Pedagokika nuo a iki z

7037 0

1. UGDYMO SAMPRATA. PAGRĮSKITE TEIGINĮ, KAD UGDYNMAS DAUGIAMATIS TEIGINYS.

Ugdymas – fizinių, psichinių žmogaus galių vystymasis, plėtros procesas, kuriuo metu ugdytinis bendraudamas su mokytoju įgyja fundamentalių žinių, informacijos, mokosi kultūros, elgesio normų, prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Ugdymas visada vaidina svarbų vaidmenį.Ugdymą galima apibūdinti kaip :*kaip procesą;*kaip sistemą;*kaip sąveiką su kitais procesais;

Ugdymo daugiamatiškumas :

1) Ugdymas ir kultūra, juos sieja abipusiai ryšiai : vaikas mokosi kultūros, mato kultūrą vaizdiniais, o išsiugdęs padeda kelti kultūros lygį.

2) Mokymas – sąveika (abipusis reagavimas). Reaguojant kyla emocijos, formuojasi pažiūros, santykiai. Ugdymas veiksmingas, kaai užmezga santykius su grupe.

3) Pedagoginė situacija, žmonių gyvenimas susideda iš stichinių netikslingų, projektuojamų ir ne situacijų. Ugdymas nepertraukiamas situacijų procesas.

4) Korekcija. Ugdymo elgesio pakoregavimas, ypatingų poelgių atsisakymas, nauja orientacija.

5). Saviraiška Ugdymu siekiama nustatyti ne tik santykį su kitais žmonėmis, bet ir su savimi. Svarbu ugdyti saviraiškę asmenybę. Ugdymo procese dalyvauja žmonės, tuo būdu jie yra ugdymo dalyviai. Visi mes auklėtojai ir auklėtiniai.

Ugdymo veikėjų sąvokos. Ugdymui dalyviais išskiria asmenis, kurių veiklai būdinga rodomoji funkcija. Šie asmenys vadinami ugdymo veikėjais. Yrra prigimtiniai ir prigimtiniai aktyvūs, jie skirstomi į neprofesionalius ir profesionalius, bet kompetentingus.

Prigimtiniai ugdymo veikėjai, tėvai, giminės. Pagrindinės jų funkcijos : augimas ir auklėjimas. Globotojais skiriami autoritetingi, patyrę įstaigų darbuotojai. Globėjais – žmonės, kurie savarankiškai paima vaikus į savo šeimą. Lektorius – jis ne tik in

nformuoja klausytojus įvairiais moksliniais, politiniais, organizaciniais klausimais, bet ir formuoja ideologinę sąmonę, pažiūras ir įsitikinimus. Pedagogai – specialiai paruošti ugdymo veikėjai, dirbantys ugdymo įstaigose (mokytojai, dėstytojai, auklėtojai, gamybinio mokymo meistrai). Jokios techninės priemonės nepakeis žmonių ugdymo veiklos. Žmogų gali ugdyti tik žmogus

2. ATSKLEISKITE PEDAGOGIKOS, KAIP MOKSLO SISTEMOS SKLAIDĄ (INTEGRACIJA SU KITAIS MOKSLAIS, NAUJŲ PEDAGOGIKOS MOKSLO ŠAKŲ ATSIRADIMĄ).

Pedagogikos mokslas – tai visos žmonijos patirtis, sutvarkyta, apibendrinta, paaiškinta, padauginta moksliškomis išvadomis ir suvesta į sistemą. Pedagogikos objektas – visų amžiaus tarpsnių žmogaus ugdymas. Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Švietimas – naujos informacijos skleidimas. Mokymas – tai pagalba individui, mokantis, gilinant ir plečiant žinojimo ir mokėjimo sferą. Auklėjimas – tai individo santykių su aplinka, veikla ir savimi tobulinimas. Lavinimas – žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistemos formavimas, protinių bei fiizinių galių tobulinimas. Žinios – apibendrinta žmonijos patirtis, atspindinti tikrovę faktais, dėsniais, taisyklėmis, teorijomis. Mokėjimai – gebėjimas apibendrintai veikti, panaudojant įgytas žinias. Įgūdis – automatizuotas veiksmas.

Pedagogikos mokslų sistema. Pedagogika – mokslas apie kryptingą ir sistemingą žmogaus ugdymą, tiria ugdymo ir auklėjimo organizavimą įvairiomis sąlygomis. Dėl to ir atsirado atskiros pedagogikos mokslo šakos, nagrinėjančios ugdymo problemas. Taip susikūrė pedagogikos mokslų sistema. Pedagogikos mokslas nestovi vietoje, jis vystosi, atsiranda vis naujų jo šakų.

L.Jovaiša pateikia šias pedagogikos mokslų šakas:

1) bendroji pedagogika – tiria teorinius mokymo, lavinimo, auklėjimo, ugdymo pagrindus;

2) didaktika &#

#8211; tiria mokymo ir lavinimo procesą;

3) auklėjimo teorija – tiria auklėjimo pagrindus;

4) metodika – tiria atskirų mokymo dalykų dėstymą;

5) psichologinė pedagogika – tiria psichinę veiklą pedagoginiu požiūriu;

6) socialinė pedagogika – tiria socialinę aplinką pedagoginiu požiūriu;

7) spec. pedagogika – tiria anomalių vaikų ugdymą;

8) istorinė pedagogika – pedagogikos istorija;

9) lyginamoji pedagogika;

10) institucinė pedagogika;

11) mokyklotyra;

12) auklėjimo metodika;

13) pedagogikos metodologija;

V.Jakavičius pateikia šias pedagogikos mokslo šakas:

1) šeimos pedagogika – tiria ugdymą šeimoje;

2) teorinė pedagogika – tiria ugdymo dėsningumus;

3) ikimokyklinė pedagogika – tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogiką;

4) mokyklinė pedagogika – tiria mokyklinio ugdymo problemas;

5) istorinė pedagogika;

6) lyginamoji pedagogika;

7) ugdymo technologijos;

8) spec. pedagogika.

Prie pedagogikos mokslo šakų kūrimo prisidėjo ir kai kurie žymesni Lietuvos edukologai: V.Jakavičius, L.Jovaiša.

Šeima – pirminė visuomenės ląstelė. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima – sąjunga tarp dviejų žmonių. Z.Bajoriūnas pabrėžia, kad tikra šeima yra ta, kai vyras ir moteris įregistravę santuoką. Santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas. Šeimos pedagogika tiria ugdymą šeimoje.

Specialusis ugdymas – spec.poreikių asmenų mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias. Spec. poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Spec. pedagogika tiria tokių vaikų ugdymą

Pedagogikos teorijos pradininkai – antikos filosofai. Vienas pirmųjų ugdymo teoriją bandė sukurti čekų pedagogas J.A.Komenskis. 18a I.Kantas nurodė, kaip žmogaus ugdymo mokslas gali pasidaryti savarankiškas.

18a. prancūzų švietėjas Ž.Ž.Ruso filosofavo apie laisvą žmogaus prigimtį. Jo pedagoginę teoriją apibūdina pažiūros į laisvą auklėjimą, nes auklėja pati ga
amta, darbas. 18-19a. sandūroje J.H.Pestalocio ugdymo sistemos pagrindą sudarė elementaraus lavinimo teorija apie mokymo pritaikymą vaiko psichologinėms ypatybėms.

19a. J.Herbartas pirmasis ištyrė pamokos struktūrą, sukūrė vieningą auklėjimo sistemą. A.Dystervėgas pasisakė už bendražmogiškojo auklėjimo idėją, svarbiausiu auklėjimo principu laikė prigimties atitikimą.

K.Ušinskis paskatino vaiko ir pedagoginės psichologijos atsiradimą. Didžiausias perversmas ugdymo istorijos įvyko 20a. pradžioje. Dž.Diuji sukūrė naują pedagogikos teorijos kryptį – pragmatinę pedagogiką. Jis paskelbė, kad ugdymo tikslas – patenkinti vaiko spontaniškus poreikius.

Vienas žymiausių 20a. pradžios lietuvių pedagogų buvo J.V.Gudaitis, kuris sukūrė pedagoginės sąveikos principą, kuriam būdinga abipusiškumas. J.Laužikas kėlė harmoningos asmenybės ugdymo idėjas. J.Geniušas rašė straipsnius apie privalomo pradinio mokymo įgyvendinimą. S.Šalkauskis savo filosofines-pedagogines idėjas išdėstė veikaluose: „Bendrieji pedagogikos pagrindai“, „Lavinimo mokslas“. A.Maceina plėtojo tautinio auklėjimo sritį.

Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais. Pedagogika gali sėkmingai vystytis tik glaudžiame ryšyje su kitais mokslais. Vieni mokslai pedagogikai turi:

1. grindžiamąją reikšmę – jos turi tokie mokslai, kurie padeda pilniau suprasti ugdymo objektą – ugdytinį (fiziologija, biologija, higiena, medicina – tiria žmogaus kūną; bendroji psichologija, eksperimentinė psichologija – tiria žmogaus sielą; fiziologinė psichologija, psichofizika – tiria kūno ir sielos ryšį.

2. vedamąją reikšmę – tai logika, etika, estetika, filosofija, sociologija, teologija

3. pagalbinę reikšmę pedagogikai turi istorija, anatomija, fiziologija, sociologija, mokyklinė higiena.

3. UGDYMO TIKSLAI, JŲ KAITA. ĮRODYKITE, KAD IDEALIU ASPEKTU UGDYMO PAGRINDINIS TIKSLAS VISAPUSIŠKOS ASMENYBĖS UGDYMAS.

Asmenybė-tai individualių, pastovių, įgimtų ir

r išsiugdytų savybių, nusakančių žm. Elgesį ir patyrimą, visuma. Asmenybė yra individuali ir vientisa. Numatyti tikslus, reiškia numatyti ilgalaikio poveikio rezultatus, žvilgsnis į tobulo žmogaus ugdymo perspektyvą per laiko prizmę. M-kla turi rengti žmogų pagal šiuolaikinės visuomenės poreikius t.y. ugdyti kūrybišką, humanišką, plačių interesų asmenybę. Keliant ugdymo tikslus, didelę įtaką darė įvairių šalių pedagogai. Vienas jų Komenskis, nagrinėjo vaiko prigimtį ir raidą.

Suformuoti uždaviniai:

1)vaiko ir aplinkinio pasaulio pažinimas)protinis lavinimas,

2)savęs valdymas-dorinis auklėjimas,

3)veržimasis prie dievo-religinis auklėjimas. Pestalocis svarbiausiu ugdymo tikslu laikė protinį, moralinį, fizinį lavinimą ir auklėjimą. Hermartas akcentavo dorinį ugdymą mokymo procese, iškėlė auklėjamojo mokymo idėją. Šalkauskis: ugdymas turi paruošti žm. Tokiam gyvenimui, kurį jis gyvens, akcentavo dorovines vertybes ir prigimtį, tikslas: pilnutinė asmenybė, žmogus kuris kuria vertybes ir moka jomis naudotis.

Keliant ugdymo tikslus išsiskiria dvi nuomonės:

1)tikslas-sistemingos žinios, įgūdžiai, mokėjimai

2)tikslas: visapusiškas žmogaus protinis, socialinis ir dorinis ugdymas. Ugdymo tikslus įtakoja tautos apsisprendimo principai, demokratiniai santykiai, todėl keliamos šios idėjos:

1)laisvo žm.ugdymas,

2)individualybės, tautiškumo, doros ugdymas.

Ugdymo sudėtinės dalys:

1)humanistinis ugdymas. Vaiko vertybių, interesų pripažinimas, tai teisė į laisvę, socialinį, teisinį saugumą, teisė realizuoti asmeninius sugebėjimus.

2)fizinis:išsiugdyti fiziškai sveiką žm. Fiz.lavinimas apima fizinių savybių ugdymą, sveiką gyvenseną, jos įpročius.

3)protinis:išmokyti mokinį mąstyti-analizuoti, lyginti, derinti, daryti išvadas. Protiniai gebėjimai grindžiami žinių sistema. Į protinį lavinimą įeina protinio darbo kultūra, įvairių dalių apipavidalinimas, darbo ir poilsio kaitaliojimas.

4)socialinis:parengti vaiką bendravimui ir veiklai visuomenėje, darbui, atsakomybei. Darbinio ir visuomeninio auklėjimo sritys.

5)dorinis:mokinio asmenybės ugdymo šerdis-pagrindas. Žmogų labiausiai apibūdina jo elgesys, įpročiai, pažiūros, įsitikinimai. Išmokinti elgtis pagal visuomenėje priimtas normas, išmokinti žmones sugyventi vienas su kitu.

6)estetinis: mokyti suprasti grožį, išugdyti skonį, jausmus. Formuoja asmenybę. Ugdymo tikslai neizoliuoti, o glaudžiai susiję tarpusavy, vienas kitą įtakoja ir lemia. Švietimo reformos tikslai:

1)padėti asmeniui atskleisti bendražmoniškas vertybes,

2)ugdyti kritinį mąstymą,

3)rengti profesiniai veiklai,

4)ugdyti tautinę ir kultūrinę savimonę,

5)ugdyti demokratišką asmenybę

Tikslas yra tai, dėl ko kas nors daroma ar įvyksta, o uždavinys – tai, kas turi būti daroma, kad tikslas būtų pasiektas. Tikslas vadinamas siekiamąja priežastimi, todėl, kad jis turi realios veikiamosios reikšmės išdavai realizuoti. Tikslas visada turi judinamosios galios mūsų valiai. Tikslai gali būti: materialiniai, formalinai ir paskirties.

Ugdymo tikslai skirstomi pagal tokius kriterijus:

1. trukmę: ilgalaikiai ir trumpalaikiai

2. formą: kokybiniai ir kiekybiniai

3. įgyvendinimą: realūs ir nerealūs

4. viešumą: skelbiami ir slepiami

5. veiklos kryptį: tiesioginiai ir netiesioginiai

6. ryšį su asmenybe: objektyvūs ir subjektyvūs

7. veiklos pobūdį: individualizuoti ir kooperuoti

8. turinį: mokomieji, lavinamieji, auklėjamieji

S. Šalkauskio teigimu, ugdomųjų uždavinių gali būti tiek pat, kiek ir ugdomųjų tikslų, tačiau jis išskiria 9 sisteminius ugdymo uždavinius: fizinis, dorinis, religinis, individualus, visuomeninis, tautinis, tarptautinis auklėjimas, protinis, estetinis lavinimas. Šalia viso to jis dar skiria ir aktualiausius ugdymo uždavinius: individualiniai, kolektyviniai, profesiniai, vietiniai ir laikiniai.

B. Bitinas tikslą laiko veiklos projektavimu, o uždavinius – veiksmų įgyvendinimu realizuojant tikslą. Jis skiria 3 pagrindines ugdymo sferas – protinį, dvasinį ir fizinį. Kiekvienoje šių sferų sprendžiami tam tikri uždaviniai:

1. Protinis ugdymas – žinių apie gamtą, visuomenę ir žmogų įsisavinimas.

2. Dvasinis ugdymas – dorovinių jausmų ugdymas; dvasinių poreikių formavimas.

3. Fizinis ugdymas – sportinių gebėjimų ugdymas; sveikatingumo gerinimas.

L. Jovaiša skiria 5 ugdymo ruožus ir jų uždavinius:

1. Kūno kultūra – higieninis, ekologinis, fizkultūrinis ir sportinis lavinimas

2. Psichinis lavinimas – intelekto, praktinio veikimo lavinimas, motyvacijos ir charakterio tobulinimas

3. Socialinis auklėjimas – drausminimas, darbinis, ekonominis ir visuomeninis auklėjimas

4. Kultūrinis lavinimas – mokslinimas, techninis ir technologinis, meninis ir estetinis lavinimas

5. Dvasinis ugdymas – pasaulėžiūros ugdymas, vertybinis ir estetinis auklėjimas, dorinimas.

Nuo seniausių laikų buvo keliama tobulo žmogaus ugdymo idėja. Pirmykštėse gentyse ugdymo tikslas buvo žmogaus egzistencijos garantavimas, o antikos laikais visuomenė jau stengėsi paruošti žmogų, suprasti meną, priartinti prie mokslo. Jau tada buvo kalbama apie tobulą asmenybę, kaip ugdymo objektą, apie žmogaus dvasios ir kūno harmoniją. Atėniečiai idealu laikę tokį žmogų, kuris gražus fiziniu ir doriniu atžvilgiu, siekė suderinti protinį, dorinį, estetinį ir fizinį auklėjimą.

Sokratas ugdymo tikslu iškėlė paties savęs pažinimą, doros tobulinimą. Aristotelis skyrė tris sielos rūšis: augalinę, gyvūninę ir protingąją. Jas atitinka fizinis, dorinis ir protinis auklėjimas. Ugdymo tikslas yra ištobulinti protą ir valią.

J. A. Komenskio suformuluotas ugdymo tikslas – per žemiškąjį gyvenimą pasirengti amžinajam, pomirtiniam gyvenimui. Jo nuomone, yra trys ugdymo uždaviniai: paties savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo (protinis lavinimas), savęs valdymo (dorinis auklėjimas) ir veržimasis prie Dievo (religinis auklėjimas).

Dž. Loko keltas ugdymo uždavinys išauklėti džentelmeną. Tam reikalingas fizinis, dorovinis, darbinis, religinis auklėjimas ir mokymas. Tikras džentelmenas yra tas, kuris sugeba pasiekti savo laimę, bet kartu ir kitiems džentelmenams netrukdo tai daryti.

Ž. Ž. Ruso nuomone pagrindinis uždavinys yra išauklėti tokį žmogų, kuris nuo nieko nebūtų priklausomas, vertintų savo ir gerbtų kitų laisvę, mokėtų ją ginti.

Auklėjimo tikslas, pasak J. H. Pestalockio, yra žmogiškumo ugdymas, visapusiškas ir harmoningas visų įgimtų žmogaus jėgų ir sugebėjimų tobulinimas.

J. F. Herbarto ugdymo tikslas – išauklėti žmogų, įgyvendinti 5 doros idėjas; laisvę, tobulumą, palankumą, teisę ir teisingumą. Ugdymo tikslus jis skirsto į galinius ir būtinus. Galiniai tikslai tai tie, kuriuos žmogus kada nors galės užsibrėžti savo paties noru, dirbdamas tam tikrą darbą, būtini tikslai tai tie, kurie reikalingi žmogui bet kurioje veikloje.

A. Dystervėgas gynė bendražmogiško auklėjimo idėją. Jis kvietė ugdyti humaniškus žmones ir sąmoningus piliečius, tarnaujančius tiesai, grožiui ir gėriui.

K. Ušinskis manė, jog žmogus turi būti tobulas, harmoningai išsivystęs fiziškai, protiškai, doroviškai.

4. PASIRINKITE KONKRETŲ MOKSLEIVIŲ AMŽIAUS TARPSNĮ (PRADINUKAS, PAGRINDINĖS MOKYKLOS MOKSLEIVIS,, VIDURINĖS MOKYKLOS MOKSLEIVIS IR T.T.), APIBŪDINKITE PASIRINKTO AMŽIAUS TARPSNIO MOKSLEIVĮ BEI PATEIKITE ŠIO AMŽIAUS TARPSNIO PEDAGOGINĖS DIAGNOSTIKOS BŪDUS.

Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Vystymasis – tai kiekybinių ir kokybinių pokyčių kitimai vykstantys žmoguje. Yra skiriamos fizinio, psichinio ir socialinio vystymosi rūšys. Ugdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek ugdytojas pažįsta to amžiaus tarpsnio individualias ypatybes. Pagal tai keliami ugdymo uždaviniai ir parenkami metodai. Amžiaus tarpsnių ypatybes nagrinėja psichologija ir skiria vienokius vystymosi laikotarpius, tačiau pedagogai tuos tarpsnius skirsto pagal dominuojančią veiklą. Tad pedagogikoje skiriami tokie amžiaus tarpsniai: Kūdikystė (0 – 1 metai), Ankstyvasis ikimokyklinis amžius (1 – 3 m.), Ikimokyklinis amžius (3 – 6 metai), Mokyklinis amžius: jaunesnysis mokyklinis amžius (vaikystė) – (6 – 10 metų), vidutinis mokyklinis amžius (paauglystė) – (11 – 15 metų), vyresnysis mokyklinis amžius (ankstyvoji vaikystė) – (16 – 18 metų), Akademinis amžius (jaunystė) – 18 -22 – 24 metai.

Kūdikystė. Dviejų mėn. vaikas palaiko galvą, keturių – sėdi palaikomas, šešių – sėdi vienas. Pirmąjį pusmetį jau pradeda pažinti žmones, pirmiausia motiną, nusišypso ją pažinęs. Antrąjį pusmetį bando stotis. Šiuo metu vaikas pradeda suprasti kalbą, pagal žodį atpažįsta daiktą. Apie 8 mėnesį kuria savo žodžius. Jo sukurti žodžiai turi daug reikšmių. Apie 12 mėn. vaikas jau turi 10-12 žodžių. 9-12 mėn. raumenys išsivysto taip, kad gali perkelti savo kūną iš vienos vietos į kitą. Jis gali stebėti daugelį daiktų, liesti juos, kilnoti, stumdyti. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas sugeba atskirti suaugusius, juos pasikviesti, ko nors paprašyti. Kūdikystėje didėja svoris, ūgis. Šio amžiaus vaikui ypač svarbu švelnumas, glamonės.

Ankstyvasis ikimokyklinis amžius. 2-aisiais gyvenimo metais intensyviai lavėja kalba. Pirmieji sakiniai yra vieno žodžio. Tik 2-ųjų metų antroje pusėje sakiniai pailgėja iki 2-3 žodžių. Metų pabaigoje jis jau moka apie 300 žodžių, o 3-ųjų pabaigoje – 800-1000 žodžių. Tampa savarankiškas. Vis dažniau sako „aš pats“. Bando pats šaukšteliu pavalgyti, pats rengtis. Šie metai labai svarbūs asmenybės formavimuisi. Labai svarbu, kad ugdytojai aktyviai bendrautų su vaiku. Vaikai nuolat klausinėja ir būtina patenkinti šį smalsumą. Reikia formuoti vaikų poreikius, tačiau stengtis neišugdyti egoistinės asmenybės.

Ikimokyklinis amžius. Labai plečiasi vaiko žodynas. Ketvirtaisiais metais moka apie 2000, penktaisiais apie 3000, o šeštaisiais apie 4000 žodžių. Vaikai gali susikaupti ilgesniam darbui, tačiau mąstymas dar labai ribotas. Fantastiką laiko realybe, kankina suaugusiuosius savo klausimu „kodėl“. Taip jis tiria tikrovę ir ją plačiau ją pažįsta. Tai kūrybinių žaidimų metas.

Jaunesnysis mokyklinis amžius. Svarbiausia veikla – mokymasis. Pasikeičia dienotvarkė. Didelę reikšmę turi skaitymo ir rašymo įgūdžių susidarymas, jų tobulinimas. Loginį mąstymą padeda ugdyti matematikos mokymasis. Pradinėse klasėse kokybiškai pasikeičia mokinių mastymo būdas. Jau 2–3 klasėje vaikai išmoksta lyginti, analizuoti, daryti išvadas. Pradinukas jau moka planuoti nesudėtingą darbą. Dėmesys žymiai valingesnis. Jis ilgai ištveria dirbdamas neįdomų, bet reikalingą darbą. Taip auga valinga asmenybė. Pirmokas į mokytoją žiūri kaip į išmintingą žmogų. Vaikai į mokyklą ateina norėdami mokytis. Tačiau vėliau išryškėja jų nenoras mokytis.

Vidurinis mokyklinis amžius. Kinta mokytojo vaidmuo. Paaugliai pradeda kritiškai vertinti mokytojų teiginius. Siekia bendrauti su savo bendraamžiais, svarbesnė yra jų nuomonė. Paaugliai dažnai pervertina savo galimybes, nemėgsta pamokymų. Todėl gali būti šiurkštūs.

Vyresnysis mokyklinis amžius. Tai rengimosi gyvenimui, praktinei veiklai laikotarpis. Jie užima naują socialinę padėtį visuomenėje, ir mokymasis tampa tolesnės jų egzistencijos pagrindu. Šiuo laikotarpiu jie jau labiau apsisprendę dėl būsimos specialybės. Tačiau jie nevengia konfliktų su mokytojais, tėvais. Dažnas išgyvena pirmą meilę, kuri palieka gilius pėdsakus visam gyvenimui.

Spec. poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Ieškant pagalbos teikimo būdų, aktualus pasidarė spec. poreikių vaikų integruotas ugdymas. Tai ugdymas bendro lavinimo įstaigose. Integravimo praktinis įdiegimas yra sudėtingas socialiniu, pedagoginiu, psichologiniu požiūriu. Dažnai integravimas suprantamas kaip paprastas vaiko perkėlimas į bendro lavinimo įstaigą. Vaikai, turintys skirtingas negales, negali būti ugdomi visai taip pat. Integravimo esmė – žmogaus su negale dalyvavimas socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje. Sėkminga integracija tada, kai grupės klimatas yra teigiamas, kai vaikas ugdomas pagal specialiosios įstaigos ugdymo programą, mokytojas individualiai dirba su vaiku.

Šiuo metu galima kalbėti tik apie nežymiai sutrikusio intelekto vaikų integraciją. Vidutiniškai ir žymiai sutrikusio intelekto vaikų integracija į bendrojo lavinimo įstaigas nepasiteisino ir yra nerekomenduojama.

5.PATEIKITE UGDYTOJO PROFESIOGRAMOS MODELĮ, SUSIEJANTĮ JĮ SU XXI AMŽIAUS IŠŠŪKIAIS ŠVIETIMUI, PEDAGOGŲ PERKVALIFIKAVIMUI,ATESTAVIMU, NAUJOMIS MOKYTOJŲ RENGIMO STRATEGIJOMIS.

Pedagogo profesijos ypatumai. Šių dienų mokytojas mokytojas – ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios visuomenės vadovas. jo sėkmingo darbo sąlygos:

1. geras savo dalyko supratimas bei gebėjimas įžvelgti savo profesinio išsilavinimo ribas bei spragas ir nuolat tobulinti.

2.gebėjimas įvesti mokinius į žinių, idėjų bei vertybių pasaulį, žadinant kiekvieno nuostatą jį kūrybiškai pildyti ir keisti.

3. mokytojo atvirumas, kūrybingumas, entuziazmas, stipri valia įkvepia mokinius sekti jo pavyzdžiu, plėtoti savo kūrybines galias, rizikuoti ir drąsiai siekti naujovių.

4. mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės abipusės pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė. mokytojui nedera brautis į vaiko vidų ir patarimais jį tvarkyti. jis gali tik padėti susitvarkyti su bėdomis. mokytojo profesiją renkasi žmonės, kurie mėgstą dalyką ir dalytis žiniomis su vaikais, ugdyti asmenybę, kuriems malonu matyti kaip vaikai vis daugiau sužino, taip pat patinka patiems mokytis. mokytojas gali būti kaip klasės lyderis. mokytojas – dalyko dėstytojas, auklėtojas, vyresnysis draugas. pedagoginis pašaukimas. dažnai galime išgirsti, kad geru mokytoju gimstama ir kad kai kurie žmonės turi įgimtą pedagogo talentą, nemaža tiesos, tačiau tiesa yra ta, jog galima mokytis ir išmokti tobuliau bendrauti, geriau pažinti save patį ir kitus žmones, būti jautresniu jų poreikiams. mano manymu, pedagoginis pašaukimas – tai noras dalytis žiniomis su kitais ir padėti jas suprasti. pašaukimas – tai meilė vaikams, noras bendrauti, mokėjimas sukurti jaukią atmosferą, o taip pat noras visą gyvenimą mokytis ir mokyti kitus. šis žmogus, pedagogas, turi mokėti naudotis iškalbos priemonėmis. pedagoginiai sugebėjimai glaudžiai susiję su pašaukimu, nes jie reiškiasi ne tik kurios nors veiklos siekimu, bet ir tos veiklos galiomis. siekimų ir jų realizacijos galia glūdi pedagoginio pašaukimo šerdyje. pedagoginis taktas. lotynų kalboje žodis „tactus“ reiškia prisilietimą, pojūtį. taktas – saiko jausmas, sugebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti santykių būdą ir jį mokamai pritaikyti reikiamu momentu. pedagoginis taktas – didelė ugdytojo vertybė, leidžianti sukurti palankius santykius su mokiniais ir kolegomis ir tuo būdu rasti lengvesnį kelią į tikslą. pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas, dorovinės pažiūros, emocijos. socialinis intelektas leidžia įsigilinti į konkrečią situaciją. dorovinis ir socialinis jautrumas padeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. taktiškas elgesys būtinas visur: per pamokas, užklasinėje veikloje, laisvalaikiu. mokinių veiklos nuobodulys dažnai paaiškinamas netaktiška pedagogine veikla. reguliuojant mokinio elgesį, svarbus skatinimo ir bausmių taktas pedagogo taktą rodo kalba. pedagogo išvaizda. mokiniai pastebi, kaip mokytojas rūpinasi savimi, prižiūri save ir išvis kokia jų savigarba. labai daug sako apie mokytoją jo laikysena. tai kaip mokytojas juda, stovi, nuolat teikia informacijos apie jo nuotaiką, pasitikėjimą savimi ir energingumą. mokytojo drabužiai, kaip ir laikysena yra labai matomas nuostatų ir jausmų atspindys. mokytojo apranga turi didelę įtaką mokinių elgesiui, drausmei ir darbo įpročiams. 1. labai svarbu tvarkingumas; 2. mokytojas turėtų vengti ryškių detalių, nes jos nukreipia auditorijos dėmesį; 3. pasirinkti drabužių spalvą, kontrastingą foną; 4. vengti braškančių, čežančių, skambančių ar kokiais nors kitais garsais trikdančių aprangos detalių.

Visi dalykai, turintys įtakos mokytojo įvaizdžiui (tvarkingumas, švara, kvapas) padeda kurti mokytojo santykius su mokiniai – arba juos sugadinti.

Pedagoginio darbo specifiškumas ir mokytojo asmenybės problema. mokytojo asmenybės psichologinės savybės, įvairių psichologijos m-klų požiūriu. mokytojas-žmogus Žmogaus esmė- siela, protas, kūnas. pasaulėžiūra, pasirinkimai, tikslai, vertybių sistema. žmogus turi protą skirti ir valią pasirinkti gėrį ar blogį. Mokytojas, m-kla, mokinys, mokymas. Visuomenės, tautos atstovas, pakilęs virš grupinių interesų, partinių rietenų, atstovaujantis bendražmogiškai idėjai, įkvepiantis visuotinį žmonių susiklausymą, solidarumą. Mokytojas asmenybė –daranti įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Mokytojo pašaukimas, talentas. Pašaukimas- tai nėra vien gebėjimas, o kartu ir asmenybės nuostata, noriai atlikti tam tikrus veiksmus, tai svajonė, polėkis, mobilizuojantis asmenybės fizines ir intelektines jėgas. Pašaukimo neatsiejamas nuo žmogaus veiklos, jis yra žmogaus patirties apie tą veiklą, profesiją, save. Nors anatomiškai fiziologiniai žmogaus paveldai ir turi reikšmę plėtojant tam tikros profesinės veiklos galimybes, bet interesai, motyvai, nuostatos, požiūris į veiklą nėra įgimti. Kuo palankesnės sąlygos pedagoginiam interesui formuotis, tuo labiau jis gilėja, persmelkdamas visą žmogaus psichiką, mąstymą, valią, jausmus, tuo labiau artėja prie reiškinio, kurį vadiname pašaukimu. Talentas –tai sudėtingas asmenybės savybių kompleksas. Pagr jo bruožai: 1. asmenybės išsilavinimo ir gebėjimų įvairiapusiškumas; 2. savo gebėjimų suvokimas ir kryptingas ugdymas; 3. gebėjimų ir charakterio bruožų darna (valios ypatybės, ryžtingas gyvenimo tikslų siekimas) Būtina sąlyga talentui plėtoti – pedagoginė veikla, kai pedagoginiai interesai kryptingai susiformavę, iki talentingumo iškeliami gebėjimai. Vien pedagoginio pašaukimo ir talento nepakanka, mokytojui reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris yra įgyjamas. Pedagoginis meistriškumas dvigubas: siaurąja prasme tai specialybės žinojimas bei techninis-metodinis dalyko išaiškinimas; plačiąja prasme – tai bendra pedagoginė kultūra, gebėjimas mokinį pažinti, jausti epochos dvasią moksle, mene, politikoje, ypač bendražmogiškos dorovės prasme, mylėti žmones, norėti ir gebėti bendrauti, turėti kalbos dovaną .

susumavę, atrinkę ir papildę ankstesnių pedagogų ir mąstytojų mintis, šiuolaikiniai pedagogai tvirtina, kad pagr pedagogo bruožai yra: 1. geranoriškas ir jautrus; 2. žinantis vaikų psichologinius ypatumus, poreikius ir interesus; 3. turintis praktinio darbo su tam tikro amžiaus vaikais įgūdžius; 4. aukšto intelekto; 5. pasižymintys įvairiapusiais interesais ir mokėjimais; 6. veiklus ir gyvybingas; 7. turintis humoro jausmą (bet be sarkazmo atspalvio); 8. lankstus, pasirengęs keisti ankstesnes pažiūras bei tobulėti; 9. netradicinė, išsiugdžiusi savo vidinį pasaulį asmenybė; 10. empatiškas. Įvairių šiuolaikinių pedagogų koncepcijos skiriasi tik forma, sąstatu (savybių) –išplėstu ar susiaurintu, tačiau esmė lieka ta pati. Didžiausi reikalavimai keliami žmogaus mąstymo, intelekto ir valios bei jausmų sritims.

Pedagogo veiklos sandara –mokymas, auklėjimas, lavinimas – ugdymas. Ugdytojui reikšmingos savybės: mąstymo lankstumas, vaizduotė, valia, iniciatyvumas, reiklumas, taktiškumas. Labai svarbu, kad pedagogas būtų gilų jausmų, emociškai turtinga asmenybė. Meilė vaikams ir meilė pedagoginiam darbui yra esminiai tikro mokytojo jausmai. Iš ugdymo dalyvių išskiriami asmenys, kuriu budinga ugdomoji funkcija. Vieni prigimtiniai (tėvai, gimines), kiti neprigimtiniai (dėstytojai, mokytojai, auklėtojai). Mokytojas – vienas iš nedaugelio žmonių, kurio asmenybe glaudžiai susijusi su jo veiklos rezultatais. Bendrieji reikalavimai ugdymo veikėjams – turėti pedagogo pašaukimą. Jam budinga intelektinis ir emocinis jautrumas individualybei bei jos poreikiams. Reikalavimai:

1. ugdymo veikėjas turi gerai suvokti savo dalykine sistema, kuria dirba;

2. kasdieninis rūpinimasis mokiniais;

3. dėmesys ir jautrumas individui;

4. darbe ir buityje turi rodyti pavyzdį.

Ypatumai: dorovinės normos padeda pasiruošti priemones, sudaryti ugdymo sąlygas. Pedagoginis taktas – saiko jausmas, sugebėjimas greitai nustatyti santykių būda. Pedagogo taktas leidžia sukurti palankius tarpusavio santykius su mokiniais ir kolegomis. Taktiškas pedagogas turi iš anksto numatyti savo teisumą ir veiksmų padarinius. Pedagogo meistriškumas – pedagogo autoriteto veiksnys. Mokėjimai:

a. Sudominti vaikus;

b. Sudėtingus dalykus padaryti lengvais ir suprantamais;

c. Greitai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus;

d. Valdyti save. Šių meistriškumo bruožų įgijimas priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų. Pedagoginiai sugebėjimai – individualybės savybės, leidžiančios lengvai dirbti pedagoginį darbą. Sugebėjimai gali būti: komunikatyvumo, diagnostiniai, organizuotumo, kūrybinei, ekspresyviniai. Ugdydamas aukletinį, kaip asmenybę, mokytojas kuria visuomenes ateitį. Mokytojo paskirtis perduoti mokiniui mokslo pagrindus. Taip pat reikia šiomis žiniomis išmokyti naudotis praktiškai, formuoti jo įgūdžius, lavinti gebėjimus. Išmoktų kritiškai mąstyti, būti komunikabiliu – mokytojas vertinamas ne tik kaip specialistas, bet kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviestis, lavinti praktiškai, psichiškai ir dvasiškai tobulinti ugdytinį, padaryti iš jo harmoningą asmenybę, humaniška žmogų. Pedagogui svarbu pažinti ne tik save, bet ir kitus žmones. Mokytojui yra būtinas pedagogo pašaukimas – asmenybės charakterio motyvacinių savybių visuma, svarbu greitas orentavimasis. Tačiau reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris įgyjamas, ir jis yra vienas svarbiausių autoriteto veiksnių. Jis pasiekiamas nuolat tobulinant pedagogines veiklos mokejimus ir įgūdžius. Yra šie pedagoginiai mokėjimai:

a. Sudominti vaikus;

b. Sudėtingus dalykus padaryti paprastais;

c. Greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti;

d. Valdyti save, kalba, kalbos tona, judesius, žvilgsnį, šypsena, žodžius. Šių pedagoginio meistriškumo bruožų įgijimo tempas ir lygis priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų. Klasifikacijos tobulinimas – nenutrūkstamas procesas, suaugusiujų švietimo sudetinė dalis. Kvalifikacijos tobulinimas skirstomas į formalujį ir neformalujį. Formalusis yra šios dėstomojo dalyko ir jo metodikos, pedagogikos, psichologijos, humanitarinių ir socialinių disciplinų kursai, tikslinės stažuotės. Neformalusis – tai savarankiškai pedagogo saviugda, kurią skatina švietimo įstaigos ir valstybė remia tiek, kiek kurso turinys atitinka mokyklos interesus. Pedagogo profesinio pasirengimo lygis nustatomas suteikiant kvalifikacinę kategoriją atestacijos metu. Noredami nuolat tobulinti savo kvalifikaciją, pedagogai gali periodiškai atestuotis. Atestacijos metu pedagogas turi galimybę objektyviai įvertinti savo profesionalumo lygį, gebėjimą atsinaujinti. Pedagogo atlyginimo dydis priklauso nuo kvalifikacijos kategorijų, kurių suteikimo tvarka nustato kultūros ir švietimo ministerija.

Mokytojų rengimas. Mokymosi visą gyvenimą edukologinės dimensijos.

Visuomenės narių išsilavinimas ir nuolatinis kvalifikacijos kilimas yra mokslo, technikos ir gamybos pažangos, aukštesnio darbo našumo ir kartu geresnio žmonių gyvenamųjų gerbūvio gerinimo prielaida.

Ypač svarbu tobulinti mokytojų rengimą, juo labiau, kad šiuo metu daugėja aukštųjų mokyklų, kurios siekia rengti mokytoją. Lietuvos švietimo įstatyme taip nusakoma teisė dirbti pedagoginį darbą:“Teisę dirbti pedagoginį darbą atitinkamo tipo (pakopos) švietimo įstaigose turi asmenys, įgiję issilavinimą pedagogus rengiančiose institucijose, kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pripažinusi teisę išduoti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą pedagoginę kivalifikaciją. Tik tada galima tikėtis, kad į mokyklą ateis, kaip reikalavo Sokratas, autoritetingas ir mokinių mylimas, o, anot J. Komenskio didžiai – dorovingas, išsilavinęs, mylintis pedagoginę veiklą ir vaikus, gebantis organizuoti mokymą mokytojas. S. Šalkauskis tvirtino, kad mokytojui reikalingi trys dalykai: pedagoginis pašaukimas, profesinis pasirengimas ir gebėjimas dirbti pedagoginį darbą. Dabartinei mokyklai reikia, kad mokytojas ne tik gerai žinotų savo dėstomąjį dalyką, bet ir galėtų suprantamai, įdomiai mokyti, sudaryti mokymo metu sąlygas savarankiškai dirbti, pareikšti savo nuomonę, konstruktyviai bendrautų ir kita, mokymo metu lavintų ir auklėtų.

Dėstytojo gebėjimas kūrybiškai organizuoti studijas, konstruktyviai bendrauti su studentais tiesiogiai moko būsimuosius mokytojus ugdymo meno. Viena svarbiausių mokytojo savybių – jo pedagoginė kultūra, pedagoginis meistriškumas, gebėjimas pažinti ir suprasti mokinius, tinkamai su jais bendrauti ir žinoma“pedagoginė gyslelė“.

Būsimieji mokytojai turi gerai žinoti tautinės mokyklos kūrimosi istoriją ir jos svarbiausias idėjas, keltas netolimojoje praeityje. Klasės auklėtojo praktika leidžia ypač gerai pažinti mokinius, su jais organizuoti indvidualų darbą. Nauji mokytojui keliami reikalavimai: dalyko išmanymas, pedagogikos išmanymas, organizacinė kompetencija ir bendradarbiavimas technologijų supratimas, atvirumas, lankstumas ir mobilumas.

Technologijos – technologinė kaita, globalizacija ir aktyvus pilietiškumas – turi įtakos bendrajai politikai, įpareigodamas poreikį mokytis visą gyvenimą, įteisinti, kaip vieną iš pagrindinių prioritetų ES Tarybos dokumentuose visą gyvenimą trunkantis mokymasis vadinamas – pagrindiniu švietimo ir mokymo principu. Švietimo ir mokymo sistemų išplėtojimas iki visą gyvenimą trunkančio mokymosi yra pripažįstamas. Mokymosi visą gyvenimą memorandume (2000) numatoma, kad pagrindinė vertybė žinių visuomenėje bus“žmogaus gebėjimas nuolat kintančioje visuomenėje, žinias taikyti protingai ir veiksmingai“. Greenas(2000) išskiria tris mokymosi visą gyvenimą modelius:

1. Valstybės vadovaujamas(esminis vaidmuo priskiriamas valstybei-mokymosi visą gyvenimą organizatorei ir pagrindiniu finansavimo šaltiniui), tad atmetamas rinka pagrįstas požiūris nesąlygoja per mažas investicijas ir neligybę.

2. Socialinės partnerystės (tarpinis tarpvalstybės rinkos ir vadovaujamų modelių). Jame pripažįstama indviduali atsakomybė ir pasisakoma už daugialypio atstovavimo, įvairių tarpininkų struktūras ir maksimalų naujų mokymosi technologijų panaudojimą: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Danija.

3. Rinka pagrįstas suaugusiųjų švietimas(individas turi prisiimti pirminę atsakomybę už savo mokymąsi, o vyriausybė žymiai apriboja savo vaidmenį, pasilikdama gynėjo ir nukreipėjo vaidmenį).

Mokymasis visą gyvenimą yra tarsi skėtis, po kuriuo turėtų vienytis įvairios mokymo ir mokymosi rūšys. Norint įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, reikia, kad visi dirbtų drauge ir veiksmingai-tiek kaip individai, tiek kaip organizacijos. Įvairiapusiu ir nuosekliu mokymosi visą gyvenimą reiktų siekti:

1. Garantuoti universalią ir nenutrūkstamą mokymosi galimybę , siekiant įgyti naujų įgūdžių ir atnaujinti senuosius, kurių reikės žinių visuomenėje

2. Padidinti investicijas į žmogiškuosius resursus, kad prioritetą įgytų brangiausias Europos turtas – jos žmonės.

3. Kurti veiksmingus mokymo ir mokymosi metodus bei sąlygas mokymosi visą gyvenimą kontinumui.

4. Patobulinti būdus, kuriais suprantamas ir vertinamas dalyvavimas ir mokymosi rezultatai, ypač neformaliojo ir informaliojo mokymosi.

5. Užtikrinti, kad kiekvienam būtų lengvai prieinama kokybiška informacija ir patarimai apie mokymosi galimybes visoje Europoje per visą gyvenimą.

6. Sudaryti mokymosi visą gyvenimą sąlygas kuo arčiau besimokančiųjų – jų bendruomenėse ir kai tik įmanoma, suteikti informacinėmis kompiuterinėmis technologijomis aprūpintas patalpas.

Geriausias būdas, siekiant mokymosi visą gyvenimą, yra bendras darbas. Taip bus:

1) Kuriama visus narius įtraukianti visuomenė, suteikianti lygias aukštos kokybės mokymosi galimybes visą gyvenimą visiems žmonėms. Švietimas ir mokymas grindžiami pirmiausia ir daugiausia individų poreikiais bei reikalavimais

2) Keičiami ir pritaikomi švietimo ir mokymo būdai; organizuojamas mokamas darbas, kad žmonės galėtų mokytis visą gyvenimą ir planuoti, kaip suderins mokymąsi, darbą ir šeimos gyvenimą.

3) Siekiama aukštesnio švietimo ir kvalifikacijos lygio visuose srityse, kad būtų garantuotas aukštos kokybės mokymas ir mokymasis, kad žmonių žinios bei įgūdžiai atitiktų besikeičiančius darbo vietų, darbdavio reikalavimus ir darbo metodus.

4) Žmonės visapusiškai skatinami ir ruošiami aktyviau dalyvauti visuose šiuolaikinio bendruomenės gyvenimo sritys, ypač socialinio ir politinio, apimant ir Europinį lygį.

