I. KONSTITUCINIAI VALDŽIOS RĖMAI
1. Konstitucionalizmo bruožai ir konstitucijų politinė reikšmė
Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindiniųnorminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausiągalią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,įtvirtina politikos pagrindus. Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš dušimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialiniussantykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš dutūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikiniųkonstitucijų pirmtakai. Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriausišleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, novellalconstitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijoslaikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisėsnormas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijųvaldininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais),dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismųsprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arbabesiginčijančioms pusėms). Viduramžių Vakarų Europos teisiniai aktai atspindėjo to meto politinį,socialinį – ekonominį gyvenimą ir visuomenės teisinės sąmonės lygį. Pagrindinės senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisėspožymis buvo nelygios, nevienodosgyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitaisocialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas. Esminį poveikį konstitucionalizmo raidai padarė XVII-XVIII a.politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje,istorinėje literatūroje dar vadinami revoliucijomis. Revoliucijųlaikotarpiu ir tuojau pat po jų greta einamųjų, paprastų įstatymų pasirodėir išskirtinių rūšių įstatymai – konstitucijos. Konstituciniams aktams, teisiškai įtvirtinantiems valstybės valdžiosorganizaciją ir įgyvendinimo būdus, yra pripažįstama pagrindinio valstybėsįstatymo reikšmė, didžiausias teisinis autoritetas. Konstitucijų(lot.constitutio- nustatymas) pasirodymas buvo grindžiamas plačiaikonstitucinėje teisėje paplitusia teorija apie steigiamąją ir įsteigtąjąvaldžias, pagal kurią tik tauta turinti suverenią galią sukurti valstybę irnustatyti jos pagrindus; šią galią tauta deleguojanti specialiaiišrinktiems savo atstovams, sudarantiems steigiamąją valdžią, kurivalstybės įkūrimo faktą teisiškai įtvirtina konstitucijoje, o jaukonstitucija sudaranti teisinį pagrindą įsteigtai valdžiai neperžengiantjos nustatytų ribų funkcionuoti. XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios konstitucionalizmo raidospolitinė reikšmė buvo ta, kad eilėje valstybių (pirmiausiai tose, kur vykorevoliucijos) teisinių aktų (konstitucijų, kodeksų) pagalba buvo pakeistosvalstybių politinės sistemos, reformuoti visuomeniniai – teisiniaisantykiai, apibrėžtas valstybės vaidmuo. Vienas svarbiausių porevoliucinio laikotarpio konstitucionalizmobruožų buvo tas, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja,teisinė valstybė. Politiškai viešpataujanti buržuazija, kaip kadaisebajorija, stengėsi riboti ir aiškiai nustatyti valstybių vadovų valdžiosįgaliojimus. Tuo pat metu eilėje šalių konstituciniu būdu buvo bandomanustatyti valstybės santvarką, išplėsti rinkimų teises. Šie pertvarkymaipirmiausiai priklausė nuo to, kiek senoji, ikirevoliucinė teisė atitikonaujus reikalavimus ir kaip buvo vykdoma pati revoliucija. Ten, kur priešfeodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, ten senoji teisė buvopritaikyta naujiems poreikiams ir revoliucijos pasibaigė politiniukompromisu (Anglija) ir atvirkščiai, ten kur nebuvo įmanoma toliau plėtrotisenąją teisę, ten iš esmės ji buvo pakeista nauja, o pačios revoliucijosbuvo radikalesnės (Prancūzija, JAV). XIX a. pabaigoje “įsibėgėję” Europos ir JAV kapitalistiniai santykiaipakoregavo ekonominius, socialinius ir politinius procesus, vykstančiusvisuomenėje. Šie pakitimai visuomeniniame gyvenime ir tarpvalstybiniuosesantykiuose negalėjo neatsiliepti ir konstitucionalizmo raidai. Istorinėkonstitucionalizmo raida atskirose šalyse buvo skirtinga ir daugiausia vykoskatinama dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių priežasčių.
Pirma – (reikšmingesnė) – politinės kovos veiksnys. Dėl šios kovoskonstitucijose atsiranda ir plečiasi demokratinės teisės ir laisvės,keičiasi santykis tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios,parlamento ir vyriausybės. Antra – pačios ekonominės – politinės sistemos kaita, naujųtarptautinių realijų atsiradimas ir su tuo susijusių vidinių bei valstybėsproblemų sprendimų būtinybė.
Kokybiškai keičiantis tarpvalstybiniams santykiams, iškilo vidaus irtarptautinės teisės sąsajų problema; regioninių ir kitokių uždarųekonominių – politinių valstybinių grupuočių atsiradimas pareikalavo irnaujų Konstitucijos normų, suteikiančių valstybėms teisę jungtis į tokiassąjungas, kartu apribojant savąjį suverenitetą tarptautinių sąjungų,valstybinių junginių naudai. Gamtos apsaugos, nacionalinio ir kultūriniopaveldo išsaugojimo, visuomenės urbanizacijos problemos taip pat “radovietą” naujausiose įvairių Europos šalių konstitucijose. Konstitucijų turinys įvairiose valstybėse yra skirtingas. Tačiau jųnormas galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1) Asmens teisės ir laisvės arba teisinė piliečių padėtis; 2) Valstybės valdžios organų struktūra, funkcijos ir tarpusavio sąveika; 3) Regioninių ir tarptautinių teisės normų vystymosi apžvalga.
Visas Vakarų Europos ir JAV konstitucijas taip pat galima sugrupuotiį tris jų istorinės raidos etapus:
1) nuo jų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo ; 2) du tarpukario dešimtmečiai ; 3) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo
Tačiau atskiroms šalims šie istoriniai etapai turėjo skirtingąreikšmę. Konstitucionalizmo raidoje užfiksuoti bendrieji asmens teisių irlaisvių principai tam tikrais vystymosi etapais buvo vertinami irrealizuojami gana prieštaringai. Pirmame konstitucionalizmo istorinės raidos etape konstituciniaisaktais buvo panaikinti luomai ir luominės privilegijos, buvo paskelbtažmogaus lygybė prieš įstatymus, užfiksuotos asmens prigimtinės laisvės irteisės. Šie principai turėjo užtikrinti lygų visų žmonių teisnumą, lygiaskiekvieno galimybes verstis ūkine veikla ir pan. Tačiau šiš konstitucijosepaskelbtų principų įgyvendinimui prireikė dar poros šimtų metų, kadangirealiame gyvenime jie dažnai buvo ignoruojami. Pavyzdžiui, JAVKonstitucijos (1865 m.) XIII pataisoje buvo įformintas vergijospanaikinimas, o XIV pataisa (1868 m.) uždraudė diskriminacinio pobūdžiovalstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti piliečių nelygiateisiškumą, tuosulygindama negrų teises su baltųjų teisėmis, bet praktiškai pietinėsevalstijose negrų diskriminacija truko dar labai ilgai. Todėl šiameistoriniame laikotarpyje konstitucijose paskelbti asmens laisvių ir teisiųprincipai pirmiausiai turėtų būti vertinami kaip ypatingi politiniaisprendimai, atvėrę kelią visuomenės demokratizacijos procesui, kurio metukrito ir plėtėsi šių principų ir kiekybė, ir turinys. Svarbu buvo tai, kadvienu iš pagrindinių naujosios teisės principų, susijusių ne tik sužmogaus teisių įgyvendinimo, bet ir su ekonominės apyvartos sfera beikitomis visuomeninio gyvenimo sritimis tapo teisėtumo principas, kuristurėjo apimti viską – valdžios ir valdymo organizaciją, baudžiamąjąpolitiką, civilinius teisinius santykius ir t.t. Mokslinė – techninė revoliucija taip pat daro įtaką laisvių ir teisiųapimčiai. Pavyzdžiui, šiuolaikinės komunikacinės sistemos plitimas iškeliapokalbių pasiklausymo problema; kompiuterizacijos procesas – informacijossaugumo. Kaip žinome, JAV ir Olandijoje eutanazija jau įteisintajuridiškai, kitose šalyse tai dar laikoma nusikaltimu. Konstitucinio reguliavimo ribos nustatomos atsižvelgiant į šaliestradiciją, kitų šalių patirtį ir, aišku politinės kovos faktorių. Tačiaunepaisant nacionalinių istorinių valstybių skirtumų, konstitucijų turiniosuartėjimo procesas yra akivaizdus. Pavyzdžiui, asmens teisių ir laisviųatžvilgiu šis procesas vyksta keliomis kryptimis: pirma, didinamas teisiųskaičius įtraukiama į konstitucijų tekstus naujų piliečių laisvių irteisių; antra, labiau detalizuojamos, aiškinamos, išsamiau reguliuojamosjau esamos piliečių teisės; trečia, tam tikra prasme lyginamos įvairiųšalių teisių konstitucijose užfiksuotos formuluotės. Atsiradus vienoješalyje kokioms nors naujoms teisėms, greitai jos įtraukiamos ir į kitųvalstybių konstitucijas. Aišku, kad toks konstitucijų supanašėjimo procesasįmanomas tik esant panašiam ekonominiam – socialiniam vystymuisi. Teisių ir laisvių instituto plėtra glaudžiai susijusi su konstitucijųapribojimų evoliucija. Visiems trims konstitucionalizmo raidos periodamsbūdingi du apribojimų metodai – tam tikrų konstitucinių normų atšaukimas irypatingosios padėties įvedimas. Abu šie metodai evoliucijos raidoje kito irtaikėsi prie naujų sąlygų. Konstitucijų tekstų analizė atskleidžia tamtikrą tendenciją: plečiantis teisėms ir laisvėms, lygiagrečiai daugėja šiųmetodų pritaikymo atvejų. Pirmame konstitucijų raidos etape Europos ir JAV konstitucijoseužfiksuotos asmens prigimtinės ir politinės laisvės bei teisės labai mažaiatsispindėjo teisiniame darbo santykių reguliavime. Valstybė, sekdama tadapopuliaria liberalizmo doktrina, teigusia valstybės nesikišimą į individoreikalus, nusišalino nuo teisinio darbo santykių reguliavimo. Tačiau taitruko neilgai. Nauji gamybos būdai skatino valstybės aktyvumą ekonominėje,socialinėje, kultūrinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose.Praktiškai visose valstybėse susiklostė teisė, reglamentuojanti darbosantykius. Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje jau XIX a. pradžioje buvoišleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterųišnaudojimą. 1847 m. Anglijoje buvo išleistas darbo apsaugos įstatymas –pirmasis šiuolaikinis darbo įstatymų leidybos bandymas. 1880 m. įstatymasėmė reglamentuoti darbdavių materialinę atsakomybę už gamybines traumas,buvo nustatyta 10 valandų darbo diena visose įmonėse, turinčiose daugiaunei 50 darbininkų. 1869 m. su spaustuvių darbininkais Anglijoje buvosudaryta pirmoji kolektyvinė darbo sutartis. Netrukus kolektyvinės sutartystapo vienu svarbiausių darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo metodu.Taip atsirado šiuolaikinė darbo teisė. Valstybės aktyvumo ekonominio ir socialinio gyvenimo sferosetendencijos pasireiškė ir JAV priėmus XVI Konstitucijos pataisą (1913 m.),kurioje buvo išplėstos vykdomosios valdžios galios. Siekiant sėkmingiau įveikti kilusią ekonominę depresiją, valstybėaktyviai įsikišo į ekonomikos reguliavimo reikalus: finansų sistemaiatkurti ėmė kontroliuoti esantį apyvartoje auksą, bankus, biržą; skolomspalengvinti buvo nuvertintas doleris; imta paskoloms remti pramonę;įsteigtas socialinis draudimas; nustatytas minimalus darbo užmokestis;darbininkų sąjungoms garantuota organizavimosi laisvė ir t.t. (tiesa,vėliau – 1935-1936 m. – kai kurias šias priemones Aukščiausiasis teismaspripažino esant nekonstitucingas). Antrojo pasaulinio karo metais valstybė ėmėsi kontroliuoti eksportą,žaliavų paskirstymą. Pokario laikotarpiu prezidentas ėmė sudarinėtitarptautines sutartis, vyriausybė galėjo uždrausti JAV kompanijomsbendradarbiauti su atskirų valstybių firmomis (ekonominis embargas, pvz.šiuo metu draudžiami ekonominiai ryšiai su Iraku). Prancūzijoje išleistas 1804 m. civilinis kodeksas (turi Napoleonokodekso pavadinimą) buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmojišios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykiųlikvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančiusaukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Tačiau samdos sutarčiaikodeksas teskyrė du straipsnius, todėl nesant platesnio reglamentavimo,vadovaudamiesi valstybės proteguojama sutarties laisvės taisykle,samdytojai primesdavo samdomiesiems itin sunkias darbo sąlygas. Nuo XIX a.vidurio Prancūzijoje pasirodė pirmieji įstatymai, ėmę reglamentuoti darbosantykius. Pirmiausia, kaip ir Anglijoje, tik gerokai vėliau, jis palietėvaikų darbo jėgos panaudojimą: 1841 m. išleistas pirmasis įstatymas,uždraudęs vaikų, neturinčių 9 metų, darbo panaudojimą, paaugliams iki 14metų amžiaus neleista dirbti naktį. 1848 m. visų darbininkų darbo dienosilgumas buvo apribotas iki 11 valandų. 1919 m. profsąjungoms duota teisėsudarinėti darbo sutartis, tais pačiais metais patvirtinta 8 valandų darbodiena, 1936 m. nustatytas minimalus darbo užmokestis. 1946 m., priėmusKetvirtosios respublikos konstituciją, buvo išleistas įstatymų paketas(1946-1950 m.), reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių sistemą, darboužmokestį, patobulinęs socialinį aprūpinimą. 1983 m. nuo 65 metų iki 60metų sumažintas amžius pensijai gauti. Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad XIX a. antroje pusėjeprasidėjęs ir vėliau vis stiprėjęs socialinio-ekonominio gyvenimoreglamentavimas XX amžiuje galutinai įsitvirtino kaip daugelio valstybiųkonstitucijų dalis. Tokiu būdu atskirais įstatymais ir normatyviniaisaktais palaipsniui buvo įgyvendinti XVIII a. konstitucijose paskelbtiprincipai. Ypač pastebima Konstitucijos normų evoliucija valstybės valdžiosorganų struktūros, funkcijų ir tarpusavio sąveikos srityje . Šioms normomsreguliuoti Vakarų valstybių konstitucijose tradiciškai buvo skiriama daugvietos. Pirmojo istorinio raidos etapo konstitucijose valdžios organųreguliavimo klausimams buvo skiriama didesnė pusė Pagrindinio įstatymoteksto. Vėlesniuose raidos perioduose ši tendencija linkus mažėti. Tačiaupastebimai išauga vietinės valdžios organų veiklos reglamentacija. (Pirmojoetapo konstitucijose praktiškai nesutinkama vietinės valdžios reguliavimonormų). Šioje reguliavimo srityje konstitucijų normos daugiausia evoliucionavotrimis kryptimis :
1) vykdomosios valdžios stiprinimo; 2) parlamentinės struktūros kitimo; 3) konstitucinės kontrolės institucijų vystymosi.
Šalia vyriausybių įgaliojimų išplėtimo, konstitucijų tekstuose atsirandair labai detalizuotų vyriausybių atsakomybės normų. Ypač ryškūs tarpukariolaikotarpiu į Konstitucijos tekstus įtraukti atitinkami įstatymai. Šiuoperiodu buvo aiškiai suformuluotas vienas iš svarbiausių parlamentinėssistemos principų – vyriausybės atsiskaitymo parlamentui principas. Tačiautuo metu konstitucijose atsiranda normų, kurių tikslas – užtikrintivyriausybių tvirtumą, sustiprinti jų nepriklausomybę nuo parlamento. Po Antrojo pasaulinio karo vykdomosios valdžios stiprinimo tendencijosišliko. Jeigu anksčiau priversti vyriausybę atsistatydinti užtekdavoparlamente (paprastai Žemutiniuose rūmuose ) surinkti paprastą balsųdaugumą (dalyvaujančiųjų ar esančių sąraše), neteikiant į Ministropirmininko postą naujos kandidatūros (destruktyvus votumas), tainaujausiųjų konstitucijų tekstuose atsiranda įvairių straipsnių,stiprinančių vyriausybių pozicijas parlamentų atžvilgiu. Pavyzdžiui, VFRPagrindiniame įstatyme 1949 m. buvo nustatytas “konstruktyvus votumas”,t.y. kancleris gali būti atstatydintas tik naujo kanclerio išrinkimo atveju(67 str.). Prancūzijoje (pagal 1958 m. Konstituciją) ir Ispanijoje (pagal1978 m. Konstituciją) įvestas kiek kitoks vyriausybės stiprinimomechanizmas. Pavyzdžiui, jeigu balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybeinicijuoja pati vyriausybė, tai reikalingas vienoks rūmų deputatų balsųskaičius, o jeigu nepasitikėjimą pareiškia patys parlamentarai, taibalsavimo procedūra tampa žymiai griežtesnė. Konstitucionalizmo evoliucijoje įvyko pastebimi santykių pokyčiai irtaip parlamentų rūmų (Aukštesniųjų ir Žemesniųjų). Pirmiausiai pakitoAukštesniųjų rūmų statusas: mažėjo jų kompetencija, atstovavimo galimybės,rūmų formavimo sistemos ir t.t. Konstitucionalizmo raidos pirmajame etapeAukštesnieji parlamentų rūmai reprezentavo aristokratijos sluoksnius irdažniausiai buvo formuojami paskyrimo arba paveldėjimo būdu. Bet jau XIX a.atsiranda parlamentų, kurių Aukštesniųjų rūmų atstovai renkami(Belgijos senatas pagal 1831 m. Konstituciją, Nyderlanduose – Generaliniailuomai pagal 1815 m. Konstituciją). Tuo laikotarpiu Europoje pradedaformuotis ir vienpartiniai parlamentai, kurių atsiradimą sąlygojoatitinkamų valstybių konstitucijos : Graikijos (1864 m.), Bulgarijoskunigaikštystės (1879 m.), Serbijos karalystės (1903 m.). Aukštesniųjų parlamento rūmų pozicijų silpnėjimo ir nunykimotendencija konstitucionalizmo raidoje išliko ir vėlesniais laikotarpiais.Didžiojoje Britanijoje 1911 m. aktai susilpnino Lordų rūmų įstatymų leidimųteises. Prancūzijos Respublikos Taryba pagal 1946 m. Konstituciją netekodidžiulių Trečiosios Respublikos Senato teisių. Aukštesniųjų parlamentorūmų pozicijų silpnėjimo tendencija, atsiradusi paskutiniaisiaisdešimtmečiais, rodo Aukštesniųjų rūmų statuso prisitaikymą prie vyriausybiųpozicijos. Europos konstituciniame įstatymų leidimo modelyje tarpukariolaikotarpiu susiformuoja savita konstitucinės kontrolės sistema, iš esmėsbesiskirianti nuo amerikietiškosios. Jeigu amerikietiška konstitucinėskontrolės sistema vykdoma teismų ir paprastų teisėjų, tai europietiškojisistema grindžiama specialiai tam sukurta institucija – KonstituciniuTeismu. Konstituciniai europietiškojo modelio teismai įkurti Austrijoje(1920 m. Konstitucija) Čekoslovakijoje (1920 m. Konstitucija), Ispanijoje(1931 m.). Po Antrojo pasaulinio karo Europoje prasidėjo konstituciniųteismų kūrimo “antroji banga”: kai kuriose valstybėse buvo atkuriami beireorganizuojami senieji ar steigiami naujieji konstituciniai teismai.Kuriamas Austrijos teismas, įkuriami teismai Italijoje ir VFR. Tokie patteismai steigiami Turkijoje ( 1961 m. Konstitucija) ; Jugoslavijoje (1963m. Konstitucija) suformuojama Konstitucinė taryba. Trečiasis šio procesoetapas išryškėjo 8 – 9-ame dešimtmečiuose. 1976 m. Portugalijos ir 1978 m.Ispanijos konstitucijose įteisinama konstitucinės kontrolės institucija,nuo 1992 m. ima veikti Lenkijos Konstitucinis tribunolas. Europietišką
konstitucinės kontrolės sistemą išsirinko ir dauguma Vidurio Europosvalstybių. Europietiška konstitucinės kontrolės sistema iš esmės skiriasi nuotradicinės (amerikietiškosios). Pastarojoje bendrosios jurisdikcijos teismųteisėjai valstybių vadovų skiriami iki gyvos galvos, tačiau yra nustatyta,kokio amžiaus sulaukę teisėjai išeina į pensiją. Skiriant teisėjusatsižvelgiama į kandidatų kvalifikaciją ir jų politines pažiūras. Tiesa,teisėjai skiriami iki gyvos galvos ir keičiantis valstybės vadovams, pamažuteisėjų politinė orientacija susiniveliuoja. Europietiškoje kontrolėssistemoje konstitucinių teismų teisėjai skiriami atitinkamam laikotarpiui:Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje – 9 metams ; Vokietijoje, Austrijoje –12 metų. Kai kuriose šalyse konstitucinių teismų sudėtis nuosekliaiatnaujinama. Toks sudėties atnaujinimas leidžia skirti teisėjus, geriausuvokiančius esamas realijas. Tokia teisėjų skyrimo metodika nemenkinateisėjų nepriklausomybės. Šiuo atveju teisėjų nepriklausomybė užtikrinamanegalint jų nušalinti, bet draudžiant tuos pačius asmenis skirti antraikadencijai. Daugumoje Europos valstybių negalima skirti teisėjų antraikadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria ir jų kompetenciją nustatone viena kuri nors instancija, o kelios. Tai ir rodo ypatingą šio kontrolėsorgano svarbą. Kaip rodo praktika, tokia teisėjų atranka, jų darbo specifika suteikiajiems tam tikro pranašumo prieš amerikietiškos sistemos teisėjus.Paprastųjų teismų teisėjams subjektyviai sunkiau “pakilti” virš įstatymo irpasižiūrėti į tą patį įstatymą grynai iš Konstitucijos pozicijų.Be to,daugybė teismų, turinčių teisę priimti konstitucinius sprendimus, veikiaizoliuotai dažnai net prieštaringai. Tuo tarpu Konstitucinio Teismoteisėjai turi kitokių veiklos galimybių : jie gali sėkmingiau koordinuotisavo darbą, nuodugniau įsigilinti į konkrečią problemą. Konstitucionalizmo evoliucija į Pagrindinių įstatymų reguliavimo sritįįtraukė nuostatas, liečiančias tarptautinių santykių ir valstybės užsieniopolitikos funkcijų reguliavimo, karo paskelbimo ir taikos sudarymoproblemas. Tokios reguliavimo normos pasirodė dar XIX a. pabaigoje(Italijos 1848 m. Pagrindinio statuto 5 str., 1826 m. PortugalijosKonstitucinės chartijos 75 str.; 1866 m. Danijos Konstitucijos 15 str. irt.t.). Kaskart tarptautines problemas liečiančių straipsnių skaičius augoir pastaruoju metu daugelis Vakarų Europos konstitucijų reguliuojasvarbiausius tarptautiniams santykiams priskiriamus klausimus. Tarptautinei sferai priskiriamos šios problemos: 1) valstybėstarptautinės veiklos principai ; 2) karo paskelbimo ir taikos sudarymoklausimų reguliavimas ; 3) vidaus ir tarptautinių teisės normų suderinimas; 4) valstybės organų kompetencijos ir įgaliojimų, ratifikuojanttarptautines sutartis, normų nagrinėjimas ir įvertinimas; 5) tarptautiniųnormų, susijusių su žmogaus teisių gynimu – pilietybės, pabėgėlio statusosuteikimo ir pan. – reguliavimas.Tarptautiniams santykiams ypatingai svarbūs du konstitucinioreguliavimo principai:
taikios užsienio politikos principų įtvirtinimas ir atsisakymas nuo karo, kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės;
galimybė valstybės suverenitetą pripažinti pavaldžiu tarptautiniams organams.
