimo, visuomenės urbanizacijos problemos taip pat “rado vietą” naujausiose įvairių Europos šalių konstitucijose.

Konstitucijų turinys įvairiose valstybėse yra skirtingas. Tačiau jų normas galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

1) Asmens teisės ir laisvės arba teisinė piliečių padėtis;

2) Valstybės valdžios organų struktūra, funkcijos ir tarpusavio sąveika;

3) Regioninių ir tarptautinių teisės normų vystymosi apžvalga.

Visas Vakarų Europos ir JAV konstitucijas taip pat galima sugrupuoti į tris jų istorinės raidos etapus:

1) nuo jų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo ;

2) du tarpukario dešimtmečiai ;

3) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo

Tačiau atskiroms šalims šie istoriniai etapai turėjo skirtingą reikšmę.

Konstitucionalizmo raidoje užfiksuoti bendrieji asmens teisių ir laisvių principai tam tikrais vystymosi etapais buvo vertinami ir realizuojami gana prieštaringai.

Pirmame konstitucionalizmo istorinės raidos etape konstituciniais aktais buvo panaikinti luomai ir luominės privilegijos, buvo paskelbta žmogaus lygybė prieš įstatymus, užfiksuotos asmens prigimtinės laisvės ir teisės. Šie principai turėjo užtikrinti lygų visų žmonių teisnumą, lygias kiekvieno galimybes verstis ūkine veikla ir pan. Tačiau šiš konstitucijose paskelbtų principų įgyvendinimui prireikė dar poros šimtų metų, kadangi realiame gyvenime jie dažnai buvo ignoruojami. Pavyzdžiui, JAV

Konstitucijos (1865 m.) XIII pataisoje buvo įformintas vergijos panaikinimas, o XIV pataisa (1868 m.) uždraudė diskriminacinio pobūdžio valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti piliečių nelygiateisiškumą, tuo sulygindama negrų teises su baltųjų teisėmis, bet praktiškai pietinėse valstijose negrų diskriminacija truko dar labai ilgai.

Todėl šiame istoriniame laikotarpyje konstitucijose paskelbti asmens laisvių ir teisių principai pirmiausiai turėtų būti vertinami kaip ypatingi politiniai sprendimai, atvėrę kelią visuomenės demokratizacijos procesui, kurio metu krito ir plėtėsi šių principų ir kiekybė, ir turinys.

Svarbu buvo tai, kad vienu iš pagrindinių naujosios teisės principų, susijusių ne tik su žmogaus teisių įgyvendinimo, bet ir su ekonominės apyvartos sfera bei kitomis visuomeninio gyvenimo sritimis tapo teisėtumo principas, kuris turėjo apimti viską – valdžios ir valdymo organizaciją, baudžiamąją politiką, civilinius teisinius santykius ir t.t.

Mokslinė – techninė revoliucija taip pat daro įtaką laisvių ir teisių apimčiai. Pavyzdžiui, šiuolaikinės komunikacinės sistemos plitimas iškelia pokalbių pasiklausymo problema; kompiuterizacijos procesas – informacijos saugumo. Kaip žinome, JAV ir Olandijoje eutanazija jau įteisinta juridiškai, kitose šalyse tai dar laikoma nusikaltimu.

Konstitucinio reguliavimo ribos nustatomos atsižvelgiant į šalies tradiciją, kitų šalių patirtį ir, aišku politinės kovos faktorių. Tačiau nepaisant nacionalinių istorinių valstybių skirtumų, konstitucijų turinio suartėjimo procesas yra akivaizdus.

Pavyzdžiui, asmens teisių ir laisvių atžvilgiu šis procesas vyksta keliomis kryptimis: pirma, didinamas teisių skaičius įtraukiama į konstitucijų tekstus naujų piliečių laisvių ir teisių; antra, labiau detalizuojamos, aiškinamos, išsamiau reguliuojamos jau esamos piliečių teisės; trečia, tam tikra prasme lyginamos įvairių šalių teisių konstitucijose užfiksuotos formuluotės.

Atsiradus vienoje šalyje kokioms nors naujoms teisėms, greitai jos įtraukiamos ir į kitų valstybių konstitucijas. Aišku, kad toks konstitucijų supanašėjimo procesas įmanomas tik esant panašiam ekonominiam – socialiniam vystymuisi.

Teisių ir laisvių instituto plėtra glaudžiai susijusi su konstitucijų apribojimų evoliucija. Visiems trims konstitucionalizmo raidos periodams būdingi du apribojimų metodai – tam tikrų konstitucinių normų atšaukimas ir ypatingosios padėties įvedimas. Abu šie metodai evoliucijos raidoje kito ir taikėsi prie naujų sąlygų. Konstitucijų tekstų analizė atskleidžia tam tikrą tendenciją: plečiantis teisėms ir laisvėms, lygiagrečiai daugėja šių metodų pritaikymo atvejų.

Pirmame konstitucijų raidos etape Europos ir JAV konstitucijose užfiksuotos asmens prigimtinės ir politinės laisvės bei teisės labai mažai atsispindėjo teisiniame darbo santykių reguliavime. Valstybė, sekdama tada populiaria liberalizmo doktrina, teigusia valstybės nesikišimą į individo reikalus, nusišalino nuo teisinio darbo santykių reguliavimo. Tačiau tai truko neilgai.

Nauji gamybos būdai skatino valstybės aktyvumą ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose.

Praktiškai visose valstybėse susiklostė teisė, reglamentuojanti darbo santykius. Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje jau XIX a. pradžioje buvo išleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterų išnaudojimą. 1847 m. Anglijoje buvo išleistas darbo apsaugos įstatymas –

pirmasis šiuolaikinis darbo įstatymų leidybos bandymas. 1880 m. įstatymas ėmė reglamentuoti darbdavių materialinę atsakomybę už gamybines traumas, buvo nustatyta 10 valandų darbo diena visose įmonėse, turinčiose daugiau nei 50 darbininkų. 1869 m. su spaustuvių darbininkais Anglijoje buvo sudaryta pirmoji kolektyvinė darbo sutartis. Netrukus kolektyvinės sutartys tapo vienu svarbiausių darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo metodu.

Taip atsirado šiuolaikinė darbo teisė.

Valstybės aktyvumo ekonominio ir socialinio gyvenimo sferose tendencijos pasireiškė ir JAV priėmus XVI Konstitucijos pataisą (1913 m.), kurioje buvo išplėstos vykdomosios valdžios galios.

Siekiant sėkmingiau įveikti kilusią ekonominę depresiją, valstybė aktyviai įsikišo į ekonomikos reguliavimo reikalus: finansų sistemai atkurti ėmė kontroliuoti esantį apyvartoje auksą, bankus, biržą; skoloms palengvinti buvo nuvertintas doleris; imta paskoloms remti pramonę;

įsteigtas socialinis draudimas; nustatytas minimalus darbo užmokestis;

darbininkų sąjungoms garantuota organizavimosi laisvė ir t.t. (tiesa, vėliau – 1935-1936 m. – kai kurias šias priemones Aukščiausiasis teismas pripažino esant nekonstitucingas).

Antrojo pasaulinio karo metais valstybė ėmėsi kontroliuoti eksportą, žaliavų paskirstymą. Pokario laikotarpiu prezidentas ėmė sudarinėti tarptautines sutartis, vyriausybė galėjo uždrausti JAV kompanijoms bendradarbiauti su atskirų valstybių firmomis (ekonominis embargas, pvz.

šiuo metu draudžiami ekonominiai ryšiai su Iraku).

Prancūzijoje išleistas 1804 m. civilinis kodeksas (turi Napoleono kodekso pavadinimą) buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Tačiau samdos sutarčiai kodeksas teskyrė du straipsnius, todėl nesant platesnio reglamentavimo, vadovaudamiesi valstybės proteguojama sutarties laisvės taisykle, samdytojai primesdavo samdomiesiems itin sunkias darbo sąlygas. Nuo XIX a.

vidurio Prancūzijoje pasirodė pirmieji įstatymai, ėmę reglamentuoti darbo santykius. Pirmiausia, kaip ir Anglijoje, tik gerokai vėliau, jis palietė vaikų darbo jėgos panaudojimą: 1841 m. išleistas pirmasis įstatymas, uždraudęs vaikų, neturinčių 9 metų, darbo panaudojimą, paaugliams iki 14

metų amžiaus neleista dirbti naktį. 1848 m. visų darbininkų darbo dienos ilgumas buvo apribotas iki 11 valandų. 1919 m. profsąjungoms duota teisė sudarinėti darbo sutartis, tais pačiais metais patvirtinta 8 valandų darbo diena, 1936 m. nustatytas minimalus darbo užmokestis. 1946 m., priėmus

Ketvirtosios respublikos konstituciją, buvo išleistas įstatymų paketas

(1946-1950 m.), reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių sistemą, darbo užmokestį, patobulinęs socialinį aprūpinimą. 1983 m. nuo 65 metų iki 60

metų sumažintas amžius pensijai gauti.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad XIX a. antroje pusėje prasidėjęs ir vėliau vis stiprėjęs socialinio-ekonominio gyvenimo reglamentavimas XX amžiuje galutinai įsitvirtino kaip daugelio valstybių konstitucijų dalis. Tokiu būdu atskirais įstatymais ir normatyviniais aktais palaipsniui buvo įgyvendinti XVIII a. konstitucijose paskelbti principai.

Ypač pastebima Konstitucijos normų evoliucija valstybės valdžios organų struktūros, funkcijų ir tarpusavio sąveikos srityje . Šioms normoms reguliuoti Vakarų valstybių konstitucijose tradiciškai buvo skiriama daug vietos. Pirmojo istorinio raidos etapo konstitucijose valdžios organų reguliavimo klausimams buvo skiriama didesnė pusė Pagrindinio įstatymo teksto. Vėlesniuose raidos perioduose ši tendencija linkus mažėti. Tačiau pastebimai išauga vietinės valdžios organų veiklos reglamentacija. (Pirmojo etapo konstitucijose praktiškai nesutinkama vietinės valdžios reguliavimo normų).

Šioje reguliavimo srityje konstitucijų normos daugiausia evoliucionavo trimis kryptimis :

1) vykdomosios valdžios stiprinimo;

2) parlamentinės struktūros kitimo;

3) konstitucinės kontrolės institucijų vystymosi.

Šalia vyriausybių įgaliojimų išplėtimo, konstitucijų tekstuose atsiranda ir labai detalizuotų vyriausybių atsakomybės normų. Ypač ryškūs tarpukario laikotarpiu į Konstitucijos tekstus įtraukti atitinkami įstatymai. Šiuo periodu buvo aiškiai suformuluotas vienas iš svarbiausių parlamentinės sistemos principų – vyriausybės atsiskaitymo parlamentui principas. Tačiau tuo metu konstitucijose atsiranda normų, kurių tikslas – užtikrinti vyriausybių tvirtumą, sustiprinti jų nepriklausomybę nuo parlamento.

Po Antrojo pasaulinio karo vykdomosios valdžios stiprinimo tendencijos išliko. Jeigu anksčiau priversti vyriausybę atsistatydinti užtekdavo parlamente (paprastai Žemutiniuose rūmuose ) surinkti paprastą balsų daugumą (dalyvaujančiųjų ar esančių sąraše), neteikiant į Ministro pirmininko postą naujos kandidatūros (destruktyvus votumas), tai naujausiųjų konstitucijų tekstuose atsiranda įvairių straipsnių, stiprinančių vyriausybių pozicijas parlamentų atžvilgiu. Pavyzdžiui, VFR

Pagrindiniame įstatyme 1949 m. buvo nustatytas “konstruktyvus votumas”, t.y. kancleris gali būti atstatydintas tik naujo kanclerio išrinkimo atveju

(67 str.). Prancūzijoje (pagal 1958 m. Konstituciją) ir Ispanijoje (pagal

1978 m. Konstituciją) įvestas kiek kitoks vyriausybės stiprinimo mechanizmas. Pavyzdžiui, jeigu balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe inicijuoja pati vyriausybė, tai reikalingas vienoks rūmų deputatų balsų skaičius, o jeigu nepasitikėjimą pareiškia patys parlamentarai, tai balsavimo procedūra tampa žymiai griežtesnė.

Konstitucionalizmo evoliucijoje įvyko pastebimi santykių pokyčiai ir taip parlamentų rūmų (Aukštesniųjų ir Žemesniųjų). Pirmiausiai pakito

Aukštesniųjų rūmų statusas: mažėjo jų kompetencija, atstovavimo galimybės, rūmų formavimo sistemos ir t.t. Konstitucionalizmo raidos pirmajame etape

Aukštesnieji parlamentų rūmai reprezentavo aristokratijos sluoksnius ir dažniausiai buvo formuojami paskyrimo arba paveldėjimo būdu. Bet jau XIX a.

atsiranda parlamentų, kurių Aukštesniųjų rūmų atstovai renkami

(Belgijos senatas pagal 1831 m. Konstituciją, Nyderlanduose – Generaliniai luomai pagal 1815 m. Konstituciją). Tuo laikotarpiu Europoje pradeda formuotis ir vienpartiniai parlamentai, kurių atsiradimą sąlygojo atitinkamų valstybių konstitucijos : Graikijos (1864 m.), Bulgarijos kunigaikštystės (1879 m.), Serbijos karalystės (1903 m.).

Aukštesniųjų parlamento rūmų pozicijų silpnėjimo ir nunykimo tendencija konstitucionalizmo raidoje išliko ir vėlesniais laikotarpiais.

Didžiojoje Britanijoje 1911 m. aktai susilpnino Lordų rūmų įstatymų leidimų teises. Prancūzijos Respublikos Taryba pagal 1946 m. Konstituciją neteko didžiulių Trečiosios Respublikos Senato teisių. Aukštesniųjų parlamento rūmų pozicijų silpnėjimo tendencija, atsiradusi paskutiniaisiais dešimtmečiais, rodo Aukštesniųjų rūmų statuso prisitaikymą prie vyriausybių pozicijos.

Europos konstituciniame įstatymų leidimo modelyje tarpukario laikotarpiu susiformuoja savita konstitucinės kontrolės sistema, iš esmės besiskirianti nuo amerikietiškosios. Jeigu amerikietiška konstitucinės kontrolės sistema vykdoma teismų ir paprastų teisėjų, tai europietiškoji sistema grindžiama specialiai tam sukurta institucija – Konstituciniu

Teismu. Konstituciniai europietiškojo modelio teismai įkurti Austrijoje

(1920 m. Konstitucija) Čekoslovakijoje (1920 m. Konstitucija), Ispanijoje

(1931 m.). Po Antrojo pasaulinio karo Europoje prasidėjo konstitucinių teismų kūrimo “antroji banga”: kai kuriose valstybėse buvo atkuriami bei reorganizuojami senieji ar steigiami naujieji konstituciniai teismai.

Kuriamas Austrijos teismas, įkuriami teismai Italijoje ir VFR. Tokie pat teismai steigiami Turkijoje ( 1961 m. Konstitucija) ; Jugoslavijoje (1963

m. Konstitucija) suformuojama Konstitucinė taryba. Trečiasis šio proceso etapas išryškėjo 8 – 9-ame dešimtmečiuose. 1976 m. Portugalijos ir 1978 m.

Ispanijos konstitucijose įteisinama konstitucinės kontrolės institucija, nuo 1992 m. ima veikti Lenkijos Konstitucinis tribunolas. Europietišką konstitucinės kontrolės sistemą išsirinko ir dauguma Vidurio Europos valstybių.

Europietiška konstitucinės kontrolės sistema iš esmės skiriasi nuo tradicinės (amerikietiškosios). Pastarojoje bendrosios jurisdikcijos teismų teisėjai valstybių vadovų skiriami iki gyvos galvos, tačiau yra nustatyta, kokio amžiaus sulaukę teisėjai išeina į pensiją. Skiriant teisėjus atsižvelgiama į kandidatų kvalifikaciją ir jų politines pažiūras. Tiesa, teisėjai skiriami iki gyvos galvos ir keičiantis valstybės vadovams, pamažu teisėjų politinė orientacija susiniveliuoja. Europietiškoje kontrolės sistemoje konstitucinių teismų teisėjai skiriami atitinkamam laikotarpiui:

Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje – 9 metams ; Vokietijoje, Austrijoje –

12 metų.

Kai kuriose šalyse konstitucinių teismų sudėtis nuosekliai atnaujinama. Toks sudėties atnaujinimas leidžia skirti teisėjus, geriau suvokiančius esamas realijas. Tokia teisėjų skyrimo metodika nemenkina teisėjų nepriklausomybės. Šiuo atveju teisėjų nepriklausomybė užtikrinama negalint jų nušalinti, bet draudžiant tuos pačius asmenis skirti antrai kadencijai. Daugumoje Europos valstybių negalima skirti teisėjų antrai kadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria ir jų kompetenciją nustato ne viena kuri nors instancija, o kelios. Tai ir rodo ypatingą šio kontrolės organo svarbą.

Kaip rodo praktika, tokia teisėjų atranka, jų darbo specifika suteikia jiems tam tikro pranašumo prieš amerikietiškos sistemos teisėjus.

Paprastųjų teismų teisėjams subjektyviai sunkiau “pakilti” virš įstatymo ir pasižiūrėti į tą patį įstatymą grynai iš Konstitucijos pozicijų.Be to, daugybė teismų, turinčių teisę priimti konstitucinius sprendimus, veikia izoliuotai dažnai net prieštaringai. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo teisėjai turi kitokių veiklos galimybių : jie gali sėkmingiau koordinuoti savo darbą, nuodugniau įsigilinti į konkrečią problemą.

Konstitucionalizmo evoliucija į Pagrindinių įstatymų reguliavimo sritį įtraukė nuostatas, liečiančias tarptautinių santykių ir valstybės užsienio politikos funkcijų reguliavimo, karo paskelbimo ir taikos sudarymo problemas. Tokios reguliavimo normos pasirodė dar XIX a. pabaigoje

(Italijos 1848 m. Pagrindinio statuto 5 str., 1826 m. Portugalijos

Konstitucinės chartijos 75 str.; 1866 m. Danijos Konstitucijos 15 str. ir t.t.). Kaskart tarptautines problemas liečiančių straipsnių skaičius augo ir pastaruoju metu daugelis Vakarų Europos konstitucijų reguliuoja svarbiausius tarptautiniams santykiams priskiriamus klausimus.

Tarptautinei sferai priskiriamos šios problemos: 1) valstybės tarptautinės veiklos principai ; 2) karo paskelbimo ir taikos sudarymo klausimų reguliavimas ; 3) vidaus ir tarptautinių teisės normų suderinimas

; 4) valstybės organų kompetencijos ir įgaliojimų, ratifikuojant tarptautines sutartis, normų nagrinėjimas ir įvertinimas; 5) tarptautinių normų, susijusių su žmogaus teisių gynimu – pilietybės, pabėgėlio statuso suteikimo ir pan. – reguliavimas.

Tarptautiniams santykiams ypatingai svarbūs du konstitucinio reguliavimo principai:

taikios užsienio politikos principų įtvirtinimas ir atsisakymas nuo karo, kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės;

galimybė valstybės suverenitetą pripažinti pavaldžiu tarptautiniams organams.

Teisės normos, reguliuojančios šalies elgesį santykiuose su kitomis valstybėmis, aptinkamos jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. 1791 m.

Prancūzijos Konstitucijos 6 skyriuje rašoma, kad “prancūzų tauta atsisako bet kokių grobikiškų karų ir jokiu būdu nenukreips savo ginkluotųjų pajėgų prieš kitų tautų laisvę”. XX a. pradžioje panašaus pobūdžio straipsniai buvo įtraukti į Olandijos Konstituciją, Airijos Konstituciją (1937 m. 29

str.).

Po Antrojo pasaulinio karo valstybių, deklaruojančių taikią užsienio politiką, skaičius žymiai išaugo. Pavyzdžiui, Italijos 1947 m.

Konstitucijos 11 str. 1949 m. VFR Konstitucijoje neužfiksuotas tiesioginis atsisakymas nuo karo, bet 26 str. pažymėta, kad veiksmai, skatinantys agresinį karą, laikomi antikonstituciniais.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos konstitucionalizmo raidoje išryškėjo tendencijos, būdingos tik paskutiniajam laikotarpiui. Valstybių, įeinančių į Europos bendriją (nuo 1993 m. Europos Sąjunga), konstitucijose atsiranda įstatyminiai aktai, leidžiantys atsisakyti dalies valstybinio suvereniteto tarptautinių organizacijų naudai. Kai kurios Europos valstybės savo konstitucijose numatė nacionalinių valstybinių sistemų pavaldumo galimybę tarpvalstybinėms institucijoms dar prieš susikuriant Bendrajai rinkai. Taip padarė Prancūzija (1946 m. Konstitucijos preambulė), Italija

(1947 m. Konstitucija), VFR (1949 m. Pagrindinis įstatymas).Kitos valstybės įvedė konstitucijų pataisas stodamos į bendrąją rinką ar truputį vėliau.

Konstitucijos pataisas padarė Olandija (1956 m.), Liuksemburgas (1956 m.),

Airija (1972 m.), Belgija (1970 m.), Portugalija (1982 m.). Airija,

Švedija, Suomija, nuo 1993 m. įstojusios į Europos sąjungą, taip pat turės atitinkamai pakoreguoja savo konstitucijas.

Valstybių – Europos Sąjungos narių – konstitucijose pripažįstama, kad

Sąjungos teisės normos turi viršų prieš nacionalines teisės normas. Kitaip tariant, Europos Sąjungos teisės normos turi būti bendrų galių, t.y.

privalomos visoms į Sąjungą įeinančioms šalims.

Valstybių priklausymas Europos Sąjungai pirmiausiai atsiliepė nacionalinių parlamentų funkcijoms ir įgaliojimams. Jau pats faktas, kad

Europos sąjunga leidžia reglamentus (įstatyminius aktus), privalomus visoms narėms, rodo, kad kai kurių klausimų svarstymo kompetencija iš nacionalinių parlamentų pereina Europos Sąjungai . Pavyzdžiui, 1975 m., kai buvo nustatyti tiesioginiai mokesčiai Sąjungos naudai, pinigai iš nacionalinių biudžetų buvo pervedami į sąjunginių biudžetą praktiškai be parlamentų svarstymo, kadangi pastarieji niekaip negalėjo daryti įtakos šiam procesui.

1975 m. “europietiškas biudžetas” tapo nepriklausomu nuo nacionalinių parlamentų ir Sąjunga ėmė naudotis visiška finansine autonomija.

Naujas žingsnis žengtas į politinę, ekonominę ir juridinę integraciją, kai Vakarų Europos valstybės ratifikavo Mastrichto susitarimą (1992 m.

vasario 7 d.). Tai pareikalavo ir konstitucinių reformų. Valstybės, ratifikavusios šį susitarimą, įsipareigojo suteikti rinkimų teisę užsieniečiams – Sąjungos narių piliečiams – į vietinės valdžios organus.

