Apie pedagogo veiklą

Įvadas

Kiekvienas mokytojas siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti. Šiuos siekius padeda įgyvendinti aktyvaus mokymosi metodai, ne tik įgalinantis geriau įsisąmoninti mokymo turinį, bet ir plėtojantys mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis.
Mokytojai atlieka labai svarbų vaidmenį. Žinoma, jie padeda mokiniams išmokti svarbių sąvokų, faktų, įgyti įgūdžius, tačiau mokymasis turi peržengti šias ribas: to, kad mokiniai išmoksta pakartoti mokytojų pateiktas mintis, tekstus ir veiksmus, neepakanka. Mokytojai turi padėti mokiniams pamėgti mokymąsi, pajusti vidinį ryšį su mokymo dalykais. Mokytojai privalo padėti mokiniams įgyti naujų žinių bei įgūdžių, leidžiančių jiems prasmingai tyrinėti ir paaiškinti pasaulį.
Pedagogika yra ugdymo mokslas, arba teorija; pedagogija yra ugdymo menas, arba praktika.Pedagogika pamoko apie naujųjų kartų ugdymą, apie jų ruošimą gyvenimo tikslams siekti. Pedagogija yra pats ugdomasis darbas, kuriuo naujosios kartos yra ruošiamos gyvenimo reikalams.
Pedagogui praktikui, be pedagoginių gabumų ir patyrimo, reikalingas ir tam tikras supratimas, kuris gaunamas refleksijos keliu visų pirma išš nuosavo patyrimo. Bet susidarymas pedagoginių pažiūrų tik iš nuosavo patyrimo toli gražu yra nepakankamas. Pedagogikos mokslas yra ne kas kita, kaip visos žmonijos patyrimas, sutvarkytas, apibendrintas, paaiškintas, padaugintas moksliškosiomis išvadomis ir suvestas į sistemą.
Iš pedagogikos mokslo pedagogas praktikas gali turėti da

augeriopos naudos: pirma, pedagogika palengvina pedagogui asmeninio sąmoningo patyrimo įsigijimą, antra, pedagogika paskatina pedagoginę pažangą, trečia, sykiu su didesniu sąmoningumu, tikrumu ir pažangumu pedagogika įneša į ugdymo praktiką didesnį tikslingumą ir planingumą.

