Socialinio pedagogo kompetencija

TURINYS

ĮVADAS........................
........................3
1. Socialinės pedagogikos
samprata........................
.........5
2. Socialinis
pedagogas.......................
.................8
3. Socialinio pedagogo
kompetencija......................
.........10
3.1. Socialinio pedagogo kompetencijos
prielaidos.....................11
3.2. Socialinių pedagogų rengimo
kryptys.......................
..13
4. Anketos
aplkausa........................
.................16
4.1.
Metodika........................
.................16
4.2.
Charakteristika.....................
.................16
4.3. Anketinės apklausos tyrimo
analizė.......................
...17
IŠVADOS.......................
.......................19
LITERATŪRA......................
.....................20
PRIEDAI.......................
......................21

ĮVADAS

Socialinis darbas yra profesionali veikla, kurios tikslas – padėti žmogui
spręsti socialines problemas.

Socialinės vaikų problemos ypatingai sudėtingos ir skaudžios, nes jos
neatskiriama suaugusių gyvenimo dalis ir susijusios su vaiko prigimtimi,
vystymusi, veikiamos tiesioginių ir šalutinių veiksnių. Buitis vaikui nėra
pirmaeilė egzistencijos sąlyga, todėl socialinė pagalba jam išeina toli už
globos ir rūpybos ribų. Pagrindinė vaiko problema – bendravimas ir
santykiai. Todėl reikalingas suderintas, organizuotas prevencinis darbas,
įvairių globos, teisinių, švietimo institucijų, teritorinių socialinių
darbuotojų vieningas požiūris į vaiko problemas.

Mokyklos aspektu socialinis darbas – tai uggdymo visumos dalis.
Sudėtingėjant visuomenės kaitos procesams, vaiko problemos auga. Jų
sprendimas negali būti atidėliojamas.

Socialinis ir ekonominis šalies vystymasis yra esminis harmoningų
žmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimo
garantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė
laiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialinio
vystymo priemones bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. Dinamiškas
Lietuvos politinis bei ekonominis vystymasis atskleidė daugybę socialinių
problemų, todėl socialinėje srityje dirbančių specialistų reikalingumo bei
socialinių darbuotojų profesionalumo klausimai šiandien jau niekam nekelia
jokių abejonių.

Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidos
koncepcija, kurią 1990 metais pateikė Jungtinių Taautų Vystymo Programa.
Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitos
priklausančios, bei viena kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinės
raidos ir teisių integracija praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Jos
apima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės ir
valstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą. Iš

šskiriami du žmogaus
socialinės raidos aspektai: žmogaus sugebėjimų ugdymas ir įgytų sugebėjimų
panaudojimas gyvenime. Graikų kalboje žodis “problema” reiškia užduotį.
Turėti problemų yra normalu. Tik tai supratę galime pradėti keisti savo
gyvenimą.

TIKSLAS:
Išanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos kryptis.

UŽDAVINIAI:
? Aprašyti socialinės pedagogikos sampratą;
? Paanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas;
? Apžvelgti socialinių pedagogų rengimo kryptis;
? Išsiaiškinti moksleivių nuomonę socialinio pedagogo atžvilgiu.

1. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS SAMPRATA

Socialinė pedagogika, būdama socialinių mokslų sričiai priklausančio
edukologijos mokslo šaka, yra glaudžiai susijusi su visais socialiniais
mokslais. Nagrinėjant specialistų rengiamus modelius Europoje, JAV,
Kanadoje ir Lietuvoje, galime daryti išvadą, kad visuose kraštuose vyrauja
dvi pagrindinės specialistų rengimo tendencijos. Pirmoji, kai rengiant
socialinius darbuotojus studijos yra labiau orientuotos į sociologijos,
psichiatrijos dalykus, ir antroji, kai rengiant socialinius pedagogus
studijos orientuojamos į edukologiją, specialaus ugdymo problemas, kultūros
antropologiją, psichologiją.

Bandant apibrėžti socialinės pedagogikos sampratą, remtasi lietuviška
tradicija: J.Vaitkevičiaus socialinės pedagogikos tyrinėjimais (1995),
B.Bitino nusakytomis ugdymo socialinėmis prrielaidomis (2000), Z.Bajoriūno
(1997), J.Uzdilos (2001) familistikos teorijomis, I.Leliūgienės žmogaus ir
socialinės aplinkos nagrinėjimu (1997), kituose šaltiniuose pateiktais
demokratinio, bendruomeninio, pilietinio ugdymo bei mokyklinio socialinio
darbo apibūdinimais, egzistuojančių norminių dokumentų analize, kita
teorine ir normatyvine medžiaga.