Švietimas plačiąja prasme yra svarbiausias dalykas, mokantis ir suprantant, kaip priimti šiuos įšūkius. Šiandien pastebimai linkstama prie daugiau integruotos politikos, vienijančios socialinius bei kultūrinius tikslus ir ekonominį mokymosi visą gyvenimą pagrindą.

Terminu „nuolatinis“ mokymasis atkreipiamas dėmesys į laiką:į mokymąsi per visa gyvenimą, be perstojo arba periodiškai. Naujai sukurtas terminas visaapimantis mokymasis atskleidžia daugiau mokymosi sklaidą-mokymasi per visą gyvenimą visose srityse. Visaapimantis reiškia, kad formalusis, neformalusis ir informalusis mokymasis papildo vienas kitą. Jis primena mums, kad naudingas ir smagus mokymasis gali vykti ir vyksta šeimoje, laisvalaikiu, bendruomenės gyvenime ir kasdieniniame darbe. Visaapimantis mokymasis padeda suprasti, kad pats mokymas ir mokymasis yra vaidmenys ir veikla, kuriuos įvairiu laiku įvairiuose vietose galima keisti.

„Nuolatinio mokymosi“ sąvoka gali tutėti dvi reikšmes: kaip sinonimas ir kaip „tęstinio ugdymo“ sąvoka. Tęstinis ugdymas – tai toks ugdymo sistemos organizavimo būdas, kuris leidžia ją grįšti jau įgijusiems vidurinįjį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą. Tęstinio švietimo sistemos atspindi švietimo sistemos tęstinumą. Mokymo tęstinumo ir pereinamumo principas laidoja galimybę toliau tęsti mokslą, neatsižvelgiant į turimą išsilavinimą. Kiekvienas žmogus gali mokytis nuosekliojo švietimo sistemoje arba nutraukti gamybą ir lankyti švietimo įstaigas. Mokymo tęstinumas leidžia asmeniui pradėti mokytis nuo bet kurio išsilavinimo lygio ir lavintis nauja kryptimi ir tą lavinimą tęsti arba lavintis anksčiau pasirinkta mokslo kryptimi. Taip laiduojamas nenutrūkstamas mokymasis bet kurio amžiaus, išsilavinimo ar globos reikalaujančioms grupėms(kaliniams, invalidams, kareiviams). Būtina plėsti visuomenės edukacinį potencialą, kad kiekvienas žmogus galėtų dalyvauti ugdymo procese.

Visa mokymosi veikla vyksta visą gyvenimą, siekiant tobulinti žinias, kompetencijas bei gebėjimus asmeninėje, pilietinėje, socialinėje bei su darbu susijusioje perspektyvoje.

Mokymasis yra veikla ir vaidmenys, kurios įvairiu metu ir įvairiose vietose galime keisti. Skiriami trys pagrindinaia mokymosi veiklos tipai:

1. Formalusis mokymasis vyksta švietimo ir mokslo įstaigose. Mokymosi veikla yra tikslinga ir apgalvota, organizuota, su fiksuota trukme ir tvarkaraščiu. Besimokantieji gauna pripažintus diplomus ir kvalifikacijas.

2. Neformalusis mokymasis vyksta šalia pagrindinių švietimo ir mokymo sistemų. Jis apgalvotas ir organizuotas. Būdingas kvalifikacijos tobulinimo sričiai, gali būti teikiamas darbo vietose, juo gali rūpintis visuomeninės organizacijos ir grupės. Valstybės pripažinti dokumentai neišduodami.

3. Savaiminis mokymasis- tai natūralus, kiekvieną dieną vykstantis mokymasis. Jis nebūtinai iš anksto apgalvotas, mažiau organizuotas, mažiau struktūrinis, gali būti skatinamas gyvenimo, profesinių aplinkybių šeimos sąlygų, todėl jo gali nepripažinti net patys individai, papildantys savo žinas ir gebėjimus. Įvairių registrų, įstaigų ar studijų nėra įteisinta.

Vadinasi, mokant ir mokantis didžiausią dėmesį reikia skirti individams bei jų poreikiams. Europos Parlamentas pritaria minčiai, kad mokymasis visą gyvenimą yra esminis dalykas, užtikrinant socialinę integraciją ir siekiant lygių galimybių. Nuolatinis švietimas ir mokymas yra geriausias būdas priimti permainų įšūkius.

VISUOMENINIAI REIKALAVIMAI KELIAMI PEDAGOGAMS

Pedagoginiai santykiai paprastai priklauso nuo pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos, darbo stiliaus, asmenybės dorovingumo ir patrauklumo. Susikūrus Lietuvos Respublikai, kalbos barjerų tarp mokytojų ir mokinių nebeliko. Mokyklose pradėjo dirbti daugiausia vietinės kilmės mokytojai, tačiau jų dauguma buvo žemos kvalifikacijos. Įvairias mokytojų atrankos, jų parengimo kvalifikacijos tobulinimo sistemas kūrė ir rekomendavo žymūs pedagogai Stasys Šalkauskis, J. Vabalas-Gudaitis, A.Vokietaitis, J.Laužikas ir kt.

J. Vabalas-Gudaitis pasisakė už tai, kad visų laipsnių ir tipų mokykloms mokytojai būtų rengiami diferencijuotai ir kad visi įsigytų aukštąjį išsilavinimą. Aukštoji mokykla kandidato į pedagogus tinkamumą turėtų nustatyti psichotechniniais metodais. Kaip vieną iš pagrindinių kriterijų J. Vabalas-Gudaitis labiausiai akcentavo pedagoginį pašaukimą. Pirmasis pašaukimo požymis – kandidato sugebėjimas kontaktuoti su žmonėmis ir teisingai suprasti bendravimo, reikšmingas asmenybės ugdymo sąlygas, esmę. Labai svarbiu kriterijumi laikė sąmoningą būsimojo mokytojo apsisprendimą įsigyti mokytojo profesiją, jo temperamentą, protavimo ypatybes, pedagoginį talentą. J. Vabalas-Gudaitis pabrėžė, kad aukštoji mokykla turi gerai parengti būsimus pedagogikos mokytojus, todėl studijas turėtų organizuoti taip, kad būsimas mokytojas sugebėtų mokyti įtaigiai, sudominti mokinius mokslo žiniomis. Pedagoginės žinios mokytojui reikalingos, kad mokėtų tikslingai organizuoti ugdymo procesą, kad jos skatintų mokytoją nuolat ir įvairiapusiškai tobulėti.

Stasys Šalkauskis rekomendavo vadovautis tokiais mokytojų atrankos kriterijais: pedagoginis mokytojo pašaukimas, jo profesinis parengimas, faktinis sugebėjimas ir polinkis spręsti pedagogines problemas (palankumas žmonėms, simpatija jiems, polinkis bendrauti, optimizmas, sugebėjimai išsiugdyti inteligentiškumą).

Su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais reikia mokėti ypač subtiliai bendrauti, profesorius siūlė, rengiant pradinių klasių mokytojus, ypatingą dėmesį skirti psichologiniam pedagoginiam parengimui. Su kuo vyresnio amžiaus mokiniais mokytojas dirba, tuo daugiai dėmesio būtina skirti jo dalykiniam pasirengimui. Stasys Šalkauskis manė, kad apie mokytojo tinkamumą mokyti ir auklėti galima spręsti tik po vienerių – trejų praktinio darbo mokykloje metų.

PEDAGOGO SAVYBĖS BEI SOCIALUMO REIKŠMĖ

Pedagogai sutelkė dėmesį į mokytojo socialumą. A. Šerkšnas nurodė, kad socialus žmogus visa savo esybe linkęs mylėti žmones. Socialaus žmogaus veiklos tikslas – meilė kitam žmogui, įsijautimas į kitų vidinį gyvenimą, aukojimasis kitiems.

Apie mokytojo meilę A. Vokietaitis sakė: ”mokytojo meilė esanti ne meilė žmogui apskritai, bet meilė besivystančiam, augančiam žmogui, kurio dvasios formavimuisi jisai gali daryti įtakos. Perteikti jau sukurtas, apmastytas kultūrines vertybes ir pats patirti savęs įprasminimo jausmą, džiaugsmą”. Socialumas – būtina mokytojo savybė, padedanti užmegzti dvasinį kontaktą su auklėtiniais, sukurti tarpusavio sąveiką, glaudžius ryšius ir užtikrinti teigiamą psichologinę atmosferą.

Mokytojo socialumo esmė – tai jo meilė darbui ir mokiniui. Stasys Šalkauskis pabrėžė, kad jei mokytojas abejingas jam keliamiems reikalavimams, jei nesugeba nuoširdžiai ir su atsidėjimu atlikti savo pareigų – nesugeba sėkmingai dirbti pedagoginio darbo. Mokytojo atsidavimas darbui, palankumas mokiniui – tai yra jo eroso (meilės) pasireiškimas.

Vabalo-Gudaičio teigimu, pedagogą į darbą šaukia socialinis poreikis. Tėviškumas – vienas iš A. Vokietaičio įvardintų mokytojo socialumo bruožų. Tėviškumo prasmė ta, kad mokytojas visas savo jėgas skiria dvasiškai ir fiziškai nuskriaustųjų vaikų mokymui ir auklėjimui. Atlikdamas šį darbą, mokytojas stengiasi padėti vaikams tapti laimingesniems, geresniems, rūpinasi jų fizine ir dvasine gyvybe. Giliausią tėviškumo ir meilės jausmo pasireiškimą A. Vokietaitis matė J. H. Pestalocio pedagoginėje veikloje. Aiškindamas tėviškumo prasmę, jis pastebėjo, kad tiek tėvai, tiek tėviškumo jausmą turintys pedagogai rūpinasi vaikų dvasiniu ir fiziniu tobulėjimu dažniausiai ne todėl, kad pastarieji turi ryškių teigiamų savybių, bet vien iš meilės jiems. A. Vokietaitis nurodė, kad stipriai išvystytas tėviškumo jausmas skatina mokytoją tapti menininku.

Ugdytojo meilę mokiniui ir darbui vienovėj su pedagoginiu procesu, kaip kūrybą, nagrinėjo Stasys Šalkauskis: pedagoginis procesas be įkvėpimo, be susižavėjimo savo darbo tikslais esąs nevaisingas, nerezultatyvus. Auklėtiniai užsidega noru eiti ten, kur jį veda auklėtojas tik tada, kai pastarasis į darbą įdeda visą savo sielą.

A.Šerkšnas pabrėžė, kad kūryba ”plaukia” tik iš socialaus žmogaus. Tikras mokytojo darbas yra aukščiausios rūšies kūryba. Aukščiausios, nes kūrėjas (mokytojas) savo renkamas, grupuojamas objektyvias vertybes besiformuojančiam pavidalui (mokiniui) perteikia betarpiškai. Mokytojas kuria asmenybę, dėl kurios pasisekimo gyvenime jis džiaugiasi, nes per tai jaučia savo dvasios vertę.

Atskirą mokytojo socialumo bruožą Stasys Šalkauskis akcentuoja mokytojo jausmų pasaulį ir jų stiprumą. Jausmų vaidmuo ugdomajame procese esąs labai reikšmingas: ”Jaunimas, kuris gyvena jausmais daugiau už kito amžiaus žmones, mėgsta būti atjaustas ir užjaustas”. Stasys Šalkauskis pažymėjo, kad mokytojo meilė darbui ir mokiniui turi atsispindėti net jo išorėje. Tikro auklėtojo veidas turi būti atviras ir dvelkiantis pasiryžimu, akys geros, jautri klausa, skambus ir malonus balsas.

A. Vokietaitis teigė, kad net šiurkštus, bet palankus savo mokiniams mokytojas yra jaunimo labiau mėgiamas, mylimas, nes jis atranda žodį į jo širdį, atskleidžia ateities gyvenimo grožį, sugeba nuteikti tokią ateitį kurti. Jei mokytojas netiki į tiesą, grožį, gėrį, žmogų, socialines, kultūrines vertybes, turi pasitraukti iš pedagoginio darbo.

Pranas Mašiotas (1863-1940) teigė, kad meilė vaikui – pagrindinė mokytojo prielaida ir sąlyga, kad auklėti sekasi tik tiems, kuriems vaikai ir jaunuoliai leidžiasi auklėti save, kuriuos jie myli. Natūrali, aktyvi mokytojo meilė saugo mokinį nuo elgesio klaidų, padeda tapti tikru žmogumi. Šias mintis Pranas Mašiotas įprasmino trumpuose patarimuose, jo pavadintuose pedagoginėmis patarlėmis: “parodyk vaikui kiek širdies, jis tau visą atiduos”, “Meilės vaikui nerodyk, tik turėk, tai pats pamatys”, “Nemėgsti vaikų, nesėsk į mokytojo krėslą, – nei jiems, nei sau mielas nebūsi.” (4, 135). Taigi mokytojo meilė, pasak Pr. Mašioto, ištirpdo pikčiausius mokinio jausmus, padeda pelnyti jo pasitikėjimą.

Meilė vaikui – tai ir įsipareigojimas ugdyti jį, perteikti jam kultūrines vertybes, sukurti palankias sąlygas prigimčiai vystytis, palankią psichologinę atmosferą, kuri skatintų jo veiklumą, leistų patirti teigiamų emocijų, gyventi prasmingą gyvenimą. Mokytojo meilė – ne tik sugebėjimas įsijausti į vaiko dvasinį pasaulį, suprasti jo norus, gerbti juos. Meilė – tai atsakomybė už jo likimą, tėviška pagalba jam. Lietuvos pedagogų nuomone, tokia prasminga turi būti mokytojo meilė vaikui, gimusi iš gilios atsakomybės už jo likimą ir tolydžio stiprėjanti, aktyvi, optimistinė.

Pedagogai iškėlė klausimą: ar mokytojas, mylėdamas mokinius, perteikdamas jiems vertybes, neturėtų išsižadėti savo asmeninių interesų, ir savo gyvenimo? Ne. Pedagoginis procesas reikalauja iš mokytojo nusiteikimo, įkvėpimo, todėl čia negali būti savęs išsižadėjimo. Socialus mokytojas, padėdamas mokiniams perimti dvasines vertybes, savo “aš” suliedamas su mokiniais, tarsi pratęsia savo dvasinę egzistenciją, patiria džiaugsmą, pasitenkinimą. Visiškai savęs išsižadėjęs mokytojas nereikalingas nei mokyklai, nei jaunimui.

Mokytojo funkcijos, pagal A. Vokietaitį, – visuomenės įgaliotinio funkcijos, nes pedagogas ugdymo procese privalo atsižvelgti į visuomenės užsakymą, jos interesus. Šiam tikslui jis turi sudaryti sąlygas ugdytiniui doram augti ir pareikalauti iš jo saviugdos. Mokytojo reiklumas – mokytojo humaniškumo pasireiškimas auklėtiniui. Reiklumą A. Vokietaitis rekomendavo derinti su palankumu. Jis padeda mokytojui ritmingai ir harmoningai dirbti. Mokytojas turi formuoti teisingą požiūrį į reiklumą: padėti jiems suprasti, kad reiklumą apsprendžia krašto visuomenės poreikis turėti išsilavinusių, kultūringų žmonių. A. Vokietaičio teigimu,” sumaniai iš mokinių mokantį pareikalauti mokytoją mokiniai labiau gerbia ir juo pasitiki” (4,138). Mokiniai netoleruoja šalto, griežto, sauso reiklumo. Mokytojo reiklumas turi būti sušildytas pagarba ir meile. Teisingumas, labai reikšminga dorovinė mokytojo savybė. Pageidaujama, kad mokytojas teisingai elgtųsi ir veiktų kiekvienoje ugdymo proceso situacijoje ir visad jaustų atsakomybę už savo veiksmus. Mokytojo poreikis būti teisingu stiprėja, kai jis rūpestingai ir sąžiningai analizuoja pedagoginio proceso rezultatus, suvokia sėkmių ir nesėkmių priežastis. Optimizmas – būtina pedagogo savybė.Tai sąlygoja pati ugdymo esmė, nes ugdymas – tai žmogaus kūrimas, jo įvairiapusiškas tobulinimas. Optimizmas stimuliuoja mokinį veiklai, stiprina motyvus tapti geresniam, žadina jo pasiryžimą.

T a i g i s o c i a l u m a s , r e i k l u m a s , t e i s i n g u m a s ,

m e i l ė v a i k a m s , d v a s i n ė g i e d r a, o p t i m i z m a s – b ū t i n o s

m o k y t o j o s a v y b ė s, b y l o j a n č i o s a p i e p a š a u k i m ą i r p a j ė g u m ą d i r b t i s u j a u n i m u .

PROFESINIS MEISTRIŠKUMAS

Lietuvos pedagogai nemažai dėmesio skyrė ir profesiniams mokytojo sugebėjimams: percepciniams, ekspresiniams, didaktiniams bei pedagoginiam taktui.

Sinergetiškumą, specifinę komunikatyvinę mokytojo savybę , pabrėžė J. Vabalas-Gudaitis. Šios savybės esmė – sugebėjimas kūrybiškai mąstyti, turėti išugdytą kūrybinę vaizduotę. Sinergetiškas mokytojas įtraukia mokinį į dinamišką išgyvenimų pasaulį, sukuria nuotaiką, kuri žadina kūrybiškumą.

Pedagogai ypač pabrėžė pedagoginį taktą. A. Vokietaičio manymu, pedagoginis taktas, tai subtili mokytojo orientacija konkrečioje situacijoje, keliant mokiniams reikalavimus panaudoti tokius metodus, kurie nežadintų mokinių pasipriešinimo, o skatintų pasitikėjimą mokytoju. Taktišką pedagogo elgesį lemia vaiko pažinimas, teisingumas, žodžių, darbų, veiksmų nuoseklumas, draugiškų santykių su mokiniais formavimas, vidinė mokytojo drausmė ir meilė bei pagarba vaikui. Pedagoginis taktas, tai saikingas pedagoginių priemonių naudojimas – mokytojo autoriteto ir teigiamų pedagoginių santykių pagrindas.

Ne vienas pedagogas pažymėjo, kad mokytojas, turintis ekspresinių sugebėjimų, ryškiau atskleidžia savo vidinę kultūrą ir daro mokiniams didelę auklėjamąją įtaką, stiprina jų dorovingumą.

Apie didaktinius mokytojo sugebėjimus, įgimtus ir išugdytus, rašė J. Vabalas-Gudaitis, Stasys Šalkauskis, A. Šerkšnas, A. Vokietaitis ir kt. Pastarojo nuomone, mokytojas teigiamai emociškai nusiteikęs, su susižavėjimu skelbdamas mokomojo dalyko idėjas, natūraliai patraukia mokinius savo asmenybe bei stimuliuoja juos veiklai. A.Šerkšnas teigė, kad formuojant vertingą asmenybę, labai svarbu, kad mokytojas vadovautų mokinių veiklai, o ne mokytų. Taip pat pažymėjo, kad dalykinis ir pedagoginis mokytojo pajėgumas glaudžiai susiję.Dalykinio mokytojo pajėgumo kriterijai, jo manymu yra šie: mokytojas turi būti išgyvenęs dėstomąją medžiagą taip, kad jo dėstomas dalykas jam būtų gyvas, kad mokėtų susidaryti savo dalyko planą, pagal sudarytą planą rinkti ir grupuoti dėstomąją medžiagą.

J.Vabalas-Gudaitis ypač teigiamai vertino metodišką ir racionalų mokytojo mąstymą, gebėjimą kelti klausymus vaikams, įsitraukti į kolektyvinį jų sprendimą, mokyti vertinti kitų nuomonę.

Ne vienas pedagogas pažymėjo, kad mokytojui, neturinčiam minėtų savybių ir polinkių, tapti mokiniams autoritetu labai sunku, kad autoritetą dar stiprina aukšta dorovė, profesionalumas, nuoseklumas, atsakomybė už auklėtinio ir tautos likimą. Mokytojui dažnai klystant, auklėtiniai pradeda nepasitikėti ne tik auklėtoju, bet ir jo skelbiamomis tiesomis. Pedagogui turi būti svetimas akademiškumas – įmantrus bendravimo stilius, nes jis nepadeda pelnyti žmonių simpatijų.

Studijuojantiems jauniems žmonėms buvo diegiama mintis, kad jie jaustųsi savo tautos bendruomenės nariais, gyventų jos dvasia, gerbtų įvairaus tikėjimo ir įsitikinimų žmones, elgtųsi su jais tolerantiškai ir pagarbiai. Toks bendravimo stilius reikalavo, kad mokytojas būtų aukštos vidinės kultūros žmogus ir nuolat rūpintųsi savo dvasios tobulumu. Pedagogo idealas – aukštos kvalifikacijos, socialios prigimties, dorovinga asmenybė.

Ne vienas pedagogas nurodė, kad asmenybės šaltinis – objektyvios gyvenimo vertybės. Mokytojas, norintis daryti įtaką savo auklėtiniams, pirmiausia turįs įsisąmoninti, kad jo darbas atsakingas ir privalo būti grindžiamas vertybėmis. Neužtenka, kad mokytojas tik žino, jog egzistuoja tiesa, gėris, grožis. Šių vertybių mokytojas turi ieškoti ir jas praktikuoti. Vertybes mokytojas gali surasti intensyviu darbu, rodydamas pastangas. Pedagoginis darbas iškelia daug problemų ir uždavinių, kuriuos spręsdamas mokytojas atranda vertybes, taip turtina savo asmenybę. Mokytojo, kuris nesidomi jokia su profesija susijusia problema, dvasia skursta.

Stasys Šalkauskis, A. Maceina ir iš jų mokęsi kiti pedagogai nurodė, kad pilnutinė asmenybė išugdoma, kai ji perima ne tik kultūrines, bet ir religines vertybes. A. Šerkšnas nurodė nenutrūkstamą religijos ir kultūros ryšį: “tikslingame žmogaus gyvenime kultūra turi vesti prie religijos, <.> Religija yra aukščiausia ir kultūrinio gyvenimo, ir drauge asmenybės brandos norma”(4, 150). Tai yra aktualu ir mokytojui, nes jis privalo objektyviai galvoti apie visus kriterijus, kuriais remdamasis jis turi formuoti būsimą asmenybę, tai aktualu ir jam pačiam, nuolat tobulėjančiai asmenybei.

Taigi mokytojas Lietuvos pedagoginėje mintyje laikomas didelę galią turinčiu auklėjimo veiksniu. Buvo keliamas uždavinys, kad Lietuvos mokytojas būtų didžiadvasė asmenybė, doras žmogus, sugebėtų dirbti pedagoginį darbą, įsijaustų į ugdytinio emocinę būseną.

PEDAGOGAS IR TECHNOLOGIJŲ AMŽIUS

Mokykla – tarsi gamykla, “gaminanti” visuomenei mokytą, darnią naują kartą, kuri turės kurti, statyti ir gaminti. “Bendrosiose programose” akcentuojamas asmenybės ugdymas: doriniai pagrindai ir humaniška pasaulėžiūra, visapusis išsilavinimas. Panašios svarbos yra ir mokymas bendrauti, bendradarbiauti. Vaikai nori, kad žinios sietųsi su gyvenimu. Jų nuomone per pamokas mažai praktikos, ryšio su gyvenimu.

Svarbu pasirinkti, ko mokytis. Tai tas pats , kaip nuspręsti, kuo būti, kaip gyventi? Sakoma, kad viską gali išmokti pats. Mokytojas – tik pagalbininkas, vadovas, kuris padeda mokytis ir vertina mokymąsi. Jis pataria, padrąsina ir apsaugo nuo lemtingų klaidų. Kadangi mokinių daug, o mokytojų maža, kuriamos įvairiausios neakivaizdinio, nuotolinio, grupinio mokymosi ir asmeninės savišvietos metodikos bei sistemos. Turbūt kompiuterinės asmeninio mokymosi sistemos – pačios veiksmingiausios, tik jos neduoda lenktyniavimo, tarpusavio bendravimo ir konsultavimosi galimybių, kurių gausu mokantis grupėmis. Dvasiai atskleisti, tobulėti ir palaikyti reikia mokytojo. Svarbiausia turi būti pasitikėjimas tarp mokytojo ir mokinio. Kalba darosi ne pats pagrindinis dalykas, nes verbalinė komunikacija reikalinga tik pradiniu mokymo etapu, o vėliau tikro dvasinio mokymo eigai žodžių retai prireikia, nes informaciją galima perduoti kitais neverbaliniais būdais.

Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą.

Ateities mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokytojai turės organizuoti savarankišką mokymąsi, sugebės savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti,savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas.

Informacinėje visuomenėje akcentuojamas poreikis visą gyvenimą mokytis. Daugelį tai šiek tiek neramina ir gąsdina. Ši tezė turi būti diegiama ir mokiniams – šiuolaikiniam pasauliui sparčiai kintant, jų laukia daug naujovių, kurias reikės išmokti naudoti, taikyti ir valdyti.

Elektroninės komunikavimo priemonės atveria daug naujų galimybių. Tai:

• nuotolinis mokymas (studentas ir dėstytojas bendrauja internete);

• virtualus bendravimas ( bendraujama naudojant elektroninės komunikacijos priemones);

• elektroninė spauda (per internetą tampa pasiekiami įvairiausi periodiniai leidiniai);

• elektroninės bibliotekos (per internetą pasidaro prieinama literatūra iš šalies bei užsienio bibliotekų);

• teledarbas (darbo vieta perkeliama į namų aplinką).

Informacinėje visuomenėje slypi ir pavojų:

• virtualus bendravimas su visu pasauliu didina žmonių susvetimėjimą (mokykla turėtų sugebėti paskirstyti moksleivių veiklą įprastinėje ir virtualioje aplinkoje);

• gausi informacija anglų ir kitomis kalbomis gali užgožti gimtąją kalbą (kompiuterinėje erdvėje būtina puoselėti lietuvių kalba ir kultūrą).

Nors mokyklose materialinė padėtis ir nelengva, bet svarbu nesustoti. Aktyvūs mokytojai, mokyklų direktoriai ieško pagalbos per įvairius fondus, dalyvauja šalies ir tarptautiniuose projektuose. Taip jie ne tik įgyja patyrimo, kvalifikacijos, bet ir gauna realios paramos mokyklai.

Nereikėtų pamiršti, kad suaugusieji kitaip nei vaikai. Suaugusieji yra įsitikinę, kad jie puikiai žino kaip elgtis daugelyje situacijų. Imti ko nors mokytis jiems nėra paprasta. Gal mokytojai ir norėtų įdiegti į ugdymo procesą naująsias technologijas, bet resursų, laiko, pagalbos iš šalies stoka ar ugdymo turinio nelankstumas gali sukliudyti jų geriems norams.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių elektroninės komunikavimo priemonės neprigyja:

• pedagogai nori įgyti daugiau žinių apie naująsias technologijas, tačiau patys jas norėtų naudoti tik kaip įrankį (pavyzdžiui, testuodami moksleivius, vertindami jų žinias);

• pedagogai jau naudojasi technologijomis, bet turi problemų jas valdydami;

• pedagogams neramu, kokią įtaką technologijos gali padaryti jų mokiniams.

Gyvenimas paneigė įsitikinimą, kad kuo daugiau žinių duosime mokiniui, tuo daugiau jis mokės. XXI a. pr. svarbiau gebėti kritiškai mąstyti, mokėti spręsti problemas, gebėti dirbti grupėje, bendradarbiauti, naudotis informacija.

Svarbu parodyti vaikams, jog gyvenimas yra vertingas. Savo vertės pajautimas ir gyvenimo vertinimas yra susiję: būdamas vertingas, kažką gero darau pasaulyje, taigi mano gyvenimas prasmingas, yra dėl ko jį branginti. Būtinybę atskleisti vaikams pasaulio grožį, padėti išsaugoti vaikiškos nuostabos jausmą, kylantį stebint gamtovaizdį, klausantis paukščių čiulbėjimo ar upės čiurlenimo. Toks santykis supančia aplinka apsaugo nuo nuobodulio, padeda nuolat stebėtis pasauliu, nuolat matyti jį pilną paslapčių, nepažintų dalykų.

IŠVADOS

J. Vabalas-Gudaitis, A. Vokietaitis, Stasys Šalkauskis, A. Šerkšnas ir kiti Lietuvos pedagogai daug rašė apie didaktinius, įgimtus ir išugdytus mokytojo sugebėjimus. Bene svarbiausios gero pedagogo savybės yra socialumas, reiklumas, teisingumas, dvasinė giedra, optimizmas. Šios savybės liudija apie pašaukimą ir pajėgumą dirbti su jaunimu.

J. Vabalas-Gudaitis pabrėžė mokytojo komunikacinę savybę. Tik mokantis betarpiškai bendrauti su mokiniais mokytojas turės autoritetą jų tarpe. Mokėjimas bendrauti ir empatija labai svarbūs dalykai pedagoginiame procese. Mokiniai pasiruošę sekti mokytojo pavyzdžiu, kuris turi neginčijamą autoritetą jaunimo tarpe, perimti jo dorovines nuostatas, elgesio manieras, mąstymo ypatumus. Taigi, mokytojo asmenybė yra neatsiejama nuo mokymo proceso. Mokytojas – mediatorius, kuris padeda mokiniui įgyti naujų žinių, ugdyti naujus įgūdžius, tobulinti senuosius, atsiskleisti kaip asmenybei, tapti individualybei.

Įžengus į XXI a., vis tobulėjančios technologijos sparčiai braunasi į mūsų kasdieninį gyvenimą: namus, svarbiausias ugdymo vietas ir darbovietes. Jas perprasti ir įvaldyti svarbu ne besimokančiajam bet ir vyresnės kartos žmogui. Pedagogai turi mokėti naudotis naujausiomis technologijomis. Jos palengvina darbą, atveria naujas galimybes kitaip pažvelgti į mokomąjį dalyką, įgyti naujų žinių bei įgūdžių.

Novacijos neturėtų užgožti žmogiškųjų vertybių: dorovės, dvasingumo, teisingumo ir kitų. Kiekvienas iš mūsų, be savo individualių sugebėjimų, visų pirma turime sielą.

6. UGDYMO PRINCIPAI. UGDYMO PRINCIPŲ ĮGYVENDINIMO PAVYZDŽIAI PEDAGOGINIAME PROCESE.

Principais vadiname pačius bendriausius nurodymus pedagogui, kaip organizuoti mokymo procesą, perteikti žinias, ugdyti asmenybę. jie reglamentuoja mokymo turinį, mokymo formas, metodus. ugdymo principai –tai pagrindiniai reikalavimai ugdymo procesui. pedagogas-profesorius L.Jovaiša išskiria tokius pagrindinius ugdymo principus: tikslingumo, pastabumo ir atjautos, saugos, kūrybiškumo, individualumo, veiksmingumo, tolerantiškumo, prasmingumo, peržangos, bendradarbiavimo, sutelktumo. tikslingumo principas suprantamas kaip klasės auklėtojo suformuluoti tikslai ir keliami uždaviniai. kad iškelti uždaviniai būtų realūs, būtina atsižvelgti kokia yra klasės bendruomenė, imus su kiekvienu bendruomenės nariu. pastabumo ir atjautos svarbus tuo, jog kiekvienas klasės auklėtojas turi ne tik pastebėti savo bendruomenės narių fizines bei psichines problemas, bet ir padėti jas išspręsti. klasės aukl turi atsižvelgti į tai, kokios nuotaikos jo auklėtinis ateina į mokyklą, kaip jis atrodo ir kaip jis elgiasi. saugos principas –mokytojo uždavinys –apsaugoti kiekvieną mokinį nuo aplinkos neigiamo poveikio, nuo narkomanijos, alkoholizmo. kūrybiškumo princ. kiekvienas auklėtojas turi skatinti vaikų kūrybiškumą, o taip pat ir pats turi kūrybiškai tobulėti bei domėtis ne viena veiklos sritimi (menu, kultūra, lankyti parodas). kiekvienas auklėtojas turi žinoti, kad svarbiausia savybė –būti originaliu. mokytojas turi stengtis sukurti tokią aplinką, kuri skatintų vaikus kūrybiškai elgtis, organizuoti parodas, vaidinimus ir kt renginius. kiekvienas kl aukl turi vertinti visas naujas mokinių idėjas, jų neatmetant. kūrybingu mokytoju galima laikyti tokį, kuris išsiskiria fantazija, intuicija, lankstumu, kūrybos poreikiu, polinkiu naujoms idėjoms, lankstumu. tokiai asmenybei neturi būti būdingas standartiškumas ir menkas kūrybos supratimas. individualumo princ –kiekvienas aukl turi atsižvelgti į keivieno mokinio asmenybę ir padėti jai atsiskleisti. šis poreikis padidėja tada, jei m-kloje atsiranda neįgaliųjų vaikų. kiekv mokinys turi būti skatinamas kurti savo vertybes ir jomis gyventi. klasės aukl turi taip pažinti mokinį, kad surastų priėjimą prie kievieno jų atskirai, kad išsiaiškintų, kodėl mokinys vienaip ar kitaip elgiasi, kas blokuoja jo gerą elgesį, kaip galima būtų pakeisti mokinių blogas mintis, įsitikinimus, požiūrį į gyvenimą. veiksmingumo princ leidžia per įvairią klasės auklėtojo organizuojamą veiklą pažinti pačius mokinius, jų šeimas, polinkius ir jų popamokinę veiklą. tolerantiškumo princ, kuris sako, kad tolerantiški m-kloje turi būti mokiniai tarpusavyje, pedagogai tarpusavyje, savo kolektyve, taip pat .mokiniai ir pedagogai vieni kitų atžvilgiu. klas aukl ir kiti pedagogai turi būti tolerantiški mokinių naujoms idėjoms, organizacinei veiklai. kad toks būtų klas aukl turi pirmiausia keisti savo nuostatas, įtikinti save, kad gali būti originalus mokinių atžvilgiu. prasmingumo princ visa tai, kas daroma m-kloje ir popamokinėje veikloje turi būti daroma ne tam, kad reikia, o tam, kad suteiktų prasmę mokiniams. prasmė turi būti suprantama kaip ryšys tarp veiklos ir rezultato, kaip ryšys tarp praeities ir ateities. peržangos princ teigia, kad tiek klas aukl, tiek ir kiti pedagogai, norėdamo m-kloje įgyvendinti naujas idėjas, turi atsiriboti nuo kasdienybės rutinos, nuo būties, mokytojas neturi atsinešti į m-klą savo asmeninių problemų. tam, kad tai įgyvendinti, klasės aukl turi skaityti psichologinę, estetinę literatūrą. mokytojui nederėtų primesti svao nuomonės mokiniams, jis gali mokinius išklausyti, jiems patarti. bendradarbiavimo princ –m-kloje turi bendradarbiauti visi mokiniai, pedagogai, auklėtojas ir mokinių tėvai. klasės vadovas turi atlikti daugiau patarėjo ir konsultanto vaidmenį, leisti mokiniams patiems organizuoti savo renginius. auklėt, bendraudamas su mokiniais turi teikti tiek grupinę, tiek ir individualią pagalbą. veikla organizuojama taip, kad mokiniai savarankiškai bandytų realizuoti jiems keliamus reikalavimus. sutelktumo princ reikalauja, kad m-kloje būtų harmonija, tiek tarp keivieno individualaus moksleivio, tiek tarp viso mokinių kolektyvo.

Švietimo sistemos principai yra šie:1) lygios galimybės – švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują;2) kontekstualumas – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto ūkinės, socialinės, kultūrinės raidos kontekstu, kartu su juo atsinaujina ir atitinka nuolat kintančias visuomenės reikmes;3) veiksmingumas – švietimo sistema siekia geros kokybės rezultatų sumaniai ir taupiai naudodama turimus išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir laiku priimamais sprendimais;4) tęstinumas – švietimo sistema yra lanksti, atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą.

7. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA. APIBŪDINKITE ĮVAIRIAS ŠVIETIMO INSTITUCIJAS

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradėta vykdyti švietimo sistemos reforma. Reforma apima keletą viena su kita susijusių sričių. Tai ugdymo turinio kaita, dešimtmečio pagrindinio mokymo įvedimas, valstybinių brandos egzaminų reforma ir vieninga priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema, profilinis mokymas, pedagogų rengimo pertvarka, mokyklų tinklo pertvarka, moksleivių pavėžėjimas, mokyklų kompiuterizavimas, bibliotekų modernizavimas, mokyklų pastatų ir ugdymo priemonių atnaujinimas, socialinių paslaugų mokykloje gerinimas, profesinio rengimo reforma, profesinių mokyklų programų ir tinklo pertvarka, neuniversitetinio aukštojo mokslo sektoriaus steigimas, švietimo sistemos finansavimo principų keitimas – “pinigai paskui mokinį” ir dar keletas kitų.

Švietimo sistemoje jau baigiama įgyvendinti ugdymo turinio kaita, tai yra pagrindinės dešimtmetės mokyklos IX-X klasių koncentro aiškus struktūriškas atskyrimas nuo XI-XII klasių bei šio koncentro turinio pritaikymas profiliniam mokymui. Dešimtmetė mokykla bus pagrindinė ( ji išugdo Lietuvos pilietį, suteikia jam išsilavinimą ), vidurinė mokykla – 12 klasių ( tiltas į aukštąją mokyklą ). 1998 – 1999m. m. devintokai mokėsi pagal koreguotas programas, nelaikė baigiamųjų pagrindinės mokyklos egzaminų. 2000m. baigę dešimtą klasę, dešimtokai laikė naujo turinio egzaminus. Paskelbti dokumentai, skirti paskutinės mokyklos pakopos – profilinės vidurinės mokyklos – ugdymo turiniui: Bendrųjų programų ir Išsilavinimo standartų projektai XI – XII klasėms. Numatyti keturi pagrindiniai profiliai: realinių, humanitarinių mokslų krypties klasės vidurinėse mokyklose, taip pat technologinės ir meno gimnazijos. Technologinėse gimnazijose suteikiamas ir vidurinis išsilavinimas, ir profesija. Profiliavimas prasideda tik nuo 11 klasės, moksleivis jau 10 klasėje turi apsispręsti, kokią rinksis kryptį, kuria linkme jis norėtų toliau tobulintis, siekdamas arba aukštojo mokslo, arba rinkdamasis profesiją – amatą. Visuotinis profilinio mokymo modelio įgyvendinimas prasidėjo 2000-2001 m.m. Profilinis mokymas aprėps visus visų mokyklos tipų bendrojo lavinimo baigiamosios pakopos moksleivius. Tikimasi, kad profiliavimas padės įveikti įsisenėjusią bėdą – moksleivių mokymosi krūvio dydį ( jis dabar kartais siekia 40 valandų per savaitę ), kad stiprės mokymosi motyvacija, kai moksleiviai patys rinksis savo polinkiams, poreikiams ir gabumams artimesnę mokymosi kryptį, mokysis mažiau dalykų, ir tuo būdu daugiau jaunimo pajėgs įgyti vidurinį išsilavinimą.

Suaugusiųjų mokyklos pertvarkomos į suaugusiųjų mokymo centrus, teikiančius ne tik bendrąjį lavinimą, bet ir siūlančius neformaliojo švietimo – profesinės veiklos ir bendros savišvietos – kursus. Svarbi suaugusiųjų švietimo sritis – šiuolaikinio neakivaizdinio, vadinamojo distancinio, švietimo plėtra. Jau įkurti modernūs neakivaizdinių studijų centrai Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete. Veikia Lietuvos neakivaizdinio švietimo centras, koordinuojantis esančių centrų veiklą ir tolimesnę jų tinklo plėtrą.

Įgyvendindamos profilinį mokymą profesinės, kai kurios aukštesniosios bei žemės ūkio mokyklos suteikia jaunimui galimybę įsigyti ir bendrąjį vidurinį išsilavinimą.

Kintant ugdymo turiniui, pereinant prie dešimtmečio pagrindinio ir profiliuoto vidurinio mokymo, keičiasi pagrindinės mokyklos ir brandos egzaminai. Sėkmingai vykdoma egzaminų reforma – įdiegta vadinamųjų išorinių ( valstybinių ) egzaminų sistema, kai moksleivių darbus centralizuotai vertina Egzaminų centro sudarytos vertinimo komisijos, į kurias įeina bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų atstovai. Visi mokinių darbai vertinami pagal vienodus standartus ir reikalavimus. Pradėjus taikyti tokią metodiką, atsirado galimybė tirti švietimo lygį konkrečiose mokyklose, galima pamatyti, kaip mokytojai rengia mokinius egzaminams. Ir paaiškėjo dėsningumas: kuo didesnė mokykla, kuo joje daugiau paralelinių klasių, tuo mokymosi rezultatai geresni. Tokiose mokyklose yra daugiau aukštesnės kvalifikacijos mokytojų, geresnė mokymui pritaikyta aplinka – kabinetai, biblioteka ir kita.

Lietuvos švietimo sistemoje jau atliktas didžiulis darbas perkvalifikuojant mokytojus. Reorganizuota pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistema siekiant skatinti kurti švietimo centrus savivaldybės ir mokymo įstaigose, efektyviau naudoti pedagogų kvalifikacijai skiriamas lėšas. Dabar Lietuvoje jau įsteigti 37 pedagogų švietimo centrai, o 2001 m. jų bus įsteigta dar 10. Tačiau mokytojų rengimo pertvarka dar neįgijo to esminio lūžio, kurio tikimasi. Kaimo mokyklose dar iš tikrųjų labai trūksta gerų specialistų, ypač užsienio kalbų, chemikų, fizikų. Lietuvoje 12 procentų mokytojų dėsto ne pagal savo specialybę, 6 procentai neturi reikiamo mokslo cenzo, 30 procentų nėra atestavęsi. Vis tik vietoje nestovima, jau parengtas aukštųjų mokyklų įstatymas, kuris turėtų suteikti naują impulsą ir mokytojų rengimo pertvarkai. Įstatyme numatyta atskirti akademinį ir profesinį aukštąjį mokslą. Ši įstatymo nuostata itin aktuali visoms pedagogus rengiančioms mokslo institucijoms, nes iki šiol dalykinis išsilavinimas ir profesinis pasirengimas nebuvo atskirti. Taip pat pradėtas aukštesniųjų pedagoginių mokyklų ir kolegijų integravimas į aukštojo mokslo struktūrą. Pasikeitė aukštųjų mokyklų nuomonė apie aukštesniųjų mokyklų absolventus. Vilniaus pedagoginis universitetas pasekė Šiaulių universiteto pavyzdžiu, sudarydamas bendradarbiavimo sutartis tarp aukštosios ir aukštesniosios mokyklų, kai po studijų aukštesniojoje mokykloje gabiausi absolventai tęsia studijas aukštojoje mokykloje, įskaitant jiems dalį aukštosios mokyklos akredituotų kursų.

Nemažai pasikeitimų per visus švietimo sistemos reformos metus įvyko ir Lietuvos aukštosiose mokyklose. Dabar galutinai panaikinta išankstinio įstojimo į aukštąją mokyklą galimybė, pereita prie stojamųjų egzaminų, bei nemažą dėmesį skiriant valstybiniams egzaminams. Aukštosiose mokyklose įvestos valstybės nefinansuojamos vietos ( papildomos vietos ), tai padaryta dėl padidėjusio norinčiųjų studijuoti skaičiaus bei valstybės finansavimo lėšų stygiaus. Tačiau net ir didindamos valstybės nefinansuojamų vietų skaičių, valstybinės aukštosios mokyklos nepajėgia priimti visų norinčių siekti aukštojo mokslo. Vis dažniau aukštųjų mokyklų rektoratai prabyla apie tai, jog studijas padaryti mokamas, tačiau Lietuvos konstitucijoje yra numatyta teisė į nemokamą mokslą. Mokančių už studijas studentų jau yra nemažai ir jų skaičius kasmet vis didėja. Aukštosios mokyklos ketina įteisinti vadinamąjį registracijos mokestį visiems studentams. Kai kurios iš jų netgi siekia visiškos autonomijos, tačiau tai kelia grėsmę siekiantiems aukštojo mokslo.

