Socialinio pedagogo kompetencija

by

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………….…………………………………………………………..31. Socialinės pedagogikossamprata…………………………………………………………..…………………….52. Socialinispedagogas………………………………………………………….………………………………………..83. Socialinio pedagogokompetencija……………………………………………………….…………………….103.1. Socialinio pedagogo kompetencijosprielaidos…………………………………………………..113.2. Socialinių pedagogų rengimokryptys……………………………………………………………….134. Anketosaplkausa…………………………………………………………..………………………………………….164.1.Metodika…………………………………………………………..………………………………………….164.2.Charakteristika…………………………………………………….………………………………………..164.3. Anketinės apklausos tyrimoanalizė………………………………………………………………….17IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..19LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………..20PRIEDAI………………………………………………………………………………………………………………………21

ĮVADAS

Socialinis darbas yra profesionali veikla, kurios tikslas – padėti žmoguispręsti socialines problemas. Socialinės vaikų problemos ypatingai sudėtingos ir skaudžios, nes josneatskiriama suaugusių gyvenimo dalis ir susijusios su vaiko prigimtimi,vystymusi, veikiamos tiesioginių ir šalutinių veiksnių. Buitis vaikui nėrapirmaeilė egzistencijos sąlyga, todėl socialinė pagalba jam išeina toli užglobos ir rūpybos ribų. Pagrindinė vaiko problema – bendravimas irsantykiai. Todėl reikalingas suderintas, organizuotas prevencinis darbas,įvairių globos, teisinių, švietimo institucijų, teritorinių socialiniųdarbuotojų vieningas požiūris į vaiko problemas. Mokyklos aspektu socialinis darbas – tai ugdymo visumos dalis.Sudėtingėjant visuomenės kaitos procesams, vaiko problemos auga. Jųsprendimas negali būti atidėliojamas. Socialinis ir ekonominis šalies vystymasis yra esminis harmoningųžmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimogarantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybėlaiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialiniovystymo priemones bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. DinamiškasLietuvos politinis bei ekonominis vystymasis atskleidė daugybę socialiniųproblemų, todėl socialinėje srityje dirbančių specialistų reikalingumo beisocialinių darbuotojų profesionalumo klausimai šiandien jau niekam nekeliajokių abejonių. Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidoskoncepcija, kurią 1990 metais pateikė Jungtinių Tautų Vystymo Programa.Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitospriklausančios, bei viena kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinėsraidos ir teisių integracija praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Josapima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės irvalstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą. Išskiriami du žmogaussocialinės raidos aspektai: žmogaus sugebėjimų ugdymas ir įgytų sugebėjimų

panaudojimas gyvenime. Graikų kalboje žodis “problema” reiškia užduotį.Turėti problemų yra normalu. Tik tai supratę galime pradėti keisti savogyvenimą.

TIKSLAS:Išanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos kryptis. UŽDAVINIAI:? Aprašyti socialinės pedagogikos sampratą;? Paanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas;? Apžvelgti socialinių pedagogų rengimo kryptis;? Išsiaiškinti moksleivių nuomonę socialinio pedagogo atžvilgiu.

1. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS SAMPRATA

Socialinė pedagogika, būdama socialinių mokslų sričiai priklausančioedukologijos mokslo šaka, yra glaudžiai susijusi su visais socialiniaismokslais. Nagrinėjant specialistų rengiamus modelius Europoje, JAV,Kanadoje ir Lietuvoje, galime daryti išvadą, kad visuose kraštuose vyraujadvi pagrindinės specialistų rengimo tendencijos. Pirmoji, kai rengiantsocialinius darbuotojus studijos yra labiau orientuotos į sociologijos,psichiatrijos dalykus, ir antroji, kai rengiant socialinius pedagogusstudijos orientuojamos į edukologiją, specialaus ugdymo problemas, kultūrosantropologiją, psichologiją. Bandant apibrėžti socialinės pedagogikos sampratą, remtasi lietuviškatradicija: J.Vaitkevičiaus socialinės pedagogikos tyrinėjimais (1995),B.Bitino nusakytomis ugdymo socialinėmis prielaidomis (2000), Z.Bajoriūno(1997), J.Uzdilos (2001) familistikos teorijomis, I.Leliūgienės žmogaus irsocialinės aplinkos nagrinėjimu (1997), kituose šaltiniuose pateiktaisdemokratinio, bendruomeninio, pilietinio ugdymo bei mokyklinio socialiniodarbo apibūdinimais, egzistuojančių norminių dokumentų analize, kitateorine ir normatyvine medžiaga. Socialinio ugdymo negalime įsivaizduoti be Žano Žako Ruso veikalo“Emilis, arba apie ugdymą”(1762), kuris paskatino atsisakyti autokratinioir griežtai reglamentuoto ugdymo idėjų, jas keičiant asmens palaikymo,skatinimo ir mokymo įsitvirtinti visuomenėje įdėjomis. Įtvirtindamademokratinę ugdymo sistemą, Europa ir JAV atranda vis naujas socialinesfunkcijas. Todėl aptariant socialines prielaidas, iškyla pagrindiniųdemokratinės valstybės vertybių pasirinkimo ir jų įtvirtinimo problema.Analizuojant ugdymą bendriausiu – societariniu – lygmeniu, nusakančiuvisuomenei reikalingų narių ugdymo sąlygas (Bitinas, 2000), visų pirmatenka įvertinti ugdymo teisinį reguliavimą, finansavimo lygį, pagrindinesvertybes. Kaip pažymi autorius, ugdymas socialiniu pedagoginiu lygmeniu –

