Socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas

732 0

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Pedagogikos fakultetas

Socialinės pedagogikos katedra

 

Socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas

Socialinės pedagogikos kursinis darbas

 

Autorius SP-2 gr. stud. Monika Baranauskaitė

Vadovas asist. Regina Saveljeva

 

Klaipėda, 2011

Turinys

 

Įvadas 3

SOCIALINĖS PEDAGOGINĖS VEIKLOS EFEKTYVUMO TEORINĖ APŽVALGA 5

1.1. Socialinės pedagoginės veiklos samprata 5

1.2 Socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo samprata 8

1.3 Veiksniai, lemiantys socialinės pedagoginės veiklos efektyvumą 10

1.4 Socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo vertinimas 14

SOCIALINĖS PEDAGOGINĖS VEIKLOS EFEKTYVUMą sąlygojančių veiksnių EMPIRINIS TYRIMAS 16

2.1. Tyrimo metodika ir ogranizavimas 16

2.2. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas 17

išvados 24

Literatūra 25

Priedai 27

 

Įvadas

 

Mokykla, pasak mokslininkių I. Leliūgienės (1997) ir G. Kvieskienės (2003), kaip pagrindinė vaiko socializacijos institucija, sparčiai reaguodama į šiandienos iššūkius, kintančius visuomenės poreikius, siekdama sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui įgyti jo prigimtį atitinkantį išsilavinimą, privalo užtikrinti kokybišką ir visapusišką socialinės pedagoginės pagalbos vaikams teikimą.

Socialinės pedagoginės pagalbos teikimą bendrojo lavinimo mokykloje stengiasi užtikrinti socialinis pedagogas. Socialinis pedagogas – tai vaiko socialinis asistentas, jo gerovės advokatas. Socialiniu pedagogu gali dirbti asmuo, įgijęs socialinio pedagogo pasirengimą dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas ir sugebančiose vykdyti socializacijos, ankstyvosios prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas bei sėkmingus socialinius veiksmus įvairaus lygio socialinėse grupėse (Kvieskienė G.., 2003).

Dirbdamas mokykloje, socialinis pedagogas atlieka socialinę pedagoginę veiklą. Anot I. Leliūgienės (cit. Arnauskienė, 2008), socialinė pedagoginė veikla – tai viena iš profesinės veiklos sričių, kuria kryptingai siekiama padėti vaikui įsisavinti sociokultūrinę patirtį socializacijos procese, sudaromos sąlygos asmenybės savirealizacijai. Socialinė pedagoginė veikla vi

isada yra kryptinga, nukreipta į konkretų vaiką, jo individualių problemų sprendimą. Ją įgyvendina socialiniai pedagogai, drauge su kitais specialistais, vietos bendruomene, tėvais, nevyriausybinėmis organizacijomis.

Socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas yra aktuali tema, kadangi socialinis pedagogas yra gana nauja pareigybė Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, pamažu įsitvirtinanti šalia kitų mokyklose dirbančių specialistų, galbūt todėl ne tik apie pačią socialinę pedagoginę veiklą, bet ir apie šios veiklos efektyvumą nėra itin daug informacijos. Labai mažai tyrinėta, nuo ko priklauso socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas ir kaip įvertinti šios veiklos naudą. Tačiau literatūroje yra išskiriami kai kurie veiksniai, kurie daugiau ar mažiau gali turėti įtakos socialinės pedagoginės veiklos efektyvumui. Tai būtų socialinio pedagogo asmeninės savybės, patirtis, kvalifikacijos kėlimas, tinkamas darbo organizavimas, artimųjų, vadovų parama, teigiama psichologinė darbo atmosfera, materialiniai išštekliai ir pan.

Norminiuose dokumentuose ir įvairių autorių darbuose (B. Bitino (2001), G. Kvieskienės (2003), I. Leliūgienės (1997, 2008), ir kt.) apibrėžiamos socialinio pedagogo funkcijos, pareigybė, tačiau apie jo darbą mokyklinėje bendruomenėje rašyta labai nedaug – plačiau šia tema rašė tik G. Kvieskienė. Kiti mokslininkai – V. Baršauskienė (2001), I. Leliūgienė(1997, 2008), L. Žalimienė (2003, cit. Pranckietytė, 2004) nagrinėjo socialinio darbuotojo veiklą bendruomenėje, tačiau netyrė socialinio pedagogo veiklos mokyklos bendruomenėje. Darbų, kuriuose būtų nagrinėjama socialinio pedagogo veikla dirbant su mokyklos bendruomene beveik nėra.

Daugiausia apie socialinės pedagoginės veiklos efektyvumą, veiksnius lemiančius šios ve

eiklos sėkmę, rašė V. Kučinskas ir R. Kučinskienė (2000), J. Černeckienė (2007), I. Jonutytė (2007), B. Švedaitė (2005) ir kt.

Darbo objektas – socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas.

Darbo tikslas išanalizuoti socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo sampratą ir socialinės pedagoginės veiklos efektyvumą sąlygojančius veiksnius.

Darbo uždaviniai:

Aptarti socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo sampratą.

Ištirti socialinės pedagoginės veiklos efektyvumą sąlygojančius veiksnius.

Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, statistinių duomenų analizė.

 

I. SOCIALINĖS PEDAGOGINĖS VEIKLOS EFEKTYVUMO TEORINĖ APŽVALGA

1.1. Socialinės pedagoginės veiklos samprata

 

Socialinio pedagogo profesija išsiskiria tuo, kad yra ne tik viena iš jauniausių, bet ir išsiskiria savo specifika ir pareigybių įvairove. Viena iš autorių (Gogelienė, 2004) teigia, kad Lietuvoje socialinio pedagogo profesija yra jauniausia teorinės ir praktinės veiklos šaka, kurios pagrindinis tikslas – laiku pastebėti, įvertinti ir spręsti vaikų ir paauglių mokyklos nelankymo, nesimokymo, netinkamo elgesio, bendravimo ir kitas problemas.

