Fiskalinė politika

Turinys

Įvadas.............................. 2
Konstitucinės teisės sąvoka..................... 3
Konstitucinės teisės samprata.................... 4
Konstitucinės teisės normos..................... 4
Konstitucinė teisės norma.................... 5
Konstitucinės teisės normų ypatumai................ 5
Konstitucinės teisės normų samprata................ 5
Konstitucinės teisės normos struktūra............... 5
Konstitucinės teisės normų rūšys................. 6
Normų klasifikavimo kriterijai.................. 6
Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai................. 7
Romanų-germanų teisės sistema.................. 8
Anglo-amerikiečių teisės sistema................. 9
Pagrindiniai konstitucinės teisės šaltiniai............... 10
Kitų teisės sistemų teisės šaltiniai................... 10
Konstitucinės teisės šaltinių sistema.................. 11
Išvados.............................. 13
Literatūra............................ 14Įvadas
Konstitucinė teisė -visuma teisės normų, įtvirtinančių ir saugančių žmogaus teises ir laisves bei nustatančių valstybės valdžios ir organizavimo bei funkcionavimo pagrindus. Konstitucinė teisė suvokiama kaip viena iš viešosios teisės šakų. Tai pagrindinė viešosios teisės šaka. Valstybinė teisė ir Konstitucinė teisė – sinonimai. Koonstitucinė teisė pagrindinės teisės šaka. Ji įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises ir pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį – administracinį suskirstymą ir t.t.
Konstitucinės teisės pagrindinis aktas – konstitucija. Ji yra tautos aktas, pagr. valstybės metodologinės ir valstybinės teisėkuros teisėtumo pagrindas.
Konstitucinė teisė – konkrečios šalies teisės normų sistema, reguliuojanti žmogaus teisinę padėtį, visuomeninės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos bei savivaldos pagrindus.
Konstitucinė teisė – tai nacionalinė teisės šaka. Savo konstitucinę teeisę turi kiekviena valstybė (Lietuvos konstitucinė teisė, Prancūzijos konstitucinė teisė ir t.t.). Yra apie 200 valstybių, ir kiekviena iš jų turi savo konstitucinę teisę.
Konstinucinė teisė susideda iš 2 esminių dalių: 1. žmogaus teisės ir laisvės- įtvirtinimas, realizavimas. 2. Valdžios organizavimo, realizavimo mechanizmas.Konstitucinės teisės są

ąvoka
Konstitucinės teisės sąvoka yra vartojama šiais aspektais:
1. kai kalbama apie asmens teises įtvirtintas konstitucijoje, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimą elgesį. Subjektinės teisės turinį sudaro: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą; galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę.
2. Konstitucinė teisė vartojama objektyviosios teisės tam tikrai sričiai apibūdinti. Tuomet konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma.
3. Kaip vienas iš teisės mokslų, tiriantis konstitucinės teisės normas, jų įgyvendinimo praktiką, konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.
4. Konstitucinė teisė reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais.
Konstitucinei teisei tenka yppatinga vieta teisės sistemoj – tai centrinė teisės sistemos sritis, reguliuojanti reikšmingiausius visuomeninius santykius ir įtvirtinanti teisės kūrimo principus. Ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sistemos sritims, todėl Konstitucinei teisei tenka visą teisės sistemą integruojantis vaidmuo. Toks Konstitucinės teisės pobūdis neleidžia jos įvardinti kaip vienos iš teisės šakų, turinčios griežtai apibrėžtą reguliavimo objektą. Konstitucinė teisė – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia:
1. Konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenimui.
2. Konstitucinės teisės svarbiausias šaltinis yra Konstitucija &#
#8211; pagrindinis ir aukščiausios galios šalies įstatymas, kuris yra taikomas tiesiogiai ir jam negali prieštarauti joks kitas teisės aktas.
3. Konstitucinės teisės normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą, politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios inst.įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus
4. Šalies Konstitucinėje teisėje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės.
5. Konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus.