Gali būti gerų mokytojų auklėtųjų, ir neturinčių teorinio išsilavinimo pedagogikos srityje, moksliškai pasiruošę pedagogai praktikoje kartais pasirodo menkais mokytojais auklėtojais. Atsitinka tai todėl, kad ugdymo praktikai toli gražu nepakanka vieno tik teorinio susipratimo, kad teorinį pasiruošimą ugdymo praktikai tam tikru laipsniu gali atstoti asmeninė intuicija, ugdymo tradicijos, įgimti pedagoginiai gabumai ir kt. Vis dėlto, esant visoms kitoms sąlygoms lygioms, teorinis pedagoginis paruošimas yra pedagogui praktikui visuomet tam tikras pliusas, jei, žinoma, jie nėra tapęs klaidingos teorijos auka. Jei vis dėl to pedagogika laikoma praktiniu mokslu, tai vien ta prasme, kad joos objektas yra žmogiškasis veikimas, būtent ugdymas. Šitas praktinis mokslas, pagal laipsnį savo reikšmės ugdomajai praktikai, gali būti skirstomas į teorinę ir praktinę dalį.
1.Pedagogo veikla
Pedagogo veikla yra įvairiapusė. Sisteminant galima išskirti tris – konstruktyvines, organizacines ir komunikatyvinės – veiklos ruožus.
Konstruktyvinė veikla – tai ugdymo planų (tolimųjų ir artimųjų) sudarymas.
Ugdymo planas – tai grupės ir kiekvieno jos nario mokslinimo, lavinimo, auklėjimo metmenys. Tolimieji planai (perspektyviniai) ugdytojo įsivaizdavimas, ko žmogus turėtų išmokti, kaip turėtų pasikeisti grupė ir kiekvienas jos narys, pavyzdžiui, per trimestrą ar mokslo metus. Norėdami to
okį planą sudaryti, turime pažinti visą grupę ir kiekvieną ugdytinį atskirai, būti susipažinę su mokymo programomis, turėti ugdymo tikslą, pagrįstą puoselėjamomis vertybėmis. Artimieji planai – tai tolimųjų planų konkretizavimas: ko ir kaip mokysiu rytoj, poryt, kur link kreipsiu grupę, kiekvieną ugdytinį.
Konstruktyvios veiklos reikšmė didėja pereinant prie naujų programų, kurios pedagogui suteikia daug kūrybinės laisvės. Jos skiriasi nuo dabartinių, viską reglamentuojančių programų (kokias temas dėstyti, kiek tam skirti valandų ir pan.). Todėl būsimiesiems pedagogams naująsias programas būtina gerai išstudijuoti (nors dėl jų dar ir tebediskutuojama) ir pratintis veikti konstruktyviai.
Mokslindamas tokius planus mintyse sudaro arba surašo kiekvienas pedagogas: ko mokysiu šiandien, rytoj, kada bus pakartojimas ir pan. Deja, ne kiekvienas numato lavinimo, auklėjimo perspektyvą, pavyzdžiui, kokias Jonuko ir Marytės intelekto puses reikėtų itin lavinti, kokias savybes stengtis išgyvendinti arba suformuoti, ko trūksta, kad grupė susitelktų ir kaip to pasiekti. Iš akių išleidus pastaruosius dalykus, ugdytojas yra jau nebe pedagogas, o tik mokslintojas, t.y. mokytojas siaurąją šio žodžio prasme.
Konstruktyviai veiklai būtinas pedagoginis išsimokslinimas.
Suplanavus reikia taip organizuoti veiklą, kad numatyti planai būtų realizuoti.
Organizacinė veikla – tai pedagoginės dienos (užsiėmimų, pamokų, renginių, grupės gyvenimo) organizavimas, kitaip tariant, gyvas pedagoginis darbas.
Prasmingai suplanuoti galima daug ką, bet organizuotai tai įgyvendinti ne visada pavyksta. Tai žino ir patyrę pedagogai, ir pr
raktiką atliekantys studentai. Todėl gana dažnai tenka planus pakeisti, atsižvelgus į esamą situaciją. Organizacinės veiklos sėkmė priklauso nuo pedagogo ir ugdytinių bendravimo, nuo greitos pedagogo orientacijos (kada reikia keisti tai, kas suplanuota).
Komunikatyvinė (bendravimo) veikla – organizacinės veiklos šerdis. Tik bendraujant su ugdytiniais galima įgyvendinti tai, kas konstruktyvinės veiklos buvo suplanuota.
2.Pageidaujamos ir įgyjamos savybės
Skirstytinos į prigimtines ir įgytas. Pirmosios – Dievo duotos, antrosios įgyjamos pedagoginio pasirengimo ir darbo metu.