visuomenės institucijų, skirtų (tiesiogiai ar netiesiogiai) ugdymui,funkcionavimas. Šiuo lygmeniu nagrinėjami institucijų tarpusavio ryšiai,konstruojama ugdymo sistema, kurioje kiekviena iš institucijų atliekadaugmaž nužymėtas funkcijas;kai ugdymas analizuojamas instituciniulygmeniu, į pirmą vietą iškyla organizacinis aspektas, tai yra ugdymoinstitucija laikoma organizacija, kurios paskirtis optimizuoti ugdymoproceso dalyvių veiklą. Kai instituciniu lygmeniu ugdymas vykdomassėkmingai, galime tikėtis ir visuomenės tobulėjimo, ir atvirščiai, kaiinstitucijos prastai organizuotos, jų nesėkmės perauga į visuomenėsproblemas. Pasak Mudrik (1994), socialinė pedagogika yra mokslas irpraktika, sukurianti asmenybės ugdymo tam tikromis socialinėmis sąlygomisoptimizavimo priemonių sistemą. Tuo pačiu socialinė pedagogika, kaip kaippedagogikos sudėtinė dalis, atskleidžia makro – , mezo – ir mikroaplinkoskonkrečių socialinių – kultūrinių sąlygų reikšmę, jų įtaką ugdymo procesui,vykdo tarpininko tarp socialinės aplinkos ir atskirų pedagogikos mokslošakų vaidmenį. Drąsiai galime teigti, kad socialinė pedagogika – pedagogikos mokslųšaka, nagrinėjanti vaikų (asmenų nuo gimimo iki aštuoniolikos metų)socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimąbei valdymą makro ir mikrosociume.Kaip pažymi B.Bitinas, visuomenės atžvilgiu ugdymas gali būti laikomasasmenybės inkultūracija, tai yra jos integravimu į tam tikrą kultūrą.Ugdymo teorijos požiūriu nėra itin svarbus tos kultūros (materialinės ardvasinės, estetinės ar konfesinės) turinys, nes ugdymo procesas yra šioturinio invariantas. Svarbu, kad lavinimo ir auklėjimo fenomenai būtų vienaar kita forma kiek galima tvirčiau susieti su tais mechanizmais, kurių dėkaindividas tampa tos žmonių bendrijos narys ir užima vietą jam prieinamųsocialinių santykių sistemoje. Socializacija (lot. socialis – visuomeninis) – tai sudarymas sąlygų,kad vaikai ir kiti asmenys perimtų visuomenės kultūrą, visuomenės mąstymą,vertybes ir elgseną, sėkmingai įsilietų į visuomenę.
Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę,tačiau, vaikui augant, jis išeina už šeimos ribų, jam vis didesnę įtakąturi ne tik mikrosocialinė, bet ir makrosocialinė aplinka. Šeimoje vaikaspatenkina pagrindinius bendravimo poreikius, čia bręsta ir realizuojasivisi jo pagrindiniai sumanymai ir planai. Vaikystėje formuojasi kūdikioemocinis prieraišumas prie suaugusiųjų, prasideda elgesio normų bei baziniųvertybių interiorizacija, socialinių vaidmenų perėmimas. Vaikai, nepatyrętikros tėvų meilės, neturi atitinkamo elgesio modelio, tarpasmeninėjesąveikoje išlaiko distanciją, vaikai mano esą netikę, nepasitiki savimi,aplinka jiems atrodo nemaloni, žiauri, jie neatsparūs stresinėmssituacijoms. Kita institucija, turinti didelę įtaką asmens socializacijai, yramokykla. Vaiko atėjimas į mokyklą suteikia jam naujų galimybių, bet čiavaikas susiduria su daugybe pasikeitimų. Vaikas patenka į aplinką, kurveikia tam tikros taisyklės, kur į jį kreipiamas nepažįstamų suaugusiųjųdėmesys, kur egzistuoja vertinimo kriterijai ir galimybės įsitvirtintinaujose sferose. Socialinio ugdymo praktika glaudžiai siejasi su socialiniu darbu,tačiau teoriniu lygmeniu socialinės pedagogikos ir socialinio darboteorijos objektai priklauso skirtingoms socialinių mokslų kryptims. Skirtinos tokios pagrindinės socialinių pedagoginių tyrimų kryptys:ugdymo funkcijas atliekančių institucijų sąveika kaip vaikų socializacijosveiksnys, deviantiško vaikų elgesio prevencija, vaikystės apsauga irpedagoginė viktimologija, vaikų savimonės, socialinio aktyvumo, gebėjimoadaptuotis besikeičiančioje aplinkoje skatinimas, prevencijos,laisvalaikio, poilsio pedagogika.

