…………………………………………………………21
Įvadas
Socialinis darbas yra profesionali veikla, kurios tikslas – padėti žmogui spręsti socialines problemas.
Socialinės vaikų problemos ypatingai sudėtingos ir skaudžios, nes jos neatskiriama suaugusių gyvenimo dalis ir susijusios su vaiko prigimtimi, vystymusi, veikiamos tiesioginių ir šalutinių veiksnių. Buitis vaikui nėra pirmaeilė egzistencijos sąlyga, todėl socialinė pagalba jam išeina toli už globos ir rūpybos ribų. Pagrindinė vaiko problema – bendravimas ir santykiai. Todėl reikalingas suderintas, organizuotas prevencinis darbas, įvairių globos, teisinių, švietimo institucijų, teritorinių socialinių darbuotojų vieningas požiūris į vaiko problemas.
Mokyklos aspektu socialinis darbas – tai ugdymo visumos dalis.
Sudėtingėjant visuomenės kaitos procesams, vaiko problemos auga. Jų sprendimas negali būti atidėliojamas.
Socialinis ir ekonominis šalies vystymasis yra esminis harmoningų žmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimo garantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė laiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialinio vystymo priemones bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. Dinamiškas
Lietuvos politinis bei ekonominis vystymasis atskleidė daugybę socialinių problemų, todėl socialinėje srityje dirbančių specialistų reikalingumo bei socialinių darbuotojų profesionalumo klausimai šiandien jau niekam nekelia jokių abejonių.
Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidos koncepcija, kurią 1990 metais pateikė Jungtinių Tautų Vystymo Programa.
Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitos priklausančios, bei viena kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinės raidos ir teisių integracija praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Jos apima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės ir valstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą. Išskiriami du žmogaus socialinės raidos aspektai: žmogaus sugebėjimų ugdymas ir įgytų sugebėjimų panaudojimas gyvenime. Graikų kalboje žodis „problema” reiškia užduotį.
Turėti problemų yra normalu. Tik tai supratę galime pradėti keisti savo gyvenimą.
TIKSLAS:
Išanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos kryptis.
UŽDAVINIAI:
? Aprašyti socialinės pedagogikos sampratą;
? Paanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas;
? Apžvelgti socialinių pedagogų rengimo kryptis;
? Išsiaiškinti moksleivių nuomonę socialinio pedagogo atžvilgiu.
1. Socialinės pedagogikos samprata
Socialinė pedagogika, būdama socialinių mokslų sričiai priklausančio edukologijos mokslo šaka, yra glaudžiai susijusi su visais socialiniais mokslais. Nagrinėjant specialistų rengiamus modelius Europoje, JAV,
Kanadoje ir Lietuvoje, galime daryti išvadą, kad visuose kraštuose vyrauja dvi pagrindinės specialistų rengimo tendencijos. Pirmoji, kai rengiant socialinius darbuotojus studijos yra labiau orientuotos į sociologijos, psichiatrijos dalykus, ir antroji, kai rengiant socialinius pedagogus studijos orientuojamos į edukologiją, specialaus ugdymo problemas, kultūros antropologiją, psichologiją.
Bandant apibrėžti socialinės pedagogikos sampratą, remtasi lietuviška tradicija: J.Vaitkevičiaus socialinės pedagogikos tyrinėjimais (1995),
B.Bitino nusakytomis ugdymo socialinėmis prielaidomis (2000), Z.Bajoriūno
(1997), J.Uzdilos (2001) familistikos teorijomis, I.Leliūgienės žmogaus ir socialinės aplinkos nagrinėjimu (1997), kituose šaltiniuose pateiktais demokratinio, bendruomeninio, pilietinio ugdymo bei mokyklinio socialinio darbo apibūdinimais, egzistuojančių norminių dokumentų analize, kita teorine ir normatyvine medžiaga.
Socialinio ugdymo negalime įsivaizduoti be Žano Žako Ruso veikalo
„Emilis, arba apie ugdymą”(1762), kuris paskatino atsisakyti autokratinio ir griežtai reglamentuoto ugdymo idėjų, jas keičiant asmens palaikymo, skatinimo ir mokymo įsitvirtinti visuomenėje įdėjomis. Įtvirtindama demokratinę ugdymo sistemą, Europa ir JAV atranda vis naujas socialines funkcijas. Todėl aptariant socialines prielaidas, iškyla pagrindinių demokratinės valstybės vertybių pasirinkimo ir jų įtvirtinimo problema.