Yra dvi svarbiausios prigimtinės savybės: meilė vaikams ir pakantumas. Tai, mūsų manymu, yra pagrindiniai pedagoginio pašaukimo dalykai (pedagoginio pašaukimo terminas dar gana neapibrėžtas, dėl jo tebediskutuojama). Jeigu vaikai tau nemieli, jei esi jiems nepakantus. Jei netraukia prie jų – neik į pedagogus, nors esi pasirengęs daug ką gražaus įsivaizduotoje pedagoginėje veikloje atlikti; dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks organizuotai įgyvendinto to, kas sumanyta.
Net ir turint minėtas savybes ne visiems vienodai pavyksta sutarti su skirtingų amžiaus tarpsnių ugdytiniais: vieniems geriau sekasi su jaunesniais, kitiems – su paaugliais, dar kitiems – su vyresniais mokiniais. Dirbant su skirtingo amžiaus ugdytiniais reikia skirtingo pasirengimo, bet vis dėlto svarbiausia – širdies trauka. Nevertėtų rinktis auklėtojo ar pradinių klasių mokytojo specialybės, jeigu labiau traukia jaunimas, ir atvirkščiai.
Taigi ruošdamasis tapti pedagogu pirmiausiai paklausk savo širdies.
Tarp prigimtinių savybių, kurios lemia bendravimą su ugdytiniais, paminėtos ir vyraujančios temperamento ypatybės, pavyzdžiui, melancholikui ar
r flegmatikui pradėti bendrauti yra daug sunkiau. Bet tas ar kitas nelabai pedagoginiam bendravimui tinkamas savybes atperka meilė ir pakanta savo ugdytiniams.
Meilės nereikia viešai demonstruoti. Tokia meilė dažnai esti veidmainiška, o tai vaikai labai greitai perpranta. Meilės vaikams gali ir nerodyti. Tik turėk, tai patys pamatys, – sakydavo žymus lietuvių pedagogas Pranas Mašiotas.
Pedagogo išsimokslinimo ir išsiauklėjimo dėka įgytas savybes santykiai skiriame į dvi grupes: bendrąsias žmogaus ir profesines.
Bendrųjų žmogaus savybių, kurios būtinos pedagogui, įvardijama gana daug. Išskirsime tris svarbiausias: dorovingumas, dvasingumas ir intelektualumas.
Dorovingumo plotmėje pedagogui ypač būtinos humanistinės nuostatos ir sąžiningumas. Iš patirties žinome, kad su žmonėmis, kurie nevertina kitų, yra nesąžiningi, paviršutiniški, bendrauti nesinori. Tokie pedagogai nėra mėgstami. Ypač pabrėžtume dvasingumą (apie jį jau kalbėjome).
Kuo pedagogas mąslesnis, kuo jo akiratis platesnis, tuo maloniau su juo bendrauti (tą taip pat žinome iš patyrimo). Todėl pedagoginis pasirengimas neturėtų ribotis tik pedagoginiu išsimokslinimu. Reikia platesnio – humanitarinio išsimokslinimo.
Pedagoginės savybės – įgyjamos pedagoginio išsimokslinimo ir pedagoginio patyrimo dėka.
Kas svarbiausia pedagoginiam išsimokslinimui?
Visų pirma – suvokti savo pedagoginės veiklos prasmę, t.y. padėti asmenybei skleisti ją mokslinant, lavinant, auklėjant.
Antra – pažinti ugdytinį ir įsisąmoninti, koks vaidmuo tarp kitų ugdymo institucijų tenka mokyklai.
Trečia – suprasti ugdymo reiškinį ir jį lemiančius veiksnius.
Šie trys dalykai – tai pedagoginio išsimokslinimo teorinis pagrindas. Kiti du turi taikomąją reikšmę.
Ketvirta – žinoti ugdymo tikslą, ugdymo vertybes ir tuo grįsti savo pedagoginę veiklą.
Penkta – būti susipažinus su mokomosios ir auklėjamosios veiklos mechanizmais ir metodika.
Šios žinios įgyjamos studijuojant pedagogikos, psichologijos, pedagogikos istorijos, filosofijos bei metodikų kursus.
Pedagoginis patyrimas – tai atitinkamų mokėjimų įgijimas. Kas svarbiausia?
1. Mokėti analizuoti ugdomąjį: apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystymą, jausti ugdomųjų būsenas, suvokti jų vidinį pasaulį; nustatyti grupės išsivystymo lygį , joje vyraujančias nuomones, tarpusavio santykius. Mokėti nustatyti savo ir kitų ugdymo klaidas ir jų priežastis.
