Konstitucinės teisės normos ir šaltiniai

TURINYS

1. ĮŽANGA 3
2. KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS 3
2.1. Konstitucinės teisės normos samprata 3
2.2. Konstitucinės teisės normos struktūra 4
2.3. Konstitucinės teisės normų rūšys 5
2.4. Konstitucinės teisės institutai 6
3. KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 6
3.1. Konstitucinio teisės šaltinio sąvoka 6
3.2. Konstitucinių teisės šaltinių sistema 7
3.3. Įstatymai ir jų rūšys 8
3.4. Tarptautinės sutartys 9
3.5. Konstitucinio teismo sprendimai 10
3.6. Poįstatyminiai teisės aktai 10
3.7. Konstitucinis paprotys 11
3.8. Teismo precedentas 11
3.9. Norminių teisės aktų galiojimas 11
3.10. Norminių teisės aktų kolizija ir teisės normų konkurencija 12
4. IŠVADOS 12
5. LITERATŪRA 131. ĮŽANGA
Konstitucinė teisė šiandien yra žinoma daugeliui valstybių. Net ir valstybėse, kurios neturi savo konstitucijos, šios teisės šakos vieta valstybės teisės sistemoje išskirtinė.
Susikūrus Europoje (Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje) absoliutinėms monarchijoms, valstybė stengėsi tvarkyti beveik visus dvasinius ir materialinius reikalus. Valstybės fuunkcijos buvo išplėstos iki maksimumo, pritarta valstybės kišimuisi į visus visuomeninius santykius ir visas socialinės veiklos sritis. Žlugus absoliutinėms monarchijoms atsirado nauja minimalistinė valstybės teorija. Ji skelbė, kad valstybė turi atlikti tik minimalias funkcijas: saugoti valstybės sienas ir palaikyti tvarką šalies viduje, nesikišdama į ekonominį šalies gyvenimą, moralės reikalus ir kita.
Konstitucinės teisės pavadinimas susijęs su ypatingu teisės dokumentu – konstitucija, kurią valstybės laiko pagrindiniu šalies įstatymu. Pirmoji pasaulyje konstitucija buvo priimta 1787 m. JAV. Joje menkas dėmesys skirtas asmens teisiniam statusui. Pagrindinis dėmesys buvo skkiriamas valstybės valdžios institucijų veiklos reglamentavimui.
Naujosios konstitucijos (taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucija) reglamentuoja vis daugiau visuomeninių santykių, neatsiribodamos vien tik valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymo klausimais. Svarbiausia konstitucinio reguliavimo sritimi daugelyje demokratinių valstybių tapo žmogaus ir valstybės santykių su

utvarkymas. Tačiau konstitucinė teisė reguliuoja ne visus šios srities santykius. Juos reguliuoja ir kitos teisės šakų normos: baudžiamosios, civilinės, darbo, administracinės ir kitų. Konstitucinės teisės normos nustato tik žmogaus teisinės padėties konstitucinius principus, pagrindines žmogaus ir piliečio teises, laisves ir pareigas bei jų garantijas bei žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių apribojimo pagrindus.
Tačiau konstitucinė teisė neapsiriboja vien konstitucija. Konstitucinės teisės normos įtvirtinamos ir kituose teisės šaltiniuose: įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, konstituciniuose papročiuose, teismo precedentuose ir kitur.
Naudodamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kitais teisių šaltinių aktais ir literatūra pabandysiu aptarti konstitucinės teisės šaltinius ir normas.2. KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS
2.1. Konstitucinės teisės normos samprata
Konstitucinė teisė – tai teisės šaka, kurią sudaro vientisa, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinių teisės normų visuma.
Pagal šį apibrėžimą galima spręsti, kad teisės norma yrra teisinės sistemos dalis. Joje pasireiškia pagrindiniai teisės požymiai ir savarankiškos teisės šakos ypatumai. Teisės norma – tai valstybės institucijų nustatytos arba sankcionuotos ir saugomos visiems privalomos, apibrėžtos bendrosios elgesio taisyklės, kurios nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.2.2. Konstitucinės teisės normos struktūra
Teisės norma turi atsakyti į tris klausimus:
1) kokiomis aplinkybėmis esant reikia vadovautis tam tikra teisės norma (atsiranda teisės ir pareigos);
2) kokie asmenys laikomi tos normos reguliavimo dalyviais ir koks elgesys jiems privalomas ar draudžiamas;
3) kokių teisinių padarinių atsiras nesilaikant teisės normų reikalavimų.