Socialinio ugdymo negalime įsivaizduoti be Žano Žako Ruso veikalo
“Emilis, arba apie ugdymą”(1762), kuris paskatino atsisakyti autokratinio
ir griežtai reglamentuoto ugdymo idėjų, jas keičiant asmens palaikymo,
skatinimo ir mokymo įsitvirtinti visuomenėje įdėjomis. Įtvirtindama
demokratinę ugdymo sistemą, Europa ir JAV atranda vis naujas socialines
funkcijas. Todėl aptariant socialines prielaidas, iškyla pagrindinių
demokratinės valstybės vertybių pasirinkimo ir jų įtvirtinimo problema.
Analizuojant ugdymą bendriausiu &#

#8211; societariniu – lygmeniu, nusakančiu
visuomenei reikalingų narių ugdymo sąlygas (Bitinas, 2000), visų pirma
tenka įvertinti ugdymo teisinį reguliavimą, finansavimo lygį, pagrindines
vertybes. Kaip pažymi autorius, ugdymas socialiniu pedagoginiu lygmeniu –
visuomenės institucijų, skirtų (tiesiogiai ar netiesiogiai) ugdymui,
funkcionavimas. Šiuo lygmeniu nagrinėjami institucijų tarpusavio ryšiai,
konstruojama ugdymo sistema, kurioje kiekviena iš institucijų atlieka
daugmaž nužymėtas funkcijas;kai ugdymas analizuojamas instituciniu
lygmeniu, į pirmą vietą iškyla organizacinis aspektas, tai yra ugdymo
institucija laikoma organizacija, kurios paskirtis optimizuoti ugdymo
proceso dalyvių veiklą. Kai instituciniu lygmeniu ugdymas vykdomas
sėkmingai, galime tikėtis ir visuomenės tobulėjimo, ir atvirščiai, kai
institucijos prastai organizuotos, jų nesėkmės perauga į visuomenės
problemas. Pasak Mudrik (1994), socialinė pedagogika yra mokslas ir
praktika, sukurianti asmenybės ugdymo tam tikromis socialinėmis sąlygomis
optimizavimo priemonių sistemą. Tuo pačiu socialinė pedagogika, kaip kaip
pedagogikos sudėtinė dalis, atskleidžia makro – , mezo – ir mikroaplinkos
konkrečių socialinių – kultūrinių sąlygų reikšmę, jų įtaką ugdymo procesui,
vykdo tarpininko tarp socialinės aplinkos ir atskirų pedagogikos mokslo
šakų vaidmenį.

Drąsiai galime teigti, kad socialinė pedagogika – pedagogikos mokslų
šaka, nagrinėjanti vaikų (asmenų nuo gimimo iki aštuoniolikos metų)
socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą
bei valdymą makro ir mikrosociume.
Kaip pažymi B.Bitinas, visuomenės atžvilgiu ugdymas gali būti laikomas
asmenybės inkultūracija, tai yra jos integravimu į tam tikrą kultūrą.
Ugdymo teorijos požiūriu nėra itin svarbus tos kultūros (materialinės ar
dvasinės, estetinės ar konfesinės) turinys, nes ugdymo procesas yra šio
turinio invariantas. Svarbu, kad lavinimo ir auklėjimo fenomenai būtų viena
ar ki
ita forma kiek galima tvirčiau susieti su tais mechanizmais, kurių dėka
individas tampa tos žmonių bendrijos narys ir užima vietą jam prieinamų
socialinių santykių sistemoje.

Socializacija (lot. socialis – visuomeninis) – tai sudarymas sąlygų,
kad vaikai ir kiti asmenys perimtų visuomenės kultūrą, visuomenės mąstymą,
vertybes ir elgseną, sėkmingai įsilietų į visuomenę.

Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę,
tačiau, vaikui augant, jis išeina už šeimos ribų, jam vis didesnę įtaką
turi ne tik mikrosocialinė, bet ir makrosocialinė aplinka. Šeimoje vaikas
patenkina pagrindinius bendravimo poreikius, čia bręsta ir realizuojasi
visi jo pagrindiniai sumanymai ir planai. Vaikystėje formuojasi kūdikio
emocinis prieraišumas prie suaugusiųjų, prasideda elgesio normų bei bazinių
vertybių interiorizacija, socialinių vaidmenų perėmimas. Vaikai, nepatyrę
tikros tėvų meilės, neturi atitinkamo elgesio modelio, tarpasmeninėje
sąveikoje išlaiko distanciją, vaikai mano esą netikę, nepasitiki savimi,
aplinka jiems atrodo nemaloni, žiauri, jie neatsparūs stresinėms
situacijoms.

Kita institucija, turinti didelę įtaką asmens socializacijai, yra
mokykla. Vaiko atėjimas į mokyklą suteikia jam naujų galimybių, bet čia
vaikas susiduria su daugybe pasikeitimų. Vaikas patenka į aplinką, kur
veikia tam tikros taisyklės, kur į jį kreipiamas nepažįstamų suaugusiųjų
dėmesys, kur egzistuoja vertinimo kriterijai ir galimybės įsitvirtinti
naujose sferose.

