ugdytojas

PANEVĖŽIO KOLEGIJA

SVEIKATOS, SOCIALINĖS PRIEŽIŪROS IR EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

PEDAGOGIKOS KATEDRA

referatas

UGDYTOJAS

Panevėžys, 2004

TURINYS

TIKSLAI.......................
........................3
ĮVADAS........................
........................4
1. UGDYTOJO
CHARAKTERISTIKA.....................
.........5

1.1 Bendroji ugdytojo
charakteristika.....................
........5

1.2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo
priedermė....................6-8

1.3. Pedagoginis
darbas........................
...........8-10

1.4. Pedagoginis menas ir
kultūra.......................
.....10-12

1.5. Pedagoginiai
gebėjimai.......................
...........13

1.6. Pedagoginės doros
įpatumai........................
........14
2. ASMENYBĖS AUKLĖJIMAS
KOLEKTYVE.....................15-
16
IŠVADOS.......................
.......................17
UŽDUOTYS
STUDENTUI.......................
...........18-19
ATSAKYMAI.......................
....................20
NAUDOTA
LITERATŪRA......................
..............21

[pic]

ĮVADAS

Bet kuris gyvūnas skirtingai išreiškia savo egzistenciją.Nepalyginamai
turtingesnė ir prasmingesnė žmogaus prigimtinė ir išmoktoji saviraiška
aplinkos gyvenime – toje nepaliaujamoje įvykių ir situacijų kaitoje.
Aktyvus reiškimasis šioje kaitoje lydimas teigiamų ir neigiamų ugdytojo
išgyvenimų, turtinančių, ar skurdinančių jo asmenybės brandą. Ugdymas bei
jo organizavimas reikalingas ugdytinio indviduolybės saviraiškai, kad ji
brandintų asmenybės išmintį bei protą, kūrybines jėgas ir dorintų kultūrą –
didžiausias žmogaus vertybes.

1. UGDYTOJO CHARAKTERISTIKA

4.1. Bendroji ugdytojo charakteristika

Ugdytojas yra ugdytinio vertybinės saviraiškos talkininkas. Jo
funkcijos:

1) Tirti saviraiškos turinį, aktivumą ir galimybes,

2) Padėti įveikti saviraiškos (besimokant, dirbant, bendraujant)

sunkumus,

3) Pamokyti, parodyti, sutelkti,

4) Tikrinti veiklos ir elgesio vyksmą bei jo rezultatus, vertinti

saviraiškos kokybę,

5) Padėti suvokti reproduktyvios ir produktyvios saviraiškos klaidas,

rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti,

6) Prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą,

stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai.

Šių funkcijų vykdymas suponuoja ugdytojo ir ugdytiniosąveiką,
keitimąsi, visą rūšių informaciją (episteminę, technologinę, vertybinę),
turint omenyje, kad šio bendravimo aktyviausias narys yra ugdytinis.

Svarbiausi ugdytojai yra tėvai ir profesionalūs pedagogai
(prigimtiniai, institutiniai ir socialiniai). Šiaip mes visi esame
ugdytojai ir ugdytiniai. Tuo ppačiu metu mus keičia aplinka, o mes –
aplinką. Iš jos dar išskirtini kompetentingi, bet specialiai neparengti
ugdymo veikėjai: globėjai, lektoriai, žurnalistai, bibliotekininkai.

Globėjai pakeičia tėvus. Tai žmonės, kurie savanoriškai priimama
vaikus į savo šeimą, juos augina ir auklėja, vykdo visas tėvų funkcijas.
Socialinės saugos įstaigos do

omisi globėjų veikla. Daugelis jų įtraukti į
patronažo sistemą, gauna valstybinę pašalpą už priimtus auklėti vaikus.
Kitokias pedagogines funkcijas vykdo lektirius. Jis ne tik informuoja
auditoriją įvairiais pasaulėžiūros, politiniais,
moksliniais,organizaciniais klausimais, ir siekia formuoti sąmonę, pažiūras
ir įsitikinimus. Dar kitokio pobūdžio ugdymo veikėjas yra žurnalistas. Tai
žiniasklaidos darbuotojas, bet jis – ne tik informacijos rinkėjas ir
teikėjas, bet ir auklėtojas, panaudojantis spausdintą žodį ir vaizdą
(televizija). Savotiškai, bet labai reikšmingai ugdymo procese dalyvauja
biblioteninkas. Jis – saviugdos organizatorius, panaudojantis knygą kaip
lavinimo, auklėjimo ir psichoterapijos priemonę. Visus šiuos specialiai
neparengtus ugdymo veikėjus galima būtų pavadinti socialinio ugdymo
veikėjais. Yra dar parengti socialiniai pedagogai, dirbantys bendruomenėje
su vaikais ir suaugusiaisiais.