Teisės normos, reguliuojančios šalies elgesį santykiuose su kitomisvalstybėmis, aptinkamos jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. 1791 m.Prancūzijos Konstitucijos 6 skyriuje rašoma, kad “prancūzų tauta atsisakobet kokių grobikiškų karų ir jokiu būdu nenukreips savo ginkluotųjų pajėgųprieš kitų tautų laisvę”. XX a. pradžioje panašaus pobūdžio straipsniaibuvo įtraukti į Olandijos Konstituciją, Airijos Konstituciją (1937 m. 29str.). Po Antrojo pasaulinio karo valstybių, deklaruojančių taikią užsieniopolitiką, skaičius žymiai išaugo. Pavyzdžiui, Italijos 1947 m.Konstitucijos 11 str. 1949 m. VFR Konstitucijoje neužfiksuotas tiesioginisatsisakymas nuo karo, bet 26 str. pažymėta, kad veiksmai, skatinantysagresinį karą, laikomi antikonstituciniais. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos konstitucionalizmo raidojeišryškėjo tendencijos, būdingos tik paskutiniajam laikotarpiui. Valstybių,įeinančių į Europos bendriją (nuo 1993 m. Europos Sąjunga), konstitucijoseatsiranda įstatyminiai aktai, leidžiantys atsisakyti dalies valstybiniosuvereniteto tarptautinių organizacijų naudai. Kai kurios Europos valstybėssavo konstitucijose numatė nacionalinių valstybinių sistemų pavaldumogalimybę tarpvalstybinėms institucijoms dar prieš susikuriant Bendrajairinkai. Taip padarė Prancūzija (1946 m. Konstitucijos preambulė), Italija(1947 m. Konstitucija), VFR (1949 m. Pagrindinis įstatymas).Kitos valstybėsįvedė konstitucijų pataisas stodamos į bendrąją rinką ar truputį vėliau.Konstitucijos pataisas padarė Olandija (1956 m.), Liuksemburgas (1956 m.),Airija (1972 m.), Belgija (1970 m.), Portugalija (1982 m.). Airija,Švedija, Suomija, nuo 1993 m. įstojusios į Europos sąjungą, taip pat turėsatitinkamai pakoreguoja savo konstitucijas. Valstybių – Europos Sąjungos narių – konstitucijose pripažįstama, kadSąjungos teisės normos turi viršų prieš nacionalines teisės normas. Kitaiptariant, Europos Sąjungos teisės normos turi būti bendrų galių, t.y.privalomos visoms į Sąjungą įeinančioms šalims. Valstybių priklausymas Europos Sąjungai pirmiausiai atsiliepėnacionalinių parlamentų funkcijoms ir įgaliojimams. Jau pats faktas, kadEuropos sąjunga leidžia reglamentus (įstatyminius aktus), privalomus visomsnarėms, rodo, kad kai kurių klausimų svarstymo kompetencija iš nacionaliniųparlamentų pereina Europos Sąjungai . Pavyzdžiui, 1975 m., kai buvonustatyti tiesioginiai mokesčiai Sąjungos naudai, pinigai iš nacionaliniųbiudžetų buvo pervedami į sąjunginių biudžetą praktiškai be parlamentųsvarstymo, kadangi pastarieji niekaip negalėjo daryti įtakos šiam procesui.1975 m. “europietiškas biudžetas” tapo nepriklausomu nuo nacionaliniųparlamentų ir Sąjunga ėmė naudotis visiška finansine autonomija. Naujas žingsnis žengtas į politinę, ekonominę ir juridinę integraciją,kai Vakarų Europos valstybės ratifikavo Mastrichto susitarimą (1992 m.vasario 7 d.). Tai pareikalavo ir konstitucinių reformų. Valstybės,ratifikavusios šį susitarimą, įsipareigojo suteikti rinkimų teisęužsieniečiams – Sąjungos narių piliečiams – į vietinės valdžios organus. Paskutiniosios Vakarų Europos valstybių Konstitucijos reformos darlabiau išryškino konstitucinių teisinių normų internacionalizavimo procesą,atskleidė Pagrindiniuose šalių įstatymuose fiksuojamas spartėjančiasintegracijos tendencijas.
1 lentelė. Pasaulio valstybių valdymo forma ir konstitucijos priėmimodata.
|Valstybė |Valdymo forma |Konstitucijos || | |priėmimo data ||Airija |Respublika |1937 ||Albanija |Respublika |1991 ||Alžyras |Prezidentinė respublika |1976 ||Australija |Konstitucinė monarchija |1901 ||Austrija |Federatyvinė respublika |1920 ||Belgija |Konstitucinė monarchija |1931 ||Bolivija |Prezidentinė respublika |1967 ||Brazilija |Prezidentinė federatyvinė |1969 || |respublika | ||Bulgarija |Respublika |1991 ||Čekija |Respublika |1992 ||Čilė |Respublika |1981 ||Danija |Konstitucinė monarchija |1953 ||Didžioji |Konstitucinė monarchija |Susistemintos ||Britanija | |konstitucijos || | |nėra ||Egiptas |Prezidentinė respublika |1971 ||Filipinai |Prezidentinė respublika |1973 ||Graikija |Prezidentinė respublika |1975 ||Hondūras |Prezidentinė respublika |1965 ||Indija |Federatyvinė respublika |1950 ||Indonezija |Prezidentinė respublika |1945 ||Ispanija |Konstitucinė monarchija |1978 ||Italija |Respublika |1947 ||Izraelis |Respublika |Susistemintos || | |konstitucijos || | |nėra ||Japonija |Konstitucinė monarchija |1947 ||Jordanija |Konstitucinė monarchija |1952 ||JAV |Prezidentinė federatyvinė |1787 || |respublika | ||Kanada |Konstitucinė monarchija |1982 ||Kenija |Prezidentinė respublika |1963 ||Kinija |Respublika |1982 ||Kipras |Respublika |1960 ||Kolumbija |Prezidentinė respublika |1886 ||Šiaurės Korėja |Respublika |1972 ||Pietų Korėja |Respublika |1980 ||Kuveitas |Konstitucinė monarchija |1962 ||Lenkija |Respublika |1991 ||Liuksemburgas |Konstitucinė monarchija |1868 ||Malta |Respublika |1964 ||Marokas |Konstitucinė monarchija |1972 ||Meksika |Prezidentinė federatyvinė |1917 || |respublika | ||Monakas |Konstitucinė monarchija |1962 ||Naujoji Zelandija|Konstitucinė monarchija |Susistemintos || | |konstitucijos || | |nėra ||Nepalas |Konstitucinė monarchija |1962 ||Nigerija |Federatyvinė respublika |1979 ||Norvegija |Konstitucinė monarchija |1814 ||Olandija |Konstitucinė monarchija |1983 ||Portugalija |Respublika |1976 ||Prancūzija |Prezidentinė respublika |1958 ||Rumunija |Respublika |1991 ||Senegalas |Respublika |1963 ||Singapūras |Respublika |1963 ||Sirija |Prezidentinė respublika |1973 ||Suomija |Prezidentinė respublika |1919 ||Švedija |Konstitucinė monarchija |1975 ||Šveicarija |Federatyvinė respublika |1848 ||Turkija |Respublika |1982 ||Venesuela |Prezidentinė respublika |1961 ||Vengrija |Prezidentinė respublika |1989 ||Vokietija |Federatyvinė respublika |1949 |
II. NERAŠYTINĖ KONSTITUCIJA (ANGLIJA)
1. Anglijos konstitucionalizmo raida
Anglų ir Europos valstybių teisės raida vystėsi skirtingais keliais.Daugiausia dėl teisės technikos skirtumų Anglija, skirtingai nuo daugeliovalstybių – romėnų teisės tęsėjų – per eilę šimtmečių sukūrė savitą teisinękultūrą, kuri niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėjekonstitucijoje. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinękonstituciją (1653 m. “Valdymo įrankis”), iki šiol galioja nerašytinėkonstitucija, susidedanti iš atskirų parlamento aktų ir konstituciniųpapročių bei precedentų. Normanai, 1066 m. nukariavę Angliją, įvedė plačią ir efektyviąadministracinę struktūrą – biurokratiją. 1164 m. Anglijoje priimtasKlorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines irbažnytines jurisdikcijos ribas. Tačiau popiežiui pagrasinus atskirtikaralių Henriką II nuo bažnyčios, pastarasis buvo priverstas atsisakytiKlorendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos. Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m.Didžioji laisvių chartija, kurios tekstas, 1297 m. patvirtintas parlamento,tapo parlamento statutu. Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliausir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimąįformino. Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenių rūmus ir Lordųrūmus – pirmąsias atstovaujamąsias institucijas, demokratinės politinėssistemos pirmtakus. Nuo XVIII a. pradžios Anglijos visuomenės struktūra ir visuomeniniaisantykiai ėmė keistis buržuazijos naudai. Parlamente ėmė stiprėtiprieštaravimai karaliaus valdžiai. 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją“Teisės peticiją”. Dokumente buvo kritikuojama karaliaus valdininkųsavivalė, renkant mokesčius, be teismo baudžiant žmones. “Teisėspeticija”pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijosidėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliausvaldžią. Anglijos parlamentas (dėl ilgos veiklos (1640-1653) istorijoježinomas Ilgojo parlamento vardu) tapo organizuojančia ir vadovaujančiakovos su karaliumi jėga. Jau parlamento veiklos pradžioje parlamentesusiformavo dvi politinės srovės: • karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia iš feodalinės aristokratijos ir anglikonų dvasininkijos (kavalieriai); • opozicija, parlamento šalininkai, siekę reformų (puritonai). Parlamentarai, bijodami, kad karalius nepaleistų Bendruomenių rūmų,1641 m. priėmė “Trimetį aktą”, kuriuo valdovui buvo atimta teisė beBendruomenių ir Lordų rūmų sutikimo paleisti parlamentą. 1641 m. gruodžio 1 d. buvo išleistas programinio pobūdžio aktas,pavadintas Didžiąja remonstracija. Jame buvo siūlomos naujos politinės irekonominės reformos- karaliaus patarėjai, pasiuntiniai ir kiti valdininkaiprivalėjo turėti parlamento pasitikėjimą. Dėl šių, taip pat kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliausvaldžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek priklausoma nuo parlamento, kadpraktiškai Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucinemonarchija. Ir tai buvo pasiekta parlamentiniu “konstituciniu” keliu. Tačiau opozicijos skilimas (iš puritonų tarpo susiformavo tryspolitinės grupuotės: presbiterionai, independentai, leveleriai) irnesutarimai paskatino karalių 1642 m. pradėti pilietinį karą su parlamentošalininkais. 1649 m. sausio 30 d. Karoliui Stiuartui buvo nukirsta galva.1649 m. kovo 19 d. Bendruomenių rūmai išleido “Aktą dėl Anglijos paskelbimolaisva respublika”, kuriame skelbiama, kad valstybė bus valdoma “kaiprespublika ir laisva valstybė”, “be karaliaus ir Lordų rūmų. Tačiau 1660m. Bendruomenių rūmuose buvo restauruota monarchija: į sostą pakviestasKarolio I sūnus, pasivadinęs Karoliu II. Parlamentas 1679 m. priėmėįstatymą, žinomą “Habeas corpus act” pavadinimu, kuriuo buvo garantuotaasmens laisvė, nustatytos tikslios suėmimo ir patraukimo į teismątaisyklės. Šis aktas, reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybėsgarantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos)pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. 1688 m. po rūmų perversmo įsostą sėdo Vilhelmas III, iš anksto pažadėjęs užtikrinti “laisvę anglųtautos parlamentui”. Naujojo karaliaus ir parlamento tarpusavio santykiųprincipai buvo užfiksuoti Teisių bilyje (1689 m.). Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima suskirstyti į tris dalis: • karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą (1 str.) ir ką nors atleisti nuo įstatymo vykdymo (2 str.); imti bet kokias rinkliavas karūnos naudai be parlamento sutikimo (4 str.); už žodžius, pasakytus parlamente, uždrausta persekioti kitur, kaip tik parlamente (9 str.); • valdinių teisės: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į karalių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento rinkimai turi būti laisvi (8 str.); • teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų, žiauriai bausti (10 str.); prisiekusieji turi būti kviečiami atlikti savo pareigas pagal sąrašą (11 str.); neteisėtas yra bažnyčios teismų steigimas ( 3 str.). Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijossantvarką – teisiškai apibrėžė karaliaus valdžią, iškeldamas įstatymą viršmonarcho galios. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinėsteisės principai – parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinėparlamento teisė nustatyti mokesčius, karinį kontingentą ir t.t. Įsitvirtinus konstitucinei monarcijai toliau buvo apribojama karaliausvaldžia. 1701 m. parlamentas priėmė Teisių bilio papildymą – “Santvarkosaktą” (sosto paveldėjimo įstatymą). Aktas garantavo sosto paveldėjimąprotestantų atstovui ir atėmė teisę į sostą Jokūbo II sūnui. Aktu buvopatvirtinta nauja valstybinė santvarka, t.y. parlamento valdžios apribotoskaraliaus prerogatyvos. Karalius nebetvirtino mokesčių, tai darė ministras– jis rengdavo ir pasirašydavo įstatymą. Buvo paskelbta, kad karaliusnegali keisti teisėjų, nustatyta, kad parlamento nariu negali būti žmogus,tarnaujantis karaliui ar gaunantis iš jo pensiją. Taigi, pagrindinė irsvarbiausia “Santvarkos akto” idėja – patvirtinant parlamentą esantcentrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu sumenkinamaskaraliaus vaidmuo valstybėje, t.y. pratęsiama ir pagilinama tendencijaaiškiai išreikšta jau Teisių bilyje. Ta pati tendencija buvo gilinama ir kitaip – precedentais, dažnaivisai atsitiktiniais. Pavyzdžiui, karaliai Jurgis I ir Jurgis II, būdamisvetimšaliai ir nemokėdami anglų kalbos, stengėsi nedalyvauti Ministrųkabineto posėdžiuose. Kai Jurgis IV vėl pamėgino grįžti į šiuos posėdžius,jam buvo atsakyta, remiantis jau buvusiu precedentu. Nuo šiol tapotradicija, kad karalius kabineto posėdžiuose nedalyvauja. XVIII a. pabaigoje ėmė formuotis taisyklė, kad kabinetas, netekęsparlamento pasitikėjimo, turi atsistatyti (pirmą kartą – 1782 m.) arbapaleidžia Bendruomenių rūmus ir skiria naujus rinkimus (pirmą kartą – 1784m.). Tai iš esmės užbaigė partinio valdymo formavimosi procesą. Dėl konstitucinių įstatymų ir precedentų karalius pamažu virto tikformalia valstybės galva. Jam pavesta atstovauti valstybę tarptautiniuosesantykiuose, skelbti karą ir t.t. Tačiau monarchas veikia tik ministrųpatariamas. Daugiausia dėl konstitucinių precedentų Anglijoje savaime susiklostėrežimas, greitai paplitęs toli už jos ribų ir imtas vadinti parlamentiniurežimu, savo klasinę išraišką įgavęs apie XIX a. Anglijos parlamentinei sistemai buvo būdinga: • valdžios viršūnė susidėjo iš suverenaus parlamento plačiąja prasme, t.y. iš karūnos ir abiejų rūmų. Parlamento galią lėmė tai, kad valstybėje, nesant parlamento, veiklą reglamentuojančios rašytinės konstitucijos, parlamento galios nevaržė jokios šio pobūdžio normos. Tą galią vaizdžiai apibūdino amžininkai: parlamentas gali viską, išskyrus vyrą padaryti moterim, ir atvirkščiai; • vykdomoji valdžia kilo iš tautos renkamo parlamento ir buvo jam atsakinga, ir tai buvo išreiškiama formule “parlamentas leidžia įstatymus ir valdo per ministrų kabinetą”; • nors įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia tiesiogiai nesijungė, bet turėjo galimybes veikti viena kitą: ministrų kabinetas, skiriamas monarcho, bet už savo veiklą atsakė parlamentui; per kontrasignaciją parlamentas galėjo kontroliuoti karaliaus veiklą, nes už jo aktus atsakomybę prisiėmėm kabinetas; ministras pirmininkas parlamentą galėjo paleisti prieš laiką ir t.t. Tačiau XX a. pradžioje parlamento vaidmuo ženkliai sumažėjo, kaivyriausybė gavo teisę parlamento priimtų įstatymų įgyvendinimui leistipoįstatyminius aktus, skirtus įstatymo nuostatoms konkretizuoti ir plėtoti.Laikui einant poįstatyminių aktų skaičius augo ir žymiai viršijo įstatymųskaičių. Pagrindine valstybės institucijų sistemos grandimi tolydžio tapoministrų kabinetas, XVIII a. išsiskyręs iš Slaptosios tarybos. Šiandienaukščiausių valstybės institucijų konstrukcija ir tarpusavio santykiaiAnglijoje remiasi formule: “Ministrų kabinetas valdo ir leidžia įstatymusper parlamentą”. Susiformavus konstitucinei monarchijai, padidėjus parlamento reikšmei,labai aktualus tapo renkamosios jo institucijos – Bendruomenių rūmųformavimo sistemos demokratinimas siekiant išplėsti elektorato skaičių. XIX a. pradžioje rinkimuose galėjo dalyvauti tiktai turintys labaiaukštą turto cenzą, vyriškos lyties asmenys, sulaukę 21 m. amžiaus irpragyvenę tam tikroje teritorijoje iki rinkėjų sąrašų sudarymo ne mažiau 6mėnesius. 1832 m. išleistas “Tautos atstovavimo aktas”, pakoregavęs amžiųsenumo sistemą, gerokai išplėtė rinkėjų korpusą, suteikdamas balso teisęvidutiniam sluoksniui (rinkėjų skaičius padidėjo ketvirčiu milijono).