Konstitucinei teisei tenka centrinė vieta ir teisinėje sistemoje. Teisinės sistemos sąvoka yra platesnė, ji aprėpia teisėkūrą, teisės sistemą, teisės įgyvendinimą ir kt teisinius reiškinius.
Konstitucinė teisė gali būti suprantama siaurąja ir plačiąja prasme. Kai kalbama apie konstitucinį reguliavimą siaurąja prasme turime omenyje Konstitucijos teisė, t.y. jos pagrindiniai šaltiniai yra Konstitucija ir konstitucinį reguliavimą atskleidžiantys Konstitucinio Teismo nutarimai. Konstitucinė teisė plačiąja prasme sudaro ir Konstitucinė teisė siaurąja prasme, ir įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, kituose teisės šaltiniuose išdėstytos normos, reguliuojančios viešosios valdžios organizavimą ir veiklos, asmens ir valstybės santykius.
Teisės šakos reguliavimo objektas yra šios teisės normų reguliuojami visuomeniniai santykiai. Konstitucinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius įvairiuose visuomeninio gyvenimo sferose: politinėje, ekonominėje ir kt. Bet reguliuoja ne plačiai, o tik nustato jų pagrindus. Konstitucinės teisės reguliuojamus visuomeninius santykius galima suskirstyti į dvi dideles sritis:
1. valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir

r jos įgyvendinimo santykius.
2. asmens ir valstybės santykius.

Papildomas teisės skirstymo į teisės šakas kriterijus – teisinio reguliavimo metodas, t.y. teisinio poveikio priemonės, kuriomis teisė veikia reguliuojamus visdinius santykius, kuriuos lemia reguliavimo objektas. Konstitucinėje teisėje taikomi įvairūs reguliavimo būdai. Konstitucinės teisės normos nustato teises ir pareigas, atsakomybę, leidimą ir. draudimą. Konstitucinės teisės normose įtvirtinami įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai. Konstitucinėje teisėje taikomas įpareigojimas, draudimas, leidimas. Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, išskiriami du teisinio reguliavimo metodai: imperatyvinis ir dispozityvinis. Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyvių (subjektų) tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija, teisinio santykio dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų. Dispozityviąjam.metodui būdinga teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, teisinių santykių dalyvių savarankiškumas ir galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. Konstitucinėje teisėje vyrauja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas.

Konstitucinės teisės paskirtis – suderinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, apginti asmens teises ir laisves, nustatyti tam tikrą svarbiausių reikalų tvarkymo sistemą, t.y. laiduoti konstitucinę tvarką visuomenėje. Konstitucinės teisės apibrėžtas įgaliojimų ribas turi atitikti visas teisinis reguliavimas, taip pat teisės normų įgyvendinimo praktika.Konstitucinės teisės samprata
Konstitucinė teisė žinoma visose valstybėse. Ji nagrinėjama keliaias aspektais: 1) kaip savarankiška teisės šaka, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. 2) kaip savarankiška teisės šaka, tirianti konstitucinės teisės atsiradimą, veikimą ir perspektyvas.
Konstitucinė teisė yra teisinis re