Dar vienas aktualus dalykas yra ugdymo priemonių, vadovėlių atnaujinimas. Šioje srityje taip pat nestovima vietoje, o sparčiai žengiama į priekį. Bendradarbiaujant švietimo ministerijai, leidykloms, autoriams mokymo priemonių kūrimo problema nuosekliai sprendžiama. Į naują mokymo priemonių rengimo darbą įsitraukė dešimtys jaunuomenės ir mokyklos ateitimi susirūpinusių ir pajėgių mokytojų bei mokslininkų. Todėl vadovėliai, pradedant geografijos ir baigiant matematikos yra lietuviški ir kalba, ir dvasia. 1997-1998 mokslo metais pasirodė 47, 1998-1999 mokslo metais – 74 nauji originalūs vadovėliai, 1999-2000 mokslo metais pasirodė net 170 pavadinimų mokymo priemonių, iš jų 69 naujos – pagrinde tai reformuotos pagrindinės mokyklos VIII, IX, X klasių vadovėliai ir kitų klasių alternatyvūs vadovėliai. Dalis vadovėlių reformuotai mokyklai išleista jau antrąjį kartą, todėl jie yra atnaujinti ir gerokai patobulinti. Kai kurių mokomųjų dalykų pateikta net po kelis alternatyvius vadovėlius, mokykloms atsiranda galimybė rinktis tinkamiausias mokymo priemones. Jau daugelis mokyklų už valstybės ar savivaldybių skirtas lėšas įsigijo lietuviškus sieninius žemėlapius. Tačiau mūsų sąlygomis vadovėlių leidyba – vis dar sudėtingas procesas. Ne visi vadovėliai išleidžiami iki rugsėjo 1 dienos, dalis jų vėluoja. Pedagogams tai taip pat atsiliepia, jie nėra susipažinę su naujai parengtų vadovėlių turiniu, dėl to yra stengiamasi organizuoti pedagogų susitikimus su naujų vadovėlių autoriais ir leidėjais. Kad vadovėlių leidyba būtų sėkminga, imtasi kurti vadovėlių autorių rengimo ir pagalbos jiems sistemą. Taip pat kuriama efektyvi vadovėlių kokybės vertinimo sistema, nes tebėra aktualios ne tik leidimo, bet ir jų kokybės, atitikimo amžiaus tarpsniams ir perkrovimo žiniomis problemos. Jau įgyvendinama vadovėlių tyrimo programa, kurios tikslai yra išanalizuoti bendrą vadovėlių rengimo padėtį; įvertinti, ar vadovėliai atitinka reformos nuostatas, kokios vadovėlių metodinės sistemos galimybės, ar vadovėliai ir mokymo priemonės dera su Bendrosiomis programomis ir Išsilavinimo standartais.

Norint suteikti kuo kokybiškesnį išsilavinimą svarbiu išlieka ir mokyklų renovacijos projektas. Per pastaruosius metus nedaug savivaldybių atliko švietimo įstaigų pastatų kapitalinius ir einamuosius remontus. Susidėvėjo ne tik pastatai, bet ir šildymo sistemos. Mokykloms nepritaikyti, baigiantys susidėvėti baldai, sporto įrangos, būtiniausių fizikos, chemijos, biologijos mokymo priemonių stygius – tai bėdos, kurios priveikti baigia ne tik pedagogus. Nukenčia moksleivių sveikata, ugdymo rezultatai. Mokyklų galimybės diegti naujas mokymo technologijas ir metodus kol kas yra menkos. Neseniai Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija parengė mokyklų atnaujinimo programą, kurią vadina “Lietuvos tūkstantmečiui – tūkstantis atnaujintų mokyklų”, ir ketina kreiptis dėl kredito į Pasaulio banką.

Toliau kuriamas ir kompiuterinis švietimo tinklas, dar 1995 metais realizavus 9 mln. dolerių vertės sutartį su IBM, Lietuvoje beveik neliko mokyklos, kuri neturėtų nė vieno kompiuterio. 1998 metais Švietimo ir mokslo ministerijos investiciniam projektui “Lietuvos švietimo informacinės sistemos sukūrimas” vykdyti buvo skirta 2 mln. litų. Už juos buvo pateikta kompiuterinė ir sisteminė programinė įranga neįgaliems vaikams, specializuota mokymo priemonių ruošimo programinė įranga. Šis projektas buvo tęsiamas ir 1999-2000 metais. Tokie projektai tęsiami ir dabar.

Dar vienas iš svarbių Lietuvos švietimo sistemos uždavinių lieka modernizuoti švietimo institucijų bibliotekas ir pradėti kurti mokyklų bibliotekų – informacijos centrų tinklą. Prieš keletą metų iš esmės pradėta rūpintis mokyklų bibliotekų problemomis. Stengiamasi jas modernizuoti, įdiegti kompiuterines sistemas, tačiau šiandien daugelis bibliotekų vis dar lieka be kompiuterių. Kitas rūpestis yra viešųjų ir mokyklų bibliotekų jungimas, nors Švietimo ir mokslo ministerija tam nepritaria, tačiau mažėjant lėšoms švietimui taupydama jau ne viena savivaldybė jas sujungė. Vis tik jau yra patvirtinta mokyklų bibliotekų fondų aprūpinimo grožine literatūra ir informacine medžiaga tvarka, pagal kurią sudarytos galimybės užsisakyti reikalingos literatūros. Tačiau kol dar bibliotekos išaugs į informacinius centrus praeis ne vienas mėnuo.

Šiuo metu aktualiai yra sprendžiamas moksleivių pavėžėjimo į mokyklą klausimas. Dėl pavėžėjimo specialiu transportu yra atlikti tyrimai ir padarytos prielaidos, kad koncentruojant klases profiliuojamose mokyklose, susitaupo pinigų įsigyti ir išlaikyti specialų transportą. Jei miesto profiliuotose mokyklose susidarytų po minėtas tris lygiagrečias klases, ugdymo procesas atpigtų 10 procentų. Kaime, laikantis 15 mokinių klasėse kvotos, ugdymo procesas pabrangsta 7 procentais. Mieste moksleivių yra trigubai daugiau nei kaime, taigi atpigimas mieste padengia pabrangimą kaime ir dar sudaro galimybę įsigyti transportą. Jei palyginti vaiko mokymą ir jo pavėžėjimą, tai mokymas yra penkis kartus brangesnis už pavėžėjimą. Į mokyklas dabar važiuoja 21 procentas kaimo moksleivių. Įvedus profilinį mokymą, turėtų važinėti 22 procentai. Taigi sukūrus specialaus transporto sistemą, ji galėtų tenkinti papildomai dar apie 10 procentų važiuoti norinčiųjų, kurie dabar naudojasi valstybiniu transportu. Tačiau ar ši reforma bus įgyvendinta dar lieka neaišku.

Lietuvoje dar yra neugdomų neįgaliųjų vaikų, kai kuriose vietovėse jiems trūksta vietų švietimo įstaigose; kitur švietimo įstaigoms reikia papildomų investicijų patalpoms pritaikyti, kad galėtų ugdytis vaikai, turintys judėjimo negalių; neorganizuojamas jų pavėžėjimas į mokyklą; o dalis tėvų nenori atiduoti savo vaikų į internatines mokyklas; yra ir tokių tėvų, kurie nemato būtinybės ugdyti savo vaikus. Dar reikia spręsti rūpinimąsi socialiai ir pedagogiškai apleistais vaikais. Gaila, kad dar dažnai tėvai turi blaškytis, ieškodami galimybių vaikams papildomai lavintis sporto, muzikos, dailės ar kitose pamėgtose srityse už bendrojo lavinimo mokyklos sienų. Mokyklose lieka neišnaudotų galimybių, nepažadintų talentų.

Šiandien Lietuvoje yra 15 valstybinių aukštųjų mokyklų, 52 valstybinės aukštesniosios mokyklos, 2352 valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos, tarp jų – 148 darželiai-mokyklos, 821 pradinė, 575 pagrindinės, 705 vidurinės, 72 gimnazijos, 17 siekiančių tapti gimnazijomis, 23 jaunimo, 22 suaugusiųjų, 55 specialiosios, 3 sanatorinės mokyklos.

Privačių mokyklų Lietuvoje yra 23, iš jų – 1 aukštoji (Šv. Juozapo kunigų seminarija), 19 – aukštesniųjų, 4 – profesinio mokymo, 5 – vidurinės, 7 – pagrindinės, 11 – pradinių ir 14 ikimokyklinių. ( duomenys 1999.09.01 )

Lietuviškos švietimo įstaigos veikia Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijos Federacijoje ir Vokietijoje. Lenkijoje lietuviškoms mokykloms išleisti 5 vadovėliai. Baltarusijos Respublikoje veikia 5 sekmadieninės ir 2 vidurinės mokyklos. Rusijos Federacijoje, daugiausiai Kaliningrado srityje, veikia 20 skirtingo tipo lietuviškų švietimo įstaigų. Šias mokyklas Lietuva aprūpina ir reikalingais vadovėliais. Latvijoje veikia 8 lietuviškos sekmadieninės ir 12 lituanistinių mokyklų. Šias įstaigas Lietuva taip pat aprūpina vadovėliais ir kita reikalinga literatūra.

Vis tik nežiūrint į visas švietimo sistemos problemas, didelė dalis švietimo reformos darbų nuveikta, kiti įgyvendinami, dar kitiems rengiamasi. Lietuvos švietimo sistemoje pereita prie pagrindinio dešimtmečio mokymo, įvedamas profilinis mokymas, įdiegta valstybinių egzaminų sistema, įkurti neakivaizdinių studijų centrai, vykdomas pedagogų perkvalifikavimas. Nestovima vietoje ir atnaujinant ugdymo priemones, vadovėlius bei pačias ugdymo įstaigas, toliau kuriamas kompiuterinis švietimo tinklas, modernizuojamos bibliotekos. Nepaisant didelių pokyčių išvengta bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo krizės. Jau net galime kalbėti apie pasiekimus, kurių didžiausias – visuomenės pasitikėjimas valstybine mokykla!

Švietimo sistemos samprata, tikslai, uždaviniai, principai. Švietimo sist.- tai esamas šalyje institucijų kūrimo ir mokymo ratas, kuris tikslingai, organizuotai paruošia jaunąją kartą gyvenimui. Yra 2 priėjimai, kurie jungia spec. švietimo elementus tarpusavy:1)vienalytė sistema sudaryta eiliškumo tvarka, leidžianti natūralų perėjimą iš vienos pakopos į kitą. 2)tai gyvavimas vienu metu dviejų lavinimo sist institucijų. Čia negalima pereiti iš vienos institucijos sist į kitą. LT šviet sist apima visas ugd. Institucijas, nuo ikimokykl iki aukš m-klų ir įv. kursų.Ši šviet dalis vadinama formaliuoju šviet, kadangi baigus, bet kokią inst.žmogus gauna sertifikatą. Form šviet nuo neform skiriasi tuo, kad gaunamas pažymėjimas. Neform yra tas, kuris valst nereglamentuotas, ir baigus neform ins negaunamas valst regl pažymėjimas. Visa šviet sist laikmetyje keitėsi, keičiasi kartu atrodo ir žmonija su ja kartu vystėsi. Visa šviet sist susiduria su tuo, kad reikia keisti daugybę dalykų, pasikeitė požiūris į vaiką. Tikslas ugdyti kryptingą, laisvą, gebantį, savarankiškai gyventi, konstruktyvų, dalyvaujantį žmogų,kurti visuomenę.

Šviet sist tikslai sirstomi į 3 gr. 1.Vertybiniai tikslai, kai kai formalai vartinama. Puoselėti dvasines ir fizines galias, suteikti galimybę plėtotis individualybei.2.Užtikrinti kultūrinį ir socialinį visuomenės integralumą, suteikiant bendrinę kalbą, vertybių ir žinių branduolį. 3.Švietimo tikslas inicijuoti visuomenės pokyčius, mentalitetą, siekiant kaisti.4. Rūpintis kultūrinio tapatumo išsaugojimu, istoriniu tęstinumu, perteikiant ir plėtojant, europietines kultūros tradicijas, tačiau išliekant savimi. Kompetencijų tikslai- visos švietimo sist- teikti asmens visapusį išsilavinimą laiduojantį galimybę piliečiams pasirengti naujoms žinioms, kultūriniam raštingumui.Teikti viaspusį išsilavinimą, kuris būtų naudingas bet kurioje šakoje, būtume konkurencingi. Ugd. Visuomenės kultūrinę kompetenciją.Soc tikslai- t.y.sudaryti sąlygas asmeniui socializuotis ar kultūrizuotis. Mažinti soc nelygybę, atskirtumą bei soc įtampas. Laiduoti sąlygas visų soc sluoksnių socialiniai brandai ugdyti. Vertikali ai perfrazuoti švietimo tikslai asmeniui valstybės atžvilgiu užtikrinti visuomenės soc integralumą.Šie tikslai užrašyti šviet konsepcijoje, jie turi būti realizuoti visose ugd institucijose.

Šviet sist remiasi europietiškomis vertybėmis, meilę mylimam, natūralia žmogaus lygybe, sąžinės laisve, tolerancija. Šviet reforma remiasi demokratine praktika, LT ir europos švietimu.

Principai- tai pagr taisyklė, reikalavimas, idėja, tai pagr teiginiai, kuriais remiasi organizuojamas švietimo darbas. 1)Humaniškumo principas-didžiausia vertybe yra laikomas žmogus. Išskiria- pasirinkimo laisvę, asmens teisę į privalumą, dvasinio gyvenimo nepriklausomybę. 2)Demokratiškumo principasšvietime. Pagrindinėje m-kloje privalomas mokymas visiems prieinamas. Tėvai privalo leisti vaikus nuo6-7m.; mokymas vyksta gimtąja kalba. Asmuo turi teisę gauti jo polinkius, galimybes atitinkantį išsilavinimą, pasirinkti švietimo instituciją, ją keist. 3)Nacionalumo principas. LT kultūrai rūpinimąsi jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu.4)Atvirumo principas. Besikeičiančių politinių, ekonominių, socialinių, kultūrinių sąlygų, išlaikant universaliąsias dorovės normas ir nacionalumo branduolį. Teikia atvirumą kaitai, kultūrų dialogui, laikosi nuostatos ieškoti ir įgyvendinti konstruktyvias idėjas.

Pagr šviet sist uždavinai- sociokultūrinis raštingumas; kompiuterinis raštingumas; kūrybiškumas.1. Užtikrinti darnią prigimtinių mokinio galių plėtotę, puoselėti jo dvasinę kultūrą, pilietiškumą;2. sudaryti sąlygas įgyti sociokultūrinio raštingumo pagrindus, padėti išsiugdyti asmeninę, socialinę, pažinimo bei kultūrinę kompetenciją sėkmingam iškylančių asmeninio bei socialinio gyvenimo klausimų sprendimui;3. padėti mokiniui išsiugdyti komunikacinius sugebėjimus, įgyti informacinės kultūros, kompiuterinio raštingumo pagrindus;4. atskleisti ir plėtoti kūrybines moksleivių galias, ugdyti meninę ir estetinę kompetenciją, padėti įsitraukti į visuomenės gyvenimą;5. ugd mokinių gebėjmą kritiškai mąstyti, spręsti problemas;6. ugd.mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, iniciatyvumą, savarankiškumą, nusiteikimą imtis atsakomybės, nuostatą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą, tobulėti.

7. Švietimą reglamentuojantys dokumentai ir jų charakteristika. Švietimo įstatymas. Švietimo koncepcija. Mokymo bendrosios programos- ko mokyti. Mokymo planai- bendrieji(mokymo), specialieji(auklėjimo). Bendr.išsilavinimo standartai- kokiu lygiu, kaip mokyti. Vadovėliai. Ugdymo programos- bendrosios ir specialiosios:dalykinės, mokymo, užklasinės, fakultatyvų programos. Pamokų planai- metinis, semestro, mėnesio, savaitės, dienos, vienos pamokos.

Ypač reikšmingas darbas – bendrosios programos, išleistos dviem leidiniais (8,9). „Bendrosios programos yra ne direktyvinio, bet projektinio pobūdžio“. Jų pagrindu mokytojai gali kurti savarankiškai individualias mokymo programas – taip skatinama jų iniciatyva, kūrybingumas, naujovių ieškojimas. Rementis bendrosiomis programomis, sukurti valstybiniai bendrojo išsilavinimo standartai, jų pagrindinė funkcija yra ugdymo rezulatų vertinimas. Parengta ir keletas integruojančio ugdymo programų – dorinio, pilietiškumo, vieninjgoji kalbos, etninės kultūros, ekologinio, sveikatos ugdymo programos. Nemažai parengta naujų vadovėlių, pagalbinių mokymo priemonių, knygų mokytojams, ileista ir verstinių vadovėlių. Tirsa, vadovėlių dar trūksta, ypač vyresniosioms klasėms, kuriuose mokymas profiliuojamas. Ypač trūksta altarnatyvių vadovėlių – jie labai reikalingi kuriant ir taikant mokymo procese individualias programas. Labai reikšminga, jog, pertvarkant mokymo turinį, buvo siekiama jį depolitizuoti, deideoligizuoti, diferincijuoti, deramą vietą mokymo turinyje skirti tautinei kultūrai, integraciniams ryšiams (tarpdalykiniams ryšiams, sociokultūrinei integracijai). Mokymo turinio tobulinimas – nuolatinis procesas. Todėl, apibendrinant jau sukauptą patirtį, tobulinant mokymo turinį, remiantis įvairiuose dokumentuose ir koncepcijose, pedagoginėje literatūroje ir pan. keliamomis idėjomis, galima įvardinti mokymo tiriniui keltinius tokius svarbiausius reikalavimus.

8.Lietuvos respublikos švietimo sistemos struktūra,atskirų grandžių charakteristika.Valstybingumo atkūrimas atvėrė naujas Liet perspektyvas. Liet šviet sistea:Ikimokyklinis ugdymas,darželiai;parengiamosios klasės(5m.);pradinės klasė(5-6m, 1-4kl.)pagrindinė(5-10kl);vidurinė-gimnazija,profesinė mokykla.Specialioji mokykla, pagalbinė,aukštosios mokyklos, o taip pat užmokyklinės įstaigos pagrindinės mokyklosIX-X klbei gimnazijosI-IIkl,kuriose sudaromos sąlygos išmėginti savo polinkius.Mokykla pasiūlo kaikuriuos branduolinius dalykus mokytis labaiu,tai priklauso nuo būsimų siekių ateityje. Vidurinės mokyklos XI-XII kl ir gimnazijos III-IV kl. profiliuotas mokymas organizuojamas 3 dalykų pagrindu: realiniai, humanitariniai ir meniniai mokslai. Šie mokslai dar turi pakraipas,pvz,realinis gamtos mokslų profilis. Aukštos mokyklos: bakalauras, magistras, doktorantūra,profesūra ir t.t.

8. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS PRINCIPAI.JŲ SKLAIDA IR ĮGYVENDINIMAS.XXI A IŠŠŪKIŲ KONTEKSTE ( ŠVIETIMO GAIRĖS 2003-2012.

Principai- tai pagr taisyklė, reikalavimas, idėja, tai pagr teiginiai, kuriais remiasi organizuojamas švietimo darbas. 1)Humaniškumo principas-didžiausia vertybe yra laikomas žmogus. Išskiria- pasirinkimo laisvę, asmens teisę į privalumą, dvasinio gyvenimo nepriklausomybę. 2)Demokratiškumo principas švietime. Pagrindinėje m-kloje privalomas mokymas visiems prieinamas. Tėvai privalo leisti vaikus nuo6-7m.; mokymas vyksta gimtąja kalba. Asmuo turi teisę gauti jo polinkius, galimybes atitinkantį išsilavinimą, pasirinkti švietimo instituciją, ją keist. 3)Nacionalumo principas. LT kultūrai rūpinimąsi jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu.4)Atvirumo principas. Besikeičiančių politinių, ekonominių, socialinių, kultūrinių sąlygų, išlaikant universaliąsias dorovės normas ir nacionalumo branduolį. Teikia atvirumą kaitai, kultūrų dialogui, laikosi nuostatos ieškoti ir įgyvendinti konstruktyvias idėjas.

Švietimo reformos gairės(2003-2012m.)

Pirmajame reformos etape buvo atlikti tokie darbai: paskelbta tautinės mokyklos koncepcija, paruošti teoriniai švietimo reformos pagrindai, t.y. mokyklų tipų ugdymo turinio koncepcijos, juridiniai reformos dokumentai t.y. švietimo įstatymus mokyklų nuostatai ir t.t. antras etapas. Reorganizuotos švietimo valdymo struktūros t.y. kultūros ir švietimo ministerija, savivaldybių švietimo skyriai, pradėta profesinių bei aukštųjų mokyklų pertvarka, pokyčiai aukštųjų mokyklų sistemoje reorganizuojamos studijos per visas pakopas. Priimtas Lietuvos respublikos mokslo ir studijų įstatymas: atnaujintas ugdymo turinys egzaminų vertinimo sistema pakeista, yra valstybiniai egzaminai, diagnostinis testavimas patvirtintas švietimo monitoringo projektas, kuris yra jau įgyvendintas mokykloje, kai pačios mokyklos daro vidinį auditą, mokymo priemonių atnaujinimas, vykdoma pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo pertvarka, pedagogų kvalifikacijos centras reorganizuotas į pedagogų veiklos centrą, mokyklų kompiuterizavimas. Europoje 10-12 mokinių tenka vienas kompiuteris, Lietuvoje skaitoma jog 9-10 klaseje šis tikslas pasiektas. Internetu 2003 galėjo naudotis 64,4 bendrojo lavinimo mokyklų , daugiau kaip 90 procentų kompiuterių profesinėse, aukštosiose mokyklose, kolegijose kompiuteriai prijungti prie interneto. Švietimo finansavimo principų pakeitimas:pinigų krepšelis paskui vaikų. Šiandieninis vaikų krepšelis sudaro 1555 lt. Vykdomas mokyklų tinklo perorganizavimas. Socialinių paslaugų teikimas: mokykloje yra įvestas soc. Pedagogo etapas. Mokykloje yra vykdomas įvairios soc. Pedagoginės prevencijos(žalingų įpročių). Įvestas profilinis mokymas: bendrasis kursas, kuris turėtų perteikti dalyko pagrindus ir išplėstinis, kuris orientuotas tolesnes tos srities studijas. Profilinio mokymo turinį sudaro: bendrojo lavinimo branduolys, profilio turinys, pakraipos turinys. Problemos susijusios su profiliavimu : Pagrindinė problema, kad trūksta informacijos paie patį profiliavimą, apie galimybę pasirinkti dalykus. Turėtų būti sudaryta sistema, kuri galėtų įvertinti moksleivio gebėjimus ir patartų , kurį profilį moksleivis galėtų pasirinkti profilį. Nevienodas galimybės mokytis devintoje, dešimtoje klasėje, todėl aišku, kad moksleiviai ateina skirtingo pajėgumo ir lygio. Ugdymo planai ir turinys, individualios mokytojo programos, materialinė mokyklos programos, materialinė mokyklos bazė, tvarkaraščių sudarymas, psichologinės moksleivio adaptacijos problemas. Įvestas pagrindinis mokymas ik šešiolikos metų, dešimt klasių.

9. ŠVIETIMO REFORMA. PAANALIZUOKITE VYKDOMOS ŠVIETIMO REFORMOS PRIVALUMUS IR TRŪKUMUS.

Šviet ref raidoje sąlygiškai keli etapai išsiskiriami.

I etape iki 1990 atlikti tokie darbai:paskelbta tautinės mokyklos konsepcija, parengti teoriniai šviet reformos pagrindai,t.y.mokyklų tipų ugdymo turinio koncepcijos bei juridiniai reformos dokumentai(šviet įstatymo,mokyklų nuostatai ir tt.

II etapas.1999-2001. reorganizuotos švietimo valdymo struktūros- kultūros ir švietimo ministerija, savivaldybės šviet skyriai,pradėta prodėta profesinių bei aukštesniųjų mokyklų pertvarka,pokyčiai aukštųjų mokyklų sistemoje,t.y.reorganizuojama studijų doktarantūros tvarka.

III etapas –kuriama vieninga tęstinė šviet sistema,kuri apima tiek formalųjį,tiek neformalųjį švietimą,tiek nuosekųjį, tiek nenuoseklųjį,valstybinių bei privačių šviet įstaigų tinklą.

IV etapas. 2003m.Parengta nauja šviet srategija

Ir tas parengimas yra iki 2012m. Kas padaryta:

1)ugdymo bei studijų modernizavimas;

2)socialinių pedagogų mokymosi sąlygų sudarymas;

3)šviet sist tobulimas.

Iki 2003m:

1)atnaujintas turinys;

2)taikomos adaptuotos-modifikuotos programos;

4)egzaminų laikymas valstybiniuose centruose. Įvestas mokyklų auditas(mokyklos savęs vertinimas įsivertinimas).Pedagogų rengimo pertvarka ir kvalifikacijos kėlimo pertvarka.

10 MOKYMO(SI) ORGANIZAVIMO RAIDA. RYŠKIAUSIOS MOKYMO SISTEMOS IR KRYPTYS)

MOKYMO ORGANIZAVIMO RORMOS, JŲ APIBŪDINIMAS Mokymo organizavimo forma –išorinė mokymo proceso struktūra. mokymo organizavimo formos- tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, mokinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Mokymo organizavimo formos yra: pamoka, praktiniai užsiėmimai, ekskursijos, seminarai, konferencijos, konsultacijos (individualios bei grupėmis vyksta), savarankiškas moksleivių darbas namie (skirtas 1.gilinti išmoktas žinias, pritaikyti praktikoje, nelaidžia jų pamiršti, 2. Ugdyti mokinių valią, tvarkingumą, savikonrolę.3.formuoti mokėjimus ir įgūdžius, lavinti kūrybiškumą, savarnkiškumą. Namų darbai turi atitikti mokinio galimybes). Pamoka –pagrindinė mokymo organizavimo forma. Pamokos struktūra užtikrina geriausias sąlygas teorinėms žinioms perteikti, jas įtvirtinti, organizuoti savarankišką mokinių darbą, formuoti mokėjimus ir įgūdžius, tikrinti ir vertinti. Per pamoką galima kryptingai plėtoti moksleivių intelektą, ugdyti jų humanistinius idealus, moralines vertybes. Ši mokymo forma yra ekonmiška –vienas mokytojas moko 25-30 mokinių. Pamoka mokytojams suteikia galimybę kokybiškai dirbti, pasiekti neprastų rezultatų mokinių ugdyme. Kiekvieani pamokai būdinga; tikslų bei uždavinių iškėlimas bei siekimas, vaizdinių priemonių naudojimas, mokomų žinių ryšys su ankstesnėmis ir būsimosiomis pamokomis, žinių kontrolė, vertinimas. (gal dar ko trūksta)?? Artimaiusia pamokai mokymo forma- praktiniai užsiėmimai. Jie numatyti geogarfijos, chemijos, fizikos, biologijos mokymo programose; berniukų ir mergaičių užsiėmimai m-klos dirbtuvėse. Praktin užsiėm organizuojami išnagrinėjus didelę teorinę temą, išėjus reikšmingą dėstomo kurso dalį. Taip suteikiamo galimybės įtvirtinti per pamokas išmoktas žiniastaikyti praktikoje, formuoti darbo įgūdžius. doMinuo ja savarankiškas mokinių darbas, juos nesunku diferencijuoti –kiekvienam skirtingos užduotys, dirba grupelėmis, vienas ir tas pats darba skiriamas visai klasei. Mokomosios ekskursijos –mokymo forma, įgalinanti organizuotai pažinti daiktus, reiškinius, natūraliomis sąlygomis. T.p. leidžia supažindinti mokinius su itin reikšmingais kultūros ir meno objektais, saugomais muziejuose, eksponuojamais, parodose ir pan. Ekskursijos praplečia vaikų akiratį, skatina tyrinėtojo akimis apžiūrėti tikrovę, ugdo pagarbą, meilę gimtajam kraštui. Mokomosios eks skirstomos į: 1.įvadines –sužaidina domėjimąsi nagrinėjamu reiškiniu ar objektu, sukaupti medž-ą jam pažinti, rengiamos pradėjus mokyti didelę temą. 2.Mokslo žinioms įgyti – nagrinėjamas siauresnis kalusimas, mokytojas aiškina, žinios būna gilesnės, ilgaiu išlieka atmintyje. 3.Apibendrinamosios –visos išnagrinėtos medž-os palyginimui. Seminarai –tipiška aukštosios, vidurinės m-klos mokymo forma, skirta savarankiškai besimokančiųjų pažintinei veiklai apibendrinti. Seminaro dalys;1. Mokiniai atlieka skirtas užduotis, 2.seminare aiškina temą pagal duotus kalusimus, skaito pranešimus, juos aptaria ir vertina. Tinka aukštesnėms klasėms, kai savarankiškaiu, kūrybiškiau mąsto, formiluoja išvadas. Užsiėmimų paskirtis –priimti, gilinti kelių temų ar net viso kurso žinias. Seminaro kalusimus pateikia mokytojas, mokiniai patys pasirenka, kuriems ruošis, arba gali paskirti ir mokytojas. Gali mokytojas iš anksto kalusimų neskelbti, atsakyti rengiasi visi mokiniai. Eiga: 1.mokytojas primena nagrinėjamos temos svarbą, paaiškina, kaip nagrinėti klausimus. 2.Išklausomi mokiniai. 3.Būtina semonaro pabaigoje mokytojui apibendrinti, paskelbti pažymius. Konferencijos. Mokykloje organizuojamų konferencijų sitema, tokia pat kaip ir seminaro. Joms parenkamos platesnės, reikšmingos besimokantiems temos. Seminarai, konferencijos skatina moksleivių pažintinius interesus, ugdo jų kalbą, moko diskutuoti.

Mokymo kryptys

Mokymo kryptys – toks mokymo metodų taikymo, viso mokymo proceso organizavimo, pedagogo ir mokinių san¬tykių pobūdis, kurį lemia visuomenės ekonominė ir socialinė padėtis, visų pirma mokslo, technikos, gamybos ir kultūros ly¬gis, visuomenės ir jos grupių reikalavimai mokyklai.

Ši kryptis gyvavo ilgus šimtmečius. Jos esmė: iš mokinių reikalauta tiksliai įsiminti tai, kas para¬šyta vadovėlyje “arba ką pasakė mokytojas, t. y. išmokti gatavus teiginius. Būtina visiškai tikėti mokytoju — jo žinių negalima ginčyti, abejoti jų tikrumu. Mokytojo ir mokinio santykių esmė ta, jog visą mokymosi krūvį mokytojas suversdavo mokiniui.

Šiuolaikinis mokymas — kūrybinis procesas. Jo metu labai svarbu įgyvendinti ne tik mokomąją, bet ir lavinamąją funkciją. Todėl reikia ne tik pažinti mokinį, jo aplinką, gerai išmanyti sa¬vo dėstomąjį dalyką, bet ir žinoti įvairias mokymo teorijas, su¬sipažinti su naujausia patirtimi. Taigi šiuolaikinį mokymą, besi¬remiantį ir svarbiausiomis pedagogikos klasikų didaktinėmis idėjomis, ir naujais ieškojimais, ir teigiamais, šiuolaikinėmis są¬lygomis priimtinais įvairių mokymo krypčių bruožais, tikslinga vadinti ugdomuoju mokymu.

Aiškinamasis mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai pateikiamos ne vien tik gatavos žinios, bet ir tų žinių komentarai, įrodymai, paaiškinimai, t. y. siekiama, kad mokiniai kuolengviau ir geriau suprastų mokymo medžiagą, sąmoningai formuotųsi mokėjimus ir įgūdžius. Mokinių uždavinys — suprasti tai, ką aiškino mokytojas ar patys skaitė vadovėlyje, ir kuo geriau įsiminti. Aiškinamasis mokymas pasirodė itin gyvybingas todėl, kad jį labai lengva taikyti praktikoje, kad jis reikalauja mini¬malių pedagoginių sąnaudų. Tačiau aiškinamosios mokymo krypties ribotumas pasidarė itin akivaizdus, kai paspartėjo mokslo ir technikos pažanga.

Veiklinamasis mokymasis – Tai tokia mokymo organizavimo kryptis, kai mokiniai savarankiškai vykdydami mokytojo užduotis, praktinėje veikloje įgyja žinių.

Probleminis mokymas — tai tokia mokymo kryptis, kai mokiniams aktyviai dalyvaujant sudaromos probleminės situ¬acijos, formuluojamos ir sprendžiamos problemos, o sprendi¬mai tikrinami. Tai ganėtinai nauja mokymo kryptis, besiformuojanti naujomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Prasidedanti informatikos era keičia darbo pobūdį, visuomeniniame gyvenime ima varžytis įvairios ideologijos, įvairūs požiūriai.

Programuotas mokymas Tai tokia mokymo kryptis, kuria siekiama optimaliai valdyti mokymo procesą, žinias pateikiant specialiai parengtomis dalimis (dozėmis), tikrinant kiek¬vienos tokios dalies išmokimą, mokinių atlikto darborezultatus. Si mokymo kryptis atsirado vystantis mokslui ir techni¬kai, — sparčiai plėtojantis daugeliui mokslo sričių, dideliais tem¬pais gausėjant informacijos srautui.

Modulinis mokymas — tai tokia mokymo kryptis, kai mo¬kiniai savarankiškai dirba pagal savitą mokymo programą, su¬darytą modulių pagrindu. Ši mokymo kryptis artima progra¬muotam mokymui.

Diferencijuotas mokymas- Tai tokia mokymo kryptis, kai atsižvelgiant į individualias ir tipines mokinių skirtybes jie buriami į specialias mokymo grupes, kurios skirtingai moko¬mos. Diferencijuotas mokymas — tai tiesiog atskirų šalių Švieti¬mo sistemų bruožas, principas.

Produktyvios mokymosi atmosferos sukūrimas.

Šiuolaikinėmis sąlygomis šio reikalavimo laikymasis — būtinybė: tokių santykių reikalauja humaniškumo principas. Antra vertus, geri mokytojo ir mokinių santykiai labai prisideda prie sėkmingo mokinių mokymosi, o ypač – jų auklėjimo procese .Visų pirma pažymėtina, jog privalu keisti mokyklos klima¬tą — mokinys mokykloje turi būti saugus, mokykla jam turi tap¬ti antraisiais namais, „džiaugsmo namais”, kaip teigė ne vienas pedagogas. Tai iš esmės priklauso nuo mokymo organizavimo pobūdžio. Todėl mokytojas turi siekti, kad vaikas noriai eitų į mokyklą, nebijotų sėdėti pamokose (tam visų pirma reikia ieš¬koti būdų naujaip tikrinti ir vertinti mokymosi rezultatus ), galėtų išsakyti savo mintis, savo požiūrį. To¬dėl reikia gerbti mokinius, su jais skaitytis, juos vertinti.

Derinant mokymą su emocijų ir valios ugdymu, svarbu ska¬tinti pačių mokinių veiklą, remtis jų patyrimu. Todėl intelekti¬nėje veikloje reikia skatinti kūrybiškumą, kritiškumą, savaran¬kišką mąstymą, mokyti įvairiose situacijose atskirti gėrį nuo blogio, teigiamą nuo neigiamo, kuo nuodugniau suvokti bendražmogiškąsias moralines vertybes.

Lemiamą reikšmę pamokos emocinei atmosferai bei moky¬mo rezultatams turi mokytojo bendravimo su mokiniais pobū¬dis. Akcentuotina, kad mokymo procese sėkmę paprastai lemia pats bendravimas, tinkama, konstruktyvi mokytojo ir mokinių bendros veiklos sąveika. O teisingi mokytojo ir mokinių santy¬kiai yra tokie, kurie remiasi optimistiniu požiūriu į mokinį ir geranoriškų elgesiu su juo, kurie visapusiškai skatina tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą, partnerystę bendroje veikloje. Tik teisingi santykiai gali sukurti pa¬kilią, džiugią (mažorinę) darbo nuotaiką mokymo procese; tokia nuotaika skatina darbingumą, didina pasitikėjimą mokytoju. Tei¬giamą poveikį daro mokytojo asmenybė — jo žinios, erudicija, elgesys ir pan.,

Pagyrimas skatina ugdytinius intensyviai dirbti, gyvina ir spartina jų veiklą, todėl jam pri¬klauso pirmenybė — juk nėra abejingų pagyrimui, įvairiems ska¬tinimams. Tuo tarpu peikimas veikia slopinamai.

Kai dėl pedagogo neteisingumo, šiurkštumo, netaktiškumo įžeidžiama ugdytinio asmenybė, kyla neigiamos emocijos, for¬muojasi priešiški mokytojo ir mokinio santykiai

Vadinasi, šiuolaikinėje pamokoje mokytojas privalo atsisa¬kyti bet kokio diktato, autokratinio komandavimo, ugdytinio as¬menybės slopinimo ir pan. Jis turi remtis teigiamais kiekvieno mokinio bruožais, į ugdytinius žvelgti optimistiškai, jais tikėti. Jeigu pedagogas, organizuodamas pamoką, pastebi ir pabrėžia tuos teigiamus dalykus, jais remiasi, juos išryškina, paprastai mokiniai stengiasi pateisinti pasitikėjimą.

Mokymo organizavimo formos

Mokymo formos – tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių eigą lemia besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, pedagogo vadovavimo pobūdis. Mokymo formų rušys:

1. Individualus mokymas – seniausia mokymo forma – vaikų lavinimas namuose. Mokymo programų, tvarkaraščių nebuvo. Žinios buvo perteikiamos žodžiu.

2. Klasės-pamokos sistema – 16a. pradėta mokyti pagal tvarkaraštį. Atskiras užsiėmimas vadinosi pamoka.

3. Belo ir Lankasterio bendro mokymo sistema – 18-19a. sandūra. Mokymo forma, kai vienas mokytojas įstengė organizuoti kelių šimtų moksleivių mokymą. Iš ryto pedagogas dirbo su gabesniais mokiniais, vadinamais monitoriais, kurie vėliau dirbo su grupele likusių vaikų.

4. Daltono planas – tai individualus mokymas pagal mokinio situacinius ir nuolatinius interesus. Mokytojas tampa konsultantu, mažai bendrauja su visa klase.

5. Trampo planas – pirmiausia grupei moksleivių (100-150 asmenų) dėstoma paskaita auditorijoj, grįžę į klases mokiniai tą pačią temą aiškinasi toliau, po to dirba savarankiškai namuose.

6. Pamoka – baigtas, laiko apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas. Kaip pagrindinė mokymo organizavimo forma paplito 18-19 a. – įgalino vienu metu mokyti keliasdešimt vaikų. Vis plačiau taikomas vaizdumas, todėl mokymas darėsi patrauklesnis. Trūkumai: vis sunkiau užmezgamas ryšys tarp mokytojo ir mokinio, pamokos būdavo monotoniškos. JAV pradėjo formuotis įvairios individualaus mokymo sistemos: 1. batavinė – mokymosi laikas skirstomas į 2 dalis: pirmoji – darbui su klase; antroji – individualiam mokymuisi; 2. manheiminė – mokiniai skirstomi į stipriuosius, vidutinius ir silpnai besimokančius. Pamokos požymiai:

1. Klasę sudaro to paties amžiaus ir panašaus žinių lygio mokiniai.

2. Sėkmingai besimokantieji kasmet keliami į aukštesnę klasę.

3. Pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas.

4. Pamokai vadovauja mokytojas.

5. Pamokoje taikomi įvairūs metodai

Pamokos struktūra: organizacinė dalis, apklausa ir įvertinimas, naujos medžiagos pateikimas, pirminis naujos medžiagos įtvirtinimas ir kartojimas, kūrybinis žinių taikymas, namų darbų skyrimas, pamokos užbaigimas. Pamokos struktūrą labiausia lemia jos tipai. Pamokos į tipus skirstomos pagal:

1. vyraujantį mokymo metodą (pamokos-paskaitos, pamokos-pokalbiai)

2. pagrindinį didaktinį tikslą ( naujos medžiagos perteikimo, žinių įtvirtinimo, mišri pamoka)

pagrindinius mokymo proceso etapus (įvadinė pamoka, naujos medžiagos perteikimo, pratybų, kontrolinė, mišri). Kontrolinės pamokos struktūra: 1. organizacinė dalis; 2. pamokos tikslo skelbimas; 3. trumpas teorinių žinių kartojimas; 4. kontrolinio darbo rašymas.

Kitos mokymo organizavimo formos: ekskursijos, seminarai, konsultacijos.

Reikalavimai šiuolaikinei pamokai:

1. Aiškūs pamokos tikslai – mokytojas turi tiksliai numatyti pagrindinį didaktinį tikslą t.y. ko labiausiai sieks per pamoką.

2. Mokymo medžiagos pasirinkimas – pats mokytojas turi suvokti, kas toje medžiagoje sudaro temos esmę.

3. Mokymo medžiagą sieti su mokinių patirtimi – įrodo, jog mokslas labai svarbus gyvenime.

4. Reikia siekti perimamumo – mokyme reikia remtis tuo, ką jau mokiniai yra įgiję.

5. Pasirinkti mokymo metodą – jie skatina natūralų mokinių norą pažinti, tyrinėti, skatina savarankiškumą.

6. Savarankiško darbo organizavimas – tai padeda geriau suprasti medžiagą, lengviau ją įsiminti.

7. Grupinio ir individualaus darbo derinimas – tai padeda įvairinti mokymąsi.

8. Tinkamai naudoti pamokos laiką

9. Nuolat kartoti mokymo medžiagą

10. Gera emocinė atmosfera pamokoje

11. Pamokos ryšys su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis

12. Pamokos užbaigimas

MOKYMO ORGANIZAVIMO FORMOS. PAMOKŲ TIPAI, STRUKTŪRA. MOKINIŲ SUDOMINIMO BŪDAI.

Mok.gali būti org.įvairiomis formomis. Mok.org.formą nusako mok.sudėtis darbo vieta ir laikas mok.veiklos ir mokyt.vadovavimo pobūdis. 16a.Rusijos brolijos pradėjo mokyti vienu metu to paties amžiaus pastovią vaikų grupę pagal sudarytą tvarkaraštį kiekvienas atskiras užsiėmimas buvo pav.pamoka o mokymo org.-klasės-pamokos šit. Šios sist.plėtotei daug nuveikė Komenskis. Iškėlė sąlygas norint tinkamai org. mokymą: nesikeičianti maždaug vienodo išsilavinimo grupė vaikų, užsiėmimo laikas, mokyt.darbas tuo pat metu su visais mok. Iškėlė visuotinę mokymo idėją ir siūlė iš karto mokyti iki 300 mok.. mok.suskirstyti dešimtimis-kiekvienai grupei vadovautų geresnis mok. Laboratorinio mokymo forma – kiekvienas mok. gauna užduotis savaitei, mėn. mokyt, konsultuoja. Ši forma skatino savarankiškumą. Mokymo organizavimo formos 1) ir pati svarbiausia-pamoka 2) užklasinė veikla (ekskursijos, būreliai, fakultatyvai, seminarai, konsultacijos) 3) užmokyklinis-gamybinis darbas (turistų stotys, mat.fizikų m-klos moksl.rūmai), pamoka-svarb.mokymo forma baigtas laiko apribotas mokymo vienetas Pasižymi bruožais:klasę sudaro to paties amžiaus ir žinių mok. Keliami į aukšt.klasę, pam.vyksta pagal tvarkar., mok.darbui vad.mokyt., naudojami įvairūs mokymo metodai. Pamokos tipas – pam .grupavimas pagal didaktinį tikslą. Pam.yra daug reikia jas suskirstyti. Pagr.kriterijus – didakt.tikslas, pam.:įvadinės, mišrios, naujų žinių įgijimo, įgūdžių mokėjimų formavimo, įtvirtinimo, uždavinių sprendimo, kartojimo, kontrolės. Pam.įvairovė rodo didaktinių tikslų platumą. Mokant siekiama įvairių tikslų, mokymo tikslui pasiekti vedamos atitinkamo tipo pam. Pam.struktūra, populiariausia – mišri pam nes padeda pasiekti įv.tikslų:supažindina su nauja medž. Formuoja įgūdžius,įtvirtina ir susumuoja mokymosi rez. Mišrios pam.struktūra, pamokos pradžia – mok.nuteikimas nagrinėti temą, tikslo iškėlimas neformalus. Naujos temos susiejimas su ankstesne. Naujos medž.suvokimas bei perteikimas. Suvokiama trim būdais:mokyt .paaiškinant, pokalbiu, sav. darbu. Įtvirtinimas – visa kas įgyta reikia įtvirtinti. Įtvirtinama kartojimu ypač svarbu einamasis kart. Kartojimo svarbi dalis įv.pratimai, namų darbų skyrimas. Mokymosi rezultatų susumavimas-kontrolė.

11. MOKYMO PROCESAS KAIP MOKYMO KOMPONENTŲ VISUMA, JŲ TARPUSAVIO RYŠIAI. APIBŪDINKITE TRIS MOKYMO TIKSLŲ ( PAŽINIMO, EMOCINIO-VERTYBINIO IR PSICHOMOTORIKOS) LYGIUS IR JUOS ILIUSTRUOKITE PAVYZDŽIAIS.

