1 tema. Kons. Teisės samprata1.1.Pirmoji pasaulio konst. Buvo priimta XVIIIa. Pab JAV. K teisė neapsiriboja tik konstitucija. KT daugereikšmė sąvoka, ji nagrinėjama keliais aspektais: 1kaip ypatingas teisinis reiškinys, kaip savarankiška teisės šaka, reguliuojanti specifinius visuomeninius santykius; -2 kaip asmens subjektinė teisė įtvirtinta konst, tai teisinio santykio dalyvio..3.-konst teisė, kaip savarankiška mokslo šaka, tirianti konst teisės kaip mokslo šakos atsiradimą, jos veikimą; 4 kaip akademinė disciplina, tai spec mokymo kursas, skirtas konst t mokslo žinioms įsisąvinti ir galiojančiai konst t pažinti.1.2 Atsižvelgiant į daugelio autorių išsakytas nuomones apie K teisės reguliavimo dalyką, reikia patebėti, kad yra išskiriamos 2 didelės visuomeninių santykių sritys:1. valstybės organizacija, viešosios valdžios organozacija ir jos įgyvendinimo santykiai.2.asmens ir valstybės santykiai.1.3. teisinio regulaivimo metodas-tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama linkme. Tokie būdai: leidimas, draudimas, liepimas. Klasikinėje teisės teorijoje skiriami du teisinio reguliavimo metodai:1) Dispozicinis, kuriam būdinga a) teisinių santykių dalyvių lygybė b) dalyviai gali savarankiškai nustatyti teisnius santykius c) subjektai gali veikti savo nuožiūra, kol nepažeidžia įstatymų.2) Imperatyvusis, kuriam būdinga a) griežtas privalomumas, neleidžiama nukrypti nuo nustatytų taisyklių; b) teisinių santykių dalyviai nėra lygūs, jų tarpusavio santykiai grindžiami subordinacijos principu; c) dalyviai neturi veikimo laisvės, negali savo nuožiūra pasirinkti elgesio varianto, jų teisės ir pareigos griežtai nustatytos ir apibrėžtos teisės normose.Ten kur vyrauja įpareigojimai ir draudimai-imperatyvusis metodas, kur leidimai-dispozytivusis. Konst teisėje vyrauja imperatyvusis, tačiau yra ir dispozityviojo elementų, kuris čia sudaro menką dalį.2.1 konst teisės norma-tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, o taip pat svarbiausius asmens ir valstybės tarpusavio santykius.2.2funkcijos:1) k t normos reguliuoja specf visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius.2) k t normų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valst valdžios inst statusas, šiomis normomis grindžiama šių inst veikla, jos lemia ir asmens padėtį.3) valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo bei civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. K t normos-visą terisės sistemą vienijančios normos. 4) k t normos yra aukščiausios teisinės galios. Jas turi atitikti visos kitos teisės normos.2.3. klasifikavimo kriterijai: I. a)konst teisės siaurąja prasme normos; b) kitos K t normos; II. Pagal teisės šaltinius a)Kt normos įtvirtintos Konst; b) įtvirtintos įst; c) įtvirtintos poįstatyminiais aktais; d) įtvirtintos kitais K t šaltiniais; III. Pagal galiojimo trukmę a) pastovios; b) laikinisios; c) išskirtinės(karo padėties atveju). IV. Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą. A)imperatyviosios b) dispozityviosios; V. Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme a) materialiosios; b) proceso. VI. Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius a)reguliacinės; b) apsauginės. VII. Pagal t normose išdėstytų taisyklių pobūdį a) įpareigojamosios; b) draudžiamosios; c)įgalinančios. VIII. Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį a) bendrosios; b) konkrečiosios. IX. Pagal įtvirtinimo pobūdį a) statutinės; b) paprotinės; c) precedentinės.2.4 K t struktūros ypatumai. Kiekviena teisės norma turi atsakyti į tis klausimus: 1) kokiomis aplinkybėms esant reikia vadovautis tam tikra norma(hipotezė); 2) kokie asmenys laikomi tos normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviais ir kos elgesys jiems privalomas ar draudžiamas(dispozicija); 3) kokių teisinių padarinių atsiras nesilaikant teisės normų reikalavimų(sankcija).3. konst t institutas – tai konst teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Liter jie skirstomi į paprastuosius ( jie neskirstomi į atskirus junginius) ir sudėtingus( pvz. Žmogaus teisių ir laisvių institutas, kurį sudaro pilietinių, politinių, ekonominių, soxcialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių subinstitutai).galima išskirti 4. konst principai. Normos ir principai yra glaudžiai susiję, juos skiriant lemema reikšmė teikiama principui kaip nukreipiančiam, vadovaujančiam pradui, kuriuo grindžiamas teisinis reguliavimas. Galima išskirti 3 principų grupes:1. Pirminiai principai-įtvirtinti tuo pavadinimu, kuriuo yra žinomi (teisinė valstybė, teisės į gynybą principas ir pan.)2. Sudėtiniai principai-įtvirtinti keliose konstitucijos nuostatose ir parodyt, kad toks principas egzistuoja, užtenka nurodyti tik į vieną normą. 3. Išvestiniai-tokie, kurie nėra deklaruojami pačioje konstitucijoje, bet yra įtvirtinami. Jie yra išvedami iš pirminių ir sudėtinių principų juos aiškinant. Atsiradus oficialiam aiškinimui, dėl principo egzistavimo jau nebegalima ginčytis-valdžių padalijimo, aukštosios mokyklos autonomijos principai. Taigi išvestiniai principai-konstitucijos aiškinimo rezultatas. Iš jų gali būti išvedami dar kiti principai-tai nėra baigtinis procesas. Iš kitos pusės, kartais sunku numatyti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas principas. 5.Konst t santykiai- tai kons teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai.Šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, įgyvendinant konst t normas, nustatančias valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą, valstybės ir asmens santykių pagrindus.Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai. Tai asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs ir teisnūs. Fiziniai ir juridiniai asmenys. K T santykių objektas- asmens teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija, politis pliuralizmas ir daugiapartiškumas ir kt.5.1.K teisinių santykių sąvokaK t santykiai – tai konstitucinių teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras teises ir teisines pareigas. K t santykių objektas – socialinės vertybės. Tai tokios vertybės kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija ir t.t.K santykių sritis – tai valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės tarpusavio santykių sritis.Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda konstitucinių teisės normų pagrindu. Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi ir bendri visiems teisiniams santykiams bruožai: jie atsiranda teisės normų pagrindu; jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai; teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos yra garantuotos valstybės prievarta.Skirtumus tarp paprastų ir konstitucinių teisės santykių galima pastebėti nagrinėjant šių santykių elementus: subjektus, turinį bei objektą, taip pat santykių sukūrimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindus.5.2. K tsantykių struktūraTeisnių santykių turinį sudaro teisinių santykių dalyvių subjektinės teisė ir teisinės pareigos. Šios teisės ir pareigos priklauso nuo teisės subjekto. Skirtingi teisės subjektai turi skirtingų teisių ir pareigų. Subjektinė teisė – tai teisės normos suteikiama galimybė atlikti vieną ar kitą veiksmą arba reikalauti iš kito asmens atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Subjektinė teisė susideda iš:a) galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantąb) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro elgesioc) galimybė imtis teisėsaugos priemonių apsaugoti ar ginti savo teisęTeisinė pareiga – tai teisės normų nustatytas teisinių santykių dalyvio privalomas elgesys, skirtas įgyvendinti kito asmens subjektinę teisę. Konstitucinės teisinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka subjektinę teisę turinčio asmens galimybes.5.3.Konstitucinės teisės subjektaiSkirtingai nuo kitų teisės šakų, konstitucinės teisės subjektai nėra fiziniai ir juridiniai asmenys, čia teisinių santykių subjektų sąrašas yra gerokai platesnis. Tai:1. Fiziniai asmenys. Tai Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai ( a) užsienio valstybių piliečiai b) asmenys be pilietybės), taip pat asmenys su dviguba pilietybe. Jie turi tam tikras konstitucinės teisės normų nustatytas teises ir pareigas (visiems jiems teisės ir pareigos nevienodos). Subjektais gali būti ir tam tikros fizinių asmenų grupės.2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta, kuriai priklauso suverinitetas, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat administracinių teritorinių vienetų gyventojai – Lietuvos respublikos piliečiai, dalyvaujantys renkant savivaldos institucijas3. Lietuvos valstybė4. Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai bai kitos valstybės valdžios institucijos5. Vietos savivaldos institucijos6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai (politinės partijos ir politinės organizacijos, visuomeninės organizacijos, ir t.t.)7. Atstovaujamųjų institucijų deputatai.5.4.Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijaiI. Pagal konstitucinius teisinius santykius reguliuojančias normas:a) iš materialiųjų teisės normų – materialieji teisiniai santykiaib) iš procesinių teisės normų – procesiniai teisiniai santykiaic) iš imperatyviųjų – subordinaciniai teisiniai santykiaid) iš dispozityviųjų – koordinaciniai teisiniai santykiaie) iš reguliacinių – reguliaciniai teisiniai santykiaif) iš apsauginių – apsauginiai teisiniai santykiaig) iš bendrųjų – bendrieji teisiniai santykiaih) iš konkrečiųjų – konkretieji teisiniai santykiaiII. Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymąd) paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas pareigą)e) sudėtingieji (abu teisinių santykių dalyviai turi ir teises ir pareigas)III. Pagal teisinių santykių subjektų pareigasa) aktyvieji ( teisinių santykių dalyviai turi atlikti tam tikras pareigas)b) pasyvieji (teisinių santykių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų)IV. Pagal kilmę:a) konstitucijos b) konstitucinius5.5.Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.Tam, kad atsirastų konstituciniai teisiniai santykiai reikia:1.Konstitucinės teisės normos2.Teisinio santykio dalyviai tuti turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių3.Būtinas teisinis faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktuVienas svrrbiausių sąlygų konstituciniams teisiniams santykiams atsirasti yra juridinis faktas, kuris ir lemia konstitucinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Pagal tai jie ir klasifikuojami į :a)teisinius santykius sukuriančiusb)teisinius santykius pakeičiančiusc)teisinius santykius panaikinančiusJuridiniai faktai pagal turinį klasifikuojami į:II. Įvykiai (jie atsiranda be teisinio subjekto valiosIII. Veikos (atsiranda tik teisinio subjekto valia ir yra jos išorinė išraiška)1. veiksmai (teigiami teisiniai faktai)2. neveikimas (neigiami teisiniai faktai)3. teisėtos (kurios neprištarauja konstitucinėms teisės normoms)a. individualūs teisiniai aktai ( tai veikos, kurias subjektai padaro turėdami tikslą sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinį santykį)b. teisiniai poelgiai (tai veikos, kurių pagrindu atsiranda teisiniai padariniai, tačiau subjektai specialiai jų nesiekia)4. neteisėtos (tai įvairūs konstitucinės teisės pažeidimai, už kuriuos konstitucinės teisės normos numato teisinio poveikio priemones)
Juridinio fakto funkciją gali atlikti ir bendrieji teisiniai santykiai – teisinės būsenos (santuoka, pilietybė ir kt.)Konstituciniai teisiniai santykiai pasikeičia :1. pasikeitus teisinių santykių turiniui (teisinių subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu arba automatiškai, pvz., pasibaigus nustatytam terminui)2. pasikeitus teisinių santykių subjektui3. pasikeitus teisinių santykių objektui
Konstituciniai teisiniai santykiai pasibaigia teisinių subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu, automatiškai; išnykus bent vienam iš teisinių subjektui; išnykus teisinių santykių objektui.6.KT vieta nacion t sistemoje. Materialinės ir proceso mokslų šakos. Materialinės- tiesiogiai reguliuoja visuomeninius santykius, proceso – nustato konst t šakų įgyvendinimo tvarką.Matteisėsšakosskirstomos:1)fundamentaliosios(administr.teisė;civilinė,baudžiamoji).2)specialiosios(atsiranda iš fundament: šeimos, finansų)Proceso t šakos: civilinio, baudžiamojo proceso ir t.t.Konstitucinė teisė priskiriama prie fundamentaliosios. Ji yra viešosios teisės šaka. Ji reguliuoja patį teisės kūrimo procesą bei nustato teisės aktų rūšis, teisinio reguliavimo ribas. Jai būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma. Svarb teisės šaltinis yra konstitucija, jos normomis remiasi visa teisė.Sąveika Kadangi K t tenka ypatingas vaidmuo, nes ji reguliuoja svarbiausius santykius visuomenėje-valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimą ir veiklos pagrindus, bei asmens valstybės santykius, tai ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sritims.todėl K t tenka visą teisės sistemą integruojantis vaidmuo ir todėl vadinama teisės sritimi. Šios aplinkybės leidža tvirtinti, kad K t yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Ji nekeičia ir nesiekia pakeisti kitų teisės sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus.7. Europos sąjungos K t samprata. ES konst teisės terminas vartojamas suprantant ją kaip ES steigimo sutartis, jas keičiančias ir papildančias sutartis, o taip pat ir atskirų valstybių stojimo sutartys. ES k t jokiu būdu negalima suprasti kaip visų valstybių-narių konstitucinės visumos.
2 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS MOKSLAS1.1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykasKonstitucinės teisės mokslas – tai visuma įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę (galiojančias konstitucines teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius), o taip jos istoriją, perspektyvą ir reikšmę.Konstitucinės teisės mokslo objektas – tai Konstitucinė teisė kaip mokslo šaka, o taip pat jos teisės institutai, jų raida, funkcionavimo ypatumai, konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktika, konstituciniai teisiniai santykiai, susidarantys įgyvendinant konstitucnės teisės normas, konstituciniai teisės šaltiniai, valstybės samprata, valstybės formos, valstybės institucijos samprata ir kita.1.2.Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai
1. Teisės mokslininkų (ir Lietuvos, ir užsienio) darbai2. Konstitucinės teisės normas įtvirtinantys šaltiniai (LR Konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai, kiti konstitucinės teisės šaltiniai, užsienio šalių konstitucinės teisės šaltiniai, kuriais įtvirtintos konstitucinės teisės normos)3. Konstitucinė praktika, teisinių įdėjų ir normų įgyvendinimas2.1.Konstitucinės teisės, kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raidaKonstitucinės teisės mokslas susiformavo palyginti neseniai, tik XIX a. viduryje. Konstitucinio mokslo, kaip savarankiško teisės mokslo, raida sietina su modernios rašytinės institucijos įvtirtinimu, valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų sistemos ir šių valdžios institucijų veiklos, asmens ir valstybės santykių pagrindų kryptingu teisiniu reguliavimu. Valstybės valdžia, kurią riboja teisė, tampa ne tik idėja, bet ir realybe.Konstitucinės teisės mokslo raida:1. Mokslo apie valstybę užuomazgas regime jau antikos laikų graikų mąstytojų Platono, Aristotelio darbuose Vėliau ir senovės Romos autorių Cicerono ir Gajaus veikaluose. 2. Šv. Augustinas (354 – 430 m.) ir Šv. Tomas Akvinietis (1225-1274 m.) savo veikaluose konstravo politines bendreuomenes ir valstybės galią grindė Dievo delegacija, iš kurios ši galia kyla3. XVI a. Fortescue ir Thomas Smithas savo darbuose aiškino Anglijos konstitucijos dėsnius ir valstybės sutvarkymą. Reikšmingų elementų apie valstybę randame N.Machiavelli (1469-1529 m.) “Valdove” ir Hugo Grotijaus (1583-1645 m.) “Apie karo ir taikos teisę”, B. Spinozos (1632-1677 m.) darbuose4. Jeanas Bodinas (1530-1596 m.) savo knygoje “Šešios knygos apie rspubliką” yra monarchijos naudai išdėstyta vientiso ir absoliutaus suveriniteto teorija.5. T.Hobsas (1588-1679 m.) “Leviatanas” išdėstė teisės ir valstybės teoriją. Pagal jį, žmogus iš prigimties yra blogas. Jei nebūtų socialinės ar valstybinės organizacijos, būtų taikomas stipresniojo įstatymas. Siekiant užtikrinti tvarką, kiekvieno ir visų sujungtos pajėgos ir valdžia perleidžiama vienam asmeniui ar žmonių sąjungai, kuri visas jai priklausančia valia daugumo balsų dėsniu suvertų į vieną valią. Tas asmuo turi didžiausią galią, o tas valstybė vadinama milžinu – “Leviathan”. Pagal T.Hobbesą valstybė naudoja visų žmonių jėgą ir priemones, kad užtikrintų tvarką ir gerovę. Taigi regime sutartinės valstybės kilmės formulavimą.6. J.Locke’as (1632-1704 m.) darba “Du traktatai apie valdymą” dėstė sutartinę valstybės kilmės sampratą, bandė formuluoti valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją, esant pirmosios prioritetui idėją.7. XVIII a. autorių Ch.L.Montesquieu (1689 – 1755 m.) ir J.J.Rousseau (1712 – 1778 m.) darbai – dar viena pakopa demokratinių revoliucijų ir naujos valstybės sampratos link. Ch.L.Montesquieu išdėstė klasikine tapusia teoriją – valdžių padalijimo sampratą, kuri turėjo nepaprastą reikšmę visai vakarų konstitucinei raidai. 8. 1758 m. E.Vattelis išleido knygą “Tautų teisė arba prigimtinio įstatymo principai”. Joje rašoma, kad svarbiausieji šalies įstatymai sudaro šalies konstituciją. Konstitucija – tai svarbiausias reglamentas, kuriuo apibrėžiamas viešosios valdžios įgyvendinimo būdas.9. 1762 m. J.J.Rousseau išleido knygą “ Apie visuomenės sutartį arba Politinės teisės principai”, kurioje suformuluotos visuomenės sutarties, liaudies suvereniteto, suvereniteto nedalomumo idėjos.10. Taip pat reikia paminėti 1765 m. pasirodžiusius V.Blackstone’o “Anglijos teisės komentarus”, kur išdėstyta Anglijos viešoji ir privatinė teisė, G.Bonnof de mably 1776 m. parašytą veikalą “ Traktatas apie įstatymų leidimą arba įstatymų principai”Minėtų autorių idėjos apie valdžios padalijimą, tautos suverenitetą, asmens prigimtines teise, parlamentarizmą yra šiuolaikinio konstitucinės teisės mokslo pamatinės tiesos.Konstitucionalizmo idėjų įgyvendinimo poligonu tapo Naujasis žemynas. Čia jau 1768 m. Masačiųsetso kolonijos atstovai tvirtino, kad nuosavybės teisė yra “konstitucinė prigimtinė teisė”, kurią turi gerbti visi britų valdiniai kaip šventą ir neliečiamą, kad šitos teisės negalima varžyti padidinant mokesčius1776 m. liepos 4 d. JAV Nepriklausomybės deklaracija yra dokumentas, kad, kuriuo įtvirtintos reikšmingos konstitucinės teisės idėjos, kad visi žmonės yra sutvarti lygūs ir turi neatimamas teises, kad šioms įgimtoms ir neatimamoms teisėms įgyvendinti žmonės sukūrė vyriausybes, kurių valdžia remiasi valdomųjų sutikimu ; o jei ta vyriausybė nevykdo susitarimo ir įgnoruoja įgimtas žmonių teises, tai tauta turi teisę ją paleisti arba panaikinti ir įkurti naują vyriausybę.1787 m. priimta JAV Konstitucija, tapusi idealiu demokratinės konstitucijos pavyzdžiu demokratinės raidos kelią pasirinkusioms šalims, įtvirtino valdžios galių ribojimą, griežtai atskyrė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias.Pasaulinės reikšmės yra ir tokie Europoje XVIII a. pabaigoje priimti dokumentai kaip 1789 m. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”, skelbusi, kad žmogaus teisės yra šventos ir neatimamos ir, kad šalyje nėra konstitucijos jei žmogaus teisės neužtikrintos ir valdžių padalijimas neįgyvendintas. Nemaža reikšmė tenka ir 1791 m. Konstitucijai, įtvirtinusiai daugelį konstitucionalizmo idėjų.Tačiau, kad ir kaip bevertintumėme įvairių autorių konstitucines idėjas ir besiklostančią konstitucinę praktiką, reikėjo sulaukti XIX a. vidurio, kad būtų galima konstatuoti atsiradus konstitucinės teisės mokslą kaip savarankišką teisės mokslą, tiriantį konstitucinį teisinį reguliavimą, valstybės valdžios organizacijos ir veiklos konstitucinius pagrindus, valstybės ir asmens santykius.2.2. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklosPagrindinės konstitucinės teisės mokyklos:1. Juridinė (suklesti XIX a. antrojoje pusėje bei XX a. pradžioje). Suprantama, kad teisinio pozityvizmo laikais valstybė, jos institutai, valstybės ir asmens santykiai buvo tiriami iš teisės pozicijų. Nors šios krypties atstovai ir pripažino socialinį valstybės pobūdį, bet valstybę, jos institucijas, valstybės veiklą tyrė visų pirma kaip teisinį reiškinį. Nors ši mokykla prarado buvusias pozicijas, tačiau būtent šios mokyklos atstovai suformulavo pagrindines konstitucines sąvokas ir kategorijas. Jų darbuose suformuluotos konstitucinės teisės klasikinės teorijos, tokios kaip konstitucinė teisinė valstybė, parlamentarizmas ir t.t.2. XX a. pradžioje į priekį išsiveržia kita konstitucinės teisės mokslo klyptis – sociologinė mokykla.(L.Duguit, M.Hauriou, L.Gumplowiczius) Šios mokyklos pasiekimai – socialinės teisės sampratos ir socialinio sulodarumo idėjos, teisės viršenybės, teisės prioriteto įstatymų leidėjo atžvilgiu idėjos. Tiesa, šios krypties atstovas L. Gumplowiczius prioritetą teikė prievartai teigdamas, kad jėga visada eina teisės priekyje.3. Politologinė – sociologinė kryptis (suklestėjo po II pasaulinio karo) – tai sociologinės mokyklos tąsa. Šios pakraipos mokslininkai savo konstitucinius tyrimus siejo su politikos mokslų tyrimais. Buvo studijuojamos ne tiek konstitucinės teisės normos, kiek tam tikro valstybės ar visuomenės instituto realus vaidmuo, reikšmė visuomenės gyvenime.4. Teologinei mokyklai atstovauja musulmoniškų valstybių teisininkai. Ji nėra vienalytė. Vieni laikosi radikalių, kiti – liberalių pažiūrų (pvz. Turkija). Šiom mokyklos ypatumas, kad vyrauja religinis požiūris į tikrovę> darbai persmelkti kalifato (teisingo valdymo, egzistavusio pranašo Mohameto ir jį pakeitusių keturių kalifų laikais) idėjų. Jos atstovai savitai supranta suvereniteto problemą (jis priklauso Alachui), rinkimus (dažniausiai neigia jų reikšmę), asmens teisinio institutą ir kita.Dabar konstitucinės teisės moksle vyrauja dvi kryptys: 71. Etatistinės kryptis atstovi konstitucinę teisę, kaip valstybės nustatytą teisę, nepripažįsta socialinės (sisuomenės sukurtos) teisės. Kai kurie iš jų vadinami radikalais, pavyzdžiui marksistinės pasaulėžiūros mokslininkai, kurie tyrinėja ir suvokia konstitucinę teisę klasių kovos, viešpataujančioas klasės arba klasių grupės diktatūros požiūriu2. Liberaliosios krypties atstovai teigia, kad konstitucija ir apskritai konstitucinė teisė nėra valstybės valdžios diktatūros įrankis. Ji turi reikšti įvairių visuomenės grupių, valdančiųjų ir pavaldinių socialkinį ryšį, įtvirtinti žmoniškąsias vertybes, įtvirtinti žmoniškąsias vertybes (laisvę, demokratiją,žmogaus teises, socialinį teisingumą, teisingumą ir t.t.) Šios pakraipos atstovai deklaruoja teisinę, demokratinę valstybę, valdžių padalijimą, vietos savivaldą, valdininkų ir valstybės institucijų atsakomybę tautai ir jos atstovams, taikius konfliktų sprendimo būdus, kompromisų ir susitarimo paiešką, daugiapartinę sistemą ir t.t. 3. M.Riomerio konstitucinės pažiūrosLietuvos konstitucinės teisės mokslo pradžia siejama su Kauno universiteto 1922 m. įkurimo ir šio universiteto profesoriaus Mykolo Riomerio vardu. M.Riomeris padrystai yra laikomas konstitucinės teisės pradininku Lietuvoje. M.Riomerio iš esmės remiasi societarine teisės samprata. Teisė, pasak M.Riomerio, yra “pasirenkama iš socialinių junginių srities ir galingomis teritorino imepriumo priemonėmis apsaugojama”.M.Riomeris laikosi tradicinės “trijų elementų” doktrinos. Valstybė, pagal M.Riomerį, yra žmonių, gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančiai vienai politinei valdžiai, sąjunga. M.Riomeris ypač pabrėžė funkcinį tautos požymį. Kalbėdamas apie tautą, jis turėjo galvoje ne pačius žmones, o jų atliekamus darbus. Patys žmonės – tik fizinis valstybės elemento pagrindas, bet ne valstybės elementas.Naginėdamas suvereniteto sąvoką, M.Riomeris siūlė valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomybę nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje vadinti ne valstybės suverenitetu, bet valstybės valdžios suverenumu. Tai valstybės valdžios požymis. Tuo tarpu išorinis suverenitetas (nepriklausomybė) – tai tam tikra subjektinė valstybės teisė santykiuose su kitomis valstybėmis. Nors suvereniteto sąvoka yra susisjusi su absoliutinės valdžios sąvoka, tačiau tiek išorinio, tiek vidinio valstybės suvereniteto negalima laikyti absoliutiniu. Valstybės valdžia yra viena, nedaloma, aukščiausia teritorijoje tik teisinio, bet ne socialiniu požiuriu. Valstybė negali visiškai atsiriboti nuo kitų socialinių junginių esančių jos visuje. Ji pati iš jų atsiranda. Išoriniu atžvilgiu valdžios suverenitetas reliatyvus tuo požiūriu, kad tarptautiniuose santykiuose valstybė yra priklausoma nuo tarptautinės teisės. Ji yra savarankiška tik kiek apima jos teisinė kompetencija. Nemažai dėmesio M.Riomeris skyrė visuomenės sampratai. Pagal M.Riomerį, plačiausiu požiūriu visuomenė – tai visas socialinis bendravimas. Siauruoju požiūriu – tai socialinių junginių visuma. Socialinius junginius jis skirstė į organizuotus (socialines organizacijas, arba koorporacijas) ir neorganizuotus (socialines grupes); priverstinius (pvz.valstybė) ir laisvus (pvz., draugijos); natūralius ir dirbtinius, pirminius ir antrinius. Valstybę apibūdino kaip antrinį, teritrinį, priverstinį ir organizuotą socialinį junginį.M.Riomeris nagrinėjo ir kitas konstitucinės teisės temas: konstitucinio teisėtumo problemas, analizuojama administracinio teismo problema.Pasak, M.Riomerio, tik administracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę. Daug dėmesio M.Riomeris skyrė valstubės valdžios ir jos demokratinių teorijų – visuomenės sutarties ir bendrosios valios doktrinai, reprezentacinės demakratijos teorijai.4. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos LietuvojeNors ryškiausi sovietiniu laikotarpiu išaugę Lietuvos konstitucinės teisės specialistai aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos konstitucinėje kūryboje, mokslinis paveldas šioje srityje dėl minėtų priežasčių yra ganėtinai kuklus. Natūralu, kad atkūrus nepriklausomybę, atsirado objektyvus poreikis susiklosčiusią mokslinės konstitucinės teisės literatūros spragą skubiai užpildyti. Tai buvo padaryta pakartotinai išleidžiant bent jau svarbiausius M. Romerio darbus: tris „Valstybės ir jos konstitucinės teisės“ tomus, monografiją „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, knygą „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, pirmą kartą paskelbiant antrą šio veikalo dalį dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m., Lietuvoje išsaugoto autentiško egzemplioriaus pagrindu išleista „Lietuvos sovietizacija 1940-1941“. Parašytuose daugiau nei prieš pusę amžiaus M. Riomerio darbuose nagrinėjamos ir šiandienai aktualiausios teisės problemos, todėl jie šiandien vertinami ne tik kaip savo meto teisinės minties paminklai, bet ir kaip nūdienai reikšmingi konstitucinės teisės mokslo šaltiniai.Spaudoje pasirodo darbų Lietuvos konstitucinių tradicijų, konstitucinių institutų, įstatymų konstitucingumo kontrolės ir kitomis temomis. Taip pat svarbus neseniai išleistas Lietuvos konstitucinės teisės vadovėlis5. Konstitucinė teisė, kaip studijų disciplinaKonstitucinė teisė – privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose. Tradiciškai laikoma, kad teisės teorija, valstybės ir teisės istorija bei konstitucinė teisė – trys studijų disciplinos, kurias pirmiausia būtina studijuoti norint sėkmingai šveikti tolesmę teisės studijų programą.Konstitucinės teisės studijų kursas negali aprėpti visų konstitucinės teisės mokslo žinių, visų konstitucinių teorijų, doktrinų, įvairių konstitucinės tikrovės vertinimų. Studentai susipažįsta tik su studijų programoje numatytomis svarbiausiomis konstitucinės teisės temomis, kurias būtina išmanyti norint suprasti valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo esmę, asmens ir valstybės santykių pagrindus.3TEMA.KT šaltiniai.1. KT šaltinio sąvoka.klasifikavimo materialiniai ir teisiniai kriterijai. Jų sistema. Pasaulio KT šaltinių įvairovė. Lietuvos KT šaltinių sistemos ypatumai.Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių: 1.teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma). Šiuo atžvilgiu sąvokos teisės šaltinis ir teisės forma sutampa. Taip teisės šaltinis suprantamas formaliuoju aspektu. 2.teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę.Taip TŠ suprantami materialiuoju aspektu. 3.TŠ yra vadinami teisės pažinimo šaltiniai – įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose randame duomenų apie tam tikro laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę. KT doktrinoje sąvoka TŠ-is dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą. Pagal teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo būdą skiriami trys klasikiniai KTŠ: konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas.Dabar dar pripažįstamos ir tarptautinės sutartys.KTŠ sistema – tai nuosekli, logiška užbaigta tarpusavyje susijusių KTŠ visuma. KTŠ klasifikuojami:1.pagal kilmę į pirminius ir išvestinius; 2.į rašytinius ir nerašytinius; 3.į privalomus ir neprivalomus (pvz.L-je neprivalomi TŠ yra teisės doktrina); 4.Į materialiuosius ir proceso; 5.pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes (horizontaliai) pvz.rinkimų teisės, pilietybės teisės ir kt.; 6.pagal teisinę galią (vertikaliai) K-ja, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai ir kt.; 7.pagal apimtį ir taikymo pobūdį: į bendrojo galiojimo (galioja visoje valstybės teritorijoje ir yra privalomi visiems valstybės teritorijoje esantiems gyventojams), riboto galiojimo (galioja tam tikroje valstybės teritorijos dalyje arba yra skirti tik tam tikram asmenų ratui) ir išimtinio (ypatingo) galiojimo (galioja esant ypatingoms aplinkybėms);8.pagal tai, ar jie galioja dabar, ar galiojo praeityje: į galiojančius ir istorinius(pvz.Lietuvos Statutus, K-ja, priimtas 1918-1938 m.).TŠ specifika yra vienas iš kriterijų, kuriais remiantis pasaulio teisinės sistemos yra priskiriamos prie vienos ar kitos teisės tradicijos., t.y.Anglų-amerikiečių arba anglosaksų teisės ir romanų-germanų arba kontinentinės teisės. Anglosaksų teisės sistemai būdingi šaltiniai:1) Statutinė teisė – tai parlamento leidžiami aktai; kitų valdžios institucijų aktai, parlamento leidimu. Ši teisė formavosi kartu su bendrąja teise. Išliko daug aktų, kurie galioja ir dabar, nors priimti viduramžiais. Tai vieni svarbiausių konstitucinės teisės šaltinių. Šioje sistemoje nėra aktų hierarchijos, būdinga aktų lygybė. Aktai klasifikuojami:– konstitucinės teisės aktai;– civilinės teisės aktai;– baudžiamieji ir t.t.Pagal galiojimo laiką: nuolatiniai ir terminuoti. Deleguoti įstatymai laikomi išvestiniais aktais.2) Precedentinė teisė – teismų sprendimai, kurie įgauna visuotinį pripažinimą ir yra privalomi nagrinėjant bylas. Teismas privalo surasti sprendimą, nors ir nesureguliuota.. Tokie priimti teismų sprendimai vadinami bendrąja teise. Jie laikomi lygiaverčiais statutinei teisei. Vėliau atsirado precedentai, teismų sprendimai, aiškinantys įstatymus, jie paplito statutinėje teisėje, formuoja įstatymų supratimą. Teismai dalyvauja kuriant teisę. Bendrąją teisę galima koreguoti įstatymais, keisti, taisyti. Naujosiose valstybėse precedentinė teisė nėra plačiai paplitusi. Keičiant precedentinę teisę svarbiausias vaidmuo aukščiausiam teismui.3) Konstituciniai papročiai – susiformavo 100-mečių eigoje. Monarcho vienvaldystės ribojimas. Būdinga: nėra rašytinis teisės šaltinis, tai lyg tai susitarimas, kurių paisoma, laikomasi. Reguliuoja santykius tarp monarcho ir parlamento. Susiję su vyriausybės formavimo tvarka, su draudimu monarchui vetuoti parlamento įstatymus, nors įstatyme tai yra tiesiogiai numatyta. Konstituciniais papročiais grindžiama vyriausybės atskaitomybė parlamentui.4) Doktrina – ilgą laiką buvo visuotinai pripažinta konstitucinės teisės šaltiniu.. Tai išvados, rekomendacijos, apibendrinimai mokslo veikaluose. Juose apibendrintai formuluojama precedento taikymo praktika.. Šiais laikais doktrina nėra taip svarbi, jos reikšmė mažėja.Šiai tradicijai būdinga atriboti statutinę teisę ir bendrąją teisę. Svarbiausias TŠ pripažįstamas teismo precedentas.Konstitucinės teisės šaltiniai pagal kontinentinę teisės sistemą.Kontinentinė teisės sistema – seniausia teisės sistema. Ji dar vadinama romanų-germanų. Šiai tradicijai būdinga aiški, konkreti ir griežtai apibrėžta teisės šaltinių hierarchija; taip pat yra giržtai atribojami pirminiai TŠ, kurie yra privalomi teisėjui, ir antriniai TŠ, kurie yra neprivalomi. Pagal šią teisės sistemą pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis yra Konstitucija.Įstatymai – antras pagal svarbą šaltinis. Įstatymai skirstomi į:– Konstituciniai įstatymai –turintys aukščiausią galią;– Organiškieji įstatymai – atsirand K. blanketinių normų pagrindu;– Baziniai įstatymai – tam tikra grupė organiškųjų įstatymų– Paprastieji įstatymai – parlamento priimti aktai;– Deleguotieji įstatymai – juos leidžia ne parlamentas, o vykdomosios institucijos. Turi būti tam tikras teisinis pagrindas, kas gali tokius įstatymus leisti ir kokiu pagrindu. Turi mažesnę galią negu parlamento. Parlamentas turi juos tarsi ratifikuoti, patvirtinti.Prancūzijoje yra reglamentiniai įstatymai – nuo deleguotų skiriasi tuo, kad K. griežtai atriboja tarp parlamento ir vykdomosios valdžios. Tokie aktai turi įstatymo galią.Poįstatyminiai aktai – vykdomosios valdžios, valstybės vadovo, vyriausybės priimti aktai. Leidžiami remiantis įstatymu ir negali prieštarauti įstatymams. Paskirtis – konkretizuoti įstatymų normas.Tam tikrų teritorinių vienetų vadovų (gubernatorių) leidžiami norminiai aktai.Visi išvardinti aktai yra konstitucinės teisės šaltiniai, jeigu jie reguliuoja visuomeninius santykius priskirtus konstitucinės teisės dalykui.Lietuvos KT priklauso kontinentinės teisės tradicijai. Pagrindiniu TŠ pripažįstamas norminis teisės aktas. Visi jie yra glaudžiai susiję, juos sieja bendri teisėkūros principai ir griežti hierarchijos ryšiai, TŠ hierarchija – svarbiausias Lietuvos KTŠ-nių sistemos ypatumas. Pagal teisinę galią KTŠ galima klasifikuoti: 1.KT-sės siaurąja prasme šaltiniai: a.LR K-ja, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai – sudedamoji K-jos dalis, taip pat K-jos pataisos; b.LR Konstitucinio teismo nutarimai. 2.Kiti KRŠ: a.Konstituciniai įstatymai; b.LR ratifikuotos tarptautinės sutartys; c.Įstatymai, Seimo statutas; d.Poįstatyminiai teisės aktai. Taip pat galima išskirti fakultatyvinius KTŠ, kuriais laikytina: teisminė praktika, teisės principai, papročiai, doktrina (Jų vieta ir reikšmė TŠ sistemoje anaiptol ne žemiausia; pripeikus jie papildo kitų KTŠ įtvirtintą teisinį reguliavimą).3.2.K-jos samprata, K-jų sampratų įvairovė.K-jos funkcijos.Pasaulio valstybių konstitucinės raidos pagrindiniai etapai.K-jos turinys, jos teisinės,politinės ir ideologinės savybės.Pasaulio valstybių K-jų forma ir struktūra.K-jų rūšys. Liberalusis, etatistinis, mišrusis k-jų modeliai. K-jų rengimas, priėmimas ir keitimas įvairiose pasaulio valstybėse. LR K-jos ypatumai.Terminas k-ja –daugiareikšmė sąvoka. Skiriamos k-jos formaliąja prasme (tai formalioji arba juridinė k-ja), ji suprantama kaip įstatymų įstatymas, teisinio reguliavimo sistemos branduolys ir K-jos materialiąja prasme (materialioji, faktinė K-ja), tai reali valstybės valdžios organizacija, realus asmens statusas valstybėje, kuris gali sutapti ar nesutapti su juridine ar formaliąja k-ja. Dažniausiai kalbame apie K-ja formaliuoju požiūriu., taigi K-ja – pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios teisinės galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis svarbiausius asmens ir valstybės santykius; priimamas ir keičiamas sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai.(1) Konstitucijos funkcijos1. Politinė – tai galimybė ir siekis įtvirtinti tam tikrą politinę santvarką visuomenėje ir valstybėje. Demokratinėje valstybėje egzistuoja daugiapartiškumas, t.y. politinis pliuralizmas. Visos politinės jėgos siekia valdžios, dakyvauja jos įgyvendinime pagal k-jos nustatytas taisykles.Galutinai ši funkcija realizuojama organizuojant valstybinę valdžią ir sudarant sąlygas visuomenei dalyvauti valstybės valdyme. Labai dažnai K. vadinamos politiniu dokumentu, nes čia išvardinamos visos žmogaus pagrindinės politinės teisės.2. Teisinė – K-ja – tai pagrindinis valstybės įstatymas, pagrindinis valstybės teisės šaltinis, nustatantis visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sistemos pagrindus.3. Filosofinė (ideologinė) – K-je įtvirtinta tam tikra valstybės valdžios organizacijos, asmens ir valstybės santykių doktrina. K. turi ypatingą reikšmę kuriant teisinę valstybę, įtvirtinant teisėtvarką, ugdant pilietinę visuomene, teisėtumą.IV. Konstitucijų raidos ypatumai, pagrindiniai etapaiK. egzistuoja ~ 200 metų. Priimta ~ 150 K. Jos nėra visiškai vienodos.Etapai, parodantys Konstitucijų kryptingumą, turinį:I etapas: 18 a. pab.(JAV K. 1787m.) – I pasaulinis karas.Šio laikotarpio K. buvo liberalios, siekė apibrėžti valdžios galias, vengė detalaus konstitucinio reguliavimo. JAV K. nebuvo skyriaus apie žmogaus teises ir laisves, manyta, jog svarbiausia apibrėžti valdžios ribas. 1791 m. priimtos 10 Konstitucijos pataisų, kurios vadinamos “Teisių biliu” įtvirtinančios žmogaus teises. Per 200 metų JAV K. buvo padarytos tik 27 pataisos.II etapas: I pasaulinis karas – II pasaulinis karas.Šis laikotarpis susijęs su komunizmu, kurio idėjos įtakojo K. ir kitiems įstatymams. Buvo aukštinamos soc.teisės. Daugiausia reikšmės žmogaus teisių vystymuisi, soc.-ekon.t. Likviduoti privatinę nuosavybę, visus aprūpinti darbu, pensijomis. Ne tik teisė į darbą, bet ir pareiga dirbti.Komunistiniams kraštams būdinga detaliai reguliuoti visus visuomen. gyvenimo klausimus. Išplito etatistinio tipo K.III etapas: po II pasaulinio karo (1950-60 m.).Prasidėjo kolonijinės imperijos griuvimas. D.Britanija, Vokietija, Italija. Vietoj kolonijų kūrėsi savarankiškos valstybės: Afrikoje – virš 50 naujų nepriklausomų valstybių. Šios valstybės buvo įtakotos savo buvusių metropolijų: D.Britanijos kolonijos – pagal anglosaksišką sistemą; Prancūzijos kolonijos – pagal Prancūzijos pavyzdį.Kai kuriose valstybėse nemažą įtaką turėjo socialistinės (komunistinės) valstybės. Įtaka ryški Azijoje: Kinija, Vietnamas, Š.Korėja. Šis pasirinkimas inspiruotas Maskvos per kompartijas, egzistavo kominternas – skatino komunizmą kitose šalyse.Po II pasaul. Karo daug soc. valstybių Afrikoje ir arabų valstybių: Irakas, Jemenas, Egiptas.Taigi 2 kryptys:1. socialistinė orientacija,2. pagal buržuazinių valstybių modelį.Susikūrė daugiau kaip 100 naujų valstybių. IV etapas: nuo 80 m. pabaigos – 90 m. pr.Totalitarinių sistemų griuvimas. Sovietų sąjungos, Rytų ir Centrinės Europos kom. režimų persitvarkymas: Lenkija. Vengrija, Čekoslovakija.87-88 m. pradžia. 1990m. – pačios imperijos griuvimas. Perėjimas prie vakarietiškos orientacijos.Soc. orientacijos valstybės taip pat žlugo.1988 – 95 m. priimta naujų K. keliasdešimtyje valstybių.Nuo 87-88 m. daugumoje valstybių – prie vakarietiško demokratiško valstybės modelio. Liko tik Š. Korėja, Vietnamas, Kuba, Kinija.V. K. turinį sudaro tai, ką (kokius visuomeninius santykius) reguliuoja jos normos.K-jos turinys turi 2 pagrindinius elementus:
2.Socialinis turinys. Socialinį turinį sudaro tam tikri visuomeniniai santykiai arba reguliavimo dalykas.1. Juridinis turinys.Juridinį arba teisinį turinį sudaro teisės normos, teisės institutai ir tam tikri konstituciniai principai.Konstitucinės teisės normos – svarbiausias konstitucijos turinys. Normos klasifikuojamos į materialines (nustato subjektų teises ir pareigas) ir procesines (nustato veikimo taisykles).Dar yra organizacinės materialinės normos – jos vadinamos institucinėmis normomis. Jos apibrėžia statusą kompetenciją.Normos – tikslai – nustatomos konkrečios taisyklės, orientyrai, gairės.Normos – apibrėžimai (normos – definicijos) – nusako apibrėžimus, sampratas (kas tai yra valstybė, kas tai yra santvarka).Vienas iš elementų, iš ko sudaryta k-ja – teisės normos, jų rūšys: 1.normos- taisyklės (apibrėžia subjektų teises ir pareigas, pagal galiojimą laike yra pastovios ir laikinosios; 2.normos –tikslai (nurodo visuomenės, valstybės vystymosi norminę orientaciją;3.normos-principai (bendriausi pradai, abstrakčios taisyklės; 4.normos-apibrėžimai (apibrėžia tam tikrą institutą, nurodo jo vietą).Konstituciniai principai – fundamentalios idėjos, teisinio reguliavimo orientacija.Principai yra:1) Universalūs;2) Ypatingi;3) PavieniaiPirmosios pasaulyje valstybių k-jos reguliavo ne daugiau kaip dviejų trijų grupių visuomeninius santykius. Pirmoji grupė- tai žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės. Iš esmės su šių santykių reglamentavimu yra susijęs ir pačios k-jos atsiradimas. Antroji grupė-aukščiausios valstybės valdžios sutvarkymas. Jo pagrindas tautos suvereniteto principas, įkūnijamas įgyvendinant atstovaujamojo valstybės valdymo ir valdžių padalijimo principus. Trečioji visuomeninių santykių grupė – teritorinis valstybės sutvarkymas. K-ja nustato teritorinių vienetų rūšis, vietos valdžios santykius su centrine valdžia ir tarpusavio santykius.Šiuo metu daugelis šiuolaikinių valstybių k-jose įtvirtina tarptautinių santykių palaikymo principus, reguliuoja klausimus, susijusius su karo paskelbimu ir taikos sudarymu reglamentuoja tarptautinių sutarčių pasirašymo ir ratifikavimo tvarką, įtvirtina normas, nustatančias valstybės ekonominės ir politinės sistemos pagrindus ir kt.Konstitucinio reguliavimo klausimų ratas ne siaurėja, o plečiasi.K-jos svarbiausios savybės: 1.svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas, kuriam tenka viršiausia vieta teisės sistemoje, kurio normoms būdinga aukščiausioji teisinė galia.2.K-ja yra steigiamojo pobūdžio aktas, ją priima tauta ar tautos įgalioti atstovai, joje nustatomi valstybės valdžios organizacijos ir veiklos pagrindai, asmens santykiai su valstybe, nustatomos svarbiausios taisyklės, kurios yra pirminio pobūdžio. 3.K-ja yra teisėkūros pagrindas, joje įvardinti teisėkūros subjektai, nurodytos priimamų aktų rūšys, nustatytos procedūros teisės normoms priimti, neretai ir tiesiogiai nurodoma, kaip turėtų būti sureguliuotos tam tikros visuomenės gyvenimo sritys.4.K-ja yra priimama, keičiama ir pripažįstama netekusia galios ypatinga tvarka, ši tvarka žymiai sudėtingesnė nei priimant, keičiant ar naikinant paprastus įstatymus.5.K-ja privaloma visiems teisės subjektams, visose teisinio reguliavimo srityse, ypatingas šio akto pobūdis lemia ir specialų jo įgyvendinimo mechanizmą bei apsaugą.6.K-jai būdingi tokie bruožai: a.teisėtumas (K-ja yra teisėta, jei išreiškia tautos valią, yra tautos ar jos įgaliotų atstovų priimta ir tautos akceptuota); b.stabilumas (Tai reiškia, kad K-jos nuostatos yra priimtos ilgesniam visuomenės ir valstybės raidos etapui, tai nereiškia jos nekintamumo, tačiau pataisas turi lemti esminiai socialinės tikrovės pokyčiai), c.realumas (K-ja yra reali, jeigu jos nuostatos įgyvendinamos, jeigu jos užtikrintos ekonominėmis, socialinėmis ir teisinėmis garantijomis). Teisės literatūroje paplitusi nuomonė, kad k-ja tai visuomenės sutartis, kurioje derinami skirtingų visuomenės sluoksnių ir grupių politiniai interesai. Šių interesų suderinimas sudaro socialinę politinę k-jos esmę. K-ja visuomet atspindi ir fiksuoja tam tikrą politinių jėgų santykį, esantį ją priimant, tačiau tai nereiškia, kad k-ja išreiškia ekonomiškai viešpataujančios klasės valią. K-ja tai toks socialinis reguliatorius, kuris nustato politinio žaidimo taisykles, visuomenės ir valstybės valdžios sutvarkymą, atitinkantį tautos daugumos interesus, taigi k-ja reiškia ne santarvę apskritai, bet santarvę laikantis tam tikrų k-jos nustatytų taisyklių.K-ja teisiškai įtvirtina pilietinę santarvę, visuomenės sutarimą gyventi vadovaujantis socialiniu kompromisu ir gerbiant žmogaus pagrindines teises bei laisves, ji numato konfliktų sprendimo būdus, procedūras, laiduoja gynybos mechanizmą, jeigu k-je įtvirtintos teisės ar laisvės yra pažeidžiamos.