eiškinys ir konstitucinės teisės doktrinoje yra naudojamos tokios savokos: 1) materialioji konstitucinė teisė 2) formalioji konstitucinė teisė.
Materialioji konstitucinė teisė – tai sistema teisės normų, reglamentuojančių visuomeninius santykius susijusius su valstybės sutvarkymu ir asmens konstituciniu statusu valstybėje.
Formalioji konstitucinė teisė – teisės normų išskirta tam tikra privilegijuota jos dalis. Ši dalis sudaro visų teisės šakų pagrindą, apibrėžia pagrindinius teisinio reglamentavimo principus ir ribas.
Materialioji konstitucinė teisė yra neatsiejama nuo valstybės. Ji apima teisės normas, įtvirtintas ne tik valstybinėje konstitucijoje, bet ir kituose teisės šaltiniuseKonstitucinės teisės normos
Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyveninimo pagrindus, o taip pat svrabiausius asmens ir valstybės tarpusavio santykius.
Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai:
1. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai.
2. Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios institucijų statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla, jos lemia ir asmens padėtį.
3. Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių santykių srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. Konstitucinės teisės normos – visą teisės sistemą vienijančios normos.
4. Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai. Svarbiausios, darančios didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra išdėstylos Konstitucijoje – svarbiausiame šalies įstatyme, teisės „šaltinių šaltinyje“. Kitos konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir konstituciniuose įstatymuose, ir aukščiau nurodytus santykius reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.
5. Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės normos.
6. Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia bendriausia prasme. Šių normų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti normos turinį. Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų ar išvystytų konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar lakoniškai suformuluotą taisyklę.
7. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas. Dispozicinių normų šioje teisės srilyje yra kur kas mažiau.
8. Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai, užsieniečiai ir t.t.).
Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų teisės sričių normomis). Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra priimamos, keičiamos ir naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka
Konstitucinės teisės norma – apibrėžta elgesio taisyklė, kuri suformuoja konstitucinių teisinių santykių dalyvių elgesį. Šios normos: 1) nustato dalyvių elgesį, 2) įpareigoja dalyvį ką nors atlikti.Konstitucinės teisės normų ypatumai
Konstitucinės teisės normos yra specifinės, nes Konstitucinė teisė reguliuoja labai platų dalyką. Jos yra bendro pobūdžio: 1) šios normos sudaro nacionalinės teisės sistemos viršūnę, loginį ccntrą, 2) jos formuouja ne tik tik teises ir pareigas, bet ir numato to reguliavimo principus, konkrečius institutų įpatumus, 3) turi savo specifinę struktūrą: tik retkarčiais Konstitucinės teisės noma turi hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Dažniausiai šios normos neturi hipotezės arba sankcijos. Kadangi Konstitucinės teisės normos reguliuoja platų dalyką, tai jos dažniausiai yra kolektyvinė atsakomybė. Sankcijos- tai akto panaikinimas, apkaltos procesas, organo paleidimas, teisinė-politinė atsakomybėKonstitucinės teisės normų samprata
Teisės norma yra pati smulkiausia teisės sistemos dalis. Teisės norma yra suprantama kaip visuotinai privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, kuri nustato visuomeninių dalyvių teises ir pareigas. Konst. teisės normos iš kitų teisės normų išsiskiria turiniu, t.y. jos reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybės sutvarkymu ir asmens padėtimi valstybėje.Konstitucinės teisės normos struktūra
Tai teisės normų vidinė sandara. Skiriami 3 teisės normų sandaros elementai (dalys):
1) Hipotezė;
2) Dispozicija;
3) Sankcija.
1) Hipotezė – tai teisinės normos dalis, nurodanti faktines aplinkybes, kuriomis atsiradus galioja teisės normos. Hipotezė nurodo, kokių reikia realių sąlygų, kad atsirastų pareigų. Svarbiausia teisės normų dalis – dispozicija.
2) Dispozicija – įtvirtinta elgesio taisyklė, nurodyta subjektų teisė ir pareigos, nustatyti draudimai ir ribojimai.
3) Sankcija – joje numatomi neigiami dariniai, atsirandantys asmeniui už dispozicijoje nurodytų reikalavimų nepaisymą. Sankcija nurodo poveikio priemones, kai nesilaikoma teisės normų reikalavimų. Atsižvelgiant į poveikio rūšį, sankcijos gali būti baudžiamosios, administracinės, turtinės.
Šių ryšių atsakomybė taikoma pagal baudžiamąjį rinkimų įstatymą.Konstitucinės teisės normų rūšys
Klasifikuojant konstitucinės teisės normas, gali būti taikomi materealieji ir teisiniai klasifikavimo kriterijai. Materealiojo kirterijaus santykius reguliuoja teisės normos. Konstitucinės teisės normos skirstomos į bendrąsias ir konkrečiąsias. Bendrosios nenustato konkrečių teisinių dalyvių ir konkrečių teisių bei pareigų. Bendrosiose teisės normose yra formuluojami teisės principai, įtvirtinami valstybiniai tikslai, apibrėžiami simboliai. Konkrečios – nustato konkrečius jų dalyvius ir konkrečias jų teises ir pareigas. Pagal teisės normų turinį, konstitucinė teisė skirstoma į materealiąją ir procesų.
Atsižvelgiant į galiojimo teritoriją, konstitucinės teisės normos skirstomos į bendras ir vietines. Bendros galioja visoje valstybės teritorijoje. Galiojimo laiko požiūriu konstitucinės teisės normos skirstomos į:
1) nuolatines ir pastovias;
2) laikinosios;
3) išimtinės (jos galioja tik nepaprastosios padėties ar karo sąlygomis)
Konstitucinės teisės normoms būdingi ypatumai:
1) pasižymi spec. turiniu, t.y. jos reguliuoja ypatingus visuomeninius santykius;
2) konstitucinės teisės normos nustato konstitucinės teisės subjektų teises ir pareigas;
3) konstitucinės teisės normoms būdingas spec. įgyvendinimo pobūdis. Konstitucinėje teisėje yra nemažai normų, kurios įgyvendinamos netiesiogiai, kad būtų galima jas igyvendinti kitų teisės normų konkretinant šių normų turinį.
4) konstitucinės teisės normų specifika reiškiasi ir jų struktūra, dauguma konstitucinės teisės normų turi tik aiškiai išreikštą dispoziciją, hipotezė numatoma.