Analizuojant ugdymą bendriausiu – societariniu – lygmeniu, nusakančiu visuomenei reikalingų narių ugdymo sąlygas (Bitinas, 2000), visų pirma tenka įvertinti ugdymo teisinį reguliavimą, finansavimo lygį, pagrindines vertybes. Kaip pažymi autorius, ugdymas socialiniu pedagoginiu lygmeniu –
visuomenės institucijų, skirtų (tiesiogiai ar netiesiogiai) ugdymui, funkcionavimas. Šiuo lygmeniu nagrinėjami institucijų tarpusavio ryšiai, konstruojama ugdymo sistema, kurioje kiekviena iš institucijų atlieka daugmaž nužymėtas funkcijas;kai ugdymas analizuojamas instituciniu lygmeniu, į pirmą vietą iškyla organizacinis aspektas, tai yra ugdymo institucija laikoma organizacija, kurios paskirtis optimizuoti ugdymo proceso dalyvių veiklą.
Kai instituciniu lygmeniu ugdymas vykdomas sėkmingai, galime tikėtis ir visuomenės tobulėjimo, ir atvirščiai, kai institucijos prastai organizuotos, jų nesėkmės perauga į visuomenės problemas. Pasak Mudrik (1994), socialinė pedagogika yra mokslas ir praktika, sukurianti asmenybės ugdymo tam tikromis socialinėmis sąlygomis optimizavimo priemonių sistemą.
Tuo pačiu socialinė pedagogika, kaip kaip pedagogikos sudėtinė dalis, atskleidžia makro – , mezo – ir mikroaplinkos konkrečių socialinių – kultūrinių sąlygų reikšmę, jų įtaką ugdymo procesui, vykdo tarpininko tarp socialinės aplinkos ir atskirų pedagogikos mokslo šakų vaidmenį.
Drąsiai galime teigti, kad socialinė pedagogika – pedagogikos mokslų šaka, nagrinėjanti vaikų (asmenų nuo gimimo iki aštuoniolikos metų)
socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą bei valdymą makro ir mikrosociume.
Kaip pažymi B.Bitinas, visuomenės atžvilgiu ugdymas gali būti laikomas asmenybės inkultūracija, tai yra jos integravimu į tam tikrą kultūrą.
Ugdymo teorijos požiūriu nėra itin svarbus tos kultūros (materialinės ar dvasinės, estetinės ar konfesinės) turinys, nes ugdymo procesas yra šio turinio invariantas. Svarbu, kad lavinimo ir auklėjimo fenomenai būtų viena ar kita forma kiek galima tvirčiau susieti su tais mechanizmais, kurių dėka individas tampa tos žmonių bendrijos narys ir užima vietą jam prieinamų socialinių santykių sistemoje.
Socializacija (lot. socialis – visuomeninis) – tai sudarymas sąlygų, kad vaikai ir kiti asmenys perimtų visuomenės kultūrą, visuomenės mąstymą, vertybes ir elgseną, sėkmingai įsilietų į visuomenę.
Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, tačiau, vaikui augant, jis išeina už šeimos ribų, jam vis didesnę įtaką turi ne tik mikrosocialinė, bet ir makrosocialinė aplinka. Šeimoje vaikas patenkina pagrindinius bendravimo poreikius, čia bręsta ir realizuojasi visi jo pagrindiniai sumanymai ir planai. Vaikystėje formuojasi kūdikio emocinis prieraišumas prie suaugusiųjų, prasideda elgesio normų bei bazinių vertybių interiorizacija, socialinių vaidmenų perėmimas. Vaikai, nepatyrę tikros tėvų meilės, neturi atitinkamo elgesio modelio, tarpasmeninėje sąveikoje išlaiko distanciją, vaikai mano esą netikę, nepasitiki savimi, aplinka jiems atrodo nemaloni, žiauri, jie neatsparūs stresinėms situacijoms.
Kita institucija, turinti didelę įtaką asmens socializacijai, yra mokykla. Vaiko atėjimas į mokyklą suteikia jam naujų galimybių, bet čia vaikas susiduria su daugybe pasikeitimų. Vaikas patenka į aplinką, kur veikia tam tikros taisyklės, kur į jį kreipiamas nepažįstamų suaugusiųjų dėmesys, kur egzistuoja vertinimo kriterijai ir galimybės įsitvirtinti naujose sferose.
Socialinio ugdymo praktika glaudžiai siejasi su socialiniu darbu, tačiau teoriniu lygmeniu socialinės pedagogikos ir socialinio darbo teorijos objektai priklauso skirtingoms socialinių mokslų kryptims.