Tačiau aktas vis dėlto išsaugojo turto cenzo reikalavimus ir rinkimuosegalėjo dalyvauti tik apie 5 proc. Gyventojų. Papildomai balsavimo teisėišplėsta 1867 m. (balsavimo teisę įgijo nuomininkai, mokantys 12 svarųsterlingų metinę nuomą, dvasininkai, universitetų absolventai ir pan.).1884 m. elektoratas buvo padvigubintas (iki 50 proc. suaugusių vyrų),suteikiant balsavimo teisę žemės ūkio darbininkams ir šachtininkams. 1918m. visi vyrai, sulaukę 21 metų (atitikę sėslumo cenzą) ir jų žmonos (nuo 30metų) gavo teisę balsuoti. 1928 m., sumažinus amžiaus cenzą moterims iki21 metų, Didžiojoje Britanijoje įvesta visuotinė balsavimo teisė. Paskutinėrinkimų reforma Anglijoje buvusi 1969 m. Jos metu rinkėjų – vyrų ir moterų– amžiaus riba tapo 18 metų. Tuo rinkimų teisės demokratinimas buvobaigtas. Taigi, nuo siauros luominio atstovavimo sistemos iki demokratiniųvisuotinių rinkimų Anglija palengva ėjo beveik du šimtus metų. Elektorato išplėtimas sudarė konstitucines sąlygas politinių partijųvaidmens kaitai. Įvedus kandidatų registracijos tvarką, partijosorganizacine prasme išėjo iš parlamento sienų, atsirado partinėsorganizacijos, turėjusios tikslą atitinkamą partiją remti ir padėti jairinkimuose. XIX a. 7-8 dešimtmečiais tapo įsteigti centriniai partijųorganai. 1906 m. susikūrė leiboristų partija, iškėlusi sau tiksląparlamentiniais metodais ginti darbo žmonių interesus. Nukrypimas nuo partijos linijos yra labai retas: jeigu daugiau kaipkeletas partijos narių pradeda nesutikti, partijai gresia nepasitikėjimovotumas. Jauni partijos nariai – “užpakalinis suolas” – daro karjerą tikbalsuodami kartu su partija; partija apmoka jų rinkiminės kampanijosišlaidas. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad parlamentinė sistema sudaugumos partija yra plebiscitinė diktatūra. Ministrai pirmininkaipaprastai, kol pasiekia šį postą, turi įveikti daugybę tarpinių barjerųpartijos vidaus kovose. Jie “neįkrenta” į vyriausybę iš šalies, kaip kadgali atsitikti, tarkim, JAV. Konstitucinės sąlygos Anglijoje apsprendžia ne tik partijų vidinędrausmę, bet ir jų vaidmenį parlamente bei santykį su visuomene. Laimėjusi rinkimus politinė partija formuoja Ministrų kabinetą, o tospartijos vadovas tampa ministru pirmininku. Parlamentinė demokratija turilanksčią pasitraukimo sistemą. Kadangi pralaimėjęs kabinetas ir ministraspirmininkas vis tiek sugrįžta į parlamentą – kaip konstruktyvi opozicija –tai jų išėjimas nėra toks griežtas, kaip tai atsitinka, pavyzdžiui,pralaimėjus JAV prezidentui. Taip pat, lyginant su prezidentine vyriausybe, parlamentinėsdemokratijos sąlygomis valdančiosios politinės partijos gali efektyviaupriiminėti sprendimus. Tačiau greta to parlamentinė demokratija nustato irgriežtesnius atsiskaitymo kriterijus: rinkėjai žino ką kaltinti nesėkmingospolitikos atveju, – valdančiąja partiją. Jokių atleidimų ir bandymųsuversti kaltę kitam. Nesant Anglijoje rašytinės konstitucijos, kurioje paprastai tam tikravieta skiriama piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti, šioje šalyjevisas status libertatis sutelpa į teisinį asmens neliečiamybėsreglamentavimą keliuose garsiuose aktuose – Didžiojoje laisvių chartijoje,“Habeas corpus act”, “Teisės peticijoje” ir kt. Teisių ir laisvių sąrašo(katalogo) žodžio ir spaudos susirinkimų, sąjungų, sąžinės ir kitų – anglųkonstitucinė tradicija nežino, visos šios ir kitos kazuistinės teisės irlaisvės nėra individualizuotos. Bet tai nereiškia, kad piliečių teisės irlaisvės nepripažįstamos. Šių laisvių nebuvimas nelaikomas ir konstitucinėsteisės trūkumu, net atvirkščiai: pripažįstama, kad galima visa, kasnedraudžiama, o nedraudžiama visko tiek daug, kad to ir išskaičiuotineįmanoma; nepilnas leistino katalogas tik reiškiąs nepagrįstą neigimą to,kas į tą sąrašą nepakliuvo, todėl geriau apsieiti visai be tokio katalogo,nei turėti jį blogą ar nepilną.2. Anglijos konstitucinės monarchijos ypatumai
Didžiosios Britanijos istorinės raidos ypatumai lėmė ir Konstitucijossavitumus. Tačiau šie skiriamieji bruožai priskiriami tik Konstitucijosformai, bet ne jos turiniui ir esmei. Jos forma yra nesusisteminta,susidedanti iš dviejų dalių – rašytinės ir nerašytinės. Šios dalys skiriasi savo struktūra ir šaltiniais. Rašytinė dalis sujungia statutinę teisę, t.y. įvairius skirtingoseepochose parlamento priimtus aktus (įstatymus), reguliuojančiuskonstitucinio turinio klausimus (nė vienas iš jų nelaikomas pagrindiniuįstatymu) ir teismų sprendimus (precedentus), turinčius konstitucinioįstatymo galią. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai,bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniai aktaislaikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu,fiksuoti jie popieriuje, ar ne. Nerašytiniais lieka tik įstatymai, kuriųnepriiminėja parlamentas. Nerašytinei daliai priskiriami niekur juridiškai nepublikuotikonstituciniai susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybės gyvenimoklausimus. Šie susitarimai, arba įprastinės teisės sistema, DidžiojojeBritanijoje laikomi konstitucinės teisės pagrindu. Paprotinės teisės sistema turėjo įtakos įstatymams ir įvairiemsaktams: ministrų skyrimo, kolektyvinės kabineto atsakomybės, parlamentopaleidimo, tarptautinių sutarčių sudarymo, karo paskelbimo ir t.t.Praktikoje šios prerogatyvos priklauso monarchui, kai jas patvirtinavaldžioje esanti vyriausybė. Konstitucinių susitarimų istorinė kilmė yra labai skirtinga. Dalis jų– politinės kovos rezultatas. Tam tikrą vaidmenį suvaidino iregzistuojančios praktikos lėta evoliucija, prisitaikymas priebesikeičiančių sąlygų. Niekas negali priversti laikytis konstituciniųpapročių, jei nėra specialios kontroliuojančios institucijos. Parlamentas–suvereniteto sergėtojas (teoriškai) – gali bet kada priimti naują įstatymąar panaikinti egzistuojantį. Parlamento suverenitetas – pagrindinis britų konstitucinės teisėsprincipas – kartu priklauso ir įprastinės teisės kompetencijai: parlamentosuverenitetas ne kartą buvo tvirtinamas teismų (1840 m. teismas pripažinoparlamentui teisę teisti savo narius už įstatymų nevykdymą, o 1884 m.teismas patvirtino parlamento teisę tvarkyti savo vidaus reikalus). Statutinė teisė nėra susisteminta ir yra fragmentinio pobūdžio. Nėratikslios konstitucinių susitarimų apskaitos, bet manoma, kad tokių aktų yraapie 4 tūkstančius ir jų skaičius vis auga. Kai kurie parlamento aktai yragrynai konstituciniai (1911 ir 1949 m. Parlamento aktai; 1949, 1969, 1974m. Rinkimų teisės įstatymai; 1975, 1985 m. Savivaldos aktai). Anglijos konstitucinės teisės sistema aprėpia visus jos reguliuojamusaspektus, tačiau nei vienas iš teisės sudedamųjų komponentų – teismųsprendimų, įstatymų ar papročių nepretenduoja į pagrindinių principųvaidmenį. Visų jų kilmė yra sąlygojama konkrečių įvykių, atskirų poreikiųar aplinkybių. Viena iš Britanijos Konstitucijos ypatybių – lankstumas. Tai reiškia,kad ji gali būti keičiama be jokių ypatingų procedūrų, įprastine parlamentodarbo tvarka ar teismo sprendimu. Kita ypatybė – konstitucinės priežiūros organų nebuvimas, nesneįmanoma naujai išleidžiamų aktų, teismo sprendimų lyginti su jauveikiančiais parlamento įstatymais ar teismų sprendimais, jeigu jie neturiišskirtinės juridinės galios. Tuo labiau neįmanoma nustatyti, ar išleistasaktas atitinka niekur juridiškai neįformintą konstitucinį susitarimą. Konstitucijos savitumas lemia, jog mokslininkų juristųapibendrinantieji darbai, konstitucijos rašytinių ir nerašytinių normųanalizė pripažįstama konstituciniais teisės šaltiniais. Didžiosios Britanijos Konstitucijai būdingas didelis formalizmas:daugelis normų, institucijų, sukurtų prieš daugelį metų, oficialiai veikia,nes nėra panaikintos. Toks formalizmas atskleidžia pasenusių įstatymųatotrūkį nuo realios tikrovės. Tai ypač akivaizdu iš teiginių apievalstybinės valdžios organų funkcijas ir santykius. Kaip konstitucinėmonarchija, valstybė teoriškai valdoma karaliaus, kuris turi plačiusjuridinius įgaliojimus: vykdomosios, teisminės valdžios, bažnyčios galva,ginkluotojų pajėgų vadas, sudėtinė įstatymų leidimo dalis ir pan. PagalKonstituciją monarchui valdyti padeda jam pavaldi Slaptoji Taryba.Teoriškai karalius suteikia įgaliojimus įstatymų leidžiamiesiems,vykdomiesiems ir teisėtumo organams. Tačiau faktiškai valdo Vyriausybė, otiksliau – Ministras Pirmininkas, kuriam partiniu principu paklūstadidžioji Bendruomenių rūmų dalis. Šiandien net Slaptoji Taryba formuojamabe monarcho sutikimo. Didžiosios Britanijos vyriausybės samprata skiriasi nuo kitų Europosvalstybių. Vyriausybę sudaro du valdžios organai: Vyriausybė, susidedantiiš visų ministrų, ir Kabinetas, į kurį įeina apie 20 Vyriausybės ministrų.Vyriausybei vadovauja Ministras pirmininkas – partijos, laimėjusiosrinkimus į Bendruomenių rūmus, lyderis. Jo įgaliojimai labai dideli: jisturi teisę skirti aukščiausius valstybinės valdžios pareigūnus: kabinetonarius ir ministrus; anglikonų bažnyčios vadovybę; aukščiausius teismo iradministracijos atstovus. Įstatymų leidžiamoji valdžia pagal Konstituciją priklauso monarchui,Lordų rūmams ir Bendruomenių rūmams (žr. 1 pav.). Tačiau britų parlamentas– visų pasaulio parlamentų pradininkas – ir Bendruomenių rūmai (pagrindinėjų sudedamoji dalis) prarado buvusią valstybės valdymo nepriklausomybę:šiandien daugelį savo įgaliojimų parlamentas realizuoja Kabinetoatstovaujamas (partinės kontrolės mechanizmas). 1979 m. Bendruomeniųrūmuose buvo atlikta plati joje esančių komitetų reforma. Daugelis jų buvopanaikinti ir vietoje jų sukurta 12 naujų komitetų, atitinkančiųministerijų veiklą. [pic]
1 pav. Didžiosios Britanijos parlamentinis valdymas
Aukštieji Parlamento rūmai – Lordų rūmai – ryškiausias Viduramžiųkultūros reliktas. Šie rūmai daro įtaką įstatymų leidimo procesui ne tikstabdydami įstatymų projektus, bet ir veikdami jų svarstymą. Lordų rūmųveikla labai suaktyvėjo priėmus Aktą dėl pero titulo iki gyvos galvossuteikimo. Ministras pirmininkas gavo teisę skirti į Lordų rūmus perus,kurie turėjo tokias pat teises kaip ir paveldėjimo teisę turintys perai.Naujųjų perų skyrimas turėjo suaktyvinti Lordų rūmų veiklą, taip patsustiprinti partinę vyriausybių poziciją. Pavyzdžiui, M.Thatcher 1979 –1987 m. paskyrė 153 tarnybinius perus, iš kurių 64 buvo konservatoriai. Išviso 1958 – 1987 m buvo paskirti 544 perai (142 konservatoriai, 232leiboristai, 25 liberalai, 145 nepriklausomi). Tačiau apskritai Lordų rūmųdauguma yra konservatorių šalininkai. 1993 metais iš 1205 lordų, turinčiųteisę balsuoti, 477 (40 proc.) buvo konservatoriai, 111 – leiboristai, 272– nepartiniai, 59 – liberalai. Dvipartinės sistemos viešpatavimas leidžia tik vienai iš dviejų(konservatorių ar leiboristų) partijų turėti daugumą Bendruomenių rūmuose.Vyriausybė, kontroliuojanti šią daugumą, faktiškai vadovauja parlamentoveiklai. Praktiškai Vyriausybė naudojasi įstatymų leidimo iniciatyva: nėvienas deputatų inicijuojamas įstatymas nebus priimtas, jeigu jisnesusilauks Vyriausybės pritarimo. Tokia padėtis rodo Didžiosios Britanijosparlamento įtakos mažėjimą. Mokslininkai ir politikai dabar pripažįsta Britanijos Konstitucijosarchajiškumą. Pastarąjį dešimtmetį pradėta kalbėti apie kontinentinėsEuropos pavyzdžio konstitucijos projektą. Šio proceso stimuliatoriumi tapožemyno valstybių integracija, Didžiosios Britanijos įstojimas į EuroposSąjungą, tiksliai fiksuotų teisės aktų būtinybė. Nerašytinė konstitucija egzistuoja ir Naujojoje Zelandijoje. Panašios į nerašytines yra rašytinės nekodifikuotos konstitucijos. Josneturi straipsnių išdėstymo logikos. Pavyzdžiui, Švedijos rašytinėnekodifikuota konstitucija susideda iš trijų aktų: 1974 m. Valdymo formos,1810 m. Sosto paveldėjimo ir 1974 m. Spaudos laisvės aktų. Konstitucinisyra ir 1974 m. Rigstago aktas. Tačiau šiuose įstatymuose neatsispindirinkimų, vietinės savivaldos klausimai. III. RAŠYTINĖS KONSTITUCIJOS (JAV KONSTITUCIJA)
Rašytinės konstitucijos. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno(daugelyje šalių) arba kelių (Suomijoje, Švedijoje) Konstitucijos įstatymų,susisteminančių visas Konstitucijos normas. Pirmoji rašytinė Konstitucija – 1787 m. Jungtinių Amerikos ValstijųKonstitucija. Bendros 13 nedidelių valstybių jungiančios federacinėsrespublikos Konstitucijos priėmimas – neatsitiktinis aktas: jis buvosąlygotas realių ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių visuomenėsreikmių. Konstitucijos tekstas buvo suformuluotas 1787 m. Filadelfijojesusirinkusio konfederacijos Konvento, kurio sudėtis, beje, neatspindėjoplataus atstovavimo. Iš 74 delegatų, išrinktų į Konventą, darbe dalyvavo 55, dalis jų išvyko anksčiau laiko ir tik 39 pasirašė Konstitucijos tekstą. Konstitucija buvo ratifikuota atskirose valstijose išrinktų konventų.Delavero valstija pirmoji 1787 m. gruodžio 7 d. patvirtino šį dokumentą, oįstatymo galią jis įgavo tik 1788 m. birželio 21 d., kai jį ratifikavodevintoji (Nju Džersio) valstija. Tik trys valstijos Konstitucijąpatvirtino vienbalsiai, šešios – ratifikuodamos reikalavo į tekstą įtrauktiTeisių bilį. Pagrindinė konstitucijos idėja – valdžios centralizavimas. Tačiau,pagal ją, JAV – tai ne unitarinė, o federacinė, sąjunginė valstybė, kuriossudėtyje egzistuoja valstijos, turinčios savo konstitucijas, savo įstatymųleidybos, vykdomuosius ir teismo organus, gana plačias, bet jau gerokailabiau nei Konfederacijos straipsnių, ribotas savo teises. Valdžios išskaidymo teorija, socialinių – ekonominių teisių irlaisvių, taip pat kurią išrutuliojo XVII – XVIII a. Europos politinėsminties atstovai, buvo nukreipta prieš feodalinio absoliutizmo santvarką,kurioje visas valdymo funkcijas vykdė monarchas. JAV ši teorija įgavo naująatspalvį, nes nustatė valdžios koncentracijos vienose rankose ribas ir ikiminimumo sumažino galimybę radikaliems elementams užgrobti šalies valdymosvertus. Naujos konstitucinės sistemos pagrindu tapo trys pagrindiniaipolitiniai – teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas irteisinė konstitucinė priežiūra. Valdžios išskaidymo principas tarnaujatrijų valstybės valdžios šakų – įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismųvaldžių organizacinei nepriklausomybei užtikrinti bei atitinkamomsfunkcijoms atskirti. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yraatstovaujamos Kongreso, Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinaisavarankiškų aukščiausiosios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAVvalstybinės santvarkos demokratinius pradus kaip tik “stabdžių ir atsvarų”mechanizmo dėka. Nors toks valstybinės sistemos subalansavimas apsunkinalankstumą ir operatyvumą, tačiau trukdo vienam kuriam nors valdžios organuiuzurpuoti visą valdžią. Faktiškai santykiai tarp trijų pagrindinių valdžios organų – Kongreso,Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo – nuolat keičiasi, tačiau pats valdžiosatskyrimo principas nekinta. Valdžios išskaidymo principai atsispindi Konstitucijos straipsniuose. JAV Konstitucija sudaryta iš trijų dalių:
1. Preambulė, kurios amerikiečių teisės doktrina nelaiko Pagrindinio įstatymo sudedamąja dalimi, o vertina tik kaip Konstitucijos šaltinį. 2. Septyni straipsniai. 3. Dvidešimt septynios pataisos.
Pirmieji trys straipsniai skirti aukščiausiųjų federacinių valstybėsorganų sistemai, kuri pagrįsta valdžių padalijimo principu.
Didžiausias – l straipsnis, suskirstytas į 10 skyrių, yra skirtasfederacijos įstatymų leidžiamajai valdžiai. Ši valdžia pavedama dviejų rūmųKongresui – Atstovų rūmams ir Senatui.
Atstovų rūmai atstovauja JAV teritorinei tautai: vienas atstovasdeleguotas nuo 30 tūkstančių gyventojų. Jie renkami tiesioginiais valstijųgyventojų rinkimais, santykinės daugumos mažoritarine sistema, dvejiemsmetams.
Senate atstovaujami federacijos subjektai, jame kiekviena valstija yraatstovaujama dviejų senatorių. Senatas renkamas šešeriems metams,atnaujinamas rotacijos principu, po vieną trečiąją Senato sudėties kasdvejus metus.
Kongresui priklauso įstatymų leidybos iniciatyva. Tik įstatymai,liečiantys mokesčius, yra siūlomi Atstovų rūmų. Visi įstatymai įsigaliojapriimti abiejų rūmų ir pasirašyti prezidento.
Šio straipsnio 8 skyriuje nustatyta Kongreso teisinio reguliavimosfera, apibrėžta federacijos kompetencija.
Kongresas laikomas aukščiausiu valdžios organu valstybėje. Didelėdalis Konstitucijoje užfiksuotų valdžios įgaliojimų deleguota Kongresui (8skyrius, 1 str.), daug mažiau įgaliojimų suteikta Prezidentui.
Kongreso kompetencija – įstatymų leidimo monopolija; išskirtinėbiudžeto priėmimo teisė; mokesčių nustatymas; gali būti specialių kontrolėsir tyrimų komitetų kūrimas. Senatas tvirtina Prezidento skiriamusaukščiausius valdžios pareigūnus, tarp jų ministrus ir aukščiausiojo teismoteisėjus. Kongresas gali valstybės apkaltos (impičmento) atveju perduotiteismui Prezidentą ir kitus valdžios atstovus.
Prezidentas, norėdamas sėkmingai vadovauti valstybei, privalobendradarbiauti su Kongresu, nes šiam, esant nuomonių skirtumui, priklausopaskutinis žodis.
Abiejų valdžių santykiams svarbi ta aplinkybė, kad Prezidentas negaliprieš laiką paleisti Kongreso.
Valstijoms paliekamų teisių Konstitucija atskirai neaptaria,išskaičiuoja tiktai tai, ko jos negali: sudarinėti tarptautinių sutarčių,įstoti į sąjungas, kaldinti monetas ir t.t. Valstijoms buvo palikta teisėreguliuoti daug svarbių gyvenimo sferų; turėti savo konstitucijas, leisticivilinius, baudžiamuosius darbo, proceso įstatymus ir t.t. Pačiosvalstijos nustato ir rinkimų teisę, todėl atskirose valstijose jiskirtinga.
Konstitucijos 2 straipsnis, padalytas į 4 skyrius, reglamentuojafederacijos vykdomąją valdžią, kuri deleguota prezidento institucijai.Prezidentas yra drauge ir valstybės, ir vyriausybės vadovas, vyriausiasiskariuomenės ir laivyno vadas.
Rinkėjai renka prezidentą tiesioginiuose rinkimuose (piliečiai savo
valią išreiškia išrinkdami rinkikus, kurie balsų dauguma išrenkaprezidentą). Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios atstovui, atsispirtiKongresui padeda veto teisė. Prezidentui pasinaudojus šia teise(suspensyvinio veto teisė), įstatymo projektas grąžinamas Kongresui, kuristik dviejų trečdalių balsų dauguma (abiejuose rūmuose) gali priimti vetuotąįstatymą. Prezidentas gali pasinaudoti vadinamąja “kišeninio veto” teise.Šiuo atveju prezidentas jam nepriimtiną projektą nepasirašęs užlaiko ikiKongreso sesijos pertraukos (pagal Konstituciją prezidentas turi pasirašytiprojektą per 10 dienų). Tokiu atveju Kongresas vėl turi priimti įstatymoprojektą jau naujoje sesijoje. Prezidentui neprivalu aiškinti “kišeninioveto” motyvų. Veto teisės praktika prezidentų naudojama skirtingai. Įdomutai, kad pirmieji septyni prezidentai šia teise nepasinaudojo. Kai kurieprezidentai veto teise naudojosi ypatingai dažnai. Pavyzdžiui, G. Clevelend(G.Klivlendas) per dvi kadencijas (1885-1889 m. ir 1893-1897 m.) 346 kartuspanaudojo suspensyvinę veto teisę ir 238 kartus – “kišeninę”. F.D.Rossevelt(F.Ruzveltas, 1933-1945 m.) 372 kartus vetavo įstatymų projektus ir 263kartus “užlaikė” nutarimus. Apskritai, per paskutinius dešimtmečius vetoteisė naudojama vis dažniau. Prezidentas turi teisę vetuoti bet kokįįstatymų projektą, išskyrus Konstitucijos pataisas. (Kongresas gali priimtiKonstitucijos pataisas tik dviejų trečdalių balsų dauguma – lygiai tiekreikia balsų “įveikiant” veto teisę). Antroji prezidento poveikio Kongresui priemonė – Prezidento laiškas(kreipimasis) “Apie padėtį sąjungoje”.Taigi, tiek įstatymų leidžiamoji, tiek vykdomoji valdžia yra stipriosir turi pakankamai priemonių daryti įtaką viena kitai, tačiau jos turi irprisitaikyti viena prie kitos, ieškoti kompromisinių problemų sprendimobūdų.
Tokia JAV Konstitucijos įtvirtinta valdymo sistema laikoma klasikiniuprezidentiniu valdymu. Skirtingai nuo parlamentinio valdymo, svarbiausia joypatybė yra ta, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia konstruojamoskaip viena nuo kitos nepriklausančios institucijos. Tokia įstatymųleidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykių konstrukcija įtakojodaugelio Lotynų Amerikos šalių konstitucijoms, bet neturėjo pasekėjųEuropoje, kurioje XIX a. buvo populiarios konstitucinės monarchijos, ovėliau jas pakeitusios parlamentinės respublikos.
Konstitucijos 3 straipsnis (3 skyriai) skirtas teismo valdžiai. JAVteismo valdžią vykdo Aukščiausiasis Teismas ir kiti Kongreso įsteigtiteismai. Teisėjai yra nepriklausomi ir nekeičiami, taip pat draudžiamamažinti jiems atlyginimą.
JAV Aukščiausiasis teismas, be visų jam suteiktų įgaliojimų, nuo 1803m. prisiėmė konstitucinės kontrolės teisę, t.y. turi teisę spręsti, arKongreso, Prezidento, valstijų valdžios organų išleisti įstatymai, aktaineprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucijos 4 straipsnis (4 skyriai) reglamentuoja santykius tarpfederacijos ir valstijų, taip pat tarp valstijų. Čia skelbiama Kongresoteisė priimti į federaciją naujus narius (valstijas).
JAV Konstitucija numatė demokratinį federalizmą, t.y. griežtąsąjungos ir federacijos subjektų – valstijų kompetencijos ribų atskyrimą.JAV sudaro 50 valstijų ir federalinė Kolumbijos apygarda, kurioje yrasostinė Vašingtonas. Į egzistuojančius visuomenėje nacionalinius – etniniusskirtumus nebuvo atsižvelgta formuojant valstybines struktūras. Pagrindiniai valstijų įstatymai pripažįsta federalinės institucijosviršenybę. Kalifornijos konstitucijos 1 straipsnio 3 skyriuje teigiama:“Kalifornijos valstija yra nedaloma Amerikos Sąjungos dalis, ir JungtiniųValstijų Konstitucija yra šalies aukščiausiasis įstatymas”. Valstijos atkartoja federalinę valdžios sistemą: turi dviejų rūmųparlamentą, vadinamą įstatymų leidimo susirinkimu (tik Nebraskos valstijojenuo 1937 m. veikia vienų rūmų parlamentas); vykdomajai valdžiai atstovaujagubernatorius. Labiausiai nuo federalinės skiriasi valstijų teismų sistema.Daugelyje valstijų teisėjai renkami, o ne skiriami; kai kuriose valstijosenumatyta teisėjų atšaukimo procedūra. Tokie tiesioginės demokratijoselementai, kaip referendumai, valdžios atstovų atšaukimas ir pan., visplačiau taikomi ir JAV federalinėje valdžios sistemoje. Pastaruoju metu federalinės valdžios kišimasis į valstijų reikaluspastebimai išaugo, ypač tai akivaizdu finansų politikoje. Konstitucijos 5 straipsnis skirtas Konstitucijos pataisų priėmimotvarkai. Konstitucijos pataisų priėmimo procedūra yra gana sudėtinga, todėlpapildymų imamasi tik privertus politinėms aplinkybėms. JuridiškaiKonstitucija lieka nepakitusi. Konstituciniai pakeitimai įgyvendinamikitais būdais: teismo aiškinimais, Kongreso įstatymų aktais, politinepraktika ir pan. Daugelis JAV politinės sistemos institutų nenumatytiKonstitucijoje, bet jie funkcionuoja valstybinės valdžios praktikoje. JAVKonstitucijos V str. skelbia: Jeigu du trečdaliai Rūmų narių laikys, kadbūtina, Kongresas gali pats priimti veikiančios konstitucijos pataisas arbadviejų trečdalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimų reikalavimu sušauktisuvažiavimą. Pataisos, kaip Konstitucijos dalis, įgaus jėgą ir reikšmę, jeijas ratifikuos trys ketvirtadaliai valstijų įstatymų leidimo susirinkimųarba trys ketvirtadaliai valstijų suvažiavimų, žiūrint kurią iš tų dviejųratifikavimo tvarką pasiūlys Kongresas. Tačiau jokia pataisa, priimta iki1808m., negali kaip nors liesti straipsnio 9 skyriaus 1 ir 4 paragrafų, irnė viena valstija be savo sutikimo negali prarasti lygaus kitiems balsosenate. Iki 9 dešimtmečio vidurio buvo pasiūlyta apie 5000 pataisų, bet tik 33perduotos ratifikuoti ir 26 priimtos. Konstitucijos 6 straipsnis skirtas jos, t.y. JAV Konstitucijos, IR JAVįstatymų viršenybei valstijų teisės šaltiniams įtvirtinti. Konstitucijos 7 straipsnis nustatė šio akto ratifikavimo valstijosetvarką, reikalaujančią, kad tai padarytų bent 9 valstijų konstituciniaikonventai.
