KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS REIKŠMĖ LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Turinys

1. Įžanga
2. Konstitucinės justicijos sąvoka
3. Konstitucinės justicijos ištakos Lietuvoje
• Konstitucinio Teismo formavimosi procesas Lietuvoje
• konstitucinės justicijos raida tarpukariu
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas valstybės valdžios institucijų sistemoje
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sudarymo tvarka
8. Konstitucinės justicijos funkcijos bei reikšmė
9. Žmogaus teisų problemos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose
10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų realizavimas
11. Konstitucinių normų interpretavimas Konstitucinio Teismo nutarimuose
12. Baigiamoji dalis

Įžanga

Šiame rašto darbe aptarsiu Lietuvos konstitucinės justicijos instituciją – Konstitucinį Teismą. Nekalbėsiu apie užsienio šalių konstitucinės priežiūros institucijas, jų funkcijas ir reikšmę, orientuosiuosi tik į mūsų šalies koonstitucinės justicijos instituciją, bei mėginsiu kuo išsamiau ir detaliau aptarti konstitucinę justiciją Lietuvoje. Daugiausia dėmesio šiame darbe kreipsiu į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinės justicijos instituciją – Konstitucinį Teismą bei jo veiklą. Aptarsiu Konstitucinio teismo kompetenciją, sudarymo tvarką, vietą valdžių sistemoje bei kita. Kad būtų naudingiau skaityti ir lengviau suprasti, tam tikrais aspektais alyginsiu Lietuvos Konstitucinį Teismą su užsienio valstybių kosntitucinės justicijos institucijomis. Tačiau, kaip minėjau, visas mano dėmesys bus sutelktas į Lietuvos konstitucinės justicijos instituciją, o kitų šalių institucijas minėsiu tik tiiek, kiek tai leis geriau suprasti Lietuvos Konstitucinio teismo veiklą. Šiame darbe bandysiu pažvelgti į Konstitucinį Teismą dabartinio žmogaus akimis ir bandysiu aptarti dabar aktualius klasuimus, tokius kaip žmogaus teisių problematika Konstitucinio Teismo nutarimuose, konstitucinių normų interpretavimas, sprendimų realizavimo problemos ir kt

t. Mažiau dėmesio skirsiu istorijai, nes mano manymu, tai ne tiek svarbu.
Taigi rašydama šį darbą sieksiu paliesti pačius aktualiausius konstitucinės justicijos Lietuvoje klausimus, stengsiuosi, kad mano darbe atsispindėtų svarbiausi konstitucinės justicijos aspektai. Plačiai aptarsiu funkcijas, o per jas atsiskleis ir konstitucinės justicijos reikšmė.

Konstitucinės justicijos sąvoka

Konstitucinė justicija – tai specialių valstybės institucijų tikrinimas, ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Literatūroje dar galime sutikti konstitucinio teisingumo sąvoką, ji tapati konstitucinės justicijos sąvokai. Kita dažnai minima sąvoka – konstitucinė priežiūra. Konstitucinė priežiūra gali būti suprantama dviem reikšmėmis. Platesniu požiūriu konstitucinė priežiūra reiškia įstatymo nustatytą procedūrą, kuria vadovaudamosi kompetetingos valstybės institucijos tikrina, ar teisės aktai atitinka Konstituciją. Tuo tarpu siarąja prasme konstitucinė priežiūra atitinka konstitucinę justiciją. Konstitucinės priežiūros vykdymo subjektais laikomos tokios valstybės aparato dalys, kaip Prrezidentas, parlamentas, Vyriausybė, bendrosios jurisdikcijos teismai ir kitos ne specialiai šiai funkcijai įsteigtos institucijos.Konstitucinės justicijos vykdymo objektai – specializuotos institucijos: Konstitucinis Teismas, Konstitucinis Tribunolas(pvz.: Lenkijoje),Konstitucinė Taryba( pvz.:Prancūzijoje) ir pan. Konstitucinė priežiūra ir konstitucinė justicija skiriasi ir objektais. Pirmuoju atveju yra tikrinami visi teisės aktai, antruoju – tik įstatymo leidėjo išleisti aktai. Tokia konstitucinės justicijos institucija yra Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
Literatūroje skiriami du konstitucinės justicijos modeliai – amerikietiškasis ir europietiškasis. Pirmuoju atveju konstitucinę priežiūrą vykdo bendrosios kompetencijos teismai, antruoju – specializuotos institucijos. Abu modeliai turi ti

iek trūkumų, tiek ir privalumų, todėl aiškaus pranašumo neturi nė vienas. Lietuvos Respublikos konstitucinės justicijos institucija – Konstitucinis Teismas — priklauso europietiškajam modeliui.

Konstitucinės justicijos ištakos Lietuvoje

a) Konstitucinės justicijos raida tarpukariu

Kalbant apie Konstitucinio Teismo įsteigimą, būtina apžvelgti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucingumo raidą tarp dviejų pasaulinių karų.
Visose tarpukario Lietuvos Respublikos konstitucijose buvo nustatyta Konstitucijos viršenybė prieš įstatymą. Štai 1922 m. konstitucijos 3 str. skelbia: „Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai“. Tą pačią nuostatą, tais pačiais žodžiais pakartoja ir 1928 m. Konstitucija. 1938 m. Konstitucijoje tai suformuluota skyriuje „Įstatymai“, 106 straipsnyje:„Įstatymai, kurie yra priešingi Konstitucijai, neturi galios“. Turiniu nuo tarpukario laikotarpio konstitucijoje suformuluotų nuostatų nesiskiria ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata: „Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai“. Tai suformuluota pirmajame skirsnyje „Lietuvos valstybė“ 7 staripsnyje.
Galima daryti išvadą, kad konstitucinės prielaidos konstitucinei priežiūrai atsirasti buvo.
Tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad nei laikinos, nei nuolatinės tarpukario Konstitucijos tokios funkcijos teismams neskyrė. Tarpukaro Lietuvoje vyravo nuostata, kad teismai privalo tik taikyti įstatymus, o ne tikrinti jų konstitucingumą. Štai 1922 m. Konstitucijoje buvo nustatyta: „Teismas sprendžia eidamas įstatymais Respublikos vardu“. Panaši nuostata buvo ir 1928 m. Konstitucijoje.
Įstatymų konstitucingumo problema tuomet Lietuvoje nebuvo visai pamiršta. Svarstant konstitucingumo priežiūros problemą Lietuvoje buvo nuveikta išties nemažai. Į šias problemas gilinosi ir konstitucinės justicijos teorijos bendriesiems kl