Paskutiniosios Vakarų Europos valstybių Konstitucijos reformos dar labiau išryškino konstitucinių teisinių normų internacionalizavimo procesą, atskleidė Pagrindiniuose šalių įstatymuose fiksuojamas spartėjančias integracijos tendencijas.

1 lentelė. Pasaulio valstybių valdymo forma ir konstitucijos priėmimo data.

|Valstybė |Valdymo forma |Konstitucijos |

| | |priėmimo data |

|Airija |Respublika |1937 |

|Albanija |Respublika |1991 |

|Alžyras |Prezidentinė respublika |1976 |

|Australija |Konstitucinė monarchija |1901 |

|Austrija |Federatyvinė respublika |1920 |

|Belgija |Konstitucinė monarchija |1931 |

|Bolivija |Prezidentinė respublika |1967 |

|Brazilija |Prezidentinė federatyvinė |1969 |

| |respublika | |

|Bulgarija |Respublika |1991 |

|Čekija |Respublika |1992 |

|Čilė |Respublika |1981 |

|Danija |Konstitucinė monarchija |1953 |

|Didžioji |Konstitucinė monarchija |Susistemintos |

|Britanija | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Egiptas |Prezidentinė respublika |1971 |

|Filipinai |Prezidentinė respublika |1973 |

|Graikija |Prezidentinė respublika |1975 |

|Hondūras |Prezidentinė respublika |1965 |

|Indija |Federatyvinė respublika |1950 |

|Indonezija |Prezidentinė respublika |1945 |

|Ispanija |Konstitucinė monarchija |1978 |

|Italija |Respublika |1947 |

|Izraelis |Respublika |Susistemintos |

| | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Japonija |Konstitucinė monarchija |1947 |

|Jordanija |Konstitucinė monarchija |1952 |

|JAV |Prezidentinė federatyvinė |1787 |

| |respublika | |

|Kanada |Konstitucinė monarchija |1982 |

|Kenija |Prezidentinė respublika |1963 |

|Kinija |Respublika |1982 |

|Kipras |Respublika |1960 |

|Kolumbija |Prezidentinė respublika |1886 |

|Šiaurės Korėja |Respublika |1972 |

|Pietų Korėja |Respublika |1980 |

|Kuveitas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Lenkija |Respublika |1991 |

|Liuksemburgas |Konstitucinė monarchija |1868 |

|Malta |Respublika |1964 |

|Marokas |Konstitucinė monarchija |1972 |

|Meksika |Prezidentinė federatyvinė |1917 |

| |respublika | |

|Monakas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Naujoji Zelandija|Konstitucinė monarchija |Susistemintos |

| | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Nepalas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Nigerija |Federatyvinė respublika |1979 |

|Norvegija |Konstitucinė monarchija |1814 |

|Olandija |Konstitucinė monarchija |1983 |

|Portugalija |Respublika |1976 |

|Prancūzija |Prezidentinė respublika |1958 |

|Rumunija |Respublika |1991 |

|Senegalas |Respublika |1963 |

|Singapūras |Respublika |1963 |

|Sirija |Prezidentinė respublika |1973 |

|Suomija |Prezidentinė respublika |1919 |

|Švedija |Konstitucinė monarchija |1975 |

|Šveicarija |Federatyvinė respublika |1848 |

|Turkija |Respublika |1982 |

|Venesuela |Prezidentinė respublika |1961 |

|Vengrija |Prezidentinė respublika |1989 |

|Vokietija |Federatyvinė respublika |1949 |

II. NERAŠYTINĖ KONSTITUCIJA (ANGLIJA)

1. Anglijos konstitucionalizmo raida

Anglų ir Europos valstybių teisės raida vystėsi skirtingais keliais.

Daugiausia dėl teisės technikos skirtumų Anglija, skirtingai nuo daugelio valstybių – romėnų teisės tęsėjų – per eilę šimtmečių sukūrė savitą teisinę kultūrą, kuri niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje konstitucijoje. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę konstituciją (1653 m. “Valdymo įrankis”), iki šiol galioja nerašytinė konstitucija, susidedanti iš atskirų parlamento aktų ir konstitucinių papročių bei precedentų.

Normanai, 1066 m. nukariavę Angliją, įvedė plačią ir efektyvią administracinę struktūrą – biurokratiją. 1164 m. Anglijoje priimtas

Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir bažnytines jurisdikcijos ribas. Tačiau popiežiui pagrasinus atskirti karalių Henriką II nuo bažnyčios, pastarasis buvo priverstas atsisakyti

Klorendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos.

Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m.

Didžioji laisvių chartija, kurios tekstas, 1297 m. patvirtintas parlamento, tapo parlamento statutu.

Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą įformino. Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenių rūmus ir Lordų rūmus – pirmąsias atstovaujamąsias institucijas, demokratinės politinės sistemos pirmtakus.

Nuo XVIII a. pradžios Anglijos visuomenės struktūra ir visuomeniniai santykiai ėmė keistis buržuazijos naudai. Parlamente ėmė stiprėti prieštaravimai karaliaus valdžiai. 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją

“Teisės peticiją”. Dokumente buvo kritikuojama karaliaus valdininkų savivalė, renkant mokesčius, be teismo baudžiant žmones. “Teisės peticija”pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijos idėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliaus valdžią.

Anglijos parlamentas (dėl ilgos veiklos (1640-1653) istorijoje žinomas Ilgojo parlamento vardu) tapo organizuojančia ir vadovaujančia kovos su karaliumi jėga. Jau parlamento veiklos pradžioje parlamente susiformavo dvi politinės srovės:

• karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia iš feodalinės aristokratijos ir anglikonų dvasininkijos (kavalieriai);

• opozicija, parlamento šalininkai, siekę reformų (puritonai).

Parlamentarai, bijodami, kad karalius nepaleistų Bendruomenių rūmų,

1641 m. priėmė “Trimetį aktą”, kuriuo valdovui buvo atimta teisė be

Bendruomenių ir Lordų rūmų sutikimo paleisti parlamentą.

1641 m. gruodžio 1 d. buvo išleistas programinio pobūdžio aktas, pavadintas Didžiąja remonstracija. Jame buvo siūlomos naujos politinės ir ekonominės reformos- karaliaus patarėjai, pasiuntiniai ir kiti valdininkai privalėjo turėti parlamento pasitikėjimą.

Dėl šių, taip pat kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek priklausoma nuo parlamento, kad praktiškai Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine monarchija. Ir tai buvo pasiekta parlamentiniu “konstituciniu” keliu.

Tačiau opozicijos skilimas (iš puritonų tarpo susiformavo trys politinės grupuotės: presbiterionai, independentai, leveleriai) ir nesutarimai paskatino karalių 1642 m. pradėti pilietinį karą su parlamento šalininkais. 1649 m. sausio 30 d. Karoliui Stiuartui buvo nukirsta galva.

1649 m. kovo 19 d. Bendruomenių rūmai išleido “Aktą dėl Anglijos paskelbimo laisva respublika”, kuriame skelbiama, kad valstybė bus valdoma “kaip respublika ir laisva valstybė”, “be karaliaus ir Lordų rūmų. Tačiau 1660

m. Bendruomenių rūmuose buvo restauruota monarchija: į sostą pakviestas

Karolio I sūnus, pasivadinęs Karoliu II. Parlamentas 1679 m. priėmė įstatymą, žinomą “Habeas corpus act” pavadinimu, kuriuo buvo garantuota asmens laisvė, nustatytos tikslios suėmimo ir patraukimo į teismą taisyklės. Šis aktas, reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos)

pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. 1688 m. po rūmų perversmo į sostą sėdo Vilhelmas III, iš anksto pažadėjęs užtikrinti “laisvę anglų tautos parlamentui”. Naujojo karaliaus ir parlamento tarpusavio santykių principai buvo užfiksuoti Teisių bilyje (1689 m.).

Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima suskirstyti į tris dalis:

• karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą (1 str.) ir ką nors atleisti nuo įstatymo vykdymo (2 str.); imti bet kokias rinkliavas karūnos naudai be parlamento sutikimo (4 str.); už žodžius, pasakytus parlamente, uždrausta persekioti kitur, kaip tik parlamente (9 str.);

• valdinių teisės: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į karalių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento rinkimai turi būti laisvi (8 str.);

• teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų, žiauriai bausti (10 str.); prisiekusieji turi būti kviečiami atlikti savo pareigas pagal sąrašą (11 str.); neteisėtas yra bažnyčios teismų steigimas ( 3 str.).

Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos santvarką – teisiškai apibrėžė karaliaus valdžią, iškeldamas įstatymą virš monarcho galios. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės teisės principai – parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parlamento teisė nustatyti mokesčius, karinį kontingentą ir t.t.

Įsitvirtinus konstitucinei monarcijai toliau buvo apribojama karaliaus valdžia. 1701 m. parlamentas priėmė Teisių bilio papildymą – “Santvarkos aktą” (sosto paveldėjimo įstatymą). Aktas garantavo sosto paveldėjimą protestantų atstovui ir atėmė teisę į sostą Jokūbo II sūnui. Aktu buvo patvirtinta nauja valstybinė santvarka, t.y. parlamento valdžios apribotos karaliaus prerogatyvos. Karalius nebetvirtino mokesčių, tai darė ministras

– jis rengdavo ir pasirašydavo įstatymą. Buvo paskelbta, kad karalius negali keisti teisėjų, nustatyta, kad parlamento nariu negali būti žmogus, tarnaujantis karaliui ar gaunantis iš jo pensiją. Taigi, pagrindinė ir svarbiausia “Santvarkos akto” idėja – patvirtinant parlamentą esant centrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu sumenkinamas karaliaus vaidmuo valstybėje, t.y. pratęsiama ir pagilinama tendencija aiškiai išreikšta jau Teisių bilyje.

Ta pati tendencija buvo gilinama ir kitaip – precedentais, dažnai visai atsitiktiniais. Pavyzdžiui, karaliai Jurgis I ir Jurgis II, būdami svetimšaliai ir nemokėdami anglų kalbos, stengėsi nedalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose. Kai Jurgis IV vėl pamėgino grįžti į šiuos posėdžius, jam buvo atsakyta, remiantis jau buvusiu precedentu. Nuo šiol tapo tradicija, kad karalius kabineto posėdžiuose nedalyvauja.

XVIII a. pabaigoje ėmė formuotis taisyklė, kad kabinetas, netekęs parlamento pasitikėjimo, turi atsistatyti (pirmą kartą – 1782 m.) arba paleidžia Bendruomenių rūmus ir skiria naujus rinkimus (pirmą kartą – 1784

m.). Tai iš esmės užbaigė partinio valdymo formavimosi procesą.

Dėl konstitucinių įstatymų ir precedentų karalius pamažu virto tik formalia valstybės galva. Jam pavesta atstovauti valstybę tarptautiniuose santykiuose, skelbti karą ir t.t. Tačiau monarchas veikia tik ministrų patariamas.

Daugiausia dėl konstitucinių precedentų Anglijoje savaime susiklostė režimas, greitai paplitęs toli už jos ribų ir imtas vadinti parlamentiniu režimu, savo klasinę išraišką įgavęs apie XIX a.

Anglijos parlamentinei sistemai buvo būdinga:

• valdžios viršūnė susidėjo iš suverenaus parlamento plačiąja prasme, t.y. iš karūnos ir abiejų rūmų. Parlamento galią lėmė tai, kad valstybėje, nesant parlamento, veiklą reglamentuojančios rašytinės konstitucijos, parlamento galios nevaržė jokios šio pobūdžio normos. Tą galią vaizdžiai apibūdino amžininkai: parlamentas gali viską, išskyrus vyrą padaryti moterim, ir atvirkščiai;

• vykdomoji valdžia kilo iš tautos renkamo parlamento ir buvo jam atsakinga, ir tai buvo išreiškiama formule “parlamentas leidžia įstatymus ir valdo per ministrų kabinetą”;

• nors įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia tiesiogiai nesijungė, bet turėjo galimybes veikti viena kitą: ministrų kabinetas, skiriamas monarcho, bet už savo veiklą atsakė parlamentui; per kontrasignaciją parlamentas galėjo kontroliuoti karaliaus veiklą, nes už jo aktus atsakomybę prisiėmėm kabinetas;

ministras pirmininkas parlamentą galėjo paleisti prieš laiką ir t.t.

Tačiau XX a. pradžioje parlamento vaidmuo ženkliai sumažėjo, kai vyriausybė gavo teisę parlamento priimtų įstatymų įgyvendinimui leisti poįstatyminius aktus, skirtus įstatymo nuostatoms konkretizuoti ir plėtoti.

Laikui einant poįstatyminių aktų skaičius augo ir žymiai viršijo įstatymų skaičių.

Pagrindine valstybės institucijų sistemos grandimi tolydžio tapo ministrų kabinetas, XVIII a. išsiskyręs iš Slaptosios tarybos. Šiandien aukščiausių valstybės institucijų konstrukcija ir tarpusavio santykiai

Anglijoje remiasi formule: “Ministrų kabinetas valdo ir leidžia įstatymus per parlamentą”.

Susiformavus konstitucinei monarchijai, padidėjus parlamento reikšmei, labai aktualus tapo renkamosios jo institucijos – Bendruomenių rūmų formavimo sistemos demokratinimas siekiant išplėsti elektorato skaičių.

XIX a. pradžioje rinkimuose galėjo dalyvauti tiktai turintys labai aukštą turto cenzą, vyriškos lyties asmenys, sulaukę 21 m. amžiaus ir pragyvenę tam tikroje teritorijoje iki rinkėjų sąrašų sudarymo ne mažiau 6

mėnesius. 1832 m. išleistas “Tautos atstovavimo aktas”, pakoregavęs amžių senumo sistemą, gerokai išplėtė rinkėjų korpusą, suteikdamas balso teisę vidutiniam sluoksniui (rinkėjų skaičius padidėjo ketvirčiu milijono).

Tačiau aktas vis dėlto išsaugojo turto cenzo reikalavimus ir rinkimuose galėjo dalyvauti tik apie 5 proc. Gyventojų. Papildomai balsavimo teisė išplėsta 1867 m. (balsavimo teisę įgijo nuomininkai, mokantys 12 svarų sterlingų metinę nuomą, dvasininkai, universitetų absolventai ir pan.).

1884 m. elektoratas buvo padvigubintas (iki 50 proc. suaugusių vyrų), suteikiant balsavimo teisę žemės ūkio darbininkams ir šachtininkams. 1918

m. visi vyrai, sulaukę 21 metų (atitikę sėslumo cenzą) ir jų žmonos (nuo 30

metų) gavo teisę balsuoti. 1928 m., sumažinus amžiaus cenzą moterims iki

21 metų, Didžiojoje Britanijoje įvesta visuotinė balsavimo teisė. Paskutinė rinkimų reforma Anglijoje buvusi 1969 m. Jos metu rinkėjų – vyrų ir moterų

– amžiaus riba tapo 18 metų. Tuo rinkimų teisės demokratinimas buvo baigtas. Taigi, nuo siauros luominio atstovavimo sistemos iki demokratinių visuotinių rinkimų Anglija palengva ėjo beveik du šimtus metų.

Elektorato išplėtimas sudarė konstitucines sąlygas politinių partijų vaidmens kaitai. Įvedus kandidatų registracijos tvarką, partijos organizacine prasme išėjo iš parlamento sienų, atsirado partinės organizacijos, turėjusios tikslą atitinkamą partiją remti ir padėti jai rinkimuose. XIX a. 7-8 dešimtmečiais tapo įsteigti centriniai partijų organai. 1906 m. susikūrė leiboristų partija, iškėlusi sau tikslą parlamentiniais metodais ginti darbo žmonių interesus.

Nukrypimas nuo partijos linijos yra labai retas: jeigu daugiau kaip keletas partijos narių pradeda nesutikti, partijai gresia nepasitikėjimo votumas. Jauni partijos nariai – “užpakalinis suolas” – daro karjerą tik balsuodami kartu su partija; partija apmoka jų rinkiminės kampanijos išlaidas. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad parlamentinė sistema su daugumos partija yra plebiscitinė diktatūra. Ministrai pirmininkai paprastai, kol pasiekia šį postą, turi įveikti daugybę tarpinių barjerų partijos vidaus kovose. Jie “neįkrenta” į vyriausybę iš šalies, kaip kad gali atsitikti, tarkim, JAV.

Konstitucinės sąlygos Anglijoje apsprendžia ne tik partijų vidinę drausmę, bet ir jų vaidmenį parlamente bei santykį su visuomene.

Laimėjusi rinkimus politinė partija formuoja Ministrų kabinetą, o tos partijos vadovas tampa ministru pirmininku. Parlamentinė demokratija turi lanksčią pasitraukimo sistemą. Kadangi pralaimėjęs kabinetas ir ministras pirmininkas vis tiek sugrįžta į parlamentą – kaip konstruktyvi opozicija –

tai jų išėjimas nėra toks griežtas, kaip tai atsitinka, pavyzdžiui, pralaimėjus JAV prezidentui.

Taip pat, lyginant su prezidentine vyriausybe, parlamentinės demokratijos sąlygomis valdančiosios politinės partijos gali efektyviau priiminėti sprendimus. Tačiau greta to parlamentinė demokratija nustato ir griežtesnius atsiskaitymo kriterijus: rinkėjai žino ką kaltinti nesėkmingos politikos atveju, – valdančiąja partiją. Jokių atleidimų ir bandymų suversti kaltę kitam.

Nesant Anglijoje rašytinės konstitucijos, kurioje paprastai tam tikra vieta skiriama piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti, šioje šalyje visas status libertatis sutelpa į teisinį asmens neliečiamybės reglamentavimą keliuose garsiuose aktuose – Didžiojoje laisvių chartijoje,

“Habeas corpus act”, “Teisės peticijoje” ir kt. Teisių ir laisvių sąrašo (katalogo) žodžio ir spaudos susirinkimų, sąjungų, sąžinės ir kitų – anglų konstitucinė tradicija nežino, visos šios ir kitos kazuistinės teisės ir laisvės nėra individualizuotos. Bet tai nereiškia, kad piliečių teisės ir laisvės nepripažįstamos. Šių laisvių nebuvimas nelaikomas ir konstitucinės teisės trūkumu, net atvirkščiai: pripažįstama, kad galima visa, kas nedraudžiama, o nedraudžiama visko tiek daug, kad to ir išskaičiuoti neįmanoma; nepilnas leistino katalogas tik reiškiąs nepagrįstą neigimą to, kas į tą sąrašą nepakliuvo, todėl geriau apsieiti visai be tokio katalogo, nei turėti jį blogą ar nepilną.

2. Anglijos konstitucinės monarchijos ypatumai

Didžiosios Britanijos istorinės raidos ypatumai lėmė ir Konstitucijos savitumus. Tačiau šie skiriamieji bruožai priskiriami tik Konstitucijos formai, bet ne jos turiniui ir esmei. Jos forma yra nesusisteminta, susidedanti iš dviejų dalių – rašytinės ir nerašytinės.

Šios dalys skiriasi savo struktūra ir šaltiniais.

Rašytinė dalis sujungia statutinę teisę, t.y. įvairius skirtingose epochose parlamento priimtus aktus (įstatymus), reguliuojančius konstitucinio turinio klausimus (nė vienas iš jų nelaikomas pagrindiniu įstatymu) ir teismų sprendimus (precedentus), turinčius konstitucinio įstatymo galią. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai, bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniai aktais laikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu, fiksuoti jie popieriuje, ar ne. Nerašytiniais lieka tik įstatymai, kurių nepriiminėja parlamentas.

Nerašytinei daliai priskiriami niekur juridiškai nepublikuoti konstituciniai susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus. Šie susitarimai, arba įprastinės teisės sistema, Didžiojoje

Britanijoje laikomi konstitucinės teisės pagrindu.

Paprotinės teisės sistema turėjo įtakos įstatymams ir įvairiems aktams: ministrų skyrimo, kolektyvinės kabineto atsakomybės, parlamento paleidimo, tarptautinių sutarčių sudarymo, karo paskelbimo ir t.t.

Praktikoje šios prerogatyvos priklauso monarchui, kai jas patvirtina valdžioje esanti vyriausybė.

Konstitucinių susitarimų istorinė kilmė yra labai skirtinga. Dalis jų

– politinės kovos rezultatas. Tam tikrą vaidmenį suvaidino ir egzistuojančios praktikos lėta evoliucija, prisitaikymas prie besikeičiančių sąlygų. Niekas negali priversti laikytis konstitucinių papročių, jei nėra specialios kontroliuojančios institucijos. Parlamentas

–suvereniteto sergėtojas (teoriškai) – gali bet kada priimti naują įstatymą ar panaikinti egzistuojantį.

Parlamento suverenitetas – pagrindinis britų konstitucinės teisės principas – kartu priklauso ir įprastinės teisės kompetencijai: parlamento suverenitetas ne kartą buvo tvirtinamas teismų (1840 m. teismas pripažino parlamentui teisę teisti savo narius už įstatymų nevykdymą, o 1884 m.

teismas patvirtino parlamento teisę tvarkyti savo vidaus reikalus).

Statutinė teisė nėra susisteminta ir yra fragmentinio pobūdžio. Nėra tikslios konstitucinių susitarimų apskaitos, bet manoma, kad tokių aktų yra apie 4 tūkstančius ir jų skaičius vis auga. Kai kurie parlamento aktai yra grynai konstituciniai (1911 ir 1949 m. Parlamento aktai; 1949, 1969, 1974

m. Rinkimų teisės įstatymai; 1975, 1985 m. Savivaldos aktai).

Anglijos konstitucinės teisės sistema aprėpia visus jos reguliuojamus aspektus, tačiau nei vienas iš teisės sudedamųjų komponentų – teismų sprendimų, įstatymų ar papročių nepretenduoja į pagrindinių principų vaidmenį. Visų jų kilmė yra sąlygojama konkrečių įvykių, atskirų poreikių ar aplinkybių.

Viena iš Britanijos Konstitucijos ypatybių – lankstumas. Tai reiškia, kad ji gali būti keičiama be jokių ypatingų procedūrų, įprastine parlamento darbo tvarka ar teismo sprendimu.

Kita ypatybė – konstitucinės priežiūros organų nebuvimas, nes neįmanoma naujai išleidžiamų aktų, teismo sprendimų lyginti su jau veikiančiais parlamento įstatymais ar teismų sprendimais, jeigu jie neturi išskirtinės juridinės galios. Tuo labiau neįmanoma nustatyti, ar išleistas aktas atitinka niekur juridiškai neįformintą konstitucinį susitarimą.

Konstitucijos savitumas lemia, jog mokslininkų juristų apibendrinantieji darbai, konstitucijos rašytinių ir nerašytinių normų analizė pripažįstama konstituciniais teisės šaltiniais.