Pagrindinė socialinio pedagogo mokykloje funkcija yra veikti natūralioje mokyklos aplinkoje, sprendžiant mokymosi procese iškylančias problemas. Socialinio pedagogo tikslas yra patenkinti mokinių ir pedagogų poreikius. Svarbu padėti mokiniams sveikai išgyventi ir pasinaudoti šio gyvenimo etapo patirtimi, kuri daugumai yra pirmas socializacijos etapas (Lukoševičienė, 1999). Pagrindinė socialinio pedagogo veikla mokykloje – suteikti socialinę pagalbą mokiniams ir jų tėvams, bei mokytojams ypač atkreipiant dėmesį į aplinkoje egzistuojančias vaikų nusikalstamo elgesio priežastis.

Anot J. Černeckienės (2007), socialinė pedagoginė veikla – tai viena iš profesinės veiklos sričių, kuria kryptingai siekiama padėti vaikui įsisavinti sociokultūrinę patirtį so

ocializacijos procese, sudaromos sąlygos asmenybės savirealizacijai. Ją įgyvendina socialiniai pedagogai kartu su kitais mokytojais, vietos bendruomene, tėvais, nevyriausybinėmis organizacijomis švietimo įstaigose, organizacijose, įvairiose institucijose, kuriose gali būti vaikas. Socialinė pedagoginė veikla visada yra kryptinga, nukreipta į konkretų vaiką, jo individualių problemų sprendimą, kurios kyla socializacijos procese. Socialinė pedagoginė veikla – tai vaiko asmenybės ir jį supančios aplinkos tyrimas, individualios pagalbos vaikui suteikimas. Todėl ši veikla yra lokali – susijusi su tam tikra vieta.

Pagal G. Kvieskienę (2003), socialinis pedagogas yra asmuo, kuris dirba socialinėse institucijose, turi pedagoginį išsilavinimą ir geba sudaryti sąlygas vaiko socializacijai, ankstyvajai prevencijai bei socialinei pedagoginei reabilitacijai. Bendrojo lavinimo mokykloje dirbantis socialinis pedagogas yra svarbus mokyklos pedagogų komandos narys, kurio veikla neatsiejama nuo mokyklos administracijos, mokytojų, vadovų, psichologų, logopedų ir kitų mokyklos darbuotojų.

Socialinio pedagogo veiklos objektas – vaiko ir aplinkos sąveika, kuri reikalauja kompleksinio požiūrio, sprendžiant iškilusias problemas. O pagrindinis socialinio pedagogo veiklos tikslas, kaip nurodo V. Kučinskas (2000), yra siekti, kad vaikui būtų garantuota teisė į išsimokslinimą, būti apsaugotam nuo netinkamo elgesio su juo, žiaurumo, išnaudojimo ir kt.

Todėl, anot G. Kvieskienės (2003), socialinio pedagogo veikla orientuota į neatidėliotinas ir metodologiškai svarbias vaiko socializacijos problemas, kur kaip pagrindinis uždavinys iškeliama ne tik socialinės adaptacijos problema, bet ir tolesnių pasekmių vaiko asmenybei išankstinis nustatymas.

Socialinio pedagogo veiklos metodai – individualus so

ocialinis darbas, socialinis darbas su šeima, socialinis darbas su grupe, socialinis darbas bendruomenėje. Socialinio pedagogo veikla turi norminį pobūdį. Ji yra reglamentuojama švietimo standartais, planais ir programomis, kvalifikaciniais reikalavimais, kurie grindžiami atliekamomis funkcijomis ir socialiniais vaidmenimis. Todėl būtų tikslinga aptarti socialinio pedagogo funkcijas, kadangi jose atisispindi šio specialisto veikla.

Siekdamas vaiko gerovės socialinis pedagogas atlieka šias funkcijas:

• įvertinimo funkciją (renka informaciją apie vaiką, jo tėvus, teisėtus vaiko atstovus, bendrauja su mokytojais ir kitais mokykloje dirbančiais specialistais);

• konsultacinę funkciją (socialinis pedagogas padeda tėvams (arba teisėtiems vaiko atstovams) aktyviai ir veiksmingai prisidėti prie savo vaikų ugdymo, suprasti ir priimti savo vaikų socialinius ir psichologinius poreikius);

• korekcinę funkciją (padeda vaikui adaptuotis, prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos ir gyvenimo sąlygų, koreguoja jo elgesį, motyvaciją, ugdo socialinius gebėjimus);

• vadybinę funkciją (socialinis pedagogas privalo sugebėti analizuoti socialinę politiką ir būti socialinės raidos propaguotoju, mokėti lanksčiai vadovauti, kuriant socialinės pagalbos modelį, pasitelkiant mokyklos administraciją, mokytojus ir tėvus į savo planų vykdymą, sugebėti prieiti prie bendruomenės išteklių, užmegzti tarpusavio ryšius);

• šviečiamąją funkciją (naudoja pažangias informacines technologijas, teikia informaciją įvairiais vaikus, jų tėvus bei mokytojus dominančiais klausimais, organizuoja šviečiamojo pobūdžio seminarus, paskaitas ir kt.);

• koordinacinę funkciją (palaiko nuolatinius ryšius su kultūros įstaigomis, policija, sveikatos priežiūros centrais, įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis ir kt.);

• prevencinę funkciją (socialinio pedagogo darbas privalomas ne tik kai vaiko elgesys kelia problemas, bet turi intensyviai reikštis prevencinėje veikloje, užkertant kelią neigiamų apraiškų įtakai vaiko socializacijai);

• teisinę funkciją (socialinis pedagogas supažindina vaikus su jų teisėmis ir pareigomis, šalies įstatymais ir kitais įsipareigojimais, kurių jis turi laikytis. Taip pat atstovauja ir gina vaiko interesus, pritaikydamas teisines normas, tarpininkauja kritiškų ir ekstremalių situacijų metu);

• socialinio ugdymo funkciją (atsakomybės ugdymas, prosocialių vertybių formavimas, racionalių sprendimų pasirinkimas, padeda vaikui išmokti jaustis atsakingu, mokėti spręsti iškylančias problemas, išmokti suprasti ir atskirti nusikalstamą elgesį, išsiugdyti problemų ir konfliktų sprendimų priėmimo įgūdžius) (Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai, cit. Gogelienė, 2004).