2. Mokėti planuoti ugdomąją veiklą: numatyti ugdymo uždavinius bei jiems įgyvendinti reikalingas priemones, taip pat numatyti grupės ir kiekvieno nario vystymosi galimybes.
3. Mokėti parinkti tinkamiausius mokslinimo, lavinimo ir auklėjimo metodus ir sugebėti juos kūrybiškai taikyti.
4. Mokėti savo nuotaiką, aprangą, elgseną derinti prie grupės.
5. Įvaldyti pedagoginę techniką: išmokti pedagoginio takto, sugebėti vertinti ugdytinių nuotaikas ir nukreipti jas norima linkme, matyti kiekvieną esantį grupėje, sudaryti džiaugsmingą ir kūrybišką darbo nuotaiką, greitai orientuotis konfliktinėse situacijose ir rasti išeitį, raiškiai ir emocingai kalbėti.
Šie pedagoginio patyrimo pradmenys remiasi pedagoginiu išsimokslinimu ir įgyjami pedagoginių praktikų metu. Vėliau, dirbant pedagoginį darbą, jie tobulėja.
Žinių galima įsigyti, jeigu kantriai ir sąmoningai studijuosi. Žinant, kaip reikia veikti, gali susiformuoti ir mokėjimas. Bet jam būtinos ir tam tikros prigimties savybės, ir sąmoninga praktinė pedagoginė veikla. Pavyzdžiui, užsisklendusiam, nekomunikabiliam žmogui bus sunku bendrauti, nors ir puikiai išmanytų bendravimo teoriją; ryškiam cholerikui sunku visada išlikti taktiškam, net jei ir suvokia pedagoginio takto svarbą. Nieko neveikdamas ir kritiškai neanalizuodamas savo veiklos, mokėjimų taip pat neįgysi.
Aptartos savybės, ypač dorovingumas, intelektualumas ir pedagoginis taktas, padeda pedagogui pelnyti autoritetą visuomenėje, kas savo ruožtu palengvina bendravimą su tėvais ir kitų institucijų ugdytojais, vienijant jų pastangas ugdytinių labui.
3.Mokymo paskirtis
Mokydami vieni kitiems perduodame sukauptą patyrimą. Žmonijos patyrimo perdavimas ir perimtos patirties gausinimas yra pagrindinė žmonių visuomenės progreso sąlyga.
Žmonijos patyrimas kaupiasi darbo procese: gausėja ir tobulėja materialinės vertybės, įgyvendinamos naujos idėjos, plečiasi pasaulio ir savęs pažinimas, plėtojasi meninės išraiškos priemonės, kuriomis žmogus siekia atspindėti savo būtį. Kartu tobulėja ir pats žmogus. Šis patyrimas yra sudėtas į materialinius ir dvasinius produktus, t.y. atsispindi materialinėje ir dvasinėje kultūroje.
Kiekvienam visos žmonijos ar atskiros visuomenės vystymosi etapui būdinga savita kultūra. Galima kalbėti apskritai apie atskirų epochų ir konkrečiai – apie atskirų visuomenių materialinė ir dvasinę kultūrą. Bendroji žmonių kultūra yra kiekvienos atskiros visuomenės kultūros pagrindas.
Kiekviena karta pradeda gyventi ankstesnių kartų suskurtame daiktų, reiškinių, idėjų pasaulyje – materialinės ir dvasinės kultūros bazėje. Mokydamasi mokykloje, jaunoji karta, vyresniajai vadovaujant, perima sukauptą patyrimą ir vėliau savo veikla jį gausina. Žmonijos patyrimui augant, didėja ir jaunosios kartos visuotinio mokymo trukmė: nuo pradinio mokymo XVIII a. Iki vidurinio išsilavinimo (išsivysčiusiose šalyse) mūsų laikais. Ilgiau trunka ir sudėtingesnis darosi specialistų rengimas. Pasak akademiko Z. Januškevičiaus, medicinos studentas dabar turi įsisavinti beveik 5 kartus daugiau žinių negu Kauno universiteto studentas prieš pusę amžiaus ir kone 15 kartų daugiau negu Vilniaus universiteto studentas 1819 m.
Mūsų amžiuje mokytis tenka ir baigus mokyklą, nes žmonijos patyrimas sparčiai gausėja, todėl mokykloje gautų žinių nebeužtenka. Naujausius materialinės ir dvasinės kultūros pasiekimus vyresnieji perima dirbdami kartu ir kartu mokydamiesi kursuose, stažuotėse, dalyvaudami kultūros ir švietimo įstaigų veikloje. Pastarąja veikla užsiima it tie, kurie dėl tam tikrų priežasčių savo siekių neįgyvendino jaunystėje (pavyzdžiui, norėjo kurti meno vertybes, o teko – materialines).