Socialinio ugdymo praktika glaudžiai siejasi su socialiniu darbu,
tačiau teoriniu lygmeniu socialinės pedagogikos ir socialinio darbo
teorijos objektai priklauso skirtingoms socialinių mokslų kryptims.

Skirtinos tokios pagrindinės socialinių pedagoginių tyrimų kryptys:
ugdymo funkcijas atliekančių institucijų sąveika kaip vaikų socializacijos
veiksnys, deviantiško vaikų elgesio prevencija, vaikystės apsauga ir
r
pedagoginė viktimologija, vaikų savimonės, socialinio aktyvumo, gebėjimo
adaptuotis besikeičiančioje aplinkoje skatinimas, prevencijos,
laisvalaikio, poilsio pedagogika.

2. SOCIALINIS PEDAGOGAS

Iki šiol buvo kalbama apie padagogą – mokytoją, dirbantį mokykloje ar
kitose formaliojo ugdymo institucijose ir besivadovaujantį valstybinėmis
programomis. Tačiau šiandien audringai besivystantis visuomeninis gyvenimas
iškelia daug naujų problemų švietimo, lavinimo srityje, su kuriomis mokykla
jau nebepajėgia susidoroti. Daugelyje užsienio šalių greta bendrojo
lavinimo mokyklų steigiamos alternatyvios joms mokyklos, kuriose mokosi,
dirba bei kitokia veikla užsiima moksleiviai, nepritampantys vidurinėje
bendrojo lavinimo mokykloje. Be to, kuriami įvairūs centrai (švietimo,
kultūros ir kt.), kuriuose mokosi, tobulinasi, leidžia laisvalaikį
moksleiviai, jaunimas, suaugusieji, globojami, konsultuojami specialiai tam
parengtų žmonių, vadinamų socialiniais pedagogais – specialistais bei
socialiniais darbuotojais. Pirmieji dairba su mokyklinio amžiaus
moksleiviais, jaunimu, antrieji – su suaugusiais žmonėmis, patekusiais į
keblę padėtį, patyrusiais nesėkmes (praradusiais darbą ar pan.).

Socialinių pedagogų bei socialinių darbuotojų uždavinys – užtikrinti
globotinių normalias veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje
aplinkoje, padėti jiems “grįžti” į normalias gyvenimo vėžias: moksleivius į
masinę mokyklą, dirbančiuosius į darbą ir pan, t.y. socialinis pedagogas,
socialinis darbuotojas privalo sugebėti užtikrinti socialinę – psichologinę
paramą socializuojant, grąžinant į visuomenę iš jos išklydusius žmones,
kuriems reikalinga socialinė – pedagoginė pagalba. Tai reiškia, kad
socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp į keblią
padėtį patekusio asmens, šeimos, kolektyvo bei visuomenės, turi aiškinti
savo globotinio teises bei pareigas šeimoje ir visuomenėje, ginti jo
teises,aiškinti pareigas ir padėti jam augti ir tobulėti profesionaliai bei
socialiai. Tam reikia specialiai parengtų žmonių, turinčių platų akiratį,
nusimanančių bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos,
istorijos, literatūros, ekonomikos, ekologijos, etikos, estetikos, teisės,
meno, taikomosios medicinos, šeimos, sociologijos, visuomeninių mokslų ir
kitų mokslų, menų srityse.

Socialinis pedagogas (darbuotojas) yra specialistas, pasirengęs
auklėjamajam darbui su moksleiviais, jaunimu, suaugusiais kurioje nors iš
šių sričių: organizacinėje laisvalaikio – kultūrinėje organizacijoje;
technikos bei meninės kūrybos; juridinėje – teisinėje; korekcinėje ir
socialinės reabilitacijos ir pan. ir sugebantis dirbti įvairiuose
kolektyvuose (mokyklų, gamybiniuose, šeimose.). Be to, socialinis
pedagogas dirba išskirtinėmis sąlygomis ir be “iš viršaus” jam pateikiamų
planų, programų, vadovėlių. Visa tai jis turi susidaryti pats,
vadovaudamasis bendrais orientyrais, atsižvelgdamas į socialinę situaciją
bei globotinio padėtį situacijoje ir į jo individualų charakterį.
Socialinis pedagogas daugiausia dirba individualiai ar su maža globotinių
grupele.

Socialinio pedagogo darbo ir veiklos objektas yra ne tik globotinis.
Jis privalo dirbti, glaudžiai bendradarbiaudamas su globotinio šeima,
artimaisiais, bendradarbiais, mokykla, klubais, viršininkais, su kuriais
turi reikalų globotinis.