Vykdydamas anksčiau minėtas funkcijas, socialinis pedagogas atlieka šiuos vaidmenis:

Tarpininko vaidmenį (socialinis pedagogas tarpininkauja tarp vaiko ir šeimos, vaiko ir mokytojų, kitų suaugusiųjų);

Advokato vaidmenį (siekia užtikrinti vaiko teisių apsaugą, suteikdamas galimybę vaiko savirealizacijai);

Pagalbininko vaidmenį (teikia socialinę-pedagoginę pagalbą vaikams ir jų tėvams asmenybės raidos probleminėse situacijose);

Psichoterapeuto vaidmenį (siekia vaiko ir jo šeimos psichinės sveikatos);

Eksperto vaidmenį (diagnozuoja problemą ir siūlo galimus sprendimo būdus);

Visuomeninio veikėjo vaidmenį (organizuoja įvairią veiklą, laisvalaikį, skatinant mokinių pilietines iniciatyvas ir t.t.) (Gogelienė, 2004);

Taigi, socialinio pedagogo veiklos pagrindinis tikslas – laiku pastebėti, įvertinti ir spręsti vaikų ir paauglių mokyklos nelankymo, nesimokymo, netinkamo elgesio, bendravimo ir kitas problemas. Siekdamas vaiko gerovės socialinis pedagogas atlieka šias funkcijas: įvertinimo, konsultacinę, korekcinę, vadybinę, šviečiamąją, koordinacinę, prevencinę, teisinę ir socialinio ugdymo funkciją. Vykdydamas anksčiau minėtas funkcijas, socialinis pedagogas atlieka šiuos vaidmenis: tarpininko, advokato, pagalbininko, psichoterapeuto, eksperto ir visuomeninio veikėjo vaidmenį. Socialinio pedagogo veikla orientuota į neatidėliotinas ir svarbias vaiko socializacijos problemas, kur kaip pagrindinis uždavinys iškeliama ne tik socialinės adaptacijos problema, bet ir tolesnių pasekmių vaiko asmenybei išankstinis nustatymas.

 

1.2 Socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo samprata

 

Atskleidžiant socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo sampratą, pravartu panagrinėti socialinės pedagoginės veiklos ypatybes ir efektyvumo sąvoką. Anot J. Černeckienės (2007), vienu iš veiksmingiausių būdų sprendžiant aktualias šiandienos problemas turėtų tapti švietimo institucijose dirbantys socialinės pedagogikos specialistai, jų vykdoma veikla.

Dirbant įvairiose įstaigose svarbu perprasti veiklos specifiką ir įsigilinti į ją tam, kad kuo optimaliau ir racionaliau būtų organizuojama veikla ir gauti geresni rezultatai. Socialinis pedagogas daugiausia dirba individualiai arba su nedidelėmis globotinių grupėmis. Be to, jis privalo bendradarbiauti su globotinio šeima, artimaisiais, bendradarbiais, mokykla, organizacijomis, jų viršininkais ir pan. Todėl reikalavimai socialinio pedagogo asmenybei didesni nei pedagogui apskritai (Šarapajevienė, 2004).

Anot Merfeldaitės (2007), efektyvią socialinę pedagoginę veiklą galima apibrėžti kaip kryptingą, profesionalų, turinčių reikalingų žinių ir įgūdžių, vykdomą veiklą, skirtą numatytam tikslui pasiekti. Vadinasi, socialinės pedagoginės veiklos efektyvumą lemia tikslas, veiklos kryptingumas, pagalbos teikėjo žinios ir įgūdžiai.

Kalbant apie veiklos efektyvumo sąvoką pagal E. Komarovą, V. Ponavą (1997) (cit. Leliūgienė, 2003), išskiriami du galimi veiksniai šiai sąvokai apibrėžti. Pirma, tai ryšys tarp pasiektų rezultatų ir sąnaudų, susijusių su šių rezultatų pasiekimu. Pagrindiniai tokio apibrėžimo pavyzdžiai – rezultatų, arba efektų ir nepasisekimų aprašymai bei faktorių įtaka rezultato atsiradimui. Tarpusavio ryšio situacijos būna labai įvairios: nesėkmės išlieka to paties lygio, o rezultatai didėja, didėjant kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams; nepasisekimų mažėja, o geri rezultatai lieka tokie patys arba išauga; kai kuriose srityse nepasisekimų gali būti daugiau, tačiau veiklos rezultatai nuo to nepablogėja.

Antra, veiklos efektyvumas apibrėžiamas kaip praktiškai pasiekti ir būtini rezultatai. Kadangi siekiamus rezultatus ir nesėkmes galime suplanuoti ir įvardyti keldami uždavinius, tai efektyvus darbas gali būti suplanuotas ir atliktas. Taigi, socioedukacinis darbas efektyvus, kai maksimaliai patenkinami visi įmanomi žmonių poreikiai, o nepasisekimai yra minimalūs. Šios išvados rodo, kad reikia gerinti socioedukacinio darbo organizacijų valdymą, veiklos technologijas, apskritai socioedukacinių darbuotojų meistriškumą, o ne didinti finansines išlaidas, etatus, šiai veiklai skirtą laiką (Leliūgienė, 2003).