Normų klasifikavimo kriterijai:
1. Pagal skrstymą į konstitucinę teisę siaurąją ir plačiąja prasme:
a) Konstitucinės teisės siaurąja prame normos;
b) Kitos konstitucinės teisės normos;
2. Pagal teisės šaltinius:
a) Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje;
b) Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais;
c) Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais;
d) Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais;
3. Pagal galiojimo trukmę:
a) Pastovios;
b) Laikinosios (galioja iki tam tikro laiko);
c) Išskirtinės (galioja tik nepaprastosios arba karo padėties atveju);
4. Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą:
a) Imperatyvusis;
b) Dispozityvusis;
5. Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme:
a) Materialiosios (reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas);
b) Proceso (įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendimo ir gynybos tvarką, taip pat valstybės institucijų ir pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarką);
6. Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius:
a) Reguliacinės (nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas);
b) Apsauginės (saugančios reguliacines teisės normas);
7. Pagal teisės normose išdėstytų taisyklių pobūdį:
a) Įpareigojamosios;
b) Draudžiančios;
c) Įgalinančios;
8. Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį:
a) Bendrosios (tiesiogiai neformuluoja teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų, o formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius);
b) Konkrečiosios (tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas);
9. Pagal įtvirtinimo pobūdį:
a) Statutinės;
b) Paprotinės;
c) Precedentinės;

Konstitucinė teisė naudojama trimis sampratomis:
Konstitucinė teisė kaip teisės šaka – tai normų visuma, reguliuojanti tam tikros valstybės svarbiausius visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valdžios įgyvendinimo mechanizmu ir žmogaus, visuomenės bei valstybės santykiais.
Konstitucinė teisė kaip mokslo šaka – tai žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis apie konstitucinės teisės normas, jų realizavimą, konstitucinės teisės santykius. Studijuojami konstitucinės teisės normų ypatumai, sistema, realizavimo mechanizmas, konstitucinės teisės reguliuojami santykiai. Išoriškai konstitucinės teisės šaka ir konstitucinės teisės mokslas .sutampa, bet ne visiškai, nes mokslas analizuoja normas ir t.t. Konstitucinės teisės kaip mokslo šaka kuria specialias mokslo sąvokas, kategorijas. Mokslas platesnis už šaką, nes kuria teorijas, kurių gali būti daugiau nei pats tyrimo dalykas. Tačiau tarp teisės šakos ir mokslo yra glaudus ryšys. Mokslo suformuluotos teorijos padeda formuluoti naujas normas. Taigi yra abipusis ryšys.
Konstitucinė teisė kaip mokymo disciplina susiformuoja konstitucinė teisė kaip teisės šakos ir konstitucinė teisė kaip mokslo šakos pagrindu. Kaip mokymo šaka konstitucinė teisė remiasi ir studijuoja objektyviąsias konstitucinės teisės normas, o tai neįmanoma be konstitucinės teisės kaip teisės šakos. Remiamasi ir mokslo pasiekimais, sąvokomis, kategorijomis; remiamasi tuo, kas laikoma aksiomomis. Taigi kaip mokymo disciplina konstitucinė teisė susideda iš konstitucinės teisės kaip teisės šakos ir konstitucinės teisės kaip mokslo.Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai
Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių:
1. teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma). Šiuo atžvilgiu sąvokos teisės šaltinis ir teisės forma sutampa. Taip teisės šaltinis suprantamas formaliuoju aspektu.
2. teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę. Taip teisės šaltiniai suprantami materialiuoju aspektu.

1. Konstitucinės teisės siaurąja prasme šaltiniai:
a) Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai- sudedamoji Konstitucijos dalis, taip pat Konstitucijos pataisos;
b) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutariamai.
2. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai:
a) konstituciniai įstatymai, priimti pagal Konstitucijos 69 str. 3 d.;
b) Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys;
c) Įstatymai, Seimo statutas;
d) Poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai ir t.t).

