TURINYS
1. ĮŽANGA 32. KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS 32.1. Konstitucinės teisės normos samprata 32.2. Konstitucinės teisės normos struktūra 42.3. Konstitucinės teisės normų rūšys 52.4. Konstitucinės teisės institutai 63. KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 63.1. Konstitucinio teisės šaltinio sąvoka 63.2. Konstitucinių teisės šaltinių sistema 73.3. Įstatymai ir jų rūšys 83.4. Tarptautinės sutartys 93.5. Konstitucinio teismo sprendimai 103.6. Poįstatyminiai teisės aktai 103.7. Konstitucinis paprotys 113.8. Teismo precedentas 113.9. Norminių teisės aktų galiojimas 113.10. Norminių teisės aktų kolizija ir teisės normų konkurencija 124. IŠVADOS 125. LITERATŪRA 131. ĮŽANGAKonstitucinė teisė šiandien yra žinoma daugeliui valstybių. Net ir valstybėse, kurios neturi savo konstitucijos, šios teisės šakos vieta valstybės teisės sistemoje išskirtinė.Susikūrus Europoje (Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje) absoliutinėms monarchijoms, valstybė stengėsi tvarkyti beveik visus dvasinius ir materialinius reikalus. Valstybės funkcijos buvo išplėstos iki maksimumo, pritarta valstybės kišimuisi į visus visuomeninius santykius ir visas socialinės veiklos sritis. Žlugus absoliutinėms monarchijoms atsirado nauja minimalistinė valstybės teorija. Ji skelbė, kad valstybė turi atlikti tik minimalias funkcijas: saugoti valstybės sienas ir palaikyti tvarką šalies viduje, nesikišdama į ekonominį šalies gyvenimą, moralės reikalus ir kita.Konstitucinės teisės pavadinimas susijęs su ypatingu teisės dokumentu – konstitucija, kurią valstybės laiko pagrindiniu šalies įstatymu. Pirmoji pasaulyje konstitucija buvo priimta 1787 m. JAV. Joje menkas dėmesys skirtas asmens teisiniam statusui. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas valstybės valdžios institucijų veiklos reglamentavimui. Naujosios konstitucijos (taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucija) reglamentuoja vis daugiau visuomeninių santykių, neatsiribodamos vien tik valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymo klausimais. Svarbiausia konstitucinio reguliavimo sritimi daugelyje demokratinių valstybių tapo žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas. Tačiau konstitucinė teisė reguliuoja ne visus šios srities santykius. Juos reguliuoja ir kitos teisės šakų normos: baudžiamosios, civilinės, darbo, administracinės ir kitų. Konstitucinės teisės normos nustato tik žmogaus teisinės padėties konstitucinius principus, pagrindines žmogaus ir piliečio teises, laisves ir pareigas bei jų garantijas bei žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių apribojimo pagrindus.
Tačiau konstitucinė teisė neapsiriboja vien konstitucija. Konstitucinės teisės normos įtvirtinamos ir kituose teisės šaltiniuose: įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, konstituciniuose papročiuose, teismo precedentuose ir kitur. Naudodamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kitais teisių šaltinių aktais ir literatūra pabandysiu aptarti konstitucinės teisės šaltinius ir normas.2. KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS2.1. Konstitucinės teisės normos samprataKonstitucinė teisė – tai teisės šaka, kurią sudaro vientisa, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinių teisės normų visuma.Pagal šį apibrėžimą galima spręsti, kad teisės norma yra teisinės sistemos dalis. Joje pasireiškia pagrindiniai teisės požymiai ir savarankiškos teisės šakos ypatumai. Teisės norma – tai valstybės institucijų nustatytos arba sankcionuotos ir saugomos visiems privalomos, apibrėžtos bendrosios elgesio taisyklės, kurios nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.2.2. Konstitucinės teisės normos struktūraTeisės norma turi atsakyti į tris klausimus: 1) kokiomis aplinkybėmis esant reikia vadovautis tam tikra teisės norma (atsiranda teisės ir pareigos);2) kokie asmenys laikomi tos normos reguliavimo dalyviais