Psichologo komentaras: „Pavargau jį išlaikyti“

Gyvenu su draugu 6 mėnesius. Bendrą gyvenimą pradėjome jo iniciatyva. Aš nebuvau tikra, ar noriu su juo gyventi, bet dėl tam tikrų aplinkybių turėjau jį priimti, kitaip jam būtų tekę išvažiuoti iš miesto, o gal net ir iš šalies.

Jis ieškojo darbo gal du mėnesius ir dabar pastovaus darbo neturi. Galima sakyti, kad finansiškai visiškai neprisideda, savo pinigus leidžia tk saviems tikslams. Kai bandau apie tai su juo pasikalbėti, jis man visada sako, kad ateis laikas ir bus geriau, kad juk mes esaame šeima, kad nebūčiau tokia skupa ir panašiai.

Auginu du mažamečius vaikus, tačiau jaučiuosi taip tarsi turėčiau ir trečią vaiką. Suprantu, kad esu išnaudojama, bet niekaip negaliu rasti išeities, jaučiuosi tarsi užburtame rate. Žinoma, problemų kyla ne tik dėl finansinių dalykų: ne visada randame bendrą kalbą, dažniausiai viską darome atskirai. Labiau suartėjame tik tada, kai imu kalbėti apie skyrybas.

Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė

Savo laiške apibūdinote savo dabartinę santykių situaciją, kuri jums atrodo be išeities. Dabartiniuose santykiuose darote tai, ko nenorite – priėmėte draugą pass save, išlaikote jį, dėl to jaučiatės išnaudojama. Per didelis aukojimąsis tikrai nepagerina santykių. Galbūt jums būtų lengviau, jei nedarytumėte to, ko nenorite, nesistengtumėte santykiuose duoti daugiau nei gaunate. Todėl turbūt jums reiktų labiau pasigilinti į tai, ką jums duoda dabartiniai san

ntykiai.

Santykių vertė juk gali būti ne tik piniguose buities išlaikymui. Gal pykdama, kad jis materialiai neprisideda, nepastebite kitokio jo indėlio.

Jūsų draugas, gyvendamas jūsų namuose ir jūsų išlaikomas, yra labai priklausomas nuo jūsų. Galbūt stengdamasis turėti „savų pinigų“ bando pasijusti labiau nepriklausomu, gal dėl to daug ką daro atskirai nuo šeimos.

Norėtumėte artimesnių santykių, bet tai įmanoma tik dalinantis savo mintimis ir jausmais su kitu žmogumi, nesistengiant nei kaltinti, nei grasinti.

Suprantu, kad bendras gyvenimas jus nuvylė, bet sunkumuose yra galimybė geriau pažinti ir save, ir kitą žmogų.

3 thoughts on “Psichologo komentaras: „Pavargau jį išlaikyti“”

  1. Brangioji, yra vyrų (dabar jų daug) kurie žada prisidėti prie šeimos išlaidų, bet net nesiruošia to daryti. Jie geičiau ras kitą, pasiguos kokia jūs “skrega” ir “ačiū šitiems namams- einu į kitus”. Bėda ta, kad gražių , išsilavinusių moterų LIETUVOJE daug, o tokių vyrų- ženkliai mažiau. Vis prasigėrę, prasiskolinę… Yra dvi išeitys:
    1.Jei gaila vaikų, pinigų ir savęs (nuo daug darbų moteris ne gražėja, o virsta darbine kumele) – tai trenk jį;
    2.Jei jo buvimas šalia yra malonus, tai išlaidas jam priskirk kaip SPA procedūroms, nes visi gyvenimo malonumai kainuoja. IR NESINERVINK. jAUNYSTĖ TRUMPA. 🙂

    Reply
  2. moterys niekada nesupras, kad vyras gali tureti problemu, joms nusispjauti i tai. Ikvepti ar kaip kitaip padeti nesugeba. Isverda tu barsciu ir prikaiso, kiek daug padaro. Nolat eda zmogu, paskui stebisi, kad kazkas bando investuoti kazkur kitur, nes santykiai nestabilus.Nepatinka, tegul nebuna.

    Reply

Leave a Comment