Skirtinos tokios pagrindinės socialinių pedagoginių tyrimų kryptys:
ugdymo funkcijas atliekančių institucijų sąveika kaip vaikų socializacijos veiksnys, deviantiško vaikų elgesio prevencija, vaikystės apsauga ir pedagoginė viktimologija, vaikų savimonės, socialinio aktyvumo, gebėjimo adaptuotis besikeičiančioje aplinkoje skatinimas, prevencijos, laisvalaikio, poilsio pedagogika.
2. Socialinis pedagogas
Iki šiol buvo kalbama apie padagogą – mokytoją, dirbantį mokykloje ar kitose formaliojo ugdymo institucijose ir besivadovaujantį valstybinėmis programomis. Tačiau šiandien audringai besivystantis visuomeninis gyvenimas iškelia daug naujų problemų švietimo, lavinimo srityje, su kuriomis mokykla jau nebepajėgia susidoroti.
Daugelyje užsienio šalių greta bendrojo lavinimo mokyklų steigiamos alternatyvios joms mokyklos, kuriose mokosi, dirba bei kitokia veikla užsiima moksleiviai, nepritampantys vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje.
Be to, kuriami įvairūs centrai (švietimo, kultūros ir kt.), kuriuose mokosi, tobulinasi, leidžia laisvalaikį moksleiviai, jaunimas, suaugusieji, globojami, konsultuojami specialiai tam parengtų žmonių, vadinamų socialiniais pedagogais – specialistais bei socialiniais darbuotojais. Pirmieji dairba su mokyklinio amžiaus moksleiviais, jaunimu, antrieji – su suaugusiais žmonėmis, patekusiais į keblę padėtį, patyrusiais nesėkmes (praradusiais darbą ar pan.).
Socialinių pedagogų bei socialinių darbuotojų uždavinys – užtikrinti globotinių normalias veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje aplinkoje, padėti jiems „grįžti” į normalias gyvenimo vėžias: moksleivius į masinę mokyklą, dirbančiuosius į darbą ir pan, t.y. socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas privalo sugebėti užtikrinti socialinę – psichologinę paramą socializuojant, grąžinant į visuomenę iš jos išklydusius žmones, kuriems reikalinga socialinė – pedagoginė pagalba.
Tai reiškia, kad socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp į keblią padėtį patekusio asmens, šeimos, kolektyvo bei visuomenės, turi aiškinti savo globotinio teises bei pareigas šeimoje ir visuomenėje, ginti jo teises,aiškinti pareigas ir padėti jam augti ir tobulėti profesionaliai bei socialiai.
Tam reikia specialiai parengtų žmonių, turinčių platų akiratį, nusimanančių bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos, istorijos, literatūros, ekonomikos, ekologijos, etikos, estetikos, teisės, meno, taikomosios medicinos, šeimos, sociologijos, visuomeninių mokslų ir kitų mokslų, menų srityse.
Socialinis pedagogas (darbuotojas) yra specialistas, pasirengęs auklėjamajam darbui su moksleiviais, jaunimu, suaugusiais kurioje nors iš šių sričių: organizacinėje laisvalaikio – kultūrinėje organizacijoje;
technikos bei meninės kūrybos; juridinėje – teisinėje; korekcinėje ir socialinės reabilitacijos ir pan. ir sugebantis dirbti įvairiuose kolektyvuose (mokyklų, gamybiniuose, šeimose…). Be to, socialinis pedagogas dirba išskirtinėmis sąlygomis ir be „iš viršaus” jam pateikiamų planų, programų, vadovėlių. Visa tai jis turi susidaryti pats, vadovaudamasis bendrais orientyrais, atsižvelgdamas į socialinę situaciją bei globotinio padėtį situacijoje ir į jo individualų charakterį.
Socialinis pedagogas daugiausia dirba individualiai ar su maža globotinių grupele.
Socialinio pedagogo darbo ir veiklos objektas yra ne tik globotinis.
Jis privalo dirbti, glaudžiai bendradarbiaudamas su globotinio šeima, artimaisiais, bendradarbiais, mokykla, klubais, viršininkais, su kuriais turi reikalų globotinis.
Socialinio pedagogo pareiga – paveikti ne vien globotinį, bet ir globotinio mikroaplinką, tuos žmones, aplinkybes, kurios turi įtaką globotiniui. Todėl labai išsiplečia socialinio pedagogo veiklos sritis. O
tai lemia jo darbo specifiką, kurio negalima iš anksto planuoti, įsprausti į konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui globotinių, kurių kiekvienas turi savas problemas, būdingas tik jam vienam tik jam būdingoje aplinkoje, tik jam būdingoje situacijoje. Socialinis pedagogas turi sugebėti dirbti įvairiose institucijose, skirtinguose kolektyvuose.
