PANEVĖŽIO KOLEGIJA SVEIKATOS, SOCIALINĖS PRIEŽIŪROS IR EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS PEDAGOGIKOS KATEDRA
referatas UGDYTOJAS
Panevėžys, 2004
TURINYS
TIKSLAI………………………………………………………………………………………………………………………..3ĮVADAS…………………………………………………………….…………………………………………………………..41. UGDYTOJOCHARAKTERISTIKA…………………………………………………….…………………….5 1.1 Bendroji ugdytojocharakteristika…………………………………………………….……………………5 1.2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogopriedermė………………………………………………….6-8 1.3. Pedagoginisdarbas…………………………………………………………….………………………….8-10 1.4. Pedagoginis menas irkultūra…………………………………………………………………………10-12 1.5. Pedagoginiaigebėjimai………………………………………………………….………………………….13 1.6. Pedagoginės dorosįpatumai…………………………………………………………..………………….142. ASMENYBĖS AUKLĖJIMASKOLEKTYVE………………………………………………………15-16IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..17UŽDUOTYSSTUDENTUI………………………………………………………….……………………………18-19ATSAKYMAI………………………………………………………….……………………………………………………20NAUDOTALITERATŪRA…………………………………………………………………………………………..21
[pic]
ĮVADAS
Bet kuris gyvūnas skirtingai išreiškia savo egzistenciją.Nepalyginamaiturtingesnė ir prasmingesnė žmogaus prigimtinė ir išmoktoji saviraiškaaplinkos gyvenime – toje nepaliaujamoje įvykių ir situacijų kaitoje.Aktyvus reiškimasis šioje kaitoje lydimas teigiamų ir neigiamų ugdytojoišgyvenimų, turtinančių, ar skurdinančių jo asmenybės brandą. Ugdymas beijo organizavimas reikalingas ugdytinio indviduolybės saviraiškai, kad jibrandintų asmenybės išmintį bei protą, kūrybines jėgas ir dorintų kultūrą –didžiausias žmogaus vertybes.
1. UGDYTOJO CHARAKTERISTIKA 4.1. Bendroji ugdytojo charakteristika
Ugdytojas yra ugdytinio vertybinės saviraiškos talkininkas. Jofunkcijos: 1) Tirti saviraiškos turinį, aktivumą ir galimybes, 2) Padėti įveikti saviraiškos (besimokant, dirbant, bendraujant) sunkumus, 3) Pamokyti, parodyti, sutelkti, 4) Tikrinti veiklos ir elgesio vyksmą bei jo rezultatus, vertinti saviraiškos kokybę, 5) Padėti suvokti reproduktyvios ir produktyvios saviraiškos klaidas, rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti, 6) Prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą, stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai. Šių funkcijų vykdymas suponuoja ugdytojo ir ugdytiniosąveiką,keitimąsi, visą rūšių informaciją (episteminę, technologinę, vertybinę),turint omenyje, kad šio bendravimo aktyviausias narys yra ugdytinis. Svarbiausi ugdytojai yra tėvai ir profesionalūs pedagogai(prigimtiniai, institutiniai ir socialiniai). Šiaip mes visi esameugdytojai ir ugdytiniai. Tuo pačiu metu mus keičia aplinka, o mes –aplinką. Iš jos dar išskirtini kompetentingi, bet specialiai neparengtiugdymo veikėjai: globėjai, lektoriai, žurnalistai, bibliotekininkai. Globėjai pakeičia tėvus. Tai žmonės, kurie savanoriškai priimama
vaikus į savo šeimą, juos augina ir auklėja, vykdo visas tėvų funkcijas.Socialinės saugos įstaigos domisi globėjų veikla. Daugelis jų įtraukti įpatronažo sistemą, gauna valstybinę pašalpą už priimtus auklėti vaikus.Kitokias pedagogines funkcijas vykdo lektirius. Jis ne tik informuojaauditoriją įvairiais pasaulėžiūros, politiniais,moksliniais,organizaciniais klausimais, ir siekia formuoti sąmonę, pažiūrasir įsitikinimus. Dar kitokio pobūdžio ugdymo veikėjas yra žurnalistas. Taižiniasklaidos darbuotojas, bet jis – ne tik informacijos rinkėjas irteikėjas, bet ir auklėtojas, panaudojantis spausdintą žodį ir vaizdą(televizija). Savotiškai, bet labai reikšmingai ugdymo procese