K-jos forma-tai konstitucijos normų išdėstymo ir išraiškos būdas.Skiriamos dvi k-jos formos: rašytinė (vientisas aukščiausios galios teisinis aktas, priimtas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis asmens teisinės padėties pagrindus bei viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus. Tokios yra daugelio šalių k-jos) ir nerašytinė k-ja( kai konstitucinė santvarka yra įtvirtinta ir teisės norminiuose aktuose, ir teismų precedentuose, ir konstituciniuose papročiuose (DB)).Rašytinę k-ją dar galima vadinti kodifikuota, o nerašytinę – nekodifikuota. Yra šalių, kuriose k-ją sudaro keli aukščiausios konstitucinės galios teisiniai aktai (pvz.Šveicarijos k-ja) – tai nekodifikuota rašytinė k-ja. Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą rašytinę k-ją, tai k-ja, kurios sudėtinėmis dalimis yra paskelbiami kiti aktai ar deklaracijos (pvz.1958 m.Pran.k-ja, 1992 Čekijos k-ja. Sudėtine kodifikuota k-ja skiriasi nuo rašytinės nekodifikuotos k-jos tuo, kad pirmąją k-ją sudarančios dalys yra viena su kita tiesiogiai susijusios, jos traktuojamos kaip vientisas sudėtinis dokumentas, o ne dokumentų visuma.K-jos struktūra-tai vidinė k-jos normų organizavimo tvarka. Daugelio šalių k-jų struktūra yra tokia: 1.Preambule (išvardijami k-jos tikslai, nurodomos istorinės k-jos priėmimo aplinkybės, kartais nurodomi svarbiausi valstybės politikos principai ar net skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės.),2. pagrindinė dalis (ją sudaro k-jos normos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio teises bei laisves, valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų statusą, tarpusavio santykius, centrinės ir vietos valdžios santykius, vietos savivaldos pagrindus.Ją sudaro keli ar keliolika skyrių), 3.baigiamosios nuostatos (išdėstomos normos, nustatančios k-jos įsigaliojimo tvarką, gali būti nurodoma k-jos keitimo tvarka, jeigu tai nebuvo sureguliuota pagrindinės dalies normose), 4.pereinamosios nuostatos (nustatomi atskirų k-jos normų įsigaliojimo terminai, senų konstitucinių institutų pakeitimo naujais tvarka ir terminai), 5.kai kada k-ja turi ir papildomas nuostatas, jose aiškinamos kai kurios pagrindinės k-jos dalies normos, nustatomos tam tikros išimtys ar tam tikro klausimo reguliavimo specifika. 6.kartais pire k-jos yra ir priedai, juose kartais išdėstomos normos, kurių vieta neabejotinai turėtų būti pagrindinėje dalyje.K-jų rūšys:1.vadovaujantis istoriniu kriterijumi, skiriamos: a.senosios kartos k-jos (visos k-jos priimtos iki Pirmojo pasaulinio karo-JAV, Norvegijos karalystės 1814m., Belgijos karalystės 1831m.ir kt.); b.viduriniosios kartos (tarpukario k-jos: Austrijos 1920m., Airijos Respublikos 1937 ir kt); c.naujosios kartos (priimtos po Antrojo pas.karo: Italijos-1947, Ispanijos 1978m. ir kt.).Nurodytas grupes galima suskirstyti į dar mažesnes grupes. Pzv.naująsias k-jas galima skirstyti į pirmosios naujųjų k-jų bangos (Italijos 1947, VFR 1949, Pran.1958m) ir antrosios bangos (Rumunijos ir Bulgarijos 1991 m., 1992 m.Estijos, Lietuvos, Čekijos, Slovakijos, 1997 Lenkijos).2.pagal galiojimo laiką: a.nuolatinės (galiojimo terminai nenustatyti) ir b.laikinąsias (priimamos tik tam tikram laikotarpiui, galioja iki tam tikros datos, iki tam tikro įvykio). 3.pagal k-se įtvirtintą režimą: a.demokratinės ( būdinga pagrindinių teisių ir laisvių įtvirtinimas, politinis pliuralizmas, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veiklos laisvė ir t.t.) ir b.nedemokratinės, t.y.autoritarinės (riboja bei draudžia politinį pliuralizmą, numato plačias galimybes paskelbtoms pagrindinėms teisėms ir laisvėms apriboti) bei totalitarinės (būdinga vienos ideologijos įtvirtinimas. 4.pagal k-jų keitimo procedūrų sudėtingumą: a.lanksčios (keičiamos nesudėtinga tvarka) ir b.griežtos (pakeitimas susijęs su specialia sudėtinga procedūra.5.pagal įtvirtintą valdymo formą:a.respublikų k-jos ir b.monarchijų. 6.pagal priėmimo būdą: dovanotosios (oktrojuotos) ir tautos priimtos. 7.Tautos priimtos k-jos, pagal tai kas priėmė (pati tauta ar jos įgalioti atstovai: a)parlamento ar steigiamojo susirinkimo priimtos k-jos; b.referendumu priimtos k-jos. 8.pagal formą į rašytines ir nerašytines arba kodifikuotas ir nekodifikuotas. 9.pagal valstybės sandaros formą: a.unitarinių valstybių, b.federacinių valstybių.K-jų modeliai: 1.liberalusis (k-ja nustato valstybinės valdžios ir asmens teisinio statuso pagrindus, nereguliuoja socialinių ir ekonominių santykiu (apima tik nuosavybę). Tai pirmosios k-jos, kai valstybė minimaliai kišasi į asmens gyvenimą (JAV). Tai iš esmės tik valdymo rėmai, nustatantys tik pačius svarbiausius santykius. Neretai nėra teisinių garantijų, bet tai ne problema, nes išsivysčiusiose šalyse k-ją papildo “Gyvoji k-ja”). 2.etatistinis (visiška priešingybė, išplėstinis reguliavimo dalykas, kuris apima politines, ekonomines, socialines, religines sferas. Tai socialistinių valstybių k-jos, valstybė kišasi visur.(Kinija, Vietnamas, Kuba, Š.Korėja)). 3.mišrus (tarpinė padėtis, tarsi liberalusis modelis, tik saikingai papildytas etatistinio modelio elementais (socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės). Neleidžia per daug didelio valstybės kišimosi – optimalus visuomeninių santykių reguliavimas. Atsirado tarpukary (1919 Veimaro k-ja), tačiau l.paplito po Antro pas.karo). Nūdienai būdingas šis tarpinis modelis. Nepasitenkinama tik tradiciniais reguliavimo objektais (valstybės organizacija, politinės teisės), reguliuojami ir svarbiausi asmeninio socialinio gyvenimo klausimai, bet tai neturi suvalstybinti visuomenės. Konstitucijų priėmimo būdai, keitimo tvarka.Nauja k-ja priimama: 1.atsiradus naujai valstybei; 2.pasikeitus politiniam režimui, neretai po karinio perversmo ar atkūrus civilių valdžią po kariškių valdymo; 3.iš esmės pasikeitus visuomenės gyvenimui.Priėmimo būdai yra 3:1. K. priima vykdomoji valdžia.Tai nedemokratinis būdas. Monarchinis principas. Taikomas monarchijose. Vykdomoji valdžia suprantama kaip valdovas. Prie vykdomosios valdžios priskiriama pvz.: po karinio perversmo – generolai, karinė chunta. K. gali priimti prezidentas. (1938 m. Lietuvos K.).Pirmiausia šis būdas buvo panaudotas Prancūzijoje. 1814 m. Liudvikas 18 paskelbė “Konstitucinę chartiją”. Jis panaudojo žodį “oktroje”. Tai oktrojavimo būdas – dovanojimas.1831 m. oktrojuota Belgijos K., 1887 m. – Japonijos K.Šis būdas taikomas ir respublikose – Lietuva, Pakistanas (1963 m.), Brazilija (1969 m.).Kai K. priimta monarchas, prezidentas, tai K. tekstas būna parengtas jo patikėtinių. Svarbiausia K. – ypatingai išaukštinamas valdovas, jo rankose valdžia, įstatymų leidyba, veto teisė.2. K. priima tautos atstovybė – tai piliečių renkamos atstovaujamosios įstaigos. Jos gali būti: 1. – steigiamasis susirinkimas, 2 – parlamentas.1) specialiai K. parengti it priimti suformuota tautos atstovybė. Ji trumpa-laikė, dirba tik tiek, kiek reikia parengti, suderinti ir priimti K. Tai gana paplitęs, demokratinis būdas. Vadinamas įvairiai: Nacionalinis susirinkimas, Konventas. Taip priimta JAV K., Prancūzijos – 1791 m., Italijos – 1947 m., Indijos – 1950 m., Portugalijos – 1976 m. K. 2) įprastinis įstatymų leidžiamasis organas. Ypatingo skirtumo tarp steigia-mojo susirinkimo nėra. Naudojamas, kai rengiama kita K. susiformavusioje valstybėje. Pakistane – 1973 m., Graikijoje – 1975 m.Sėkmė rengiant K. gali priklausyti nuo susidariusios politinės daugumos. Sunku pasiekti kompromisą. Todėl šaukiamas Steigiamasis susirinkimas. Jis paprastai šaukiamas kuriantis naujai valstybei, po perversmo.3. K. priima rinkėjų korpusas – rinkimų teisę turinčių piliečių visuma. K. priėmimas referendumo būdu – tai visuotinis balsavimas už K. Kadangi dalyvauja tauta, tai demokratiškiausias būdas.Pateikiami projektai. Šie priklauso nuo to, kas rengia projektą ir koks jis pateikiamas. Rinkėjai turi 2 alternatyvas: balsuoti už arba prieš.Šis būdas atsirado Prancūzijoje 1799 m. – plebiscitu. Danijoje – 1953 m., Turkija – 1961 m.4. Mišrus būdas. Kai projektą rengia tautos atstovybė (parlamentas), jį aprobuoja, o tvirtina piliečiai. Paplito po II pasaulinio karo. Prancūzija – 1946 m., Lietuva – 1992 m., Rusija – 1994 m.Federacinėse valstybėse dar sudėtingesnė K. priėmimo tvarka. Egzistuoja dviguba valdžios sistema. K. priima federalinis parlamentas, po to ji pateikiama ratifikuoti federaliniams subjektams. Tik po to K. įsigalioja. JAV 1787 m. priėmė konventas, o įsigaliojo – 1789 m. kai ratifikavo ¾ valstijų. Taip pat Vokietijoje – VFR 1949 m. Rengė konstitucinė komisija, priėmė parlamentinė taryba, pateikta ratifikuoti žemėms – landtagams. Šveicarijoje – 22 kantonai.a. Konstitucijos keitimasPanašus į priėmimą, nes K. vienas iš svarbesnių uždavinių – stabilumas, todėl nustatomos sudėtingos K. keitimo procedūros, kurios panašios į K. priėmimo būdą (jei priėmė referendumas-tai ir pataisos panašiai – referendumu). Bet referendumas nėra lengvas K. keitimo būdas, todėl, jei K. priimta referendumu, tai tik kai kurie straipsniai keičiami referendumu (tai svarbiausios dalys). Pačią keitimo tvarką, procedūra nustato pati K. (atskiras skirsnis iš paskutiniųjų ar baigiamuosiuose nuostatuose – atskirai neįvardijant) , o ne įstatymu.K. keitimo stadijos:I. Iniciatyvos pareiškimas. Galimybę turi nedaugelis subjektų (tai garantuoja stabilumą). Dažniausiai: – parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė. Subjektų ratas labai ribotas. Atskiriems parlamentarams tokia teisė nesuteikiama.II. Pataisų projekto svarstymas ir pritarimas (iniciatyvą pareiškęs subjektas teikia projektą, kurį pirmą kartą svarsto parlamentas ir reikalinga (dažniausiai) kvalifikuota balsų dauguma, kad jam būtų pritarta). Skiriami 3 būdai: 1. paprasta balsų dauguma – už tam tikrą projektą balsuoja daugiau kaip pusė dalyvaujančių posėdyje parlamentarų.2. absoliuti balsų dauguma – už projektą balsuoja daugiau kaip pusė visų parlamento narių (Seime 141, tai absoliuti dauguma 50% +1=71 narys).3. kvalifikuota balsų dauguma – visada reiškia daugiau kaip pusę, bet nurodoma: 2/3, ¾, 3/5, Kvalifikuota balsų dauguma nurodoma K. ir tai dažniausiai 2/3 balsų – tai patikimas skaičius.III. Galutinis pritarimas pataisų projektui arba pakartotinis svarstymas parlamente po tam tikro laiko dažniausiai ir reikalinga kvalifikuota dauguma. Federacinėje valstybėje projektui turi pritarti federacijos subjektai – svarsto legistratūros ir reikalauja kvalifikuotos daugumos. JAV keičia K. : kongrese rengiama jungtinė rezoliucija, kurią turi patvirtinti atstovų rūmai ir senatas po 2/3 balsų arba sušauktas specialus konventas, bet tai nusprendžia kongresas. Po to, kai pritaria abu rūmai, projektas teikiamas ratifikuoti valstijoms. ¾ valstijų turi sutikti (50 valstijų 3/4=38 valstijos). Ir tik tuomet pataisa įsigalioja. JAV K. pataisų teikiama ~ 200, o priimtos tik 27 pataisos.Europos šalių K. keitimas daromas dvigubo votumo sistema. Ji reiškia dvigubą balsavimą parlamente. Abu kartus reikalinga kvalifikuota balsų dauguma (2/3 balsų), bet balsavimai vyksta su tam tikra pertrauka (Italijoje – ne mažiau 3 mėn., taip pat Lietuvoje).Pertrauka reikalinga pamąstyti, visuomenei dalyvauti (ji sulaiko nuo skubotų veiksmų). Kai kuriose valstybėse dvigubas votumas dar sudėtingesnis: antras balsavimas tik kitame parlamente (t.y. po rinkimų), nes keičiasi politinė struktūra ir tai reiškia, kad pataisai pritars platesnis ratas (Olandija, Norvegija, Švedija, Suomija).Yra 2 Europos valstybės – Airija ir Šveicarija – kur K. pataisos tvirtinamos referendumu. Kai kurios pataisos ir Prancūzijoje turi būti tvirtinamos plebiscitu.Kai kuriose K. yra numatyta kurie nuostatai negali būti keičiami (dažniausiai taip saugoma valstybės forma arba teritorinį integralumą. Italija ir Portugalija – draudžiama keisti respublikos valdymo formą.Konstitucijų panaikinimas: Draudimą keisti straipsnius galima apeiti keičiant visą K. 2 būdais:Paprastas būdas – kai demokratiniu keliu parengiama ir priimama nauja K. Įsigaliojus naujai K., senoji nustoja galios. Kartais tai sako naujoji K., o kartais visai nekalbama,tik nustatomas įsigaliojimas ir taikomas paskesnio akto teisės. Būna nustatomos specialios taisyklės, laikotarpis kai kurioms normoms pakeisti arba priimamas specialus įstatymas dėl K. įsigaliojimo tvarkos.Ypatingasis K. panaikinimo būdas – kai įvyksta valstybinis perversmas (arba karinis perversmas) dažniausiai keičiama demokratinė sistema, pereinama prie autoritarinio režimo, nuverčiama teisėta valdžia, paleidžiamas parlamentas ir sena K. nebetinka arba sustabdomas K. galiojimas, arba atskiros K. dalys ir priimama nauja K. jau nedemokratiniu būdu, dažniausiai aktrojavimo keliu.LR K-jos keitimas.1992 K-ja buvo priimta tautos referendumu. Sumanymą keisti ar papildyti K-ją turi teisę pateikti S-mui ne mažiau kaip ¼ visų S-mo narių arba ne mažiau kaip 300 tūkst.rinkėjų. Nepaprastosios padėties ar karo padėties metu K-ja negali būti taisoma. K-jos nuostata “LR valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ L-vos pil., turinčių rinkimų teisę. Tik referendumu gali būti keičiamos K-jos I sk.”L-vos valstybė” ir XIV sk.”K-jos keitimas” nuostatos. K-os pataisos dėl kt.K-jos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama S-me du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne trumpesnė kaip 3 mėn.pertrauka. Įstatymo projektas dėl K-jos keitimo laikomas S-mo priimtu, jei kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų S-mo narių. Nepriimta K-jos pataisa S-mui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne aknsčiau kaip po metų. Priimtą įstatymą dėl K-jos keitimo pasirašo P-tas ir ne vėliau kaip per 5 d.oficialiai paskelbia. Jam to nepadarius, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir ofocialiai paskelbia S-mo pirmininkas.Įstatymas dėl K-jos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėn.nuo jo priėmimo. K-jos keitimo proceso principai:1.K-jos pataisa turi būti akivaizdžiai būtina; 2.ji turi būti rengiama ir priimama laikantis visų K-je įtvirtintų reikalavimų; 3.rengiant ir priimant K-jos pataisą būtinas esminis bendranacionalinis sutarimas, kai nei viena svarbi šalies politinė jėga neprieštarauja K-jos pataisai (politinių jėgų konsensusas); 4.rengiant ir priimant K-jos pataisą, negalima pažeisti K-je įtvirtintų konstitucinių vertybių sistemos, K-jos vietisumo ir suderinamumo, būtina paisyti teisinės technikos reikalavimu.LR K-jos ypatumai.1992 m.K-ja pagal formą yra sudėtinė kodifikuota k-ja. Ją sudaro LR K-ja ir jos sudedamosios dalys(K-jos 150 str.) 1991 02 11 Konstitucinis įstatymas “Dėl Lietuvos valstybės”, 1992 06 08 Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, tačiau tai traktuojama kaip vieningas dokumentas. LR K-jos struktūros elementai yra: 1.preambulė, 2.pagrindinė K-jos dalis (I-XIV skirsniai), 3.baigiamieji nuostatai (150-154 str.), 4.K-jos sudedamoji dalis:a.Konstitucinis įstatymas; b.konstitucinis aktas, 5.LR įstatymas “Dėl LR K-jos įsigaliojimo tvarkos”.Preambulėje įtvirtinti esminiai L-vos valstybinio gyvenimo principai, svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai, tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo fundamentalūs tikslai. K-jos I sk.,”Lietuvos valstybė” įtvirtinti konstituciniai L-vos valstybės santvarkos pagrindai: nepriklausoma demokratinė respublika, tautos suverenitetas, valstybės valdžios padalijimas, valdžių galių ribojimas K-ja, valdžios įstaigų tikslas, K-jos viršenybės principas. K-jos II sk.“Žmogus ir valstybė” įtvirtintos pagrindinės asmens teisės ir laisvės. K-jos III sk.”Visuomenė ir valstybė” nustatyti šeimos, auklėjimo, ugdymo santykių pagrindai, įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvė, bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos pagrindai. K-jos IV sk.”Tautos ūkis ir darbas” apibrėžti L-vos ūkio pagrindai, darbo ir socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga. Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo, jų tarpusavio sąveikos pagrindus nustato šie K-jos sk-niai: “Seimas” ,”Respublikos Prezidentas”,”LR Vyriausybė”,”Konstitucinis teismas”,”Teismas”. K-jos X sk.”Vietos savivalda ir valdymas” skirtas ir K-je laiduojamai savivaldos teisei, ir aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose organizuojamam vietiniam valdymui. XI sk.”Finansai ir valstybės biudžetas” nustato finansų bei valstybės biudžeto pagrindus. XII “valstybės kontrolė” skirtas valstybės kontrolės sistemos pagrindams apibūdinti. XIII sk.”Užsienio politika ir valstybės gyvenimas” nustato šalies užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus. XIV sk.”K-os keitimas” reguliuoja K-jos keitimo klausimus. Baigiamuosiuose nuostatuose apibrėžiama, kurie aktai yra K-jos sudedamoji dalis, nurodoma, kada K-ja įsigalioja, kaip ji skelbiama. Vertinant LR K-jos reguliavimo objektą, reikia pažymėti, kad K-ja reguliuoja svarbiausias visuomeninių santykių sritis, tačiau reguliuojamos ir tokios specifinės sritys kaip požiūris į posovietinę erdvę, į LR pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją, į prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį ir t.t.Svarbiausios LR K-jos teisinės savybės: 1.K-ja yra svarbiausias šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinis teisės šaltinis; 2.K-ja yra priimta ir keičiama ypatinga tvarka, kuri skiriasi nuo įstatymų priėmimo tvarkos; 3.K-ja –aukščiausios galios teisės aktas; 4.K-ja yra aktas, kuriam būdinga stabilumas; 5.K-ja yra vientisas aktas; 6.K-ja yra tiesiogiai taikomas aktas (K-ja –teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visoms valstybės inst., pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims, kad remdamasis K-ja, kiekvienas asmuo gali ginti savo teises).K-jos interpretavimas. Teisės interpretavimas-veikla skirta pažinti, suvokti teisės normų, prasmę, svarbi teisės normų realizavimo stadija. Teisės normų interpretavimo elementai: teisės normos prasmės išsiaiškinimas; išsiaiškintos teisės normos prasmės paaiškinimas. Teisės normų interpretavimo būdai (gramatinis, sisteminis, teologinis) ir interpretavimo rūšys (oficialus ir neoficialus – pagal interpretavimo subjektus; adekvatus, plečiamasis, siaurinamasis – pagal aiškinimo apimtį). Kadangi K-je suformuluotos taisyklės itin lakoniškos, labai abstrauktaus pobūdžio, todėl interpretavimui čia tenka l.svarbi reikšmė. Konstitucinės kontrolės institucijoms tenka oficialaus K-jos interpretavimo funkcija. LR Konstitucinis teismas yra vienintelis oficialus K-jos normų interpretatorius. Teisės normų interpretavimo doktrinos: 1.subjektyvioji (statinė). Pagal ją teisės normų interpretavimo tikslas-nustatyti teisės normų kūrėjo valią, kuri per visą tų normų galiojimo laiką yra ta pati ir negali kisti. Jei tokios normos nebeatitinka joms keliamų tikslų, reikia priimti naujus teisės aktus. 2. objektyvioji (dinaminė). Jos tikslas-užtikrinti maksimalų teisės normos ir teisinės tikrovės atitikimą. Socialinė realybė keičiasi greitai, o norma išlieka ta pati. Todėl teisės normą reikia aiškinti taip, kad būtų užtikrintas maksimalus normos atitikimas pasikeitusiai tikrovei-interpretuotojas turi formuluoti tokį normos turinį, kuris atitinkų to meto visuomenės poreikius. LR Konstitucinis teismas nėra tiesiogiai pareiškęs kokiai krypčiai jis atstovauja. Išanalizavus bylose priimtus nutarimus galima padaryti išvadą, kad Kons.teismui svarbiausia yra nustatyti kons.normos esmę. Oficialus K-jos aiškinimas pagal savo teisinė reikšmę skiriasi nuo doktrininio (mokslinio) K-jos interpretavimo. Pastarasis yra dėstomas mokslininkų straipsniuose, monografijose, K-jos straipsnių komentaruose. Oficialus K-jos interpretavimas dažnai yra pagrįstas mokslininkų interpretavimais.3.3.Įstatymai, jų rūšys ir atribojimo kriterijai.Pagrindiniu privalomu TŠ kontinentinės teisės tradicijos valstybėse pripažįstami norminiai teisės aktai, jie skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Įstatymas-tai toks norminis teisės aktas, kuris priimamas ypatinga tvarka, turi aukščiausią teisinę galią ir įtvirtina teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius.Į.būdingi tokie požymiai: 1.priimamas valstybės atstovaujamosios institucijos, jos įgaliotos institucijos arba referendumo būdu; 2.turi aukščiausią teisinę galią; 3.yra pirminiai norminiai teisės aktais, jais remiantis kuriami poįstatyminiai teisės aktai, 4.jų leidybos tvarka yra griežtai reglamentuota k-joje ir specialiuose įstatymuose,5.priimant įstatymą siekiama teisiškai sureguliuoti reikšmingiausius visuomeninius santykius. Pagal teisinę galią skirstomi į: 1. Konstitucija (taip pat jos pataisos ar aktai, esantys sudėtine K-jos dalimi), 2.konstituciniai įst.pagal LR k-ja ir Seimo statutą, KĮ –tai tiesiogiai k-joje įvardinti įst.ir kiti konstitucines normas sukonkretinantys įst.,nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įst.sąrašo. Pagal K-jos 69 str.3d.KĮ priimami, kai už juos balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių, o keičiami- ne mažiau nei 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. KĮ sąrašą Seimas nustato 3/5 Seimo narių balsų dauguma. KĮ įstatymais nėra daromos K-jos pataisos ir jie nėra sudėtinė K-jos dalis. Pagal Seimo Statute apibūdintą KĮ sąvoką, prie KĮ kategorijos priskiriamos ir kitos, gana skirtingos teisinės prigimties teisės aktų grupės: 1.K-jos 150 str.nurodyti įstatymai; 2.K-jos pataisos; 3.K-joje įvardinti įstatymai ir nurodyti įstatyme dėl KĮ-mų sąrašo, 4.konstitucines normas sukonkretinantys įstatymai, nurodyti įstatyme dėl KĮ-mų sąrašo. KĮ nuo kitų įst.skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka, šių įst.ypatingą vietą teisės aktų sistemoje lemia pati K-ja. 3. organiškieji įstatymai-tai įst.kurie konkretina K-je įrašytas blanketines teisės normas, tai yra K-joje tiesiogiai turi būti nustatyta, kad konkrečią visuomeninių santykių sritį reguliuoja tam tikras įstatymas ir turi būti nurodytas jo pavadinimas. OĮ priimami ir keičiami kitokia tvarka nei KĮ ar paprastieji įstatymai. Teisės šaltinių hierarchijoje jie yra tarp KĮ ir paprastųjų. Kaip atskira įst.rūšis jie susiformavo Pranc.1958 m.K-jos įtakoje. Šiuo metu tokie įst.yra Ispanijoje, Portugalijoje, Ruminijoje.L-je tokių įst-mų nėra. Kai kuriose šalyse iš OĮ išskiriami baziniai įst.turintys aukštesnę teisinę galią nei Org.(Pranc.,Ispanija, Graikija).4.paprastieji įst.Visi kiti įst.LR teisinėje sistemoje laikomi papr.įst.PĮ reguliuoja mažiau svarbius visuomeninius santykius ir turi atitikti KĮ normas. Pagal teisinio reguliavimo pobūdį PĮ gali būti: 1.susidedantys tik iš KT normų; 2.įst., kuriese KT normos sudaro mažumą; 3.kompleksiniai įst.-KT normų ir kitų teisės šakų normų yra maždaug po lygiai.5.ypatingieji įst., kurie galioja įvedus karo arba nepaprastąją padėtį. Jie gali laikinai nukrypti nuo K-jos nuostatų, jie yra laikomi laikino pobūdžio įst.Pagal galiojimą būna pastovūs ir laikini.Pagal galiojimą tam tikroje teritorijoje federalinėse valstybėse gali būti federaliniai ir federacijos subjektų įst.LR K-ja numato pagrindinius įst.leidybos principus ir reikalavimus įstatymams.LR galioja tik paskelbti įst., o jų leidimo teisę turi Seimas. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Prezidentui, Vyriausybei, 50 tūks.LR piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įst.projektą, kurį šis privalo apsvarstyti. Įst.laikomas priimtu kai už jį balsuoja dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu. Įst.įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Prezidentas, jei pačiam įst.nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Kitus Seimo priimtus aktus, Seimo Statutą pasirašo Seimo pirmininkas ir jie įsigalioja kitą dieną po šių paskelbimo, jei pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka. Prezidentas priimtą įst.ne vėliau kaip per 10 d.po įteikimo(referendumu priimtą įst.ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 d)arba pasirašo ir oficialiai paskelbia arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Jei to nepadaro Prezidentas, įst.įsigalioja po to kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas. Įstatymai pagal jų priėmimo tvarką gali būti skirstomi į priimamus Seime ir referendumu. Referendumu priimamų įst.iniciatyvos teisė priklauso Seimui (1/3 Seimo narių) ir LR piliečiams (ne mažiau kaip 300 tūks.)Įst.nuostatoms bus pritarta referendumu, jei už jas pasisakys ne mažiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių. Įst.nuostatų priėmimo diena laikoma referendumo data, o toks įst. įsigalios kitą dieną po jo paskelbimo.Referendumu priimtos įst.nuostatos gali būti pakeistos ar panaikintos referendumu.Kai reikia skubiai padaryti referendumu priimtų įst.nuostatų pakeitimus, tai gali padaryti Seimas 2/3 visų Seimo narių dauguma, bet per 3 mėn.šie pakeitimai turi būti pateikiami tvirtinti referendumui..Kaip savarankiški KTŠ nurodomi parlamentų (ar jų rūmų) reglamentai ir statutai, kurie reguliuoja parlamento vidaus organizaciją ir darbo tvarką. Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo Statutas, kuris turi įst.galią,jis nuo kitų įst.skiriasi reglamentuojamų santykių pobūdžiu, priėmimo ir įsigaliojimo tvarka. Seimo Statutą pasirašo Seimo pirmininkas, jis įsigalioja kitą dieną po paskelbimo.Seimo Statuto negali vetuoti Prezidentas, nes jo nepasirašo ir oficialiai nepaskelbia.Statuto straipsniai gali būti naikinami, papildomi ar keičiami didesne nei pusė visų Seimo narių dauguma.Kai kuriose valstybėse egzistuoja vadinama deleguojama įst.leidyba, kai Parlamentas paveda Vyriausybei reglamentuoti tam tikrą klausimą, priskirtą įstatymų kompetencijai. Tokie Vyriausybės aktai turi įst.galią (Pranc.,Austrija, Italija). L-je įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, bet kartais įst.leidėjas įstatymu suteikia Vyriausybei teisę reglamentuoti tam tikrus klausimus, kurie turėtų būti reglamentuojami įstatymu. Konstitucinis teismas pasisakė prieš tokį delegavimą, nes K-joje tai nenumatyta.KTŠ galima laikyti ir poįstatyminius aktus, kurie skirstomi į Seimo nutarimus, Prezidento dekretus, Vyriausybės nutarimus, ministerijų ir kt.valstybės inst.teisės aktus, turinčius norminį pobūdį. Savivaldos inst.aktai nelaikomi KTŠ. Poįst.teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingos inst.priimtas aktas, kuriuo realizuojamos įst.normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įst. ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įst.normomis.KTŠ yra laikomi tik tie poįst.teisės aktai, kurie yra norminio pobūdžio ir reglamentuoja KT reguliuojamus klausimus. Seimo nutarimai priimami Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma. 3.4.Tarptautinės sutartys kaip KTŠ.Tarptautinė sutartis – reglamentuotas tarptautinės teisės principų ir normų susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis ir nesvarbu koks sutarties pavadinimas ir kiek dokumentų sudaro sutartį. LR TS-čių sudarymo iniciatyvos teisę turi: Prezidentas, ministras pirmininkas, užsienio reikalų min., vyriausybė ar jos nustatyta tvarka – LR ministerijos ir vyriausybės įstaigos. Sprendimus dėl TS sudarymo tikslingumo priima Prezidentas, Vyriausybė ar jos pavedimu ir nustatyta tvarka Užsienio reikalų ministerija. TS pagal teisinę galią yra skirstomos LR Seimo ratifikuotos ir Seimo neratifikuotos. TS, kurias ratifikavo LR Seimas yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis ir turi įstatymo galią. Turi būti ratifikuojamos tokios LR TS:1.dėl LR valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;2.dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios sutartys; 3.dėl atsisakymo vartoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys; 4.dėl LR ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; 5.dėl LR dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijoje ir regioninėse tarptautinėse org.; 6.daugiašalės ar ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys; 7.dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso LR teritorijoje; 8.nustatančios kitokias teisės normas, nei galiojantys LR įstatymai; 9.taip pat tos TS, kuriose numatytas jų ratifikavimas.LR TS ratifikuoja Seimas įstatymu. Įst.dėl TS ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma bet ne mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių balsų. Įst.dėl Sutarties denonsavimo laikomas priimtu, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Valstybės sienos gali būti keičiamos tik LR TS, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. Įsigaliojusias TS L-je privaloma vykdyti.Jei įsigaliojusi LR TS numato kitokias normas nei LR įst., kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu ar įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos TS nuostatos. LR ratifikavusi šias TS-Europos žmogaus teisių konvenciją (1950), E k-ją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (1987), Tautinių mažumų apsaugos pagrindų k-ja (1995), Vaiko teisių k-ja (1989), K-ja dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979), E socialinę chartija(1996;Seimas ratifikavo 2001).KT didžiausią įtaką daro Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK). L-va ją ratifikavo 1995m.(Europos tarybos nare 1993). Konstitucinis teismas EŽTK taikymą LR vidaus teisėje prilygino įstatymams. Kai kurie autoriai siūlo EŽTK Lietuvos teisėje suteikti konstitucinio įstatymo statusą, tačiau tai daryti netikslinga, nes konvenciją ratifikavus ji tapo teisinės sistemos sudedamąją dalimi,o LR TS įst.numato, kad kolizijos su įst.atveju ratifikuota sutartis turi aukštesnę nei įstatymas galią. EŽTK-jos negalima tinkamai interpretuoti ir taikyti nesiremiant EŽTteismo (EŽT komisijos) sprendimuose suformuluotais precedentais. EŽTK įsilieja į mūsų teisės sistemą, keičia teisės šaltinių doktriną atsinešdama precedentą.Kita TS rūšis-įsigaliojusios, bet Seimo neratifikuotos sutartys. L-ve jos turi poįstatyminių aktų galią ir paprastai nenustato KT normų. Taigi KTŠ yra laikomos tik Seimo ratifikuotos TS.3.5.Konstitucinės priežiūros institucijų aktai kaip KTŠ.Konstitucinės kontrolės mechanizmas ne vienodai veikia kontinentinėj ir bendrojoje teisinėse sistemose. Konstitucinės kontrolės institucijų sprendimai paprastai koreguoja įstatymines nuostatas, pripažįstant jas negaliojančiomis tais atvejais, kai jos prieštarauja K-jai.Įvairių šalių konstitucinė doktrina nevienodai traktuoja šių institucijų aktus. JAV konstitucinės teisės studijos daugeliu atveju yra JAV Aukščiausiojo teismo sprendimo analizė (1803 m.), šio teismo formuluojami precedentai yra svarbi teisės sistemos dalis.Europoje (1921 m.Austrija) konstitucinės kontrolės institucijos daug kur susiformavo kaip specialios kvaziteisminės institucijos, kurių tikslas-užtikrinti K-jos nuostatų viršenybę. Teisės nuostatų neatitikimas K-jai yra vertinamas įvairiai. JAV-visa, kas prieštarauja K-jai yra neteisėta, nors gali būti teisinga ir būtina; Anglija-tai kas priešinga K-jai yra neteisinga, nors tai gali būti ir teisėta. Konstituc.teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja LR K-jai įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat nagrinėja ar neprieštarauja K-jai ir įst.:Prezidento ir Vyriausybės aktai.K teismas teikia išvadas:1.ar nebuvo pažeisti rinkimų įst.per Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2.ar Prezidento būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3.ar LR TS neprieštarauja K-jai; 4.ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai neprieštarauja K-jai. LR įst.(ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas K.teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas ar jo dalis prieštarauja K-jai. Šio teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, turi įst.galią, yra privalomi visom valdžios inst., įmonėm, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Poįst.aktai ar jų nuostatos, kurios pagrįstos pripažintu nekonstituciniu teisės aktu, privalo būti panaikinti. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais K-jai ar įstatymams, jei tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki K teismo nutarimo įsigaliojimo. K teismas gali sustabdyti Prezidento, Seimo, Vyriausybės aktų galiojimą. K teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Remdamasis K.teismo išvadomis galutinį sprendimą priima Seimas. K teismas apibrėžiamas kaip teisminė institucija, jis yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina K-jos ir K teismo įst.nustatyta tvarka. Jis garantuoja K-jos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatytais atvejais teikia Seimui ir Prezidentui išvadas. Tik K.teismas turi teisę atskleisti, aiškinti K-jos normas ir principus, šio teismo nutarimas yra vientisas aktas, kurio dalių negalima mechaniškai įskaidyti.K teismo aktai yra ne vienodos teisinės galios ir reikšmės. Pagal formą jie gali būti skirstomi į nutarimus, sprendimus, išvadas. Nutarimus ir išvadas galima traktuoti kaip baigiamuosius aktus, nes jie priimami išnagrinėjus konkrečią bylą. Sprendimai paprastai priimami atlikus tam tikus procesinius veiksmus. Išvada turi rekomendacinį pobūdį-galutinį sprendimą priima Seimas. Fakultatyviniais KTŠ galima laikyti teisminę praktiką, teisės principus, papročius ar doktriną. Teisminės praktikos vaidmuo, išskyrus K teismo, L-vos KTŠ sistemoje nėra nagrinėjamas. K teismo aktai yra savarankiški KTŠ. Neretai teismai, taikydami įst.,interpretuoja KT normas. Vienoda teismų praktika padėtų tinkamai realizuoti KT nuostatas. Aukščiausiojo teismo Senato sprendimai ir Senato aprobuoti teismų sprendimai gali būti traktuojami kaip fakultatyvinis teises šaltinis, nes AT formuoja vienodą teismų praktiką taikant įst.ir į jo išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kitos inst.ir kiti subjektai taikydami tuos pačius įst.Konstitucinis paprotys gali būti suprantamas kaip bendra elgesio taisyklė, kuri reglamentuoja konstitucinius teisinius santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu, kaip istoriškai susiformavusį ir daug kartų pasikartojantį veiksmą. Paprastai jis neturi teisminės gynybos. Kad am tikra taisyklė būtų pripažinta K papročiu, turi būti konstitucinio teisinio santykio dalyvių pritarimas ar valstybės sankcionavimas. K paprotys suprantamas: kaip konstitucinė konvencija (plačiai paplitusios DB ir yra svarbus jos KTŠ); kaip paprotys (parlamento veikloje susiklostęs elgesys, įgavęs privalomą pobūdį). K paprotys L-vos teisėje dar tik klostosi. Bendraisiais teisės principais remiamasi kaip K principais tais atvejais, kai šie principai įtvirtinti K-je ar išvesti iš jos principų sistemos. Paprastai neneigiama doktrinos įtaka KT-sei, tačiau retai ji pripažįstama kaip oficialus teisės šaltinis. KT doktrina vystoma ir LR K teismo išvadose ir nutarimuose.L-vos KT doktrinos kūrėjas yra M.Romeris.Religijos normos (jomis visapusiškai naudojasi musulmoniški kraštai).Precedentas kaip KT šaltinis būdingas bendrosios teisės tradicijai (plačiai paplitęs JAV, Anglijoje). Precedentas nėra LKT šaltinis, išskyrus EŽT teismo formuluojamus precedentus, nes jie sudaro EŽTK jurisprudenciją.Konstituciniai principai.Teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis gindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinėpraktika, bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas. Teisės principų funkcijos- “organizuojantis” poveikis teisės sistemai:jie yra tarsi”iš viršaus užkraunami” ant teisės normų ir tokiu būdų užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą visumą ir kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės būti išplėstas į kitas sirtis; taigi teisės principai lemia teisės normų turinį ir jų taikymą. Kita funkcija-jie yra svarbus kriterijus, leidžiantis patikrinti, ar teisės aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių standartų. Konstituciniai principai yra ypatingi. Jais grindžiama visa teisės sistema.Jie legalizuoja ir legitimuoja teisės aktuose nustatytą reguliavimą, visus teisinius sprendimus, t.y.leidžia juos vertinti kaip teisėtus ir teisingus bei drauge daro juos teisėtus. Prieštaravimas konstituciniams principams teisinį reguliavimą delegitimuoja ir anuliuoja- jis nėra laikomas teisėtu ir teisingu, gali būti net pripažįstamas neturinčiu teisinės galios.Principų nevalia tapatinti su normomis, taip pat su teisės aktų stripsniais, nes tas pats principas gali būti įvairiai išreikštas, atspindėtas įvairiose teisės akto formuluotėse. Principai negali būti išvedami iš tam tikrų normų, jie turi būti arba tiesiogiai suformuluoti, deklaruoti arba juos turi būti įmanoma logiškai išvesti iš kitų-tiesiogiai suformuluotų principų. Į K-ją galima žvelgti kaip į pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų rinkinį.K-ja apima ir principus ir normas; jie tarp savęs glaudžiai susiję. Dažnai sunku nubrėžti aiškią ribą, kurios nuostatos laikytinos principais, o kurios normomis. Konstituciniai principai yra konstitucinę galią turinčios nuostatos, kurios nėra formuluojamos kaip griežtos elgesio taisyklės ir nėra pagal reguliavimo dalyką bei metodą priskiriamos teisės šakoms.Konstitucinių principų sistema konstruojama pagal du kriterijus:1.kaip tam tikri principai išreikšti K-jos tekste (ar jie apibrėžti aiškiai ir tiesiogiai įtvirtinti K-je, ar jie teisiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios K-jos normų prasmės) ir 2.(rečiau) kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį. Todėl galima skirti pirminius ir išvestinius konstitucinius principus, tip pat yra ir sudėtiniai principai. Pirminiai principai.”Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, tai pirminis prin., nes nėra išvedamas iš jokio kito konstitucinio principo, tam kad pasakyti kad jis yr pakanka nurodyti K-jos nuostatą, kurioje jis įtvirtintas. Yra pirminių prin.įtvirtintų tik vienoje K-jos nuostatoje. Taip pat yra prin., įtvirtintų keliose K-jos nuostatose, kurios vienareikšmės tuo požiūriu, kad kiekvienoje jų yra įtvirtintas tas pats pirminis principas ir, kad norint konstatuoti tokio prin.buvimą, pakanka nurodyti tik vieną iš šių nuostatų. Sudėtiniai prin.Kai kurie prin.įtvirtinti skirtingose K-jos nuostatose pabrėžiant jų skirtingus, nors tarp savęs neatskiriamai susijusius, aspektus. Ir pirminiai ir sudėtiniai prin.yra tiesiogiai deklaruojami K-je. Sudėtiniai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą reikia:1.nurodyti ne vieną, bet kelias juos įtvirtinančias nuostatas; 2.išskirti tai, kas šiose nuostatose yra bendra-tai, kas leidžia į jas visas žvelgti kaip į to paties tiesiogiai deklaruojamo konstitucinio prin.skirtintų aspektų išraiškas. Išvestiniai prin.yra tokie, kurie tiesiogiai nėra deklaruojami K-je, bet išvedami iš pirminių arba sudėtinių prin.juos aiškinant. (valdžių padalijimo principas).Pagal antrą kriterijų konst.prin.skirstomi į “bendruosius” ir “kitus”. “bendraisiais” vadinami tie, kurie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas (tautos suvereniteto p.; demokratiškumo; prigimtinės teisės; lygybės ir kt.); “kitais” laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose (dvigubos pilietybės negalimumo; S-mo nario neliečiamumo; teisėjų depolitizacijos).”Bendrieji” ir “kiti” prin.neatsiejami vieni nuo kitų. Atsisakius konst.principus skirstyti į bendruosius ir kitus, pagal tai kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą juos galima būtų suskirstyti į determinacinius ir koordinacinius. Koordinaciniai prin.-tai prin.užtikrinantys konstitucinės teisės vientisumą, organizuojantys ją į vientisą sistemą.Jie lemia pačioje K-je nustatytą reguliavimą, lemia, kaip vienos konstitucinės normos dera su kitomis ir su K-je įtvirtintais principais. Koordinaciniams prin.priskirtini: K-jos viršenybės; K-jos vientisumo; teisinės valstybės prin.K-jos viršenybės prn.Tai sudėtinis konstitucinis prn.K-jos viršenybę sustiprina ypatinga keitimo tvarka. Su K-jos viršenybe neatsiejamai susijęs jos tiesioginis taikymas ir galimybė savo teises ginti remiantis K-ja.K-jos vientisumas. Teisinės galios požiūriu nė viena K-jos norma ar kita nuostata negali būti priešinama kitoms, traktuojama kaip “viršesnė”, “labiau fundamentali” už kitas. Pagal konstitucinio reguliavimo turinį, pagal formulavimo būdą jos gali būti skirtingos ir įvairiai arp savęs susijusios. K-ja turi savo struktūrą. Ji nelemia jos nuostatų turinio, ji tik užtikrina jų išdėstymą tam tikru nuoseklumu, kuris buvo priimtiniausias jos kūrėjams, bei (iš dalies) atspindi pastarųjų vertybines orientacijas.Teisinė valstybė.Teisinės valstybės koncepcija šiandien rutuliojama dviem kryptimis. Pirmoji, instrumentalistinė, teisinės valstybės samprata diktuoja tokius teisinės valstybės požymius: a)normų bendras pobūdis, leidžiantis jas taikyti visiems numatytiems teisės subjektams; b)normų prieinamumas arba viešumas, užtikrinantis teisės subjektams galimybę jas sužinoti; c)normų išankstinis pobūdis, reiškiantis, kad jos bus nustatytos dar iki iškylant reikalui jas taikyti; d)normų aiškumas, suprantamumas teisės subjektams; e)normų neprieštaringumas, negalimumas vienu metu ir reikalauti tam tikro elgesio, ir jį drausti; f)normų:adresatų” pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, kitaip sakant, nereikalavimas to, kas neįmanoma; g)normų santykinis stabulumas; h)normų “kongruetntiškumas:, t.y.atitiktis tarp elgesio, kurio reikalauja normos ir elgesio, kurio reikalauja teisėsaugos ir kitos teisę taikančios inst. Antroji, substantyvinė, teisinės valstybės samprata papildomai reikalauja, kad: a)ne tik normų “adresatai” pajėgtų elgtis taip, kaip reikalauja normos, bet ir valdžios inst., nustatydamos teisės normas, veiktų gera valia; b)panašios bylos būtų sprendžiamos panašiai, taigi teisėjai neturėtų absoliučios nuožiūros, kaip taikyti teisės normas; c)įstatymai būtų žinomi, negaliotų atgal, nebūtų baudžiama už tai, kas nebuvo uždrausta, o nusikaltimai būtų griežtai apibrėžti; d)būtų paisoma prigimtinio teisingumo reikalavimų, kaip antai tinkamo teisinio proceso, teismo posėdžių viešumo ir pan. Teisinės valstybės požymiai, kurie yra siauriau ar plačiau nurodomi kaip L-vos konstituciniai principai: 1.Teisės normų bendras pobūdis (įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose aktuose šios normos gali būti tik detalizuojamos. Jei yra bendrųjų ir specialiųjų normų konkurencija, taikomos specialiosios normos). 2.Įstatymo viršenybė.( Jis reiškia, jog tarp visų bendro pobūdžio normų yra hierachija, o individualaus pobūdžio aktai turi atitikti norminius aktus. Įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją: jis negali nevykdyti savo paties išleistų įstatymų). 3.Teisės normų prieinamumas, galėjimas jas žinoti ir normų išankstinis pobūdis.(negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veikos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Net ir tais atvejais, kai teisės aktas yra pažymėtas tam tikra”slaptumo” žyma, jis negali būti nuslepiamas nuo teismo, o teisės aktai, susiję su žmogaus teisėmis, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis). 4.Teisės normų aiškumas ir neprieštaringumas.5. Normų “adresatų” pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus.(įstatymas nereikalauja to kas neįmanoma). 6. Negalimumas bausti už tai, kas nebuvo uždrausta.(tai ne konstitucinis prin.). 7.Prigimtinis teisingumas.(teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialino gyvenimo nestabilumo, interesų priešpreišos. Kol kas prigimtinio teisingumo turinys nėra detaliai aiškintas).8.Tinkamas teisinis procesas (procedūra).(būtina užtikrinti asmens teisę į gynybą, galimybę jam dalyvauti apklausiant liudytojus, tiriant įrodymus, teisę turėti advokatą, teisė į vertėją ir kt.).9.Teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas.10.Teisėti lūkesčiai. 11.Proporcingumas.Determinaciniai prin.Konstitucinės teisės šaltiniai-K-ja ir konstitucinė jurisprudencija, statutinės teisės- įstatymai, kiti norminiai aktai. Adm.teisė, finansų teisė, baudž.teisė, civ.teisė ir pan.-tai vis statutinės teisės šakos, kurių kai kurios normos yra pakylėtos į konstitucinį lygmenį ir sudaro jų kaip teisės šakų banduolį. Konstituciniai principai lemia šį šakinį teisinį reguliavimą ir vadinami determinaciniais. Jiems yra priskiriami: demokratija ir suverenitetas; pilietinė visuomenė; valdžių padalijimas; pasaulietinė valstybė; socialinė orientacija; geopolitinė orientacija.Demokratija ir suverenitetas. Demokratiniai institutai, įtvirtinti K-je-žmogaus teisės ir jų primatas, laisvi ir periodiški rinkimai, tiesioginės demokratijos realizavimo galimybė; atstovavimas ir valdžios atskaitomybė piliečiams. Šis principas neatsiejamas nuo Tautos suvereniteto principo. Yra du suvereniteto ir demokratijos principų santykio aspektai: poityvusis(suvereni Tauta tvarkosi demokratiškai, o demokratija yra būdas, kuriuo užtikrinamas Tautos suverenitetas); negatyvusis (iškilus reikalui užtikrinti Tautos suverenitetą kai kurios demokratinės teisės ir laisvės gali būti laikinai apribotos.Pilietinė visuomenė. Yra penkios pilietinės visuomenės sampratos tradicijos: a)pilietinė visuomenė kildinama iš valstybės, paneigusios prigimtinę būklę, labai nestabilios, bet gavusios legitimumą dėl susitarimo tarp jos įbaugintų valdinių-tai pati valstybė ir jos įstatymai; b)pilietinė visuomenė suvokiama kaip į valstybę organizuota visuomenė, kaip politinis sutvarkymas, užtikrinantis saugumą viešosios teisės pagalba; c)pilietinė visuomenė suvoakiama kaip valstybės priešybė, kaip prigimtinės, ikivalstybinės būklės tąsa, gi valstybė- kaip blogis, pilietinė visuomenė yra laisvės sąlyga: juo daugiau tvarkosi pati visuomenė, tuo mažiau reikia kištis į jos reikalus valstybei; d)pilietinė visuomenė traktuojama kaip istoriškai susiklosčiusi etinio gyvenimo sankloda, apimanti ūkį, socialinių interesų grupes bei institucijas, atsakingas už visuomenės gerovę ir teisinį administravimą, ji nepriešinama valstybei, nes būtent valstybė organizuoja visuomenę į “organišką visumą”; e)pil.visuomenė suprantama kaip save organizuojanti ir nuo valstybės save teisiškai ginanti bendruomenė. Yra dvi pačios pil.visuomenės tradicijos: opozicinė, kai pil.visuomenė yra pagrindinė totalitarinės valstybės priešininkė ir jos dorovinė oponentė, ir kooperacinė, kai iškeliamas valstybės ir visuomenės bendradarbiavimas bei vaisingos jų tarpusavio sąveikos būtinybė ir svarba. L-vai siekiant valstybingumo atkūrimo, dominavo opozicinė, o šiuo metu pageidautina yra kooperacinė tradicija, neatmetant opozicinės, kaip saugiklio.Valdžių padalijimas.Valstybės valdžios skirstomos į įstatymų leidžiamąją (L-je įgyvendina S-mas), vykdomąją (prezidentas ir V-bė)ir teisminę(teismas). Šios institucijos veikia valstybės vardu ir jų įgaliojimai yra nustatyti K-je, o ne įstatyme.Pasaulietinė valstybė. Valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti koiią nors privalomą pažiūrų sistemą. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus. Valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus. Valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą lemia konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo prin. K-je yra įtvirtinta mokymo valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pasaulietinio turinio prezupcija.Valstybės socialinė orientacija. Socialiai orientuota valstybė yra tokia, kuri siekia pagal išgales padėti spręsti socialines problemas, o ne tik atlieka “naktinio sargo funkciją”. Socialiai orientuota valstybė netapatinama su socialine, juolab su gerovės valstybe. Gerovės valstybė atspindi ne tik valstybės socialinę orientaciją, bet ir faktinę ekonominę bei socialinę situaciją, tuo tarpu konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas-pirmiausia teisiškai įtvirtina siekiamybę, bet- tokią siekiamybę, kurią realu įgyvendinti.Valstybės geopolitinė orientacija. K-je L-vos geopolitinė orientacija įtvirtinta dviem aspektais-negatyviuoju ir pozityviuoju.Negatyvusis.Šia prasme geopolitinės orientacijos principas nubrėžia ribas, kurių L-vos valstybė, dalyvaudama globalinėse ar regioninėse tarptautinės integracijos procesuose, negali peržengti (Aktas”Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”). Pozityvusis reiškia valstybės geopolitinės orientacijos krypčių nustatymą ir aktyvios veiklos šia linkme skatinimą. (K-jos 47 str.2 d.).VI. Takoskyra tarp koordinacinių ir determinacinių prin.nėra labai griežta. Determinaciniai prin.papildo, bet ne pakeičia koordinacinius prin. Jie skiriasi nuo koordinaciniu tuo, kad lemia netai, kaip vienos konstitucinės nuostatos dera su kitomis, o tai, kaip statutinė teisė yra derinama su konstitucine. Užtat koordinaciniai lemia ir viena, ir kita. Jei tam tikras teisinis reguliavimas prieštarauja K-jai, “automatiškai” kartu yra pažeidžiamas ir kuris nors koordinacinis konstitucinis prin.. Tuo tarpu koordinacinio prin.pažeidimas savaime nereiškia, jog yra pažeistas ir koks nors determinacinis prin4 tema. LIETUVOS KONSTUCINGUMO RAIDA
1.1. ir 1.2. Lietuvos valstybingumo raida ir konstitucinės teisės formavimasis. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos statutuose (1529, 1566, 1588 m.).Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje, po to – valdovų aktuose, o XVI a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose., tapusiuose Lietuvos konsticingumo tradicijų užuomazga.Pagrindinė visų Statutų idėja – Lietuvos valstybingumo ir LDK teisių apsaugojimas.Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) prambulėje pabrėžiama,kad statutas skiriamas visiems valdiniams, nepaisant jų luominės priklausomybės. Jis vienodai privalomas ir gyventojams ir valdžios institucijoms. Taip pat ir didžiajam kunigaikščiui. Taipogi nustatyta, kad teismai turi visiems taikyti tą pačią rašytinę teisę.Konstitucinio turinio teisės normos dėstomos daugiausia I šio statuto skirsnyje. Čia suformuluotos tokios nuostatos kaip :1. Lietuvos suverenumo2. Teritorijos neliečiamumo3. LDK valstybinę santvarka – valdovą, Seimo struktūrą ir prerogatyvas, jų tarpusavio santykius4. LDK yra savarankiška, gyvuojanti skyrium nuo Lenkijos, valstybė5. Nustatyti įsiparareigojimai kunigaikščiui : apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, garbę, teritorinį integralumą, užkirsti kelią svetimšalių įsigalėjimui, nemažinti valstybės žemių; nežeminti Lietuvos ir jos Ponų tarybos, kuri bajorams buvo aukščiausias valdžios organas ir teisminė instancija.Pažadama, kad bus tariamąsi su Ponų taryba leidžiant įstatymus, be ponų tarybos žinios nedalysiąs valstybės dvarų, neskirsiąs kraštui privilegijų. Jis taipogi įsipareigoja saugoti visų valdinių teises ir laisves, laikytis senųjų privilegijų ir papročių, o naujus įvesti tik su Ponų tarybos žinia6. Skelbiama teisė išvykti iš kunigaikštystės į kitas šalis, išskyrus priešo žemę, teisė bajorams vykti į užsienį mokytis karybos7. Statutas mėgina ginti ir moterų turtines teises ir garbę.8. iš Statuto tektso išplaukia ir svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos: vienodų sąlygų ginčo šalims teismo procese nustatymas, kiekvieno atsakomybė tik už savo veiksmus, nebuvimas atsakomybės be kaltės, išimtinė teismo teisė nustatyti kaltę ir skirti bausmę9. Pirmą kartą Lietuvos valstybės istorioje Statute surašytos bajorų teisės ir pareigos, jų tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su didžiuoju kunigaikščiu. Nepaisant bajorų teisių platumo – jos neprilygo ponų teisėms, nes 1. nors bajorai ir dalyvavo Seime, bet ten dar neturėjo sprendžiamosios galios 2. bajorus, skirtingai nuo ponų, kuriuos teisė didysis kunigaikštis, teisė kunigaikščio administracija – vaidavos ir teismo seniųnai ar jų vietiinkai dalyvaujant 2 bajorų atstovams.Antrajame Lietuvos statute (1566 m.) konstitucinės teisės sferai skiriami primieji jo skirsniai. Čia vėl pabrėžiamas visiškas LDK valstybinis nepriklausomumas ir savarankiškumas. 1. Statutas įteisino LDK teritorinį neliečiamumą ir apibrėžė jos sienas. Ši teritorija buvo padalinta į administracinius vienetus – vaivadijas ir pavietus. 2. Patvirtinta pavietų seimelių, kuriuose galėjo dalyvauti visi pavieto bajorai sistema. Seimeliai rinkdavosi 4 savaites iki Seimo susirinkimo ir apsvarstydavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio pasiūlytus klausimus bei įvairius vietos reikalus. Būtent per pavieto Seimelius buvo užtikrintas visų bajorų atstovavimas Seime, nes čia buvo renkami 2 atstovai į seimą, kurie buvo įgalioti ten išdėstyti seimelio nuomonę siūlomais svarstyti klausimais.3. Buvo išplėsta Seimo kompetencija. Jam pavesta: svarstyti esminius gynybos ir teisingumo reikalus, nustatydamas, kad visi įstatymai turi būti išimtinai priimti tiktai Seime. Tokiu būdu šis Statutas į politinį krašto gyvenimą įtraukė visą bajoriją, atitinkamai sumažindamas ponų ir Ponų tarybos vaidmenį.4. Valstiečiai ir miestečiai į politinį gyvenimą nebuvo įtrauktiTrečiasis lietuvos Statutas (1588 m.) 1. Jis priimtas jau po Liublino unijos, įtvirtinosios bandrą Lietuvos – Lenkijos valstybę, ir įteisino naują valstybės formą – federacinę Respubliką, vadovaujamą monarcho, išrinto bendrame Lietuvos ir Lenkijos Seime. Kunigaikščiui nominaliai priklausė visa jungtinės valstybės žemė. Jis buvo aukščiausias teisėjas, skyrė pareigūnus ir prižiūrėjo jų veiklą.2. Statutas patvirtino bendrą su Lenkais Seimą Varšuvoje, bet Lietuvai buvo nustatytas priešseiminį seimelį. Nustatyta, kad įstatymai leidžiami tik sutinkant visiems jame atstovaujamiems luomams. Be to – Seimas svarstė svarbiausius valstybės reikalus – karo, santykių su užsienio šalimis, ekonominius, finansinius. Panaikinus Ponų tarybą, jos buvę nariai tapo Respublikos senatoriais.3. Tuo pat metu Statutas neminėjo unijos, sutarties su lenkais. Jis konstravo LDK kaip nepriklausomą valstybę gindamas jos suverenitetą. Statutas nepanaikino LDK Vykdomosios valdžios – ministrų ir vietos administracijos, paliko atskirą jos teisę ir teismus. Veikiančiu LDK teritorijoje įstatymu minėjo Statutą, galiojantį ne tik visiems valdiniams, bet ir svetimšaliams. Lenkai kaip svatimšaliai net neturėjo teisės Lietuvoje užimti valstybines pareigybes ir turėti dvarus.4. Bajorams skelbiama privaloma karo tarnyba. Jie taip pat turėjo užimti valstybės tarnybas. Bajorai negalėjo būti suimami be teismo sprendimo, išskyrus atvejus kai grėsė mirties bausmė ar jie buvo suguti nusikaltimo vietoje.5. Bajorams ir dvasininkams buvo suteikta teisė mokytis užsienio universitetuose6. Skelbiama tikėjimo laisvė, nors valstiečiai net ir dvasiniuose reikaluose turėjo klausyti savo pono.1.3. 1791 m. gegužės 3 d. Respublikos Konstiutcijos problemaŠi konstitucija buvo pirmasis tokio pobūdžio rašytinis dokumentas Europoje. Ji buvo kuriama dėl iškilusios užsienio grėsmės, seikiant išsaugoti Lietuvos – Lenkijos valstybingumą ir apginti nepriklausomybę. Joje buvo užsimota solidarizuoti krašto pajėgas, riboti didikų valią, remiantis švietėjų idėjomis siekti pažangos ūkio, politikos ir kitose valstybinio ir visuomenio gyvenimo srityse. Tarp kitų priemonių vadinamame Ketvetių metų seime Varšuvoje svarstyta politinės santvarkos reforma, kurios principai buvo įtvirtinti dokumente, pavadintame Valdymo įstatymu. Jį patvirtino Seimas ir karalius. Šis dokumentas ir yra garsioji Konstitucija. Padarytos reformos:1. Patvirtinto senosios bajorų teisės ir privilegijos ir patvirtinta miestiečių teisė siųsti savo atstovus į Seimą. Jie dalyvavo Atstovų rūmų darbe ir čia galėjo kelti ir pasisakyti tik miestų klausimais, bet neturėjo teisės balsuoti2. Stengtasi centralizuoti valstybę : valdymo forma buvo pakeista iš respublikos su renkamu valdovu į konstitucinę monarchiją (šis dokumentas buvo pirmoji rašytinė konstitucija teisiškai įtvirtinusi šią valstybės valdymo formą)3. Aukščiausių valstybės organų sistema formuojama prisilaikant valdžių padalijimo principo4. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą konstitucija pavedė 2 rūmų Seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir Senato. Atstovų rūmus sudarė deputatai renkami pavietų seimeliuose 2 metams, kurie atstovavo tautai, o ne rinkėjams. Čia dalyvavo ir miestiečiai, kurie neturėjo balso teisės. Senatas turėjo atidemą veto teisę, nesunkiai įveikiamą Atstovų rūmų. Senato nariai neturėjo įstatymų iniciatyvos teisės. Senatoriai buvo aukštieji valstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai.5. Seimas priima sprendimus balsų dauguma, tad panaikinama veto teisė, paralyžavusi Seimo darbą.6. Karalius nustaojo būti parlamento dalis, neteko teisės sankcionuoti įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat padidėjo karaliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba, nors paties karaliaus aktai galią įgydavo tik kontrasignuoti vieno iš tarybos narių ir priėmusiam atsakomybę už tą aktą. Pats karalius už savo politinius sprendimus neatsakingas. Jis – vyriausias kariuomenės vadas 7. Karaliaus postas tapo nebe renakams, bet paveldimas8. Pabrėžiamas teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų nuostatas.Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė, konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia valstybe ir žengiamas žingsnis unitarinės valstybės link. Konstitucijoje neaptariamas unijos faktas, čia net nėra Lietuvos pavadinimo. Iki šiol išsaugojusi savo atskirą valstybės aparatą, kariuomenę, iždą, dabar Lietuva turėjo virsti Lenkijos provincija.Lietuvos padėtį švelnino tik tą aplinkybė, kad 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė ir karaliaus vardu psakelbė dokumentą, pavadintą “Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas”, kuriame buvo ne tik “abi tautos”, bet ir LDK.1791 m. Konstitucija nepateisino į ją dedamų vilčių. Ji net nebuvo įgyvendinta, o svarbi tik tuo, kad joje naujų laikų idėjas sugebėta iškelti ir įstatymiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tą padarė kitos Vidurio ir Rytų Europos tautos.2. Pirmieji nepriklausomos lietuvos valstybės konstituciniai aktai. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos konstitucinis vertinimasSvarbiausias XX a. 2 deš. Atstatytos Lietuvos valstybės konstitucinės svarbos aktas yra 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos nutarimas. Juo remiasi moderniosios Lietuvos valstybės buvimas ir visi vėlesnieji – laikinieji ir nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai.Vasario 16 d. nutarimu Lietuvos taryba, remdamasi pripažinta ir tuo metu tapusia ypač populiaria tautų apsisprendimo teise ir pačią tarybą sufomavusios Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, paskelbė atstatanti “nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis” taigi šis aktas reiškė viešą pranešimą, kad netenka galios visi buvę prievarta Lietuvai primesti valstybiniai ryšiai su užsienio valstybėmisSavo teisę kalbėti tautos vardu Taryba išreiškė teiginiu, jog ji tuo metu buvo vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Tačiau, būdama ne tautos išrinkta, Taryba suvokė negalinti atstovauti bandrajai tautos valiai, todėl akte pabrėžė, kad Lietuvos valstybės pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų dmokratiškai išrinktas Steigiamasisi Seimas Nuostata apie demokratiškai išrinktą Seimą rodė Tarybas būsimajai valstybei parinkus klasikinę liberalią doktriną, pagal kurią aukščiausioji valdžio priklauso tautai, o ši ją deleguoja savo pačių išrinktai atstovybei.Galutinai paaiškėjus Vokietijos pralaimėjimui, 1918 m. lapkričio 2d. Lietuvos valstybės taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius.