Konstitucinės teisės šaltiniai – tai teisės normų išorinė išreiškimo forma. Teisės norma- tai tam tikra elgesio taisyklė, visuotinai privaloma. Kad ji būtų vykdoma, ją reikia žinoti, todėl ji turi būti kaip nors išoriškai išreikšta. Taigi teisės normos išreiškimo forma – teisės šaltiniai.
Kintant teisei, kito teisės šaltinių forma ir rūšys bei samprata.
Egzistuoja dvi stambios teisės sistemos ir nuo jų priklauso konstitucinės teisės šaltinių samprata, klasifikacija bei ypatumai:
1) Romanų-germanų teisės sistema;
2) Anglo-amerikiečių teisės sistema.
1. Romanų-germanų teisės sistema:
Šios teisės sistemos yra labiausiai paplitusios pasaulyje.
Pati seniausia yra romanų-germanų teisės sistema. Ji atsirado V a.pr.Kr. ir skaičiuojama nuo XII lentelių įstatymų išleidimo. Didžiausią įtaką jai padarė Justiniano romėnų teisės kompiliacija. Ši romėnų teisės kompiliacija padėjo pagrindą šiuolaikinei teisei.
Romanų-germanų teisės sistema atsirado Europos valstybėse. Nežiūrint valstybių griūvimų, ta teisė išliko. Šiandien Europos valstybės laikomos romėnų teisės tradicijų pagrindiniais puoselėtojais.
Su laiku romanų-germanų teisės sistema plito ir kitose pasaulio dalyse (per kolonizacijos procesą). Ją perėmė Lotynų Amerikos, Azijos ir kitos valstybės.
Pagrindinis teisės šaltinis šioje teisės sistemoje yra:
1) Įstatymas- tai parlamento priimamas teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią. Įstatymai yra klasifikuojami.
2) Poįstatyminiai aktai- tai vykdomosios valdžios leidžiami teisės aktai (valstybės vadovo, vyriausybės ir pan.).
Taigi, pagrindinis romanų-germanų teisės šaltinis yra valstybės institucijų priimtas rašytinis teisės šaltinis. Čia paplito kodifikacijos (įstatymų rinkiniai). Pirmiausia atsirado civilinės, o po to ir baudžiamosios teisės kodifikacijos.
Konstitucinė teisė apskritai kaip teisės šaka susiformavo XVIII amžiuje ir nuo XVIII a.. pabaigos vadinama šiuolaikine valstybės teisės šaka. Vis dėlto konstitucinės teisės šaltiniams ypatingą įtaką darė romanų-germanų teisės sistema.

Konstitucinės teisės mokslo šaltinio sąvoka- tai žinių išreiškimo forma, iš kurios imamos idėjos. Konstitucinės teisės mokslo šaltinis- formalizuotos žinios mokslo darbuose, dokumentuose, mokymas apie mokslo tyrinėjimą dalyką, problemas. Išvados, suformuluotos šaltinyje, turi būti laiko patikrintos. Idėjos turi būti pripažintos praktikoje ir mokslinėje teorijoje. Šaltiniai skirstomi: teoriniai pagrindai. Idėjos apie konstitucinius pagrindus. – Specialieji šaltiniai, praktiniai šaltiniai – įstatymų komentarai, mokomoji literatūra, teisiniai šaltiniai.

Konstitucinės teisės šaltiniai, jų samprata
Terminas “šaltinis” turi keletą reikšmių:
1. Teisės šaltiniais vadinami teisės narių, įtvirtinimo ir išraiškos būdai. Teisės šaltinis – forma;
2. Vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąvoką. Literatūroje jie vadinami materialiaisiais teisės šaltiniais: įvairūs visuomenės interesai, idėjos, tikslai. Jie lemia teisės norm.os atsiradimą. Kuriant teisės normą, į juos visada atsižvelgiama;
3. Vadinami įvairūs teisinės minties šaltiniai. Jie paprastai yra iš senesnių laikų (Lietuvos statutai, papročių teisės užrašai, metraščiai, teismų bylos ir pan.).
Taigi, sąvoka “teisės šaltinis” apima ir teisės atsiradimą, ir jos galiojimą, ir jos pažinimą.
Konstitucinės teisės doktrinoje ši sąvoka reiškia teisės normų įtvirtinimą ir išraiškos būdą. Tuo remiasi teismai priimdami sprendimus. Pagal teisės normų išraiškos ir įtvirtimo būdą (teisės formą) skiriami 3 teisės šaltiniai:
1. konstitucinis paprotys;
2. teismo precedentas;
3. teisės aktas;
4. tarptautinės sutartys;
Kai kuriose valstybėse konstitucinės teisės šaltiniu yra laikomi religiniai šaltiniai (pranašo Machamedo, korano priesakai ir t.t.).