Efektyvumo sąvoka yra labai dažnai vartojama tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuose. Efektyvumas yra neatsiejamas nuo bet kokios veiklos. Tiek viešos, tiek privačios įmonės, įstaigos, organizacijos siekia veiklos efektyvumo. Tai rodo, kad veiklos efektyvumas yra labai svarbus globaliniu mastu (Česaitė, 2005).

Socialinė pedagoginė veikla yra efektyvi tik tada, kai patenkinami žmonių poreikiai, o nepasisekimai yra minimalūs. Pagrindinis socialinio pedagogo veiklos rezultatas – moksleivis, normalios psichinės ir fizinės sveikatos, nepažeidžiantis moralinių elgesio normų, noriai bendraujantis su bendraamžiais ir pedagogais, mokydamasis, besilygiuojantis į savo bendraklasius, šeimoje ir visuomenėje yra aktyvus įvairiose veiklos srityse, patenkintas savo gyvenimu (Kučinskas, 1997, cit. Gogelienė, 2004).

Švietimo ir ugdymo institucijų vadovai jau yra pastebėję, kad socialinių pedagogų dėka gerėja mokyklos ryšys su kitomis regiono socialinėmis institucijomis, mokyklose atsiranda žmogus, teikiantis prioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai pagerėjęs mokyklos ryšys su tėvais, vaikais bei paaugliais besirūpinančiomis institucijomis, gerėja prevencinis darbas su rizikos grupės vaikais, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudojasi projektinio darbo metodu, todėl ženkliai pagerėja institucijų dalyvavimas projektuose. Kultūrinio gyvenimo pagyvinimas gali būti vienas iš prevencinių būdų, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos (Šarapajevienė, 2004).

 

Efektyvumas yra neatsiejamas nuo bet kokios veiklos, tai parodo veiklos kokybę, tikslo pasiekimą, investuotų lėšų atsipirkimą ir kt. Apžvelgus socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo sampratą, galima būtų teigti, jog socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas atsispindi socialinio pedagogo klientuose. Efektyvią socialinę pedagoginę veiklą galima apibrėžti kaip kryptingą, profesionaliai vykdomą veiklą, skirtą numatytam tikslui pasiekti. Pagrindinis socialinės pedagoginės veiklos rezultatas yra normalios psichinės ir fizinės sveikatos vaikas, sugebantis išspręsti savo kasdienes problemas ir motyvuotas siekti savo tikslų. Tačiau nustatyti socialinės pedagoginės veiklos rezultatą nėra paprasta, nors socialinės pedagoginės veiklos tikslas atrodo aiškus, tačiau įvertinti, ar tai yra pasiekta, yra sunku.

 

1.3 Veiksniai, lemiantys socialinės pedagoginės veiklos efektyvumą

 

Šiuolaikinėje visuomenėje socialinių problemų tik daugėja – vaikų prostitucija, prekyba žmonėmis, emigracija (tėvai išvyksta į užsienį ir palieka vaikus) ir kt. Toks socialinių problemų spektras keičia ir socialinio pedagogo darbo turinį, metodus bei formas, kitaip tariant, vaikų ir jaunimo problemų sudėtingumas kelia socialinio pedagogo kompetencijos reikalavimus (Jonutytė, 2007).

Kompetencija yra efektyvios veiklos demonstravimas, gebėjimas atlikti tam tikrą darbą turint pakankamai žinių, įgūdžių, energijos. Kompetencijos pagrindas yra kvalifikacija – darbuotojo tinkamumas tam tikram darbui. Socialinio pedagogo kvalifikacinėje charakteristikoje yra apibrėžiamos funkcijos, kurias turi gebėti atlikti socialinis pedagogas (Černeckienė, 2007). Vadinasi, norint, kad socialinė pedagoginė veikla būtų efektyvi, socialinis pedagogas privalo būti kompetetingas.

Dirbant su ugdytiniais socialiniam pedagogui būtinos šios profesinės kompetencijos: gebėti įvertinti ugdytinių poreikius, sudaryti pagalbos planą, taikyti ugdymo metodus, gebėti organizuoti ugdytinių veiklą, analizuoti ir vertinti socialinio pedagogo poveikio ugdytiniui veiksmingumą, gebėti įvertinti ugdytinių vietą socialinėje grupėje ir t.t. Socialinio pedagogo veiklos sritis yra labai plati. Socialinio pedagogo ugdytiniai yra ne tik moksleiviai, bet ir kitų socialinių grupių asmenys, turintys pilietinės brandos problemų. Todėl profesinė kompetencija turi atitikti socialinio pedagogo specializaciją konkrečioje darbo vietoje. Socialinio pedagogo konkrečias kompetencijos ribas nustato pareigybinės instrukcijos ar veiklos aprašai (Černeckienė, 2007).

Tam, kad socialinis pedagogas galėtų sėkmingai vykdyti savo socialinę pedagoginę veiklą, turėtų turėti ir tam tikrų asmeninių savybių, kurios susiformuoja studijų metais ir praktinėje veikloje. V. Kučinsko ir R. Kučinskienės (2000) nuomone, socialiniam pedagogui jo profesinėje veikloje kyla daug įvairių problemų: didelė psichinė itampa, nenormuotas darbo krūvis, valdžios struktūrų abejingumas ir kt. Jei nori profesionaliai spręsti vaikų socialines problemas, turi būti kompetentinga, stipri asmenybė, kuriai būdingos tokios savybės, kaip atsakingumas, optimizmas, kantrumas, komunikabilumas, ryžtingumas, empatiškumas ir kt. Didelė tikimybė, kad tam tikrų asmenybės savybių neturintis socialinis pedagogas, neužtikrins veiksmingos socialinės pagalbos vaikams. V. Kelasjevas (1994, cit. Jonutytė, 2007), pasisako už tai, kad nekomunikabilūs, neempatiški, nesąžiningi žmonės apskritai neturėtų dirbti socioedukacinio darbo.