MOKYMO PROCESAS, JO ESMĖ ETAPAI. SVARBIAUSIOS SĄVOKOS. Istorijos raidoje mokym buvo suprantamas kaip žinių dėstymas, instruktavimas, informavimas. Mokym sėkmę lėmė gebėjimas perteikti daug žinių. Toks mokymas skatina daug ką įsiminti, lavina atmintį, bet neugdo kūrybiškumo ir visapusiškumo. Šiuo metu mokymas suprantamas kaip mokytojo ir mokinio sąveika. Kurioje mok aktyvia forma įgyja žinių sistemą. Moko dalyk pagrindus mąsto pažįsta tikrovę keičia savo elgesį ty lavinasi ir auklėjasi. Sąveika tarp mokyt ir mok yra: konstruktyvi – kai bendraujant pasiekiama gerų rezultatų ir destruktyvi – mokyt su mok priešiški ir rezultatų minimalūs. Sąveikaujant mok ir mokyt vyksta keitimas informacijos emocijų formuojasi mok vertybės. Mokyt vaidmuo -vadovauti sąveika arba bendrav. Mokymas tikslingas, kai iškelti aiškūs tikslai. Mokymo proceso pažinimo lygmenys: *pažinimo – sudaro žinios jų supratimas taikymas analizė sintezė ir įvertinimas. *emocinis -vertybinis – pažiūrų vertybių ugdymas *psichomotorinis – eisena svorio jutimas judesių koordinac. ištvermė. Svarbiausios sąvokos: *žinios apibendrintos žmonijos patyrimas objektyvus tikrovės atspindys. Tikrovę lab apibūdina mokslas . moksl ir mokomasis dalyk artimos sąvokos bet ne tapačios.šiuo požiūriu žin: apibendr mokomojo dalyko supratimas. Žin išreiškiamos simboliais. Įgydami žinių pažįstame pasaulį patį save. Skirtingo dalyk žinios yra skirtingos. Mok reikia perteikti sąmoningas veiksmingas praktines žin. Žin pagrindas gyvenimo tiesai nustatyti vertybėms įgyti. * mokėjimai -intelektiniai veiksmai tai gebėjimas perteikti žinias perkelti jas į naujas situac kitom sąlygom. *įgūdžiai-automatiniai veiksm kurie susidar daug kartų kartojant tą patį veiksmą. Įgūdž- sąmoningi veiksmai. Svarb įgūdž rūšys: darbo sporto intelektualiniai. Įgūdž ypatyb: veiksm atlikimo greitis išmokyti atlikti greitai veiksm. Judesių lengvumas laisvumas. *vertybės – mokymo aspektas vertyb – tai tokios mokymo tiesos teigin kurie mok tampa subjektyv reikšmingi ty įsigyjama vertingumo prasmė, (domėjimasis kažkuo) žinios gali būti patrauklios ir nepatrauklios.Žinios kaip gyvenimo tiesa yra vertybė, mokym. Nėra paprastas žinių įgijimas, o vertybių ugdymas.

MOKYMO PROCESO MODELIS. MOKYMO TIKSLAI, TURINIO IR METODO VIENOVĖ. Mokymo modelio pagrindas yra tikslai. Tikslai realizuojami turiniu ir metodais. Mokymo turinys atsako į klausimą – ką būtina žinoti. Iš tikslų aiškėja ko mokyti, kaip ir kada.

Tikslai – išeities pozicija. Tikslų kėlimo šaltiniai : mokinio asmenybė, mokomasis dalykas, visuomenės poreikiai.Tikslai yra 3 rūšių : 1. pažinimo; 2. emociniai, vertybiniai; 3. psichologiniai;

Tikslai : 1). Mokomieji – įgyti žinių, susipažinti; 2). Lavinamieji – suvokti, išskirti prasmę, mokėti analizuoti, lyginti, apibendrinti; 3). Auklėjamieji – sužadinti jausmus, skiepyti, ugdyti;

Mokymas, kaip išskirtinis procesas: >1. tikslas ir jo konkretumas >turinio pasireiškimas >turinio organizacija >mokymo metodai, vaizdumas >įvertinimas (viskas sukasi ratu).

Tikslai įgyvendinami turiniu ir metodais. Mokymo turinys atsako į klausimą, ką mokyti, ką būtina žinoti ir mokėti. Mokymo turinys – medžiaginės ir dvasinės kultūros vertybių visuma. 1994 m. bendroje programoje siūloma mokymo dalykus suskirstyti pg. realijas : 1. žmogaus gyvenimo realijos (psichinės, fizinės, socialinės, politinės). 2. žinios apie realijos praeitį, dabartį, ateitį. 3. žmogaus gyvenimas grožinėje kūryboje, tautosakoje. 5. sveika veikla – žaidimai, sportas. Šio turinio svarbiausias kriterijus – žmogus. Mokymo turinys atsispindi dokumentuose.*mokymo planuose.* mokymo programose. * vadovėliuose. Bendriausias dokumentas – vystymosi planas, tai dokumentas primenantis mokomąjį dalyką, kiek skirta valandų per savaitę ir metus. Mokymo planą konkretina programa. Programa – svarbiausias mokymo turinį atspindintis dokumentas, kur nurodomi mokymo žinių, gebėjimų, mokėjimų, įgūdžių apimtys .

TURINYS IŠDĖSTOMAS DVEJOPAI : 1. kaip žinių, įgūdžių, mokėjimų visuma. 2. svarbiausi faktai, idėjos. Mokymo procese turinį reikia organizuoti. Jo neišmokstama savaime. IŠVADOS : mokymo turinys viskam yra metodo dalis. Nėra gerų ir blogų metodų. Metodas tas kurį įvaldai. Metodai atsako į klausimą kaip mokymosi ciklas baigiasi mokymosi rezultatų susumavimu.9.MOKYMO PRINCIPAI. DIFERENCIJUOTO MOKYMO PROBLEMA. Mokymo principas – didaktikos kategorija, nusakanti kaip realizuoti mokymo dėsningumus. Mokymo principai yra šie:l) moksliškumo (reikalauja, kad mokiniams būtų teikiamos mokslo žinios, mokėjimai, įgūdžiai, turintys principinę teorinę ir praktinę vertę, kad nebūtų mokoma nemoksliškų- dalyk7 abejotin7 teigini7 i6kraipan2i7 moklso tiesas, 2) sistemingumo ir nuoseklumo( mokymą org.taip, kad mok.būtų perteikiama mokslo pagrindų sistema, kad mok.žinias, mokėjimus bei įgūdžius valdytų nuosekliai be spragų) 3) teorijos ir praktikos ryšio (reikalaujama skatinti ir mokyti mok.įgytas žinias taikyti praktiškai, naudoti jas tolimesniam tikrovės pažinimui ir pertvarkymui) 4)mokinių sąmoningumo ir aktyvumo (reikalauja mokomąją medžiagą pateikti taip, kad mok.ją tinkamai suprastų ir tinkamai įvaldytų, aktyvinti pažinimo veiklą, ypač mąstymą) 5)vaizdumo (papildo 4 principą, padeda įgyvendinti moksliškumo, teorijos ryšio su praktika sistemingumo principų reikalavimus) 6)prieinamumo (pedagogai turi žinoti mok.protinės ir praktinės veiklos galimybes, jų žinias, patirtį ir atsižvelgti į šias savybes apibūdindami lavinimo turinį ir mokomojo proceso organizavimą) 7)tvirtumo (reikalaujama mokyti taip, kad mok.neužmirštų, to ką išmoko). Dif.m. ugdomasis mokymas įmanomas tada, kai atsižvelgiama į mok.išsilavinimą, pajėgumą, individualias skirtybes. Nustatoma, kokių dalykų mokoma frontaliai, o kokių – individualiai grupėse pagal išsilavinimą, pajėgumą. Dif.mok.derinimas su frontaliu ir individualiu lemia mokymosi sėkmę. Šis principas reikalauja: l)pažinti mok.individualybę, 2) siekti, kad silpnesnieji išmoktų sunkesnių dalykų ir veiksmų, 3) individualizuoti darbą su gabiais ir negabiais. Pirmiesiems sudaryti sąlygas mokytis sudėtingesnių dalykų, o antriesiems – plėtoti įgimtus duomenis ir mokytis bent vidutiniškai, 4) neįžeisti silpnesnių mok.orumo, geriausia, kai nei jie, nei tėvai nežino, jog niokosi silpnesnių klasėje.

Mokymo(si) proceso esme, etapai.Mokymo proceso komponentai, funkcijos.

Mokymas (sis) — moky¬tojo ir jo vadovaujamų mokinių pažintinė veikla. Ja siekiama, kad mokiniai sąmoningai ir tvirtai įsimintų mokslinių žinių pa¬grindus — svarbiausią ir būtiniausią žmonijos patirties dalį. Ši veikla turi būti taip organizuojama, kad jos metu ugdytiniai kuo sėkmingiau formuotųsi protinius ir praktinius mokėjimus bei įgūdžius, plėtotų savo intelektą, dvasinę ir emocinę sferą.

Mokymo svarba ir uždaviniai šiuolaikinėmis sąlygomis:

1. Mokymo, kaip svarbiausios mokyklos veiklos srities, pa¬skirtis, teikti,plėtoti,apibendrinti ir gilinti svarbiausias ir vi¬sokeriopas žinias, atitinkančias šiuolaikinįkultūros(mokslo technikos, gamybos, dvasinės kultūros ir pan.) lygį, būtinas da¬barties ir netolimos ateities žmogui (t.y. mokslo, visuomeninės, patirties pagrindus), maksimaliai atsižvelgiant į kiekvienos as¬menybės interesus, galimybes ir visuomenės raidos perspekty¬vas. Šios žinios kaip tik ir turi sudaryti pagrindą mokiniui lavin¬ti ir auklėti — gyvenimo keliui ir profesijai pasirinkti.

2. Mokymo procese mokiniams įgyjant žinių privalu siekti kuo efektyviau formuoti ir lavinti praktinius bei intelektualinius mokėjimus bei įgūdžius, mokyti naudotis įvairiose veiklos srityse.

3. Žinių įgijimas -— ypač svarbus protinio lavinimo būdas.Todėl mokymo procese reikia plėtoti mokinių intelektą, visų pir¬ma kūrybinį mąstymą, taip pat ir kitus psichikos procesus bei savybes (vaizduotę, atmintį, valią, emocijas, interesus ir pan.),skatinti mokinių aktyvumą, minties ir veiklos savarankiškumą, žadinti ir plėtoti kūrybines galias bei gebėjimus, visokeriopai puoselėti asmenybės saviraišką. Ypatingą dėmesį skirti mokinių kūrybingam savarankiškam darbui organizuoti, aktyviai veiklai mokymo procese.

4. Žinios — pasaulio pažinimo instrumentas. Todėl reikia mokyti taikyti įgytas žinias naujiems reiškiniams ir faktams aiš¬kinti, sieti jas su asmenine patirtimi, naudotis jomis įvairioje praktinėje veikloje, jas savarankiškai plėsti ir gilinti; įvairios veik¬los procese ugdyti darbštumą, pareigingumą, atsakingumą ir ki¬tas ypač vertingas asmenybės savybes.

5. Žinios, ypač susijusios su žmogaus ir visuomenės esmės,žmonių tarpusavio santykių, jų vidinio pasaulio pažinimu, yra labai reikšmingos mokinių auklėjimui. Todėl reikia visokeriopų sąmoningai įgytų žinių pagrindu siekti, kad šios žinios taptų asmenybės savastimi, formuotų pažiūrų sistemą, bendražmogiškąsias vertybes, asmenybės dvasingumą ir pilietiškumą, aukštą dorovinę kultūrą. Didinant žinių auklėjamąją įtaką, veikti ne tik intelektą, bet ir emocinę sferą, įtraukti mokinius į kuo aktyvesnę veiklą mokymo procese, panaudoti įvairias meno priemones ir pan.

6. Skatinti domėjimąsi naujais mokslo, technikos, kultūros laimėjimais, įvairiomis naujovėmis, ugdyti pagarbų požiūrį į įvairias mokslo (pažinimo) sritis, apskritai teigiamą požiūrį į ži¬nias, mokymąsi ir mokslą.

7. Rengti permanentiniam (nenutrūkstamam, nuolatiniam)mokymuisi — savišvietai, savimokai.

8. Pabrėžti mokymo efektyvumo, jo ugdomosios įtakos mo¬kiniams didinimo ypatingą sąlygą, kurios laikytis primygtinai reikalauja pati ugdymo prigimtis, taip pat mūsų švietimo siste¬mos demokratiškumo bei humaniškumo principai, plėtoti mo¬kymo procese konstrukcinę sąveiką, partnerišką mokytojo ir mo¬kinių bendravimą.

Mokymosi esme sudarovidinė protinė mokinio veikla. Mokinių mokymasis — tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių įgijimas arba išmokimas, įvairių visuomeninės patirties elemen¬tų perėmimas esant tam tikram psichinių galių būviui. Šiuo at¬veju mokinys protiškai veikdamas savo sąmonėje analizuoja, sintetina, apibendrina, abstrahuoja, klasifikuoja faktus ir reiški¬nius, išskiria priežasties, tikslo, vertybių ir kitokius santykius, objektų bei reiškinių požymius, sieja naujas žinias su turima pa¬tirtimi ir pan., t.y. mąsto.

Mokinio protinį darbą, jo minčių eigą mokytojas gali tik netiesiogiai, remdamasis išoriniais požymiais (mokinio veido iš¬raiška, judesiais ir pan.) stebėti ir kiek įmanoma jį skatinti. To¬dėl turi žinoti, kokios šio amžiaus tarpsnio mokinių mąstymo, dėmesio, atminties ypatybės, kuo jie labiausiai domisi ir kodėl, kaip perima naują informaciją ir formuojasi mokėjimus bei įgū¬džius. Taip pat mokytojas privalo suprasti, kaip galima sužadin¬ti domėjimąsi nauja medžiaga, kaip palaikyti kuo ilgiau sutelktą jų dėmesį, ką ir kokiomis sąlygomis jie geriau suvokia, įsimena, kaip geriau mokyti taikyti žinias ir pan. Bet mąstymo eigos ir jo operacijų vyksmo, naujų žinių supratimo lygio, jų įjungimo į turimų žinių sistemą, jų vertinimo ir pan. tiesiogiai stebėti, su¬prantama, negalima. Tuo tarpu vidinė protinė veikla, mokinio mąstymo operacijos ir sudaro mokymosi, žinių perėmimo, mo¬kėjimų ir įgūdžių formavimosi specifiką, t.y. mokymosi esmę.

Mokymo procesas sudėtingas ir ta prasme, jog mokinių mo¬kymasis turi pasirenkamąjį pobūdį. Mokiniams toli gražu ne vis¬kas įdomu, kai kurios žinios jiems atrodo nereikalingos ar ne¬vertingos. Todėl jie paprastai stengiasi perimti, kuo geriau įsiminti tik tą informaciją arba jos dalį, kuri juos sudomina, kuri atrodo svarbi, naudinga ar reikalinga. Tai rodo, jog mokytojo pastangos kuo labiau „mokyti”, kuo daugiau suteikti mokiniams informacijos ne visada gali būti efektyvios. Yra žinoma, kad mo¬kiniai neretai net negirdi, apie ką kalbama — jų mintys gali klaidžioti visai kitose sferose. Todėl ir šiuo atveju labai svarbus mokytojo pedagoginis meistriškumas — ne tik stengtis suprasti mokinių požiūrį į nagrinėjamą medžiagą, bet ir mokėti sužadin¬ti interesą naujoms žinioms, nuteikti, kad jos būtinos, svarbios, taip pat mokėti išryškinti tai, kas svarbiausia, kas sudaro tų ži¬nių esmę.

Vadinasi, mokymasis — sudėtinga protinė veikla. Siekda¬mas, kad ši specifinė veikla mokiniams būtų prieinamesnė ir lengvesnė, tuo pačiu ir sėkmingiau ugdytų mokinius, mokyto¬jas turi kūrybingai tobulinti mokymą. Pagrindinis šiuolaikinė¬mis sąlygomis mokymo, kaip specifinės protinės veiklos, tobu¬linimo būdas — skatinti bei plėtoti mokinių aktyvumą ir savarankiškumą, visapusiškai stiprinti pedagogo bei mokinių są¬veiką. Vadinasi, pertvarkomoje mūsų mokykloje pedagoginis meistriškumas mokymo procese turi veikti taip, kad, mokiniams perimant zinias, skatintu ju paciu aktyvia veikla, remtusi ju patyrimu, brandintu emocine atmosfera, kurybini mastyma ir kitas pazinimo galias.

Visiskai zinios perimamos tada, kai praeinami tokie pagrindiniai etapai:parengimas, suvokimas, itvirtinimas, pritaikymas.

Pirmasis etapas – parengimas. Mokiniu parengimas veikai, ypac naujai medziagai suvokti, pazintiniu uzduociu jiems iskelimas. Parengimo tikslas – suzadinti mokiniu nora aktyviai veikti, suzinoti ka nors naujo, pazadinti ju interesa suoncentruoti demesi. Ypač svarbu parengti taip, kad mo¬kiniai susidomėtų būsima veikla. Vadinasi, reikia sudaryti tokią situaciją, kurioje aiškiai iškiltų pažintinė užduotis, siekti, kad ją suvoktų patys mokiniai. Tam net ski¬riamos ištisos pamokos arba įvairios užklasinio darbo formos.

Dažnai parengiama kartojant anksčiau išeitą medžiagą; ši¬taip atnaujinamos mokinių žinios, parengiama dirva naujai in¬formacijai suvokti. Bet čia būtina sąlyga, kad būtų iškeliama kas nors nauja.

Vienas iš parengimo būdų — supažindinti su pamokos temajos tikslais ir naujos medžiagos perteikimo planu bei pagrindiniais teiginiais. Ypač reikia supa¬žindinti su naujos informacijos perteikimo planu. Galima parodyti kylančius prieštaravimus tarp turimų žinių ir naujos medžiagos, jų sprendimo įvairių variantų.

Parengimo esmė — siekti sužadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga, t.y. parengti dirvą naujoms žinioms, būsimai veiklai.

Antrasis etapas – suvokimas ir supratimas – mokymo pagrindas.

Suvokimas — tai objekto visumos vaizdas,kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai arba reiškiniai. Todėl suvokimas – supratimo pradžia, jis lyg deda pagrindą supratimui.

Supratimas — mąstymo procesas ir rezultatas; jis re¬miasi daiktų ir reiškinių, vaizdinių ir sąvokų, idėjų ar emocijų ryšiais (asociacijomis), kurie susidarė praeityje, ir šių ryšių at¬naujinimu, aktualizavimu, t.y. mokėjimu juos panaudoti, kad geriau suprastų naują klausimą, su kuriuo jie glaudžiai susiję. Naujai įgyjamos žinios siejamos su jau žinomomis. Suvokiama ir suprantama susipažįstant su nauja medžiaga.

Ugdymo uždaviniai šiuolaikinėmis sąlygomis reikalauja, kad nauja medžiaga būtų perteikiama kuo įdomiau, kuo įvairesniais mokymo metodais ir būdais, pagal galimybę taikant ir žaidybi¬nius elementus, kad mokiniai aktyviai savarankiškai dirbtų. To¬dėl ir naujos medžiagos perteikimą reikia derinti su atitinkamų žinių kartojimu, jų gilinimu ir įtvirtinimu; kartu privalu stebėti ir tikrinti, kaip mokiniai perima naują informaciją.

Supažindinant su nauja medžiaga gali¬ma taikyti tokius loginius būdus: a) indukcinį, faktų bei reiškinių analizė; b) analitinį-sintetinį, kai formuluojamos sąvokos, remiantis faktų bei reiškinių analize ir sinteze; c) dedukcinį, kai pirmiausia supa¬žindinama su bendrais teiginiais, taisyklėmis, dėsniais, teoremo¬mis, formulėmis, o po to nagrinėjami atskiri faktai bei reiškiniai. Kiekvienam šiam loginiam naujos informacijos perėmimo būdui didžiulę reikšmę turi konkretumo ir abstraktumo, vaizdi¬nių ir sąvokų santykis.

Mokiniai suvokimo metu savarankiškai dirbdami nagrinėja naują medžiagą: išaiškina daiktų ir reiškinių požymius, juos lygina, išskiria tai, kas svar¬biausia, randa panašumus ir skirtumus, nustato nagrinėjamų reiškinių priežastinius ryšius ir priklausomybės santykius, sklai¬do medžiagą į atskiras dalis ir vėl tas dalis jungia. Visas šis protinis darbas ir formuoja mokinių supratimą apie daik¬tus ir reiškinius, — mokiniai daro apibendrinimus, formuluoja sąvokas, suvokia dėsningumus ir pan., kita vertus, tobulina įvai¬rius protinės veiklos būdus.

Pokalbio metu mokiniai yra aktyvesni ir savarankiškesni, nes ieško, sprendžia, įtemptai pro¬tauja; o tai padeda geriau suprasti naują informaciją.

Naują medžiagą suvokti ir suprasti labai padeda savaran¬kiškas mokinių darbas, ypač kai jis kūrybiškas.

Taip pat svarbu turimų žinių ir patyrimo pagrindu mokyti sąmoningai, kritiškai vertinti įvairius gyvenimo faktus bei reiškinius, pratinti reikšti savo nuomonę.

Norėdami, kad mokiniai geriau suprastų naują medžiagą, kad jiems mokytis būtų įdomiau, mokytojai turi taikyti įvairius mokymo metodus, juos visaip derinti.

Šiuolaikinėmis sąlygomis supažindinant su nauja medžiaga dažniausiai taikomi žodiniai metodai.Nereikia daug pavyzdžių – svarbu keli ryškūs, įdomūs, įti¬kinantys pavyzdžiai, atspindintys nagrinėjamųjų dalykų esmę, jų ryškiausius bruožus.

Suvokimo bei supratimo tikslumui bei aiškumui ypač svar¬bią reikšmę turi daiktų rodymas ar jų įvairios kopijos, schemos.

Suvokdami naują medžiagą, mokiniai turi ją suprasti, ir suprasti teisingai. Mokytojas privalo visą laiką stebėti, ar mokiniai supranta, duoti įvairius klausimus, siūlyti nagrinėti da¬lyką.

Supažindinant su nauja medžiaga, svarbią vietą reikia skirti są¬vokų formavimui. Vadinasi, suvokimas ir supratimas — mokymo pagrindas. Bet nuodugniai perimti žinioms to dar nepakanka.

Treciasis etapas – itvirtinimas – butinas ziniu peremimo etapas.

Nauju ziniu itvirtinimas, tai kartu ir ziniu tobuinimas, mokejimu ir igudziu sudarymas. Kartojama, duodama mokiniams atlikti ivairiu pratimu. Visų pirma žmogus įsimena tai, kas jam svarbu, esmin¬ga, įdomu. Todėl dažniausiai įsiminimą lemia sąmoningas nusi¬statymas.

Itvirtinimas — greitas jų pakartoji¬mas tuo pačiu loginiu planu, kuriuo ugdytiniai buvo supažin¬dinti su nauja medžiaga. Tai galima atlikti įvairiais būdais: mokiniai perimamas žinias gali atgaminti atpasakodami pagrin¬dines mintis, atsakydami į mokytojo klausimus, parašydami tik ką perteiktų žinių planą, skaitydami atitinkamą medžiagą vado¬vėlyje ar kitoje mokymo priemonėje ir pan. Bet kai tik naujų žinių pagrindai įtvirtinami, tuoj pat reikia tas žinias naujaip sieti su tuo, ką mokiniai jau žino, su gyvenimo faktais.

Zinias įtvirtinti reikia visą laiką. Kartojimas — tai išmoktos medžiagos pagilinimas, Turi būti nuolat kartojama tai, kas ypač svarbu. Todėl labai reikšmingas apibendrinantis kartojimas.

Kartojimas turi būti sąmoningas.

Mokėjimas — tai gebėjimas naudoti turimus duomenis, ži¬nias ar sąvokas, operuoti jomis, atskleidžiant esmines daiktų sa¬vybes ir sprendžiant tam tikrus teorinius bei praktinius uždavi¬nius; tai žinios, pritaikytos veikloje. Įgūdis — tai labai gerai išmoktas veiksmas, kurio komponentai automatizuojami, tai są¬moningai automatizuotas veiksmas.

Ketvirtasis etapas – mokymosi rezultatu taikymas – baigiamasis ziniu peremimo etapas.

Mokinių gebėjimas taikyti naujas žinias, mokėjimus ir įgūdžius parodo, kaip sąmoningai jie yra supratę mokomąją medžiagą. Zinias taikyti reikia ir specialiai to mokyti. Tai daroma labai įvairiai: spren¬džiant pratimus ir uždavinius, nagrinėjant analogiškus faktus bei reiškinius, patvirtinant mokslinius teiginius naujais faktais. Žinoma, žinių taikymas perkeliant jį į užklasinę bei užmokykli¬nę veiklą yra labai sudėtingas, tačiau ir labai svarbus.

Žinių įtvirtinimui, mokymo rezultatų analizei, mokymui jas taikyti praktikoje padeda jų tikrinimas, — tai specifinis taikymo aspektas, itin padedantis įtvirtinti žinias. Tai informacijos rinki¬mas apie mokinio mokymąsi, šio proceso eigą bei rezultatus, siekiant padaryti tam tikrą sprendimą, įvertinti.Tikrinimas — iš esmės grįžtamojo ryšio procesas, kurio reikš¬mę išryškino kibernetika. Tikrinimui skiriamos ir specialios kontrolės pamokos, ku¬rios vedamos baigus temą, skyrių ar kursą.

Be to, mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas turi di¬džiulę auklėjamąją reikšmę, kadangi parodo jų pagrindinės veik¬los — mokymosi — rezultatus.

Mokymosi veiksniai: 1)psichologiniai 2)fiziologiniai 3)socialiniai 4)psichologiniai. 1)psichologinis: a) nuteikimas mokytis; b)stropumas,dėmesys; c)pažinimo proceso aktyvumas, atmintis,savarankiškumas;d)vienokie arkitokie įgimti gabumai. Nusiteikimo pagrindą sudaro mūsų pačių santykis su mokymusi(mūsų nuomonės, nuotaikos, požiūriai). Vienoks ar kitoks mūsų nusiteikimas mus mobilizuoja, aktyvina pažinimo procesą. Nusiteikimą mokytis labai stimuliuoja aplinka: šeima, vieta kur gyvename, klasėje. Labai įtakoja mokymąsi mūsų charakteris: tai ištvermingumas, atkaklumas, darbštumas, stropumas. Dėmesingumas taip pat įtakoja mokymąsi. Be dėmesio koncentravimo, neįmanoma mūsų veikla. Dėmesį gali koncentruoti: 1)pačių skaitymas; 2)stebėjimas plakatų, skaidrių; 3)darbas dirbant savarankiškai; 4)mokant kitus; 5) taikant įgytas žinias praktikoje; 6)diskutuojant. Kitas veiksnys- pažinimo proceso aktyvumas- suvokimo tikslumas. Labai svarbų vaidmenį vaidina atmintis. Gera atmintis yra mūsų išmokimo pagrindas: mes galim fiksuoti gerai sąvokas, vaizdus ir kt. Kartojimas lavina atmintį. Aktyvus mąstymas pajungia mąstymą į vaizduotę, emocijas. Šiandien labai yra svarbus savarankiškumas, kuris yra traktuojamas kaip subrendusios asmenybės sąveika. Mes turime savo įgimtus gabumus. Kartais šių gabumų nepamatom ir nepanaudojam. 2)fiziologiniai mok.veiksniai: 1)ligos (tiek paveldimos, tiek įgimtos); 2)fiz.trūkumai. kai kurie išlieka visam laikui. 4%-6% vaikų turi kalbos trūkumus, 5%- girdėjimo trūkumų, 20%- regėjimo, 2%- įv.judamojo aparato, emocinių sutrikimų. Klausos sutrikimai- dažnai netsakoma į klausimus arba lėtai atsako, pastoviai skauda ausis ir yra ūžimas. Mokytojas turi siųsti pas specialistą, sodinti arčiau, kartoti nurodymus, rašyti lentoje, ant popieriaus, šalinti bendrą triukšmą klasėje. Kalbos sutrikimai- vieną raidę pakeičia kita, praleidžia kaikuriuos garsus, iškreipia žodžius, gali mikčioti, švepluoti. Reikia siųsti pas kalbos specialistus, gali būti sudaryta individuali programa. Juo labiau svarbu pagirti.

Mokymo proceso esmė ir paskirtis

Mokymo procesas – ilgalaiké mokytojų ir mokinių sąveika, turinti tikslą parengti mokinius mokymuisi ir praktinei veik1ai. Mokymosi tikslai yra:

1. Mokomieji tikslai:

a) Žinojimas – žinių įsisąvinimo padarinys. Žinios – apibendrinta žmonijos patirtis.

b) Supratimas – vaizdinio ir abstraktaus mąstymo rezultatas.

2 . Lavinamieji tikslai:

a) Mokėjimai – gebėjimas apibendrintai veikti, panaudojant įgytas žinias.

b) Sugebėjimai – gabumų lavinimo rezultatas. Gabumai – įgimti pradmenys greitai veikti.

3. Auklėjamieji tikslai:

a) Įsitikinimai, motyvacija – tiesos apie gamtos, žmogaus santykių supratimo rezultatas.

b) Dorovė – iš dorovinių įsitikinimų kylančių motyvų padarinys.

Mokymąsi įtakojantys veiksniai yra:

I. Psichologiniai:

1. Nusiteikimas mokytis. Jį pradeda formuoti šeima. Jau ikimokyklinio amžiaus vaikams atsiranda noras mokytis mokykloje. Šį norą reikia palaikyti, negalima gąsdinti mokykla, mokytojais.

2. Stropumas. Jis susijęs su nusiteikimu mokytis, kuris ir skatina kruopštų, atsakingą mokymąsi. Ilgesné stropi veikla virsta įpročiu gerai mokytis.

3. Charakteris. Valingi charakterio bruožai lemia moksleivių veiklą, elgesį, ugdo drausmingumą, atkaklumą.

4. Dėmesys. Labai svarbu jį palaikyti pamokoje. Mokiniams skirti nei per sunkias nei per lengvas užduotis.

5. Pažinimo procesų aktyvumas. Svarbu aktyvinti suvokimo, atminties, mąstymo ir vaizduotės procesus.

6. Savarankiškumas. Jam ugdyti skiriamas savarankiškas darbas tiek pamokų metu, tiek namuose.

II. Fizio1oginiai: 1. Normalus fizinis vystymasis; 2. Ligos – dažna atsilikimo priežastis; 3. Bioritmas – palankiausios mokymuisi valandos ryte 10-13 val., po pietų 15-17 val., o vakare 20-22 val.; 4. Intelektinės įtampos derinimas su atsipalaidavimu.

III. Socialiniai mokymosi veiksniai – didelés reikšmés turi aplinka, šeima.

IV. Pedagoginiai mokymosi veiksniai – 1. Pareigos jausmo ir motyvų žadinimas; 2. Tikrumo jausmas, kad atlikti darbai bus teisingai įvertinti. 3. Sunkios, bet įveikiamos užduotys. 4. Sisteminga kontrolė. 5. Sistemingo mokymosi įpročių formavimas.

Mokymo proceso etapai yra:

1. Parengimas. Jo tikslas – sužadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga.

2. Suvokimas – objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai.

3. Supratimas – mąstymo procesas ir rezultatas. Suvokimas yra supratimo pradžia. Suvokdami naują medžiagą, mokiniai turi ją suprasti, ir suprasti teisingai.

4. Įtvirtinimas – suvoktos ir suprastos žinios turi būti įtvirtinamos. Kartojimas – išmoktos medžiagos pagilinimas, Jis gali būti sisteminis ir teminis.

5. Mokymosi rezultatų pritaikymas – žinios taikomos sprendžiant uždavinius, nagrinėjant analogiškus faktus.

Vaikų, turinčių intelekto sutrikimus ugdymo ypatybės.

Yra 3 intelekto sutrikimų požymiai: 1. organinis; 2. pažintinės veiklos; 3. pastovus pažintinės veiklos sutrikimas. Tik esant visiem trim požymiam konstatuojamas intelekto sutrikimas. Yra 4 intelekto sutrikimo laispniai: nežymus (IQ – 69-50), vidutinis (49-35), žymus (34-20), labai žymus (20). Dar visai neseniai tokie vaikai buvo laikomi nemokytinais, tačiau vėliau prasidėjo jų integracija į švietimo sistemą. Lietuvoje tokių vaikų ugdymas buvo įteisintas 1991 priimtame švietimo įstatyme. Ugdymo proceso ypatybės:

1. Korekcinis kryptingumas – sumažina neigiamą vystymosi sutrikimų poveikį tolesniam jo vystymuisi.

2. Teorijos ir praktikos santykis ugdymo procese.

3. Ypatingas vaizdumo vaidmuo – natūralių daiktų demonstravimas.

4. Vadovaujantis suaugusiojo vaidmuo visame ugdymo procese.

12. PAMOKA PAGRINDINĖ MOKYMO FORMA. PAMOKOS ORGANIZAVIMAS. STUDIJUOJAMO DALYKO PAMOKŲ UGDOMIEJI ASPEKTAI.

Pamoka – pagrindinė mokymo organizavimo forma

V. Oniščiukas (1980) pamokas skirsto į tipus pagal įvairius požymius.

Pagal pagrindinius mokymo momentus:

 įvadines;

 pirminio supažindinimo su medžiaga pamokos;

 sąvokų formavimo, dėsnių ir taisyklių nustatymo pamokos;

 įgytų žinių pritaikymo praktikoje pamokos;

 įgūdžių pamokos;

 kartojimo ir apibendrinimo pamokos;

 kontrolinės pamokos;

 mišrios, arba kombinuotos pamokos.

Pagal pagrindinį dėstymo būda:

 pamokos su įvairiomis užsiėmimų rūšimis;

 pamokos – paskaitos;

 pamokos – pokalbiai;

 ekskursinės pamokos;

 kino pamokos;

 mokinių savarankiško darbo klasėje pamokos;

 laboratorinių ir kitokių praktinių užsiėmimų pamokos.

Pagal pagrindinį didaktinį užsiėmimo tikslą:

 naujų žinių įsisavinimo pamoka;

 įgūdžių ir mokėjimo įsisavinimo pamoka;

 žinių, įgūdžių ir mokėjimo pritaikymo pamoka;

 žinių apibendrinimo ir sisteminimo pamoka;

 žinių, įgūdžių ir mokėjimų kontroliavimo bei koregavimo pamoka;

 kombinuota pamoka.

Pamokos struktūra užtikrina geriausia sąlygas teorinėms žinioms perteikti, jas įtvirtinti, organizuoti savarankišką moksleivių darbą, formuoti mokėjimus ir įgūdžius, tikrinti ir vertinti. Per pamoką galima kryptingai plėtoti moksleivių intelektą, ugdyti jų humanistinius idealus, moralines vertybes. Pirmąjį mokymo proceso etapą atitinka įvadinė pamoka, antrąjį (žinių perteikimą ir išmokimą) – naujos medžiagos perteikimo, trečiąjį (naujos medžiagos įtvirtinimo) – kartojimo, ketvirtąjį (moksleivių savarankiškas darbas) – pratybų pamokos tipas. Moksleivių žinių, mokėjimų, įgūdžių tikrinimas ir vertinimas atitinka kontrolinių pamokų paskirtį bei struktūrą.

Įvadinės pamokos dažniausiai vedamos pradedant dėstyti naują mokomąjį dalyką. Moksleiviai supažindinami su vadovėliu, mokymosi metodika, pedagogo reikalavimais. Numatoma rašyti referatus, atlikti kokius nors stebėjimus, praktinius darbus, jie paskelbiami ir su mokiniais aptariami. Įvadinė pamoka vedama ir pradedant dėstyti naują stambią temą. Jos sąranga analogiška.

Naujos medžiagos perteikimo pamoka. Jos struktūra galėtų būti tokia:

1. Organizacinė dalis.

2. Žinių, kuriomis bus remiamasi nagrinėjant naują medžiagą, kartojimas.

3. Pamokos tikslo nusakymas, temos skelbimas.

4. Naujos medžiagos perteikimas ir išmokimas. Dažniausiai ją išdėsto mokytojas, bet moksleiviai žinių gali įgyti ir klausydami draugų parengtų pranešimų, stebėdami mokomąjį kino filmą ir pan. Ši pamokos dalis yra svarbiausia, jai skiriama maždaug 25-30 min.

5. Darbo rezultatų apibendrinimas, pažymių rašymas, namų darbų skyrimas

Pratybų pamoka:

1. Organizacinė dalis.

2. Darbo tikslo skelbimas ir, jeigu reikia, darbo atlikimo metodikos aiškinimas.

3. Teorinių žinių, kuriomis bus remiamasi atliekant pratybas, priminimas ir kartojimas.

4. Mokinių darbas. Atliekami pratimai (ir raštu, ir žodžiu), mokėjimams, įgūdžiams formuoti pasitelkiama padalijamoji didaktinė medžiaga, sudarinėjamos lentelės, schemos, grafikai ir pan.

5. Darbo rezultatų tikrinimas, apibendrinimas, vertinimas.

6. Namų darbų skyrimas.

Kontrolinė pamoka (rašomasis darbas):

1. Organizacinė dalis.

2. Pamokos tikslo apibūdinimas.

3. Trumpas teorinių žinių, kurių gebėjimas taikyti praktikoje tikrinamas šiuo kontroliniu darbu, priminimas bei kartojimas.

4. Kontrolinio darbo rašymas.

Mišri pamoka:

1. Organizacinė dalis.

2. Namų darbų tikrinimas.

3. Mokinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių tikrinimas bei vertinimas.

4. Pamokos temos skelbimas.

5. Naujos medžiagos pateikimas.

6. Jos įtvirtinimas.

7. Namų darbų skyrimas

Pamokos dalys gali būti sukeičiamos, kai kurios praleidžiamos ar naudojamos naujos. Pamokos struktūrą lemia dėstomo dalyko turinys, sudėtingumo laipsnis, moksleivių amžius, jų gebėjimai. Kiekviena pamoka turi turėti šiuos elementus: parengimą, nuteikimą rimtam darbui, kūrybingą moksleivių veiklą įgyjant žinias, jų apibendrinimą bei įtvirtinimą. Pamokos eiga turi būti iš anksto apgalvota, numatyti metodai, kuriais bus perteikiamos žinios, kokie bus pateikti pavyzdžiai, kokie pratimai skirti atlikti. Pamokos tikslai bus realizuoti, jei vaisingai panaudosite visas 45 pamokos minutes.

Reikalavimai šiuolaikinei pamokai.

Pamokos pagrindiniai uždaviniai: supažindinti mokinius su tikrove, suteikti išsamių ir sistemingų žinių; lavinti mokinių mokėjimus bei įgūdžius ir patiems įgyti naujų žinių, jas taikyti naujomis sąlygomis, įgytų žinių, mokėjimų bei įgūdžių pagrindu formuoti mokinių įsitikinimus, pasaulėžiūrą, skatinti mokinių aktyvumą, ugdyti savarankiškumą, kūrybingumą.

1. Mokomieji reikalavimai lemia tikslą

a) Temos tikslus nustatymas, turinio ir struktūrinių dalių parinkimas;

b) Glaudus naujų žinių ryšys su senomis;

c) Racionalus pamokos laiko panaudojimas;

d) Pamokos struktūros nustatymas;

e) Pamokai ir kiekvienai jos daliai tinkamų mokymo metodų ir būdų parinkimas;

f) Mokymo vaizdinių ir techninių priemonių tinkamas parinkimas ir jų panaudojimas;

g) Išmokyti mokymosi bei pažinimo veiklos būdų;

h) Būtina kūrybiškai taikyti visus didaktinius principus (vaizdumo, sąmoningumo, tvirtumo, moksliškumo ir kt.

2. Lavinamųjų reikalavimų grupė.

a) Vienas iš pagrindinių protinio išsilavinimo požymių yra žmogaus kalbos kultūra: turtingumas, grynumas, sugebėjimas sklandžiai ir aiškiai reikšti mintis žodžiu ir raštu;

b) Protinio lavinimo reikalavimas – žinių apie gamtą, visuomenę platumas, gilumas, sistemingumas;

c) Išmokyti mokinius protinės (pažinimo) veiklos būdų;

d) Savarankiško darbo organizavimas, kad mokiniai būtų aktyvūs, pasiektų gerų mokymo, lavinimo bei auklėjimo rezultatų ir pasiruoštų savišvietai.

3. Auklėjamieji reikalavimai pamokai

a) Formuoti pasaulėžiūrą;

b) Mokymą sieti su gyvenimu;

c) Mokytojo ir mokinių santykiai.

Uždaviniai:

1. Atnaujinti ir sukaupti kuo daugiau informacijos apie mokslinį ir publicistinį kalbos stilių;

2. Sudaryti kalbos stilių ypatumų lenteles;

3. Savarankiškai kurti tekstą.

Mokinius būtų galima sudominti įdomiu ir aiškiu pamokos dėstymu, kuris būtų paremtas įvairiais žodiniais pratimais, praktinėmis užduotimis, kurios būtų paremtos vaikų kūrybiškumu (naudojant ,,tinklo nėrimo” metodą). Taikomas lyginimas. Stebimi ir lyginami stiliai.

Mokomoji veikla

Mokomoji veikla organizuojama remiantis Bloomu:

I Žinojimas.

Akcentuoju, kad yra net penki kalbos stiliai, bet šiandien nagrinėsim tik mokslinį ir publicistinį stilius. Perskaitau mokiniams trumpą tekstą (žr. Priedą Nr. 1).

Užduodami klausimai:

1. Kaip jūs manote, kodėl šį tekstą anglai vadina anekdotu?

2. Kokiu stiliumi kalba vyras?

3. Kokiu stiliumi kalba moteris?

II Supratimas.

Pradedama dėstyti nauja tema. Mokiniai atsiverčia vadovėlius. Vienas mokinys perskaito taisyklę. Ji aptariama (žr. Priedą Nr. 2).

Aiškindama šią temą remiuosi vadovėliu. Mokiniams pabrėžiu, kad stilių reikėtų:

1) jausti;

2) mokėti vartoti, t. y. kalbėti, rašyti tam tikru stiliumi;

3) mokėti apibūdinti, t. y. nusakyti požymius.

Išvardiju moksliniam stiliui būdingas ypatybes, mokiniai viską užrašo į taisyklių sąsiuvinius.

Vartojimo sfera Mokslinė visuomenės veikla

Turinys Pateikiamas abstraktus požiūris į tikrovės reiškinius, susisteminti eksperimentinių tyrimų rezultatai

Funkcijos Dalykinio pranešimo arba informacinė

Ypatybės Kalba tiksli, aiški, glausta, mintys dėstomos nuosekliai, logiškai siejamos

Raiškos priemonės Terminai, vienareikšmiai tiesioginės reikšmės žodžiai, įvairūs įterpiniai (pirma, antra, žinoma, galbūt, turbūt, be to, beje ir pan.)

Žanrai Straipsnis, studija, monografija, vadovėlis ir kt.

Tam, kad mokiniams būtų aiškiau, perskaitau tekstą (žr. Priedą Nr. 3). Kartu išanalizuojam pavyzdį.

Toliau diktuoju publicistinio stiliaus ypatybes. Mokiniai jau patys bando jas išvardyti pagal anksčiau rašytą pavyzdį.

Vartojimo sfera Periodinė spauda, radijas, televizija.

Turinys Visuomenei aktualios temos.

Funkcijos Pranešimo, poveikio.

Ypatybės Tikslumas, glaustumas, logiškumas, emocingumas, vertinimas, vaizdingumas ir kt.

Raiškos priemonės Terminų vartojimas, nominatyviniai žodžiai, gausų tarptautinių žodžių.

Žanrai Kronika, interviu, reportažas, apybraiža ir kt.

Paaiškinu mokiniams, ką reiškia poveikio funkcija.

Perskaitau trumpą tekstą tam, kad mokiniams būtų aiškiau (žr. Priedą Nr. 4.). Visi bendrom jėgom ieškom publicistinio stiliaus bruožų.

Kad mokiniai įtvirtintų savo žinias, kiekvienam atskirai, išdalinu lapelius su tekstu (žr. Priedą Nr. 5). Paaiškinu užduotį. Vėliau duodamos kelios minutės, kad kiekvienas mokinys tyliai perskaitytų tekstą. Tada visi kartu bandom atlikt užduotį.

III. Taikymas

Mokiniai žodžiu atlieka 48 pratimą (žr. Priedą Nr. 6).

IV. Analizė

Mokiniai turi atlikti 50 pratimą (žr. Priedą Nr. 7).

V. Sintezė

Kartu su mokiniais ,,neriame tinklą” (žr. Priedą Nr. 8).

VI. Įvertimas

Mokiniai gauna užduotį: parašyti dalykinį pranešimą (žr. Priedą Nr. 9). Paaiškinu, kaip reikia rašyti dalykinį pranešimą, kokie reikalavimai. Jeigu nespėjama atlikti klasėje, pratimas atliekamas namuose.