lausimams darbų buvo paskyrę tokie autoritetingi to meto teisininkai, kaip P.Leonas, M.Riomeris. Dar ir dabar aktualūs ir plačiai negrinėjami M.Riomerio parengti ir išleisti veikalai: “Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“ (1931 m.), “Administracinis teismas” (1928 m.) ir kiti. Konstitucinės justicijos institucijos teisingumas tapo praktiškai neįmanomas dėl tam tikros valdžių konstrukcijos, kuri įsitvirtino po 1926 m. perversmo.
Konstitucinio teismo idėja buvo vis dažniau prisimenama lietuvių emigracijoje. Tuomet buvo daug diskutuojama apie Konstitucinio Teismo įkūrimą. Antai K. Šidlauskas rašė: „Mums, lietuviams, turėjusiems partijų nuteriotą seimokratinį režimą, toks įstatymų teisminės kontrolės įvedimas turėtų sudaryti trečią svarbų Lietuvos naujosios Konstitucijos dėsnį”. Net 1948 metais vykusio žmonių, prijaučiančių tautininkų idėjoms, suvažiavimo deklaracijoje teigiama: „Demokratinė valstybė yra tobuliausia visuomeninio gyvenimo teisinė Konstitucija. [.] įstatymų leidimo ir administracijos veiksmų teisėtumą prižiūri Konstitucinis ir Administracinis teismai“.
Įstatymo pagrindu įkurta Valstybės Taryba veikė 1928 – 1940 m. Manyta, kad būtent Valstybės Tarybos veikloje brendo Lietuvos konstitucinės priežiūros pradai. Kita svarbi teisminė institucija – Statutinis Teismas. Įstatymas, reglamentuojantis jo teisinį statusą, buvo priimtas 1935 m. Pagrindinė Statutinio Teismo paskirtis buvo tikrinti ir priimti sprendimus, ar Klaipėdos krašto įstatymai, administraciniai teisės aktai neprieštarauja Klaipėdos krašto statutui. Galima teigti, jog būtent Statutinio Teismo funkcijos buvo labiausiai priartėjusios prie Konstitucinės justicijos sampratos.

b) Konstitucinio Teismo formavimosi procesas Lietuvoje

Dabar veikiančio Konstitucinio Teismo statuso užuomazgos pradėtos formuoti Atgimimo laikotarpiu. Tu

uo metu veikiančioje Mokslų Akademijoje, Matematikos ir Kibernetikos Institute, įvairiose kūrybinėse sąjungose pradėta reikalauti įkurti Konstitucinį Teismą.Mokslų Akademijos pateiktame Konstitucijos projekte jau buvo numatytos teisinės prielaidos Konstituciniam Teismui įkurti: “įstatymų ir kitų įstatyminių aktų konstitucingumo priežiūrą vykdo Konstitucinis Teismas [.], Konstitucinio Teismo pripažintas nekonstituciniu įstatymas bei įstatyminis aktas (įsakas,nutarimas,sprendimas ir kt.) skelbiamas negaliojančiu”.
Šiame dokumente pirmą kartą bandyta formuoti konstitucinės jusricijos koncepciją. Dėl šios priežasties jis yra svarbus nagrinėjant Konstitucinio Teismo formavimosi prielaidas.Tačiau svarbiausias dokumentas, paskatinęs tokio pobūdžio institucijos steigimą Lietuvoje buvo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m. priimta rezoliucija “Dėl Konstitucinio Teismo įsteigimo”.Čia buvo apibrėžta šios institucijos kompetencija: “ [.] įstatymų ir įstatyminių aktų konstitucinė priežiūra, šiuo klausimu gautų skundų sprendimas”.1990 m. pradžioje besiformuojanti nuostata dėl konstitucinio teisėtumo žinybos įsteigimo tapo priemone priešintis TSRS konstitucinės justicijos jurisdikcijai.

Jau 1990 sausio 31d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sudarė darbo grupę Konstitucinio Teismo projektui paruošti.Buvo parengti keli tokio įstatymo variantai, bet nė vienas nebuvo priimtas. Aukščiausiajai Tarybai svarstyti teikė Vyriausybė, Aukščiausiosios Tarybos kairiųjų bei centro frakcijos. Kilo gana gyva visuomenės diskusija dėl šios musų šaliai naujos konstitucinės justicijos institucijos įkūrimo ir funkcijų. Diskusijos dėl Konstitucinio Teismo įkūrimo atsinaujino 1990 lapkričio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui sudarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupę.

Konstitucinės justicijos problema buvo nagrinėjama E. Kūrio, A. Smailio, S. Stačioko, prof. V. Vitkevičiaus, Š. Vilčinsko ir kitų.

Apskritai, 1990 – 1992m. buvo įvairių pasiūlymų dėl konstitucinės justicijos Lietuvoje. Tai atsispindėjo ir konstitucijų projektuose. Buvo siūloma steigti Konstitucinį Teismą ar Konstitucinę Tarybą. Liberalų Sąjungos valdybos parengtame Konstitucijos projekte tokia funkcija buvo suteikta Aukščiausiajam Teismui, kuris tai darytų pagal žemesniųjų teismų kreipimąsi.Siekiant išvengti politinės krizės, Aukščiausiojoje Taryboje buvo siūloma sudaryti Laikinąją teisės aktu konstitucingumo komisiją.