Nemažai mokslininkų pripažįsta socialinio pedagogo asmenininių savybių svarbą socialinio pedagoginio darbo sėkmei, tačiau trūksta išsamesnių tyrimių, kurie rodytų, kokios savybės svarbios socialinio pedagogo profesinei sėkmei, kaip jie ugdosi socioedukaciniam darbui būtinas asmenybės savybes (Jonutytė, 2007).

Pagal I. Jonutytės (2007) atliktą tyrimą, galima teigti, jog pagrindinės asmenybės savybės, kuriomis turėtų pasižymėti socialinis pedagogas yra: gerumas, kantrumas, taktiškumas, ryžtingumas, rūpestingumas, energingumas, sąžiningumas, nuoširdumas, atsakingumas, kūrybingumas, empatiškumas, optimizmas, meilė, jautrumas vaikams, pasitikėjimas savimi ir kitais, pareigingumas. Nors visos šios savybės labai svarbios, ypatingai būtų galima išskirti empatiškumą, jautrumą vaikams, kūrybiškumą, energingumą. Sėkmingai socialinei pedagoginei veiklai atlikti būtinas visas kompleksas tarpusavyje susijusių žinių, mokėjimų ir įgūdžių, tam tikros asmenybės savybės ir vertybės.

Be socialinio pedagogo asmeninių savybių, socialinės pedagoginės veiklos efektyvumui įtakos turi ir aplinka. Socialinio pedagogo veiklos sistemoje aplinka – tai gamtinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visuma. Darbo sąlygos – visuma išorinių ir vidinių darbo veiksnių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką darbinės veiklos rezultatams (Kučinskas, Kučinskienė, 2000). Darbo sąlygų komfortiškumą lemia šie veiksniai:

sanitarijos ir higienos (mikroklimatas ir apšviestumas, mechaniniai virpesiai, spinduliavimas, užterštumas);

psichofiziologiniai (fizinis krūvis, protinė ir emocinė įtampa, darbo poza, nuovargis ir monotonija);

estetiniai (darbo patalpų, darbo vietos, priemonių ir rūbų dizainas);

socialiniai-psichologiniai (psichologinis klimatas grupėje ir organizacijoje, veiklos prestižas);

socialiniai-ekonominiai (socialinė sauga ir rūpyba, finansavimas ir atlyginimas).

Darbo sąlygos – tai visuma išorinių ir vidinių darbo veiksnių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką veiklos rezultatams. Jei darbo sąlygos yra prastos, darbuotojas jaučia diskomfortą, tai yra didelė tikimybė, jog ir veiklos efektyvumas bus minimalus. Darbo kokybė blogėja nuo triukšmo, prasto apšvietimo, netinkamos temperatūros, netinkamo darbo vietos erdvės ir ploto struktūros išdėstymo ir kitų veiksnių (Černeckienė, 2007).

Nemotyvuota arba per mažai motyvuota veikla (priverstinis darbas), net kai darbo sąlygos geros, laukiamas rezultatas aiškus, sukelia funkcinius organizmo sutrikimus, primenančius nuovargio simptomus, subjektyvų nepajėgumą dirbti, dėl ko darbingumas laipsniškai mažėja. Neigiamas veiklos tikslo vertinimas, darbo sąlygų ignoravimas sukelia psichinių procesų dezaktyvaciją, dėl ko žmogus darbe patiria diskomfortą. Emocinį stresą žmogus patiria tik ypatingose, ekstremaliose darbo situacijose. Jo priežastis – nėra pakankamai priemonių rezultatui pasiekti, nors veiklos tikslas aiškus ir darbuotojo pripažintas (Šarapajevienė, 2004).

Taip pat reikia įvertinti, kad socialinis pedagogas priklauso ir nuo kitų jo kolegų, ypač švietimo institucijų administracijos bei mokytojų pasirengimo ir palankaus nusiteikimo bendradarbiauti siekiant užsibrėžtų tikslų.

Pagal B. Švedaitės (2005) atlikto tyrimo duomenis, išskiriami septyni veiksniai, turintys įtakos socialinės pedagoginės veiklos sėkmei:

Antropologinė žmogaus samprata ir jos įtaka socialinei pedagoginei veiklai (vadovaujamasi vadinamąja genetine žmogaus samprata (manoma, kad vaikai savo problemas paveldi iš savo tėvų), ar vyrauja vadinamoji socialinė žmogaus samprata (vaiko problemos suvokiamos kaip neigiami socialinės aplinkos padariniai).

Socialinės pagalbos organizacijų tikslų formulavimo reikšmė darbui su klientais (darbo su klientais kokybė tiesiogiai priklauso nuo organizacijos tikslų refleksijos intensyvumo. Organizacijoje, kurioje nediskutuojama apie tikslus ir jų įgyvendinimą, tikslai būna abstraktūs, dėl to sunkiai įgyvendinami).

Ugdomojo darbo su klientais pobūdis (klientų ugdymas yra labai reikšminga veiklos dalis. Ugdomųjų tikslų siekiama ne tik dirbant su vaikais ir jaunimu, bet ir su suaugusiais asmenimis).

Profesionalaus santykio su klientu pobūdis ir jo reikšmė pagalbos procesui (vienas iš svarbiausių klientų pokytį skatinančių veiksnių – individualus draugiškumu ir pasitikėjimu grįstas darbuotojo ir kliento santykis).

Socialinės pagalbos organizacijos atmosferos įtaka darbui su klientais (vyraujanti atmosfera turi didelį poveikį klientams).

Socialinės pagalbos organizacijos bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis klientų labui (pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti savo tikslo – kliento integracijos į visuomenę).