Socialinis pedagogas yra auklėjamojo darbo su įvairaus amžiaus, įvairių socialinių grupių žmonėmis specialistas, gebantis dirbti organizacinį darbą kurioje nors konkrečioje veiklos šakoje.
Socialinis pedagogas, vykdydamas savo pareigas, pirmiausia išaiškina globotinio socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, aplinką, jo interesus, siekius, jų realizavimo galimybes ir, žinodamas tai, pats sudaro savo ir globotinio veiklos programą, numato įtrauktinus į šią veiklą asmenis, reikalingas priemones ir organizuoja veiklą visų įtrauktų ir suinteresuotų veikėjų, ypač globotinio, koordinuoja šią veiklą, teikia pagalbą, konsultuoja įvairiais klausimais ir ypač psichologiniais – pedagoginiais, šviečiamaisiais, teisiniais ir kt.
Svarbi socialinio pedagogo veikos sritis – diagnozuoti globotinio asmenybės vystymąsi ir jo socializavimo, integravimo į socialinę-kultūrinę aplinką raidą, ir, remiantis tuo, planuoti savo ir globotinio tolimesnę veiklą sociume.
Socialiniam pedagogui būdingas platus visuomeninis – humanitarinis išprusimas, orientavimosi socialiniame kultūriniame gyvenime, ekonomikos, meno, ekologijos, etikos, teisės, ideologijos-religijos-filosofijos, netgi sanitarijos-medicinos ir kt. srityse.
Socialinio pedagogo veiklos šakų yra labai daug, kaip antai, estetinio meninio, pasirengimo darbui, mokymo ir kt., kuriems būdingas kitas turinys, kiti vertinimo kriterijai.
3. Socialinio pedagogo kompetencija
Socialinio pedagogo profesinė kompetencija grindžiama tarptautiniais vaikų teises ir jų teisėtus interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos
Respublikos įstatymais ir kitais norminiais dokumentais, pedagogų etikos principais.
Socialiniai pedagogai rengiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos
Švietimo įstatymu, Vyriausybės 2000 – 2004 metų programa (Žin., 2000, Nr.
98-3081), Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu (Žin., 1991, Nr. 23-593;
1998 Nr. 67-1940), Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionaline programa (Žin., 1997, Nr. 21-510), Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programa (Žin., 1999, Nr.52-1696), Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programos vykdymo
2001 – 2003 metų priemonėmis, Socialinių pedagogų įvedimo ugdymo institucijose programa, kitais norminiais aktais ir patvirtintomis studijų programomis.
Socialinės pedagogikos terminą XIX amžiaus viduryje pasiūlė vokiečių pedagogas A.Dystervegas (1834), nors dar Platonas siūlė realizuoti visuomeninį ugdymą, pastarąjį suvokdamas kaip tobulos valstybinės santvarkos sukūrimo prielaidą. Socialinė pedagogika (ir socialinis darbas)
kaip savarankiškos teorijos plačiau paplito tik XX amžiuje. Socialinės pedagogikos tradicija nuosekliausiai tęsiama Vokietijoje, Prancūzijoje,
Danijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kituose kraštuose.
Socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje laikome prof.
J.Vaitkevičių, kuris savo habilitaciniame darbe (1972) nagrinėjo mokinių pažintinių galių raidos priklausomybę nuo socialinės aplinkos, o monografijoje „Socialinės pedagogikos pagrindai” (1995) aptarė socialinio ugdymo problemas šalyje.
Visi socialiniai mokslai savo mokslo objektu renkasi žmogų, jo raidą, žmonių grupes, jų sąveiką, visuomenę. Pedagogika, psichologija, sociologija, antropologija nagrinėja socialinius fenomenus, kurie sietini su žmogaus ir didelių žmonijos grupių analize, raida ir kaita. Socialiniams mokslams didžiulę įtaką darė gamtamokslinis mąstymas, daug diskutuota apie struktūros ar veiksmo prioritetą. Johnas Stuartas Millis savo knygoje
„Moralinių mokslų logika” (1859) pirmasis pabandė apibrėžti socialinių mokslų dėsnius. „Socialinių reiškinių dėsniai yra ne kas kita kaip dėsniai, valdantys žmonių, susibūrusių į visuomenę, aistras ir veiksmus. Tačiau būdami visuomenėje žmonės išlieka žmonėmis: jų veiksmus ir aistras valdo tie patys dėsniai, kurie valdo individualaus žmogaus prigimtį.” (Mill J.S.)