Socialinio pedagogo pareiga – paveikti ne vien globotinį, bet ir
globotinio mikroaplinką, tuos žmones, aplinkybes, kurios turi įtaką
globotiniui. Todėl labai išsiplečia socialinio pedagogo veiklos sritis. O
tai lemia jo darbo specifiką, kurio negalima iš anksto planuoti, įsprausti
į konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui globotinių, kurių kiekvienas turi
savas problemas, būdingas tik jam vienam tik jam būdingoje aplinkoje, tik
jam būdingoje situacijoje. Socialinis pedagogas turi sugebėti dirbti
įvairiose institucijose, skirtinguose kolektyvuose.

Socialinis pedagogas yra auklėjamojo darbo su įvairaus amžiaus,
įvairių socialinių grupių žmonėmis specialistas, gebantis dirbti
organizacinį darbą kurioje nors konkrečioje veiklos šakoje.

Socialinis pedagogas, vykdydamas savo pareigas, pirmiausia išaiškina
globotinio socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, aplinką, jo interesus,
siekius, jų realizavimo galimybes ir, žinodamas tai, pats sudaro savo ir
globotinio veiklos programą, numato įtrauktinus į šią veiklą asmenis,
reikalingas priemones ir organizuoja veiklą visų įtrauktų ir suinteresuotų
veikėjų, ypač globotinio, koordinuoja šią veiklą, teikia pagalbą,
konsultuoja įvairiais klausimais ir ypač psichologiniais – pedagoginiais,
šviečiamaisiais, teisiniais ir kt.

Svarbi socialinio pedagogo veikos sritis – diagnozuoti globotinio
asmenybės vystymąsi ir jo socializavimo, integravimo į socialinę-kultūrinę
aplinką raidą, ir, remiantis tuo, planuoti savo ir globotinio tolimesnę
veiklą sociume.

Socialiniam pedagogui būdingas platus visuomeninis – humanitarinis
išprusimas, orientavimosi socialiniame kultūriniame gyvenime, ekonomikos,
meno, ekologijos, etikos, teisės, ideologijos-religijos-filosofijos, netgi
sanitarijos-medicinos ir kt. srityse.

Socialinio pedagogo veiklos šakų yra labai daug, kaip antai,
estetinio meninio, pasirengimo darbui, mokymo ir kt., kuriems būdingas
kitas turinys, kiti vertinimo kriterijai.

3. SOCIALINIO PEDAGOGO KOMPETENCIJA

Socialinio pedagogo profesinė kompetencija grindžiama tarptautiniais vaikų
teises ir jų teisėtus interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos
Respublikos įstatymais ir kitais norminiais dokumentais, pedagogų etikos
principais.

Socialiniai pedagogai rengiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos
Švietimo įstatymu, Vyriausybės 2000 – 2004 metų programa (Žin., 2000, Nr.
98-3081), Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu (Žin., 1991, Nr. 23-593;
1998 Nr. 67-1940), Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionaline
programa (Žin., 1997, Nr. 21-510), Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi
sąlygų sudarymo programa (Žin., 1999, Nr.52-1696), Nacionalinės narkotikų
kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programos vykdymo
2001 – 2003 metų priemonėmis, Socialinių pedagogų įvedimo ugdymo
institucijose programa, kitais norminiais aktais ir patvirtintomis studijų
programomis.

Socialinės pedagogikos terminą XIX amžiaus viduryje pasiūlė vokiečių
pedagogas A.Dystervegas (1834), nors dar Platonas siūlė realizuoti
visuomeninį ugdymą, pastarąjį suvokdamas kaip tobulos valstybinės
santvarkos sukūrimo prielaidą. Socialinė pedagogika (ir socialinis darbas)
kaip savarankiškos teorijos plačiau paplito tik XX amžiuje. Socialinės
pedagogikos tradicija nuosekliausiai tęsiama Vokietijoje, Prancūzijoje,
Danijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kituose kraštuose.

Socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje laikome prof.
J.Vaitkevičių, kuris savo habilitaciniame darbe (1972) nagrinėjo mokinių
pažintinių galių raidos priklausomybę nuo socialinės aplinkos, o
monografijoje “Socialinės pedagogikos pagrindai” (1995) aptarė socialinio
ugdymo problemas šalyje.

Visi socialiniai mokslai savo mokslo objektu renkasi žmogų, jo raidą,
žmonių grupes, jų sąveiką, visuomenę. Pedagogika, psichologija,
sociologija, antropologija nagrinėja socialinius fenomenus, kurie sietini
su žmogaus ir didelių žmonijos grupių analize, raida ir kaita. Socialiniams
mokslams didžiulę įtaką darė gamtamokslinis mąstymas, daug diskutuota apie
struktūros ar veiksmo prioritetą. Johnas Stuartas Millis savo knygoje
“Moralinių mokslų logika” (1859) pirmasis pabandė apibrėžti socialinių
mokslų dėsnius. “Socialinių reiškinių dėsniai yra ne kas kita kaip dėsniai,
valdantys žmonių, susibūrusių į visuomenę, aistras ir veiksmus. Tačiau
būdami visuomenėje žmonės išlieka žmonėmis: jų veiksmus ir aistras valdo
tie patys dėsniai, kurie valdo individualaus žmogaus prigimtį.” (Mill J.S.)

Tarptautiniai bendrijų dokumentai pabrėžia, kad būtinos ne tik
pagrindinės žmogaus socialinės raidos, bet ir papildomos pasirinkimo
galimybės, kurios apima žmogaus politines, ekonomines ir socialines laisves
bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi, gerbiant save bei turint žmogaus
teisių garantijas.

3.1. Socialinio pedagogo kompetencijos prielaidos

Socialinis pedagogas – asmuo, įgijęs socialinio pedagogo (arba kompleksinį
socialinio darbo bakalauro ir profesinį pedagogo) išsilavinimą ir
pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo
funkcijas, tai yra sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosios
prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas
bei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse.

Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko
gerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikui
reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai
augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo
paskirtis – būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose. Tuo
remiantis, galime pabrėžti, jog socialiniam pedagogui būtina išklausyti
vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku
tarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas
arba numatyti profesionalus (institucijas), kurios gali padėti spręsti
problemą, jei pats socialinis pedagogas išspręsti konkrečios problemos
negali. Galima sakyti, kad socialinio pedagogo veiklą sąlygoja ne vien
socialinio ugdymo teorija. Todėl nors socialinė pedagogika yra edukologijos
(pedagogikos) mokslo šaka, socialinio ugdymo srityje sėkmingai dirba ir
pedagogo profesinę kvalifikaciją įgyję socialiniai darbuotojai.

Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje) socialinė pedagogika ir
socialinis darbas – dar jaunos teorijos ir praktinės veiklos šakos. Tačiau
JAV ir Kanadoje istoriškai susiklostė praktika, kuri kiek skiriasi nuo
europietiškų sociaedukacinių tradicijų: socioedukacinė veikla čia
įvardijama kaip mokyklinis socialinis darbas. Pasak Ilinojaus Socialinio
darbo mokyklos profesorės Lele B.Costin, Jungtinėse Valsijose šis darbas
pradėtas apie 1906-1907 metus Niujorke, Bostone, Čikagoje. Šiuose trijuose
regionuose, padedant laisvoms pilietinėms organizacijomis ir privačioms
agentūroms, susiformavo pirminė sistema, labiau liečianti užmokyklinę
veiklą. Visuose trijuose regionuose pradėta nuo “vizituojančių mokytojų”
programų, siekiančių mokytojus atvesti į vaikų gyvenamus rajonus,
supažindinti su jų aplinka, veikiančiomis organizacijomis, namų aplinka.
Mokyklų socialiniai darbuotojai Ilinojaus viešosiose mokyklose pradėjo
veikti jau 1900 metais; Čikagoje ši veikla suaktyvėjo 1917 metais, buvo
susijusi su mokyklos nelankymo, mokymosi motyvacijos praradimo problemomis.
Apie 1918 metus visose Jungtinėse Amerikos Valstijose priimtas įstatymas,
kad mokyklos lankymas yra ne vien teisė, bet ir pareiga; ši nuostata buvo
skirta visų pirma tėvams, kurie privalėjo pasirūpinti, kad vaikas lankytų
mokyklą.

Ilinojaus socialinių darbuotojų mokykloms asociacijos tarnyba taip
apibrėžia mokyklos socialinį darbuotoją. Mokyklos socialinis darbuotojas
yra svarbus mokyklos pedagogų komandos narys, kuris dirba kartu su mokyklos
administracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais,
auklėtojomis, logopedais, kitais mokyklos darbuotojais. Jie supranta ir
paaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė.
Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato faktorius, stiprinančius teigiamą
mokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirba
keturiuose lygiuose: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietine
bendruomene.

Pagrindiniai socialinio pedagogo darbo principai ir pareigos.
Skiriami tokie socialinės pedagoginės veiklos principai:
? Individualaus priėjimo (siekiama išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);
? Lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienam vaikui sudaromos sąlygos turėti
vienodas galimybes į įstatymuose ir JTO Vaiko teisių konvencijoje
garantuojamas teises);
? Konfidencialumo (garantuojama informacijos, vaiko probleminių situacijų,
specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsauga;
šį principą pažeidusių socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija
turėtų būti peržiūrima);
? Vaiko apsisprendimo pripažinimo (užtikrinama, kad į vaiko nuomonę būtų
atsižvelgta sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas);
? Atsakomybės ir kompetencijos (pedagogas atsako už savo intervenciją
prevencijos ir krizės atvejais, todėl būtinas nuolatinis dalykinės
kvalifikacijos tobulinimas).

