Psichologo komentaras: „Ji nenori nei rimtesnių santykių, nei skyrybų“

Trumpai papasakosiu savo istoriją ir situaciją. Bendrauju su moterimi, kuri man tikrai rūpi ir kurią myliu, jau gal penkerius metus. Nežinau, ar tai abipusis ryšys. Ji vis dar studijuoja ir gana sėkmingai, yra protinga, graži.

Kažkada senai ji mane atsitiktinai užkalbino ir nuo tada vis dar bendraujam, bet kaip tuos santykius pavadinti, neįsivaizduoju. Per tuos metus ji draugavo su kitu ir tik gal prieš gerą pusmetį išsiskyrė, nes jis „įstatė jai ragus“ su kita moterimi. Bet visą tą laiką šnekučiuodavomės apie visską, kartais susitikdavom, netgi draugaudama su juo niekada neprisipažino, kad turi kažką kitą – ji nėra labai atvira.

Jeigu aš jai ilgai neparašau, visada pati parašo. Tačiau niekada nebuvo pati pasiūlius kur nors nueiti ar ką nuveikti. Jeigu aš ką sugalvodavau, jinai visada prisijungdavo kartu. Kai jinai tapo laisva, pradėjom daugiau susitikinėti, bendrauti, flirtuoti, tačiau manęs arčiau neprisileidžia. Esu ne kartą siūlęs draugauti per paskutinį pusmetį, tačiau visada nukreipdavo temą arba pasakydavo, kad kol kas nenori jokių santykių, nori laisvės ir panašiai. Taiip pat esu prisipažinęs, kad jinai man svarbi ir aš ją myliu, bet nuo to niekas nepasikeitė.

Jos neapsisprendimas dažnai man sukelia pyktį, todėl kartais susinervinu. Tačiau tai pamačius, visada klausinėja, kas ne taip, kas blogai. Tačiau aš taip pat nelabai atv

viraširdis ir nežinau, ar reiktų sakyti viską, ką galvoji ar ne. Manau, esu (bent jau sužinojau iš aplinkos) vienintelis iš vyrų, su kuriuo ji bendrauja. Yra tik daug draugių, su kuriomis ji praleidžia visą laisvalaikį. Na, net nežinau, ką daryti, ar atsiriboti visam laikui (nes apie kitas moteris beveik negaliu galvot), ar pasakyt griežtai, jeigu nori draugauti, tai draugaujam, jei ne, tai nekankink manęs.

Nenorėčiau jos prarasti. Esu vieną kartą rimtai pasakęs apie jos neatvirumą, neatsiskleidimą, šaltumą. Jai buvo skaudu keletą dienų, tačiau vėliau pripažino, kad tai tiesa. Po to buvome susitikę ir visai neblogai praleidome dieną. Jeigu kartais pajuokauju, kad einu susitikti su kokia moterim, nes mes juk nedraugaujam, tada ji susinervina. Dažnai ją palepinu skanėstais, gėlėmis, padedu, o ji dėll to būna labai laiminga. Tačiau kartais leidžiasi pabučiaujama, kartais – ne. Tad net nežinau, kaip ir ką daryti. Na, dar yra nemažai paprastų smulkmenų, iš kurių galima ką nors nuspręsti, tačiau nežinau, ar teisingai mąstau.

Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė

Savo laiške rašote, kad nežinote, kaip pavadinti savo santykius , kurie tęsiasi štai jau penkeri metai. Aš juos pavadinčiau – „meilė per atstumą“. Gali būti, kad draugė tikrai jums neleidžia nei priartėti, nei nutolti, kaip jūs pasakojate savo laiške. Tikriausiai jai patinka jausti, kad kažkas jos

s siekia, nori su ja būti. Tačiau, manau, kad jums taip pat kažkodėl nesinori pakilti nuo atsarginių suolelio. Rašote, kad bijote ją prarasti, gyvenate viltimi, kad kažkada ją laimėsite, nors ji yra pasakiusi, kad nenori tikros draugystės.

Suprantu, kad pykstate ant jos, kai liekate atstumtas. Sprendimą turite, tačiau atidėliojate. Akivaizdu, kad delsimas šioje situacijoje nieko gero neduoda.

Leave a Comment