Į pirmą posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją, jog “reikšdamas Lietuvos žmonių valią” jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm”Lietuvos taryba Vasario 16 aktu skelbė, jog ji dar atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę. T.y. atliekanti besitęsiantį veismą, o Steigiamasis Seimas, priešingai, užbaigdamas atutinio atgimimo, valstybės atstatymo, laikinųjų konstitucijų bei tokių pat vyriausybių laikotarpį, proklamavo Lietuvos valstybę esant atstatytą ir faktą įvykusį. Vadinasi, Steigiamojo Seimo gegužės 15 d. aktas turėjo pagrindą reikšti ir faktiškai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės atkūrimą.3. 1918 m. lapkričio 2d. ir 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. 1920 m. birželio 10 d. laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija.
1918 m. lapkričio 2d. Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Skelbdama šį dokumatą Valstybės Taryba preambulėje priminė, kad nesiima Steigiamojo Seimo teisės spręsti Lietuvos Valstybės valdymo formos.Šis dokumentas nustatė tokią valdžios struktūrą:– Įstatymų leidžiamoji valdžia – Valstybės Taryba– Įstatymų vykdomoji valdžia – Valstybės tarybos Prezidiumas (prezidentas ir 2 viceprezidentai) kartu su Ministrų kabinetu.– Valstybės tarybos Prezidiumas – kolegialus valstybės vadovas, vykdantis “aukščiausios vyriausybės funkcijas”, Valstybės tarybos vardu skelbiantis įstatymus, kviečiantis ministrą pirmininką, tvirtinantis Ministrų kabineto sudėtį.– Ministrų kabinetas – solidariai atsakingas Valstybės tarybai ir turi turėti jos pasitikėjimą– Kiekvienam Valstybės tarybos Prezidiumo aktui reikėjo visų trijų jos narių parašų ir Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos.
Žmonių laisvės :Konstitucijoje skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus, luomų, privilegijų nebuvimas, asmens, buto, nuosavybės neliečiamybė, tikybos, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios, “kilus karui, taip pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms” galėjo būti laikinai suvaržytosĮstatymų galiojimas: čia taip pat skelbiama, kad ten, kur nėra Lietuvos valstybės išleista naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams Rinkimai: Taryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą ir tuo tikslu deklaravo visuotinių, tiesių, lygių, slaptų rinkimų principą. Nustatyta, kad išrinktas Steigiamasis seimas susirinks Laikinosios vyriausybės nustatytą dieną Vilniuje.Konstitucijos keitimas: pavesta Valstybės tarybai kvalifikuota 2/3 balsų dauguma bent pusei jos narių pareikalavus.Trūkumai: neaptarti daugelis principinių klausimų: 1. nepaskelbta respublika 2. Neužsiminta apie Valstybės tarybos ir Valstybės Tarybos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. 3. Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis Seimas, o kalba pamatiniuose dėsniuose ėjo apie jau esamą tarybą, nuo šiuo turėjusiu tapti laikinuoju valstybės valdžios organu.Realizuodamas priimtus Konstitucijos pamatinius dėsnius, Valstybės Tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino laikinąją vyriausybę – Ministrų kabinetą -, kuri ėmė nedelsdama centre ir vietose kurti valstybės aparatą.Pradėta organizuoti centrinių valstybinių organų sistema, kurioje, pagal Panmatinius Dėsnius, aiškiai dominavo Valstybės taryba, buvo nepakankamai lanksti, trukdė operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, netiko krizinei padėčiai, kuriuoje atsidūrė beatsikurianti valstybė. Buvo padaryto kelios pataisos: Prezidiumo aktui bereikėjo tik bent vieno iš jos narių parašo; Ministrų kabinetui suteikta teisė tarp Valstybės tarybos sesijų pačiam leisti laikinuosius įstatymus, kurie turėjo būti pateikti artimiausiai sesijai ir galiojo iki Valstybės taryba juos pakeisSiekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919 balandžio 4d. Valstybės taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją. Ši redakcija pasipildė 11 str (iš viso 40). Ir 2 (iš viso 8)skyriais. Daugelis nuostatų buvo perimtos iš1918 m. Pamatinių dėsnių. Iš esmės buvo pakeista tik centrinių valstybės organų sistema – svarbiausi tapo vykdomosios valdžios organai – kolegialų Valstybės tarybos prezidiumą pakeitęs Valtybės Prezidentas, taip pat Ministrų kabinetas. Paketimai:
1918 m. lapkričio 2 d. aktas 1919 m. balandžio 4 d. aktasAukščiausia vykdomoji valdžia priklauso Prezidiumui. Rinkimų tvarka nereglamentuota Prezidiumą keičia vienasmenis Valstybės Prezidentas. Jį renka Taryba. Rinkimų tvarka nereglamentuota————————————————- Valstybės prezidentui numirus ar kuriam laikui negalint eiti pareigų, jį pavaduoja Valstybės Tarybos Pirmininkas Sesijas skiria pati Valstybės taryba arba šaukia Valstybės tarybos Prezidiumas savo iniciatyva arba pareikalavus 1/3 Valstybės Tarybos narių. Prezidentui suteikiama išimtinė teisė šaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti (papildymas) Tarp Valstybės tarybos sesijų Ministerių kabinetas turi teisę leisti laikinuosius įstatymus, su sąlyga, kad Tarybai susirinkus jie būtų svarstomi Tarp Valstybės Tarybos sesijų ar per jų pertraukas Valstybės Prezidentas turi teisę leisti įstatymus prieš tai ministrų kabineto priimtus.. Taip išleistų įstatymų nereikėjo teikti valstybės tarybai tvirtinti————————————————– Prezidentas nesutikdamas su Kabineto priimtu įstatymo projektu galėjo jį vetuoti su pasiūlymais. Jeigu šį įstatymą pakartotinai priima Kabinetas – įstatymo likimą sprendžia Valstybės taryba.Prezidiumas pasirašo įstatymus Prezidentas gali vetuoti Tarybos įstatymus. Šis veto gali būti nugalėtas antrą kartą jį priėmus Valstybės tarybojeTas pats Ministrų kabinetas privalo turėti Valstybės Tarybos pasiikėjimą, kuris kontroliuoja ir jo veiklą—————————– Prezidentas teikia amnestijąVisiems preizdiumo aktams reikėjo Ministrų kabineto nario konstrasignacijos Visiems Prezidento aktams reikėjo Ministrų kabineto nario konstrasignacijos Atsiranda nauja Valstybės Kontrolės institucija
Tolesnį Konstitucinės raidos etapą žymi Steigiamojo seimo sušaukimas, 1919 spalio 30 d. valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą.
Į pirmą posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją, jog “reikšdamas Lietuvos žmonių valią” jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm”Lietuvos taryba Vasario 16 aktu skelbė, jog ji dar atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę. T.y. atliekanti besitęsiantį veismą, o Steigiamasis Seimas, priešingai, užbaigdamas atutinio atgimimo, valstybės atstatymo, laikinųjų konstitucijų bei tokių pat vyriausybių laikotarpį, proklamavo Lietuvos valstybę esant atstatytą ir faktą įvykusį. Vadinasi, Steigiamojo Seimo gegužės 15 d. aktas turėjo pagrindą reikšti ir faktiškai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės atkūrimą.Pagrindiniam Steigiamojo Seimo uždaviniui – valstybės pagrindas įtvirtinti konstituciškai reikėjo laiko. Pats Steigiamojo Seimo buvimas griovė 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatas, todėl 1920 m. birželio 10d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės KonstitucijąJi susideda iš 7 skyrių ir 18 straipsnių. Naujovės:1. Atstovaudamas Lietuvos Piliečiams ir laikydamas save, kaip matyti iš laikinosios Konstitucijos 2 str., suverenios Lietuvos, o ne lietuvių tautos, galios reiškėju, Steigiamasis Seimas praplįtė aukščiausios valstybinės valdžios subjekto sampratą, Lietuvos sąvoka apimdamas taip pat ir nelietuvius krašto gyventojus.2. Nusakyta valdymo forma – demokratinė respublika3. įstatymų leidybos institucija tampa Steigiamasis Seimas (panaikinama Valstybės taryba). Jis turi išimtinę teisę leisti įstatymus, ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina Valstybės biudžetą ir pryžiūri įstatymų vykdymą4. Skelbiamas Steigiamojo seimo nario asmens neliečiamumasĮstatymų iniciatyvos teisė: priklauso Steigiamajam Seimui ir Ministrų kabinetuiVykdomoji Valdžia: pavesta Steigiamojo Seimo renkamam Prezidentui. Jam pavedama skirti ministrą Pirmininką ir pavesti pastarajam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti jo atsistatydinimą, skirti Valstybės konstrolierių, atstovauti Respublikai, naudoti bausmės dovanojimo teise ir t.t. Visi Prezidento aktai kontrasignuojami Ministrų kabineto atstovo. Tas faktas, kad Steigiamasis Seimas neterminuotas ir neatšaukiamas mažino Prezidento reikšmę, dabar jo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo įstatymų skelbimu. Iki Prezidentas bus išrinktas, jo funkcijos pavestos Seimo pirmininkui.Svarstant konstituciją nebuvo galutinai sutarta dėl prezidento, tad jis išvis nebuvo renkamas, o jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo Pirmininkas.Ministrų kabinetas už savo veiklą buvo atsakingas Steigiamajam Seimui ir būtinai turėjo turėti jo pasitikėjimą.Žmogaus teisės:Laikinoji Konstitucija, palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės ir titulų panaikinimą. Rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steigiamasis Seimas konstitucijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę.Nenumatyta ir Laikinosios Konstitucijos keitimo ir papildymo tvarka.Laikinosios Konstitucijos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios vyriausybės veiklos laikotarpį. 4. 1922 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos valstybės Konstitucija ir jos ypatumaiPriėmimo aplinkybės: Po ilgus amžius trukusių okupacijų ir jos žiaurumų, lietuva trošo laisvės ir idealizavo demokratiją. Demokratijos siekius stiprino Europoje gyvavusios tam palankios politinės, socialinės ir ekonominės pažiūros. – visos šios aplinkybės turėjo lemiamą įtaką rengiant Lietuvos Konstituciją.Steigiamajame seime vyravo parlamentarai pasisakantys už parlamentinės respublikos valdymo formą. Tačiau rengian konstituciją nuomonės išiskyrė:
Kairieji (socialdemokratai, liaudininkai) Dešinieji (krikdemai)Reikalavo atskirti bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti Prezidento institucijos, įvesti teisėjų renkamumą, užtikrinti streikų laisvę ir pan. Pasisakė už konservatyvesnę konstituciją, reikalavo privilegijuotos padėties bažnyčiai, pasisakė prieš teisėjų renkamumą, kitas liberalesnes priemones. Krikdemai turėjo Steigiamajame Seime absoliučią balsų daugumą ir menkai tesiskaitė su opozicija. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija buvo priimta vien šio bloko balsais.Bendri bruožai: 1. Konstitucija priimta Steigiamajame Seime.2. Lietuva skelbima nepriklausoma demokratine respublika. 3. Suverenitetas priklauso Tautai, kuri suprantama kaip rinkimų teisę turinti piliečių visuma. 4. Užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitų teisės normų sistemoje (“valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai” 3str.). 5. Laikytasi požiūrio, jog Konstitucija nėra tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturi piliečiui ar valstybės institucijai privalomos galios. Ji privaloma įstatymų leidėjui, kurio leidžiami įstatymai Konstituciją įgyvendina.
Konstitucijos keitimas: Steigiamsis Seimas pageidavo griežtos konstitucijos. Todėl numatyta, kad ją gali keisti ar papildyti Seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma. Arba ¾, tačiau tuomet Prezidento, ¼ Seimo atstovų arba 50000 piliečių pareikalavimu, kuris turi būti pareikštas per 3 mėnėsius, skelbiamas referendumas, kuris turi spresti dėl pataisos. Iniciatyvos teisę turi: Seimas, Vyriausybė arba 50000 piliečių.Aukščiausių valstybės institucijų sistema:1. Valstybės valdžia pavedama: Seimui, Vyriausybei (Respublikos prezidentas ir Ministrų kabinetas) ir teismui2. Seimas: Pagrindiniai bruožai: Įstatymų leidžiamoji valdžia pavedama nuolat veikiančiai atstovaujančiajai vienerių rūmų institucijai – Seimui, kuris renkamas 3 metams. Teisės: Seimui pavedama: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis, spręsti karo ir taikos klausimus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus. Seimui priklausė išimtinė įstatymų leidimo teisė. Svarbiausi įgaliojimai plačiau:a) Vyriausybės veiklos priežiūra: 1. Seimas prižiūri Vyriausybės darbus teikdamas jam paklausimus ir interperpeliacijas bei skirdamas revizijas. 2. Ministrų kabinetas turi turėti Seimo pasitikėjimą, kitaip jis privalo atsistatydinti Seimo galybės požymiai:1. Kadangi Ministrų kabinetas turėjo turėti Seimo pasitikėjimą, Prezidentas skirdamas Minstrą pirmininką ir tvirtindamas Ministrų kabinetą turėjo jį suderinti su pagrindinių Seimo frakcijų vadovybe2. Seimas turėjo teisę, bet kuriam ministrui už tėvynės išdavimą ar už tarnybinius nusikaltimus iškelti baudžiamąją bylą.3. Visiškai sutapo Prezidento ir jį renkančio Seimo kadencijos: tai darė Prezidentą priklausomą nuo Seimo (nes jis turėjo jam pataikatu, kad būtų išrinktas), ribojo jo savarankiškumą. Be to, kvalifikuota 2/3 atstovų balstų dauguma Seimas galėjo nušalinti Prezidentą nuo pareigų arba iškelti jam baudžiamąją bylą 3. PrezidentasPagrindiniai bruožai: Respublikos Prerzidentas renkamas 3 metams slaptu balsavimu “absoliučia atstovų balsų dauguma” (dėl to, kad nebuvo pasakyta kokių atstovų – ar dalyvaujančių posėdyje ar visų esančių kai kurios politinės organizacijos šia spraga pasinaudojo). Teisės: Formaliai Prezidentui suteikiamas reikšmingos teisės: jis buvo pagrindinis valstybės tarptautinių santykių reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respublikos ginkluotosioms pareigoms, naudojosi atleidimo nuo bausmės teise, Kabinetui pasiūlius, Prezidentas galėjo skelbti karo ar kitą nepaprastąją padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas ir imtis priemonių kilusiam pavojui atremti, bet tuojau apie tai turėjo pranešti Seimui, kuris tą Vyriausybės žingsnį tvirtina ar atmeta.Prezidentas kviečia ministrą pirminką ir paveda jam sudaryti Minitrų kabinetą ir priimti jo atsistatydinimą.Turi nesunkiai įveikiamą veto teisę dėl Seimo priimtų įstatymų. Turi teisę paleisti Seimą pirma laiko (tada ne vėliau kaip per 60 d. turi būti paskelbti nauji rinkimai) ir karo atveju arba, jeigu daugiau kaip pusėje teritorijos įvestas karo stovis, pratęsti Seimo įgaliojimus, jei šis sutinka.4. Ministrų kabinetasMinistrų kabinetas buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės organas. Konstitucija, nedetalizuodama kabineto kompetencijos, skelbė, kad Kabinetas “vykdo respublikos Konstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką.5. Teismas1. Teismas priima sprendimus tik remdamasisi įstatymu2. Teismo sprendimai daromi respublikos vardu, t.y. jo sprendimai prilyginami pačios valstybės aktui3. Keisti ar naikinti teismo sprendimus gali tik teismas. Tuo Konstitucija pabrėžė, kad savo veikloje teismas tiesiogiai atstovauja valstybei ir jokia kita valdžios institucija negali įtakoti teismo veiklos rezultatų.Visos šios taisyklės buvo įtvirtintos ir kitose Lietuvos Konstitucijose, tačiau nė viena jų neužsiminė apie priemnes, realiai užtikrinančias teismo nepriklausomumą, be kurio faktiškai neįmanoma įgyvendinti čia deklaruojamas taisykles.Piliečių teisinė padėtis:Konstitucija, remdamasi liberaliosios filosofijos nuostatomis, iškėlė asmenybę, skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru. Tačiau Konstitucijoje iš esmės nekalbama apie žmogų, beveik visais atvejai čia minimos piliečio teisės ir laisvės.Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Konstitucijos 2 skyriuje “Lietuvos piliečiai ir jų teisės” skelbiamas demokratinių teisių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijos ir įstatymų iniciatyvos teisės. Tuo pačiu Konstitucija daugumą straipsnių, skelbusių piliečių teises ir laisves palydėdavo pastabomis apie jų teisių ir laisvių galiojimą įstatymo ribose. Tuo būdu deklaruota galimybė riboti teises ir laisves išimtinai tik įstatymo keliu.Taipogi diedlį poveikį šių demokratinių teisių ir laisvių realizavimui turėjo nepaprastosios padėties įvedimas, tada nustatyta, kad gali būti ribojamos teisės dėl suėmimo teisėtumo, buto neliečiamumo, korespondencijos slaptumo, žodio ir spaudos, susirinkimų.Reikšmingų piliečio teisinei padėčiai nuostatų yra ir kituose 1922 m. Konstitucijos skyriuose, tačiau šios, atsižvelgiant į Lietuvos realią socialinę ir ekonominę padėtį bei Konstitucijos rengėjų pažiūras, kiek nutolo nuo liberaliosios konsepcijos, buvo pakoreguotos krikščionių demokratų socialinių bei valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų socialistinių idėjų kryptimi. Buvo skelbiama apie valstybės rūpestį, kad kiekvienas žmogus turėtų darbo, kad būtų sudarytos sąlygos “taisyklingai žemės ūkio gamybai”, kad darbininkai būtų apsaugoti ligoje, senatvėje, nuo nelaimingų atsitikimų, nedarbo. Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą nurodydama, jog piliečių turtą galima nusavinti tik įstatymo keliu ir tik esant viešam reikalui, bet nutylėjo visuotinai pripažintą reikalavimą apie išankstinį ir teisingą atlyginimą.Aktų leidyba:1. Respublikos Prezidento aktai įsigalioja juos kontrasignavus Ministro Pimininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už šį aktą tada tenka jį pasirašiusiam pareigūnui2. Įstatymų iniciatyvos teisę turi: a)25 tūkst. Seimo rinkimų teisę turinčių piliečių b) Ministrų kabinetas c) Seimo atstovai. Įstatymus skelbia Respublikos Prezidentas. Per 21 dieną jis galėjo Seimo priimtą įstatymą grąžinti su pastabomis pakartotinam svarstymui; tokį įstatymą Seimui priėmus absoliučia balsų dauguma, Prezidentas privalėjo jį skelbti. Prezidentas negalėjo įstatymo gražinti antrąkart svarstyti, jei Seinas kvalifikuota 2/3 visų atstovų balsų dauguma pripapažįsta įstatymą esant skubotą.
Ypatybės: 1. Nors ir formaliai neatmestas valdžių padalijimo principas, tačiau į pirmą vietą akivaizdžiai iškeliamas parlamentas2. Beveik nekalbama apie žmonių teises ir laisves – tik apie piliečių
5. 1928 m. Gegužės 15d. Lietuvos valstybės konstitucija.Jos priėmimo aplinkybės.Formaliai konstituciniai politinės valdžios organai liko tie patys: Seimas ir Vyriausybė iš Prezidento ir Ministrų kabineto. Formaliai jie buvo sudaryti laikantis Konstitucijos nustatytos tvarkos, tačiau konstitucinių reikalavimų neatitiko tai, kad Prezidentas ir Ministrų Kabinetas neturėjo Seimo daugumos, kuria turėjo remtis. Tačiau Seimo koalicija nebuvo patvari: greitai prasidėjo tautininkų ir krikdemų varžymasis dėl valdžios, laimėtas tautininkų. Liaudininkai iš valdžios buvo eliminuoti susekus jų rengtą pučą ir be Seimo pritarimo suėmus vieną organizatorių – Pajaujį. Seimui pareiðkus nepasitikėjimą Vyriausybe, jis buvo paleistas, nepaskiriant, kaip to reikalavo Konstitucija, naujų jo rinkimų. (1927-1936 Seimas buvo paleistas) Valdžioje likę tautininkai pasižymėjo neigiamu požiūriu į parlamento viršenybę v-bės organų sistemoje, siekė prezidentinio valdymo, kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises. Nors 1922 Konstitucija faktiškai nebegaliojo perversmo metu, tautininkai ėmė kalbėti apie būtinumą ją keisti. Apie teisėtą Konstitucijos keitimą Seimo keliu nekalbėta; tikėtasi tai padaryti referendumu, tačiau nesulaukusi paramos iš kitų politinių jėgų Vyriausybė be jokio atstovaujamojo organo, nesilaikydama 1922 Konstitucijos, priėmė ir 19280525 oficialiai paskelbė Prezidento oktrojuotą Konstituciją. Oktrojavimo faktą bandyta švelninti nuostata, kad Konstitucija per 10m. bus patikrinta referendumo keliu. Naujoji Konstitucija pažodžiui pakartojo daugelį 1922 Konstitucijos nuostatų, bet būdingiausias jų skiriamasis bruožas – vykd. valdžios (ypač prezidento) galios išplėtimas, autoritarinių elementų įdiegimas, nors išsaugota pagrindinių demokratinių institutų (parlamentarizmo) regimybė, demonstruojamas išaugęs pasitikėjimas referendumu (tiesioginės demokratijos institutas). Prezidentas paverstas centrine konstitucine institucija. Jis nebepriklauso nuo Seimo: jį renka ne Seimas, o specialūs tautos atstovai; kadencija išplečiama iki 7m. , kai Seimo kadencija lieka 5m. (nesiejamas su Seimų kaita). Sustiprinta Prezidento įtaka Seimui: 1)teisė tarp sesijų vykdyti Seimo funkcijas: leisti įst. , tvirtinti v. biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarpt. sutartis… 2)Prezidentas savo iniciatyva ar 3/5 Seimo atstovų siūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai. 3)Prez. galėjo baigti sesijas ir paleisti Seimą pirma laiko. Nuo Prezidento ėmė priklausyti Min. Kabinetas: 1)Prez. turi teisę skirti ir atleisti ministrą pirm. , o jo teikimu – ir kt. ministrus. 2)be Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos galėjo paleisti ministrus ar jų kabinetą. Konstitucija ribojo Seimo galias, suteikdama įst. leidybos teisę Prezidentui bei teisę sušaukti ir paleisti Seimą. Seimas kasmet šaukiamas 2 sesijoms. Seimo galiai riboti panaudotas referendumo institutas. Nustatytas formalus Min. kabineto priklausomumas nuo Seimo. Tam tikrą įst. leidybos vaidmenį 1928 Konstitucija skyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai – V-bės tarybai, veikusiai pagal 1928 V-bės tarybos įstatymą. Tarybos narius skyrė Prezidentas. 1928 Konstitucija – 1 pirmųjų Europoje Konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą. 6. 1938m. Gegužės 12d. Lietuvos valstybės konstitucija.Jos struktūra,ypatumai,taikymo problemos.1938m. K atsispindėjo naujas požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius. Sąlygos nulėmusios 1938m. k priėmimą: rengiant 1928m. k tautininkų konstitucinės valdžios organizacijos koncepcija ir apskritai požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius dar tik kristalizavosi, veikiamas Europoje jau vykusių procesų ir politinių tendencijų, kurių pagrindą sudarė visuomenės solidarumo arba tautos vienybės siekimas, besiriamentis nuostatomis, kad tauta nesanti vienlytė masė, todėl jos interesai gali sutapti tik tada kai ji paklūsta vienam vadui, kad valstybė, siekdama tautos vienybės, negali tenkintis nustatinėdama, jos galimybių ribas, o privalanti šiam tikslui mobilizuoti visų jos narių pastangas. Šios idėjos buvo prabėtos aktyviai įgyvendinti. Delsimas šaukti seimą, faktiškas Lietuvos pavertimas valstybe sus vienpartine sistema nes nesant parlamento rinkimų ir valdžią monopolizavus tautininkams kitos politinės partijos neteko galimybių atlikti svarbiausią savo funkciją – legaliomis priemonėmis siekti valdžios. Vyriausybė kišosi į spaudos reikalus, valstybės ūkinį gyvenimą. Konstitucijos priėmimo prielaidas sudaro ir pasmarkėjęs komunistų veikimas viduje ir pilna netikrumo tarptautinė padėti. Šių požiūrių fone 1928m. k pasirodė pasenusi, be to 1928m. k buvo numatyta, kad per 10 m. ji bus patikrinta tautos atsiklausimo keliu, tačiau atsiklausimo nebuvo o jo vietoje 1938m. buvo priimta nauja k. K susideda iš 21 skyriaus suskirstyta į 156 straipsnius. Ši k ypatingai pabrėžė valstybės tautiškumą, šis bruožas atsispindi k priambolėje parašytoje romantiška dvasia. K tvirtinamas ne tik valdžios, bet ir kitų visuomeninių junginių autoritetas, kurį tikimasi paremti tvirtais pagrindais kai jis siejamas su vienus asmeniu – valstybės prezidentu. K skelbia: Lietuvos valstybė yra respublika o jos priešakyje yra prezidentas jis vadovauja valstybei. Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė. K neribojo valstybės vadovo kompetencijos įsakmiu jo prerogatyvų išvardijimu. Kadangi valstybė palenkta prezidento vadovybei tai jo valdžia yra vienlypė ir nedaloma. Apie garsią valdžios padalijimo taisyklę nekalbama. Tiesa, sakoma, kad valdžios priešakyje stovi respublikos prezidentas, seimas ir teismai. Bet jų tarpe prezidentas tiek pirmauja, kad ir paties seimo galią jis apibrėžia. Taigi 1938m. k seimas yra labai nužemintas o prezidento institucija padaryta labai galinga. Kardinaliai keitėsi prezidento ir kitų institucijų santykiai. Prezidentas skyrė seimo rinkimus. Prezidentui avesta paleisti išbuvusį 5 m. kadenciją seimą. Jis galėjo nutraukti anksčiau laiko seimo sesijas kurios turėjo vykti 2 kartus per metus, taip pat sušaukti nepaprastąją sesiją. Seimas neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės, seimo sesijoms nesant įstatymus leidžia prezidentas. Seimui k paveda svarstyti ir tvirtinti tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tampa tik patvirtinti ir paskelbti prezidento, kuriuos per 30d. galėjo gražinti projektą svarstyti atgal. Tada prezidentas turėjo arba paskelbti įstatymą arba paleisti seimą, ir tik naujai išrinktas seimas galėdavo įveikti prezidento veto. Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis. Pagal 1938m. k vyriausybę sudarė jau tik ministras pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti ministrų taryba, o prezidentas iš vyriausybės institucijos buvo eliminuotas. Ministrą pirmininką ir jo pristatymu kitus ministrus skyrė ir atleido prezidentas. Jam suteikta teisė savo iniciatyva šaukti posėdžius, dalyvauti juose ir pirmininkauti. Vyriausybė menkai priklausė nuo seimo – konstitucija jau neužsiminė apie seimo pasitikėjimą vyriausybe, apie teisę reikalauti jos atsistatydinimo. Konstitucijoje nurodyta, kad prezidentas u- savo veiksmus neatsako o už kitų veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn kol vadovauja vyriausybei. K skyriuje “tautos ūkis” greta tradicinės deklaracijos, kad tauta saugo vyriausybę yra nauja savininką įpareigojanti nuostata: turtas deda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su valstybės reikalais. Kalbant apie piliečių ir valstybės santykius, tai ši k aiškiai pabrėžia valstybės viršenybę, valstybė yra aukščiau žmogaus. K skyriuje apie piliečių teises ir pareigas apie teises kalbama neatsiejamai nuo pareigų. Pilietis savo laisve naudojasi atsimindamas savo pareigas valstybei, jo pareiga – būti jai ištikimam. Skelbiama, kad prieš įstatymus visi piliečiai lygūs. Skelbiama, kad valstybė saugo piliečio sąžinės laisvę. Netoleruojami įsitikinimai pateisinantys nusikaltimus ir pareigų nevykdymą valstybei. Šia konstitucija pagrindinės piliečių laisvės buvo sujungtos į visuomeninio veikimo laisvę, pabrėžiant spaudą, draugijas, susirinkimus, tačiau ir čia valstybė žiūri, kad tie veiksmai nebūtų kenksmingi valstybei. Be visa ko skelbiama asmens ir buto neliečiamumas, korespondencijos valstybinė apsauga, kilnojamos ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Nors valstybė šias laisves gali varžyti norėdama apsaugoti valstybę ir išaiškinti nusikaltimus. Be to piliečiams garantuojama ir peticijos teisė (deja nebuvo apibrėžta įstatymo). Garantuojama teisė į nuosavybę, skelbiant, kad savininkas turi valsyti suderintai su valstybės reikalais. Taigi piliečiai buvo masiškai kontroliuojami ir slopinamos jų prigimtinės teisės valstybės saugumo ir autoritarizmo išsaugojimo vardu. 7. .Lirtuvos valstybės okupacija ir aneksija:teisinė analizė.Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungos sudėtį.Sovietinių konstitucijų galiojimas Lietuvoje,jo ypatumai.Sovietinių konstitucijų reforma Lietuvoje 1988-1990 metais.1940-1941metai – vieni tragiškiausių Lietuvos istorija. Šalis atsidūrė – Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos – ekspancijos epicentre. 1939m. rugpjūčio 23d. (nepuolimo sutartis tarp SSRS ir Vok.) ir rugsėjo 28d. (SSRS ir Vok. draugystės sienų sutartis) sanderiai, dėl kurių Lietuva, ilgam išnyko iš politinio Europos žemėlapio. 1939m. spalio 10d. savitarpio pagalbos sutartimi gražino Vilniaus kraštą Lietuvai, už tai išreikalaudama teisę jos teritorijoje dislokuoti sovietines karines bazes, sudariusias prielaidas karinei jos okupacijai. Pagaliau 1940m. birželio 14d. Maskvos ultimatumas Lietuvos vyriausybei, kuriuo pareikalauta sudaryti naują vyriausybę, įsileisti sovietų karini kontingentą ir atiduoti teismui. Prezidentas A.Smetona nutarė pasitraukti į užsienį, motyvuodamas su negalavimu. Laikinas Prezidento pareigas pavedė Ministrui Pirmininkui A.Merkiui. 1940m. birželio 15d. 15val. SSRS kariuomenės armijos peržengė Lietuvos sieną. Prie jų prisijungė Lietuvos teritorijoje įsteigtose bazėse dislokuotos Raudonosios armijos dalys. Lietuvos valstybė buvo okupuota. A.Smetonos pabėgimas tampa kliūtimi įgyvendinti okupantų sumanytą aneksijos scenarijų. Norint atimti Prezidento galias ir jas perduoti okupantų statytiniui, visuomenei buvo paskelbtas komunikatas. Respublikos Prezidento išvykimą vyriausybė vertinanti kaip jo atsistatydinimą ir tuo pagrindu Ministras Pirmininkas imasi eiti Prezidento pareigas. Į Kauną atvyko SSRS vyriausybės ypatingasis įgaliotinis V.Dekanozovas. A.Merkys pasirašė du teisės aktus. Pirmuoju paskyrė J.Paleckį Ministru Pirmininku ir pavedė jam sudaryti vyriausybę, o antruoju patvirtino Dekanozovo numatytą, bet Paleckio pristatytą naująją Ministrų tarybą. Ši vyriausybė buvo neteisėta, nes Merkys neturėjo teisės skirti Ministrą Pirmininką. Vyriausybė buvo renkama ir vykdoma kt. veikla ne pagal Konstituciją, taigi, faktiškai tai buvęs konstitucinis perversmas, „proletarijato diktatūros revoliucija“. Paleckis ir jo vyriausybės nariai prisiekė ištikimybę Lietuvos Konstitucijai. Merkys atsistatydino ir Respublikos Prezidento pareigas perėmė J.Paleckis. Vyriausybė – Sovietų ekspozitūra. Okupantai demonstravo tariamą ištikimybę 1938m. Lietuvos Konstitucijos nuostatoms. Paleckio aktu Seimas buvo paleistas, jis pasinaudojo nuostata, suteikiančia Lietuvos Prezidentui, Seimo nesant, teisi pačiam leisti įstatymus: prie policijos nuovadų įsteigta milicija, pertvarkyta Lietuvos kaiuomenė, likviduota Šaulių sąjunga ir karo komendantų institutas ir t.t. per vieną mėn. išleista per 40 įstatymų, pakeistas valstybės kontrolierius, keičiami viceministrai, ministerijų generalinai sekretoriai ir kiti aukštieji valdinikai, išlaisvinti kalėję komunistai, nubausti užkelusią valstybei pavojų veiklą, nutraukta vienintelės buvusios legalios politinės partijos – Lietuvių tautininkų sąjungos, kitų visuomeninių organizacijų veikla, legalizuota komunistų partija ir jos spauda. Siekdamas viską pavaizduoti taip, lyg pati tauta atsisako nepriklausomybės, sovietinį scenarijų pavedė vadinamajam laiudies seimui. Specialei parengtas Liaudies seimo rinkimų įstatymas, paskelbtas 1940m. Liepos 6d., numatė tarsi „demokratinius“ rinkimus, slaptą balsavimą. O buvo pasiūlyti tik komunistų kandidatai, rinkimai tapo be jokio pasirinkimo. Įvykdžius rinkimų į Liaudies seimą farsą, šis seimas, prisidengęs tariama tautos valia, įteisino Lietuvos inkorporavimą į SSRS.
Liaudies seimas neišreiškė „ liaudies valios“. Liepos 21d. sinchroniškai susirinko naujieji Lietuvos,Latvijos ir Estijos „parlamentai“. Darbotvarkės klausimai buvo tokie patys:1)Dėl valstybės santvarkos;2)Dėl įsijungimo į SSRS;3)Dėl žemės;4)Dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo.Nutarimai taip pat buvo identiški. Pažeizdamas 1938m. Lietuvos Konstituciją, Liaudies seimas liepos 21d. priėmė didžiąją deklaraciją,kurioje nurodyta, kad, „Lietuvoje įvedama Tarybų santvarka. Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų respublika“. Buvo priimta Lietuvos įstojimo į Taribų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį deklaraciją. Maskva pasiekė savo tikslą Lietuvoje: aneksijai buvo sudaryta savanoriško įsijungimo į SSRS regimybė. Lietuvos liaudis jokio sprendžiamo vaidmens čia nevaidino, nors viskas buvo svetimųjų daroma jos vardu. Aneksiją teisiskai įformino Sąjungos Aukščiausiosios tarybos 1940m. rugpjūčio 3d. priimtas įstatymas, kurio Lietuva buvo įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį.1988 m. buvo pradėta vis aštriau diskutuoti dėl visuomenės ir valstybės demokratizavimo, o vėliau, pradėjus ryškėti nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimo galimybėms, teisės aktų konstitucingumo problema tapo viena iš aštriausių politinio proceso aktualijų. Kadangi Lietuva buvo aneksuota ir okupuota vastybė, todėl Tautos steigiamajai galiai deklaruoti buvo naudojamos įvairios politinės teisinės priemonės, o tarp jų ir įstatymų konstuticingumo idėjos. Viena pagrindinių buvo ta, kad ne Lietuvos Kosntitucija turi atitinkti TSRS Konstituciją, o atvirkščiai – TSRS Konstitucija turi būti derinama su Lietuvos TSR Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl suvereniteto, ekonominio savarankiškumo, pilietybės, nuosavybės ir t.t.. Kitos politinės nuostatos esmė buvo ta, kad Lietuvoje gali galioti tik tie įstatymai, kurie neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Įgyvendinant šią nuostatą Aukščiausioji taryba nustatė tokią tvarką, pagal kurią TSRS teisės aktai įsigaliodavo tik tada, kai juos aprobuodavo to meto Aukščiausioji Taryba ir tik tada, kai tokie aktai įregistuojami nustatyta tvarka.Kol vyko “konstitucinis karas”, buvo rengiami įvairūs konstituciniai projektai. Vienas ryškaiusių – 1988 m. Lietuvos mokslų akademijos mokslininkų parengtas Konstitucijos projektas, kur buvo numatytas ir Konstitucinis teismas. Tautos politiniai teisiniai lūkesčiai dėl teisinės sistemos visapusės reformos buvo iršeikšti ir Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje “Dėl Konstitucinio Teismo įstaeigimo”. Jame buvo skelbiama, kad “siekdamas stiprinti teisėtumą, kelti teisėtvarkos kultūrą, ugdyti dmokratinius siekius ir socialinį teisingumą, Sąjūdžio suvažiavimas siūlo Respublikos Aukščiausiajai tarybai įsteigti Lietuvos TSR Konstitucinį Teismą, kuris vykdytų įstatymų ir įstatyminių aktų konstitucingumo priežiūrą. Teismo pripažintas nekonstituciniu įstatymas turėjo būti skelbiamas negaliojančiu.Atkūrus Nepriklausomybę ir priėmus Laikinąjį pagrindinį įstatymą iš karto buvo parengtas projektas, kuris nustatė, kad Konstitucinis Teismas turėjo nagrinėti ar atitinką laikinąjį Pagrindinį įstatymą :1. įstatymai ir kiti Aukščiausios tarybos priimti aktai2. Aukščiausios tarybos prezidiumo įsakai ir nutarimai3. Aukščioausios tarybos pirmininko potvarkiai4. Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai5. ministrų ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai; poltinių ir visuomeninių organizacijų bei judėjimų aktai6. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.Galiojant laikinajam Pagrindiniam įstatymui buvo diskutuojama dėl būsimos Konstitucinės Kontrolės turinio ir formos. Pagal tai, koks konstitucinės kontrolės modelis buvo siūlomas įtvirtinti, visus konstitucijų projektus galima suskirtyti į :tokius, kur konstitucinę kontrolę būtų turėję įgyvendinti bendrosios kompetencijos teismai, kita grupė siūlė įtvirtinti specialiąją konstitucijos konstrolės instituciją. Būta ir projektų įtvirtinti Prancūzijos Konstitucinės Tarybos įgaliojimus. 8. Lietuvos valstybingumo atkūrimo konstituciniai aktai,priimti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. Kovo 11d.1990 m. Vasario 24d. pirmą kartą per visą aneksijos laikotarpį Lietuvoje įvyko demokratiški laisvi daugiapartiniai Aukščiausiosios Tarybos rinkimai,atnešę užtikrintą pergalę Sąjūdžiui.Aukščiausia Taryba susirinko ir savo darbą pradėjo kovo 10d. ,kovo 11d. priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų.Deklaracija sklebė,kad nuo 1990m. Kovo 11d. ši institucija vadinama Lietuvos Aukščiausioji Taryba.Poto buvo priimtas įstatymas dėl vastybės pavadinimo ir herbo,nustatęs oficialų valstybės pavadinimą –Lietuvos respublika,o sutrumpintai-Lietuva.Šiuo įstatymju aukščiausioji Taryba ėmė vadintis Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.Po šių parengiamųjų aktų buvo priimti Lietuvos likimą lėmusieji konstituciniai dokumentai,pirmiausia-Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo.Skelbia,kad nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.Toliau Aktas nurodė,kad Lietuvos Tarybos1918m. Vasario 16d. Nepriklasuomybės aktas ir Steigiamojo seimo 1920m. Gegužės 15d. rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir lieka Lietuvos Konstitucijos pamatas.Ji skelbė Lietuvos valstybės teritorijos vientisumą ir nedalomumą,negaliojimą joje kitos t.y. sovietinės ,valstybės konstitucijos.Deklaracija baigiama pareiškimu,kad Aukščiausioji Taryba „kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradedanti realizuoti visą Valstybės suverenitetą“Po to,siekaiant pabrėžti atkuriamos Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos tęstinumą,Aukščiausioji Taryba priėmė įstatytą „Dėl 1938m. Gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“.Taigi,buvo nutarta nutraukti 1978m. Lietuvos TSR Konstitucijos,taip pat 1977m. TSR Konstitucijos galiojimą Lietuvos teritorijoje ir visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje atnaujinti 1938m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą.Po svarstymo ir balsavimo už atskiras projekto dalis kovo 11d. priimtas įstatymas „dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“Dokumente motyvuojant Aukščiausiosios Tarybos siekimu suderinti atstaytosios 1938m. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais,ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais,sklebiamam apie 1938m. Lietuvos Konstitucijos galiojimo sustabdymą ir Lietuvos respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo įsigaliojimą.Šiuo įstatymu nustatoma,kad Lietuvos respublikoje ir toliau lieka galioti tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai,kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.9. 1990m. Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas,jo ypatumai.Laikinasis Pagrindinis Įstatymas susidėjo iš 132 straipsnių, suskirstytų į 16 skirsnių. Apskritai tai nebuvo originalus konstitucinis aktas. Tiek iš Pagrindinio Įstatymo struktūros, tiek jo turinyje matyti esant nemažai 1978 m. Lietuvos TSR konstitucijos nuostatų. LR skelbiama suverenia demokratine valstybe. Suvereni valstybė valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai. Visiškai atsisakant sovietinės konstitucijos aukštintos socialistinės nuosavybės, kurios pagrindą sudarė valstybinė ir kolūkinė – kooperatinė nuosavybės formos, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra LR nuosavybė, toliau – piliečių, susijungusių į grupes, nuosavybė ir pagaliau valstybinė nuosavybė. Aukščiausioji Taryba Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą sąmoningai nustatė nesudėtingą, be papildomų procedūros taisyklių būdą jį keisti ir tobulinti. Sumanymus galėjo teikti jau ne tik Vyriausybė, bet ir kiekviena nuolatinė Aukščiausiosios Tarybos komisija. Visais atvejais Laikinasis Pagrindinis Įstatymas galėjo būti keičiamas Aukščiausios Tarybos sprendimu. Jau tą pačią 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba pavedė sudarytai Redakcinei komisijai parengti pasiūlymus dėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo tobulinimo. Vykdyti valstybės valdžią Laikinasis Pagrindinis Įstatymas pavedė LR Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybei ir Teismui. Tačiau faktiškai išliko sovietinė valdžios struktūra. Aukščiausiajai Tarybai buvo pavesta formuoti kitas svarbiausias valstybės institucijas, kurios buvo jos kontroliuojamos ir jai atsakingos. Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, tarp jų priimti LR Konstituciją ir daryti jos pakeitimus, tvirtinti valstybės biudžetą, leisti ir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo teikimu tvirtinti Ministrų Tarybos sudėtį ir daryti jos pakeitimus, rinkti visų lygių teisėjus, skirti Respublikos prokurorą, ir jo pavaduotojus, vyriausiąjį valstybinį arbitrą, išklausyti savo skiriamų ar renkamų institucijų ir skiriamų pareigūnų ataskaitas, ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, priimti sprendimą surengti referendumą leisti amnestijos aktus ir kt. Aukščiausiosios Tarybos kompetencijos – tvirtinti svarbiausių ekonominės ir socialinės raidos programų projektus, nustatyti LR aukščiausiųjų ir vietos valstybės valdžios institucijų steigimo ir veiklos tvarką, prokuratūros, teismų ir kitų teisingumo institucijų sistemą, kompetenciją ir veiklos tvarką. Aukščiausiąją Tarybą numatyta rinkti penkeriems metams. Laik. Pag. Įst. Nustatyta, kad Aukščiausiosios Tarybos darbas vyksta ilgalaikėmis sesijomis, kurios gali būti eilinės ir neeilinės, kviečiamos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo arba vieno trečdalio deputatų iniciatyva. Laikinasis Pag.Įst. nenumatė vienasmenio valstybės vadovo institucijos. Jame buvo kalbama apie aukščiausiąjį LR pareigūną. Šiais žodžiais buvo apibūdinimas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Pagal savo kompetenciją – vadovauti rengiant klausimus, kuriuos turi svarstyti Aukščiausioji Taryba. Tačiau kartu Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui buvo pavesta pasirašinėti įstatymus, informuoti Aukščiausiąją Tarybą apie šalies padėtį ir kirtus svarbius vidaus ir užsienio politikos klausimus. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas renkamas iš deputatų. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko buvo išrinktas Vytautas Lansbergis. Institucija, užtikrinančia Aukščiausiosios Tarybos darbo organizavimą, taip pat padedančia organizuoti referendumus, įstatymų projektų liaudies svarstymus, teikiančią pilietybę, skiriančia apdovanojimus, teikiančia malonę, skiriančia ir atleidžiančia diplomatinius atstovus, priimančia užsienio valstybių atstovų skiriamuosius raštus, Lai. Pag. Įst. Įvardijo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą. Į Prezidiumo sudėtį pagal einamas pareigas įėjo Aukščiausiosios Tarybos sekretorius ir nuolatinių komisijų pirmininkai. 1990 m. kovo 29 d. Lai. Pag. Įst. pakeitimu Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas imtas rinkti iš vienuolikos narių. Apskritai rinkimų tvarka ir demokratiniai jų principai – visuotiniai, lygūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Toks pat nustatytas ir amžiaus cenzas. Kandidatų skaičius neribojamas. Daug dėmesio Laik. Pag. Įst. skiriama tiesioginės demokratijos institucijoms. Užtat skelbti referendumą turėjo teisę Aukščiausioji Taryba savo iniciatyva. Įgyvendinti vykdomąją valdžią buvo pavesta Vyriausybei, dar vadinamai Ministrų Taryba. Ministrą Pirmininką, kuriam pavesta vadovauti Vyriausybei ir jai atstovauti, tvirtino Aukščiausioji Taryba Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko siūlymu. Įstatyme reikalauta, kad Vyriausybės narys būtų Lietuvos pilietis ir į šias pareigas būtų skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Ministrų Taryba skelbiama esanti atsakinga Aukščiausiajai Tarybai, o tarp jos sesijų – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Laik. Pag. Įst. Ministrų Tarybai pavesta priiminėti nutarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir tikrinti jų vykdymą. Veikė Ekonomikos, Energetikos, Finansų, Krašto apsaugos, Pramonės, Prekybos ir kt. ministerijos. Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriuo visos buvusios Lietuvos TSR sąjunginio – respublikinio pavaldumo ministerijos, valstybiniai komitetai ir žinybos paskelbtos pavaldžiomis LR. Vietinėms Liaudies deputatų taryboms remiantis Laikinuoju Pag. Įst. pavesta spręsti vietos reikalus, svarstyti valstybės svarbos klausimus, teikti dėl jų savo pasiūlymus. 10. 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimas.Atskirų konstitucijų projektų ypatumai.1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucija.Rengti naują konstituciją, atitinkančią Lietuvos konstitucines tradicijas ir demokratinės valstybės konstitucinius principus, buvo pradėta dar 1990 m. lapkričio 7 d. Aukščiausios Tarybos Prezidiumui priėmus nutarimą „Dėl LR Konstitucijos rengimo“. 1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl LR konstitucingumo raidos“, išdėstantį požiūrį į tolesnį Konstitucijos rengimą. Nesutarimų pagrindą sudarė pagrindinių valstybės institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės kompetencijai į sąveika. Esant šiai situacijai 1992 m. vasarą Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijoms pavyko susitarti dėl Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimų nutraukimo pirma laiko ir apie naujų rinkimų, kuriems numatyta pataisyti buvusį arba išleisti naują rinkimų, kuriems numatyta pataisyti buvusį arba išleisti naują rinkimų įstatymą, nustatant, kad pusė deputatų renkami mažoritarine. Pirmiausiai tai matyti 1992 m. liepos 7 d. įstatyme „Dėl Laik.Pag. Įst. pakeitimo ir papildymo ir LR aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos pakeitimo“ Įstatymo reikšmė ta, kad galiojančiame nepriklausomos Lietuvos konstituciniame akte buvo atsisakyta sovietinės vieningos Liaudies deputatų tarybų sistemos, o Aukščiausioji Taryba čia jau vadinama Seimu. Pažymėta, kad Seimas susideda iš 141 deputato, renkamo ketveriems metams. Vietinės Liaudies deputatų tarybos imtos vadinti savivaldybių tarybomis. Kiek anksčiau, sausio 16 d., pakeistos Laik. Pag. Įst. nuostatos, reglamentuojančios teismų sistemą. Dabar ji susidėjo iš Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, apygardų teismų ir apylinkių teismų. Skirti Aukščiausiąjį teimą pavesta Aukščiausiajai Tarybai, kitus – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Teisėjai skiriami penkeriems metams. Specialiai šiam referendumui surengti priimtas įstatymas „ Dėl referendumo LR Konstitucijai priimti“. Jame pažymėta, kad dalyviams referendume esąs laisvas, referendumas grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. 1992 m. spalio 25 d. įvykusio referendumo metu Konstitucijos projektui pritarė 56,8 procento visų rinkėjų sąrašus įrašytų Lietuvos piliečių. Remiantis Konstitucijos 151 straipsniu, ji įsigaliojo kitą dieną. 11. Lietuvos konstitucinės teisės tradicijų perimamumas.