Mokymo metodai ir būdai:

1. Pokalbis,

2. Savarankiškas darbas,

3. Tinklo nerimas,

4. Grupinis darbas.

PAMOKA PAGR.MOKYMO ORGANIZAVIMO FORMA. REIKALAVIMAI ŠIŲ DIENŲ PAMOKAI. Pam. yra baigtas, tam tikru laiku apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas. Klasė yra specifinė pamokos dalyvių grupė, sudaryta iš panašaus amžiaus ir žinių lygio mokinių. Kadangi kiekvienos pamokos tikslai, uždaviniai, metodai, turinys ir struktūra yra skirtingi tai jos būna labai įvairios. Gera pamoka- tai mokytojo ir mokinių kūryba. Ji yra savotiškas protų lenktyniavimas, nes galima mokytis iš kitų, lyginti savo žinias. Mokytojas bendrauja ir su visa klase ir su atskirais mokiniais bei jų grupėmis. Tai įgalina siekti žinių perėmimo, įgūdžių ir mokėjimų suderinimo bei auklėjamųjų tikslų realizavimo. Mokymą organizuojant klasės-pamokos sistema mokoma atskirų dalykų, siekiant kuo geriau panaudoti kiekvieną mokomą dalyką asmenybės ugdymui ir individualių savybių atsiskleidimui. Pamokos tobulinimo poreikį įtakoja visuomenės išsivystymo lygis, materialinė bazė ir kt. Kalbant apie mokyklos darbo tobulinimą, visų pirma turima omenyje pamokos efektyvumo didinimas. Nuo to priklauso viso mokyklos ugdomojo darbo kokybė. Pamokos tikslai: 1.Mokomieji 2.Lavinamieji 3.Auklėjamieji Pamokos kokybė priklauso nuo: 1.Medžiagos parinkimo 2.Kaip siejasi su kitais dalykais ir žinoma medžiaga 3.Mokymo metodai ir būdai 4.Mokinių darbo organizavimas 5.Vaizdinių priemonių panaudojimas. 6.Žinių kontrolė ir įvertinimas. 7.Pamokos tipas ir struktūra 8.Mokinio ir mokytojo santykiai. Vaizdinių priemonių panaudojimas palengvina ir pagreitina mokymą, daro jį patrauklesnį. Kontroliuodamas žinias mokytojas sužino ar mokiniai mokosi ir ar sugeba įsisavinti žinias. Reikia atkreipti dėmesį į žinių kokybę, mokėjimą jomis naudotis, protinio išsivystymo lygį. Tikrinat parodo mokymosi rezultatus. Geri mokytojo ir mokinio santykiai užtikrina sėkmingą mokymąsi. Reikalavimas sieti vieną pamoką su kita skatina įgyvendinti gilų, visapusišką mokymo sistemingumo, nuoseklumą ir perimamumą. Įtvirtinant žinias reikia grįžti prie ankstesnių, jas aptarti naujais aspektais. Pamokos struktūra yra jos dalių , sąlygojančių konkrečių didaktinių tikslų realizavimą, sistema. Sėkmingai mokyti- tai visapusiškai efektyvinti pamoką, kūrybiškai ieškoti kuo tobulesnės jos struktūros, kuo efektyviau panaudoti jos auklėjamąsias ir lavinamąsias savybes ir kartu siekti aktyvios mokinių motyvacijos.

GEROS PAMOKOS BRUOŽAI. KŪRYBIŠKA PAMOKA.

Per pamoką mokytojas išskiria šiuos tikslus : 1). Mokomieji – įgyti žinių, susipažinti; 2). Lavinamieji – suvokti, išskirti prasmę, mokyti analizuoti, lyginti, apibendrinti; 3). Auklėjamieji – sužadinti jausmus, skiepyti, ugdyti;

RACIONALUS PAMOKOS LAIKO PANAUDOJIMAS. Svarbu sužadinti mokinio dėmesį, žingeidumą, norą mokytis ir kuo daugiau laiko skirti mokinių drausminimui. Mokinio dėmesys turi ypatybę keistis. Pamokos viduryje mokiniai dėmesingiausi. Skirtingi mokiniai, skirtingai paskirsto dėmesingumą.

MOKINIO SUDOMINIMAS. Gera pamoka – jei pavyksta sudominti, nustebinti orginalumu, iškelti pamokos tikslą, kelti klausimus, reikšti mintis. Reikia naują medžiagą susieti su ankstesnia. Pamokos sėkmę kelia mokytojo ir mokinių santykiai. Būtinas vaizdumas, tada mokiniai daugiau įsimena.

Mokinių aktyvumo formos. Pamokos kiekybinė analizė : 1). Pratimai – 26proc.; 2). Mokytojo kalbėjimas – 19prc.; 3). Klausimąsis – 9pr.; 4). Individualūs mokinių praktiniai darbai – 9pr.; 5). Užsienio kalbų klausymąsis – 6pr.; 6). Rašymas, kopijavimas – 6pr.; 7). Praktiniai darbai grupėje – 5,6pr.; 8). Knygų skaitymas 5,4pr.; 9)įrašų klausymas – 5pr.; 10). Rašymas, poezija, proza – 3,6pr.; 11). Kreipimąsis į klasę – 1,8pr.; 12). Kitos aktyvumo formos.

Mokytojas turi būti pasirašęs pamokos planą.

1.pamokos samprata; 2. pamokos plano sudarymo tikslai ir metodai; 2.1 tema; 2.2 įvadas; 2.3 tikslai (mokomieji, lavinamieji, auklėjamieji); 2.4 mokomoji medžiaga ir metodai; 2.5 mokinių aktyvumas – atsakyti į klausimus, pratimai, diskusijos ir kt.

KŪRYBIŠKA PAMOKA Tradicinė Kūrybiška. Pamokos tikslas

Mokytojo : perteikti naują medž. Mokytojo : organizuoti mokinių veiklą.

Mokinio : įsisąvinti naują medž. Mokinio : kūrybišką veiklą pasiekti Mokymosi būdai

Mokytojas : išaiškinti naują medž. Mokyt. : organizuoti kolektyvinę veiklą

Mokinys : išklausyti naują medž. Mokin. : tirti naują objaktą, analizuoti reiškinius, diskutuojant nusprendžia. Pamokos struktūra

Pagal griežtai iš anksto nustatytą planą Pamokos struktūra situacinė, visada laikomąsi

nenutolstant. išankstinio plano Nagrinėjamos temos, interpretavimas

Nagrinėjamos temos vienpusiškas Nagr. Temos įvairiapusiškas interpretavimas

interpretavimas remiantis tik remiantis įvairiais šaltiniais. Vadovėliu.

Mokymo resursų susumavimas

Žinių išnagrinėjimas Mokinių kūrybiško darbo rezultatų pristatymas

temos atgaminimas. gynimas. Pamokos užbaigimas

Svarbiausių žinių, idėjų susumavimas. Reflekcija – savo veiklos, jos reikšmės ir prasmės suvokimas. Refleksuoja – uoti – kreipti sąmonę į save, mąstyti apie savo psichinę būklę.

Mokymo organizavimo formos.Pamoka, jos privalumai ir trūkumai. Pamokos tobulinimo galimybės.

Formos- mokomieji užsiėmimai, pamoka, nepamokinės–ekskursijos ir t. t. Mok formos: individuali. Grupinė, frontali. (kolektyvinė). Komenskis pasiūlė klasės pamokos sistemą. Mokiniai privalo lankyti pamokas, po 45 min. daryti pertrauką, mokslo metus į pusmečius, ketvirčius , numatė atostogas. . Siūlė iki 300 mokinių 1 mokytojui.

Pamokų tipas, struktūra, jų organizavimas. Tipas pagal pagrindinį didaktinį tikslą, tai ko siekiama (supažindinti, įtvirtinimas, kontrolės, mišrios). Vyraujantis metodas: pamokos-paskaitos; pamokos-pokalbiai; pamokos–seminarai; p– ekskursijos ir t. t. Struktūra- pats tipas apie struktūrą, pats mokytojas, kartojimas, įtvirtinimas. Struktūra gali būti labai įvairi. Reikia įvairuoti, kad mokiniams būtų įdomiau, nenusibostų

Pamokos skirstomos į keliolika tipų: 1.Tradiciniai 1.1.mišrios arba klasikinės pamokos, kurios susiformavo seniai ir mažai keičiasi; 1.2. kontrolinės pamokos; 1.3.savarankiško darbo pamokos; 1.3. naujų žinių perteikimo pamokos. Kiekvienai pamokai išskiriami pagrindiniai reikalavimai, kurių nesilaikymas duoda menką rezultatą. Aiškus, konkretus pamokos tikslas.

Svarbus pamokos pravedimas, apmąstymas, kaip praėjo pamoka, ar mokiniai įsisavino naujas žinias, ar gautas rezultatas, ką reikėtų daryti kitaip. Visuomet lieka vietos pamokos tobulinimui. Ją galima tobulinti turinio, struktūros atžvilgiu, keičiant pamokos vietą, apimtis ir kt. Jovaišos nuomone, svarbiausia pamokos tobulinime-tai pagrindinių dalykų, kurie yra kaip raktiniai žodžiai ar faktai, viso dalyko išskyrimas turinyje.

Struktūroje orientuojamasi į įvairių pamokų tipų, metodų, formų pasirinkimą. Savarankiškos veiklos organizavime svarbią vietą užima veiklos individualizavimas. Diferencijavimą mokytojai panaudoja, kad kiekvienas mokinys matytų tobulėjimo perspektyvą. Mokytojas, sudarydamas įvairias grupes pamokoje, kelia tikslą, kad mokiniai padėtų vienas kitam, kad sudarytų sąlygas vienam pasimokyti iš kito; padirbėtų su gabiais ar pagalbos reikalingais mokiniais. Diferencijuotos grupės sudaromos iš stiprių, vidutinių ir silpnų mokinių, neturi įtvirtinti mokiniuose silpno mokinio statuso, užduotys turi būti tokios, kad silpnoje grupėje atlikęs užduotis, pereina į vidutinę grupę, o nepasirengęs iš gabiųjų grupės pereiti į žemesnę.

Individualizuotas darbas skiriamas kiekvienam mokiniui, mokant jį įsivertinti, susivokti savo žiniose, gebėjimuose, atskleidžia jo galimybes ir padeda jas realizuoti. Pamoka, be nusakytų pagrindinių reikalavimų, turi būti susijusi ir su mokykloje ir už m-klos vykstančiu gyvenimu (ekonominiu, socialiniu, politiniu, ūkiniu ir t.t.)

Pamokos planavimas priklauso nuo kryptingo tikslų pasirinkimo. Pirma, tikslai iškeliami. Mokant pagrindinių taisyklių, reikėtų panaudoti metodus, kurie sudarytų sąlygas komandiniam žaidimui: 1.pasakom, ko mokam, kaip mokom, ko siekiame. 2.Mokomosios veiklos, kurioje galvojam apie mokinio veiklą, pergalvojimas. Kaip, kokiom formom, organizuosim tą ugdomąją veiklą, kokios programos, kokios problemos ir kaip mes perteiksim, priklauso nuo to. Tame etape turim žinoti, kokius būdus, metodus, naudosim (medžiagos parinkimas; Pamokos planas-kūrybinis procesas).

Pagrindiniai momentai: 1.pateikti mokiniams, ko bus mokoma šiandien. Tas sudominimas pakelia mokinio mokymosi motyvaciją. 2.mokytojas išsiaiškina su mokiniais, ką jie žino toje srityje. Motyvacija pereina į poreikius, o jie į pojūčius, vertinimą ir pan. 3.mokytojas pateikia užduotis prisimenant praeitas užduotis, kurios atgaminamos, įvertinamas jų naudingumas, pritaikymas. 4.visa tai sujungiama su naujom sąvokom, jeigu nauja medžiaga sudėtinga, ją aiškina mokytojas. Vaiko suvokimas, kad jis pats atrado kažką nauja-pati didžiausia mokymosi motyvacija. 5.perteikiant naujas žinias palaipsniui pereinama prie pagrindinės medžiagos perteikimo. Po to pereinama prie įsisąmonintos medžiagos pakartojimo, jos įjungimo į tą sistemą. 6.panaudojant naujos medžiagos elementus, galima atlikti senos medžiagos patikrinimą (tai namų darbų, susijusių su įgytų žinių pritaikymu, skyrimas, žinių plėtojimas, bet ne naujų dalykų sužinojimo. Planuojant bei vedant pamoką labai svarbu, kokio lygio klasė (žemo, vidutinio, aukšto).

Pamok. Laiko apibrėžtas, numatyto turinio reglamentuotas mokomasis vienetas, per kurį perteikiamos fundamentalios dalykų žinios. Pamok. paskirtis-perteikti žinias. Formuoti mok. įgūdžius. Mokyti mokytis, mąstyti, vertinti, sujungti, integruoti turimas ir naujas žinias, siekiant individualios žinių sistemos. Pamokos kaip formos raida visais laikmačiais buvo intensyvi, klasik. Pamokos išlaiko tik kai kuriuos elementus, tai apibrėžt. laiką, lankomumą, pastovų mok. Kontingentą. Kt. Pamok. Dalys kaip metodai, turintys ypač formos keičiasi. Pamok. tobulinimo galimybės – yra du keliai – pirmas turinio tobulinimas (turinio vaizdumas, atrinkimas, tikslai) antra struktūra(formų įvairovė.) Fizinės dvasinės galios, pasteb. vaiko galias, padėti jam pačiam suprasti pažįstant pagarbiai reikalauti, atjausti 3 Saugumo-t.y. sudaryti visas sąlygas, kad vaikas jaustų saugumą, kad nepatirtų psich, fizinių traumų. 4 Veiksmingumo- vaikas pats turi veikti, daryti, organizuoti. 5 Individualumo. Pažinti, mokėti ir žinoti kaip prie jo prieiti ir kaip kokiu būdu keisti. 6 Kūrybiškumo. Aukl. Proces. Be kūrybiškumo neįmanomas reikia sudaryti sąlygaslaisvai reikštis vertinti parodytą pažangą, pasiekimus, padėti išgyventi (pajust+emoc.) 7 prasmingumo asmens pož. Prasmingi kt.. žm., tauta, pasaulis. 8 Peržangos romantikos aukl., proc., reikia sugebėti peržengti kasdienybę, pakylėti įprasmingumo grožį. 9 Šviet. Principai humaniškumas, princip., tautiškumas. Auklėjimo proceso principai visi yra tarpusavyje susiję. Tiek veikla orient., į pirma princ., o kt. Ją palaiko, sustiprina. Aukl. Princ. Yra su mokymo principais ir jų laikantis, mes gaunam +rezult. Pagrindinis auklėjimas vykasta mokymo proc. Mokyt savo dalykų for. Mok. Tam tikrus gebėjimus, tuo sud. Ne tik žinias,bet ir ugd. Pasaulėž.. Auklėjimo princ. Turi būti taikomi ir mok. Proc., juos derinant su mokymo arba didakt. Princ. Aukl. Princ. Tiesiogiai persipynę su mokymo principais ir tiesiogiai vartojami jie sud. Sąl. Žinias paversti vertybe, kuriomis mok. Grindžia visą savo gyvenimą. Aukl. Vyksta mokymo proc. Mok. Proc. Reikia nepažeisti auklėjimo principų, kai kurie princ. Sutampa- pvz. Individualumo. Visi mokymo ir auklėjimo princ. Darydami poveikį mok. Jie persipina, iškelia prioritetinę vietą, kurią mokyt. Nori pabrėžti. Mokimo proc. Inf. Gaunam greit, bet aukl. Proc. Inf. Gaunama ne taip greitai. Aukl. Proc vyksta nuolatiniu sutikimų pagalba. Susit. Žm. Ir išreiškia save (jo elgesys, kalba). Vadinasi aukl. Proc. Nenutrūkstanti grandinė. Iš tų susit., mes laukiam rez. (pedag. Daro klaidą, kai apžymi apsprendžia vienas susitikimas. Susitik. Vyksta tam tikrose situacijose, jie vyksta pamok., per pagr. Veiksnį bendravimą. Bendravimo metu pasikeičiama informacija . Bendr. Metu mes turim panaudoti auklėjimo turinį, panaudot. Savo dalyką, įvardinti to dalyko vertybes ir siekiam jas aktualizuoti įprasminti per form. Susitik.- mokymą papild. Nefor. Bendr. Inf. Teikimas bendr. Metu, turinys turi atitikti amžių, išsilavinimą asmens ypatybes, aplinką. Svarbu emocinė būsena. Bendr. Pagr. Priemonė- žodis, kalba per juos vaikui pateikiamos viso pasaulio vaizdas, vert., soc. Patirtis. Teigiama, kad per kalbą mes matom žm. Pasaulį, kalba, kaip priemonė a) svarbi , nes eina per sąmonę. Mes kalbam galvodami, per kalbą atveriam emoc.., išryškinam vert. Kita auklėjimo proceso priemonė – veiksmas (kalba, išsakymas, veiksmas, judesys). Aukl. proc. mes kuriam savyje nuostatas vert. kalba, bendr. be veiksmo, tik kalb. Susijęs su veiksmais parodo kiek įgyta inf. mes vadovaujamės. Tom priem. naudodamiesi mes vykdom aukl. proc. Aukl., priemonės- gamtinės (žm-rodant, stebint, vertybes) Socialinė informacija komunikac. Idėjos, kult. Kurias mes stebim, vertinam, analizuojam. Asmenybės rūšys (kada mes išskiriam motyvus, vertinam lygį-prot., išsilav., vert. kiek reikia savikontrolės iš šalies. Naud. Tas priemones reikia naud. Konkrečiu poveikio metodu, metodas-poveikio būdas, kurio naud.,darom poveikį auklėtiniams. Mokymo metodai su kaita kuriami, tobulinami. Pedag. Teorija juos siekia kvalif. Per pedag. Raidą yra praeita įv metodų kvalif. Klasikinė pedag.. naud. Mišrią kvalif., kriterijus poveikio būdus. Pvz. Išsk. Aukl. Procese, kiekv. Pvz arba rodomieji metodai turi savo šaltinius. Išskiriamas suaugusiojo pvz., kuris amž. Tarpsniais skiriasi (ikitrijų metų vaikui pvz. Tėvai, kt. Aplink esančių žm. Pvz., prad. Kl. Pvz.- mokytojas , koks mokyt. To reikalauja iš tėvų, paaugl kt. Pvz., jaunystėje-suaugęs, kt. Šaltinis bendraamžiai, jis galingiausias. Kt pvz šaltinis TV, radijas, teatr.,kinas. Visus pvz. Šaltinius reikia efekt. Panaudoti ugd. Proc. Ir keliom sąl. A) remtis ir rodyti + pvz., kada vaikai susiduria su – pvz. Reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip pasielgė. B) turi pažinti save gilintis į kitus , kad galėtum vertinti, pvz galingas tuo, kad veikia visom sferom, veikia mąstymą, kalbą, vaikas jaučia pvz. Stipresnis už įtaigą. Reikia žiūrėti pvz. Rezult. Ir tada mes galim toliau įtakoti vaiko vystymąsi, elgseną. Pvz. Kaip metodą reikia panaudoti poveikio saviugdai žadinti.

Yra nepamokinės mokymo organizavimo formos. 1.Tai ekskursija (mokomoji, kultūrinė, pažintinė). Jų metu mokiniui sudaromos sąlygos pažinti nauja natūralioje pamokoje. Tai alternatyvi mokymo forma, turinti griežtus reikalavimus. Prieš ekskursiją kiekvienas dalyvis gauna užduotį. Tos užduotys leidžia mobilizuoti kiekvienai užduočiai reikalingą medžiagą. Ekskursijos aptarimas turi būti smulkus, pradedant dalykine ir baigiamąja nuostatomis. 2.Praktiniai užsiėmimai-kai išeinant iš m-klos mokiniai gauna užduotis ir jas atlieka. 3.Seminarai-kai duota tema, jos klausimai. Seminaro metu praplečiama tai, kas buvo įsisavinta. Jo metu mokiniai mokosi, kaip vesti seminarus, jų aptarimų, diskusijų organizavimo. 4.Konferencijos-skiriamos sudėtingoms problemoms išspręsti. 5.Papildomi darbai-konsultacijos, grupiniai darbai. Jų metu praplečiamos įgytos žinios, galima jas individualizuoti. Tai taip pat savarankiškas mokymasis. 6.Fakultatyvai-daugiau diferencijuoti užsiėmimai, kuriuose praplečiamos žinios. Organizuojama užklasinė veikla, diskusijų klubai, būreliai, debatai, užsiėmimai, kurių metu sprendžiamos problemos. Visos nepamokinės formos pasirenkamos laisvai, savanoriškai.

Medien pedagogika susijusi su masinės inf priemonėmis. Atsirado įv technikos naujovių dėka. Mokinys negali dėl įv priežasčių mokytis normaliai, todėl ateina į namus mokytojai. Taip pat sportininkai gali mokytis pagal šią sistemą, kurie daug laiko praleidžia ne namuose. Distancinis mokymasis. Mokosi kalbų ir kitų dalykų. Trūkumai-nėra tiesioginio ryšio su mokytoju, nevisiems prieinama, bendravimo stygis. Pliusai-gali mokytis laisvu laiku, padeda tiems, kurie gyvena toli nuo mokyklų.Kompiuterinės programos.Naudojamos programiniai paketai, kurie pritaikyti užduotims atlikti ar mokymosi medžiagai įsisąvinti.+galima ilgai išsaugoti informaciją apie gautus rezultatus, gali mokytis įv sugebėjimų mokiniai, labai gera vaizdinė priemonė, garsinė,iš karto gali žinoti rezultatus.- trūksta kompiuterių namuose neturi.Programuotas mokymas- siekia optimaliai valdyti mokymo procesą, žinias pateikiant spec.parengtomis dalimis.

13. MOKYKLA KAIP UGDYMO INSTITUCIJA. MOKYKLOS UGDOMOJI GALIA. MOKYKLOS ATVIRUMAS VISUOMENEI. MOKYKLA TĘSTINIO MOKYMOSI INSTITUCIJA.

MOKYKLA – SOCIALINIO UGDYMO INSTITUCIJA. MOKYKLOS TIKSLAI, FUNKCIJOS. UGDYMO PLANAS.

Mokykla turi padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje kultūrinėje erdvėje, brandinti ugdytinio savimonę ir nuostatą, kad jis yra ne vien gimtosios kultūros vartotojas bet ir jos kūrėjas atsakingas už jos raidą ir identiteto išsaugojimą. Mokykla kuriama kaip šeimai ir visuomenei atviras kultūros židinys. Svarbiausi mokyklos tikslai: padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą, ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti, ugdyti asmenį pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti, brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę. Pagrindinių ugdymo tikslų siekiama humanizuojant bei demokratizuojant visą švietimo sistemos darbą. Kiekviena švietimo institucija kuria savitą raidos viziją kurią plėtoja mokyklos bendruomenė. Mokykla kuria sukonkretintą ugdymo planą, atliepiantį vietos bendruomenės ir moksleivių reikmes bei interesus, renka tinkamo ugdymo metodus, mokomąją medžiagą, rengia pritaikytus savo poreikiams mokymo planų variantus, plečia mokinių galimybes įgyti bendrąjį išsilavinimą bei aukštesnėse klasėse rinktis mokymosi pakraipą, kuri atitinka moksleivio individualius polinkius bei gabumus ir darbinės veiklos perspektyvas. Lietuvos bendr.lav.m-kla – savarankiška demokratiškai organizuota humanizmo principais ir bendrosiomis žm.vertybėmis savo gyv.grindžianti išsikeltų ugdymo tikslų siekianti mok.jų tėvų ir mokyt.bendruomenė, m-kla-ugdymo inst. Tačiau visais laikais m-klos veiklos pagr.buvo mokymas mokymo proceso org.siekiant kuo efektyviau ugdyti jaunąją kartą mokymu. Laikui bėgant m-klai keliami vis didesni uždaviniai ir reikalavimai nes plėtojantis kultūrai iš mok.reikalaujama perimti sparčiai gausėjančią vis sudėtingesnę inf.rengti jaunąją kartą gyvenimui ir darbui vis sudėtingesnėmis visuomenės gyv. sąlygomis, ugdo ne vien pamokose perteikiamas ugdymo turinys bet visas m-klos gyv.jos klimatas kurį sudaro m-klos bendruomenės narių santykių įvairovė mokyt.etosas santykiai su visuomene pats m-klos darbo org.funkcionali m-klos erdvė ugdymo būdai ir metodai. Taigi m-klos f)jos:lavinti protą, ugdyti moralę, ruošti aukštajai m-klai. M-klos sąlygos:fizinės (aplinka įrengimai) socialinės bendravimo galimybės) visuomeninės (santykiai su visuomene).

14. MOKYMO TURINYS, JO YPATUMAI IR KAITOS TENDENCIJOS REFORMUOJANT ŠVIETIMĄ.MOKYMO TURINIO PARINKIMO KRITERIJAI PAMOKOJE. APIBŪDINKITE STUDIJUOJAMO DALYKO STANDARTUS, MOKYMO PLANUS, PROGRAMŲ IR VADOVĖLIŲ UGDOMĄSIAS GALIMYBES.

MOKYMO TURINYS, JAM KELIAMI REIKALAVI MAI IR MOKYMO PRINCIPAI.

Mokykla- tai ugdymo institucija. Tačiau svarbiausia jos veikla- mokymas. Tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, šiame procese kartu plėtojasi mokinių pažinimo jėgos ir intelektas, formuojasi jų pažiūros ir vertybės, tai yra jie lavinami ir auklėjami. Ypatingas jo bruožas- kad tai tikslingas, specialisto pedagogo organizuojamas, paprastai keliolika metų trunkantis procesas, kurio metu mokiniai perima būtiniausią ir svarbiausią visuomeninės patirties dalį. Mokymasis- svarbiausia mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla, kuri turi ypatingos reikšmės jų asmenybės raidai, jų socializacijai. Mokymo turinys- specialiai atrinkta svarbiausia žmonijos kultūros dalis, prieinama ir būtina moksleiviui, kad jis pasirengtų gyvenimui ir darbui. Mokymo turinio elementai: 1) Žinių apie gamtą, visuomenę, žmogų bei jo veiklą sistema. Žinios- tai informacija apie faktus, sąvokas, terminus, dėsnius, idėjas, teorijas ir apie įvairius reiškinius, jų atsiradimą. Mokiniams žinias stengiamais pateikti taip, kad jos būtų suprantamos, prieinamos, kuo lengviau perimamos. 2) Intelektinių bei praktinių mokėjimų ir įgūdžių sistema. Mokėjimai- tai išmokti veiksmo atlikimo būdai, įgūdžiai- automatizuoti mokėjimai. Jie sudaro bet kurios veiklos pagrindą. Todėl jų formavimas ir tobulinimas- ypač svarbi pedagoginio darbo dalis. Mokėjimai ir įgūdžiai yra įvairūs: elgesio, sportiniai, meniniai intelektiniai įgūdžiai: skaitymas konspektavimas ir kita. Svarbu mokėti tomis žiniomis naudotis, susidaryti praktinius mokėjimus ir įgūdžius. 3) Pagrindiniai kūrybingumo ir kūrybinės veiklos elementai. Kūribinė veikla, tai dar ne žinios, mokėjimai ar įgūdžiai, jie tik kūrybiškumo prielaida. 4) Vertybiniai emociniai požiūriai į aplinką ir savo veiklą. Tai jau yra dvasinė žmogaus sfera. Žinios turi tapti asmenybės savastimi, požiūrio į aplnką pagrindu. Pagrindinės teorijos, svarbios mokymo turiniui: 1) formaliojo mokymo teorija- tvirtina, kad reikia teikti tokias žinias, kurios plėtotų intelektą ir svarbiausia ne žinios, o jų įtaka profesiniam lavinimui. 2) materialiojo mokymo teorija- svarbiausia praktinės žinios. Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikiniam mokymo turiniui: 1) turi padėti spręsti harmoningas, visapusiškos, pilnutinės asmėnybės ugdymo uždavinį. Šį reikalavimą sąlygoja ugdymo tikslas. 2) mokymo turinys turi padėti ugdyti aukštos tautinės savimonės asmenybę, tai yra padėti ugdyti visapusišką tautinę individualybę, suformuoti teisingą požiūrį įsavo tautą. 3) mokymo turinys turi būti suteikti mokslo žinių pagrindus, jų sistemą, tai yra kiekvienam būtinas svarbiausias žinias, gebėjimus ir įgūdžius, tai įgalina ir plėtoti intelektą, ir formuoti žmogaus vertybių sistemą, taip pat gebėjimą savarankiškai įgyti žinių, jas taikyti. 4) mokinio turiniu turi būti siekiama įdiegti bendražmogiškąsias vertybes, ai yra šiuo reikalavimu mokymo turinys turi būti mokymo ir auklėjimo vienovės pagrindas, jame turi kuo ryškiau atsispindėti tautos kultūra. 5) mokymo turinio integracija, tai yra turi būti tarpdalykiniai ryšiai, sociokultūrinė integracija, tai yra atskiruose dalykuose atsispindėti ryšiai su tautos kultūra. 6) mokymo turinio diferencijavimas, siejamas su mokymo medžiagos prieinamumu. 7) mokymo turinyje turi būti organiškai siejama materialiojo ir formaliojo mokymo pusės, tai yra mokymo turiniu turi būti siekiama tiekti tiek gyvenime reikalingų, praktinių žinių, tiek ir mokslo žinių pagrindus, o naudojant tas žinias ugdyti mokinių intelektą, formuoti jų protines operacijas. 8) mokymo turinys turi būti mokiniams prieinamas, pagal jėgas. 9) turi atspindėti svarbiausius žmonijos laimėjimus, atitikti esamą lygį bei orientuotis į tam tikrą visuomenės raidos perspektyvą. 10) mokymo turinys turi didinti auklėjamąją įtaką.

15. POREIKIO MOKYTIS UGDYMAS. MOKYMO (SI) MOTYVACIJA. PATEIKITE KUO ĮVAIRESNIŲ (KONKREČIŲ) PAVYZDŽIŲ MOKSLEIVIŲ MOTYVACIJAI SKATINTI.

Mokymosi motyvacija. Motyvacijos sąvoka.

Motyvacija (lot. Judėjimas, skatinimas) – tai veiksmų bei elgesio skatinimas, vykstantis žmogaus psichikoje.

Motyvai – veiksmų skatuliai, lemiantys jų pobūdį ir kryptį.

Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus, polinkius.

Mokymosi motyvacija – padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reiks tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio. Aktualizuoja būtina mokymo žinias, sugebėjimus, įgūdžius. Pažadina jo jautrumą pagalbai iš išorės. Turi įtakos mokymosi kokybei ir pasekmėms.

13. Mokymosi motyvacijos teorijų įvairovė. Bihevioristų ir humanistinės psichologijos pažiūros.

Bihevioristu th. Skineris – norint išmokti konkretaus elgesio, svarbu atrasti tinkamus pastiprinimus (paskatinimai, šypsena). Stebint žmogų gali suprasti kokio pastiprinimo jam labiausiai reikia.

Humanistu th. –maslow th. Sako, kad pirmiausia patenkinti reikia įgimtus poreikius (saugumo).

Neįgyvendintas žemesnio lygmens poreikis, gali likti dominuojančiu ir neleisti išsiskleisti aukštesnio lygio poreikiams.

14. Mokomosios motyvacijos rūšys. Motyvacijos stiprinimo būdai.

Vidinė – kai nori daryti pats.

Išorinė – kai aplinka verčia veikti: pagyrimai, apdovanojimai.

• Atkreipti dėmesį į tai ką jis turi išmokti.

• Paskatinti.

• Vidinė motyvacija.

• Žmogus mokosi lengviau kai suvokia, kad tai jam būtina.

• Mokymosi motyvacija priklauso nuo mok. medž. Pateikimo būdo.

• Sėkmė.

• Mokymas keičia elgesį ir nuostatas.

Mokymosi motyvai, jų kaitą sąlygojantys veiksniai.

Yra įv. teorijos.

1. Poreikių teorija.

2. atribucijos teorija. Motyvacija siejama su nesėkmėmis ir sėkmėmis. Kai vaikui nesiseka jis galvoja, kad per mažai dirba, yra negabus, nemėgsta mokytoja. 3. Pakilumo teorija. Mokytis trugdo ne tiek ju sugebėjimai kiek ugdymo proceso organizuotumas (programos, pažymiai, pamokos). Mokymas turi būti įdomus veiksmingas. Jų kaitą sąlygoja: 1) Pedagoginiai ;

2) socialiniai;

3) Psichooginiai;

4) Fiziologiniai veiksniai.

1) Pedagoginiai.

Mokytojas turi:

1. Sužadinti motyvus;

2. Suteikti tikrumo jausmą, kad darbai bus teigiamai vertinami;

3. Teisingai, objektiviai vertinti darbus.

4. Skirti reikšmingas užduotis;

5. Palaikyti mokinių pasitikėjimą savimi;

6. Sistemingai, neprikabiai kontroliuoti;

7. Sistemingai ugdyti mokymosi įpročius.

2) Socialiniai. Turi būti teigaima mikro-makro aplinka. Mikro – geografija. Makro – šeima, draugai, artimi žmonės.

3) Psichologiniai veiksniai. Nusiteikimas mokytis – mūsų vidinės nuostatos. Nusiteikimas aktyvina pažinimo procesą. Svarbu, kad dalykas būtų dėstomas įdomiai. Stropumas. Tie, kurie stropesni, jų mokymosi rezultatai, yra tikimybė, kad bus geresni. Stropumą galima koreguoti pedagoginėm priemonėm, t.p. galima šiek tiek ir ugdyti. Pažinimo proceso aktyvumas – mūsų suvokimas, mąstymas, vaizduotė.

4) Fiziologiniai. Įv. fiziniai trūkumai 4 – 6 % vaikų turi kalbos defektų, 5 % klausos sutrikimų, 20 % – regėjimo, 2% – įv. emociniai, judamojo aparato sutrikimai.

Vaikai su specialiomis sveikatos problemomis:

– greitai pavargstantys

– stori (sunku judėti)

– nepaprastai judrūs ir aktyvūs

– nepaprastai lėti ir nejudrūs

– neatidūs.

Mokytojui privalų:

– tų vaikų atžvilgių formuoti teigiamas nuostatas.

– svarbu atkreipti dėmėsį į tokių moksleivių teigiamus dalykus, stipriąsias puses.

– tokiems vsikams reikia atidumo.

– reikia juos skatinti

16. MOKYMO (SI) METODAI. JŲ PASIRINKIMO KRITERIJAI IR KONKREČIŲ METODŲ TAIKYMAS UGDYMO PROCESE.

MOKYMO METOAI, JŲ TAIKYMAS, PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI. Metodo samprata: metodas –veiklos būdas, orietuotas į tikslą, kuris yra rezultatas. Metodo tikslas –išmokimas.Metodo pasirinkimo problema: 1. Individualios moksleivio psichofizinės savybės, dalyko turinys bei tema. 2. Mokytojo asmenybė. Metodo pasirinkimo psichologiniai kriterijai: 1. Mokymo principų atitikimas, moksleivio psichikos funkcijų raidos dėsningumams. 2. Savarankiška, motyvuota mokinio veikla. 3. Konkrečių mokymosi dalykų atitikimas artimiausiai vaiko pažinimo sričiai. 4. Gryžtamasis ryšys –kiekvienas metodas turi baigtis įvertinimu. Metodas gali kelti: individualius ir grupinius –bendrus tiklsus . pasirenkant metodą reikia apsvarstyti metodo privalumus ir trūkumus. Metodai yra arnguojami: konkretūs metodai, aktyvūs, žaidimo. Sinektinis metodas Tikslai: tai, kas nepažįtama, padaryt pažįstama, o įprasta –neįprastu, t.y. ištirti problemą ir priprasti prie jos, po to padaryti atvirkštinį veiksmą.Principai: kūrybiškumo, originalumo, aktyvumo.Forma: pamoka, paskaita, seminaras.Privalumai: aktyvuoja, ugdo kūrybines galias.Trūkumai: tinka ne visoms temoms, sunkus intravertams. Smegenų šturmas Tikslai: laisva minčių raiška, galimybė pasakyti savo nuomonę. Principai: epmatiškumo, akceptuacijos, tolerancijos, lygiateisiškumo, kūrybiškumo.Forma: pamoka, seminaras, diskusija. Privalumai: naujų idėjų generavimas, originalumas.Trūkumai: sistemiškumo, mokslsiškumo. Bendradarbiavimo metodas Tikslai: mokymasis bendradarbiauti, bendromis pastangomis siekti tikslo, atsakingumo. Pileitiškumo ugdymas, naujų žinių įsisavinimas, mokymasis mąstyti gyvenimiškomis aplinkybėmis.Principai: atsakomybės už save ir kitus, savigarbos, pagarbos, atsakingumo, demokratiškumo, bendrų pastangų, lygiateisiškumo.Forma: pamokoje, seminare, laborator.d.metu/galimos įv.darbo formos grupės viduje.Privalumai: dvasingas bendravimas, iniciatyvos skatinimas. Yra gelimybė suteikti ir gauti pagalbą, objektyvų vertinimą.Trūkumai: mokytis gali būti sunku intravertams, individualistams. Argumentai ‘už’ ir ‘prieš’ Tikslai: suvokti dialogo ir diskusijos etiką. Principai: savarankiškumo, aktyvumo, individualumo, klogiškumo.Forma: pamoka, diskusija.Privalumai: susitelkimas, kognityvinių procesų vystymas, mokymasis sisteminti, daryti išvadas.Trūkumai: tinka ne visiems moksleiviams ir ne visoms disciplinų temoms. Ledlaužis Tikslai: suteikti mažiausiai varžančią aplinką, psichologinį saugumą.Principai: psichologinė laisvė, tolerantiškumas.Forma: pamoka, bendravimo žaidimai. Privalumai: į veiklą įtrakiami visi vaikai (jautūs, nedrasūs, turintys spec.poreikių). Trūkumai: tinka socialiniams mokslams, ir kai kurioms temoms humanitarinių disciplinų, netinka tiksliesiems. Diskusijų metodas Tikslai: struktūruot naują medž-ą, pamatyti prasminius vienetus, numatyti tolimesnę mokymo eigą, sužinoti moksleivių nuomonę.Principai: aktyvumo, problematiškumo, įprasminimo, argumentavimo.Forma: pamoka.Privalumai: ugdo kūrybišką mąstymą, suteikia gaimybę integruoti žinias, iškelti problemas, surasti jų sprendimo būdus.Trūkumai: sunku nedrasiems moksleiviams, intravertams. Minčių leitus Tikslai: išsakyti spontaniškas mintis.Principai: visuminis kito priėmimas, idėjų generavimas.Forma: pamoka, grupinis metodas, diskusija.Privalumai: gerėja mentalinė ir fizinė sveikata, atrandamos originalios idėjos, tinka temos įžangai. Trūkumai: moksliškumo, sistemingumo. ‘Akvariumas’ Tikslai: aktyvinti darbą oer oamokas, ugdyti savarankišką kritiką ir mąstymą. Šalinti komunikacijos baimę, ugdyti kalbinę raišką, ugdyti sugebėjimą klausytis, ugdyti sugebėjimą įžvelgti problemas ir jų sprendimo galimybes. Principai: aktyvumo, ąmoningumo, savarankiškumo, kritiškumo, problematiškumo.Forma: pamoka, susirinkimas.Privalumai: padeda suvokti vartojamų metodų esmę ir jų naudojimo tikslingumą, ugdo savarankišką kritinį mąstymą, tinka praėjus tam tikrą dalį medž-os ar temų, kad išsiaiškintų ką atrado ir suprato. Trūkumai: tinka ne visoms temoms ir nevisiems mokiniams. Mokomieji žaidimai Tikslai: problemos sprendimas, sprendimų priėmimas, komandinis darbas. Privalumai: gali būti labai įdomu/patrauklu, žmonės mokosi veikdami, leidžia susieti teoriją su praktika. Trūkumai: uždaviniai turi būti aiškiai suformuluoti, reikia išbandyti-užima daug laiko, mokytojas turi atidžiai stebėti, kad išvengti triukšmingumo. Probleminis mokymas Tikslai:mokyti spręsti problemas, atrasti tiesą esant bet kokiai situacijai, bei skatinti motyvaciją. Principai: problematiškumo, kūrybiškumo, aktyvumo.Forma: įvairūs užsieėmimai. Privalumai:vysto tikslingą ir kryptingą mąstymą, plečia kognityvinę ir emocinę patirtį, atskleidžia žmogaus valios ir pažinimo galimybes. Trūkumai: nykenčia moksliškumas, nuoseklumas. Interviu –aktyvusis metodas Tikslai: šnekamos kalbos lavinimas, bendravimo etiketo ugdymas. Principai: savarankiškumo, tikslingumo, kryptingumo, nuoseklumo, pagarbos, sąveikos.Forma: pamoka, grupinis darbas. Privalumai: mokymasis mąstyti, spręsti soc.problem, gyvenimiškos patirties įsisąmoninimas ir panaudojimas. Trūkumai: kai kuriems mokiniams per sunkus metodas. Inf-ja subjektyvi, nukenčia moksliškumas. Paskaita Tikslai: suteikti inf-ją, jei neprieinami kiti būdai, sudominti turiniu, lavinti mąstymą, spręsti problemas. Principai: suinteresuotumo, užintrigavimo. Forma: pamoka. Privalumai: did.keikis inf-jos sistemingumas, moklsiškumas, objektyvumas. Tinka vyr.klasėm, joms dėst.psichologiją būtina derinti su testais, savęs tyrimais. Trūkumai: netinka, kai siekiama kitų tikslų, pvz įsiminti ilgam laikui, jei mokymo medž-a yra sudėtinga ir abstarkti, jei daug konkrečių faktų, jei tikslas reikalauja aktyvumo. Skaitymas -diskutavimas Tikslai: mąstymo, kalbos, atminties vystymo. Asmenybės savarankiškumo, pasitikėjimo, iniciatyvumo, valingumo, sugebėjimo nuspręsti ugdymas. Principai: savarankiškumas, vidinio aqktyvumo, nuoseklumo, problematiškumo. Forma: tradicinė pamoka, konferencija, seminaras. Privalumai: skaitant žinios daug tikslesnės, jų daugiau. Kalbant įsisąmoninama tai, ką skeitė. Ugdo sugebėjimą apibendrinti ir lavina kalbą. Trūkumai: nemoko bendrauti, lengviau drąsesniems, aktyvesniems. Pastaba: mokytojui būtina apibrėžti tikslą, problemą; mokiniai gali patys iškelti problemą, ją apibrėžti; būtina apibendrinti. Iscenizavimas Tikslai: gilus medž-os suvokimas ir įsisavinimas ugdo sugebėjimą pamatyti esmę. Principai: empatiškumo, vaizdumo, emociaonalumo. Forma: pamoka. Privalumai: patirti veiksmais kas svarbiausia, aktualiausia. Trūkumai: tinka kaip pagalbinis metodas kitų metodų paįvairinimui. Sunku nedrąsiems. Mokymasis per atradimus-Aktyvusis metodas Tikslai: spręst soc.problemas, pasirengimas praktikai, mokymasis jungti mokslą su gyvenimišku patyrimu. Principai: atvirumo, svarankiškumo, nuodugnumo, vaizdumo, prieinamumo, aktyvumo, įsisąmoninimo, individualumo, kūrybišku,o. Forma: pamoka, namų darbai. Privalumai: atrastų žinių, dėsnių tvirtumas, realumas. Trūkumai: moklsiškumo. Minčių ežys- “Pedagoginė saulė” Tikslai: vystyti divergentinį mąstymą, mokyti suvokti sąvokų prasmę ir savo santykį su reiškiniu. Principai: savivokos, aktyvumo, savarankiškumo, kūrybiškumo ir saviraiškos. Forma: opamoka, paskaita. Privalumai: žaizdami ‘minčių ežį’ mokiniai geriau supranta sąvokas, gali išreikšti save, atskleisti ir turtinti intelektą, mąstyti apie mokslo laimėjimus, jų reikšmę ir praktinį taikymą. Išryškėja mokinių sugebėjimai ir jų turimo žinios. Trūkumai: ne visada skatina geresnius akademinius laimėjimus. Atviras susirinkimas Tikslai: susirasti bei iškelti teigiamas ir neigiamas temos arba problemos puses. Principai: aktualumo, aktyvumo, atvirumo, kritiškumo. Forma: paskaita. Privalumai: galimybė išreikšti savo mintis bei emocijas ir bendradarbiaujant rasti būdą, kaip įtvirtinti teigiamus dalykus ir pašalinti neigiamus. Trūkumai: tinka ne visoms temoms ir intravertiško tipo vaikams. Projektų rengimas Tikslai: rengti mokinius gyvenimui, išmokyti žiniomis naudotis praktiškai, vystyti holistinį mąstymą. Principai: aktyvumo, saviraiškos, bendradarbiavimo, vysibiškumo. Forma: visų užsiėmimų metu. Privalumai: padeda surasti problemos sprendimą, sukurti jios sprendimo projektą, ne tik tiesmukų, konfliktinių situacijų atveju. Taip pat siekti įvairių tikslų. Trūkumai: moksliškumo, negauna naujos inf-jos. Siūloma schema: 1. Problemos iškėlim, įvardinimas. 2. Kontekstas –su problema susijusių faktų nustatymas. 3. Tikslai-ilgalaikių ir trump tikslų formulav. 4. Grupės anlaizė. 5. Metodologija –parašymas kaip ruošiamasiveikti,kaip rengiamasi pasiekti norimą rezultatą. 6. Šaltiniai –biudžeto suformavimas, į kurį įeina: žmogiški resursai, materialiniai resurs., administraciniai, vykdomieji ir eksploaytaciniai. 7. Bendradarbiavimas. 8. Įvertinimas. 9. Ataskaita, atspindunti projekto rezultatų įvertinimą ir žingsnius, kurių ruošiamasi imtis ateityje. SWOT analizė Tikslai: sužinoti įvairias nuomones, skatinti aktyvumą ir toleranciją. Principai: atvirumo, nuoširdumo, bendradarb. Forma: įvirūs užsiėmimai. Privalumai: ugdoma saviraiška, bei savikritikos ir kritikos pozityvus suvokimas Trūkumai: trūksta moksliškumo, mokiniai negauna naujos inf-jos. Situacijų analizė Tikslai: problemų sprendimas, lavina sprendimų įgūdžius, keičia nuostatas, išmokimo integravimas.Privalumai: kuria tikrovės kontekstą, galima panaudot asmeninį dalyvių patyrimą, skatina bendradarb. Trūkumai: gali atimti daug laiko, sunku įvertinti patikimumą, nepasitikėjimą, jei scenarius skiriasi nuo asmeninės patirties. Diskusijos grupėse Tikslai: problemų sprendimas, nuostatų formavimas, sudomina ir paskatina pasidalinimą žiniomis. Privalumai: didelis besimokančiųjų aktyvumas, galimybė grupėms pasidalinti mintimis, žiniomis, nuomonėmis, faktais. Trūkumai: gali atimti daug laiko, svarbūs mokytojo įgūdžiai, svarbus mokytojo susipažinimas su įstaigos kontekstu. Individualus treniravimas Tikslai:konkrečiai užduočiai reikalingų žinių ir įgūdžių mokumasis. Privalumai: lygis ir tempas individualizuoti, gali remtis trenerio, treniruojamojo arba situacijos reikalavimais. Trūkumai: samdant –brangu, lemia trenerio įgūdžiai, turi remtis užduoties skaidymu į sudėtingesnius žingsnius. Plenarinis posėdis Tikslai: grupių pranešimai. Privalumai: paisdalinimas skirtingais požiūriais. Trūkumai: galimi paikartojimai, vedėjui reikalingi geri pagalibininko įgūdžiai.