1992 m.spalio 25 d. priėmus Konstituciją reikėjo suformuoti joje numatytas valstybės institucijas, tarp jų ir Konstitucinį Teisma. Jo sudarymą dar sąlygojo ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostata, kad Konstitucinio Teismo teisėjai, o iš jų – pirmininkas turi būti paskirti ne vėliau kaip per vieną mėnesį po Respublikos Prezidento išrinkimo.
Respublikos Prezidento rinkimai buvo paskirti 1993 m. vasario 14 d.Išrinkto Respublikos Prezidento priesaikos aktą pagal Konstituciją turėjo pasirašyti Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant – vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų. Taigi, 1993 m. vasario 3 d. priėmus Konstitucinio Teismo įstatymą, Seimas paskyrė pirmąjį Konstitucinio Teismo teisėją. Kovo 16 d. teisėjais buvo paskirti Kęstutis Lapinskas, Vladas Pavilonis, Stasys Šedbaras, kovo 18 d. – Algirdas Gailiūnas, Zigmas Levickis, Pranas Vytautas Rasimavičius, Stasys Stačiokas ir Teodora Staugaitienė, o Kovo 23-iąją Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys.
1993 m. rugpjūčio 2 d. Konstitucinis Teismas paskelbė pranešimą, kad nuo rugpjūčio 2 d. pradedami oficialiai registruoti pranešimai ištirti, ar teisės aktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pirmasis viešas Konstitucinio Teismo posėdis įvyko 1995 m. rugsėjo 15 d. Jame buvo nagrinėjama byla dėl Seimo narių grupės prasymo istirti, ar 1993 m. balandžio 15 d. Seimo nutarimas „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Sprendimas byloje buvo paskelbtas rugsėjo 17 d. Taigi,palyginti greitai.
Dabar netyla kalbos, kad reikėtų spartinti Konstitucinio Teismo darbo greitį, nes kol tiriama, ar aktas yra konstitucingas, jis ir toliau galioja, o nuo jo pateikimo svarstyti iki sprendimo pateikimo Konstitucinis Teismas gali išlaukti ištisus metus ar ilgiau. Beto, per ilgą laika išnagrinėjama ne tiek jau ir daug aktu, apie 20 – 30 per metus. Tokios pozicijos priešininkai teigia, kad svarbiausia ne kiekybė, o kokybė.Svarbiausia teisingas Konstitucinio Teismo darbas, o ne skubotas ar paviršutinis.Aš taip pat palaikau pastarąją nuomonę.
Reikia pasakyti, kad specializuotos teisminės institucijos įsteigimas patvirtino, kad visuomenėje tvirčiau įsigali etatistinės sampratos neigimas, ir pereinama prie pilietinės teisės suvokimo.Teisė, kaip socialinė vertybė žmonėms tampa svarbesnė nei teisės norma. Įsigali Vakarų teisėje visuotinai pripažintas nusistatymas, kad teisės, kaip visuomeninio reiškinio, negalima tapatinti su įstatymais, teisės norma jau vien dėl to, kad teisės aktais galima šiurkščiausiai pažeisti žmogaus teises ir laisves.
Natūraliai kyla klausimas, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia konstitucinės priežiūros institucija ir kodėl būtent tokio statuso.Iš nemažo skaičiaus žinomų konstitucinės priežiūros formų Konstitucinis Teismas buvo pasirinktas dėl visuomenės įsitikinimo, kad būtent represyvi, griežta kontrolė bus efektyvesnė nei bendrosios kompetencijos teismų įgyvendinama abstrakti įstatymų teisėtumo kontrolė. Pasak Žylio: „nėra vieningos nuomonės, kuri konstitucinės justicijos forma gersnė – abstrakti ar konkreti. Tiek vienai, tiek kitai nuomonei pagrįsti yra neigiančių ir teigiančių argumentų“.1 Beto, buvo siekiame per daug neapkrauti bendrosios kompetencijos teismų.
Konstitucinės justicijos institucijų statusas priklauso nuo konkrečios visuomenės bendrųjų kultūros, politinių bei teisinių tradicijų. Demokratijos vyksmas buvusiose okupuotose Baltijos valstybėse, lėmė būtinumą ir čia atsirasti konstitucinei justicijai.
„Konstitucinės priežiūros institucija Lietuvoje įsitvirtino kaip būdas ir priemonė siekint užtikrinti įstatymų atitikimą Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra ir pačios Konstitucijos stabilumo prielaida“.2 Kiti teismai Lietuvoje taip pat turėtų būti aktyvūs nagrinėdami bylas, kai ginant žmogaus teises ir laisves iškyla teisės aktų atitikimo Konstitucijai klausimai.