Specialiai parengtus profesionalius ugdymo veikėjus, dirbančius tam
tikrose ugdymo institucijose ir bendruomenėje, reikia laikyti pedagogais
specialistais. Tai – mokytojas, dėstytojas, auklėtojas, gamybinio moymo
meistras, karininkas, socialinis pedagogas.

Modernioji pedocentrinė pedagogika pervertina vaiko vvaidmenį ugdymo
vystime, tarsi jis pats išsiauklėtų, piktinasi kito žmogaus įtaka asmenybės
raidai, menkina ugdytojo reikšmę. Įsigali vaiko kultas. Kai kurie teigia,
kad apskritai nereikalingi pedagogai specelystai. Jiepasisako už tai, kad
reikia panaikinti mokyklas, nes televizija, kompiuteriai šiuo metu galintys
visko išmokyti ir visus išauklėti. Manoma, kad ateityje televizija ir
kompiuteriai pakeis mokyklas ir auklėtojus. Iš tikrųjų yra kitaip: jokios
techninės priemonės nepakeis žmonių ugdomosios veiklos. Žmogų išugdo tik
žmogus. Reikia ir ugdytojų specialistų, nes tėvai nepajėgūs savo vaikų
parengti šiuolaikiniam sudėtingam darbui. Todėl būtinai specialūs ugdymo
veikėjai, kurie padėtų tė
ėvams ir bendruomenei.Be to, ugdytojo vaidmuo yra
toks didelis, kad be jo negalima įsivaizduoti brandžios asmenybės tapsmo.

Seniausias institucinio ugdymo veikėjas – mokytojas. Jau antikinėje
Graikijoje išsiskyrė didaskalai – pirmiausia privačių, o paskui valstybinių
mokyklų mokytojai. Iki šių dienų jie vienodai vykdo auklėjamąsias ir
lavinamąsias funkcijas. Šių dienų mokytojai – bendrojo lavinimo mokyklos
ugdymo veikėjai. Jie dėsto bendrojo lavinimo dalykus ir kartu būna
auklėtojai. Prpfesinio mokymo įstaigų atskirų mokymo dalykų mokytojai
vadinami dėstytojais. Aukštųjų mokyklų dėstytojai gauna įvairius mokslo
vardus:lektorių, docentų, profesorių. Tarp dėstytojų išskyriami kuratoriai,
kurie padeda rūpintis atskirų klasių ar kursų grupių reikalais, organizuoti
kolektyvo gyvenimą. Profesinėse techninio mokymo mokyklose gamybiniam
mokymui tiesiogiai vadovauja gamybinio mokymo meistras. Jis kartu yra ir
dėstytojas, ir grupės vadovas arba auklėtojas. Karinio rengimo įstaigose
karininkai būna ir dėstytojai, ir auklėtojai, ir būrių vadai.

2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo priedermės

Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų. Ne visada
aišku, kuo jie grindžiama. Dažniausiai pasitenkinama surašymu tokių
asmenybės bruožų, kurie tradiciškai labai pageidaujami, kad jais pasižymėtų
ugdytojas. Čia pateikiami reikalavimai ugdymo veikėjams grindžiami
pedagoginiu pašaukimu. Tiesa, ir jame priskaičiuojama daug įvairių bruožų.
Iš jų atrinkti keli, be kurių negali būti pašaukimo.Pedagoginis pašaukimas
– motyvacinių, potencialinių ir charakterologinių asmenybės bruožų derinys,
įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo
rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo
yra neetiška.

Ugdytojui pridera būti turtingu žmogumi.Toks jis tampa, kai jo veiklos
motyvacija siejama su dvasinių vertybių poreikiu. Ši

is pasireiškia interesu
filosofijai, mokslui, menui, dorinėms, socialinėms vertybėms. Motyvai ir
skatina domėtis dvasiniais asmenybės gyvenimo klausimais, t.y. idealiomis
žmogaus sąmonės vertybėmis. Todėl būsimam pedagogui labai artimas dalykas
yra filosofija. Ji padeda susidaryti ne tik bendrą visatos vaizdą, bet ir
gauti atsakymą į bendriausius, esminius klausimus: kokia visatos kilmė,
koks materialus ir dvasinio prado ryšys, kaip atsirado žmogus, kokia
žmogaus paskirtis, kaip vystosi žmogus, visuomenė, kokia veikla turi
užsiimti valstybė, kad bųtų sukurtas geresnis ir gražesnis žmonių gyvenimas
ir t.t. Gamtos, tautos, visuomenės ir žmogaus gyvenimo filosofija yra
pedagogo kasdieninis mąstymo objektas. Profesinio ugdymo institucijose jo
interesai labiau specelizuojami – susitelkiama į kurią nors mokslo,
technikos ar meno sritį. Jieturi tokią didelę galią, kad palaiko nuolatines
žmogaus pastangas domėtis naujovėmis, tuo, ką pateikia šiuolaikinė
filosofija, mokslas, technikos išradimai, meno laimėjimai. Vadinasi,
nuolatinis dvasinių vertybių poreikio tenkinimas lemia ugdytojo vidinį
turtingumą.

Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo dvasinių
vertybių poreikius, nuolat pats tobulėdamas, bet ir siekimu savo dvasios
vertybes perduoti kitiems. Siekimas praktinės veiklos, kad žmogus būtų
gražesnis iš vidaus ir iš išorės, kad įsisavintų vertybes ir jomis
vadovautųsi savo gyvenime ir kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą,
realizuoja pedagoginio pašaukimo uždavinius.

Tačiau ugdymo vertybių kūryba nėra pats sau tikslas. Dvasinės vertybės
kuriamos ne dėl tobulesnės žmogaus ir žmonijos ateities. Lietuvių pedagogas
Jonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Ji
kartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. Aktyvi ve
eikla, skirta kito
žmogaus ateities laimei, – ne šiaip sau skambi frazė, bet esminis
pedagoginio pašaukimo bruožas. Jos užuomazgų randame motinos meilę. Kaip
tik motina yra pirmoji, kuri rūpinasi savo vaiko likimu ir jo ateitimi.
Viena iš valstybės funkcijų ir yra pedagoginė – siekimas kurti dvasines
vertybes, kurios lemtų žmonių gyvenimą ir darytų juos laimingus.

Pedagoginio pašaukimo gelmėse glūdi empatija, intelektinis ir emocinis
jautrumas, kylantis iš bendravimo, jungimosi, vienijimosi poreikio. Dideliu
kito jautrumu pasižymėjo visi žymieji pedagogai. H.Pestalocis yra pasakęs:
„Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu“. Empatija pasižymi ne tik
siekimu bendrauti, bet ir įsijausti į kito mintis ir jausmus, suprasti kito
žmogaus minčių ir jausmų prasmę ir reikšmę jam ir jo aplinkai. Be to,
teisingumas, tolerancija, pasirengimas padėti, tvirtumas – tai asmenybės
bruožai, be kurių neįmanomas pedagoginis veiksmas.

Jautrumas ir kito supratimas sudaro sąlygas sėkmingai praktinei
pedagoginei veiklai. Čia išryškėja specialūs pedagoginiai gebėjimai, kurių
kompleksas laiduoja tai, kad lengvai ir sėkmingai vykdomi ugdymo
uždaviniai. Pedagoginį gebėjimą apibūdina įvairūs skirtingų gebėjimų
dariniai: diagnostinių, komunikacinių, organizacinių, ekspresinių,
akademinių, kūrybinių. Šie dariniai būna skirtingi. Vieni indvidai labiau
pasižymi komunykatyvumu ir sugestionavimo gebėjimas, kiti – akademiniais,
treti – ekspresiniais ir diagnostiniais. Vienose pedagoginės veiklos
srityse būtini aukšti pedagoginiai gebėjimai, o kitose reikalingi specialūs
jų deriniai. Vaikų darželio auklėtojoms reikalingas ryškus komunykativumo
gebėjimas, aukštosios mokyklos pedagogams – akademiniai ir kūrybiniai
gebėjimai, bendrojo lavinimo mokyklos pedagogams – diagnostiniai,
organizatciniai, ekspresiniai ir kūrybiniai. Todėl kalbant apie mokytojo
asnenybę, šie gebėjimai bus charakterizuojami smulkiau.

Pedagoginis pašaukimas neįsivaizduojamas be asmenybės vertybinės
saviraiškos. Pedagogas ne tiktai jaučia dvasinių vertybių ir jų perteikimo
kitiems poreikį, bet ir poreikį gyventi tomis vertybėmis, jas realizuoti
savo mąstymu ir elgesiu. Todėl pedagogo asmenybė darosi asmeniniu
pavyzdžiu.Asmeninis pavyzdys – ugdomoji vertybė, nes ją tiesiogiai perima
ugdytiniai. Vaikui įgimta išmokti mąstymo ir elgesio būdų iš vyresniųjų.
Identifikuodamas save su kitais, jis išmoksta gyventi vyresniųjų gyvenimu.
Ugdytojas siekia, kad jo auklėtiniai gyventų turiningą, dorą ir gražų
gyvenimą.

Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojo
priedermes:

1) Pedagogas turi pasižymėti dvasingumu,

2) Gerai išmanyti dalyką tos ugdymo srities, kurioje dirba,

3) Kasdien rūpintis ugdytinio vertybėmis (mokslo, socialinės,

dorovinės, estetinės brandos),

4) Protinga spręsti gyvenimo uždavinius,

5) Būti dėmesingam indvidualybei, jautriam jos poreikiams ir

siekimams, sunkumams ir problemoms,

6) Taikyti žinias veikloje su ugdytiniais,

7) Indvidualizuoti ugdymą,

8) Savo pavyzdžiu diegti vertybes, kurias pedagogas skelbia.