ir koks elgesys jiems privalomas ar draudžiamas;3) kokių teisinių padarinių atsiras nesilaikant teisės normų reikalavimų.Pagal šiuos klausimus teisės norma turi tris dalis: hipotezę, dispoziciją ir sankciją.Hipotezė – tai sąlygos, aplinkybės, kurioms atsiradus pradeda veikti visa teisės norma. Hipotezė nurodo, kokių reikia sąlygų, kad dalyviams atsirastų konkrečių teisių ir pareigų. Norminiuose aktuose dauguma konstitucinės teisės normų neturi aiškiai išreikštos hipotezės. Tokiais atvejais hipotezė numanoma.Dispozicija nurodo, kaip turi elgtis dalyviai, kokios jų teisės ir pareigos, atsiradus hipotezėje numatytoms aplinkybėms. Čia formuluojamos subjektų teisės, pareigos, nustatomi draudimai ir apribojimai.Dispozicija gali būti absoliučiai apibrėžta, santykinai apibrėžta ir neapibrėžta. Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos nurodo tikslias teises ir pareigas, kurių dalyviai negali keisti. Santykinai apibrėžtos – nurodo ne visas teises ir pareigas ir suteikia teisę dalyviams tam tikrais atvejais patiems jas nusistatyti. Neapibrėžtos dispozicijos suteikia teisę dalyviams šalių susitarimu patiems nusistatyti teises ir pareigas.Sankcija – tai teisės normos dalis, kurioje numatomi neigiami padariniai, atsirandantys asmeniui už dispozicijoje nustatytų reikalavimų nepaisymą. Ši dalis konstitucinėje teisėje daugumoje nėra taikoma, kadangi konstitucinė atsakomybė suprantama, kaip moralinio pobūdžio atsakomybė. Už konkrečius dispozicijoje nurodytus konstitucinės teisės normų pažeidimus sankcijas nustato ne konstitucinės teisės, bet kitų teisės šakų (baudžiamosios, administracinės, civilinės teisės) normos. Tačiau už tam tikrus konstitucinės teisės pažeidimus gali būti taikomos specifinės teisinio poveikio priemonės – pilietybės netekimas, Seimo nario mandato netekimas, nepaprastosios padėties įvedimas ir t. t.2.3. Konstitucinės teisės normų rūšysKlasifikuojant konstitucinės teisės normas gali būti taikomi materialieji ir teisiniai klasifikavimo kriterijaiMaterialiojo klasifikavimo pagrindas – tai visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja konstitucinės teisės normos. Tai teisės normos, įtvirtinančios ekonominės ir politinės sistemos pagrindus, valstybės formą ir kt.Teisinis kriterijus – tai teisės normos ryšys su teisiniu santykiu. Pagal tai visos konstitucinės teisės normos skirstomos į bendrąsias ir konkrečiąsias. Bendrosios konstitucinės teisės normos nenustato konkrečių teisinių santykių dalyvių ir konkrečių jų teisių ir pareigų. Jose formuluojami teisės principai, valstybės tikslai, uždaviniai, apibrėžiamos sąvokos ir t.t. Pvz.: 14 Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybinė kalba – lietuvių kalba’, 17 str. 1d. – “ Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas”, 21 str. 1d. – “Žmogaus asmuo neliečiamas’ ir t.t. Bendrosios teisės normos tiesiogiai neįgyvendinamos. Jos įgyvendinamos tik konkrečiose konstitucinės teisės ar kitos teisės šakose.Konkrečios konstitucinės teisės normos įgyvendinamos tiesiogiai. Jos nustato konkrečius dalyvius bei jų teises ir pareigas.Pvz.: 67 Konstitucijos straipsnis nustato Seimo teises ir pareigas. Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir apsaugines. Reguliacinės normos nustato dalyvių teises ir pareigas. Apsauginės saugo reguliacines teisės normas ir užtikrina jų įgyvendinimą. Apsauginės normos visada turi sankciją. Dauguma konstitucinės teisės normų yra reguliacinės. Pagal reikalavimų pobūdį reguliacinės teisės normos būna įpareigojamosios, draudžiamosios ir įgalinamosios. Įpareigojamosios nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, draudžiamosios – nustato pareigą nevykdyti draudžiamų veiksmų, įgalinamosios – suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus.Pagal teisės normų turinį konstitucinės teisės normos yra skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, o proceso normos – materialiųjų teisės normų taikymą ir įgyvendinimą.