Konstitucinis Teismas valstybės valdžios institucijų sistemoje

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta valdžių padalijimo samprata. Pagal Konstitucijos 5 str. 1 d. „Valstybės valžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyiausybė, Teismas“.5 str. 2 d. skelbia, kad „Valdžios galias riboja Konstitucija“. Pastaroji norma įtvirtina konstitucinės valdžios galių ribojimo prielaidas bei yra vienas iš Konstitucijos principų. Tai reiškia, kad valstybės institucijų galios yra tik tokios, kiek jų suteikia Konstitucija – Pagrindinis Įstatymas.
Svarbi dar viena norma, suformuluota Konstitucijos 7 straipsnio 1-e dalyje. Joje skelbiama:„Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai“. Ši norma taip pat yra bendresnio pobūdžio ir gali būti formuluojama, kaip teisėtumo principas.
Taigi, apibendrinant 5 bei 7 Konstitucijos straipsnius, galima daryti išvadą, kad „ valdžios galių ribojimo konstitucinės prielaidos ir teisėtumo principo įtvirtinimas Konstitucijoje yra būtent tos konstitucinės prielaidos, kurios suponuoja konstitucinės justicijos institucijos – Konstitucinio Teismo – galias vertinti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų konstitucingumą“.3
Konstitucinės justicijos institucinė forma įtvirtinta Konstitucijos VIII skirsnyje „Konstitucinis Teismas“.Šiame Konstitucijos skirsnyje įtvirtinta Kostitucinio Teismo sudarymo tvarka (103 str.), kompetencija (102, 105 str.), teisėjų konstitucinis statusas (104 str.), Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia, taip pat kai kurios procesinės taisyklės.„Konstitucijoje yra įtvirtintos tasyklės, kurių visuma apibūdintina kaip konstitucinės justicijos oficiali doktrina“4.Šios doktrinos turinį papildo bei konkretizuoja 1993 m. vasario 3 d. Seimo priimtas Konstitucinio Teismo įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 2 dalis sako:„Konstitucinio Teismo statusą bei jo įgaliojimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas“.
Kai kam gali iškilti klausimas, ar Konstitucinis Teismas yra Teismas tikrąja šio žodžio prasme, ar tik nepretenzingai apibrėžia šio konstitucinio reiškinio forma. Valstybėse, kurių teisinėse sistemose yra įtvirtinta centralizuota konstitucinių konfliktų sprendimo institucija, Konstitucinių Teismų vieta valstybės institucijų sistemoje sprendžiama nevienodai. Vienose konstitucijose šie teismai yra sudedamąja bendrosios teismų sistemos dalimi, kitose – atskirti nuo šios sistemos.Šiuo požiūriu skiriamos trys valstybių grupės:
1. valstybės,kuriose veikia savarankiški Konstituciniai Teismai. (pvz. Italija, Bulgarija, Austrija);
2. valstybės, kuriose Konstituciniai Teismai yra bendrosios teismų sistemos sudėtinė dalis ( pvz. Vokietija);
3. valstybės,kuriose konstitucinės justicijos institucijų kompetencijai labiau būdinga išankstinė konstitucinės kontrolės forma (pvz. Prancūzija). Tai reiškia, kad šis teismas yra valstybės valdžios institucija, kuriai būdingas politinis teisinis pobūdis.
Neatsitiktinai čia buvo paminėtos Europos valstybių konstitucinių teismų koncepcijos, nes Lietuvos Konstitucinio Teismo doktrinai būdingas akivaizdus prieraišumas būtent šiai konstitucingumo tradicijai. Prof. I. Sabaliūnas teigia: „[.] Lietuva, priimdama Europos pripažintą priežiūros procedūrą, prisitaikė šablonus, vyraujančius kontinente. Ji nusikratė komunizmo primestos sistemos, kuri nepritariamai žiūrėjo į Teismo aktyvumą ir nepriklausomybę, įkurdama tokį, kuris siekia tai skatinti [.]“.
Vienas iš Konstitucinio Teismo statusą apibrėžiančių požymių yra tie objektai, į kuriuos nukreipiamas teismo atliekamas tyrimas. Pagrindiniai objektai nurodyti Konstitucijos 102 str. 1 d.: „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“, todėl bendąja prasme didesnių problemų nėra. Tačiau, Konstitucinio Teismo praktinėje veikloje, tiriant teisės normų konstitucingumą, galiiškilti tam tikrų klausimų.
Konstitucinio Teismo įstatymo norma nurodo, jog Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas Teismas, kuris teisinę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir įstatymo numatyta tvarka. Šia norma įstatymų leidėjas išreiškia nedviprasmišką poziciją. Konstitucinis Teismas laikomas teisminės valdžios dalimi. Toks Teismo statuso apibrėžimas, akcentuojantis šiuos institucijos savarankiškumą ir nepriklausomumą, iš tiesų artina jį prie teismo valdžios sampratos, nes nė vienai kitai valstybės institucijai išskyrus teismus, toks apibrėžimas netaikomas.
Reikėtų plačiau paanalizuoti savarankiškumo ir nepriklausomumo principus bei atskleisti jų turinį. Šį turinį sudaro tokios Konstitucinio Teismo įstaymo nuostatos: (1) Konstitucinio Teismo ir teisėjų nepriklausomumas nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos (17 str. I dalis); (2) Konstitucinis Teismas klauso tik Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų (17 str. II dalis); (3) Draudimas valstybės valdžios institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms bei piliečiams kištis į teisėjo ar teismo veiklą (17 str. III dalis); (4) Konstitucinio Teismo darbo organizavimo tvarkos nustatymo autonomiškumas (Teismas tvirtina reglamentą); (5) įstatyme laiduojamos finansinės, materialinės – techninės garantijos (Teismas tvirtina išlaidų sąmatą, savarankiškai disponuoja jam paskirtomis lėšomis, be teismo sutikimo jam priklausančio turto negalima paimti, perduoti); (6) savarankiškai ir nepriklausomai vykdo informacinį bei organizacinį veiklos aprūpinimą; (7) draudimas riboti teisines, organizacines, finansines, informacines, materialines – technines ir kitas teismo veiklos sąlygas.
Konstitucinio teismo teisminį pobūdį atspindi teisėjų konstitucinis statusas. Kosntitucijos 108 str. yra apibrėžta, kada nutrūksta teisėjo įgaliojimai.Teisėjų statuso klausimai konkrečiau reglamentuojami Konstitucinio Teismo įstatyme. Čia nustatyta speciali teisėjų skyrimo tvarka, teisėjų priesaika, asmens neliečiamumas.
Kosntitucinis Teismas įgyvendindamas konstitucinį teisingumą remiasi įstatyme įtvirtintomis proceso taisyklėmis. Čia apibrėžta išankstinės bylos tyrimas, bylos rengimas posėdžiui, tvarkomoji stadija, dalyvaujančiųjų byloje asmenų teisinis statusas, rungtyniškumo ir teisminių ginčų principai. Bendrų požymių yra ir daugiau, pavyzdžiui — Konstitucinio Teismo valdžios simboliai, teisėjo mantijos.
Kalbant apie požymius, kurie Konstitucinį Teismą artina prie teisminės valdžios reikia paminėti apie skirtingą konstitucinio Teismo ir bendrosios kompetencijos teismų prigimtį. Bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamos bylos esmė yra ginčas dėl individualaus teisės pažeidimo, taikant teisės normą. O Konstitucinio Teismo nagrinėjamas konfliktas dėl teisės normos konstitucingumo, t.y. santykiai ne dėl juridinių faktų.
Taigi Kosntitucinis Tesimas yra teisminė institucija, įgyvendinanti iš Konstitucijos apsaugos aktualijų kylančią konstitucinę jurisdikciją. Čia yra priimtina L.Favoreu pasakyta mintis: „ (.) didelė dalis šiuolaikinės teisės teoretikų mano, kad konstitucinės justicijos modeliai, kurie šiuo metu funkcionuoja Europos valstybių teisinėje sistemoje, ideliai atitinka valdžių padalijimo principą“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija

Pirmiausia reikia paminėti, kad skiriasi Konstitucinio Teismo kompetencija nuo bendrosios jurisdikcijos teismų kompetencijos.
Konstitucinio Teismo statusą bei kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas“ bei Konstitucinio Teismo įstatymas. Jame Konstitucinio Teismo kompetencija nustatyta 2 str.
Konstitucinio Teismo kompetencija yra įtvirtinta Konstitucijos 105 str. Jame nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai. Konstitucinis Teismas teikia išvadas: (1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; (2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; (3) ar Lietuvos Respublikos terptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; (4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje nurodytų Konstitucinio Teismo įgaliojomų sąrašas yra baigtinis, todėl Teismo įgaliojimų plėtimas ar siaurinimas visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais.
Daugelio mokslininkų nuomone, Konstitucinio Teismo kompetencija yra optimali, nes Teismas kontroliuoja tik aukščiausios teisinės galios teisės aktų konstitucingumą. Jau M. Riomeris savo darbuose rašė: „Išskyrimas iš tiksliosios Teismo kontrolės individualių aktų kaip tokių, neturi jokio pagrindo [.]“. Teismo įgaliojimų sričiai nepriklauso ministerijų, kitų valdymo institucijų, tarp jų apskričių administacijų, teisės aktų teisėtumo tikrinimas. Konstitucinis Teismas taip pat nevertina ,ar savivaldybių aktai derinasi su Konstitucija ir įstatymais. Šiuos klausimus sprendžia atitinkamai bendrosios ir administracinės jurisdikcijos teismai.
Pažymėtina, jog teisės aktams, kurių konstitucingumą tikrina Konstitucinis Teismas, būdinga griežta hierarchija, tad neturėtų kilti problemų ar vienas, ar kitas aktas yra žynybingas Konstituciniam Teismui, nors Konstitucijoje ir galime įžvelgti neapibrėžtumą: „kiti Seimo aktai“, kurie gali būti ir norminio (nutarimai ir pan.), ir nenorminio (kreipimaisi,rezoliucijos) pobūdžio.
Iš Konstitucijoje įtvirtintos kompetencijos matome, kad pagrindinė Teismo funkcija yra tikrinti ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. (plačiau apie Konstitucinio Teismo funkcijas – toliau). Įgyvendindamas šią funkciją, Konstitucinis Teismas vykdo ir pagrindinę savo priedermę – užtikrina Konstitucijos viršenybę Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.Konstitucinis Teismas teisės aktų konstitucingumą gali nagrinėti tiek turinio, tiek reguliavimo apimties, tiek formos aspektu, t,y, vykdyti tiek formaliąją,tiek materialiąją kontrolę.Konstitucinis Teismas akcentuoja, jog ne tiek svarbu, kokia konkrečia žodine forma tam tikra taisyklė suformuluota, o tai ,kokios teisines arba visuomenines pasekmes tai gali sukelti.
Teisės akto konstitucingumo vertinimas pagal normų turinį visų pirma reiškia tai, kad Teismas turi išsiaiškinti, ar teisės normoje nustatytos teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos atitinka Konstitucijoje išreikštą poziciją šiuo klausimu.Teises akto ar jo dalies teisėtumas pagal reguliavimo apimtį suponuoja tai, kad teisės normos kūrėjas negalėjo priimti tokių taisyklių, kurių nustatymas nepriklauso jo kompetencijai t.y. jis peržengė tas reguliavimo ribas, kurios nustatytos jo kompetencijoje.
Svarbu yra ir tai, kad Konstitucinis Teismas gali pripažinti teisės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, jeigu buvo pažeistas bent vienas iš teisės aktų teisėtumo parametrų.
Problemų gali sukelti galimas referendumu priimtų teisės aktų konstitucingumo tikrinimas. Jokiu normų, reglamentuojančių tokius atvejus, nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nėra.Vieni laikosi nuomonės, kad Teismas neturėtų tikrinti referendumu priimtų teisės aktų teisėtumo, motyvuodami Konstitucijos 2 straipsniu, kuriame teigiame, jog suverenitetas priklauso tautai, ir 3 straipsniu, kuris skelbia, jog niekas negali varžyti ar riboti tautos suvereniteto. Priešingas požiūris laikosi nuostatos, jog pati Konstitucija, priimta tautos referendumu, suteikia prerogatyvą tikrinti visų teisės aktų konstitucingumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai

Lietuvos Respubikos Konstitucinio Teismo aktai yra sprendimai, nutarimai ir išvados. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII skirsnyje „Konstitucinis Teismas“ minimos tik dvi aktų rūšys: sprendimai ir išvados. „Nors minimos tik dviejų aktų rūšys, akivaizdu, kad „sprendimai“ konstituciniame tekste vartojami kaip apibendrinanti sąvoka tų aktų, kuriuos priima Teismas.“5 Kiekviena iš trijų aktų formų ženklina tam tikrą teisminės veiklos rezultatą. Konstitucinio Teismo sprendimai priimami konkretiems procesiniams veiksmams apibūdinti ir suteikti jiems tam tikrą teisinę formą. Nutarimus bei išvadas galima apibūdinti kaip baigiamuosius Teismo aktus, kuriais byla išsprendžiama iš esmės.Visus Konstitucinio Teismo aktus jungia ir bendri požymiai.Visi jie išreiškia Konstitucinio Teismo, kaip vyriausiojo Konstitucijos saugotojo poziciją, visiems (išskyrus sprendimus procesiniams klausimams) būdinga panaši vidinė struktūra. Joje galima išskirti šias dalis: (1) akto pavadinimas; (2) įvadinė dalis; (3)konstatuojamoji rezoliucija.Tai svarbiausia dalis, joje suformuluota Teismo valia.

Konstitucinio Teismo sudarymo tvarka

Kadangi nagrinėju Lietuvos Konstitucinį Teismą, o jo sudarymo tvarka skiriasi nuo kitų, manau, būtina aptarti jo sudarymo tvarką. Reikia pasakyti, kad konstitucinės justicijos institucijos Lietuvoje sudarymo tvarka kardinaliai skiriasi nuo bendrosiuos jurisdikcijos teismų sudarymo tvarkos .Kaip jau minėjau, skiriasi ir jų kompetencija. Konstitucinio Teismo sudarymo tvarką reglamentuoja Konstitucijos 103 str. bei Konstitucinio Teismo įstatymo 4 str.
Konstitucinių Teismų, kurie įgyvendina konstitucinę kontrolę, teisėjų skaičius yra nedidelis (Prancūzijoje, Rumunijoje – 9; Italijoje,Vengrijoje – 15).Lietuvoje šio Teismo teisėjai skiriami palyginti trumpai kadencijai. Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai .Juos skiria Seimas 9 metams ir tik vienai kadencijai. Po tris kandidatus į Teismo teisėjus pateikia Prezidentas, Seimo pirmininkas, Aukščiausiojo Teissmo pirmininkas.Konstitucinio Teismo sudarymo tvarka užtikrina nuolatinį Konstitucinio Teismo teisėjų sudėties atnaujinimą, Konstitucijoje įtvirtint Teismo teisėjų rotacijos principą. Šis principas taip pat patvirtina konstitucinės justicijos išskirtinumą valstybės valdžios institucijų sistemoje.

Konstitucinės justicijos funkcijos bei reikšmė

Dažniausiai konstitucinės justicijos veikla vertinama vien teisiniu požiūriu. Ir tai visiškai suprantama, nes Konstitucinis Teismas – tai institucija, užtikrinanti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Tačiau kad ir kokia svarbi būtų konstitucinės justicijos veikla teisiniu požiūriu, neturėtume pamiršti konstitucinės justicijos poveikio socialiniams politiniams procesams. Tai leistų pažvelgti platesniu kontekstu bei atskleisti Konstitucinio Teismo reikšmę.
Bendra konstitucinės justicijos reikšmė ta, kad ji daro Konstitucijos nuostatas reikšmingas. Tam, kad šios nuostatos taptų veiksmingos, būtinas Konstitucijos taikymo mechanizmas. Konstitucinė justicija kaip tik ir yra toks mechanizmas. Per funkcijas atsiskleidžia konstitucinės justicijos reikšmė.
Galimi įvairūs klasifikavimo kriterijai. Aš remsiuosi E. Jarašiūno pateiktu funkcijų išskyrimu .(1) Konstitucinė justicija visų pirma atskleidžia Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo socialinę reikšmę. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konkrečias bylas, akivaizdžiai parodo, kad Konstitucijos norma veikia ir, kad ji privaloma visiems – valdžios institucijoms, pareigūnams, organizacijoms ir asmenims. Konstitucinis Teismas – institucija, laiduojanti Konstitucijos normų taikymą, Konstitucijoje numatytas teises, pareigas, procedūras. Įsitvirtinusi ir suklestėjusi konstitucinė justicija pakeitė požiūrį į konstituciją. Konstitucinis Teismas įgalina visuomenę suprasti, kad „Konstitucija – tai politinis, labiau filosofinio pobūdžio aktas, tik bendriausia tautos nusistatymo gyventi vienaip ar kitaip išraiška, tam tikras simbolis ar deklaracija, bet ne imperatyvus aktas su konkrečiais ir kategoriškais nurodymais, normomis – žodžiu, kad Konstitucija yra ne tiek įstatymas, kiek teisinio pavidalo suformuluota idėja, kažkas tolima kasdieniniam žmonių gyvenimui“ 6 ;(2) konstitucinė justicija reikšminga ir tuo, kad vykdo konstitucinių teisinių vertybių įtvirtinimo funkciją. Konstitucinis Teismas spręsdamas bylas dėl konkrečių teisės akto atitikimo Konstitucijai, užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Konstitucijos tekste įtvirtintos idėjos, doktrinos tampa teisinės praktikos dalimi. Visuomenei darosi aišku, kad šios vertybės, idėjos – ne vien deklaracijos, geri ketinimai, bet ir konstituciškai įtvirtintos vertybės, normos, lemainčios įstatymo leidėjo veiklą; (3) kita konstitucinės justicijos funkcija E. Jarašiūnas išskiria „taikdariškąją“ funkciją. Tai taikdarystė socialiniame politiniame gyvenime. Kad ši funkcija būtų geriau suprasta, pateiksiu pavyzdį. Štai Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo kilo ginčai dėl išlikusio nekilnojamo turto. Seime tuo klausimu buvo daug kartų priimti įstatymai, labai audringai reagavo visuomenė. Konstitucinio teismo priimti nutarimai sumažimo visuomenėje įtampą, skatino ieškoti kompromisų ir racionalių sprendimų; (4) konstitucinės justicijos reikšmę pabrėžia akivaizdi jos funkcija – teisinis politinių konfliktų sprendimas. Tai reiškia, kad tirdamas teisinio akto atitikimą, Konstitucinis Teismas tampa tam tikro politinio konflikto teisėju, t.y. politinis ginčas įgyja konstitucinio teisinio ginčo formą; (5) galima išskirti ir pedagoginę konstitucinės justicijos funkciją. Žinoma, Konstitucinio Teismo sprendimas grindžiamas teise, Konstitucija, tačiau akivaizdus ir moralinis aspektas. Moraliniai imperatyvai bei vertybės yra įkūnytos teisėje ir saugomos. Neabejotinas konstitucinės justicijos įnašas ir reikšmė ta, kad ji padeda suvokti įstatymo ar poįstatyminio akto teisiškumą kai seniau apie tai nebuvo nė kalbos; (6) Išskirtinė reikšmė turi būti teikiama žmogaus teisių apsaugos funkcijai. Šiuolaikinis konstitucionalizmas tiesiog neįsivaizduojamas be žmogaus teisių apsaugos idėjos. Konstitucija žmogaus teisėms ir laisvėms pripažįsta svarbiausios vertybės statusą. Kadangi ši funkcija yra išskirtinės reikšmės jai skirsiu atskirą rašto darbo dalį (žr. toliau); (7) dar viena konstitucinės justicijos funkcija – demokratijos užtikrinimas ir visuomenės demokrainės kultūros ugdymas. Demokratija – tai ne tik normos ir institucijos, bet visų pirma mokėjimas naudotis demokratinėmis teisėmis ir laisvėmis. Konstitucinio teismo sprendime įtvirtintas įsitikinimas, kad visuotinai svarbius interesus galima apginti ne smurtu, o teisinėmis procedūromis.
Mano manymu, šios Konstitucinio teismo funkcijos yra svarbiausios ir aktualiausios norint geriau pažinti Konstitucinio Teismo veiklą ir įvertinti jo reikšmę.