2. SOCIALINIS PEDAGOGAS

Iki šiol buvo kalbama apie padagogą – mokytoją, dirbantį mokykloje arkitose formaliojo ugdymo institucijose ir besivadovaujantį valstybinėmisprogramomis. Tačiau šiandien audringai besivystantis visuomeninis gyvenimasiškelia daug naujų problemų švietimo, lavinimo srityje, su kuriomis mokyklajau nebepajėgia susidoroti. Daugelyje užsienio šalių greta bendrojolavinimo mokyklų steigiamos alternatyvios joms mokyklos, kuriose mokosi,dirba bei kitokia veikla užsiima moksleiviai, nepritampantys vidurinėjebendrojo lavinimo mokykloje. Be to, kuriami įvairūs centrai (švietimo,

kultūros ir kt.), kuriuose mokosi, tobulinasi, leidžia laisvalaikįmoksleiviai, jaunimas, suaugusieji, globojami, konsultuojami specialiai tamparengtų žmonių, vadinamų socialiniais pedagogais – specialistais beisocialiniais darbuotojais. Pirmieji dairba su mokyklinio amžiausmoksleiviais, jaunimu, antrieji – su suaugusiais žmonėmis, patekusiais įkeblę padėtį, patyrusiais nesėkmes (praradusiais darbą ar pan.). Socialinių pedagogų bei socialinių darbuotojų uždavinys – užtikrintiglobotinių normalias veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėjeaplinkoje, padėti jiems “grįžti” į normalias gyvenimo vėžias: moksleivius įmasinę mokyklą, dirbančiuosius į darbą ir pan, t.y. socialinis pedagogas,socialinis darbuotojas privalo sugebėti užtikrinti socialinę – psichologinęparamą socializuojant, grąžinant į visuomenę iš jos išklydusius žmones,kuriems reikalinga socialinė – pedagoginė pagalba. Tai reiškia, kadsocialinis pedagogas, socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp į kebliąpadėtį patekusio asmens, šeimos, kolektyvo bei visuomenės, turi aiškintisavo globotinio teises bei pareigas šeimoje ir visuomenėje, ginti joteises,aiškinti pareigas ir padėti jam augti ir tobulėti profesionaliai beisocialiai. Tam reikia specialiai parengtų žmonių, turinčių platų akiratį,nusimanančių bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos,istorijos, literatūros, ekonomikos, ekologijos, etikos, estetikos, teisės,meno, taikomosios medicinos, šeimos, sociologijos, visuomeninių mokslų irkitų mokslų, menų srityse. Socialinis pedagogas (darbuotojas) yra specialistas, pasirengęsauklėjamajam darbui su moksleiviais, jaunimu, suaugusiais kurioje nors iššių sričių: organizacinėje laisvalaikio – kultūrinėje organizacijoje;technikos bei meninės kūrybos; juridinėje – teisinėje; korekcinėje irsocialinės reabilitacijos ir pan. ir sugebantis dirbti įvairiuosekolektyvuose (mokyklų, gamybiniuose, šeimose…). Be to, socialinispedagogas dirba išskirtinėmis sąlygomis ir be “iš viršaus” jam pateikiamųplanų, programų, vadovėlių. Visa tai jis turi susidaryti pats,vadovaudamasis bendrais orientyrais, atsižvelgdamas į socialinę situacijąbei globotinio padėtį situacijoje ir į jo individualų charakterį.Socialinis pedagogas daugiausia dirba individualiai ar su maža globotinių
grupele. Socialinio pedagogo darbo ir veiklos objektas yra ne tik globotinis.Jis privalo dirbti, glaudžiai bendradarbiaudamas su globotinio šeima,artimaisiais, bendradarbiais, mokykla, klubais, viršininkais, su kuriaisturi reikalų globotinis. Socialinio pedagogo pareiga – paveikti ne vien globotinį, bet irglobotinio mikroaplinką, tuos žmones, aplinkybes, kurios turi įtakąglobotiniui. Todėl labai išsiplečia socialinio pedagogo veiklos sritis. Otai lemia jo darbo specifiką, kurio negalima iš anksto planuoti, įspraustiį konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui globotinių, kurių kiekvienas turisavas problemas, būdingas tik jam vienam tik jam būdingoje aplinkoje, tikjam būdingoje situacijoje. Socialinis pedagogas turi sugebėti dirbtiįvairiose institucijose, skirtinguose kolektyvuose. Socialinis pedagogas yra auklėjamojo darbo su įvairaus amžiaus,įvairių socialinių grupių žmonėmis specialistas, gebantis dirbtiorganizacinį darbą kurioje nors konkrečioje veiklos šakoje. Socialinis pedagogas, vykdydamas savo pareigas, pirmiausia išaiškinaglobotinio socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, aplinką, jo interesus,siekius, jų realizavimo galimybes ir, žinodamas tai, pats sudaro savo irglobotinio veiklos programą, numato įtrauktinus į šią veiklą asmenis,reikalingas priemones ir organizuoja veiklą visų įtrauktų ir suinteresuotųveikėjų, ypač globotinio, koordinuoja šią veiklą, teikia pagalbą,konsultuoja įvairiais klausimais ir ypač psichologiniais – pedagoginiais,šviečiamaisiais, teisiniais ir kt. Svarbi socialinio pedagogo veikos sritis – diagnozuoti globotinioasmenybės vystymąsi ir jo socializavimo, integravimo į socialinę-kultūrinęaplinką raidą, ir, remiantis tuo, planuoti savo ir globotinio tolimesnęveiklą sociume. Socialiniam pedagogui būdingas platus visuomeninis – humanitarinisišprusimas, orientavimosi socialiniame kultūriniame gyvenime, ekonomikos,meno, ekologijos, etikos, teisės, ideologijos-religijos-filosofijos, netgisanitarijos-medicinos ir kt. srityse. Socialinio pedagogo veiklos šakų yra labai daug, kaip antai,estetinio meninio, pasirengimo darbui, mokymo ir kt., kuriems būdingaskitas turinys, kiti vertinimo kriterijai.