1. JAV konstitucijos pataisos
1789 m. pirmame Kongrese buvo priimta 10 pataisų, kuriose ir buvoįtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės. Šios pataisos, vadinamos “Teisiųbiliu”, įsigaliojo 1791 gruodžio 15 d., jas ratifikavus vienuoliktajai(Virdžinijos) valstijai. Teisių bilio skelbiamos idėjos ir jų interpretavimas yra tokia patpopuliari tema šiandien kaip ir prieš du šimtmečius. Šias idėjas, jųaiškinimą ir įgyvendinimą galima suskirstyti į dvi kategorijas: piliečiųlaisves ir teises. Piliečių laisvės apibrėžiamos kaip gyventojų gynimas nuo netinkamųvyriausybės veiksmų. T.Džefersonas teigė, kad bilis “tai žmonių teisė priešvisas valdžias žemėje…”. Šia prasme teisių bilį galima vadinti “laisviųbiliu”, nes jame esančios Konstitucijos pataisos yra apie tai, kovyriausybė negali daryti. Kai kurie suvaržymai yra substantyvūs (esminiai),t.y. apriboja valdžios galią veikti. Pavyzdžiui, kurti religinesbendruomenes. Kiti apribojimai yra procedūriniai – paaiškinantys irnurodantys kaip vyriausybė turėtų veikti. Pavyzdžiui, netgi jei vyriausybėturi galią paskelbti kai kuriuos veiksmus nusikalstamais, suimti irįkalinti žmones, ji negali to padaryti be išsamių ir skrupulingų procedūrų,sukurtų apsaugoti kaltinamąjį žmogų. Geriausiai visiems žinoma procedūrinėtaisyklė yra ta, kad “žmogus yra nekaltas tol, kol jo kaltė neįrodyta”. Šitaisyklė neneigia vyriausybės teisės ir galios nubausti asmenį už padarytąnusikaltimą, ji kelia klausimą, kaip vyriausybė tai padarys, kaip nustatys,kas įvykdė nusikaltimą. Substantyvūs ir procedūriniai apribojimai kartunustato piliečių laisvių sferą. Civilinės teisės įpareigoja vyriausybę ginti gyventojus nuo kitųgyventojų ir valdžios struktūrų nelegalių veiksmų. Pastangos paversti asmenines laisves realybe turi ilgą istoriją irpraktiškai dar nėra pasibaigusios šiandien. Ši kova susieta su kova užpilietines teises, įtikinėjant vyriausybę vykdyti teigiamą piliečiųatžvilgiu politiką. Amerikiečiai pastoviai bijo dėl savo asmeninėsautonomijos, o JAV istorija yra individo kova už jo laisvių apsaugojimą irišplėtimą. Tai suformavo savitą amerikiečio požiūrį į vyriausybę: individasnuolat turi poreikį būti apsaugotas nuo vyriausybės ir tuo pačiu metu nori,kad aktyvi vyriausybė apsaugotų ir pagerintų individo galimybę mėgautislaisvėmis. Plačiausias yra Teisių bilio 1 straipsnis (arba Konstitucijos 1pataisa), kuriame skelbiama apie fundamentalių laisvių – tikėjimo, žodžio,spaudos, susirinkimų, peticijų – pripažinimą. Šios laisvės buvo paskelbtosuždraudžiant Kongresui priiminėti minėtas laisves varžančius įstatymus,t.y. laikantis nuostatos, kad deklaruojamos teisės yra įgimtos, kadvalstybė jų nesteigianti, o tik sauganti nuo galimų Kongreso mėginimų jassavo įstatymais varžyti. Nuostata, kad Kongresas negali įvesti kokios norsreligijos, reiškė oficialų bažnyčios atskyrimo nuo valstybės patvirtinimą. Teisių bilio 2 straipsnyje skelbiama piliečių teisė saugoti irnešioti ginklą; 3 straipsnyje uždraudžiama taikos metu be savininkosutikimo privačiuose butuose apgyvendinti kareivius; 5 straipsnyjedraudžiama imti visuomeniniam naudojimui nuosavybę, už ją neatlyginus. Prigimtinės teisės teorijos aspektu svarbu yra Teisių bilio 9straipsnis, skelbiantis, kad įsakmus konkrečių teisių išvardijimasnereiškia, jog neigiamos ar menkinamos kitos, bilyje nepaminėtos, tautosturimos teisės. Taip pat svarbus yra 10 straipsnis: pagal jį, įgaliojimai, kuriųKonstitucija nesuteikė federacijai ir neatėmė iš valstijų, paliekamivalstijoms ir tautai. Tai reiškia, kad federacijos įstatymų leidyba sudaroKonstitucijos įsakmiai nurodytą valstijų įstatymų leidybos teisės išimtį. Po pirmųjų dešimties Konstitucijos pataisų greitai buvo priimtos dardvi: 1798 m. įsigaliojusi XI pataisa patikslino teismų valdžios galimybes,1804 m. – XII pataisa papildė prezidento rinkimų procedūrą, numatydamaatskirą balsavimą renkant prezidentą ir viceprezidentą. Vergijospanaikinimas karui pasibaigus buvo įformintas Konstitucijos XIII pataisa,1865 m. pasiūlyta Kongreso ir tais pačiais metais patvirtinta 27 valstijųiš 36. Konstitucijos XIV pataisa, įsigaliojusi 1868 m. uždraudėdiskriminacinio pobūdžio valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtintipiliečių nelygiateisiškumą. Taigi, buvo sulygintos juodųjų ir baltųjųamerikiečių teisės; XV pataisa (1870 m.) draudė rasiniu pagrindu atimti arapriboti rinkimų teisę. Visos trys šio ciklo pataisos, draudžiančios JAVįstatymų leidėjams kėsintis į neatimamas piliečių teises, yra tam tikrasTeisių bilio idėjų tęsinys. Per visą XX a. JAV Konstitucijoje tebuvo padaryta 12 pataisų.Panaikinant rinkimų teisės ribojimus lyties pagrindu, teisė dalyvautirinkimuose 1920 m. buvo suteikta moterims (XIX pataisa). 1964 m.panaikintas kai kuriose valstijose rinkėjams dar taikytas turto cenzas(XXIV pataisa). 1971 m. rinkėjų amžiaus cenzas sumažintas iki 18 metų (XXVIpataisa). Apskritai esminių pokyčių į JAV valstybinę santvarką esamos pataisosneįnešė. Kaip ir Anglijoje, valstybės mechanizmo funkcionavimo srityje JAVdidelės reikšmės turi paprotys, senoje konstitucijoje atsirandančiosspragos paprastai užpildomos ne tiek konstitucijos pataisomis, kiekpripažįstant susiklosčiusias tradicijas. Todėl kur kas didesnę reikšmę turikonstitucijoje neatsispindėję pokyčiai, kurių svarbiausias – valstybėscentralizacijos didėjimas Ši JAV valstybinės santvarkos raidos tendencijaryškėjo plečiantis Kongreso įstatymų leidybos veiklai civilinės, darbo,baudžiamosios teisės ir kitose sferose, didėjant prezidento galiai. JAV Konstitucija įvairiais laikotarpiais vaidino skirtingąvaidmenį. Pradiniame etape tai buvo labai progresyvus dokumentas,formuojantis naujus visuomeninius santykius. JAV konstitucionalizmas darėdidelę įtaką kai kurių valstybių (ypač Lotynų Amerikos) valdžios struktūrųkūrimui. Tačiau šiandien JAV valdymo sistema kai kuriais aspektaisnusileidžia demokratinių Europos valstybių Pagrindiniams įstatymams. Europoje pirmosios rašytinės konstitucijos buvo priimtos 1791metais: gegužės 3d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, rugsėjo 13d. –Prancūzijoje. 1791 m. gegužės 3 d. Seimo priimta Konstitucija išsaugojo feodalinęžemėvaldą ir feodalų luomą, visas jo laisves ir privilegijas, tarp jų irpatrimonialinę valdžią valstiečiams. Konstitucijoje atsispindėjo ir kaikurie buržuaziniai principai, pirmiausia turto principas. Ji atėmė išbežemių bajorų – didikų atramą t.y. teisę dalyvauti seimeliuose, oturtingiems valstiečiams suteikė nobilitacijos teisę, taip pat teisę įgytidvarus. Priimtas dokumentas paskelbė valstybės globą laisviesiemsvalstiečiams ir kartu leido valstybei kištis į dvaro ir valstiečiųsantykius. Konstitucija skelbė garantuojanti asmens laisvę anksčiaupabėgusiems į užsienį ir grįžusiems valstiečiams. Tam tikrą valdžios globąvalstiečiams turėjo suteikti teritorinės – administracinės tvarkoskomisijos, kurias Konstitucija buvo numačiusi įsteigti. Šios komisijos,beje, turėjo patariamąjį balsą. Gegužės 3 d. Konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą. Buvosiekiama sukurti naujųjų laikų vientisą Lenkiją su centralizuota valdžia.Pagal prancūzų švietėjo Š.L. de Montesquieu (Š.L.Monteskjė) siūlomąprincipą valdžią padalinti į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismo. Vyriausiąją valdžią Konstitucija atidavė Seimui, panaikino liberumveto teisę, sumažino Senato reikšmę ir įtraukė miestų atstovus į Seimą.Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintamĮstatymų sargyba. Įstatymų sargybą sudarė arkivyskupas, ministrai,kancleris ir Seimo maršalka. Ji veikė karaliaus vardu. Vykdomajai valdžiaipriklausė ir kariuomenė. Karalius turėjo būti renkamas, tačiau išvaldančiosios dinastijos. Jis skyrė ministrus ir vyskupus, jo vardu turėjobūti skelbiami teismo sprendimai. Seimas rinko 4 komisijas (ministerijas) –Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto – bendras visai valstybei. Konstitucijoje nebeliko valstybės padalijimo į Lenkijos Karalystę irLietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nors per Ketverių metų Seimą (1788-1792m.) pastarasis pavadinimas buvo dažnai vartojamas. Valstybė buvo pavadintaLenkija. Tačiau Konstitucija dar nesukūrė vientisos valstybės. PagrindiniaiKetverių metų Seimo įstatymai rėmėsi Liublino (1569 m.) aktu. PatiKonstitucija irgi neardė unijos. Nors jos kūrėjai ėjo valstybinės valdžioscentralizavimo linkme ir nominavo bendras visai valstybei komisijas, tačiaujose buvo paliktas Lietuvai jos atstovų ekvivalentas. Konstitucijaišsaugojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės dualistinį pobūdį. Gegužės 3 d. Konstitucija reiškė siekiančių reformų žemvaldžių irgimstančios buržuazijos politinę sąjungą. Konstitucijos kūrėjus, be abejo,paveikė Didžiosios prancūzų revoliucijos ir Švietimo epochos idėjos. Jienorėjo pamažu įvesti šalyje konstitucinę buržuazinę – dvarininkinęmonarchiją. 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybė trečią kartą buvo padalintaAustrijos, Rusijos, Prūsijos ir galutinai likviduota. Taigi Gegužės 3 d.Konstitucija liko neįgyvendinta.
2. Prancūzijos konstitucionalizmo raida
Jeigu JAV Konstitucija per du šimtmečius patyrė minimalių pokyčių,tai Prancūzijos konstitucionalizmo pagrindinės raidos bruožas – gausa netiek konstitucinių pataisų, kiek pačių konstitucijų (nuo XVIII a. pabaigosPrancūzijoje buvo priimta 12 konstitucijų ar konstitucinių chartijų). Svarbiausias 1789 metų Prancūzijoje vykusio sukilimo politinisrezultatas – faktiškas absoliutizmo nuvertimas. Lemiama politinė jėgavalstybėje tapo Steigiamasis susirinkimas, kuris 1789 m. rugpjūčio 26 d.priėmė “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją” – būsimosios konstitucijosįvadą. Tai buvo didelės reikšmės dokumentas. Deklaracijos 17 straipsniųplačiai suformulavo švietimo idėjas. “Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai”– skelbė jos pirmasis straipsnis. “Natūraliomis ir neatmainomomis” žmogausteisėmis taip pat buvo pripažintas jo saugumas, priešinimasis priespaudai.Deklaracija skelbė tautos suvereniteto principą, visų lygybę priešįstatymus ir teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudos laisvę,religinį pakantumą, privatinės nuosavybės teisę. Įtvirtinęs savo pozicijas, Steigiamasis susirinkimas tęsė šaliespertvarkymo reformas. Vyraujančias pozicijas susirinkime, kaip ir visoješalyje, turėjo nuosaikieji monarchistai konstitucionalistai. 1791 m.rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas baigė rengti Konstituciją, kuriįvedė Prancūzijoje buržuazinę – konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidimovaldžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, sudarytam išvienerių rūmų, vykdomoji – monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Karalius, turėdamas stabdančio veto teisę, galėjo kuriam laikui atmesti susirinkimopriimtus įstatymus. Buvo įvesta nauja vietinio valdymo sistema. Prancūzijabuvo padalinta į 83 departamentus, pavadintus upių ir kalnų vardais (Senos,Marnos, Vogizų ir kt.). Valdžią juose vykdė renkamosios tarybos irdirektorijos, miestuose ir kaimuose – renkamieji municipalitetai. Į naująteismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai. Katalikų bažnyčia,įteisinus “civilinę dvasininkijos padėtį”, privalėjo tarnauti valstybei,t.y. kunigai ir vyskupai buvo piliečių renkami, gaudavo atlyginimą išvalstybės ir turėjo prisiekti, kad bus ištikimi Konstitucijai. Buvo įvesta cenzinė ir dviejų pakopų rinkimų sistema. Neatitinkantyscenzo sąlygų “pasyvieji” piliečiai negaudavo politinių teisių. Tik“aktyvieji” piliečiai vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus, mokantys ne mažesnįkaip 1,5 – 3 livrų tiesioginį mokestį, turėjo balso teisę. Jų buvo maždaug
4,3 mln. (iš 8-9 mln. suaugusių vyrų). O rinkėjų, renkančių deputatus (jiemokėjo didesnį mokestį), buvo iš viso apie 500 tūkstančių Konstitucijanegaliojo Prancūzijos kolonijose. Jose nebuvo panaikinta vergovė. Nors “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos” istorinė reikšmėneginčytina, įdomu tai, kad tik 1946 m. Ketvirtosios respublikoskonstitucija legalizavo šį aktą. Preambulėje nurodoma, jog prancūzų tauta“iškilmingai patvirtina žmogaus ir piliečio teises, nušviestas 1789 m.teisių Deklaracijoje”. Tačiau karaliui pabandžius pabėgti iš Paryžiaus ir pasipriešintiKonstitucijos nustatytai tvarkai, 1792 m. rugpjūčio 10 d. monarchas buvonušalintas nuo sosto. Konstitucinė monarchija žlugo. Rugsėjo 25 d. Konventodekrete buvo paskelbta apie Prancūzijos respublikos įkūrimą. Prasidėjo vadinamoji respublikos era. Nacionalinis konventas 1793birželio 24 d. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kurios įžanginedalimi tapo naujai surengta žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, kuri,palyginus su 1789 m. aktu, buvo gerokai radikalesnė ir platesnė. PasakDeklaracijos, vyriausybė steigiama naudojimuisi žmogaus įgimtomis irneatimamomis teisėmis užtikrinti (1 str.). Šiame dokumente be kitų teisių buvo ir socialinių teisių: teisė įišsilavinimą (22 str.), profesijos pasirinkimą (17 str.), sutarties teiktikitiems paslaugas sudarymą (18 str.). Deklaracijoje buvo teigiama, kadliaudis visada turi teisę peržiūrėti ir pakeisti Konstituciją, nes savoįstatymais negalima saistyti ateinančių kartu (28 str.). Naujoji konstitucija buvo įdomi tuo, kad, laikydamasi Ž.Ž Ruso idėjos,jog įstatyme “bendroji valia” turi reikštis tiesiogiai, o ne perreprezentantus, buvo vienintelė to momento Europos Konstitucija, įkūnijusitiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje. Konstitucija skelbė, kadsuverenią liaudį sudaro Prancūzijos piliečiai (7 str.). Vyrai nuo 21 metųamžiau, pragyvenę toje pačioje vietoje ne mažiau 6 mėnesius ir nesantystarnai, turėjo teisę dalyvauti tiesioginiuose rinkimuose (8 str.). Tačiau dėl vykstančio karo 1793 m. Konstitucijos įgyvendinimas nebuvorealizuotas ir valdžia liko Nacionalinio konvento rankose. Jakobinų diktatūros metu buvo vykdomos gana svarbios socialinėsreformos: užšaldytos kainos, kaime likviduoti feodaliniai santykiai,gražinant žemę valstiečių bendruomenėm ir paverčiant ją privačia nuosavybe. Po 1794 m. liepos 27 d. perversmo baigėsi Didžioji Prancūzijosrevoliucija. 1795 m. rugpjūčio 22 d. Nacionaliniame konvente buvo priimtanauja Prancūzijos respublikos Konstitucija, dar žinoma III respublikos metųkonstitucijos pavadinimu. Šiame dokumente žmogaus teisėms buvo skiriamamažiau dėmesio, nebuvo kalbama apie žodžio ir spaudos laisvę, teisęsukilti. Vėl buvo atsisakyta tiesioginės demokratijos; buvo įteisintasreprezentacinis valdymas, atskirta įstatymų leidžiamoji valdžia nuovykdomosios. Taigi šiuo atžvilgiu buvo sugrįžta prie 1791 m. Konstitucijospagrindų. Tačiau nauja buvo tai, kad 1795 m. Konstitucija buvo respublikoskonstitucija; buvo įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos institucijossistema. Įstatymų leidybos korpusas susidėjo iš Penkių šimtų tarybos irSeniūnų tarybos (44 str.). Pirmajai suteikta įstatymų leidybos iniciatyvosteisė (76 str.), antrajai – išimtinė teisė tvirtinti arba atmesti pirmosiosnutarimus (86 str.). Vykdomoji valdžia priklausė direktorijai (132 str.), susidedančiai išpenkių narių, kuriuos kasmet po vieną siūlė Penkių šimtų taryba ir rinkoSeniūnų taryba. Kolegijai pirmininkavo visi direktoriai iš eilės po 3mėnesius (141 str.). Direktorija skyrė ministrus. Susiformavusi ir sustiprėjusi buržuazija, bijodama revoliucijos irsenosios feodalinės sistemos, buvo nepatenkinta direktorijos nenuosekliospolitikos ir 1799 m. lapkričio 9 d. organizavo perversmą: buvo išvaikytaPenkių šimtų taryba ir valdžia atiduota iš trijų konsulų sudarytailaikinajai vyriausybei. 1799 m. gruodžio 13 d. buvo patvirtinta naujaKonstitucija. Joje jau nebebuvo tradicine tapusios teisių deklaracijos.Nors ir toliau Prancūzija buvo vadinama respublika, tačiau ji turėjo daugkonsulato bruožų. Vyriausybės valdžia atiteko trims konsulams, Senatorenkamiems dešimčiai metų (39 str.). Konstitucijoje pirmuoju konsulupersonaliai paskirtas Napoleonas Bonapartas, kuris praktiškai buvovisagalis (kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą). Ministrai buvo paprastivykdomosios galios vykdytojai, neturintys ryšio su atstovaujamąjavalstybės institucija. Konstitucija nustatė painią pseudodemokratinę tautosdalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus sistemą, kuri susidėjo išdaugybės etapų, įvairiausių sąrašų ir neatspindėjo tikrosios tautos valios. Prancūzijoje įsigalėjęs režimas, pasižymėjęs kraštutiniu valdymocentralizmu, besiremiančiu stipria asmenybe, istorijoje buvo vadinamasbonapartizmu. 1804 m. buvo priimtas straipsnis, pagal kurį respublikosvaldymas patikimas imperatoriui, kuriuo tampa respublikos pirmasiskonsulas. Tokiu būdu Prancūzija konstituciniu keliu virto imperija, pagalvalstybės valdymo formą – monarchiją, tačiau bent iš pradžių neatsisakiusiarespublikos pavadinimo. Stiprindamas valdžią, Napoleonas 1807 m. panaikinoTribunatą ir praktiškai valdžią sukoncentravo imperatoriaus ir jampaklusnaus Senato rankose. Imperijos istorija buvo kupina karų ir baigėsi Napoleono kariuomenėssutriuškinimu ir imperijos žlugimu (1814 m.). Po karaliaus valdžios restauravimo Prancūzijoje vėl buvo įtvirtintakonstitucinė monarchija, kurios pagrindinės nuostatos atsispindėjo LiudvikoXVIII 1814 m. konstitucinėje chartijoje. Vykdomoji valdžia atitekomonarchui. Įstatymų leidžiamąją valdžią pasidalino karalius, Perų rūmai irdeputatų rūmai. Taigi tautai Konstitucija suteikė galimybę dalytis sukaraliumi teise leisti įstatymus, nors įstatymų leidybos teisė priklausėtik vienam karaliui. Pagal naują rinkimų teisę (aukštas turto cenzas)rinkimuose galėjo dalyvauti žymiai mažesnė elektorato dalis nei anksčiau.Ministrai tapo atsakingi rūmams, taigi pirmą kartą kontinentinėjekonstitucijoje buvo žengtas žingsnis į parlamentarizmą. Tačiau 1824 m.atėjus į sostą karaliui X buvo pradėta griauti dar likusius revoliucijosiškovojimus: paleisti Deputatų rūmai, labai stipriai suvaržytos spaudos,susirinkimų ir kt. laisvės. Kilo sukilimas ir karalius turėjo bėgti iššalies. Nors monarchiją ir pavyko išlaikyti, tačiau 1830 m. konstitucinėchartija grąžino atšauktas politines piliečių teises ir laisves, uždraudėnaudoti cenzūrą spaudoje. Visa tai sudarė sąlygas parlamentiniam valdymuistiprėti ir buvo palaidoti bandymai restauruoti Prancūzijos ikirevoliucinętvarką. Pramonės augimas sudarė palankias sąlygas kapitalizmo plėtrai, tuopačiu didėjo prieštaravimai tarp buržuazijos ir viduriniųjų bei smulkiųjųvisuomenės sluoksnių. 1848 m. įvykusi revoliucija nuvertė monarchiją irbuvo įkurta respublika (antroji). Visuotinės (vyrų) rinkimų teisės pagrindubuvo organizuoti Nacionalinio susirinkimo rinkimai. Nacionalinissusirinkimas priėmė naują konstituciją, dar vadinamą Antrosios respublikoskonstitucija. Konstitucijoje buvo gausu įvairių socialinio pobūdžiodeklaracijų, kaip pavyzdžiui, teisė į darbą, nemokamą pradinį mokymą.