5 tema. KONSTITUCIJA – PAGRINDINĖ KONSTITUCINĖS TEISĖS RAIŠKOS FORMA. 1992 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS BRUOŽAI1. Konstitucijos samprata ir pagrindinės savybės. Konstitucijos funkcijos. Konstitucijos teisinė galia. Konstitucijų rūšys. Konstitucijos teisinio reguliavimo sritis. Konstitucijos struktūra ir forma. Konstitucijų priėmimo ir keitimo tvarka. Konstitucijos įgyvendinimo mechanizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos bruožai, struktūra, jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka. Konstitucijos tiesioginio realizavimo mechanizmas.Konstitucijos sąvokaKonstitucinės teisės moksle terminas „konstitucija” dažniausiai vartojamas dviem prasmėmis. Skiriamos konstitucijos formaliąja prasme (tai formalioji arba juridinė konstitucija) ir konstitucijos materialiąja prasme (materialioji, faktinė konstitucija).Konstitucija formaliąja prasme (t.y. juridinė arba formalioji Konstitucija) paprastai suvokiama kaip pagrindinis šalies įstatymas (ar keli įstatymai). Jis turi aukščiausią teisinę galią, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka. Šis įstatymas nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Šiuos juridinės konstitucijos požymius, įvertinęs pasaulio valstybių dviejų šimtmečių konstitucinės raidos patirtį, pabrėžia L. Garlicki’s. Jis teigia, jog konstitucija yra:„ – rašytinės teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią valstybės teisinėje sistemoje, – aktas, nustatantis pagrindinius valstybės santvarkos principus, reguliuojantis aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sistemą, jų kompetencijos apimtį ir tarpusavio santykius, bei įtvirtinantis individo pagrindines teises, laisves ir pareigas, – aktas, priimamas ir keičiamas pagal specialias procedūras, „sunkesnes” nei paprastų įstatymų priėmimo ir keitimo procedūras”.Taigi juridinė (formalioji) konstitucija yra suprantama kaip įstatymų įstatymas, teisinio reguliavimo sistemos branduolys. Ji negali būti keičiama kaip kiti įstatymai. Dar daugiau, paprastai po konstitucijos pataisų būtina taisyti daugelį šalyje galiojančių teisės aktų. Įtatymai ir poįstatyminiai aktai, kurie buvo pagrįsti anksčiau galiojusiomis konstitucijos normomis, turi būti suderinti su nauju konstituciniu reguliavimu.Todėl siūlomas toks konstitucijos formaliąja pradine apibrėžimas: konstitucija – pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios teisinės galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis svarbiausius asmens ir valstybės santykius; priimamas ir keičiamas sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai.Konstitucijos savybėsKaip matyti iš konstitucijos apibrėžimo, konstitucija – ypatingas teisės aktas. Tai visos teisinės sistemos branduolys, svarbiausias teisės šaltinis, garantuojantis teisės kryptingumą, jos normų suderinamumą. Nagrinėjant konstituciją kaip svarbiausią teisinį dokumentą, nurodomos svarbiausios jos savybės.Visų pirma pažymima, kad konstitucija – svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas, kuriam tenka viršiausia vieta teisės sistemoje, kurio normoms būdinga aukščiausioji teisinė galia. Kitaip sakant, konstitucija yra lyg superįstatymas, aukščiausios galios teisinio reguliavimo centras, apie kurį formuojasi visa teisės sistema.Konstitucijos viršenybę sąlygoja jos ypatingas poveikis visai teisės sistemai. Konstitucijos normos turi aukščiausią juridinę galią. Joms negali prieštarauti joks teisės aktas.Kita konstitucijos savybė yra ta, kad konstitucija yra steigiamojo pobūdžio aktas. Konstituciją priima tauta ar tautos įgalioti atstovai, joje nustatomi valstybės valdžios organizacijos ir veiklos pagrindai, asmens santykiai su valstybe. Tai svarbiausi santykiai, lemiantys visus kitus visuomeninius santykius. Konstitucija nustato, kokia bus valstybė ir jos valdžia, kaip ta valdžia funkcionuos, kokie bus jos santykiai su žmonėmis, t.y. akivaizdus konstitucijos steigiamasis pobūdis. Konstitucija yra suverenios tautos kūrinys. Joje nustatytos svarbiausios taisyklės, kurios, be jokios abejonės, yra pirminio pobūdžio.Nurodyta konstitucijos savybė tiesiogiai susijusi su kita jos savybe: konstitucija yra teisėkūros pagrindas. Konstitucijoje įvardyti teisėkūros subjektai, nurodytos jų priimamų aktų rūšys, nustatytos procedūros teisės normoms priimti. Be to, konstitucija nustato ne tik teisėkūros subjektus bei teisėkūros įgyvendinimo tvarkos pagrindus, bet neretai ir tiesiogiai nurodo, kaip turėtų būti sureguliuotos tam tikros visuomenės gyvenimo sritys.Nagrinėjant konstituciją, nepamirštama nurodyti, kad šis aktas yra priimamas, keičiamas ir pripažįstamas netekusiu galios ypatinga tvarka.Konstitucijos viršenybė, aukščiausioji juridinė galia lemia tokią šio akto savybe, kaip konstitucijos privalomumą visiems teisės subjektams visose teisinio reguliavimo srityse. Valstybės valdžios institucijos, pareigūnai, savivaldos institucijos, visi fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis konstitucijos reikalavimų. Ypatingas šio akto pobūdis lemia ir specialų jo įgyvendinimo mechanizmą bei apsaugą. Konstitucija yra „veikiantis” aktas, ir jos normos yra užtikrinamos specifinėmis apsaugos priemonėmis. Ypatinga reikšmė čia tenka konstitucinei kontrolei.Konstitucijos, svarbiausio šalies įstatymo, išskirtinį pobūdį atskleidžia ir šie jos bruožai: teisėtumas, stabilumas ir realumas. Įstatymų, kitų teisės aktų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jų atitikimą konstitucijai. Konstitucijos nėra su kuo lyginti.Konstitucijos stabilumas – svarbi šio akto savybė. Ją lemia šio teisės akto esmė ir paskirtis. Konstitucijos stabilumas reiškia, kad jos nuostatos yra priimtos ilgesniam visuomenės ir valstybės raidos etapui. Tai viena iš teisėtumo užtikrinimo sąlygų šalyje. Konstitucijos stabilumas nereiškia jos nekintamumo. Tačiau pataisas ar konstitucijos normų interpretavimo pokyčius turi lemti esminiai socialinės tikrovės pokyčiai.Konstitucija yra reali, jeigu jos nuostatos įgyvendinamos, jeigu jos užtikrintos ekonominėmis, socialinėmis ir teisinėmis garantijomis. Kitaip reikėtų kalbėti ne apie konstituciją – pagrindinį įstatymą, bet konstituciją – deklaraciją. Realia konstitucija laiduojamas tautos suverenitetas. Žmogaus teisės ir laisvės, demokratiniai valdžios įgyvendinimo principai turi būti ne vien skelbiami, bet turi būti ir sudarytos sąlygos veiksmingai apginti šias vertybes.Lietuvos Respublikos KonstitucijaLietuvos konstitucinės teisės šaltinius reikia pradėti nagrinėti nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos vietą Lietuvos teisės sistemoje labai tiksliai apibrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 29 d. nutarime: „Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisine galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą <•••>, visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams”.Primenama, kad ir Konstitucija, ir jos sudedamoji dalis, ir Konstitucijos pataisos sudaro vieningą, aukščiausio reguliavimo lygmens normų ir principų sistemą. Tik sąlygiškai iš vieningos Konstitucijos išskiriamos Konstitucijos pataisos bei konstituciniai aktai ir konstituciniai įstatymai – sudedamoji Konstitucijos dalis. Konstitucinės teisės teorijoje konstituciniais įstatymais dažnai yra vadinami Konstitucijos papildymai ar pataisos, o esant nekodifikuotai konstitucijai (t.y. kai ją sudaro keletas aktų), – ir jos dalys. Konstitucinis įstatymas šiuo atveju yra Konstitucijos sudedamoji dalis, todėl ir suprantama kaip į ją integruota dalis. Paprastai konstitucinis įstatymas priimamas sudėtingesne procedūra nei kuris kitas įstatymas.Konstituciniai įstatymai Lietuvos konstitucinių šaltinių sistemoje gali būti klasifikuojami į atskiras rūšis. Svarbu išsiaiškinti, ar konstitucinis įstatymas suprantamas kaip konstitucijos pataisa, ar yra jos sudėtinė dalis, ar turi savarankišką prasmę kaip išskirtinės galios atitinkamus teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas.Konstitucijos pataisų inicijavimas, priėmimo tvarka ir įsigaliojimas skiriasi nuo kitų įstatymų. Jis yra išdėstytas Konstitucijos XIV skirsnyje, skirtame Konstitucijos keitimuiKonstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos pataisos „taip pat gali būti vadinamos konstituciniais įstatymais”. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, tokiais konstituciniais įstatymais vadintini įstatymai, kuriais papildyta ir keista Lietuvos Respublikos Konstitucija.
6 tema. KONSTITUCIJOS APSAUGA. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS1. Konstitucijos apsaugos būtinumas ir jo užtikrinimo būdai. Viena svarbiausių problemų KT yra K-jos apsauga. K-jų pažeidimai dažnai nėra akivaizdūs, nemažai konstitucinių nuostatų suformuluota abstrakčiai, jos artimesnės ne teisės normos, bet teisės principo sampratai. Taigi esminė problema yra ta, kaip užtikrinti konstitucinį teisėtumą visuomenėje ir valstybėje. Siekiant tai įgyvendinti šiuolaikinėse valstybėse numatoma įvairių teisinių priemonių (būdų): 1.valstybės vadovo veto teisė iki paskelbiant parlamento priimtą įstatymą; 2.didelių šios srities įgaliojimų turi parlamentas (gali būti numatyta galimybė pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe, tiesioginio valdymo įvedimas administraciniuose teritoriniuose vienetuose, apkaltos procedūra tais atvejais, kai yra pažeidžiama K-ja ir įstatymas); 3.palaikyti konstitucinį teisėtumą skirta ombudsmeno institucija, teisėsaugos institucijos, valstybės kontrolė, ginanti konstitucines nuostatas, reguliuojančias valstybės biudžeto klausimus; 4.išskirtinį vaidmenį užtikrinant įstatymų konstitucingumo priežiūrą vaidina valstybių vadovai (prižiūri K-jos laikymąsi (Pranc.),kitur tai siejama su P-to priesaika (Vok.)); 5.konstituciniuose tekstuose dažnai pabrėžiama piliečių priedermė laikytis K-jos (Italija), tautos vaidmuo užtikrinant K-jos apsaugą išreiškiamas ir nustatant, kad svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. ( ir kt.K-jos apsaugą užtikrina ir ypatinga konstitucijos keitimo tvarka arba draudimas keisti svarbiausias k-jos nuostatas. Kraštutiniais atvejais įst-mai numato galimybę visai įmanomais būdais priešintis neteisėtiems nustatytos konstitucinės tvarkos pažeidimams.2. Konstitucinės kontrolės sąvoka. Konstitucinės kontrolės funkcijos. Konstitucinė priežiūra (KP). KP institutas – tai visuma teisinių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti K-jos viršenybę ir garantuoti įstatymų konstitucingumą bei poįstatyminių teisės aktų teisėtumą. Sąvoka KP suprantama plačiai ir siaurai. Plačiuoju požiūriu KP reiškia įstatymo nustatytą procedūrą, kuria vadovaudamosi kompetentingos valstybės institucijos tikrina, ar teisės aktai atitinka K-ją. Aiškinant siaurai KP reiškia specialių institucijų atliekamą teisės aktų konstitucingumo tyrimą. Pirmuoju atveju KP vykdo valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybė, bendrieji teismai ir kt.inst.Antruoju atveju KP vykdo specializuotos inst: K.teismas, K taryba, K tribunolas ir pan. Skirtingai suprantamas ir KP objektas. Plačiuoju požiūriu tai visų teisės aktų konstitucingumo tikrinimas, siauruoju-tik įstatymų leidėjo aktų konstitucingumo tikrinimas.Skirtingai apibrėžiamos ir KP funkcijos. Tradiciškai pagrindinė KP f-ja-tikrinti įstatymų leidžiamosios valdžios priimamų norminių teisės aktų konstitucingumą.Tačiau dažnai tuo neapsiribojama. KP apima ir tokius klausimus kaip valstybės valdžios inst.kompetencijos atribojimas, konstitucinis žmogaus teisių apsaugos užtikrinimas, politinių partijų ir aukščiausių valstybės pareigūnų veiklos konstitucingumo tikrinimas, konstitucinių normų aiškinimas ir taikymas, tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio aiškinimas ir kt. Be minėtų teisinių funkcijų ji atlieka ir tam tikras socialines politines f-jas:1.atskleidžia k-jos socialinę politinę esmę, 2.taiko tarpusavyje prieštaraujančias politines jėgas (taikdariškoji f-ja); 3.sprendžia politinius konfliktus teisiniu būdu; 4.užtikrina demokratiją ir ugdo visuomenės demokratinę kultūrą; 5.gina žmogaus teise; 6.atlieka “konstitucijos evoliucijos” f-ją (Ją KP inst.atlieka aiškindamos K-jos nuostatas).3. Konstitucinės kontrolės sistema. Konstitucinės kontrolės būdai ir formos. KP forma parodo, ar KP vykdo valstybės teismo ar ne teismo inst.Skiriama teisminė KP- tokia, kai KP vykdo teismo inst.Tai gali būti bendrieji ar specializuoti K.teismai.Ir Kvaziteisminė KP, kai priežiūrą vykdo speciali neteisminio pobūdžio inst. (Pvz.Pranc Konstitucinė Taryba). Šiai priežiūrai būdinga:1.speciali jos sudėtis, į jas įeina ne tik teisėjai profesionalai, bet ir kitų valstybės valdžios inst.atstovai, politikos veikėjai, o teokratinėse valstybėse – Bažnyčios atstovai; 2.specifinė konstitucinių ginčų nagrinnėjimo procedūra, gali būti nustatytos kitokios taisyklės, nei taikomos teismo proceso. KP būdai parodo, kaip vykdoma KP.Skiriami:Pagal vykdymo laiką: išankstinė (prevencinė)– kai tikrinamas priimto, bet dar neįsigaliojusio teisės akto teisėtumas. Tai – preventyvinė kp. Siekiama išvengti galimų neigiamų pasekmių, jei tas teisės aktas bus pripažintas nekonstituciniu. Vykdoma iki įstatymo priėmimo, promulgavimo.Išankstinės kp teigiamas bruožas – taikant galima išvengti neteisėto akto sukuriamų teisinių pasekmių. Priimti aktai būna teisėti, švarūs.neigiamas bruožas – susidaro įspūdis, kad KT kišasi į įstatymų leidybą, nes dar nepasibaigus įstatymo leidybos stadijai jau pradeda veikti kp mechanizmas, tampa sudėtine įstatymų leidybos dalimi. Čia nėra valdžios padalijimo principo.2. vėlesnioji (represyvioji) – konstituciniai teismai tikrina jau įsigaliojusių aktų teisėtumą. Įstatymas yra priimtas, pasirašytas, galiojantis. Tai represinė forma, pasekmės skaudesnės., nes konstitucinis teismas jau įsigaliojusį įstatymą gali pripažinti nekonstituciniu ir įstatymas gali būti pripažintas niekiniu. Vėlesniosios teigiamas bruožas – jau būna pasibaigęs įstatymo leidybos procesas, į jo veiklą niekas nesikiša. teisminė valdžia išlaiko distanciją nuo įstatymo leidėjo. tikrina tik tauta, kai atsiranda prašymas, skundas. Čia ryškesnis valdžių padalijimas.neigiamas bruožas – kuo vėliau skundžiamasi, tuo daugiau praktikoje neigiamų pasekmių, neįmanoma visko sugražinti atgal. Jei KT pripažįsta prieštaraujančiu K., tai – negaliojimas nuo sprendimo priėmimo dienos. Kai kuriose valstybėse pačiam konstituciniam teismui tenka nuspręst, nuo kada anksčiau negu nuo sprendimo priėmimo dienos teisės aktas, pripažintas nekonstituciniu, netenka galios.3. mišri – ir išankstinė ir paskesnioji kp – Airijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Sirijoje ir kt.Tokiu atveju įstatymas numato teisę kreiptis į konstitucinį teismą iki įstatymo promulgavimo. Dažnai tokia teise naudojasi valstybės vadovas. Turi veto teisę – tai atidedamasis, suspensyvinis veto (negalutinis). Parlamentas gali įveikti šią veto teisę, bet turi atsižvelgti. Pagal formą:1.konkreti – tose valstybėse, kur yra amerikietiška kp sistema. Visada pradžioje būna konkreti byla, fiz.a., jur.a. skundas ar kreipimasis – aiškus konkretus subjektas ir jo teisės pažeidimas. Visada įstatymas siejamas su konkrečiu subjektu ir yra pažeidžiama konkretaus subjekto teisė. 2.abstrakti – sutinkama europinės sistemos valstybėse. Skundžiamas tam tikras aktas, nepriklausomai nuo to, ar pažeista teisė, ar ne. Tiesiog jis prieštarauja konstitucijai. Abstraktumas suvokiamas – tai nėra susiję su individo teisės pažeidimu. Išimtys – kai valstybėje leidžiama konstitucinio skundo teisė. Subjektas tada kreipiasi dėl savo teisės pažeidimo ir tai yra konkreti kp.Pagal privalomumą:1.privaloma – kai konstitucijoje ar įstatymuose numatomi atvejai, kai kp institucija būtinai turi tikrinti tam tikrus teisės aktus. Čia sutampa su išankstine kp. Nurodo, kokius aktus turi tikrinti. Pvz. Prancūzijoje – organiškuosius įstatymus privalomoji tikrinti Konstitucinė taryba, Rumunijoje – KT privalo tikrinti konstitucijos pataisas.2. fakultatyvinė – dominuojanti. Ji yra neprivaloma. Privalomumas – ne priimtas teismo sprendimas, bet aplamai – ar subjektas gali kreiptis į konstitucinį teismą ir ar jis naudojasi savo teise. Jei kreipiasi, tai konstitucinis teismas privalo spręsti tą bylą.Pagal teisinius padarinius: 1.Konsultacinė. Jai galime priskirti Pranc.Konstitucinės tarybos įgyvendinamą K kontrolę. Konsultacinės kontrolės justicijos išvada, nors ir neturi privalomos teisinės galios, tačiau visada yra svarbi moraliniu politiniu atžvilgiu įstatymų leidybos procese. 2.Sprendžiamoji. Konstitucinės kontrolės inst.sprendimas dėl teisės akto pripažinimo nekonstituciniu yra privalomas visoms valstybės inst.ir piliečiams, jis visada sukelia realias teisines pasekmes.Pagal vykdymo vietą: 1.vidinė. Ją visada įgyvendina ta inst., kuri priima teisės aktą, ji iš esmės visada yra išankstinė arba konsultacinė. 2.išorinė.Pagal turinį: formalioji (esmė yra ta, kad teisės akto konstitucingumas tikrinamas pagal jo priėmimo tvarką) ir materialioji (vertinamas teisės akto ar konkrečios teisės normos turinys, t.y.konkreti norminė medžiaga).Pagal konstitucinės kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo laiką:1.tokia, kai sprendimas galioja atgal; 2.Kai sprendimas galioja tik į ateitį.Pagal tai, kad vykdo konstitucinę kontrolę:1.bendrosios jurisdikcijos teismai; 2.specializuoti konstituciniai teismai.4. Konstitucinės kontrolės institucijos ir jų atsiradimas Lietuvoje.5. Konstitucinio Teismo kompetencija. KT sprendžia ar įst. Ir kt. seimo aktai neprieštarauja K, o RPrezidento ir Vyriausybės aktai – K ir įst. LRKT išskirtinumą konstitucinėje sistemoje patvirtina ir jo įgyvendinamos kt.f-jos: 1) konstitucinių teisinių vertybių įtvirtinimas; 2) taikdarystė socialiniame politiniame gyvenime; 3) teisinis politinių konfliktų sprendimas; 4) politinio proceso nepertraukiamumo arba politinės kaitos užtikrinimas; 5) pedagoginė; 6) žmogaus teisių apsauga; 7) demokratijos užtikrinimas ir visuomenės demokratinės kultūros ugdymas; 8) konstitucijos evoliucijos užtikrinimas.KT yra teisminės valdžios dalis, tačiau atskirtas nuo bendrosios jurisdikcijos teismų sistemos (KT yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina K ir įst. nstatyta tvarka). Nepriklausomumo ir savarankiškumo turinį sudaro: 1) KT ir teisėjų nepriklausomumas nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos; 2) nuostata, kad KT klauso tik K ir jai neprieštaraujančių įst; 3) draudimas valstybės valdžios institucijoms, Seimo nariams ir kt. pareigūnams, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms bei piliečiams kištis į teisėjo ar teismo veiklą; 4) KT darbo organizavimo tvarkos nustatymo autonomiškumas (teismas įtvirtina reglamentą); 5) įstatyme laiduojamos finansinės, materialinės-techninės garantijos (teismas tvirtina išlaidų sąmatą, savarankiškai disponuoja jam priklausančiomis lėšomis, be teismo sprendimo jam priklausančio turto negalima paimti, perduoti); 6) savarankiškumas ir nepriklausomumas vykdant informacinį bei organizacinį veiklos aprūpinimą; 7) draudimas riboti teisines, organizacines, finansines, informacines, materialines-technines ir kt. teismo veiklos sąlygas.6. Konstitucinio Teismo formavimo tvarka. Nagrinėjant KT sudarymo tvarką būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jų sudarymas remiasi kitomis tasyklėmis negu tos kurios taikomos formuojant bendrosios jurisdikcijos teismus.I. esminis skirtumas – tas, kad sudarant KT, dalyvauja ne viena valdžia, o kelios. KT sudarymo tvarka skiriasi, nes siekiama izoliuoti KT nuo politinių poveikių, t.p. užtikrinti jų nepriklausomumą nuo kurios nors vienos valdžios. II. Konstitucinių teismų būdingas bruožas yra tas, kad jų teisėjai skiriami ne iki gyvos galvos kaip bendrosios jurisdikcijos teismų teisėjai, tačiau palyginti trumpai kadencijai (Prtugalija – 6 m., Rusija – 12 m. Lietuvoje – 9 m.). III. KT ir bendrosios jurisdikcijos teismų sudarymo skirtumas ir tas, kad teismų teisėjais gali būti skiriami ne tik karjeros teisėjai, bet ir žymiausi mokslininkai, aukštųjų teisės mokyklų dėstytojai, advokatai, asmenys, kurie prieš tai dirbo valstybės tarnyboje, politikai.Pagal LR Konstitucijos 103 str. Ir Konstitucinio teismo įst. 4 str.: Teismą sudaro 9 teisėjai – 9 m. Siria Seimas, kandidatūras teikia LR Prezidentas, Seimo pirmininkas, Aukščiausiojo teismo pirmininkas – tik vienai kadencijai. KT teisėjų sudėtis atnaujinama 1/3 ks 3-ji metai. Teikiantieji KT teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kai prieš 3 mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Kai KT teisėjo įgaliojimai baigiasi anksčiau laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. KT Pirmininkas. Skiriant Pirmininką, t.p. kaip ir teisėjus, dalyvauja kelių valdžių institucijos. Yra valstybių, kuriose KT vadovą renka patys teisėjai. LR K-joje yra nustatyta, kad KT pirmininką iš šio Teismo teisėjų skiria Seimas RPrezidento teikimu. Jis skiriamas tada kai jau paskirti visi KT teisėjai. 7. Konstitucinio Teismo teisėjų statusas. KT teisėjų reikalavimai: 1) nepriekaištinga reputacija; 2) LR pilietis; 3) m. teisinio armokslinio darbo stažas; 4) aukštasis teisinis išsilavinimas; 5) negali gauti kt. atlyginimo išskyrus pedagoginę ar kurybinę veiklą. KT teisėjas eidamas savo pareigas yra nepriklausomas ir vadovaujasi tik LR K ir jai neprieštaraujančiais įst.. KT teisėjas negali būti traukiamas B ar Adm. atsakomybėn, suimamas, negali būti varžoma jo laisvė be KT sutikimo. Klausimas dėl surtikimo traukti teisėją B atsakomybėn svarstomas Generalinio prokuroro teikimu. KT teisėjo įgaliojimų pasibaigimas: 1) mirtis; 2) pasibaigusi kadencija; 3) atsistatydinus; 4) dėl sveikatos būklės; 5) Seimas pašalina iš pareigų apkaltos proceso veikla.KT teisėjų įgaliojimai: 1) turi teisę reikalauti pateikti dokumentus ar info su teismo posėdžiu susijusia medžiaga; 2) reikalauti peteikti pareigūnų pasiaiškinimus; 3) iškviesti ir apklausti liūditojus ekspertus; 4) pavesti atlikti patikrinimusKT teisėjo konstitucinio statuso turinį sudaro labai svarbios socialinės ir materialinės garantijos (indemnitetas). Teisėjui mokamas atlyginimas, kuris nustatytas įstatymu. Negali dalyvauti politinių partijų veikloje.8. Konstitucinio Teismo vieta Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje. LR Konstitucijoje nustatyta:1.Kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai nepriešataruja Konstitucijai arba įstatymams2.Reglamentuojama teismo sudarymo tvarka ir kas turi teisę į jį kreiptis3.Įtvirtinamas teisėjų statusas bei Teimo aktų veikimo teisinės pasėkmės.
Konstitucinis Teismas Lietuvos konstitucinėje sistemoje užima ypatingą vietą, užtikrina Konstitucijos viršenybę, įgyvendina ir ypač svarbią funkciją, kuri susijusi su nacionalinio saugumo užtikrinimu (tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinė santvarkos apsauga ir gynimas).Konstituciniai teismai yra teisminės institucijos ir veikia pagal teisminės valdžios dėsnius, bet ir aukš.valdžia.Konstitucinis teismas kaip viena iš valdžių:1.tvirtina aktų atitikimą Konstitucijai2.Konstitucinis Teismas yra “ketvirtoji valdžia”,kuri kontroliuoja įstatymų leidž. ir vykdomąją valdžias3.Konstitucijoje Konstitucinis teismas yra aptariamas atskirai nuo Teismų4.įgyvendinimo funkcijos: teisėtumo, teisinių vertybių užtikrinimas, Taikdarystė socialiniame politiniame gyvenime, Teisinis politinių konfliktų sprendimas, politinės kaitos užtikrinimas, Pedagoginė, Žmogaus teisių apsauga, Demokratijos užtikrinimas ir visuomenės demokratinės kultūros ugdymas, Konstitucijos evoliucijos užtikrinimas, Teisminės praktikos standartų tarptautinė sklaida.Konstitucinis Teismas kaip vienas iš teismų:1.Konstitucinis Teismas konstitucinio teisminio proceso būdu įsiterpia į tam tikrus teisinius santykius2.Vien jo pavadinime “Teismas” rodo, kad jis yra teisminė institucija3.Tai svarankiškas ir nepriklausomas teismas,kuris teisminę valdžią įgyvendina Konst. ir įst. tvarka. 4.Teismo savarankiškumas ir nepriklausomumas artina jį prie teisminės valdžios sampratos, nes nė vienai kitai valstybės institucijai, išskyrus teismus, toks apibrėžimas netaikomas.5.Yra išreiškštas Teisėjų konstitucinis statusas (skyrimo tvarka, teisėjų priesaika, asmens neliečiamumas). 6.Įgyvendindamas konstitucinį tesingumą, remiasi Įstatymų įtvirtintomis proceso taisyklėmis, kurios savo esme ir turiniu artimos civilinių ginčų nagrinėjimui bendrosios kompetencijos teismuose.9. Konstitucinio Teismo aktai, jų rūšys ir teisinė galia. Konstituc.teismas nagrinėja ir priima sprendimus:ar neprieštarauja LR K-jai priimti įstatymai kiti Seimo priimti aktai, ar neprieštarauja K-jai ir įst.: Prezidento ir Vyriausybės aktai.K teismas teikia išvadas:1.ar nebuvo pažeisti rinkimų įst.per Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2.ar Prezidento būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3.ar LR TS neprieštarauja K-jai; 4.ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai neprieštarauja K-jai. LR įst.(ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas K.teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas ar jo dalis prieštarauja K-jai. Šio teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, turi įst.galią, yra privalomi visom valdžios inst., įmonėm, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Poįst.aktai ar jų nuostatos, kurios pagrįstos pripažintu nekonstituciniu teisės aktu, privalo būti panaikinti. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais K-jai ar įstatymams, jei tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki K teismo nutarimo įsigaliojimo. K teismas gali sustabdyti Prezidento, Seimo, Vyriausybės aktų galiojimą. K teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Remdamasis K.teismo išvadomis galutinį sprendimą priima Seimas. K teismas apibrėžiamas kaip teisminė institucija, jis yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina K-jos ir K teismo įst.nustatyta tvarka. Jis garantuoja K-jos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatytais atvejais teikia Seimui ir Prezidentui išvadas. Tik K.teismas turi teisę atskleisti, aiškinti K-jos normas ir principus, šio teismo nutarimas yra vientisas aktas, kurio dalių negalima mechaniškai įskaidyti.K teismo aktai yra ne vienodos teisinės galios ir reikšmės. Pagal formą jie gali būti skirstomi į nutarimus, sprendimus, išvadas. Nutarimus ir išvadas galima traktuoti kaip baigiamuosius aktus, nes jie priimami išnagrinėjus konkrečią bylą. Sprendimai paprastai priimami atlikus tam tikus procesinius veiksmus. Išvada turi rekomendacinį pobūdį-galutinį sprendimą priima Seimas.10. Konstitucinių ginčų nagrinėjimo tvarka (procesas). Proceso dalyviai. Proceso dalyviais šiame įstatyme laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, jų atstovai, liudytojai, ekspertai, pakviesti specialistai ir vertėjai. Liudytojas. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuris gali žinoti kokių nors su byla susijusių aplinkybių. Šaukiamas kaip liudytojas asmuo privalo atvykti į Teismą ar pas teisėją ir duoti teisingus parodymus. Už neatvykimą pas teisėją ar į Teismo posėdį dėl priežasčių, kurios Teismo pripažintos nesvarbiomis, liudytojui gali būti paskirta bauda, o jei liudytojas neatvyksta be svarbių priežasčių į posėdį antrą kartą šaukiamas, jis gali būti priverstinai policijos atvesdinamas. Ekspertas. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamų žinių išvadai duoti. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai. Klausimus, kuriais turi būti gauta eksperto išvada, turi teisę pateikti teisėjas, rengiantis bylą nagrinėjimui, o posėdžio metu – kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo. Paskirtas ekspertu asmuo privalo Teismo ar teisėjo šaukiamas atvykti ir duoti objektyvią išvadą jam iškeltais klausimais. Ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą, užduoti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims bei liudytojams, prašyti papildomos medžiagos. Parengiamoji teisminio posėdžio dalis. Paskirtu laiku posėdžio pirmininkas paskelbia, kad pradedamas Konstitucinio Teismo posėdis, ir praneša, kuri byla turi būti nagrinėjama. Konstitucinio Teismo posėdžio sekretorius praneša, kurie iš šauktųjų asmenų yra atvykę, kas žinoma apie kitų asmenų neatvykimo priežastis. Teismas nustato atvykusiųjų asmenybę, patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus. Jei kas nors iš dalyvaujančių byloje asmenų neatvyko ar atstovas neturi reikiamo įgaliojimo, Konstitucinis Teismas sprendžia, ar galima pradėti nagrinėti bylą. Posėdžio pirmininkas išaiškina dalyvaujantiems byloje asmenims ir ekspertams jų teises ir pareigas, o kitiems šauktiems asmenims – jų pareigas ir atsakomybę. Teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimus ir juos išsprendžia. Įrodymai. Įrodymais pripažįstami bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis Konstitucinis Teismas konstatuoja esant aplinkybių, pagrindžiančių dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimus bei atsikirtimus, arba jų nesant. Tie duomenys nustatomi remiantis dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir ekspertų išvadomis. Kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, keldamas savo reikalavimus ir atsikirsdamas. Įrodymus pateikia dalyvaujantys byloje asmenys. Įrodymų įvertinimas. Konstituciniam Teismui pateikti įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu Teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų tyrimas. Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas nuo teisėjo pranešėjo pasisakymo, kuriame išdėstoma bylos esmė, jos nagrinėjimo vada ir pagrindas, turimos medžiagos turinys ir kiti reikalingi duomenys. Konstitucinio Teismo teisėjai gali užduoti klausimų pranešėjui. Po to išklausomi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai pradedant pareiškėju. Šie asmenys turi teisę užduoti vienas kitam klausimų, pasakyti savo nuomonę dėl kiekvieno kito asmens pareiškimo bei prašymo. Jiems klausimų gali užduoti ir Konstitucinio Teismo teisėjai. Posėdžio pirmininkas garsiai perskaito rašytinius tų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, kurie neatvyko į posėdį. Prieš apklausdamas liudytojus, posėdžio pirmininkas nustato jų asmens tapatybę, pasirašytinai įspėja juos dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus bei už žinomai melagingus parodymus. Po liudytojo parodymų jam gali būti užduodama klausimų. Rašytiniai liudytojų parodymai garsiai perskaitomi Teismo posėdyje. Rašytiniai įrodymai arba jų apžiūros protokolai garsiai perskaitomi Teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, kurie po to gali duoti paaiškinimus. Daiktinius įrodymus apžiūri Teismas; jie parodomi ir dalyvaujantiems byloje asmenims, o prireikus – ekspertams ir liudytojams. Dalyvaujantys byloje asmenys dėl daiktinių įrodymų gali duoti paaiškinimus. Ekspertizės aktas garsiai perskaitomas Teismo posėdyje. Ekspertui gali būti užduodama klausimų. Prireikus Teismas gali paskirti papildomą arba pakartotinę ekspertizę. Į posėdį kviesti specialistai pateikia savo paaiškinimus jiems iškeltais klausimais, išdėsto savo argumentus. Specialistams gali būti užduodama klausimų. Kai išnagrinėti visi įrodymai, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančių byloje asmenų, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Prašymus Teismas išsprendžia, priimdamas dėl jų sprendimus. Kai prašymai išspręsti arba jų nėra, posėdžio pirmininkas paskelbia, kad įrodymų tyrimas yra baigtas. Teisminiai ginčai. Teisminiai ginčai susideda iš dalyvaujančių byloje asmenų kalbų. Teisminiuose ginčuose pirmieji pasisako pareiškėjas ir jo atstovas, po to – suinteresuotas asmuo ir jo atstovas. Po to dalyvaujantys byloje asmenys gali pasisakyti antrą kartą dėl to, kas pasakyta ginčuose. Paskutinio žodžio teisė visada priklauso suinteresuotam asmeniui ir jo atstovui. Jeigu Konstitucinis Teismas teisminių ginčų metu pripažįsta, jog reikia išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima sprendimą atnaujinti įrodymų tyrimą. Baigęs įrodymų tyrimą, Teismas vėl išklauso teisminius ginčus bendra tvarka.
7 tema. ASMENS KONSTITUCINIS TEISINIS STATUSAS1. Asmens teisinis statusas kaip konstitucinės teisės institutas. 2. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata. Žmogaus teisių istorinė raida. Žmogaus teisių ir laisvių raida tarpukario Lietuvos konstitucijose. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos, ne tik teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija.Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žm. teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žm.teisių aspektai – žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė, pagalba kiekvieno žmogaus orumui.Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus – Senovės graikų ir romėnų humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso epochos filosofija praturtino žmogaus teises nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas nuo monarcho valio tapo žmogaus teisių idėjų ištakomis.Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt. Kai kuriuose ankstesniuose teisės aktuose žmogaus teisėms jau buvo skirtas dėmesys – tai Anglijos teisės aktai. 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas corpus act, 1689 m. Teisių bilis, taip pat 1776 m. Amerikos nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV konstitucijos pirmosios 10 pataisų (Teisių bilis) ir kt. tačiau 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu svarbiausiu žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbus žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.Taigi jau XVIII a. pab., kai kurias pilietines ir politines teises bandyta teisiškai įtvirtinti. Šis procesas vyko kartu su konstitucijų atsiradimu. 1791 m. Prancūzijos konstitucija buvo pradedama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1787 m. JAV konstitucija buvo papildyta 1789 m. Teisių biliu, taigi žmogaus teisės nuo pat teisinio institucionalizavimo pradžios buvo suprantamos kaip svarbus konstitucinio reguliavimo komponentas.Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Apie žmogaus teises buvo kalbama Lietuvos statutuose, čia minimi tokie principai: bausmę skiria tik teismas; rungiantis teismo procese, jame turi dalyvauti abi ginčo šalys; nekaltumo prezumpcija; kiekvienas atsako už savo veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės; Didysis kunigaikštis įsipareigoja saugoti visų pavaldinių teises ir laisves ir t.t.Prigimtinės teisės vertybės buvo puoselėjamos Vilniaus universitete.1922 m. LR Konstitucijos žmogaus teisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Didelę įtaką konstitucinės teisės formavimuisi turėjo M. Riomerio darbai. 1922 m. Konstitucijoje buvo specialus skyrius „ Lietuvos piliečiai ir jų teisės“, kuris siejasi su 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių nuostatom. Kitose Lietuvos konstitucijose taip pat reglamentuojamos žmogaus teisės, tačiau nuolatinė nepastoviosios padėties taikymo praktika iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo tarpukario Lietuvoje praktiką, ir tai ypač trukdė atsiskleisti demokratijai. 1922 m. LR Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus.Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo nauja savarankiška tarptautinės teisės sritis – Tarptautinė žmogaus teisių teisė. Šios teisės susikūrimui didelę įtaką turėjo 1948.12.10 JTO Generalinės Asamblėjos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas, taip pat Europos Tarybos 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kt. JTO ir Europos Tarybos dokumentai.Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje buvo pirmą kartą paskelbtas tarptautinis žmogaus teisių katalogas, apimantis pilietines, politines ir socialines, ekonomines, kultūrines teises.Kiti du svarbūs Jungtinių Tautų priimta Tarptautinę žmogaus teisių chartiją sudarantys dokumentai – Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.3. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikacijos įvairovė. Žmogaus teisės ir visuomenės integracijos ir globalizacijos procesai.4. Tarptautinis teisinis žmogaus teisių reglamentavimas: pagrindiniai tarptautiniai dokumentai. JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.5. Žmogaus teisių ir laisvių sistema ir jos įtvirtinimas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. 6. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį.Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės: teisė į gyvybę; asmens neliečiamumas; privataus gyvenimo neliečiamumas; nuosavybės neliečiamumas; saviraiškos laisvė; lygiateisiškumas; habeas corpus teisės ir kt.Politinės teisės ir laisvės: piliečių teisė dalyvauti valdant savo žalą tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus; įstatymų leidybos iniciatyvos teisė; peticijų teisė; teisė dirbti valstybės tarnyboje; teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą; teisė laisvai vienytis į politines partijas ir kt.Socialinės-ekonominės ir kultūrinės teisės: teisė į mokslą; teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą; teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas; teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju; teisė streikuoti; teisė į socialinę paramą ir kt. Pilietinės teisės. Teisė į gyvybę yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Ši teisė yra nurodoma LRK ir kituose tarptautiniuose aktuose. Aptariant žmogaus teisę į gyvybę svarbu nustatyti nuo kada prasideda ir kada baigiasi gyvybė. Remiantis CK gyvybė prasideda žmogui gimus ir pirmą kartą įkvėpus, o pasibaigia žmogui mirus. Teisės į gyvybę problema atsiranda sprendžiant klausimą dėl abortų darymo. Abortų darymo tvarka nustato SAM įsakymas, nors tai turėtų reglamentuoti įstatymas, pagal šį įsakymą vaisius nėra tapatinamas su žmogumi. Kyla taip pat dėl žmogaus klonavimo, kuris yra uždraustas Europos bei Lietuvos teisės aktuose; žmogaus mirties momento, kai žmogaus kvėpavimas ir kraujotaka išlieka, bet smegenų veikla negrįžtamai nutrūksta (Lietuvoje yra nustatyta, kad nutrūkus smegenų veiklai negrįžtamai, kai kvėpavimas ir kraujotaka yra palaikomi dirbtinių priemonių pagalba – gydytojų konsiliumas nustato smegenų mirties taktą ir tai reiškia, kad yra nutraukiama teikiama pagalba.); organų implantacijos (Lietuvoje kiekvienas asmuo nejaunesnis kai 18 metų gali pareikšti raštu savo sutikimą ar ne dėl jo organų panaudojimo mirties atveju); teisės spręsti dėl savo mirties – eutanazijos (Lietuvoje nėra reglamentuota, , nors kai kurie įstatymai nurodo, kad būtina suteikti pirmąją medicininę pagalbą asmeniui, kuris yra be sąmonės); būtinosios ginties, mirties bausmės ( nuo 1998 atsižvelgiant į LRKT nutarimą panaikinta). Teisė į asmens neliečiamumą reiškia, kad niekas negali būti sulaikytas ar atimta jo teisė kaip įstatymo nustatytais pagrindais ir atvejais, nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo turi būti per 48 val. pristatytas į teismą, kur bus sprendžiamas jo sulaikymo pagrįstumas arba paleistas. Kai kuriems asmenims – prezidentui, teisėjams, seimo nariams – yra skirtos papildomos neliečiamumo užtikrinimo teisės. Asmens sveikatą tikrinti galima tik jam pačiam sutikus arba teismo nutarimu, išskyrus tuos atvejus kai jo sveikatai gresia pavojus, arba reikia jį guldyti sveikatos priežiūros įstaigą tam, kad apsaugoti kitų asmenų interesus. Asmeniui laisvė gali būti atimta tik įstatymų numatytais atvejais, suimant asmenį jam turi būti pranešta jam suprantama kalba kuo jis yra kaltinamas, suimtas įtariant padarius nusikaltimą, asmuo skubiai turi būti pristatytas pas teisėją, kuris turi išspręsti sulaikymo klausimą, sulaikytas asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl jo paleidimo. Asmuo kuris yra neteisėtai sulaikomas ar kaltinamas turi teisę į nuostolių atlyginimą. Lietuva daugiausia pralaimėjo bylų Europos žmogaus teisių teisme dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Teisė į žmogaus asmens ir orumo neliečiamumą reiškia, kad draudžiama žmogų kankinti, žeminti, žiauriai elgtis su žmogumi, be jo žinios negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai tyrimai. Šią teisę galima suprasti, kaip galimybę pakeisti savo lyti. Asmuo negali būti priverčiamai gydomas išskyrus tam tikrus atvejus. LRKT sprendžiant klausimą dėl BK 105 atitikimo LRK paminėjo, kad orumas ir asmens gyvybė yra neatsiejami ir negali būti traktuojamos atskirai. Orumas pasireiškia žmogaus požiūriu į save ir aplinkinius, taip pat kaip žmogus supranta savo pareigą visuomenei. Siekiant apsaugoti asmens orumą be jo sutikimo renkant ir viešai skelbiant informaciją negalima filmuoti, fotografuoti, daryti garso įrašus asmeniui priklausančioje valdoje; filmuoti ne viešus renginius, panaudoti reklamoje. Asmuo gali reikalauti paneigti klaidingai paskleistus duomenis apie jį ir reikalauti moralinės žalos atlyginimo. Asmens kūno neliečiamumas suprantamas kaip negalėjimas be žmogaus sutikimo pašalinti jo organų išskyrus tuos atvejus kai tai yra būtina jo gyvybei apsaugoti ir asmuo negali išreikšti savo valios. Žmogaus organai negali būti sandorių dalyku. Su žmogumi atliekami moksliniai tyrimai turi vadovautis principu, kad žmogaus interesai yra svarbesni už mokslo interesus. Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Asmens privatus gyvenimas yra neliečiamas t.y. asmeninis šeimyninis, žmogaus orumas bei gyvybė. Niekas negali kištis į susirašinėjimo slaptumą, būsto neliečiamybę, kiekvienas kišimosi atveju gali kreiptis į teismą. Asmens privatus gyvenimas apima tiek fizinę tiek psichinę neliečiamybę t.y. negalimą skelbti apie žmogaus gyvenimą informaciją, bei publikuoti asmens nuotraukas be leidimo. Privatus gyvenimas apima 4 sritis: 1) informacijos apie žmogaus veiklą; 2) fizinis privatumas apsaugo nuo priverstinių asmens apžiūrų pvz. narkotikų testavimo; 3) komunikacijų privatumas; 4) gyvenamosios patalpos privatumas. CK nurodo, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama viešai be jo sutikimo, jei ši informacija turi reikšmę visuomenei. Nurodyta teisė gali būti apribota įstatymo numatyta tvarka siekiant užtikrinti demokratinėje visuomenėje saugumą. Prie šios teisės taip pat priskiriamas asmens teisės konfidencialumas. Teisė į nuosavybės neliečiamumą. Nuosavybės teisę saugo įstatymas, bet nuosavybė gali būti paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams. Daikto savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys, nepažeistų jo teisių. Asmens būsto neliečiamumas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą draudžiama, išskyrus turint teismo leidimą bei įstatymų nustatytais atvejais ir kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikant nusikaltėlį, gerbti žmonių gyvybę, sveikatą ir turtą. Saviraiškos laisvė apima teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ieškoti, gauti informaciją, spaudos cenzūros draudimas. Ši teisė gali būti ribojama įstatymo nustatyta tvarka siekiant apsaugoti asmens orumą, garbę, sveikatą, taip pat laisvė reikšti įsitikinimus negalima siekiant tautinės, rasinės, socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymo. Lygiateisiškumas suprantamas, kad įstatymui, teismui visi asmenys yra lygūs. Žmogaus teisių ir laisvių negalima varžyti ar teikti privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos ir t.t. lygiateisiškumas taip pat pasireiškia diskriminacijos nebuvimu.Politinės teisės. Prie jų galima būtų priskirti piliečių teisę dalyvauti valdant šalį t.y. 50 000 piliečių teisė siūlyti Seimui svarstyti įstatymo projektą, taip pat teisė rinkti ir būti išrinktam į Seimą. Prie šių teisių taip pat priskiriama teisė ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo taip pat peticijos teisė, kuri yra suprantama kaip teisė piliečiui kreiptis į valdžios institucija su skundu ar pasiūlymu. KT peticija yra suprantama siauriau – kaip teisė kreiptis į valstybės institucijas tam, kad spręsti įstatyminį ar kitą svarbų klausimą. Teis pareikšti peticiją turi ne tik LR piliečiai, bet ir užsieniečiai nuolat gyvenantys LR.Socialinės, ekonominės teisės. Prie jų priskiriamos teisė į darbą t.y. kiekvienas asmuo gali laisvai pasirinkti darbą, turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas, bei gauti socialinę apsaugą ne daro atveju. Asmenį negalima jėga priversti dirbti, bet tokiu darbu laikoma privaloma karinė tarnyba, nuteistųjų darbas. LRK neužtikrina darbo gavimą pagal norimą profesiją. Asmuo pasirinkdamas darbą turi užsidirbti pragyvenimui. Teisė į socialinę apsaugą t.y. gauti senatvės ir invalidumo pensijas, parama nedarbo, ligos metu. Tokią teisę turi visi asmenys išskyrus užsieniečius neturinčius leidimo nuolat gyventi LR. Bet tam, kad gauti kai kurias socialines pašalpas asmuo turi būti atlikęs tam tikras pareigas pvz.: dirbo ir sulaukus pensinio amžiaus gavo pensiją. Socialinės apsaugos teikimo tikslas yra padėti asmeniui užtikrinti savo pagrindinių teisių apsaugą (teisę gyventi, maitintis) kai žmogus pats nepajėgia to padaryti. Teisė į sveikatos priežiūrą. LRK nurodo, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą susirgus. Valstybės teikiama medicininė pagalba yra nustatyta įstatymu, tai reikia suprasti, kad ne bet kokia medicininė pagalba suteikiama nemokamai, o nustatytas pagalbos rūšis pagal valstybės ekonominę būklę.Kultūrinės teisės. LRK nurodo, asmenys turi teisę savarankiškai tvarkyti savo tautinius, kultūrinius reikalus, labdarą, papročius, kalbą. Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų paminklų apsaugą. LRK nurodo pareigą iki 16 metų mokytis, mokslas bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesnėse mokyklose yra pagal kiekvieno sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybė aukštosiose laiduoja nemokamą mokslą.7. Atskirų subjektų teisės. Vaikų teisės ir jų apsauga. Tautinių mažumų teisės. LRK nurodo, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą. Tautinių mažumų teises nustato Tautinių mažumų įstatymas. Tautinės mažumos Lietuvoje turi visas ir lygias politines, ekonomines ir socialines teises ir laisves. Tautinėmis mažumomis pripažįstami piliečiai, priklausantys skirtingoms tautoms.. LR pilietis gaudamas pasą savo pageidavimu laisvai pasirenka pagal savo tėvų ar vieno iš jų tautybę. Tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims suteikta teisė laisvai ir be jokių trukdymų vartoti savo mažumos kalbą. Tautinėms mažumoms yra sudarytos visos sąlygos mokytis mažumos kalbą, galimybės naudotis žiniasklaidos priemonėmis savo kalba. Tautinės mažumos turi teisę steigti visuomenines ir kultūrines organizacijas. Vaiko teisėms apsaugoti yra įsteigtas vaiko teisių apsaugos tarnybos taip pat jų teisėmis rūpinasi vaiko teisių apsaugos kontrolieriai. Vaikas turi beveik tas pačias teises kaip ir suaugęs, bet yra nustatomos išskirtinės teisės.8. Asmens konstitucinės pareigos. Pareiga – tai teisės normos nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti. LRK nurodo, kad įgyvendindamas savo teises ir laisves žmogus privalo laikytis LRK, kt. įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. LRK nurodo ir kitas pareigas: tėvai privalo auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir iki pilnametystės juos išlaikyti; vaikai turi pareigą tėvus globoti senatvėje; asmenys iki 16 metų turi pareigą mokytis; asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; kiekvienas LR pilietis turi ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.9. Žmogaus teisių ir laisvių ribojimo doktrina. Žmogaus teisių ribojimas yra sudėtinga KT problema. Riboti galima ne visas žmogaus teises ( pvz.: teisė į gyvybę), o tik kai kurias teises. Žmogaus teises riboti galima tik jei : 1) tai yra teisėta; 2) būtinai reikalinga demokratinei visuomenei. Žmogaus teisės gali būti ribojamos LRK ar kitų įstatymų pagrindu. LRK kai kurie straipsniai nurodo žmogaus teisių ribojimo pagrindus pvz.: laisvė vienytis į bendrijas gali būti ribojama, jei jos veikla yra priešinga LRK. Žmogaus teisių ribojimą nereikia painioti su įvairiais cenzais taikomais rinkimų metu. Asmens teisės gali būti ribojamos tik tiek kiek reikia t.y. proporcingumo principas. Žmogaus teises galima riboti kai asmuo: 1) jomis piktnaudžiauja; 2) naudodamasis jomis daro žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai; 3) esant nepaprastoms aplinkybėms pvz. karo ar nepaprasta padėtis; 4) dėl asmenų statuso pvz. neleidžiama policijos pareigūnams būti Seimo nariais. 10. Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo būdai ir garantijos, jų sistema. Žmogaus teisių gynimo būdai Lietuvoje. Teisminė gynyba. Specialios žmogaus teisių gynimo institucijos. Seimo kontrolieriai, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius. Tarptautinės žmogaus teisių gynimo institucijos. Europos žmogaus teisių teismas. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų sistema, kurios pagalba yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Garantijas galima suskirstyti į teisines (teisės normų ir institucijų sistema) ir neteisines ( valstybinės valdžios įgyvendinimo būdai, valstybės forma, politinis režimas, valdžių padalijimas). Teisinės garantijos yra skirstomos į: a) materialines – LRK įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose yra įtvirtintos žmogaus teisės; b) procesines – asmens teisė kreiptis į teismą, peticijų teisė; c) institucines – institucijos, kurioms priskirta žmogaus teisių apsauga: teismas, kontrolierių institucijos.Kalbant apie žmogaus teisių gynybos būdus Lietuvoje galima pirmiausia išskirti teismus į kuriuos žmonės gali tiesiogiai kreiptis dėl jų pažeistų teisių. Kitu teismu prisidedančiu prie žmogaus teisių gynybos yra LRKT. Į šį teismą piliečiai negali tiesiogiai kreiptis dėl jų pažeidžiamų konstitucinių teisių, o kreipiasi į bendros paskirties teismus, kurie nustatė, kad įstatymas prieštarauja LRK, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į LRKT. Piliečių skundus nagrinėti dėl centrinio valstybės valdymo institucijų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo yra įsteigta Vyriausiosios administracinės komisijos. Šios institucijos yra priskiriamos prie iki teisminių ginčų nagrinėjimo institucijų. Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises atlieka Seimo kontrolieriai, kurie tiria piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Seimo kontrolieriai netiria skundų dėl Prezidento, Seimo narių, Vyriausybės, teisėjų, prokurorų, tardytojų, kvotėjų veiklos. Seimo kontrolieriumi yra skiriamas LR pilietis, nepriekaištingos reputacijos, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir turintis ne mažiau kaip 5 metus teisinio darbo stažą. Seimas skiria 5 seimo kontrolierius ( 2 valstybės institucijų, 1 karinių ir joms prilygintų institucijų, 2 savivaldybių įstaigų) 4 metų laikotarpiui. Baigus nagrinėti jam pateiktą skundą Seimo kontrolierius apie tai informuoja skundą pateikusį asmenį. Jo priimtas sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir pareigūnams. Pats Seimo kontrolierius negali iškelti Baudž. Bylos, bet aptikus nusikaltimų požymių surinktą medžiagą perduoda atitinkamoms institucijoms. Be Seimo kontrolierių yra dar dvi kontrolės institucijos – moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius ir vaiko teisių apsaugos kontrolierius. Šių kontrolierių veiklos sritis yra platesnė, nes vaiko bei lyčių lygybę gali pažeisti ne tik valstybės institucijos ir pareigūnai. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolės institucija gali už aptiktus pažeidimus surašyti ATPK protokolus, bei nagrinėti administracines bylas. Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas (diskriminacija) yra pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties. Seksualinis priekabiavimas yra užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kiti priklausomumo santykiai. Vaiko teisių kontrolierius tiria asmenų skundus dėl vaikų teisių suvaržymo ir pažeidimų.Europos Sąjungos šalyse yra įsteigta žmogaus teisių komisaro (ombudsmeno) pareigybė, į kurią turi teisę kreiptis sąjungos narių arba gyvenantys šiose valstybėse asmenys dėl bendrijos institucijų netinkamo administravimo. Viena iš svarbiausių žmogaus teises garantuojančių institucijų yra Europos žmogaus teisių teismas, kuris veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Į šį teismą galima kreiptis dėl nurodytoje konvencijoje teisių pažeidimo toje valstybėje, kuri yra ratifikavusi šią konvenciją. Peticija priimama, kai buvo išnaudotos visos valstybės vidaus gynybos priemonės ir tik per 6 mėn. kai buvo priimtas galutinis valstybės institucijos sprendimas.K-je numatyta peticijų teisė. Ši teisė gali būti suprantama kaip piliečio kreipimasis į valdžios institucijas su skundu, ar pasiūlymu, ji gali būti individuali ar kolektyvinė. Tačiau ji gali būti interpretuojama ir siauriau-kaip teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą. L-vos konstitucinėje teisėje peticija traktuojama šia, siauresne, prasme. Peticijos pateikėjas gali būti ne tik LR pilietis, bet ir užsienietis, nuolat gyvenantis L-je. Peticija-tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, V-bę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo; valdžios ir valdymo institucijų reformavimo;kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija. Peticija nepripažįstama: · anoniminė peticija· Neatitinka aukščiau išdėstytų reikalavimų;· Jei jame keliami tokie reikalavimai siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai.· Iškeltų reikalavimų ir siūlymų tenkinimui nereikia priimti naujo teisės akto, pakeisti ar pripažinti netekusios galios galiojančio teisės akto;· Tas pats pareiškėjas dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų per kalendorinius metus tai pačiai institucijai padavė daugiau kaip vieną kreipimąsi.· Pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų ar kitaip piknaudžiauja peticijos teise.· Peticijos komisija per kalendorinius metus dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų išdėstytų peticijoje jau yra priėmusi sprendimą.· Kreipimąsi paduoda ne LR pilietis ar užsienietis nuolat gyventantis Lietuvoje ar jų grupė. Apie priimtus sprendimus institucijos praneša per 10d. pareiškėjui, ar jo atstovui. Sprendimai galutiniai ir nesprendžiami. Ši tvarka netaikoma ir peticija nelaikoma, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę.8.LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖ1. LR pilietybės sąvoka ir požymiaiPilietybė įprasmina pačią valstybę- tai viena iš demokratijos garantų leidžiančių dalyvauti valst.valdyme (asmens ir valstybės teisinis ryšys). Šio ryšio požymiai:gimimas teritorijoje arba tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas. Pilietybė neapribota tam tikra teritorija, ji išlieka ir už valstybės ribų, tuo tarpu teisinis ryšys su užsieniečiunutrūksta jam išvykus iš Lietuvos. Skiriasi taip pat ir teisių bei laisvių apimtis, kurias valstybė suteikia savo piliečiams bei kitiems asmenims (užsieniečiams, ar asmenims be pilietybės). Svarbiausios politinės teisės, susijusios su valstybės funkcionavimu, jos saugumo užtikrinimu, suteikiamos tik valstybės piliečiams. Ypač svarbu, kad pilietis įgyja išimtinę teisę dalyvauti valdant savo valstybę (rinkimų teisė ir dalyvavimas referendume). Pilietis privalo laikytis LR Konstitucijos, kt įstatymų, saugot jos interesus ir būti jai ištikimas. Atsakas į tai- valstybės globa, saugumas, gynyba. Pilietybės teisinį institutą sudarančios normos, įtvirtintos LR Konstitucijoje, 1991.12.05 m.priimtame Pilietybės įstatyme. 2. LR pilietybės įgijimasJi įgyvendinama tik pagal įstatymą, kuris reguliuoja: pilietybės įgyjimo, išsaugojimo ir atsisakymo ir netekimo tvarką. Pilietybės įstatymo nustatyta, kad LR piliečiai yra:1)asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos) ir neįgijo kitos valst. pilietybės.2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje LR teritorijoje, taip pat jų vaikai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai;3)lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;4)asmenys,iki 1991m. lapkričio 4 d. įgiję LR iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991.12.05 m.5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą.Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra LR piliečio pasas.Pilietybė gali būti įgijama šiais būdais: 1)gimus; 2)suteikus pilietybę (natūralizacija); 3)įgyvendinus teisę i LR pilietybę; 4)optavimo būdu ar kt. LR tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais; 5)kt.2.2. pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) yra pagr.įgijimo būdas. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę t.y. kraujo teisės principas, arba įgyti savo gimimo vietos valst.pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės t.y. žemės teisės principas. Prioritetas yra teikiamas kraujo teisės principui. Esant skirtingai tėvų pilietybei, vaikas yra LR pilietis, jeigu gimė LR teritorijoje; tėvų gyv.vt. LR teritorijoje, o gimė už jos ribų; pagal tėvų susitarimą. Jei tėvai nežinomi ar neaiškios pilietybės, vaikui suteikiama tokia pilietybė, kokioje teritorijoje jis gimęs.2.4.kai pilietybė įgijama įst.nustatyta tvarka vad.-natūralizacija. Šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsieniečiu, galima pasirinkta pilietybė; įvaikinimas). Nešeimyninio pobūdžio (pilietybės suteikimas užsieniečiui atvykusiam nuolat gyventi i valst. ar asmeniui dar neturinčiam pilietybės). Suteikiant užsieniečiui piliet. reikalaujama atsisakyti turėtos pilietybės, duoti ištikimybės priesaiką ir jei atitinka šias sąlygas: 2.1. yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą (asmenims, sukakusiems 65 metus, I ir II grupių invalidams, taip pat sergantiems sunkiomis chroniškomis psichikos ligomis šis reikalavimas netaikomas); 2.2. turi nuolatinę gyvenamąją vietą LR teritorijoje pastaruosius 10 metų; 2.3. turi nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų gyvenimo šaltinį; 2.4. yra išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą; 2.5. yra be pilietybės arba raštu atsisako turimos kitos valstybės pilietybės.Nuolatinis gyvenimas Lietuvoje yra prielaida užsieniečiui integruotis į Lietuvos visuomenę, prisiimti atsakomybę už vals.dabartį ir ateitį, užmegzti efektyvų faktinį ryšį. Užsienietis laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvoje(toliau LT), jeigu jis teisėtai gavo leidimą nuolat gyventi joje, moka mokesčius ir socialinio draudimo įmokas pagal įst. Įstatyme numatytas 10 metų sėslumo cenzas nėra absoliutus. Antai asmeniui,sudariusiam santuoką su LT piliečiu ir gyvenančiu joje 3metus Lt, pilietybė suteikiama jeigu išlaikė egzaminus, atsisako turėtos pilietybės, taip pat ir asmenims, sudariusiems santuoką su tremtiniais, politiniais kaliniais ir jų vaikais gimusiais tremtyje. LR Prezidentas gali suteikti LR pilietybę nusipelniusiems Lietuvai užsienio valst.piliečiams (be šeimos narių) išimties tvarka. Tokiu atveju pilietybės suteikimo sąlygos netaikomos. Bet kokiu įgyjimo būdu- priesaika būtina, tai pasižadėjimas laikytis LR Konstitucijos bei kt.įst., ginti LT nepriklausomybę, saugoti teritor. vientisumą, gerbti valst.kalbą, kultūrą ir t.t.. Prie prašymo suteikti LR pilietybę turi būti pridėtas: asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas; gimimo liudijimas; dokumentas apie nuolatinę gyvenamąją vietą; nuolatinę darbo vietą; dokumentai, patvirtinantys, jog asmuo nėra chroniškas alkoholikas, narkomanas ar toksikomanas ir neserga ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis. Asmuo tai paduoda LR Prezidentui per vietos savivaldos instituciją, taip pat turi būt pridėtas ir dokumentą, kuriame nurodytas ankstesnės pilietybės atsisakymas.Pilietybė neteikiama jei:1. padarė tarptautinės teisės numatytų nusikaltimų žmogiškumui ar vykdė genocidą;2. dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę;3. iki atvykimo gyventi į LT, kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimu už tyčinį nusikaltimą,už kurį numatomas laisvės atėmimas;4. yra chroniški alkoholikai, narkomanai ar toksikomanai ir serga ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis.? Pilietybės įgijimas įgyvendinus teisę i LR pilietybę,tai yra naujas ir netradicinis įgijomo būdas. Lt išeiviams pilietybė nepripažįstama.Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams gyvenantiems kitose valstybėse ir lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse- be papildomų sąlygų (egzaminų ir pan.). Šie asmenys gali iškarto gauti pasą arba pilietybę patvirtinančius dokumentus. Teisė į LT pilietybę neterminuotai taip pat išsaugo lietuvių kilmės asmenys. Sprendimus dėl teisės į LR pilietybę įgyvendinimo priima LR vidaus reikalų ministras. 2.5. Pilietybė taip pat gali būti įgyta optavimo būdu ir kt. LR tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. Optacija- tai laisvas savo noru pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valst.teritorija (buvusios valst.teritorijoje susikuria nauja valst., arba iš buvusios valst. teritorijos yra atskiriama tam tikra jos dalis, kuri įtraukiama į kitos valst.teritoriją). Pilietybė keičiasi remiantis LR sutartimi su užsienio valstybe.2.6 Numatyta galimybė įgyti pilietybę įst.numatytais atvejais:Ų Tai LT pilietybės grąžinimas (jei asmuo jau yra turėjęs, bet dėl tam tikrų priežasčių buvo jos netekęs; su sąlyga,jei asmuo nuolat gyvena LR teritorijojeir kt.)Ų Vaikų pilietybės įgijimas keičiantis tėvų pilietybei (pasikeitus tėvų pilietybei, pasikeičia ir vaikų, neturinčių 14metų amžiaus,pilietybė)Ų Jei pilietybė yra keičiama vieno iš tėvų, tai vaikas turi pasirenkamumo teisę, nurodant raštišką dviejų tėvų sutikimą;Ų Tėvam išsituokus atsižvelgiama į vaiko gyvenamą vietą.Ų Jei vienas iš tėvų praranda pilietybę, tai vaikas lieka su kito tėvo pilietybe.Vaikų pilietybės pakeitimo klausimus sprendžia ir tvarko vidaus reikalų ministerija.2.7.Lietuvos Respublikos pilietybės netekimasPilietybės netekimas reiškia, kad asmuo nebegali naudotis valst.užtarimu bei globa.LT Pilietybės įst.nustatyta, kad LR pilietybės netenkama:1) atsisakius LR pilietybės;2) įgijus kitos valst.pilietybę;3) nutraukus faktinius ryšius su LT valst. (jei asmuo >3m. gyvena užsieny, stojo kitos valst.karinėn tarnybon be LR leidimo)4) LR tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais (jei asmuo įgijo LR pilietybę pagal suklastotus dok.arba kt.apgaukės būdu, vykdė genocidą, kt.nusikalstamą veiklą ir pan.).Labiausiai paplitęs pilietybės netekimo būdas yra jos atsisakymas, priežastis- santuoka su užsieniečiu, emigracija ir kt. Negalima atsisakyti pilietybės jei: asmuo patrauktas baudžiamojomn atsakomybėn kaltinamuoju. Kai išnyks minėtos priežastys, asmuo galės pakartotinai kreiptis dėl pilietybės atsisakymo. Klausimus dėl LR pilietybės atsisakymo sprendžia LR Prezidentas. Prie prašymo atsisakyti pilietybės pridedama: Lietuvos Respublikos piliečio pasas, kitos valstybės piliečio paso nuorašas, patvirtintas notaro ar pareigūno, kuris priima prašymą dėl pilietybės atsisakymo;dokumentai, patvirtinantys asmens nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą;sumokėtos valst.rinkliavos kvitas.Pilietybės netekimo faktą konstatuoja vidaus reikalų ministras, o sprendimą priima Prezidentas.5,6,7. Dviguba pilietybė. Pilietybė ier santuoka. Tėvų ir vaikų pilietybėDviguba pilietybė arba bipatrizmas- kai pastarasis asmuo vienu metu turi dviejų ar daugiau valst.pilietybę.Dvigubos pilietybės atsiradimas siejamas su valstybių teritoriniais pasikeitimais, gyventojų migracija, pilietybės įst.kaita ir t.t. Dviguba pilietybė gali atsirasti iškilus „žemės teisės principo“ ir „kraujo teisės principo“ nesuderinamumui ar vaikams esant skirtingoms tėvų pilietybėms. Taip pat santuokos atveju su užsieniečiu ar natūralizacijos būdu, jei valst.nereikalauja atsisakyti jau turimos pilietybės. Bipatrizmas sukelia daug nepatogumų ir valstybei ir asmeniui. Asmuo negali turėti 2 lygiaverčių ryšių su skirtingomis valstybėmis (tarnyba, priesaika ir kt.pareigos). LR konstitucijoje ir Pilietybės įst. dviguba pilietybė nepripažįstama. Įstatymų leidėjas numato 2 atvejus, kai asmuo, turintis LT pilietybę kartu gali turėti ir kt.valst.pilietybę: asmenys, kurie iki 1940.06.15d. turėjo LR pilietybę ir jų vaikai kitos valst pilietybę įgijo prieš tapdami LT piliečiais. Kitas atvejis yra susijęs su pilietybės suteikimu išimties tvarka. Dvigubos pilietybės turėjimas nesudaro teisinių prielaidų vengti piliečio pareigų vykdymo. 8. Valstybės institucijos, tvarkančios pilietybės klausimusPrašymai suteikti LR pilietybę, atsisakyti jos ar ją grąžinti teikiami LR Prezidentui per vietos savivaldos vykdomąją instituciją, kuri šiuo prašymus rengia.LR piliečiai, nuolat gyvenantys užsienio valst., prašymus gali paduoti per LR diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje. Prezidentas sudaro pilietybės reikalų komisiją ir svarsto,teikia pasiūlymus Prezidentui dėl pilietybės suteikimo, grąžinimo, netekimo. Pilietybės reikalų komisija savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, įst.,Seimo ir vyriausybės nutarimais, Prezidento dekretais. Pakartotiniai asmenų prašymai priimami ne anksčiau po 1metų nuo ankstesnio sprendimo priėmimo.