Didžiosios Britanijos Konstitucijai būdingas didelis formalizmas:

daugelis normų, institucijų, sukurtų prieš daugelį metų, oficialiai veikia, nes nėra panaikintos. Toks formalizmas atskleidžia pasenusių įstatymų atotrūkį nuo realios tikrovės. Tai ypač akivaizdu iš teiginių apie valstybinės valdžios organų funkcijas ir santykius. Kaip konstitucinė monarchija, valstybė teoriškai valdoma karaliaus, kuris turi plačius juridinius įgaliojimus: vykdomosios, teisminės valdžios, bažnyčios galva, ginkluotojų pajėgų vadas, sudėtinė įstatymų leidimo dalis ir pan. Pagal

Konstituciją monarchui valdyti padeda jam pavaldi Slaptoji Taryba.

Teoriškai karalius suteikia įgaliojimus įstatymų leidžiamiesiems, vykdomiesiems ir teisėtumo organams. Tačiau faktiškai valdo Vyriausybė, o tiksliau – Ministras Pirmininkas, kuriam partiniu principu paklūsta didžioji Bendruomenių rūmų dalis. Šiandien net Slaptoji Taryba formuojama be monarcho sutikimo.

Didžiosios Britanijos vyriausybės samprata skiriasi nuo kitų Europos valstybių. Vyriausybę sudaro du valdžios organai: Vyriausybė, susidedanti iš visų ministrų, ir Kabinetas, į kurį įeina apie 20 Vyriausybės ministrų.

Vyriausybei vadovauja Ministras pirmininkas – partijos, laimėjusios rinkimus į Bendruomenių rūmus, lyderis. Jo įgaliojimai labai dideli: jis turi teisę skirti aukščiausius valstybinės valdžios pareigūnus: kabineto narius ir ministrus; anglikonų bažnyčios vadovybę; aukščiausius teismo ir administracijos atstovus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia pagal Konstituciją priklauso monarchui,

Lordų rūmams ir Bendruomenių rūmams (žr. 1 pav.). Tačiau britų parlamentas

– visų pasaulio parlamentų pradininkas – ir Bendruomenių rūmai (pagrindinė jų sudedamoji dalis) prarado buvusią valstybės valdymo nepriklausomybę:

šiandien daugelį savo įgaliojimų parlamentas realizuoja Kabineto atstovaujamas (partinės kontrolės mechanizmas). 1979 m. Bendruomenių rūmuose buvo atlikta plati joje esančių komitetų reforma. Daugelis jų buvo panaikinti ir vietoje jų sukurta 12 naujų komitetų, atitinkančių ministerijų veiklą.

[pic]

1 pav. Didžiosios Britanijos parlamentinis valdymas

Aukštieji Parlamento rūmai – Lordų rūmai – ryškiausias Viduramžių kultūros reliktas. Šie rūmai daro įtaką įstatymų leidimo procesui ne tik stabdydami įstatymų projektus, bet ir veikdami jų svarstymą. Lordų rūmų veikla labai suaktyvėjo priėmus Aktą dėl pero titulo iki gyvos galvos suteikimo. Ministras pirmininkas gavo teisę skirti į Lordų rūmus perus, kurie turėjo tokias pat teises kaip ir paveldėjimo teisę turintys perai.

Naujųjų perų skyrimas turėjo suaktyvinti Lordų rūmų veiklą, taip pat sustiprinti partinę vyriausybių poziciją. Pavyzdžiui, M.Thatcher 1979 –

1987 m. paskyrė 153 tarnybinius perus, iš kurių 64 buvo konservatoriai. Iš viso 1958 – 1987 m buvo paskirti 544 perai (142 konservatoriai, 232

leiboristai, 25 liberalai, 145 nepriklausomi). Tačiau apskritai Lordų rūmų dauguma yra konservatorių šalininkai. 1993 metais iš 1205 lordų, turinčių teisę balsuoti, 477 (40 proc.) buvo konservatoriai, 111 – leiboristai, 272

– nepartiniai, 59 – liberalai.

Dvipartinės sistemos viešpatavimas leidžia tik vienai iš dviejų (konservatorių ar leiboristų) partijų turėti daugumą Bendruomenių rūmuose.

Vyriausybė, kontroliuojanti šią daugumą, faktiškai vadovauja parlamento veiklai. Praktiškai Vyriausybė naudojasi įstatymų leidimo iniciatyva: nė vienas deputatų inicijuojamas įstatymas nebus priimtas, jeigu jis nesusilauks Vyriausybės pritarimo. Tokia padėtis rodo Didžiosios Britanijos parlamento įtakos mažėjimą.

Mokslininkai ir politikai dabar pripažįsta Britanijos Konstitucijos archajiškumą. Pastarąjį dešimtmetį pradėta kalbėti apie kontinentinės

Europos pavyzdžio konstitucijos projektą. Šio proceso stimuliatoriumi tapo žemyno valstybių integracija, Didžiosios Britanijos įstojimas į Europos

Sąjungą, tiksliai fiksuotų teisės aktų būtinybė.

Nerašytinė konstitucija egzistuoja ir Naujojoje Zelandijoje.

Panašios į nerašytines yra rašytinės nekodifikuotos konstitucijos. Jos neturi straipsnių išdėstymo logikos. Pavyzdžiui, Švedijos rašytinė nekodifikuota konstitucija susideda iš trijų aktų: 1974 m. Valdymo formos,

1810 m. Sosto paveldėjimo ir 1974 m. Spaudos laisvės aktų. Konstitucinis yra ir 1974 m. Rigstago aktas. Tačiau šiuose įstatymuose neatsispindi rinkimų, vietinės savivaldos klausimai.

III. RAŠYTINĖS KONSTITUCIJOS (JAV KONSTITUCIJA)

Rašytinės konstitucijos. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno (daugelyje šalių) arba kelių (Suomijoje, Švedijoje) Konstitucijos įstatymų, susisteminančių visas Konstitucijos normas.

Pirmoji rašytinė Konstitucija – 1787 m. Jungtinių Amerikos Valstijų

Konstitucija. Bendros 13 nedidelių valstybių jungiančios federacinės respublikos Konstitucijos priėmimas – neatsitiktinis aktas: jis buvo sąlygotas realių ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių visuomenės reikmių.

Konstitucijos tekstas buvo suformuluotas 1787 m. Filadelfijoje susirinkusio konfederacijos Konvento, kurio sudėtis, beje, neatspindėjo plataus atstovavimo. Iš 74 delegatų, išrinktų į Konventą, darbe dalyvavo 55

, dalis jų išvyko anksčiau laiko ir tik 39 pasirašė Konstitucijos tekstą.

Konstitucija buvo ratifikuota atskirose valstijose išrinktų konventų.

Delavero valstija pirmoji 1787 m. gruodžio 7 d. patvirtino šį dokumentą, o įstatymo galią jis įgavo tik 1788 m. birželio 21 d., kai jį ratifikavo devintoji (Nju Džersio) valstija. Tik trys valstijos Konstituciją patvirtino vienbalsiai, šešios – ratifikuodamos reikalavo į tekstą įtraukti

Teisių bilį.

Pagrindinė konstitucijos idėja – valdžios centralizavimas. Tačiau, pagal ją, JAV – tai ne unitarinė, o federacinė, sąjunginė valstybė, kurios sudėtyje egzistuoja valstijos, turinčios savo konstitucijas, savo įstatymų leidybos, vykdomuosius ir teismo organus, gana plačias, bet jau gerokai labiau nei Konfederacijos straipsnių, ribotas savo teises.

Valdžios išskaidymo teorija, socialinių – ekonominių teisių ir laisvių, taip pat kurią išrutuliojo XVII – XVIII a. Europos politinės minties atstovai, buvo nukreipta prieš feodalinio absoliutizmo santvarką, kurioje visas valdymo funkcijas vykdė monarchas. JAV ši teorija įgavo naują atspalvį, nes nustatė valdžios koncentracijos vienose rankose ribas ir iki minimumo sumažino galimybę radikaliems elementams užgrobti šalies valdymo svertus.

Naujos konstitucinės sistemos pagrindu tapo trys pagrindiniai politiniai – teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas ir teisinė konstitucinė priežiūra. Valdžios išskaidymo principas tarnauja trijų valstybės valdžios šakų – įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų valdžių organizacinei nepriklausomybei užtikrinti bei atitinkamoms funkcijoms atskirti. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yra atstovaujamos Kongreso, Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinai savarankiškų aukščiausiosios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAV

valstybinės santvarkos demokratinius pradus kaip tik “stabdžių ir atsvarų”

mechanizmo dėka. Nors toks valstybinės sistemos subalansavimas apsunkina lankstumą ir operatyvumą, tačiau trukdo vienam kuriam nors valdžios organui uzurpuoti visą valdžią.

Faktiškai santykiai tarp trijų pagrindinių valdžios organų – Kongreso,

Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo – nuolat keičiasi, tačiau pats valdžios atskyrimo principas nekinta.

Valdžios išskaidymo principai atsispindi Konstitucijos straipsniuose.

JAV Konstitucija sudaryta iš trijų dalių:

1. Preambulė, kurios amerikiečių teisės doktrina nelaiko Pagrindinio įstatymo sudedamąja dalimi, o vertina tik kaip Konstitucijos šaltinį.

2. Septyni straipsniai.

3. Dvidešimt septynios pataisos.

Pirmieji trys straipsniai skirti aukščiausiųjų federacinių valstybės organų sistemai, kuri pagrįsta valdžių padalijimo principu.

Didžiausias – l straipsnis, suskirstytas į 10 skyrių, yra skirtas federacijos įstatymų leidžiamajai valdžiai. Ši valdžia pavedama dviejų rūmų

Kongresui – Atstovų rūmams ir Senatui.

Atstovų rūmai atstovauja JAV teritorinei tautai: vienas atstovas deleguotas nuo 30 tūkstančių gyventojų. Jie renkami tiesioginiais valstijų gyventojų rinkimais, santykinės daugumos mažoritarine sistema, dvejiems metams.

Senate atstovaujami federacijos subjektai, jame kiekviena valstija yra atstovaujama dviejų senatorių. Senatas renkamas šešeriems metams, atnaujinamas rotacijos principu, po vieną trečiąją Senato sudėties kas dvejus metus.

Kongresui priklauso įstatymų leidybos iniciatyva. Tik įstatymai, liečiantys mokesčius, yra siūlomi Atstovų rūmų. Visi įstatymai įsigalioja priimti abiejų rūmų ir pasirašyti prezidento.

Šio straipsnio 8 skyriuje nustatyta Kongreso teisinio reguliavimo sfera, apibrėžta federacijos kompetencija.

Kongresas laikomas aukščiausiu valdžios organu valstybėje. Didelė dalis Konstitucijoje užfiksuotų valdžios įgaliojimų deleguota Kongresui (8

skyrius, 1 str.), daug mažiau įgaliojimų suteikta Prezidentui.

Kongreso kompetencija – įstatymų leidimo monopolija; išskirtinė biudžeto priėmimo teisė; mokesčių nustatymas; gali būti specialių kontrolės ir tyrimų komitetų kūrimas. Senatas tvirtina Prezidento skiriamus aukščiausius valdžios pareigūnus, tarp jų ministrus ir aukščiausiojo teismo teisėjus. Kongresas gali valstybės apkaltos (impičmento) atveju perduoti teismui Prezidentą ir kitus valdžios atstovus.

Prezidentas, norėdamas sėkmingai vadovauti valstybei, privalo bendradarbiauti su Kongresu, nes šiam, esant nuomonių skirtumui, priklauso paskutinis žodis.

Abiejų valdžių santykiams svarbi ta aplinkybė, kad Prezidentas negali prieš laiką paleisti Kongreso.

Valstijoms paliekamų teisių Konstitucija atskirai neaptaria, išskaičiuoja tiktai tai, ko jos negali: sudarinėti tarptautinių sutarčių, įstoti į sąjungas, kaldinti monetas ir t.t. Valstijoms buvo palikta teisė reguliuoti daug svarbių gyvenimo sferų; turėti savo konstitucijas, leisti civilinius, baudžiamuosius darbo, proceso įstatymus ir t.t. Pačios valstijos nustato ir rinkimų teisę, todėl atskirose valstijose ji skirtinga.

Konstitucijos 2 straipsnis, padalytas į 4 skyrius, reglamentuoja federacijos vykdomąją valdžią, kuri deleguota prezidento institucijai.

Prezidentas yra drauge ir valstybės, ir vyriausybės vadovas, vyriausiasis kariuomenės ir laivyno vadas.

Rinkėjai renka prezidentą tiesioginiuose rinkimuose (piliečiai savo valią išreiškia išrinkdami rinkikus, kurie balsų dauguma išrenka prezidentą). Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios atstovui, atsispirti

Kongresui padeda veto teisė. Prezidentui pasinaudojus šia teise (suspensyvinio veto teisė), įstatymo projektas grąžinamas Kongresui, kuris tik dviejų trečdalių balsų dauguma (abiejuose rūmuose) gali priimti vetuotą įstatymą. Prezidentas gali pasinaudoti vadinamąja “kišeninio veto” teise.

Šiuo atveju prezidentas jam nepriimtiną projektą nepasirašęs užlaiko iki

Kongreso sesijos pertraukos (pagal Konstituciją prezidentas turi pasirašyti projektą per 10 dienų). Tokiu atveju Kongresas vėl turi priimti įstatymo projektą jau naujoje sesijoje. Prezidentui neprivalu aiškinti “kišeninio veto” motyvų. Veto teisės praktika prezidentų naudojama skirtingai. Įdomu tai, kad pirmieji septyni prezidentai šia teise nepasinaudojo. Kai kurie prezidentai veto teise naudojosi ypatingai dažnai. Pavyzdžiui, G. Clevelend

(G.Klivlendas) per dvi kadencijas (1885-1889 m. ir 1893-1897 m.) 346 kartus panaudojo suspensyvinę veto teisę ir 238 kartus – “kišeninę”. F.D.Rossevelt

(F.Ruzveltas, 1933-1945 m.) 372 kartus vetavo įstatymų projektus ir 263

kartus “užlaikė” nutarimus. Apskritai, per paskutinius dešimtmečius veto teisė naudojama vis dažniau. Prezidentas turi teisę vetuoti bet kokį įstatymų projektą, išskyrus Konstitucijos pataisas. (Kongresas gali priimti

Konstitucijos pataisas tik dviejų trečdalių balsų dauguma – lygiai tiek reikia balsų “įveikiant” veto teisę).

Antroji prezidento poveikio Kongresui priemonė – Prezidento laiškas (kreipimasis) “Apie padėtį sąjungoje”.

Taigi, tiek įstatymų leidžiamoji, tiek vykdomoji valdžia yra stiprios ir turi pakankamai priemonių daryti įtaką viena kitai, tačiau jos turi ir prisitaikyti viena prie kitos, ieškoti kompromisinių problemų sprendimo būdų.

Tokia JAV Konstitucijos įtvirtinta valdymo sistema laikoma klasikiniu prezidentiniu valdymu. Skirtingai nuo parlamentinio valdymo, svarbiausia jo ypatybė yra ta, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia konstruojamos kaip viena nuo kitos nepriklausančios institucijos. Tokia įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykių konstrukcija įtakojo daugelio Lotynų Amerikos šalių konstitucijoms, bet neturėjo pasekėjų

Europoje, kurioje XIX a. buvo populiarios konstitucinės monarchijos, o vėliau jas pakeitusios parlamentinės respublikos.

Konstitucijos 3 straipsnis (3 skyriai) skirtas teismo valdžiai. JAV

teismo valdžią vykdo Aukščiausiasis Teismas ir kiti Kongreso įsteigti teismai. Teisėjai yra nepriklausomi ir nekeičiami, taip pat draudžiama mažinti jiems atlyginimą.

JAV Aukščiausiasis teismas, be visų jam suteiktų įgaliojimų, nuo 1803

m. prisiėmė konstitucinės kontrolės teisę, t.y. turi teisę spręsti, ar

Kongreso, Prezidento, valstijų valdžios organų išleisti įstatymai, aktai neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucijos 4 straipsnis (4 skyriai) reglamentuoja santykius tarp federacijos ir valstijų, taip pat tarp valstijų. Čia skelbiama Kongreso teisė priimti į federaciją naujus narius (valstijas).

JAV Konstitucija numatė demokratinį federalizmą, t.y. griežtą sąjungos ir federacijos subjektų – valstijų kompetencijos ribų atskyrimą.

JAV sudaro 50 valstijų ir federalinė Kolumbijos apygarda, kurioje yra sostinė Vašingtonas. Į egzistuojančius visuomenėje nacionalinius – etninius skirtumus nebuvo atsižvelgta formuojant valstybines struktūras.

Pagrindiniai valstijų įstatymai pripažįsta federalinės institucijos viršenybę. Kalifornijos konstitucijos 1 straipsnio 3 skyriuje teigiama:

“Kalifornijos valstija yra nedaloma Amerikos Sąjungos dalis, ir Jungtinių

Valstijų Konstitucija yra šalies aukščiausiasis įstatymas”.

Valstijos atkartoja federalinę valdžios sistemą: turi dviejų rūmų parlamentą, vadinamą įstatymų leidimo susirinkimu (tik Nebraskos valstijoje nuo 1937 m. veikia vienų rūmų parlamentas); vykdomajai valdžiai atstovauja gubernatorius. Labiausiai nuo federalinės skiriasi valstijų teismų sistema.

Daugelyje valstijų teisėjai renkami, o ne skiriami; kai kuriose valstijose numatyta teisėjų atšaukimo procedūra. Tokie tiesioginės demokratijos elementai, kaip referendumai, valdžios atstovų atšaukimas ir pan., vis plačiau taikomi ir JAV federalinėje valdžios sistemoje.

Pastaruoju metu federalinės valdžios kišimasis į valstijų reikalus pastebimai išaugo, ypač tai akivaizdu finansų politikoje.

Konstitucijos 5 straipsnis skirtas Konstitucijos pataisų priėmimo tvarkai.

Konstitucijos pataisų priėmimo procedūra yra gana sudėtinga, todėl papildymų imamasi tik privertus politinėms aplinkybėms. Juridiškai

Konstitucija lieka nepakitusi. Konstituciniai pakeitimai įgyvendinami kitais būdais: teismo aiškinimais, Kongreso įstatymų aktais, politine praktika ir pan. Daugelis JAV politinės sistemos institutų nenumatyti

Konstitucijoje, bet jie funkcionuoja valstybinės valdžios praktikoje. JAV

Konstitucijos V str. skelbia: Jeigu du trečdaliai Rūmų narių laikys, kad būtina, Kongresas gali pats priimti veikiančios konstitucijos pataisas arba dviejų trečdalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimų reikalavimu sušaukti suvažiavimą. Pataisos, kaip Konstitucijos dalis, įgaus jėgą ir reikšmę, jei jas ratifikuos trys ketvirtadaliai valstijų įstatymų leidimo susirinkimų arba trys ketvirtadaliai valstijų suvažiavimų, žiūrint kurią iš tų dviejų ratifikavimo tvarką pasiūlys Kongresas. Tačiau jokia pataisa, priimta iki

1808m., negali kaip nors liesti straipsnio 9 skyriaus 1 ir 4 paragrafų, ir nė viena valstija be savo sutikimo negali prarasti lygaus kitiems balso senate.

Iki 9 dešimtmečio vidurio buvo pasiūlyta apie 5000 pataisų, bet tik 33

perduotos ratifikuoti ir 26 priimtos.

Konstitucijos 6 straipsnis skirtas jos, t.y. JAV Konstitucijos, IR JAV

įstatymų viršenybei valstijų teisės šaltiniams įtvirtinti.

Konstitucijos 7 straipsnis nustatė šio akto ratifikavimo valstijose tvarką, reikalaujančią, kad tai padarytų bent 9 valstijų konstituciniai konventai.

1. JAV konstitucijos pataisos

1789 m. pirmame Kongrese buvo priimta 10 pataisų, kuriose ir buvo įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės. Šios pataisos, vadinamos “Teisių biliu”, įsigaliojo 1791 gruodžio 15 d., jas ratifikavus vienuoliktajai

(Virdžinijos) valstijai.

Teisių bilio skelbiamos idėjos ir jų interpretavimas yra tokia pat populiari tema šiandien kaip ir prieš du šimtmečius. Šias idėjas, jų aiškinimą ir įgyvendinimą galima suskirstyti į dvi kategorijas: piliečių laisves ir teises.

Piliečių laisvės apibrėžiamos kaip gyventojų gynimas nuo netinkamų vyriausybės veiksmų. T.Džefersonas teigė, kad bilis “tai žmonių teisė prieš visas valdžias žemėje…”. Šia prasme teisių bilį galima vadinti “laisvių biliu”, nes jame esančios Konstitucijos pataisos yra apie tai, ko vyriausybė negali daryti.

Kai kurie suvaržymai yra substantyvūs (esminiai), t.y. apriboja valdžios galią veikti. Pavyzdžiui, kurti religines bendruomenes. Kiti apribojimai yra procedūriniai – paaiškinantys ir nurodantys kaip vyriausybė turėtų veikti.

Pavyzdžiui, netgi jei vyriausybė turi galią paskelbti kai kuriuos veiksmus nusikalstamais, suimti ir įkalinti žmones, ji negali to padaryti be išsamių ir skrupulingų procedūrų, sukurtų apsaugoti kaltinamąjį žmogų. Geriausiai visiems žinoma procedūrinė taisyklė yra ta, kad “žmogus yra nekaltas tol, kol jo kaltė neįrodyta”.

Ši taisyklė neneigia vyriausybės teisės ir galios nubausti asmenį už padarytą nusikaltimą, ji kelia klausimą, kaip vyriausybė tai padarys, kaip nustatys, kas įvykdė nusikaltimą. Substantyvūs ir procedūriniai apribojimai kartu nustato piliečių laisvių sferą.

Civilinės teisės įpareigoja vyriausybę ginti gyventojus nuo kitų gyventojų ir valdžios struktūrų nelegalių veiksmų.

Pastangos paversti asmenines laisves realybe turi ilgą istoriją ir praktiškai dar nėra pasibaigusios šiandien. Ši kova susieta su kova už pilietines teises, įtikinėjant vyriausybę vykdyti teigiamą piliečių atžvilgiu politiką. Amerikiečiai pastoviai bijo dėl savo asmeninės autonomijos, o JAV istorija yra individo kova už jo laisvių apsaugojimą ir išplėtimą. Tai suformavo savitą amerikiečio požiūrį į vyriausybę: individas nuolat turi poreikį būti apsaugotas nuo vyriausybės ir tuo pačiu metu nori, kad aktyvi vyriausybė apsaugotų ir pagerintų individo galimybę mėgautis laisvėmis.

Plačiausias yra Teisių bilio 1 straipsnis (arba Konstitucijos 1

pataisa), kuriame skelbiama apie fundamentalių laisvių – tikėjimo, žodžio, spaudos, susirinkimų, peticijų – pripažinimą. Šios laisvės buvo paskelbtos uždraudžiant Kongresui priiminėti minėtas laisves varžančius įstatymus, t.y. laikantis nuostatos, kad deklaruojamos teisės yra įgimtos, kad valstybė jų nesteigianti, o tik sauganti nuo galimų Kongreso mėginimų jas savo įstatymais varžyti. Nuostata, kad Kongresas negali įvesti kokios nors religijos, reiškė oficialų bažnyčios atskyrimo nuo valstybės patvirtinimą.