dalyvaujabiblioteninkas. Jis – saviugdos organizatorius, panaudojantis knygą kaiplavinimo, auklėjimo ir psichoterapijos priemonę. Visus šiuos specialiaineparengtus ugdymo veikėjus galima būtų pavadinti socialinio ugdymoveikėjais. Yra dar parengti socialiniai pedagogai, dirbantys bendruomenėjesu vaikais ir suaugusiaisiais. Specialiai parengtus profesionalius ugdymo veikėjus, dirbančius tamtikrose ugdymo institucijose ir bendruomenėje, reikia laikyti pedagogaisspecialistais. Tai – mokytojas, dėstytojas, auklėtojas, gamybinio moymomeistras, karininkas, socialinis pedagogas. Modernioji pedocentrinė pedagogika pervertina vaiko vaidmenį ugdymovystime, tarsi jis pats išsiauklėtų, piktinasi kito žmogaus įtaka asmenybėsraidai, menkina ugdytojo reikšmę. Įsigali vaiko kultas. Kai kurie teigia,kad apskritai nereikalingi pedagogai specelystai. Jiepasisako už tai, kadreikia panaikinti mokyklas, nes televizija, kompiuteriai šiuo metu galintysvisko išmokyti ir visus išauklėti. Manoma, kad ateityje televizija irkompiuteriai pakeis mokyklas ir auklėtojus. Iš tikrųjų yra kitaip: jokiostechninės priemonės nepakeis žmonių ugdomosios veiklos. Žmogų išugdo tikžmogus. Reikia ir ugdytojų specialistų, nes tėvai nepajėgūs savo vaikųparengti šiuolaikiniam sudėtingam darbui. Todėl būtinai specialūs ugdymoveikėjai, kurie padėtų tėvams ir bendruomenei.Be to, ugdytojo vaidmuo yratoks didelis, kad be jo negalima įsivaizduoti brandžios asmenybės tapsmo. Seniausias institucinio ugdymo veikėjas – mokytojas. Jau antikinėjeGraikijoje išsiskyrė didaskalai – pirmiausia privačių, o paskui valstybiniųmokyklų mokytojai. Iki šių dienų jie vienodai vykdo auklėjamąsias irlavinamąsias funkcijas. Šių dienų mokytojai – bendrojo lavinimo mokyklosugdymo veikėjai. Jie dėsto bendrojo lavinimo dalykus ir kartu būnaauklėtojai. Prpfesinio mokymo įstaigų atskirų mokymo dalykų mokytojaivadinami dėstytojais. Aukštųjų mokyklų dėstytojai gauna įvairius mokslovardus:lektorių, docentų, profesorių. Tarp dėstytojų išskyriami kuratoriai,kurie padeda rūpintis atskirų klasių ar kursų grupių reikalais, organizuotikolektyvo gyvenimą. Profesinėse techninio mokymo mokyklose gamybiniammokymui tiesiogiai vadovauja gamybinio mokymo meistras. Jis kartu yra irdėstytojas, ir grupės vadovas arba auklėtojas. Karinio rengimo įstaigosekarininkai būna ir dėstytojai, ir auklėtojai, ir būrių vadai.2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo priedermės
Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų. Ne visadaaišku, kuo jie grindžiama. Dažniausiai pasitenkinama surašymu tokiųasmenybės bruožų, kurie tradiciškai labai pageidaujami, kad jais pasižymėtųugdytojas. Čia pateikiami reikalavimai ugdymo veikėjams grindžiamipedagoginiu pašaukimu. Tiesa, ir jame priskaičiuojama daug įvairių bruožų.Iš jų atrinkti keli, be kurių negali būti pašaukimo.Pedagoginis pašaukimas– motyvacinių, potencialinių ir charakterologinių asmenybės bruožų derinys,įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darborezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimoyra neetiška. Ugdytojui pridera būti turtingu žmogumi.Toks jis tampa, kai jo veiklosmotyvacija siejama su dvasinių vertybių poreikiu. Šis pasireiškia interesufilosofijai, mokslui, menui, dorinėms, socialinėms vertybėms. Motyvai irskatina domėtis dvasiniais asmenybės gyvenimo klausimais, t.y. idealiomisžmogaus sąmonės vertybėmis. Todėl būsimam pedagogui labai artimas dalykas