UŽSIENIEČIŲ TEISINĖ PADĖTIS LIETUVOJE. PRIEGLOBSČIO TEISĖ.9. Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje reglamentavimas.Užsieniečio sąvokaŠiuo metu užsieniečių teisinę padėtį reglamentuoja 1998.12.17 m. LR įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Šis įst.nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, laikino ir nuolatinio gyvenimo, darbo, teisinės atsakomybės bei kitus užsieniečių teisinės padėties LR klausimus. Užsienietis yra asmuo, kuris nėra LR pilietis, neatsižvelgiant ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi. „Užsieniečio“ sąvokos netaikomos privilegijas ir imunitetus turintiems u-sienio valst. darbuotojams ir konsulinių atstovybių vadovams ir jiems prilygintiems asmenims. Užsieniečiai pagal buvimo Lietuvoje trukmę gali būti skirstomi į: nuolat gyvenančius; laikinai esančius.10.2. Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir išvykimas iš josUžsieniečiai gali atvykti į LR teritoriją ir išvykti iš jos tik per pasienio kontrolės punktus (privalo pateikti kelionės dok.,turėti LR vizą). Užsienietis neįleidžiamas,jeigu:1) jis yra padaręs nusikaltimų žmogiškumui ir vykdė genocidą;2) jo atvykimas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumo interesams, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei;3) jis per pastaruosius penkerius metus yra padaręs sunkų tyčinį nusikaltimą;4) paduodamas prašymą atvykti, pateikė apie save melagingas žinias;5) jam apskritai yra neleidžiama atvykti į LR teritoriją dėl tam tikrų priežasčių6) neturi vizos ar kt.dokumento;7) kitais Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais.Sprendimą neįleisti užsieniečio į LR teritoriją minėtais atvejais priima Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Užsienietis privalo išvykti iš LR teritorijos iki vizos ar leidimo laikinai apsigyventi galiojimo laiko pasibaigimo.10.3.Laikinas ir nuolatinis užsieniečių apsigyvenimas LietuvojeUžsienietis,kuris ketina gyventi LR ilgiau kaip 3 mėn.per pusę metų arba pradėti dirbti, privalo gauti leidimą laikinai apsigyventi. Jis išduodamas vieneriems metams. Teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi LT turi užsienietis: 1) turi artimos giminystės ryšių su Lietuvos Respublikos piliečiais; 2) yra Lietuvos Respublikos piliečio išlaikytinis; 3) išlaiko Lietuvos Respublikos pilietį; 4) yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu; 5) turi Lietuvos Respublikoje legalų pragyvenimo šaltinį; 6) kitais Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais. 7) atvyksta dėl pedagoginio darbo mokyklose 8) norėdamas kelti kvalifikaciją 9) atvykstantys stažuotis.Užsieniečių šeimos nariai ir jų visiškai išlaikomi asmenys turi teisę kartu laikinai apsigyventi LR-oje. Užsienietis gali gauti leidimą nuolat gyventi, jei atitinka šias sąlygas: turėjo leidimą laikinai apsigyventi LR pastaruosius 5 metus; turi gyv.vietą LT; turi teisėtą pragyvenimo šaltinį. Šios sąlygos netaikomos užsieniečiui, išsaugojusiam teisę į LR pilietybę. Leidimas neišduodamas jeigu:1) Užsieniečio gyvenimas Lt gresia jos saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai2) Pateikti melagingi duomenys3) Uždrausta atvykti į LR4) Neturi pakankamai lėšų pragyventi LR5) Neturi sveikatos draudimo patvirtinančio dokumento.Leidimą gyventi LR teritorijoje užsieniečiams išduoda Vidaus reikalų ministerijaar jos įgaliota institucija. Leidimas laikinai apsigyventi LR užsieniečiui panaikinamas,jeigu:1) Leidimas gautas apgaulės būdu2) Padaromas nusikaltimas, kuris baudžiamas laisvės atėmimu3) Nevykdoma darbinė veikla4) Panaikintas leidimas dirbti LR5) Užsienietis nutraukė mokymąsi ar kvalifikacijos kėlimą6) Užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valst.saugumui, tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei7) Jis išvyko gyventi į kitą valstybę8) Buvo sudaryta fiktyvi santuoka10.3.Užsieniečių teisės,laisvės ir pareigosUžsieniečio teisės ir laisvės yra esminis jo teisinio statuso elementas, saistomos tarptautinėje teisėje nusistovėjusių standartų. Taikomi užsieniečiams: Didžiausias palankumo režimas- užsieniečiui valst.suteikia tokias teises ir laisves, kokias turi bet kurios trečios valstybės piliečiai toje šalyje.Abipusiškumo režimas- valstybė suteikia valstybės B piliečiams savo teritorijoje tokias teises, kokias B valst.suteikia A valstybės piliečiams savo teritorijoje. Nacionalinis režimas- užsieniečiams valstybėje suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės bei numatomos pareigos, kaip ir savo piliečiams.Užsieniečiams, LR teritorijoje, buvo nustatytas nacionalinis režimas. Užsieniečiai LR yra lygūs neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, odos spalvą, kalbą, religiją, gimimo vt ar kt. Nustatomos asmeninės, socialinės-ekonominės ir kultūrinės teisės bei laisvės, taip pat kai kurios politinės teisės. Garantuojamos pagr. Žmogaus teisės: teisė į gyvybę, į žmogaus asmens neliečiamumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Užsieniečiai turi minties, tikėjimo, įsitikinimo laisvę. Garantuojama turto ir būsto neliečiamybė. Užsienietis gali būti sulaikomas tik pagal įst. Tada jam suteikiama galimybė susisiekti su valst.,kurios pilietybę jis turi, diplomatine atstovybe ar konsuline įstg. Užsienietis taip pat gali gauti ir leidimą dirbti tiek laiko, kiek numatyta LR leidime gyventi LT. Užsieniečiai atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti LT, jeigu: 1. turi leidimą nuolat gyventi;2. turi leidimą laikinai apsigyventi;3. nori įsidarbinti dėl bendrų su užsienio valst.programų vykdymo;4. yra yžsienio įmonės,įstg., užmezgusios ekonominius ryšius su LR įmone;5. yra sportininkas profesionalas;6. yra įmonės konsultantas;7. atvyksta į LR dirbti mokslo įstaigose;8. yra studentas, atvykstantis į LR stažuotis.Užsieniečiai turi teisę į poilsį, jiems laduojama medicines pagalba. Jie gali jungtis į įvairias draugijas ir organizacijas, tačiau neturi politinių teisių, neprivalo atlikti karinės tarnybos ir kenkti LR interesams, asmenų teisėms ir kt.10.4 ir 10.5.Užsieniečių teisinė atsakomybė ir jų išsiuntimas iš LRUžsieniečių pareiga laikytis LR Konstitucijos, įst.ir kt.teisės aktų. Užsieniečiai gali būti traukiami baudžiamojon, adminbistracinėn ir kt.atsakomybėn. Sprendimus dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priima Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota inst. Užsieniečių išsiuntimas- griežčiausia sankcija, kurią numato Užsieniečių įst. Tai daroma,jei:1. per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti2. neteisėtai atvyko į LR ar neteisėtai gyvena joje.Užsieniečio išsiuntimas iš Lr atidedamas, jeigu:1. valstybėje, įkurią užsienietis išsiunčiamas, gresia realus pavojus jo gyvybei ar sveikatai.2. užsienietį atsisako priimti valst.3. sprendimas dėl išsiuntimo apskundžiamas teismui.4. užsieniečiui būtina neatidėliotima med.pagalba.Užsienietis gali būti išsiųstas į kurią nors iš šių valst: į valst.,kurios pilietis jis yra; kurioje jis turi gyvenamąją vietą; iš kurios jis atvyko ar kuri sutinka jį priimti.11. Prieglobsčio teisėPabėgeliais bendrąja prasme vad.asmenys, kurie, negalėdami pasinaudoti savo valst.apsauga dėl gresiančio pavojaus jų gyvybei ar laisvei, yra priversti palikti savo šalį ir ieškoti prieglobsčio svetur. Nustatyta, jog persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis. 1995.07.04 m.buvo priimtas įst. “Dėl pabėgelių LR statuso”. 1997m. LR Seimas ratifikavo 1951m. Ženevos konvenciją dėl pabėgelių statuso bei 1967m. Protokolą. Pabėgelio statusas suteikiamas tik tiems, kurie atitinka Ženevos konvencijoje numatytas sąlygas. Statuso įst. nustato pabėgelių teises, pareigas, atsakomybę, atvykimo ir išsiuntimo pagrindus. LR pabėgeliu pripažįstamas užsienietis, persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ir negali ar bijo grįžti į savo valst.,naudotis jos gynyba. Pabėgelio statusą norintys gauti užsieniečiai įleidžiami per pasienio kontrolės punktus. Užsienietis neįleidžiamas, kai:
1. prieglobstį jam jau yra suteikusi kita valst.2. turi kelių valst.pilietybę.3. jau anksčiau buvo priimtas spr.nesuteikti pabėgelio statuso.4. jo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas.5. duoti melagingi duomenys.6. laikomas pavojingu valstybei.Prašymą dėl pabėgelio statuso suteikimo pateikiamas sienos apsaugos tarnybai, komisariatui ir kt. Po to prašymus perduoda Migracijos departamentui.Pabėgelių teisės:1. gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgelių priėmimo centre bei naudotis teikiamomis paslaugomis;2. tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus;3. naudotis valst. teisine pagalba;4. gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis;5. naudotis vertėjo paslaugomis6. naudotis med.paslaugomis7. gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms.Pabėgelių pareigos:1. gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgelių priėmimo centre2. leisti gydytojui patikrinti sveikatos būklę3. pateikti visus turimus dokumentus, išsamius paaiškinimus dėl prašymo įgyvendinimo.
Užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgelio statusas, Migracijos departamentas išduoda leidimą nuolat gyventi LR. Jei statusas nesuteikiamas, turi teisę ginčytis Vln.apygr.administraciniame teisme.
9 TEMA VALSTYBĖ KAIP KONST TEISĖS SUBJEKTASI.1. VALSTYBĖS SAMPRATAValstybė yra visuomenės sluoksnių ir grupių sutaikymo, socialionių prieštaravimų šalinmo, visų visuomenės interesu atstatymo organizacija. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslaus finkcionavimo, t.y valdžią, jos priklausomybę. Pagal rusų teisininką N. M. Korkunovą valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sajunga, kai privalomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti preivartą suteiktą tik valstybės institucijoms. Kai kas tapatina valstybę su šalimi, kiti su visuomene, dar kiti – su asmenų grupe, įgyvendinančią valdžią. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip veišosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti, turinri specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimui privalomus visai šaliai. Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos veinybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, … viešają valdžią suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą, teisėtvarką.1.1 VALSTYBĖS ELEMENTAI:Tauta-pirminis valstybës elementas. Konst sàvoka tauta- žmonių, susietų materialiaisiais ir dvasiniais ryšiais, bendriją, kurios narius saisto ne tik priklausymas vienai politiniai struktūrai-valstybei, bet sąmoningas noras gyventi kartu. K.T tauta-valstybės piliečių bendruomenė, susiformavusi istorijos eigoje,saistoma priklausymo vienai valstybei idėjos. Bendra valstybė, bendra istorija, gyvenomas praeityje, dabar ir ateityje-pilietinę tautą formuojantys pagrindai. Pilietinė tauta nesutampa su etnine tauta. Pil tautos negalima apibrėžti rasiniais, etninės kilmės, papročių ir lingvistiniais kriterijais. Pilietinė tauta nėra vien mechaninė Liet piliečių visuma. Teritorija-tai tam tikra žemės rutulio dalis, kurioje įgyvendinama valstybės valdžia. Teisės moksle tai vienas iš valstybės sąvokos struktūrinių elementų, bet ne geografinė sąvoka. Ta žemės rutulio dalies sunaudojimas valstybei sudaryti. Romeris suformulavo du teiginius: a) valstybei reikia tam tikro žemės ploto;b) tam tikrame plote, kuriame veikia valstybė, negali būti jokia kita valstybė, kitai sakant- kiekviena valstybė monopolizuoja tam tikrą apibrėžtą žemės plotą. Šių sąlygų sulaužymas nužudo pačią valstybę. Visos valstybės saugo savo teritoriją, ją gina, numato įvairias, taip pat ir konstitucines, jos apsaugos garantijas. Jos svarbą atskleidžia principai: valstybės teritorinė viršenybė ir jos vientisumas, sienų neliečiamumas ir kt.Valstybės valdžia. Valdžia-soc reiškinys, būdingas kiekvienai žmonių bendrijai, kurioje vieni asmenys vadovauja kitiems, o pastarieji paklūsta pirmųjų nurodymams. Tai gebėjimas valdyti, duoti nurodymus, priversti paklusti savo valiai. Valstybės valdžia visuomenėje yra viršiausia, tai visą visuomenę apimanti valdžia, teritorinė valdžia, politinio pobūdžio valdžia. Tik ši valdžia gali nustatyti visai visuomenei privalomas taisykles ir sprendimus, kurių niekas negali panaikinti ir jai visi turi paklusti. Tai – politinė, institucionalizuota valdžia. Valstybė kuria ar sankcionuoja teisės normas, kuriomis nustato tam tikrų elgesio taisyklių privalomą laikymąsį. Ji gali, užtikrinant priimtus sprendimus, naudoti valstybės prievartą.1.3. Valstybės suverinitetas.- tai jos nepriklausomybė, valdžios viršenybė, jos savarankiškumas sprendžiant valstybės vidaus reikalus ir santykiuose su kitomis valstybėmis. Tai neatimama valstybės savybė. Suverenios valdžios subjektas yra tauta, ne valdžios struktūros, bet tauta yra tikroji ir vienintelė valstybės kurėja. K. „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso tautai.“ Taigi tautos suverenitetas- tai tautos savarankiškas apsisprendimas, kaip jai gyventi. Tai jos teisė sukurti savo valstybę, įgyvendinant savo suverenes galias.1.4. Valstybės f-jos. Tai valstybės uždavinių ir tikslų įgyvendinimas.Valstybės esmė reiškiasi per jos pagrindines funkcijas, t.y. per valstybės veiklos svarbiausias kryptis, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai. Priklausomai nuo visuomeninių santykių specifikos šiuolaikinės valstybės funkcijas skirstomos į vidaus ir išorės.1.Vidaus funkcijos parodo pagrindines valstybės veiklos kryptis, apibūdina jos vidaus politiką. Savo ruožu vidaus funkcijos dalijamos į apsaugines ir reguliavimo.Apsauginiu funkcijų esmė pasireiškia piliečių teisių ir laisvių gynimų, teisėtumo ir teisėtvarkos, gamtos aplinkos režimo laikymusi, žodžiu, visų nustatytų ir reguliuojamų visuomeninių santykių užtikrinimų.Reguliavimo funkcijos apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomeninės ugdymą. Reguliavimo funkcijoms priskiriamos ekonominės, socialinės ir finansinės kontrolės funkcijos.Ekonominę funkciją sudaro biudžeto formavimas ir vykdymas, visuomenės ekonominės raidos strategijos nustatymas, lygių sąlygų įvairioms nuosavybės formoms funkcionavimo laidavimams, verslo veiklos skatinimas ir kt.Socialinė funkciją – tai kompleksas priemonių teikti socialines paslaugas visuomenės nariams, skirti reikiamų lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, keliams tiesti, gyvenamųjų patalpų statybai ir kt.Finansinės kontrolės funkciją – tai mokesčių mokėjimo, gyventojų pajamų deklaravimo apskaita ir tikrinimas, jų nukreipimas į valstybės biudžetą.2.Išorinės funkcijas pasireiškia valstybės veikla tarptautinėje arenoje, jos politiniu ir ekonominiu bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, šalies gynimo nuo išorės priešų.Užsienio politikos veikla grindžiama visų šalių suverenios lygybės pripažinimo ir gerbimu, nesikišimu į jų vidaus reikalus, teritorinio vientisumo ir nustatytų sienų neliečiamumo principais, žmogaus teisių ir laisvių pagarba bei apsauga ir kt.Užsienio ekonominė funkcija –tai tarptautinių ekonominių ryšių plėtra dalykinės partnerystės ir bendradarbiavimo principais (vieninga muitų politika, užsienio investicijos, jungimasis prie tarptautinių ir ekonominių organizacijų ir pan.).Šalies gynimo nuo užsienio valstybių užpuolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis. Taikos metu šalies gynimas reiškiasi rengimusi atremti galimą užpuolimą, o karo metu – tiesiogine ginkluota kova su agresoriumi.Taigi valstybės funkcijos sudaro valstybinių organų sistemos vientisa, susijusią veiklą, kuri turi būti nukreipta kurti sąlygas atskiros asmenybės ir visos visuomenės harmoningai raidai.Kartu reikia pasakyti, kad valstybės funkcijos nėra absoliučiai pastovios ir nekintamos. Priklausomai nuo konkrečių išorinių sąlygų ir netgi valdžios asmenų grupės valstybė gali esmiškai keisti savo funkcijas, akcentuodama vienas arba atsisakydama kitų.Teisiniu aspektu trys pagrindinės funkcijos:1)įst leidyba;2)įst vykdymas;3) teisingumo įgyvendinimas.2. VALSTYBĖS FORMOS samprata ir elementaiValstybės forma – tai aukščiausiųjų valstybės institucijų organizacijos būdas, valstybinės valdžios teritorinė santvarka ir jos įgyvendinimo metodai.Valstybės forma susideda iš trijų struktūrinių komponentų: valdymo formos, valstybės santvarkos formos ir politinio režimo. Šių komponentų egzistavimo būdas priklauso ne tik nuo visuomenės socialinės – ekonominės bazės, bet ir nuo konkrečių ją sąlygojančių politinių, socialinių, dvasinių ir kitų aplinkybių, suteikiančių joms tikrą specifiką.3.LIETUVOS VALSTYBĖS VALDYMO FORMA.Suverenas-Tauta- pasirinko respublikinę valstybės valdymo formą. Mūsų valkstybės valdymo formai būdingi kai kurie mišriosios valdymo formos ypatumai. Mūsų forma įvardijama kaip pusiau prezidentinė ar parlamentinė (su pusiau prezidentinės elementais). Yra dvi išeitys: pirma, priskirti L valstybės valdymo sistemą pusiau prezidentinei formai, kuri priartėjusi prie parlamentinės valdymo formos; antra, priskirti parlamentinei respublikai, turinčiai pusiau prazidentinės respublikos bruožų. Kurlink nueis valdymo modelis parodys laikas.4. LIETUVOS VALSTYBĖS SANDAROS FORMALiet valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius, tai unitarinė valstybės sandaros forma, išreiškianti vieningos valstybės idėją. Liet unitarinė sandaros forma yra tai, kad Liet galioja vieninga nacionalinė teisės sistema(nacion konst), vieninga teisės sistema, įst leidžiamosios,vykdomosios ir teisminės valdžios sistema. Valstybės teritorija daloma į administracinius teritorinius vienetus, viena pilietybė, vieningas biudžetas ir t.t.
5.LIET. VALSTYBĖS POLITINIS REŽIMAS.Politinis režimas – tai metodų, formų ir būdų, kuriais valdžios organai valdo visuomenę ir užtikrina savo politinį viešpatavimą, visuma. Politinis režimas nustato ne tik valstybinių organų, bet ir įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų, susivienijimų bei judėjimų veiklos ir darbo sąlygas. Priklausomai nuo valstybinės valdžios įgyvendinimo politinis režimas skirstomas į demokratinį ir antidemokratinį.Demokratinis: „Liet valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika(demokratinis politinis režimas. Bruožai:1)laisvi rinkimai;2)valdymo teisė priklauso daugumai;3)opozicijos teisių pripažinimas;4)konstitucijos buvimas ir jos laikymasis;5)piliečių pagrindinių teisių ir laisvių pripažinimas ir garantavimas.D režimas reiškia:1.įvairių partijų, susivienijimų, judėjimų, funkcionuojančių, konstitucijos rėmuose, nevaržomą veiklą;2.ideologinį pliuralizmą, t.y. įvairių ideologinių srovių, koncepcijų buvimą visuomenėję, nesant viešpataujančios ideologijos;3.valstybės valdžios organų formavimą rinkimų būdų;4.demokratinių teisių ir laisvių visuomenėje buvimą ir realų jų garantavimą.
10 TEMA. KONSTITUCINĖ VALSTYBĖS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ SISTEMA1.1.Valdžių padalijimas. Kiekviena valstybë savo funkcijas įgyvendina per valstybės valdžios inst sistemą. Valst val organizacijos ir veiklos pagrindai, inst teisinė padėtis, jų tarpusavio, santykiai-svarbi konstitucinės teisės reguliavimo sritis. Pagrindinis valst valdžios organizavimo ir veiklos principas yra valdžių padalijimas. Demokratinėje valstybėje valdžios šaltinis yra tauta, ji įgyvendina valdžią tiesiogiai ir per valstybės valdžios inst, siekiant, kad jokia v valdžios ins savo rankose nesutelktų visos valdžios ir kad ja nesinaudotų nekontroliuojama, pagal valstybės vykdomas funkcijas v valdžia daloma į įst leidžiamąją, vykdomąją, teisminę.1.2.Valdžių padalijimo princ LR Konst. 5 straipsnis Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.2.1.Valstybvaldžios samprata – tai valstybės funkcijų įgyvendinimo per valdingus įgaliojimus turinčias institucijas svarbiausias būdas. Valstybinę valdžią realizuoja įstatymų leidžiamieji, vykdomieji ir teismo organai (institucijos).2.2. Valst valdžios inst.Priklausomai nuo valstybės formos, kons t moksle yra skiriamos : a) valstybės aukščiausiosios ir vietos valdžios inst šalyse su unitarineę valstybės sandaros forma; b) federacijos ir federacijos subjektų valstybės valdžios institucijos valstybėse su federacine valstybės sandaros fo.rma. 2.3. Sąvoka. Institucija, tarnyba-įstaiga atliekanti tam tikrus uždavinius. Inst statusą lemia: konst inst statusas, formavimo specifika, įgaliojimų apimtys, santykių tarp visuomenės ir inst. 2.4. ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIATai yra Seimas. LR Konstitucija , seimo rinkimų įstatymas, seimo statutas reglamentuoja seimo formavimo tvarką, jo sudėtį ir struktūrą, įgaliojimus, seimo nario teisinę padėtį, įstatymų leidybos procedūrą bei kt. organizacinius veiklos klausimus.Rinkimai į seimą turi didelę politinę reikšmę, nes po jų paaiškėja, kokios politinės partijos ir kokios jėgos pradės valdyti valstybę. Į LR seimą renkamas 141 tautos atstovas 4 metams vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine, lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose mišrios sistemos rinkimuose. Juose turi teisę dalyvauti visi LR piliečiai nuo 18 m., išskyrus piliečius, eismo pripažintus neveiksniais.Eilinius Seimo rinkimus skelbia R Prezidentas ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki seimo narių įsigaliojimų pabaigos. Jie rengiami ne anksčiau kaip prieš 2 mėnesius ir ne vėliau kaip prieš 1 mėn. iki seimo narių įgaliojimų pabaigos. Rinkimams vykdyti sudaroma 71 vienmandatė apygarda, kuriose asmeniškai varžosi įvairių partijų ir pažiūrų kandidatai. Čia turi būti išrinktu 71 seimo narys. Išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiausia rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Greta vienmandatės seimo rinkimai vyksta ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kurioje išrenkama 70 seimo narių. Daugiamandatėje apygardoje balsuojama už partijų ir jungtinių kandidatų rinkiminius sąrašus, kuriuos sudaro ir patvirtina partijos savo suvažiavimuose ar konferencijose ir ne vėliau kaip likus 35 dienom iki rinkimų įteikia Vyriausiajai rinkimų komisijai. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 seimo narių. Rinkimams neįvykus ar rinkimus pripažinus negaliojančiais, rengiami pakartotiniai rinkimai, bet ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių pakartotinių – ne vėliau kaip po metų. Seimo nutarimu gali būti renkami ir pirmalaikiai seimo rinkimai.Seimo struktūrą sudaro seimo vadovai – seimo pirmininkas ir ne daugiau kaip 5 jo pavaduotojai, kurie vadovauja seimo posėdžiams. Minėti seimo vadovai ir seimo opozicijos lyderis sudaro seimo valdybą, kurios pagrindinis uždavinys – spręsti organizacinius seimo darbo klausimus.Seimo ir jo valdybos dokumentų rengimo, valstybės institucijų vadovams pateiktų paklausimų, interpeliacijų nagrinėjimą prižiūri ir kt. f-jas atlieka bei seimo kanceliarijai vadovauja seimo kancleris, kuris yra seimui ir jo valdybai atsakingas seimo tarnautojas(ne seimo narys). Seimo įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems seimo statute numatytiems klausimams rengti sudaromi 13 komitetų bei nuolat veikiančios Etikos ir procedūrų, Peticijų ir kt. komisijos.Savo politiniams tikslams įgyvendinti seimo nariai gali jungtis į frakcijas, kiekvieną iš kurių gali sudaryti ne mažiau kaip 7 seimo nariai. Seimo narių frakcijai vadovauja jos seniūnas arba pavaduotojas.Seimas kasmet renkasi į eilines pavasario ir rudens sesijas. Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas, o šalyje įvedus karo ar nepaprastąją padėtį – Respubl. Prezidentas.Konstitucija naujai įtvirtino seimo kontrolierių instituciją, kurios pagrindinis tikslas – tirti piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Seimas skiria 5 kontrolierius 4 metams iš kandidatų, kuriuos pateikia seimo pirmininkas.Pagrindinės Seimo f-jos:1.svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;2.leidžia įstatymus;3.valstybės biudžeto tvirtinimas ir jo vykdymo kontrolė4.pareigūnų skyrimas, rinkimas ir pritarimas jų rinkimui (pritaria ministro pirmininko kandidatūrai )5.Seimo kontrolinė veikla. (Seimas kontroliuoja vyriausybės ir kitų institucijų darbą)6.vykdo apkaltos procesą7.užsienio politika8.vykdo krašto apsaugą9.priima rezoliucijas, deklaracijas2.5. ĮSTATYMŲ VYKDOMOJI VALDŽIAVykdomosios valdžios pagrindą sudaro LR Prezidentas ir LR Vyriausybė.Pagal LR Konstituciją R Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Respublikos Prezidento statusą reglamentuoja Konstitucija ir R Prezidento įstatymas bei kt. įstatymai. R Prezidentą renka LR piliečiai 5 metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats Prezidentas gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Pagal savo įgaliojimus Resp. Prezidentas:1. sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su vyriausybe vykdo užsienio politiką;2. pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas seimui ratifikuoti;3. Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį;4. Vyriausybei atsistatydinus ar grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 d. teikia seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą.5. nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus;6.suteikia aukščiausius karinius laipsnius;7.teikia LR pilietybę;8.skiria valstybinius apdovanojimus;9.teikia malonę nuteistiesiems;10.pasirašo ir skelbia seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos seimui Konstit. numatyta tvarka.11.esant reikalui dalyvauja gynybinėje politikoje.Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė.Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas(MP) ir 13 ministrų. MP seimo pritarimu skiria ir atleidžia R Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia MP teikimu R Prezidentas. MP ne vėliau kaip per 15 dienų nuo paskyrimo pristato seimui savo sudarytą ir R Prezidento patvirtintą vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Seimas motyvuotu nutarimu gali nepritarti šiai programai. Kai patvirtinama programa ministrai pasirenka viceministrus(jų būna 1-5). Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Ministrą laikinai gali pavaduoti tik Ministro pirmininko paskirtas kitas vyriausybės narys.Vyriausybė dirba: 1. šakiniu – pagal ministerijas, 2. teritorijas – pagal apskritis.Vyriausybė:1.Saugo konstitucinę santvarką ir LR teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus;2.Vykdo įstatymus ir seimo nutarimus;3.Koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą;4.Rengia valstybės biudžeto projektą;5.Teikia seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;6.Nustato valstybės turto valdymo ir naudojimo tvarką;7.Sudaro komisijas ir komitetus;8.Įstatymų numatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuose administraciniuose vienetuose;9.Tvirtina ministerijų, vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus 107Kt f-jos.Vyriausybė valdymą apskrityse – šalies teritorijos aukštesniajame vienete – organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei vyriausybės įstaigas. Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo vyriausybės sprendimus, prižiūri vyriausybės skiriami atstovai, kurių tarnybos įkurtos kiekvienoje apskrityje. Savivaldybių nariai išsirenka merą ir formuoja tarybą.Yra 13 ministerijų:1.Užsienio reikalų m.: teritorijos apsauga,2.Vidaus reikalų m.: viešo saugumo užtikrinimas, gelbėjimo darbai, valstybinių sienų apsauga, oficialių valst. narių apsauga, savivaldos regiono f-ja, viešosios paslaugos, viešo administravimo f-ja ir kt.3.Teisingumo m.: kuruoja privačių struktūrų narius(advokatus ir kt.), teismų ūkinis administravimas.4.Finansų m.: biudžeto parengimo projektas, bendradarbiavimas su bankais, mokesčių politika, muitų sistemos tvarkymas. Šioje ministerijoje yra biudžeto formavimo ir iždo departamentai.5.Žemės ūkio m.: žemės ūkio politikos kl., žvejininkystė, sutartys su užsienio investuotojais.6.Ūkio m.: energetika, pramonė, prekyba, atominės elektrinės kl.7.Švietimo m.: visų pavaldžių švietimo įstaigų kuravimas(gimnazijos, mokyklos, darželiai, universitetai, akademijos), bendradarbiavimas su moksliniais institutais.8.Susisiekimo m.: visos transporto rūšys( oro, jūros, sausumos), Ryšių departamentas – elektros ryšiai.9.Sveikatos apsaugos m.: privačių klinikų vykdoma reforma, vaistų kompensavimas, gydytojai.10.Sveikatos apsaugos ir darbo m.: susijus su invalidais, pensininkais, bedarbiais, jų rūpyba.11. Aplinkos m.: ekologinė apsauga, statyba ir urbanistika.12.Krašto apsaugos m.: civilinės saugos f-ja.13Kultūros m.: valstybiniai teatrai, kino teatrai, muziejai, kultūriniai įrenginiai.2.6. ĮSTATYMŲ TEISMINĖ VALDŽIATeisinė valdžia – trečioji valstybės valdžios šaka, vaidinanti ypatingą vaidmenį valdžios mechanizme bei stabdymo sistemoje. Teismas yra arbitras sprendžiant ginčus dėl teisės. Tik teismas vykdo teisingumą. Jis nepriklausomas, garantuoja piliečių teises ir laisves bei valstybingumą apskritai. Teismas yra ir tam tikras arbitras leidžiant įstatymus. Teismas objektyviai derina teisėtvarką su gyvenimo reikalavimais. Jis aiškina teisę, gali taikyti analogiją, t.y. priimti sprendimus ne vien paraidžiui, o vadovaudamasis įstatymų dvasia ir teisės principais. Teismas yra teisės ir teisingumo visuomenėje garantas. Teismo valdžios požymiai yra: viešumas, rungimasis, nepriklausomumas. Teismas užtikrina, kad kitos valdžios neperžengtų konstitucijos ir įstatymų ribų.Valdžių padalijimo principas nėra absoliutus. Valstybinės teisės jo įgyvendinimo formos priklauso nuo nacionalinių tradicijų, konkrečios socialinės ekonominės ir politinės padėties.Tradiciniai organizaciniai teisiniai bruožai yra: 1) nedaloma suvereni valdžia priklauso tautai; 2) nėra institucijos, kur sutelkta įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo valdžia; 3) trijų valstybės valdžios šakų nepriklausomybė ir valdžią įgyvendinančių institucijų nepriklausomybė yra santykinė; 4) stabdymo ir atsvatų sistema riboja kiekvienos valstybės institucijos valdžią ir kliudo sukaupti ją vienose rankose kitų sąskaita.1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustatė tokią Lietuvos teismų sistemą: L Aukščiausiasis Teismas, Liet. Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.Apylinkės teismai (56) pagal įstatymo nustatytą veiklos teoriją yra pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės pažeidimų byloms, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu priimti sprendimams dėl įstatymo numatytų priemonių taikymo; įstatymo nustatytais atvejais nagrinėti skundams dėl kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmų. Apylinkės teismuose teisėjas bylas nagrinėja vienas, sprendimus priima teismo vardu.Apygardos teismas savo veiklos teritorijoje yra pirmoji instancija civilinėms byloms ir baudžiamosioms byloms priskirtoms jo kompetencijai ir apeliacinė instancija apylinkių sprendimams, nuosprendžiams, nutarimams ir nutartims. Atlieka kitas su teisingumo vykdymu susijusias ir įstatymo priskirtas jo kompetencijai f-jas. Minėtas civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėja vienas teisėjas, veikdamas apygardos teismo vardu.Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai.Apeliacinis teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurias LR įstatymai priskiria jo kompetencijai, bei atlieka kitas šio teismo teismo kompetencijai priskirtas su teisingumo vykdymu susijusias f-jas. Apeliac. Teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas(LAT) yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutarimams ir nutartims, kurie g. b. apskųsti per 3 mėn. nuo įsiteisinimo dienos. Šioje instancijoje tam tikrais atvejais bylą nagrinėja arba 3 teisėjų kolegija, arba išplėstinė 7 teisėjų kolegija, arba LAT plenarinė sesija.LAT sudaromas senatas, į kurį įeina šio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, taip pat po 7 Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių didesnį darbo stažą turinčius teisėjus. LAT formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus, konsultuoja teisėjus bendraisiais įstatymų taikymo klausimais.Gali taip pat būti įsteigti specializuoti teismai: administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti.2.7 LR VALSTYBĖS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ SISTEMA. 2.7LR Konstitucijos straipsnyje sakoma, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Toks demokratiškas valdžių pasiskirstymo principas nustato kiekvienos institucijos valdinių įgaliojimų ribas, kad tuo būtų užtikrinta laisva pilietinės visuomenės raida, užkirstas kelias galimiems piktnaudžiavimams valdžia bei galimybei sukoncentruoti valdžią vieno asmens ar vienos institucijos rankose. LENTELĖ1) Įstatymų leidžiamoji valdžia – LR Seimas. Seimas renkamas kas 4 metai. Jis priima: įstatymus, nutarimus, rezoliucijas, deklaracijas, radifikuoja tarptautines sutartis, formuoja vykdomąją valdžią ir paklausimų forma gali ją kontroliuoti.2) Įstatymų vykdomoji valdžia – organizuoja įstatymų įgyvendinimą. Jos skiriamos 3 pakopos:•Vyriausybė – LT 14 asmenų (13 ministrų ir ministras pirmininkas)•Ministerijos ir įstaigos prie vyriausybės, pvz., respublikinis ginklų fondas ir kt.)•Savivalda, kontroliuojama vyriausybėsLR Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis, bet susijęs su LRS ir K teismu.3) Teisinė valdžia. Ją sudaro visi teismai išskyrus konstitucinį. Visi teismai vykdo teisingumą Lietuvoje, nagrinėdami civilines ir baudžiamąsias bylas. Tai miesto ir rajonų apylinkės teismai, administraciniai teismai, apygardų teismai, apeliacinis teismas ir aukščiausiasis teismas.Konstitucinis teismas į teismų valdžią neįeina, kadangi Konstitucinis teismas teisingumo nevykdo ir nenagrinėja civilinių ir baudžiamųjų bylų, jis tiktai nagrinėja šiuos klausimus:1.ar Seimo priimtas įstatymas ar teisės aktas atitinka konstituciją;2.ar prezidento dekretas ar teisės aktas atitinka konst. ir įstatymus;3.ar vyriausybės nutarimas ar teisės aktas atitinka konst. ir įstatymus.Dar priskiriama prie teisminės valdžios prokuratūra. Į jos kompetenciją įeina baudžiamųjų bylų kėlimas, kaltinimo palaikymas, atstovavimas valstybės interesams teismų procese. Taip pat prokuratūra pradeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą, palaiko valstybinį kaltinimą, kontroliuoja nuosprendžių įvykdymą, gindama teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant.Karo metu gali būti steigiami kariniai tribunolai.Valstybės aparato sudarymo ir jo funkcionavimo pagrindus lemia objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Jie daro įtaką svarbiausiems jo vidinės struktūros ypatumams, veiklos formoms ir metodams, įvairių sudedamųjų grandžių susiejimui į vieną sistemą. Valstybės aparato funkcionavimą ir jo kaitą lemiantys veiksniai yra: bendras įvairių valstybės institucijų ekonominis pagrindas – ūkio sistema ir įvairios gamybos priemonių nuosavybės formos; bendras visų institucijų ir organizacijų politinis pagrindas; visų bendri tikslai ir uždaviniai.Šias inst apibūdina du požymiai:a)įgaliojimai veikti valstybės vardu;b)valdingi įgaliojimai. Valst valdžios inst gali būti pilietis arba piliečių kolektyvas, kuris formuojamas valst nustatyta tvarka ir naudojasi valdingais įgaliojimais vykdyti jam valstybės pavestas funkcijas. Inst visuma sukuria vieningą sistemą, kurią sudaro R Prezidentas, Seimas,, Vyriausybė, Valstybės kontrolė,Konstitucinis Teismas, Aukščiausias teismas, kiti teismai, prokuratūra. L inst savo valdžią realizuoja valdžių padalijimo principu.