3. SOCIALINIO PEDAGOGO KOMPETENCIJA

Socialinio pedagogo profesinė kompetencija grindžiama tarptautiniais vaikųteises ir jų teisėtus interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos

Respublikos įstatymais ir kitais norminiais dokumentais, pedagogų etikosprincipais. Socialiniai pedagogai rengiami, vadovaujantis Lietuvos RespublikosŠvietimo įstatymu, Vyriausybės 2000 – 2004 metų programa (Žin., 2000, Nr.98-3081), Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu (Žin., 1991, Nr. 23-593;1998 Nr. 67-1940), Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalineprograma (Žin., 1997, Nr. 21-510), Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosisąlygų sudarymo programa (Žin., 1999, Nr.52-1696), Nacionalinės narkotikųkontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programos vykdymo2001 – 2003 metų priemonėmis, Socialinių pedagogų įvedimo ugdymoinstitucijose programa, kitais norminiais aktais ir patvirtintomis studijųprogramomis. Socialinės pedagogikos terminą XIX amžiaus viduryje pasiūlė vokiečiųpedagogas A.Dystervegas (1834), nors dar Platonas siūlė realizuotivisuomeninį ugdymą, pastarąjį suvokdamas kaip tobulos valstybinėssantvarkos sukūrimo prielaidą. Socialinė pedagogika (ir socialinis darbas)kaip savarankiškos teorijos plačiau paplito tik XX amžiuje. Socialinėspedagogikos tradicija nuosekliausiai tęsiama Vokietijoje, Prancūzijoje,Danijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kituose kraštuose. Socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje laikome prof.J.Vaitkevičių, kuris savo habilitaciniame darbe (1972) nagrinėjo mokiniųpažintinių galių raidos priklausomybę nuo socialinės aplinkos, omonografijoje “Socialinės pedagogikos pagrindai” (1995) aptarė socialiniougdymo problemas šalyje. Visi socialiniai mokslai savo mokslo objektu renkasi žmogų, jo raidą,žmonių grupes, jų sąveiką, visuomenę. Pedagogika, psichologija,sociologija, antropologija nagrinėja socialinius fenomenus, kurie sietinisu žmogaus ir didelių žmonijos grupių analize, raida ir kaita. Socialiniamsmokslams didžiulę įtaką darė gamtamokslinis mąstymas, daug diskutuota apiestruktūros ar veiksmo prioritetą. Johnas Stuartas Millis savo knygoje“Moralinių mokslų logika” (1859) pirmasis pabandė apibrėžti socialiniųmokslų dėsnius. “Socialinių reiškinių dėsniai yra ne kas kita kaip dėsniai,valdantys žmonių, susibūrusių į visuomenę, aistras ir veiksmus. Tačiaubūdami visuomenėje žmonės išlieka žmonėmis: jų veiksmus ir aistras valdotie patys dėsniai, kurie valdo individualaus žmogaus prigimtį.” (Mill J.S.)
Tarptautiniai bendrijų dokumentai pabrėžia, kad būtinos ne tikpagrindinės žmogaus socialinės raidos, bet ir papildomos pasirinkimogalimybės, kurios apima žmogaus politines, ekonomines ir socialines laisvesbei galimybes kurti ir gaminti, gyventi, gerbiant save bei turint žmogausteisių garantijas.