1.3. Pedagoginis darbas

Svarbi darbo forma yra gamybinis darbas – žmogaus materialinės
egzistencijos pagrindas. Žmonijos istirijoje iš materialinės gamybos
išskiria dvasinių vertybių gamyba – filosofija, mokslas, menas, papročiai,
religija ir t.t. Susiformuoja dvasinė kultūra ir dvasinės kultūros sričių
turi savarankiškumą ir savitumą, tačiau jos neatsiejamos nuo bendro
visuomenės gyvenimo, kurio kultūrą lemia indvidų dvasinė saviraiška ir
kūryba.

Kultūra susijusi su valdymo, politikos istorinėmis šaknimis. Kurią
vietą užima pedagoginis darbas? Ar jis įeina į gamybinę, kultūrinę ar į
valdymo sritį?

Pedagoginis darbas – ypatinga žmonių veiklos sfera. Jis yra ne kas
kita kaip vertybinis tikslingas kvalifikuotų ir nekvalifikuotų asmenybių
bendravimas. Jis integruoja visas kultūros vertybes, būtinas perimti
žmonėms, kad jie galėtų ne tik orentuotis gyvenime, bet ir jame aktyviai
dalyvauti. Augančiai kartai realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės,
papročių, relyginės vertybės.Toks darbas turi būti aukštai kvalifikuotas ir
atitikti visos visuomenės ir kiekvieno indvido poreikius, galimybes.

Pedagoginio darbo tikslai, objektas ir priemonės yra iš esmės
skirtingi nuo kitų darbo sričių. Tikslas – tobulinti žmogų, asmenybę,
augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą –
materialines ir dvasines vertybes. Ugdymo objektas – žmogus su budingomis
biologinėmis, psichologinėmis ir dvasinėmis savybėmis. Šis objektas kartu
yra ir subjektas – visa vertinantis, aktyvus gyvenimo veikėjas. Pedagoginio
darbo priemonės labai sudėtingos – pedagogo ir ugdytinio asmenybės bei
tikrovė. Vadinasi, čia tikslas ir priemonės beveik sutmpa, ko nėra kuriant
materialines vertybes. Pedagoginio darbo rezultatas – vėl žmogus, žmogaus
asmenybė.

Pedagoginės veiklos objektu taip pat būna ir grūpė. Grūpė panaudojama
ir kaip auklėjimo priemonė. Kolektyvas – auklėjimo rezultatas. Vadinasi,
indvidas ir kolektyvas, indvido ir kolektyvo sąveika kartu yra ugdymo
objektas, priemonė ir rezultatas. Tačiau ugdymo rezultatas niekada nėra
galutinis: įgytos vertybės keičiasi.

Pedagoginis darbas vyksta kurioje nors institucijose. Jos režimo
privalo laikytis darbuotojas, nes bet koks darbas susijęs su drausme. Pats
darbas drausmina reikalaudamas kokybiško rezultato. Čia drausmė nėra
vergiška. Darbas ir bendravimas iš esmės yra laisvas. Taigi pedagoginis
darbas pasižymi laisve pasirinkti ugdymo tikslus, turinį ir būdus,
santykius.Kartu ši laisvė neatsiejama nuo atsakomybės už pasirinkimą. Jeigu
ugdymo tikslai ir turinys bus prieštaringi tautos ir visuomenės poreikiams,
tai kenks ugdytinio ateičiai, nes ji susieta su tautos, visuomenės
gyvenimu. Ugdytinis turi būti suinteresuotas sėkme pasirengti gyvenimui,
kita vertus, gyvenimas – didysis ugdymosi motyvas. Kaip tik dėl to ugdymas
mokymo ir auklėjimo institucijose negali būti atskiras nuo buitinio,
visuomeninio ir dvasinio gyvenimo, nors pastarasis yra esminis asmenybės
tapsmo veiksnys.

Ugdytinio gyvenimą keičia daug veiksnių: šeima, mokykla, bažnyčia,
valstybė, jaunimo organizacijos, televizija, radijas, žurnalai, knygos,
kino ir dramos teatrai, atsitiktiniai žmonės. Pedagoginis darbas įgyja
koorinavimo pobūdį.

Pedagoginio darbo kūrybinis pobūdis pasireiškia mokymo turinio
parinkimu ir planavimu, remiantis mokynių savybėmis, ugdymo uždavinių
numatymu asmenybės vystimosi programoje ir ugdymo strategija, kryptingumo
projektvimu, kūrybingu mokymo priemonių konstravimu, planavimu ir
parengimu, mokymo metodų kombinavimu, novatoriškumu, gerosios patirties
organizavimu ir apibendrinimu, moksliniu pedagoginiu darbu.

Visa tai rodo, kad pedagoginis darbas yra sudėtingas, sunkus, bet
turi didžiulę reikšmę šiuolaikinei tautos ir visuomenės kultūrai, bendrai
pažangai ir atskiro indvido likimui dabartinėje mokslo,
technikos,socialinio bei dvasinio gyvenimo situacijoje. Jis – ypatinga
kultūrinė veikla, galima turint pedagoginį pašaukimą ir aukštą pedagoginę
kvalifikaciją.

4. Pedagoginis menas ir kultūra

Kaip matėme, pedagoginis darbas yra kūrybinio pobūdžio. Jame rasime
mokslinės, techninės, meninės kūrybos elementų. Svarbiausia čia –
bendravimo menas. Jo pagrindas – pedagoginis taktas. Taktas – saiko
jausmas, gebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti
santykių būdą ir jį tinkamai pritaikyti reikiamu momentu. Pedagoginis
taktas – didelė ugdytojo vertybė, įgalinanti jį kurti palankius santykius
su mokyniais kolegomis, ieškoti lengvesnių būdų tikslui pasiekti. Taktišką
elgesį apibūdina estetinių ir dorovinių santykių stilius, kuriuo
palengvinamas bendravimas ir visas ugdymo darbas.

Pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas,
dorinės ir estetinės pažiūros, taurios emocijos. Socialinis intelektas
leidžia įsigylinti į konkrečią situaciją (ypač tą, kuri gali sukelti
konfliktą), susiorientuoti joje, numatyti svarbius sprendimus, reikšmingus
asmenybės plėtotei, ugdymo tikslų siekimui. Dorinis ir socialinis jautrumas
padeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. Tačiau pedagoginis taktas nėra
gamtos dovana. Tiesa, esama, kaip sakoma, iš prigimties taktiškų žmonių,
tačiau ir ne taktiškas, impulsyvus žmogus gali pasidaryti taktiškas, jeigu
jis laikosi dorovės etiketo, paprasčiausio mandagumo normų. Numatydamas
sprendimus, pedagogas visada turi atsižvelgti į mokynį, į jo indvidualias
ir amžiaus įpatybes. Savo sprendimų skelbimas arba jų vygdymas neturi
iššaukti priešiškumo, nepasitikėjimo, įtarumo. Todėl taktiškas pedagogas iš
anksto numato savo būsimų veiksmų padarinius. Tik teigiamų padarinių
numatymas, tvirtas ir teisingas jo vidinis motyvavimas sudaro sąlygas
taktiškam elgesiui.

Taktiškas elgesys būtinas visur ir visada: per pamokas, popamokinėje
veikloje, laisvalaikiu. Didaktinio saiko reikalavimai įpareigoja mokytoją
jausti, kada ir kiek skirti užduočių, nes pernelyg sunkios ir ilgos
užduotys sukelia priešingas nuotaikas, greit nuvargina, silpnina valią,
pagaliau artima norą mokytis. Panašiai yra ir su pernelyg lengvomis ir
trumpomis užduotimis. Auklėtojas, organizuodamasetinį pokalbį, turi
rūpintis nepersotinti jo panašiais ir vienodais pavyzdžiais. Mokinių
veiklos nuobodulys labai dažnai paaiškinimas netaktiška pedagogine veikla.

Reguliuojant mokinio elgesį, svarbus skatinimo ir bausmių taktas.
Pernelyg didelis gyrimas, nesaikingi apdovanojimai, išankstiniai pažadai ir
jų nevykdymas, nepelnytos, kolektyvinės, per dažnos bausmės – tai
netaktiško skatinimo ir bausmių metodo panaudojimo pavyzdžiai.

Bendraujant su mokiniais, pedagogų taktas pasireiškia kalbant. Kalba
turi būti paprasta, nuoširdi, rimta. Necenzūrinių žodžių vartojimas
„žioplys“, „vėpla“, įžeidinėjimai kitokiais žodžiais neleistini.
Pedagoginis taktas neleidžia panaudoti veiksmų, kurie įžeistų auklėtinio
asmenybę. Pedagogui nevalia kratyti kišenes, kuprines, suolą, ieškoti
daiktinių įrodymų ar įkalčių. Tai ne jo funkcijos. Visa tai nepalengvina,
bet apsunkina auklėjimą.

Pedagogo įtaigumas (sugestyvumas) – tai menas sukelti intuityvius
išgyvenimus, norą keistis. Įtaigumas – pedagogo savybių kompleksas,
turintis įtaką, poveikio jėgą ugdytiniams. Juo įgyjamas aukštas dorinis,
kultūrinis statusas tarp mokytojų ir mokinių. Įtaigumas pasiekiamas vidine
pedagogo drausme, taktišku elgesiu. Kartais manoma, kad sugestyvumas
įgimtas, kad tai sąlygoja visa žmogaus išorė, jo valios jėga, žvilgsnio
išraiškingumas. Visa tai svarbu, bet įtaigumą galima įgyti rūpinantis savo
pedagoginiu autoritetu. Įtaigumas – ugdytinių savybė lengvai priimti
poveikius.

Pats mokytojo vardas dar negarantuoja autoriteto. Jį reikia įgyti
bendraujant su kolegomis ir mokiniais. Pirmoji autoriteto įgyjimo sąlyga –
moralinė atsakomybė už patikėtą darbą, už auklėtinių mokslinę, dorinę,
dvasinę kultūrą. Su šia sąlyga glaudžiai siejasi savo profesijos meilė, nes
ji įgalina pedagogą būti doroviškai stipriam, vykdyti pedagogo profesijos
pareigas, rūpintis savo darbo objekto tobulėjimu – mokinių veiklos ir
elgesio sėkme. Pedagogo autoritetą stiprina pedagoginė kultūra: visapusiška
erudicija, aukštas profesionalumas bei dalyko išmanymas. Kartu jis turi
gebėti mokyti mokytis, įtraukti visus mokinius į aktyvų rengimąsi
gyvenimui, mokyklinių užduočių atlikimą. Pedagoginė kultūra įgyjama
praktika.

Mokykloje esama ir pseudoautoritetų. Kai kurie mokytojai mokinių
prielankumą bando įgyti dirbtiniu gerumu, nuolaidžiavimu, papirkimu. Taip
pat yra pedagogų, norinčių autoritetą įgyti griežtumu. Nors reiklumas
būtinas pedagoginiame darbe, bet besaikis jo taikymas ugdo baimę ir
veidmainiavimą, prisitaikėlius ir pataikūnus. Tretieji siekia autoriteto
puikavimusi: savo išore, išmintimi, žiniomis, publicistiniais ar
moksliniais pasiekimais. Toks puikavimasis gali laikinai sukelti mokinių
domėjimąsi, interesą mokytoju, bet ilgainiui jis pasidaro koktus ir
atstumentis. Kiti siekia autoriteto savo elgiasio šaltumu, mokinių
atstūmimo, gerų ar blogų išskyrimu arba pataikavimu mokinių grupėms,
atskiriems mokiniams, vadinamiems simpatijomis. Tuo siekiama, kad kiti
stengtųsi įgyti mokytojo simpatiją.

Visi šie pseudoautoritetai turi ne tik laikiną įtaką mokiniams,
ilgainiui mokytojai pasidaro nemėgstami. Todėl pedagogui tenka rūpintis
suformuoti tokį autoritetą, kuris visą laiką teigiamai veiktų mokinius, o
tai įgyjama pagalba silpniems, teisingu visiems, pedagoginiu optimizmu,
aktyviu visuomeniškumu, pricipingumu bei dvasingumu. Šiuos asmenybės
bruožus turi ugdytis visi, besirengiantieji dirbti pedagoginį darbą.

Pedagoginė kultūra yra vienas iš svarbiausių pedagogo autoriteto
veiksnių. Ji pasiekiama nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus.
Pedagoginės kultūros požymiai yra šie:

[pic]

Šių kultūros bruožų įgyjimo tempas ir lygis priklauso nuo pedagoginių
gebėjimų.

1.5.Pedagoginiai gebėjimai

Pedagoginiai gebėjimai – indvidualybės sąlygos, įgalinančios lengvai,
greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą. Jų yra daug ir įvairių, tačiau
išskirtini tokie, kurie susiję su pedagogine veikla ir leidžia ją sėkmingai
vygdyti.

Pastabumas (diagnostiniai gebėjimai) – savybė, kuria lengvai
įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybės
bruožai.

Komunikatyvumas – gebėjimas, įgalinantis lengvai užmegsti
tarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo ir
pasitikėjimo santykius. Galima tvirtinti, kad be tinkamos komunikacijos
neįmanomas pedagoginis darbas apskritai. Ir priešingai, juo tinkamesnė
komunikacija, tuo didesnė pedagoginės sėkmės tikimybė.

Organizuotumas – tokia savybė, kuri įgalina pedagogą tinkamai planuoti
savo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti
pagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas
pagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti. Organizuotumas turi daug
savybių. Vienos jų labai reikalingos vienoje, kitos – kitoje veikloje.
Skirtingai reiškiasi klasės auklėtojo ir mokytojų organizaciniai gebėjimai,
kitaip – mokyklos vadovo. Tačiau pedagoginio darbo sėkmė neįmanoma be
organizuotumo.

Kūrybiniai gebėjimai – naujumo, orginalumo šaltinis. Jie pasireiškia
visose pedagoginės veiklos srityse, ypač metodinėje veikloje. Metodinis
kūribingumas sudaro sąlygas orginaliau, tikslingiau organizuoti mokomąjį
procesą. Santykių kūrybingumas įgalina tobulinti tarpasmeninių ryšių
kultūrą. Kūrybingumas auklėjimo procese padeda tobulinti komunikatyvumą,
organizuotumą. Kūrybingas pedagogas ne tik nuolatos tobulina mokymo ir
auklėjimo procesą, ne tik siekia vis geresnių darbo rezultatų, bet ir
jaučiasi patenkintas, laimingas savo veiklos vaisiais.

Intelektiniai gebėjimai pasireiškia ne tik studijuojant, bet
kasdieniniame darbe įsimenant vis naujus savo dėstomojo dalyko mokslinius
laimėjimus. Lengvas naujų dalykų supratimas, ilgalaikis įsiminimas ir
pasirengimas įgytą naują medžiagą.

Išraiškos (ekspreyvumo) gebėjimais pasižymintis pedagogas ne tik moka
logiškai perteikti dėstomąjį dalyką, bet ir geba akcentuoti, kas
svarbiausia, emociškai išgyventi vertybes, įtikinti, paveikti visą klasę ar
auditoriją.Yra mokymo dalykų, kurie nereikalauja tokios kalbėjimo raiškos,
tačiau visada reikia kalbėti pabrėžiant, tokios kalbos raišką, tačiau
visada reikia kalbėti pabrėžiant, išskyriant svarbiausias mintis, loginius
kalbos vienetus. Vadinasi pedagoginių siekių ir jų realizavimo galia glūdi
pedagoginio pašaukimo šerdyje.

1.6. Pedagoginės doros ypatumai

Pedagoginė dora susijusi su specifine profesine etika, ši – su
bendrąja etika. Pedagoginės doros būtinumą sąlygoja kylantys
prieštaravimai. Kad nebūtų daroma klaidų sprendžiant šiuos prieštaravimus,
būtinos dorovės normos, kurių laikymasis prisideda prie geresnio
pedagoginės veiklos uždavinių vykdymo.

Norma padeda mąstyti, suprasti situaciją, pasirinkti elgesio priemones
ir būdus (pvz.: norma „gerbti mokinio asmenybę“ tiesiog nurodo, kaip elgtis
konfliktinėje situacijoje).Kokios turėtų būti pedagoginės dorovės normos,
padeda nustatyti doroviniai kriterijai. Pagrindinis krikščionių dorovės
kriterijus yra meilė. Šis kriterijus gali būti sukonkretinamas humanistinės
ugdymo kriterijumi. Tai reiškia, kad pedagoginės normos turi atitikti šį
kriterijų. Jis reguliuos geras mokinio ir mokytojo, mokytojo – mokytojo,
mokytojo – tėvų, mokytojo – tautos – visuomenės santykius. Tik esant
geriems santykiams įmanoma garantuoti sėkmingą humanistinį auklėjimą.

Pedagoginės doros turinį sudaro minėtų dorinių santykių sistema su
savo darbu ir aplinka, su mokyniais, jų tėvais, kolegomis, mokyklos
vadovais, su visa visuomene.

Santykius su savo darbu reguliuoja įvairios dorovės normos. Pvz.:
norma „pedagogo profesiją galima rinktis tik turint pašaukimą“ reikalauja
iš žmogaus, norinčio būti mokytoju, atsižvelgti į tai, ar turi pašaukimą.
Norma „rūpintis mokyklos poreikiais“ reikalauja kelti mokyklos prestižą,
savo, kaip pedagogo, prestižą. Tam būtina tobulinti save, turtinti savo
pedagoginę kultūrą.

Didelią reikšmę mokyklos gyvenime turi doriniai santykiai su mokyklos
vadovybe. Niekas taip netrikdo mokytojų kaip vadovų sprendimų ignoravimas,
vygdymo delsimas, prastas pareigų atlikimas. Svarbi pedagoginės dorovės
norma – rūpestingai, kruopščiai, panaudojant visus pedagoginius gebėjimus,
vygditi demokratiškai priimtus sprendimus, socialinius įpareigojimus.
Mokyklos vadovų etinis uždavinys – padėti švietimo sistemai įgyvendinti
mokyklų veiklos tobulinimo tikslus. Su kolegomis būti draugiškam,
sąžiningam, teisingam – vadovų dorovės įpatybė.

Kolegų santykius regiliuoja kelios dorovės normos: skirtingų
pedagoginių pažiūrų tolerancija, objektyvus ir draugiškas pedagoginių
laimėjimų vertinimas, pedagogo indvidualybės supratimas, rūpinimasis
pedagoginio personalo vieningumu ir t.t.

Mokytojo ir mokinių santykius reguliuoja dorovės normos, taip pat
sprendžiant prieštaravimus su mokinių tėvais.

Dorovės normos:

[pic]

1. ASMENYBĖS AUKLĖJIMAS KOLEKTYVE

Asmenybės ir kolektyvo santykių klausimas šiuolaikiniame pasaulyje
tebėra filosofinių ir pedagoginių prieštaravimų arena. Idealistinių srovių
astovai teigia, kad kolektyvas niveluojas asmenybę – žmogus tampąs grupės
mechanizmo „sraigteliu“. Asmenybė esanti „absoliuti laisvė“, nepriklausoma
nuo kolektyvo, kažkas už jį aukštesnio. Tokios pažiūros neatitinka
tikrovės.

Asmenybės ir kolektyvo santykius tikroviškai išaiškino marksizmo
klasikai. Jis teigė, kad asmenybė negali gyvuoti ir formuotis be kolektyvo,
vien tik savo dvasinio tobulėjimo keliu, kad tikra asmenybės laisvė galima
tik kolektyve.

Kolektyvo ir asmenybės auklėjimo teorija grindžiama klasikų
pažiūromis. Kolektyvas laikomas lemiamu veiksniu formuojant savarankišką ir
kūrybingą žmogaus asmenybę, gebančią laisvai ir visapusiškai pritaikyti
savo indvidualybės ypatumus bendram labui. Vadinasi, ugdant
kolektyvą,nesiekiama, kad asmenybė būtų kažkoks standartinis tipas.

Pirmasis kolektyvo organizacijos klausimas – jo struktūra. Skiriamas
bendrasis (visos mokyklos) kolektyvas ir jo padalinys – pirminis kolektyvas
– klasė. Klasės kolektyvą gali pagyvinti, jo ir visos mokyklos uždavinius
įgyvendinti gali padėti įvairūs laikini kolektyvai – būriai, grandys ir kt.

Kad kolektyvas galėtų auklėti, pirmiausia jį reikia išauklėti.
Auklėjimas pradedamas, keliant tikslus, nurodant jų įgyvendinimo
perspektyvas. Taigi didelę kolektyvo ir asmenybės auklėjimui turėjo
santykių estetika, žvali nuotaika ir tikslai.

IŠVADOS

Santykiuose su tauta, visuomene ir valstybe pedagoginė dorovė
pasireiškia lojalumu, susipratimu, teigiamu ir konstruktyviu savo tėvynės
mokslo, technikos, meno, gamybos pasiekimų vertinimu ir panaudojimu savo
veikloje, patriotizmu. Pedagogas – aktyvus visuomeninio gyvenimo dalis.

[pic]

1.Temos „Pedagoginiai gebėjimai“ pagrindinės

[pic]

2.

[pic]

3.

[pic]

4. Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojo
priedermes:

[pic]

5. Taktišką elgesį apibūdina estetinių ir dorovinių santykių stilius

[pic]

6. PASTABUMAS ORGANIZUOTUMAS

[pic]

1.PASTABUMAS, KOMUNIKATYVUMAS, ORGANIZUOTUMAS, KŪRYBINIAI GEBĖJIMAI

2.MEILĖ, DOROVĖ, ETIKA, ESTETIKA, NUOTAIKA, VALDYMAS

3.TĖVAI, PEDAGOGAI, PSICHOLOGAI

4.DIEGTI VERTYBES, PAŽYMI DVASINGUMĄ, GERAI IŠMANYTI DALYKĄ, RŪPINTIS
VERTYBĖMIS, SPRĘSTI UŽDAVINIUS, BŪTI DĖMESINGAS, TAIKYTI ŽINIAS VEIKLOJE,
INDVIDUALIZUOTI UGDYMĄ.

5.SOCIALINIS INTELEKTAS, TAURIOS EMOCIJOS, DORINĖS PAŽIŪROS, ESTETINĖS
PAŽIŪROS
6. 1)savybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi
ugdytinių asmenybės bruožai.

2)tokia savybė, kuri įgalina pedagogą tinkamai planuoti savo ir kitų
laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius
dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniams
dalykams, mokamai vadovauti. Organizuotumas turi daug savybių. Vienos jų
labai reikalingos vienoje, kitos – kitoje veikloje. Skirtingai reiškiasi
klasės auklėtojo ir mokytojų organizaciniai gebėjimai, kitaip – mokyklos
vadovo. Tačiau pedagoginio darbo sėkmė neįmanoma be organizuotumo.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Leonas Jovaišas“Edukologijos pradmenys“, Šiauliai, 2001m., psl.: 59;

60; 61; 62; 64; 65; 66; 67; 68; 69; 70; 71.

2. L. Jovaiša „Asmenybė ir profesija“ , Kaunas, Šviesa, 1981m., psl.: 67.

3. J. Azarovas „Menas auklėti“, Kaunas, Šviesa, 1983m., psl.: 56; 58; 61.

———————–

Tikslai

Suvokti

ugdytojo

vertybes ir

funkcijas

Suvokti saviraiškos turinį,

aktyvumą

Aptarti

ugdytojo

pagalba

ugdytiniam

Susipažinti

su ugdytojo

veikla

apsauga

nuotaika

pagarba

dorovė

dvasingumas

Greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius

Išgyvenimus ir į jus reguoti

Mokėjimas sudominti

vaikus

Pilietinis ir tautinis

susipratimas

Valdyti

Viską daryti aukščiausiu lygiu

laimė

estetika

etika

meilė

valdymas

bausmė

DOROVĖS NORMOS

Aptarti

Bendrojo ugdytojo

charakterist.

Motyvuoti

pedagogo

priedermes

Svarb.ugdytojai

Leave a Comment