Žmogaus teisių problemos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose

Kaip jau minėjau, žmogaus teisių problematika yra tokia plati ir svarbi, kad jai reikėtų skirti papildomą skyrių. Beveik kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas – žmogaus teisių interpretavimas. Pagrindinės teisės normos, deklaruojančios žmogaus teises yra įtvirtintos Konstitucijoje. Tačiau akivaizdu, kad Kostitucijoje pateiktas ne baigtinis žmogaus teisių ir laisvių sąrašas, nes žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės 7. Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip speciali žmogaus teisių apsaugos priemonė. Nors piliečiai Lietuvos Respublikoje negali tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą su skundu, tačiau vis dėlto nemažai klausimų Konstitucinį Teismą pasiekia per bendrosios jurisdikcijos teismus, kurie turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą. Žinoma, asmuo neturi teisės imperatyviai reikalauti, kad teismas vienu ar kitu klausimu kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, bet vis dėlto neretai advokatų pastangomis, ginant asmens interesus, problemą sprendžia Konstitucinis Teismas.
Reikėtų priminti, kokias konstitucines teises Teismas aiškina dažniausiai. Dominuoja pilietinės ir politinės, o ne socialinės, ekonominės ar kultūrinės teisės. Daugiausiai Konstituciniam Teismui tenka aiškinti teisės normas dėl Konstitucijos 23 str., kuris reglamentuoja nuosavybės teises (kaip žinia, nuosavybės institutas gali būti priskirtinas tiek pilietinėms politinėms, tiek ekonominėms socialinėms kultūrinėms teisėsms. Aš laikausi požiūrio, kad nuosavybė priskiriama pilietinėms politinėms teisėms). Taip pat nemažai skundų dėl teisės į informaciją, bei dėl teisės piliečiams kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Dažnai nutarimuose interpretuojamas ir Konstitucijos 29 str., deklaruojantis visų asmenų lygybę įstatymui, teismui, kitoms valstybės institucijoms.
Taigi akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo vaidmuo formuojant žmogaus teisių doktriną Lietuvoje yra labai svarbus ir išskirtinis.