3.1. Socialinio pedagogo kompetencijos prielaidos

Socialinis pedagogas – asmuo, įgijęs socialinio pedagogo (arba kompleksinįsocialinio darbo bakalauro ir profesinį pedagogo) išsilavinimą irpasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymofunkcijas, tai yra sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosiosprevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programasbei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse. Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaikogerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikuireikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingaiaugančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogopaskirtis – būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose. Tuoremiantis, galime pabrėžti, jog socialiniam pedagogui būtina išklausytivaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininkutarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemasarba numatyti profesionalus (institucijas), kurios gali padėti spręstiproblemą, jei pats socialinis pedagogas išspręsti konkrečios problemosnegali. Galima sakyti, kad socialinio pedagogo veiklą sąlygoja ne viensocialinio ugdymo teorija. Todėl nors socialinė pedagogika yra edukologijos(pedagogikos) mokslo šaka, socialinio ugdymo srityje sėkmingai dirba irpedagogo profesinę kvalifikaciją įgyję socialiniai darbuotojai. Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje) socialinė pedagogika irsocialinis darbas – dar jaunos teorijos ir praktinės veiklos šakos. TačiauJAV ir Kanadoje istoriškai susiklostė praktika, kuri kiek skiriasi nuoeuropietiškų sociaedukacinių tradicijų: socioedukacinė veikla čiaįvardijama kaip mokyklinis socialinis darbas. Pasak Ilinojaus Socialiniodarbo mokyklos profesorės Lele B.Costin, Jungtinėse Valsijose šis darbaspradėtas apie 1906-1907 metus Niujorke, Bostone, Čikagoje. Šiuose trijuose

regionuose, padedant laisvoms pilietinėms organizacijomis ir privačiomsagentūroms, susiformavo pirminė sistema, labiau liečianti užmokyklinęveiklą. Visuose trijuose regionuose pradėta nuo “vizituojančių mokytojų”programų, siekiančių mokytojus atvesti į vaikų gyvenamus rajonus,supažindinti su jų aplinka, veikiančiomis organizacijomis, namų aplinka.Mokyklų socialiniai darbuotojai Ilinojaus viešosiose mokyklose pradėjoveikti jau 1900 metais; Čikagoje ši veikla suaktyvėjo 1917 metais, buvosusijusi su mokyklos nelankymo, mokymosi motyvacijos praradimo problemomis.Apie 1918 metus visose Jungtinėse Amerikos Valstijose priimtas įstatymas,kad mokyklos lankymas yra ne vien teisė, bet ir pareiga; ši nuostata buvoskirta visų pirma tėvams, kurie privalėjo pasirūpinti, kad vaikas lankytųmokyklą. Ilinojaus socialinių darbuotojų mokykloms asociacijos tarnyba taipapibrėžia mokyklos socialinį darbuotoją. Mokyklos socialinis darbuotojasyra svarbus mokyklos pedagogų komandos narys, kuris dirba kartu su mokyklosadministracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais,auklėtojomis, logopedais, kitais mokyklos darbuotojais. Jie supranta irpaaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė.Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato faktorius, stiprinančius teigiamąmokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirbaketuriuose lygiuose: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietinebendruomene. Pagrindiniai socialinio pedagogo darbo principai ir pareigos.Skiriami tokie socialinės pedagoginės veiklos principai:? Individualaus priėjimo (siekiama išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);? Lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienam vaikui sudaromos sąlygos turėtivienodas galimybes į įstatymuose ir JTO Vaiko teisių konvencijojegarantuojamas teises);? Konfidencialumo (garantuojama informacijos, vaiko probleminių situacijų,specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsauga;šį principą pažeidusių socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacijaturėtų būti peržiūrima);? Vaiko apsisprendimo pripažinimo (užtikrinama, kad į vaiko nuomonę būtųatsižvelgta sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas);? Atsakomybės ir kompetencijos (pedagogas atsako už savo intervencijąprevencijos ir krizės atvejais, todėl būtinas nuolatinis dalykinės
kvalifikacijos tobulinimas). Bendraudamas su ugdytiniais ir kitais kientais, socialinis pedagogassavo veikoje remiasi bendradarbiavimo bei pasitikėjimo, vaiko ir joapsisprendimo palaikymo, vengimo vaiką smerkti, tiesioginės intervencijos,palaikančios vaiko interesus, principais. Socialinis pedagogas dirba skirtingose socialinėse institucijose. Jodarbdavys dažniausiai yra valstybinės institucijos vadovas, tai yrasocialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėlatsakydamas ne tik prieš savo institucijos ar vietinę bendruomenę, bet irvisą visuomenę, socialinis pedagogas realizuoja:1. Atsakomybę už nuolatinį profesinės kompetencijos tobulinimą,konkrečių įpareigojimų ir įsipareigojimų vykdymą;2. Atsakomybę už profesionalų komandos socialinėms pedagoginėms vaikųproblemoms spręsti subūrimą;3. Atsakomybę už bendradarbiavimo, demokratiškos aplinkos ir pilietiniųiniciatyvų skatinimą tiek institucijoje, tiek už jos ribų.Socialiniai pedagogai siekia padėti vaikams ir paaugliams geriau adaptuotisvisuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visaspriimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais irkitomis socialinėmis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paaugliųsaugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikiųtenkinimą. Socialiniai pedagogai talkina organizuojant ugdymo procesą,padėdami suprasti, kaip vyksta ugdytinio psichosocialinis vystymas ir kokiąįtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.