Tarptautiniai bendrijų dokumentai pabrėžia, kad būtinos ne tik pagrindinės žmogaus socialinės raidos, bet ir papildomos pasirinkimo galimybės, kurios apima žmogaus politines, ekonomines ir socialines laisves bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi, gerbiant save bei turint žmogaus teisių garantijas.
3.1 Socialinio pedagogo kompetencijos prielaidos
Socialinis pedagogas – asmuo, įgijęs socialinio pedagogo (arba kompleksinį socialinio darbo bakalauro ir profesinį pedagogo) išsilavinimą ir pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas, tai yra sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosios prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas bei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse.
Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko gerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai.
Socialinio pedagogo paskirtis – būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose.
Tuo remiantis, galime pabrėžti, jog socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti profesionalus (institucijas), kurios gali padėti spręsti problemą, jei pats socialinis pedagogas išspręsti konkrečios problemos negali.
Galima sakyti, kad socialinio pedagogo veiklą sąlygoja ne vien socialinio ugdymo teorija. Todėl nors socialinė pedagogika yra edukologijos (pedagogikos) mokslo šaka, socialinio ugdymo srityje sėkmingai dirba ir pedagogo profesinę kvalifikaciją įgyję socialiniai darbuotojai.
Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje) socialinė pedagogika ir socialinis darbas – dar jaunos teorijos ir praktinės veiklos šakos. Tačiau
JAV ir Kanadoje istoriškai susiklostė praktika, kuri kiek skiriasi nuo europietiškų sociaedukacinių tradicijų: socioedukacinė veikla čia įvardijama kaip mokyklinis socialinis darbas. Pasak Ilinojaus Socialinio darbo mokyklos profesorės Lele B.Costin, Jungtinėse Valsijose šis darbas pradėtas apie 1906-1907 metus Niujorke, Bostone, Čikagoje. Šiuose trijuose regionuose, padedant laisvoms pilietinėms organizacijomis ir privačioms agentūroms, susiformavo pirminė sistema, labiau liečianti užmokyklinę veiklą. Visuose trijuose regionuose pradėta nuo „vizituojančių mokytojų”
programų, siekiančių mokytojus atvesti į vaikų gyvenamus rajonus, supažindinti su jų aplinka, veikiančiomis organizacijomis, namų aplinka.
Mokyklų socialiniai darbuotojai Ilinojaus viešosiose mokyklose pradėjo veikti jau 1900 metais; Čikagoje ši veikla suaktyvėjo 1917 metais, buvo susijusi su mokyklos nelankymo, mokymosi motyvacijos praradimo problemomis.
Apie 1918 metus visose Jungtinėse Amerikos Valstijose priimtas įstatymas, kad mokyklos lankymas yra ne vien teisė, bet ir pareiga; ši nuostata buvo skirta visų pirma tėvams, kurie privalėjo pasirūpinti, kad vaikas lankytų mokyklą.
Ilinojaus socialinių darbuotojų mokykloms asociacijos tarnyba taip apibrėžia mokyklos socialinį darbuotoją. Mokyklos socialinis darbuotojas yra svarbus mokyklos pedagogų komandos narys, kuris dirba kartu su mokyklos administracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais, auklėtojomis, logopedais, kitais mokyklos darbuotojais. Jie supranta ir paaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė.
Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato faktorius, stiprinančius teigiamą mokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirba keturiuose lygiuose: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietine bendruomene.
Pagrindiniai socialinio pedagogo darbo principai ir pareigos.
Skiriami tokie socialinės pedagoginės veiklos principai:
? Individualaus priėjimo (siekiama išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);
? Lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienam vaikui sudaromos sąlygos turėti vienodas galimybes į įstatymuose ir JTO Vaiko teisių konvencijoje garantuojamas teises);
? Konfidencialumo (garantuojama informacijos, vaiko probleminių situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsauga;
šį principą pažeidusių socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima);
? Vaiko apsisprendimo pripažinimo (užtikrinama, kad į vaiko nuomonę būtų atsižvelgta sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas);
? Atsakomybės ir kompetencijos (pedagogas atsako už savo intervenciją prevencijos ir krizės atvejais, todėl būtinas nuolatinis dalykinės kvalifikacijos tobulinimas).
Bendraudamas su ugdytiniais ir kitais kientais, socialinis pedagogas savo veikoje remiasi bendradarbiavimo bei pasitikėjimo, vaiko ir jo apsisprendimo palaikymo, vengimo vaiką smerkti, tiesioginės intervencijos, palaikančios vaiko interesus, principais.