Bendraudamas su ugdytiniais ir kitais kientais, socialinis pedagogas
savo veikoje remiasi bendradarbiavimo bei pasitikėjimo, vaiko ir jo
apsisprendimo palaikymo, vengimo vaiką smerkti, tiesioginės intervencijos,
palaikančios vaiko interesus, principais.

Socialinis pedagogas dirba skirtingose socialinėse institucijose. Jo
darbdavys dažniausiai yra valstybinės institucijos vadovas, tai yra
socialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl
atsakydamas ne tik prieš savo institucijos ar vietinę bendruomenę, bet ir
visą visuomenę, socialinis pedagogas realizuoja:
1. Atsakomybę už nuolatinį profesinės kompetencijos tobulinimą,
konkrečių įpareigojimų ir įsipareigojimų vykdymą;
2. Atsakomybę už profesionalų komandos socialinėms pedagoginėms vaikų
problemoms spręsti subūrimą;
3. Atsakomybę už bendradarbiavimo, demokratiškos aplinkos ir pilietinių
iniciatyvų skatinimą tiek institucijoje, tiek už jos ribų.
Socialiniai pedagogai siekia padėti vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis
visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas
priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais ir
kitomis socialinėmis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių
saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių
tenkinimą. Socialiniai pedagogai talkina organizuojant ugdymo procesą,
padėdami suprasti, kaip vyksta ugdytinio psichosocialinis vystymas ir kokią
įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.

3.2. Socialinių pedagogų rengimo kryptys

Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiami
septyniose Lietuvos universitetinėse mokyklose.
Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete socialiniai darbuotojai pradėti
rengti 1995 metais. Šiame universitete studentai studijuoja bakalauro
stacionaro, neakivaizdinėse, specializuotose profesinėse studijose bei
magistro programose.

Vilniaus pedagoginiame universitete socialiniai pedagogai pradėti
rengti 1991 metais; šiuo metu Pedagogikos ir psichologijos fakultete
specialistai rengiami stacionarinėse, vakarinėse, neakivaizdinėse bakalauro
programose, vakarinėse ir neakivaizdinėse magistro programose. Nuo 2001
metų pradėti rengti laisvalaikio pedagogai (animatoriai) neakivaizdinėje
bakalaurų studijų programoje.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų
centre socialinio darbo kvalifikacijos specialistai pradėti rengti 1992
metais. Šiuo metu specialistai rengiami bakalauro ir magistro programose.

Kauno technologiniame universitete rengiami socialiniai edukatoriai
bakalauro ir magistro programose.

Kauno kūno kultūros institute rengiami socialiniai pedagogai
bakalaurų studijų programoje.

Kalipėdos Universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1995
metais bakalauro ir magistro programose. Šiuo metu socialiniai pedagogai ir
socialiniai darbuotojai rengiami skirtingose katedrose.

Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultete specialieji
ir socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993 metais. Šiuo metu specialistai
rengiami stacionariuose, neakyvaizdinėse bakalauro programose.

Socialiniai pedagogai, be bendrojo pasirengimo, gali įgyti tam tikrą
profesinę specializaciją. Praktikoje pasiteisino tokios specializacijos
kryptys:
” Socialiniai pedagogai švietimo ir globos, neformaliojo ugdymo
įstaigoms (visų tipų bendrojo lavinimo, profesinėms mokykloms, kolegijoms,
aukštosioms mokykloms, vaiko globos, internatams, jaunimo, ikimokyklinėms
įstaigoms, laisvalaikio centrams, nevyriausybinėms organizacijoms);
” Socialiniai pedagogai specialios paskirties švietimo ir globos
institucijoms (darbui su vaikais, turinčiais psichinę ir fizinę negalią,
elgesio sutrikimų, su asmenimis, kuriems laikinai atimta arba apribota
laisvė perauklėjimo arba bausmės atlikimo vietose);
” Socialiniai pedagogai dirbantys socialinių susirgimų (narkotikų,
psichotropinių medžiagų, alkoholio, smurto ir prievartos, prostitucijos,
AIDS ir kt.) prevencijos ir reabilitacijos srityje (pedagoginiai
psichologiniai centrai, narkomanijos ir kt. reabilitacijos centrai,
specializuoti centrai atskiroms socialinėms grupėms);
” Socialiniai pedagogai socialinės veiklos organizavimui ir vadybai
(darbas bendruomenėje, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savivaldybių ar
regioniniuose socialinės paramos centruose ir kt.).
Socialiniai pedagogai, siekdami ugdyti vaikų socialinius ir pilietinius
gebėjimus, socialinę atsakomybę, socialinį atsparumą, socialinę
savikontrolę, skatina juos aktyviai dalyvauti vaikų ir jaunimo organizacijų
veikloje, įtraukia į aktyvią pilietinę veiklą, projektų kūrimą bei
realizavimą. Švietimo ir ugdymo institucijų vadovai jau yra pastebėję, kad
socialinių pedagogų dėka gerėja mokyklos ryšys su kitomis regiono
socialinėmis institucijomis, mokykloje atsiranda žmogus, teikiantis
prioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai gerėja mokyklos ryšys
su tėvais, vaikais bei paaugliais besirūpinančiomis institucijomis, gerėja
prevencinis darbas su rizikos grupės vaikais, moksleivių saugumas ir pamokų
lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudojasi projektinio darbo
metodu, todėl ženkliai pagerėja institucijų dalyvavimas projektuose.
Kultūrinio gyvenimo teritorinėje bendruomenėje pagyvinimas gali būti vienas
iš prevencinių būdų, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.