Įstatymų leidybos teisė priklausė Nacionaliniam susirinkimui. Konstitucijapanaikino dviejų rūmų sistemą. Nacionalinis susirinkimas buvo renkamastrejiems metams visuotiniais rinkimais. Pirmą kartą Europoje buvo įvertintitiesioginiai slapti rinkimai, kurie vėliau pradėti taikyti ir kitosevalstybėse. Kiekvienas išrinktas deputatas turėjo įstatymų leidybosiniciatyvos teisę. Vykdomajai valdžiai vadovavo prezidentas (pirma tokiainstitucija Europoje). Prezidentas buvo renkamas ketveriems metams beteisės būti perrinktam antrai kadencijai. Jis turėjo teisę sudaryti irtvirtinti tarptautines sutartis, skirti ir atleisti ministrus,diplomatinius atstovus, teisėjus, jam buvo pavesta teikti malonę,užtikrinti išorinį valstybės saugumą, vadovauti karinėms pajėgoms. Nacionalinis susirinkimas ir prezidentas nedaug galėjo veikti vienaskitą: Nacionalinis susirinkimas turėjo teisę nušalinti prezidentą nuopareigų anksčiau laiko (tačiau praktiškai tai įgyvendinti negalėjo). Savoruožtu, prezidento mėginimas paleisti Nacionalinį susirinkimą buvo laikomasnusikaltimu, prilygstančiu valstybės išdavimui. Tiek Nacionalinio susirinkimo, tiek prezidento rinkimuose galėjodalyvauti prancūzai vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus. 1848 m. prezidentu buvo išrinktas Napoleono sūnėnas LiudvikasBonapartas, kuris, siekdamas valdžios ir nepaisydamas konstituciniųnuostatų, 1851 m. paleido Nacionalinį susirinkimą, kas reiškė naująvalstybės perversmą. Referendumo būdu pritarus rinkėjams, Liudviko Bonaparto šalininkaiparengė ir 1852 m. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kuri iš esmėsbuvo pakeistas 1799 m. Konstitucijos variantas. Konstitucija suteikėprezidentui gana plačius įgaliojimus: jis turėjo ne tik aukščiausiąvykdomąją valdžią, bet ir išimtinę įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.Prezidento galių stiprinimas sudarė palankias sąlygas konstituciniu būdurestauruoti imperiją (Liudvikas Bonapartas tapo imperatoriumi NapoleonuIII). Prancūzijos imperija buvo valdoma autoritariniais metodais, ir tik1870 m., siekiant nuraminti liaudies nepasitenkinimą vykdoma vidaus iružsienio politika, buvo išleista nauja Konstitucija, kuria numatytaimperiją pertvarkyti į konstitucinę monarchiją su parlamentiniu valdymu.Tačiau 1870 m. rudenį imperija žlugo ir Įstatymų leidybos korpusasPrancūziją paskelbė respublika (Trečioji respublika). Vientisoskonstitucijos ši respublika neturėjo, tačiau ją atstojo leidžiamikonstituciniai įstatymai. Kai kurie visuomeniniai santykiai, paprastaireglamentuojami konstitucijose (žmogaus ir piliečio statusas, valstybėsvaldžios principai), liko nekonstitucionuoti. Trečiosios respublikos konstitucija buvo naujas kokybinis Prancūzijosir Europos konstitucinės raidos žingsnis: parlamentinė valdymo tvarka buvopritaikyta respublikai. Įstatymų leidyba priklausė dviejų rūmų parlamentui– Deputatų rūmams ir Senatui. Prezidentui rinkti ar Konstitucijos pataisomspriimti rūmai turėjo posėdžiauti drauge, sudarydami Nacionalinįsusirinkimą. Abiejų rūmų deputatai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvosteisę, abeji rūmai vienodomis teisėmis dalyvavo leidžiant įstatymus,kiekvienas projektas turėjo būti jų abiejų priimtas. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turėjo ir prezidentas, kuriam buvosuteikta ir reliatyvi veto teisė. Prezidentas galėjo skirti visuscivilinius ir karinius pareigūnus, teikti malonę, paleisti Deputatų rūmus,vadovavo ginkluotosioms pajėgoms, pirmininkavo Ministrų tarybai. Ministraibuvo solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką irindividualiai – už asmeninius savo veiksmus. Taip buvo įtvirtintasparlamentinės vyriausybės atsakomybės institutas. Vėliau, stiprėjantparlamentinei respublikai, 1884 m. buvo priimta Konstitucijos pataisa,draudžianti peržiūrėti respublikinę valdymo formą, taip pat buvo uždraustaį prezidento postą rinkti buvusių dinastijų atstovus, iki gyvos galvosskiriamų senatorių institucija. Šios pataisos labai sustiprino demokratinesKonstitucijos nuostatas. Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Prancūzijos valstybinėsantvarka mažai keitėsi Tačiau buvo pastebimas prezidento ir parlamentovaidmens mažėjimas ir vykdomosios valdžios galių augimas. Labai padidėjoministro pirmininko vaidmuo. Trečioji respublika žlugo 1940 m. vokiečiams užėmus Paryžių. Pasibaigus karui 1946 m. buvo priimta Ketvirtoji respublikosKonstitucija. Preambulėje buvo skelbiama 1789 m. teisių deklaracija, toliaubuvo išdėstytos naujos ekonominės politinės ir socialinės teisės: vyrų irmoterų lygiateisiškumas, persekiojamųjų už savo veiklą laisvės labuipolitinio prieglobsčio teisė; teisė dirbti ir gauti pinigus; teisė jungtisį profsąjungas; streikų neperžengiant įstatymų rėmų laisvė; teisėdalyvauti kolektyvinių darbo sutarčių sistemoje; sveikatos apsaugos,materialinio aprūpinimo, poilsio, nemokamo pasaulietinio mokymo garantija;nacionalinę reikšmę turinčio turto pavertimas visuomenine nuosavybe;atsisakymas kariauti užkariavimo tikslais ir t.t. Pagal parlamentinės respublikos schemą buvo sudaryta aukščiausiųjųvalstybės institucijų sistema. Parlamentas susidėjo iš Nacionaliniosusirinkimo ir respublikos tarybos. Abu rūmai ir Ministrų tarybospirmininkas turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tačiau Konstitucijapanaikino abiejų rūmų lygiateisiškumą: tik Nacionalinis susirinkimas turėjoišimtinę teisę leisti įstatymus, ratifikuoti tarptautines sutartis,pritarti vyriausybei ir reikšti jai nepasitikėjimą. Respublikos tarybaipavestos konsultacinio pobūdžio funkcijos- per du mėnesius ji galėjopareikšti savo išvadas dėl Nacionaliniame susirinkime priimtų įstatymų. Abeji rūmai renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptasbalsuojant: Nacionalinis susirinkimas – tiesioginiais rinkimais penkeriemsmetams, respublikos taryba – netiesioginiais rinkimais generalinių irmunicipalinių tarybų šešeriems metams, pusę narių atnaujinant kas trejimetai. Rinkimuose dalyvavo pilnamečiai abiejų lyčių piliečiai. Respublikos prezidento rinkimų tvarka ir funkcijos praktiškai palikonepasikeitusios. Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai. Didžiulės galios buvosuteiktos Ministrų tarybos pirmininkui. Jam buvo pavesta užtikrintiįstatymų įgyvendinimą, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. 1954 m. Ministrųtarybos pirmininkas gavo papildomų įgaliojimų anksčiau laiko paleistiNacionalinį susirinkimą. 1958 m. padidėjus politinei įtampai, kilusiai dėl Alžyre prasidėjusiokarinio maišto, Prancūzijos parlamentas į valdžią pakvietė populiarų karometu Pasipriešinimo judėjimo vadovą Š.de Golį ir suteikė jam ypatingusįgaliojimus. Speciali komisija parengė Penktosios respublikos konstituciją,kuri buvo referendume spalio mėnesį patvirtinta. Pagal konstituciją centrine visos politinės sistemos dalimi tapoprezidentas, kuriam buvo suteikta eilė įgaliojimų. Greta to parlamentuiKonstitucija paskyrė akivaizdžiai šalutinį vaidmenį. Parlamentas susidedaiš Nacionalinio susirinkimo ir Senato. Abiejų rūmų teisės vienodos. Konstitucija, reglamentuodama įstatymų konstitucingumo kontrolę,įsteigė vyriausybinę instituciją – Konstitucinę tarybą. Jai buvo pavestavykdomosios valdžios ar įstatymų leidėjo reikalavimu peržiūrėti priimtusįstatymus, bet tik iki juos skelbiant ir tik siekiant išaiškint, ar jienepažeidžia konstitucinio vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžiųkompetencijos atskyrimo. Nustatydama vyriausybės atsakomybę parlamentui, Konstitucija tarsiįtvirtino parlamentinę respubliką, tačiau daugelis kitų jos nuostatų rodoprezidentinį jos variantą. Taigi Prancūzijoje susiformavo savotiška mišrirespublikos forma, pastaruoju metu įvairiose šalyse tampanti vispopuliaresnė.IV. VIDURIO EUROPOS KONSTITUCINĖS REVOLIUCIJOS 1989 – 1991 METAIS
1989 m. tapo lemtingais Vidurio Europos valstybių istorijai, otiksliau – pasaulinei “socializmo” sistemai. (Žodis “socializmas” rašomaskabutėse todėl, kad socializmas ta prasme, kuria jį suprato marksizmopradininkai – kaip pažangiausios visuomenės santvarkos, užtikrinančiosaukštą galimybių jėgų lygį, socialinį teisingumą – praktiškai nebuvoįgyvendintas). Sistema iš tiesų turėjo tik kai kuriuos socializmo bruožus :nebuvo privatinės gamybos priemonių nuosavybės, ribotos socialinėsgarantijos, kurių kokybė palaipsniui smuko dėl blogėjančios ekonomikos irvisuomeninės sąmonės degradacijos. Praktiškai visose “socialistinėse”šalyse buvo autoritariniai, o kai kur ir totalitariniai politiniai režimai.Ši sistema apibūdinama kaip komandinė – administracinė. Sistema sudarė sąlygas palyginti per trumpą laiką pasiekti tam tikrąekonominį augimą, bet pareikalavo aukštos socialinės kainos ir, be to,greitai išnaudojo savo galimybes. Paskutiniai jos egzistavimo dešimtmečiaiįrodė, kad ji tegali visuomenę nuvesti į aklavietę. Bet kokie bandymai jąmodernizuoti buvo nesėkmingi. 1985 m. balandžio mėn. “perestroika” parodė,kad iš aklavietės galima išeiti tik pereinant į rinkos ekonomiką, sukuriantpilietinę visuomenę ir realią demokratiją. “Perestroika” SSRS tapokatalizatoriumi Vidurio Europos šalių konstituciniams pertvarkymams. Šieprocesai prasidėjo 1989 m. ir vyko nevienodai. Lenkijoje ir Vengrijoje 1989 m. tapo opozicijos pergalės prieškomandinę – administracinę sistemą metais. Ši pergalė sugriovėegzistuojančią vienpartinę sistemą. VDR, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, kur iki 1989 m. tvirtai laikėsikomunistų vienvaldystė, prasidėjus gatvėse masinėms demonstracijoms,valdžia jau nesiryžo jų nuslopinti jėga. Toks masių aktyvumas pagreitinosistemos žlugimą. Rumunijoje pabandyta panaudoti prieš mases jėgą, tačiau ginkluotosukilimo N.Ceusescu (N.Čiaušeško) vyriausybė buvo nuversta, o patsdiktatorius su žmona – sušaudyti. Jugoslavijoje užsitęsus ekonominei – politinei krizei, gilinamaitarptautinių ir religinių prieštaravimų, 1989 m. naujoji vyriausybė ėmėsipertvarkyti senąją partinę sistemą, maskuojamą “rinkos socializmo”lozungu. Tačiau prieštaravimai tarp serbų ir kitų tautų buvo gilūs, o jųsprendimo būdai neefektyvūs, todėl vos prasidėjusi reforma peraugo įilgametį karą, suskaldžiusį Jugoslaviją į atskiras viena kitai priešiškasvalstybes. Šis karas parodė, jog išnykus ideologiniams prieštaravimams,ypatingai išryškėja nacionaliniai, religiniai ir kultūriniaiprieštaravimai. Vidurio Europos visuomenės gyvenime pokyčiai turėjo bendrų bruožų,kuriuos sąlygojo bendri tikslai:
Ekonomikos srityje:pereiti prie rinkos ekonomikos;privatizuoti didžiąją dalį valstybinės nuosavybės;likviduoti monopolines ūkines struktūras;užtikrinti sąlygas konkurencijaileisti naudoti samdomąjį darbą ir t.t.;
Socialinėje srityje:išsaugoti ir išplėsti socialines garantijas pensininkams ir socialiai
remtiniems asmenims ; 7. pertvarkyti socialines paslaugas visai visuomenei (švietimas, gydymas, kvalifikacijos kėlimas, parama bedarbiams ir t.t.);Politinėje srityje:garantuoti žmogaus laisvių ir teisių apsaugą;sukurti realią daugiapartinę sistemą;įteisinti laisvus rinkimus;užtikrinti realią veiksmingą valdžios institucijų priežiūrą ir kontrolę;
Dvasinėje – kultūrinėje srityje:atsisakyti vienos ideologijos viešpatavimo;užtikrinti nevaržomą naudojimasi kultūrinėmis vertybėmis;įtvirtinti laisvą idėjų konkurenciją ir kūrybą; 15. Šiuolaikiniame pasaulyje ekonominiai, socialiniai, politiniai procesai atsispindi konstitucijose, kurios periodiškai įteisina santykius tarp žmonių, visuomenės ir valstybės. Šie įforminti santykiai gali atitikti socialinę realybę ir gali iškreipti realią situaciją.
Egzistavusios “realaus socializmo” konstitucijos, skelbusios asmenslaisvės ir liaudies valdžios principus, formulavo neteisingą tikrovėsvaizdą. Kartu jos buvo visiškai realios, teigdamos valstybės ekonominėsmonopolijos įtvirtinimą ir kompartijos vienvaldystę. Prasidėję visuomeniniai pokyčiai Vidurio Europoje, aišku, negalėjovykti senų konstitucijų rėmuose. Visuomeninio gyvenimo procesai buvo tokiespartūs, kad netgi konstitucinės reformos neretai atsiliko nuo gyvenimopokyčių. Tolydžio konstitucinės reformos tapo ir rezultatu, irvisuomeninių santykių pertvarkymo stimulu. Vidurio Europos konstitucijų revoliucinėms reformoms šalia bendrųjųbūdingi ir tam tikri specifiniai bruožai. Jų specifiką lėmė atskirų šaliųrevoliucinių pertvarkymų pradžia, o taip pat politinių jėgų, dalyvaujančiųrevoliuciniame procese, tarpusavio santykis. Todėl, vertinant VidurioEuropos konstitucijų reformas, būtina atsižvelgti į konkrečias jųpolitines, ekonomines, socialines ypatybes.
Lenkijos konstitucinės reformos. Lenkija buvo silpniausia grandistarptautinėje komandinėje sistemoje. Joje, kaip ir Jugoslavijoje, šisistema netapo totalinė. Per visą pokarinį laikotarpį lenkų visuomenėjeišliko stiprios opozicinės nuotaikos ne kartą peraugusios į politineskrizes (1956, 1968, 1970, 1976, 1980 m.). Daugeliu atvejų Lenkijos jungtinė darbininkų partija (LJDP) mėginoįveikti krizes darydama atitinkamas nuolaidas, keisdama vadovus, vykdydamakasmetines konstitucines – teisines reformas, nesivaržydama ir panaudotijėgą. LJDP bazė buvo silpna. Lemiamais politinio vystymosi šalyje metaistapo 1980 m.., kai galingai streikų bangai ėmė vadovauti nepriklausomųprofsąjungų judėjimas “Solidarumas”. Mėginimas nuslopinti judėjimą 1981metais, įvedant karinę padėtį, rezultatų nedavė. 1989 m. visuomeninė krizė pasiekė apogėjų. LJDP CK X Plenumaspripažino politinio pliuralizmo būtinybę, o tai reiškė atsisakymą nuotokio pamatinio sistemos pagrindo (įtvirtinto Konstitucijoje) kaipkomunistų partijos (LJDP) vadovavimas. Tai leido įvairių politinių jėgų“apvaliam stalui” pasiekti politinį kompromisą ir pradėti konstitucinesreformas. Lenkijoje veikė 1952 m. Konstitucija, parengta pagal 1936 m.. SSRSKonstitucijos pavyzdį. 1976 m. buvo priimta naujos redakcijos Konstitucija,nors pagrindinės nuostatos nepakito, o buvo tik sustiprintos MinistrųTarybos pozicijos. Pagrindiniai 1984 m. balandžio mėn. konstitucinės reformos bruožaitie, kad buvo įvykdyti esminiai pakitimai aukščiausios valdžios organųsistemoje: įsteigtas Senatas, o Valstybės taryba pakeista RespublikosPrezidento institutu. Taip pat iš esmės reformuota rinkimų sistema, kuriatsispindėjo rinkimų į Seimą ir Senatą 1989 – 1993 metų nuostatuose. Taibuvo vienkartiniai, skirti tik šiems rinkimams, nuostatai. Vėliau turėjobūti priimtas naujas rinkimų įstatymas. Priimti konstituciniai pakeitimai buvo “apvaliojo stalo “ susitarimųrezultatas : LJDP ir sąjungininkai (Jungtinė valstiečių partija /JVP/,Demokratų partija /DP/ ir Pasaulio katalikų susivienijimas) ir nepartiniai,t.y. praktiškai “Solidarumas” susitarė, kad proc. vietų Seime turėjoatitekti valdančiajai koalicijai. Rinkimai į senatą buvo laisvi,neapibrėžiant partinio vietų skaičiaus jame, kas iš anksto garantavo“Solidarumo” daugumą Senate.Taip atsitiko ir praktikoje. Tačiau Senato, Aukštųjų parlamento rūmų vaidmuo iš anksto buvonumatytas silpnas : esant nesutarimui su Seimu, pastarasis turėjoviršenybę. LJDP rankose turėjo likti ir Prezidento institucija, kurioįgaliojimų terminas pusantro karto ilgesnis negu parlamento. NorsPrezidento įgaliojimus galima apibūdinti kaip neplačius (būdingusparlamentinei respublikai), tačiau jam buvo suteikti svarbūs karinės irypatingos padėties įvedimo įgaliojimai. 1989 m. birželio mėn. parlamento rinkimuose “Solidarumas”įtikinamai laimėjo visus proc. Seime nepartiniams skirtų vietų ir 99 iš 100vietų Senate. Liepos mėnesį abu parlamento rūmai – Nacionalinissusirinkimas – išrinko Prezidentą. Vieninteliu kandidatu buvo LJDP pirmasissekretorius V.Jaruzelski (270 – už, 233 – prieš, 34 – susilaikė). Tačiauvaldančiajai koalicijai nepavyko sudaryti vyriausybės. “Solidarumo” lyderisL.Walensa pasiūlė JVP ir DP atsisakyti bendradarbiavimo su LJDP irdalyvauti vyriausybės formavime. Šios partijos pritarė tokiam vyriausybėsformavimo būdui. Prezidentas įpareigojo “Solidarumo” atstovą T.Mazoveckisuformuoti koalicinę vyriausybę, kurią sudarė : 13 – “Solidarumo”, 4 –Ljdp, 4 – DP atstovai. Tokiu būdu pirmą kartą po karo vyriausybėjekomunistai neteko daugumos. 1989 m. buvo parengtas naujas konstitucinės reformos projektas.Gruodžio mėn. 31 d. priimta nauja Konstitucijos redakcija daug skyrėsi nuoankstesnės:
pakeistas valstybės pavadinimas: vietoj LLR – Lenkijos Respublika ;iš Konstitucijos išbraukta ideologizuota klasinė liaudies charakteristika,atsisakyta “socializmo idėjų”;pirmieji du Konstitucijos skyriai “Politinė sistema” ir “Socialinė –ekonominė sistema”, apimantys 19 straipsnių, pakeisti vienu skyriumi –“politinės ir ekonominės sistemos pagrindas” (8 skyriai);iš Konstitucijos išbraukta ideologizuota klasinė liaudies charakteristika,atsisakyta“socializmo idėjų” ;Respublika (1str.) apibūdinama kaip demokratinė teisinė valstybė,įgyvendinanti socialinio teisingumo principus ; 21. politinės partijos kuriasi savanoriškumo principu ir siekia formuoti valstybės politiką demokratiniu būdu.
Lenkijoje, kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, tuo metu veikė daugpartijų ir politinių judėjimų (iki rinkimų jų buvo 250, po rinkimų – 180).Partijos veiklos atitikimą Konstitucijai, sprendė Konstitucinis tribunolas. Konstitucijos 6 skyriai reguliuoja šalies valstybinių organų sistemą. Seimas – aukščiausias valstybinės valdžios organas. (Senatoinstitucija nesuformavo dviejų rūmų parlamento. Nacionalinis susirinkimas,apjungiantis šiuos rūmus, nėra dviejų rūmų parlamentas, nes jo uždaviniaitėra Prezidento rinkimai ir klausimų, susijusių su jo priešlaikiniuatstatydinimu, nagrinėjimas.) Praktikoje Seimas ir Senatas veikia kaipdviejų rūmų parlamentas. Seimas:
aukščiausias tautos valios reiškėjas;leidžia įstatymus ir nutarimus;numato pagrindines valstybės veiklos kryptis ; 25. vykdo kitų valdžios organų ir administracijos kontrolę.
1990 m. balandžio mėn. konstitucinė reforma pakeitė Seimo darbotvarką. Ankščiau jis dirbo sesijų, susidedančių iš posėdžių, metu. Tarpsesijų Valstybinė taryba galėjo leisti dekretus, turinčius įstatymo galią,kuriuos vėliau turėjo tvirtinti Seimas. Konstitucijoje neliko sesijos sampratos (pasakyta, kad Seimas dirbaposėdžiuose), o tai reiškia, kad joks kitas valdžios organas negalipakeisti Seimo. Iš deputatų tarpo Seimas renka maršalką (pirmininką),vicemaršalką ir komisijas. Seime priimti įstatymai, išskyrus biudžeto įstatymą, perduodami Senatoperžiūrai, kuris per mėnesį gali pateikti Seimui pasiūlymus dėl pataisų arįstatymo atšaukimo. Šiuos Senato pasiūlymus Seimas gali atmesti dviejųtrečdalių (dalyvaujant ne mažiau kaip pusei deputatų) balsų dauguma. Biudžeto ir finansų įstatymus bei jų projektus svarsto pirmiausiaiSenatas ir pateikia Seimui savo poziciją. Po to, kai šiuos projektus priimaSeimas, aktai grįžta į Senatą, kuris per 7 dienas gali pateikti savopasiūlymus. Seimas dviejų trečdaliu balsų dauguma gali atmesti pasiūlymus.Tai reiškia, kad Senatas įstatymų leidimo procese teturi įstatymo atidėjimoteisę. Senatą sudaro 100 senatorių, renkamų 4 metams. Prezidentas galipaleisti Seimą ir Senatą. Nacionalinis susirinkimas (Seimas ir Senatas) 6 metams renkaPrezidentą. Jis renkamas absoliučia Nacionalinio susirinkimo balsų dauguma,dalyvaujant ne mažiau kaip pusei deputatų. Siūlyti kandidatūrą gali nemažiau kaip ketvirtadalis Susirinkimo atstovų. Jeigu pirmajame rinkimų turenė vienas pretendentas nesurenka daugumos, tai antrajame atmetamas vienaskandidatas, surinkęs mažiausiai balsų ir t.t.. Pagal Konstituciją Prezidentas yra aukščiausiasis valstybės atstovasvidaus ir užsienio politikoje. Jo funkcijos:
seka Konstitucijos vykdymą;saugo valstybės suverenitetą ir saugumą; 28. užtikrina tarptautinių politinių sutarčių vykdymą ir karinių sąjungų laikymąsi.
Prezidentas skiria rinkimus į Seimą, Senatą ir nacionalines tarybas;skiria ir atšaukia valstybės atstovus kitose šalyse; yra Ginkluotųjų pajėgųvadas; pirmininkauja šalies Gynybos komitetui; teikia Seimui pasiūlymus dėlMinistrų Tarybos pirmininko ir Lenkijos nacionalinio banko pirmininkoskyrimo ir atšaukimo. Iškilus išorinei grėsmei ir saugumo sumetimais gali įvesti karinępadėtį, skelbti dalinę ar visuotinę mobilizaciją, taip pat ne ilgiau kaip 3mėnesiams ir ypatingąją padėtį. Šis terminas gali būti pratęstas tik Seimuiir Senatui sutikus. Esant ypatingajai padėčiai paleisti Seimo negalima.Taip pat tuo metu draudžiama keisti Konstituciją ir Rinkimų įstatymą. Palyginti su ankstesniais Konstitucijų tekstais, šioje sustiprintosgarantijos prieš galimą Prezidento valdžios piktnaudžiavimą. 1989 gruodžio mėn. buvo įkurta Konstitucinė komisija (45 narius skyrėSeimas, 13 – Senatas). Ji turėjo paruošti naujos Konstitucijos projektą.Priėmimas turėjo įvykti ne vėliau kaip 1991 m. gegužės 3 d. – 200 -ųjųLenkijos Konstitucijos metinių proga. 1990 m. kovo 8 d. Seime buvo priimta Konstitucijos pataisa dėlvietinės valdžios organizavimo ir teritorinės savivaldybės. Buvo priimtirinkimų į vietinius valdžios organus Nuostatai. Ši konstitucijos reformaliudijo visišką atsisakymą nuo “socialistinės” savivaldos organizavimokoncepcijos. 1990 m. rugsėjo 21 d. Seimo posėdyje priimta Konstitucijospataisa įteisino tiesioginius Prezidento rinkimus. Prezidentas renkamas nedaugiau kaip dviem kadencijom. Kandidatas turi surinkti ne mažiau kaip 100tūkstančių rinkėjų, remiančių jį, parašų. Laimėjimui būtina absoliutidauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip pusei rinkėjų. 1990 m. lapkričio 25 d. įvyko Prezidento rinkimai. Rinkimuose dalyvavo6 kandidatai. Balsavo 62proc. rinkėjų. Pirmame ture l.Walensa surinko 39,3proc. S.Timinski – 23,2proc., T.Mazovecki – 19,9proc.. Antrame ture(gruodžio 9 d.) balsavo 53 proc. rinkėjų): L.Walensa gavo 75 proc. (10,5mln. žmonių) balsų, S.Timinski 25 proc.(3,5 mln.). L.Walensa inauguracijos metu valdžios simbolius priėmė iš R.Kaczrovski– ikikarinės Lenkijos Prezidento emigracijoje rankų. Tuo parodyta valdžiostęstinumo idėja. 1989 – 1991 m. Lenkijos konstitucinės reformos praktiškai įtvirtinošalies ekonominį – politinį persitvarkymą. Vengrijos konstitucinės reformos. Jau 1988 m.. vengrų komunistamspasidarė aišku, kad daugiau kaip 20 metų. vykdoma ekonomikos reforma nebussėkminga be esminių politinės sistemos pertvarkymų. Gegužės mėn. įvykusiVengrijos socialistinės darbininkų partijos (VSDP) konferencija iškėlėtikslą rengti persitvarkymo programą. Tačiau šie planai taip ir likoneįgyvendinti. Šalyje sparčiai stiprėjo opozicinės partijos: Socialdemokratų partija,Nepriklausoma smulkiųjų ūkininkų partija, Vengrijos demokratinis forumas(VDF). VSDP, atsisakiusi konfrontacijos su opozicija, pradėjo dialogąsiekdama taikiu būdu pertvarkyti buvusią politinę sistemą, jądemokratizuoti, ieškoti socialinės – ekonominės krizės įveikimo būdų. 1989m. birželio mėn. prasidėjusios politinės konsultacijos leido susitartiesminiais konstitucinių reformų klausimais. 1989 m. spalio mėn. VSDPsuvažiavime įkurta nauja partija – Vengrų socialistinė partija (VSP). Dalisbuvusios partijos narių nutarė išsaugoti senąją partiją ir sušaukė XIV VSDPsuvažiavimą. Nauja politinė situacija atsispindėjo ir Konstitucijos reformose.Vengrijos Konstitucija buvo priimta dar 1949 ir reformuota 1972 metais.Pagrindinio įstatymo demokratizavimas prasidėjo 1989 m.sausio mėn., kaibuvo įsteigtas referendumo institutas, sustiprintas Valstybės susirinkimosavarankiškumas, perduodant jo pirmininkui kai kuriuos VLR Prezidiumoįgaliojimus. Įsteigtos Konstitucinės – teisinės tarybos. Išplėstos piliečiųteisės jungtis į politinius junginius. Šalia visuotinės įvestaalternatyvinė karinė tarnyba. 1989 m. balandžio mėn. į Konstituciją buvo įtraukta vyriausybėsatsakomybės parlamentui procedūra. 1989 m. spalio mėn. įgyvendinta didelėKonstitucijos reforma – priimta nauja Konstitucijos redakcija: turėjusigalioti iki naujos Konstitucijos priėmimo. Pagrindiniai šios reformos bruožai:
politinių – visuomeninių santykių deideologizacija;pakeistas valstybės pavadinimas (Vengrijos respublika);sąlygų pereiti į rinkos ekonomiką sudarymas;Prezidiumo instituto pakeitimas į prezidento instituciją;Teismų sistemos depolitizavimas; 34. visiškai iš naujo parašytas skyrius apie piliečių teises ir pareigas (pirmiausiai akcentuojamos individo teisės ir laisvės, po to – politinės ir galiausiai – socialinės – ekonominės bei kultūrinės).
1989 m. priimtas naujas rinkimų įstatymas buvo pritaikytas realiaidaugiapartinei sistemai sąlygom. 1989 m. spalio mėn. Konstitucijosredakcija atspindėjo pasiektą politinį kompromisą tarp įvairių politiniųjėgų ir užfiksavo tuos visuomeninius santykius bei politinę situaciją,kurie vyravo pereinamuoju laikotarpiu iš autoritarinės sistemos įdemokratinę. Pirmajame Konstitucijos skyriuje Vengrija buvo apibūdinamakaip nepriklausoma demokratinė teisinė valstybė, kurioje lygiais paritetaisįgyvendinamos buržuazinės demokratinės ir demokratinio socializmo idėjos.Šalies ekonomika įvardijama kaip rinkos, panaudojant planinės ekonomikosprivalumus, pripažįstant ir vertinant privatinę ir visuomeninę nuosavybes.Nacionaliniai turtai priklauso valstybei. Konstitucijoje 10 skyrių skiriama valstybinių organų funkcijoms irtarpusavio sąveikai. Valstybės susirinkimas – aukščiausias valstybinės valdžios ir liaudiesatstovavimo organas, įstatymų leidžiamoji institucija. Valstybėssusirinkimas renka Prezidentą, Ministrų Tarybą, Konstitucinį Teismą,Vengrijos nacionalinio banko pirmininką, Aukščiausiojo Teismo pirmininką,Generalinį prokurorą. Susirinkimas turi teisę pasiūlyti Ministrų Tarybai paleisti Tarybas(vietinius atstovaujamuosius organus), jeigu jų veiksmai prieštaraujaKonstitucijai. Dviejų trečdalių balsų dauguma Valstybės susirinkimassprendžia karo, ypatingosios padėties ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimoklausimus. Jeigu susirinkimas negali to padaryti, šių problemų sprendimoteisė priklauso Prezidentui. Tačiau pirmajame po ypatingosios (karo)padėties atšaukimo posėdyje susirinkęs Valstybės susirinkimas svarstoPrezidento priimtų sprendimų pagrįstumą. Ypatingosios padėties metusprendimą dėl armijos panaudojimo ar ypatingų priemonių taikymo priimaGynybos Taryba, kurios pirmininkas yra Prezidentas, o nariai – Valstybėssusirinkimo pirmininkas, parlamentinių frakcijų lyderiai, nepartiniųdeputatų atstovai, Ministrų Tarybos pirmininkas, Generalinio štaboviršininkas. Gynybos Taryba turi teisę priimti atitinkamus įstatymus,tačiau negali pakeisti Konstitucijos. Tarybos aktai nustoja galiospanaikinus ypatingąją padėtį. Įdomu tai, kad ankstesnėse redakcijose visųšių normų nebuvo. Naujoje redakcijoje buvo pakeistas tam tikros valstybės Susirinkimodeputato konstitucinio statuso nuostatai. Jeigu anksčiau buvo teigiama, kaddeputatai veikia savo rinkėjų ir visuomenės interesų naudai, tai dabar –tautos interesais. . Įstatymų leidimo iniciatyva priklauso Prezidentui, Ministrų Tarybai,bet kuriai komisijai ir bet kuriam Susirinkimo deputatui. Jeigu Prezidentasnesutinka su įstatymu ar jo dalimi, siunčia atgal su savo pastabomis. JeiValstybės susirinkimas priima pakartotinį įstatymą, Prezidentas privalo jįpaskelbti per 5 dienas. Čia, skirtingai negu Lenkijos Konstitucijoje,balsuojant pakanka paprastos daugumos. Prezidento konstitucinis statusas. Kaip ir Lenkijai, taip ir Vengrijaibūdingas silpnas prezidento statusas. Prezidento kandidatūrą kelia nemažiau kaip 50 Valstybės susirinkimo deputatų. . Prezidentas renkamas 4metams. Amžiaus cenzas – 35 metai. Prezidento kompetencija panaši kaip ir Lenkijos RespublikosPrezidento. Jeigu Prezidentas laikinai negali eiti savo pareigų ar joįgaliojimai baigėsi anksčiau laiko, jo pareigas eina Valstybės susirinkimopirmininkas, kuris negali siųsti įstatymų pakartotiniam Susirinkimosvarstymui ar į Konstitucinį Teismą. Jis negali paleisti Valstybėssusirinkimo. Konstitucija specialiai apibrėžė Prezidento atsakomybės procedūrą.Pasiūlymą patraukti Prezidentą atsakomybėn gali pateikti penktadalis visųdeputatų . Sprendimas dėl šio pasiūlymo priimamas Valstybės susirinkimeslaptu balsavimu dviejų trečdalių balsų dauguma. Iš deputatų tarpo renkama12 žmonių Teisinė Taryba, kuri, nustačiusi kaltę, siūlo Susirinkimuinušalinti Prezidentą. Sprendimas priimamas dviejų trečdalių balsų dauguma. Konstitucinis Teismas (15 narių) turi teisę atšaukti, jo nuomone,nekonstitucinius įstatymus ar aktus. Vengrijos Konstitucinio Teismoįgaliojimai iš esmės skiriasi nuo Lenkijos ir Lietuvos, kur konstituciniųteismų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Konstitucijos skyrius apie Tarybas (savivaldos organus) praktiškainebuvo pakeistas. Buvo sugrąžintas deputatų įgaliojimų laikas – 4 metai.Palyginti mažai pokyčių patyrė Konstitucijos skyriai apie teismus irprokuratūrą. Konstitucija skelbė, kad teisėjai ir prokurorai negali būtipartijų nariais. Skyriai, liečiantys pagrindines asmens teises ir pareigas, buvoparengti naujai.. Pagrindinių konstitucinių teisių išdėstymas rodo, kad šio
skyriaus sudarytojai siekė Pagrindinio įstatymo lygyje sukurti garantijasprieš tokius žmogaus teisių pažeidimus, kokie buvo būdingi autoritarineisistemai. 1990 m. birželio mėn. Valstybės susirinkimas įvykdė vieną didelęKonstitucinę reformą, kuri praktiškai įtvirtino rinkos ekonomikossantykius, pašalindama bet kokius buvusios sistemos reliktus. Konstitucijosdalyje “Bendrieji nuostatai” panaikintas teiginys, kad valstybėje lygiaisparitetais realizuojamos tiek buržuazinės – demokratinės, tiek demokratiniosocializmo vertybės. Atsisakyta teiginio, jog valstybė vadovaujasiplanavimo prioritetu. Konstitucijoje aiškiai pasakyta : “Vengrijos Respublika garantuoja nuosavybės teisę”. Naujojeredakcijoje panaikintas pareigybių, nesuderintų su deputato mandatu,sąrašas. Dabar skelbiama, kad nesuderinamumo atvejai reglamentuojamiįstatymu. Valstybės susirinkimo reglamentas gali būti priimtas dviejųtrečdalių balsų, o ne paprasta dauguma kaip buvo anksčiau. Prezidentokadencija padidinta iki 5 metų. Valstybės vadovas gavo teisę skirtiNacionalinio banko pirmininką (anksčiau skyrė Valstybės susirinkimas).Pasikeitė Prezidento atsakomybės procedūra: Teismo tarybos funkcijas perėmėKonstitucinis Teismas, kuris, nustatęs įstatymo pažeidimą, pašalinaPrezidentą nuo pareigų. Į Konstitucinį Teismą turi būti pasiūlyta po vienąparlamentinių frakcijų atstovą. Į Konstituciją buvo įtrauktas naujas paragrafas, reguliuojantisvyriausybės įgaliojimų nutraukimą.buvo numatyti keturi vyriausybės veikląnutraukiantys atveja: 1) iš naujo išrinkto Valstybės susirinkimoformavimas; 2) vyriausybės vadovo ar visos vyriausybės atsistatydinimas;3) parlamento nepasitikėjimo votumas vyriausybei ir naujo pirmininkoišrinkimas; 4) vyriausybės pirmininko mirtis. Pagal VFR pavyzdį, nauja Konstitucijos reforma numatė taip vadinamąjįkonstruktyvų nepasitikėjimo votumą Vyriausybės vadovui (Vyriausybeiapskritai nepasitikėjimas dabar nereiškiamas), tokio nepasitikėjimopareiškimas turi būti lydimas naujos kandidatūros siūlymu į pirmininkopostą. Nepasitikėjimo votumas tuo pačiu reiškia naujo vyriausybės vadovo.išrinkimą tai leidžia išvengti ilgų vyriausybės krizių, kai partijos negaliapsispręsti dėl vyriausybės sudėties. Pareiškus nepasitikėjimą Vyriausybėprivalo atsistatydinti. 1990 m. birželio mėn. Konstitucinė reforma pakeitė kai kuriuosvalstybinių institucijų (organų) terminus : ministrų Taryba pavadinta Vyriausybe, o Vyriausybės vadovas vadinamasMinistru pirmininku. 1990 m. rugpjūčio mėn. Valstybės susirinkimas atliko dar vienąKonstitucijos reformą, kuri palietė savivaldos organizavimą. Buvopanaikintas terminas “Taryba”. Vietoj jo naudojamas terminas – vietossavivaldos organai. Tad trys pagrindinės Vengrijos RespublikosKonstitucijos reformos praktiškai pakeitė valstybės politinę santvarką irvisuomeninius santykius.VDR: konstitucinis kelias į Vokietijos susivienijimą. Lenkijojeir Vengrijoje jau seniai buvo pastebima administracinės – komandinėssistemos erozija, o VDR iš šalies atrodė stabili, ekonomiškai klestintišalis. Valstybei vadovavo Vokietijos vieningoji socialistų partija (VVSP).Pripažindamos jos vadovaujantį vaidmenį, egzistavo dar keturios satelitinėspartijos: Vokietijos demokratinė valstiečių partija (VDVP), Vokietijosliberalų demokratų partija (VLDP), Vokietijos nacionalinė demokratų partija(VNDP), Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (VKDS). Visos jos dalyvavo“išvystyto socializmo visuomenės kūrime”. Visuomeninė santvarka,pirmiausiai valstybinės organizacijos sistema, buvo reguliuojama 1968 m.referendumo metu ir 1974 m. reformuota Konstitucija. VDR vadovai ignoravo SSRS “perestroiką”: “jeigu kaimynui reikiaremontuoti savo butą, tai nereiškia, kad ir mes turime daryti tą patį”. 1989 m. rudenį Leipcige prasidėjo masinės demonstracijos, kuriosgreitai išsiplėtė po visą šalį. Tuo metu nelegaliai susiformavęs Naujasisforumas (judėjimas už reformas, pasisakantis už socialinio vystymosi kelią)– palaikomas masių, įgavo politinę galią. VVSR vadovybės politinis bankrotas tapo akivaizdus, todėl buvo nutartagelbėti padėtį aukojant partijos lyderį. 1989 m. spalio mėn. VVSR CKPolitinio biuro posėdyje atsistatydino Generalinis sekretorius E.honneker.jo vietoje išrinktas E.Krenc. buvo pakeisti vadovai profsąjungose, jaunimosąjungose ir kt. Tačiau šios priemonės nenuramino masių nepasitenkinimo.Mitinguose (beje jie vyko tik nedarbo metu) buvo reikalaujama asmenspolitinių laisvių, laisvo išvažiavimo į užsienį, partinių funkcionieriųprivilegijų likvidavimo, visuomenės kontrolės saugumo organams ir t.t. 1989 m. lapkričio 10 d. Ministrų Taryba iki naujo įstatymo priėmimoleido piliečiams laisvai važiuoti į VFR ir Vakarų Berlyną, o tai reiškėBerlyno sienos griuvimą. Susiformuoja nauja Vyriausybė, kurioje ministrųskaičius buvo sumažintas nuo 44 iki 28. (VVSR – 16 ministrų, 11 – keturiųsąjungininkų atstovai). 1989 m. gruodžio 1 d. įvykdyti pirmieji pakeitimai Konstitucijoje,kurios nuostatai nebuvo keičiami nuo 1974 m. Konstitucijos pirmame skyriujeišbrauktas teiginys apie komunistų partijos vadovavimą. Tačiau išliko VDRkaip socialinės valstybės apibūdinimas. 1989 m. gruodžio 8-9 dienomis įvykoVVSP suvažiavimas, kuriame partija pasivadino Demokratinio socializmopartija (DSP) ir paskelbė nutraukianti ryšius su praeitimi. Partijosvadovybė atsiprašė vokiečių liaudies už ekonominę-politinę krizę. DSPiniciatyva įvyko “apvaliojo stalo” posėdis, kuriame dalyvavo 14 partijų.Buvo nutarta 1990 m. gegužės 6 d. organizuoti laisvus rinkimus, priimtinaują rinkimų įstatymą ir reformuoti Konstituciją. 1990 m. pradžioje išryškėjo Vokietijos liberalų demokratų partijos(VLDP) ir Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) pozicija – atsisakymas“socializmo” ir aiški orientacija į suartėjimą su Vakarų Vokietija. Šiomspartijoms pritarė daugelis kitų opozicinių partijų ir judėjimų. 1990 m. sausio 11 d. Liaudies rūmai priėmė Įstatymą dėl VDR piliečiųišvažiavimo į užsienį. 1990 m. sausio 12 d. atliktos nedidelės, bet labaisvarbios pataisos Konstitucijoje: šalia nuosavybės pripažinta ir privatinė.14 straipsnyje teigiama, jog “leidžiama kurti įmones dalyvaujantužsieniečiams, garantuojant dirbančiųjų dalyvavimą jų valdyme”. Šiepakeitimai sąlygojo galimybę valstybinės konstituciniu būdu pradėtivalstybinio ekonominio sektoriaus privatizavimą. Sausio pabaigoje VDR jau buvo 20 partijų ir 150 visuomeninių judėjimų.Tuo tarpu sparčiai krito DSP autoritetas. 1990 m. sausio 28 d. “apvaliojostalo” ir Vyriausybės pasitarime nutarta prieš rinkimus respublikojesuformuoti Nacionalinės atsakomybės vyriausybę, kurią turėjo sudaryti povieną ministrą “be portfelio” nuo kiekvienos partijos. Vyriausybės nariaiturėjo pristabdyti savo veiklą partijose. 1990 m. vasario 20 d. priimtos Konstitucijos pataisos sudarė juridinessąlygas surengti laisvus rinkimus daugiapartinės sistemos sąlygomis. 1990m. kovo 6 d. į Konstituciją įtraukta dar viena pataisa, pakeitusiprofsąjungų statusą (44 str.). Profsąjungos tapo nepartinėmis irnepriklausomomis. 1990 m. kovo 18 d. rinkimus laimėjo besiorientuojantis į VFR blokas :“Sąjunga už Vokietiją KDS sudėtyje” – 44,15 proc., socialdemokratai – 21,84proc., DSP – 16,33 proc. Tačiau absoliučios daugumos, įgalinančios pakeistiKonstituciją, Vokietijos susijungimo šalininkams nepavyko laimėti. Ir tikprie koalicijos prisijungus VLDP, susidarė sąlygos konstituciniu būdusiekti Vokietijos susijungimo. 1990 m. gegužės 18 d. Bonoje VDR ir VFR finansų ministrai pasirašėValstybinę sutartį apie valiutinės, socialinės sąjungos sudarymą. Pagal šiąsutartį dalis VDR įstatymų ir aktų buvo priderinti prie VFR veikiančiųįstatymų. 1990 m. birželio 17 d. Liaudies rūmai priėmė įstatymą dėlKonstitucijos pakeitimų ir papildymų. Konstitucijos preambulėje pažymėta,kad Respublikoje 1989 m. rudenį įvyko taiki demokratinė revoliucija, oKonstitucijos papildymai būtini Vokietijų susijungimo pereinamajamlaikotarpiui. 1990 m. rugpjūčio 31 d. pasirašyta sutartis dėl VDR ir VFR susijungimo(apie 1000 teksto puslapių). Sutartyje numatyta keisti tiek VDR, tiek irVFR įstatymus, paliekant VDR teritorijoje galioti tik kai kuriuos teisiniusaktus. Priimtas sprendimas dėl 144 deputatų kooptavimo į VFR parlamentą(Bundestagą). Sutartis buvo ratifikuota 1990 m. rugsėjo 20 d. 1990 m.spalio 3 d. pasibaigė VDR ir jos Konstitucijos istorija.