11. TEMA. 1.2. POLITINĖS PARTIJOS SĄVOKA „JUNGIA LR piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvdendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią.POLITINĖ Partija – įstatymo nustatyta tvarka įregistruota politinė partija ar politinė organizacija, dalyvaujanti politinėje kampanijoje ir tam tikslui užregistruota Vyriausiojoje rinkimų komisijoje šios komisijos nustatyta tvarka.1.3.P.P.POŽYMIAI 1) P.P-tai laisvanoriškai steigiama organizacija.2) tai savarankiškai veikiantis visuomeninis susivienijimas, turintis savivaldos teisę.3) tai organizacija, kurios tikslas tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti politinės valdžios.4)nuolat veikmianti organizacija5) jos narius vienija bendri politiniai įsitikinimai.6)tai pelno nesiekianti organizacija7)turi juridinio asmens teises.1.4.P.P.FUNKCIJOS 1)nustato polit veiklos kryptį ir siekia savo tikslų;2)daro aktyvų poveikį rinkėjams;3) atskleidžia, formuluoja ir pagrindžia didelių socialinių grupių politinius interesus;4)aktyviai dalyvauja parlamento ir savivaldybių rinkimuose;5) vykdo komunikacinę funkciją- stiprina valdžios inst bei jos vadovų ryšius su visuomene.6)dalyvauja formuojant valst valdžios ir vietos savivaldos institucijas ir kt.1.5. POLITINIŲ PARTIJŲ INSTITUCIONALIZAVIMASP.P. vaidmuo šių dienų valstybės gyvenime neišvengiamai reikalauja jas instit. Institucionalizavimas- p.p kaip ypatingo politinio instituto teisinės padėties įtvirtinimas konstitucjoje ir įstatymuose(įstatiminis instituc.). vis daugiau valstybių konst nuostatas konkretizuoja spec teisės norminiuose aktuose, kur reglamentuojama jų steigimo, likvidavimo tvarka, veiklos principai, finansavimo šaltiniai ir kt. Todėl jos dažnai nagrinėjamos kaip savarankiški konst teisės institutai. 1919 liet buvo „draugijos ir sąjungos“jų veikla reglamentuota pirmą kartą. 1994m pakeistas pavadinimas į politin partijas.1.6. P.P.KLASIFIKAVIMO KRITERIJAIPagal idėjinį kryptingumą ir programų turinį. Pagal politinį kryptingumą yra skiriamos dešiniosios, kairiosios, ir centristinės. Ideologijos požiūriu; idėjinės, pragmatinės arba rinkiminės partijos, charizminės ir vadų. Pagal politinių partijų sudėtį skiriamos kadrinės, masinės ir partijos –judėjimai. Pagal teisinę politinę sudėtį- registruotos ir neregistruotos. Pagal vietą valdžios sistemoje ir santykį su valstybės valdžia- valdančiosios ir opozicinės.1.7. PARTINĖS SISTEMOS atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios p.p skaičių ir jų tarpusavio santykį. Pagrindinės trys sistemosRŪŠYS; daugiapartinė, dvipartinė, vienpartinė sistema. Lietuvoje valstybės valdžia priklauso daugiapartiniai sistemai.2.1. VEIKLOS PRINCIPAI Politinės partijos veikia, laikydamosi Lietuvos RespublikosLaikinojo Pagrindinio Įstatymo, šio bei kitų įstatymų ir savoveiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotu partijos statutu(įstatais). Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės partijos, jų padaliniai ir organizacijos.Draudžiama steigtis ir veikti politinėms partijoms, kuriųprograminiuose dokumentuose propaguojama ar veikloj praktikuojama rasinė, religinėsocialinė klasinė nelygybė ir neapykanta, autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžiosužgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ir nesuderinami su visuotinai pripažintomis tarptautinėmis teisės normomis. Vadovaujantieji politinės partijos organai turi būti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje.2.2. TEISINĖS GARANTIJOS9 straipsnis. Politinių partijų veikimo laisvėVisos politinės partijos Respublikos teritorijoje veikia laisvai ir savarankiškai. Valstybės organams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat visuomeninėms organizacijoms ir atskiriems pareigūnams draudžiama kištis į politinių partijų vidaus reikalus. Asmenys, trukdantys politinei partijai veikti, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.Valstybės organai, įmonės, įstaigos ir organizacijos,visuomeninės organizacijos, kitos politinės partijos, taip pat asmenys privalo atlyginti politinei partijai neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą. 11 straipsnis. Politinių partijų nuosavybė Politinėms partijoms nuosavybės teise gali priklausyti pastatai, įrengimai, leidyklos, spaustuvės, transporto priemonės bei kiti objektai, taip pat kitas turtas, reikalingas jų statute (įstatuose) numatytiems uždaviniams įgyvendinti. Politinių partijų nuosavybės teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai. Politinės partijos turi teisę naudotis pastatais ir kitokiu turtu pagal panaudos ar nuomos sutartis su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, įmonėmis ir piliečiais. Politinių partijų lėšas sudaro jos narių mokesčiai, iš leidybinės veiklos gautos pajamos, piliečių bei visuomeninių organizacijų dovanotos lėšos ir kitos teisėtai gautos pajamos. Valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės įmonės,įstaigos ir organizacijos neturi teisės kokia nors forma ar būdu finansuoti politinių partijų, jų organizacijų, taip pat politinėms partijoms atstovaujančių deputatų ar jų grupių. Politinės partijos negali gauti lėšų ar kitokio turto, kuriuos skiria kitų valstybių valdžios bei valdymo organai, valstybinės organizacijos ar fondai. Politinės partijos gali gauti lėšų ar kitokio turto iš tarptautinių organizacijų, nevalstybinių organizacijų, fondo ir asmenų tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Neteisėtai gautos lėšos ir turtas teismo sprendimu perduodamas Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Partijos narys neturi teisės į politinės partijos turtą ir neatsako už politinės partijos skolas. 12 straipsnis. Teisė gauti lėšų iš Valstybės biudžeto Politinės partijos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti dotacijų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.14 straipsnis. Teisė dalyvauti tvarkant valstybinius reikalus Visos politinės partijos turi lygią teisę dalyvauti valstybinės valdžios organų rinkimuose. Rinkimų metu visų politinių partijų kandidatams į deputatus sudaromos vienodos galimybės nemokamai naudotis valstybinėmis masinės informacijos priemonėmis Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymuose nustatyta tvarka. Politinės partijos turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę savo respublikinių organų asmenyje. 15 straipsnis.Teisė sudaryti politinių partijų koalicijas, sąjungas Politinės partijos turi teisę sudaryti koalicijas, sąjungas, rinkiminius blokus. 16 straipsnis. Teisė skleisti informaciją apie politinės partijos veiklą. P partijos turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti politinės partijos idėjas, tikslus ir programą. P partijos turi teisę steigti masinės informacijos priemones, išskyrus radiją ir televiziją, taip pat nustatyta tvarka naudotis valstybinėmis spaudos ir kitomis masinės informacijos priemonėmis. 17 straipsnis. Teisė organizuoti masinius renginius Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka politinės partijos turi teisę rengti mitingus, demonstracijas, susirinkimus ir kitokius masinius renginius. 18 straipsnis. Politinių partijų atsakomybė Politinė partija, neteisėtais veiksmais padariusi materialinę ar moralinę žalą valstybei, jos įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, piliečiams, kitoms politinėms partijoms ar visuomeninėms organizacijoms, privalo iš savo turto atlyginti šią žalą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 19 straipsnis. Politinių partijų tarptautiniai ryšiai Politinės partijos turi teisę palaikyti ryšius su kitų valstybių politinėmis partijomis, tarptautinėmis ir kitokiomis organizacijomis.2.3. 10 straipsnis. POLITINĖS VEIKLOS APRIBOJIMAS Politinių partijų organizacinė struktūra grindžiama tik teritoriniu principu. Darbo kolektyvuose negali būti steigiamos ir veikti politinių partijų organizacijos. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos karininkai ir liktiniai, kadriniai vidaus reikalų ir valstybės saugumo tarnybų darbuotojai, teisėjai, prokurorai, tardytojai negali būti politinių partijų nariais. Asmenų, įstatymo nustatyta tvarka pašauktų atlikti krašto apsaugos tarnybą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ar Vyriausybės paskirtų į pareigas Krašto apsaugos ir Valstybės saugumo departamentuose, Vidaus reikalų ministerijoje, Prokuratūroje, taip pat valstybės kontrolės pareigūnų narystė politinėje partijoje sustabdoma visam tarnybos ar darbo laikui. Asmuo, kurio narystė politinėje partijoje sustabdyta, negali rinkti ar būti renkamas į politinės partijos bei jos organizacijų organus ir vykdyti jų pavedimų.2.4. 3 straipsnis. POLITINIŲ PARTIJŲ STEIGIMAS IR REGISTRAVIMAS Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji turėtų Lietuvoje ne mažiau kaip keturis šimtus steigėjų, savo suvažiavime ar konferencijoje patvirtintą statutą (įstatus), programą ir išrinktus vadovaujančiuosius organus.Steigiamos partijos programa ir statutas (įstatai) negali prieštarauti Lietuvos Respublikos įstatymams. 4 straipsnis. P P REGISTRAVIMAS Politines partijas registruoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija politines partijas registruoja ne vėliau kaip per mėnesį nuo statuto (įstatų), programos, konferencijos ar suvažiavimo protokolo pateikimo dienos, jeigu nėra pažeisti šio įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnio reikalavimai. Registruojamos politinės partijos pavadinimas ir simbolika turi skirtis nuo jau registruotų politinių partijų pavadinimų ir simbolikos. Atsisakius registruoti politinę partiją, apie tai ne vėliau kaip per tris dienas raštu pranešama steigėjams ir nurodomos atsisakymo priežastys. Apie statuto (įstatų), programos pakeitimus politinės partijos per penkiolika dienų privaloraštu pranešti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, pateikdamos jai šio straipsnio antroje dalyje nurodytus dokumentus. Jei politinė partija pakeitė pavadinimą, ji perregistruojama šio įstatymo nustatyta tvarka. Politinė partija ir jos statute (įstatuose) nurodytos organizacijos yra juridinis asmuo nuo partijos įregistravimo dienos.2.5. FINANSAVOMO ŠALTINIAI2 straipsnis. Nuosavos lėšos Politinių partijų ir politinių organizacijų nuosavas lėšas sudaro:1) nario mokesčio lėšos; 2) kitos savanoriškos narių įmokos;3) palūkanos iš bankuose laikomų indėlių;4) iš leidybos gautos lėšos; 5) kitos teisėtai gautos lėšos. 3 straipsnis. Nario mokesčio lėšos ir kitos savanoriškos narių įmokos 1. Politinių partijų ir politinių organizacijų nariai moka nario mokesčius, kurių dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi politinių partijų ir politinių organizacijų įstatuose.2. Politinių partijų ir politinių organizacijų nariai gali savanoriškai įmokėti lėšas politinės partijos ir politinės organizacijos įstatuose nustatyta tvarka. 4 straipsnis. Palūkanos iš bankuose laikomų indėliųPolitinių partijų ir politinių organizacijų lėšos gali būti laikomos tik Lietuvoje įregistruotuose bankuose. Už bankuose laikomas lėšas gaunamos palūkanos naudojamos politinių partijų ir politinių organizacijų veiklai finansuoti. 5 straipsnis. Lėšos iš leidybos ir kitos teisėtai gautos lėšos1. Politinės partijos ir politinės organizacijos gali gauti lėšų iš leidybos, spaudos ir atributikos platinimo, parduoto turto, politinių bei kultūrinių renginių (paskaitų, parodų ir kt.) organizavimo ir kitos pelno nesiekiančios veiklos.2. Politinės partijos ir politinės organizacijos gali išnuomoti joms nuosavybės teise priklausantį turtą įstatymo nustatyta tvarka ir pagal nuomos sandorį gautas lėšas naudoti savo veiklai finansuoti. 6 straipsnis. Lėšų ir turto naudojimas1. Lėšos ir turtas, gauti iš šiame įstatyme numatytų finansavimo šaltinių, gali būti naudojami tik Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme numatytai veiklai finansuoti.2. Politinės partijos ir politinės organizacijos lėšas ir turtą gali investuoti politinių partijų ir politinių organizacijų įstatuose nustatyta tvarka. 7 straipsnis. Grąžintinos ir anoniminės lėšos1. Lėšos ir dovanos, gautos iš draudžiamų finansavimo šaltinių, turi būti grąžintos dovanotojams arba perduotos valstybės nuosavybėn per 10 dienų nuo to momento, kai ši aplinkybė paaiškėjo. 2. Aukos (dovanos) laikomos anoniminėmis, jeigu politinės partijos ir politinės organizacijos savo apskaitos dokumentuose nenurodo duomenų apie finansavimo šaltinį dėl to, kad jis nežinomas arba jei aukotojas nesutinka, kad jo pavardė bei paaukota suma būtų nurodyta apskaitos dokumentuose.3. Gavusi anoniminių aukų (dovanų), politinė partija ar politinė organizacija privalo per 10 dienų perduoti jas į valstybės biudžetą. 8 straipsnis. Finansinės paramos ribojimasPolitinės partijos ir politinės organizacijos iš vieno fizinio ar juridinio asmens per metus gautų lėšų ir dovanų vertė negali būti didesnė kaip 500 MGL. 9 straipsnis. Finansavimo šaltiniaiPolitinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo šaltiniai:1) nario mokesčiai;2) valstybės biudžeto dotacijos;3) kiti finansavimo šaltiniai. 11 straipsnis. Valstybės biudžeto dotacijosValstybės biudžeto dotacijos – politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms skirta bendra lėšų suma, nustatoma atitinkamų metų valstybės biudžeto savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme.12 straipsnis. Kiti finansavimo šaltiniai Politines partijas ir politines organizacijas gali finansuoti: 1) Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, kurių kapitalo sudėtyje valstybės ar savivaldybės kapitalo nėra arba jo dalis sudaro mažiau kaip 50 procentų;2) Lietuvos Respublikos įmonės, neturinčios juridinio asmens statuso;3) fiziniai asmenys – nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai;4) užsienyje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų skyriai, įkurti lietuvių gyvenamosiose vietovėse (bendruomenėse).2.6. 13 STRAIPSNIS. POLITINIŲ PARTIJŲ FINANSINĖS VEIKLOS KONTROLĖ Politinių partijų finansinę veiklą kontroliuoja Respublikos finansų įstaigos. Politinės partijos kasmet, ne vėliau kaip iki ateinančių metų vasario 1 dienos, pateikia finansų įstaigoms metų finansinės veiklos deklaraciją, viešai paskelbia apie savo biudžeto pajamas ir jų šaltinius, išlaidas ir jų paskirtį. 2.7. 5 straipsnis. POLITINIŲ PARTIJŲ VEIKLOS SUSTABDYMAS Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija sustabdo politinės partijos veiklą, jeigu ji pažeidžia Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą ar šį įstatymą. Teisingumo ministerija, sužinojusi apie įstatymo pažeidimą, apie tai raštu praneša politinės partijos vadovaujantiesiems organams, nurodydama, kokie įstatymų reikalavimai pažeisti, ir nustatydama terminą pažeidimams pašalinti. Jei nustatytu terminu pažeidimas nepašalinamas, politinės partijos veikla sustabdoma. Rinkiminės kampanijos metu politinės partijos veiklą gali sustabdyti tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas. Sustabdžius politinės partijos veiklą, jai draudžiama naudotis visomis masinės informacijos priemonėmis, vykdyti agitaciją ir propagandą, dalyvauti rinkimuose. Politinės partijos veikla negali būti sustabdyta ilgesniam negu šešių mėnesių laikotarpiui. Jeigu politinė partija po to, kai jos veikla bus sustabdyta, nepašalina pažeidimų ar per metus nuo jos veiklos sustabdymo dienos vėl pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, partijos veikla sustabdoma vieneriems metams. Pašalinusi pažeidimus, politinė partija apie tai praneša Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kuri, gavusi tokį pranešimą, per penkias dienas leidžia politinei partijai tęsti veiklą. 6 straipsnis. POLITINIŲ PARTIJŲ VEIKLOS PASIBAIGIMASPolitinės partijos veikla pasibaigia: 1) jei pati partija nutraukia savo veiklą statute(įstatuose) nustatyta tvarka; 2) jei partijos veiklą nutraukia Lietuvos Respublikosaukščiausiasis teismas. 2.8. 7 straipsnis. POLITINIŲ PARTIJŲ VEIKLOS NUTRAUKIMAS Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teikimu Lietuvos Respublikos aukščiausiasis teismas gali nutraukti politinės partijos veiklą, jeigu po pakartotinio veiklos sustabdymo ji per metus pažeidžia Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą ar šį įstatymą.
3.VISUOMENINËS ORGANIZACIJOS- ASOCIACIJOSLIETUVOS RESPUBLIKOSASOCIACIJŲ ĮSTATYMAS2004m.sausio22d.Nr.IX-1969Vilnius2 straipsnis. Asociacijos samprata 1. Asociacija tasavo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. 2. Asociacijos pavadinime gali būti žodžiai „asociacija“, „visuomeninė organizacija“, „susivienijimas“, „konfederacija“, „sąjunga“, „draugija“ ar kiti.3. Asociacijos buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje. 4. Asociacija privalo turėti bent vieną sąskaitą kredito įstaigoje. 4 straipsnis. Asociacijos steigimas.1. Asociacijos steigėjais gali būti 18 metų sulaukę veiksnūs fiziniai asmenys ir (ar) juridiniai asmenys, sudarę asociacijos steigimo sutartį. Minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys.2. Asociacijos steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai.3. Visi asociacijos steigėjai nuo asociacijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa jos nariais.4. Asociacijos steigėjai iki asociacijos įregistravimo juridinių asmenų registre parengia įstatų projektą ir sušaukia steigiamąjį susirinkimą, kuriame priimami įstatai ir sudaromas bent vienas valdymo organas.
5. Steigiamos asociacijos vardu veikia steigimo sutartyje nurodytas arba steigiamojo susirinkimo įgaliotas asmuo. 14 straipsnis. Asociacijos veiklos garantijosValstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus. 16 STRAIPSNIS. ASOCIACIJOS VEIKLOS RIBOJIMAI 1. Asociacijai leidžiama nuosavybės ar bet kokiomis kitomis teisėmis valdomą turtą ir lėšas perleisti, užtikrinti juo prievolių įvykdymą ar kitaip apriboti savo valdymo, naudojimo ir disponavimo teises į jį tik tuo atveju, kai tuo siekiama įgyvendinti asociacijos įstatuose nustatytus veiklos tikslus (įskaitant ir labdaros, ir paramos tikslus, nustatytus įstatuose pagal Labdaros ir paramos įstatymą).2. Net ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais asociacijai draudžiama:1) neatlygintinai perduoti asociacijos turtą nuosavybėn asociacijos nariui, valdymo ir kolegialių organų nariui, asociacijoje darbo sutarties pagrindu dirbančiam asmeniui ar su jais susijusiam asmeniui, ar trečiajam asmeniui, išskyrus labdaros ar paramos tikslus, nustatytus įstatuose pagal Labdaros ir paramos įstatymą;2) mokėti asociacijos steigėjui ar nariui išmokas iš pelno dalies ar perduoti likviduojamos asociacijos turto dalį, viršijančią stojamąjį nario įnašą ar mokestį;3) asociacijos turtą ir lėšas, įskaitant pelną, jokia forma, išskyrus labdarą ir paramą pagal Labdaros ir paramos įstatymą, skirstyti tos asociacijos ir (ar) jos valdymo organų nariams, asociacijoje darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai yra mokamas darbo užmokestis, kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos ir kai autorinės sutarties pagrindu mokamas autorinis atlyginimas, atlyginama už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes; 4) suteikti paskolas, įkeisti asociacijos turtą (išskyrus atvejus, kai turtas įkeičiamas asociacijos prievolėms užtikrinti), garantuoti, laiduoti ar kitaip užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą. Ši nuostata netaikoma, kai skolinamasi iš kredito įstaigų ir kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai numato kitaip;5) skolintis pinigų iš asociacijos nario ar su juo susijusio asmens ir mokėti palūkanas. Ši nuostata netaikoma, kai skolinamasi iš kredito įstaigų; 6) skolintis iš kitų asmenų, mokant neprotingai dideles palūkanas; 7) pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą, išskyrus atvejus, kai tokiu būdu yra suteikiama labdara asmeniui, kuris pagal Labdaros ir paramos įstatymą yra labdaros gavėjas;8) parduoti asociacijos turtą už akivaizdžiai per mažą kainą, išskyrus atvejus, kai tokiu būdu yra suteikiama labdara asmeniui, kuris pagal Labdaros ir paramos įstatymą yra labdaros gavėjas;9) steigti juridinį asmenį, kurio civilinė atsakomybė už juridinio asmens prievoles yra neribota, arba būti jo dalyviu;10) vykdyti valstybės ar savivaldybių, jų institucijų ar pareigūnų bei valstybės tarnautojų viešojo administravimo funkcijas, jeigu to nenumato kiti įstatymai;11) vykdyti profesinių sąjungų, religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų bei pagal jų kanonus, statutus ar kitas normas tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų, kredito unijų ir kitų juridinių asmenų, kurie yra kitos teisinės formos, funkcijas, jei šias funkcijas pagal įstatymų nuostatas gali vykdyti tik tam tikros teisinės formos juridiniai asmenys;12) ginkluoti savo narius, organizuoti jiems karinius mokymus ir steigti karinius būrius, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.3. Šio straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatytas su nariu susijęs asmuo yra:1) asociacijos nario – fizinio asmens artimasis giminaitis, sutuoktinis (sugyventinis), sutuoktinio (sugyventinio) artimasis giminaitis;2) juridinis asmuo, kuris turi daugiau kaip pusę balsų asociacijos nario – juridinio asmens organe;3) juridinis asmuo, kurio organe daugiau kaip pusę balsų turi asociacijos narys, šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas asmuo ar šie asmenys kartu.4. Asociacija pinigus, gautus kaip paramą, taip pat kitus negrąžintinai gautus pinigus ir kitą turtą naudoja juos davusio asmens nurodytiems tikslams, jeigu asmuo tokius tikslus nurodė. Asociacija šiuos gautus pinigus privalo laikyti atskiroje sąskaitoje, taip pat sudaryti išlaidų sąmatą, jei tai numatyta teisės aktuose arba pinigus davęs asmuo to reikalauja. Asociacija negali priimti pinigų ar kito turto, jei duodantis asmuo nurodo juos naudoti kitiems, negu asociacijos įstatuose yra nustatyta, tikslams.17 straipsnis. Asociacijų pertvarkymo ir pabaigos ypatumai 1. Asociacijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ar likviduojamos) Civilinio kodekso nustatyta tvarka.2. Vienu metu asociacija negali būti ir reorganizuojama, ir pertvarkoma.3. Jeigu asociacijoje liko mažiau negu trys nariai, per trisdešimt dienų apie tokį narių sumažėjimą asociacija turi pranešti juridinių asmenų registrui Juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. 4. Likęs asociacijos turtas ir lėšos, įstatymų nustatyta tvarka patenkinus visus kreditorių reikalavimus ir asociacijos narių reikalavimus dėl asociacijos turto dalies, neviršijančios nario stojamojo įnašo ar mokesčio, iki asociacijos išregistravimo iš juridinių asmenų registro perduodami kitam ar kitiems viešiesiems juridiniams asmenims, kuriuos nustato visuotinis narių susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti asociaciją. 5. Be kitų šiame Įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų pareigų, asociacijos likvidatorius privalo:1) viešai paskelbti asociacijos įstatuose nurodytame dienraštyje apie asociacijos likvidavimą ir pateikti juridinių asmenų registrui dokumentus, patvirtinančius sprendimą likviduoti asociaciją bei savo duomenis;2) sudaryti likvidavimo laikotarpio pradžios balansą;3) perduoti likusį asociacijos turtą šio Įstatymo nustatyta tvarka;4) sudaryti asociacijos likvidavimo aktą. Asociacijos likvidavimo akte aprašoma likvidavimo eiga ir patvirtinama, kad atlikti visi su likvidavimu susiję veiksmai;5) perduoti dokumentus saugoti Archyvų įstatymo nustatyta tvarka;6) pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui asociacijos likvidavimo aktą ir kitus dokumentus, reikalingus asociacijai išregistruoti.4.1. RELIGINĖS BENDRUOMENĖS(pak 10;14str)4 straipsnis. Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai Religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys. Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę.Religiniai centrai yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucijos. 4.2.SANTYKIS SU VALSTYBE7 straipsnis. Valstybės ir religinių bendruomenių bei bendrijų santykių pagrindai Religinės bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė nevykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų. Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus,statutus bei kitas normas.Visos juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai. 8 straipsnis. Laisvė atlikti religines apeigasReliginės apeigos bei kulto ceremonijos laisvai atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos, piliečių namuose ir butuose,šarvojimo patalpose, kapinėse ir krematoriumuose. Tikinčiųjų prašymu religinės apeigos atliekamos ligoninėse socialinio aprūpinimo pensionatuose, laisvės atėmimo vietose. Apeigų bei kulto ceremonijų atlikimo laikas ir kitos sąlygossuderinamos su minėtų įstaigų vadovybe. Šių įstaigų vadovybė sudaro galimybę atlikti religines apeigas. Karinių dalinių vadovybė tikinčiųjų prašymu sudaro galimybę atlikti religines apeigas statutų numatyta tvarka. Tikinčiųjų mokinių ir jų tėvų prašymu valstybinėse švietimo ir auklėjimo įstaigose gali būti atliekamos tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų apeigos, neprieštaraujančios pasaulietinės mokyklos sampratai; josedalyvaujama laisvu apsisprendimu.Religinės apeigos gali būti atliekamos ir kitose viešosevietose, jeigu šios apeigos nepažeidžia viešosios tvarkos, žmonių sveikatos, dorovės ar kitų asmenų teisių ir laisvių. Juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos savivaldybės nustatyta tvarka gali turėti savokonfesines kapines arba savo teritoriją bendrose kapinėse. Laidojimo tvarką konfesinėse kapinėse arba konfesijai skirtojekapinių teritorijoje nustato atitinkama religinė bendruomenė ar bendrija. Atsisakymas leisti ar trukdymas atlikti religines apeigas gali būti apskųstas aukštesnei valdymo institucijai ar teismui. 9 straipsnis. Tikybos mokymas Tikyba gali būti dėstoma maldos namuose, valstybinėse ir nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose, taip pat kitose patalpose bei vietose. Valstybinėse švietimo įstaigose tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu gali būti dėstoma tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų tikyba. Valstybė pripažįsta tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų tikybos dėstymą konfesinėse mokymo įstaigose (sekmadieninėse tų konfesijų mokyklose ar kitose mokymo grupėse) tikybos dėstymo programas užregistravus Švietimo ir mokslo ministerijoje ir jai pateikus mokytojų kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus bei atitinkamos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasinės vyresnybės prašymą. Valstybės globojami moksleiviai tikėjimo dalykų mokomi pagal jų šeimoje ar giminėje išpažįstamą religiją. Valstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose tikybos dėstymo tvarką reglamentuoja švietimo įstatymai.4.3. R.BENDR. STEIGIMO TVARKA10 straipsnis. Tradicinių religinių bendruomenių bendrijų juridinio asmens teisių įforminim. Tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, turinčios juridinio asmens teises, praneša apie tai Teisingumo ministerijai. Naujai susikūrusios (atsikūrusios) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė apie susikūrimą (atsikūrimą) raštu praneša Teisingumo ministerijai ir yra nustatomas konkrečios bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus,statutus bei kitas normas. 11 staipsnis. Juridinio asmens teisių suteikimas kitoms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms Kitos religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų ar juos atitinkančių dokumentų įregistravimo.Religinės bendruomenės gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip 15 narių – pilnamečių Lietuvos Respublikos piliečių. Religinės bendrijos gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip dvi religines bendruomenes. Įregistruotos religinės bendrijos struktūrai priklausančios religinės bendruomenės ir centrai įgyja juridinio asmens teises, kai juos pripažįsta bendrijų vadovybė ir apie tai raštu praneša Teisingumo ministerijai. Norint registruoti religinės bendruomenės, bendrijos įstatus ar juos atitinkantį dokumentą, pateikiamas pareiškimas, religinės bendruomenės ar bendrijos steigiamojo susirinkimo protokolas ir jos narių sąrašas. Pateikiamuose registruoti religinės bendruomenės, bendrijos įstatuose ar juos atitinkančiame dokumente turi būti nurodoma: 1) religinės bendruomenės ar bendrijos pavadinimas ir josbuveinė; 2) išpažįstamo religinio mokymo pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai; 3) religinės bendruomenės ar bendrijos organizacinė struktūra, vadovybė; 4) religinei bendruomenei ar bendrijai priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka; 5) religinės bendruomenės ar bendrijos likvidavimo ir likusio turto paskirstymo ją likvidavus tvarka.Religinių bendruomenių, bendrijų įstatus ar juos atitinkantį dokumentą įregistruoja Teisingumo ministerija ne vėliau kaip per6 mėnesius nuo jų pateikimo. Jei religinės bendruomenės ir bendrijos įstatuose ar juosatitinkančiame dokumente pateikti ne visi šio straipsnio penktojoje dalyje nurodyti duomenys, Teisingumo ministerija per15 dienų nuo jų gavimo minėtą dokumentą grąžina pateikusiajai bendruomenei ar bendrijai nurodydama, kokie trūkumai turėtų būti ištaisyti. Pataisytų įstatų ar juos atitinkančio dokumento registravimo terminas skaičiuojamas iš naujo. 4.4. R.BENDR VEIKLOS .TEISINĖS GARANTIJOSŠiems tikslams religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai į Valstybinį socialinio draudimo fondą iš savo pajamų privalomaimoka tokias pat įmokas kaip ir valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos. Dvasininkai ir kiti asmenys, dirbantys religinėse bendruomenėse, bendrijose ar centruose ne pagal darbo sutartis, gali patys mokėti įmokas į Valstybinį socialinio draudimo fondą įstatymų nustatyta tvarka. Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai turi teisępriimti į darbą asmenis, su kuriais sudaroma darbo sutartis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Dvasininkai gali būti išlaikomi iš religinės bendruomenės ar bendrijos lėšų pagal jos nustatytą tvarką arba gauti išlaikymą tiesiogiai iš tikinčiųjų už religinius patarnavimus.13 straipsnis. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centr turtinės teisės. Religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams gali nuosavybės teise priklausyti maldos namai, gyvenamieji namai ir kiti pastatai bei statiniai, gamybiniai, socialiniai ir labdaros objektai bei kitoks turtas, reikalingas religinių bendruomenių ir bendrijų veiklai. Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai jiems nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. 14 straipsnis. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų švietimo, labdaros ir gailestingumo veikla Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai turi teisę įstatymų ar kitų norminių aktų nustatyta tvarka steigti ir turėti bendrojo lavinimo mokyklas bei kitokias mokymo, švietimo ir kultūros įstaigas, taip pat mokymo-ugdymo įstaigas dvasininkams ir tikybos dėstytojams rengti. Visos religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai gali užsiimti labdara, dalyvauti gailestingumo veikloje, steigti gydymo įstaigas, taip pat labdaros įstaigas ir organizacijas. 15 straipsnis. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų ūkinė ir leidybos veikla Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka užsiimti leidybos, gamybine-ūkineveikla, steigti visuomenės informavimo priemones, labdaros fondus ir kitokias organizacijas. 16 straipsnis. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų bei juose dirbančių asmenų apmokestinimas Visų religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų (aukštesniųjų valdymo institucijų) pajamos – aukos, pajamospardavus labdaros būdu gautą turtą – neapmokestinamos, jeigu jos skiriamos maldos namams statyti, jiems remontuoti ar restauruoti, labdarai, kultūrai ir švietimui. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų dvasininkų, religinių apeigų spatarnautojų ir aptarnaujančio personalo (išskyrus asmenis, atliekančius statybos, remonto, restauravimo darbus) pajamos, gaunamos iš šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų lėšų, fizinių asmenų pajamų mokesčiu neapmokestinamos. Juridinio asmens teises turinčių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų įgaliojimu per Lietuvos Respublikos sienąįvežami religiniai reikmenys ir literatūra muito mokesčiais neapmokestinami. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų įsteigtos įmonės (organizacijos) apmokestinamos pagal galiojančius įstatymus. 19 straipsnis. Religinių bendruomenių ir bendrijų tarptautinis bendradarbiavimas Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę savarankiškai užmegzti ir palaikyti tarptautinius ryšius bei kontaktus,dalyvauti tarptautinių organizacijų ir jų organų veikloje, keistis informacija, gauti iš užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų ir privačių asmenų religinius reikmenis, literatūrą, labdarą. Religinės bendruomenės ir bendrijos gali savo narius siųsti mokytis į kitas valstybes, organizuoti dvasininkų ir maldininkų keliones į užsienį, taip pat kitais būdais bendradarbiauti suužsienio valstybėse esančiomis religinėmis organizacijomis.4.5. R.BENDR. VEIKLOS SUSTABDYMAS20 straipsnis. Religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veiklos sustabdymas arba nutraukimas Jei religinė bendruomenė, bendrija ar centras veikia ne pagal įregistruotus įstatus ar juos atitinkančius dokumentus arba jų veikla pažeidžia Konstituciją ar šį įstatymą, Teisingumo ministerija praneša apie tai raštu įstatymus pažeidusiai religinei bendruomenei, bendrijai ar centrui ir nurodo terminą, per kurį pažeidimai turi būti ištaisyti. Jei pažeidimai neištaisomi, Teisingumo ministerija gali kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veiklos sustabdymo. Teismo sprendimu religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veikla gali būti sustabdyta ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Jei peršį laikotarpį teismo nurodytas pažeidimas neištaisomas, teismo sprendimu jų veikla gali būti nutraukta. Religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veikla taip pat gali būti nutraukta jų pačių sprendimu. Religinės bendruomenės ar bendrijos veikla gali būti nutraukta jos aukštesnės valdymo institucijos sprendimu.Nutraukus religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veiklą, likęs turtas pereina jų įstatuose ar juos atitinkančiame dokumente nurodytam turto perėmėjui. Jeigu turto perėmėjas nenurodytas arba jo nėra, turtas atitenka valstybei.12 TEMA. LR RINKIMŲ TEISĖ.REFERENDUMAS.1. Rinkimų teisės sąvoka. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė. RINKIMAI, PLEBISCITAI, REFERENDUMAI yra piliečių valios išraiškos formos. Rinkimai demokratinėje visuomenėje skirti atstovaujamųjų organų (parlamentų, municipalitetų) ir vykdomosios valdžios atstovų (vyriausybių, prezidentų) rinkimui.Tauta, savo žinioje turinti atskirą teritoriją ir nustačiusi jai valdymo formą, vykdo savo suverenumą. Pagrindinis tautos savarankiškumo teisinis principas – suverenumo priklausymas tik tautai, o suverenios tautos valios išreiškimas rinkimais – tai tik dalies jos, t.y. rinkėjų, balsų išdava. Teisė dalyvauti rinkimuose suteikiama ne visai suvereniai tautai, o tik jos teisinei daliai. Teisė dalyvauti rinkimuose vadinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šia teise naudojasi ir yra teisinė tauta. Taigi rinkėjų visuma nėra pati gyvoji tauta, o tik jos reprezentantė. Suvereninę tautos valią reikšdami balsavimu rinkėjai veikia ne savo, o tautos vardu. M. Riomeris išskiria 2 atstovavimo tipus:1) Atstovavimo mandatą kaip asmens valios tęsimą ir2) Reprezentaciją kaip asmens valios perdavimą.RINKIMŲ TEISĖ – tai piliečių teisė dalyvauti rinkimuose bei būti išrinktiems ir atstovauti tautą valstybės vyriausybėje.1. Objektyviąja prasme rinkimų teisę sudaro visuma teisės normų, kurios reguliuoja rinkimų organizavimą. Konstitucinės teisės normos sudaro atskirą teisės institutą – rinkimų teisę. Šios normos gali būti skirstomos į:– MATERIALINES kurios nustato piliečių teises dalyvaujant rinkimuose, principinius reikalavimus kandidatams;- PROCESINES kurios reglamentuoja kaip piliečiai gali pasinaudoti K ir įstat. numatytomis rinkiminėmis teisėmis.Procesinių normų yra didžioji dalis.2. Rinkimų subjektyvioji teisė – tai tos teisės, kurias turi kiekvienas pilietis, remdamasis objektyviomis teisės normomis. Subjektyvioji rinkimų teisė skirstoma į:– AKTYVIOJI teisė rinkti atstovaujamąsias institucijas;– PASYVIOJI būti renkamam ir išrinktam į atstovaujamąsias institucijas.Iš dviejų pagrindinių rinkimų instituto elementų, tik aktyvioji rinkimų teisė turi subjektyviosios teisės bruožų. Pasyvioji rinkimų teisė (teigiamų ir neigiamų savybių visuma), leidžianti būti išrinktam, daro sugebėjimo pasinaudoti privilegijomis, o ne teisės, kuri galėjo būti įgyvendinta, įspūdį.Rinkimuose susiduria įvairių grupių interesai, vyksta atkakli rinkiminė kova. Daugelyje šalių rinkimai yra ne tik priemonė režimui paremti, jų dėka tauta pasirenka politinius lyderius ir politikos kryptį. Taigi, kandidatų pasirinkimas yra tolygus konkrečios politikos pasirinkimui.Rinkimai gali būti traktuojami kaip:1)Ryšys tarp valdančiųjų ir valdomųjų; 2)Vienas politinio proceso elementų. Daugelyje pasaulio valstybių rinkimai yra visuotiniai, lygūs, slapti ir tiesioginiai. Rinkimai yra VISUOTINIAI, jeigu neribojami turto, socialinių, rasinių ar paveldėjimo skirtumu. Amžius ir kiti cenzai į visuotinumo sąvoką neįeina. Šalies pilietybė – reikalavimas pateisinamas. Daugelis valstybių susiduria su ABSENTIZMU – nedalyvavimu balsavime. Absentizmas gali būti:1. Apolitinis (jo priežastys – liga, toli rinkimų apyl. ir kt.); 2. Politinis (jo priežastis – nedalyvavimas rinkimuose kaip politinė pozicija).Absentizmą dažnai veikia įvairios aplinkybės – tai politinės ir ekonominės priežastys (Pvz.: siekiant jį įveikti, leidžiama balsuoti paštu, iš anksto).ABSENTEIZMO pasekmės – išrenkama mažu balsų kiekiu (išrenka ne tą); rinkimai neįvyksta (pinigų iššvaistymas). LYGIEMS rinkimams būtinos 3 sąlygos:1. Kiekvienas rinkėjas disponuoja lygiu balsų skaičiumi;2. Kiekvienas deputatas atstovauja lygiam rinkėjų skaičiui;3. Negalimas rinkėjų dalijimas į kurijas pagal turtinius, rasinius, religinius ar kt. požymius. Renkamų atstovų skaičius turi priklausyti nuo rinkėjų skaičiaus apygardoje.2.1. RINKIMŲ TEISĖS ŠALTINIAIŠaltiniai – t.y. įvairūs teisės aktai, kuriuose įtvirtintos normos, reglamentuoja rinkimų tvarką.Šaltinių sistema priklauso nuo:1. Konkrečios teisinės sistemos, kuriai priklauso valstybė;2. Konkrečios valstybės teisės yupatumų.Lietuva priklauso Kontinentinės teisės šeimai, tai šaltinis – teisės norminis aktas.Teisės doktrinoje rinkimų teisės šaltiniai:1)Konstitucijos;2)Tarptautiniai teisės aktai;3)Įstatymai;4)Politinių partijų įstatai (nuostatai);5)Paprotinės normos (užtikrinti neįgaliems žmonėms galimybę dalyvauti rinkimuose atnešant balsadėžę, paštu);6)Įvairių rinkiminių teismų išaiškinimai (Kaip kuriose v-bėse yra specialūs teismai).Lietuvoje rinkimų teisės šaltiniai:1. Konstitucija (4, 34, 55-58, 78-80, 119 str.);2. Įstatymai – svarbiausi šaltiniai.Įstatiminis reglamentavimas sąlygojamas 2-jų priežasčių:1) Apsprendžia reguliavimo dalyko socialinis-politinis reikšmingumas. Pagrindinė teisinė forma – įstatymas. Tai sąlygoja būtent paties įstatymo, kaip teisės šaltinio, stabilumas.Konstitucijoje rinkimų teisės klausimai reglamentuojami skirtinguose skirsniuose: I – Apie valstybę, Apie piliečių teises, Sk., reglamentuojanrys atskirų valstybės institucijų statusą (Seimo, Vyriausybės, Prezidento).Problema – vieningo rinkimų įstatymo priėmimas (Kaip kurios v-bėse – kodeksai). Rinkimų įstatymai turi būti unifikuoti.3. Savotišku šaltiniu Lietuvoje yra Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai.2.2. RINKIMŲ TEISĖS KONSTITUCINIAI PRINCIPAIPrincipų pažeidimas pakerta pačių rinkimų legitimumą ir pačių valstybės institucijų legitimumą.Rinkimų teisės principai įtvirtinti Konstitucijoje:1. VISUOTINĖ RINKIMŲ TEISĖVisi piliečiai, sukakę 18m., turi teisę dalyvauti rinkimuose. Išlyga: nedalyvauja neveiksnūs (pripaž.Teismo. Tai numato CPK).Problemos su:- teismo nepripažinti neveiksniais, bet gyvena spec.pensionatuose (nesuvokia). Gydytojai gali jiems uždrausti;- nežinia kur esančiais, dingusiais be žinios.T.p. susiduriama su įvairiais cenzais ) tam tikrais reikalavimais piliečiams, norintiems dalyvauti rinkimuose. Aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei skirtingi cenzai.Aktyviajai rinkimų teisei būdingas amžiaus cenzas.Įvairius cenzus atitinkantys rinkėjai sudaro elektoratą.Rinkėjų korpusas:Teisinis – įtrauktas į rinkėjų sąrašus;Faktinis – faktiškai dalyvaujantys;Potencialus – visi potencialūs rinkėjai – įregistruoti ir neįregistruoti.Pasyviajai rinkimų teisei būdingi šie cenzai:1. Amžiaus cenzas Seimo nariui – 25 m. Prezidentui – 40 m. Savivaldybės tarybos nariui – 21 m.Pasyvios rinkimų teisės cenzas aukštesnis ir priklauso nuo to, į kurią instituciją renkamas. Demokratiška – patys rinkėjai sprendžia, ar rinkti, ar nerinkti (dėl amžiaus ribos).2. Sėslumo cenzasRenkamas asmuo turi būti pragyvenęs valstybėje, savivaldybės teritorijoje t.t. įstatymais nustatytą laikotarpį: Prezidentas – ne mažiau 3 paskutinius metus nuolat gyventi Lietuvoje, Seimo narys – nuolat gyventi Lietuvoje (Įstatymas “Dėl asmenų nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje”).3. Nesuderinamumo cenzasTai t.t. draudimai asmenims užimti t.t. pareigas ar dėl kt. aplinkybių balotiruotis į t.t. pareigybes (siejamas su valdžių atskyrimo savotiška garantija).Reikalavimai tiek Savivaldybės tarybos, tiek Seimo nariui.Savivaldybių tarybų nariais negali būti renkami:-asmenys, kurie likus 65d. iki rinkimų nebaigę atlikti bausmės, neveiksnūs, nepakaltinami;– rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo tarnybą, likus 65d. iki rinkimų neišeina į atsargą: polic., Kr. apsaug., kt. sukarintų tarnybų pareigūnai.Kitokie, išskyrus išvardintuosius (dėl kilmės, politinių pažiūrų, kalbos, socialinės kilmės) apribojimai draudžiami. T.y. baigtinis sąrašas. Analogiški reikalavimai ir Seimo nariams.Prezidentui šiek tiek kitaip.Pasyviosios rinkimų teisės cenzai Prezidentui:1. Amžiaus;2. Kvalifikuotos pilietybės (pilietis pagal kilmę). Prezidentas negali būti optantas arba natūralizuotas.3. Jis gali būti renkamas Seimo nariu.Vienas iš reikalavimų – nesusijęs priesaika užsienio valsytybei.2. TIESIOGINIAI RINKIMAIRinkėjai valią išreiškia betarpiškai.3.LYGŪS RINKIMAIŠio principo realizavimas suteikia kiekvienam rinkėjui teisę įtakoti rinkimų rezultatus.Šis principas – tai Konstitucinio principo, nustatančio žmogaus teisinę padėtį, lygiateisiškumo pasireiškimo forma.Užtikrinamas taip: kiekvienas rinkėjas turi tiek pat balsų, kaip ir visi kiti (1 žmogus, 1 balsas).Priklausomai nuo valstybėje pasirinktos sistemos – gali būti ir daugiau:Pvz.: pagal vienmandatę – 1,pagal daugiamandatę – 3 (bet ir kitas turi tiek pat).Kitas aspektas – kiekvienas balsas – lygiavertis (vienodai įtakoja rinkimų rezultatus).Formaliai – kiekvienam atstovui išrinkti reikalingas vienodas atstovų balsų skaičius.4. SLAPTAS BALSAVIMASŠis principas reiškia, kad niekas negali kontroliuoti rinkėjų valios. Jo įgyvendinimas užtikrinamas suteikiant galimybę piliečiui užpildyti biuletenį kabinose.Kam to reikia? Kad žmogus galėtų pareikšti savo valią nesibaimindamas.Teisinis ir praktinis šio principo įgyvendinimas:1)Lietuvoje piliečiai balsuoja asmeniškai ir slaptai:2)Asmuo negali perduoti balsavimo teisės kitam (yra Konstitucinis draudimas);3)Jei pats negali, tai gali paprašyti kito asmens (išskyrus rinkimų komisijos pirm., narius ar stebėtojus);4)Draudžiama atskleisti balsavimo paslaptį;5)Balsavimo metu negalima paveikti ir kontroliuoti rinkėjų valios.Be konstitucinių rinkimų teisės principų yra ir įstatyminiai principai:5. RINKIMŲ VYKDYMO VIEŠUMASŠio principo turinį atskleidžia rinkimų įstatymas:1. Vieši rinkimų komisijos posėdžiai;2. Galimybė dalyvauti komisijos posėdžiuose politinėms partijoms, spaudos atstovams, stebėtojams, kandidatams;3. Galima įrašinėti, filmuoti, fotografuoti. Reportažas – tik leidus RK.4. Komisijos negali rengti uždarų posėdžių.6. VIEŠAS BALSAVIMASLietuvoje nėra įstatymiškai įtvirtintas. Jis susijęs su aktyviąja rinkimų teise – Laisvų rinkimų principu.Ar balsavimas teisė, ar pareiga?Lietuvoje – teisė, jokių sankcijų.2.3. RINKIMŲ KLASIFIKAVIMAS;RŪŠYS: I. Pagal rinkėjų valios išreiškimo pobūdį: 1. TIESIOGINIAI (rinkėjas balsuoja už konkretų sąrašą ar kandidatą);2. NETIESIOGINIAI (kai tarp rinkėjų valios išreiškimo ir kandidato yra tarpinė grandis). Yra keletas atmainų: 2.1. Rinkikai. Lietuvoje 1928, 1938m. rinkėjai rinko rinkikus, o rinkikai – konkretų pareigūną. 2.2. Daugiapakopiai rinkimai (nieko bendro su demokratija). 2.3. Rinkėjų valią išreiškia nuolat veikianti atstovaujamoji institucija (Kinija). Reikia skirti korporatyvinių kolegialių organų formavimo būdą nuo rinkimų. Institutą formuojant korporatyviniu būdu, kandidatai skiriami iš viršaus arba keliami iš apačios. Rinkimai yra įvairių rūšių. Yra politiniai ir nepolitiniai rinkimai. Nepolitiniai – kai rinkimų objektas nesusijęs su valdžios institucijų formavimu, jų nereglamentuoja teisės normos (susitarim.). Politiniai rinkimai susiję su valstybės institucijų formavimu. II. Pagal renkamąjį organą rinkimai gali būti:1.PREZIDENTINIAI;2.PARLAMENTINIA3.SAVIVALDYBIŲ ir kt. III. Pagal juos apsprendusias priežastis: 1. EILINIAI;2. NEEILINIAI;3. PAPILDOMI. IV. Pagal organizavimo ar vykdymo teritoriją: 1. BENDRANACIONALINIAI;2. REGIONINIAI (pas mus kol kas nėra);VIETINIAI (Savivaldybių tarybų). V. Pagal teritoriją kitu aspektu: 1. VISUOTINIAI;2. DALINIAI (pakartotiniai rinkimai, pakartotiniai balsavimai, rink. vietoj neesančių seimo narių).Rinkimų ypatumai priklauso nuo valstybės režimo, taip pat turi įtakos ir valstybės forma: pvz. Monarchija – renka tik parlamentą, Respublika – renka valstybės vadovą ir parlamentą. Kokie rinkimai – demokratiški rinkimai?Rinkimai laikomi DEMOKRATIŠKAIS, jeigu: 1. Visi rinkimų teisę turintys gyventojai turi realias galimybes balsuoti (K – pil., sulaukę 18m., išskyrus neveiksnius);2. Rinkimai vyksta reguliariai nustatytu laiku (K ir įstat. apibrėžia v-bės institucijų kadencijas);3. Nė vienai didesniai gyventojų grupei nėra apribota galimybė sukurti partiją ir iškelti savo kandidatą (Į savivaldybių tarybą – negalima; Į Seimą – galima su 1000 palaik.; Į Prezidentus – galima);4. Visos vietos Parlamente užimamos konkurencijos būdu: 1. T.b. iškelti 2 ir daugiau kandidatų;5. Rinkimų kampanija sąžininga ir tolerancija;6. Rinkėjų valios pareiškimas nevaržymas jokiais išankstiniais reikalavimais;7. Rinkimuose gali dalyvauti visi turintys rinkimų teisę piliečiai;8. Renkamos institucijos nariai visiškai atskaitingi savo rinkėjams.Didelis dėmesys rinkimams atsirado po II-ojo Pasaulinio karo.Parlamentinėje sistemoje rinkimai lemia ir valstybės vykdomosios valdžios struktūrą. Parlamentinės sistemos esmė – vyriausybės atskaitingumas parlamentui.Su rinkimais siejasi ir įtaka: – partinei sistemai;- įstatymų leidybai;Laimėjusios politinės partijos programa tampa vyriausybės veiklos programa (įgauna teisinę formą);– valdininkijai;- vykdomajai valdžiai.Rinkimai atspindi rinkėjų partinių simpatijų pokyčius (į krašto valdžią) jo evoliuciją.3.1.RINKIMŲ SISTEMOS SĄVOKA – tairinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai. Yra du būdai: plačiąja prasme-tai rinkimų teisės objektas; siaurąja prasme-tai rinkimų rezultatų nustatymo būdas.3.2. Rinkimų sistemos rūšys. : 1)mažoritarinė- pagrįsta daugumos principu(prezidentas abi sistemos)(būna: absoliučios daugumos(51proc); ir santykinės daugumos( kuris surinko balsų daugiau negu kiekvienas varžovas atskirai); 2) proporcinė- atstovaujama visoms partijoms, tačiau ne vienodai, bet proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui.; 3) mišri rinkimų sistema- dalis deputatų renkami naudojant vieną iš mažoritarinės sistemos rinkimų variantų; kita dalis taikant proporcinę sistemą; lietuvoje taikomos visos 3 sistemos.seimas vienmandatėse rink apygardose-mažoritarinę, o daugiamandatėse- pagal partijų sąrašus proporcine.
4.1. RINKIMŲ ORGANIZAVIMO IR VYKDYMO TVARKARINKIMŲ ORGANIZAVIMAS – tai tam tikras procesas iš nuosekliai viena po kitos einančių stadijų.RINKIMŲ PROCESAS – rinkimų įstatymai ar kitais teisės aktais sureguliuota asmenų ar organizacvijų veikla, rengiant rinkimus į atstovaujamąsias institucijas, Savivaldybių tarybas bei renkant Prezidentą.RINKIMŲ PROCESAS = RINKIMINĖ KAMPANIJAŠi veikla susideda iš t.t. nuosekliai einančių etapų:I Rinkimų paskelbimas;II Rinkimų apygardų nustatymas;III Rinkimų apylinkių nustatymas;IV Rinkimų komisijų sudarymas;V Rinkėjų registracija;VI Kandidatų iškėlimas;VII Agitacinė kampanija;VIII Balsavimas;IX Balsų skaičiavimo ir rinkimų rezultatų nustatymas;X II-as balsavimo turas (jei reikia);XI Galutinis rinkimų rezultatų nustatymas ir jų paskelbimas.
Šios stadijos atskirose valstybėse panašios.Rinkimų procesas susijęs su tam tikrų terminų nustatymu. Yra keli RP reglamentuojantys būdai:1) Griežtas terminų nustatymas įstatyme (Lietuvoje);2) Terminą nustato kiekvieną kartą ta institucija, kuri skelbia rinkimus.
I. RINKIMŲ PASKELBIMASBalsavimo datos nustatymas. Vyriausioji rinkimų komisija nustato darbinį grafiką – kada kas bus padaryta.Šio etapo esmė – datos nustatymas.Seimo rinkimus:EILINIUS – skelbia Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip likus 6 mėn. iki Seimo nario kadencijos pabaigos (Po 1992m. naujovė – jei likus 4 mėn. iki S.narių įgaliojimų pasibaigimo Prezidentas nėra paskelbęs rinkimų datos – Eiliniai Seimo rinkimai rengiami paskutinį Sekmadienį, nuo kurio iki kadencijos pabaigos lieka ne daugiau kaip 1 mėn.).PIRMALAIKIUS – gali skelbti Seimas arba Prezidentas. Seimas – savo nutarimu, priimtu 3/5 visų s.narių balsų dauguma (Seimas pats pasileidžia, K 58 str. 1d.). Prezidentas – numato K 58str. 2d.Prezidento:EILINIUS – likus ___ skelbia Seimas.NEEILINIUS – skelbia K 89str., nustatyta tvarka.
Jei eiliniai rinkimai turi vykti karo metu, Seimas ar Prezidentas priima sprendimą pratęsti kadenciją ir rinkimai skelbiami praėjus 3 mėn. po karo pabaigos.
Savivaldybių tarybų: – Seimas, likus ne mažiau 5 mėn iki kadencijos pabaigos. Jei likus 4 mėn. Seimas nepaskelbia – paskutinį sekmadienį nuo kurio iki kadencijos pabaigos lieka 1 mėn.