3.2. Socialinių pedagogų rengimo kryptys

Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiamiseptyniose Lietuvos universitetinėse mokyklose.Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete socialiniai darbuotojai pradėtirengti 1995 metais. Šiame universitete studentai studijuoja bakalaurostacionaro, neakivaizdinėse, specializuotose profesinėse studijose beimagistro programose. Vilniaus pedagoginiame universitete socialiniai pedagogai pradėtirengti 1991 metais; šiuo metu Pedagogikos ir psichologijos fakultetespecialistai rengiami stacionarinėse, vakarinėse, neakivaizdinėse bakalauroprogramose, vakarinėse ir neakivaizdinėse magistro programose. Nuo 2001metų pradėti rengti laisvalaikio pedagogai (animatoriai) neakivaizdinėjebakalaurų studijų programoje. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijųcentre socialinio darbo kvalifikacijos specialistai pradėti rengti 1992metais. Šiuo metu specialistai rengiami bakalauro ir magistro programose.

Kauno technologiniame universitete rengiami socialiniai edukatoriaibakalauro ir magistro programose. Kauno kūno kultūros institute rengiami socialiniai pedagogaibakalaurų studijų programoje. Kalipėdos Universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1995metais bakalauro ir magistro programose. Šiuo metu socialiniai pedagogai irsocialiniai darbuotojai rengiami skirtingose katedrose. Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultete specialiejiir socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993 metais. Šiuo metu specialistairengiami stacionariuose, neakyvaizdinėse bakalauro programose. Socialiniai pedagogai, be bendrojo pasirengimo, gali įgyti tam tikrąprofesinę specializaciją. Praktikoje pasiteisino tokios specializacijoskryptys:” Socialiniai pedagogai švietimo ir globos, neformaliojo ugdymoįstaigoms (visų tipų bendrojo lavinimo, profesinėms mokykloms, kolegijoms,aukštosioms mokykloms, vaiko globos, internatams, jaunimo, ikimokyklinėmsįstaigoms, laisvalaikio centrams, nevyriausybinėms organizacijoms);” Socialiniai pedagogai specialios paskirties švietimo ir globosinstitucijoms (darbui su vaikais, turinčiais psichinę ir fizinę negalią,elgesio sutrikimų, su asmenimis, kuriems laikinai atimta arba apribotalaisvė perauklėjimo arba bausmės atlikimo vietose);” Socialiniai pedagogai dirbantys socialinių susirgimų (narkotikų,psichotropinių medžiagų, alkoholio, smurto ir prievartos, prostitucijos,AIDS ir kt.) prevencijos ir reabilitacijos srityje (pedagoginiaipsichologiniai centrai, narkomanijos ir kt. reabilitacijos centrai,specializuoti centrai atskiroms socialinėms grupėms);” Socialiniai pedagogai socialinės veiklos organizavimui ir vadybai(darbas bendruomenėje, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savivaldybių arregioniniuose socialinės paramos centruose ir kt.).Socialiniai pedagogai, siekdami ugdyti vaikų socialinius ir pilietiniusgebėjimus, socialinę atsakomybę, socialinį atsparumą, socialinęsavikontrolę, skatina juos aktyviai dalyvauti vaikų ir jaunimo organizacijųveikloje, įtraukia į aktyvią pilietinę veiklą, projektų kūrimą beirealizavimą. Švietimo ir ugdymo institucijų vadovai jau yra pastebėję, kadsocialinių pedagogų dėka gerėja mokyklos ryšys su kitomis regionosocialinėmis institucijomis, mokykloje atsiranda žmogus, teikiantisprioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai gerėja mokyklos ryšyssu tėvais, vaikais bei paaugliais besirūpinančiomis institucijomis, gerėjaprevencinis darbas su rizikos grupės vaikais, moksleivių saugumas ir pamokų
lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudojasi projektinio darbometodu, todėl ženkliai pagerėja institucijų dalyvavimas projektuose.Kultūrinio gyvenimo teritorinėje bendruomenėje pagyvinimas gali būti vienasiš prevencinių būdų, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos. Bendrieji socialinio pedagogo gebėjimai (kompetencijos), laikytini joprofesinio rengimo tikslais:? Optimalių socializacijos sąlygų ugdytiniui sudarymas (ankstyvojiprevencija, pozytivaus užimtumo programos, altruistinė ir kita veiklabendruomenėje, neformalus ir papildomasis ugdymas);? Pagalbos ugdytiniui organizavimas (pagalbos prevencijos pagalbos, tai yrapriežasties išaiškinimas, ryšio užmezgimas su tėvais ir mokytojais, bendroveiksmų plano sudarymas);? Darbo su mikrosociumu ir makrosociumu organizavimas (sutarčių pasirašymastarpinstitucinis bendradarbiavimas);? Veiklos koordinacija (institucijos viduje ir už jos ribų);? Socialinės pedagogikos profesinės veiklos tobulinimas.