Čekoslovakijos konstitucinės federacijos iširimas. Po karoįsitvirtinusi komunistinė sistema pirmuosius sukrėtimus patyrė 1968 m., kaiČKP vadovas A.Dubček pabandė suteikti “socializmui žmogiškąjį veidą”. SSRSir kitos socialinės šalys ginklu nuslopino “Prahos pavasarį”. KonstitucinėČSSR sistema atspindėjo šiuos įvykius ir su jais susijusias aplinkybes. Veikianti ČSSR Konstitucija buvo priimta 1960 m., kai buvo paskelbtaapie “socializmo” pergalę. 1968 m. įvykiai, nežiūrint demokratinių jėgųnuslopinimo, konstitucinėje srityje turėjo ir tam tikrą teigiamą reikšmę :įkurta ČSSR federacija. Vietoje unitarinės valstybės su stipriaisumažintomis Slovakijos autonominėmis teisėmis buvo įteisinta Čekijos irSlovakijos Federacinė Respublika. 1968 m. Konstitucinis įstatymasreglamentavo federacinius santykius, tačiau vėlesni konstituciniaiįstatymai pamažu vėl stiprino centralizmą. ČSSR Konstitucija veikė ir jungė1960 m. Konstitucijos “likučius” bei įvairius konstitucinius įstatymusdaugiau kaip 3 dešimtmečius. Respublikų konstitucijų nebuvo, nors atskiraisklausimais egzistavo tam tikri respublikiniai konstituciniai įstatymai. Esmė ta, jog ČSSR federacijos Konstitucinis įstatymas numatė priimtinaują federalinę Konstituciją, o kartu su ja turėjo būti priimtos irrespublikų konstitucijos. Tačiau to nebuvo padaryta, nors 1986 m. ČKPvadovai ir buvo pažadėję parengti naują Konstituciją. SSRS “perestroiką” ČKP vadovai priėmė kaip stimulą kosmetinėmsreformoms. Tačiau 1989 m. rudenį Prahoje prasidėjusios masinėsdemonstracijos pakreipė valdžios vykdomas reformas visai kita linkme. Nuolapkričio mėn. 17 d., kai žiauriai buvo sumušti demonstruojantys studentai,protestai tapo kasdienybe. 1989 m. lapkričio 19 d. Prahoje įvyko steigiamasis opozicinio judėjimoPiliečių forumas suvažiavimas, kuriam vadovavo žymus opozicijos veikėjasdramaturgas V.Havel. stiprėjant pasipriešinimui Vyriausybė buvo priverstapradėti dialogą su opozicija. Lapkričio 28 d. derybų metu tarpNacionalinio fronto CK (oficialus judėjimas, susidedantis iš ČKP ir jossatelitų bei kelių visuomeninių judėjimų) ir Piliečių forumo buvo susitartadėl naujos Vyriausybės sudėties ir kai kurių pakeitimų Konstitucijoje. 1989 m. lapkričio 29 d. Federalinis susirinkimas (parlamentas) priėmėkonstitucines pataisas. Buvo pakeistas 4 str., skelbiantis ČKPvadovaujančia visuomenės ir valstybės jėga. 6 str. nacionalinis frontasbuvo pripažintas atskiru politinių jėgų junginiu, į kurį gali įstotiįvairios partijos ir judėjimai pagal savo interesus. Tokiu būdu buvopanaikinta ne tik ČKP vadovaujantis vaidmuo, bet ir Nacionalinio frontoišskirtinė, privilegijuota padėtis. Buvo panaikintas 16 str., skelbiantis“marksistinės – lenininės” ideologijos monopolizmą. Šalyje vyko vadovybės atnaujinimas senose visuomeninėse organizacijoseir naujų politinių junginių kūrimasis. Buvo atkurta Socialdemokratų,Valstiečių ir kt. partijos. Gruodžio mėnesį buvo reorganizuota Vyriausybė:į jos sudėtį įvesti kitų partijų ir nepartiniai atstovai. Tačiau ir toliaudominavo ČKP nariai. Atnaujinta Vyriausybė pasmerkė 1968 m. agresiją.Tačiau Piliečių forumas, palaikomas visuomenės, laikė, kad šie pokyčiai permaži, neatspindintys visuomenės lūkesčių ir reikalavo platesnių reformų.Gruodžio 6 d. vyriausybės pirmininkas atsistatydino. “apvalusis stalas”, svarstydamas Prezidento rinkimų klausimą, nutarė,kad į šį postą turi būti išrinktas čekų tautybės nepartinis asmuo(Vyriausybės vadovas – slovakas). 1989 m. gruodžio 29 d. Federalinissusirinkimas atviru balsavimu Prezidentu išrinko V.Havel. Federaliniosusirinkimo Pirmininku išrinktas A.Dubček. 1989 m. gruodžio pabaigoje Federalinis susirinkimas priėmė dar dukonstitucinius įstatymus : pakeistas Prezidento priesaikos tekstas, taippat nustatyta, kad esant Federalinio susirinkimo ir Nacionalinės tarybosdeputato vietos vakansijai, papildomi rinkimai nebus organizuojami, odeputatai patys išsirinks atstovus, pasiūlytus įvairių partijų. 1990 m. vasario 27 d. buvo atlikta keletas pataisų KonstituciniameČekoslovakijos federacijos įstatyme. Pakeistas 2 str., kuriame sakoma, kaddeputatai kontroliuojami liaudies ir jai atsiskaito. Dabar deputatas vykdosavo pareigas, vadovaudamasis sąžine ir įsitikinimais. Buvo panaikintas irdeputato atšaukimo mechanizmas. Tokiu būdu atsisakyta imperatyviniomandato, būdingo socialistinei konstitucinei juridinei teorijai ir pereitaprie tradicinės atstovaujamosios demokratijos sampratos. Taip pat nuo 200iki 150 sumažėjo Federalinio susirinkimo abiejų rūmų narių skaičius. Buvonutarta, kad Čekijos nacionalinės tarybos deputatų skaičių nustatys jospačios konstituciniai įstatymai. Tačiau analogiško įstatymo Slovakijostaryba nepriėmė ir jos sudėtį lėmė Čekoslovakijos federacijos konstitucinisįstatymas. 1990 m. balandžio mėn. po atkaklių Slovakijos respublikos protestųbuvo priimtas naujas valstybės pavadinimas – Čekijos ir SlovakijosFederacinė Respublika. Taip pat buvo priimtas konstitucinis įstatymas,padaręs esminių pokyčių Konstitucijoje : 7 str.skelbiama, jog garantuojamaprivatinė nuosavybė. 1990 m. pavasaris praėjo ruošiantis laisviems rinkimams į federalinįsusirinkimą ir Čekijos bei Slovakijos nacionalines tarybas. Rinkimuosedalyvavo 23 partijos ir judėjimai. Į nacionalines tarybas pretendavo 43Čekijos ir 16 Slovakijos partijų atstovai. Birželio mėnesį įvykusius rinkimus, kaip ir buvo tikėtasi , laimėjoPiliečių forumas. Liaudies rūmuose Piliečių forumas gavo 87, ČKP – 23,Krikščionių demokratų partija – 20 vietų, o Tautybių rūmuose atitinkamaiPiliečių forumas – 83, ČKP – 24, KDP – 20 vietų ir t.t. Piliečių forumo pergalė nieko nestebino. Netikėta buvo tai, kad įantrą vietą pakilo ČKP, už kurią balsavo 13,5 proc. rinkėjų. Dešiniejiradikalai patyrė pralaimėjimą. Tai išimtis Vidurio Europos valstybiųraidoje. 1990 m. liepos 5 d. Federalinis susirinkimas vėl Prezidentuišrinko V.Havel (284 už, 234 prieš). Čekijos ir Slovakijos Federacinėje Respublikoje buvo sudarytasneparlamentinis seimas (to nebuvo kitose šalyse) iš tų partijų, kuriosneperkopė 5 proc. rinkimų barjero. Į jo sudėtį įėjo 9 iš 14 partijųatstovai. Aukštuosiuose rūmuose kiekviena partija rezervavo po vienąmandatą, žemesniuose – pagal rinkimų rezultatus. Vėlesni konstituciniaiįstatymai nagrinėjo respublikų ir federacijos santykius. Ėmė ryškėtiseparatizmo tendencijos Slovakijoje. 1990 m. rugpjūčio mėn. vyko trijų vyriausybių (federalinės ir abiejųrespublikų) pasitarimas, dalyvaujant Prezidentui ir partijų pirmininkams.Buvo svarstomas federacijos pertvarkymo klausimas. Nors visi dalyviaipasisakė už federacijos išsaugojimą, tačiau pripažino, kad svarbiausiusklausimus turi spręsti respublikos. Respublikų vyriausybės pažadėjo permetus parengti respublikų konstitucijų projektus. Konfederacijos idėja irFederalinės Konstitucijos pakeitimas Valstybinėmis sutartimis buvoatmestas. 1990 m. spalio mėn. Slovakijoje paaiškėjo politinė situacija dėlvalstybinės kalbos įvedimo. Slovakijos nacionalinė taryba slovakų kalbąpaskelbė valstybine. Tam pasipriešino čekai ir tik asmeninis Prezidentoįsikišimas nuramino aistras. gruodžio mėn. pradžioje Federacija atsidūrė vėl ties skilimo riba:kilo nesutarimai tarp centro ir respublikų dėl kompetencijos pasiskirstymo.1990 m. lapkričio 24 d. įvyko rinkimai į vietos savivaldybes. Piliečiųforumas gavo 31,7 proc., o ČKP – 17 proc. mandatų. gilėjančius nesutarimus tarp Čekijos ir Slovakijos respublikų nepavykoišspręsti konstitucinių įstatymų reformomis ir 1991 m. federacija suskiloį dvi atskiras valstybes. Taigi Vokietijos konstitucionalizmo raida suvienijo dvi valstybes, oČekoslovakijos konstitucinės reformos – išskyrė. Tačiau svarbu tai, kadabiem atvejais visuomeniniai – politiniai procesai vyko pagal įstatymus.
v. konstitucionalizmas LIETUVOJE
Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, konstitucionalizmoraidos pradžia remiasi atskirais LDK kunigaikščių aktais ir teisynais(Kazimiero 1447 m. ir Aleksandro 1492 m. privilegijos), sudarančiaisvalstybinės teisės pagrindą. Lietuvos statutas (tiksliau trys – 1529,1566, 1588 metų) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijojereikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Trijose statuto redakcijoseišdėstytos pagrindinės bajorų teisės, kurios jau anksčiau buvo iš daliesnusakytos kunigaikščių privilegijose. Statute ryškiai atsispindėjo LDKvisuomeninio ir politinio gyvenimo raida. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija nors ir turėjo tikslą sukurticentralizuotą Lenkijos karalystę, tačiau buvo išsaugotas Lenkijos irLietuvos valstybių dualistinis pobūdis. XVIII a. pab., Rusijai prisijungusLietuvą, praktiškai nutrūko ir valstybingumo evoliucija. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsirado galimybė atkurtiLietuvos valstybę. Šiuo požiūriu reikšmingas 1918m. vasario 16 d. Aktas. 1918 m. lapkričio 2 d. valstybės Taryba priėmė Lietuvos valstybėsKonstitucijos pamatinius dėsnius, susidedančius iš skyrių: bendrosiosdalies, valstybės Tarybos, valstybės
|IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO ||Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. ||vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir ||kitų valstybių vyriausybes su pareiškimu: ||Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos ||atstovybė, remdamasi pripažintaja tautų apsisprendimo ||teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu ||rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti ||nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą ||Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę ||atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę ||su kitomis tautomis. |
|Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės||pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo ||galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas ||Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos ||gyventojų išrinktas. |Tarybos prezidiumo kompetencijos, Ministrų kabineto, paprotinių piliečiųteisių, steigiamojo Seimo. Vykdomoji valdžia buvo pavesta valstybės Tarybosprezidiumui ir Ministrų kabinetui. Valstybės tarybos prezidiumas –kolegialus valstybės vadovas. Visi valstybės piliečiai pripažįstami lygūsprieš įstatymus. Steigiamasis seimas renkamas visuotinai, lygiai,tiesiogiai, slaptai balsuojant. 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė Lietuvos valstybėsLaikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Siekiant koncentruotivaldžią, buvo įsteigta prezidento institucija. Valstybės Taryba Lietuvosprezidentu išrinko A.Smetoną. prezidentas perėmė valstybės Tarybosprezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai palikta teisėrinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti Konstituciją ir kontroliuotivykdomąją valdžią. Naujas Konstitucijos skyrius lietė valstybės kontrolę. A.Smetona ketvirtąjį Ministrų kabinetą sudaryti pavedė M.Sleževičiui.Šis Ministrų kabinetas išgyveno sunkiausius Lietuvai laikus: karus subolševikais, lenkais ir bermontininkais Šiuo sunkiu valstybei laikotarpiuprasidėjo M.Sleževičiaus koalicinės vyriausybės krizė, kurios pagrindinėpriežastis – politiniai nesutarimai tarp atskirų partijų. 1919 m. lapkričio 20 d. Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimorinkimų įstatymą. Rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14-15 dienomis, balsuotiatėjo daugiau kaip 90 proc. turinčių balsavimo teisę. Į Steigiamąjį Seimąbuvo išrinkta 112 atstovų 7 apygardose. Krikščionių demokratų blokas, gavęs daugumą Seime (58 mandatus),galėjo nepriklausomai vykdyti partijos ir jos sąjungininkių politiką. 1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė laikiną Lietuvosvalstybės Konstituciją. Lietuva paskelbta demokratine respublika, oSteigiamasis seimas tapo lietuvos galios reiškėju, leidžiančiu įstatymus,ratifikuojančiu sutartis, tvirtinančiu valstybės biudžetą. Vykdomojivaldžia pavesta Respublikos Prezidentui ir Ministrų kabinetui.Konstitucijoje atsispindėjo piliečių laisvės ir teisės bei Seimo narioasmens neliečiamumas. Vienas pagrindinių Steigiamojo seimo darbų – nuolatinės Konstitucijosparengimas. Seimo nariai šiam darbui neturėjo teorinio ir praktiniopatyrimo, todėl ieškota pavyzdžių kitų valstybių konstitucijose. J.Švobaistorinėje apybraižoje “Seiminė ir prezidentinė Lietuva” rašo : “Visospartijos siekė kuo demokratiškiausios konstitucijos, kuo daugiau žmonėmslaisvės ir teisės, bet dažnai pamiršdamos realios vidinės ir užsieninėssąlygos, savų kaimyninių kraštų užmačias ir pačios valstybės išlaikymogalimybes. Aštrios diskusijos vyko dėl prezidento institucijos, švietimo,bažnyčios vaidmens, tautinių mažumų teisių. 1922 m. rugpjūčio 1 d.Steigiamasis seimas priėmė Konstituciją krikščionių demokratų bloko balsais(59 balsavo už). Nuolatinė valstybės konstitucija baigė konstitucinioprovizoriumo (laikinumo) laikotarpį. Šioje konstitucijoje faktinė valdžiabuvo sutelkta tautos valią reprezentuojančiame Seime, vykdomosios valdžiosfunkcijas griežtai pajungus parlamentinei kontrolei. Tokios parlamentinėsdemokratijos formulės varianto šaltiniu buvo “seimokratinis konstitucinis(prancūziškasis) parlamentarizmas”. Turimas omenyje Didžiosios prancūzųrevoliucijos metais sukurtas Konventas, sutelkęs aukščiausią kolektyvinęįstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas. Tokį Seimovaidmens akcentavimą ir valdžios organų kūrimą M.Romeris dar vadinaracionalizmu. Pagrindinis šios sistemos bruožas – parlamento hegemonija irvyriausybės subordinacija parlamentui. Tačiau Lietuvos Konstitucija mažiau racionalinė už Estijos ir Lenkijospagrindinius įstatymus : išliko Prezidento institucija bei tam tikraMinistrų kabineto kompetencija. 61 Konstitucijos paragrafas teigia:Ministrų kabinetas vykdo Respublikos konstituciją,veda Respublikos vidausir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamumą ir vidaustvarką”. konstitucija suteikė ypač plačias teises bažnyčiai : įtvirtinimoprivalomą religijos mokymą mokyklose, suteikė bažnyčiai monopolinę teisęregistruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus, religinės organizacijosgavo teisę steigti mokyklas, auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamąjį irnekilnojamąjį turtą. Palyginus plačiai išdėstytos piliečių teisės irpareigos : piliečio asmuo neliečiamas, pilietybė suteikiama išgyvenusdešimt metų, piliečiai lygūs prieš įstatymus, suteikta peticijos teisė irt.t. Konstitucijos rengimas išryškino esminius nesutarimus tarp krikščioniųdemokratų ir kairiųjų partijų: socialdemokratai buvo nusistatę priešprezidento instituciją. Iškilo prieštaravimų svarstant švietimo, bažnyčiosatskyrimo nuo valstybės, civilinės metrikacijos ir kitus klausimus. TačiauKonstitucijos turinį nulėmė krikščionių demokratų bloko turima Seimedauguma. Toks problemos sprendimo būdas, kai Seimo dauguma neatsižvelgė įopozicijos reikalavimus, nepašalino prieštaravimų, o tik pagilino juos. Po 1926 m. gruodžio perversmo susidarė nauja politinė situacija.Karinė valdžia pakvietė Lietuvos tautininkų sąjungos vadovą A.Smetonąvalstybės vadovo pareigoms. Respublikos prezidentu, pažeidus Konstitucijos41 paragrafą (Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutinebalsų dauguma), išrinktas A.Smetona. Iš 40 balsavime dalyvavusių Seimonarių už pateiktą kandidatūrą balsavo 38 Seimo nariai. Seimas trukdė pilnaiįsitvirtinti valdžioje tautininkams, todėl 1927 m. balandžio 12 d.,remiantis Konstitucijos 52 paragrafu, buvo paleistas. Lietuvoje pasibaigėparlamentinės respublikos laikotarpis ir šalyje pamažu įsitvirtinoautoritarinis režimas : krašte nebuvo unifikuotas ir monopolizuotasvisuomenės dvasinis gyvenimas, valstybė nereguliavo ekonomikos, nebuvogenocido, nebuvo sukurtos smogikų organizacijos, LTS netapo masine (14600narių). Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinėssistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.Autoritarinį režimą Lietuva konstituciškai įtvirtino viena iš pirmųjų(Portugalija – 1933 m., Austrija – 1934 m., Lenkija – 1935 m., Estija –1937 m., nacionalistinis režimas Vokietijoje įtvirtintas 1933 m.). taigi,Lietuvos konstitucionalizmas vienas iš pirmųjų Europoje pasuko įautoritarizmą, bet griežto autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr.K.Račkauskas 1928 m. Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė,kad ji, įvesdama keletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijostekstą. Naujoji Konstitucija nustatė Seimo penkerių metų kadenciją. 28 str.skelbė, kad “Išėjus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas arba jį paleidus,naujojo Seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius.Naujojo Seimo rinkimų dieną skelbia Prezidentas”. Ypatingus tautos atstovus rinko valsčių, miestų ir apskričių tarybosnariai. Prezidentas skyrė ir atleido ministrą pirmininką, ministrus,valstybės kontrolierius. Jis atstovavo respublikai, ratifikavo sutartis,skelbė įstatymus, skyrė karininkus ir valdininkus. 54 str. buvo skirtas naujos institucijos – Valstybės tarybospatariamojo organo administracinės teisės klausimais įsteigimo pagrindimui.Lietuvių tauta tapo esminiu valstybės pagrindu. 106 skyrius skelbė: “ŠiKonstitucija veikia nuo jos paskyrimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliaukaip per dešimt, tautos atsiklausimo keliu”. taigi ši Konstitucija iš esmėsbuvo laikina. Lietuvoje susiformavo autoritarinio prezidentinio valdymo sistema.1938 m. gegužės 12 d. Respublikos Prezidentas paskelbė Valstybės Tarybosparengtą, Seimo apsvarstytą naują Konstituciją. 1938 m. Konstitucijaskiriasi nuo 1922 m. socialine ir politine filosofija, institucijųkompetencija, redakcija. 1938 m. Konstitucijoje aiškiai pabrėžiamaslietuvių tautos primatas. Etninė lietuvių tauta yra Lietuvos valstybėskūrėja. 1928 m. Konstitucijoje užfiksuota, jog Vilnius yra Lietuvossostinė, ko nėra 1922 m. pagrindiniame įstatyme. Pagal 1938 m. Konstitucijąvisa valdžia priklausė prezidentui: užtikrinamas valstybės organųpavaldumas, o jis nepavaldus niekam, niekam neatsakingas ir niekienoneatšaukiamas. Valstybės prezidentas prisiekia. 1922 m. ir 1928 m. konstitucijų pirmieji straipsniai teigia, kad“Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“, o 1938 m. –“Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė”. K.Račkauskas veikale“Lietuvos konstitucinės teisės klausimai” rašo: “Lietuvos konstitucinėteisė, kurią randame 1922 m. Konstitucijoje, žymia dalimi atspindėjoVakaruose tuo metu vyravusias liberalizmo, individualizmo pažiūras. 1938 m.Konstitucijoje tos pačios sąvokos jau buvo suprantamos pagal autoritarizmo,konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politines ir socialinesteorijas. Sustiprinti valstybinės valdžios autoritetą buvo vienassvarbiausių 1938 m. Konstitucijos tikslų. 1922 m. Konstitucijos autoriaiautoriteto klausimą sprendė teoriškai, nedaug kreipdami dėmesio į 1918 –1922 metų Lietuvos sąlygas. 1938 m. Konstitucija pirmiausia stengėsiiškelti ir sustiprinti autoritetą ne tik valstybės, bet ir kituosebendruomenės junginiuose. Tam pasiekti buvo stengiamasi valstybėssantvarkoje autoritetą paremti tvirtais pagrindais, patikint aukščiausioautoriteto vykdymą vienam asmeniui – prezidentui ir įgaliojant piliečius,kad būtų ištikimi tai valstybei ir jai padėtų”. 1938 m. Konstitucijos pakeitimą galėjo siūlyti Ministrų Taryba arbabent pusė Seimo narių, o pakeitimo projektą priimti trijų penktadalių Seimonarių dauguma. Prezidentas galėjo patvirtinti Seimo priimtą Konstitucijospakeitimo projektą arba paleisti Seimą. Naujas Seimas galėjo priimtinepataisytą projektą trijų penktadalių deputatų dauguma ir tokiu atvejuPrezidentas privalėjo paskelbti Konstituciją. 1940 m. Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, prasidėjo sovietizacijosprocesas. A.Smetona, pasitraukęs į užsienį, išvengė Latvijos ir Estijosprezidentų likimo – tremties į SSRS gilumą. 1940 m. birželio 16 d.vyriausybė nutarė, kad A.Smetoną reikia laikyti atsistatydinusiu. “Joišvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu išRespublikos Prezidento pareigų. respublikos Prezidento pareigas, einantLietuvos Konstitucijos 72 str., eina Ministro Pirmininko pareigas einąsAntanas Merkys”. Okupavus Lietuvą, sovietizacijai pagrįsti ir spartinti, liepos 5 d.buvo paskelbti Seimo rinkimai, o liepos 21 d. susirinko Seimas. Pasyviąja rinkimų teise galėjo pasinaudoti tik kompartijos priežiūrojeveikiančių visuomeninių organizacijų patikėtiniai. Kandidatų siūlymas buvopavestas liaudies susirinkimams, o juose buvo keliami iš anksto parinktikandidatai. Suvereniu valstybės vadovu tapo Seimas peržengus formalauskonstitucingumo ribas. Viena pagrindinių Darbo Sąjungos rinkimų tezių buvosąjunga tarp Lietuvos ir sovietų Sąjungos. 1940 m. liepos 21 d. Seimaspriėmė dvi pagrindines deklaracijas – viena jų skelbė Lietuvą socialistinetarybų respublika, kita – priimti į SSRS sudėtį. Liepos 21-23 d. – teisinioLietuvos valstybingumo panaikinimo laikotarpis. 1940 m. rugpjūčio 24 d. Seimas priėmė Lietuvos SSR Konstituciją.Priimta LSSR Konstitucija rėmėsi 1936 m. “Stalino konstitucijos”pamatiniais teiginiais ir skyrėsi neesminėmis detalėmis (skirtingasadministracinės padalijimas, kalba, greta socialistinės ūkio sistemos LSSRyra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminiųgamintojų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonėsįstatymo numatytuose ribose). Tačiau greitai įvairiais įstatymais varžomasprivatus ūkis praktiškai nunyko. 1951 m. gruodžio 26 d. LSSR AT konstatavo, kad “visose liaudies ūkiosrityse nedalomai viešpatauja socializmas”. Lietuvos SSR kompetencijai likotai, kas buvo neįrašyta į atributyvinę (tiksliai nustatytą) centrokompetenciją. Ši konstitucija galėjo būti keičiama tik LSSR AukščiausiosTarybos balsų dauguma. 1977 m. buvo priimta SSRS Konstitucija, todėl kitais metais balandžio20 d. LSSR AT neeilinėje sesijoje liaudies vardu buvo paskelbta naujaKonstitucija. Tai vadinamoji “brandaus socializmo konstitucija”, kuriįtvirtino vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį (žr. intarpą).. ŠeštasisKonstitucijos straipsnis skelbė:
|IŠTRAUKA IŠ 1977 m. LSSR KONSTITUCIJOS ||6 straipsnis. ||Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, ||jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių ||organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų ||partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja ||liaudžiai. ||Apsiginklavusi marksizmo – leninizmo mokymu, Komunistų ||partija numato generalinę vystymosi perspektyvą, TSRS ||vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai ||kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikiant ||planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už ||komunizmo pergalę. |
1985 m. M.Gorbačiov pradėta pertvarkos politika, skirta ankstesniampolitiniam režimui demokratizuoti, neišlaikė bandymų. 1988 – 1989 m. SSRSKonstitucijos pakeitimai buvo pavėluoti. Baltijos respublikų, Moldavijos,Gruzijos pozicija buvo priešinga Sąjungos aukščiausiųjų organų nuostatoms.Jos principingai reikalavo naujo valstybinių santykių reguliavimomechanizmo. Baltijos kraštuose susiformavo opozicinės organizacijos: Lietuvoje –1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinėgrupė, o spalio 22 – 24 d. sušauktas jo suvažiavimas, Latvijoje ir Estijojebuvo įsteigti Liaudies frontai. 1989 m. vasario mėn. paskelbtame LSSR Konstitucijos projekte bandomagelbėti LKP, priskiriant jai visuomenės politinio avangardo vaidmenį. LKPXX suvažiavime nutraukus ryšius su TSKP ir panaikinus Konstitucijosstraipsnius apie avangardinį partijos vaidmenį buvo sulygintos respublikospartijų ir visuomeninių organizacijų dalyvavimo politiniame procesegalimybės. 1990 m. vasario mėn. rinkimuose įtikinančiai nugalėjo Sąjūdžio remtikandidatai, nes tik 18 žmonių įėjo į AT ne pagal jo remtą platformą. Naujossudėties Aukščiausioji Taryba pirmuosius 8 dokumentus priėmė kaip LSSR AT,vienuoliktu pakeitė valstybės pavadinimą ir herbą, 12 – uoju atkūrėLietuvos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę. Lietuvos Respublikos AT 1990m. kovo 11d. Aktas “Dėl LietuvosNepriklausomos Valstybės atstatymo” panaikino sovietinių konstitucijų irįstatymų galiojimą. Lietuvos AT atkūrė 1938 m. Konstituciją ir ją pakeitė Laikinuojupagrindiniu įstatymu. Konstitucijos atkūrimu konstatavo, kad jos veikimasbuvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. įvykdžius agresiją priešnepriklausomą valstybę. Šis žingsnis turėjo svarbią juridinę reikšmę : tairodo demokratinių pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų pozicijąatkurti santykius su nepriklausoma LR, pripažinti pasirašytų tarptautiniųsutarčių galiojimą, jų pratęsimą, ambasadų grąžinimą ir t.t. 1991 m.pabaigoje buvo sudaryta 14 AT deputatų komisija Lietuvos Konstitucijosprojektui parengti. 1992 m. balandžio 21 d. AT nutarė paskelbti visuomeneisvarstyti parengtą LR Konstitucijos projektą. Derinimo komisija,vadovaudamasi Konstitucijos rengimo parlamentinės komisijos ir alternatyviųsantaros “Už demokratinę Lietuvą” projektais, spalio mėn. sutvarkė tekstąir pateikė AT deputatams aprobuoti. Taigi buvo užbaigtas dvejus su puse metų trukęs Konstitucijos principųnustatymas ir daugiau kaip metus vykęs teksto formulavimas. Per tą laikąbuvo parengta keliolika projektų, tarp jų LDDP, LLS, LSDP, Teisininkųdraugijos, amerikiečių teisininkų ir t.t.