Taigi šiais laikais tenka visiems mokytis: jaunoji karta perima sukauptą patyrimą, kad galėtų jį toliau gausinti, o vyresnieji jį turtina naujais atradimais materialinės ir dvasinės kultūros sferoje, pažindami tai, kas nauja. Tuo pagrįsta jau minėta permanentinio ugdymo idėja.
Nuo materialinės bei dvasinės kultūros pažinimo lygio priklauso žmonių kūrybingumas, t.y. tolesnis kultūros turtinimas.
Mokymo paskirtis – žmonijos kultūros pažinimas turi tapti besimokančiojo savastimi – žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais.
Bet kuriam žmonijos kultūros raidos etapui būdingi bendri kultūros elementai. Kaupiamos žinios apie: 1) gamtą, visuomenę, mąstymą, techniką; 2)praktinės veiklos patyrimą ir veiklos būdus; 3) kūrybinės (ieškomosios) veiklos patyrimą, sprendžiant iškylančias problemas; 4) santykių su pasaulio reiškiniais ir tarpusavio santykių normas.
Pirmojo kultūros elemento įsisavinimas padeda žmogui susidaryti bendrą pasaulio vaizdą ir suformuoti metodologišką požiūrį į savo veiklą. Kitaip sakant, žinios yra visų kitų elementų pagrindas. Antrojo elemento įsisavinimas įgalina atkurti jau kartą sukurtą kultūrą. Trečiojo – padeda kultūrą toliau plėtoti. Ketvirtasis elementas yra žmogaus santykio su tikrovės reiškiniais pagrindas.
Kiekvienas elementas atlieka savo specifinę, nepakeičiamąją funkciją. Pirmieji elementai gali egzistuoti nepaisant paskesnių, bet neegzistuoja be priešais esančių: galima žinoti, bet nemokėti; žinoti, mokėti ir būti pasirengus kurti, bet santykis su ta veikla gali būti nepriimtinas.
Iš to, kas pasakyta, darosi aišku, jog tam, kad sukurtą kultūrą perimtume ir toliau plėtotume, būtina į mokymo uždavinių turinį įtraukti visus nurodytus kultūros elementus. Todėl skiriami keturi mokymo uždavinių komponentai.
1. Žinių sistema apie gamtą, visuomenę, mąstymą, techniką, meną, veiklos būdus, kurių įsisavinimas formuoja pasaulio vaizdą, suteikia pažintinės bei praktinės veiklos pagrindus.
2. Intelektualinių ir praktinių mokėjimų bei įgūdžių sistema yra daugelio konkrečių veiklos rūšių pagrindas.
3. Kūrybinės veiklos patirtis, svarbiausi jos bruožai.
Du pastarieji komponentai yra glaudžiai susiję, jų pagrindas – pirmasis komponentas.
4. Pasaulio reiškinių vertinimo sistema. Šis komponentas remiasi pirmuoju (žinių sistema) ir su juo yra susijęs: mokydami auklėjame, o auklėdami mokome.
Svarbiausias dalykas yra žinios ( I komponentas). Jų neturint, neįmanomas joks tikslingas veiksmas. Tačiau žmonija yra sukaupusi galybę žinių, ir niekas negalėtų jų visų įsisavinti. Žmogus pajėgus įsisavinti tik kažkurią jų dalį. Į jaunosios kartos mokymo turinį įtraukiamos tik mokslo pagrindų žinios (bendrasis lavinimas) ir specialių veiklos sričių pagrindinės žinios (specialusis lavinimas). Mokant vyresniuosius, aiškinami nauji, jiems dar nežinomi atskirų mokslo ir meno sričių dalykai arba jų turimos žinios gilinamos supažindinant su naujausiais mokslo bei meno laimėjimais.
Intelektiniai bei praktiniai mokėjimai, įgūdžiai (2 komponentas) esti bendrieji ir specialieji. Bendrieji reikalingi visose veiklos srityse (pavyzdžiui, tam, kad suvoktume esmę, mokėtume lyginti, daryti išvadas, sudaryti veiklos planą ir t.t.). Prie jų priskiriami ir savarankiško mokymosi – informacijos kaupimo ir jos paruošimo – mokėjimai bei įgūdžiai, kurie ypač reikalingi dabar, informacijos pertekliaus amžiuje. Specialieji mokėjimai bei įgūdžiai susiję su atskirais dalykais: uždavinių sprendimu, natų skaitymu ir pan.