4. ANKETOS APKLAUSA

Norėdama išsiaiškinti socialinio pedagogo svarbą vyresniųjų klasiųmokiniams, sudariau anoniminę anketą, tikėdamasi didesnio vaikų atvirumo.Mano tikslas buvo išsiaiškinti kaip dažnai mokiniai lankosi pas socialinįpedagogą, kokios problemos juos verčia belstis į socialinio pedagogo duris,ar ten apsilankę visada sulaukia deramos pagalbos, ar socialinis pedagogasreikalingas (jų nuomone) jų mokykloje.

4.1. Metodika

Nuvykusi į Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinę mokyklą, pasirinkau dviklases atitinkančias nurodytą amžiaus cenzą. Prisistačiusi vaikams, kaipbūsimas socialinis pedagogas, paaiškinau, jog anketos yra anoniminės irmokiniams nėra reikalo bijoti, kad jų pavardės bus paviešintos, todėlpildydami anketas vaikiai gali būti visiškai atviri. Išdėsčiusi medžiagąapie savo apsilankymą, išdalinau anketas ir liepiau mokiniams jasužpildyti.

4.2. Charakteristika

Anketas pildė Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinės mokyklos 8 klasės 30mokinių (14 – 15 metų amžiaus vaikai).

4.3. Anketinės apklausos tyrimo analizė

Anketa atrodė taip:

1. Ar pas jus mokykloje yra socialinis pedagogas ? TAIP NE2. Ar lankėtės pas socialinį pedagogą, dirbantį jūsų mokykloje?

TAIP NE3. Ar socialinis pedagogas suteikė jums reikalingą pagalbą ? TAIP NE4. Kaip manote ar socialiniai pedagogai yra reikalingi mokyklose? TAIP NE5. Ar jums dažnai prireikia socialinio pedagogo pagalbos ? TAIP NE6. Kokios pagalbos dažniausiai prašote socialinio pedagogo (parašykiteplačiau) ?