Socialinis pedagogas dirba skirtingose socialinėse institucijose. Jo darbdavys dažniausiai yra valstybinės institucijos vadovas, tai yra socialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl atsakydamas ne tik prieš savo institucijos ar vietinę bendruomenę, bet ir visą visuomenę, socialinis pedagogas realizuoja:
1. Atsakomybę už nuolatinį profesinės kompetencijos tobulinimą, konkrečių įpareigojimų ir įsipareigojimų vykdymą;
2. Atsakomybę už profesionalų komandos socialinėms pedagoginėms vaikų problemoms spręsti subūrimą;
3. Atsakomybę už bendradarbiavimo, demokratiškos aplinkos ir pilietinių iniciatyvų skatinimą tiek institucijoje, tiek už jos ribų.
Socialiniai pedagogai siekia padėti vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais ir kitomis socialinėmis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai talkina organizuojant ugdymo procesą, padėdami suprasti, kaip vyksta ugdytinio psichosocialinis vystymas ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.
3.2 Socialinių pedagogų rengimo kryptys
Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiami septyniose Lietuvos universitetinėse mokyklose.
Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete socialiniai darbuotojai pradėti rengti 1995 metais. Šiame universitete studentai studijuoja bakalauro stacionaro, neakivaizdinėse, specializuotose profesinėse studijose bei magistro programose.
Vilniaus pedagoginiame universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1991 metais; šiuo metu Pedagogikos ir psichologijos fakultete specialistai rengiami stacionarinėse, vakarinėse, neakivaizdinėse bakalauro programose, vakarinėse ir neakivaizdinėse magistro programose. Nuo 2001
metų pradėti rengti laisvalaikio pedagogai (animatoriai) neakivaizdinėje bakalaurų studijų programoje.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centre socialinio darbo kvalifikacijos specialistai pradėti rengti 1992
metais. Šiuo metu specialistai rengiami bakalauro ir magistro programose.
Kauno technologiniame universitete rengiami socialiniai edukatoriai bakalauro ir magistro programose.
Kauno kūno kultūros institute rengiami socialiniai pedagogai bakalaurų studijų programoje.
Kalipėdos Universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1995
metais bakalauro ir magistro programose. Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiami skirtingose katedrose.
Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultete specialieji ir socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993 metais. Šiuo metu specialistai rengiami stacionariuose, neakyvaizdinėse bakalauro programose.
Socialiniai pedagogai, be bendrojo pasirengimo, gali įgyti tam tikrą profesinę specializaciją. Praktikoje pasiteisino tokios specializacijos kryptys:
” Socialiniai pedagogai švietimo ir globos, neformaliojo ugdymo įstaigoms (visų tipų bendrojo lavinimo, profesinėms mokykloms, kolegijoms, aukštosioms mokykloms, vaiko globos, internatams, jaunimo, ikimokyklinėms įstaigoms, laisvalaikio centrams, nevyriausybinėms organizacijoms);
” Socialiniai pedagogai specialios paskirties švietimo ir globos institucijoms (darbui su vaikais, turinčiais psichinę ir fizinę negalią, elgesio sutrikimų, su asmenimis, kuriems laikinai atimta arba apribota laisvė perauklėjimo arba bausmės atlikimo vietose);
” Socialiniai pedagogai dirbantys socialinių susirgimų (narkotikų, psichotropinių medžiagų, alkoholio, smurto ir prievartos, prostitucijos,
AIDS ir kt.) prevencijos ir reabilitacijos srityje (pedagoginiai psichologiniai centrai, narkomanijos ir kt. reabilitacijos centrai, specializuoti centrai atskiroms socialinėms grupėms);
” Socialiniai pedagogai socialinės veiklos organizavimui ir vadybai (darbas bendruomenėje, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savivaldybių ar regioniniuose socialinės paramos centruose ir kt.).
Socialiniai pedagogai, siekdami ugdyti vaikų socialinius ir pilietinius gebėjimus, socialinę atsakomybę, socialinį atsparumą, socialinę savikontrolę, skatina juos aktyviai dalyvauti vaikų ir jaunimo organizacijų veikloje, įtraukia į aktyvią pilietinę veiklą, projektų kūrimą bei realizavimą. Švietimo ir ugdymo institucijų vadovai jau yra pastebėję, kad socialinių pedagogų dėka gerėja mokyklos ryšys su kitomis regiono socialinėmis institucijomis, mokykloje atsiranda žmogus, teikiantis prioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai gerėja mokyklos ryšys su tėvais, vaikais bei paaugliais besirūpinančiomis institucijomis, gerėja prevencinis darbas su rizikos grupės vaikais, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudojasi projektinio darbo metodu, todėl ženkliai pagerėja institucijų dalyvavimas projektuose.