Romanų –germanų valstybėse konstitucinės teisės pagrindinis šaltinis yra norminiai teisės aktai.
Romanų-germanų tradicijos valstybėse greta norminių teisės aktų kaip šalutiniai šaltiniai yra:
1) Precedentai. Tai teismų sprendimai, taikomi nagrinėjant kitas analogiškas bylas. Ilgus šimtmečius nebuvo pripažįstami, bet dabar atsiranda požymių, kad ir romanų-germanų teisės sistemoje precedentas pripažįstamas teisės šaltiniu. Neretai precedentai turi turėti patvirtinimą.
2) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai, darbai, išvados, rekomendacijos. Oficialiai teisės šaltiniu nepripažįstama, bet, kai būna teisės spragos, remiamasi mokslininkų formuluojamomis išvadomis, rekomendacijomis.
3) Tarptautinės sutartys. Nacionaliniu teisės šaltiniu būna, kai pati valstybė yra pasirašiusi ją ar prisijungia ir prisiima įsipareigojimus.
Kalbant apie teisės šaltinį ir sprendžiant, ar tai konstitucinės teisės šaltinis ar ne, reikia žiūrėti, ar yra konstitucinės teisės normų. Jei konstitucinės teisės normų yra – tai konstitucinės teisės šaltinis.