4.2. II. RINKIMŲ APYGARDŲ IR APYLINKIŲ NUSTATYMASRinkimų apygarda – teritorinis rinkimų vienetas, kuriame renkami vienas ar daugiau deputatų.Toks suskirstymas turi svarią politinę – teisinę reikšmę, nes nuo to turi reikšmę balsavimo rezultatai.Apygardos priklauso nuo renkamų deputatų skaičiaus:1) Vienmandatės rinkimų apygardos;2) Daugiamandatės rinkimų apygardos.Rinkimų apygardos turi būti sudaromos taip, kad būtų užtikrintas rinkėjų balsų lygiavertiškumas. Vienmandatės apygardos sudaromos su daugmaž vienodu rinkėjų skaičiumi. Pagal LR Seimo RĮ – sudaroma 21 rinkimų apygarda, atsižvelgiant į:1) Gyventojų skaičių;2) Administracinį-teritorinį suskirstymą.Rinkėjų skaičius gali svyruoti nuo 0.9 iki 1.1 proc. vidutinio gyventojų skaičiaus visose rinkimų apygardose.Praktikoje įtaka rinkimų rezultatams pasiekiama rinkimų žirklėmis (rinkimų geografija, rinkimų geometrija), padarant skirtingo dydžio rinkimų teritorijas. Galima suskaidyti teritoriją taip, kad partija, esanti valdžioje, skelbtų rinkimus ten, kur yra palaikoma.Daugiamandatė apygarda. Lietuvoje – balsuoja visi rinkimų teisę turintys rinkėjai. Visa Lietuva viena didelė rinkimų apygarda, renkama 70 kandidatų.
Dabar sudėtingesnė tvarka numatyta Savivaldybių tarybų rinkimo įstatyme: rinkimai vyksta pagal proporcinę rinkimų sistemą – visa Lietuvos teritorija viena daugiamandatė rinkimų apygarda. Čia įstatymas numato t.t normas:Priklausomai nuo gyventojų skaičiaus toje apygardoje renkamas t.t deputatų skaičius:jei daugiau 500000 rinkėjų – 51 deputatas; 300500 rinkėjų – 41 deputatas; 100300 rinkėjų ) 31 deputatas. (Savivaldybių tarybų rinkimo įstat. 9 str. 2d.).
Pagal teritorinį organizavimo principą sudaromos rinkimų apylinkės, atsižvelgiant į rinkėjų skaičių toje apygardoje ir patogumą atvykti balsuoti. Jos daugmaž stabilios – mokyklos, kultūros namai ir t.t. Apylinkių sąrašą skelbia VRK VŽ.4.3. IV. RINKIMŲ KOMISIJŲ SUDARYMASYra keli būdai (2 pagrindiniai):1) Kai institucijos sudaromos prieš kiekvienus rinkimus;Pirmenybė atstovavimui. Toks būdas leidžia pritraukti įv. gyventojų sluoksnius, atnaujinama sudėtis, mažesnė įtaka rinkimams.2) Dirba pastoviai.Akcentas – profesionalumas. Labai reikšminga institucija – rankose visa informacija.3) Mišrus būdas.Vadovaujančioji institucija dirba pastoviai.Žemesnės sudaromos per kiekvienus rinkimus.Iki 1993 m. visos politinės partijos galėjo deleguoti kandidatus.Lietuvoje VRK renkama 4m., kitos – tik tam laikui.Iki 1990m. buvo sudaromos skirtingos komisijos, atsakingos už Savivaldybių tarybų, Seimo, rinkimus, atskira Prezidento rinkimų komisija, kuri vėliau buvo paleista. Buvo kreiptasi į KT, kuris įvertino tai, kaip įstatymų nesuderinamumą.Dabar yra 1 vyriausioji rinkimų komisija, kuri organizuoja visus rinkimus.VRK- apygardų rinkimų komisijas, apylinkių rinkimų komisijas;Prezidento rinkimai – VRK, miestų ir rajonų apylinkių rinkimų komisijos;Savivaldybių tarybų – VRK, apygardų rinkimų komisijos, apylinkių rinkimų komisijos.Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) sudaro, jos sudėtį keičia Seimas iš teisininkų ir politinių partijų, gavusių mandatus, atstovų.Apygardų komisijas sudaro VRK.Apylinkių komisijas sudaro Apygardų rinkimų komisijos. Vyriausioji rinkimų komisija dabar organizuoja visus rinkimus ir referendumus. Reikalaujama, kad komisijų nariai – teisininkai – sustabdytų narystę partijose (VRK ir Apyg. komis.)Rinkimų komisijos nariais gali būti:– galėjimas būti seimo nariu (išskyrus amžių, ne 25, o 18m.);– anksčiau nebuvo atleistas iš rinkimų komisijos už rinkimų įstatymo pažeidimus;– kandidatai;– atstovai rinkimams.Numatyta priesaika ar rašytinis pasižadėjimas visų RK nariams (VRK nariai prisiekia Seime (pirmininkui ar pavaduotojui), o apygardų RK nariai rašo rašytinius pasižadėjimus.Teisinė priesaikos reikšmė: SRĮ 17str. Tai juridinis faktas, susijęs su darbo pradžia.4.4. V. RINKĖJŲ REGISTRACIJAVII. Rinkėjų sąrašų sudarymasPraktikoje – pastovūs sąrašai. Rinkėjai patys turi pasirūpinti, kad būtų įrašyti į sąrašus.Sudaromi išankstiniai ir galutiniai sąrašai (SRĮ 23str.).Sudaromi: -LR rinkėjų sąrašas; -vienmandačių rinkimų apygardų sąrašas; -apylinkių sąrašas;Pasikeitė sąrašų sudarymo logika. Anksčiau – iš apačios į viršų, t.y., pradedama nuo apylinkių ir vėliau viskas sumuojama, dabar galioja atvirkštinis variantas.
Įstatymas teigia lakoniškai: įrašomi visi rinkimų teisę turintys piliečiai. (pagal paso duomenis ir Gyventojų registrą – tai išankstiniai sąrašai).Gyventojų registras. Vieningo centro, kuris tuo užsiimtų, nėra. Yra registro valdytojas Statistikos departamente, o realiai tai daro VRM. Registre duomenys konkretesni nei rinkėjų sąraše. Jau yra įstatymo projektas dėl Gyventojų registro.
Lietuvos rinkėjų sąrašą formuoja ir tvarko VRK, gavusi iš registro duomenis. Kompuose nuolat yra sąrašai, jie tik koreguojami. Toliau VRK pagal respublikinį rinkėjų sąrašą sudaro ir per 65 dienas atiduoda apygardai, ši – apylinkėms. Likus 45 dienoms iki rinkimų turi būti išrašyti rinkėjų pažymėjimai. Juos išnešioja ir tikslina gyventojų duomenis. Likus 7 dienoms pateikiami galutiniai rinkėjų sąrašai, bet ir juose pasitaiko netikslumų. G e l e ž i n ė n u o s t a t a – tikslinant iš rinkėjų sąrašo negalima išbraukti asmenų. Tokie asmenys įrašomi į papildomus rinkėjų sąrašus. Įstatymas numato, kad iki 14 arba 18 val. galima įrašyti į papildomus sąrašus (reikia patikrinti, ar asmuo neprabalsavo kitose apylinkėse).
Rinkėjo pažymėjimasPagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis dalyvaujama balsavime.Įst. numato atvejus, kai pažymėjimas neišduodamas arba neteisingai išrašytas.Skundai dėl rinkėjų sąrašų sudarymo. Jei iškraipyta pavardė, neišrašytas pažymėjimas galima skųstis apylinkės RK likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki rinkimų (Seimo). Jei tai netenkina, numatyta teisminė gynybos tvarka: galima kreiptis į apylinkės teismą, jis privalo skundą išnagrinėti per dvi dienas ir teismo sprendimas yra galutinis.
Į rinkėjų sąrašus įrašomi ir tie LR piliečiai, kurie yra užsienyje. Jei vyksta Seimo rinkimai, tai jie įrašomi į tą apylinkę, kur yra Seimas.Balsuoti turi teisę nuteistieji, asmenys esantys ligoninėse ir kitose gydymo įstaigose, kariai. Būtinosios tarnybos kariai įrašomi ten, kur gyveno iki pašaukiant. Balsuoti galima laivuose, jei jie išvyksta likus 12 ir maž. dienų iki rinkimų; rinkimų apylinke laikoma ta, kur yra laivo administracija. Nuteistieji įrašomi ten, kur gyveno iki bausmės arba jų prašymu bausmės atlikimo vietoje.
Gyventojų registrasVieningo centro nėra. Registro valdytojas – Statistikos departamento skyrius.Rinkėjų sąraše įrašomas: asmens kodas, pavardė, vardas, adresas (Įstat.)VRK pagal LR rinkėjų sąrašą sudaro ir, ne vėliau kaip per 65d. perduoda Apygardai, Apygarda – Apylinkei sąrašus.Vyksta sąrašų tikslinimas.Po to išduodami rinkėjų pažymėjimai.Likus 7d. iki rinkimų pat. galutiniai rinkėjų sąrašai.Tikslinant išbraukti negalima (jei kaimynas pasakė, kad nebegyvena).Papildomai įtraukti galima iki 18val. (kad galėtų patikrinti ar neprabalsavo kitur) 23 str. 10d.Rinkėjų pažymėjimai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis pil. gali dalyvauti balsavime (23 str. 5d.).Skundai dėl rinkėjų sąrašų sudarymo (23 str. 11d.). Gali skųsti apylinkės rinkimų komisijai (likus ne mažiau 7d.). jei netenkina – teisminės gynybos į apylinkės teismą.Užsienyje gyvenantys LR piliečiai (23 str. 8d.) įrašomi į tą apylinkę, kur yra Seimas.Kariai, ligoniai, kaliniai balsuoja 23 str. 9d. num. tvarka.Balsavimas laivuose
4.5. VI. KANDIDATŲ IŠKĖLIMASTai priklauso nuo pasirinktos rinkimų sistemos.Visi rinkimų įstatymai numato, kad kandidatus galima kelti vienmandatinėse ir daugiamandatinėse apyg.Teisę kelti kandidatus turi: – politinė partija, įregistruota pagal PPPOĮ ne vėliau kaip 65 dienos iki Seimo rinkimų; -pavienius asmenis gali kelti piliečiai, jei kandidato iškėlimą parašais palaiko ne mažiau kaip 1000 tos apygardos rinkėjų (Seimo rink.).
Kandidatai turi atitikti reikalavimus: – nuolat gyventi Lietuvoje,– būti nesusietas priesaika ar pasižadėjimu su kita valstybe, yra– amžiaus cenzas (Prezidentui – 45 m., Seimo nariui – 25 m.).Kandidatais negali būti kariškiai ir neatlikę bausmės.
PP kandidatus kelia pateikdama sąrašą. Yra du sąrašo sudarymo variantai:1.Griežtas- jį sudaro partija ir rinkėjai jo keisti negali;2.Lankstus – rinkėjai gali sąrašus keisti rinkimų metu, suteikdami kuriam nors kandidatui pirmenybę. Lietuvoje tokia galimybė numatyta Seimo rinkimuose.P.S. Kai kur pvz. Latvijoje centralizuoti rinkimų sąrašai nesudaromi, o pats pilietis ateina balsuoti ir tada įrašomas į sąrašus.
VR Komisijai PP pateikia pareiškimą, įstatų ir įregistravimo dokumentinę kopiją, daugiamandatėje apygardoje keliamų kandidatų sąrašą, vienmandatėse – kandidatų sąrašą; kiekvieno kandidato pasirašytą įsipareigojimą, kad nutrauks darbinę veiklą (parlamentinės veiklos nesuderinamumas su kt. veikla); įgaliojimą rinkimų atstovui, kuris atstovauja partijai RK-je; dokumentą, kad sumokėtas rinkiminis užstatas. N a u j a – PP norėdama įrodyti, kad laikosi įstatymų, turi teisę (bet nebūtina) pateikti kopiją spaudoje pateiktos ataskaitos apie lėšų rinkimams panaudojimą, finansų įstaigos dokumentų kopiją, kad viskas gerai su mokesčiais.
Save iškėlęs kandidatas dokumentus ir pareiškimus pateikia apygardos RK. Pateikiama: pareiškimas, įsipareigojimas dėl darbo veiklos nutraukimo, pažyma kad sumokėtas rinkiminis užstatas;anketoje turi nurodyti visus duomenis, kad nebūtų priežasčių trukdančių kandidatuoti). Apygardos RK per 3 dienas turi išduoti lapus dėl 1000 parašų. Nustatytos l. griežtos taisyklės: visus įrašus lape užpildo tas asmuo, kuris pasirašo palaikantis kandidatą.4.6. VIII. Rinkiminis užstatasJis nėra stabilus, tai 1 mėnesinis vidutinis darbo uždarbis save iškėlusiam kandidatui ir 20 MVDU – partijai (sąrašui).Nauji sugriežtinimai: partijoms, po rinkimų nepateikusioms sąskaitų apie lėšų panaudojimą per rinkimus vėliau taikomas 2 k. didesnis užstatas.
Seimo rinkimuose užstatas grąžinamas per 40 dienų po galutinių rezultatų paskelbimo, kai:1.Save iškėlęs kandidatas išrenkamas;
2.Kandidatų sąrašas gavo teisę dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatinėje apygardoje IR kai spaudoje paskelbiamos sąskaitos apie lėšų panaudojimą rinkiminėje kampanijoje.Neišrinktų kandidatų (sąrašų) užstatai eina į valstybės biudžetą.Draudžiama būti kandidatu keliose rinkiminėse apygardose. Jei asmuo iškeliamas keliose apygardose, turi apsispręsti, kurioje kandidatuos, per 35 dienas. Neapsisprendęs – išbraukiamas. 42 str. 3d.Partijos sąraše turi būti ne mažiau kaip 20 ir ne daugiau kaip 120 narių (37 str. 2d.) Seimo rinkimuose. Savivaldybių rinkimuose sąraše turi būti ne mažiau kaip 5 ir nedaugiau kaip bendras renkamas skaičius plius 5. Jei sąraše būna mažiau – sąrašas anuliuojamas (43 str.).(1995 m. rinkimuose Palangoje taip įvyko).Po kandidatų iškėlimo, likus 30d. iki rinkimų, sąrašams burtų keliu suteikiami numeriai, jie paskelbiami VŽ, prasideda rinkimų agitacija.Iškeltas ir paskelbtas kandidatų sąrašas – atsiranda papildomos teisinės garantijos kandidatams, kurios užtikrina galimybę pasinaudoti įstatymo numatytomis teisėmis realizuoti savo pasyviąją rinkimų teisę. Jos yra:1.lygios galimybės pasisakyti per susitikimus su rinkėjais;2.galimybė gauti paramą iš valstybės institucijų, organizuojant susitikimus;3.gauti reikalingą informaciją, pvz. apie biudžeto vykdymą. Kiti subjektai privalo netrukdyti, numatoma atsakomybė už draudimą vykdyti savo teises.4.asmuo atleidžiamas nuo darbo ar pareigų (saviv. rink. – 14-ai dienų, Seimo – 1 mėn., Prezidento – 2 mėn.)5. kandidato asmens neliečiamybė ( be VRK sutikimo negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, netaikomos administracinės nuobaudos teismine tvarka už veikas padarytas rinkiminės kampanijos metu).
4.7. VII.rinkimų AGITACIJASkiriama dvejopa:1.tai, ką suteikia valstybė2.tai, kas daroma už savo lėšasYra numatyti sumų dydžiai, kurie specialiose rinkimų sąskaitose neturi būti viršyti.Valstybė apmoka: plakato išspausdinimą bei pasisakymus per valstybinį radiją ir TV. Pasisakymų laiką nustato VRK, suderinusi su RTV vadovybe. Laikas paskirstomas užtikrinant lygiateisiškumą. Sąrašui – 1,5 val., kiekvienam kandidatui – 5 min. TV laiko, 7 min. – radijo laiko. Privačiuose kanaluose galima pliurpti kiek tik nori, bet tai riboja rinkiminės sąskaitos dydis. Kada kas rodosi ar šneka paskirstoma burtų keliu.Rinkiminės agitacijos principas – galima viskas, kas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Jei žiniasklaida pateikia kandidatą kompromituojančią medžiagą, tai turi suteikti galimybę atsakomajai nuomonei.4.8. VIII. BALSAVIMASVyksta rinkiminėse apylinkėse. Paštu galima balsuoti iš kalėjimų, ligoninių, karinių dalinių, iš namų, kai negali atvykti dėl sveikatos būklės. Atkreipti dėmesį – renkant prezidentą yra nedidelių skirtumų.4.9. IX. BALSŲ SKAIČIAVIMASBalsai skaičiuojami atskirai pagal daugiamandatę ir vienmandates apygardas (sudaromi atskirai 2 protokolai).Apylinkės komisija (ne mažiau 3/5 narių) apžiūri balsadėžę, ją atidaro ir suskaičiuoja balsus. Anuliuojami nepanaudoti biuleteniai.Balsuojant paštu naudojami du vokai. Jei daug balsuojančių paštu, vokai sumetami į atskirą balsadėžę. Apylinkės rinkimų komisija sprendžia, kuriuos biuletenius pripažinti negaliojančiais. Tai sprendžia RK atstovas, tačiau dalyvauja ir partijų atstovai, jų nuomonės irgi teiraujamasi, bet galutinis sprendimas – RK pareigūno. Jei yra nesutarimų dėl biuletenių galiojimo, juos sprendžia specialus teismas.Balsavimo rezultatus apylinkė toliau perduoda apygardai, kuri suveda rezultatus ir perduoda juos į VRK kompiuterį. Paprastai pirmieji rezultatai pradeda eiti jau 11-12 val. Preliminarius rezultatus turi teisę skelbti tik VRK.Balsų skaičiavimo metu gali dalyvauti partijų stebėtojai. Jei mato akivaizdžius pažeidimus, pastabas jie gali įrašyti į protokolą. Iškilus problemai dėl rezultatų interpretavimo ginčas sprendžiamas specialiame teisme arba KT, kurie tikrina, ar buvo padarytas pažeidimas pagal pirminius dokumentus, protokolus (78 str. 6d.)4.10 RINKIMŲ SISTEMOSPlačiąja prasme tai visuma santykių, atsirandančių rinkimų organizavimo metu.Siaurąja – įstatymo numatyta rinkimų rezultatų suvedimo bei mandatus laimėjusių PP ir kandidatų mandatų paskirstymo tvarka.Yra skiriamos dvi pagrindinės sistemos: – daugumos atstovavimo arba mažoritarinė sistema (partinė rinkimų sistema); – proporcingo atstovavimo sistema (asmenybių rinkimo sistema);Sistemos pasirinkimą lemia tradicijos, partijų padėtis (išsivysčiusi ar neišsivysčiusi šalyje partinė sistema). Tai įtakoja ir laikmetis.Rinkimų sistema įtakoja visą rinkimų procesą. Pvz., Rusijoje tik dėl proporcinės rinkimų sistemos atėjo Žirinovskis.LR Seimo rinkimuose galioja mišri sistema. Šis konsensusas buvo priimtas 1992 m. 71 Seimo narys renkamas pagal vienmandatines apyl., o 70 – pagal daugiamandatines. Ši rinkimų sistema derinasi su Konstitucijoje numatytu valstybės valdymo formos modeliu. Vėliau įsijungia dar ir reitingavimo elementas, bet jis nėra labai efektyvus (galima numatyti, kad pirmi 2-3 asmenys sąrašuose bus nereitinguojami), nes realiai kandidatai turėtų pasiskirstyti dar sąrašuose.Mažoritarinėje sistemoje esmė yra daugumos principas. Jo yra 3 atmainos:1.absoliučios daugumos (schema 50proc. plius 1);2.santykinės daugumos (surinkti daugiau balsų negu kita partija);3.kvalifikuotos daugumos (numatyta, kad reikia surinkti nustatytą skaičių balsų – 2/3, 60 proc. etc).Mažoritarinės sistemos pasireiškimas Seimo rinkimuose:– 1-me rate absoliučios daugumos principas (kandidatas laimi, jei dalyvavo daugiau kaip 40 proc. rinkėjų ir kandidatas surinko 50proc. plius 1 visų dalyvavusiųjų);– 2-me rate santykinės daugumos principas (jei į 2-ą ratą išeina du daugiausia balsų surinkę kandidatai, laimi tas, kuris surinko daugiau, jei abu balsų surinko vienodai galimi du variantai:1. laimi tas, kuris daugiau balsų surinko 1-me rate;2. jei ir 1-me rate balsų buvo vienodai, laimi vyresnis amžiumi;Proporcinės sistemos pasireiškimas Seimo rinkimuose:-skirtingai nuo vienmandatės apygardos, PP kelia sąrašus. Rinkimai laikomi įvykusiais, jai dalyvauja 25 proc. rinkėjų. Balsai skirstomi kvotų ir liekanų metodu. Čia kyla problema, kaip atsiriboti nuo daugybės partijų, todėl numatytas rinkiminis barjeras. Nurodoma, kiek mažiausiai reikia surinkti mandatų, kad patektum 1992 m. barjeras buvo 4 (saviv.) ir 6 (Seimas), dabar pakeltas iki 5 (saviv.) ir 7 (Seimas). Po balsavimo, suskaičiuojama, kiek ir už kokį sąrašą buvo atiduota balsų, mandatai proporcingai padalijami visoms partijoms. Pats paprasčiausias proporcijų skaičiavimo būdas – rinkiminės kvotos metodas. Rinkiminė kvota – tai toks balsų skaičius, kurio užtenka vienam mandatui gauti. Kvota apskaičiuojama labai paprastai: visas rinkėjų skaičius dalijamas iš mandatų (Lietuvoje 70) skaičiaus. Gautas skaičius yra tas, kuris reikalingas 1 mandatui gauti. Vėliau partijos gautas balsų skaičius dalijamas iš kvotos ir gautas sveikas skaičius parodo, kiek gauta mandatų.Daliklio (Normantas vadina liekanos) metodas pasiūlytas belgų profesoriaus d’Hondto.Pagal jį – už kiekvienos partijos sąrašą gautų balsų skč. reikia dalyti iš 1, po to iš 2, iš 3, iš 4 ir t.t. Visi gauti dalmenys surašomi eilės tvarka pagal dydį. Iš gautų dalmenų reikia atrinkti tiek didžiausių, kiek skirta mandatų ir taip sužinosime, kokioms partijoms ir kokia proporcija atitenka tai apygardai skirti mandatai.Savivaldybių tarybų rinkimai.Jie vykdomi pagal proporcinę rinkimų sistemą. Argumentas už – jie ne tokie populiarūs kaip Seimo r., tad kiek rinkėjų beateitų balsuoti, rinkimai laikomi įvykusiais (nėra būtino rinkėjų skaičiaus). Argumentas prieš – kaimo žmonės rinkimuose norėtų matyti asmenybes, o ne pagal sąrašus išrinktus neaiškius fruktus. Nulėmė reali situacija po 1990 m. savivaldybių tarybų rinkimų.Prezidento rinkimai:mažoritarinė rinkimų sistema: 1-me ture – absoliučios daugumos, 2-me – santykinės daugumos principas.Kodėl pasirinkta proporcinė sistema?Po 1990m. savivaldybių tarybų rinkimų susikūrė konkreti politinė sistema.Rinkimai vyko pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, vėliau prasidėjo laikotarpis prieš ir po Konstitucijos priėmimo:1. Savivaldos veikė pagal senus įstatymus;2. Pradėjus darbą, įvyko atitrūkimas tarp tų judėjimų, kurie iškėlė kandidatus.Du svarbūs momentai (s.t.) – Konstitucija įtvirtino vietos savivaldos teises ir numatė, kad rinkimai vyksta pagal įstatymą.Požiūris keitėsi mažoritarinėsa rinkimų sistemos naudai. Tai sąlygojo savivaldybių specifika, kiti argumentai, tokie, kaip : “ką gali padaryti vienas žmogus be komandos?”Noras išvystyti partnę sistemą,Užtikrinti išrinktų tarybų atstovų kontrolę ir nulėmė proporcinės rinkimų sistemos pasirinkimą. Įstatyme dėl politinių partijų ir politinių organizacijų nustatytoje tvarkoje buvo numatyta, kas visuomeninės organizacijos turėjo apsispręsti, ar jo paslieka visuomeninės organizacijos, ar registruojasi pagal politinių partijų įstatymą.Aštuonios politinės organizacijos persiregistravo, o kitos, tame tarpe ir Są`jūdis, liko visuomeninėmis organizacijomis ir nedalyvavo rinkimuose.Dabartinę rinkimų sistemą reikia tobulinti. Paprasčiausia būtų reitinginė sistema.Mero rinkimų įstatymo preojekte numatyta merą rinkti tiesiogiai: savivalda yra teisė spręsti klasusimus ir rinkti. Todėl rinkėjų balsas turi būti išgirstas.Seimo – mišri;Savivaldos organų – proporcinė;Prezidento – mažoritartinė, absoliutinės ir santykinės daugumos.Rinkiminių ginčų sprendimas.Įvairiose valstybėse rinkiminių ginčų sprendimas yra labai reikšmingas žiūrint per pilliečių konstitucinių teisų reguliavimo prizmę. Įvairiose valstybėse rinkiminių ginčų sprendimo tvarka yra skirtinga.Subjektai – paduoda skundus;Institucijos – nagrinėja skundus.Svarbios yra rinkiminio ginčo sprendimo teisnės pasėkmės.Lietuvos Respublikoje galiome išskirti kelis rinkiminių ginčų sprendimo aspektus:1)administracine tvarka;2)teismine tvarka;3)mišri tvarka: kartu sprendžia Konstitucinis teismas ir Seimas.Daugelyje valstybių rinkiminių ginčų sprendimas yra Konstitucionio teismo prerogatyva.
7.1. REFERENDUMASII. 2 straipsnis. Bendrieji referendumo principai1. Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais: visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės bei slapto balsavimo. 2. Referendume turi teisę dalyvauti piliečiai, sukakę 18 metų. Referendume nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais. 3. Piliečiai dalyvauja referendume lygiais pagrindais. 4. Referendumas yra tiesioginis. Piliečiai dalyvauja referendume tiesiogiai ir asmeniškai. 5. Balsavimas vykdant referendumą yra slaptas, piliečių reiškiamos valios kontroliuoti neleidžiama. 6. Piliečių teisių dalyvauti referendume negalima varžyti dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.7.3. 9 STRAIPSNIS. REFERENDUMO PASKELBIMO INICIATYVOS TEISĖ1. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui.2. Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių reikalavimu. 3. Siūlymą paskelbti referendumą turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė. Sprendimą dėl šio siūlymo priima Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka. 53 straipsnis. Balsavimo tvarka1. Gavęs referendumo biuletenį, pilietis eina į balsavimo kabiną ir joje pats biuletenį užpildo. Pildyti biuletenius ne balsavimo kabinoje draudžiama. Į balsavimo kabiną pilietis gali įeiti ir būti tik vienas, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį.2. Referendumo biuletenyje pilietis pagal nurodytą užpildymo pavyzdį pažymi vieną iš biuletenyje įrašytų atsakymų.3. Jei vienu metu vykdomi du ar keli referendumai, pilietis gauna ir užpildo kiekvienam jų atskirus biuletenius.4. Užpildytą referendumo biuletenį pilietis pats įmeta į balsadėžę.5. Jei pilietis prašo, sugadintas referendumo biuletenis pakeičiamas nauju. Sugadintą biuletenį referendumo komisijos narys perbraukia parkeriu (šratinuku) ir ant jo pasirašo. Sugadinti biuleteniai laikomi atskirai.6. Pilietis, dėl fizinių trūkumų negalįs pats užpildyti referendumo biuletenio ar įmesti jo į balsadėžę, gali nurodyti kitą asmenį, kuris už jį užpildytų referendumo biuletenį balsavimo kabinoje ar įmestų jį į balsadėžę. Referendumo komisijos pirmininkui ar nariams bei referendumo stebėtojams atlikti šiuos veiksmus už pilietįyra draudžiama.54 straipsnis.Balsavimas paštu55 straipsnis. Balsavimas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje (konsulate)56 straipsnis. Balsavimas laive7.4. 57 straipsnis. Balsavimo organizavimas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse (konsulatuose) ir laivuose1. Balsavimui organizuoti ir paduotiems balsams suskaičiuoti Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse (konsulatuose) ir laivuose sudaromos balsavimo komisijos.2. Balsavimo komisijos sudaromos iš pirmininko ir ne mažiau kaip dviejų narių. Balsavimo komisijas sudaro Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės (konsulato) vadovas iš Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės (konsulato) darbuotojų ar kitų užsienio valstybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių. Balsavimo komisijų narių rašytinių pasižadėjimų davimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija.3. Balsavimo komisijas laivuose sudaro laivo kapitonas, atsižvelgdamas į laivo įgulos – piliečių susirinkimo sprendimą.4. Balsavimo, balsų skaičiavimo protokolų pateikimo Vyriausiajai rinkimų komisijai tvarką, taip pat pažymėjimų referendumo stebėtojams įteikimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija. 58 straipsnis. Balsavimas gydymo, socialinės rūpybos ir globos įstaigose59 straipsnis. Balsavimas kariniuose daliniuose60 straipsnis. Balsavimasbausmės atlikimo vietose61 straipsnis. Balsavimo vokų ir biuletenių apskaita pašto skyriuose65 straipsnis. Balsų skaičiavimo referendumo apylinkėje protokolai1. Kiekvienoje referendumo apylinkėje surašomas balsų skaičiavimo protokolas. Jame įrašoma:1) piliečių, turinčių rinkimų teisę, skaičius referendumo apylinkėje;2) gautų iš miesto, rajono komisijų biuletenių skaičius;3) kiekvienam komisijos nariui išduotų referendumo biuletenių skaičius, piliečiamsišduotų biuletenių skaičius, piliečių parašų skaičius, rinkėjų pažymėjimų skaičius, nepanaudotų biuletenių skaičius;4) nepanaudotų referendumo biuletenių skaičius;5) referendumo apylinkės patalpoje balsavusių piliečių skaičius;6) balsadėžės atidarymo laikas;7) balsadėžėje rastų negaliojančių referendumo biuletenių skaičius;8) balsadėžėje rastų galiojančių referendumo biuletenių skaičius;9) balsadėžėje rastų atsakymų „TAIP“ ir „NE“ arba „UŽ“ ir „PRIEŠ“ dėl referendumui pateikto sprendimo skaičius;10) paštu gautų balsų skaičius, antspauduotų vidinių vokų skaičius;11) paštu gautų negaliojančių referendumo biuletenių skaičius;12) paštu gautų galiojančių referendumo biuletenių skaičius;13) paštu gautų atsakymų „TAIP“ ir „NE“ arba „UŽ“ ir „PRIEŠ“ dėl referendumui pateikto sprendimo skaičius;14) iš viso referendumo apylinkėje dalyvavusių referendume piliečių skaičius;15) iš viso negaliojančių referendumo apylinkėje biuletenių skaičius;16) iš viso atsakymų „TAIP“ ir „NE“ arba „UŽ“ ir „PRIEŠ“ dėl kiekvieno referendumui pateikto sprendimo skaičius.2. Jeigu balsadėžėje buvo rasta daugiau biuletenių, negu jų buvo išduota piliečiams, apie tai įrašoma balsų skaičiavimo protokole, nurodant skaičių, kiek biuletenių buvo rasta daugiau.3. Referendumo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą pasirašo apylinkės referendumo komisijos pirmininkas ir nariai. Po to protokolą pasirašo stebėtojai. Jų pastabos, komisijos narių nuomonės pridedamos prie protokolo ir yra neatskiriama jo dalis.4. Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo turi teisę apskųsti miesto, rajono referendumo komisijai. Ši skundą turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo gavimo momento.7.5. VYKDYMO TVARKA71 straipsnis. Referendumo rezultatų nustatymo tvarka1. Vyriausioji rinkimų komisija pradėti nustatyti referendumo rezultatus gali tik po to, kai gauna visų miestų ir rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolus, taip pat kitus šio Įstatymo 70 straipsnyje nurodytus dokumentus ir išnagrinėja visus skundus dėl miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.2. Vyriausioji rinkimų komisija pagal miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolus ir pagal balsų skaičiavimo protokolus Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse (konsulatuose) nustato:1) piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, skaičių;2) dalyvavusių referendume piliečių skaičių;3) negaliojančių referendumo biuletenių skaičių;4) galiojančių referendumo biuletenių skaičių;5) atsakymų „TAIP“ ir „NE“ arba „UŽ“ ir „PRIEŠ“ skaičių.3. Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama šio Įstatymo nustatyta tvarka paduotus skundus, gali perskaičiuoti referendumo biuletenius ir, nustačiusi skaičiavimo klaidas, gali pataisyti įrašus balsų skaičiavimo protokoluose. Vyriausioji rinkimų komisija dėl balsų skaičiavimo protokoluose rastų klaidų negali pripažinti negaliojančiais miestų, rajonų, apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.4. Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad šiurkštūs šio Įstatymo pažeidimai, padaryti balsavimo metu, ar dokumentų suklastojimas turėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams, gali pripažinti referendumo rezultatus negaliojančiais. 72 straipsnis. Referendumo stebėtojų dalyvavimas skaičiuojant balsus ir nustatant referendumo rezultatus1. Skaičiuojant balsus referendumo apylinkėse bei miestų, rajonų referendumo komisijose, taip pat nustatant referendumo rezultatus Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, gali dalyvauti grupės, partijų paskirti referendumo stebėtojai, taip pat visų visuomenės informavimo priemonių atstovai.2. Referendumo stebėtojai turi teisę reikšti pastabas ir pretenzijas referendumo komisijoms dėl šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimų, bet neturi kliudyti referendumo komisijų darbui. Jie taip pat turi teisę raštu pareikšti protestą. Protestas turi būti pridėtas prie referendumo komisijos protokolų bei sprendimų ir kartu su kitais referendumo dokumentais turi būti pateiktas miesto, rajono referendumo komisijai ir Vyriausiajai rinkimų komisijai. 73 straipsnis. Referendumo rezultatų paskelbimas1. Galutinius referendumo rezultatus ne vėliau kaip per 4 dienas po balsavimo referendume dienos oficialiai „Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausioji rinkimų komisija.2. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip kitą dieną po galutinių referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo dienos perduoda Respublikos Prezidentui referendumu priimto sprendimo tekstą.14 straipsnis. Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka1. Seimas, gavęs tinkamai įformintą grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir Vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka šį Įstatymą, sesijos metu artimiausiame Seimo posėdyje svarsto referendumo paskelbimo datos klausimą. Į šį posėdį kviečiami dalyvauti referendumo grupės atstovai. Seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo datos priimamas Seimo statuto nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią Seimo posėdyje pradėtas svarstyti referendumo paskelbimo datos klausimas.2. Jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad piliečiųreikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimas šią išvadą turi paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo.16 straipsnis. Agitacija dėl referendumo17 straipsnis. Naudojimosi visuomenės informavimo priemonėmis sąlygos ir tvarka18 straipsnis. Viešumas rengiant ir vykdant referendumą1. Referendumo komisijos, nurodytos šio Įstatymo 19 straipsnyje, referendumą rengia ir vykdo viešai. Jos informuoja piliečius apie savo darbą, miestų, rajonų ir apylinkių referendumo komisijų sudarymą ir sudėtį, buvimo vietą ir darbo laiką.19 straipsnis. Referendumo komisijosReferendumą Lietuvos Respublikoje organizuoja ir vykdo:1) Vyriausioji rinkimų komisija;2) miestų, rajonų referendumo komisijos;3) apylinkių referendumo komisijos.30 straipsnis. Parama referendumo komisijoms1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, jų pareigūnai ir tarnautojai, įmonės, jų darbuotojai privalo padėti referendumo komisijoms vykdyti įgaliojimus, teikti joms reikalingą informaciją.2. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, jų pareigūnai ir tarnautojai, įmonės, jų darbuotojai ne vėliau kaip per 3 dienas privalo apsvarstyti referendumo komisijų pateiktus prašymus ir duoti referendumo komisijai motyvuotą atsakymą.3. Referendumo komisija prireikus gali priimti į darbą asmenis ūkinėms-techninėms funkcijoms atlikti.4. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, jų pareigūnai ir tarnautojai, įmonės, jų darbuotojai privalo suteikti neatlygintinai naudotis referendumo komisijoms tinkamas patalpas bei įrengimus referendumui rengti ir vykdyti.31 straipsnis. Referendumo komisijų narių darbo apmokėjimas. Referendumo komisijų pirmininkai ir nariai už darbą referendumo komisijoje gauna atlyginimą pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktus ir Vyriausybės patvirtintus tarifus.32 straipsnis. Referendumo komisijų sudėties keitimas1. Referendumo komisijos pirmininką ar narį iš pareigų komisijoje gali atleisti šios komisijos sudėtį patvirtinusi referendumo komisija arba Vyriausioji rinkimų komisija.2. Vyriausioji rinkimų komisija ar miesto, rajono referendumo komisija gali svarstyti tik motyvuotą partijos ar koalicijos siūlymą atšaukti jos pačios pasiūlytą referendumo komisijos narį.3. Prireikus naujas referendumo komisijos pirmininkas ar narys gali būti skiriamas šio Įstatymo nustatyta tvarka ir praėjus 21 straipsnio 1 dalyje bei 24 straipsnio 5 dalyje nustatytiems terminams.37 straipsnis. Rinkėjų sąrašų paskelbimas ir susipažinimas su rinkėjų sąrašaisLikus ne mažiau kaip 25 dienoms iki balsavimo referendume dienos, apylinkės referendumo komisija, Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė (konsulatas) sudaro sąlygas piliečiams susipažinti su rinkėjų sąrašu. Prie įėjimo į referendumo komisijos patalpas turi būti nurodytas komisijos narių budėjimo laikas, taip pat paskelbti telefonai, kuriais piliečiai gali pasitikslinti, ar jie yra įrašyti į rinkėjų sąrašą. Pasibaigus šiame Įstatyme nustatytam laikotarpiui rinkėjo pažymėjimams įteikti, apylinkės referendumo komisijos budėjimo laikas, jos telefonai taip pat turi būti paskelbti daugiabučių namų laiptinėse. Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje (konsulate) prie įėjimo į referendumo komisijos patalpas turi būti nurodytas laikas ir vieta šiai piliečių teisei įgyvendinti. 38 straipsnis. Rinkėjo pažymėjimas1. Rinkėjo pažymėjimas yra referendumo komisijos išduotas dokumentas, kuriame nurodoma, kurios referendumo apylinkės rinkėjų sąraše yra įrašytas pilietis. Be šio pažymėjimo balsuoti paštu negalima.39 straipsnis. Rinkėjo pažymėjimo įteikimas1. Rinkėjo pažymėjimų įteikimą piliečiams organizuoja apylinkės referendumo komisija. Užsienyje esančiam piliečiui, pranešusiam savo adresą Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei (konsulatui), rinkėjo pažymėjimus įteikia arba išsiunčia paštu Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė (konsulatas). Piliečiui, balsuojančiam laive, rinkėjo pažymėjimas neįteikiamas.40 straipsnis. Rinkėjų sąrašų patikslinimas iki galutinių sąrašų sudarymo1. Išankstiniai rinkėjų sąrašai tikslinami perkeliant pilietį iš vieno apylinkės, miesto, rajono rinkėjų sąrašo į kitą, išbraukiant ar įrašant pilietį į Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašą.41 straipsnis. Užsienyje esančių piliečių įrašymas į rinkėjų sąrašus1. Kitose valstybėse esantys Lietuvos Respublikos piliečiai įrašomi į Vilniaus miesto rinkėjų sąrašus.42 straipsnis. Piliečių, atliekančių karo tarnybą, esančių laivuose bei bausmės atlikimo vietose, įrašymas į rinkėjų sąrašus1. Piliečiai, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, įrašomi į referendumo apylinkės, kurios teritorijoje jie nuolat gyveno prieš pašaukiant atlikti tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, rinkėjų sąrašą.43 straipsnis. Rinkėjų sąrašų tikslinimas sudarius galutinius rinkėjų sąrašus, taip pat balsavimo referendume dienąJeigu į apylinkės referendumo komisiją po galutinio rinkėjų sąrašų patvirtinimo, bet ne vėliau kaip iki balsavimo referendume dienos 18 valandos, kreipiasi neįrašytas į šios referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą pilietis ir pateikia piliečio pasą su jame įrašytu gyvenamosios vietos adresu arba pasą ar asmens tapatybės kortelę ir dokumentą apie deklaruotą gyvenamąją vietą (gyvenamoji vieta turi būti priskirta šios referendumo apylinkės teritorijai), apylinkės referendumo komisija įrašo pilietį į papildomą referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą ir leidžia jam balsuoti Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka, o šio piliečio vardą, pavardę, asmens kodą, jo paso arba asmens tapatybės kortelės numerį ir adresą tuoj pat praneša miesto, rajono referendumo komisijai. Miesto, rajono referendumo komisija patikrina, ar pilietis yra įrašytas į miesto, rajono rinkėjų sąrašą, ir imasi priemonių garantuoti, kad pilietis negalėtų du kartus balsuoti arba kad jo užpildyti biuleteniai būtų skaičiuojami tik vieną kartą. Jeigu pilietis yra balsavęs du kartus, skaičiuojamas tik tas balsas, kuris pateko į referendumo apylinkės balsadėžę. Kitas šio piliečio balsas, gautas paštu arba balsavus pagal papildomą apylinkės rinkėjų sąrašą, neskaičiuojamas. 47 straipsnis. Referendumo biuletenių pristatymas1. Referendumo biuleteniai ir vokai referendumo apylinkėms ir pašto skyriams pristatomi likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki balsavimo referendume dienos.49 straipsnis. Referendumo stebėtojai1. Grupės, partijos turi teisę skirti referendumo stebėtojus. Referendumo stebėtojas yra asmuo, turintis Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytos formos pažymėjimą. Jis turi teisę stebėti referendumą miesto, rajono arba apylinkės, kuri nurodyta jo pažymėjime, teritorijoje. 50 straipsnis. Balsavimo laikas ir vieta1. Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje. 2. Pilietis balsuoja tik toje referendumo apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus jis yra įrašytas, jei kitaip nenustato šis Įstatymas. 3. Paštu gautas piliečio balsas galioja tik toje referendumo apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus pilietis yra įrašytas. 52 straipsnis. Piliečio asmens tapatybės nustatymas1. Prie įėjimo į balsavimo patalpą pilietis pateikia apylinkės referendumo komisijos nariui rinkėjo pažymėjimą, pasą ar asmens tapatybės kortelę, patvirtinančią jo asmenybę bei pilietybę. Komisijos narys, nustatęs, kad pilietis atvyko į tą referendumo apylinkę, į kurios rinkėjų sąrašus jis yra įrašytas, įteikia piliečiui referendumo apylinkės antspaudu antspauduotą atvykimo lapelį, kuriame yra nurodyta, kelintas pilietis atvyko balsuoti, ir parodo, į kurį komisijos narį kreiptis referendumo biuletenio. Vienam piliečiuiišduoti kelis atvykimo lapelius 53 straipsnis. Balsavimo tvarka1. Gavęs referendumo biuletenį, pilietis eina į balsavimo kabiną ir joje pats biuletenį užpildo. Pildyti biuletenius ne balsavimo kabinoje draudžiama. Į balsavimo kabiną pilietis gali įeiti ir būti tik vienas, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį.2. Referendumo biuletenyje pilietis pagal nurodytą užpildymo pavyzdį pažymi vieną iš biuletenyje įrašytų atsakymų.3. Jei vienu metu vykdomi du ar keli referendumai, pilietis gauna ir užpildo kiekvienam jų atskirus biuletenius.4. Užpildytą referendumo biuletenį pilietis pats įmeta į balsadėžę.5. Jei pilietis prašo, sugadintas referendumo biuletenis pakeičiamas nauju. Sugadintą biuletenį referendumo komisijos narys perbraukia parkeriu (šratinuku) ir ant jo pasirašo. Sugadinti biuleteniai laikomi atskirai.6. Pilietis, dėl fizinių trūkumų negalįs pats užpildyti referendumo biuletenio ar įmesti jo į balsadėžę, gali nurodyti kitą asmenį, kuris už jį užpildytų referendumo biuletenį balsavimo kabinoje ar įmestų jį į balsadėžę. Referendumo komisijos pirmininkui ar nariams bei referendumo stebėtojams atlikti šiuos veiksmus už pilietįyra draudžiama.7.6 3 STRAIPSNIS. REFERENDUMO RŪŠYSLietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. 4 straipsnis. Privalomieji referendumai1.Privalomai rengiami referendumai šiais klausimais:1) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, pakeitimo;2) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo;3) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo;4) dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ pakeitimo;5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai.2. Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas. 5 straipsnis. Konsultaciniai (patariamieji) referendumaiKonsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.
13. LR SEIMAS1. Parlamentarizmas.Parlamentas – kalbėti iš Anglų ir Prancūzų k.Parlamento raidos etapai:1. Liaudies susirinkimai (Graikijoje, Romos miest. Anglijoje, Ispanijoje). Čia svarstomi tos teritorijos gyventojams aktualūs klausimai.2Parlamentinė tėvynė – Anglija. 12-13 a. atsiranda Parlamento užuomazgos kaip16-17a – luominė atstov. Institucija patariamo balso funkcija prie monarcho.3.17a pab. – 19a pab. – parlamentarizmo idėjos, Dž. Loko, Monteskje, Amerikos Konstitucijos kūrimas.Darbuose suformuota ir pagrįsta suverenių valdžių padalijimo doktrina, parlamentui skiriamas reikšmingas vaidmuo. Parlamento viršenybės principas.2. 19a pab. parlamentas galutinai susiformuoja kaip valstybės institucija. Rinkimų įstatymas sudaro teisinį pagrindą parlamento rinkimams ir parlamentas tampa vieninteliu įstatymų leidimo šaltiniu. Formuojami parlamentiniai institutai – įstatymų leidybos procesas.Apbrėžiamas deputatų sąrašasParlamentinė santvarka su vykdomąja valdžia, partijomis, spauda.Jei 20a 1 dalyje- parlamentui dar reikia įsitvirtinti, tai po II pasaulinio karo – parlamento viršenybės idėjos tampa visuotinai priimtinomis.Parlamentarai tampa visuomenės gyvenimo centrai.Lietuva siejama su Steigiamuoju Seimu 1920 m. ir 1990 kovo 11 d. aktai, laikomi pamatiniais aktais.Išskiriamos specifinės tendencijos:Parlamentinio vaidmens visuomeninis funkcinio stabilumo laipsnis, pagal šį kriterijų išskiriamos šalys, kur parlamentas stabilus: Anglija, JAV, Prancūzija.Valstybės su nestabiliu parlamentu: – tarpukario Lietuvos parlamentai.Parlamentinės valdžios nestabilumą įtakoja partinių interesų nesuderinamumas, politinis režimas, valstybės forma ir t.t.Galima teigti, kad formuojasi Lietuvos parlamento tradicijos.Seimo statutas 1998 gruodžio mėn.Kalbant apie parlamentą – viena svarbiausių valstybės institucijų.Parlamentui būdinga dvejopa prigimtis: atstovaujamoji institucija;įstatymų leidybos institucija.Abu šie požymiai susiję vienas su kitu (Prezidento rinkimų išskyrimas labiau apčiuopiamas), nes Parlamento sudarymas rinkimų būdu ir gautas tautos mandatas leidžia Parlamentui vykdyti įstatymų leidybos ir kitas funkcijas.Parlamentas – bendravalstybinė atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė funkcija valdžių padalijimo funkcija, įstatymų leidyba ir atstovavimas.Parlamento kaip įstatymų leidybos institucijos savybė (viena iš pagrindinių) atstovaujamasis pobūdis, kadangi Seimas (Parlamentas) yra tautos atstovybė. Konstitucija 55 str.Parlamentarizmas – tai vadovavimo valstybei sistema, kai valstybės institucijų tarpe vyraujančią padėtį užima parlamentas. Kitu aspektu parlamentas – kaip parlamento sudarymo principas.Parlamentarizmo krizė – pasireiškiantis parlamento valdžios mažėjimas.Priežastys: ekonominis nuosmukis (ekonominės reformos, reikalaujančios greito sprendimo priėmimo, o parlamentinės procedūros labai ilgos, neoperatyvios.)Deleguotoji įstatymdavystė.Kai priimami bendro pobūdžio įstatymai, ir parlamentas deleguoja įstatymų leidybos funkcijas Vyriausybei ar Prezidentui.Parlamentinė demokratija: politinį režimą ____ įtvirtinti parlamentine valdymo forma. Turima omeny, kad toje valstybėje sprendimų priėmime viena ar kita forma dalyvauja labai platus politinių jėgų spektras.Patirtis rodo, kad parlamentas geriausiai atstovauja funkcijas, kai visuomenėje susiformuoja stambūs deputatų susivienijimai.Parlamentinė sistema.1. pats parlamentas kartu ___ vidine struktūra ir vidiniais ryšiais.2. Parlamentinė sistema susijusi su federatyvine valdymo forma. Pavaldumo nėra, tačiau vyksta tam tikri kontaktai.Parlamentinė teisė – atsiranda, tai susiję su parlamento vaidmens didėjimo, mokslininkų noru išskirti į savarankišką grupę teisines normas ir teisinius aktus.1. apibrėžia parlamento teisinį statusą ir veiklą. (Konstitucija)2. bei kiti aktai, Seimo statutas, Seimo narių statutas, kita grupė reglamentuoja parlamento veiklos procedūras.Parlamentinė teisė – nėra savarankiškas teisės šaltinis.Parlamentinė teisė – konstitucinės teisės institutas.2. SEIMO KONST STATUSASParlamento teisinis statusas. Parlamento teisinį statusą nustato Konstitucija, Konstitucinės teisės įstatymas.Atstovaujamoji valstybës valdžios institucija, vykdančių valstybės valdžią. Lietuvos palamentas-vienintelė inst, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Jis pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Jis yra saistomas Konstitucijos, įgaliojimai ribojami referendumo, Konst teismo, P REZIDENTO VETO.Tai priklauso nuo valstybės istorinių aplinkybių ir nuo valstybės atskirų institutų raidos.Tradicijos. Šalies konstitucinė samprata.Konstitucijoje įtvirtintų principų partinės sistemos išsivystymas, branda, konkrečios politinės sąlygos, įtakojančios parlamento vietą valstybės (valdžios) institucijų tarpe Konstitucija sudaro tam tikras prielaidas, parlamentinei teisei egzistuoti, o konkreti įtvirtinimo principaiParlamentinė vieta skiriasi, pvz., valdžių vienybės principas paneigimas valdžių padalijimo principu. Kai kurie Konstitucijos įtvirtinimo principai, skirtingai aiškinami tiek teisinėje doktrinoje, tiek praktikoje. Pvz., tautos suvereniteto principas.valdžios viršenybės principui – parlamentas įstatymų leidybos šaltinis.Kita prasme, įstatymus leidžia tauta, parlamentas realizuoja tautos valią įstatymų leidybos forma. (Anglijoje).Anglijoje pirmą kartą Konstitucijos formuluotė: tauta – įstatymų leidžiamosios valdžios šaltinis JAV Konstitucijoje, o kongreso galias riboja Konstitucija, įstatymų leidybos sferoje.Demokratinėse valstybėse parlamentas visada yra svarbiausia atstovaujamoji tautos institucija, formuojama rinkimų būdu.3.1. LR. SEIMO FORMAVIMO TVARKA 55 straipsnisSeimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. 56 straipsnisSeimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. 57 straipsnis Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių įgaliojimams. 58 straipsnis Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas: 1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai. Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.3. 2BENDRIEJI STRUKTŪROS KLAUSIMAI 24 straipsnis. Seimo vadovai1. Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas. 2. Seimo Pirmininko pavaduotojų yra ne daugiau kaip penki. 3. Seimo Pirmininko ir jo pavaduotojų kompetenciją nustato Konstitucija ir šis statutas. 4. Seimo dokumentų rengimą prižiūri Seimo kancleris. 5. Seimo Pirmininko teikimu Seimas vieną iš Seimo Pirmininko pavaduotojų paskiria Seimo Pirmininko pirmuoju pavaduotoju.6. Seimo narys, išrinktas Seimo Pirmininku arba laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje. 25 straipsnis. Seimo komitetai ir komisijos1. Seimas įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems klausimams, Konstitucijos priskirtiems Seimo kompetencijai, rengti iš savo narių sudaro komitetus. Komitetų sąrašą nustato šis statutas.2. Seime sudaromos nuolat veikiančios Etikos ir procedūrų komisija, Administravimo komisija, Peticijų komisija ir kitos komisijos.3. Trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams vykdyti Seimas iš savo narių gali sudaryti tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas.4. Seimo valdyba taip pat gali sudaryti parengiamąsias, redakcines laikinąsias komisijas, o Seniūnų sueiga – derinimo komisijas.5. Komitetų ir komisijų darbui vadovauja jų pirmininkai. 26 straipsnis. Seimo narių frakcijos, mišrios ir laikinosios grupės1. Savo politiniams tikslams įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas šio statuto nustatyta tvarka. Seimo narių frakcijų teises nustato šis statutas.2. Seimo narių frakcijai vadovauja ir jai Seime atstovauja frakcijos seniūnas arba seniūno pavaduotojas, o pasisakyti frakcijos vardu gali kiekvienas jos įgaliotas Seimo narys.3. Seimo nariai, neįsiregistravę į frakcijas, pripažįstami vienos mišrios Seimo narių grupės nariais. Mišriai Seimo narių grupei suteikiamos visos šio statuto nustatytos frakcijos teisės.4. Seimo nariai gali jungtis į laikinąsias grupes šio statuto nustatyta tvarka.27 straipsnis. Seimo valdyba1. Seime veikia Seimo valdyba, kurios pagrindinis uždavinys – spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus ir teikti patarimus Seimo Pirmininkui, kai jis to prašo.2. Seimo valdyba sudaroma iš Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų, Seimo kanclerio ir Seimo opozicijos lyderio. Seimo valdybos sudėtį nutarimu tvirtina Seimas. 28 straipsnis. Seniūnų sueiga1. Seime veikia Seniūnų sueiga, į kurią įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. 2. Kiekviena frakcija į Seniūnų sueigą skiria po 1 atstovą nuo 10 frakcijos narių. 3. Kiekviena frakcija papildomai skiria į Seniūnų sueigą po 1 atstovą nuo nepilnos dešimties frakcijos narių, jeigu šią nepilną dešimtį sudaro daugiau negu 5 Seimo nariai.4. Frakcijos, kuriose nėra 10 narių, skiria į Seniūnų sueigą po 1 atstovą.5. Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys – svarstyti Seimo sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikti sprendimų šiais klausimais projektus Seimui bei valdybai, taip pat patarimus Seimo4.1. SEIMO FUNKCIJOS IR ĮGALIOJIMAIĮstatymų leidžiamoji funkcija. Tikslai:1)nustatomas pirminis teisinio reguliavimo pagrindas. Šiuo atveju įstatymų viršenybės principas įgauna lemiamą vaidmenį teisinėje sistemoje.2)Sudaromas teisėtumo pagrindas. Visi teisės aktai turi neprieštarauti įstatymams. Kitos institucijos negali numatyti reguliavimo sričių.Kontrolinės funkcijos.Kontrolinės funkcijos formos priklauso nuo valdymo formos plačiąja prasme, t.y. kartu su valdymo forma (prezidento rinkimai)Vyriausybės valdžios kontrolė;Kaip vykdomas biudžetas;Nepasitikėjimas;Interpeliacija;Parlamento tyrimo komisijos ir kt.Steigiamoji funkcijaSusijusi su parlamento veikla, sudarant valdžios institucijas.Valdžios institucijų, teismų, Seimo kontrolierių ir t.t.K 67 Vyriausybės siūlymu steigia ir naikina.Skiria rinkimus, steigia valdžios institucijas, ministerijas, skiria teisėjus, pritaria ar ne Ministro Pirmininko kandidatūrai ir t.t.Svarbią reikšmę turi visų parlamentų veikloje įgaliojimai mokesčių sferoje, biudžeto vykdyme.Užsienio politikos sferoje: ratifikuoja sutartis.Kiti įgaliojimai: administracinis teritorinis suskirstymas.4.2. SEIMO ĮGALIOJIMAI67 straipsnis: 1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas; 2) leidžia įstatymus;3) priima nutarimus dėl referendumų; 4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus; 6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai; 7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas; 9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;11) skiria ir atleidžia Valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas;15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus; 16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;19) leidžia amnestijos aktus;20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. 5. LR SEIMO DARBO REGLAMENTAS68 straipsnisĮstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei.Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. 64 straipsnis Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną. Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti. Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas.65 straipsnisNaujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas. Jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui.66 straipsnisSeimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas. Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.6.1. SEIMO NARIO TEISINIS STATUSASSEIMO NARIO ĮGALIOJIMAI IR PRIESAIKA1 straipsnis. Seimo nario mandatas 1. Pagrindines Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimo) nario teises bei pareigas apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) ir šis statutas, o kitas jo teises bei pareigas – ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (toliau – įstatymai).2. Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas jokių mandatų.2 straipsnis. Seimo nario įgaliojimų atsiradimo pradžia ir teisių įgijimas1. Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas.
2. Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seimo posėdyje prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Neprisiekęs Seimo narys neturi šio statuto antrajame skirsnyje nustatytų teisių, nesinaudoja šio statuto trečiajame skirsnyje numatytu veiklos aprūpinimu bei garantijomis ir negauna Seimo nario atlyginimo.4 straipsnis. Seimo nario priesaikos priėmimo tvarka1. Seimo nario priesaiką priima Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) pirmininkas, o jei jo nėra arba jei jis laikinai negali eiti šių pareigų, – laikinai einantis jo pareigas Konstitucinio Teismo teisėjas.2. Seimo narys prisiekia stovėdamas priešais priimantį priesaiką asmenį, skaito priesaiką padėjęs ranką ant Konstitucijos.3. Baigęs skaityti priesaiką, Seimo narys pasirašo vardinį priesaikos lapą.4. Priesaikos tekstas netaisomas ir nekeičiamas, galima išbraukti tik paskutinįjį priesaikos sakinį. Šios nuostatos nesilaikymas, kaip ir atsisakymas pasirašyti vardinį priesaikos lapą arba pasirašymas su išlyga, reiškia, kad Seimo narys neprisiekė.5. Vardiniai priesaikos lapai perduodami priėmusiam priesaiką Konstitucinio Teismo pirmininkui ar Konstitucinio Teismo teisėjui, kuris juos patikrina ir perskaito Seimo narių, įgijusių visas Tautos atstovo teises, pavardes.6. Seimo narys privalo prisiekti iš naujo, jeigu po to, kai buvo nutrūkę jo įgaliojimai, pagal Konstituciją ir įstatymus jis vėl tampa Seimo nariu.7. Seimo narys turi prisiekti ne vėliau kaip per mėnesį nuo pirmojo posėdžio, kuriame jis dalyvavo.5 straipsnis. Pasekmės Seimo nariui nepriėmus priesaikosSeimo narys, šio statuto nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, pagal Konstitucijos 59 straipsnį netenka Seimo nario mandato. Dėl to Seimas priima nutarimą.6 straipsnis. Seimo nario pareigų derinimas1. Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.2. Savo įgaliojimų laiku Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.3. Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.59 straipsnisSeimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas.Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato. Dėl to Seimas priima nutarimą.Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų. 60 straipsnisSeimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą. Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru. Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas. 61 straipsnis Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka. Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui.Seimas, apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro atsakymą į interpeliaciją, gali nutarti, jog atsakymas esąs nepatenkinamas, ir pusės visų Seimo narių balsų dauguma pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru. Balsavimo tvarką nustato įstatymas. 6. 2. SEIMO NARIO IMUNITETAS IR INDEMNITETAS62 straipsnisIMUNITETAS Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.INDEMNITETAS Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą (in flagranti). Šiais atvejais generalinis prokuroras apie tai nedelsdamas praneša Seimui.7. SEIMO NARIO ĮGALIOJIMŲ PASIBAIGIMAS63 straipsnisSeimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas; 2) jis miršta; 3) atsistatydina; 4) teismas pripažįsta jį neveiksniu; 5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka; 6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas; 7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis; 8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.8.1. Apkalta- viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių. Apkaltos procesas gali būti inicijuojamas R Prezidentui, Konstitucinio teismo pirminikui ir teisėjams, Aukščiausiojo ,Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, seimo nariams. Nei Ministrui pirmininkui, nei ministrams negali būti inicijuojama apkalta. Jei asmuo pripažįstamas kaltu, tai jis pašalinamas iš pareigų arba panaikinamas jo Seimo nario mandatas.8.2. Apkaltos Pagrindas apkaltos procesui pradėti atsiranda, jei asmuo šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo duotą priesaiką, įtariamas padaręs nusikaltimą.8.3. APKALTOS PROCESAS IR JO RŪŠYS siūlymas apkaltos procesui pradėti turi būti teikiamas seimui raštu ir iniciatorių pasirašytas kaip teikimas, o Rprezidento siūlymas- kaip kreipimasis nurodant konktretų asmenį, jam formuluojamą kaltinimą, argumentus, faktus, įrodymus ir jų šaltinius. Seimas sudaro spec tyrimo komisiją ištirti kaltinimą ir parengti išvadą dėl šio siūlymo. Jei ši komisija padaro išvadą, kad yra motyvų apkaltos procesui, ji turi suformuluoti konkrečius kaltinimus. Jei išvada, kad nėra motyvų, Seimas svarsto išvadoje suformuluotų motyvų bei argumentų pagrįstumą ir sprendžia ar pritarti šiai išvadai. Jei Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma patvirtina šią išvadą, laikoma, kad siūlymas pradėti apkaltą nepritarta. Procesas susideda iš šių pagrindinių dalių:parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio ir balsavimo dėl pateiktų kaltinimų. Jei bent už vieną kaltinimą balsuoja 3/5 seimo narių, laikoma, kad asmuo yra Seimo pripažintas kaltu. Už nusižengimus gali būti taikoma teisinė atsakomybė įst nustatyta tvarka.Rūšys. Kai Seimas gauna teismo apkaltinamo nuosprendžio nuorašą, pradedama apkaltos procedūra. Ir kai nesutinka Seimo apkaltos rezultati su teismo nuosprendžiu.14 TEMA. ĮSTATYMŲ LEIDYBA1..Įstatymo leidybos konstit pagrindaiĮstatymo leidybos procesas laiko atžvilgiu skirstomas į tam tikras stadijas. Laiko stadijos atskiriamos pagal įgaliotų subjektų vykdomus veiksmus bei atsirandančius teisinius santykius, kaip tų veiksmų rezultatą.Įstatymo leidybos procesas yra visuma veiksmų, kuriuos privalo atlikti subjektai, turintys teisinius įgalinimus dalyvauti įstatymų leidybos procese ir tuo realizuodami įstatymų jiems suteiktą teisę.1) 69 straipsnis Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.Seimas: 1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas; 2) leidžia įstatymus; 3) priima nutarimus dėl referendumų; 4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus; 5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus; 6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai; 7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti; 8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas; 9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru; 10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus; 11) skiria ir atleidžia Valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką; 12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus; 13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį; 14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas; 15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus; 16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus; 17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą; 18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus; 19) leidžia amnestijos aktus; 20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.
2. įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas.268 straipsnis Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstytiTeisės doktrinoje įstatymų leidybos teisė suvokiama plačiąja ir siaurąja prasme.S i a u r a j a – tai kompetentingų valstybės institucijų bei asmenų teisė siūlyti įstatymų leidybos institucijai naują įstatymą, jau esančių įstatymų pakeitimus ir papildymus, pateikiant siūlymus ar parengtą projektą, kuriuos parlamentas privalo išnagrinėti. Iniciatyvos teisė šiuo atveju nereiškia parlamento pareigos įstatymą priimti, o tik pareigą jį svarstyti. Šiuo atveju yra numatytos dvi išimtys; A.Kai Teisės ir teisėtvarkos komitetas konstatuoja, kad projektas prieštarauja Konstitucijai ir kartu su juo nėra pateiktas Konstitucijos pakeitimo projektas; B.Analogišką įstatymo projektą Seimas per pastaruosius 6 mėn. jau buvo atmetęs;P l a č i a j a – tai sietina su piliečių politinėmis teisėmis.Suprantama kaip piliečių teisė dalyvauti valstybės valdyme. Ją turi visi piliečiai, tačiau įstatymų leidybos institucija nesaistoma įsipareigojimų būtinai svarstyti šiuos siūlymus ar projektus.Seimo Statutas numato, kad tokie projektai, kurie yra pateikti ne tų subjektų, kuriuos nustato Konstitucija, svarstymui neperduodami, tačiau užregistruojami ir su jais supažindinami atitinkami komitetai.Konstitucijos 68 str. numato, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Seimo nariai, Prezidentas, Vyriausybė, o taip pat 50 tūkst. Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. 50 tūkst.piliečių turi teisę pateikti įstatymo projektą ir parlamentas jį privalo svarstyti. Iki 1998 m. gruodžio mėn. ši Konstitucijos norma neturėjo realizavimo mechanizmo. Mechanizmą nustatė tada priimtas “LR piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas”Piliečiams siūlant įstatymo projektą veikia panaši tvarka, kaip ir inicijuojant referendumą. Sudaroma iniciatyvinė grupė, kurioje turi būti ne mažiau 10 rinkimų teisę turinčių asmenų. Ji užregistruojama Vyriausioje rinkimų komisijoje (VRK). VRK surašo registravimo aktą, kuriame išvardinami iniciatoriai, pateikiama įstatymo formuluotė. Tuomet pradedami rinkti parašai.Paprasto įstatymo projektui parašams surinkti nustatytas 2 mėnesių terminas, Konstitucijos pakeitimui – 4 mėnesiai. Po to per 15 dienų parašų autentiškumą patikrina VRK ir kartu su savo išvadomis parašus pateikia Seimui. Išvadų gavimo dieną Seimo kancleris projektą įregistruoja ir praneša, kad toks projektas yra gautas.Jei nesurenkama pakankamai parašų, tai inicijuoti parašų rinkimą iš naujo galima ne anksčiau kaip po 6 mėnesių. Tačiau nesurinkus reikiamo parašų kiekio tą patį projektą bet kada gali siūlyti Prezidentas, Vyriausybė ar bet kuris Seimo narys.3.ĮSTATYMO LEIDYBOS STADIJOS:(bendras pavadinimas – įstatymo promulgavimas) 1.Įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas; 2.Įstatymo projekto svarstymas komitetuose ir parlamente; 3.Įstatymo projekto priėmimas; 4.Įstatymo pasirašymas ir priėmimas;2 straipsnis. Teisės aktasTeisės aktas šiame įstatyme – tai įgaliotos valstybės valdžios institucijos arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame nustatomos, keičiamos arba naikinamos teisės normos. 1)Teisės akto rengimo stadijos Teisės akto rengimo stadijos yra šios: 1) teisės akto paskirties ir jo rengimo užduotiesnustatymas; 2) rengėjo nustatymas (parinkimas); 3) teisės akto teksto parengimas; 4) teisės akto derinimas ir aprobavimas. 4 straipsnis. Teisės akto rengimas 1. Pasiūlymus dėl teisės akto rengimo turi teisę teikti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisės akto paskirtį ir jorengimo užduotį turi teisę nustatyti asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime, taip pat valstybės valdžios institucijos pagal savo kompetenciją.2. Teisės akto rengėjais gali būti valstybės valdžios institucijos paskirti ar konkurso tvarka parinkti asmenys ar jų grupė, taip pat asmuo arba asmenų iniciatyvinė grupė. „3. Teisės aktas yra parengtas, jei jis atitinka šio įstatymo 5–12(1)straipsniuose nustatytus reikalavimus.“4. Parengtas teisės aktas derinamas, aprobuojamas irpateikiamas institucijai, įgaliotai jį priimti, šios institucijos nustatyta tvarka.Papildyti Įstatymą 12(1) straipsniu:„12(1) straipsnis. Nuorodos į Europos Sąjungos teisės aktus1. Nuorodos į Europos Sąjungos teisės aktus pagal šio straipsnio reikalavimus pateikiamos tais atvejais, kai teisės aktu arba atskiromis teisės akto nuostatomis derinami ir įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai.2. Europos Sąjungos teisės aktai nurodomi įstatymo priede, o įstatymo pradžioje, nurodant jo paskirtį ir kitas bendrąsias nuostatas, kartu daroma nuoroda į įstatymo priedą.3. Kituoseteisės aktuose Europos Sąjungos teisės aktai nurodomi tų teisės aktų preambulėje.4. Kai keičiamas ar papildomas iki šio straipsnio įsigaliojimo priimtas teisės aktas, kuriuo buvo derinami irįgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai ir kuriame nėra nuorodų į Europos Sąjungos teisės aktus arba jos pateiktosne pagal šiostraipsnio reikalavimus, kartu parengiamas ir teikiamas įstatymo papildymo reikiamu priedu įstatymo projektas ar kito teisės akto papildymo preambule arba jos pakeitimo projektas, kuriame pateikiami nenurodyti Europos Sąjungos teisės aktai.5. Nurodant Europos Sąjungos teisės aktą, turi būti nurodomas jį priėmusios institucijos ar institucijų pavadinimai, teisės akto priėmimo data, numeris ir pilnas pavadinimas. Jei Europos Sąjungos teisės aktas yra pakeistas ar papildytas ir naujos jo nuostatos derinamos bei įgyvendinamos Lietuvos Respublikos teisės aktu, pagal šioje dalyje nustatytus reikalavimus taip pat nurodomi visi to Europos Sąjungos teisės akto pakeitimai ar papildymai. Nuorodos į oficialų Europos Sąjungos teisės akto paskelbimo ne lietuvių kalba šaltinį nepateikiamos.6. Nuorodos į Europos Sąjungos teisės aktus, kurių nuostatos ar principai nėra privalomi, tačiau norima pabrėžti jų svarbą,pateikiamos įstatymopradžioje ar kito teisės akto preambulėje.“2) įstatymų projektų registravimas Toks projektas yra registruojamas Seimo posėdžių sekretoriate, gautų pasiūlymų ir aktų registre, jam suteikiamas numeris.(Anksčiau buvo numatyta, kad jei iniciatoriai negali parašyti aiškinamojo rašto, tai Seimo kancleris turėjo kreiptis į seimo Teisės departamentą, kad jiems padėtų tą raštą surašyti, bet dabar to nėra. Normantas sakė, kad jei jau iniciatoriai yra tokie asilai, kad nesugeba parašyti aiškinamojo rašto, tai ir tas jų projektas yra šūdas.)Užregistravus registre projektas perduodamas Teisės departamentui. Pastarasis turi per 7 dienas pateikti išvadą dėl juridinių techninių reikalavimų, dėl aiškinamojo rašto, ar jis atitinka reikalavimus bei perduoda projektą Seimo kancleriui.Jei projekto iniciatoriai buvo Seimo nariai, Prezidentas ar piliečiai, projektas siunčiamas į Europos teisės biurą prie Vyriausybės patikrinimui, ar projektas atitinka ES aktus.Baigiamojoje registravimo stadijoje Seimo pirmininkas arba Seimo valdyba gali projektą pateikti atitinkamam Seimo komitetui preliminariniam svarstymui.3) Pateikimo stadija. Seimo posėdyje projektą pateikia iniciatoriai. Seimo darbotvarkę nustato Seimo Seniūnų sueiga (neseniai įvesta naujovė). Piliečių teikiamas įstatymo projektas turi būti pateikiamas ne vėliau kaip per savaitę sesijos metu, o tarp sesijų – pirmame kitos sesijos posėdyje. Seimas gali: 1.pradėti svarstymo procedūrą; 2.atidėti svarstymą, nurodant iniciatoriams ką, reikia pataisyti; 3.atmesti projektą;Jei svarstymas pradedamas, pirmiausia sprendžiama, ar pateikti projektą svarstyti visuomenei. Visi sprendimai priimami paprasta balsų dauguma. Išimtys – atmesti arba pateikti svarstyti visuomenei sprendimas priimamas ne mažiau kaip 1/4 Seimo narių balsų. Priimamas sprendimas, ar projektas bus svarstomas paprasta, ar skubos, ar ypatingos skubos tvarka.(Skubos tvarka – mažinami laiko tarpai tarp atskirų procedūrų. Skubos tvarka gali siūlyti nagrinėti Prezidentas, Seimo pirmininkas, Vyriausybė, opozicijos lyderis, Seimo valdyba, pagrindinis komitetas, frakcija. Pasiūlymas priimamas, jei už jį balsuoja ne mažiau, kaip 1/5 Seimo narių.Ypatingos skubos tvarka – Sujungiamos nagrinėjimo ir priėmimo procedūros. Inicijuoti gali Prezidentas, Seimo pirmininkas, Vyriausybė. Sprendimas priimamas, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 1/4 Seimo narių.)Jei projekto įgyvendinimui reikia papildomų lėšų, t.y., jis yra susijęs su biudžeto koregavimu, reikia nuspręsti iš kur imti lėšas ir numatyti biudžeto pakeitimo projektą. 4)Svarstymo Procedūra susideda:1.svarstymas pagrindiniame komitete (kuriame komitete svarstyti siūlo Seimo sueiga, bet paprastai svarstoma tame k-tėte, kuris atitinka projekto specifiką); 2.svarstymas Seimo posėdyje; 3.priėmimas;1.Svarstymas pagrindiniame komitete;Pagrindinis komitetas turi paskelbti informaciją, kad toks projektas bus svarstomas ir nurodyti terminus, iki kada pateikti pasiūlymus.Dabar įsigaliojo nauja svarstymo komitetuose forma – klausymai (nuo žodžio – išklausyti). Komitetas sukviečia visus asmenis, kurie pateikė pastabas ir pasiūlymus ir jų pasiūlymus įrašo į komiteto pateiktą išvadą.Komitetas priima vieną iš sprendimų: pritarti projektui; paskelbti projektą svarstyti visuomenei; grąžinti patobulinti; atmesti;Jei nusprendžiama projektą toliau svarstyti, projektas ir komiteto išvados perduodami Seimo Dokumentų skyriui suredaguoti (tai yra nauja – anksčiau Dok. skyrius redaguodavo jau priimtą Seime projektą ir Normantas pešdavosi su Dokumentų skyriumi dėl kiekvieno žodžio).2.Svarstymas Seimo posėdyje Seimui pateikiamos komiteto išvados, pasiūlymai, vyksta diskusijos. Galimi keli variantai:-pritarti komiteto patvirtintam projektui su Seimo posėdžio metu patvirtintomis pataisomis ir numatyti priėmimo datą (ne vėliau, kaip 2 dienos po svarstymo); -pateikti projektą svarstyti visuomenei;-grąžinti komitetui patobulinti; -grąžinti iniciatoriams patobulinti; -atmesti;5.Priėmimas: Pagrindinis komitetas pateikia iš naujo surašytą projektą.Pranešėjas aptaria pastabas ir pataisas. Nutariama, kaip bus nagrinėjama: -pastraipsniui; -kitaip (pirmiausia nagrinėjamos principinės nuostatos, o paskui – visas tekstas);Įstatymo priėmimo procedūros metu siūlymai atmesti projektą jau nebepriimami. Projektas, nesurinkęs paprastosios balsų daugumos, laikomas nepriimtu.N a u j i e n a: kol priimto įstatymo Seimo pirmininkas dar nepateikė pasirašyti Prezidentui, pagrindinis komitetas, Seimo pirmininkas ar 1/5 Seimo narių gali kreiptis motyvuotu raštu dėl Seimo Statuto pažeidimų priėmimo momentu. Tokį kreipimąsi išnagrinėja Etikos ir procedūrų komisija ir pateikia savo išvadas. Kol Etikos komisija nepateikė išvadų, įstatymas Prezidentui pasirašyti neteikiamas. Jei etikos komisija nustato pažeidimus, Seimas balsuoja ar pripažinti šį įstatymo priėmimą netekusiu galios, ar palikti galioti. Jei įstatymas pripažįstamas netekusiu galios (padaryti pažeidimai lėmė sprendimą), tai priėmimo procedūra pradedama iš naujo nuo tos vietos, kur buvo padarytas pažeidimas. Jei projektas atmetamas, vėl jį pateikti galima ne anksčiau, kaip po 6 mėnesių.5)Pasirašymas ir priėmimasPrezidentui pasirašyti įstatymą teikia Seimo pirmininkas.Pasirašymo prasmė – Prezidentas gauna autentišką įstatymą, tai patvirtina Seimo pirmininkas.Prezidentas įstatymą pasirašyti turi per 10 dienų. Yra 3 variantai: 1.pasirašyti; 2.grąžinti su savo pastabomis ir pasiūlymais (veto teisė); 3.nieko nedaryti (tada pasirašo Seimo pirmininkas);Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas. Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.6)įst promulgavimas, Veto teisėJei Prezidentas grąžina įstatymą su pastabomis, Seimo pirmininkas Seimui apie tai praneša per artimiausią posėdį. Ne vėliau, kaip kito posėdžio dieną Seimas turi nuspręsti ar:1.svarstyti grąžintąjį įstatymą iš naujo. Tokiu atveju svarstymas turi įvykti ne vėliau kaip po savaitės. Svarstyme išklausomas pagrindinis komitetas, papildomų komitetų pranešimai, vyksta bendra diskusija; 2.laikyti įstatymą nepriimtu. Seimas gali pavesti vienam iš komitetų parengti naują įstatymo projektą arba sudaryti tam darbo grupę;Po svarstymo tame pačiame Seimo posėdyje vyksta grąžinto įstatymo priėmimas. Pirmiausia balsuojama, ar priimti visą įstatymą be pakeitimų, kuriuos siūlo Prezidentas. Čia susiduriama su Prezidento veto teisės įveikimo sąlygomis. veto įveikiamas, jei už projektą balsuoja absoliuti balsų dauguma (daugiau kaip ½ Seimo narių), o jei įstatymas konstitucinis – ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Jei veto įveikti nepavyko, balsuojama, ar priimti įstatymą su Prezidento pataisomis ir papildymais. Su papildymais įstatymas priimamas, jei už balsavo dauguma posėdyje dalyvavusių Seimo narių.7) įstatymų įsigaliojimo tvarka128 straipsnis. Seimo priimtų aktų skelbimas ir įsigaliojimas1. Įstatymai ir kiti Seimo dokumentai skelbiami ir įsigalioja pagal įstatymą “Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”.2. Respublikos Prezidento pasirašyti įstatymai, taip pat Seimo nutarimai išsiunčiami Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Aukščiausiajam Teismui, valstybės kontrolieriui, o prireikus ir kitų valstybės institucijų vadovams bei savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jų pasirašymo.4. SEIMO REGLAMENTO PRIĖMIMO TVARKA5. VALSTYBĖS BIUDŽETO TVIRTINIMAS172 straipsnis. Valstybės biudžeto projekto pateikimas1. Vyriausybė, sudariusi kitų metų valstybės biudžeto projektą, ne vėliau kaip iki spalio 17 dienos pateikia jį Seimui su duomenimis, kuriais pagrįstas šis projektas. 2. Valstybės biudžeto projekto kopijas Seimo posėdžių sekretoriatas ne vėliau kaip per tris dienas perduoda Seimo valdybos nariams, komitetams ir frakcijoms bei valstybės kontrolieriui. 3. Artimiausiame Seimo posėdyje išklausomas Vyriausybės pranešimas apie valstybės biudžeto projektą. 4. Toliau valstybės biudžeto projektui nagrinėti komitetuose ir frakcijose skiriama ne mažiau kaip 15 dienų. Tuo metu eiliniai Seimo plenariniai posėdžiai nerengiami.5. Po pateikimo Seimo posėdyje Biudžeto ir finansų komitetas Seimo valdybos nustatyta tvarka spaudoje skelbia, iki kada komitete iš suinteresuotų asmenų yra laukiama pasiūlymų ir pastabų dėl valstybės biudžeto projekto. 6. Gautus pasiūlymus ir pastabas Biudžeto ir finansų komitetas perduoda atitinkamiems Seimo komitetams pagal jų kompetenciją, kur šie pasiūlymai turi būti apsvarstyti šio statuto nustatyta tvarka.6.TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RATIFIKAVIMAS IR DENONSAVIMASSeimas atlieka tarptautinių sutarčių ratifikavimą bei denonsavimą. Sutartys laikomos ratifikuotomis, jei už tai balsuoja ne mažiau kaip 2/5 Seimo narių. Denonsavimas – jei už balsuoja ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. T.Y. abiem atvejais reikalinga kvalifikuota balsų dauguma.Įstatymas įsigalioja nuo tos dienos, kai jis paskelbiamas “Valstybės žiniose”.7 straipsnis. Ratifikuojamos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys1. Turi būti ratifikuojamos šios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys:1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios gynybinio pobūdžio sutartys;3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys;4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose;6) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys;7) dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje;8) nustatančios kitokias teisės normas negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai.2. Taip pat ratifikuojamos tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jų ratifikavimas.8 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ratifikavimo tvarka1. Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu.2. Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seimui teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius Vyriausybei. 3. Remiantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytu įstatymu, parengiami ratifikavimo raštai.
Tarptautinės sutartysSeimas atlieka tarptautinių sutarčių ratifikavimą bei denonsavimą. Sutartys laikomos ratifikuotomis, jei už tai balsuoja ne mažiau kaip 2/5 Seimo narių. Denonsavimas – jei už balsuoja ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. T.Y. abiem atvejais reikalinga kvalifikuota balsų dauguma.
16 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių teisinis statusas. Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas.Ministrą laikinai gali pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys.Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą.Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės santykiai su Respublikos Prezidentu ir su Seimu. LRK įtvirtinti tokie LR Vyriausybės įgaliojimai:· tvarkyti krašto reikalus, saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką;· vykdyti įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;· koordinuoti ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;· rengti valstybės biudžeto projektą ir teikti jį Seimui; vykdyti valstybės biudžetą, teikti Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą;· rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus;· užmegzti diplomatinius santykius ir palaikyti ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;· vykdyti kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.Vyriausybės ir Seimo santykiaiSeimo ir vykdomosios valdžios institucijų funkcijos yra nustatytos LRK. Gan dažnai dėl šių funkcijų įgyvendinimo iškyla namažai problemų. LRK 96 straipsnyje teigiama, „Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą.” Tačiau ši nuostata neužkerta kelio problemų atsiradimui tarp Seimo ir Vyriausbės. Dažniausiai tokiems konfliktams kilus realiausias jų sprendimo būdas yra pasitikėjimo Vyriausybe klausimo iškėlimas Seime. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jo programai. Vyriausybė yra linkusi kuo greičiau įgyvendinti savo siekimus, atitinkmai sureguliuoti vienus ar kitus santykius. Tačiau projektų svarstymą Seime neretai pratęsia visuomenės ginčai, politikų pozicijas komentuoja žiniasklaida. Parlamentinė tribūna ir skubėjimas – nelengvai suderinami dalykai. Vyriausybės, kuri pagal prigimtį yra veiklos institucija, įtaka lemia tai, kad parlamentas kartais ima ir perduoda dalį savo įgaliojimų Vyriausybei. Taip dalis Seimo kompetencijos tampa Vyriausybės kompetencijos dalimi. Būtent čia ir pastebimas įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios kompetencijų konfliktas, kurį savo veiksmais išprovokavo pats įstatymų leidėjas, arba tiksliau – parlamentinė dauguma.Kaip šią problemą spręstų LR Konstitucinis Teismas? Labai paprastai, t.y. Konstitucinio Teismo pozicija yra aiški: Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, aiškios konstitucinės kompetencijos ribos.Įgyvendindama įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime, Vyriausybė teikia Seimui įstatymų, prireikus – kitų Seimo teisės aktų projektus. Vyriausybė taip pat teikia Seimui pasiūlymus dėl įstatymų leidimo ir Seimo sesijos darbų programos projektų. Vyriausybė prireikus gali teikti pasiūlymus dėl Seimo savaitės posėdžių darbotvarkės projektų rengimo, siūlyti papildomai įtraukti į Seimo savaitės posėdžių darbotvarkę Vyriausybės pranešimą svarbiu klausimu. Finansų ministerija teikia Vyriausybei Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą (su aiškinamuoju raštu, prireikus – ir kita medžiaga). Ši apyskaita išnagrinėjama Vyriausybės posėdyje ir aprobuota pateikiama Seimui tvirtinti Seimo statute nustatyta tvarka ir terminais. Seimo statuto nustatyta tvarka Ministras Pirmininkas arba ministrai turi atsiskaityti Seime atitinkamai už Vyriausybės ar savo veiklą, taip pat per Vyriausybės valandą Seime atsakyti į Seimo narių klausimus.IX. Vyriausybės ir Respublikos Prezidento santykiaiYpatinguosius Vyriausybės ir Respublikos Prezidento santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vyriausybės įstatymas, kiti įstatymai. Respublikos Prezidento iniciatyva Ministras Pirmininkas ir ministrai kartu su Respublikos Prezidentu nagrinėja ir sprendžia valstybės valdymo klausimus Respublikos Prezidento ir Ministro Pirmininko suderintais bendradarbiavimo būdais ir formomis.Prireikus Respublikos Prezidento iniciatyva Ministras Pirmininkas sudaro darbo grupes, į kurias Respublikos Prezidento ir Ministro Pirmininko sutarimu įtraukiami jiems pavaldūs valstybės tarnautojai.Vyriausybė svarsto ir teikia Respublikos Prezidentui atitinkamus dokumentus dėl tarptautinių sutarčių teikimo Seimui ratifikuoti, Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ar prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo, taip pat kitais klausimais. Kartu su teikimu Respublikos Prezidentui siunčiamas atitinkamas Vyriausybės sprendimas ir Respublikos Prezidento dekreto projektas. Dokumentų projektus ir su jais susijusią medžiagą Respublikos Prezidentui teikia Ministras Pirmininkas, pasirašydamas teikimą.
6. Vyriausybės parlamentinė kontrolė. Interpeliacija ir nepasitikėjimas Vyriausybe.Interpeliacijos pateikimas1. Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, reikalaudama paaiškinti šių pareigūnų priimtų sprendimų motyvus.2. Po interpeliacijos įteikimo Seimo Pirmininkui, kuris nedelsdamas ją užregistruoja ir perduoda atitinkamam Vyriausybės nariui ir Seimo nariams, nė vienas parašas negali būti atšauktas.3. Seimo nariai negali vienos sesijos metu pakartotinai pateikti interpeliacijos tam pačiam Vyriausybės nariui.Raštiškas atsakymas į interpeliaciją1. Gavęs interpeliaciją, Vyriausybės narys privalo ne vėliau kaip per 2 savaites perduoti Seimo Pirmininkui raštišką atsakymą, su kuriuo supažindinami Seimo nariai.2. Gavęs atsakymą į interpeliaciją, Seimas sesijos metu turi jį apsvarstyti savo posėdyje ne vėliau kaip per 5 darbo dienas.Interpeliacija Seimo posėdyje nagrinėjama šia tvarka:1) interpeliacijos pateikėjų atstovo kalba (iki 10 minučių);2) interpeliaciją gavusio pareigūno atsakymas (iki 30 minučių);3) interpeliaciją gavusio pareigūno atsakymai į Seimo narių klausimus (iki 30 minučių); klausimai užduodami tokia pat tvarka kaip Vyriausybės valandos metu;4) diskusija, kurioje žodis paprastai suteikiamas paeiliui pritariantiems ir nepritariantiems atsakymui į interpeliaciją Seimo nariams;5) baigiamasis interpeliaciją gavusio pareigūno žodis;6) interpeliacijos pateikėjų atstovo baigiamasis žodis;7) Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projektui parengti redakcinės komisijos sudarymas pagal šio statuto 71 straipsnio reikalavimus. Ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių turi sudaryti interpeliacijos pateikėjai.Seimo nutarimas dėl interpeliacijos bei pasekmės jį priėmus1. Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projektas turi būti pateiktas Seimui apsvarstyti ne vėliau kaip kitą posėdžių dieną.2. Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projekte turi būti pareikštas Seimo pritarimas arba nepritarimas Ministro Pirmininko ar ministro atsakymui.3. Jeigu Seimo nutarimo dėl interpeliacijos projekte Ministro Pirmininko ar ministro atsakymas pripažįstamas esąs nepatenkinamas ir pareikštas juo nepasitikėjimas, tai toks nutarimo projektas gali būti priimtas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma.4. Jeigu Seimo nutarimas dėl interpeliacijos priimamas, Ministras Pirmininkas ar ministras, kuriam pareikštas nepasitikėjimas, privalo atsistatydinti.5. Kai Ministras Pirmininkas atsistatydina, privalo atsistatydinti visa Vyriausybė.Nepasitikėjimas Vyriausybe1. Seimo sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti motyvuoto nutarimo, kuriame reiškiamas tiesioginis nepasitikėjimas Vyriausybe, projektą. 2. Toks nutarimo projektas nagrinėjamas Seime šio statuto 219-221 straipsniuose nustatyta tvarka taip pat kaip interpeliacija Ministrui Pirmininkui, tačiau redakcinė komisija nesudaroma.3. Nepasitikėjimo Vyriausybe klausimo nagrinėjimo Seimo posėdyje metu Seimo nariai gali paklausti visus ministrus, suteikiant galimybę ministrams atsakyti (iki 60 minučių).4. Po svarstymo iš karto balsuojama dėl nepasitikėjimo Vyriausybe.5. Nutarimas dėl tiesioginio nepasitikėjimo Vyriausybe gali būti priimtas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma.
8. Ministerijos ir kitos vyriausybės įstaigos. Ministerijos :Aplinkos ministerija ,Finansų ministerija ,Krašto apsaugos ministerija ,Kultūros ministerija ,Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ,Susisiekimo ministerija ,Sveikatos apsaugos ministerija ,Švietimo ir mokslo ministerija ,Teisingumo ministerija ,Užsienio reikalų ministerija ,Ūkio ministerija ,Vidaus reikalų ministerija ,Žemės ūkio ministerija .
Institucijos prie LRV:Europos teisės departamentas ,Informacinės visuomenės plėtros komitetas ,Kūno kultūros ir sporto departamentas , Lietuvos archyvų departamentas ,Lietuvos Respublikos ginklų fondas ,Lietuvos invalidų reikalų taryba ,Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas ,Mokestinių ginčų komisija ,Narkotikų kontrolės departamentas ,Statistikos departamentas ,Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas ,Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija ,Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija ,Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ,Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba ,Viešųjų pirkimų tarnyba .
Kitos valstybės institucijos:Draudimo priežiūros komisija ,Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centras ,Ryšių reguliavimo tarnyba ,Valstybinė jaunimo reikalų taryba ,Valstybinė lošimų priežiūros tarnyba ,Valstybės turto fondas ,Vyriausioji administracinių ginčių komisija.17.TEMA1.1.1. Teisminė valdžia yra viena iš valstybės valdžių, kuriai skirta teisingumo vykdymo funkcija.1.2 YPATUMAITeismai laikomi tautos įsteigta savarankiška valstybės valdžia. Jie nepavaldūs nei įst leidžiamąjai, nei vykdomąjai valdžiai, nors jas sieja tam tikri ryšiai. Pagrindinis požymis, tai privalomumas paklusti šios valdžios.sprendimams, taip pat atlieka socialinio reguliavimo funkciją. Teismas priima sprendimus valstybės vardu, kurie prilygsta įst:jie yra privalomi visoms valstybės inst, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta. Teismams suteikiami ypatingi įgaliojimai, kurių neturi jokia kita valdžia. Tik teismas gali priimti sprendimą, kuriuo žmogui atimama ar apribojama laisvė, konfiskuojamas turtas, panaikinamas neteisėtas aktas ir kt. Teisinės valdžios paskirtis-užtikrinti teisės viešpatavimą, konst santvarkos stabilumą, žmogaus ir piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą.1.3 FUNKCIJOS1)teisingumo vykdymo funkcija.Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.2) Valstybės institucijų, padedančių vykdyti teisingumą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo teisminės priežiūros funkcija. 3)teisės normų aiškinimo funkcija.2.1. TEISMINĖS VALDŽIOS INSTITUCIJOS IR SISTEMA Lietuvos Respublikos vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo. 4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.5. Darbo, šeimos, nepilnamečių, bankroto ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti steigiami ir kiti specializuoti teismai.6. Teismai, turintys ypatingus įgaliojimus, taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas veikia visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kitų teismų skaičių ir jų veiklos teritorijas nustato įstatymai. 8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų skaičių nustato Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų skaičių nustato Respublikos Prezidentas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko siūlymu.10. Kitų teismų teisėjų skaičių nustato Respublikos Prezidentas Teismų tarybos patarimu.11. Kiekvienas teismas yra juridinis asmuo ir turi antspaudą su Lietuvos valstybės herbu.3.TEISMŲ VEIKLOS PRINCIPAI1)Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.2)Teisėjų nepriklausomumas ir jų veiklos teisėtumas3)Konstitucijos virðenybës principas.110 straipsnis Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.4) Teisė į teisminę ginybą. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.5) Ligybė įst ir teismui. 29 straipsnis Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.6) Valstybinės kalbos principas. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba.Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.7) Viešumo principas.117 straipsnis Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.8)Leidžia pasinaudoti galimybe apskųsti teismo sprendimą aukštesnės pakopos teismui111 straipsnisLietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai.Teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami.9) Valstybės atsakomybė už teismo klaidas30 straipsnis Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. 4.TEISĖJŲ KONSTITUCINIS STATUSAS. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.110 straipsnis Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.112 straipsnis Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą. 113 straipsnis Teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. 114 straipsnis Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo.116 straipsnis Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
18 tema. VIETOS SAVIVALDA IR VIETINIS VALDYMAS
1. Vietos savivaldos samprata.Vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas.
2. Vietos savivaldos sistemos. Savivaldos principai.VIETINIS LYGIS VIETOS SAVIVALDA(savivaldybės institucijos) SAVIVALDYBĖS KONTROLĖS INSTITUCIJA Atstovaujamoji Vykdomoji SAVIVALDYBĖS TARYBA SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS DRIEKTORIUS SAVIVALDYBĖS KONTROLIERIUS,SAVIVALDYBĖS KONTROLIERIAUS TARNYBA
Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra: 1) atsakingumas rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams;2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia visuomeniniųorganizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu;3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus; 4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus; 5) veiklos skaidrumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma; 6)bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių;7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų valstybės tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais; 8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas.Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių bei moterų ir vyrų lygių galimybių.
5. Vietos savivaldos institucijos. Vietos savivaldos institucijų formavimas. Vietos savivaldos institucijų kompetencija. Vietos savivaldos institucijų santykiai su valstybės valdžios institucijomis. Savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija, tai yra savivaldybės taryba, ir vykdomoji institucija, tai yra savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.
Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis ir įstaigomis1. Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis ir įstaigomis grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais.2. Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. 3. Centriniai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai, svarstydami su vienos savivaldybės ar visų savivaldybių interesais susijusius klausimus, praneša apie tai atitinkamos savivaldybės merui ar Lietuvos savivaldybių asociacijai. Savivaldybės tarybos ar Lietuvos savivaldybių asociacijos valdymo organų raštu pateiktus siūlymus valstybinio administravimo subjektai išnagrinėja (įvertina) ir pateikia atsakymą.4. Sprendimų dėlvalstybės teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų pakeitimoprojektai svarstomi su savivaldybėmisteisės aktų nustatyta tvarka.5. Valstybė remia savivaldybių tarybų narių bei valstybės tarnautojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą.6. Savivaldybės prireikus gali gauti konsultacijų iš valstybės institucijų, planuodamos ir spręsdamos visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus.7. Rengiami bei svarstomi su savivaldybių veikla susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai aptariami su atskiromis savivaldybėmis arba Lietuvos savivaldybių asociacija Seimo statuto ir Vyriausybės darbo reglamento bei kitų valstybinio administravimo subjektų nustatyta tvarka.8. Kasmet Vyriausybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nurodytus rodiklius bei savivaldybių demografinių, socialinių ir kitų rodiklių pirminius statistinius duomenis svarsto pagal Vyriausybės patvirtintą šių rodiklių derinimo tvarką.9. Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos interesams bei pozicijoms derinti šalių susitarimu sudaroma dvišalė komisija.
Savivaldybės taryba:1) tvirtina savivaldybės tarybos veiklos reglamentą. Jame, be kitų klausimų, turi būti numatytos pagrindinės bendravimo su gyventojais formos ir būdai, kurie garantuotų vietos savivaldos principų ir teisių įgyvendinimą bendruomenės interesais;2) renka bei prieš terminą iš pareigų atleidžia merą;3) mero teikimu skiria ir prieš terminą atleidžia mero pavaduotoją (pavaduotojus), vadovaudamasi įstatymais nustato jam (jiems) darbo užmokestį; 4) mero teikimu nustato mero pavaduotojo (pavaduotojų) veiklos sritis;5) priima sprendimą sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją ir mero teikimu ją sudaro;6) sudaro savivaldybės tarybos komitetus, komisijas ir kitas struktūras, reikalingas savivaldybės tarybos darbui organizuoti, bei įstatymų numatytas visuomenines komisijas ir tarybas; 7) renka Kontrolės komiteto pirmininką, jo teikimu skiria Kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoją, tvirtina Kontrolės komiteto veiklos programą;8) sudaro pretendentų į savivaldybės kontrolieriaus pareigas atrankos komisiją (jos nariu turi būti kviečiamas Valstybės kontrolės atstovas), priima sprendimą dėl savivaldybės kontrolieriaus priėmimo į pareigas ir atleidimo iš valstybės tarnybos, savivaldybėskontrolieriaus teikimu steigia(kai savivaldybės gyventojų skaičius mažesnis kaip 30 tūkstančių gyventojų, gali steigti) savivaldybės kontrolieriaus tarnybą ir nustato didžiausią valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių šioje tarnyboje, kartą per metus svarsto savivaldybės kontrolieriaus (savivaldybės kontrolieriaus tarnybos) ataskaitą ir priima dėl jos sprendimą;9) priima sprendimą dėl savivaldybės administracijos direktorius (direktoriaus pavaduotojo) priėmimo į pareigas ir atleidimo iš valstybės tarnybos, mero teikimu tvirtina savivaldybės administracijos struktūrą, administracijos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, nustato didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių;10) gali priimti sprendimus dėl seniūnijų steigimo ir jų skaičiaus, priskiria seniūnijoms savivaldybės teritorijas, nustato jų ribas ir prireikus jas keičia, įvertinusi vietos gyventojų nuomonę; 11) tvirtina savivaldybės kontrolieriaus (savivaldybės kontrolieriaus tarnybos)bei visuomeninių komisijų ir tarybų veiklos nuostatus;12) Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, prireikus tikslina savivaldybės biudžetą; 13) priima sprendimus dėl papildomų bei planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo;14) skirsto biudžetinėms įstaigoms biudžeto asignavimus;15) priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo;16) priima sprendimus dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių lėšų ir kitų valstybės fondų lėšų bei materialiojo turto paskirstymo savivaldybės biudžetinėms įstaigoms; 17) priima sprendimus dėl socialinės ir gamybinės infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos, paveda savivaldybės administracijai atlikti šių darbų užsakovo funkcijas, nustato šių objektų eksploatavimo tvarką;18) priima sprendimus dėl socialinio būsto fondo formavimo (statybos, pirkimo ir t. t.) tvarkos, būsto suteikimo tvarkos bei dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžio;19) mero siūlymu sprendžia dėl savivaldybės tarybos sekretoriato bei mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo (jei sekretoriatas nesudaromas) valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, nustato jų skaičių;20) kasmet nustato savivaldybės tarybos narių ir valstybės tarnautojų mokymo prioritetus;21) nustato kainas ir tarifus už savivaldybės įmonių, specialios paskirties bendrovių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas; 22) Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, laikydamasi įstatymų nustatytų skolinimosi limitų ir gavusi savivaldybės kontrolieriaus išvadą, priima sprendimus dėl naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo, garantijų suteikimo ir laidavimo kreditoriams už savivaldybės kontroliuojamų įmonių imamas paskolas; 23) priima sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita. Nustato subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarką, atitinkamai keičia savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta; 24) tvirtina savivaldybės socialinės ir ekonominės plėtros programas; 25) deleguoja tarybos narius į įstatymų nustatytas regionines tarybas bei komisijas ir suteikia jiems įgaliojimus; 26) priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nustato šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką, išskyrus atvejus, kai ji nustatyta įstatymuose; 27) priima sprendimus dėl savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise; 28) steigia savivaldybės biudžetines įstaigas, savivaldybės įmones, šeimynas, savivaldybės viešąsias įstaigas, akcines bendroves, įstatymų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl dalyvavimo jas steigiant ir dėl šių įstaigų, įmonių bei šeimynų reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo arba dalyvavimo jas reorganizuojant, pertvarkant ir likviduojant, taip pat dėl šių juridinių asmenų vadovų skyrimo į pareigas ir atleidimo iš jų;29) priima sprendimus dėl bendrų su kitomis savivaldybėmis įmonių steigimo;30) įstatymų nustatyta tvarka tvirtina teritorijų planavimo dokumentus. Specialiuosius ir detaliuosius planus įstatymų ir savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka gali pavesti tvirtinti savivaldybės administracijos direktoriui;31) Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka steigia savivaldybės saugomas teritorijas, skelbia savivaldybės saugomus vietinės reikšmės gamtos bei kultūros paveldo objektus, priima sprendimus aplinkos apsaugos būklei gerinti; 32) teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos ribų keitimo, savivaldybės pavadinimo suteikimo ir keitimo, gyvenamųjų vietovių sudarymo, jų pavadinimų, teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, taip pat suteikia ir keičia gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimus pagal Vyriausybės nustatytus kriterijus; 33) tvirtina želdinių apsaugos, miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo, visuomenės sveikatos, sanitarijos ir higienos, atliekų tvarkymo bei aplinkos apsaugos, gyvūnų laikymo, prekybos turgavietėse ir kitas taisykles; 34) teikia siūlymus nustatyta tvarka tvirtinti savivaldybės gyvenamųjų vietovių herbus, tvirtina kitus savivaldybės simbolius ir jų naudojimo tvarką, nustatyta tvarka gali už nuopelnus suteikti savivaldybės (jos centro ar kitos gyvenamosios vietovės) piliečio garbės vardą;35) savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka išklauso savivaldybės mero, savivaldybės administracijos direktoriaus, savivaldybės kontrolieriaus, biudžetinių ir viešųjų įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovų ataskaitas bei atsakymus į tarybos narių paklausimus ir priima dėl jų sprendimus;36) teikia valstybės institucijoms pasiūlymus dėl savivaldybės teritorijoje esančių jų padalinių veiklos, prireikus savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka išklauso šių padalinių vadovus;37) priima sprendimus dėl savivaldybės valdomo išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimo religinėms bendrijoms ir bendruomenėms;38) priima sprendimus dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo už perkamą kurą, elektros ir šilumos energiją, karštą vandenį bei gamtines dujas; 39) priima sprendimus dėl koncesijų naudotis savivaldybės objektais suteikimo tikslingumo ir atlyginimo dydžio nustatymo; 40) priima sprendimus dėl specializuotų (tikslinių) fondų sudarymo;41) nustato savivaldybės vardu gautos labdaros skirstymo tvarką;42) gali priimti sprendimą atlikti savivaldybės įstaigų ar savivaldybės kontroliuojamų įmonių tam tikros veiklos nepriklausomą auditą; 43) tvirtina savivaldybės vardu sudaromų sutarčių pasirašymo tvarką ir nustato, kokios sutartys negali būti sudaromos be išankstinio savivaldybės tarybos pritarimo;44) priima sprendimą išieškoti iš savivaldybės administracijos direktoriaus ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų žalą, atsiradusią dėl jų tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar šiurkštaus aplaidumo atliekant pareigas, kai savivaldybės viešojo administravimo subjektai teismo sprendimu turėjo atlyginti žalą, jeigu žala neviršija jų paskutinių šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;45) priima sprendimus dėl jungimosi į savivaldybių sąjungas, dėl bendradarbiavimo su užsienio šalių savivaldybėmis ar prisijungimo prie tarptautinių savivaldos organizacijų;46) tvirtina kaimo plėtros programas;47) priima sprendimus skelbti vietos gyventojų apklausą;48) neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams.Savivaldybės administracijos direktorius:1) tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais; 2) tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams bei struktūriniams teritoriniams padaliniams – seniūnijoms ir į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams bei jam priskirtos kompetencijos klausimais savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams;3) organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių ir struktūrinių teritorinių padalinių – seniūnijų veiklos nuostatus,atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje;4) administruoja asignavimus, savivaldybės tarybos skirtus savivaldybės administracijai;5) savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę bei finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą;6) įstatymų nustatyta tvarka skiria į pareigas ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus ir kitus savivaldybės administracijos darbuotojus. Koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų darbą, atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo bei savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas (išskyrus įstaigų vadovų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų bei nuobaudų jiems skyrimą);7) organizuoja savivaldybės tarybos narių ir valstybėstarnautojų mokymą bei jų kvalifikacijos kėlimą;8) savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka atsiskaito ir teikia savo veiklos ataskaitas tarybai ir merui;9) savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka ir terminais, bet ne rečiau kaip kartą per metus informuoja savivaldybės gyventojus apie savo veiklą.6. Kai savivaldybės teritorijoje laikinai įvedamas tiesioginis valdymas, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus ir atskaitingas Vyriausybės įgaliotiniui.
6. Vietos savivaldos institucijų veiklos teisinės garantijos. Savivaldos institucijų administracinė priežiūra. Laikino tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje pagrindai. Savivaldybių teisės ir jų apsauga1. Savivaldybės dėl savo teisių pažeidimo, atsižvelgdamos į pažeidimo pobūdį, gali kreiptis į teismą. Savivaldybės vardu veikia savivaldybės institucijos pagal šiame ir kituose įstatymuose joms suteiktus įgaliojimus. 2. Savivaldybės tarybos sprendimai, neviršijantys šių institucijų kompetencijos, privalomi savivaldybės administracijai, visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams.3. Valstybinio administravimo subjektams draudžiama savivaldybių įgaliojimus ir teises suvaržyti ar apriboti, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. 4. Savivaldybės tarybos sprendimai dėl vietinių rinkliavų, taip pat tarybos sprendimais patvirtintos taisyklės, už kurių pažeidimą įstatymai numato administracinę atsakomybę, galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų laikytis privalo visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai bei į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. 5. Savivaldybės turi teisę imtis visų teisėtų priemonių, kad būtų laikomasi savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir su jo įgyvendinimu susijusių reikalavimų. 6. Savivaldybės turi teisę pačios ir per Lietuvossavivaldybių asociaciją dalyvauti rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius vietos savivaldą ar nustatančius savivaldybių funkcijas, dėl parengtų projektų pareikšti savo pasiūlymus ir pastabas.Savivaldybių veiklos priežiūra1. Kaip savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, kaip vykdo Vyriausybės sprendimus, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka prižiūri Vyriausybės skiriami pareigūnai – Vyriausybės atstovai.2. Gyventojų skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai, kurių įgaliojimus nustato Seimo kontrolierių įstatymas.3. Savivaldybės institucijų bei valstybės tarnautojų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys gyventojų, institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.4. Savivaldybių funkcijų ir teisių apribojimus, kai skelbiama karo ir (ar) nepaprastoji padėtis, nustato atitinkami įstatymai.
8. Vyriausybės atstovo institucija. Vyriausybės atstovo funkcijos ir įgaliojimai.
Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė. Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą.