SOCIALINĖ IR PROFESINĖ PEDAGOGO KOMPETENCIJA

TURINYS

ĮVADAS

Pedagogas yra seniausias ugdymo veikėjas kuris ugdo ir laviną visas kartas, perteikdamas savo žinias ir gyvenimiškąją patirtį.

Tikslas yra aprašyti pedagogo specialybės būtiniausias savybes kurias privalėtųturėt kiekvienas pedagogas norintis dirbti su mokiniais, kad būtų gauti tenkinami rezultatai, pedagogo vaidmenis ir jų kaitą, bei reikalavimas pedagogue.

Šiame darbe bus plačiau aprašoma:

Svarbiausios pedagogo savybės;

Pedagogo vaidmuo visuomenėje;

Idealaus pedagogo potretas;

1. REIKALAVIMAI PEDAGOGUI ŠVIETIMO RAIDOS KONTEKSTE

Pedagogo kompetencijos pagrindą sudaro šie glaudžiai susiję dėmenys: bendroji kultūrinė kompetencija; dalykinė kompetencija; pedagogo profesinė kompetencija.

Pedagogų rengimas tikslingai orientuojamas į pedagogo praktiniam darbui būtinos koompetencijos ugdymą. Pedagogų kompetencijai keliami reikalavimai išsamiai apibrėžiami pedagogų rengimo reglamente ir studijų krypčių reglamentuose.

Pedagogo kompetencijų tyrimams pastaruoju metu skiriamas nemenkas Lietuvos mokslininkų dėmesys. Pedagogų rengimo klausimus nagrinėja V. Ozolaitė (1998), S. Rimdeikienė (2001), B.Krikščiūnas, L. Radzevičienė (2003), J. Ambrukaitis, L. Miltenienė (2004), A. Ališauskas (2004), I. Kaffemanienė, Ž. Šadbaraitė (2005), E. Martišauskienė, V.Aramavičiūtė (2006). Mokslininkai pabrėžia, jog nepakanka, kad tobulėtų pedagogo žinios,mokėjimai įgūdžiai, reikia, kad ir jis pats gebėtų keistis, taip pat akcentuojama asmenybės savybių, vertybių, teigiamų nuostatų į specialiųjų poreikių vaiką svarba, formuojant specialiojo pedagogo kompetencijas. Taip paat pedagogų rengimo svarbą pabrėžia M. Barkauskaitė, P. Pečiuliauskienė (2007), J. Abramauskienė (2004), R. Subotkevičienė (2006), E. Rodzevičiūtė (2007), Gerd – Bodo von Carslsburg, Martina Moller (2007). E. K. Dvoriankina (2007),akcentuoja, kad švietimo sistemos įstaigoms reikalingi profesionalai, o ne žinių perteikėjai mokiniams.

Žymūs Lietuvos edukologai P. Jucevičienė, D.

. Lepaitė (2000), R. Adamonienė (2002), L. Jovaiša (1993), R. Laužackas (1997) savo darbuose daug dėmesio skiria pedagoginiams gebėjimams tobulinant kvalifikaciją, kvalifikacijos bei kompetencijos sampratų santykiui. E. V. Haritonova aiškina ,,kompetentingumo“ ,,kompetencijos“ sampratą , pabrėždama, kad literatūroje vartojamos gretimos sąvokos ,,profesionalizmas“, ,,kvalikacija“, ,,pedagoginė kultūra“, ,,pedagoginis išsimokslinimas“.

Mokytojo asmenybės (kompetencijų) įtaką mokinių nuostatoms ir ugdomojo procesoatžvilgiu ypač išsamiai nagrinėjama V. Grincevičienės (2004), V. Aramavičiūtės, E. Martišauskienės (2006), pabrėžiant mokytojo rengimą ir asmeninių savybių, vertybių svarbą pedagogo kompetencijų ugdyme, nes tai lemia kokybiškus ugdymo rezultatus. Gerd-Bodo von Carlsburg (2006), teigia, kad reikėtų atsisakyti pasenusių mokytojų rengimo bei mokytojo profesijos nuostatų. E. Jurašaitė-Harbison (2004) analizuoja ikimokyklinio ugdymo kompetencijų turinį, raišką ir atskleidžia ikimokyklinio ugdymo pedagogų kompetencijųypatumus. I. Kaffemanienė, Ž. Šadbaraitė (2005) teigia, kad atsiranda poreikis plėtoti turimas ir įgyti naujų pedagogo kompetencijų ir sugebėti pritaikyti essamą teorinę ir praktinę patirtį, nes anot J. Ambrukaičio (2004) įgytos žinios, gebėjimai, kurie buvo įgyti ankščiau nelabai gali

pagelbėti pedagoginėje veikloje.Atsižvelgiant į mūsų šalies socialines ir ekonomines sąlygas, į specialiuosius vaikųporeikius, J. Ambrukaitis (1998), iškelia svarbų klausimą, kokių žinių ir profesinių įgūdžių turiturėti pedagogas, ugdantis specialiųjų poreikių turintį vaiką. Lietuvos specialiojo pedagogo asmenybės bruožai, jam reikalingos žinios, mokėjimai irįgūdžiai yra nagrinėti J. Laužiko (1975), V. Karvelio (1975). Specialiojo pedagogo nuostatos, jųraiška pedagoginėje sąveikoje, išsamiai nagrinėtos J. Ruškaus (2001).Anot L. Radzevičienės (2003), S. Rimdeikienės (2001), B. Krikščiūno (2003) pedagogų dirbančių su

u SP turinčiais vaikais, labai svarbus profesinis pasirengimas, nuostatos ir asmeninės savybės. Pedagogo specialiosioms kompetencijoms mokslinėje literatūroje skiriama kol kas dar nepakankamai dėmesio.

Lietuvoje pasigendama išsamesnių tyrimų apie pedagogo specialiąsias

kompetencijas. A. Ališauskas (2004), B. Krikščiūnas (2003), I. Kaffemanienė, Ž. Šadbaraitė, J.

Ambrukaitis (2004), savo darbuose akcentuoja, kad pedagogai dirbantys su SP turinčiais vaikais

susiduria su įvairiomis ugdymo problemomis ir kompetencijų stoka. Išryškėja mokslinė problema, kokie yra pedagogo specialiųjų kompetencijų ypatumai, ugdant SP turinčius vaikus.

Šiuolaikinis mokytojas – tai mokymo organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi talkininkas,patarėjas, partneris, tarpininkas, esantis tarp mokinio ir daugybės įvairių šiuolaikinių žinių šaltinių, turintis padėti mokiniams pasirengti savarankiškam gyvenimui, rūpintis nuolatiniu savo mokymusi.

2. PEDAGOGO KOMPETENCIJOS SAMPRATA

Dar antrajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje, J. Laužiko pedagoginiuose darbuose,

kaip teigia E. Rodzevičiūtė (2003), O. Tijūnelienė (2003), didelis dėmesys buvo skiriamas mokytojo kompetencijoms – tiek asmenybės savybėms, tiek pedagoginei technikai tobulinti. J. Laužikas, atskleidžia mokytojui reikalingus asmenybės, profesinius bruožus ir jo asmenybės reikšmę ugdymo procese, mokytojo asmenybė, jo kompetencijos lemia ugdymo rezultatus. Tačiau, vykstant politiniams, ekonominiams, socialiniams pokyčiams, informacinių technologijų plėtrai ir globalizacijai keičiasi ir švietimo sistemos situacija, o kartu ir mokytojo profesinis kompetentingumas. Kai norima pabrėžti žmogaus profesines galias praktinėje veikloje, vartojame sąvoką ,,kompetenciją“. Profesinių kompetencijų sąvoka yra sudėti ngas reiškinys, nes šio termino prasmę sąlygoja įvairūs kontekstai.

Kompetencija, P. Jucevičienės, D. Lepaitės (2000), L. Jovaišos (2003) teigimu, pr

rofesinės

kvalifikacijos raiška, gebėjimas veikti, nulemtas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių asmenybės savybių bei vertybių.

Anot R. Adamonienės (2002) kompetencija, tai pedagogo profesionalumas įvairiose srityse: pedagoginių technologijų įvaldymas; pedagoginis mokslumas – mokslo krypties raidos žinojimas, dalyvavimas moksliniuose tyrimuose, atvirumas profesinei raidai: pedagoginis meistriškumas – profesionalus veiklos atlikimas. Kiekvieno asmens, tinkamai atlikta veikla visada duoda teigiamų rezultatų. Todėl kiekvienas iš mūsų turėtų stengtis veikti sąžiningai, pasitelkiant visus savo gebėjimus ir kūrybines galias.

L. Jovaiša (1993), A. Mackevičienė (1999) teigia, kad kompetencija reiškia kvalifikuotą žinojimą, tai tokia klausimų, reiškinių sritis, su kuria asmuo gerai susipažinęs. Be abejo, žinios užima svarbią vietą mūsų gyvenime, jos suteikia asmeniui tinkamai atlikti veiklą, neturėdamas pirminių žinių jis negalės tinkamai, kryptingai veikti.

Anot A. Mackevičienės (1999) kompetencija – įgaliojimų turėjimas ką nors daryti. Pasak R. Laužacko (1997), kompetencija – veiklos demonstravimas. R. Adamonienės (2001) teigimu, kompetencija – savita pedagogo raiška pagrįsta profesiniais, pedagoginiais ir asmeniniais gebėjimais. Kiekvienas asmuo, parodo savo veikloje, ką gali atlikti. Demonstruoja savo gebėjimus pasirinktoje srityje. E.V Haritonova (2007), teigia, kad kompetencija tai socialinės rolės parametras, kuris pasireiškia, kaip kompetentingumas, asmens atitikimas užimamai vietai, tai gebėjimas įgyvendinti, įvykdyti veiklą, atitinkančią socialinius reikalavimus ir lūkesčius. Kompetenciją galima būtų apibūdinti, kaip ryšį tarp žinių ir esamos situacijos, arba daug platesne prasme, gebėjimą rasti, atskleisti procedūrą (žinojimas, veikimas) tinkamą problemų sprendimui.

R. Laužackas (1997) teigia, ka

ad kompetencijos pagrindasyra kvalifikacija, P. Jucevičienė,

D. Lepaitė (2000) teigia, kad kompetencija tai asmens kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti

sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių asmenybės savybių bei vertybių. Epistemiologiniu požiūriu kompetencijos samprata gali būti tapatinama su kvalifikacijos samprata, kuri pirmiausia yra formalus tam tikro įgyto išsilavinimo ugdymo institucijose patvirtinimas. Norint atskleisti kompetencijos ir kvalifikacijos sampratų santykį reikia gilintis į .šių terminų semantinę prasmę.

3. PEDAGOGO KOMPETENCIJŲ RAIŠKA

3.1 PEDAGOGO PROFESINĖS KOMPETENCIJOS

Mokytojo profesijos kompetencijos apima bendrakultūrinę, profesines, bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas. Mokytojo profesijos kompetencijos aprašas reglamentuoja mokytojo profesinės veiklos pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio, atitinkamas specialiojo ugdymo, profesinio mokymo, neformaliojo vaikų švietimo programas kompetencijų grupes, kompetencijas gebėjimus (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. ISAK – 54).

Ikimomkiklinio ugdymo kompetencija. Šiuolaikinė žinių visuomenė kelia naujus reikalavimus ikimokyklinio ugdymo kokybei. Ugdymo kokybė priklauso nuo pedagogo ir jo kompetencijų. Švietimo reforma pakeitė požiūrį į vaikystę, vaiką, vis dažniau kalbama ne tik apie ugdymo kokybę, bet kaitą ir pokyčius. Vykstanti kaita švietimo sistemoje skatina keistis pedagogus, vadovus ir visą ikimokyklinio ugdymo bendruomenę. Todėl ,,reformuojant pedagogų rengimo sistemą svarbu apibrėžtiugdytojo kompetencijas, kurios sudarytų pedagoginio proceso kaitos pagrindą. Tai ypač aktualu, kai vyksta paradigmų kismas, kai formuojami nauji požiūriai ir vertybių sistema“ (E. Jurašaitė – Harbison, 2000, p.77).

Ikimokyklinis ugdymas reikalauja tam tikrų, specifinių kompetencijų, gebėjimų, požiūrių kurie padėtų įtraukti į ugdymą tėvus ir pasiekti teigiamų rezultatų. Tik aktyvus ir kryptingas pedagogų ir įstaigos bendradarbiavimas gali padėti įgyvendinti švietimo reformą. Šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas – rašoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. E. Jurašaitė – Harbison (2004) analizuoja ikimokyklinio ugdymo kompetencijų turinį, raišką ir atskleidžia ikimokyklinio ugdymo pedagogų kompetencijų ypatumus. Tai yra, didesnį poreikį turėti asmenybės pedagoginių savybių, profesinį kryptingumą, suprasti vaiką ir vaikystę. Autorė teigia, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogų kompetencijų modelyje labai svarbus auklėtojos gebėjimas sukurti veiksmingą šeimos paramos strategiją ir gerą visos ugdymo sistemos supratimą. Sudarius ikimokyklinio ugdymo pedagogo kompetencijų modelį, šių kompetencijų struktūroje išskiriamidaliniai gebėjimai, žinios ir vertybės.

Pedagoginės veiklos kokybę, anot A. Zaukienės (2005), lemia: mokytojo asmenybės savybės, profesinės žinios ir gebėjimai. Autorė analizuoja pradinių klasių mokytojų profesinės kompetencijos ypatumus ir pedagogo profesinės veiklos kokybės priklausomybę nuo pedagogo asmens savybių. Taip pat nagrinėjami veiksniai, turintys pradinių klasių mokytojo saviugdai. Mokslininkė teigia, kad pradinių klasių mokytojo profesinei veiklai ateityje labai svarbi praktinė patirtis. Tačiau nė kiek ne mažiau pabrėžiamos profesinės kompetencijos, saviugda, kuri laiduoja pedagogo veiklos kūrybiškumą. Taip pat tyrimai rodo, kad pedagogo profesinės kompetencijos ypatumai reikalauja išsamių ir sistemingų mokslinių tyrimų.

Kaip teigia E. Jurašaitė – Harbison (2006), daugelis autorių išskiria ikimokyklinio ir pradinio ugdymo tokias pedagogo kompetencijas, kaip pasišventimas, jautrumas, įžvalgumas ir supratimas, stebint vaiką, kaip jis atsiskleidžia, šiam amžiaus tarpsniui svarbiausioje veikloje – žaidžiant. Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogo profesinės žinios turi būti tarp dalykinio pobūdžio, kur svarbios tam tikrų dalykų žinios ir ryšiai tarp jų, kurie formuoja vientisą pasaulėžiūrą. Mokslininkė remdamasi ,,pedagoginių kompetencijų“ sąvokos ir pedagogų stebėjimu parengė modelį kurį sudaro keturi komponentai:

Pedagoginis išprusimas.

Veiklos prognozavimo ir planavimo (teleologinė) kompetencija.

Pedagoginis bendravimas ir bendradarbiavimas.

Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo kaitos kompetencija.

Pagrindinio ir vidurinio ugdymo kompetencija. Mokytojams dalykininkams, kaip ir kitiems specialistams, keičiantis visuomenės procesams, yra keliami atitinkami reikalavimai. N. Čiučiulkienė, A. Augustinienė, N. Bankauskienė (2007) teigia, kad daugelis mokytojų yra ganėtinai geri savo dalyko žinovai, tačiau neturi išplėtotų perkeliamųjų kompetencijų, o ypač komunikacinės. Mokytojų teigiamos nuostatosplėtoti kompetencijas yra daugiau susijusios su teorinėmis žiniomis, nei su jų nuosekliu taikymų praktinėje veikloje. Mokytojai žino kas yra svarbiausia mokymo veikloje, tačiau pamokų stebėjimo protokolai atskleidžia visai ką kita: komandos ir pastabos, kurios rodo tradicinio, reproduktyvaus mokymo vyravimą. ,,Mokytojo profesionalumas dažniausiai siejamas su jo asmenybės ypatumais, o ne vien dalyko žinojimu, didėja mokytojo atsakomybė ir plečiasi jo ribos: nuo tarpininko tarp mokymo programos ir mokinio“( V. Lepeškienė, O. B. Butkienė, L. W. Steevens von Werkhoven, 2001, p. 4). V. Ozolaitė (1998) teigia, kad mokytojas negali būti tik geras savo dalyko žinovas, jis turi būti ir asmenybė. ,,Nuo mokytojo asmenybės ir veiklos labai priklauso mokinių veikla ir vystimasis. Mokytojo organizuojama veikla gali įvairiai pasireikšti. Pagrindinė veikla vyksta per mokymo 12 turinį, kuris supažindina su mokslo su mokslo pagrindais ir ugdo mokinių asmenybę“ (J. Laužikas, 1981, p. 13).

Vertybės yra svarbios visiems žmonėms, o pedagogams turėtų būti profesinės veiklos pamatas, siejantis ugdytojus ir ugdytinius. Taigi, ,,vertybių ugdymas darosi vis akivaizdesnė būtinybė. Ji deklaruojama visuose švietimo politikos dokumentuose, bet menkai realizuojama, nes vertybių negalima standartizuoti, todėl jos tampa antraeiliu ugdymo tikslu, o pedagogai, nepakankamai pasirengę jų ugdymui, dažnai vertybių žadinimą laiko atsitiktiniu, situaciniu dalyku“ (V. Aramavičiūtė , E. Martišauskienė, 2006, p. 36).

Specialaus ugdymo kompetencija. Specialusis ugdymas – tai specialiųjų poreikių suvokimas ir siekimas padėti SP turintiems vaikams. Poreikis atsiranda tada, kai tradiciniai būdai neduoda teigiamų ugdymo(-si) rezultatų. Taigi ,,vis aktualesnės tampa tokios švietimo tendencijoskaip švietimo prieinamumas kiekvienam visuomenės nariui, visapusiškas asmenybių, pasižyminčių skirtingais pažintiniais interesais ir sugebėjimais lavinimas, jų kūrybines galias skatinantis ugdymas. Todėl kiekvienam visuomenės nariui, o ypač neįgaliam žmogui, be galo svarbi nuolatinio, visą gyvenimą trunkančio ugdimosi galimybė“. (Grincevičienė V., Ušeckienė L. 2003, p.59).

Specialiojo ugdymo veiksmingumas priklauso ne tik nuo pedagogo profesinės kompetencijos, dalykinio pasirengimo, bet ir nuo jo profesinio kryptingumo. Švietimo reformos neišvengiamai kelia naujų reikalavimų specialiesiems pedagogams, jiems privalu ne tik teikti specialiąją pedagoginę pagalbą mokiniams, bet ir atlikti daug kitų darbų susijusių su specialiojo ugdymo organizavimu. Anot A. Ališausko, J. Ambrukaičio (1993) vienas iš esminių specialiojo ugdymo principų, yra humaniškų ir abipusę pagarba grindžiamų santykių formavimas, kuris yra paremtas specialiojo pedagogo mokėjimu bendrauti su savo auklėtiniais.

Profesinio ugdymo kompetencija. Lietuvos profesinio mokymo sistema apima: pirminį

profesinį mokymą; tęstinį profesinį mokymą profesinį orientavimą.

Pirminis profesinis mokymas teikiamas ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims:

Įgijusiems pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą.

Neįgijusiems pagrindinio išsilavinimo.

Besimokiusiems pagal specialiojo ugdymo programas.

Pokyčiai vyksta visose gyvenimo, veiklos, ugdymo srityse keldami naujus reikalavimus. Užtikrinti pokyčius, vykdyti reikalavimus turi ir profesinio rengimo institucijos ir jose dirbantys mokytojai. Anot A. Malinauskaitės ir K. Pukelio (2001), profesijos mokytojas yra svarbus profesinės mokyklos veikėjas. Jis tartum tampa savotišku ,,laidininku“, kurio dėka naujovės pasiekia mokinį, o vėliau per jo veiklą – visuomenę ir darbo pasaulį. Tad ypač svarbu, kokias kvalifikacijas ir kompetencijas turi turėti profesijos pedagogai. Tyrimo metu išsiaiškinta, kad dauguma pedagogų yra diplomuoti savo dėstomojo dalyko specialistai, tačiau didžioji dalis neturi formalaus pedagoginio išsilavinimo, bei turi nepakankamas realias kompetencijas sėkmingam ir efektyviam pedagoginiam darbui organizuoti. J. Adomaitienė ir M. Teresevičienė (2001) akcentuoja veiklos kompetencijų svarbą profesiniame rengime. Jos teigia, kad ugdymas profesinėse mokyklose turėtų būti grindžiamas mokininių bendradarbiavimu, individualybės ugdymu, o ne vien žinių ir mokėjimų perteikimu. Anot I.Baranauskienės (2002) teoriškai teisė mokytis profesinėse mokyklose, yra suteikta ir SP turintiems vaikams. Tačiau realios pagalbos jie nesulaukia, kadangi pedagogai neturi specialių žinių, neadaptuotos mokymo programos nepritaikyti mokymo metodai.

Neformalaus ugdymo kompetencija. Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi, saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Neformaliojo mokyklos švietimo tikslui priskiriama muzikos, dailės, sporto mokykla, ugdymo centras, skirtas vaikų gebėjimams lavinti, moksleivių rūmai ir kt. Neformalųjį papildomąjį ugdymą teikia meninio ugdymo, turizmo centrai, vaikų klubai ir pan. (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimoir mokslo ministro 2005-12-30 įsakymu Nr. ISAK – 2695). Papildomas ugdymas – tam tikra neformaliojo švietimo dalis, skirta mokinių saviraiškai ugdyti. Kalbant apie papildomojo lavinimo būdus bendrojo lavinimo mokykloje, reikėtų prisiminti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo įtvirtinta nuostatą: ,,Norintieji, papildomai mokosi įvairiomis formomis organizuotose institucijose: meno, sporto, kalbų, technikos bei kitokio profilio mokyklose, kursuose, būreliuose“ (1998, p.11). Kituose švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose nagrinėjamas klausimas įvardijamas papildomo ugdymo sąvoka, kuri traktuojama kaip ,,tam tikra neformaliojo švietimo dalis, skirta mokinių saviraiškai ugdyti (2005 – 2007 metų Bendrojo ugdymo planai , 2005, p.6).

Kaip teigia R. Vaivada (2007), nepamokinis ugdymas dauguma atvejų kreipiamas žinioms plėsti, jų spragoms šalinti. Papildomo ugdymo dalyko daugiausiai moko tie patys dalykų mokytojai. Taigi privalu keisti savo požiūrį į papildomą ugdymą tiek vadovybei tiek pedagogams, nes jis turi atlikti savo paskirtį: ugdyti mokinių gabumus ir saviraišką. Tačiau dažnai vadovai pabrėžia, kad trūksta pedagogams – pasirengimo organizuoti vaikų kūrybinę saviraišką. Pedagogai patiria sunkumų rengdami papildomojo ugdymo programas. Taip pat minima, kad trūksta renginių, susijusių su konkrečia papildomojo ugdymo veikla. ,,Moksleivių dalyvavimas techninės kūrybos popamokiniuose užsiėmimuose palyginti mažai išplėtotos. Dabar papildomojo ugdymo veikla tobulintina: būtina atnaujinti mokyklų materialinę bazę, gerinti finansavimą, pedagogų rengimą ir užsiėmimų kokybę“ (Širiakovienė A. 2005, p. 147).

4. PEDAGOGINIAI GEBĖJIMAI

Amžiųbėgyje kito pedagogo vaidmenys. Graikų pedagogai ir filosofai Sokratas, Platonas, Aristotelis akcentavo laisvo, protingo ir valingo žmogaus ugdymą, todėl pedagogas turėjo būti gerasvieno ar kito dalyko žinovas, išsiskirti gera iškalba, nes jis buvo pagrindinis informacijos perteikėjas.

Viduramžiais aukščiausias ugdymo tikslas buvo pasiekti krikščioniškojo tobulumo, todėl labiausiai buvo akcentuojama pedagogo auklėjamoji veikla. Renesanso laikotarpiu daug dėmesio buvo skiriama saviugdai, savęs pažinimui, tobulinimui, todėl greta pagrindinių pedagogo vaidmenų atsiranda ir naujas – mokymosi proceso vadovo vaidmuo. Naujaisiais laikais tradicinėmis pedagogo veiklos funkcijomis galima laikyti informacijos perteikimą, mokymo organizavimą ir koordinavimą, dalyko dėstymą, konsultavimą.

Šiandienos pedagogai dirba sparčių pokyčių metu, kurį mokslininkai (Hargreavesas, Inglehartas) vadina postmoderniuoju amžiumi. Tokioje visuomenėje ne vien gamtos ištekliai lemia – žinios, informacija bei gebėjimai juos taikyti tampa pagrindiniu kapitalu, veiklos sėkmės prielaida.

Pedagogui, kupinoje naujovių ir neapibrėžtumo aplinkoje, labai svarbu gebėti atsirinkti konkrečiai situacijai tinkančias mokymo strategijas bei deramai jas pritaikyti. Pasaulinėse bei europinėse švietimo dimensijose, ypač jų nuostatose teikti prioritetą mokymuisi per visą gyvenimą., akcentuojama, kad 1pedagogas yra ugdymosi procesų skatintojas. Bižys, Linkaitytė, Valiukevičiūtė pabrėžia, kad pedagogo skatintojo vaidmuo tarsi įsiterpia tarp tradicinių informacijos perteikėjo ir vadovo – organizatoriaus vaidmenų, užima ypatingą vietą, nes besikeičiančioje mokykloje pedagogas ir ugdytinis tampa lygiaverčiais partneriais, kuriuos jungia bendra veikla. Tokiam pedagogui, pasak minėtų autorių, būdingos nuostatos derinti mokymo ir mokymosi būdus, mokyti ugdytinius kaip mokytis. Pabrėžtina, kad pastarasis pedagogo vaidmuo atliepia ir pasaulinių bei europinių švietimo dimensijų reikalavimus – gerbti ugdytinio asmenybės individualumą, mokyti mokytis. Įvairūs mokslininkai pabrėžia, kad pedagogas turėtų būti nuolat atsinaujinantis, besitobulinantis ugdymo proceso veikėjas. Jis sąmoningai žiūri į savo asmenybės ir profesinį tobulėjimą, priima brandžius profesinius sprendimus.

Akcentuojant kokybiško švietimo poreikį, išskirtinas pedagogo – tyrėjo vaidmuo. Pedagogas turi mokėti pakankamai profesionaliai atlikti taikomojo pobūdžio tyrimus, analizuodamas ugdymo procesą, užsiimdamas savęs vertinimu, savikritiška refleksija, pedagoginių situacijų tyrimu. Šiandienos be šios veiklos sunkiai įsivaizduojamas aukštosios mokyklos pedagogas.

Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojo

priedermes:

Pedagogas turi pasižymėti dvasingumu,

Gerai išmanyti dalyką tos ugdymo srities, kurioje dirba,

Kasdien rūpintis ugdytinio vertybėmis (mokslo, socialinės,

dorovinės, estetinės brandos),

Protinga spręsti gyvenimo uždavinius,

Būti dėmesingam indvidualybei, jautriam jos poreikiams ir

siekimams, sunkumams ir problemoms,

Taikyti žinias veikloje su ugdytiniais,

Indvidualizuotiugdymą,

Savo pavyzdžiu diegti vertybes, kurias pedagogas skelbia.

Pedagoginis darbas – ypatinga žmonių veiklos sfera. Jis yra ne kas kita kaip vertybinis tikslingas kvalifikuotų ir nekvalifikuotų asmenybių bendravimas. Jis integruoja visas kultūros vertybes, būtinas perimti žmonėms, kad jie galėtų ne tik orentuotis gyvenime, bet ir jame aktyviai dalyvauti. Augančiai kartai realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės, papročių, relyginės vertybės.Toks darbas turi būti aukštai kvalifikuotas ir atitikti visos visuomenės ir kiekvieno indvido poreikius, galimybes. Pedagoginio darbo tikslai, objektas ir priemonės yra iš esmės skirtingi nuo kitų darbo sričių. Tikslas – tobulinti žmogų, asmenybę, augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą – materialines ir dvasines vertybes. Ugdymo objektas – žmogus su budingomis biologinėmis, psichologinėmis ir dvasinėmis savybėmis. Šis objektas kartu yra ir subjektas – visa vertinantis, aktyvus gyvenimo veikėjas. Pedagoginio darbo priemonės labai sudėtingos – pedagogo ir ugdytinio asmenybės bei tikrovė. Vadinasi, čia tikslas ir priemonės beveik sutmpa, ko nėra kuriant materialines vertybes. Pedagoginio darbo rezultatas – vėl žmogus, žmogaus asmenybė.

Dar vieni iš svarbiausių mokytojo kompetencijų ir gebėjimų yra šie :

Gebėjimas taisyklingai vartoti kalbą (žodžiu ir raštu) realioje ir/ar virtualioje aplinkoje.

Gebėjimas bendrauti (raštu ir žodžiu) užsienio kalba (-omis).

Gebėjimas naudoti verbalinius ir neverbalinius komunikavimo būdus skatinant mokinių bendravimą ir bendradarbiavimą.

Gebėjimas naudojant komunikacijos priemones konceptualiai ir vaizdžiai išreikštisavo idėjas bei interpretuoti mintis, faktus ir jausmus skirtinguose profesinės veiklos kontekstuose.

Gebėjimas derinti savo ir kitų žmonių požiūrius bei idėjas dalyvaujant derybose, siekiant konsensuso grupėse ir/ar komandose bei pristatant idėjas plačiai auditorijai.

Gebėjimas naudoti masinės informacijos priemones siekiant specialių švietimo tikslų.

Gebėjimas atrinkti ugdymui, dalintis ir pristatyti aktualią informaciją iš įvairių šaltinių, laikantis etiškumo principo.

Gebėjimas naudoti reikšmingus informacijos šaltinius kompetencijų palaikymui ir jų plėtotei.

Gebėjimas atlikti ugdymui aktualios informacijos paiešką: žinoti, atrinkti ir naudoti adekvačias duomenų bazes.

Gebėjimas pasirinkti adekvačią tyrimo strategiją, struktūrą ir metodus projektuojant tyrimą.

Gebėjimas organizuoti profesinės veiklos tyrimą.

Gebėjimas organizuoti mokymo/si poreikių tyrimą bendradarbiaujant su mokyklos bendruomene, organizacijomis ir įmonėmis.

Gebėjimas apdoroti tyrimo duomenis naudojant informacines technologijas.

Gebėjimas analizuoti, interpretuoti ir tyrimo duomenis.

5.MOKYTOJO ASMENS SAVYBĖS IR KULTŪRA

Pedagogo savybes galima suskirstyti į prigimtines ir įgyjamas. Iš prigimtinių savybių svarbiausios dvi: meilė vaikams ir pakantumas. Jei vaikai tau nemieli, jei esi nepakantus jiems, jeigu netraukia prie jų, neik į pedagogus, nors pasirengęs ir daug ko gražuas galėtum pedagoginėje veikloje sumanyti; dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų. Ir turėdamas meilės ir pakantumo vaikams ne kiekvienas sugeba bendrauti su skirtingų amžiaus tarpsnių ugdytiniais: vieniems geriau sekasi su vaikais, kitiems su paaugliais, dar kitiems – su vyresniais. Su skirtingais dirbant reikia skirtingo pasirengimo, bet širdies trauka – svartbiausia.

Be prigimtinių savybių, sąlygojančių bendravimą su ugdytiniais, paminėtini ir temperamento vyraujantys bruožai: manytume, kad melancholikui, flegmatikui bendrauti sekasi sunkiau. Meilės nereikia primygtinai demonstruoti; demonstruojama meilė dažnai esti veidmainiška. Ta vaikai labai greitai perpranta. Meilės vaikams gali ir nerodyti, tik turėk ją, tai patys vaikai pamatys. Įgyjamas savybes pedagogas gauna per išsimokslinimą ir patyrimą, t.y. per pedagoginį pasirengimą. Per išsimokslinimą įgytas savybes galėtume išskirti į dvi grupes: bendražmogiškąsias ir profesines. Bendražmogiškosios savybės tai – dorovingumas, dvasingumas, intelektualumas.

Profesinës savybės:

Suprasti savo veiklos pedagoginę prasmę.

Pažinti ugdytiną ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo institucijų.

Žinoti ugdymo tikslą, sudėtines dalis ir tuo grįsti pedagoginę veiklą.

Žinoti auklėjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodiką.

Per pedagoginį patyrimą reikia įgyti atitinkamų mokëjimų:

Mokėti analizuoti ugdomąją: apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystimą, jausti jo būsenas, vidinį pasaulį; nustatytigrupės išsivystymo lygį, vyraujančias nuomones, santykius. Mokėti nustatyti kitų ugdymo klaidas ir jė priežastis.

Mokėti planuoti ugdomąją veiklą: nustatyti ugdymo uždavinius, grupės ir kiekvieno nario mokymosi galimybes, reikalingas priemones.

Mokėti parinktio tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus ir sugebėti juos kūrybiškai panaudoti.

Mokėti priderinti savo nuotaiką, aprangą, elgseną prie grupės.

Įvaldyti pedagoginę psichikà: išmokti pedagoginio takto, sugebėti vertinti ugdytinių nuotaikas ir nukreiptri jas norima linkme, matyti kikvieną grupėje, sudaryti džiaugsmingą ir kūrybingą darbo nuotaiką, greitai susiorientuoti konfliktinėse situacijose ir rasti išeitį, raiškiai ir emocionaliai kalbėti.

Labai reikšminga pedagogo darbo sritis – organizacinė veikla. Pedagogo darbo organizacinė veikla specifiška dėl mokinių amžiaus ir dėl to, kad mokytojui tenka dirbti ir su kolektyvu, ir individualiai su kiekvienu mokiniu bei tėvais, globėjais, artimaisiais, visais, turinčiais įtaką vaikų auklėjimui. Pirmoji sėkmingo pedagogo darbo sąlyga – savo veiklos organizavimas. Mokytojui kiekvienu atveju reikia nuodugniai apgalvoti, kaip jis organizuos pamoką, auklėjimo renginius: kaip tikrins mokinių žinias, pateiks naują medžiagą, sutelks mokinių dëmesį, sieks drausmės ir pan. Kartu jis privalo apmąstyti ir ne tik savo veiklą, bet ir galimą mokinių reagavimą, elgseną.

Sudėtingiausias uždavinys – organizuoti mokinių veiklą, apimančią visas pagrindines žmogaus veiklos sritis: pažinimą, mokymąsi, darbą, bendravimą, žaidimus. Sėkmingai organizuoti veiklą dažniausiai trukdo ribotas pedagoginio darbo turinio supratimas: dėstyti mokymo medžiagą, klausinėti, rašyti pažymius,bausti ir skųsti mokinius tėvams bei administracijai. Pagrindinė klaida yra ta, kad pamirštama, o kartais ir ignoruojama svarbiausia sėkmingo pedagoginio darbo sąlyga – skatinti pačių mokinių veiklą.

Visų pirma reikia mokinius pažinti: žinoti polinkius, gebėjimus, interesus, požiūrį į darbą, mokymąsi, žmones. Tik tada mokytojui pavyks sėkmingai organizuoti jų veiklą – teisingai parinkti lyderius, suburti klasės kolektyvą ir t.t.

Jauniems mokytojams dažnai nesiseka dėl to, kad jie dar nepekankamai pažindami mokinius, negali jų teisingai vertinti. Toks mokytojas “sunkiais” laiko visų pirma judrius, aktyvius, smalsius vaikus, tačiau, kurie kartasi trukdo ir jam. O jeigu tokiam klasės vadovui – mokytojui stinga pedagoginio tolerantiškumo, įžvalgumo, jeigu jis neįstengia suprasti tokių mokinių, bei jų įtakos visai klasei, “pramuštgalviai” jam tampa “krislu akyje”, prieš juos impulsyviai nukreipiama visa ugnis. Tada mokytojas netenka aktyviausios kolektyvo dalies paramos, ir jam sunkiai sekasi įgyvendinti pedagoginius užmojus visoje klasėje. Tik organizacinis sumanumas, apdairumas, santūrumas taip pat komunikaciniai sugebėjimai padės išvengti tokios klaidos.

Pedagoginio darbo sėkmė daug priklauso ir nuo ryšių su tėvais, nes labai svarbu, kad mokytojo, klasės vadovo reikalavimus, mokymo ir auklėjimo procese jie visokeriopai ir kuo aktyviau remtų. Palaikant iuos ryšius taip pat reikia nemažai organizacinių mokytojo pastangų, išradingumo. Kaip siekti glaudžių ryšių su tėvais, kokias progas geriau išnaudoti; kada kalbėti tėvams apie jų vaiko teigiamas savybes, pastangas bei elgsenos poslinkius, o kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip atsiliepti apie jų atžalą neigiamai, kaip ugdyti vaiko pagarbą tėvams, arba šiems parodyti, kaip mokytojai, klasės vadovas, mokiniai gerbia jų sūnaus, dukros darbą, pastangas, laimėjimus – toks mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo organizacinės veiklos turinys.

Reikia pabrėžti, kad pedagogui organizacinųje veikloje būtinas profesinis stabilumas. Svarbiausia jo funkcija – ugdyti besiformuojančią vaiko asmenybę, skatinti jo pozityvią veiklą, padėti atsiskleisti jo sugebėjimams. Pedagogas, aktyvus organizatorius, turi saugotis, kad be atodairos neprimestų savo požiūrio. Per didelis jo aktyvumas gali nustelbti mokinius, sukelti jė pasyvumą, abejingumą.

Apie mokytojo vaidmenį, reika­lavimus jo asmenybei daug rašė hu­manistinės psichologijos atstovai. A. Maslow teigė, jog tėvai perduoda vaikams iškreiptus elgesio modelius, tačiau jei mokytojai yra sveikesni ir stipresni, vaikai veikiau seks jais. C. Rogersas bei jo idėjas plėtoję kolegos teikė didelę reikšme moky­tojo asmenybės ypatumams, nurodė ir tyrimais pagrindė, kokiomis asme­nybės savybėmis turi pasižymėti mo­kytojai, kad galėtų ne formaliai, tradiciškai mokyti (suteikti dalyko žinių), bet padėti mokiniams išmokti. Knygo­je „Laisvė mokytis” C. Ro­gersas nurodė tam tikrus mokytojo, padedančio išmokti, asmenybės ypa­tumus.

Tikrumas ir nuoširdumas– Šiomis savybėmis pasižymintis mokytojas įsisąmonina savo išgyvenamus jaus­mus, gali juos patirti ir tinkamai reikšti; jis užmezgatiesioginį asme­ninį ryšį su mokiniais, ra savimi, o ne neigia save. Toks autentiškas santykis su moki­niais yra priešingas mokytojo vaid­mens atlikimui.

Įvertinimas, priėmimas, pasitikėji­mas Tai reiškia, kad mokytojas ver­tina mokinio jausmus, jo nuostatas, jo asmenybę, juo rūpinasi, laiko jį atskiru asmeniu, tiki, kad jis iš esmės vertas pasitikėjimo. Toks mokytojas neatmeta ir tų mokinio jausmų ir nuostatų, kurios ne tik pa­deda, bet ir trukdo išmokti.

Empatiškas supratimas– „Kai mo­kytojas gali suprasti mokinių reak­cijas iš vidaus, jautriai suvokia, kaip mokinys mato mokymosi ir išmokimo procesą, padidėja galimybė prasmin­gai išmokti. Empatiškas (įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną) supratimas iš esmės ski­riasi nuo vertinančio.

Tai, kaip šie asmenybės ypatumai reiškiasi mokytojo darbe, aprašė ir tyrinėjo C. Rogerso kolegos ir pase­kėjai. Aptarsime šiuos asmenybės ypatumus ir jų sąryšį su mokytojų profesiniu efektyvumu.

Mokytojo tikrumas ir nuoširdumas

Tikrumas, arba autentiškumas – svarbi humanistinės psichologijos sąvoka, vienas iš brandžios asmeny­bės ypatumų. Humanistinės psicho­logijos klasikas A. Maslow autentiš­kumą sieja su asmenybės tapatumu ir teigia, kad žmogus turi jį atrasti. Atrasti savo tapatumą – tai rasti sa­vo tikruosius potraukius ir ypatybes ir gyventi taip, kad jie būtų išreiškia­mi. Jo nuomone, būti autentiškam – tai kiek įmanoma nustoti apsimetinėjus. A. Maslow požiūriu, gebėjimas būti autentiškam, autono­miškam, nepriklausomamnuo išorės įtakos – vienas iš save išreiškiančios asmenybės bruožų. Šią nuomonę pa­laiko ir F. Perkas, teigiantis, jog dau­gelis žmonių paskiria savo gyvenimą išreikšti tam, kuo jie turėtų būti, o ne išreikšti pačius save. Šis skirtumas tarp savęs išreiškimo ir savo įvaizdžio išreiškimo labai svarbus. Gebėjimas atskirti savo vertybes nuo aplinkos normų ar rei­kalavimų bei jomis remiantis pasi­rinkti veiksmus susijęs su savęs pa­žinimu, įsisąmoninimu.

Humanistinės psichologijos atsto­vų nuomone, neautentiško elgesio iš­mokstama prisitaikant prie aplinkos, pavyzdžiui, sutinkant su vaidmeniui keliamais reikalavimais: „Geri moky­tojai niekada nepyksta“, „Gydytojas neturi susijaudinti susidūręs su mir­timi“. Jei žmogus nekritiškai vertina šiuos ar panašius aplinkinių reikala­vimus, sąmoningai ar ne siekia juos įgyvendinti, autentiška jo saviraiška blokuojama. Paradoksalu, tačiau bu­vimas neautentišku, susitapatinimas su vaidmeniu, „geras jo atlikimas“ trukdo profesinei veiklai, jei ši susi­jusi su tarpasmeniniais santykiais, pagalba kitiems žmonėms. Eysenko ir Pickupo tyrimu duomenimis, moky­tojai, susitapatinę su savo profesiniu vaidmeniu, nepriklausomai nuo to, kokias turi vertinti mokinių ypatybes, vertina vaikus jų prisitaikymo prie mokyklos kategorijomis, t. y. kaip „mokinio vaidmens atlikėją“. E. Czykwin taip pat teigia, kad tarp moky­tojų ir mokinių vieni kitų vaidmenų suvokimo vyksta konfliktas: moky­tojai linkę pabrėžti institucinį moki­nio vaidmenį, t. y. vertina charakte­ristikas, būdingas „geram mokiniui“, o mokiniai – mokytojo emocinius aspektus (empatiją, tarpasmeninį bendravimą). Kuo jaunesni moki­niai, tuo šis konfliktas ryškesnis.

Mokytojo pasitikėjimas mokiniais, pagarba ir gebėjimas juos suprasti

Mokytojo pasitikėjimas moki­niais, kaip svarbi nuostata, užtikri­nanti ne tik gerus tarpusavio santy­kius, bet ir skatinanti prasmingą išmokimą bei mokinių asmenybės brendimą, plačiai aptariama huma­nistinės psichologijos atstovų. Pasak C. Rogerso, priešingas šiam dalykas yra pedagogika, reikalaujanti, kad mokinys darytų paslaugą mokyto­jui, visuomenei ar kultūrai klausydamasis, ką jie mano apie tai, kokie yra jo poreikiai, ir darydamas tai, ko iš jo reikalaujama. Kai besimokančio­jo poreikiai negerbiami, varžoma jo raida ir tobulėjimas bei mokymasis. Kita vertus, kai mokinys, ignoruoda­mas savo poreikius, daro tai, ko iš jo reikalaujama, – tai blokuoja jo savi­raišką.

Dar vienas svarbus šio mokytojams keliamo reikalavimo aspektas – mokytojo pasitikėjimas mokinių gebėji­mu organizuoti savo mokymosi pro­cesą, savarankiškai atrasti, kas jiems svarbu dėstomoje medžiagoje. Šį as­pektą ypač pabrėžia geštaltinio (vientiso psichologinio reiškinio) po­žiūrio besilaikantys autoriai. F. Perlso teigimu, nepasitikėdami vaiko galio­mis suaugusieji siekia apsaugoti jį nuo bet kokių frustracijų (nemaloni įtempta psichinė būsena, kurią sukelia objektyviaineįveikiami arba įsivaizduojami sunkumai, trukdantys pasiekti tikslą, patenkinti poreikį) ir neleidžia patirti, kad jis pats gali rasti išeitį iš aklavietės, o ne laukti paramos iš ap­linkos. Tai vaikui nesudaro sąlygų patirti savo galimybes ir neigiamai veikia jo savivertę, gebėjimą imtis at­sakomybės.

Pagyrimas ir pasta­ba

Pagyrimas svarbiau nei pastaba. Mokytojai per pamokas spėjantys ištaisyti dešimtis klaidų, jas pakomentuoti, išanalizuoti ir dar būti nuolat nepatenkinti mokymosi rezultatais, kažkodėl nėra mokinių mėgstami, nors jų pastabos teisin­gos, vertinimo kriterijai pedantiškai pasirinkti, o pamokos rezultatyvu­mas, žvelgiant į bendrą išmokimo ly­gį, dažniausiai aukštas. Didžiausias pavojus, kuris kyla pedantiškam mokytojui, yra tas, kad jį dievina pir­mūnai, tačiau nemėgsta silpnesni mokiniai.

Aišku, tik retam mokytojui pavyksta pasiekti, jei apskritai pavyks­ta, kad visi mokiniai mokydamiesi būtų daugmaž vienodai pažangūs. Bet net ne pažangiausią reikia mokytis pagirti. Taip, rasti už ką pagirti nėra lengva. Giriami „šiaip sau“ mo­kiniai irgi greitai perpranta mokytojo „darbo stilių“ ir gali pradėti tuo pikt­naudžiauti, pavyzdžiui, nepakanka­mai stengtis. Tačiau didesnė moty­vacija lydi tuos, kuriems sekasi. Mokykimės mokiniams parodyti, kad jiems pamokoje pasisekė. Susi­koncentravimas į pastabas ir klaidų taisymą kenkia palankiai pamokos atmosferai.

Ugdymas, kaip kultūros priežastis

Kiekvienas žmogus, kiekviena tauta nori ir siekia būti kultūringa. Kur glūdi kultūros priežastys? Kur jos varomosiosjėgos? Pasak A.Maceinos “Kultūra yra žmoniškoji kūryba, suprasta: a) vidinio nusiteikimo, b) paties veiksmo, c) viršinių išdavų, bei jų organizacijos prasme.”

Mokytojo veikla yra ypatinga tuo, kad ji kuria žmogų kaip kūrėją. Ugdymas yra žmogaus kūrimas, lemiantis jo vidinio nusiteikimo kurti mąstą ir turinį.

Fr.V.Fliosteris ne be pagrindo pabrėžia, kad “kultūra – tai žmogaus viešpatavimas savo prigimčiai”. Sudėtingėjant žmonijos kūrybinei veiklai, sudėtingesnis darysis ir švietimas. Žmogus išsilavinęs jo dėka savo protines ir fizines galias vienoje jų visuomenės sričių.

Dabartinėje Lietuvos mokykloje puoselėjamos pagrindinės bendrosios ir krikščioniškosios vertybės: sąžinės ir minties laisvė, artimojo meilė, prigimtinė žmonių lygybė, sugebėjimas bendradarbiauti, pakantumas, pagalba tiesai ir išminčiai. Mokykla išpažįsta nelygstamą žmogau vertę, jo pasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę.

Visos Vakarų Europos švietimo sistemos siekia asmens ir tautos vientisumo, kai kiekvienas žmogus atsakingas už šeimą, mokyklą, visuomenę ir aktyviai dalyvauja jų gyvenime. Lietuvos mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai. Ji stengiasi išsaugoti tautinę tapatybę, rūpinasi tautos kultūros kūrybine galia ir tautos istoriniu tęstinumu.

5.1 IDEALAUS PEDAGOGO MODELIS

Pedagogo idealas – aukštos kvalifikacijos, socialios prigimties, dorovinga asmenybė.

Savybės, svarbios mokytojui:

· Pakantumas mokiniams;
· Ištvermė ir susivaldymas;
· Sugebėjimas valdyti savo nuotaiką;
· Pedagogo pašaukimas;
· Sugebėjimas aiškinti naują medžiagą;
· Konstrukciniai, techniniai, organizaciniai gabumai;
· Bendravimo kultūra ir mokėjimas įteigti ką nors kitiems;
· Pedagoginis taktas;
· Tolerancija;
· Dėmesio pasiskirstymas;
· Stipri pedagogo asmenybė;
· Savo dalyko puikus išmanymas;
· Atsidavimas mokiniams;
· Pedagogo autoritetas;
· Sugebėjimas ugdyti mokinių gabumus ir galias;
· Sugebėjimas mokytis pedagoginio darbo kultūros iš savo mokinių.
· Teisingas psichologinis nusiteikimas (L. Jovaiša)

Pedagogas turi tapti mokinių minčių vadovu, savo praktiniais poelgiais rodyti aukštos dorovės pavyzdį, diegti gėrio, tiesos ir humaniškumo principus, perteikti ir įtvirtinti dvasinį kartų perėmimo principus, perteikti ir įtvirtinti dvasinį kartų perimumą.(T.Giedraitienė-Lileikienė, 1998).

Mokytojo funkcijos:

Mokinių adaptacija prie mokyklos;

Padėti, kad mokiniai bręstų kaip asmenybė;

Teikti žinias, instruktuoti, motyvuoti;

Vadovauti (vadybiniai gabumai).

Reguliuoti mokinio darbą, vertinti mokinius. Mokytojas privalo būti objektyvus.

Pedagogo gebėjimai:

Pažinimo (gnostiniai);

Organizaciniai;

Bendravimo (komunikatyviniai);

Ateities prognozavimo.

Pedagogas turi numatyti mokinio ateitį. Geras pedagogas sudaro erdvę tobulėti ten, kur tu esi gabus. Perdaug nereikalaudamasdalykų, kuriuose tu esi silpnas.

Mano įsitikinimu, kiekvienas mokytojas kuris imasi formuoti jauną žmogų turi būti asmenybė. Mokytojas ateina į mokyklą ne tik uždirbti pinigų, bet ir atiduoti savo gyvenimišką patirtį bei profesinę. Neužtenka turėti žinių, kad save galėtum vadinti mokytoju.

L.Jovaiša (1993), apibūdino pedagogo asmenybę kaip visumą psichologinių – socialinių asmens savybių, sąlygojančių sėkmingą pedagoginę jo veiklą.

Domėjimasis šiuolaikine kultūra (filosofija, mokslu, technika, menu) ir jos įvaldymo poreikis;

Bendravimo su augančia karta poreikis, rūpinimasis jos ateitimi;

Siekis perteikti jaunimui kultūrines vertybes, ugdyti visapusiškai harmoningą ir brandžią asmenybę;

Dirbant ir gyvenant vadovautis šiuolaikinės kultūros aukščiausių laimėjimų dvasia,buti pavyzdžiu;

Gebėjimas daryti intelektinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui (turėti pakankamai intelektiniu, loginių, komunikacinių, ekspresyvinių sugebėjimų).

Pedagogo darbas labai sudėtingas. Reikia gerai žinoti metodus, principus. Pedagogas turi nuolat keisti savo taktiką, dėstymo budus. Jam nepakanka metodų mokėjimo, jis turi buti dar ir kūrėjas. Pedagogo kūrybinis talentas turi jo darbui svarbiausia reikšmį.

6.PEDAGOGO VAIDMENYS IR JŲ KAITA

Socialinio pedagogo profesinė kompetencija grindžiama tarptautiniais vaikų teises ir jų teisėtus

interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais norminiais dokumentais, pedagogų etikos principais. Socialiniai pedagogai rengiami, vadovaujantis Lietuvos RespublikosŠvietimo įstatymu.

Socialinis pedagogas – asmuo, įgijęs socialinio pedagogo (arba kompleksinį socialinio darbo bakalauro ir profesinį pedagogo) išsilavinimą ir pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas, tai yra sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosios prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas bei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse.

Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko gerbūvio siekis,ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo paskirtis – būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose. Tuo remiantis, galime pabrėžti, jog socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti profesionalus (institucijas), kurios gali padėti spręsti problemą, jei pats socialinis pedagogas išspręsti konkrečios problemos negali. Galima sakyti, kad socialinio pedagogo veiklą sąlygoja ne vien socialinio ugdymo teorija. Todėl nors socialinė pedagogika yra edukologijos (pedagogikos) mokslo šaka, socialinio ugdymo srityje sėkmingai dirba ir pedagogo profesinę kvalifikaciją įgyję socialiniai darbuotojai.

Šių dienų pedagogui tenka daug vaidmenų – mylinčio ir rūpestingo pagalbininko, patarėjo ir retsykiais vadovo, visada – pavyzdžio ir dažnai – žmogaus, padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas, plėsti žinias, kurti ir gyventi. Siekiant jų psichologiniu požiūriu labai svarbu:

patenkinti fundamentalius psichologinius vaiko, kaip žmogaus, poreikius (saugumo, dėmesio, meilės ir pagarbos, saviraiškos ir buvimo savimi);

mokyti vaiką įsisamoninti visa, kas jame vyksta;

neteikti reikšmės pseudo problemoms ir mokyti įveikti rimtus egzistencinius gyvenimo dalykus;

padėti vis giliau įsisamoninti gyvenimo prasmę ir jos ieškoti;

mokyti visada sąmoningai apsispręsti ir savarankiškai pasirinkti;

stiprinti pasitikėjimą savimi ir kitu;

visada palikti erdvės augančio žmogaus atsakomybei už save ir šalia esantį.

Tai gali įgyvendinti profesionalūs mokytojai mokyklose, kur vyrauja dvasinė laisvė ir tolerancija, kur mokykla ir šeima nuolat bendradarbiauja meilės ir pasitikėjimo atmosferoje.

Norint tapti profesionaliu pedagogu, būtina:

gyventi tais tikslais ir vertybėmis;

gerai žinoti bendrąją, asmenybės ir jos raidos psichologiją;

adekvačiai suprasti mokymąsi ir išmokimą, jų dėsningumus ir būtinas sąlygas;

Sunku atskirti asmenybę nuo profesijos, ypač tose veiklos srityse, kur nuolat sąveikaujama su žmonėmis. Ypač asmenybė ir profesiniai įgūdžiai bei mokėjimai persipina mokytojuje. Mokykloje pedagogas atlieka keletą svarbių vaidmenų: klasės lyderio, dalyko mokytojo, auklėtojo, patyrusio ir pasitikėjimą keliančio vyresnio draugo.

Kaip klasės lyderis, mokytojasyra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Tai priklauso nuo bendravimo su mokiniais stiliaus. Paprastai yra skiriama mokytojas autoritaras, kuris valdo jėga ir siekia, kad vaikai paklustų taisyklėms, mokytojas demokratas, kuris dalijasi valdžia su vaikais, ir

mokytojas nuolaidžiautojas, kuris valdžią atiduoda į klasės rankas.. Be to mokytojas yra atsakingas už tinkamą mokinių elgesį klasėje bei pažiūras į bendraklasius, mokomą dalyką, mokyklą, socialinius reiškinius. Kaip klasės lyderis, mokytojas turi protingai panaudoti savo autoritetą, ugdyti vaikų savikontrolę ir tinkamą elgesį, atsižvelgdamas į jų poreikius ir modeliuoti neprietaringas pažiūras į bendraklasius, mokomą dalyką, socialinius reiškinius.

Pedagogas dalyko dėstytojas dirba dviem lygiais. Rengiasi pamokai, planuodamas mokymo temą, perteikimo būdus, išmokto dalyko įvertinimus ir perteikia medžiagą, konkrečiai bendraudamas su mokiniais. Kaip pastarojo vaidmens atlikėjas, mokytojas turi būti lankstus ir atsižvelgti į mokinių poreikius, situaciją, aklai neprisirišti prie plano.

Pedagogas auklėtojas didžiausią dėmesį turi atkreipti į patį save, suprasti patį save. Nes kiek mokytojas supranta savo elgesio poveikį kitiems, tiek jis supras ir savo auklėtinius. Save suprasti gali padėti reguliari savo pedagoginio darbo analizė, apmąstymas, galbūt net pedagoginis dienoraštis; tai padėtų įsisamoninti savo stipriąsias ir silpnąsias ypatybes. Tik mokytojas, priimąs ir gerbiąs save, gali priimti ir gerbti savo mokinius. Pagarba mokiniams išreiškiama pasitikėjimu, ne pagal tai, kaip jie elgiasi ar dalyvauja mokymesi.

Pedagogas kaip vyresnis draugas yra unikalus tuo, kad atsiranda natūraliai ir atskirai nuo mokymosi, reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse ir apimaplatų interesų ratą. Mokytojo tarpusavio ryšys yra toks glaudus, kad mokytojas gali turėti įtakos mokinio gyvenimo krypčiai, dvasiniam gyvenimui.

Tokios pedagoginio darbo ypatybės labai daug reikalauja iš mokytojo asmenybės. Visų pirma – tai nusiteikimas ugdyti asmenybę, žinant, kokia ji turi būti. Toliau labai svarbu šitą nusiteikimą realizuoti veiksmais realiai ugdant nepasikartojančią asmenybę.

Labai svarbu ugdomojo poveikio pastovumas, valingas brandinimas tų vertybių, kurias norima išugdyti, pedagogo tarnavimas visuomenei. Be įprastinių, tradicinių reikalavimų mokytojo asmenybei, kaip vertybių nešiotojui, atsakingam už būsimas kartas, visuomenės veidą, mylinčiam vaikus ir nusiteikusiam pedagoginiam darbui, norėtume akcentuoti C. Rogerso (1969) išskirtas mokytojo ypatybes. Pagrindinė ypatybė yra tikrumas ir natūralumas. Tai reiškia, kad mokytojas rodo tokius jausmus, kokie yra (geri ar blogi, tinkami ar netinkami), niekada jų objektyviai nevertindamas. Toks mokytojas visada yra savimi. Kita ypatybė apibūdinama keliai žodžiais ir išreiškia mokytojo sugebėjimą sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus. Toks mokytojas suvokia ir priima mokinių baimę, abejones, nerimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, asmenines problemas. Dar viena ypatybė – tai įsijautimas į mokinio reakcijas, arba empatija. Pedagogo empatija parodo kelią mokinio empatijai. Toks užsimezgęs santykis ir atveria galimybę asmenybei ugdyti asmenybę. Aišku, kad ne visi pedagogai turi šias ypatybes, nes mokytojas, norėdamas būti savimi, turi mokėti įsisamoninti savo jausmus ir juos išreikšti nepaverčiant jų vertinimais ir nepriskiriant jų kitiems žmonėms. Tai neatsiranda iš karto, savaime, tam reikia nuolat, sąmoningai dirbti su savimi įvertinant ir apmąstant savo santykius su mokiniais, sąmoningai juos keičiant, mėginant ir rizikuojant. Toks darbas su savimi trunka visą gyvenimą.

Taigi socialumas, reiklumas, teisingumas, dvasinė giedra, optimizmas – taip pat būtinos mokytojo savybės, bylojančios apie pašaukimą ir pajėgumą dirbti su jaunimu.

Pedagogo soialumo esmė – tai jo meilė darbui ir mokiniui. Manau, kad jei mokytojas abejingas jam keliamiems reikalavimams, jei nesugeba nuoširdžiai ir su atsidėjimu atlikti savo pareigų nesugeba sėkmingai dirbti pedagoginio darbo. Mokytojo atsidavimas darbui, palankumas mokiniui tai yra jo meilės pasireiškimas.

Nepriklausomos Lietuvos metais Švietimo sistemoje įvyko daug naujovių, vyko re-forma, keitėsi programos taip pat ir mokytojo vaidmenys. Mokytojas dabar ne tik žinių perteikėjas kaip anksčiau, o vaiko prigimtinių galių ugdytojas ir puoselėtojas.

Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą.

Pedagogas turi būti pasirengęs organizuoti ne tik mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtojasi suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokytojas gali organizuoti savarankišką mokymąsi, turi sugebėti savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymosi proceso organizavimui mokytojasturi turėti bendravimo įgūdžius. Skatinti besimokančiuosius įtraukti į mokymosi procesą tradicinių žinių nepakanka – reikia gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes beveik visos naujos mokymosi formos yra tiesiogiai su jomis susijusios. Tad šių dienų mokytojas visada turi būti pasirengęs nuolatiniams pokyčiams. Taip pat šiuo metu mokytojams labai svarbu įgyvendinti visas mokytojo kompetencijas, pastoviai tobulėti, neatsilikti nuo naujovių, įvaldyti kompiuterinį raštingumą, sekti atsinaujinusią periodinę spaudą.

Kadangi vaikai toje pačioje klasėje yra labai skirtingi, skirtingi gali būti jų pasiekimai. Mokytojai derina individualizuoto ir diferencijuoto darbo būdą. Pagrindinis dalykas, akcentuojamas ugdymo programoje, ugdant vaikų intelektą, pasaulio suvokimą yra mokomųjų dalykų integravimas: vidinis ir tarpdalykinis. Mokytojas pats gali pasirinkti dalykų integravimo ašis (vieną ar kelias) : bendras ar specifines. Naudojamas ir teminis integravimo būdas, kai keli dalykai jungiami į vieną kompleksą.

Mokytojas, pasirinkdamas mokomąją medžiagą ir jos pateikimo būdus, turi laikytis tokių principų:

vaiko individualybės puoselėjimo;

nuomonių įvairovės ir skirtingų sprendimų galimybės;

mokytojos ir mokinio bendravimo;

naujausios informacijos, dar nesančios vadovėliuose, naudojimo;

vertinimo humaniškumo.

Pagal „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatus“ pedagogai : turi teisę laisvai rinktis pedagoginės veiklos formas ir metodus; rengti individualias ugdymo programas. Pedagogai privalo ieškoti ugdymo turinį ir jo kaitą atitinkančių pedagoginės veiklos formų ir metodų.

Metodų pasirinkimo laisvė skatina mokytojus diegti naujoves, kurtisavo mokymo sistemą, orientuotą į programos tikslus. Nuo to priklauso vaiko mokymosi , ugdymo bei pasiekimų kokybė, jo galių plėtojimas ir pačio pedagogo autoritetas.

Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą.

Pedagogas šiandien turi būti pasirengęs organizuoti ne tik mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Pedagogas galės organizuoti savarankišką mokymąsi, sugebės sava-rankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Pedagogo vaidmuo keisis nuo kontroliuojančio informaciją link konsultanto. Žinių kaita vyksta nuo žinių transliacijos iki žinių konstravimo. Neužtenka fakto žino-ti, reikia mokėti jį pritaikyti, numatyti reiškinių pasekmes, pateikti problemų galimus sprendimų variantus.

Dauguma pedagogų yra įpratę, kad ryšys tarp pedagoginės veiklos sistemos elementų vyktų įprasta tvarka: mokytojas→ žinios→ mokinys. Tačiau galimas ir atvirkštinis variantas – mokytojas labai daug gali išmokti iš mokinio. Mokinys, kuris dažnai naudojasi pokalbių kambariais – greičiau spausdina už mokytoją; kuris gerai moka anglų kalbą – gali daugiau rasti reikalingos informacijos internete; kuris domisi programavimu – gali sukurti pvz. geografinę mokamąją programėlę ir t.t.

Lankstus ir nebijantis keistis mokytojas iš tokios situacijos gali turėti naudos – mokinys, pasinaudodamas papildoma literatūra gali parengti įdomų pranešimą ir pristatyti klasėje, mokinio sukurtą testų kūrimo programą galima panaudoti ir kitose klasėse atliekant apklausą. Viskas priklauso nuo mokytojo kūrybingumo.

Tai esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti, toks mokytojas bus visur laukiamas.

IŠVADOS

Pedagogas privalo visą gyvenimą mokytis, atnaujinti ne tik dalykines žinias, bet ir bendrąsias. Jis, analizuodamas savo teigiamą ir neigiamą patyrimą mokslinių žinių šviesoje, įsisąmonina savo pažiūras, vertybes, individualų mokymo stilių. Visa tai gali sėkmingai realizuoti mokyme, mokytojas kuria efektyvias mokymo sistemas, reguliuoja įvairias mokymo situacijas ir stebi kaip tai atsiliepia mokiniuose. Toks pedagogass sąmoningai žiūri į savo asmenybės, profesijos tobulėjimą, priima brandžius sprendimus, šiltai bendrauja su mokiniais, padeda mokiniams realizuoti save.

Šiandien mūsų visuomenė ir mokykla labai keičiasi, ieškoma naujo kelio įgyvendinti vis spartėjančiai švietimo reformai, kurios pagrindinis tikslas – savarankiška,jau mokykloje save kūrybiškai išskleidžianti asmenybė. Todėl kiekvienam pedagogui keliami nauji ir vis didesni reikalavimai. Mūsų pedagogui būtina mokytis dirbti naujomis sąlygomis. . Pedagogo autoritetas išliks, jei jis sugebės savyje suderinti skatintojo, bendradarbio, konsultanto vaidmenis.

Pedagoginiam darbui svarbios tiek mokytojo asmenybės savybės, tiek jo daugialypė, įvairi, funkcionalinė pedagoginė veikla, jos kokybinė charakteristika. Didelės reikšmės mokytojo asmenybės formavimuisi turi teisingas mokytojo profesijos pasirinkimas, profesijos pasirinkimo ir pedagoginės veiklos motyvai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Černius V.J. Mokytojo pagalbininkas. – Kaunas, 1992.

http://lt.wikipedia.org/wiki/pedagogas (žiūrėta 2010m. lapkričio 12d. 00:10val.)

https://www.mokslai.lt/referatai/diplominis/9239.html (žiūrėta 2010 m. lapkričio 12d. 20:38val.)

https://www.mokslai.lt/referatai/diplominis/socialinis-vaidmuo-budingas-pedagogo-profesijai-puslapis1.html (žiūrėta 2010 m. lapkričio 12d. 19:45val)

https://www.mokslai.lt/referatai/referatas/pedagogo-asmenybe-puslapis1.html (žiūrėta 2010 m. lapkričio 12 d. 18:25 val.)

Jovaiša L. Edukologijos įvadas. – Kaunas, 1993.

Kavaliauskienė V. Pedagoginis pašaukimas ir jo ugdymas. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla,2001,ISBN 9955-456-13-2

Šernas V. Profesinė pedagogika. – Vilnius, 1995.

Urbonavičienė B. Edukulogijos įvadas: Mokymo – mokymosi medžiaga studentams. – Marijampolė, 2009.

10. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. – Kaunas, 1993.

11. http://www.vaikas.lt/lt/ugdymas/filosofija/pedagogas (žiūrėta 2010 m. lapkričio 12d. 00:38val.)

12. https://www.mokslai.lt/referatai/kursinis/pamokos-ypatumai-puslapis4.html (žiūrėta 2010 m. lapkričio 12d. 00:18val.)

13. http://www.straipsniai.lt/pedagogika/puslapis/4947 (žiūrėta 2010 m. lapkričio 12d. 16:48val..)

Leave a Comment