1. KLAUSIMAS: Į pirmajį kalusimą visi 30 mokinių atsakė taip 100%,kadangi jie yra informuoti apie socialinį pedagogą jų mokykloje ir su juosupažindinti, vaikai puikiai žino kur yra jo darbo kabinetas ir esantbutinybei kreipiasi jo pagalbos. 2. KLAUSIMAS: Antruoju klausimu kiek skyrėsi atsakymo variantai. 20mokinių tai yra 66,66% atsakė teigiamai, o 10 mokinių tai yra 33,33%neigiamai. Taigi galime teigti, jog nėra pakankamai informuoti mokiniaiapie socialinį pedagogą, arba jie neturi jokių problemų, kurioms sprestireikalinga jo pagalba. 3. KLAUSIMAS: Į trečiąjį klausimą teigiamai atsakė 17 mokinių t.y.56,61%, o neigiamai 13 mokinių 43,29%. Iš tokio didesnio procento teigiamųatsakymų galima spręsti jog socialinis pedagogas gana neblogai atlieka savodarbą. 4. KLAUSIMAS: Ketvirtuoju klausimu teigiamai atsakė 23 mokiniai t.y75,9%, o neigiamai tik 7 mokiniai t.y. 23,1%. Taigi nors ir ne didelėdauguma mokinių naudojasi socialinio pedagogo paslaugomis, tačiau mano jogjis tikrai reikalingas mokyklose. 5. KLAUSIMAS: Penktuoju klausimu teigiamai pasisakė tik 2 mokiniait.y. tik 6,6%, o neigiamai 28 mokiniai t.y. 92,4%. Kadangi daugumamoksleivių pasisakė jog jiems nereikia socialinio pedagogo pagalbos, taigalime daryti išvadą, jog ši klasė nėra problematiška arba jiepaprasčiausiai nedrysta prašyti pagalbos ir mano kad gali būti neišgirsti,nesuprasti. 6. KLAUSIMAS: Šis klausimas buvo atviras ir mokiniai galėjo rašytisavo ranka. Taigi 14 mokinių t.y. 46,2% nieko visiškai neparašė į tuščiągrafą. 8 mokiniai t.y. 26,4% parašė jog nežino arba, kad jokios pagalbosjiems nereikia iš socialinio pedagogo. Kiti 8 mokiniai t.y. 26,4% jogkreipiasi pas socialinį pedagogą dėl nesutarimų su kitais mokiniais irmokytojais, dėl problemų, kurios iškyla bendravime su bendraklasiais

pridarančiais žalos, dėl nesutarimų su klase, dėl kylančių konfliktų, dėlto kad leistų neiti į mokyklą. Galime daryti išvadą jog visi mokiniai,kurie atsakė į šį klausimą, visi jie prašė pagalbos dėl bendravimoproblemų, kurios iškyla kol jie būna mokykloje. Sudariau lentelę, kurioje atsispindi kiek moksleiviai palankiai arnepalankiai žiūri į socialinį pedagogą, ir kiek juo pasitiki.

LENTELĖ

IŠVADOS

Kuriantis kvalifikuotai ir profesionaliai socialinio ugdymo sistemai,rengiant socialinius pedagogus darbui ugdymo institucijose, siekiama visaislygiais sunorminti socialinio pedagogo paskirtį ir jo veiklą. Būtina siektiparengti tokius profesionalus, kurie gebėtų profesionaliai valdyti vaikųsocializacijosprocesą ugdymo institucijose ir už šių institucijų ribų.Optimalių ugdytinių socializacijos sąlygų sudarymas, pagalbos ugdytiniuiorganizavimas, darbo su mikrosociumu ir makrosociumu gebėjimai, veikloskoordinacija ir organizacijos valdymas, nuolatinis profesinės veiklostobulinimas yra būtinos kompetencijos, kurias turi įgyti socialiniaipedagogai.

1. Socialinio pedagogo etatų steigimas švietimo institucijose savalaikisir būtinas vaiko socializacijai gerinti;2. Socialinis pedagogas turėtų remtis socialinio darbo metodais, ypačteikdamas psichopedagoginę pagalbą;3. Būtina nuolat įvertinti nuveiktą darbą, koreguoti ir tikrintigryžtamąją informaciją;4. Atstatant tarpusavio ryšius, vaikas ir jo šeima tūrėtų būtikonsultuojami individualiai;5. Skleisti veiklos rezultatus švietimo institucijos bendruomenėje,tarpinstitucinio bendradarbiavimo lygmeniu, palaikyti įvairiapusius ryšius.

Darydama anketos apklausą, tyrimų rezultatai parodė, kad ne visimoksleiviai, kurie dalyvavo apklausoje pasitiki socialiniu pedagogu, kadlabai maža dalis moksleivių kreipiasi pas jį pagalbos, tačiau visi žinojo,kad jų mokykloje yra socialinis pedagogas. Didžioji dalis apklaustųjųkreipiasi dėl bendravimo problemų su mokytojais ir mokiniais.

Savo referate aprašiau socialinio pedagogo sampratą, paanalizavausocialinio pedagogo kompetencijos prielaidas, apžvelgiau socialiniųpedagogų rengimo kryptis ir išsiaiškinau moksleivių nuomonę socialiniopedagogo atžvilgiu.

LITERATŪRA

1. Barvydienė V., Ir kt., Psichologija studentui. – Kaunas, 19962. JTVP. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius,

19983. Kvieskienė G., Socialinio pedagogo ABC, socialinis ugdymas. V dalis.– Vilnius, 20024. Dobrauskienė R. Socialinis darbas mokykloje. Konferencijos (1996 0614) medžiaga, – Šilutė, 19975. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. – Egalda, 19956. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. I dalis. –Vilnius, 20017. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. – Vilnius, 20038. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. II dalis. –Vilnius, 20019. Kvieskienė G., Merfeldaitė O. Socialinio pedagogo darbo knyga. VIIdalis. – Vilnius, 2002

PRIEDAI