Bendrieji socialinio pedagogo gebėjimai (kompetencijos), laikytini jo
profesinio rengimo tikslais:
? Optimalių socializacijos sąlygų ugdytiniui sudarymas (ankstyvoji
prevencija, pozytivaus užimtumo programos, altruistinė ir kita veikla
bendruomenėje, neformalus ir papildomasis ugdymas);
? Pagalbos ugdytiniui organizavimas (pagalbos prevencijos pagalbos, tai yra
priežasties išaiškinimas, ryšio užmezgimas su tėvais ir mokytojais, bendro
veiksmų plano sudarymas);
? Darbo su mikrosociumu ir makrosociumu organizavimas (sutarčių pasirašymas
tarpinstitucinis bendradarbiavimas);
? Veiklos koordinacija (institucijos viduje ir už jos ribų);
? Socialinės pedagogikos profesinės veiklos tobulinimas.

4. ANKETOS APKLAUSA

Norėdama išsiaiškinti socialinio pedagogo svarbą vyresniųjų klasių
mokiniams, sudariau anoniminę anketą, tikėdamasi didesnio vaikų atvirumo.
Mano tikslas buvo išsiaiškinti kaip dažnai mokiniai lankosi pas socialinį
pedagogą, kokios problemos juos verčia belstis į socialinio pedagogo duris,
ar ten apsilankę visada sulaukia deramos pagalbos, ar socialinis pedagogas
reikalingas (jų nuomone) jų mokykloje.

4.1. Metodika

Nuvykusi į Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinę mokyklą, pasirinkau dvi
klases atitinkančias nurodytą amžiaus cenzą. Prisistačiusi vaikams, kaip
būsimas socialinis pedagogas, paaiškinau, jog anketos yra anoniminės ir
mokiniams nėra reikalo bijoti, kad jų pavardės bus paviešintos, todėl
pildydami anketas vaikiai gali būti visiškai atviri. Išdėsčiusi medžiagą
apie savo apsilankymą, išdalinau anketas ir liepiau mokiniams jas
užpildyti.

4.2. Charakteristika

Anketas pildė Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinės mokyklos 8 klasės 30
mokinių (14 – 15 metų amžiaus vaikai).

4.3. Anketinės apklausos tyrimo analizė

Anketa atrodė taip:

1. Ar pas jus mokykloje yra socialinis pedagogas ?

TAIP NE
2. Ar lankėtės pas socialinį pedagogą, dirbantį jūsų mokykloje?

TAIP NE
3. Ar socialinis pedagogas suteikė jums reikalingą pagalbą ?

TAIP NE
4. Kaip manote ar socialiniai pedagogai yra reikalingi mokyklose?

TAIP NE
5. Ar jums dažnai prireikia socialinio pedagogo pagalbos ?

TAIP NE
6. Kokios pagalbos dažniausiai prašote socialinio pedagogo (parašykite
plačiau) ?

1. KLAUSIMAS: Į pirmajį kalusimą visi 30 mokinių atsakė taip 100%,
kadangi jie yra informuoti apie socialinį pedagogą jų mokykloje ir su juo
supažindinti, vaikai puikiai žino kur yra jo darbo kabinetas ir esant
butinybei kreipiasi jo pagalbos.

2. KLAUSIMAS: Antruoju klausimu kiek skyrėsi atsakymo variantai. 20
mokinių tai yra 66,66% atsakė teigiamai, o 10 mokinių tai yra 33,33%
neigiamai. Taigi galime teigti, jog nėra pakankamai informuoti mokiniai
apie socialinį pedagogą, arba jie neturi jokių problemų, kurioms spresti
reikalinga jo pagalba.

3. KLAUSIMAS: Į trečiąjį klausimą teigiamai atsakė 17 mokinių t.y.
56,61%, o neigiamai 13 mokinių 43,29%. Iš tokio didesnio procento teigiamų
atsakymų galima spręsti jog socialinis pedagogas gana neblogai atlieka savo
darbą.

4. KLAUSIMAS: Ketvirtuoju klausimu teigiamai atsakė 23 mokiniai t.y
75,9%, o neigiamai tik 7 mokiniai t.y. 23,1%. Taigi nors ir ne didelė
dauguma mokinių naudojasi socialinio pedagogo paslaugomis, tačiau mano jog
jis tikrai reikalingas mokyklose.

