Psichologo komentaras: „Kodėl jis manęs nepalieka?“
Su draugu kartu esame 8 metai, gyvename užsienyje. Turime du mažamečius vaikus. Prieš 1,5 metų jį buvau palikusi, nes buvau nusprendusi, kad mums bus geriau be jo.
Su draugu kartu esame 8 metai, gyvename užsienyje. Turime du mažamečius vaikus. Prieš 1,5 metų jį buvau palikusi, nes buvau nusprendusi, kad mums bus geriau be jo.
Studijuoju verslą. Ši specialybė labai susijusi su bendravimu ir tai man kelia sunkumų, nes nemoku tinkamai kalbėti su žmonėmis, tinkamai išreikšti minčių, kalbu neužtikrintai, drebančiu balsu, bijodamas suklysti.
Aš labai myliu savo vyrą ir neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Mes pragyvenome 12 metų kartu. Aš jį buvau labai įskaudinus, bet tai buvo labai seniai, aš iš to pasimokiau. Dabar jis man sako, kad jo jausmai man visiškai dingo.
Su vaikinu draugaujame dvejus metus, man 21, jam – 25 metai. Esame labai artimi, puikiai vienas kitą pažįstame, sutariame ir apie viską kalbamės. Seksualinis gyvenimas reguliarus ir aistringas, abu vienas kitam buvome pirmi partneriai.
Su vaikinu draugaujame 3,5 metų, pusę metų gyvename kartu. Viskas lyg ir būtų gražu, bet aš pradėjau tarsi dusti nuo mūsų santykių. Ne vieną kartą verkdama sakiau draugui, kad nuo visko pavargau ir noriu skirtis, noriu pabūt viena ir pagyventi tik dėl savęs.
Gyvenome su vyru 12 metų, turim du vaikus. Viskas buvo garai. Vieną dieną pasidarė piktas, ant visų pradėjo rėkauti ir pasakė, kad išeina. Paskui grįžo ir sako, kad pabus per atostogas ir tada išeis. Liepiau dabar išeiti. Išėjo…
Gyvenu su draugu 6 mėnesius. Bendrą gyvenimą pradėjome jo iniciatyva. Aš nebuvau tikra, ar noriu su juo gyventi, bet dėl tam tikrų aplinkybių turėjau jį priimti, kitaip jam būtų tekę išvažiuoti iš miesto, o gal net ir iš šalies.
Trumpai papasakosiu savo istoriją ir situaciją. Bendrauju su moterimi, kuri man tikrai rūpi ir kurią myliu, jau gal penkerius metus. Nežinau, ar tai abipusis ryšys. Ji vis dar studijuoja ir gana sėkmingai, yra protinga, graži.
Man 20 metų, o viduje toks chaosas, rodos, daugiau nebegaliu… Ir viskas dėl tos meilės. Esu be galo įsimylėjusi vaikiną, su kuriuo mes esame tik draugai, pažįstami. Susitinkame retai ir man tai labai nepatinka.
Kiekvieną dieną jaučiu darbe įtampą, kaltę, kad palikau vaikus, kaltę prieš vyrą. Rezultatas – negaliu pakilti iš lovos ir noriu numirti, nes užeina dar ir nerimo priepuoliai, kurie paralyžuoja mane visa.