2. Anglo-amerikiečių teisės sistema yra dvigubai jaunesnė už romanų-germanų teisės sistemą, nes atsirado XI a. (1066m.), kai Normanai užkariavo anglus. (Amerikiečiai perėmė tą teisę iš anglų.) Iki tol Anglijoje gyveno daug genčių, nebuvo vieningos teisės. Nuo XI a. pradėjo formuotis vieninga teisės sistema. Tos teisės požymiai:
1) svarbiausias teisės šaltinis – bendroji teisė. Ji dar vadinama precedentine teise. Teismų sprendimai konkrečiose bylose tapdavo pagrindine norma kitoje byloje. Per kelis šimtmečius susiformavo bendroji teise, ji dar vadinama teismine teise. XV a. greta bendrosios teisės susiklostė teisingumo teisė. Ją kūrė specialūs lordo kanclerio teismai, kurie nagrinėjo bylas, kai jomis buvo nepatenkinti piliečiai. Skundai adresuojami monarchui. (bendrieji teismai).
2) Konstituciniai papročiai. Tai elgesio taisyklės, kurios atsiranda jas nuolat taikant. Jų laikomasi laisvanoriškai. Jos tapo visuomenės pripažintomis elgesio taisyklėmis. Konstituciniai papročiai turi tokią pat galią kaip bendroji teisė.
3) Konstituciniai susitarimai. Šios taisyklės egzistuoja santykiuose tarp aukščiausių valdžios institucijų (tarp monarcho ir parlamento, tarp parlamento ir vyriausybės). Šių normų netaiko teismai, nes jie nesprendžia ginčų tarp aukščiausių valdžios institucijų. Monarchas nėra atsakingas už savo veiksmus. Konstitucinių susitarimų pavyzdžiai:
a) yra sukurta kontrasignacija. Reiškia, kad monarcho aktą turi pasirašyti vyriausybės narys.
b) Ministru pirmininku skiriamas rinkimus laimėjusios partijos lyderis.
c) Aukštieji rūmai nesikiša į finansinių bilių leidimą.
d) Abiejų rūmų priimtą įstatymą karalius privalo pasirašyti. Daugiau kaip prieš 200 metų monarchui suteikta veto teisė, bet ją pakeitė šis konstitucinis susitarimas.
4) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai. Jau ilgus šimtmečius doktrinai pripažįstamas teisės šaltinio vaidmuo. Užpildydavo teisės spragas.
5) Statutinė teisė. Tai parlamento priimti aktai ir kiti valstybės organų priimti aktai. Tai oficialūs aktai. (Didžioji laisvių chartija (1215m.), Teisių peticija (1628m.), Teisių bilis (1689m.), Habeas Corpus (1699m. (įtvirtino asmens neliečiamybę)) .ir kiti aktai). Visi Didžiosios Britanijos statutai yra tarpusavyje lygūs. Nėra hierarchijos. Net tie, kurie laikomi konstitucijos dalimis yra lygūs su kitais statutais.
Pagrindiniai konstitucinės teisės šaltiniai:
1) Konstitucija. Ji turi atskirą teisės akto formą. Turi aukščiausią teisinę galią. Romanų-germanų teisės sistema sąlygojo konstitucijos išskyrimą į ypatingą vietą. Konstitucija turi viršenybę prieš kitus teisės aktus. Tai pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis, kuriam negali prieštarauti joks kitas teisės šaltinis.
2) Įstatymai. Pagal romanų-germanų teisės sistemą, įstatymas – tai parlamento priimami teisės aktai. Jiems pripažįstama antroji vieta teisės sistemoje po konstitucijos. Čia galioja juridinės galios nelygumas:
a) Konstituciniai įstatymai. Jais papildoma konstitucija, konstitucijos pataisos. Turi beveik tokią pačią reikšmę kaip ir konstitucija;
b) Organiškieji įstatymai. Tai įstatymai, kurie priimami blanketinių konstitucinės teisės normų pagrindu, remiantis tam tikra nuoroda. Jie užpildo konstitucijos spragas. Organiškieji įstatymai yra tada, kai konstitucinės teisės norma nurodo, kad tam tikri santykiai bus reguliuojami tam tikro įstatymo. Dažniausiai nustato aukščiausių valstybės institucijų statusą. Jie turi viršenybę prieš žemesnius įstatymus, bet negali prieštarauti konstitucijai ir konstituciniams įstatymams;
c) Paprastieji įstatymai. Tai visi kiti įstatymai, jei jie nėra konstituciniai ar organiniai. Jų yra daugiausiai. Jie negali prieštarauti aukštesniems;
d) Deleguotieji įstatymai. Juos priima ne parlamentas, o vykdomosios valdžios tam tikros institucijos (valstybės vadovas, vyriausybė). Tai įstatymų galią turintys aktai, kurie priimami remiantis įgaliojimu. Jų leidyba galima arba pagal konstituciją, arba parlamentui pavedimu. Deleguotųjų įstatymų leidyba yra išimtis iš valdžių padalijimo principo. Jie užima žemiausią vietą. Neretai jie traktuojami kaip turintys trumpalaikį galiojimą. Juos turi patvirtinti parlamentas, taip pat parlamentas gali juos ir panaikinti. Dažniausiai jie priimami svarbiais klausimais tarp Seimo sesijų.
3) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios priimami aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, taip pat konstitucinėms normoms. Jų yra didelė įvairovė. Pagal subjektus poįstatyminiai aktai yra:
a) valstybės vadovo aktai. (dekretai, įsakai, įsakymai);
b) vyriausybės norminiai aktai. (ordonansai, dekretai, nutarimai). Vyriausybė leidžia didelę dalį poįstatyminių aktų, nes ji įgyvendina valdžią. Leidžia poįstatyminius aktus (įstatymus papildančius aktus). Vyriausybė jais nustato įstatymų realizavimo tvarką. Parlamentinėse valstybėse dominuoja vyriausybės norminiai aktai. Prezidentinėse – valstybės vadovo aktai;
c) teritorinių darinių vadovų aktai. (gubernatorių);
d) ministrų įsakymai, taisyklės, instrukcijos;
e) vietinių, vietos savivaldos institucijų aktai.