Pagal šiuos kl
lausimus teisės norma turi tris dalis: hipotezę, dispoziciją ir sankciją.
Hipotezė – tai sąlygos, aplinkybės, kurioms atsiradus pradeda veikti visa teisės norma. Hipotezė nurodo, kokių reikia sąlygų, kad dalyviams atsirastų konkrečių teisių ir pareigų. Norminiuose aktuose dauguma konstitucinės teisės normų neturi aiškiai išreikštos hipotezės. Tokiais atvejais hipotezė numanoma.
Dispozicija nurodo, kaip turi elgtis dalyviai, kokios jų teisės ir pareigos, atsiradus hipotezėje numatytoms aplinkybėms. Čia formuluojamos subjektų teisės, pareigos, nustatomi draudimai ir apribojimai.Dispozicija gali būti absoliučiai apibrėžta, santykinai apibrėžta ir neapibrėžta. Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos nurodo tikslias teises ir pareigas, kurių dalyviai negali keisti. Santykinai apibrėžtos – nurodo ne visas teises ir pareigas ir suteikia teisę dalyviams tam tikrais atvejais patiems jas nusistatyti. Neapibrėžtos dispozicijos suteikia teisę dalyviams šalių susitarimu patiems nusistatyti teises ir pareigas.
Sankcija – tai teisės normos dalis, kurioje numatomi neigiami padariniai, atsirandantys asmeniui už dispozicijoje nustatytų reikalavimų nepaisymą. Ši dalis konstitucinėje teisėje daugumoje nėra taikoma, kadangi konstitucinė atsakomybė suprantama, kaip moralinio pobūdžio atsakomybė. Už konkrečius dispozicijoje nurodytus konstitucinės teisės normų pažeidimus sankcijas nustato ne konstitucinės teisės, bet kitų teisės šakų (baudžiamosios, administracinės, civilinės teisės) normos. Tačiau už tam tikrus konstitucinės teisės pažeidimus gali būti taikomos specifinės teisinio poveikio priemonės – pilietybės netekimas, Seimo nario mandato netekimas, nepaprastosios padėties įvedimas ir t. t.2.3. Konstitucinės teisės normų rūšys
Klasifikuojant ko
onstitucinės teisės normas gali būti taikomi materialieji ir teisiniai klasifikavimo kriterijai
Materialiojo klasifikavimo pagrindas – tai visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja konstitucinės teisės normos. Tai teisės normos, įtvirtinančios ekonominės ir politinės sistemos pagrindus, valstybės formą ir kt..
Teisinis kriterijus – tai teisės normos ryšys su teisiniu santykiu. Pagal tai visos konstitucinės teisės normos skirstomos į bendrąsias ir konkrečiąsias.
Bendrosios konstitucinės teisės normos nenustato konkrečių teisinių santykių dalyvių ir konkrečių jų teisių ir pareigų. Jose formuluojami teisės principai, valstybės tikslai, uždaviniai, apibrėžiamos sąvokos ir t.t.. Pvz.: 14 Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybinė kalba – lietuvių kalba’, 17 str. 1d. – “ Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas”, 21 str. 1d. – “Žmogaus asmuo neliečiamas’ ir t.t. Bendrosios teisės normos tiesiogiai neįgyvendinamos. Jos įgyvendinamos tik konkrečiose konstitucinės teisės ar kitos teisės šakose.
Konkrečios konstitucinės teisės normos įgyvendinamos tiesiogiai. Jos nustato konkrečius dalyvius bei jų teises ir pareigas.Pvz.: 67 Konstitucijos straipsnis nustato Seimo teises ir pareigas.
Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir apsaugines. Reguliacinės normos nustato dalyvių teises ir pareigas. Apsauginės saugo reguliacines teisės normas ir užtikrina jų įgyvendinimą. Apsauginės normos visada turi sankciją. Dauguma konstitucinės teisės normų yra reguliacinės. Pagal reikalavimų pobūdį reguliacinės teisės normos būna įpareigojamosios, draudžiamosios ir įgalinamosios. Įpareigojamosios nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, draudžiamosios – nustato pareigą nevykdyti draudžiamų veiksmų, įgalinamosios – suteikia te
eisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus.
Pagal teisės normų turinį konstitucinės teisės normos yra skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, o proceso normos – materialiųjų teisės normų taikymą ir įgyvendinimą. Pvz.: Konstitucijos 67 str. 2 p. nustato, kad “Seimas leidžia įstatymus” (materialioji), o 69 str. 2 d. skelbia, kad “Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje” (proceso).