5. KLAUSIMAS: Penktuoju klausimu teigiamai pasisakė tik 2 mokiniai
t.y. tik 6,6%, o neigiamai 28 mokiniai t.y. 92,4%. Kadangi dauguma
moksleivių pasisakė jog jiems nereikia socialinio pedagogo pagalbos, tai
galime daryti išvadą, jog ši klasė nėra problematiška arba jie
paprasčiausiai nedrysta prašyti pagalbos ir mano kad gali būti neišgirsti,
nesuprasti.

6. KLAUSIMAS: Šis klausimas buvo atviras ir mokiniai galėjo rašyti
savo ranka. Taigi 14 mokinių t.y. 46,2% nieko visiškai neparašė į tuščią
grafą. 8 mokiniai t.y. 26,4% parašė jog nežino arba, kad jokios pagalbos
jiems nereikia iš socialinio pedagogo. Kiti 8 mokiniai t.y. 26,4% jog
kreipiasi pas socialinį pedagogą dėl nesutarimų su kitais mokiniais ir
mokytojais, dėl problemų, kurios iškyla bendravime su bendraklasiais
pridarančiais žalos, dėl nesutarimų su klase, dėl kylančių konfliktų, dėl
to kad leistų neiti į mokyklą. Galime daryti išvadą jog visi mokiniai,
kurie atsakė į šį klausimą, visi jie prašė pagalbos dėl bendravimo
problemų, kurios iškyla kol jie būna mokykloje.

Sudariau lentelę, kurioje atsispindi kiek moksleiviai palankiai ar
nepalankiai žiūri į socialinį pedagogą, ir kiek juo pasitiki.

LENTELĖ

IŠVADOS

Kuriantis kvalifikuotai ir profesionaliai socialinio ugdymo sistemai,
rengiant socialinius pedagogus darbui ugdymo institucijose, siekiama visais
lygiais sunorminti socialinio pedagogo paskirtį ir jo veiklą. Būtina siekti
parengti tokius profesionalus, kurie gebėtų profesionaliai valdyti vaikų
socializacijosprocesą ugdymo institucijose ir už šių institucijų ribų.
Optimalių ugdytinių socializacijos sąlygų sudarymas, pagalbos ugdytiniui
organizavimas, darbo su mikrosociumu ir makrosociumu gebėjimai, veiklos
koordinacija ir organizacijos valdymas, nuolatinis profesinės veiklos
tobulinimas yra būtinos kompetencijos, kurias turi įgyti socialiniai
pedagogai.

1. Socialinio pedagogo etatų steigimas švietimo institucijose savalaikis
ir būtinas vaiko socializacijai gerinti;
2. Socialinis pedagogas turėtų remtis socialinio darbo metodais, ypač
teikdamas psichopedagoginę pagalbą;
3. Būtina nuolat įvertinti nuveiktą darbą, koreguoti ir tikrinti
gryžtamąją informaciją;
4. Atstatant tarpusavio ryšius, vaikas ir jo šeima tūrėtų būti
konsultuojami individualiai;
5. Skleisti veiklos rezultatus švietimo institucijos bendruomenėje,
tarpinstitucinio bendradarbiavimo lygmeniu, palaikyti įvairiapusius ryšius.

Darydama anketos apklausą, tyrimų rezultatai parodė, kad ne visi
moksleiviai, kurie dalyvavo apklausoje pasitiki socialiniu pedagogu, kad
labai maža dalis moksleivių kreipiasi pas jį pagalbos, tačiau visi žinojo,
kad jų mokykloje yra socialinis pedagogas. Didžioji dalis apklaustųjų
kreipiasi dėl bendravimo problemų su mokytojais ir mokiniais.

Savo referate aprašiau socialinio pedagogo sampratą, paanalizavau
socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas, apžvelgiau socialinių
pedagogų rengimo kryptis ir išsiaiškinau moksleivių nuomonę socialinio
pedagogo atžvilgiu.

LITERATŪRA

1. Barvydienė V., Ir kt., Psichologija studentui. – Kaunas, 1996
2. JTVP. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius,
1998
3. Kvieskienė G., Socialinio pedagogo ABC, socialinis ugdymas. V dalis.
– Vilnius, 2002
4. Dobrauskienė R. Socialinis darbas mokykloje. Konferencijos (1996 06
14) medžiaga, – Šilutė, 1997
5. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. – Egalda, 1995
6. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. I dalis. –
Vilnius, 2001
7. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. – Vilnius, 2003
8. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. II dalis. –
Vilnius, 2001
9. Kvieskienė G., Merfeldaitė O. Socialinio pedagogo darbo knyga. VII
dalis. – Vilnius, 2002

PRIEDAI

Leave a Comment