Kitų teisės sistemų teisės šaltiniai:
3. Socialistinės teisės sistema. Ji sukurta Rusijoje, išplėtota TSRS. Jos pagrindas yra romanų-germanų teisės sistema. Joje buvo esminių permainų, lyginant su romanų-germanų teisės sistema (dėl požiūrio į visuomenę, valstybę, ekonomiką). Teigta, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, pereiti prie kolektyvinės nuosavybės.
Buvo pabrėžiamas ypatingas valstybinio reguliavimo vaidmuo. Valstybė tapo didžiosios nuosavybės savininku. Tai atsispindėjo ir kitose gyvenimo srityse. Šiai sistemai būdingas toks dalykas, kad paneigtas politinis pliuralizmas. Teigė, kad visuomenės ir valstybės reikalus galima patikėti tik vienai proletariato organizacijai – komunistų partijai. Valstybėje diegiama vienpartinė sistema. Tam tarnavo visas aparatas. Paneigtas demokratijos principas. Tačiau teisė pripažįstama. Buvo konstitucija ir jos viršenybė. Realios reikšmės ji neturėjo, nes teisei buvo suteikiama tik tam tikra teisinio reguliavimo ribota galimybė, kadangi viską tvarkydavo partiniai organai, jų sprendimais buvo realizuojami įstatymai ir pan. viskam vadovauja Komunistų. partija.
Kitas bruožas tas, kad teisės sistemai buvo būdingas veidmainiškumas. Žmonių teisės ir laisvės buvo įtvirtinamos, bet jų realiai nepaisoma (vyko disidentiniai judėjimai).
Socialistinė teisės sistema praktiškai yra sugriuvusi, nors tam tikrų išlygų yra. Ji sugriuvo, nes žlugo TSRS, socialistinės šalys. Šiandien su komunistine sistema egzistuoja Kinija, Vietnamas, Š.Korėja, Laosas ir Kuba.
4. Fundamentalistinės valstybės. Musulmonų valstybės, kurios turi savitą teisės sistemą, grindžiamą Islamo religijos principais.Konstitucinės teisės šaltinių sistema
Tai mokslinė logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šltinių visuma. Konstitucinės teisės šaltiniai sudaro vieningą santikinai uždarą ir organiškai susijusią sistemą. Pagal kilmę konstitucinės teisės šaltiniai skirstomi:
1. pirminiai (konstitucija kaip tautos aktas);
2. išvestiniai (poįstatyminiai teisės aktai). Konstitucinės teisės šaltiniai dar skirtomi į: a) rašytinius b) nerašytinius.
Dar skirstomi į: a) privalomus; b) neprivalomus. Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti materialieji ir procesų. Konstitucinės teisės šaltinius galima skirstyti pagal reguliuojamų visuomenių santykių grupes: horizontalieji (pilietybės įstatymas, rinkimų teisės įstatymas). Pagal teisinę galią – vertikaliai (konstitucija). Pagal apimtį ir taikymo pobūdį: a) bendrojo galiojimo (galioja visoje valstybėje ir visiems esantiems gyventojams); b) riboto galiojimo (galioje tam tikroje valstybės teritorijoje arba yra skirti tam tikrų asmenų ratui); c) išimtinio (įpatingo) galiojimo (galioje esant ypatingoms aplinkybėms).
Lietuvos Respublikoje pagrindinės teisės šaltiniu pripažystamas norminis teisės aktas. Visi teisės aktai susiję: vieni kitus papildo teisės aktai kiti naikina. Lietuvos teisės normų aktai susieti herarchiniais ryšiais. Pagrindinės Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos įpatumas yra teisės šalinių hierarchija.
Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės šaltiniai pagal teisinę galią gali būti išdėstyti: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija; 2. Konstitucijos sudedamosios dalys ir konstitucijos pataisos; 3) seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Europos žmonių teisės, Europos žmogaus teisių teismo precedentas; 4) Konstitucinės teisės nutarimai ir paprastieji įstatymai; 5) poįstatiminiai aktai.Išvados
Taigi Konstitucija apibūdinama ir traktuojama kaip šalies “pagrindinis įstatymas”. Tai toks teisės aktas, kuriam negali prieštarauti joks kitas valstybės vidaus teisės aktas. Pats konstitucijos buvimas liudija, jog tarp visų valstybės viduje galiojančių teisės normų yra griežta hierarchija. Net jei galima ginčytis dėl įvairių kitų teisės aktų teisinės galios, vis tiek neabejojama, kad jie visi turi neprieštarauti konstitucijai. Konstitucionalizmo ideja natūraliai įtvirtina normatyvizmo ideją, jog visos teisės normos turi sudaryti nuoseklią ir darnią hierarchinę sistemą.
Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei Pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės i-cijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį susiskirstymą ir kt. Pagrindinis jos teisės aktas – konstitucija, kuri yra metodologinis vertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas. Konstitucija demokratinėje valstybėje – tai piliečių įstatymas, ribojantis valstybinės valdžios valią pagrindinėmis žmogaus teisėmis.Literatūra
• Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas. Vilnius, 2002 m.;
• Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Vilnius, 2002 m.;
• Vansevičius S., Valstybs ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000 m.
• Vaišvila A., Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000 m.
• Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2001. Birmontienė Toma, Jarašiūnas Egidijus, Kūris Egidijus, Maksimaitis Mindaugas, Mesonis Gediminas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys.

Leave a Comment