Socialinio pedagogo ir socialinio darbuotojo profesijos vertinimas visuomenėje ir jo įtaka profesionalų darbui (neigiami ar netinkami visuomenės ir administruojančių institucijų vertinimai mažina socialinės pagalbos darbuotojų motyvaciją, verčia nerimauti dėl asmeninės profesinės ateities).

Visi šie veiksniai turi vienokios ar kitokios reikšmės socialinės pedagoginės veiklos efektyvumui. Galutinė jos sėkmė labai priklauso nuo socialinio pedagogo asmeninių savybių, gebėjimų, tačiau ne mažiau svarbi ir visuomenės, atsakingų valstybės institucijų įtaka socialinio pedagoginio darbo sėkmei. Tad socialinio pedagogo ir individo susitikimas, pagalbos individui kokybė visada nulemta ir konkrečios organizacijos bei valstybės socialinės pagalbos sistemos.

Apibendrinant galima teigti, jog socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo asmeninių socialinio pedagogo savybių, nuo jo pasiruošimo šiam darbui (išsilavinimo, kompetencijos), tačiau ir nuo to, kaip jis pažįsta savo bendruomenę, kaip jį patį vertina aplinkiniai. Taip pat labai svarbios yra socialiniui pedagogui suteiktos darbo sąlygos, aplinka, kurioje jis dirba, kaip jis jaučiasi, bei visos valstybės socialinės pagalbos sistema. Vadinasi, socialinis pedagogas ir jo klientas socialinio pedagoginio proceso sėkmę lemia tik iš dalies – tik pakankamas ir sąmoningas dėmesys visiems esminiams socialinės pedagoginės veiklos veiksniams, leidžia tikėtis sėkmės dirbant su konkrečiu asmeniu bei atitinka profesionalios socialinės pedagoginės veiklos reikalavimus.

Socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo vertinimas

 

Socialinė pedagoginė veikla yra efektyvi tik tada, kai patenkinami žmonių poreikiai, o nepasisekimai yra minimalūs. Anot J. Černeckienės (2007), vertinant veiklos efektyvumą yra lyginama, kas priklauso klientui pagal normatyvus, standartus ir kas įgyvendinta, pasiekta. Tai yra socialinio darbo efektyvumo vertinimo parametrinis metodas, kai sugretinami du svarbiausi rodikliai: kokia buvo ankstesnė kliento savijauta ir kokia yra dabartinė. O neparametriniams metodams priskiriami interviu, anketavimas ir kt.

Remiantis M. Gurjanova (2000, cit. Leliūgienė, 2007), socialinio pedagogo darbo efektyvumas yra vertinamas pagal realius rezultatus, kurie nustatomi visuomeninio aktyvo, vaikų, tėvų, švietimo įstaigų darbuotojų, mikrorajono įmonių ir gyventojų nuomonės gilios analizės pagrindu.

Anot M. Gurjanovos (cit. Leliūgienė, 2007), pagrindiniai socialinio pedagogo veiklos tyrimo metodai yra:

pedagogo praktinės veiklos analizė;

statistikos organizacijų ir įstaigų ataskaitos, normatyvinių dokumentų, įstatyminių aktų, liečiančių gyventojų socialinį aptarnavimą, analizė;

socialinio pedagogo dokumentacijos analizė.

Surinkta informacija yra išvadų ir pasiūlymų pagrindas. Ją reikia visapusiškai ištirti, išsiaiškinti socialinės pagalbos tobulinimo galimybes. Tiriant gautą informaciją, reikia atskleisti stebimų procesų dinamiką, skirti dėmesį ne tiek išorinei, kiek vidinei žmonių gyvenimo kaitai, kokybiniams ir kiekybiniams sociokultūrinio gyvenimo pokyčiams, negatyvių ar pozityvių permainų aplinkoje nustatymui (Gurjanova, 2000, cit. Leliūgienė, 2007).

Vertinant efektyvumą, atsižvelgiant į aptarnaujamo kliento poreikių tenkinimą, naudojamas tiesioginis vertinimas (žodinis ir rašytinis): lyginama, kas priklauso klientui pagal normatyvus, standartus ir tai, kas apskritai įgyvendinama, bei abiejų metodų tarpusavio ryšys (Leliūgienė, 2003).

Anot M. Gurjanovos (2000, cit. Leliūgienė, 2007), pagrindiniai efektyvaus socialinio pedagogo darbo kriterijai yra:

jo profesinio augimo lygis;

vaikų ir suaugusiųjų įtraukimas įvairias socialinės pedagoginės veiklos sociume sritis;

vaikų, paauglių, jaunimo, vyresniosios kartos santykio su pagrindinėmis socialinėmis vertybėmis kaitos dinamika.;

socialinis pedagoginis klimatas;

vaikų, paauglių, jaunimo savaveiksmiškumo vystimosi šeimyninėje – kaimyninėje aplinkoje dinamika;

gyventojų pasitenkinimo socialinių paslaugų teikimu bei socialine pagalba lygis;

kiekybinė savanorių pagalbininkų kaita;

socialinio pedagogo autoritetas gyventojų tarpe, jų nuostata į socialinį pedagogą;

įvairių gyventojų kategorijų pasitenkinimo sociokultūriniu darbu bendruomenėje laipsnis;

teisėtvarkos pažeidimų, nusikaltimų socialinio aptarnavimo srityje dinamika;

nusistovėjusio tarpusavio bendravimo ir pagalbos pobūdis;

partnerystės tarp socialinių tarnybų lygis, valstybinių ir nevalstybinių įstaigų tarpusavio sąveika.

Remiantis šiais kriterijais, galima atlikti išsamią socialinio pedagogo darbo analizę, įgalinančią ieškoti atitinkamų būdų ir priemonių, siekiant tobulinti socialinio pedagogo darbą.