MOKYMO METODAI, JŲ SAMPRATA. METODŲ RŪŠYS.

Reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas mokiniams mokytis, kuo aktyviau veikti šiame procese, o tai lemia mokymo metodai. Mokymas- tai veikimo būdas, poveikio priemonių visuma. Metodas- tai veikimo ir reiškinių tyrimo būdas, veiksmas. Mokymo metodai- specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese. Mokymo metodas- mokytojo ir vaikų bendros veiklos būdai, kurių dėka vaikai įgyja žinių, mokėjimų, įgūdžių, be to, yra ir lavinimas, ir auklėjimas. Mokymo metodai yra įvairiai grupuojami. Mokymo metodas paprastai skirstomas pagal tai kas aktyvus: 1) aiškinamasis- iliustracinis, 2) reprodukcinis, 3) probleminio dėstymo, 4) dalinių paieškų ar euristinis, 5) tiriamasis. Pagal žinių šaltinį: 1) žodis, 2) vaizdas, 3) praktinė veikla. Mokymo metodų klasifikacija: 1) žodinis- lingvistinis, 2) muzikinis- ritminis, 3) loginis- matematinis, 4) vizualinis- erdvinis, 5) kūno- hiperterinis, 6) vidinis- asmeninis, 7) bendradarbiavimo- visuomeninis. Rajeckas, Vaitkevičius, Bitinis, Bajoriūnas siūlo 8 mokymo metodų grupes, kurios yra taikomos mūsų bendrojo lavinimo mokyklose: 1) žodinio dėstymo metodai- tai yra daugelio mokslo žinių, ypač visuomeninių, humanitarinių šaltinis. Žodinio dėstymo metodas labai svarbus auklėjime. Gyvai pateikiama faktinė informacija. Siekiama paveikti mokinių emocijų sferą. Aktyvus turi būti mokytojas. 2) pokalbis- mokytojas, remdamasis mokinių patyrimu ir kūrimosi žiniom, klausimais padeda jiems išmokti naują medžiagą ar pakartoti seną. Jis gali būti aiškinamasis- nauja medžiaga, euristinis- patys vaikai ieško atsakymo ar problemos sprendimo, atgaminamas anksčiau įgytų žinių atkūrimas. Diskusija- tai kokio nors klausimo ar problemos svarstymas. 3) spausdintinių šaltinių naudojimas- mokiniai gauna tam tikras užduotis ir jas savarankiškai atlieka, naudodami spausdintinę medžiagą. 4) kūrybiniai darbai- vaikai, remdamiesi turimom žiniom ir naudodami kai kuriuos šaltinius, savarankiškai atliea kūrybines užduotis. 5) pratimai- tai daugkartinis tam tikrų veiksmų atlikimas ir praktiniai darbai. Pratimai- tai metodas, siejantis pirminių žinių bei mokėjimo įgijimą ir jų taikymą, taip pat grafiniai darbai. 6) demonstravimas- stebėjimas. Paskirtis- vaizdingo mokymo įgyvendinimas mokykloje. 7) laboratoriniai ir praktikos darbai- vaikai įgyja profesinio pobūdžio mokėjimą ir įgūdžius, mokosi naudotis prietaisais ir instrumentais, įvairia medžiaga. 8) didaktiniai žaidimai- tai mokymo metodas, kai žaidžiant įgyjama žinių ar siekiama kitų didaktinių tikslų. Mokymo metodus reikia derinti su savarankišku darbu, tai yra sudėtinė mokymo metodo dalis.

Mokymo metodai

V.Rajeckas teigia, jog mokymo metodai – tarpusavyje susiję mokytojo bei mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, yra lavinami ir auklėjami. Mokymo metodai yra labai įvairūs ir nustatyti objektyvų klasifikacijos būdą yra sudėtinga. S.Šalkauskis aptaria 2 metodus; tetinį ir euristinį. Pagal žinių šaltinį metodai skirstomi į žodinius (pasakojimas, aiškinimas, mokyklinė paskaita), vaizdinius (demonstravimas, savarankiškas stebėjimas, ekskursija) ir praktinius (pratimai raštu ir žodžiu, laboratoriniai ir praktiniai darbai). Bendrojo lavinimo mokykloje šiuo metu taikomi metodai yra: žodinio dėstymo (pasakojimas, paskaita, aiškinimas), pokalbio ir diskusijų, spausdintų šaltinių naudojimo (naudojimasis vadovėliu, pirminiais šaltiniais, periodine spauda), kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, savarankiškas stebėjimas), demonstravimas-stebėjimas, pratimai ir grafiniai darbai, laboratoriniai ir praktikos darbai, pažintiniai žaidimai.

Tradiciniai mokymo metodai: Taikant žodinius mokymo metodus, galima parengti mokinius suvokti naują medžiagą, išdėstyti naujas žinias, jas įtvirtinti, susisteminti ir apibendrinti. Pagrindiniai metodai yra:

1. pasakojimas – juo, naudojant įvairias mokymo priemones, gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Jis skatina mokinių fantaziją, sukelia linksmumą ar liūdesį. Kad pasakojimas būtų kuo įdomesnis reikėtų pasakojimą pradėti nuo įžangos, įtraukti į pasakojimą tiesioginę kalbą, pasakoti pirmu arba trečiu asmeniu.

2. aiškinimas – jo tikslas yra formuoti sąvokas, dėsnius, taisykles. Jis plačiai taikomas matematikoj, fizikoj. Aiškindamas mokytojas turi neskubėti, kalbėti glaustai, su loginėmis pauzėmis. Kad įsitikintų, jog mokiniai suprato dėstomą medžiagą, mokytojas siūlo pateikti pavyzdžių, suformuluoti išvadą ar taisyklę.

3. mokyklinė paskaita – tai aukštesnio lygio pasakojimas taikomas 11-12 klasėse. Mokyklinės paskaitos gali būti: įvadinės, ordinarinės, apžvalginės, probleminės ir iliustracinės. Paskaita dažniausiai trunka visą pamoką. Ji lavina mokinių mastymą, ugdo savarankiškumą, žadina jausmus.

Vaizdiniai metodai yra:

1. Demonstravimas – konkrečių daiktų, reiškinių, procesų rodymas. Jam skiriamos mokomosios priemonės yra: natūralūs objektai (augalai, gyvūnai), realių objektų atvaizdai (fotografijos, paveikslai, piešiniai), objektų simboliai (brėžiniai, diagramos), demonstraciniai bandymai, audiovizualinė mokymo technika (informacija perduodama, garsų, vaizdų pagalba).

2. Savarankiškas stebėjimas – jo rūšys: natūralus (objekto stebėjimas natūralioje aplinkoje) ir eksperimentinis (atliekami nesudėtingi bandymai). Toks stebėjimas padeda plėtotis abstrakčiam mąstymui.

3. Ekskursija.

Praktiniai metodai yra:

1. Pratimai. Pagal mokinių veiklos formą pratimus galima skirstyti į žodžiu ir raštu. Pagal mokytojų darbo su mokiniais formą individualūs arba savarankiški ir frontalūs arba skirti visai klasei. Atliekant pratimus būtinas sąmoningumas, kryptingumas, nuoseklumas, savęs kontroliavimas.

2. Laboratoriniai ir praktiniai darbai – per laboratorinius darbus mokiniai įgyja politechninio pobūdžio mokėjimų ir įgūdžių, mokosi naudotis prietaisais ir instrumentais. Laboratoriniai darbai būna: iliustraciniai ( mokiniai kartoja vadovėlyje aprašytą bandymą) ir tiriamieji ( mokiniai remdamiesi bandymais, randa atsakymą). Laboratoriniai darbai atliekami frontaliai, individualiai ir grupėmis. Taikant praktikos metodą, siekiama formuoti praktinius mokėjimus ir įgūdžius. Praktikos organizavimo etapai: mokytojo paaiškinimas, darbo parodymas, bandymas darbą atlikti kitiems stebint, visų mokinių darbas, kontrolė, rezultatų aptarimas.

Aktyvieji mokymo metodai:

1. „Minčių lietus“ – jo esmė – iš daugybės mokinių minčių gauti naujų žinių, kūrybinių idėjų. Reikia nustatyti užduotį, laiką, trumpai parašyti, kas yra sakoma. Šis būdas taikomas kai reikia greitai surinkti daug informacijos.

2. Grupinio darbo metodas – grupei, kurią sudaro 4-6 žmonės duodama užduotis ar prašoma parengti projektą. Mokiniai paprastai skirstosi darbus, padeda vieni kitiems, giria ir kritikuoja vieni kitų pastangas. Vėliau vertinama, kiek kuris prisidėjo. Bendra patirtis padeda išsklaidyti išankstinį nepasitikėjimą, sukuria palankią nuostatą. Užtenka grupėse dirbti po 15-20 min.2-3 kartus per savaitę.

3. Inscenizavimas – Pvz.: tema: Mano gimtadienis. Su mokiniais aptariama kaip švenčiama gimimo diena. Po to vaidinama. Labai gerai būtų jei tą dieną tikrai kuris nors švęstų gimtadienį.

4. Akvariumas – Taisyklės: kalba tik „akvariumo“ dalyviai, o „akvariumui“ nepriklausantys neturi teisės replikuoti. Į „akvariumą“ kviečiami vis nauji mokiniai, taigi savo nuomonę išsako ir pasyvūs moksleiviai. Šis metodas padeda aktyvinti darbą per pamoką, ugdyti savarankišką mąstymą, ugdyti mokėjimą įžvelgti problemas, šalinti komunikacijos baimę, ugdyti sugebėjimą klausytis.

Metodai yra mokytojo veiksmų modelis arba būdas perteikti informaciją. Mokymo metodas turi paskirtį realizuoti ugdymo tikslus. Sudaryti sąlygas iš visų dalykų žinių asmeniui sukurti savo individualų žinių pasaulį, žinių sistemą. Anksčiau sistema buvo mokymo metodai, kurie daugiau orientavo į žinias, mokėjimus ir įgudžius. Šiandien mokymo būdus pakeičia ugd. metodų terminas, kuris suprantamas daug plačiau,t.y. į jį tepla mokymo mokymasis,auklėjimo-saviugdos-lavinimosi komponentai. Mokymo metodų svarbą, išriškino Komenskis. Metodai, kaip priemonės bei mokymo kryptys pastoviai keičiasi, kinta pedagoginė mokslo kaitos, mokinių kaitos. Libecho ir Šabtalo mokymo metodai visas mokymasis vedamas per atraminius taškus sugesto pedagoginis metodas. Metodų klasifikacija labai įvairi. Paskaita yra kaip metodas ir kaip aukštojo mokslo forma. Aukštesnėm klasėm siuloma naudoti paskaitas,pamokas. Čia naudoti informacinius metodus ir demonstruojami vaizdai, reiškiniai. Demonstruoti skaidres. Taip pat naudoti spausdintus šaltinius. Žodiniai metodai gali turėti aiškinamąjį pasakojimo pobūdį. Naudoti atpasakojimo, kartojimo, tikrinimas pokalbiu individualiai ir sakytine apklausa. Koliokviumai, įskaitos,egzaminai, iliustravimas, stebėjimas. Siūlomi naudoti praktiniai operaciniai metodai. Priskiriamos įvairios pratybos, kurios turi tikslą tobulinti, o ne mechaniškai ką nors daryti. Kontekstinės pratybos, jos turi tam tikrus kūrybos elementus, mokomasi kelių dalykų. Treniruotės pratybos, grafiniai darbai, brėžiniai, piešiniai, diagramos, praktiniai lauko darbai kur susiję su darbo darymu. Laboratoriniai darbai: iliustraciniai, eksperimentiniai, moksliniai. Paskaitos turinys turi buti sumaniai parengtas ir moksliškai pagristas, bei logiškai išdėstytas, dėstymas turi būti aiškus,įtaigus, lengvai suprantamas,vaizdus ir emocingas. Paskaitos neturėtų kartoti vadovėlio, tačiau turi sietis su mokomo daluko turiniu bei gyvenimo problemomis. Ypač svarbus dėstymo tempas, nes svarbu užsirašyti esminius teiginius.Amerikos mokslininkai mano, kad nežiūrint milžiniškų technologijų diegimo tempo paskaita visada išliks pagrindiniu mokymo metodu ypač aukštojoje mokykloje.

Pateikite ir charekterizuokite įvairius metodus.

Pagal pažinimo savarankiškumą:aiškinamieji-iliustraciniai,reprodukciniai,probleminiai,dalinių paieškų,tiriamieji.

Pagal žinių šaltinį;žodiniai-pasakojimas, aiškinimas,pokalbis,mokyklinė paskaita; vaizdiniai-demonstravimas,ekskursija,savarankiškas stebėjimas; praktiniai-pratimai žodžiu ir raštu,prat.naudojant įv technikos priemones,grafiniai,laboratoriniai,praktiniai darbai;didaktiniai žaidimai.

Netradiciniai metodai.Projektas-susiskirstę į grupeles rengia projektus,o konsultuoja geriau tam pasirengęs mokinys.Konsultacijos gali būti ir tarp grupelių.

Argumentai už ir prie.-pvz,sakomi teiginio „Kiekvieną dieną reikia tenkinti judėjimo poreikį“ argumentai.

Akvariumas- išmokus dalį ar visą pratimą mokiniai pasako, kas buvo naujo, naudingo, teigiamo ir kas kritikuotina. Mokytojas nesikiša tik klauso.Taip pat ir ne kūno k.pamokose.

Debatas –diskutuoja dėl tam tikros nuostatos, teiginio patvirtinimo ar paneigimo. Debatų struktūra:dalyvauja dvi grupės, o jų arrgumentus išsako tik lyderiai.Pasisakymo trukmė griežtai reglamentuota.Debatai labai tinka prieštaringoms nuostatoms gvildenti.

Minčių lietus- mokytojas pateikęs klausymą ar pasiūlęs temą,ragina mokinius vardyti kuo daugiau minčių pasiųlytąją tema.Svarbu, kad ugdytiniai nekritikuotų,o rekomenduotų,nenukryptų nuo temos,kalbėtų po vieną.jei siųlimai nerealūs, pravartu būtų surengti debatus.

Prato mankšta poromis-2mokiniai tarpusavyje vardyja, ką žino duotąją tema. Tinka ugdytiniams nelinkusiems dalytis savo mintimis dalytis su visa klase.Privalumas yra tas, kad vienu metu gali kalbėti daugiau moksleivių.

Euritmija-metodas,kuriame sujungia muziką,judesį ir judesį.

Mokymosi metodų parinkimo pagrindai. Tradiciniai ir netradiciniai mokymosi metodai. Mokymo metodu vadinama mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą. Mokymo metodus galima efektingai taikyti tik tada, kai mokytojas, juos parinkdamas, aiškiai supranta ugdymo tikslus, puikiai žino savo mokomąjį dalyką ir gerai suvokia atitinkamo amžiaus tarpsnio mokinių savybes. Pagrindinė mokymo organizavimo sąlyga yra – mokinių aktyvumo ir savarankiškumo skatinimas bei ugdymas, taikant bet kurį mokymo metodą. M. metodai turi padėti ugdyti sąmoningą asmenybę, perėmusią mokslo žinių pagrindus, bendražmogiškąsias vertybes, tautos kultūrą ir gebančią kūrybingai veikti. Absoliučiai tobulų bei visuotinai taikytinų (universalių) ar blogų metodų nėra. Mokymo metodus sąlygoja mokymo tikslai, kuriuos visuomenė kelia mokyklai, o juos realizuoja mokytojas. Mokymo metodai turi atitikti dalyko specifiką. Parenkant m. metodus, kreipiamas dėmesys į lavinimo turinio elementus: 1) žinios apie tikrovė bei apie veiklos būdus.2) mokėjimų, įgūdžių formavimasis.3) kūrybinės veiklos patirtis.

Būtinai reikia derinti dėstymą su įvairiu savarankišku darbu. Ugdant mokinių gebėjimą savarankiškai naudotis knygą ir kitais žinių šaltiniais, rengiame savimokai bei gyvenimui. Taip pat svarbu ugdyti mokinių aktyvumą. Mokymo procese būtinai reikia derinti stebėjimą,v žodį ir praktinę veiklą. Metodų derinimas padeda palaikyti koncentruotą mokinių dėmesį, labiau juos sudominti, įtraukti į aktyvią veiklą. Renkantis m. metodus atsižvelgiama: į mok. medžiagos turinį, į mokomojo dalyko ypatybės, į mokinių amžiaus ypatybes, atskiros klasės ypatybes, į mokyklos aplinką. Bet kad ir kokie tobuli būtų mokymo metodai lemiamą vaidmenį vaidina mokytojas. Nuo jo individualių sugebėjimų priklauso, kaip mokiniai perims žinias, kiek jos mokinius lavins ir auklės. Pvz nors metodas ir geras, bet jeigu mokytojas nesugeba praktiškai jo taikyti, laukiamų rezultatų nebus. Skirtingi mokytojai taikydami tuos pačius metodus ne visada gauna tokius pat rezultatus (tai ir yra subjektyvi mokymo metodų pronblema). Apie tai kaip mokytojas gebėjo vadovauti mokinių veiklai, kaip sėkmingai parinko m. metodus galima spręsti tik pagal svarbiausi kritėrijų – mokymo rezultatyvumą. Mokymo metodų supratimas, jų klasi. Mokymo metodas – veiklos būdas. Mokytojo ir mokinių veiklos būdai, siekiama, kad mokiniai perimtų žinias, būtų ugdomi ir lavinami. Universalių mokymo metodų nėra, reikia taikyti įvaitius metodus pagal galimybę. Taikant m. metodus reikia kuo mažiau naudoti žodį, teikti privalumą savarankiškiems darbams. Šiuo metu bendrojo lav mokyklose taikomi metodai: 1) žodinio dėstymo m. (pasakojimas, paskaita, aiškinimas). 2) pokalbio (aiškinamasis euristinis, atgaminamasis) ir diskusijų. 3) spausdintų šaltinių naudojimas (vadovėliai, spauda). 4) kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, bandimai, eksperimentai). 5) demonstravimas ir stebėjimas. 6) pratimai ir grafiniai darbai (naud. komp ir kt tech priem). 7) laboratoriniai ir praktikos darbai. 8) pažinimo (didaktiniai) žaidimai.

AKTYVAUS MOKYMO METODAI. GRUPINIO MOKYMO FORMOS, PROJEKTŲ IR KT METODAI.

Kiekvienas mokytojas siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisamoninti mokomąją medž, ugdytų jį. kūrybiškumo ir noro daugiau sužinoti išmokti. Šiuos siekius padeda įgyvendinti aktyvaus mokymo metodai. Mokyti taikantis šiuos metodus, privalo turėti pakankamą teorinį pagrindą išmanyti metod įvairovę ir paskirtį. Aktyv mokym metod: *įtraukianti paskaita – mokyt turi pateikti inform taip, kad mok apmąstytų temą įvairiais aspektais ir prieitų išvadą apie šios inform tinkamumą. Tai naudinga kad : 1) būtų perduodama informac, kurios pagrįstumą apsvarsto o ne priima, kaip abstrakčią tiesą2) mokinys pradeda svarstyti kelis požiūrius prieš prieidami išvadas 3) klausimų pateikimas-lengviau supranta priima ir įsimena medž. ^diskusija maž grupėse. Gali būti homogeninis grupavimas-maždaug vienodų gabumų mok skirstym į tą pačią gr. Heterogeninis gr- kai kartu dirba įvairių sugebėjimų mokiniai. Istoriškai susif 3gr formos : individualios – kiekvienas mok atskirai, kolektyvinės – visi kl. mok grupinės – tam tikros gr. Grupinis darbas naudingas nes kiekvienas mok turi sąlygas aktyviai dalyvauti darbe. *svarbus įvykis – tai naudinga, kad mok imtų mąstyti naudodamiesi savo patyrimu. Padeda mok atrasti ryšį tarp abstrakčios mokomosios medž ir jos taikymo, kuris jiems yra svarbus. *minčių lietus – tai spontaniškai atliekamas pratimas mok aktyviai skatinami kurį laiką pateikti kuo daugiau idėjų. Jo tikslas – pateikti klausimo ir leisti mok siūlyti kuo daugiau idėjų. Tai naudinga tam, kad būtų generuojamos idėjos ir problem sprend ugdom mok kūrybiškumas ir mąstymo įgūdžiai. *projektinis mokym – tai vienas netradicinių mokym būdų. Jam reikalingas išankstinis pasiruošimas. Padedami mok paruošia tam tikrą projektą vėliau jį pristato visai gr. Projekt mokym skatina vaik kūrybiškumą mokėjimą dirbti gr atsakingum bendrav. Mok projekt sunku įvertinti todėl vertinant reikėtų atsižvelgti į idėjas pastangas rengiant proj. *mok interviu- naudinga kad mok naudotųsi keliais žmonėmis kaip mokym šaltiniais aktyviai dalyvautų įsiklausytų į kitų požiūrius. PROJEKTAI IR KITI METODAI Projekto metodas šiuolaikinis, modernus mokinių mokymas praktiniu patyrimu. Grindžiant mokymą savarankišku darbu ir prielaidomis. Keičiasi idėjomis. Galima išskirti 2 projekto rūšis, tai 1). mokomųjų dalykų ; 2). Socialinio pobūdžio; Projektinis metodas – tai vienas iš mažų grupių mokymo alternatyvių būdų. Mažose grupėse mokinių skaičius svyruoja nuo 2 iki 20. greta projektinio mokymo išskiriami šie būdai ;pokalbiai tarp mokinių porų ar komandų.užsiėmimai pasiskirsčius vaidmenimis arba kūrinių interpretacijos.stende pateiktos medžiagos aptarimas.jau atlikto testo klaidingų ir teisingų atsakymų aptarimas.skaitymo rateliai, kai maža mokinių grupelė, skaito garsiai, paprastai paeiliui ir mokytojui vadovaujant, aptaria turinį ir kt.. projektinis mokymas, tai vienas iš netradicinių būdų, jam reikalingas išankstinis pasiruošimas į kurį įtraukia ir mokinius. Padedami mokyto parengia kokį nors projektą, vėliau jį pristato visai klasei. Renkantis projekto temą svarbu atsižvelgti į mokinių amžių, polinkius ir galimybes. Projektinis mokymas skatina mokinių kūrybiškumą, gebėjimą dirbti grupėse, atsakomybę, bendradarbiavimą.Kiti metodai:Mokymo turinio ir metodo santykis, metodas įgauna prasmę, tik mokymo analizėje. Mokytojui metodas reikalingas, kad jis turėtų kažką pasakyti mokiniams.Mokymo metodas, kaip mokymo modelio elementas, kaip mokymo proceso dalis : 1. metodo sąvoka ir ryšiai su kitais mokymo komponentais. 2. metodų sistema. 3. metodų ypatumai.Metodas labiausiai lemia mokymo rezultatus. METODAI : Žodiniai1.1. pasakojimas 1.2. aiškinimas 1.3. mokyklinė paskaita 1.4. diskusijų metodas2. Pokalbio klausymo – atsakymo metodas3. Naudojimosi spausdintų šaltinių metodas3.1. vadovėliu3.2. pirminiai šaltiniai ir kt.4. Vaizdiniai metodai4.1. demonstravimas4.2. stebėjimas, iliustravimas5. grupinio mokymo metodas6. Praktiniai metodai. Dominuoja pačių mokinių veikla6.1. pratimas, (uždavinių sprendimas, mokymasis atmintinai)6.2. laboratoriniai darbai6.3. grafiniai darbai7. Aktyvaus mokymo metodas Visi šie metodai turi tam tikrą logiką, nuoseklumą, pg. loginio įsisavinimo būdą metodai skirstomi į : indukciniai, dedukciniai, analitiniai, sintetiniai.Aiškinimo metodas, paskaitos metodas, diskusijos met., spausdintų šaltinių met., klausimų atsakymo met.,

13. Pokalbis – mokymo metodas. Jo rūšys taikymas. Klausimų kategorijos.Mokant reikia siekti, kad mokiniai įgytų žinių įvairių veiksmų proto motorinių veiksnių. Mokinys turi kaupti patyrimą. Metodų sistemas sudaro grupės: *žodiniai (informaciniai metod) *pokalbis (klausimo -atsakymo metod) – vienas iš svarbiausių, nes moko mokinį mąstyti. Kai gerai klausia tai gerai moka. Klausimo metodo etalonu laikomas Sokrato mokymas. Klausimų strategija: Klausimų kategorija: *atminties primena informaciją idėjas faktus (apibūdinti reiškinį) *supratimo interpretuojama informac (pasakyk savais žodžiais kokią darome išvadą) *sprendimas renka transformuoja faktus duomenis (žinot a ir b kaip rasti c) *analizės sintezės kelia hipotezes klasifikuoja faktus (ką autorius norėjo pavaizduoti kūrinyje). Klausimų metodika: mokytojas pateikia klausim Kodėl kokiomis sąlygomis kaip kada paremti paaiškinti. Paklausę padarome trumpą pauzę ir žvelgti į akis klausk atsakyti vardu. Klausyk ats vertink dažniausiai girk. neteisingai atsakius perfrazuok klaus paprašyk papildyti paprašyk papildyti mokinį į vieną neatsakius kito neužduok. Geriau tegu mokiniai klausia vienas kito. Mąstyk, kodėl mokinys vengia klaus : vengiantys klausimo nepasiruošę. Žodiniai metodai tai ne tik mokytojo žodis, bet ir visa technologija susijusi su tuo žodžio teikimu. Informacija padeda teikti objektyvią tiesą, o tiesa yra svarbiausia ir ji ateina per informacija

Mokymo metodų klasifikacija

Mokymo metodai remiasi pažinimo ir mąstymo procesais. Visų metodų vidinę struktūrą sudaro psichiniai procesai vykstantys mokytojo ir mokinio sąmonėje: (motyvacija – suvokimas – atmintis – mąstymas – vaizduotė – emocijos – valia). Svarbu mokymo melodais ugdyli visų lygių inąslymą, ir gebėjimą mokytis.

Paprasčiausias metodų skirstymas, kai kriterijus yra žinių šaltinis:

• Žodiniai;

• Praktiniai;

• Vaizdiniai;

• Savarankiškas mokinių darbas.

Tačiau dabartiniu metu pateikiama sudėtingesnė ir išsamesnė metodų klasifikacija, kur skirstymo kriterijus mokinio veikla. Mokymo metodai skirstomi:

• Informaciniai metodai,

• Operaciniai metodai,

• Kūrybiniai metodai.

J. Lerneris ir N. Skatkinas mokymo metodus klasifikuoja pagal pažinimo savarankiškumą. Jie išskiria aiškinamąjį-iliustracinį, re¬produkcinį, probleminio dėstymo, dalinių paieškų (euristinį) ir ti¬riamąjį metodą . Toks skirstymas irgi nėra tobulas, nes neišreiškia bendros mokytojo ir mokinių veiklos: vieni metodai susiję su mo¬kytojo veikla, kiti — su įvairaus pažinimo lygio mokinių veikla. Be to, probleminis mokymas yra atskira mokymo kryptis; čia gali būti taikomas pokalbis, pasakojimas, aiškinimas, pratimai, naudojimasis knyga, netgi mokyklinė paskaita.

3. Kūrybiniai mokymo metodai

Aukščiausia žmogaus savarankiškumo apraiška – kūryba. Dabartiniu metu, kai peržiūrimi švietimo prioritetai, pagrindinis švietimo tikslas ne vien žinių teikimas. Greta šio tikslo išryškėjo išskirtinė vertybinių nuostatų sistemos formavimo ir bendrųjų gebėjimų plėtojimo reikšmė. Žinios tapo prielaida gebėjimams ir vertybinėms nuostatoms ugdyti. Šiuo metu pagal “bendrąsias programas” ir “bendrojo išsilavinimo standartų” projekto reikalavimus, švietimui keliamas uždavinys – plėtoli ugdytinių asmeninius gebėjimus, socialinius gebėjimus, komunikacinius gebėjimus, kritinio mąstymo ir problemų sprendimo gebėjimus, darbinius ir veiklos gebėjimus bei formuoti asmens vertybines nuostatas. Vyresnėse klasėse prieiname prie probleminės paieškos ir kūrybinio darbo. Šio metodo dėka ugdomas kritinis mąstymas ir mokoma spręsti nestandartinėse situacijose sutinkamas problemas. Taigi kūryba yra aukščiausia žmogaus savarankiškumo apraiška, kurios tikslas sukurti nauja. Mūsų darbe laikoma nauju visa tai, ką mokinys savarankiškai atranda. Todėl viena iš prioritetinių mokyklos veiklos krypčių gali būti skatinimas kurti. Tačiau ar visi mokiniai, kad ir vyresnių klasių yra pajėgūs priimti šį metodą? Čia turime prisiminti, kad reikia atsižvelgti į mokinio poreikius, sugebėjimus, pasirengimo mokytis lygį tame pačiame amžiaus tarpsnyje. Bendra pedagogo ir ugdytinio veikla (tai yra darbo metodas) būtų orientuota į individualybę (tai apie ką kalbama išsilavinimo standartuose), siekiant kiekvieno ugdytinio saviraiškos. Tai reiškia, kad jokiu būdu nereikia taikytis prie mokinių psichinių funkcijų lygio, o siekti jų plėtotės, atsižvelgiant į mokinių poreikius, sugebėjimus, ateities viziją. Vertinant mokinių veiklą, svarbu jų žinių, veiklos pokyčiai, o ne galutinis, dažnai formalus rezultatas. Metodų paieška, tai subjektyvus procesas, kuris leidžia atsiskleisti asmenybei ir sjcatina jos saviraišką. Kūrybiniai metodai dažnai remiasi probleminiu ugdymu.

Kūrybiniais darbais siekiama, kad mo¬kiniai, remdamiesi turimomis žiniomis ir naudodamiesi šaltiniais, išmoktų savarankiškai atlikti kūrybines užduotis. Esmingiausias kū¬rybinių darbų bruožas — mokinių savarankiškumas, intensyvios pa¬ieškos. Šie darbai padeda plėtoti mokinių protines galias ir gebėjimus, skatina domėjimąsi dėstomuoju dalyku, pratina teoriją sieti su praktika. Kūrybinę užduotį mokinys atlieka savarankiškai, remdamasis tu¬rimomis žiniomis; jis arba randa atlikimo, sprendimo idėją, arba įsisąmonina, taiko pasiūlytą mintį, vaizduotės ir aktyvaus mąstymo dėka ją realizuoja. Žinoma, savarankiškumo ir kūrybiškumo laipsnis gali būti įvairus. Todėl kūrybiniams darbams mokiniai turi būti ruošiami visą laiką, o mokytojo uždavinys — išmokyti mokinius kū¬rybiškai ir intensyviai dirbti. Mokytojas parenka kūrybinius darbus, atsižvelgdamas į mokinių pasirengimą, stebi mokinių darbo eigą, pataria, pataiso, jei veikiama klaidingai ar nukrypstama nuo teisingo kelio, skatina kūrybinius ieškojimus, tikrina darbo rezultatus, organizuoja tų darbų aptarimą.

Referatai praktikuojami aukštesnėse klasėse, mokant li¬teratūros, istorijos, geografijos bei kitų dalykų. Juos rašantys mo¬kiniai mokosi savarankiškai vertinti nagrinėjamą reiškinį, įvykį ar grožinės literatūros kūrinį, naudotis šaltiniais ir informacine litera¬tūra; kartais jiems tenka rinkti medžiaga įstaigose, susitikti su žmonėmis. Rengdami referatus, mokiniai pratinasi nuosekliai dės¬tyti savo mintis, savarankiškai reikšti savo nuomonę, formuojasi tiriamojo darbo įgūdžius. Visa tai rengia mokinius gyvenimui, ak¬tyviai visuomeninei veiklai, taip pat padeda geriau suprasti nagri¬nėjamą problemą, į ją įsigilinti, ugdo domėjimąsi mokomuoju dalyku. Mokiniai gali rengti ir pranešimus. Referato autorius tik supa¬žindina klausytojus su temos turiniu, pareiškia savo samprotavimus, savo nuomonę; pranešimo paskirtis — visapusiškai nušviesti temą, panaudojus išstudijuotus šaltinius ir savo stebėjimus, motyvuotai pareikšti požiūrį į faktus, įvykius, veikėjus, apibūdinti kitas nuo¬mones. Vadinasi, pranešimas reikalauja geresnio ir nuodugnesnio pasirengimo, didesnio savarankiškumo; jis paprastai būna ir pla¬tesnės apimties. Mokiniai dažniausiai rašo referatus, t. y. nesudėtin¬gus pranešimus. Kol mokinys dar nepakankamai moka rengti referatą, mokytojas padeda sudaryti planą, parinkti pagrindinius šaltinius ir iliustracinę medžiagą, nurodo, kuo daugiau domėtis, pamoko sisteminti įgytas žinias ir daryti išvadas. Mokant literatūros, referatai gali būti skirti personažams api¬būdinti, svarbiausiems įvykiams, iškeltoms problemoms analizuoti, meninėms kūrinio ypatybėms nagrinėti ir pan. Mokant istorijos, referatai rengiami remiantis istoriniais šaltiniais, muziejų ekspozi¬cijomis, periodine spauda, memuarine literatūra, vietine medžiaga. Kartais tikslinga, kad trumpus referatus viena tema rengtų keli mokiniai. Šiuo atveju mokytojas paskirsto užduotis. Bendras darbas skatina mokinius organizuoti teorinę konferenciją arba disputą. Visi klasės mokiniai iš anksto supažindinami su būsimo refe¬rato tema, jiems nurodoma pagrindinė medžiaga. Kartais numatomi koreferentai, kurie, iš anksto susipažinę su referatu, gali jį išsamiau įvertinti ir papildyti. Kai skaitomas referatas, klasei skiriamos užduotys: sekti referatą pagal užsirašytą planą, savarankiškai sudaryti jo planą, pasižymėti pagrindines mintis, jį sukonspektuoti ir pan. Referato skaitymas gali būti derinamas su pokalbiu, mokytojo pasakojimu, komentuojamuoju skaitymu, naudojimusi vadovėliu, vaizdinių ir techninių priemonių demonstravimu; skatintina diskusija referato tema.

Rašiniai turi didelę auklėjamąją ir lavinamąją reikš¬mę. Rašančiajam reikia reikšti savo mintis, išlaikyti rašinio dalių santykį, pabrėžti tai, kas svarbiausia, išreikšti požiūrį į nagrinėja¬mą faktą ar reiškinį, stengtis rašyti be klaidų, tinkamai suplanuoti laiką ir t. t. Mokytojas turi reikalauti, kad mokiniai nesitenkintų vien faktų aprašymu, o išreikštų savo požiūrį į tai, apie ką rašo. Gerai, kai rašiniai iliustruojami piešiniais, nuotraukomis, brėžiniais, žemėlapiais ir kt. Rašiniai gali būti pagrįsti literatūrine medžiaga, mokinių patir¬timi ir aplinkos stebėjimais. Pastarieji rašiniai yra sayarankiškiau-si, ugdo pastabumą ir skatina geriau suvokti tikrovę. Rašiniams reikia gerai pasirengti; tik tas gali parašyti turiningą, įdomų rašinį pasirinkta tema, kas turi pakankamai sukaupęs žinių. Rašinių sistemą sudaro vis sudėtingesni mokinių darbai.

Savarankiški stebėjimai ypač svarbus, kai rei¬kia nagrinėti lėtai besivystančius reiškinius ir procesus. Stebima gamtoje, gyvajame kampelyje, gamyboje, buityje. Mokiniai stebi orą, augalų augimą, gamybos procesus ir pan. Objektas stebimas natūralioje aplinkoje pagal mokytojo užduotį. Mokiniai stebi, ieško atsakymo į iškilusius klausimus, užsirašo ste¬bėjimo duomenis, veda stebėjimo žurnalą. Eksperimentiniu stebė¬jimu mokiniai pagal mokytojo užduotį atlieka nesudėtingus bandy¬mus; pavyzdžiui, jie stebi augalą, keisdami jo vystymosi ir augimo sąlygas. Ir šiuo atveju daromi užrašai, o stebėjimų rezultatai api¬bendrinami per pamokas, parodose ir pan. Gali būti ir savarankiškas stebėjimas per ekskursijas bei turis¬tinius žygius, dirbant kraštotyrinį darbą.

Demonstravimas — konkrečių daiktų, reiškinių ir procesų arba jų atvaizdų rodymas; stebėjimas — demonstruojamų objektų suvokimas pojūčiais. Kadangi objektus, procesus demonstruoja mokytojas, šis metodas neretai vadinamas demonstravimu. Tačiau stebi mokiniai, todėl stebėjimas yra ne ma¬žiau svarbi šio metodo pusė. Vadinasi, tikslingiausia jį vadinti demonstravimu-stebėjimu. Psichologai stebėjimą vadina „mąstomuoju suvokimu”, „organi¬zuotu suvokimu”, nes remiamasi pojūčiais, suvokimu, vaizdiniu mąs¬tymu. Stebėjimo dėka vystosi mokinių protinės galios, abstraktusis mąstymas, tobulėja pastabumas, mankštinama atmintis, skatinami išgyvenimai. Demonstravimu galima parodyti objektą taip, kad mokiniai su¬sidarytų aiškų jo vaizdinį, galima atkreipti jų dėmesį į svarbiausias stebimo objekto puses, skatinti mokinius apgalvoti tai, ką suvokė, apibudinti reikšmę. Vadinasi, demonstravimas derinamas su žodi¬niais metodais (pokalbiu, aiškinimu). Demonstravimui skiriamos vaizdinės mokomosios priemonės gali būti:

1. Natūralūs objektai: augalai, gyvūnai, medžiagos, prietaisai ir pan. Mokiniai šiuos objektus suvokia pojūčiais. Šitaip jie gali su¬sipažinti su objektų išore, nesunkiai pastebimais procesais. Natū¬ralius objektus pakeičia modeliai — dirbtinės priemonės, pasižymin¬čios nagrinėjamo objekto savybėmis.

2. Realių objektų atvaizdai: fotografijos, paveikslai, piešiniai. Jie reikalingi, kai parodyti natūralų objektą neįmanoma, o be tiesio¬ginio stebėjimo sunku suformuoti jo vaizdinį.

3. Objektų simboliai: žemėlapiai, brėžiniai, diagramos ir grafikai, schemos, lentelės. Daug dėmesio skiriama techniniams brėžiniams: be jų neįmanoma suprasti sudėtingos mašinos mechanizmo, įrengi¬mo bei veikimo, jie reikalingi ir darbui.

4. Demonstraciniai bandymai; jie ypač svarbūs mokant biologi¬jos, chemijos, fizikos ir kt.

Demonstruojant natūralius objektus, paprastai nurodoma, kuriuos jų požymius reikia stebėti. Meninius paveikslus reikia taip demonst¬ruoti, kad mokiniai susidarytų tinkamą įspūdį. Mokiniai turi anali¬zuoti ir įvertinti paveikslo turinį. Schemas mokytojas dažniausiai braižo lentoje, aiškindamas at¬skiras jų dalis; čia tikslinga vartoti įvairių spalvų kreidą. Schemos ir piešiniai atliekami tvarkingai, ryškiai, gražiai apipavidalinami, nes tai pavyzdys mokiniams.

Mokomasis kinas sudaro sąlygas parodyti daiktą ar reiškinį be¬sivystantį, pademonstruoti pagreitintus ar sulėtintus procesus, tie¬sioginiam stebėjimui neprieinamus reiškinius ir pan. Antai per fizikos pamokas kino filmai naudojami sudėtingiems bandymams, fizi¬kos išvadų taikymui gamyboje, nematomiems arba sunkiai mato¬miems reiškiniams, mikroprocesams demonstruoti, supažindinti su mokslo istorija ir pan. Mokomųjų kino filmų didaktinės funkcijos yra tokios:

1. Euristinė, žinių šaltinio funkcija, t. y. filmas naudojamas vie¬toj naujos medžiagos aiškinimo. Prieš jo demonstravimą mokiniams skiriamos užduotys, nurodoma, į ką atkreipti dėmesį. Po stebėjimo žinios susisteminamos, padaromos išvados, suformuluojamos taisyk¬lės ir pan.

2. Iliustracinė, t. y. filmas demonstruojamas išdėsčius naują me¬džiaga. Šiuo atveju filmas pagilina arba įtvirtina perteiktas žinias.

3. Parengiamoji (instrukcinė), t. y. filmu siekiama parengti mo¬kinius praktikos arba laboratoriniam darbui.

Filmo veiksmingumas priklauso nuo mokytojo pasirengimo. Svar¬bu ne tik gerai susipažinti su filmo turiniu, bet ir apgalvoti, kaip parengti mokinius jį stebėti, parinkti užduočių, apgalvoti komenta¬rus, numatyti filmo vietą pamokoje.

4. Euristiniai mokymo metodai

Jie artimi probleminiam mokymui. Probleminiai mokymo metodai sudaro galimybes, sprendžiant problemas, įveikti sunkumus, neaiškius dalykus daro suprantamais, randa teoriškai ir praktiškai pagrįstus sprendimus, o euristiniai mokymo metodai skatina nepasitenkinti žinomais dalykais, atskleisti nauja, siekti tobulumo. Euristinis mąstymas grindžiamas įžvalga, prognoze sprendimų ir jų patikrinimu. Euristinio mąstymo tikslas – rasti taiklesnius, tobulcsnius sprendimus. Euristiniai mokymo metodai gali būti:

• Euristinis pokalbis. Šiam metodui reikalinga mokinių patirtis. Jis geriausia tinka, kai ta pati tema dėstoma naujame koncentre. Arba gali būti laikas, kai papildomos ar pagilinamos tos temos žinios, plečiami mokinių mokėjimai ir įgūdžiai. Euristinis mokymas leidžia didinti mokinių savarankiškumą, sudaroma proga kūrybai. Tai gali būti ir dalykinių fakultatyvų laikas. Jis taikomas gramatikos, matematikos, biologijos, chemijos pamokose.

• Euristinio pokalbio etapai:

• klausimo iškėlimas;

• žinomų atsakymų į tą klausimą apibūdinimas;

• atsakymų nepakankamumo pagrindimas (vienpusiškumo, siaurumo, kitokių ydų nurodymas);

• naujos kokybės žinojimo būtinumo iškėlimas, siekimo rasti naujus atsakymus sužadinimas;

• naujų pavyzdžių iškėlimas ir tyrimas; alternatyvų svarstymas, spėliojimas, klaidingų prognozių atmetimas;

• savarankiškas išvadų, apibendrinimų darymas (taisyklių, dėsnių, formulių išvedimas);

• rastų naujų dalykų patikrinimas.

• Dėstant visuomenės mokslus taikomas loginis įrodymas. Įrodymas būna deduktyvus ir induktyvus. Šis metodas skatina mokinius logiškai mąstyti, kūrybiškai parinkti argumentus, įtikinti.

• Paieškos. Šiuo metu plačiai naudojamos mokinių ekspedicijos istorijos, etnografijos, geografijos žinioms praturtinti. Tai užklasinis mokymas. Mokinių darbai bibliotekose, archyvuose, ieškojimas ko nėra vadovėlyje yra dalinės paieškos, t.y. čia mokiniai vykdo mokytojo užduotį euristinio mokymo sistemoje.

• Darbinis mokymas gali taip pat naudotis euristiniu metodu. Pavyzdžiui, techninis konstravimas, darbo racionalizavimas, ieškojimas, kaip pagaminti detalę.

• Tiriamieji mokymo darbai. Jais mokiniai įjungiami į tariamą ar tikrą mokslinį darbą, mokomi tyrinėti tikrovę ne vien akademiškai, ne vien loginiu mąstymu, o praktiniu darbu.