Pagal teisės normų apibrėžtumo laipsnį yra imperatyviosios ir dispozityviosios konstitucinės teisės normos. Imperatyviosios teisės normos kategoriškos ir neleidžiama jų keisti dalyvių valia. Dispozityviosios – suteikia galimybę dalyviams patiems nusistatyti teises ir pareigas.
Pagal reguliuojamų santykių apimtį yra bendrosios ir specialiosios konstitucinės teisės normos. Bendrosios normos reguliuoja tam tikrus santykius ir skirtos visiems asmenims, esantiems šios normos galiojimo teritorijoje. Specialiosios yra skirtos tik tam tikros kategorijos asmenims ir arba reguliuoja tam tikros visuomeninių santykių rūšies dalį. Esant bendrosios ir specialiosios teisės normos konkurencijai, taikoma specialioji.
Pagal galiojimo teritoriją konstitucinės teisės normos skirstomos į bendras ir vietines. Bendrosios galioja visoje valstybės teritorijoje, o vietinės tik tam tikroje dalyje.
Pagal galiojimą laiko atžvilgiu skiriamos nuolatinės, laikinosios ir išimtinės konstitucinės teisės normos. Nuolatinės galioja iki to laiko, kol būna panaikintos, laikinosios – nustatytą laiką, o išimtinės – nepaprastosios padėties ar karo padėties sąlygomis.
Pagal teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą konstitucinės teisės normos gali būti statutinės, precedentinės ir papročių.2.4. Konstitucinės teisės institutai
Konstitucinės teisės institutas – tai visuma (grupė) teisės normų, reguliuojančių vienarūšius visuomeninius santykius ir sudarančių konstitucinės teisės šakos dalį.
Kartu konstitucinės teisės institutą sudarančios teisės normos turi tam tikrų specifinių požymių, kurie leidžia atsiriboti nuo kitų konstitucinės teisės normų. Pvz.: pilietybės institutas reguliuoja pilietybės santykius (pilietybės suteikimą, jos netekimą, vaikų pilietybę).
Konstitucinės teisės institutai skirstomi į paprastus ir sudėtinius. Paprastieji institutai neskirstomi į atskirus poinstitučius, pvz. pilietybės institutas. Sudėtiniai institutai susideda iš atskirų poinstitučių , pvz. vietos savivaldos ir vietinio valdymo konstitucinių pagrindų institutas.3. KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI
3.1. Konstitucinio teisės šaltinio sąvoka
Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių:
1) teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma. Šiuo atžvilgiu sąvokos teisės šaltinis ir teisės forma sutampa;
2) teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę. Jie dar vadinami materialiaisiais teisės šaltiniais. Tai įvairūs visuomenės interesai, idėjos, įsitikinimai, tikslai;
3) teisės šaltiniais yra vadinami teisės pažinimo šaltiniai – įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose yra duomenų apie tam tikro laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę.
Sąvoka teisės šaltinis apima teisės atsiradimą, jos galiojimą bei pažinimą.
Konstitucinėje teisėje sąvoka teisės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą.
Pagal teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo būdą (formą) skiriami trys konstitucinės teisės šaltiniai: konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas. Prie šaltinių dar galima priskirti ir tarptautines sutartis. Kai kuriose valstybėse prie konstitucinių teisės šaltinių yra priskiriami religiniai šaltiniai, pvz. Irane – šariatas.3.2. Konstitucinių teisės šaltinių sistema
Konstitucinių teisės šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visuma.
Pagal kilmę konstitucinės teisės šaltiniai skirstomi į pirminius (pvz. konstitucija) ir išvestinius ( pvz. poįstatyminiai teisės aktai, palyginti su įstatymais).
Konstitucinės teisės šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai (pvz. konstituciniai papročiai).
Konstitucinės teisės šaltiniai yra privalomi ir neprivalomi (pvz. teisės doktrina).
Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti materialieji ir proceso. Materialieji teisės šaltiniai įtvirtina materialiosios konstitucinės teisės normas. Proceso šaltiniai – šių normų įgyvendinimo būdus ir formas.
Konstitucinės teisės šaltiniai taip pat gali būti klasifikuojami pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes (pvz. rinkimų, pilietybės ir kt. teisės šaltiniai), pagal teisinę galią (pvz. konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai).