Konstitucinės justicijos sprendimų realizavimas

Kaip buvo minėta anksčiau, Lieuvos Respublikos Konstitucinis Teismas kolegialiai priima trijų rūšių aktus: nutarimus, išvadas bei sprendimus. Apibendrintai, visi jie dažnai vadinami sprendimais.
Viena iš kosntitucinės justicijos insttitucijų priimtų sprendimų realizavimo problemų yra nekonstitucinio įstatymo negaliojimo pradžios nustatymas. Šiuo metu Lietuvoje nekonstitucingas įstatymas nustoja galios oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą spaudoje. Dar viena sprendimų realizavimo problema – akto galiojimas atgal. Nei Konstitucinio teismo įstatymas, nei kiti įstatymai apie aktų atgalinį galiojimą tiesiogiai nekalba, tačiau apie tokią galimybę galima spręsti netiesiogiai. Štai Konstitucijos 110 str. nustatyta: „ Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją“. Tik po to, kai Konstitucinis teismas priima nutarimą dėl ginčijamo akto, bendrasis teismas atnaujina sustabdytos bylos nagrinėjimą ir išsprendžia ją atsižvelgdamas jau į Konstitucinio Teismo priimtą nutarimą. Taigi šiuo atveju Konstitucinio teismo priimtas nutarimas neabejotinai yra atgalinio galiojimo.
Konstitucinio teismo sprendimas dėl prašymo patenkinimo, tai yra ginčijamo akto ar jo dalies pripažinimo nekonstituciniu, faktiškai reiškia, kad toks aktas negali būti taikomas praktikoje. Pagal Lieuvos įstatymus, Konstitucinis Teismas, baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai, priima vieną iš šių nutarimų: (1) pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams; (2) pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. „Taigi Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje iš esmės apsiribojama tik fakto konstatavimu ir nieko nekalbama apie pripažinto neteisėtu akto tolesnį likimą, t.y. jo anuliavimą ar panaikinimą iš teisės sistemos, būdus“.8
Reikia pažymėti, kad Konstitucinio teismo nutarimo dėl teisės akto pripažinimo nekonstituciniu teisinės pasekmės yra apibrėžtos Konstitucijos 107 str., kur pasakyta, kad „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Kosntitucinio teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Resublikos Konstitucijai“.
Kai kuriose valstybėse yra numatytas priverstinis Kosntitucinio Teismo akto vykdymas. Lietuvje tik vienos rūšies Konstitucinio Teismo aktams yra numatyta priverstinė vykdymo galimybė. Tai Konstitucinio Teismo sprendimai dėl baudos skyrimo pareigūnams arba piliečiams.

Konstitucinių normų interpretavimas Konstitucinio Teismo nutarimuose

Lietuvos Resbublikos Konstitucijoje bei Konstitucinio Teismo įstatyme tiesiogiai nėra numatyta Konstitucinio Teismo prerogatyva aiškinti Kosntituciją, įstatymus ir kitus norminius aktus nei pagal subjektų kreipimąsi, nei paties Konstitucinio Teismo iniciatyva. Visų pirma Konstitucinis Teismas – tai Konstitucijos saugotojas. Atsižvelgiant į tai, būtų logiška teigti, kad Konstitucinio Teismo prerogatyva aiškinti Konstitucijos tekstą tik konkretaus Konstitucinio konflikto aspektu labiau atitinka Konstitucinio Teismo teisinę prasmę ir reikšmę.
Vienaip ar kitaip, visais atvejais, kai sprendžiamas kurio nors akto atitikimas Konstitucijai, Konstitucinis Teismas neišvengiamai susiduria su atitinkamų Konstitucijos normų aiškinimu. Teisės teorijoje iki šiol ginčijimąsi ar akivaizdžiai aiškios teisės nomos gali būti aiškinamos. Pasak prof. K. Hesse’s„ tai, kas nekelia abejonių, neinterpretuojama, ir dažniausiai tam nereikia interpretavimo“. Įstatymo prasmė gali būti atskleista taikant lingvistinį (gramatinį), sisteminį, funkcionalų,loginį ar kitokį aiškinimą.

Baigiamoji dalis

Baigdama norėčiau padaryti keletą išvadų.Reikia pasakyti, kad konstitucinės justicijos reikšmė be galo didelė ir svarbi.Visuomenė pamažu įsisamonina, kad be Konstitucinio Teismo įsikišimo palaikyti teisinę pusiausvyrą būtų daug sunkiau arba tai pusiausvyrai reikėtų nepalyginamai daugiau sąnaudų. Reikėtų pridurti, kad„ tik atidi, nuosekli konstitucinė šalyje išleidžiamų įstatymų kontrolė gali padidinti jų prestižą, sąmoningą žmonių pagarbą teisei, tvarkai ir kartu įvairių interersų derinimui.Galima teigti, kad tik gerai parengti, tinkami ir aktualūs žmonėms bei visai visuomenei įstatymai stiprina Lietuvos Konstitucijos veiksmingumą [.]“9
Norėčiau pastebėti, kad ne viename savo straipsnyje J. Žilys teigia, jog dabar nėra tiek daug ir tokių vertingų straipsnių konstitucinės justicijos klausimu, kaip buvo prieškario Lietuvoje: „Prieškario metu Lietuvos konstitucinės priežiūros teorijos bendriesiems klausimams darbų buvo paskyręs prof. M. Riomeris, o dabar, kai veikia Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, reikšmingesnių darbų dar nėra “.Ir tai suprantama, nes dabar daug pasako patys Konstitucinio Teismo nutarimai.Tačiau aš drįsčiau išreikšti savo nuomonę, jog gerb. J. Žilys jau davė pradžią reikšmingiems darbams konstitucinės justicijos klausimu. Konstitucinio Teismo praktika ne tokia ir ilga – 9 metai, o gerb. J. Žilys jau spėjo parašyti daugybę nemažos vertės straipsnių ir taip žengė didelį žingsnį išsamaus teisinio darbo link.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, akylai stebedamas šalies konstitucinės praktikos, visos įstatymų leidybos panoramą, principingai ir atkakliai gindamas valstybės Konstitucijos įtvirtintas vertybes, labai prisideda prie teisinės valstybės pamatų stiprinimo ir saugojimo, teisinės kultūros ir sąmonės ugdymo Lietuvoje.

Literatūra
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Įstatymas.Vilnius, 1993
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992
3. Konstitucinis Teismas ir Konstitucinės garantijos Lietuvoje.Vilnius, 1995
4. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. J. Žilys.Vilnius, 2001
5. Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis.Vilnius, 1998
6. Lietuvos Konstitucinė Teisė. T. Birmontienė, E. Jarašiūnas ir kiti.Vilnius, 2001
7. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose M. Riomeris. Vilnius, 1994. 136 psl.

Leave a Comment