Socialinis pedagogas savo veiklą gali analizuoti, remdamasis pačiais įvairiausiais kriterijais: santykiu tarp norimo ir pasiekto, idealaus ir realaus, santykiu tarp veiklos sistemos aktyvumo lygio ir taikinių toje sistemos pasikeitimų gylio, asmenybės, veiklos ir bendravimo harmonijos lygio, pasitenkinimu savo darbu, kliento pasitenkinimu ir kitų veiklos valdymo lygių (Leliūgienė, 2003).

Apžvelgus socialinio pedagoginio darbo rezultatų vertinimo metodus, matome, kad socialinį pedagoginį darbą galima vertinti dviem būdais: globaliu ir lokaliu. Socialinio pedagogo darbas įgalina visuomenę realiai įgyvendinti kilnias, humaniškas idėjas, išauga valstybinės, socialinės, šeimos, jaunimo politikos rezultatyvumas, vietos savivaldos vaidmuo, pastebimas ankstyvų neleistinų veiksmų vaikų aplinkoje skaičiaus mažėjimas, piktnaudžiavimas alkoholiu.

 

Atskleidus socialinio pedagogo darbo efektyvumo vertinimo aspektus, g. . .

 

Efektyvumas yra neatsiejamas nuo bet kokios veiklos, tai parodo veiklos kokybę, tikslo pasiekimą, investuotų lėšų atsipirkimą ir kt. Apžvelgus socialinės pedagoginės veiklos efektyvumo sampratą, galima būtų teigti, jog socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas atsispindi socialinio pedagogo klientų gyvenimo pokyčiuose. Efektyvią socialinę pedagoginę veiklą galima apibrėžti kaip kryptingą, profesionaliai vykdomą veiklą, skirtą numatytam tikslui pasiekti. Pagrindinis socialinės pedagoginės veiklos rezultatas yra normalios psichinės ir fizinės sveikatos vaikas, sugebantis išspręsti savo kasdienes problemas ir motyvuotas siekti savo tikslų. Tačiau nustatyti socialinės pedagoginės veiklos rezultatą nėra paprasta, nors socialinės pedagoginės veiklos tikslas ir atrodo aiškus.

Išanalizavus tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo asmeninių socialinio pedagogo savybių, nuo jo pasiruošimo šiam darbui (išsilavinimo, kompetencijos), tačiau ir nuo to, kaip jis pažįsta savo bendruomenę, kaip jį patį vertina aplinkiniai. Taip pat labai svarbios yra socialiniui pedagogui suteiktos darbo sąlygos, aplinka, kurioje jis dirba, kaip jis jaučiasi, bei visos valstybės socialinės pagalbos sistema. Vadinasi, socialinis pedagogas ir jo klientas socialinio pedagoginio proceso sėkmę lemia tik iš dalies – tik pakankamas ir sąmoningas dėmesys visiems esminiams socialinės pedagoginės veiklos veiksniams, leidžia tikėtis sėkmės dirbant su konkrečiu asmeniu bei atitinka profesionalios socialinės pedagoginės veiklos reikalavimus.

 

Literatūra

 

Bagdonas A., Jucevičienė P., 2000. Bendrojo lavinimo mokyklos veiklos efektyvumo sampratos problema epistemologiniu ir vertinamuoju aspektais. Socialiniai mokslai. 2000. Nr. 4 (25). Kaunas.

Bitinas B., Šidlauskienė A. 2001. Mokyklos socialinis pedagogas: ergonominis aspektas. Pedagogika, Nr. 53. 31 – 44 p.

Čekanavičius V., Murauskas G. 2006. Statistika ir jos taikymai: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: TEV.

Černeckienė J., 2007. Socialinė pedagogika. Marijampolė.

Česaitė E., 2005. Viešųjų institucijų veiklos efektyvumo vertinimo elementai. [žiūrėta 2010m. balandžio 13d.], Prieiga per Internetą: <http://www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2005/Kaimo%20pletra/Cesaite%20Erika.htm>

Gogelienė K., 2004. Socialinio pedagogo veikla vykdant vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevenciją: magistro diplominis darbas. Vadovė A. Kaušylienė. Vilnius. Prieiga per EBSCO.

Jonutytė I. 2007. Asmenybės savybių svarba socialinio pedagogo profesinės veiklos sėkmei, jų tobulinimas. Tiltai [interaktyvus], Nr. 2. [žiūrėta 2010m. kovo 14d.], 113-125 p. Prieiga per EBSCO.

Jovaiša L. 2007. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius.

Kardelis K. 2002. Mokslinių tyrimų metodologija. Klaipėda: S. Jokužio leidykla – spaustuvė.

Klaipėdos universiteto savarankiškų rašto ir meno darbų bendrųjų reikalavimų aprašas 2010. Klaipėda: Klaipėdos universiteto senato nutarimas.

Kučinskas V., Kučinskienė R. 2000. Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėdos universitetas.

Kvieskienė G. 2003. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas.

Leliūgienė I., Prochorenkienė S. 2008. Socialinio pedagogo įvaizdis mokykloje. [interaktyvus], Nr. 3 [žiūrėta 2010m. balandžio 12d.], 77-102 p. Prieiga per EBSCO.

Leliūgienė I. 1997. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija.

Leliūgienė, I. 2003. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija.

Lukoševičienė I. 1999. Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos mokykloje. Socialinis ugdymas I.Vilnius.

Merfeldaitė O. 2007. Socialinės pedagoginės pagalbos efektyvumas mokykloje: klasių auklėtojų požiūris. Socialinis ugdymas [interaktyvus], Nr. 3(14) [žiūrėta 2010m. balandžio 12d.], 8-19 p. Prieiga per EBSCO.

Mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų atestacijos nuostatai. [žiūrėta 2010m. kovo 14d.], Prieiga per Internetą: <http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:ns8l44_lY1cJ:www.svkc.lt/site/files/file/_archyvas/1-priedas.doc+socialinio+pedagogo+veiklos+rezultatyvumas&hl=lt&gl=lt>

Pranckietytė, V. 2004. Socialinio pedagogo vieta mokyklos bendruomenėje. Magistro diplominis darbas. Vadovas D. Survutaitė. Vilnius. Prieiga per EBSCO.

Rupšienė, L. 2007. Kokybinio tyrimo duomenų rinkimo metodologija. Klaipėda: KU leidykla.

Švedaitė B. 2005. Sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksniai: empirinės išvados. Acta Paedagogica Vilnensia [interaktyvus], Nr. 14 [žiūrėta 2010m. kovo 14d.], 133-144 p. Prieiga per EBSCO.

Šarapajevienė R. 2004. Vadovavimas socialinio pedagogo veiklai: magistro diplominis darbas. Vadovas R. Gudelis. Vilniaus pedagoginis universitetas.

Zulumskytė A. 2006. Metodologiniai nurodymai rengiantiems edukologijos pagrindinių studijų mokslinius darbus. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

 

PRIEDAI

Gerbiamas sociALINI PEDAGOGE,

Esu Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Socialinės pedagogikos III kurso studentė Monika Baranauskaitė. Tyrimas atliekamas norint išsiaiškinti socialinės pedagoginės veiklos efektyvumą. Ši apklausa yra anonimiška ir gauti atsakymai bus panaudoti tik moksliniams tikslams. Prašau dalyvauti šioje apklausoje ir pasidalinti savo nuomone.

Kiek metų dirbate socialiniu pedagogu šioje įstaigoje? (įrašykite skaičių)

.........

Kaip manote, ar Jūsų darbo stažas vienoje įstaigoje turi įtakos socialinės pedagoginės veiklos efektyvumui? (pasirinktą atsakymą apibraukite).

Taip

Iš dalies taip

Ne

Kaip manote, ar nuo socialinio pedagogo patirties priklauso jo veiklos efektyvumas? (pasirinktą atsakymą apibraukite).

Taip

Iš dalies taip

Ne

Įvertinkite šių veiksnių reikšmę Jūsų veiklos efektyvumui? (1 – visiškai nesvarbu, 5 – labai svarbu)

Veiksniai: Įvertinimas
Atskiras kabinetas  
Kompiuteris  
Internetas  
Telefonas  
Galimybė saugiai laikyti dokumentaciją  
Vadovo požiūris  
Klientai  
8. Kolegos  
9. Kiti specialistai  
10. Charakterio ypatybės (atsakingumas, optimizmas, kantrumas, komunikabilumas, ryžtingumas, empatiškumas ir kt)  
11. Individualūs gebėjimai  
12. Išsilavinimas  
13. Kompetencija  
14. Sugebėjimas planuoti veiklą  
15. Sugebėjimas pailsėti nuo darbo krūvio  
16. Išsamus bendruomenės pažinojimas  
17. Fizinis krūvis  
18. Atlyginimas  
19. Veiklos prestižas  
20. Protinė ir emocinė įtampa  
21. Motyvacija  
22. Glaudus bendradarbiavimas su kitomis institucijomis  

Ar manote, jog Jūsų veiklos efektyvumas priklauso nuo darbo sąlygų? (pasirinktą atsakymą apibraukite).

Taip

Iš dalies taip

Ne

Kaip manote, jei Jums nebūtų suteikiamos tinkamos darbo sąlygos, ar dažnai Jūsų atliekama socialinė pedagoginė veikla galėtų būti efektyvi? (pasirinktą atsakymą apibraukite).

Visada

Labai dažnai

Dažnai

Retai

Labai retai

Niekada

Kaip manote, kaip dažnai bendruomenės požiūris į Jus turi įtakos Jūsų vykdomos socialinės pedagoginės veiklos efektyvumui? (pasirinktą atsakymą apibraukite).

Visada

Labai dažnai

Dažnai

Retai

Labai retai

Niekada

Kaip dažnai atliekate šias funkcijas? (pažymėkite tinkamą variantą – X).

Funkcijos: 1. Nuolat 2. Labai dažnai 3.Dažnai 4. Retai 5.Labai retai 6.Niekada
Įvertinimo            
Konsultacinę            
Korekcinę            
Vadybinę            
Prevencinę            
Teisinę            
Šviečiamąją            
Koordinacinę            

 

Kaip manote, ar nuo to, kaip dažnai kokias funkcijas atliekate, priklauso Jūsų veiklos efektyvumas? (pasirinktą atsakymą apibraukite).

Visada

Labai dažnai

Dažnai

Retai

Labai retai

Niekada

Kokiais dokumentais vadovaujatės praktinėje veikloje? (pasirinktus atsakymus apibraukite).

Pareigybinė instrukcija

Mokyklos nuostatos

Teisiniai ir norminiai aktai

Mokyklos strateginis planas

Kita..............................

Kaip manote, ar Jūsų veiklos efektyvumas priklauso nuo to, kokiais dokumentais vadovaujatės praktinėje veikloje? (pasirinktą atsakymą apibraukite).

Visada

Labai dažnai

Dažnai

Retai

Labai retai

Niekada

Kaip įvertintumėte savo veiklos efektyvumą? (pasirinktą atsakymą apibraukite).

Puikiai

Labai gerai

Gerai

Patenkinamai

Blogai

Kaip manote, nuo ko labiausiai priklauso socialinės pedagoginės veiklos efektyvumas? (įrašykite savo nuomonę)

..............................

Jūsų amžius (įrašykite).

1) ...............

Jūsų lytis (pasirinktą atsakymą apibraukite).

1) Vyras 2) Moteris

Jūsų išsilavinimas (įrašykite).

1) ..............................

Dėkoju Jums už dalyvavimą!

 

Join the Conversation

×
×