Kultūrinio gyvenimo teritorinėje bendruomenėje pagyvinimas gali būti vienas iš prevencinių būdų, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.
Bendrieji socialinio pedagogo gebėjimai (kompetencijos), laikytini jo profesinio rengimo tikslais:
? Optimalių socializacijos sąlygų ugdytiniui sudarymas (ankstyvoji prevencija, pozytivaus užimtumo programos, altruistinė ir kita veikla bendruomenėje, neformalus ir papildomasis ugdymas);
? Pagalbos ugdytiniui organizavimas (pagalbos prevencijos pagalbos, tai yra priežasties išaiškinimas, ryšio užmezgimas su tėvais ir mokytojais, bendro veiksmų plano sudarymas);
? Darbo su mikrosociumu ir makrosociumu organizavimas (sutarčių pasirašymas tarpinstitucinis bendradarbiavimas);
? Veiklos koordinacija (institucijos viduje ir už jos ribų);
? Socialinės pedagogikos profesinės veiklos tobulinimas.
4. ANKETOS APKLAUSA
Norėdama išsiaiškinti socialinio pedagogo svarbą vyresniųjų klasių mokiniams, sudariau anoniminę anketą, tikėdamasi didesnio vaikų atvirumo.
Mano tikslas buvo išsiaiškinti kaip dažnai mokiniai lankosi pas socialinį pedagogą, kokios problemos juos verčia belstis į socialinio pedagogo duris, ar ten apsilankę visada sulaukia deramos pagalbos, ar socialinis pedagogas reikalingas (jų nuomone) jų mokykloje.
4.1. Metodika
Nuvykusi į Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinę mokyklą, pasirinkau dvi klases atitinkančias nurodytą amžiaus cenzą. Prisistačiusi vaikams, kaip būsimas socialinis pedagogas, paaiškinau, jog anketos yra anoniminės ir mokiniams nėra reikalo bijoti, kad jų pavardės bus paviešintos, todėl pildydami anketas vaikiai gali būti visiškai atviri. Išdėsčiusi medžiagą apie savo apsilankymą, išdalinau anketas ir liepiau mokiniams jas užpildyti.
4.2. Charakteristika
Anketas pildė Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinės mokyklos 8 klasės 30
mokinių (14 – 15 metų amžiaus vaikai).
4.3 Anketinės apklausos tyrimo analizė
Anketa atrodė taip:
1. Ar pas jus mokykloje yra socialinis pedagogas ?
TAIP NE
2. Ar lankėtės pas socialinį pedagogą, dirbantį jūsų mokykloje?
TAIP NE
3. Ar socialinis pedagogas suteikė jums reikalingą pagalbą ?
TAIP NE
4. Kaip manote ar socialiniai pedagogai yra reikalingi mokyklose?
TAIP NE
5. Ar jums dažnai prireikia socialinio pedagogo pagalbos ?
TAIP NE
6. Kokios pagalbos dažniausiai prašote socialinio pedagogo (parašykite plačiau) ?
1. KLAUSIMAS: Į pirmajį kalusimą visi 30 mokinių atsakė taip 100%, kadangi jie yra informuoti apie socialinį pedagogą jų mokykloje ir su juo supažindinti, vaikai puikiai žino kur yra jo darbo kabinetas ir esant butinybei kreipiasi jo pagalbos.
2. KLAUSIMAS: Antruoju klausimu kiek skyrėsi atsakymo variantai. 20
mokinių tai yra 66,66% atsakė teigiamai, o 10 mokinių tai yra 33,33%
neigiamai. Taigi galime teigti, jog nėra pakankamai informuoti mokiniai apie socialinį pedagogą, arba jie neturi jokių problemų, kurioms spresti reikalinga jo pagalba.
3. KLAUSIMAS: Į trečiąjį klausimą teigiamai atsakė 17 mokinių t.y.
56,61%, o neigiamai 13 mokinių 43,29%. Iš tokio didesnio procento teigiamų atsakymų galima spręsti jog socialinis pedagogas gana neblogai atlieka savo darbą.
4. KLAUSIMAS: Ketvirtuoju klausimu teigiamai atsakė 23 mokiniai t.y
75,9%, o neigiamai tik 7 mokiniai t.y. 23,1%. Taigi nors ir ne didelė dauguma mokinių naudojasi socialinio pedagogo paslaugomis, tačiau mano jog jis tikrai reikalingas mokyklose.