• Stebėjimas. Šiuo metodu remiantis mokiniai, mokytojo vadovaujami, stebi tikrovės reiškinius, juos analizuoja, aprašo, matuoja, apskaičiuoja. Jis reikalingas chemijos, fizikos, biologijos pamokose ir užklasinėje veikloje. Šie dalykai neapsieina be matematikos, kuri reikalinga duomenų apdorojimui, suklasifikavimui.

• Eksperimentas. Tai bandymai sklype, dirbtuvėse, pagaliau chemijos ar fizikos kabinete. Mokytojas dirbtinai sukelia reiškinius, kad mokiniai galėtų juos įvertinti, stebėdami, analizuodami. Stebėjimų ir eksperimentų duomenys įjungia mokinius į savarankišką darbą su informacijos šaltiniais, t.y. jie turi savo gautus rezultatus palyginti su vadovėlio medžiaga, toliau gilintis į kitą medžiagą ir pagaliau pateikti savo kūrybinį darbą referato ar pranešimo pavidalu.

• Tiriamasis pokalbis. Tai toks bent dviejų žmonių bendravimas, kurio metu renkamą informacija apie jį patį, kitus asmenis, socialinius, gamtos reiškinius. Toks pokalbis gali būti ir anketos pavidalu.

Šiandien žinome ilgą mokymo metodų sąrašą. Be jau gerai žinomų tradicinių metodų, dabar išskiriami dar ir šie:

• grupinio tyrinėjimo;

• apklausos(interviu);

• vaidinimo;

• argumentų “už ir prieš”;

• debatų;

• modeliavimo;

• “minčių lietaus”;

• projektų;

• eksperimento;

• dokumentų analizės;

• “akvariumo”;

• ” ledlaužio”

• patyrimų įsisąmoninimo;

• reflektyvaus rašymo ir kt.

Išvados

Mokinių auklėjimo ir lavinimo sėk¬mė priklauso ne tik nuo mokymo turinio, bet ir nuo tinkamo jo per¬teikimo mokiniams, visų pirma nuo tikslingo mokymo metodų taiky¬mo. Jais siekiama optimaliausių rezultatų, t. y. kad mokiniai, pa¬naudodami kuo mažiau jėgų, energijos ir laiko, sėkmingai įgytų reikalingų žinių, išmoktą savarankiškai jas plėsti ir gilinti, perimtu svarbiausias pasaulėžiūros idėjas. Žodis „metodas” (graikiškai tnelhodos — tyrinėjimas) reiškia vei¬kimo būdą. Mokymo metodai — mokytojo bei jo vadovaujamų mo¬kinių veiklos būdai, kuriais mokiniai įgyja žinių, mokėjimų bei įgū¬džių; kartu jais plėtojamos ir lavinamos pažinimo galios, formuojama pasaulėžiūra. Mokymas yra dvipusis procesas, todėl mokymo metodai reiškia tarpusavyje susijusį, kompleksišką, nuoseklų dėstymą, t. y. vadovavimą mokymuisi, ir mokymąsi. Metodai susideda iš atskirų dalių, elementų, kurie vadinami metodiniais būdais. Pavyzdžiui, pra¬timų metodas — tai taisyklės kartojimas, parodymas, kaip atlikti pra¬timą, vadovavimas pirmiems savarankiškiems mokinių bandymams, klaidų taisymas, išmokto veiksmo kartojimas ir kt. Metodo ir metodinio būdo ryšys yra dialektiškas: metodas gali atlikti metodinio būdo funkcija, įeiti į kitus metodus. Pavyzdžiui, perteikdamas naują medžiagą pasakojimo ar mokyklinės paskaitos metodais, mokytojas organizuoja trumpą pokalbį, kuris čia yra me¬todinis būdas, nors šiaip jis — savarankiškas mokymo metodas. Tuos pačius metodinius budus galima įvairiai taikyti, jie gali būti įvairių metodų komponentai. Pavyzdžiui, mokiniai gali sudaryti ir moky¬tojo pasakojimo, ir draugo pranešimo, ir perskaitytos knygos planą. Vadinasi, metodiniai būdai gali būti derinami atsižvelgiant į mo¬komosios medžiagos turinį, mokinių išsilavinimą, jų amžiaus ypa¬tybes. Mokymo metodo nedera painioti su mokymo organizavimo formo¬mis, pavyzdžiui, pamoka: per pamoką gali būti taikomi įvairūs mo¬kymo metodai. Bet gali būti ir tokių pamokų, per kurias taikomas tik vienas metodas, pavyzdžiui, mokyklinė paskaita.

Mokymo metodų parinkimas priklauso visų pirma nuo mokymo tikslų. Šiuo klausimu įsidėmėtiną išvadą padarė N. Krups¬kaja: „Jeigu mokyklos tikslas — išauklėti paklusnius kapitalo ver¬gus,— atitinkama bus ir metodika, ir mokslas bus panaudotas pa¬klusniems vykdytojams, kuo mažiausiai savarankiškai galvojantiems, samprotaujantiems žmonėms, išauklėti; jeigu tikslas — išauklėti są¬moningus socializmo statytojus,— ir metodika bus visiškai kitokia, visi mokslo laimėjimai bus panaudoti tam, kad auklėtiniai būtų iš¬mokyti savarankiškai mąstyti, kolektyviai, organizuotai dirbti, kad jie suprastų savo veiksmų rezultatus, rodytų kuo daugiau iniciaty¬vos, savaveiksmiškumo”. Mokomojo dalyko dėsningumams atskleisti reikia atsižvelgti į medžiagos turinį, į mokomojo dalyko ypatybes. Mokymo metodai — dalyko turinio išryškinimo priemonė ir forma. Pavyzdžiui, istorijos yra mokoma kitokiais metodais negu fizikos. Dar daugiau turi būti atsižvelgiama į dalyko temų specifika, parenkami ir taikomi, jei reikia, skirtingi mokymo metodai. Antei, mokant fizikos ir chemijos, plačiai praktikuojami stebėjimai ir bandymai, bet tai nereiškia, kad jie naudotini kiekvieną pamoką. Parenkant ir taikant metodus, labai svarbu atsižvelgti į moki¬nių amžiaus ypatybes. Pavyzdžiui, žemesnėse klasėse mokiniai ne¬sugeba ilgai klausytis mokytojo pasakojimo; juos mokant, reikia daugiau vaizdumo. Aukštesnėse klasėse galima taikyti mokyklinę paskaitą, mokinių referatus; šiose klasėse sudėtingesnis ir savaran¬kiškas naudojimasis knyga. Metodų parinkimui turi įtaką ir klasės ypatybės, kolektyvo ir kiek¬vieno mokinio išsivystymo lygis. Pavyzdžiui, tą pačią teoremą vie¬noje klasėje aiškina mokytojas, o kitoje įrodinėja, mokytojo va¬dovaujami, patys mokiniai. Kartais kai kurios klasės mokinius tenka pamokyti papildomai.

Organizuodamas mokomosios medžiagos perteikimą, mokytojas niekada nesitenkina vienu metodu. Įvairių metodų taikymas padeda ne tik spręsti įvairius mokymo uždavinius, bet ir sutelkti mokinių dėmesį, labiau juos aktyvinti, sudominti. Dėl metodų ir metodinių būdų įvairumo galima taikyti daugybę jų derinių. Derinant įvairius metodus su savarankišku darbu, įvai¬rėja mokymo struktūra, didėja jo tempas. Įvairiais metodais patei¬kiant naujas žinias, panaudojamos ir anksčiau įgytosios, visos jos kartu įtvirtinamos. Pavyzdžiui, po savarankiško vadovėlio ar gro¬žinio teksto nagrinėjimo, po mokinių referatų labai naudinga po¬kalbis, kuriuo nauja medžiaga įtvirtinama bei papildoma, išaiški¬nama, kaip mokiniai išmoko nauja. Mokytojas, gerai mokantis dėstomąjį dalyką, įvaldęs mokslinius jo pagrindus, lengviau suvokia, kada ir kokius metodus taikyti. Ži¬noma, metodo veiksmingumas priklauso ir nuo mokytojo pedagogi¬nių gebėjimu, jo individualių savybių. A. Distervegas tvirtino, kad geras tas metodas, kuriuo mokytojas geriausiai moka naudotis. Tad metodu taikymas — mokytojo darbo stiliaus problema. Kūrybiškai dirbantis mokytojas niekad aklai ir mechaniškai nesinaudos reko¬menduojamais metodais ir metodiniais būdais, tarp jų ir naujai pa¬siūlytais; pirmiausia jis gerai, kruopščiai įvaldys šiuos metodus, juos naudos vadovaudamasis savo veiklos stiliumi, atsižvelgdamas į sa¬vo galimybes, meistriškumą ir asmeninę patirtį.

Apie mokytojo taikomų metodų veiksmingumą nedera spręsti tik iš pamokos; svarbiausias kriterijus — mokymo rezultatyvumas, t. y. kaip mokiniai perima žinias, kaip moka jomis naudotis, savarankiš¬kai jas plėtoti, kaip išmoko reikalingų protinės veiklos būdų. Šie rezultatai ir parodo, kaip mokytojas gebėjo vadovauti mokinių veik¬lai, kaip sėkmingai parinko mokymo metodus.

17. MOKYMO (SI) REZULTATŲ TIKRINIMAS IR VERTINIMAS. PRINCIPAI, FUNKCIJOS, METODAI. VERTINIMO PROBLEMOS. ASMENINIO POŽIŪRIO Į VERTINIMĄ PAGRINDIMAS.

MOKYMO(-OSI) REZULTATŲ TIKRINIMAS IR VERTINIMAS: FUNKCIJOS, PRINCIPAI, METODAI, PROBLEMOS.

mokytojas tikrina mokinių per pamokas išmoktas žinias, taip pat savarankiškai namuose atliktas užduotis. darydamas namų darbus mokinys ekteriorizuoja –pereina nuo protinės prie praktinės veiklos. eksteriorizacijos lygį rodo mokinio sugebėjimas žinias taikyti praktikoje. tikrinimo principai: 1. sistemingumo –nuolat tikrinti žinias. 2. objektyvumas –teisingai ir objektyviai nustatyti mokinio žinias, mokėjimus, įgūdžius, pasakyti, ką gerai moka, ko dar nepasakė/neparašė. 3. individualizacijos –kurie mokiniai dirba stropiau, tuos galima rečiau tikrinti, o kuriems stinga valios, sąmoningumo –dažniau. svarbu neleisti susidaryti nuostatai –atsakinėjau, dabar manęs nekvies. tikrinimo rūšys: 1. parengiamasis –po vasaros atostogų, atėjus dirbti į naują klasę, į klasę atėjus naujiems mokiniams. taip patikrinamos mokinių žinios, pamirštąsias reikia kartoti. 2. einamasis –žemesnėse klasėse tikrinti kiekvieną dieną –aukštesnėse išėjus temą, jei yra skirtos tik 1,2 pamokos į savaitę, tai tikrinti kiekvieną pamoką. trimestrinis pažymys rašomas mažiausiai iš 3 pažymių. 3. baigiamasis –mokslo metų pabaigoje, užbaigus skyrių, trimestrą. rašomi kontroliniai darbai, atsakoma į klausimus, atliekami pratimai. atskira suvestinio tikrinimo forma –egzaminai, juos laiko mokiniai baigę 10 ir 12klases. tikrinimo metodai: žodinė individuali apklausa, apklausa raštu, viktorinos, įskaitos, rašomieji darbai. vertinimas. ar visi pmokiniai pasiekė reikiamą lygį, pedagogas nustato vertindamas.gauti gerus įvertinimus ir pažymius nori visi. netrūksta ir teigiančių, jog pažymiai jiems visiškai nesvarbūs. tai dažniausiai yra būdas pateisinti savo nesėkmes. vertinimui mokinys jautrus dėl kelių priežasčių. iš pažymių, gautų mokykloje, tėvai ir kiti šeimos nariai sprendžia apie vaiko gebėjimus, apie jo galimybes. aukštesni balai sukuria geresnę atmosferą tarp mokinio ir mokytojo. pedagogas turėtų atminti, kad vertinamas ne mokinys kaip asmenybė, o jo žinios, mokėjimai, įgūdžiai. individualizacijos principas skatina pastebėti ir vertinti gerą valią, mokinio pastangas. kitaip tariant, vertinti reikia objektyviai, nesivadovaujant nusistovėjusiais stereotipais, kotų mokytojų bloga nuomo(ne apie mokinį, vertinti ne elgesį, bet žinių lygį. pažymio psichologinės funkcijos: 1-atspindėjimo funkc. –per pažymį atspindimos moksleivio žinios, jo pasiekimai. 2 lavinančioji funkc. –pažymys turėtų lavinti mokinį, atkreipti jodėmesį, kur dar reikėtų pasimokyti. gavimas iš mokytojo inf-jos apie tai, ką dar reikėtų patobulinti, atlikti. 3. saktinančioji –geresnis pažymys skatina mokinį ir tolaiu stengtis, mokytis, daugiau, kad gautų geresnį įvertinimą. tuo pačiu didinama ir mokymosi motyvacija.

Nepažangumo priežastys ir teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymas. Rašant nepažangaus mokinio charakteristiką reiktų atkreipti dėmesį į tai, kaip mokinys elgiasi mokymo procese, visuomeninėje veikloje, koks jo elgesys, interesai, požiūris į mokyklą ar mokytojus. Stebint silpną mokinį galime stebėti įvairių elgesio skirtumų vienoje ar kitoje veikloje. Silpnas ir nepažangus mokinys mokosi tik tiek, kad gautų teigiamą pažymį. Jam būdingas neorganizuotumas, nesusikaupimas per pamokas. Jų kalba skurdi, nemoka sklandžiai reikšti savo minčių. Silpni mokiniai labai mažai skaito. Jie nemoka sukaupti dėmesio į vieną, kurią nors sritį ir visai nekreipia dėmesio į kitus užsiėmimus ir pareigas bei į patį mokymąsi. Užmokykliniuose renginiuose, silpnas mokinys jaučiasi laisvai, nes čia jis-pilnateisis narys, nebijo būti klausinėjamas, drąsiai reiškia savo mintis. Silpni mokiniai vengia bendravimo su mokytoju, bijo kad mokytojas nepasikalbėtų su jo tėvais. Žemo pažangumo priežastys. Mokymąsi įtakoja daugelis veiksnių. nepažangumo priežastys gali būti vidinės ir išorinės. prie vidinių žemo pažangumo priežasčių priskiriama psichologinės ir biologinės, prie išorinių-socialinės ir pedagoginės nepažangumo priežastys. Vidinės žemo pažangumo priežastys. Biologinės žemo pažangumo priežastys: daugelio vaikų nepažangų mokymąsi nulemia biologinės priežastys. ne visi vaikai gimsta ir auga sveiki, protiškai ir fiziškai pakankamai išsivystę. nemažas sk. vaikų turi vienokių ar kitokių sutrikimų, kurie trukdo mokytis. prie šių mokinių nepriskiriama pedagogiškai apleisti mokymosi motyvaciją praradę vaikai. Prie mokymosi negalią turinčių vaikų priskiriami sutrikusio intelekto bei sutrikusios sensoriuos (neprigirdintys, kurti, silpnaregiai, aklieji)vaikai. Tokiems vaikams t.b. parinktas tinkamas darbo tempas, mokomoji medž. turi atitikti vaiko gebėjimus. Ne visi prastai besimokantys moksleiviai turi mokymosi negalių. vaiko nepažangumą gali nulemti ir kiek kitokio pobūdžio biologiniai faktoriai. Žemas pažangumas atsiranda ir dėl trumpalaikių ligų ar protinio pervargimo. mūsų dienomis vis dažniau pasitaiko, kai moksleivis negali g. mokytis dėl protinio pervargimo. taip atsitinka dėl per didelio kiekio gaunamos informacijos bei užimtumo. vaiko smegenys nebeįstengia visko apdoroti. Psichologinės žemo pažangumo priežastys. Svarbiausios yra išskiriamos mokinių interesai ir mokymosi motyvacija. Yra nemažai veiksnių, kurie įtakoja neigiamą moksleivių požiūrį į mokymąsi. Negatyvus požiūris dažniausiai susiformuoja dėl patiriamų moksle nesėkmių. Nesėkmę mokantis nulemia skirtingi veiksniai: 1.Nepasitikėjimas savo jėgomis, sugebėjimais; 2. Darbinių įgūdžių stoka; 3. Maži v

. . .

IŠVADOS

Aukso taisyklė

“Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra įstatymas.”

“Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai tai daro. Bet jūs. darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami.”

“Auklėjimo rezultatas priklauso ne nuo griežtumo ar švelnumo laipsnio, o nuo jūsų jausmų vaikui”, – rašo B.Spokas

AUKLĖJIMO METODO SAMPRATA

Auklėjimo metodais vadiname tikslingus auklėtojų ir auklėtinių veiklos būdus, kuriais siekiama numatytų, visuomeniškai reikšmingų auklėjimo tikslų. Palyginti su mokymo procesu, auklėjimo metodų įvairovė mažesnė. Turime du pagrindinius metodus: įtikinėjimo, jis skirtas formuoti auklėtinių sąmonę; įpratinimo, jis formuoja elgseną. Be jų, pasitelkiame dar bent porą pagalbinių ir siauresnės apimties – pavyzdžio ir skatinimo (reikalavimo).

Auklėjimas- tai sudėtinga veikla, skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi.

Ką auklėjimas iš žmogaus padaro, tas jis ir yra. “Devynios dešimtosios žmonių auklėjimu ir tik viena dešimtoji kitomis įtakomis tampa geri arba blogi”, sako anglų filosofas ir pedagogas Dž.Lokas1.

Kūrybiškas auklėjimo metodų, jų formų taikymas praktikoje, naujų radimas yra auklėjimo menas, o auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas ir įvaldymas yra auklėjimo mokslas. Šias abi organiškai susijusias auklėjimo proceso dalis privalu giliai suprasti. Toks supratimas įgalins tikslingai dirbti auklėjimo darbą visų tipų mokyklose ir kitose panašios paskirties įstaigose.

Svarbiausiomis dabartiniu metu auklėjimo sritimis laikytume mokinių gabumų, pažintinių psichinių galių ugdymą( kūrybiškumo, profesinio mąstymo ir kt.), jų vertybių sistemos formavimą, dorovinį, tautinį, dvasinį, estetinį auklėjimą saviugdos stimuliavimą. Protui, jausmams, valiai ugdyti ir kitoms problemoms spręsti reikia savų metodų.

Auklėjimo metodas- tai, pagal L. Jovaišą2, “priemonių ir būdų naudojimo sistema auklėjimo tikslams pasiekti.” Metodas- tai paties žmogaus savireguliacija, norint išsiugdyti kokias nors asmenybės savybes, dorovinius ar kitus įpročius. Net ir didžiausias gėris tampa blogiu jeigu jis kemšamas per prievartą. Tikslas ir metodas negali vienas kitam prieštarauti. Kiekvieno metodo vertė priklauso nuo auklėjimo sąlygų, metodas yra pavaldus tikslui. Metodas apima daugelį savitai sujungtų metodinių būdų pvz. filmas- priemonė, o žiūrėjimas- metodas. Jų pagalba užtikrinama auklėtojo ir auklėtinių sąveika. Metodinių būdų įvairovė auklėjimą daro gyvą, nesikartojantį.

Auklėjamojo darbo metodai neišvengiamai kinta persitvarkant visuomenei. Tai aksioma. Mums dabar svarbu atgaivinti visuotines vertybes, demokratijos idealus. Auklėdami atsietai nuo gyvenimo problemų, nuo visuomenės idealų, neišauklėsime žmonių, gebančių įveikti negeroves, tobulinti gyvenimą. Žmogus, išauklėtas vienoje socialioje terpėje, sunkiai tinka kitoje. Tą patvirtina gyvenimas: kai kurie tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo nepageidaujamos gatvės įtakos, jo ten neleidžia; vaikas auga tarsi šiltnamyje, kur sąlygiškai viskas gražu ir gera. Tačiau ilgainiui jis ten vis tiek atsiduria ir, įtrauktas į jos sūkurius, nemoka iš jų ištrūkti. Rengdami auklėtinius gyvenimui, neturime apsimesti nematą mūsų buities tamsiųjų pusių.

Realus yra B.Bitino3 siūlomas auklėjimo metodų klasifikavimas, skirtas mokinių sąmonei, santykiams ir elgesiui formuoti, mokinių išsiauklėjimo lygiui nustatyti. L.Jovaiša siūlo klasifikuoti metodus pagal tai, kokiais psichiniais kanalais išmokstamas elgesys. Rusų mokslininkė Konikova4 mano, kad auklėjimo metodus grupuoti pagal jų funkciją. Ogrodnikovo5 nuomone, pagrindinis metodų grupavimo požymis- auklėtinio perimamų idėjų, jų patirties šaltinis t.y. apibendrinta žmonijos patirtis ir praktinė atskirų žmonių patirtis.

Daugiausiai naudojami metodai pagal jų paskirtį:

1.Informaciniai – parodomieji;

2.Formuojantieji;

3.Stimuliuojantieji;

Informaciniai – parodomieji auklėjimo metodai

Mokiniai, norėdami tobulėti, turi daug ką apie save ir kitus žinoti, suprasti, išsiaiškinti, kaip, pvz., užsiimti saviugda. Žodiniams ugdymo metodams priklauso pamokymas, kurį paprastai lydi pavyzdys, palyginimas, aiškinimas, įtikinėjimas. Svarbiausi reikalavimai pamokymui yra šie:

1.pamokantis žmogus turi būti mokiniui autoritetas,

2.pamokyti reikia laiku,

3.pamokymai turi būti aiškūs, naikinantys prieštaravimus,

4.trumpi,

5.atitikti mokinio išprusimą, patirtį, poreikius,

6.vaizdūs,

7.pasakyti ramiu tonu.

Parodomiesiems auklėjamiesiems metodams priklauso pavyzdys. Jis sudomina mokinius, žadina jų vidinį aktyvumą, juos patraukia ar atstumia. Pavyzdys patrauks jeigu jis ras mokinio sąmonėje palankią dirvą:

a) atitiks jo siekius, poreikius ir interesus,

b) mokiniui patiks,

c) bus jam naudingas, prasmingas jo savajam “aš “ realizuoti.

Kultūringo elgesio taisyklės, etiketas, tautinis auklėjimas prasideda nuo žinių, pavyzdžio, pedagogo patarimų, pamokymų.Gaunama informacija turi būti tiksliai mokinio suvokta, apmąstyta.

Skirtingi auklėjimo tikslai- skirtingi ir atitinkami auklėjimo metodai. A.Maceina6 savo daktarinėje disertacijoje, skirtoje tautiniam auklėjimui, nurodo du pagrindinius informacinius parodomuosius metodus: darbo ir pamokomąjį.

Darbo metodas. Jis “ žadina jaunimą veikti ir kurti “, padeda “ pažinti visą žmogaus asmenį “, reikalauja savarankiško tyrinėjimo, išsiaiškinimo, pergalvojimo. A.Maceina skiria keturias darbo metodo formas:

a) veikla su vaizdžiais daiktais, surinktais iš gimtų vietų;

b) darbas su tekstais, aprašančiais gimtąjį kraštą;

c) protinis darbas, nagrinėjantis tautos istoriją.

Pamokomasis metodas. Jis taikomas tada, kai mokinys kūrybinei veiklai dar nepasirengęs, o vien įkvėpimo jam maža. Auklėjimo priemonėms, kurių pagalba realizuojami konkretūs auklėjimo uždaviniai, A.Maceina priskiria pamokymą, įkvėpimą ir įpratinimą:

• pamokymas padeda įsisąmoninti tautiškumą, patriotizmą ir nacionalinius jausmus.Pamokymas turi būti natūralus, paprastas, suprantamas, vaisingas bei įdomus.

• įkvėpimas- tai pamokymas, kuris sukelia susižavėjimą, jaudina ir įkvepia veiklai (kultūrinei, gamybinei kūrybai ). Įkvėpimas- “didžiausias tautinės energijos atpalaiduotojas “).

• įpratinimas priklauso jau priklauso formuojančių metodų priemonių

grupei. Jis turi paversti pamokymą įkvėpimą pastoviu veiksniu sąmoningu “tautiniu įpročiu “(A.Maceina).

Specialios tautinį auklėjimą formuojančios priemonės yra spauda, kino menas, teatras, radijo ir televizijos laidos, įstatymai, kaip “ tautos sąmonės objektyvacija “ (A. Maceina ). “Tautinis auklėjimas, nurodo A. Maceina, liečia visą auklėjimo plotą “. Tautinis auklėjimas yra atrama visam kitam auklėjimui. Žmogiškasis auklėjimas negali būti be tautinio auklėjimo ir tautinis auklėjimas – be žmogiškojo.

Formuojantieji metodai

Šie metodai lavina mokinių gabumus, jutimus, vaizdinius, dėmesį, atmintį, savarankiškumą ir mąstymą, ugdo jų interesus, motyvus, nuostatas, dvasingumą, formuoja jų charakterį.

Jutimų ir vaizdinių lavinimas. Psichiniam mokinių gyvenimui turtinti svarbu ugdyti jų proto ir judesių galimybes.Fizinio protinio darbo sąveika reikalauja ugdyti mokinių bendruosius, girdėjimo, regėjimo ir kitus vaizdinius.

Klausą lavina pratimai, reikalaujantys įsiklausyti, regėjimo jutimus lavina tokios pratybos, matomų spalvų išskyrimas pratybos su įvairių spalvų sviediniais.Tikslius vaizdinius formuoti padeda:

a) daiktų, vaizdų lyginimas,

b) jų analizavimas

c) gyvas pasakojimas

d) modeliai

e) natūralūs daiktai

f) matavimo prietaisai ir kt.

Dėmesio ugdymas.Profesiniam rengimui yra svarbus kryptingo dėmesingumo, atitinkamų mokinių refleksų ugdymas.Dėmesį lavina tokios priemonės:

a) laukimo jausmo sužadinimas,

b) sudominimas,

c) akcentai, aiškūs užrašai

d) vidinio mokinių aktyvumo sužadinimas

e) profesinės veiklos įdomumas ir kt.

Atminties lavinimas. Mokinių atminčiai lavinti yra daug būdų:

1.sistemingas iš mažens atminties lavinimas.

2.palankios emocijos

3.geras supratimas, apibendrinta informacija.

4.aktyvi veikla su naujai išmokta medžiaga 70 – 90% užtikrina, kad ji bus įsiminta ilgam.

5.mintyse pakartojama nauja medžiaga padeda lengviau įsiminti.

Vaizduotės ugdymas. Ją lavina:

1.nuotykių, fantastinių romanų, pasakų skaitymas.

2.kūrybiniai žaidimai, brėžiniai.

3.filmai, spektakliai, muzika, tapyba.

Vaizduotė gali būti pasyvi, aktyvi, projektuojančioji. Vaizduotės ugdymui kenkia atminties perkrovimas.Ji griauna asmenybę, jei ji nuolat dirginama pornografijos, sekso filmais.

Mokinių savarankiškumo ugdymas. Aktyvios asmenybės pagrindinis bruožas yra pažintinis savarankiškumas. Pagrindinės mokinių pažintinio savarankiškumo ugdymo gairės yra šios:

a) demokratinė švietimo sistema

b) demokratinis mokymo stilius

c) mokinių saugumo jausmas dėl savęs, draugų, veiklos

d) laisvė reikštis, realizuoti savąjį “aš “.

Mąstymo ugdymas. Pagrindinės proto savybės: suvokimas, atmintis, mąstymas.Pagrindinės mąstymo ugdymo taisyklės šios:

1.Orientuotis ne į pasiektų žinių lygį, o į “artimiausią vystymosi zoną”

2.Mokymas turi būti saikingas, būtina teisingai atrinkti sunkumus

3.Taikomi įvairūs užduočių tipai, padedantys formuoti intelektualinius sugebėjimus.

4.Antinomijos, kaip mąstymo ugdymo priemonė. Protas, norintis aprėpti visumą, kosmosą, neišvengiamai susiduria su autonomijomis, prieštaravimais.

Dorovinį mąstymą, dorovinę sąmonę, asmenybę ugdo įvairūs doroviniai prieštaravimai.

Mąstymas vyksta analizuojant ir sintezuojant reiškinius ir faktus, formuojant sąvokas,ieškant sprendimų, įtikinėjant, protaujant. Sugebantis mąstyti yra savotiškas padėties karalius. Mąstymas- kūrybingos, laisvos, savarankiškos asmenybės formavimo pagrindas. Tačiau žmogaus veiklai, jo dorovingam elgesiui proto neužtenka. Mokinių pažintinių ir psichinių gebėjimų, gabumų ugdymas- Lietuvos suklestėjimo garantas.

Asmenybę formuojantieji metodai

Formuojant tobulą asmenybę, reikia kartu ugdyti ir mokinių dvasingumą, valingumą, jausmų, valios ir proto harmoniją, sąžinę, charakterį. Vienas mokinys reaguoja grubiai, kitas švelniai, nuolaidžiai, vienas tramdosi, kitas pasiduoda jausmams. Pažindamas mokinio charakterį, pedagogas gali sėkmingiau, efektyviau mokinį auklėti, numatyti, kaip jis elgsis vienomis ar kitomis sąlygomis. Formuoti charakterį- tai formuoti racionalų, valingą mokinio požiūrį į save, aplinkinius žmones, savo ir kitų veiklą. Charakteriai ypač išryškėja stresinių situacijų metu.

Norint formuoti charakterį, būtina ugdyti elgesio kultūrą, kultūringus poelgius, įpročius. Padėti išsiugdyti charakterį gali doriniai pamokymai.

Valios ugdymas labai svarbus profesiniam pasirengimui, kryptingai darbinei veiklai. Pagrindiniai valios ugdymo būdai ir priemonės yra:

Darbas, darbo metodas, reikalaujantis valios pastangų. Darbas yra susijęs su doroviniu aktyvumu, reikalaujančiu ryžtingumo, drąsos, atkaklumo ir pan. Šios mokinio savybės ugdytinos pagalba rengiantis profesinei veiklai;

Režimas, kaip tikslus mokinių gyvenimo organizavimas. Susikurti savo režimą padeda nusistovėjusi mokykloje tvirta tvarka, kolektyvas, mokytojų pavyzdys, bausmės ir paskatinimai;

Žaidimai,sportas padeda mokiniams fiziškai užsigrūdinti, išsiugdyti greitą reakciją;

Priežiūra, t.y. mokinių veiklos sistemingas stebėjimas siekiant apsaugoti nuo blogų įpročių. Ji turi būti ne įkyri ir grasinanti, bet geranoriška.

Pratinimas, kaip kultūringų įpročių formavimo metodas. Jis turi sistemingai kartotis, būti sąmoningai suvoktas. “

Sąžinės ugdymas. Sąžinė – tai dorovinės sąmonės, dorovinių jausmų ir dorovinių poelgių aukštesnė apraiška. Sąžinė asmeninio įsitikinimo šerdis.

Žmogus prasideda tada, kai prabyla jo sąžinės balsas, kai jis nori būti naudingas šeimai, mokyklai, tautai. Mokinių sąžiningumą ugdo:

a) tėvų ir mokytojų sąžiningumas bei dora, žodžio laikymasis,

b) mokinių pratinimas elgtis tik dorai, net ir tada, kai niekas nemato,

c) įpratinimas kartą nuo karto daryti sąžinės sąskaitas; tikintiems – išpažintis.

Mokinių dvasingumo ugdymas.Žmogus pirmiausiai turi būti žmogumi, o tik paskui – specialistu. “

Saviugdos metodai

Geriausias auklėjimas yra saviugda. Tačiau mokiniai vargu ar išmoks be pedagogo pagalbos geriau save pažinti, tramdytis, save reguliuoti. Saviugda gali būti fizinė, intelektualinė, dorovinė, estetinė, kūrybinė. Saviugdos metodai taikomi efektyviau, kai mokinys žino, ko jis siekia.

Pagrindiniai saviugdos metodai ir priemonės yra šie:

Savižinos metodai: 1) savistaba, 2) savianalizė ( savęs teismas, dviejų “ aš” kova), 3) savistaba siekiant įvaldyti pasąmone, 4) vidinis budrumas, 5) savikontrolė.

Savęs veikdinimo metodai: 1) įsipareigojimas ( tarkim mesti rykyti, nesikeikti),2) įsakymas sau, 3) sistemingo pratinimo metodas, siekiant susiformuoti gerus elgesio, bendravimo įpročius, 4) nuovokos ugdymas, 5) prisivertimas, savęs įtikinimas, 6) auto treniruotes, 7) savikritika, 8) savitaiga, 9) relaksacija, 10) savibauda.

Savireguliavimo metodai: savikontrolės ( savidrausme, savęs veikimas, nuslopinimas, pritarimas sau, ataskaita sau) ir savęs vertinimo pagal visuomenės priimtus kriterijus (protu, jausmais, sąžine) metodai.

Auklėjimo ir lavinimo stimuliavimo metodai

Pagrindiniai stimuliavimo metodai yra šie: pritarti, pagirti, rodyti pasitikėjimą patenkinti norus (tarkim vykti į ekskursiją), pareikšti padėką ir apdovanoti.

Pagrindinai bausmių metodai: pareikšti pastabą, nepritarti, peikti, nepatenkinamai vertinti, naudoti prievartą, iškviesti tėvus, pašalinti iš mokyklos.

Baudžiamas, smerkiamas turėtų būti blogas mokinių poelgis, o ne pats mokinys. Svarbu, kad šis mokinys nebūtų kitų mokinių grupės palaikomas, priešingai – protinamas dorai elgtis. Vengtina taikyti iš karto greičiausias bausmes, kol dar neišbandytos kuklesnės.

Kūrybiškas auklėjimo metodų, jų formų taikymas praktikoje, naujų radimas yra auklėjimo menas, o auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas ir įvaldymas yra auklėjimo mokslas. Šias abi organiškai susijusias auklėjimo proceso dalis privalu giliai suprasti. Toks supratimas įgalins tikslingai dirbti auklėjimo darbą visų tipų mokyklose ir kitose panašios paskirties įstaigose.

2. AUKLĖJIMO METODŲ KLASIFIKACIJOS PROBLEMA

2.1 ĮTIKINĖJIMO METODAS IR JO FORMOS

Įtikinėjimas – populiariausiais, lengviausiai organizuojamas auklėjimo būdas. Žodžiais atskleidžiamas moralinių normų turinys, aiškinamos elgesio taisyklės, diskutuojama, ar, pavyzdžiui, pasakinėjimas per pamokas, leidimas nusirašinėti namų darbus yra tikrasis draugiškumas. Auklėtojo argumentai, faktai turi būti įtikinami, svarbūs, pokalbis vedamas taktiškai, pačiam giliai tikint tuo, ką aiškini kitiems.

Etiniai pokalbiai

Šis įtikinėjimo metodas reikalauja pokalbius organizuoti ne įvykusiems klasėje konfliktams spręsti, prastam kurio nors mokinio poelgiui smerkti, o moralės normoms diegti.

Disputas

Tai dar viena įtikinėjimo metodo forma. Jį galima organizuoti literatūros, meno, mokslo, politikos, moralės ir kitais klausimais. Rengiamas paprastai visos mokyklos mastu. Kiekvienas čia gali pasakyti savo nuomonę, įsiklausyti į kitų teiginius, įvertinti vienos ar kitos pozicijos pagrįstumą. Organizuoti disputą, suprantama, verta tik tada, kai iškyla diskutuotinas klausimas. Primesti temą „iš viršaus“ – beprasmis dalykas. Tada tik išklausysite surepetuotas kalbas. Tačiau pasiūlyti reikia, bet nebūtina. Tema turi būti prasminga, jaudinanti moksleivius. Rengiant disputą, reikėtų laikytis tam tikrų metodinių reikalavimų.

Pradėti renginį derėtų mokytojui: jis paskelbia temą, kviečia visus dalyvauti ją aptariant, primena disputo taisykles. Ginčijamąją problemą iš pradžių aptaria pagrindinis pranešėjas, pateikdamas skirtingas nuomones, bet jų plačiau nenagrinėdamas. Jo pareiga – ne atsakyti į neaiškius klausimus, o tik juos išdėstyti, duoti disputui kryptį. Šiai užduočiai realizuoti kviečiamas sumanus, visų mokinių akyse autoritetą turįs moksleivis. Svarbiausia disputo dalis, suprantama, yra pati diskusija. Renginys baigiamas vadovo apibendrinamuoju žodžiu. Jeigu liko neaiškių dalykų, mokytojas juos komentuoja, taiso klaidingus teiginius, pritaria abejonių nekeliantiems, palikdamas teisę kiekvienam turėti savo nuomonę, dėkoja pranešėjui bei diskusijos dalyviams.

2.2 ĮPRATINIMO METODAS

Į raginimą, įtikinėjimą tinkamai elgtis reaguojama įvairiai – vieni paklūsta, kiti numoja ranka. Reikia pripažinti, jog įtikinėjimo metodas apskritai menkokai efektyvus, tai tik auklėjimo proceso pradžia. Veiksmingesnis įpratinimas, įgalinantis suformuoti stabilius pozityvius įpročius.

Šis metodas naudotinas jau ikimokykliniame amžiuje: vaikas turi būti įpratintas nurodyton vieton sudėti žaislus, rūbus, apavą, įpratintas prieš valgį plauti rankas, laiku eiti miegoti. Paūgėję pratinami dirbti – siunčiami ką nors atnešti, sutvarkyti, dar geriau, jei turi ilgalaikių įpareigojimų – kambarinę gėlę laistyti, palakinti kačiuką. Kaimo vaikų galimybės didesnės: jiems galima prižiūrėti gyvulius, porą daržo lysvių ir t.t.

Pratinimo būdu formuojamos, įtvirtinamos reikšmingos moralinės nuostatos. Jau kūdikystėje vaikas turi įprasti pasidalyti gardesniu kąsniu su kitais, netgi su suaugusiu; privalo suprasti, jog greta egzistuoja ir kiti asmenys, kuriems taip pat reikia teikti džiaugsmo. Taigi – ne tik imti, bet ir duoti, dalytis. Neprotingi tėvai kasdien, ypač prie svečių, vis gėrisi savo vaiku: jis toks protingas, geras, gražus, geriausias iš viso pasaulio vaikų. Jo kaprizai, neklausymas – paprasčiausia nekaltybė, nervingumas, nusižengimai – neverti dėmesio dalykai. Vaikas vis giriamas, ar linksma, gera, ar nespaudžia kojų. Kaip čia neprisiminti išmintingo japonų pamokymo: iki penkerių metų šeimoje vaikas tebus princu, iki dvylikos – tarnu, o nuo trylikos su juo privalu elgtis kaip su suaugusiu žmogumi.

Mokymo procese, kaip jau buvo minėta, svarbiausia suformuoti įprotį dirbti sistemingai, kiekvieną užduotį atlikti iki galo. Asmenybės savybėms ugdyti – pedagogas turėtų pateikti probleminius klausimus, kad mokiniai dirbdami kartu surastų atsakymus. Tai paskatintų juos išmokti dirbti kolektyviai ar grupelėmis, įsiklausyti į kitų nuomones ir pasiūlymus. Mokyklos gyvenimas teikia neprastų galimybių formuoti įprotį lankyti teatrą, dailės parodas, koncertus, skaityti knygas.

Ekonominė santvarka, pagrįsta rinkos ir konkurencijos principais, verčia individą didelį dėmesį skirti materialiesiems, kasdieninės buities dalykams. Būtų nelaimė, jeigu sunyktų idealusis pradas – noras, siekimas triūsti visų gerovei, nereikalaujant atlyginimo, negalvojant apie įvertinimą, padėką ar šlovę. Tokios žmogaus savybės ugdytinos nuo mažų dienų ir mokykloje – lemiamu asmenybės tapsmo laikotarpiu.

Pradedama nuo paprasčiausių įpareigojimų: moksleiviai budi per pertraukas, rūpinasi klasės švara, organizuoja tarpklasines sporto varžybas, išvykas bei ekskursijas, poilsio vakarus, renka pinigus vienodai aprangai kūno kultūros užsiėmimams, mokykliniams priešpiečiams apmokėti ir t.t.

Mokymosi metais, suprantama, susiformuoja ne tik teigiami, bet ir žalingi įpročiai – įprantama rūkyti, išgėrinėti, žvalgomasi netgi narkotikų. Apskritai neigiamos savybės formuojasi sparčiau negu teigiamos: žmogus labai netobulas. Bent šiek tiek tokiems įpročiams kelią užkirsti gali visiškas moksleivio užimtumas, apgalvotas dienos režimas. Mat racionalus darbo ir poilsio kaitaliojimas įgalina paauglį ne tik geriau mokytis, bet ir drausmina. Pats mokinys privalo priimti, protu suvokti, kodėl reikia keltis nurodytu laiku, pamokas mokytis nustatytą valandų skaičių, nes tai tikslinga, naudinga jam pačiam.

Dienos režimą lengviausia įdiegti žemesnėse klasėse. Susidaręs įprotis turi šiek tiek įtakos ir vėliau, mokantis aukštesnėse klasėse. Svarbu, kad jaunas žmogus visada turėtų ką veikti. Nuo dykinėjimo iki nusikaltimo – tik vienas žingsnis.

2.3 PAVYZDŽIO METODAS

Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, būna vienu metu kelių grupių narys – pirmiausia šeimos, kur auga, klasės, kurią lanko, dažnai dar kurio nors dalykinio būrelio, sporto komandos, sekcijos narys, galiausiai mikro-grupės, kurią sudaro patys artimiausi draugai, narys. Bent vienoje iš jų vaikas nori sulaukti pripažinimo, įvertinimo. Auklėjimo požiūriu geriausia, kai tokio pripažinimo pasiekia klasėje, blogiausia – destruktyvios veiklos mikro-grupėje. Pastarojoje vaikas gali būti vertinamas už fizinę jėgą, sumanumą, netikusius, net nusikalstamus poelgius. Toks pripažinimas paauglį tenkina. Nesėkmės kitose grupėse jį mažai bejaudina (suprantama, ir mokymosi nesėkmės). Be jų galima išsiversti. Mikro-grupių nariai neretai šaiposi iš stropiai besimokančiųjų, gero elgesio mokinių. Jie nori parodyti savo gyvenimo būdo įdomumą, didžiuojasi savo nuotykiais, drąsa, konfliktais su mokytojais, tėvais. Pasekėjų dažniausiai atsiranda. Net pavyzdingo elgesio moksleiviai, norėdami jiems prilygti, tampa nepaklusniais triukšmadariais.

Didelę reikšmę auklėjimo procese turi mokytojų pavyzdys. Pedagogo pasaulėžiūra, elgsena, jo gyvenimo būdas vienaip ar kitaip veikia mokinius. Gero, autoritetingo mokytojo poveikis išlieka daugelį metų. Žinotina, kad mokytoją moksleiviai vertina ne tik kaip dalyko dėstytoją, žinovą, bet dar labiau kaip asmenybę, žmogų, mokantį su jais tinkamai elgtis. Šį teiginį iliustruoja devintojo dešimtmečio pradžioje atlikto tyrimo duomenys: proftechninės mokyklos mokinių teirautasi, kokius pedagogus, mokiusius juos vidurinėje mokykloje, labiausiai prisimena, gerbia. Paaiškėjo, jog puikų išsilavinimą, erudiciją, netgi įdomų dėstymą svarbia gero mokytojo savybe laikė vos 13% apklaustųjų. Užtat net 75% apklaustųjų svarbiausiomis pedagogo savybėmis laikė jų sąžiningumą, duoto žodžio laikymąsi, dar – objektyvumą vertinant jų padarytus prasižengimus, protingą griežtumą, mokėjimą bendrauti su vaikais. Likusieji 12% moksleivių į klausimą neatsakė arba pareiškė nežiną, už ką galima būtų mokytoją gerbti.

2.4 SKATINIMO METODAS

Moksleivius gerai elgtis skatina, jų elgesio, atlikto darbo teigiamas įvertinimas. Pagirtasis maloniai jaučiasi. Noras sulaukti pritarimo veiksmingai skatina gerai elgtis, suteikia jėgų nugalėti kliūtis, pagundas.

Pastaraisiais dešimtmečiais auklėjimo teorija skatinimui, teigiamiems vertinimams skiria itin didelį dėmesį. Suformuluotas raginimas: pastebėk, kas gera žmoguje – paskatinsi jį ir toliau tokiu būti. Tiesa, yra ir kitaip manančių. Jie teigia, jog individą įtempti jėgas, valingai siekti tikslo skatina nesėkmės, neigiami vertinimai, o nuolatiniai pagyrimai esą jį tik paikina, demoralizuoja. Matyt, labiausiai žmogų dirbti stimuliuoja tam tikra teigiamų ir neigiamų vertinimų kaita, bet teigiamieji visada turi dominuoti.

Pagirti, pritarti reikia ir atsakinėjančiam pamoką. Tegu būna tai nors trumpučiai žodžiai – „teisingai“, „žinoma“, „tikrai taip“, „tu šaunuolis“; tepalydi teisingai samprotaujantį mokinį pritariantis žvilgsnis, galvos linktelėjimas. Tai drąsins mokinį, skatins jo iniciatyvą, originalumą. Visai netinka, kai pedagogas atsakinėjančiojo klausosi bejausmiu lyg Egipto mumija veidu.