Pagal apimtį ir taikymo pobūdį konstitucinės teisės šaltiniai gali būti bendrojo galiojimo (galioja visoje valstybės teritorijoje ir privalomi visiems gyventojams), riboto (galioja tam tikroje valstybės dalyje arba skirti tam tikriems asmenims) ir išimtinio (ypatingo) (esant ypatingai situacijai arba karo atveju).
Lietuvoje konstitucinės teisės šaltiniu dažniausiai pripažįstamas norminis teisės aktas. Visi Lietuvoje galiojantys teisės aktai yra glaudžiai tarpusavyje susiję: vieni konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų normos saugo kitų normas. Teisės šaltinių hierarchija – svarbiausias Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių ypatumas. Ši konstitucijos teisės šaltinių hierarchija sudaro prielaidas kurti tarpusavyje suderintą vieningą, išvengiančią kolizijų ir spragų teisės sistemą.
Pagal teisinę galią Lietuvos Respublikos konstituciniai teisės šaltiniai:
1) Lietuvos respublikos Konstitucija;
2) Konstitucijos sudedamosios dalys ir Konstitucijos pataisos;
3) Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Europos žmogaus teisių teismo precedentai;
4) paprastieji įstatymai; Konstitucinio teismo nutarimai;
5) poįstatyminiai teisės aktai.
Įstojus Lietuvai į Europos sąjungą ši hierarchija ateityje gali keistis, todėl kad didesnis dėmesys gali būti skiriamas šios Sąjungos teisei.3.3. Įstatymai ir jų rūšys
Norminis teisės aktas – tai kompetentingų valstybės institucijų, jų įgaliotų institucijų ar visos tautos išleistas oficialus aktas, kuriame yra įtvirtinamos visuotinai privalomos bendrosios taisyklės (teisės normos).
Norminiai teisės aktai skirstomi į 2 grupes: įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai.
Įstatymai – tai tokie norminiai teisės aktai, kurie priimami ypatinga tvarka, turi aukščiausią teisinę galią ir įtvirtina (išreiškia) teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius. Įstatymams būdinga:
1) įstatymas priimamas valstybės atstovaujamosios institucijos, jos įgaliotosios institucijos arba referendumo būdu;
2) įstatymai turi aukščiausią teisinę galią;
3) įstatymai yra pirminiai norminiai teisės aktai; jais vadovaujantis kuriami poįstatyminiai teisės aktai;
4) įstatymų leidybos tvarka yra griežtai reglamentuota konstitucijoje ir specialiuose įstatymuose;
5) priimant įstatymą siekiama teisiškai sureguliuoti reikšmingiausius visuomenės santykius.

Pagal svarbą ir visuomeninių santykių reguliavimo pobūdį įstatymai skirstomi į pagrindinius (konstitucijos), konstitucinius ir paprastuosius.
Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, reguliuojantis svarbiausius žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimus. Konstitucijos normos yra didesnės teisinės galios ir teisinės apsaugos. Konstitucijos 7 straipsnis skelbia, kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai. Pagal šį įstatymą kuriama visa Lietuvos teisės sistema.
Konstituciniai įstatymai – tai įstatymai papildantys konstituciją Konstitucinių įstatymų sąrašą Seimas nustato 3/5 Seimo narių dauguma. Konstituciniai įstatymai priimami jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne, kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Lietuvos Respublikoje iki šiol nėra nustatytas konstitucinių įstatymų sąrašas.
Visi kiti įstatymai laikomi paprastaisiais įstatymais, kuriais nustatomos , keičiamos arba naikinamos teisės normos. Jie reguliuoja mažiau svarbius visuomeninius santykius ir turi atitikti konstitucinių įstatymų normas.
Organiškieji įstatymai konkretina konstitucijos teisės normas (rinkimų vykdymą ir organizavimą ir kt.).
Lietuvoje įstatymų galią turi Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys ir Konstitucinio teismo sprendimai.3.4. Tarptautinės sutartys
Pagal Lietuvos respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą, tarptautinė sutartis – reglamentuotas tarptautinės teisės principų ir normų susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.
Konstituciniu teisės šaltiniu laikomos tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys. Kitos tarptautinės sutartys turi poįstatyminių teisės aktų galią ir nenustato konstitucinės teisės normų.
Turi būti ratifikuojamos šios Lietuvos respublikos tarptautinės sutartys:
1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;
2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios sutartys;
3) dėl atsisakymo vartoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys;
4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;
5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose ir regioninėse tarptautinėse organizacijose;
6) daugiašalės ar ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui, ekonominės sutartys;
7) dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikoje teritorijoje;
8) nustatančios kitokias teisės normas negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai;
9) taip pat tos tarptautinės sutartys, kuriose numatytas jų ratifikavimas.
Tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir denonsavimo procedūrą nustato Seimo statutas.3.5. Konstitucinio teismo sprendimai
Konstitucinis teismas pagal Konstitucijos 105 straipsnį ir Lietuvos respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą turi teisę priimti 3 rūšių aktus: nutarimus, sprendimus, išvadas.
Pagrindinė ir svarbiausia Konstitucinio Teismo priimamų teisės aktų rūšis yra nutarimas. Nutarimas priimamas tada, kai byla išsprendžiama iš esmės, tai yra, kai yra išsprendžiamas Seimo norminio teisės akto sutikimo su Konstitucija, o Prezidento ir Vyriausybės išleisto teisės akto – su Konstitucija ir įstatymais klausimas. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį ir Konstitucinio teismo įstatymo 59 straipsnį, Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neapskundžiami. Jie turi įstatymo galią.3.6. Poįstatyminiai teisės aktai
Poįstatyminiai teisės aktai – tai kompetentingų institucijų priimami norminiai teisės aktai, atitinkantys įstatymus, detalizuojantys ir konkretinantys įstatymuose nustatytas teisės normas. Jų teisinė galia mažesnė negu įstatymų. Juos leidžia institucijos, neturinčios įstatymų leidybos teisės.
Pagal priimančius subjektus poįstatyminius teisės aktus galima suskirstyti;
1) Seimo nutarimai. Juose detalizuojamos, konkretinamos įstatymuose įtvirtintos konstitucinės teisės normos, numatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka;
2) Valstybės vadovo teisės aktai (Prezidento dekretai).
3) Vyriausybės priimami teisės aktai (Vyriausybės nutarimai). Juose dažniausiai nustatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka.
4) Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktai.
5) Vietinio valdymo institucijų teisės aktai. Tai aukštesnių administracinių teritorinių vienetų teisės aktai. Juos leidžia apskrities viršininkas.Jie turi atitikti ne tik Seimo priimtus įstatymus ar nutarimus, bet ir Vyriausybės nutarimus bei Prezidento dekretus. Šie aktai galioja tik tam tikro administracinio vieneto teritorijoje ir skirti jos gyventojams.
6) Vietos savivaldos institucijų priimami teisės aktai.Šie aktai laikomi konstitucinės teisės šaltiniais tik tuo atveju, kai juose formuluojamos bendrosios elgesio taisyklės, reguliuojančios visuomeninius santykius, susijusius su valstybės deleguota kompetencija.3.7. Konstitucinis paprotys
Konstitucinis paprotys – tai yra bendroji nerašytinė elgesio taisyklė, kuri istoriškai atsirado veikiant valstybės valdžios institucijoms arba tam tikras valstybės valdžios atstovo ar pareigūno elgesys, atitinkantis visuomenėje susiformavusias konstitucinės moralės nuostatas. Pvz. Lietuvos respublikos Konstitucija nenumato Prezidento teisės atstatydinti Ministrą pirmininką. Jis atleidžiamas tik Seimo pritarimu. Atsistatydinti turi pats Ministras pirmininkas. Tačiau pagal konstitucinį paprotį, bet koks Prezidento viešai reiškimas nepasitikėjimas Ministru pirmininku ar ministru įpareigoja juos atsistatydinti.
Konstitucinis paprotys egzistuoja tol, kol įstatymų leidėjas jų neinstitucionalizuoja. Taip pat įstatymo norma visuomet yra pagrindas atsirasti naujam konstituciniam papročiui.3.8. Teismo precedentas
Teisinis precedentas – tai teismo arba administracinės institucijos sprendimas konkrečioje byloje, turintis teisės normos galią analogiškose bylose. Lietuvoje teismo precedentas iki šiol nebuvo laikomas privalomu teisės šaltiniu. Ratifikavus Europos žmogaus teisių konvenciją, jos nuostatas interpretuojantys Europos žmogaus teisių teismų sprendimai tapo privalomi Lietuvos teisės šaltiniai. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, taps privalomi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo precedentai.3.9. Norminių teisės aktų galiojimas
Norminių teisės aktų galiojimo ribas nustato šių aktų galiojimo laikas, teritorija ir jų galiojimas asmenims.