|IŠTRAUKA IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS AT 1990 m. KOVO 11 d. ||AKTO “DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO” ||………Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ||reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, ||kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos ||panaikintas Lietuvos suverenių galių vykdymas, ir nuo ||šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. ||Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės ||aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo ||rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės ||valstybės niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra||Lietuvos Valstybinės konstitucijos pamatas. ||Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, ||joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucijos. ||Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai ||pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta||sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų ||Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo ||Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, ||piliečio ir tautinių bendrijų teises. ||Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suverenių||galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą ||valstybės suverenitetą. |
|LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS (1992M.) PREAMBULĖ ||LIETUVIŲ TAUTA ||prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, ||jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir ||Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, ||šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir ||nepriklausomybę, ||išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir ||papročius, ||įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai ||gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – ||nepriklausomoje L i e t u v o s valstybėje, ||puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, ||siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės ||visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos ||valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią ||KONSTITUCIJĄ |
1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarėDerinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmėkonstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56, 76 proc. visų šaliesrinkėjų. Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitupriimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.” Šisliaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę reikšmę,nes išreiškė tautos valią. LR Konstituciją sudaro preambulė, keturiolikastraipsnių, baigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir įstatymai. 13
Konstitucijos straipsnių buvo galima pakeisti Seimo 3/5 balsų dauguma (iki1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus straipsnius du kartus su trijųmėnesių pertrauka reikalinga 2/3 dauguma ar net referendumas. Viena aišku,kad Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras,kai kuriuos straipsnius teks keisti. Priėmus Konstituciją, buvo užbaigtasvaldžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas, įsteigtasKonstitucinis Teismas, veikė Valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenėsvadas, Vyriausybės atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolieriųinstitucija.VI. KONSTITUCINĖ KONTROLĖ
Konstitucinė priežiūra –juridinė procedūra, kontroliuojanti, arvaldžios organų ir pavienių asmenų skelbiami teisiniai aktai atitinkapagrindinį valstybės įstatymą. Konstitucinės priežiūros institutas atspindipraktiškai visuomet egzistuojančią problemą – žemesniųjų ir aukščiausiųjųvaldžios organų teisės aktų ir leidžiamų įstatymų atitikimą Privačių asmenųteisiniai aktai (sutartys, testamentai) taip pat gali būti konstitucinėspriežiūros objektai, jeigu jų turinys prieštarauja pagrindinio įstatymoprincipams; pavyzdžiui, pažeidžia asmens laisves, religinius įsitikinimusir pan. Konstitucinės priežiūros institutas pradėjo formuotis XVII a.pradžioje Anglijoje, kur Slaptoji taryba nustatydavo ar kolonijų įstatymaineprieštarauja Anglijos parlamento leidžiamiems aktams. Taip atsiradoprocedūra, nustatanti ir įvertinanti vienų aktų atitikimą kitiems. Vienaspirmųjų tokių teisinių aktų įvertinimo pavyzdžių yra 1612 m. teisėjo EdvardCock verdiktas, kuriame aktai, prieštaraujantys Parlamento nutarimams,skelbiami negaliojančiais. Taigi konstitucinės priežiūros institutoformavimasis kilo iš teismų priimtų sprendimų. Konstitucinės priežiūros instituto raida, kaip ir konstitucionalizmoapskritai tiesiogiai priklausė nuo istorinių atskirų valstybių sąlygų. XIX a. teismų įgyvendinama įstatymų kontrolė iš esmės buvo fiksuojamaLotynų Amerikos konstitucijose (Brazilijos 1891 m.; Nikaragva 1893 m.;Honduras 1894 m.; Urugvajus 1917 m.). tokia sistema rėmėsi JAVAukščiausiojo Teismo, turinčio konstitucionalizmo priežiūros teisę,praktika. Europoje konstitucinės priežiūros institutas XIX a. nebuvo plačiaipaplitęs. Tai galima paaiškinti dviem aplinkybėm. Pirma, daugelyje šaliųegzistavo monarchinės valdymo formos, kurios dėl savo prigimties nenumatėteisinių aktų kontrolės. Antra, tuo metu dominavusi Rousseau teorija apieliaudies suverenitetą aiškino, kad atstovaujamųjų organų priimtas įstatymasiš principo negali būti neteisingas. Nors pagrindinių įstatymų norminiuose aktuose ir nebuvo užfiksuotaskonstitucinės priežiūros institutas, tačiau praktikoje teismai vykdė jofunkcijas. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje jau pastebimas ryškesniskonstitucinės priežiūros instituto plitimas. Kai kuriose šalyse šiinstitucija buvo užfiksuota konstitucijose, pradėta kurti specialūskontrolės organai. Pavyzdžiui, Airijoje (1922 m. Konstitucijos 65 str.),Rumunijoje (1923 m. 103 str.) įvedama panaši į JAV konstitucinės priežiūrossistema. Airijoje konstitucinę priežiūrą vykdė Aukščiausiasis Teismas, oRumunijoje – Kasacinis teismas. Austrijoje ir Čekoslovakijoje buvo įsteigtispecialūs konstitucinės justicijos organas į kuriuos, beje, galėjo kreiptistik valdžios institucijos. Labiausiai išsiskiriantis iš kitų buvo Ispanijos Respublikos (1931 m.)Konstitucinis Teismas. Jo kompetencija buvo gana plati, kreiptis į jįgalėjo ne tik valdžios organai, bet ir atskiri kolektyvai ar asmenys. Ispanijos Konstitucinio Teismo funkcijos: a) įstatymų ir Konstitucijosatitikimo nagrinėjimas; b) asmeninių laisvių pažeidimo tyrimas; c) ginčųdėl įstatymų viršenybės tarp valstybės ir autonominių kraštų sprendimas; d)teisinės aukščiausios valdžios organų vadovų atsakomybės tyrimas ir t.t. JAV ir Lotynų Amerikoje egzistavo tradicinė (amerikietiškoji)kontrolės forma, kurią įgyvendino paprastieji teismai, o Europojesusiformavo Konstitucinių teismų vykdoma priežiūros forma. Po Antrojo pasaulinio karo konstitucinės priežiūros institucijosplitimui būdingos dvi tendencijos: pirma – beveik visose Europoskonstitucijose įtvirtinta tokia priežiūra; antra – pastebima Konstituciniųteismų įgaliojimų plitimo tendencija: teisė nustatyti politi-nių partijųveiklos teisėtumą; ginčų tarp aukščiausių valdžios organų sprendimai;nesutarimų tarp federacijos ir federacijos subjektų reguliavimas ir t.t. Konstitucinės priežiūros institutas įtvirtinamas Vokietijos (1949 m.93-94 str.); Italijos (1947 m. 134-137 str.), Prancūzijos (1946 m. 91-93str.) pagrindiniuose įstatymuose. Europos valstybėse konstitucinės priežiūros sistema po tam tikrųreformų 7-8 dešimtmečiuose įgavo daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, 1969 m.Vokietijoje buvo išplėstas subjektų, galinčių kreiptis į KonstitucinįTeismą, ratas (93-94 str. pataisos). 1970 m. reformuota KonstitucinioTeismo teisėjų skyrimo sistema : teisėjai skiriami 12 metų ir nei vienasnegali būti perrinktas. Prancūzijoje 1974 m. konstitucijos reforma suteikėteisę kreiptis į Konstitucinę tarybą ne mažiau kaip 60 asmenų deputatų arsenatorių grupėms. Šios reformos labai suaktyvino Konstitucinių teismų darbą. Pavyzdžiui,Italijos Konstitucinis Teismas nuo 1956 m. 600 kartų anuliavo įvairiusteisinius aktus, kaip neatitinkančius Konstitucijos. VFR KonstitucinisTeismas iki 1983 m. išnagrinėjo 4500 bylų. Teisės aktų, įstatymų ir Konstitucijos atitikimo techninė procedūraatliekama priešpastatant tiriamų dokumentų ir Konstitucijos tekstus. Tačiaušis procesas gali būti realizuojamas įvairiais metodais. Įstatymas galibūti pripažintas nekonstituciniu, jeigu:
1) jo paskelbimo tvarka neatitinka Konstitucijoje užfiksuoto reglamento; 2) dokumento turinys prieštarauja pagrindiniam įstatymui.
Abiem atvejais juridinėm priemonėm pasiekiamas tas pats tikslas –įstatymas paskelbiamas negaliojančiu. Gana pastovios ir sunkokai keičiamos konstitucijos įteisina tikbendruosius valstybinės sistemos bruožus, nedetalizuodamos atskirų įstatymųturinio ir jų paskirties. Tuo tarpu parlamentai, vadovaudamiesi laikmečioaktualijomis ir ypač juos išrinkusių politinių grupuočių interesais, dažnaipriima prieštaringus aktus, kurių atitikimas pagrindiniam įstatymui galibūti interpretuojamas labai skirtingai. Valdančios partijos interesai daroįtaką konstitucinės priežiūros instituto veiklai. Konstitucinės priežiūros formos. Įvairių šalių konstitucinėspriežiūros institutų veikla skiriasi pagal priežiūros taikymo laiką,sprendimų juridinius rezultatus, priežiūros formą. Konstitucinė priežiūros forma pagal kontrolės taikymo laiką yraišankstinė (preventyvi) ir vėlesnė. Preventyvi priežiūra vykdoma ikiįstatymui įsigaliojant. Tai ypatinga įstatymų leidimo proceso stadija :konstitucinės priežiūros institutas sprendžia apie įstatymų irKonstitucijos atitikimą iki jo priėmimo. Tokiu atveju nekonstitucinisįstatymas neįsigalioja. Ši priežiūros forma vyrauja Prancūzijoje. Vėlesnėpriežiūra vykdoma įstatymui įsigaliojus. Pripažinus tokį įstatymąneatitinkančiu konstitucijos, jis formaliai netenka juridinės galios – JAV, italijoje, Vokietijoje. JAV toks įstatymas faktiškai netenka galios, nesteismai negali jo panaudoti. Pagal juridinius rezultatus konstitucinės priežiūros forma gali būtikonsultatyvinė ir sprendžiamoji. Konsultatyvinė priežiūros forma vykdomakuomet priežiūros institutų paskelbti sprendimai yra daugiau moraliniopobūdžio, tačiau neprivalomi įstatymų leidėjams. Tokia praktika taikomaBelgijoje, Prancūzijoje. Sprendžiamoji konstitucinės priežiūros forma – kaipriimtas sprendimas dėl įstatymo ir Konstitucijos neatitikimo tampaprivalomas jį išleidusiems organams. Konstitucinė priežiūra pagal formą gali būti abstrakti ir konkreti(individuali). Abstrakti priežiūros forma – kai įstatymo ir Konstitucijosneatitikimas nagrinėjimas nesiejant su jokiu konkrečiu atveju. Priimtassprendimas arba patvirtina įstatymo teisėtumą, arba jį panaikina. Šipriežiūros forma gali būti ir išankstinė, ir vėlesnė. Konkreti priežiūros forma, skirtingai nuo abstrakčios, nepanaikinaginčytino akto, bet jį ‘įšaldo” – akto veikimas sustabdomas nagrinėjimokonkretaus atvejo atžvilgiu. Tačiau realiai, nors oficialiai irnepanaikintas, įstatymas ar aktas daugiau netaikomas.
Konstitucinės priežiūros organai. Konstitucinės priežiūros funkcijosdemokratinėse šalyse paprastai priklauso teismo institucijoms. Vienosešalyse (JAV, Šveicarija, Japonija, daugelis Lotynų Amerikos šalių) šiasfunkcijas atlieka bendri teismai, t.y. patys teismai, kurie nagrinėjabaudžiamuosius ir pilietinius reikalus. Galutinį sprendimą dėl kilusioginčo priima Aukščiausiasis Teismas. Kitose šalyse (daugiausiai Europoje) konstitucinės priežiūrosfunkcijas atlieka tam tikslui sukurti specialūs organai – Konstituciniaiteismai (Vokietija, Italija, Ispanija) arba Konstitucinė Taryba(Prancūzija, Belgija). Kai kuriose šalyse konstitucinė priežiūra vykdoma tiek teismų, tiek irspecialaus organo (Graikijos 1975 m. Konstitucija). Pastaruoju metu musulmoniškose valstybėse egzistuoja panaši įkonstitucinę priežiūrą procedūra – tikrinimas ar įstatymai atitinka islamoprincipus (Irano 1979 m. Konstitucija). Irane įsteigta stebėtojų taryba,kurios tikslas sekti ar deputatai nepriima islamui prieštaraujančiųįstatymų. Tarybą sudaro 6 teologijos daktarai ir 6 teisininkai. Tarybaapjungia religinę ir konstitucinę priežiūrą. Tačiau visais atvejais konstitucinė priežiūra vykdoma organų,neįeinančių nei į parlamentus, nei į vyriausybes. Svarbi yra konstitucinės priežiūros organų sudėties formavimo sistema.Tradicinis (asmeniškasis) konstitucinės priežiūros modelis numato teisėjųskyrimą iki gyvos galvos. Europietiškojo modelio atveju – konstitucinių teismų narių skyrimą,kadenciją ir keitimo procedūras nubrėžia konstitucinė teisė. Įvairiose valstybėse konstitucinių teismų teisėjų skyrimo procedūraskirtinga. Italijoje 15 narių konstitucinį teismą sudaro : trečdalis prezidentoskirtų žmonių, trečdalis – parlamento ir tiek pat – aukščiausios justicinėsadministracijos. Teismo atstovams keliami aukšti reikalavimai – jie renkamiiš teisėjų tarpo; universitetų teisės daktarų, ne mažiau kaip 20 m. stažąturinčių advokatų. Prancūzijoje 3 Konstitucinės tarybos narius siūlo prezidentas, dar po3 – parlamento rūmų pirmininkai. Beje, nei Konstitucijoje, nei kituosedokumentuose neužfiksuoti jokie reikalavimai teisėjams. Pastarąjįdešimtmetį tapo tradicija, kad į Tarybą įeitų trys profesoriai. Labai svarbūs yra subjektų, turinčių teisę kreiptis į konstitucinėspriežiūros instituciją, klausimas. Valstybėse su tradicine konstitucinės priežiūros sistema kreiptis įšiuos organus turi teisę visi asmenys, kurie tokią teisę turi įprastiniųteismų atžvilgiu. Europietiškojo konstitucinės priežiūros modelio subjektų kreipimasisyra labiau komplikuotas. Kai kuriais atvejais priežiūros organai gali nagrinėti įstatymųatitikimą savo iniciatyva (Austrijos 1920 m. Konstitucijos 140 str.).Prancūzijoje, pavyzdžiui, teisinis aktas privalomai turi būti pateiktasnagrinėti konstitucinei tarybai (1958 m. Konstitucija, 5 sk., 46 str.).beveik visose europietiškojo modelio valstybėse kreipimosi teisę turivykdomosios valdžios organai ir pirmiausiai vyriausybė. Teisę apskųsti teisinį aktą turi ir parlamentų atstovų grupės:trečdalis Austrijos Nacionalinės tarybos narių (1 paragrafas, 140 str.); 50deputatų arba 50 senatorių Ispanijoje (165 str.); 60 deputatų arba 60senatorių Prancūzijoje. Apskundimo teisę turi ir teismai. Kartais teisė kreiptis suteikiama ir kitiems atsakingiems asmenims:prokurorams, advokatams ir pan. Kuo platesnis subjektų, galinčių kreiptis į konstitucinius teismusratas, tuo šie organai laikomi demokratiškesniais. Konstitucinės priežiūros institutų funkcijos yra įvairialypės ir turitendenciją plėstis. Šias funkcijas galima suskirstyti į įstatymų priežiūrąir kitas priežiūros prievoles. Įstatymų ir Konstitucijos atitikimokonstitucijai priežiūra – svarbiausia šių institutų funkcija, prie kuriosgalima priskirti ir asmens laisvių bei teisių laikymosi priežiūrą. Kai kuriose šalyse konstituciniai teismai dažnai atlieka ir kitasfunkcijas, tiesiogiai nesusijusias su konstitucine priežiūra: stebi, kaiporganizuojami referendumai (Prancūzija), nagrinėja kylančius tarp centrinėsir vietinės valdžios konfliktus (Italija, Ispanija), analizuoja pareikštusparlamento kaltinimus respublikos prezidentui (Vokietija, Italija), skelbiaantikonstitucinės tam tikras partijas (Vokietija) ir pan.
Lietuvos Konstitucinis teismas. konstitucinės priežiūros institutoidėja buvo plačiai diskutuojama jau prieškario Lietuvoje. Vienas žymiausiųmūsų teisės teoretikų M.Römeris parašė šia tema fundamentalų darbą“Konstitucinė ir teismo teisė pasieniuose”, kurį 1931 m. išleido VytautoDidžiojo universiteto Teisės fakultetas. Apie jo būtinumą ateities Lietuvaipo karo įvairiuose renginiuose daug kalbėjo lietuvių emigracija, VLIK’as. Šiandien Lietuvos Respublikos konstitucinės priežiūros funkcijasatlieka Konstitucinis Teismas, kuris galutinai buvo sudarytas 1993 metais.Įstatymas įsigaliojo 1993 m. vasario 3 d. Po tris kandidatus įKonstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikiaRespublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Aukščiausiojo Teismopirmininkas. Pirmaisiais LR Konstitucinio Teismo teisėjais patvirtinti:T.Staugaitienė, S.Stačiokas, J.Žilys, S.Šedbaras, V.Povilonis, A.Gailiūnas,Z.Levickas, K.Lapinskas ir P.V. Rasimavičius. Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria SeimasRespublikos Prezidento teikimu. Pirmuoju Konstitucinio Teismo pirmininkuišrinktas J.Žilys. Visi teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepavaldūs ir nepriklausomi:jiems negali daryti įtakos valstybės institucijos, asmenys arorganizacijos. Teisėjai vadovaujasi tik šalies Konstitucija. Jiems taikomidarbo ir pilietinės veiklos apribojimai. Konstitucinio Teismo kompetencijaipriskiriama: 1) kontroliuoti, ar įstatymai ir poįstatyminiai aktai,tarptautinės sutartys ir kitokie dokumentai atitinka RespublikosKonstituciją; 2) Seimo ir Vyriausybės kompetencijos atribojimo klausimai;3) piliečių konstitucinių teisių bei savivaldybių sprendimų teisėtumopatikrinimas, ginčų tarp aukščiausiosios ir vietinės valdžios sprendimas. Pirmosiose nagrinėtose bylose Konstitucinis Teismas dukart pripažinoseimo priimtus įstatymus, atitinkančius Konstituciją, vienąkart “DėlVilniaus miesto savivaldybės paleidimo” – prieštaraujantį jai. Bylos “DėlSeimo statuto straipsnio, reglamentuojančio parlamento darbo oficialiosataskaitos skelbimą spaudoje” nereikėjo nagrinėti, nes Seimas pakeitėankstesnį savo sprendimą. Bylos “Dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų irpapildymų atitikimo Konstitucijai” sprendimas: pataisos ir papildymasneprieštarauja Konstitucijai. 1997 m. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl Nacionalinės RTVPirmininko A.Kvietkausko pašalinimo iš užimamų pareigų, pripažino, kad toksnutarimas prieštarauja Konstitucijai. 1997 m. pabaigoje Vyriausybėspaklausimu Konstitucinis Teismas išaiškino konstitucinius Prezidentoįgaliojimus formuojant vyriausybę. Lietuvos Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, arneprieštarauja Konstitucijai Seimo, Prezidento, Vyriausybės priimtiįstatymai ir potvarkiai. Jis teikia išvadas apie rinkimų įstatymopažeidimus per Prezidento ar Seimo rinkimus. Be to, Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Prezidento sveikatosbūklė leidžia jam eiti savo pareigas; ar Lietuvos tarptautinės sutartysneprieštarauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų,kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai neprieštaraujaKonstitucijai. Lietuvos Valstybėje teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turiVyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai. DėlRespublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams turiteisę kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai. Respublikos piliečiai patys negali kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jiedėl savo konkrečių problemų į šį KT gali patekti per Aukščiausiąjį Teismąarba Apylinkės apeliacinį teismą. Nagrinėdami bylas šie teismai savonutartimi gali sustabdyti bylos eigą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą,prašydami įvertinti, ar šioje byloje taikomas konkretus įstatymas,Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai. Įstatymų konstitucingumo kontrolė yra aiškiai demokratinis institutas,suteikiantis galimybę panaikinti arba nors laikinai sustabdyti priimtąparlamento ar Vyriausybės antikonstitucinį įstatymą. Taip yra didinamaspačios konstitucijos autoritetas ir jos vaidmuo valstybės gyvenime.