Mokykloje vartojami dar ir kiti skatinimo būdai: įteikiami Padėkos raštai, dovanojamos knygos, direktoriaus įsakymu pareiškiamos padėkos ir pan.

Problemiškas dalykas – moksleivių skatinimas dovanomis. Ar reikia už pavyzdingą elgesį, gerą mokymąsi pirkti video aparatūrą, motociklą, išleisti vasarą į kurortą? Juk sąžiningas darbas, geras elgesys – kiekvieni jų tiesioginė pareiga. Betgi už rūpestingą triūsą suaugusieji skatinami – jiems mokamos premijos, pasiūlomas geriau apmokamas darbas, ir tai nieko nestebina.

Manau, jog visiškai atmesti materialinį moksleivių skatinimą nereikėtų, tik jis turėtų būti protingas bei saikingas. Daiktai tebus duoti už ilgalaikes paauglio ar vyresniojo amžiaus moksleivio pastangas bent per vienerius mokslo metus, itin vertingi – už sėkmingai baigtą 9-ą ar visą vidurinę mokyklą. Dovanoti turizmo reikmenys, muzikos instrumentai, kiti analogiški daiktai įgalina jaunuolį išsamiau gilintis į jį dominantį dalyką.

2.5 DRAUDIMAI IR BAUSMĖS

Kai neleistini moksleivio poelgiai vis kartojasi, aiškinimas, įtikinėjimas nepadeda, tenka pasitelkti griežtesnių poveikio būdų – draudimo ir bausmių. Ir juos reikia mokėti vartoti. Siūlytume laikytis tokių reikalavimų:

1. liepimo, net paties kategoriškiausio draudimo neturi lydėti mokytojo pyktis, įtūžis. Tai realaus poveikio mokiniui nepadidins. Draudimus ar paliepimus reikėtų išsakyti romiu, bet nešaukiančiu balsu, nes mokiniai prie to pripranta ir vėliai visiškai nebepaiso. Pasakytą žodį, įspėjimą būtinai reikia realizuoti. Kitaip labai apsunkintume savo tolesnį darbą.

2. draudimas negali prieštarauti sveikam protui, o turi atitikti mokinio galimybes, jo jėgas. Reikalavimai taip pat neturi prieštarauti kitų paliepimams bei tavo paties ankstesniems nurodymams.

3. draudimą reikia aiškinti, kodėl negalima taip ar anaip elgtis. Reikia argumentuoti ir taip nusakyti nurodymą, kad jo negalima būtų interpretuoti.

Jeigu nepadeda draudimai lieka imtis bausmių. Požiūris į jas mokyklos istorijoje keitėsi bent kelis kartus.

Dabar pedagogika bausmių nelaiko gera auklėjimo priemone, bet neatsisako jų. Mokinys turi žinoti, kad jo laisvė, teisės gali būti ribojamos, kada jisai elgiasi netinkamai, asocialiai.

Pati mažiausia nuobauda yra mokytojo pastaba. Jeigu pastaba neefektyvi, mokytojas įspėja mokinį, jog jei negerės jo elgesys, bus kreiptasi į tėvus ir pan.

Pati griežčiausia bausmė yra papeikimas. Tai viešas mokinio elgesio pasmerkimas. Apeliuojama į vaiko savigarbą, gėdos jausmą, sąžinę.

Vien įsakymais, draudimais, bausmėmis žmogaus išauklėti neįmanoma. Kai kurie instinktyviai priešinasi bet kokiam diktatui. Ilgainiui jie tampa itin grubūs, net agresyvūs. Kiti, nuolat baudžiami yra silpnesnės valios todėl paklūsta, bet praranda savarankiškumą, tampa baikštūs be iniciatyvos, savyje užsisklendę.

2.6 RELIGINIS AUKLĖJIMAS

Religinio auklėjimo tikslas – išauginti religingą asmenybę, visa savo veikla įgyvendinančią Dievo valią.

Religiškai ir doriškai auklėti reikia lygiagrečiai, tada lengviau suprasti, kodėl žmogus privalo taip, o ne kitaip elgtis. Religiškai auklėjamas žmogus ilgainiui pradeda suprasti, kad Dievas yra meilė. Ir tai ne savybė, o Dievo esmė. Religinis auklėjimas taip pat padeda brandinti laisvą asmenybę. Savo dvasia laisvas tas, kas nevergauja malonumams ir daiktams.

5. AUKLĖJIMO METODAI LIETUVIŲ LIAUDIES PEDAGOGIKOJE

Profesinė ir aukštesnioji mokykla remiasi šimtmečiais susiklosčiusiomis mūsų tautos tradicijomis, jos ekonomine, technine bei kultūrine pažanga. Mokykla turi padėti formuotis mokinių tautinei sąmonei ir savimonei, nacionalinei kultūrai (materialinei ir dvasinei).

Lietuva turi savo šimtmetines tradicijas, sukauptas nuo pirmųjų prūsų (1218-1228 m.) ir lietuvių (1397 m.) mokyklų įsikūrimo. Nuolatos kūrėsi liaudies pedagogika, atsispindėjusi lietuvių pasakose ir dainose, patarlėse ir priežodžiuose, šeimos, parapijos, tautos papročiuose.

Kyla būtinybė kurti savą ugdymo sistemą, savą metodiką, pagrįstą tautos tradicijomis ir pasaulio pedagogikos klasikų darbais. K.Ušinskis7,išnagrinėjęs vokiečių, anglų, prancūzų ir amerikiečių pedagogikas, priėjo prie šių išvadų:

1. visoms tautoms bendros auklėjimo sistemos nėra ne tik praktikoje, bet ir teorijoje.

2. kiekviena tauta turi savitą tautinę auklėjimo sistemą, todėl ir vienai tautai skolintis auklėjimo sistemą iš kitos tautos yra neįmanoma.

3. kitų tautų patyrimas auklėjimo darbe yra brangus palikimas visoms tautoms, tačiau kaip negalima gyventi pagal kitos tautos pavyzdį, lygiai taip negalima auklėti pagal svetimą pedagoginę sistemą, nors ir labai darnią ir gerai apgalvotą. Kiekviena tauta šiuo atžvilgiu turi pati išsimėginti savo jėgas.

4. visoms tautoms bendros auklėjimo sistemos nėra ne tik praktikoje, bet ir teorijoje.

5. kiekviena tauta turi savitą tautinę auklėjimo sistemą, todėl ir vienai tautai skolintis auklėjimo sistemą iš kitos tautos yra neįmanoma.

6. kitų tautų patyrimas auklėjimo darbe yra brangus palikimas visoms tautoms, tačiau kaip negalima gyventi pagal kitos tautos pavyzdį, lygiai taip negalima auklėti pagal svetimą pedagoginę sistemą, nors ir labai darnią ir gerai apgalvotą. Kiekviena tauta šiuo atžvilgiu turi pati išsimėginti savo jėgas.

„Tauta be tautiškumo – kūnas be sielos, kuriam belieka pasiduoti sudūlėjimo dėsniui ir pranykti kituose kūnuose, išlaikiusiuose savitumą“ (K.Ušinskis).

Į pagalbą profesinio ugdymo metodikai operatyviau turėtų ateiti psichologai, tirdami tipiškus lietuvio charakterio bruožus, tokius kaip lietuvio genotipas ir fenotipas bei juos lemiantys ekologiniai ir istoriniai faktoriai (archeologija, metraščiai, archyvai, grožinė literatūra, vaizduojamasis menas, muzika; lietuvio charakterio vertybinės charakteristikos ir kt.). Lietuvos auklėjimo ir lavinimo metodikos pagrindą sudaro tautos pedagoginės ir profesinio rengimo minties lobiai, darbininkų ir technikų rengimo Lietuvoje tradicijos ir patirtis, liaudies pedagogika, istorijos, kultūros, gamybos, gamtos, kalbos bei žmogaus ryšio su jomis sistema, aplinka (gamtinė, geografinė, socialinė, istorinė, etninė ir kt.), individuali ir visuomeninė darbininkų, technikų sąmonė, santykiai (gamybiniai, tarpusavio).

Visi dėstomi dalykai aukštosiose ir profesinėse mokyklose turi būti pagrįsti tautine kultūra, jos vertybėmis. Auklėtiniai turi būti išmokinti reikšti tautos kultūros savimonę, mokėti derinti savo kultūros duotus pagrindus su kitų kultūrų naudojamomis tautinėmis vertybėmis. Visi mes skirtingi ir dėl to skiriasi samprata apie įvairius dalykus.

24. DORINIS MOKINIŲ UGDYMAS( TIKSLAS, UŽDAVINIAI, TURINYS, BŪDAI). DORINIO AUKLĖJIMO PROBLEMOS IR JŲ ĮGYVENDINIMO BEI SPRENDIMO BŪDAI MOKYKLOJE.

Dorinis ugdymas, jo pedagoginiai – psichologiniai pagrindai. Dorovė – žmogaus dvasinio gyvenimo sritis, kuri reguliuoja santykius tarp žmonių. Dorovinis auklėjimas – tai žmogaus gyventi, veikti, elgtis pagal žmonių priedermę, laisvai pasirenkant vieną ar kitą sprendimą. Doras žmogus siekia gėrio, o šis poreikis atsiranda iš vidinio poreikio, kuris neatsiranda savaime. Dorovinis auklėjimas turi istorinį aspektą, kuris nurodo vertybes, išreiškiančius reikalavimus. Dorovės paskirtis – reguliuoti žmonių tarpusavio santykius iš žmoniškumo pozicijų. Visų pirma vaiką doroviškai auklėja pedagogo žodis, poelgių vertinimas. Mokykloje organizuojama nepamokinė veikla, būtent ji kuria ryškų dorovinį atspindį. Didelę įtaką turi bažnyčia. Ji iškelia ir propaguoja bendras žmogaus doros normas. Auklėja ir papildomojo mokymo būreliai, kaupia vertingą patirtį bendraudamas su kitais žmonėmis. Dorovinis auklėjimas priklauso nuo konkrečios visuomenėje susiformavusios nuomonės, idėjų, metodų, būdų ir priemonių, kurie tą viešąją nuomonę įtvirtina. Auklėjimas – tai gyvenimas, bendravimas, pažiūrų, jausmų, įsitikinimų, elgesio, įpročių ugdymo procesas, tai asmenybės kryptingas ugdymas. Tai žmogaus vidinių santykių su savimi, aplinka ir darbu, veikla, formavimasis. Dorinių vertybių psichologiniai – pedagoginiai pagrindai: ugdymo tikslas: asmenybės išugdymas. Dorinio ugdymo pagrindinis tikslas yra padėti mokiniui pažinti save, suvokti žmonių ir savo vertybines nuostatas ir jas įtvirtinti savyje, kaip elgesio normas, principus ir jais vadovautis. Mokiniams turi visa tai padėti atsiskleisti. Kad dorinis ugdymas taptų viso ugdymo centru, jam yra keliami labai sudėtingi uždaviniai. Mokykloje dorinį ugdymą sudaro tikyba ir etika. Tiek tikyba, tiek dorinis ugdymas yra akcentuotas į asmens asmeninio pasaulio kūrimą atsakyti į savo poelgius, mokėti planuoti savo gyvenimą. Šie dalykai neturi eiti per moralizavimą. Jie turi eiti per tautines savimonės tradicijų, pasaulėžiūros susiformavimą kaip kartos, kaip asmens, šeimos vertybių kūrimą ir išsaugojimą. Pagrindiniai dorinio ugdymo uždaviniai: brandinti mokinių dorinę sąmonę, mokyti vaiką pasirinkti elgesį ir savo gyvenimo būdą; suformuoti, įsisąmoninti gyvenimo paskirtį, uždavinius, priedermes; padėti ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus, remiantis asmens patirtimi, tautos ir žmonijos išminties lobiais; padėti kurti pasaulėžiūrą, grindžiamą bendrosiomis žmogaus vertybėmis; atskleisti pagrindines krikščionybės vertybes ir krikščioniškosios pasaulėžiūros principus; atskleisti Lietuvos religinės minties ir tradicinių vertybių raidą senųjų baltų religijų iki šių laikų; padėti orientuotis pasaulėžiūrinėje visuomenės įvairovėje; mokytis suprasti ir savarankiškai vertinti, mokėti analizuoti veiksnius, padaryti prielaidas, išvadas; skatinti kūrybinę mokinių patirties, tradicinės išminties ir šiuolaikinio gyvenimo reikalavimų bei vertybių sąveiką. Dorovinio auklėjimo problemos: prievartos, ribojimų taikymas; malonumų ieškojimas, sunkių problemų išsprendimas, kad būtų lengva; konformizmo problema – prisitaikymo: teigiamas – kartais reikia prisitaikyti, bet normos ribose; prisitaikyti prie nusikalstamos grupės; nuolatinės naudos ieškojimas (darysiu – kas už tai).

36.Šeimos vaidmuo vaiko ugd. Šeimos ir mokyklos bendravimas. Šeimos paskirtis gimdyti ir auginti vaikus. Tą paskirtį realiz.vykdomos 3f-jos: 1.auginimas,globojimas( šeima atsakinga už vaiką, suteikia jam saugumą). Ugdym.(parengti m-lai, kad vaikas žinotų savo pareigas, teises). Psich.f-ja,kad vaikas jaustųsi saugus. Vaikas viską įsisav.mėgdžiodamas, pamėgdž.,vaiko raginimo, skatinimo būdu duodami geri rezultatai. Šeimoje vaikas turi pačią įv.bendr.formą. vaikai išmoksta mamos, tėčio vaidmenų, l.svarbu broliai, seserys. Geriausiai moka bendrauti vidutinieji vaikai, iš vyresniųjų jie išoksta paklusti vadovavimui, o jaunesniam išmoksta vadovauti, įsisavina daug vaidmenų. Turim įtv.tą vaidmenų svarbą. Šeimos galva tėtis-suteikia tvirtumo. Svarbu,kad vaikas žinotų, kur yra jo darbas, ir ką jis turi dirbti. Šiandieniniai iššūkiai turi būti formuojami šeimoje- lygių teisių ir kt. Šeima turi ruošti vaiką jo šeimos gyv.(lyčių skirt.,ekonominis suprat.,apsisprendimas). Pagr.pagrindas mokymo,apsisprendimo,įtvirtinimo-santykiai šeimoje,bendravimas,tai sudaro saugumą, vertės pajautimą, sudaro galimybes vaizduotei, kūryb., norui siekti. Santykiai šeimose keičiasi,atšalimas, susvetimėjimas kai didėja vaikų skaič. 50proc.vaikų šeimose jaučiasi nesaugūs. Šeimos konfliktai l.paveikia vaikus. Šeima mažiausia visuomenės ląstelė, joje atsispindi visos visuomenės problemos. Šeimos galva vyras ar moteris nuo jo politikos priklauso šeimos gyvenimas.

DORINIS AUKLĖJIMAS – UGDYMO PAGRINDAS. DORINIŲ VERTYBIŲ UGDYMO PSICHOLOGINIAI – PEDAGOGINIAI PAGRINDAI.

Dorinis auklėjimas – blogio skyrimas nuo gėrio. Jo tikslas – patraukti mokinį gėriui. Žmogus ugdomas visuomenės gerovei.

Dorovė – tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individualią elgseną ir tobulina. Doroviškai auklėdami siekiame, kad žmogus perimtų dorovines žinias. Doroviškai auklėdami, ugdome valią. Taigi be dorovinio auklėjimo, kitus tikslus pasiekti yra be galo sunku, nes jis yra visa ko pagrindas. Dorovinis auklėjimas ugdo tokias sąvybes, kaip toleranciją, atsakomybę, sąžinę, garbės jausmą, drausmingumą. Dorovinis auklėjimas – laikymąsis dorinių normų. Dorinis auklėjimas siekia suformuoti teisingą mokinių požiūrį į vertybes. Čia labai svarbus žinių lygmuo. Reikia, kad žinios taptų subjaktyviai reikšmingos, o tokios žinios jau tampa vertybių pagrindu. Įsitikinimai kaip ir žinios, taip pat yra vertybių pagrindas. Norint ugdyti vertybes, reikia mokyti apsispręsti. Labai svarbus paties ugdytojo dvasingumas, o dvasingumo žadinimas yra dorinioauklėjimo uždavinys. Žymiausi graikų filosofai : Sokratas, Aristotelis, iškėlė dorinio auklėjimo reikšmę, siejo dorą su protu. Blogo elgiasio priežastimi laikė klaidingą mąstymą. Ddorovė yra visų žmonių elgiasio koregavimo sistema, kuri siekia ligi minimumo sumažinti blogį ir patraukti ugdytinį į gėrį. Bendriausia prasme dorinis auklėjimas yra gėrio skyrimas nuo blogio. Skirtingi autoriai nevienodai apibrėžia dorinį auklėjimą.

DORINIS AUKLĖJIMAS – mokymas gyventi ir elgtis pg. visuomenės priimtas normas ir principus. S. Šalkauskis kėlė tris dorinio aukl. uždavinius :1. auklėtojo autoritetas.2. pagarba ar pasitikėjimas auklėtiniu.3. auklėtojo ir auklėtinio dorinis bendravimas.

TEMA DORINIS AUKLĖJIMAS, JO ESMĖ, UŽDAVINIAI, IR VEIKSNIAI.

Dorovė- individualios sąmonės forma, atspindinti visuomeninę moralę, kuri reguliuoja individo santykius su aplinka, žmogumi, darbu, turtu, savimi. Tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgesį ir dorovinį tobulėjimą. Dorovinis elgesys- tai laisvš, teigiamų poelgių visuma, motyvuojama atsakomybės ar meilės santykių su aplinka. Pagrindinė dorovės vertybė- žmogus. Kitos vertybės- gėris, tiesa, laisvė, pagarba. Dorinis auklėjimas- tikslingas amenybės dorovinių savybių formavimosi procesas. Dorovinio asuklėjimo tikslas- ugdyti darnias nuostatas, santykius su kitų žmonių aplinka. Dorovė- tai santykiai su pačiu savimi ir su tuo jas jį supa. Dorovės reikalavimais pagrįsti santykiai požiūriu į gamtą, visuomenę. Dorovinio auklėjimo uždaviniai: 1) tai dorovinės sąmonės formavimas. Dorovinė sąmonė- tai moralinės žinios, moraliniai reikalavimai ir įsitikinimas tų reikalavimų teisingumu nuostatų jų laikytis, 2) dorovinis jausmų plėtojimas. Jausmai teikia gyvybingumo, jausmingumo. Doroviniai jausmai rodo tam tikrą dorovinį išsiauklėjimą. Reikšmingi jausmai- meilė artimiesiems, savo kraštui, pareigingumas, draugystė, teisingumas, 3) dorovinio elgesio įpročio ugdymas. Išmokyti tinkamai elgtis, tai dorovinio elgesio rezultatas. Pagrindinis dorovinio lygio kriterijus- tai mokinių elgesys, santykiai su kitais žmonėmis. 4) valingų charakterio bruožų ugdymas, 5) neigiamo elgesio bruožų šalinimas. Dorinio auklėjimo veiksniai: šeima, mokykla, žinios, įvairi aplinka. Pagal Šalkauskį: šeima, valstybė, bažnyčia.

25. TAUTINIO UGDYMO ESMĖ, TAUTINĖS INDIVIDUALYBĖS UGDYMAS (TIKSLAS, UŽDAVINIAI), PATEIKITE IR APTARKITE MOKINIŲ UGDYMO TAUTIŠKUMO DVASIA PER MOKOMOJO DALYKO PAMOKAS IR PAPILDOMĄ VEIKLĄ.

TAUTINIS AUKLĖJIMAS ISTORINIAME IR TEORINIAME KONTEKSTE. A. MACEINA APIE TAUTINĮ AUKLĖJIMĄ.

Tautinio auklėjimo tikslai ir uždaviniai

a). Tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas

žmogus nėra pilnutinis žmogus, jei jame nėra išvystita tautinė jo individualybė, ir gyvenimas nėra pilnutinis gyvenimas, jei jame nedalyvauja tauta. Dėl to ir ugdymas nėra pilnutinis, jei jis neišvysto žmogaus kaip tautinio individo ir neįveda jo į tautos gyvenimą. Tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas glūdi pilnutiniame žmogiškume, netiesioginis – pilnutiniame gyvenime. Pilnutinis žmogiškumas yra tiesioginis ugdymo tikslas. Ugdymas siekia tobulo žmogaus, kuriame visos galios, visos būsenos būtų išvystitos pagal aukščiausą laipsnį pagal pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės principus. Tiesioginis tad tautinio auklėjimo tikslas ir yra pilnutinė tautinė individualybė, kaip integralinė pilnutinio žmogiškumo dalis. Pilnutinis tautinės individualybės išsivystimas iš esmės yra sujungtas su pilnutinio žmogiškumo išsivystimu. Pilnutinė tautinio auklėjimo individualybė yra bendriausias tautinio auklėjimo tikslas. Bet ji nėra vienalytė. Joje galima rasti trejatą pagrindinių pradų : 1). tautinės ypatybės, 2). individo santykius su šiomis ypatybėmis, 3). kultūrinį šių ypatybių ir santykių su jomis vertingumą. Patriotizmas yra antroji integralinė pilnutinės tautinės individualybės dalis. b). Netiesioginis tautinio auklėjimo tikslas. Kaip tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas įeina į pilnutinį žmogiškumą, taip netiesioginis telpa pilnutiniame gyvenime. Tautos gyvenimo tikslas yra josios tautinis idealas, kuriam realizuoti ji yra pašaukta, kuriam pasiekti yra kuriama tautinė kultūra, dėl kurios tauta vykdo savo žygius ir kuriuo ji pateisina savo būvimą. Tautinio tad pašaukimo idealas, kaip tautos gyvenimo prasmė, ir yra netiesioginis tautinio auklėjimo tikslas. c). Tautinio auklėjimo uždaviniai tautinio auklėjimo, kaip ugdymo apskritai, uždaviniai yra tie veiksmai, kuriais yra siekiama tautinio auklėjimo tikslų. Bendriausias tautinio auklėjimo uždavinys yra tautinės individualybės išvystimas ugdomuoju veikimu. Pirmutinis specialus tautinio auklėjimo uždavinys yra tautiškumo išvystimas, arba tautiškas auklėjimas. Antrasis tautinio auklėjimo uždavinys yra patriotizmo išvystimas, arba patriotinis auklėjimas. Trečias taut. aukl. uždavinys yra nacionalinių nusiteikimų išvystimas, arba nacionalinis auklėjimas.

TAUTINIO AUKLĖJIMO VEIKSNIAI

Šeimos ir tautos sąveika

Šeima yra tasai pradas, kuris atskleisdina tautybę individuose ir kuris parengia tautos buvimui pagrindinius principus.

Šeima yra išlaikiusi tautinės bendruomenės gyvenimo principus : pasiaukojimą ir savųjų pajautimą. Meilė ir tėviškas bei motiniškas instinktas neleidžia individui užsidaryti egojistiniame kiaute ir kartu neleidžia pamiršti visa to, kas yra sava. Tėvai ir vaikai rūpinasi vieni kitais, bet rūpinasi kitaip negu svetimaisiais. Tauta apsprendžia šeimą savo kalba, savo papročiais savo teise ir apskritai visu kultūriniu savo gyvenimu.

MOKYKLA Šeima tautinį auklėjimą pradeda, bet ji neįstengia jo išvystiti tiek, kiek reikalauja painus mūsų laikų gyvenimas. Jai į pagalba ateina mokykla. Tarp šeimos ir mokyklos tautiniame auklėjime yra organiškas ryšys ir nuoseklus perėjimas. Mokykla turi užpildyti šeimos darbo spragas.

Dabartinė mokykla turi būti labiau sutautinta nei ankstesnioji. Kai seniau tauta nedalyvavo gyvenime, tada ir mokykla galėjo rūpintis tik apskritai ugdymu. Bet šiandien, apreiškus tautai savvo galią, mokykla negali apsibrėžti tik paties žmogaus ugdymu. Ji turi ugdyti žmogų ir kaip tautietį. Ji turi parengti žmogų ne tik žmogiškajam, bet ir tautiškajam gyvenimui.

Tautinis auklėjimas mokyklose negali apsibrėžti tik atsitiktiniais pamokymais. Jis turi būti sistemingas. Mokyklų programos turi būti taip parengtos, kad garantuotų visų pagrindinių,

tautinio auklėjimo uždavinių vykdymą.

Auklėjimas– yra žmogaus santykio su aplinka koregavimas, suaugusio individo sąmoninga įtaka auklėtiniui, mokant gyventi pg. visuomenės poreikius atitinkančias vertybes.

A>Maceina teigia, kad lavinimas labiau nukreiptas į protą, gebėjimus, tai auklėjimas į sąžinę, širdies kilnumą, elgesį.

PEDAGOGŲ MINTYS APIE TAUTINĮ AUKLĖJIMĄ MOKYKLOJE

Ir štai atėjo garbingieji Lietuvai 1990 m. kovo 11 d.! Čia įvyko lūžis, ne tik politine prasme – vėl atgavome savo Nepriklausomybę, bet ir valstybės ugdymo sistemoje. Kaip tuo metu klostėsi įvykiai pasirenkant pagrindinę švietimo kryptį – kuriant švietimo sistemos koncepciją Lietuvoje? Nors gerai nežinau, tačiau ir čia, manau, nebuvo apsieita be kovos. Kovos ne tarp mūsų ir išorės priešo, bet pačiame šalies viduje, tarp savų pedagogų mokslininkų, turėjusių skirtingas Lietuvos švietimo sistemos raidos vizijas? Tačiau, gal būt, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų šviesuolių idėjos buvo pernelyg silpnos, nualintos 50 metų okupacijos laikotarpio, kad turėtų įtakos naujuose sprendimuose? Suprantu, kad tuomet Lietuvą pasiekė naujos idėjos, naujos mintys – nuo mokytojo visu 180 laipsnių kampu atsisukta į mokinį. Čia, dabar jau dr. Meilės Lukšienės, Daliaus Kuolio, Žibarto Jackūno ir kitų nepaprastai dideli nuopelnai Lietuvos pedagogikai, švietimui. Tačiau neskubėkime. Ar ant šitų naujovių pergalės laurų netykojo mūsų patirties stokos, neapgalvotų sprendimų, išminties trūkumo, kaip tai dažnai būna, skubant ką nors greitai atlikti bei pusiausvyros, kompromiso, aukso vidurio visame kame, kur dažnai slypi tiesa nebuvimo pasekmės? Taip, dabar jau galime pasakyti tiesą, kad suklydome. Jei kalbėti moksliniais terminais, tai teigiant moksleivių neribotą pasirinkimo laisvę, pasaulėžiūros principas tarsi ištrinamas, eliminuojamas iš visos pedagoginės sistemos, tampa neaiškus auklėjimo ir mokytojo, kaip auklėtojo, vaidmuo. Norime to mes ar nenorime, tautinis auklėjimas teišlieka tik kaip idėja, deklaracija. Įdomu, jei ne keista – šita deklaracija pačios švietimo sistemos koncepcijos pavadinime, skamba kaip “Lietuvos tautinė mokykla”!? Bendrosiose programose numatyta etninė kultūra ir jos integracija į visus dėstomus mokykloje dalykus tautinio

Iš esmės šis pedagoginis judėjimas suabsoliutino mokinių savarankiškumą iki jų “savarankiškos pasaulėžiūros” (“Bendrosios programos”, 13, 1994 m.). Šioje naujoje “Lietuvos tautinės mokyklos” programoje, deja, einama nuo vieno kraštutinumo – sovietinės autoritarinės pedagoginės sistemos prie kito – pedagoginės sistemos be auklėjimo. Pastarojo pavojus nurodo Europos edukologų ir pedagogų pripažinta Vygotskio (1978 m.) pažinimo plėtotės teorija. Joje sakoma, kad jei mokykla palieka labai daug erdvės vaiko savarankiškumui, tai ši laisvė lėtina vaiko pažinimo plėtrą.

Kyla pavojus, kad mokinių patriotiniai jausmai nukryps į kraštutinumus be dorinio nusistatymo – kosmopolitizmą ar nacionalizmą. Subjekto (mokinio) atžvilgiu jo savarankiška pasaulėžiūra yra morali, tačiau objektyviai, pavyzdžiui, Dešimties Dievo įsakymų atžvilgiu, gali būti nemorali. Tik vaiko auklėjimas padeda jo sąžinei tobulėti. Švietimo reformos programose minimi humanistinio ugdymo tikslai – žmonių bendrosios ir krikščioniškosios, tautinės vertybės – be pasaulėžiūros ugdymo tėra tik deklaracijos, nes medis, pakirtus ar išrovus jo šaknis, nebeauga ir nebeveda vaisių.

Dar didesnis pavojus slypi tame, kad patys pedagoginiai principai dėl to nenustoja veikti. Tad tuščią ignoruoto auklėjimo vietą gali užimti bet kokia pasaulėžiūra, ir ta, atnešta “iš gatvės”, su savo neigiamomis pasekmėmis mokyklai ir visuomenei. Gal būti, kad šis neigiamas procesas jau prasidėjo ir metai iš metų vyksta, žalodamas atskiras asmenybes ir visą mūsų tautą? Ir dabar jau, gydant tas padarytas žaizdas ugdyme, šeimoms, mokykloms, bendruomenėms reikia ir psichologo, ir sociologo pagalbos.

Tad, deja, praėjus 14 metų Nepriklausomybės teturime tautinės mokyklos griuvėsius. Gal būt mano pasakyta per griežtai. Gal būt jėgos iš “tautinės mokyklos” permestos į “pilietiškumo mokyklos” ugdymą? Gal būt, bet tai visai kas kita. Ką kalba kiti pedagogai?

AKADEMIKAS Z.ZINKEVIČIUS APIE TAUTINĮ AKLĖJIMĄ ŠIŲ DIENŲ MOKYKLOJE

Panašiai dabartinę situaciją tautinio auklėjimo srityje ir jos perspektyvas vertina didžiulę mokslinę pedagoginę patirtį turintis akademikas Zigmas Zinkevičius straipsnyje, išspausdintame laikraštyje “XXI amžius” Nr.20, 2003 m. kovo 12 d: “Lyginant prieškarinės Lietuvos švietimo dokumentais, dabar svarstomasis turi vieną esminį trūkumą: jame nebėra lietuvio, kaip savo krašto patrioto, ugdymo pabrėžimo. Su žiburiu reikia ieškoti tokių sąvokų kaip Tėvynės meilė, patriotizmas ir pan., kurios anuomet būdavo pabrėžiamos. Visa tai dabar tik paminima, bet neišryškinama. Rodos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reikėjo pradėti nuo to, ką bolševikai buvo sugriovę: atkurti tautinį auklėjimą. Bet tai nebuvo padaryta. Beveik neatsižvelgta į prieškario Lietuvos patirtį. Iš pradžių, dar 1988 metais, buvo iškelta tautinės mokyklos koncepcija. Paskui nuo jos nutolta. Dabar svarstomose “Švietimo gairėse” ji nebeatgaivinama. “Gairių” tikslas – nužymėti švietimo politikos prioritetus, tikslus ir uždavinius. Tarp prioritetų tautinio ugdymo nematyti. Dėl to nenuostabu, kad švietimo darbuotojus ir ypač mokinius galima išgirsti sakant: “Kam mums reikalinga ta nepriklausomybė?”. Tautinis auklėjimas pakeičiamas pilietiniu auklėjimu. Bet tai ne tas pats. Tauta – įgimtas fenomenas, o pilietybė – dirbtinis dalykas, susijęs su valstybe, kuri irgi yra dirbtinis fenomenas.” Skaudi, bet, deja, teisinga akademiko padaryta išvada: “Mokymo procesas nebekreipiamas tautinio ugdymo linkme.”. Smalsus žurnalistas prie to paties, paklaustų, gal būt įstojus į Europą tautiškumo nereikės? Gal būt tai jau senamadiškas reliktas? Deja, “Anaiptol! Europos Sąjungos nuostatuose tautiškumas kaip tik pabrėžiamas, net Mastrichto sutartyje. Mes Europai esame įdomūs būtent savo tautiškumu, labai sena tautine kultūra. Mūsų kosmopolitizmu jie visai nesidomi.”.

IŠVADOS

Vadinasi, šiandien mokykloje taip uoliai diegiamas pilietinis ugdymas nėra tapatus tautiniam auklėjimui. Tai visiškai skirtingi ir savo prigimtimi, ir savo tikslais dalykai, tad jie jokiu būdu negali atstoti, prieštarauti ar papildyti vienas kito. Tautinis auklėjimo tikslas – ugdyti asmens tautiškumo savybes, patriotizmą, žiūrint kitu masteliu, per savosios tautinės kultūros skleidimą skatinti tautos kilimą į nacijų rangą. Pilietinis ugdymas savo prigimtimi tarnauja valstybės interesams, pavyzdžiui, juo galima pasiekti, kad kuri nors agresyviai nusistačiusi tautinė mažuma įsijungtų į bendrą valstybės gyvenimą bendram gėriui kurti. Šiuo atveju valstybinės pilietybės suteikimu laimima, kad tautinės mažumos, kaip ir tautinės daugumos tautiškumo ugdymas pasitarnauja bendram jų gėriui bei neprieštarauja nei tautų, nei valstybės interesams: rusas ar lenkas, ar vokietis, ugdydamas savo tautinę kultūrą Lietuvoje, neša tą savosios tautinės kultūros kūrybos indėlį į bendrą visos valstybės kūrybos gėrio iždą.

Tautinis auklėjimas yra ypatingai svarbus tautos auklėjimo įrankis šiandienai, kuomet mūsų tautai yra iškilusi jos išlikimo dilema: būti ar nebūti? Manau, kad šeimų irimas, gimstamumo krizė, dideli emigracijos ir nutautėjimo, ypač “protų” nutekėjimo mąstai gali būti įveikiami tautinio auklėjimo priemonėmis tampriame ryšyje su bendražmogiškų ir krikščioniškų vertybių ugdymu. Tokia mokyklos diegiama pasaulėžiūra privalėtų eiti ir augti su gyvenamojo meto problemomis, ji negalėtų būti sustabarėjusi, neaktuali, neproblematiška. Manau, kad šiandien tai gali būti nelengvas, gal net labai sunkus uždavinys. Tačiau gali būti, kad tai – vienintelis perspektyvus kelias, vienijantis mūsų tautą ir nukreipiantis ją produktyvios kūrybos linkme augti Europos tautų šeimoje.

Tautinio auklėjimo diegimo į Lietuvos švietimo sistemą problema išlieka atvira. Tad kur link pasuks Lietuvos švietimas priklauso ir nuo Jūsų asmeninės pozicijos. Nebūkime abejingi.

TAUTINIS AUKLĖJIMAS JO ESMĖ, UŽDAVINIAI, VEIKS NIAI IR ORGANIZAVIMAS.

Ugdymo objektas- visada yra konkretus žmogus. Žmogų reikia parengti gyvenimui- asmens rengimas tautos gyvenimui, tai yra svarbu išvystyti jo tautinę būseną, išplėtoti tautines savybes. Tautiniu auklėjimu siekiama išplėtoti, išugdyti visa, kas tautiška. Tautinio auklėjimo objektas- žmogus, kaip tautos objektas. Tautinis auklėjimas kyla iš tautos dvasios, atspindi tautos dvasią, sąmonę, formuoja tautinius bruožus. Tautinis auklėjimas padeda gerinti jaunosios kartos ugdymą. Tautinis auklėjimas- pilnutinis žmogaus parengimas gyvenimui, išvystant prigimtinius pradus, perteikiant tautines vertybes. Tautinio auklėjimo tikslas- pilnutinė tautinė individualybė, integralinė pilnutinio žmogaus sritis. Šalkauskis: kalba, istorija, geografija, supratimas ir pažinimas, tradicijos ir papročiai. Tautiškumas formuojamas pradžioje nesąmoningai: į save, tauta. Jei žmogus pripažįsta savo tautinį individualumą, myli ir vertina savo tautą- tai patriotizmas- teigiamas požiūris į savo tautą, tautos vertybes.

Papildomas ugdymas. Renginiai, jų kokybės kriterijai. Mokinių organizacijos.

Papildomas ugdymas vyksta po pamokų, moksleivių laisvalaikio sąskaita.

Laisvalaikis – laisvas nuo darbo laikas, skirtas laisvai pasirenkam,ai veiklai, kuri padeda atstatyti ir ugdyti savo jėgas, tai erdvė visapusiškam asmenybės ugdymui.

Laisvalaikį mokiniai gali naudoti pozityviai arba negatyviai.

Pozityviai leisdami laisvalaikį mokiniai gali save doroviškai tobulinti, gali plėtoti savo kūrybines galias, kaupti bendradarbiavimo kultūrą, ugdo gebėjimą praktiškai taikyti įgytas žinias.

Visuomet reikia stengtis, kad mokinių rankos laisvu laiku neliktų be darbo, o galvos be minčių, nes kitaip genda širdis, galva ir dorovė.

Mokykla yra viena iš pagrindinių institucijų, kuri užsiima pozityviu laisvalaikio organizavimu, kuris vadinamas papildomu ugdymu (organizuotas laisvalaikis).

Mokykloje organizuojamas papildomas ugdymas sudaro sąlygas – įvairiapusiams gebėjimams ugdytis, didina mokinių aktyvumą, domėjimąsi socialine aplinka, ugdo darbštumą, ryžtingumą, atvirumą, gebėjimą bendrauti, emociškai pervargusiems mokiniams padeda įveikti dvasines krizes, patirti darbo sėkmę.

Papildomą ugdymą reglamentuojantys dokumentai:

1. švietimo įstatymas.

2. ugdymo planai (juose nurodytas valandų skaičius, skirtas PU, nurodomos pagrindinės PU veiklos sritys. Prioritetai teikiami mokinio asmenybės kūrybinei – meninei sklaidai).

3. bendrojo lavinimo mokyklos nuostatai (juose sukonkretinamos PU veiklos sritys, mokytojų ir mokinių atsakomybė, teisės, pareigos).

Švietimo įstatyme yra skiriamos 3 PU rūšys:

1. Formalusis PU – švietimo institucijų teikiamas papildomas ugdymas, vyksta pagal valstybės institucijų patvirtintas programas, planus. Tokio PU rezultatai patvirtinami dokumentais ir yra pripažįstami).

2. Neformalusis PU – švietimo institucijų teikiamas papildomas ugdymas, vyksta pagal mokyklose patvirtintas programas ir planus, tačiau tokio PU veiklos rezultatai pripažįstami tik išimtiniais atvejais). Neformalųjį švietimą apibrėžė švietimo įstatymo 15 str. – Pu nėra formalus ir privalomas, tačiau valstybės finansuojamas. PU mokiniams gali teigti formaliojo ugdymo programas vykdančios mokyklos, kiti švietimo paslaugų teikėjai.

3. Informalus PU – tai nuolat vykstanti mokinio saviaukla, ji remiasi asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis žiniomis ir praktine patirtimi.

Papildomo ugdymo organizavimo formos:

Organizavimo formos skirstomos pagal mokomuosius dalykus:

1. Humanitarinis ugdymas.

Artimiausios pamokoms formos: Pasirenkamieji dalykai, rengimasis dalyko olimpiadoms, dalykų išplėstinis mokymas (9 – 10kl.).

Humanitarinio PU ugdymo būreliai – dramos, etnokultūros, kraštotyros, literatų.

Nutolusios nuo pamokų – moksleivių vasaros stovyklos.

2. Gamtamokslinio PU formos:

Pasirenkamieji dalykai, rengimasis olimpiadai, dalykų išplėstinis mokymasis (9 – 10 kl.), tarptautiniai ir šalies projektai, neakivaizdinės mokyklos prie aukštųjų mokyklų, būreliai (geologų, miškininkų), vasaros stovyklos.

3. Moksleivių PU dar gali būti meninis, kūno kultūros, sveikos gyvensenos. Socializacijos, stiprinimo ugdymas (mokyklos savivaldos formos, būreliai, klubai, pilietiniai projektai, vaikų ir jaunimo organizacijos, judėjimai).

Papildomo ugdymo organizavimo formos mokykloje:

1. parodos, 2. renginiai (vakaronės), 3.viktorinos, 4. skaitymo konkursai, 5. paskutinis skambutis.

Šalies mastu PU formos:

1. respublikiniai konkursai, 2. respublikinės programos.

Tarptautiniu lygiu PU formos:

1. tarptautiniai projektai, 2. tarptautiniai konkursai (kengūra).

Papildomo ugdymo organizavimo principai:

1. lygių galimybių, 2. aktyvumo, 3. lankstumo, 4. tęstinumo, 5. atvirumo, 6. pažangos.

PU veiklos koordinavimo lygmenys:

1. Šalies lygmeniu PU koordinuoja bendrojo lavinimo mokyklų bendrieji ugdymo planai.

2. regioniniu lygmeniu PU reglamentuoja regionų švietimo skyrių rekomendacijos.

3. Bendruomenės veiklos lygmeniu mokyklos bendruomenė pati pasirenka PU formas, tikslus, priemones ir būdus tiems tikslams įgyvendinti.

Pagrindinės PU kryptys:

1. Demokratijos ir pilietinės kompetencijos ugdymas.

2. Saviraiška ir polinkių plėtotė.

3. Gabumų ir talentų plėtotė.

4. Socializacija

5. Resocializacija ( mokinių kurie turi elgesio problemų integravimas į visuomenę).

Renginiai ir jų organizavimas

Renginys – veikla, apribota laiko, erdvės, temos ir išreikšta žodžiais, veiksmais.

Renginių klasifikacija:

1. Pagal laisvalaikio lygį (švietėjiški, šventiniai).

2. pagal stilių, žanrą (liaudiški, sportiniai, pramoginiai).

3. Pagal dalybių skaičių (masiniai, kameriniai).

Renginių organizavimo formos:

1. poilsio vakaras (turi temą), 2. diskoteka, 3. vakaronės, 4. žiburėliai, 5. karnavalai, 6. viktorinos.

Renginio paruošimo metodika:

1. Renginio planavimas. Planuojant reikia nurodyti formą, temą, temos motyvaciją (kam renginio reikia), tikslai, uždaviniai, renginio trukmė, eiga, pritaikymas.

2. Klasės aktyvo subūrimas ir darbų paskirstymas.

3. Renginio scenarijaus sudarymas.

4. reklama ir apipavidalinimas (vizualinis ir garsinis).

5. repeticijų organizavimas (po pamokų).

6. prizų, suvenyrų parinkimas.

7. rėmėjų paieška ir padėka jiems.

Renginio pravedimo metodika:

1.Pristatymas, 2. vedėjo su žiūrovais kontakto užmezgimas, 3. tempo, plano išlaikymas, 4. turinys ir tekstas turi atitikti scenarijų, 5. svarbus rengimo dalių sujungimas, 6. įtraukti publiką į eigą, 7. atsiskaitymas.

Draugijos ir organizacijos

1. moksleivių parlamentas buvo įsteigtas 2000m., vyko moksleivių rinkimai į parlamentą. Į pirmąją 2 m. kadenciją buvo priimta 95 moksleiviai iš visos Lietuvos, dalyvavo virš 600 moksleivių. Pirmieji moksleivių parlamento darbo metai parodė, kad mokyklose reikalinga demokratinė rinkimų patirtis.

Moksleivių parlamentas – tai pačių moksleivių demokratiškai išrinkta institucija, kuri atliek funkcijas:

1. atstovauja moksleivių interesams.

2. atspindi moksleivių požiūrį į švietimo reformą.

3. rengia ir teikia seimui įstatymo projektus ar jų pataisas.

4. bendradarbiauja su panašiomis kitų šalių moksleivių institucijomis.

5. analizuoja moksleiviams ir jaunimui aktualius įstatymus.

Moksleivių parlamento veiklos rezultatai:

1. pateikti siūlymai dėl egzaminų sistemos pakeitimų.

2. siūlymai dėl socialinių pedagogų reikalingumo mokyklose.

3. siūlymai dėl moksleivių teisių gynimo.

2. Lietuvos jaunimo baltoji knyga

tai jaunimo organizacijų parengtas dokumentas, kuriuo siekiama numatyti gaires, toliau tobulinti jaunimo politiką reglamentuojančią teisinę bazę. Šioje knygoje apibrėžiamos pagrindinės jaunimo veiklos sąvokos, konstatuojama situacija, problemos, bei jų sprendimo būdai.

Jaunimo politikos tikslai:

1. Intelektualios, pilietiškos, demokratiškos, atsakingos asmenybės formavimas, skatinimas.

2. Jaunimo integracijos į visuomenės politinį, pilietinį, ekonominį, socialinį, akademinį, demokratinį, kultūrinį gyvenimą skatinimas.

3. motyvuoti jauną žmogų aktyviai dalyvauti veikloje.

Šiuolaikinėje visuomenėje jaunimas siekia būti savarankiškas, mobilus, išsilavinęs, tolerantiškas, teisiškai sąmoningas, gerbiantis

Join the Conversation

×
×