Norminiai teisės aktai galioja tam tikrą laiką. Galiojimo ribas laiko atžvilgiu apibrėžia norminio teisės akto įsigaliojimo momentas ir momentas, nuo kurio jis netenka galios, jeigu kitaip nenurodoma teisės akte Seimo bei Vyriausybės priimti teisės aktai įsigalioja sekančią dieną po paskelbimo “Valstybės žiniose”. Beveik visuomet galioja taisyklė – įstatymas negalioja atgal. Terminuotas teisės aktas netenka galios, kai baigiasi jo galiojimo laikas.
Norminiai aktai galioja juos priėmusios valstybės teritorijoje arba šis galiojimas gali būti apibrėžtas tam tikro administracinio vieneto teritorija numatant tai pačiame teisės akte. Valstybėje taip pat gali galioti ir kitų valstybių įstatymai, kurie gali būti taikomi, kai numato tarptautinės sutartys arba nacionaliniai įstatymai.
Pagal norminių teisės aktų galiojimą asmenims išskiriami 3 principai: pilietybės, apsaugos ir pasyviosios apsaugos. Pilietybės principas reiškia, kad teisės normos galioja tos valstybės piliečiams, kad ir kur jie būtų. Apsaugos principas reiškia, kad valstybė gali taikyti savo teisės normas visiems asmenims, pažeidusiems jos interesus (ir užsieniečiams, išskyrus turinčius diplomatinį imunitetą). Pasyviosios apsaugos principas reiškia, kad valstybė gali taikyti savo teisės normas asmenims, pažeidusiems jos piliečių subjektines teises.3.10. Norminių teisės aktų kolizija ir teisės normų konkurencija
Norminių teisės aktų kolizija – tai situacija, kai neatitinka konkrečių norminių teisės aktų galiojimo ribos, t. y. vienas teisės aktas prieštarauja kitam.kai įstatymuose kolizija nenumatyta, laikomasi šių taisyklių:
1) esant skirtingų institucijų priimtų teisės aktų prieštaravimui, galioja aukštesnės institucijos išleistas norminis teisės aktas;
2) esant tos pačios institucijos skirtingu laiku priimtų teisės aktų prieštaravimui, galioja vėliau priimtas teisės aktas.
Kai yra teisės normų konkurencija, galioja bendra taisyklė: esant bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai turi būti taikoma specialioji teisės norma.4. IŠVADOS
Konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai lemia tiek konstitucinės teisės, tiek ir kitų teisės šakų raidą. Dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normose. Tačiau yra ir tokių principų, kurie tiesiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios Konstitucijos normų prasmės. Pagal tai galima spręsti, kad konstitucinės teisės normos sudaro pagrindą visai Lietuvos Respublikos teisinei sistemai.
Konstituciniai teisės šaltiniai yra teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai. Jie atsispindi Lietuvos Respublikos tiek vidaus tiek išorės politiką. Lietuvai žengiant demokratijos ir teisinės valstybės kūrimo keliu, jos teisinei sistemai vis didesnę reikšmę turi Europos Sąjungos teisės šaltiniai. Pagrindinis privalomas konstitucinės teisės šaltinis yra norminiai teisės aktai, tai yra įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Tačiau vis didesnį lyginamąjį svorį kaip konstituciniai teisės šaltiniai įgauna tarptautinės sutartys, Konstitucinio Teismo nutarimai bei teismo precedentai. Kol kas Lietuvoje dar tik kuriama teisinė demokratinė valstybė, atitinkanti Europos Sąjungos reikalavimus, todėl kuriant teisinę bazę teisiniam stabilumui neigiamos įtakos turi per dažnas įstatymų kaitaliojimas. Tačiau Lietuva pagal savo ekonominį lygį kol kas negali iš karto pritaikyti Europos Sąjungos teisės normų. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, turėtų įsigalioti ir mažiau kintantys bei daugiau visuomenės poreikius atitinkantys teisės šaltiniai.5. LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios (toliau – LRATVŽ) 1992, Nr. 33-1014; Valstybės žinios (toliau –Žin.) 1996, Nr. 64-1501; Žin., 1996, Nr. 122-2863.
2. Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskienė Lietuvos konstitucinės teisės įvadas, – Vilnius: Justitia, 2001.
3. Alfonsas Vaišvila Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje, – Vilnius: Litimo 2000.
4. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas // LRATVŽ 1991, Nr. 36-997.
5. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Žin., 1995, Nr.40-987.
6. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas // Žin., 1999, Nr.60-1948.

Leave a Comment