Teisių bilio 2 straipsnyje skelbiama piliečių teisė saugoti ir nešioti ginklą; 3 straipsnyje uždraudžiama taikos metu be savininko sutikimo privačiuose butuose apgyvendinti kareivius; 5 straipsnyje draudžiama imti visuomeniniam naudojimui nuosavybę, už ją neatlyginus.

Prigimtinės teisės teorijos aspektu svarbu yra Teisių bilio 9

straipsnis, skelbiantis, kad įsakmus konkrečių teisių išvardijimas nereiškia, jog neigiamos ar menkinamos kitos, bilyje nepaminėtos, tautos turimos teisės.

Taip pat svarbus yra 10 straipsnis: pagal jį, įgaliojimai, kurių

Konstitucija nesuteikė federacijai ir neatėmė iš valstijų, paliekami valstijoms ir tautai. Tai reiškia, kad federacijos įstatymų leidyba sudaro

Konstitucijos įsakmiai nurodytą valstijų įstatymų leidybos teisės išimtį.

Po pirmųjų dešimties Konstitucijos pataisų greitai buvo priimtos dar dvi: 1798 m. įsigaliojusi XI pataisa patikslino teismų valdžios galimybes,

1804 m. – XII pataisa papildė prezidento rinkimų procedūrą, numatydama atskirą balsavimą renkant prezidentą ir viceprezidentą. Vergijos panaikinimas karui pasibaigus buvo įformintas Konstitucijos XIII pataisa,

1865 m. pasiūlyta Kongreso ir tais pačiais metais patvirtinta 27 valstijų iš 36. Konstitucijos XIV pataisa, įsigaliojusi 1868 m. uždraudė diskriminacinio pobūdžio valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti piliečių nelygiateisiškumą. Taigi, buvo sulygintos juodųjų ir baltųjų amerikiečių teisės; XV pataisa (1870 m.) draudė rasiniu pagrindu atimti ar apriboti rinkimų teisę. Visos trys šio ciklo pataisos, draudžiančios JAV

įstatymų leidėjams kėsintis į neatimamas piliečių teises, yra tam tikras

Teisių bilio idėjų tęsinys.

Per visą XX a. JAV Konstitucijoje tebuvo padaryta 12 pataisų.

Panaikinant rinkimų teisės ribojimus lyties pagrindu, teisė dalyvauti rinkimuose 1920 m. buvo suteikta moterims (XIX pataisa). 1964 m.

panaikintas kai kuriose valstijose rinkėjams dar taikytas turto cenzas

(XXIV pataisa). 1971 m. rinkėjų amžiaus cenzas sumažintas iki 18 metų (XXVI

pataisa).

Apskritai esminių pokyčių į JAV valstybinę santvarką esamos pataisos neįnešė. Kaip ir Anglijoje, valstybės mechanizmo funkcionavimo srityje JAV

didelės reikšmės turi paprotys, senoje konstitucijoje atsirandančios spragos paprastai užpildomos ne tiek konstitucijos pataisomis, kiek pripažįstant susiklosčiusias tradicijas. Todėl kur kas didesnę reikšmę turi konstitucijoje neatsispindėję pokyčiai, kurių svarbiausias – valstybės centralizacijos didėjimas Ši JAV valstybinės santvarkos raidos tendencija ryškėjo plečiantis Kongreso įstatymų leidybos veiklai civilinės, darbo, baudžiamosios teisės ir kitose sferose, didėjant prezidento galiai.

JAV Konstitucija įvairiais laikotarpiais vaidino skirtingą vaidmenį. Pradiniame etape tai buvo labai progresyvus dokumentas, formuojantis naujus visuomeninius santykius. JAV konstitucionalizmas darė didelę įtaką kai kurių valstybių (ypač Lotynų Amerikos) valdžios struktūrų kūrimui. Tačiau šiandien JAV valdymo sistema kai kuriais aspektais nusileidžia demokratinių Europos valstybių Pagrindiniams įstatymams.

Europoje pirmosios rašytinės konstitucijos buvo priimtos 1791

metais: gegužės 3d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, rugsėjo 13d. –

Prancūzijoje.

1791 m. gegužės 3 d. Seimo priimta Konstitucija išsaugojo feodalinę žemėvaldą ir feodalų luomą, visas jo laisves ir privilegijas, tarp jų ir patrimonialinę valdžią valstiečiams. Konstitucijoje atsispindėjo ir kai kurie buržuaziniai principai, pirmiausia turto principas.

Ji atėmė iš bežemių bajorų – didikų atramą t.y. teisę dalyvauti seimeliuose, o turtingiems valstiečiams suteikė nobilitacijos teisę, taip pat teisę įgyti dvarus. Priimtas dokumentas paskelbė valstybės globą laisviesiems valstiečiams ir kartu leido valstybei kištis į dvaro ir valstiečių santykius. Konstitucija skelbė garantuojanti asmens laisvę anksčiau pabėgusiems į užsienį ir grįžusiems valstiečiams. Tam tikrą valdžios globą valstiečiams turėjo suteikti teritorinės – administracinės tvarkos komisijos, kurias Konstitucija buvo numačiusi įsteigti. Šios komisijos, beje, turėjo patariamąjį balsą.

Gegužės 3 d. Konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą. Buvo siekiama sukurti naujųjų laikų vientisą Lenkiją su centralizuota valdžia.

Pagal prancūzų švietėjo Š.L. de Montesquieu (Š.L.Monteskjė) siūlomą principą valdžią padalinti į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismo.

Vyriausiąją valdžią Konstitucija atidavė Seimui, panaikino liberum veto teisę, sumažino Senato reikšmę ir įtraukė miestų atstovus į Seimą.

Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam

Įstatymų sargyba. Įstatymų sargybą sudarė arkivyskupas, ministrai, kancleris ir Seimo maršalka. Ji veikė karaliaus vardu. Vykdomajai valdžiai priklausė ir kariuomenė. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau iš valdančiosios dinastijos. Jis skyrė ministrus ir vyskupus, jo vardu turėjo būti skelbiami teismo sprendimai. Seimas rinko 4 komisijas (ministerijas) –

Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto – bendras visai valstybei.

Konstitucijoje nebeliko valstybės padalijimo į Lenkijos Karalystę ir

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nors per Ketverių metų Seimą (1788-1792

m.) pastarasis pavadinimas buvo dažnai vartojamas. Valstybė buvo pavadinta

Lenkija. Tačiau Konstitucija dar nesukūrė vientisos valstybės. Pagrindiniai

Ketverių metų Seimo įstatymai rėmėsi Liublino (1569 m.) aktu. Pati

Konstitucija irgi neardė unijos. Nors jos kūrėjai ėjo valstybinės valdžios centralizavimo linkme ir nominavo bendras visai valstybei komisijas, tačiau jose buvo paliktas Lietuvai jos atstovų ekvivalentas. Konstitucija išsaugojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės dualistinį pobūdį.

Gegužės 3 d. Konstitucija reiškė siekiančių reformų žemvaldžių ir gimstančios buržuazijos politinę sąjungą. Konstitucijos kūrėjus, be abejo, paveikė Didžiosios prancūzų revoliucijos ir Švietimo epochos idėjos. Jie norėjo pamažu įvesti šalyje konstitucinę buržuazinę – dvarininkinę monarchiją.

1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybė trečią kartą buvo padalinta

Austrijos, Rusijos, Prūsijos ir galutinai likviduota. Taigi Gegužės 3 d.

Konstitucija liko neįgyvendinta.

2. Prancūzijos konstitucionalizmo raida

Jeigu JAV Konstitucija per du šimtmečius patyrė minimalių pokyčių, tai Prancūzijos konstitucionalizmo pagrindinės raidos bruožas – gausa ne tiek konstitucinių pataisų, kiek pačių konstitucijų (nuo XVIII a. pabaigos

Prancūzijoje buvo priimta 12 konstitucijų ar konstitucinių chartijų).

Svarbiausias 1789 metų Prancūzijoje vykusio sukilimo politinis rezultatas – faktiškas absoliutizmo nuvertimas. Lemiama politinė jėga valstybėje tapo Steigiamasis susirinkimas, kuris 1789 m. rugpjūčio 26 d.

priėmė “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją” – būsimosios konstitucijos įvadą. Tai buvo didelės reikšmės dokumentas. Deklaracijos 17 straipsnių plačiai suformulavo švietimo idėjas. “Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai”

– skelbė jos pirmasis straipsnis. “Natūraliomis ir neatmainomomis” žmogaus teisėmis taip pat buvo pripažintas jo saugumas, priešinimasis priespaudai.

Deklaracija skelbė tautos suvereniteto principą, visų lygybę prieš įstatymus ir teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudos laisvę, religinį pakantumą, privatinės nuosavybės teisę.

Įtvirtinęs savo pozicijas, Steigiamasis susirinkimas tęsė šalies pertvarkymo reformas. Vyraujančias pozicijas susirinkime, kaip ir visoje šalyje, turėjo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai. 1791 m.

rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas baigė rengti Konstituciją, kuri įvedė Prancūzijoje buržuazinę – konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, sudarytam iš vienerių rūmų, vykdomoji – monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Karalius

, turėdamas stabdančio veto teisę, galėjo kuriam laikui atmesti susirinkimo priimtus įstatymus. Buvo įvesta nauja vietinio valdymo sistema. Prancūzija buvo padalinta į 83 departamentus, pavadintus upių ir kalnų vardais (Senos,

Marnos, Vogizų ir kt.). Valdžią juose vykdė renkamosios tarybos ir direktorijos, miestuose ir kaimuose – renkamieji municipalitetai. Į naują teismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai. Katalikų bažnyčia, įteisinus “civilinę dvasininkijos padėtį”, privalėjo tarnauti valstybei, t.y. kunigai ir vyskupai buvo piliečių renkami, gaudavo atlyginimą iš valstybės ir turėjo prisiekti, kad bus ištikimi Konstitucijai.

Buvo įvesta cenzinė ir dviejų pakopų rinkimų sistema. Neatitinkantys cenzo sąlygų “pasyvieji” piliečiai negaudavo politinių teisių. Tik “aktyvieji” piliečiai vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus, mokantys ne mažesnį kaip 1,5 – 3 livrų tiesioginį mokestį, turėjo balso teisę. Jų buvo maždaug

4,3 mln. (iš 8-9 mln. suaugusių vyrų). O rinkėjų, renkančių deputatus (jie mokėjo didesnį mokestį), buvo iš viso apie 500 tūkstančių Konstitucija negaliojo Prancūzijos kolonijose. Jose nebuvo panaikinta vergovė.

Nors “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos” istorinė reikšmė neginčytina, įdomu tai, kad tik 1946 m. Ketvirtosios respublikos konstitucija legalizavo šį aktą. Preambulėje nurodoma, jog prancūzų tauta “iškilmingai patvirtina žmogaus ir piliečio teises, nušviestas 1789 m.

teisių Deklaracijoje”.

Tačiau karaliui pabandžius pabėgti iš Paryžiaus ir pasipriešinti

Konstitucijos nustatytai tvarkai, 1792 m. rugpjūčio 10 d. monarchas buvo nušalintas nuo sosto. Konstitucinė monarchija žlugo. Rugsėjo 25 d. Konvento dekrete buvo paskelbta apie Prancūzijos respublikos įkūrimą.

Prasidėjo vadinamoji respublikos era. Nacionalinis konventas 1793

birželio 24 d. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kurios įžangine dalimi tapo naujai surengta žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, kuri, palyginus su 1789 m. aktu, buvo gerokai radikalesnė ir platesnė. Pasak

Deklaracijos, vyriausybė steigiama naudojimuisi žmogaus įgimtomis ir neatimamomis teisėmis užtikrinti (1 str.).

Šiame dokumente be kitų teisių buvo ir socialinių teisių: teisė į išsilavinimą (22 str.), profesijos pasirinkimą (17 str.), sutarties teikti kitiems paslaugas sudarymą (18 str.). Deklaracijoje buvo teigiama, kad liaudis visada turi teisę peržiūrėti ir pakeisti Konstituciją, nes savo įstatymais negalima saistyti ateinančių kartu (28 str.).

Naujoji konstitucija buvo įdomi tuo, kad, laikydamasi Ž.Ž Ruso idėjos, jog įstatyme “bendroji valia” turi reikštis tiesiogiai, o ne per reprezentantus, buvo vienintelė to momento Europos Konstitucija, įkūnijusi tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje. Konstitucija skelbė, kad suverenią liaudį sudaro Prancūzijos piliečiai (7 str.). Vyrai nuo 21 metų amžiau, pragyvenę toje pačioje vietoje ne mažiau 6 mėnesius ir nesantys tarnai, turėjo teisę dalyvauti tiesioginiuose rinkimuose (8 str.).

Tačiau dėl vykstančio karo 1793 m. Konstitucijos įgyvendinimas nebuvo realizuotas ir valdžia liko Nacionalinio konvento rankose.

Jakobinų diktatūros metu buvo vykdomos gana svarbios socialinės reformos: užšaldytos kainos, kaime likviduoti feodaliniai santykiai, gražinant žemę valstiečių bendruomenėm ir paverčiant ją privačia nuosavybe.

Po 1794 m. liepos 27 d. perversmo baigėsi Didžioji Prancūzijos revoliucija. 1795 m. rugpjūčio 22 d. Nacionaliniame konvente buvo priimta nauja Prancūzijos respublikos Konstitucija, dar žinoma III respublikos metų konstitucijos pavadinimu. Šiame dokumente žmogaus teisėms buvo skiriama mažiau dėmesio, nebuvo kalbama apie žodžio ir spaudos laisvę, teisę sukilti.

Vėl buvo atsisakyta tiesioginės demokratijos; buvo įteisintas reprezentacinis valdymas, atskirta įstatymų leidžiamoji valdžia nuo vykdomosios. Taigi šiuo atžvilgiu buvo sugrįžta prie 1791 m. Konstitucijos pagrindų. Tačiau nauja buvo tai, kad 1795 m. Konstitucija buvo respublikos konstitucija; buvo įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos institucijos sistema. Įstatymų leidybos korpusas susidėjo iš Penkių šimtų tarybos ir

Seniūnų tarybos (44 str.). Pirmajai suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos teisė (76 str.), antrajai – išimtinė teisė tvirtinti arba atmesti pirmosios nutarimus (86 str.).

Vykdomoji valdžia priklausė direktorijai (132 str.), susidedančiai iš penkių narių, kuriuos kasmet po vieną siūlė Penkių šimtų taryba ir rinko

Seniūnų taryba. Kolegijai pirmininkavo visi direktoriai iš eilės po 3

mėnesius (141 str.). Direktorija skyrė ministrus.

Susiformavusi ir sustiprėjusi buržuazija, bijodama revoliucijos ir senosios feodalinės sistemos, buvo nepatenkinta direktorijos nenuoseklios politikos ir 1799 m. lapkričio 9 d. organizavo perversmą: buvo išvaikyta

Penkių šimtų taryba ir valdžia atiduota iš trijų konsulų sudarytai laikinajai vyriausybei. 1799 m. gruodžio 13 d. buvo patvirtinta nauja

Konstitucija. Joje jau nebebuvo tradicine tapusios teisių deklaracijos.

Nors ir toliau Prancūzija buvo vadinama respublika, tačiau ji turėjo daug konsulato bruožų. Vyriausybės valdžia atiteko trims konsulams, Senato renkamiems dešimčiai metų (39 str.). Konstitucijoje pirmuoju konsulu personaliai paskirtas Napoleonas Bonapartas, kuris praktiškai buvo visagalis (kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą). Ministrai buvo paprasti vykdomosios galios vykdytojai, neturintys ryšio su atstovaujamąja valstybės institucija. Konstitucija nustatė painią pseudodemokratinę tautos dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus sistemą, kuri susidėjo iš daugybės etapų, įvairiausių sąrašų ir neatspindėjo tikrosios tautos valios.

Prancūzijoje įsigalėjęs režimas, pasižymėjęs kraštutiniu valdymo centralizmu, besiremiančiu stipria asmenybe, istorijoje buvo vadinamas bonapartizmu. 1804 m. buvo priimtas straipsnis, pagal kurį respublikos valdymas patikimas imperatoriui, kuriuo tampa respublikos pirmasis konsulas. Tokiu būdu Prancūzija konstituciniu keliu virto imperija, pagal valstybės valdymo formą – monarchiją, tačiau bent iš pradžių neatsisakiusia respublikos pavadinimo. Stiprindamas valdžią, Napoleonas 1807 m. panaikino

Tribunatą ir praktiškai valdžią sukoncentravo imperatoriaus ir jam paklusnaus Senato rankose.

Imperijos istorija buvo kupina karų ir baigėsi Napoleono kariuomenės sutriuškinimu ir imperijos žlugimu (1814 m.).

Po karaliaus valdžios restauravimo Prancūzijoje vėl buvo įtvirtinta konstitucinė monarchija, kurios pagrindinės nuostatos atsispindėjo Liudviko

XVIII 1814 m. konstitucinėje chartijoje. Vykdomoji valdžia atiteko monarchui. Įstatymų leidžiamąją valdžią pasidalino karalius, Perų rūmai ir deputatų rūmai. Taigi tautai Konstitucija suteikė galimybę dalytis su karaliumi teise leisti įstatymus, nors įstatymų leidybos teisė priklausė tik vienam karaliui. Pagal naują rinkimų teisę (aukštas turto cenzas)

rinkimuose galėjo dalyvauti žymiai mažesnė elektorato dalis nei anksčiau.

Ministrai tapo atsakingi rūmams, taigi pirmą kartą kontinentinėje konstitucijoje buvo žengtas žingsnis į parlamentarizmą. Tačiau 1824 m.

atėjus į sostą karaliui X buvo pradėta griauti dar likusius revoliucijos iškovojimus: paleisti Deputatų rūmai, labai stipriai suvaržytos spaudos, susirinkimų ir kt. laisvės. Kilo sukilimas ir karalius turėjo bėgti iš šalies. Nors monarchiją ir pavyko išlaikyti, tačiau 1830 m. konstitucinė chartija grąžino atšauktas politines piliečių teises ir laisves, uždraudė naudoti cenzūrą spaudoje.

Visa tai sudarė sąlygas parlamentiniam valdymui stiprėti ir buvo palaidoti bandymai restauruoti Prancūzijos ikirevoliucinę tvarką. Pramonės augimas sudarė palankias sąlygas kapitalizmo plėtrai, tuo pačiu didėjo prieštaravimai tarp buržuazijos ir viduriniųjų bei smulkiųjų visuomenės sluoksnių. 1848 m. įvykusi revoliucija nuvertė monarchiją ir buvo įkurta respublika (antroji).

Visuotinės (vyrų) rinkimų teisės pagrindu buvo organizuoti Nacionalinio susirinkimo rinkimai. Nacionalinis susirinkimas priėmė naują konstituciją, dar vadinamą Antrosios respublikos konstitucija. Konstitucijoje buvo gausu įvairių socialinio pobūdžio deklaracijų, kaip pavyzdžiui, teisė į darbą, nemokamą pradinį mokymą.

Įstatymų leidybos teisė priklausė Nacionaliniam susirinkimui. Konstitucija panaikino dviejų rūmų sistemą. Nacionalinis susirinkimas buvo renkamas trejiems metams visuotiniais rinkimais. Pirmą kartą Europoje buvo įvertinti tiesioginiai slapti rinkimai, kurie vėliau pradėti taikyti ir kitose valstybėse. Kiekvienas išrinktas deputatas turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Vykdomajai valdžiai vadovavo prezidentas (pirma tokia institucija Europoje). Prezidentas buvo renkamas ketveriems metams be teisės būti perrinktam antrai kadencijai. Jis turėjo teisę sudaryti ir tvirtinti tarptautines sutartis, skirti ir atleisti ministrus, diplomatinius atstovus, teisėjus, jam buvo pavesta teikti malonę, užtikrinti išorinį valstybės saugumą, vadovauti karinėms pajėgoms.

Nacionalinis susirinkimas ir prezidentas nedaug galėjo veikti vienas kitą: Nacionalinis susirinkimas turėjo teisę nušalinti prezidentą nuo pareigų anksčiau laiko (tačiau praktiškai tai įgyvendinti negalėjo). Savo ruožtu, prezidento mėginimas paleisti Nacionalinį susirinkimą buvo laikomas nusikaltimu, prilygstančiu valstybės išdavimui.

Tiek Nacionalinio susirinkimo, tiek prezidento rinkimuose galėjo dalyvauti prancūzai vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus.

1848 m. prezidentu buvo išrinktas Napoleono sūnėnas Liudvikas

Bonapartas, kuris, siekdamas valdžios ir nepaisydamas konstitucinių nuostatų, 1851 m. paleido Nacionalinį susirinkimą, kas reiškė naują valstybės perversmą.

Referendumo būdu pritarus rinkėjams, Liudviko Bonaparto šalininkai parengė ir 1852 m. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kuri iš esmės buvo pakeistas 1799 m. Konstitucijos variantas. Konstitucija suteikė prezidentui gana plačius įgaliojimus: jis turėjo ne tik aukščiausią vykdomąją valdžią, bet ir išimtinę įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Prezidento galių stiprinimas sudarė palankias sąlygas konstituciniu būdu restauruoti imperiją (Liudvikas Bonapartas tapo imperatoriumi Napoleonu

III). Prancūzijos imperija buvo valdoma autoritariniais metodais, ir tik

1870 m., siekiant nuraminti liaudies nepasitenkinimą vykdoma vidaus ir užsienio politika, buvo išleista nauja Konstitucija, kuria numatyta imperiją pertvarkyti į konstitucinę monarchiją su parlamentiniu valdymu.

Tačiau 1870 m. rudenį imperija žlugo ir Įstatymų leidybos korpusas

Prancūziją paskelbė respublika (Trečioji respublika). Vientisos konstitucijos ši respublika neturėjo, tačiau ją atstojo leidžiami konstituciniai įstatymai. Kai kurie visuomeniniai santykiai, paprastai reglamentuojami konstitucijose (žmogaus ir piliečio statusas, valstybės valdžios principai), liko nekonstitucionuoti.