4.Pedagogika lemiantys veiksniai

Mokymasis priklauso nuo daugelio veiksnių.Pirmiausia – nuo mokinių dalykinio pasirengimo:ar turi reikalingą žinių, mokėjimų, įgūdžių bazę, kad galėtų naują informaciją suprasti ir įsisavinti.Mokykloje tai problemų nesukelia, kadangi kiekvienos aukštesnės klasės ar kurso mokymo turinys remiasi tuo, kas jau išeita.Sudėtingiau, kai susirenka nevienodai išprususi auditorija.Negalima pamiršti individualių, ypač pažinimo procesų, skirtumų
Žmonės, kaip jau žinome, skiriasi suvokimo, mąstymo, atminties, vaizduotės ypatybėmis.Tai priklauso ne tik nuo amžiaus ir išsimokslinimo, bet ir nuo atitinkamos profesinės veiklos.Pavyzdžiui,vienodo amžiaus ar išsimokslinimo žmonių, dirbančių skirtingą darbą, mąstymo skirtumai yra ganėtinai ryškūs.Tyrimų duomenimis, prie konvejerio dirbančių žmonių mąstymo operacijos (analizė, sintezė ) yra prasčiau išvystytos, geriau ir greičiau mąsto tie, kurie nuolat susiduria su nestandartinėmis situacijomis ( brigadininkai, tiekėjai ) .
Aptarti veiksniai – mokinių dalykinis pasirengimas, kūrybinės veiklos patirtis, individualūs pažinimo procesų skirtumai, sugebėjimai, psichinės būsenos – nepriklauso nuo mokytojų ir nepasiduoda arba menkai tepasiduoda valdomi, todėl mokydamas mokytojas turi į juos atsižvelgti.
Mokymąsi lemia ir kita veiksnių grupė. Jie priklauso nuo mokytojų ir yra lengviau valdomi.
Pirmiausia, tai mokinių motyvavimas.Motyvacija – svarbi bet kokio žmogaus veiklos, taip pat ir mokymosi paskata.Visi žinome, kad prievarta brukama informacija sunkiai priimama ir įsisavinama.Motyvacija priklauso ir nuo jos pastiprinimo:ar mokytojus patenkina mokymosi rezultatai.Tokiu pastiprinimu gali būti visa tai, kas kelia mokytojų prestižą.
Mokymosi rezultatai priklauso ir nuo mokytojų pastangų, kurias savo ruožtu riboja aptarti veiksniai.Pastangų katalizatorius – mokymosi motyvai ir jų pastiprinimas.Visi aptarti veiksniai yra tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklauso.
Mokykla ruošia būsimuosius aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentus bei smulkiuosius verslininkus. Tačiau tik geros pradinės žinios leidžia moksleiviui pasirinkti mokymosi kryptį ir vėliau sėkmingai tobulėti. Mokykla yra pati svarbiausia visos šveitimo sistemos grandis – pamatai. Mokykloje prarastas žinių spragas vėliau beveik neįmanoma atitaisyti.Kas surašyta knygose, ką perteikia mokytojai – visa tai tik informacija. Norint, kad informacija virstų žiniomis, reikia ja įsisavinti, suprasti bei išmokti ja pritaikyti ten, kur reikia. Žinioms įsisavinti reikia atkaklumu paremto kryptingo darbo. Čia didžiausias pagalbininkas – gera motyvacija. Išmokyti moksleivius – ar ne pati svarbiausia šiuolaikinės mokyklos užduotis? Taip įsivaizduoju ateities mokyklą: mokytojas pamokose tik konsultuoja, informaciją moksleiviai susirenka patys, pats darbas yra kūrybinis ir visiems įdomus.

Neturime kitos išeities, kaip išmokti mokytis. Permainų tiek daug, kad mes visi esame pasmerkti visą šioje žemėje mums skirtą laiką nepertraukiamai mokytis ir . tobulėti.(P.Eidukevičius.2004).

Išvados:

1.Pedagogai susidaro ugdymo planus ir juos stengiasi įgyvendinti.
2.Pedagogo svarbiausios savybės:dorovingumas, dvasingumas ir intelektualumas.
3.Kiekvienam žmogui svarbu turėti daug žinių, jų semtis, tobulėti.
4.Mokymosi rezultatai priklauso,ne tik nuo mokinių, bet ir nuo mokytojų.

Literatūra:
1. Jakavičiaus V. Žmogaus ugdymas. Įvadas į edukologijos studijas.Klaipėda 1998.
2. Šalkauskas S. Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. II kn. V. Leidybos centras, 1992.
3. Aktyvaus mokymosi metodai.Vilnius 1998.

Leave a Comment