5. KLAUSIMAS: Penktuoju klausimu teigiamai pasisakė tik 2 mokiniai t.y. tik 6,6%, o neigiamai 28 mokiniai t.y. 92,4%. Kadangi dauguma moksleivių pasisakė jog jiems nereikia socialinio pedagogo pagalbos, tai galime daryti išvadą, jog ši klasė nėra problematiška arba jie paprasčiausiai nedrysta prašyti pagalbos ir mano kad gali būti neišgirsti, nesuprasti.
6. KLAUSIMAS: Šis klausimas buvo atviras ir mokiniai galėjo rašyti savo ranka. Taigi 14 mokinių t.y. 46,2% nieko visiškai neparašė į tuščią grafą. 8 mokiniai t.y. 26,4% parašė jog nežino arba, kad jokios pagalbos jiems nereikia iš socialinio pedagogo.
Kiti 8 mokiniai t.y. 26,4% jog kreipiasi pas socialinį pedagogą dėl nesutarimų su kitais mokiniais ir mokytojais, dėl problemų, kurios iškyla bendravime su bendraklasiais pridarančiais žalos, dėl nesutarimų su klase, dėl kylančių konfliktų, dėl to kad leistų neiti į mokyklą. Galime daryti išvadą jog visi mokiniai, kurie atsakė į šį klausimą, visi jie prašė pagalbos dėl bendravimo problemų, kurios iškyla kol jie būna mokykloje.
Sudariau lentelę, kurioje atsispindi kiek moksleiviai palankiai ar nepalankiai žiūri į socialinį pedagogą, ir kiek juo pasitiki.
LENTELĖ
Išvados
Kuriantis kvalifikuotai ir profesionaliai socialinio ugdymo sistemai, rengiant socialinius pedagogus darbui ugdymo institucijose, siekiama visais lygiais sunorminti socialinio pedagogo paskirtį ir jo veiklą. Būtina siekti parengti tokius profesionalus, kurie gebėtų profesionaliai valdyti vaikų socializacijosprocesą ugdymo institucijose ir už šių institucijų ribų.
Optimalių ugdytinių socializacijos sąlygų sudarymas, pagalbos ugdytiniui organizavimas, darbo su mikrosociumu ir makrosociumu gebėjimai, veiklos koordinacija ir organizacijos valdymas, nuolatinis profesinės veiklos tobulinimas yra būtinos kompetencijos, kurias turi įgyti socialiniai pedagogai.
1. Socialinio pedagogo etatų steigimas švietimo institucijose savalaikis ir būtinas vaiko socializacijai gerinti;
2. Socialinis pedagogas turėtų remtis socialinio darbo metodais, ypač teikdamas psichopedagoginę pagalbą;
3. Būtina nuolat įvertinti nuveiktą darbą, koreguoti ir tikrinti gryžtamąją informaciją;
4. Atstatant tarpusavio ryšius, vaikas ir jo šeima tūrėtų būti konsultuojami individualiai;
5. Skleisti veiklos rezultatus švietimo institucijos bendruomenėje, tarpinstitucinio bendradarbiavimo lygmeniu, palaikyti įvairiapusius ryšius.
Darydama anketos apklausą, tyrimų rezultatai parodė, kad ne visi moksleiviai, kurie dalyvavo apklausoje pasitiki socialiniu pedagogu, kad labai maža dalis moksleivių kreipiasi pas jį pagalbos, tačiau visi žinojo, kad jų mokykloje yra socialinis pedagogas. Didžioji dalis apklaustųjų kreipiasi dėl bendravimo problemų su mokytojais ir mokiniais.
Savo referate aprašiau socialinio pedagogo sampratą, paanalizavau socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas, apžvelgiau socialinių pedagogų rengimo kryptis ir išsiaiškinau moksleivių nuomonę socialinio pedagogo atžvilgiu.
Literatūra
1. Barvydienė V., Ir kt., Psichologija studentui. – Kaunas, 1996
2. JTVP. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius,
1998
3. Kvieskienė G., Socialinio pedagogo ABC, socialinis ugdymas. V dalis.
– Vilnius, 2002
4. Dobrauskienė R. Socialinis darbas mokykloje. Konferencijos (1996 06
14) medžiaga, – Šilutė, 1997
5. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. – Egalda, 1995
6. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. I dalis. –
Vilnius, 2001
7. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. – Vilnius, 2003
8. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. II dalis. –
Vilnius, 2001
9. Kvieskienė G., Merfeldaitė O. Socialinio pedagogo darbo knyga. VII
dalis. – Vilnius, 2002