Trečiosios respublikos konstitucija buvo naujas kokybinis Prancūzijos ir Europos konstitucinės raidos žingsnis: parlamentinė valdymo tvarka buvo pritaikyta respublikai. Įstatymų leidyba priklausė dviejų rūmų parlamentui

– Deputatų rūmams ir Senatui. Prezidentui rinkti ar Konstitucijos pataisoms priimti rūmai turėjo posėdžiauti drauge, sudarydami Nacionalinį susirinkimą. Abiejų rūmų deputatai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, abeji rūmai vienodomis teisėmis dalyvavo leidžiant įstatymus, kiekvienas projektas turėjo būti jų abiejų priimtas.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turėjo ir prezidentas, kuriam buvo suteikta ir reliatyvi veto teisė. Prezidentas galėjo skirti visus civilinius ir karinius pareigūnus, teikti malonę, paleisti Deputatų rūmus, vadovavo ginkluotosioms pajėgoms, pirmininkavo Ministrų tarybai. Ministrai buvo solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką ir individualiai – už asmeninius savo veiksmus. Taip buvo įtvirtintas parlamentinės vyriausybės atsakomybės institutas. Vėliau, stiprėjant parlamentinei respublikai, 1884 m. buvo priimta Konstitucijos pataisa, draudžianti peržiūrėti respublikinę valdymo formą, taip pat buvo uždrausta į prezidento postą rinkti buvusių dinastijų atstovus, iki gyvos galvos skiriamų senatorių institucija. Šios pataisos labai sustiprino demokratines

Konstitucijos nuostatas.

Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Prancūzijos valstybinė santvarka mažai keitėsi Tačiau buvo pastebimas prezidento ir parlamento vaidmens mažėjimas ir vykdomosios valdžios galių augimas. Labai padidėjo ministro pirmininko vaidmuo.

Trečioji respublika žlugo 1940 m. vokiečiams užėmus Paryžių.

Pasibaigus karui 1946 m. buvo priimta Ketvirtoji respublikos

Konstitucija. Preambulėje buvo skelbiama 1789 m. teisių deklaracija, toliau buvo išdėstytos naujos ekonominės politinės ir socialinės teisės: vyrų ir moterų lygiateisiškumas, persekiojamųjų už savo veiklą laisvės labui politinio prieglobsčio teisė; teisė dirbti ir gauti pinigus; teisė jungtis į profsąjungas; streikų neperžengiant įstatymų rėmų laisvė; teisė dalyvauti kolektyvinių darbo sutarčių sistemoje; sveikatos apsaugos, materialinio aprūpinimo, poilsio, nemokamo pasaulietinio mokymo garantija;

nacionalinę reikšmę turinčio turto pavertimas visuomenine nuosavybe;

atsisakymas kariauti užkariavimo tikslais ir t.t.

Pagal parlamentinės respublikos schemą buvo sudaryta aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema. Parlamentas susidėjo iš Nacionalinio susirinkimo ir respublikos tarybos. Abu rūmai ir Ministrų tarybos pirmininkas turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tačiau Konstitucija panaikino abiejų rūmų lygiateisiškumą: tik Nacionalinis susirinkimas turėjo išimtinę teisę leisti įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis, pritarti vyriausybei ir reikšti jai nepasitikėjimą. Respublikos tarybai pavestos konsultacinio pobūdžio funkcijos- per du mėnesius ji galėjo pareikšti savo išvadas dėl Nacionaliniame susirinkime priimtų įstatymų.

Abeji rūmai renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptas balsuojant: Nacionalinis susirinkimas – tiesioginiais rinkimais penkeriems metams, respublikos taryba – netiesioginiais rinkimais generalinių ir municipalinių tarybų šešeriems metams, pusę narių atnaujinant kas treji metai. Rinkimuose dalyvavo pilnamečiai abiejų lyčių piliečiai.

Respublikos prezidento rinkimų tvarka ir funkcijos praktiškai paliko nepasikeitusios.

Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai. Didžiulės galios buvo suteiktos Ministrų tarybos pirmininkui. Jam buvo pavesta užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. 1954 m. Ministrų tarybos pirmininkas gavo papildomų įgaliojimų anksčiau laiko paleisti

Nacionalinį susirinkimą.

1958 m. padidėjus politinei įtampai, kilusiai dėl Alžyre prasidėjusio karinio maišto, Prancūzijos parlamentas į valdžią pakvietė populiarų karo metu Pasipriešinimo judėjimo vadovą Š.de Golį ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus. Speciali komisija parengė Penktosios respublikos konstituciją, kuri buvo referendume spalio mėnesį patvirtinta.

Pagal konstituciją centrine visos politinės sistemos dalimi tapo prezidentas, kuriam buvo suteikta eilė įgaliojimų. Greta to parlamentui

Konstitucija paskyrė akivaizdžiai šalutinį vaidmenį. Parlamentas susideda iš Nacionalinio susirinkimo ir Senato. Abiejų rūmų teisės vienodos.

Konstitucija, reglamentuodama įstatymų konstitucingumo kontrolę, įsteigė vyriausybinę instituciją – Konstitucinę tarybą. Jai buvo pavesta vykdomosios valdžios ar įstatymų leidėjo reikalavimu peržiūrėti priimtus įstatymus, bet tik iki juos skelbiant ir tik siekiant išaiškint, ar jie nepažeidžia konstitucinio vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių kompetencijos atskyrimo.

Nustatydama vyriausybės atsakomybę parlamentui, Konstitucija tarsi įtvirtino parlamentinę respubliką, tačiau daugelis kitų jos nuostatų rodo prezidentinį jos variantą. Taigi Prancūzijoje susiformavo savotiška mišri respublikos forma, pastaruoju metu įvairiose šalyse tampanti vis populiaresnė.

IV. VIDURIO EUROPOS KONSTITUCINĖS REVOLIUCIJOS

1989 – 1991 METAIS

1989 m. tapo lemtingais Vidurio Europos valstybių istorijai, o tiksliau – pasaulinei “socializmo” sistemai. (Žodis “socializmas” rašomas kabutėse todėl, kad socializmas ta prasme, kuria jį suprato marksizmo pradininkai – kaip pažangiausios visuomenės santvarkos, užtikrinančios aukštą galimybių jėgų lygį, socialinį teisingumą – praktiškai nebuvo įgyvendintas). Sistema iš tiesų turėjo tik kai kuriuos socializmo bruožus :

nebuvo privatinės gamybos priemonių nuosavybės, ribotos socialinės garantijos, kurių kokybė palaipsniui smuko dėl blogėjančios ekonomikos ir visuomeninės sąmonės degradacijos. Praktiškai visose “socialistinėse”

šalyse buvo autoritariniai, o kai kur ir totalitariniai politiniai režimai.

Ši sistema apibūdinama kaip komandinė – administracinė.

Sistema sudarė sąlygas palyginti per trumpą laiką pasiekti tam tikrą ekonominį augimą, bet pareikalavo aukštos socialinės kainos ir, be to, greitai išnaudojo savo galimybes. Paskutiniai jos egzistavimo dešimtmečiai įrodė, kad ji tegali visuomenę nuvesti į aklavietę. Bet kokie bandymai ją modernizuoti buvo nesėkmingi. 1985 m. balandžio mėn. “perestroika” parodė, kad iš aklavietės galima išeiti tik pereinant į rinkos ekonomiką, sukuriant pilietinę visuomenę ir realią demokratiją. “Perestroika” SSRS tapo katalizatoriumi Vidurio Europos šalių konstituciniams pertvarkymams. Šie procesai prasidėjo 1989 m. ir vyko nevienodai.

Lenkijoje ir Vengrijoje 1989 m. tapo opozicijos pergalės prieš komandinę – administracinę sistemą metais. Ši pergalė sugriovė egzistuojančią vienpartinę sistemą.

VDR, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, kur iki 1989 m. tvirtai laikėsi komunistų vienvaldystė, prasidėjus gatvėse masinėms demonstracijoms, valdžia jau nesiryžo jų nuslopinti jėga. Toks masių aktyvumas pagreitino sistemos žlugimą.

Rumunijoje pabandyta panaudoti prieš mases jėgą, tačiau ginkluoto sukilimo N.Ceusescu (N.Čiaušeško) vyriausybė buvo nuversta, o pats diktatorius su žmona – sušaudyti.

Jugoslavijoje užsitęsus ekonominei – politinei krizei, gilinamai tarptautinių ir religinių prieštaravimų, 1989 m. naujoji vyriausybė ėmėsi pertvarkyti senąją partinę sistemą, maskuojamą “rinkos socializmo”

lozungu. Tačiau prieštaravimai tarp serbų ir kitų tautų buvo gilūs, o jų sprendimo būdai neefektyvūs, todėl vos prasidėjusi reforma peraugo į ilgametį karą, suskaldžiusį Jugoslaviją į atskiras viena kitai priešiškas valstybes. Šis karas parodė, jog išnykus ideologiniams prieštaravimams, ypatingai išryškėja nacionaliniai, religiniai ir kultūriniai prieštaravimai.

Vidurio Europos visuomenės gyvenime pokyčiai turėjo bendrų bruožų, kuriuos sąlygojo bendri tikslai:

Ekonomikos srityje:

pereiti prie rinkos ekonomikos;

privatizuoti didžiąją dalį valstybinės nuosavybės;

likviduoti monopolines ūkines struktūras;

užtikrinti sąlygas konkurencijai leisti naudoti samdomąjį darbą ir t.t.;

Socialinėje srityje:

išsaugoti ir išplėsti socialines garantijas pensininkams ir socialiai remtiniems asmenims ;

7. pertvarkyti socialines paslaugas visai visuomenei (švietimas, gydymas, kvalifikacijos kėlimas, parama bedarbiams ir t.t.);

Politinėje srityje:

garantuoti žmogaus laisvių ir teisių apsaugą;

sukurti realią daugiapartinę sistemą;

įteisinti laisvus rinkimus;

užtikrinti realią veiksmingą valdžios institucijų priežiūrą ir kontrolę;

Dvasinėje – kultūrinėje srityje:

atsisakyti vienos ideologijos viešpatavimo;

užtikrinti nevaržomą naudojimasi kultūrinėmis vertybėmis;

įtvirtinti laisvą idėjų konkurenciją ir kūrybą;

15. Šiuolaikiniame pasaulyje ekonominiai, socialiniai, politiniai procesai atsispindi konstitucijose, kurios periodiškai įteisina santykius tarp žmonių, visuomenės ir valstybės. Šie įforminti santykiai gali atitikti socialinę realybę ir gali iškreipti realią situaciją.

Egzistavusios “realaus socializmo” konstitucijos, skelbusios asmens laisvės ir liaudies valdžios principus, formulavo neteisingą tikrovės vaizdą. Kartu jos buvo visiškai realios, teigdamos valstybės ekonominės monopolijos įtvirtinimą ir kompartijos vienvaldystę.

Prasidėję visuomeniniai pokyčiai Vidurio Europoje, aišku, negalėjo vykti senų konstitucijų rėmuose. Visuomeninio gyvenimo procesai buvo tokie spartūs, kad netgi konstitucinės reformos neretai atsiliko nuo gyvenimo pokyčių. Tolydžio konstitucinės reformos tapo ir rezultatu, ir visuomeninių santykių pertvarkymo stimulu.

Vidurio Europos konstitucijų revoliucinėms reformoms šalia bendrųjų būdingi ir tam tikri specifiniai bruožai. Jų specifiką lėmė atskirų šalių revoliucinių pertvarkymų pradžia, o taip pat politinių jėgų, dalyvaujančių revoliuciniame procese, tarpusavio santykis. Todėl, vertinant Vidurio

Europos konstitucijų reformas, būtina atsižvelgti į konkrečias jų politines, ekonomines, socialines ypatybes.

Lenkijos konstitucinės reformos. Lenkija buvo silpniausia grandis tarptautinėje komandinėje sistemoje. Joje, kaip ir Jugoslavijoje, ši sistema netapo totalinė. Per visą pokarinį laikotarpį lenkų visuomenėje išliko stiprios opozicinės nuotaikos ne kartą peraugusios į politines krizes (1956, 1968, 1970, 1976, 1980 m.).

Daugeliu atvejų Lenkijos jungtinė darbininkų partija (LJDP) mėgino įveikti krizes darydama atitinkamas nuolaidas, keisdama vadovus, vykdydama kasmetines konstitucines – teisines reformas, nesivaržydama ir panaudoti jėgą. LJDP bazė buvo silpna. Lemiamais politinio vystymosi šalyje metais tapo 1980 m.., kai galingai streikų bangai ėmė vadovauti nepriklausomų profsąjungų judėjimas “Solidarumas”. Mėginimas nuslopinti judėjimą 1981

metais, įvedant karinę padėtį, rezultatų nedavė.

1989 m. visuomeninė krizė pasiekė apogėjų. LJDP CK X Plenumas pripažino politinio pliuralizmo būtinybę, o tai reiškė atsisakymą nuo tokio pamatinio sistemos pagrindo (įtvirtinto Konstitucijoje) kaip komunistų partijos (LJDP) vadovavimas. Tai leido įvairių politinių jėgų “apvaliam stalui” pasiekti politinį kompromisą ir pradėti konstitucines reformas.

Lenkijoje veikė 1952 m. Konstitucija, parengta pagal 1936 m.. SSRS

Konstitucijos pavyzdį. 1976 m. buvo priimta naujos redakcijos Konstitucija, nors pagrindinės nuostatos nepakito, o buvo tik sustiprintos Ministrų

Tarybos pozicijos.

Pagrindiniai 1984 m. balandžio mėn. konstitucinės reformos bruožai tie, kad buvo įvykdyti esminiai pakitimai aukščiausios valdžios organų sistemoje: įsteigtas Senatas, o Valstybės taryba pakeista Respublikos

Prezidento institutu. Taip pat iš esmės reformuota rinkimų sistema, kuri atsispindėjo rinkimų į Seimą ir Senatą 1989 – 1993 metų nuostatuose. Tai buvo vienkartiniai, skirti tik šiems rinkimams, nuostatai. Vėliau turėjo būti priimtas naujas rinkimų įstatymas.

Priimti konstituciniai pakeitimai buvo “apvaliojo stalo “ susitarimų rezultatas : LJDP ir sąjungininkai (Jungtinė valstiečių partija /JVP/,

Demokratų partija /DP/ ir Pasaulio katalikų susivienijimas) ir nepartiniai, t.y. praktiškai “Solidarumas” susitarė, kad proc. vietų Seime turėjo atitekti valdančiajai koalicijai. Rinkimai į senatą buvo laisvi, neapibrėžiant partinio vietų skaičiaus jame, kas iš anksto garantavo

“Solidarumo” daugumą Senate.Taip atsitiko ir praktikoje.

Tačiau Senato, Aukštųjų parlamento rūmų vaidmuo iš anksto buvo numatytas silpnas : esant nesutarimui su Seimu, pastarasis turėjo viršenybę. LJDP rankose turėjo likti ir Prezidento institucija, kurio įgaliojimų terminas pusantro karto ilgesnis negu parlamento. Nors

Prezidento įgaliojimus galima apibūdinti kaip neplačius (būdingus parlamentinei respublikai), tačiau jam buvo suteikti svarbūs karinės ir ypatingos padėties įvedimo įgaliojimai.

1989 m. birželio mėn. parlamento rinkimuose “Solidarumas”

įtikinamai laimėjo visus proc. Seime nepartiniams skirtų vietų ir 99 iš 100

vietų Senate. Liepos mėnesį abu parlamento rūmai – Nacionalinis susirinkimas – išrinko Prezidentą. Vieninteliu kandidatu buvo LJDP pirmasis sekretorius V.Jaruzelski (270 – už, 233 – prieš, 34 – susilaikė). Tačiau valdančiajai koalicijai nepavyko sudaryti vyriausybės. “Solidarumo” lyderis

L.Walensa pasiūlė JVP ir DP atsisakyti bendradarbiavimo su LJDP ir dalyvauti vyriausybės formavime. Šios partijos pritarė tokiam vyriausybės formavimo būdui. Prezidentas įpareigojo “Solidarumo” atstovą T.Mazovecki suformuoti koalicinę vyriausybę, kurią sudarė : 13 – “Solidarumo”, 4 –

Ljdp, 4 – DP atstovai. Tokiu būdu pirmą kartą po karo vyriausybėje komunistai neteko daugumos.

1989 m. buvo parengtas naujas konstitucinės reformos projektas.

Gruodžio mėn. 31 d. priimta nauja Konstitucijos redakcija daug skyrėsi nuo ankstesnės:

pakeistas valstybės pavadinimas: vietoj LLR – Lenkijos Respublika ;

iš Konstitucijos išbraukta ideologizuota klasinė liaudies charakteristika, atsisakyta “socializmo idėjų”;

pirmieji du Konstitucijos skyriai “Politinė sistema” ir “Socialinė –

ekonominė sistema”, apimantys 19 straipsnių, pakeisti vienu skyriumi –

“politinės ir ekonominės sistemos pagrindas” (8 skyriai);

iš Konstitucijos išbraukta ideologizuota klasinė liaudies charakteristika, atsisakyta“socializmo idėjų” ;

Respublika (1str.) apibūdinama kaip demokratinė teisinė valstybė, įgyvendinanti socialinio teisingumo principus ;

21. politinės partijos kuriasi savanoriškumo principu ir siekia formuoti valstybės politiką demokratiniu būdu.

Lenkijoje, kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, tuo metu veikė daug partijų ir politinių judėjimų (iki rinkimų jų buvo 250, po rinkimų – 180).

Partijos veiklos atitikimą Konstitucijai, sprendė Konstitucinis tribunolas.

Konstitucijos 6 skyriai reguliuoja šalies valstybinių organų sistemą.

Seimas – aukščiausias valstybinės valdžios organas. (Senato institucija nesuformavo dviejų rūmų parlamento. Nacionalinis susirinkimas, apjungiantis šiuos rūmus, nėra dviejų rūmų parlamentas, nes jo uždaviniai tėra Prezidento rinkimai ir klausimų, susijusių su jo priešlaikiniu atstatydinimu, nagrinėjimas.) Praktikoje Seimas ir Senatas veikia kaip dviejų rūmų parlamentas. Seimas:

aukščiausias tautos valios reiškėjas;

leidžia įstatymus ir nutarimus;

numato pagrindines valstybės veiklos kryptis ;

25. vykdo kitų valdžios organų ir administracijos kontrolę.

1990 m. balandžio mėn. konstitucinė reforma pakeitė Seimo darbo tvarką. Ankščiau jis dirbo sesijų, susidedančių iš posėdžių, metu. Tarp sesijų Valstybinė taryba galėjo leisti dekretus, turinčius įstatymo galią, kuriuos vėliau turėjo tvirtinti Seimas.

Konstitucijoje neliko sesijos sampratos (pasakyta, kad Seimas dirba posėdžiuose), o tai reiškia, kad joks kitas valdžios organas negali pakeisti Seimo. Iš deputatų tarpo Seimas renka maršalką (pirmininką), vicemaršalką ir komisijas.

Seime priimti įstatymai, išskyrus biudžeto įstatymą, perduodami Senato peržiūrai, kuris per mėnesį gali pateikti Seimui pasiūlymus dėl pataisų ar įstatymo atšaukimo. Šiuos Senato pasiūlymus Seimas gali atmesti dviejų trečdalių (dalyvaujant ne mažiau kaip pusei deputatų) balsų dauguma.

Biudžeto ir finansų įstatymus bei jų projektus svarsto pirmiausiai

Senatas ir pateikia Seimui savo poziciją. Po to, kai šiuos projektus priima

Seimas, aktai grįžta į Senatą, kuris per 7 dienas gali pateikti savo pasiūlymus. Seimas dviejų trečdaliu balsų dauguma gali atmesti pasiūlymus.

Tai reiškia, kad Senatas įstatymų leidimo procese teturi įstatymo atidėjimo teisę. Senatą sudaro 100 senatorių, renkamų 4 metams. Prezidentas gali paleisti Seimą ir Senatą.

Nacionalinis susirinkimas (Seimas ir Senatas) 6 metams renka

Prezidentą. Jis renkamas absoliučia Nacionalinio susirinkimo balsų dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip pusei deputatų. Siūlyti kandidatūrą gali ne mažiau kaip ketvirtadalis Susirinkimo atstovų. Jeigu pirmajame rinkimų ture nė vienas pretendentas nesurenka daugumos, tai antrajame atmetamas vienas kandidatas, surinkęs mažiausiai balsų ir t.t..

Pagal Konstituciją Prezidentas yra aukščiausiasis valstybės atstovas vidaus ir užsienio politikoje. Jo funkcijos:

seka Konstitucijos vykdymą;

saugo valstybės suverenitetą ir saugumą;

28. užtikrina tarptautinių politinių sutarčių vykdymą ir karinių sąjungų laikymąsi.

Prezidentas skiria rinkimus į Seimą, Senatą ir nacionalines tarybas;

skiria ir atšaukia valstybės atstovus kitose šalyse; yra Ginkluotųjų pajėgų vadas; pirmininkauja šalies Gynybos komitetui; teikia Seimui pasiūlymus dėl

Ministrų Tarybos pirmininko ir Lenkijos nacionalinio banko pirmininko skyrimo ir atšaukimo.

Iškilus išorinei grėsmei ir saugumo sumetimais gali įvesti karinę padėtį, skelbti dalinę ar visuotinę mobilizaciją, taip pat ne ilgiau kaip 3

mėnesiams ir ypatingąją padėtį. Šis terminas gali būti pratęstas tik Seimui ir Senatui sutikus. Esant ypatingajai padėčiai paleisti Seimo negalima.

Taip pat tuo metu draudžiama keisti Konstituciją ir Rinkimų įstatymą.

Palyginti su ankstesniais Konstitucijų tekstais, šioje sustiprintos garantijos prieš galimą Prezidento valdžios piktnaudžiavimą.

1989 gruodžio mėn. buvo įkurta Konstitucinė komisija (45 narius skyrė

Seimas, 13 – Senatas). Ji turėjo paruošti naujos Konstitucijos projektą.

Priėmimas turėjo įvykti ne vėliau kaip 1991 m. gegužės 3 d. – 200 -ųjų

Lenkijos Konstitucijos metinių proga.

1990 m. kovo 8 d. Seime buvo priimta Konstitucijos pataisa dėl vietinės valdžios organizavimo ir teritorinės savivaldybės. Buvo priimti rinkimų į vietinius valdžios organus Nuostatai. Ši konstitucijos reforma liudijo visišką atsisakymą nuo “socialistinės” savivaldos organizavimo koncepcijos. 1990 m. rugsėjo 21 d. Seimo posėdyje priimta Konstitucijos pataisa įteisino tiesioginius Prezidento rinkimus. Prezidentas renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijom. Kandidatas turi surinkti ne mažiau kaip 100

tūkstančių rinkėjų, remiančių jį, parašų. Laimėjimui būtina absoliuti dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip pusei rinkėjų.

1990 m. lapkričio 25 d. įvyko Prezidento rinkimai. Rinkimuose dalyvavo

6 kandidatai. Balsavo 62proc. rinkėjų. Pirmame ture l.Walensa surinko 39,3

proc. S.Timinski – 23,2proc., T.Mazovecki – 19,9proc.. Antrame ture (gruodžio 9 d.) balsavo 53 proc. rinkėjų): L.Walensa gavo 75 proc. (10,5

mln. žmonių) balsų, S.Timinski 25 proc.(3,5 mln.).

L.Walensa inauguracijos metu valdžios simbolius priėmė iš R.Kaczrovski

– ikikarinės Lenkijos Prezidento emigracijoje rankų. Tuo parodyta valdžios tęstinumo idėja.

1989 – 1991 m. Lenkijos konstitucinės reformos praktiškai įtvirtino šalies ekonominį – politinį persitvarkymą.

Vengrijos konstitucinės reformos. Jau 1988 m.. vengrų komunistams pasidarė aišku, kad daugiau kaip 20 metų. vykdoma ekonomikos reforma nebus sėkminga be esminių politinės sistemos pertvarkymų. Gegužės mėn. įvykusi

Vengrijos socialistinės darbininkų partijos (VSDP) konferencija iškėlė tikslą rengti persitvarkymo programą. Tačiau šie planai taip ir liko neįgyvendinti.

Šalyje sparčiai stiprėjo opozicinės partijos: Socialdemokratų partija,

Nepriklausoma smulkiųjų ūkininkų partija, Vengrijos demokratinis forumas

(VDF). VSDP, atsisakiusi konfrontacijos su opozicija, pradėjo dialogą siekdama taikiu būdu pertvarkyti buvusią politinę sistemą, ją demokratizuoti, ieškoti socialinės – ekonominės krizės įveikimo būdų. 1989

m. birželio mėn. prasidėjusios politinės konsultacijos leido susitarti esminiais konstitucinių reformų klausimais. 1989 m. spalio mėn. VSDP

suvažiavime įkurta nauja partija – Vengrų socialistinė partija (VSP). Dalis buvusios partijos narių nutarė išsaugoti senąją partiją ir sušaukė XIV VSDP

suvažiavimą.

Nauja politinė situacija atsispindėjo ir Konstitucijos reformose.

Vengrijos Konstitucija buvo priimta dar 1949 ir reformuota 1972 metais.

Pagrindinio įstatymo demokratizavimas prasidėjo 1989 m.sausio mėn., kai buvo įsteigtas referendumo institutas, sustiprintas Valstybės susirinkimo savarankiškumas, perduodant jo pirmininkui kai kuriuos VLR Prezidiumo įgaliojimus. Įsteigtos Konstitucinės – teisinės tarybos. Išplėstos piliečių teisės jungtis į politinius junginius. Šalia visuotinės įvesta alternatyvinė karinė tarnyba.

1989 m. balandžio mėn. į Konstituciją buvo įtraukta vyriausybės atsakomybės parlamentui procedūra. 1989 m. spalio mėn. įgyvendinta didelė

Konstitucijos reforma – priimta nauja Konstitucijos redakcija: turėjusi galioti iki naujos Konstitucijos priėmimo.

Pagrindiniai šios reformos bruožai:

politinių – visuomeninių santykių deideologizacija;

pakeistas valstybės pavadinimas (Vengrijos respublika);

sąlygų pereiti į rinkos ekonomiką sudarymas;

Prezidiumo instituto pakeitimas į prezidento instituciją;

Teismų sistemos depolitizavimas;

34. visiškai iš naujo parašytas skyrius apie piliečių teises ir pareigas (pirmiausiai akcentuojamos individo teisės ir laisvės, po to – politinės ir galiausiai – socialinės – ekonominės bei kultūrinės).

1989 m. priimtas naujas rinkimų įstatymas buvo pritaikytas realiai daugiapartinei sistemai sąlygom. 1989 m. spalio mėn. Konstitucijos redakcija atspindėjo pasiektą politinį kompromisą tarp įvairių politinių jėgų ir užfiksavo tuos visuomeninius santykius bei politinę situaciją, kurie vyravo pereinamuoju laikotarpiu iš autoritarinės sistemos į demokratinę. Pirmajame Konstitucijos skyriuje Vengrija buvo apibūdinama kaip nepriklausoma demokratinė teisinė valstybė, kurioje lygiais paritetais įgyvendinamos buržuazinės demokratinės ir demokratinio socializmo idėjos.

Šalies ekonomika įvardijama kaip rinkos, panaudojant planinės ekonomikos privalumus, pripažįstant ir vertinant privatinę ir visuomeninę nuosavybes.

Nacionaliniai turtai priklauso valstybei.

Konstitucijoje 10 skyrių skiriama valstybinių organų funkcijoms ir tarpusavio sąveikai.

Valstybės susirinkimas – aukščiausias valstybinės valdžios ir liaudies atstovavimo organas, įstatymų leidžiamoji institucija. Valstybės susirinkimas renka Prezidentą, Ministrų Tarybą, Konstitucinį Teismą,

Vengrijos nacionalinio banko pirmininką, Aukščiausiojo Teismo pirmininką,

Generalinį prokurorą.

Susirinkimas turi teisę pasiūlyti Ministrų Tarybai paleisti Tarybas (vietinius atstovaujamuosius organus), jeigu jų veiksmai prieštarauja

Konstitucijai. Dviejų trečdalių balsų dauguma Valstybės susirinkimas sprendžia karo, ypatingosios padėties ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo klausimus. Jeigu susirinkimas negali to padaryti, šių problemų sprendimo teisė priklauso Prezidentui. Tačiau pirmajame po ypatingosios (karo)

padėties atšaukimo posėdyje susirinkęs Valstybės susirinkimas svarsto

Prezidento priimtų sprendimų pagrįstumą. Ypatingosios padėties metu sprendimą dėl armijos panaudojimo ar ypatingų priemonių taikymo priima

Gynybos Taryba, kurios pirmininkas yra Prezidentas, o nariai – Valstybės susirinkimo pirmininkas, parlamentinių frakcijų lyderiai, nepartinių deputatų atstovai, Ministrų Tarybos pirmininkas, Generalinio štabo viršininkas. Gynybos Taryba turi teisę priimti atitinkamus įstatymus, tačiau negali pakeisti Konstitucijos. Tarybos aktai nustoja galios panaikinus ypatingąją padėtį. Įdomu tai, kad ankstesnėse redakcijose visų šių normų nebuvo.

Naujoje redakcijoje buvo pakeistas tam tikros valstybės Susirinkimo deputato konstitucinio statuso nuostatai. Jeigu anksčiau buvo teigiama, kad deputatai veikia savo rinkėjų ir visuomenės interesų naudai, tai dabar –

tautos interesais. .

Įstatymų leidimo iniciatyva priklauso Prezidentui, Ministrų Tarybai, bet kuriai komisijai ir bet kuriam Susirinkimo deputatui. Jeigu Prezidentas nesutinka su įstatymu ar jo dalimi, siunčia atgal su savo pastabomis. Jei

Valstybės susirinkimas priima pakartotinį įstatymą, Prezidentas privalo jį paskelbti per 5 dienas. Čia, skirtingai negu Lenkijos Konstitucijoje, balsuojant pakanka paprastos daugumos.

Prezidento konstitucinis statusas. Kaip ir Lenkijai, taip ir Vengrijai būdingas silpnas prezidento statusas. Prezidento kandidatūrą kelia ne mažiau kaip 50 Valstybės susirinkimo deputatų. . Prezidentas renkamas 4

metams. Amžiaus cenzas – 35 metai.

Prezidento kompetencija panaši kaip ir Lenkijos Respublikos

Prezidento. Jeigu Prezidentas laikinai negali eiti savo pareigų ar jo įgaliojimai baigėsi anksčiau laiko, jo pareigas eina Valstybės susirinkimo pirmininkas, kuris negali siųsti įstatymų pakartotiniam Susirinkimo svarstymui ar į Konstitucinį Teismą. Jis negali paleisti Valstybės susirinkimo.

Konstitucija specialiai apibrėžė Prezidento atsakomybės procedūrą.

Pasiūlymą patraukti Prezidentą atsakomybėn gali pateikti penktadalis visų deputatų . Sprendimas dėl šio pasiūlymo priimamas Valstybės susirinkime slaptu balsavimu dviejų trečdalių balsų dauguma. Iš deputatų tarpo renkama

12 žmonių Teisinė Taryba, kuri, nustačiusi kaltę, siūlo Susirinkimui nušalinti Prezidentą. Sprendimas priimamas dviejų trečdalių balsų dauguma.

Konstitucinis Teismas (15 narių) turi teisę atšaukti, jo nuomone, nekonstitucinius įstatymus ar aktus. Vengrijos Konstitucinio Teismo įgaliojimai iš esmės skiriasi nuo Lenkijos ir Lietuvos, kur konstitucinių teismų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.

Konstitucijos skyrius apie Tarybas (savivaldos organus) praktiškai nebuvo pakeistas. Buvo sugrąžintas deputatų įgaliojimų laikas – 4 metai.

Palyginti mažai pokyčių patyrė Konstitucijos skyriai apie teismus ir prokuratūrą. Konstitucija skelbė, kad teisėjai ir prokurorai negali būti partijų nariais.

Skyriai, liečiantys pagrindines asmens teises ir pareigas, buvo parengti naujai.. Pagrindinių konstitucinių teisių išdėstymas rodo, kad šio skyriaus sudarytojai siekė Pagrindinio įstatymo lygyje sukurti garantijas prieš tokius žmogaus teisių pažeidimus, kokie buvo būdingi autoritarinei sistemai.

1990 m. birželio mėn. Valstybės susirinkimas įvykdė vieną didelę

Konstitucinę reformą, kuri praktiškai įtvirtino rinkos ekonomikos santykius, pašalindama bet kokius buvusios sistemos reliktus. Konstitucijos dalyje “Bendrieji nuostatai” panaikintas teiginys, kad valstybėje lygiais paritetais realizuojamos tiek buržuazinės – demokratinės, tiek demokratinio socializmo vertybės. Atsisakyta teiginio, jog valstybė vadovaujasi planavimo prioritetu. Konstitucijoje aiškiai pasakyta :

“Vengrijos Respublika garantuoja nuosavybės teisę”. Naujoje redakcijoje panaikintas pareigybių, nesuderintų su deputato mandatu, sąrašas. Dabar skelbiama, kad nesuderinamumo atvejai reglamentuojami įstatymu. Valstybės susirinkimo reglamentas gali būti priimtas dviejų trečdalių balsų, o ne paprasta dauguma kaip buvo anksčiau. Prezidento kadencija padidinta iki 5 metų. Valstybės vadovas gavo teisę skirti

Nacionalinio banko pirmininką (anksčiau skyrė Valstybės susirinkimas).

Pasikeitė Prezidento atsakomybės procedūra: Teismo tarybos funkcijas perėmė

Konstitucinis Teismas, kuris, nustatęs įstatymo pažeidimą, pašalina

Prezidentą nuo pareigų. Į Konstitucinį Teismą turi būti pasiūlyta po vieną parlamentinių frakcijų atstovą.

Į Konstituciją buvo įtrauktas naujas paragrafas, reguliuojantis vyriausybės įgaliojimų nutraukimą.buvo numatyti keturi vyriausybės veiklą nutraukiantys atveja: 1) iš naujo išrinkto Valstybės susirinkimo formavimas; 2) vyriausybės vadovo ar visos vyriausybės atsistatydinimas;

3) parlamento nepasitikėjimo votumas vyriausybei ir naujo pirmininko išrinkimas; 4) vyriausybės pirmininko mirtis.

Pagal VFR pavyzdį, nauja Konstitucijos reforma numatė taip vadinamąjį konstruktyvų nepasitikėjimo votumą Vyriausybės vadovui (Vyriausybei apskritai nepasitikėjimas dabar nereiškiamas), tokio nepasitikėjimo pareiškimas turi būti lydimas naujos kandidatūros siūlymu į pirmininko postą.

Nepasitikėjimo votumas tuo pačiu reiškia naujo vyriausybės vadovo.

išrinkimą tai leidžia išvengti ilgų vyriausybės krizių, kai partijos negali apsispręsti dėl vyriausybės sudėties. Pareiškus nepasitikėjimą Vyriausybė privalo atsistatydinti.

1990 m. birželio mėn. Konstitucinė reforma pakeitė kai kuriuos valstybinių institucijų (organų) terminus :

ministrų Taryba pavadinta Vyriausybe, o Vyriausybės vadovas vadinamas

Ministru pirmininku.

1990 m. rugpjūčio mėn. Valstybės susirinkimas atliko dar vieną

Konstitucijos reformą, kuri palietė savivaldos organizavimą. Buvo panaikintas terminas “Taryba”. Vietoj jo naudojamas terminas – vietos savivaldos organai. Tad trys pagrindinės Vengrijos Respublikos

Konstitucijos reformos praktiškai pakeitė valstybės politinę santvarką ir visuomeninius santykius.

VDR: konstitucinis kelias į Vokietijos susivienijimą. Lenkijoje ir Vengrijoje jau seniai buvo pastebima administracinės – komandinės sistemos erozija, o VDR iš šalies atrodė stabili, ekonomiškai klestinti šalis. Valstybei vadovavo Vokietijos vieningoji socialistų partija (VVSP).

Pripažindamos jos vadovaujantį vaidmenį, egzistavo dar keturios satelitinės partijos: Vokietijos demokratinė valstiečių partija (VDVP), Vokietijos liberalų demokratų partija (VLDP), Vokietijos nacionalinė demokratų partija

(VNDP), Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (VKDS). Visos jos dalyvavo “išvystyto socializmo visuomenės kūrime”. Visuomeninė santvarka, pirmiausiai valstybinės organizacijos sistema, buvo reguliuojama 1968 m.

referendumo metu ir 1974 m. reformuota Konstitucija.

VDR vadovai ignoravo SSRS “perestroiką”: “jeigu kaimynui reikia remontuoti savo butą, tai nereiškia, kad ir mes turime daryti tą patį”.

1989 m. rudenį Leipcige prasidėjo masinės demonstracijos, kurios greitai išsiplėtė po visą šalį. Tuo metu nelegaliai susiformavęs Naujasis forumas (judėjimas už reformas, pasisakantis už socialinio vystymosi kelią)

– palaikomas masių, įgavo politinę galią.

VVSR vadovybės politinis bankrotas tapo akivaizdus, todėl buvo nutarta gelbėti padėtį aukojant partijos lyderį. 1989 m. spalio mėn. VVSR CK

Politinio biuro posėdyje atsistatydino Generalinis sekretorius E.honneker.

jo vietoje išrinktas E.Krenc. buvo pakeisti vadovai profsąjungose, jaunimo sąjungose ir kt. Tačiau šios priemonės nenuramino masių nepasitenkinimo.

Mitinguose (beje jie vyko tik nedarbo metu) buvo reikalaujama asmens politinių laisvių, laisvo išvažiavimo į užsienį, partinių funkcionierių privilegijų likvidavimo, visuomenės kontrolės saugumo organams ir t.t.

1989 m. lapkričio 10 d. Ministrų Taryba iki naujo įstatymo priėmimo leido piliečiams laisvai važiuoti į VFR ir Vakarų Berlyną, o tai reiškė

Berlyno sienos griuvimą. Susiformuoja nauja Vyriausybė, kurioje ministrų skaičius buvo sumažintas nuo 44 iki 28. (VVSR – 16 ministrų, 11 – keturių sąjungininkų atstovai).

1989 m. gruodžio 1 d. įvykdyti pirmieji pakeitimai Konstitucijoje, kurios nuostatai nebuvo keičiami nuo 1974 m. Konstitucijos pirmame skyriuje išbrauktas teiginys apie komunistų partijos vadovavimą. Tačiau išliko VDR

kaip socialinės valstybės apibūdinimas. 1989 m. gruodžio 8-9 dienomis įvyko

VVSP suvažiavimas, kuriame partija pasivadino Demokratinio socializmo partija (DSP) ir paskelbė nutraukianti ryšius su praeitimi. Partijos vadovybė atsiprašė vokiečių liaudies už ekonominę-politinę krizę. DSP

iniciatyva įvyko “apvaliojo stalo” posėdis, kuriame dalyvavo 14 partijų.

Buvo nutarta 1990 m. gegužės 6 d. organizuoti laisvus rinkimus, priimti naują rinkimų įstatymą ir reformuoti Konstituciją.

1990 m. pradžioje išryškėjo Vokietijos liberalų demokratų partijos

(VLDP) ir Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) pozicija – atsisakymas “socializmo” ir aiški orientacija į suartėjimą su Vakarų Vokietija. Šioms partijoms pritarė daugelis kitų opozicinių partijų ir judėjimų.

1990 m. sausio 11 d. Liaudies rūmai priėmė Įstatymą dėl VDR piliečių išvažiavimo į užsienį. 1990 m. sausio 12 d. atliktos nedidelės, bet labai svarbios pataisos Konstitucijoje: šalia nuosavybės pripažinta ir privatinė.

14 straipsnyje teigiama, jog “leidžiama kurti įmones dalyvaujant užsieniečiams, garantuojant dirbančiųjų dalyvavimą jų valdyme”. Šie pakeitimai sąlygojo galimybę valstybinės konstituciniu būdu pradėti valstybinio ekonominio sektoriaus privatizavimą.

Sausio pabaigoje VDR jau buvo 20 partijų ir 150 visuomeninių judėjimų.

Tuo tarpu sparčiai krito DSP autoritetas. 1990 m. sausio 28 d. “apvaliojo stalo” ir Vyriausybės pasitarime nutarta prieš rinkimus respublikoje suformuoti Nacionalinės atsakomybės vyriausybę, kurią turėjo sudaryti po vieną ministrą “be portfelio” nuo kiekvienos partijos. Vyriausybės nariai turėjo pristabdyti savo veiklą partijose.

1990 m. vasario 20 d. priimtos Konstitucijos pataisos sudarė juridines sąlygas surengti laisvus rinkimus daugiapartinės sistemos sąlygomis. 1990

m. kovo 6 d. į Konstituciją įtraukta dar viena pataisa, pakeitusi profsąjungų statusą (44 str.). Profsąjungos tapo nepartinėmis ir nepriklausomomis.

1990 m. kovo 18 d. rinkimus laimėjo besiorientuojantis į VFR blokas :

“Sąjunga už Vokietiją KDS sudėtyje” – 44,15 proc., socialdemokratai – 21,84

proc., DSP – 16,33 proc. Tačiau absoliučios daugumos, įgalinančios pakeisti

Konstituciją, Vokietijos susijungimo šalininkams nepavyko laimėti. Ir tik prie koalicijos prisijungus VLDP, susidarė sąlygos konstituciniu būdu siekti Vokietijos susijungimo.

1990 m. gegužės 18 d. Bonoje VDR ir VFR finansų ministrai pasirašė

Valstybinę sutartį apie valiutinės, socialinės sąjungos sudarymą. Pagal šią sutartį dalis VDR įstatymų ir aktų buvo priderinti prie VFR veikiančių įstatymų. 1990 m. birželio 17 d. Liaudies rūmai priėmė įstatymą dėl

Konstitucijos pakeitimų ir papildymų. Konstitucijos preambulėje pažymėta, kad Respublikoje 1989 m. rudenį įvyko taiki demokratinė revoliucija, o

Konstitucijos papildymai būtini Vokietijų susijungimo pereinamajam laikotarpiui.

1990 m. rugpjūčio 31 d. pasirašyta sutartis dėl VDR ir VFR susijungimo (apie 1000 teksto puslapių). Sutartyje numatyta keisti tiek VDR, tiek ir

VFR įstatymus, paliekant VDR teritorijoje galioti tik kai kuriuos teisinius aktus. Priimtas sprendimas dėl 144 deputatų kooptavimo į VFR parlamentą

(Bundestagą). Sutartis buvo ratifikuota 1990 m. rugsėjo 20 d. 1990 m.

spalio 3 d. pasibaigė VDR ir jos Konstitucijos istorija.

Čekoslovakijos konstitucinės federacijos iširimas. Po karo įsitvirtinusi komunistinė sistema pirmuosius sukrėtimus patyrė 1968 m., kai

ČKP vadovas A.Dubček pabandė suteikti “socializmui žmogiškąjį veidą”. SSRS

ir kitos socialinės šalys ginklu nuslopino “Prahos pavasarį”. Konstitucinė

ČSSR sistema atspindėjo šiuos įvykius ir su jais susijusias aplinkybes.

Veikianti ČSSR Konstitucija buvo priimta 1960 m., kai buvo paskelbta apie “socializmo” pergalę. 1968 m. įvykiai, nežiūrint demokratinių jėgų nuslopinimo, konstitucinėje srityje turėjo ir tam tikrą teigiamą reikšmę :

įkurta ČSSR federacija. Vietoje unitarinės valstybės su stipriai sumažintomis Slovakijos autonominėmis teisėmis buvo įteisinta Čekijos ir

Slovakijos Federacinė Respublika. 1968 m. Konstitucinis įstatymas reglamentavo federacinius santykius, tačiau vėlesni konstituciniai įstatymai pamažu vėl stiprino centralizmą. ČSSR Konstitucija veikė ir jungė

1960 m. Konstitucijos “likučius” bei įvairius konstitucinius įstatymus daugiau kaip 3 dešimtmečius. Respublikų konstitucijų nebuvo, nors atskirais klausimais egzistavo tam tikri respublikiniai konstituciniai įstatymai.

Esmė ta, jog ČSSR federacijos Konstitucinis įstatymas numatė priimti naują federalinę Konstituciją, o kartu su ja turėjo būti priimtos ir respublikų konstitucijos. Tačiau to nebuvo padaryta, nors 1986 m. ČKP

vadovai ir buvo pažadėję parengti naują Konstituciją.

SSRS “perestroiką” ČKP vadovai priėmė kaip stimulą kosmetinėms reformoms. Tačiau 1989 m. rudenį Prahoje prasidėjusios masinės demonstracijos pakreipė valdžios vykdomas reformas visai kita linkme. Nuo lapkričio mėn. 17 d., kai žiauriai buvo sumušti demonstruojantys studentai, protestai tapo kasdienybe.

1989 m. lapkričio 19 d. Prahoje įvyko steigiamasis opozicinio judėjimo

Piliečių forumas suvažiavimas, kuriam vadovavo žymus opozicijos veikėjas dramaturgas V.Havel. stiprėjant pasipriešinimui Vyriausybė buvo priversta pradėti dialogą su opozicija. Lapkričio 28 d. derybų metu tarp

Nacionalinio fronto CK (oficialus judėjimas, susidedantis iš ČKP ir jos satelitų bei kelių visuomeninių judėjimų) ir Piliečių forumo buvo susitarta dėl naujos Vyriausybės sudėties ir kai kurių pakeitimų Konstitucijoje.

1989 m. lapkričio 29 d. Federalinis susirinkimas (parlamentas) priėmė konstitucines pataisas. Buvo pakeistas 4 str., skelbiantis ČKP

vadovaujančia visuomenės ir valstybės jėga. 6 str. nacionalinis frontas buvo pripažintas atskiru politinių jėgų junginiu, į kurį gali įstoti įvairios partijos ir judėjimai pagal savo interesus. Tokiu būdu buvo panaikinta ne tik ČKP vadovaujantis vaidmuo, bet ir Nacionalinio fronto išskirtinė, privilegijuota padėtis. Buvo panaikintas 16 str., skelbiantis “marksistinės – lenininės” ideologijos monopolizmą.

Šalyje vyko vadovybės atnaujinimas senose visuomeninėse organizacijose ir naujų politinių junginių kūrimasis. Buvo atkurta Socialdemokratų,

Valstiečių ir kt. partijos. Gruodžio mėnesį buvo reorganizuota Vyriausybė:

į jos sudėtį įvesti kitų partijų ir nepartiniai atstovai. Tačiau ir toliau dominavo ČKP nariai. Atnaujinta Vyriausybė pasmerkė 1968 m. agresiją.

Tačiau Piliečių forumas, palaikomas visuomenės, laikė, kad šie pokyčiai per maži, neatspindintys visuomenės lūkesčių ir reikalavo platesnių reformų.

Gruodžio 6 d. vyriausybės pirmininkas atsistatydino.

“apvalusis stalas”, svarstydamas Prezidento rinkimų klausimą, nutarė, kad į šį postą turi būti išrinktas čekų tautybės nepartinis asmuo

(Vyriausybės vadovas – slovakas). 1989 m. gruodžio 29 d. Federalinis susirinkimas atviru balsavimu Prezidentu išrinko V.Havel. Federalinio susirinkimo Pirmininku išrinktas A.Dubček.

1989 m. gruodžio pabaigoje Federalinis susirinkimas priėmė dar du konstitucinius įstatymus : pakeistas Prezidento priesaikos tekstas, taip pat nustatyta, kad esant Federalinio susirinkimo ir Nacionalinės tarybos deputato vietos vakansijai, papildomi rinkimai nebus organizuojami, o deputatai patys išsirinks atstovus, pasiūlytus įvairių partijų.

1990 m. vasario 27 d. buvo atlikta keletas pataisų Konstituciniame

Čekoslovakijos federacijos įstatyme. Pakeistas 2 str., kuriame sakoma, kad deputatai kontroliuojami liaudies ir jai atsiskaito. Dabar deputatas vykdo savo pareigas, vadovaudamasis sąžine ir įsitikinimais. Buvo panaikintas ir deputato atšaukimo mechanizmas. Tokiu būdu atsisakyta imperatyvinio mandato, būdingo socialistinei konstitucinei juridinei teorijai ir pereita prie tradicinės atstovaujamosios demokratijos sampratos. Taip pat nuo 200

iki 150 sumažėjo Federalinio susirinkimo abiejų rūmų narių skaičius. Buvo nutarta, kad Čekijos nacionalinės tarybos deputatų skaičių nustatys jos pačios konstituciniai įstatymai. Tačiau analogiško įstatymo Slovakijos taryba nepriėmė ir jos sudėtį lėmė Čekoslovakijos federacijos konstitucinis įstatymas.

1990 m. balandžio mėn. po atkaklių Slovakijos respublikos protestų buvo priimtas naujas valstybės pavadinimas – Čekijos ir Slovakijos

Federacinė Respublika. Taip pat buvo priimtas konstitucinis įstatymas, padaręs esminių pokyčių Konstitucijoje : 7 str.skelbiama, jog garantuojama privatinė nuosavybė.

1990 m. pavasaris praėjo ruošiantis laisviems rinkimams į federalinį susirinkimą ir Čekijos bei Slovakijos nacionalines tarybas. Rinkimuose dalyvavo 23 partijos ir judėjimai. Į nacionalines tarybas pretendavo 43

Čekijos ir 16 Slovakijos partijų atstovai.

Birželio mėnesį įvykusius rinkimus, kaip ir buvo tikėtasi , laimėjo

Piliečių forumas. Liaudies rūmuose Piliečių forumas gavo 87, ČKP – 23,

Krikščionių demokratų partija – 20 vietų, o Tautybių rūmuose atitinkamai

Piliečių forumas – 83, ČKP – 24, KDP – 20 vietų ir t.t.

Piliečių forumo pergalė nieko nestebino. Netikėta buvo tai, kad į antrą vietą pakilo ČKP, už kurią balsavo 13,5 proc. rinkėjų. Dešinieji radikalai patyrė pralaimėjimą. Tai išimtis Vidurio Europos valstybių raidoje. 1990 m. liepos 5 d. Federalinis susirinkimas vėl Prezidentu išrinko V.Havel (284 už, 234 prieš).

Čekijos ir Slovakijos Federacinėje Respublikoje buvo sudarytas neparlamentinis seimas (to nebuvo kitose šalyse) iš tų partijų, kurios neperkopė 5 proc. rinkimų barjero. Į jo sudėtį įėjo 9 iš 14 partijų atstovai. Aukštuosiuose rūmuose kiekviena partija rezervavo po vieną mandatą, žemesniuose – pagal rinkimų rezultatus. Vėlesni konstituciniai įstatymai nagrinėjo respublikų ir federacijos santykius. Ėmė ryškėti separatizmo tendencijos Slovakijoje.

1990 m. rugpjūčio mėn. vyko trijų vyriausybių (federalinės ir abiejų respublikų) pasitarimas, dalyvaujant Prezidentui ir partijų pirmininkams.

Buvo svarstomas federacijos pertvarkymo klausimas. Nors visi dalyviai pasisakė už federacijos išsaugojimą, tačiau pripažino, kad svarbiausius klausimus turi spręsti respublikos. Respublikų vyriausybės pažadėjo per metus parengti respublikų konstitucijų projektus. Konfederacijos idėja ir

Federalinės Konstitucijos pakeitimas Valstybinėmis sutartimis buvo atmestas.

1990 m. spalio mėn. Slovakijoje paaiškėjo politinė situacija dėl valstybinės kalbos įvedimo. Slovakijos nacionalinė taryba slovakų kalbą paskelbė valstybine. Tam pasipriešino čekai ir tik asmeninis Prezidento įsikišimas nuramino aistras.

gruodžio mėn. pradžioje Federacija atsidūrė vėl ties skilimo riba:

kilo nesutarimai tarp centro ir respublikų dėl kompetencijos pasiskirstymo.

1990 m. lapkričio 24 d. įvyko rinkimai į vietos savivaldybes. Piliečių forumas gavo 31,7 proc., o ČKP – 17 proc. mandatų.

gilėjančius nesutarimus tarp Čekijos ir Slovakijos respublikų nepavyko išspręsti konstitucinių įstatymų reformomis ir 1991 m. federacija suskilo į dvi atskiras valstybes.

Taigi Vokietijos konstitucionalizmo raida suvienijo dvi valstybes, o

Čekoslovakijos konstitucinės reformos – išskyrė. Tačiau svarbu tai, kad abiem atvejais visuomeniniai – politiniai procesai vyko pagal įstatymus.

v. konstitucionalizmas LIETUVOJE

Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, konstitucionalizmo raidos pradžia remiasi atskirais LDK kunigaikščių aktais ir teisynais

(Kazimiero 1447 m. ir Aleksandro 1492 m. privilegijos), sudarančiais valstybinės teisės pagrindą. Lietuvos statutas (tiksliau trys – 1529,

1566, 1588 metų) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Trijose statuto redakcijose išdėstytos pagrindinės bajorų teisės, kurios jau anksčiau buvo iš dalies nusakytos kunigaikščių privilegijose. Statute ryškiai atsispindėjo LDK

visuomeninio ir politinio gyvenimo raida.

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija nors ir turėjo tikslą sukurti centralizuotą Lenkijos karalystę, tačiau buvo išsaugotas Lenkijos ir

Lietuvos valstybių dualistinis pobūdis. XVIII a. pab., Rusijai prisijungus

Lietuvą, praktiškai nutrūko ir valstybingumo evoliucija.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsirado galimybė atkurti

Lietuvos valstybę. Šiuo požiūriu reikšmingas 1918m. vasario 16 d. Aktas.

1918 m. lapkričio 2 d. valstybės Taryba priėmė Lietuvos valstybės

Konstitucijos pamatinius dėsnius, susidedančius iš skyrių: bendrosios dalies, valstybės Tarybos, valstybės

|IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO |

|Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. |

|vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir |

|kitų valstybių vyriausybes su pareiškimu: |

|Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos |

|atstovybė, remdamasi pripažintaja tautų apsisprendimo |

|teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu |

|rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti |

|nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą |

|Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę |

|atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę |

|su kitomis tautomis. |

|Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės|

|pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo |

|galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas |

|Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos |

|gyventojų išrinktas. |

Tarybos prezidiumo kompetencijos, Ministrų kabineto, paprotinių piliečių teisių, steigiamojo Seimo. Vykdomoji valdžia buvo pavesta valstybės Tarybos prezidiumui ir Ministrų kabinetui. Valstybės tarybos prezidiumas –

kolegialus valstybės vadovas. Visi valstybės piliečiai pripažįstami lygūs prieš įstatymus. Steigiamasis seimas renkamas visuotinai, lygiai, tiesiogiai, slaptai balsuojant.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė Lietuvos valstybės

Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Siekiant koncentruoti valdžią, buvo įsteigta prezidento institucija. Valstybės Taryba Lietuvos prezidentu išrinko A.Smetoną. prezidentas perėmė valstybės Tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai palikta teisė rinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti Konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Naujas Konstitucijos skyrius lietė valstybės kontrolę.

A.Smetona ketvirtąjį Ministrų kabinetą sudaryti pavedė M.Sleževičiui.

Šis Ministrų kabinetas išgyveno sunkiausius Lietuvai laikus: karus su bolševikais, lenkais ir bermontininkais Šiuo sunkiu valstybei laikotarpiu prasidėjo M.Sleževičiaus koalicinės vyriausybės krizė, kurios pagrindinė priežastis – politiniai nesutarimai tarp atskirų partijų.

1919 m. lapkričio 20 d. Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14-15 dienomis, balsuoti atėjo daugiau kaip 90 proc. turinčių balsavimo teisę. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta 112 atstovų 7 apygardose.

Krikščionių demokratų blokas, gavęs daugumą Seime (58 mandatus), galėjo nepriklausomai vykdyti partijos ir jos sąjungininkių politiką.

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė laikiną Lietuvos valstybės Konstituciją. Lietuva paskelbta demokratine respublika, o

Steigiamasis seimas tapo lietuvos galios reiškėju, leidžiančiu įstatymus, ratifikuojančiu sutartis, tvirtinančiu valstybės biudžetą. Vykdomoji valdžia pavesta Respublikos Prezidentui ir Ministrų kabinetui.

Konstitucijoje atsispindėjo piliečių laisvės ir teisės bei Seimo nario asmens neliečiamumas.

Vienas pagrindinių Steigiamojo seimo darbų – nuolatinės Konstitucijos parengimas. Seimo nariai šiam darbui neturėjo teorinio ir praktinio patyrimo, todėl ieškota pavyzdžių kitų valstybių konstitucijose. J.Švoba istorinėje apybraižoje “Seiminė ir prezidentinė Lietuva” rašo : “Visos partijos siekė kuo demokratiškiausios konstitucijos, kuo daugiau žmonėms laisvės ir teisės, bet dažnai pamiršdamos realios vidinės ir užsieninės sąlygos, savų kaimyninių kraštų užmačias ir pačios valstybės išlaikymo galimybes. Aštrios diskusijos vyko dėl prezidento institucijos, švietimo, bažnyčios vaidmens, tautinių mažumų teisių. 1922 m. rugpjūčio 1 d.

Steigiamasis seimas priėmė Konstituciją krikščionių demokratų bloko balsais

(59 balsavo už). Nuolatinė valstybės konstitucija baigė konstitucinio provizoriumo (laikinumo) laikotarpį. Šioje konstitucijoje faktinė valdžia buvo sutelkta tautos valią reprezentuojančiame Seime, vykdomosios valdžios funkcijas griežtai pajungus parlamentinei kontrolei. Tokios parlamentinės demokratijos formulės varianto šaltiniu buvo “seimokratinis konstitucinis (prancūziškasis) parlamentarizmas”. Turimas omenyje Didžiosios prancūzų revoliucijos metais sukurtas Konventas, sutelkęs aukščiausią kolektyvinę įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas. Tokį Seimo vaidmens akcentavimą ir valdžios organų kūrimą M.Romeris dar vadina racionalizmu. Pagrindinis šios sistemos bruožas – parlamento hegemonija ir vyriausybės subordinacija parlamentui.

Tačiau Lietuvos Konstitucija mažiau racionalinė už Estijos ir Lenkijos pagrindinius įstatymus : išliko Prezidento institucija bei tam tikra

Ministrų kabineto kompetencija. 61 Konstitucijos paragrafas teigia:

Ministrų kabinetas vykdo Respublikos konstituciją,veda Respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamumą ir vidaus tvarką”.

konstitucija suteikė ypač plačias teises bažnyčiai : įtvirtinimo privalomą religijos mokymą mokyklose, suteikė bažnyčiai monopolinę teisę registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus, religinės organizacijos gavo teisę steigti mokyklas, auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Palyginus plačiai išdėstytos piliečių teisės ir pareigos : piliečio asmuo neliečiamas, pilietybė suteikiama išgyvenus dešimt metų, piliečiai lygūs prieš įstatymus, suteikta peticijos teisė ir t.t.

Konstitucijos rengimas išryškino esminius nesutarimus tarp krikščionių demokratų ir kairiųjų partijų: socialdemokratai buvo nusistatę prieš prezidento instituciją. Iškilo prieštaravimų svarstant švietimo, bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, civilinės metrikacijos ir kitus klausimus. Tačiau

Konstitucijos turinį nulėmė krikščionių demokratų bloko turima Seime dauguma. Toks problemos sprendimo būdas, kai Seimo dauguma neatsižvelgė į opozicijos reikalavimus, nepašalino prieštaravimų, o tik pagilino juos.

Po 1926 m. gruodžio perversmo susidarė nauja politinė situacija.

Karinė valdžia pakvietė Lietuvos tautininkų sąjungos vadovą A.Smetoną valstybės vadovo pareigoms. Respublikos prezidentu, pažeidus Konstitucijos

41 paragrafą (Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine balsų dauguma), išrinktas A.Smetona. Iš 40 balsavime dalyvavusių Seimo narių už pateiktą kandidatūrą balsavo 38 Seimo nariai. Seimas trukdė pilnai įsitvirtinti valdžioje tautininkams, todėl 1927 m. balandžio 12 d., remiantis Konstitucijos 52 paragrafu, buvo paleistas. Lietuvoje pasibaigė parlamentinės respublikos laikotarpis ir šalyje pamažu įsitvirtino autoritarinis režimas : krašte nebuvo unifikuotas ir monopolizuotas visuomenės dvasinis gyvenimas, valstybė nereguliavo ekonomikos, nebuvo genocido, nebuvo sukurtos smogikų organizacijos, LTS netapo masine (14600

narių).

Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15

d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.

Autoritarinį režimą Lietuva konstituciškai įtvirtino viena iš pirmųjų

(Portugalija – 1933 m., Austrija – 1934 m., Lenkija – 1935 m., Estija –

1937 m., nacionalistinis režimas Vokietijoje įtvirtintas 1933 m.). taigi,

Lietuvos konstitucionalizmas vienas iš pirmųjų Europoje pasuko į autoritarizmą, bet griežto autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr.

K.Račkauskas 1928 m. Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė, kad ji, įvesdama keletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos tekstą.

Naujoji Konstitucija nustatė Seimo penkerių metų kadenciją. 28 str.

skelbė, kad “Išėjus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas arba jį paleidus, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius.

Naujojo Seimo rinkimų dieną skelbia Prezidentas”.

Ypatingus tautos atstovus rinko valsčių, miestų ir apskričių tarybos nariai. Prezidentas skyrė ir atleido ministrą pirmininką, ministrus, valstybės kontrolierius. Jis atstovavo respublikai, ratifikavo sutartis, skelbė įstatymus, skyrė karininkus ir valdininkus.

54 str. buvo skirtas naujos institucijos – Valstybės tarybos patariamojo organo administracinės teisės klausimais įsteigimo pagrindimui.

Lietuvių tauta tapo esminiu valstybės pagrindu. 106 skyrius skelbė: “Ši

Konstitucija veikia nuo jos paskyrimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimt, tautos atsiklausimo keliu”. taigi ši Konstitucija iš esmės buvo laikina.

Lietuvoje susiformavo autoritarinio prezidentinio valdymo sistema.

1938 m. gegužės 12 d. Respublikos Prezidentas paskelbė Valstybės Tarybos parengtą, Seimo apsvarstytą naują Konstituciją. 1938 m. Konstitucija skiriasi nuo 1922 m. socialine ir politine filosofija, institucijų kompetencija, redakcija. 1938 m. Konstitucijoje aiškiai pabrėžiamas lietuvių tautos primatas. Etninė lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės kūrėja. 1928 m. Konstitucijoje užfiksuota, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė, ko nėra 1922 m. pagrindiniame įstatyme. Pagal 1938 m. Konstituciją visa valdžia priklausė prezidentui: užtikrinamas valstybės organų pavaldumas, o jis nepavaldus niekam, niekam neatsakingas ir niekieno neatšaukiamas. Valstybės prezidentas prisiekia.

1922 m. ir 1928 m. konstitucijų pirmieji straipsniai teigia, kad

“Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“, o 1938 m. –

“Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė”. K.Račkauskas veikale

“Lietuvos konstitucinės teisės klausimai” rašo: “Lietuvos konstitucinė teisė, kurią randame 1922 m. Konstitucijoje, žymia dalimi atspindėjo

Vakaruose tuo metu vyravusias liberalizmo, individualizmo pažiūras. 1938 m.

Konstitucijoje tos pačios sąvokos jau buvo suprantamos pagal autoritarizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politines ir socialines teorijas. Sustiprinti valstybinės valdžios autoritetą buvo vienas svarbiausių 1938 m. Konstitucijos tikslų. 1922 m. Konstitucijos autoriai autoriteto klausimą sprendė teoriškai, nedaug kreipdami dėmesio į 1918 –

1922 metų Lietuvos sąlygas. 1938 m. Konstitucija pirmiausia stengėsi iškelti ir sustiprinti autoritetą ne tik valstybės, bet ir kituose bendruomenės junginiuose. Tam pasiekti buvo stengiamasi valstybės santvarkoje autoritetą paremti tvirtais pagrindais, patikint aukščiausio autoriteto vykdymą vienam asmeniui – prezidentui ir įgaliojant piliečius, kad būtų ištikimi tai valstybei ir jai padėtų”.

1938 m. Konstitucijos pakeitimą galėjo siūlyti Ministrų Taryba arba bent pusė Seimo narių, o pakeitimo projektą priimti trijų penktadalių Seimo narių dauguma. Prezidentas galėjo patvirtinti Seimo priimtą Konstitucijos pakeitimo projektą arba paleisti Seimą. Naujas Seimas galėjo priimti nepataisytą projektą trijų penktadalių deputatų dauguma ir tokiu atveju

Prezidentas privalėjo paskelbti Konstituciją.

1940 m. Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, prasidėjo sovietizacijos procesas. A.Smetona, pasitraukęs į užsienį, išvengė Latvijos ir Estijos prezidentų likimo – tremties į SSRS gilumą. 1940 m. birželio 16 d.

vyriausybė nutarė, kad A.Smetoną reikia laikyti atsistatydinusiu. “Jo išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš

Respublikos Prezidento pareigų. respublikos Prezidento pareigas, einant

Lietuvos Konstitucijos 72 str., eina Ministro Pirmininko pareigas einąs

Antanas Merkys”.

Okupavus Lietuvą, sovietizacijai pagrįsti ir spartinti, liepos 5 d.

buvo paskelbti Seimo rinkimai, o liepos 21 d. susirinko Seimas.

Pasyviąja rinkimų teise galėjo pasinaudoti tik kompartijos priežiūroje veikiančių visuomeninių organizacijų patikėtiniai. Kandidatų siūlymas buvo pavestas liaudies susirinkimams, o juose buvo keliami iš anksto parinkti kandidatai. Suvereniu valstybės vadovu tapo Seimas peržengus formalaus konstitucingumo ribas. Viena pagrindinių Darbo Sąjungos rinkimų tezių buvo sąjunga tarp Lietuvos ir sovietų Sąjungos. 1940 m. liepos 21 d. Seimas priėmė dvi pagrindines deklaracijas – viena jų skelbė Lietuvą socialistine tarybų respublika, kita – priimti į SSRS sudėtį. Liepos 21-23 d. – teisinio

Lietuvos valstybingumo panaikinimo laikotarpis.

1940 m. rugpjūčio 24 d. Seimas priėmė Lietuvos SSR Konstituciją.

Priimta LSSR Konstitucija rėmėsi 1936 m. “Stalino konstitucijos”

pamatiniais teiginiais ir skyrėsi neesminėmis detalėmis (skirtingas administracinės padalijimas, kalba, greta socialistinės ūkio sistemos LSSR

yra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių gamintojų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės įstatymo numatytuose ribose). Tačiau greitai įvairiais įstatymais varžomas privatus ūkis praktiškai nunyko.

1951 m. gruodžio 26 d. LSSR AT konstatavo, kad “visose liaudies ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas”. Lietuvos SSR kompetencijai liko tai, kas buvo neįrašyta į atributyvinę (tiksliai nustatytą) centro kompetenciją. Ši konstitucija galėjo būti keičiama tik LSSR Aukščiausios

Tarybos balsų dauguma.

1977 m. buvo priimta SSRS Konstitucija, todėl kitais metais balandžio

20 d. LSSR AT neeilinėje sesijoje liaudies vardu buvo paskelbta nauja

Konstitucija. Tai vadinamoji “brandaus socializmo konstitucija”, kuri įtvirtino vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį (žr. intarpą).. Šeštasis

Konstitucijos straipsnis skelbė:

|IŠTRAUKA IŠ 1977 m. LSSR KONSTITUCIJOS |

|6 straipsnis. |

|Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, |

|jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių |

|organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų |

|partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja |

|liaudžiai. |

|Apsiginklavusi marksizmo – leninizmo mokymu, Komunistų |

|partija numato generalinę vystymosi perspektyvą, TSRS |

|vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai |

|kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikiant |

|planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už |

|komunizmo pergalę. |

1985 m. M.Gorbačiov pradėta pertvarkos politika, skirta ankstesniam politiniam režimui demokratizuoti, neišlaikė bandymų. 1988 – 1989 m. SSRS

Konstitucijos pakeitimai buvo pavėluoti. Baltijos respublikų, Moldavijos,

Gruzijos pozicija buvo priešinga Sąjungos aukščiausiųjų organų nuostatoms.

Jos principingai reikalavo naujo valstybinių santykių reguliavimo mechanizmo.

Baltijos kraštuose susiformavo opozicinės organizacijos: Lietuvoje –

1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, o spalio 22 – 24 d. sušauktas jo suvažiavimas, Latvijoje ir Estijoje buvo įsteigti Liaudies frontai.

1989 m. vasario mėn. paskelbtame LSSR Konstitucijos projekte bandoma gelbėti LKP, priskiriant jai visuomenės politinio avangardo vaidmenį. LKP

XX suvažiavime nutraukus ryšius su TSKP ir panaikinus Konstitucijos straipsnius apie avangardinį partijos vaidmenį buvo sulygintos respublikos partijų ir visuomeninių organizacijų dalyvavimo politiniame procese galimybės.

1990 m. vasario mėn. rinkimuose įtikinančiai nugalėjo Sąjūdžio remti kandidatai, nes tik 18 žmonių įėjo į AT ne pagal jo remtą platformą. Naujos sudėties Aukščiausioji Taryba pirmuosius 8 dokumentus priėmė kaip LSSR AT, vienuoliktu pakeitė valstybės pavadinimą ir herbą, 12 – uoju atkūrė

Lietuvos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę.

Lietuvos Respublikos AT 1990m. kovo 11d. Aktas “Dėl Lietuvos

Nepriklausomos Valstybės atstatymo” panaikino sovietinių konstitucijų ir įstatymų galiojimą.

Lietuvos AT atkūrė 1938 m. Konstituciją ir ją pakeitė Laikinuoju pagrindiniu įstatymu. Konstitucijos atkūrimu konstatavo, kad jos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą valstybę. Šis žingsnis turėjo svarbią juridinę reikšmę : tai rodo demokratinių pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų poziciją atkurti santykius su nepriklausoma LR, pripažinti pasirašytų tarptautinių sutarčių galiojimą, jų pratęsimą, ambasadų grąžinimą ir t.t. 1991 m.

pabaigoje buvo sudaryta 14 AT deputatų komisija Lietuvos Konstitucijos projektui parengti. 1992 m. balandžio 21 d. AT nutarė paskelbti visuomenei svarstyti parengtą LR Konstitucijos projektą. Derinimo komisija, vadovaudamasi Konstitucijos rengimo parlamentinės komisijos ir alternatyvių santaros “Už demokratinę Lietuvą” projektais, spalio mėn. sutvarkė tekstą ir pateikė AT deputatams aprobuoti.

Taigi buvo užbaigtas dvejus su puse metų trukęs Konstitucijos principų nustatymas ir daugiau kaip metus vykęs teksto formulavimas. Per tą laiką buvo parengta keliolika projektų, tarp jų LDDP, LLS, LSDP, Teisininkų draugijos, amerikiečių teisininkų ir t.t.

|IŠTRAUKA IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS AT 1990 m. KOVO 11 d. |

|AKTO “DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO” |

|………Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba |

|reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, |

|kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos |

|panaikintas Lietuvos suverenių galių vykdymas, ir nuo |

|šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. |

|Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės |

|aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo |

|rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės |

|valstybės niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra|

|Lietuvos Valstybinės konstitucijos pamatas. |

|Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, |

|joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucijos. |

|Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai |

|pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta|

|sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų |

|Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo |

|Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, |

|piliečio ir tautinių bendrijų teises. |

|Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suverenių|

|galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą |

|valstybės suverenitetą. |

|LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS (1992M.) PREAMBULĖ |

|LIETUVIŲ TAUTA |

|prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, |

|jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir |

|Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, |

|šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir |

|nepriklausomybę, |

|išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir |

|papročius, |

|įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai |

|gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – |

|nepriklausomoje L i e t u v o s valstybėje, |

|puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, |

|siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės |

|visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos |

|valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią |

|KONSTITUCIJĄ |

1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarė

Derinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmė konstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56, 76 proc. visų šalies rinkėjų.

Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu priimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.” Šis liaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę reikšmę, nes išreiškė tautos valią. LR Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika straipsnių, baigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir įstatymai. 13

Konstitucijos straipsnių buvo galima pakeisti Seimo 3/5 balsų dauguma (iki

1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus straipsnius du kartus su trijų mėnesių pertrauka reikalinga 2/3 dauguma ar net referendumas. Viena aišku, kad Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras, kai kuriuos straipsnius teks keisti. Priėmus Konstituciją, buvo užbaigtas valdžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas, įsteigtas

Konstitucinis Teismas, veikė Valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenės vadas, Vyriausybės atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolierių institucija.

VI. KONSTITUCINĖ KONTROLĖ

Konstitucinė priežiūra –juridinė procedūra, kontroliuojanti, ar valdžios organų ir pavienių asmenų skelbiami teisiniai aktai atitinka pagrindinį valstybės įstatymą. Konstitucinės priežiūros institutas atspindi praktiškai visuomet egzistuojančią problemą – žemesniųjų ir aukščiausiųjų valdžios organų teisės aktų ir leidžiamų įstatymų atitikimą Privačių asmenų teisiniai aktai (sutartys, testamentai) taip pat gali būti konstitucinės priežiūros objektai, jeigu jų turinys prieštarauja pagrindinio įstatymo principams; pavyzdžiui, pažeidžia asmens laisves, religinius įsitikinimus ir pan.

Konstitucinės priežiūros institutas pradėjo formuotis XVII a.

pradžioje Anglijoje, kur Slaptoji taryba nustatydavo ar kolonijų įstatymai neprieštarauja Anglijos parlamento leidžiamiems aktams. Taip atsirado procedūra, nustatanti ir įvertinanti vienų aktų atitikimą kitiems. Vienas pirmųjų tokių teisinių aktų įvertinimo pavyzdžių yra 1612 m. teisėjo Edvard

Cock verdiktas, kuriame aktai, prieštaraujantys Parlamento nutarimams, skelbiami negaliojančiais. Taigi konstitucinės priežiūros instituto formavimasis kilo iš teismų priimtų sprendimų.

Konstitucinės priežiūros instituto raida, kaip ir konstitucionalizmo apskritai tiesiogiai priklausė nuo istorinių atskirų valstybių sąlygų.

XIX a. teismų įgyvendinama įstatymų kontrolė iš esmės buvo fiksuojama

Lotynų Amerikos konstitucijose (Brazilijos 1891 m.; Nikaragva 1893 m.;

Honduras 1894 m.; Urugvajus 1917 m.). tokia sistema rėmėsi JAV

Aukščiausiojo Teismo, turinčio konstitucionalizmo priežiūros teisę, praktika.

Europoje konstitucinės priežiūros institutas XIX a. nebuvo plačiai paplitęs. Tai galima paaiškinti dviem aplinkybėm. Pirma, daugelyje šalių egzistavo monarchinės valdymo formos, kurios dėl savo prigimties nenumatė teisinių aktų kontrolės. Antra, tuo metu dominavusi Rousseau teorija apie liaudies suverenitetą aiškino, kad atstovaujamųjų organų priimtas įstatymas iš principo negali būti neteisingas.

Nors pagrindinių įstatymų norminiuose aktuose ir nebuvo užfiksuotas konstitucinės priežiūros institutas, tačiau praktikoje teismai vykdė jo funkcijas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje jau pastebimas ryškesnis konstitucinės priežiūros instituto plitimas. Kai kuriose šalyse ši institucija buvo užfiksuota konstitucijose, pradėta kurti specialūs kontrolės organai. Pavyzdžiui, Airijoje (1922 m. Konstitucijos 65 str.),

Rumunijoje (1923 m. 103 str.) įvedama panaši į JAV konstitucinės priežiūros sistema. Airijoje konstitucinę priežiūrą vykdė Aukščiausiasis Teismas, o

Rumunijoje – Kasacinis teismas. Austrijoje ir Čekoslovakijoje buvo įsteigti specialūs konstitucinės justicijos organas į kuriuos, beje, galėjo kreiptis tik valdžios institucijos.

Labiausiai išsiskiriantis iš kitų buvo Ispanijos Respublikos (1931 m.)

Konstitucinis Teismas. Jo kompetencija buvo gana plati, kreiptis į jį galėjo ne tik valdžios organai, bet ir atskiri kolektyvai ar asmenys.

Ispanijos Konstitucinio Teismo funkcijos: a) įstatymų ir Konstitucijos atitikimo nagrinėjimas; b) asmeninių laisvių pažeidimo tyrimas; c) ginčų dėl įstatymų viršenybės tarp valstybės ir autonominių kraštų sprendimas; d)

teisinės aukščiausios valdžios organų vadovų atsakomybės tyrimas ir t.t.

JAV ir Lotynų Amerikoje egzistavo tradicinė (amerikietiškoji)

kontrolės forma, kurią įgyvendino paprastieji teismai, o Europoje susiformavo Konstitucinių teismų vykdoma priežiūros forma.

Po Antrojo pasaulinio karo konstitucinės priežiūros institucijos plitimui būdingos dvi tendencijos: pirma – beveik visose Europos konstitucijose įtvirtinta tokia priežiūra; antra – pastebima Konstitucinių teismų įgaliojimų plitimo tendencija: teisė nustatyti politi-nių partijų veiklos teisėtumą; ginčų tarp aukščiausių valdžios organų sprendimai;

nesutarimų tarp federacijos ir federacijos subjektų reguliavimas ir t.t.

Konstitucinės priežiūros institutas įtvirtinamas Vokietijos (1949 m.

93-94 str.); Italijos (1947 m. 134-137 str.), Prancūzijos (1946 m. 91-93

str.) pagrindiniuose įstatymuose.

Europos valstybėse konstitucinės priežiūros sistema po tam tikrų reformų 7-8 dešimtmečiuose įgavo daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, 1969 m.

Vokietijoje buvo išplėstas subjektų, galinčių kreiptis į Konstitucinį

Teismą, ratas (93-94 str. pataisos). 1970 m. reformuota Konstitucinio

Teismo teisėjų skyrimo sistema : teisėjai skiriami 12 metų ir nei vienas negali būti perrinktas. Prancūzijoje 1974 m. konstitucijos reforma suteikė teisę kreiptis į Konstitucinę tarybą ne mažiau kaip 60 asmenų deputatų ar senatorių grupėms.

Šios reformos labai suaktyvino Konstitucinių teismų darbą. Pavyzdžiui,

Italijos Konstitucinis Teismas nuo 1956 m. 600 kartų anuliavo įvairius teisinius aktus, kaip neatitinkančius Konstitucijos. VFR Konstitucinis

Teismas iki 1983 m. išnagrinėjo 4500 bylų.

Teisės aktų, įstatymų ir Konstitucijos atitikimo techninė procedūra atliekama priešpastatant tiriamų dokumentų ir Konstitucijos tekstus. Tačiau šis procesas gali būti realizuojamas įvairiais metodais. Įstatymas gali būti pripažintas nekonstituciniu, jeigu:

1) jo paskelbimo tvarka neatitinka Konstitucijoje užfiksuoto reglamento;

2) dokumento turinys prieštarauja pagrindiniam įstatymui.

Abiem atvejais juridinėm priemonėm pasiekiamas tas pats tikslas –

įstatymas paskelbiamas negaliojančiu.

Gana pastovios ir sunkokai keičiamos konstitucijos įteisina tik bendruosius valstybinės sistemos bruožus, nedetalizuodamos atskirų įstatymų turinio ir jų paskirties. Tuo tarpu parlamentai, vadovaudamiesi laikmečio aktualijomis ir ypač juos išrinkusių politinių grupuočių interesais, dažnai priima prieštaringus aktus, kurių atitikimas pagrindiniam įstatymui gali būti interpretuojamas labai skirtingai. Valdančios partijos interesai daro įtaką konstitucinės priežiūros instituto veiklai.

Konstitucinės priežiūros formos. Įvairių šalių konstitucinės priežiūros institutų veikla skiriasi pagal priežiūros taikymo laiką, sprendimų juridinius rezultatus, priežiūros formą.

Konstitucinė priežiūros forma pagal kontrolės taikymo laiką yra išankstinė (preventyvi) ir vėlesnė. Preventyvi priežiūra vykdoma iki įstatymui įsigaliojant. Tai ypatinga įstatymų leidimo proceso stadija :

konstitucinės priežiūros institutas sprendžia apie įstatymų ir

Konstitucijos atitikimą iki jo priėmimo. Tokiu atveju nekonstitucinis įstatymas neįsigalioja. Ši priežiūros forma vyrauja Prancūzijoje. Vėlesnė priežiūra vykdoma įstatymui įsigaliojus. Pripažinus tokį įstatymą neatitinkančiu konstitucijos, jis formaliai netenka juridinės galios – JAV

, italijoje, Vokietijoje. JAV toks įstatymas faktiškai netenka galios, nes teismai negali jo panaudoti.

Pagal juridinius rezultatus konstitucinės priežiūros forma gali būti konsultatyvinė ir sprendžiamoji. Konsultatyvinė priežiūros forma vykdoma kuomet priežiūros institutų paskelbti sprendimai yra daugiau moralinio pobūdžio, tačiau neprivalomi įstatymų leidėjams. Tokia praktika taikoma

Belgijoje, Prancūzijoje. Sprendžiamoji konstitucinės priežiūros forma – kai priimtas sprendimas dėl įstatymo ir Konstitucijos neatitikimo tampa privalomas jį išleidusiems organams.

Konstitucinė priežiūra pagal formą gali būti abstrakti ir konkreti (individuali).

Abstrakti priežiūros forma – kai įstatymo ir Konstitucijos neatitikimas nagrinėjimas nesiejant su jokiu konkrečiu atveju. Priimtas sprendimas arba patvirtina įstatymo teisėtumą, arba jį panaikina. Ši priežiūros forma gali būti ir išankstinė, ir vėlesnė.

Konkreti priežiūros forma, skirtingai nuo abstrakčios, nepanaikina ginčytino akto, bet jį ‘įšaldo” – akto veikimas sustabdomas nagrinėjimo konkretaus atvejo atžvilgiu. Tačiau realiai, nors oficialiai ir nepanaikintas, įstatymas ar aktas daugiau netaikomas.

Konstitucinės priežiūros organai. Konstitucinės priežiūros funkcijos demokratinėse šalyse paprastai priklauso teismo institucijoms. Vienose šalyse (JAV, Šveicarija, Japonija, daugelis Lotynų Amerikos šalių) šias funkcijas atlieka bendri teismai, t.y. patys teismai, kurie nagrinėja baudžiamuosius ir pilietinius reikalus. Galutinį sprendimą dėl kilusio ginčo priima Aukščiausiasis Teismas.

Kitose šalyse (daugiausiai Europoje) konstitucinės priežiūros funkcijas atlieka tam tikslui sukurti specialūs organai – Konstituciniai teismai (Vokietija, Italija, Ispanija) arba Konstitucinė Taryba

(Prancūzija, Belgija).

Kai kuriose šalyse konstitucinė priežiūra vykdoma tiek teismų, tiek ir specialaus organo (Graikijos 1975 m. Konstitucija).

Pastaruoju metu musulmoniškose valstybėse egzistuoja panaši į konstitucinę priežiūrą procedūra – tikrinimas ar įstatymai atitinka islamo principus (Irano 1979 m. Konstitucija). Irane įsteigta stebėtojų taryba, kurios tikslas sekti ar deputatai nepriima islamui prieštaraujančių įstatymų. Tarybą sudaro 6 teologijos daktarai ir 6 teisininkai. Taryba apjungia religinę ir konstitucinę priežiūrą.

Tačiau visais atvejais konstitucinė priežiūra vykdoma organų, neįeinančių nei į parlamentus, nei į vyriausybes.

Svarbi yra konstitucinės priežiūros organų sudėties formavimo sistema.

Tradicinis (asmeniškasis) konstitucinės priežiūros modelis numato teisėjų skyrimą iki gyvos galvos.

Europietiškojo modelio atveju – konstitucinių teismų narių skyrimą, kadenciją ir keitimo procedūras nubrėžia konstitucinė teisė.

Įvairiose valstybėse konstitucinių teismų teisėjų skyrimo procedūra skirtinga.

Italijoje 15 narių konstitucinį teismą sudaro : trečdalis prezidento skirtų žmonių, trečdalis – parlamento ir tiek pat – aukščiausios justicinės administracijos. Teismo atstovams keliami aukšti reikalavimai – jie renkami iš teisėjų tarpo; universitetų teisės daktarų, ne mažiau kaip 20 m. stažą turinčių advokatų.

Prancūzijoje 3 Konstitucinės tarybos narius siūlo prezidentas, dar po

3 – parlamento rūmų pirmininkai. Beje, nei Konstitucijoje, nei kituose dokumentuose neužfiksuoti jokie reikalavimai teisėjams. Pastarąjį dešimtmetį tapo tradicija, kad į Tarybą įeitų trys profesoriai.

Labai svarbūs yra subjektų, turinčių teisę kreiptis į konstitucinės priežiūros instituciją, klausimas.

Valstybėse su tradicine konstitucinės priežiūros sistema kreiptis į šiuos organus turi teisę visi asmenys, kurie tokią teisę turi įprastinių teismų atžvilgiu.

Europietiškojo konstitucinės priežiūros modelio subjektų kreipimasis yra labiau komplikuotas.

Kai kuriais atvejais priežiūros organai gali nagrinėti įstatymų atitikimą savo iniciatyva (Austrijos 1920 m. Konstitucijos 140 str.).

Prancūzijoje, pavyzdžiui, teisinis aktas privalomai turi būti pateiktas nagrinėti konstitucinei tarybai (1958 m. Konstitucija, 5 sk., 46 str.).

beveik visose europietiškojo modelio valstybėse kreipimosi teisę turi vykdomosios valdžios organai ir pirmiausiai vyriausybė.

Teisę apskųsti teisinį aktą turi ir parlamentų atstovų grupės:

trečdalis Austrijos Nacionalinės tarybos narių (1 paragrafas, 140 str.); 50

deputatų arba 50 senatorių Ispanijoje (165 str.); 60 deputatų arba 60

senatorių Prancūzijoje. Apskundimo teisę turi ir teismai.

Kartais teisė kreiptis suteikiama ir kitiems atsakingiems asmenims:

prokurorams, advokatams ir pan.

Kuo platesnis subjektų, galinčių kreiptis į konstitucinius teismus ratas, tuo šie organai laikomi demokratiškesniais.

Konstitucinės priežiūros institutų funkcijos yra įvairialypės ir turi tendenciją plėstis. Šias funkcijas galima suskirstyti į įstatymų priežiūrą ir kitas priežiūros prievoles. Įstatymų ir Konstitucijos atitikimo konstitucijai priežiūra – svarbiausia šių institutų funkcija, prie kurios galima priskirti ir asmens laisvių bei teisių laikymosi priežiūrą.

Kai kuriose šalyse konstituciniai teismai dažnai atlieka ir kitas funkcijas, tiesiogiai nesusijusias su konstitucine priežiūra: stebi, kaip organizuojami referendumai (Prancūzija), nagrinėja kylančius tarp centrinės ir vietinės valdžios konfliktus (Italija, Ispanija), analizuoja pareikštus parlamento kaltinimus respublikos prezidentui (Vokietija, Italija), skelbia antikonstitucinės tam tikras partijas (Vokietija) ir pan.

Lietuvos Konstitucinis teismas. konstitucinės priežiūros instituto idėja buvo plačiai diskutuojama jau prieškario Lietuvoje. Vienas žymiausių mūsų teisės teoretikų M.Römeris parašė šia tema fundamentalų darbą

“Konstitucinė ir teismo teisė pasieniuose”, kurį 1931 m. išleido Vytauto

Didžiojo universiteto Teisės fakultetas. Apie jo būtinumą ateities Lietuvai po karo įvairiuose renginiuose daug kalbėjo lietuvių emigracija, VLIK’as.

Šiandien Lietuvos Respublikos konstitucinės priežiūros funkcijas atlieka Konstitucinis Teismas, kuris galutinai buvo sudarytas 1993 metais.

Įstatymas įsigaliojo 1993 m. vasario 3 d. Po tris kandidatus į

Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia

Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

Pirmaisiais LR Konstitucinio Teismo teisėjais patvirtinti:

T.Staugaitienė, S.Stačiokas, J.Žilys, S.Šedbaras, V.Povilonis, A.Gailiūnas,

Z.Levickas, K.Lapinskas ir P.V. Rasimavičius.

Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas

Respublikos Prezidento teikimu. Pirmuoju Konstitucinio Teismo pirmininku išrinktas J.Žilys.

Visi teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepavaldūs ir nepriklausomi:

jiems negali daryti įtakos valstybės institucijos, asmenys ar organizacijos. Teisėjai vadovaujasi tik šalies Konstitucija. Jiems taikomi darbo ir pilietinės veiklos apribojimai. Konstitucinio Teismo kompetencijai priskiriama: 1) kontroliuoti, ar įstatymai ir poįstatyminiai aktai, tarptautinės sutartys ir kitokie dokumentai atitinka Respublikos

Konstituciją; 2) Seimo ir Vyriausybės kompetencijos atribojimo klausimai;

3) piliečių konstitucinių teisių bei savivaldybių sprendimų teisėtumo patikrinimas, ginčų tarp aukščiausiosios ir vietinės valdžios sprendimas.

Pirmosiose nagrinėtose bylose Konstitucinis Teismas dukart pripažino seimo priimtus įstatymus, atitinkančius Konstituciją, vienąkart “Dėl

Vilniaus miesto savivaldybės paleidimo” – prieštaraujantį jai. Bylos “Dėl

Seimo statuto straipsnio, reglamentuojančio parlamento darbo oficialios ataskaitos skelbimą spaudoje” nereikėjo nagrinėti, nes Seimas pakeitė ankstesnį savo sprendimą. Bylos “Dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų ir papildymų atitikimo Konstitucijai” sprendimas: pataisos ir papildymas neprieštarauja Konstitucijai.

1997 m. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl Nacionalinės RTV

Pirmininko A.Kvietkausko pašalinimo iš užimamų pareigų, pripažino, kad toks nutarimas prieštarauja Konstitucijai. 1997 m. pabaigoje Vyriausybės paklausimu Konstitucinis Teismas išaiškino konstitucinius Prezidento įgaliojimus formuojant vyriausybę.

Lietuvos Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai Seimo, Prezidento, Vyriausybės priimti įstatymai ir potvarkiai. Jis teikia išvadas apie rinkimų įstatymo pažeidimus per Prezidento ar Seimo rinkimus.

Be to, Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam eiti savo pareigas; ar Lietuvos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai neprieštarauja

Konstitucijai.

Lietuvos Valstybėje teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turi

Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai. Dėl

Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams turi teisę kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai.

Respublikos piliečiai patys negali kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jie dėl savo konkrečių problemų į šį KT gali patekti per Aukščiausiąjį Teismą arba Apylinkės apeliacinį teismą. Nagrinėdami bylas šie teismai savo nutartimi gali sustabdyti bylos eigą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydami įvertinti, ar šioje byloje taikomas konkretus įstatymas,

Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.

Įstatymų konstitucingumo kontrolė yra aiškiai demokratinis institutas, suteikiantis galimybę panaikinti arba nors laikinai sustabdyti priimtą parlamento ar Vyriausybės antikonstitucinį įstatymą. Taip yra didinamas pačios konstitucijos autoritetas ir jos vaidmuo valstybės gyvenime.