yra filosofija. Ji padeda susidaryti ne tik bendrą visatos vaizdą, bet irgauti atsakymą į bendriausius, esminius klausimus: kokia visatos kilmė,koks materialus ir dvasinio prado ryšys, kaip atsirado žmogus, kokiažmogaus paskirtis, kaip vystosi žmogus, visuomenė, kokia veikla turiužsiimti valstybė, kad bųtų sukurtas geresnis ir gražesnis žmonių gyvenimasir t.t. Gamtos, tautos, visuomenės ir žmogaus gyvenimo filosofija yrapedagogo kasdieninis mąstymo objektas. Profesinio ugdymo institucijose jointeresai labiau specelizuojami – susitelkiama į kurią nors mokslo,technikos ar meno sritį. Jieturi tokią didelę galią, kad palaiko nuolatinesžmogaus pastangas domėtis naujovėmis, tuo, ką pateikia šiuolaikinėfilosofija, mokslas, technikos išradimai, meno laimėjimai. Vadinasi,nuolatinis dvasinių vertybių poreikio tenkinimas lemia ugdytojo vidinįturtingumą. Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo dvasiniųvertybių poreikius, nuolat pats tobulėdamas, bet ir siekimu savo dvasiosvertybes perduoti kitiems. Siekimas praktinės veiklos, kad žmogus būtųgražesnis iš vidaus ir iš išorės, kad įsisavintų vertybes ir jomisvadovautųsi savo gyvenime ir kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą,realizuoja pedagoginio pašaukimo uždavinius. Tačiau ugdymo vertybių kūryba nėra pats sau tikslas. Dvasinės vertybėskuriamos ne dėl tobulesnės žmogaus ir žmonijos ateities. Lietuvių pedagogasJonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Jikartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. Aktyvi veikla, skirta kitožmogaus ateities laimei, – ne šiaip sau skambi frazė, bet esminispedagoginio pašaukimo bruožas. Jos užuomazgų randame motinos meilę. Kaiptik motina yra pirmoji, kuri rūpinasi savo vaiko likimu ir jo ateitimi.Viena iš valstybės funkcijų ir yra pedagoginė – siekimas kurti dvasinesvertybes, kurios lemtų žmonių gyvenimą ir darytų juos laimingus. Pedagoginio pašaukimo gelmėse glūdi empatija, intelektinis ir emocinisjautrumas, kylantis iš bendravimo, jungimosi, vienijimosi poreikio. Dideliukito jautrumu pasižymėjo visi žymieji pedagogai. H.Pestalocis yra pasakęs:„Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu“. Empatija pasižymi ne tiksiekimu bendrauti, bet ir įsijausti į kito mintis ir jausmus, suprasti kitožmogaus minčių ir jausmų prasmę ir reikšmę jam ir jo aplinkai. Be to,teisingumas, tolerancija, pasirengimas padėti, tvirtumas – tai asmenybėsbruožai, be kurių neįmanomas pedagoginis veiksmas. Jautrumas ir kito supratimas sudaro sąlygas sėkmingai praktineipedagoginei veiklai. Čia išryškėja specialūs pedagoginiai gebėjimai, kuriųkompleksas laiduoja tai, kad lengvai ir sėkmingai vykdomi ugdymouždaviniai. Pedagoginį gebėjimą apibūdina įvairūs skirtingų gebėjimųdariniai: diagnostinių, komunikacinių, organizacinių, ekspresinių,akademinių, kūrybinių. Šie dariniai būna skirtingi. Vieni indvidai labiaupasižymi komunykatyvumu ir sugestionavimo gebėjimas, kiti – akademiniais,treti – ekspresiniais ir diagnostiniais. Vienose pedagoginės veiklossrityse būtini aukšti pedagoginiai gebėjimai, o kitose reikalingi specialūsjų deriniai. Vaikų darželio auklėtojoms reikalingas ryškus komunykativumogebėjimas, aukštosios mokyklos pedagogams – akademiniai ir kūrybiniaigebėjimai, bendrojo lavinimo mokyklos pedagogams – diagnostiniai,organizatciniai, ekspresiniai ir kūrybiniai. Todėl kalbant apie mokytojoasnenybę, šie gebėjimai bus charakterizuojami smulkiau. Pedagoginis pašaukimas neįsivaizduojamas be asmenybės vertybinėssaviraiškos. Pedagogas ne tiktai jaučia dvasinių vertybių ir jų perteikimokitiems poreikį, bet ir poreikį gyventi tomis vertybėmis, jas realizuotisavo mąstymu ir elgesiu. Todėl pedagogo asmenybė darosi asmeniniupavyzdžiu.Asmeninis pavyzdys – ugdomoji vertybė, nes ją tiesiogiai perimaugdytiniai. Vaikui įgimta išmokti mąstymo ir elgesio būdų iš vyresniųjų.Identifikuodamas save su kitais, jis išmoksta gyventi vyresniųjų gyvenimu.Ugdytojas siekia, kad jo auklėtiniai gyventų turiningą, dorą ir gražųgyvenimą. Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojopriedermes: 1) Pedagogas turi pasižymėti dvasingumu, 2) Gerai išmanyti dalyką tos ugdymo srities, kurioje dirba, 3) Kasdien rūpintis ugdytinio vertybėmis (mokslo, socialinės, dorovinės, estetinės brandos), 4) Protinga spręsti gyvenimo uždavinius, 5) Būti dėmesingam indvidualybei, jautriam jos poreikiams ir siekimams, sunkumams ir problemoms, 6) Taikyti žinias veikloje su ugdytiniais, 7) Indvidualizuoti ugdymą, 8) Savo pavyzdžiu diegti vertybes, kurias pedagogas skelbia.1.3. Pedagoginis darbas
Svarbi darbo forma yra gamybinis darbas – žmogaus materialinėsegzistencijos pagrindas. Žmonijos istirijoje iš materialinės gamybosišskiria dvasinių vertybių gamyba – filosofija, mokslas, menas, papročiai,religija ir t.t. Susiformuoja dvasinė kultūra ir dvasinės kultūros sričiųturi savarankiškumą ir savitumą, tačiau jos neatsiejamos nuo bendrovisuomenės gyvenimo, kurio kultūrą lemia indvidų dvasinė saviraiška irkūryba. Kultūra susijusi su valdymo, politikos istorinėmis šaknimis. Kuriąvietą užima pedagoginis darbas? Ar jis įeina į gamybinę, kultūrinę ar įvaldymo sritį? Pedagoginis darbas – ypatinga žmonių veiklos sfera. Jis yra ne kaskita kaip vertybinis tikslingas kvalifikuotų ir nekvalifikuotų asmenybiųbendravimas. Jis integruoja visas kultūros vertybes, būtinas perimtižmonėms, kad jie galėtų ne tik orentuotis gyvenime, bet ir jame aktyviaidalyvauti. Augančiai kartai realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės,papročių, relyginės vertybės.Toks darbas turi būti aukštai kvalifikuotas iratitikti visos visuomenės ir kiekvieno indvido poreikius, galimybes. Pedagoginio darbo tikslai, objektas ir priemonės yra iš esmėsskirtingi nuo kitų darbo sričių. Tikslas – tobulinti žmogų, asmenybę,augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą –materialines ir dvasines vertybes. Ugdymo objektas – žmogus su budingomisbiologinėmis, psichologinėmis ir dvasinėmis savybėmis. Šis objektas kartuyra ir subjektas – visa vertinantis, aktyvus gyvenimo veikėjas. Pedagoginiodarbo priemonės labai sudėtingos – pedagogo ir ugdytinio asmenybės bei
tikrovė. Vadinasi, čia tikslas ir priemonės beveik sutmpa, ko nėra kuriantmaterialines vertybes. Pedagoginio darbo rezultatas – vėl žmogus, žmogausasmenybė. Pedagoginės veiklos objektu taip pat būna ir grūpė. Grūpė panaudojamair kaip auklėjimo priemonė. Kolektyvas – auklėjimo rezultatas. Vadinasi,indvidas ir kolektyvas, indvido ir kolektyvo sąveika kartu yra ugdymoobjektas, priemonė ir rezultatas. Tačiau ugdymo rezultatas niekada nėragalutinis: įgytos vertybės keičiasi. Pedagoginis darbas vyksta kurioje nors institucijose. Jos režimoprivalo laikytis darbuotojas, nes bet koks darbas susijęs su drausme. Patsdarbas drausmina reikalaudamas kokybiško rezultato. Čia drausmė nėravergiška. Darbas ir bendravimas iš esmės yra laisvas. Taigi pedagoginisdarbas pasižymi laisve pasirinkti ugdymo tikslus, turinį ir būdus,santykius.Kartu ši laisvė neatsiejama nuo atsakomybės už pasirinkimą. Jeiguugdymo tikslai ir turinys bus prieštaringi tautos ir visuomenės poreikiams,tai kenks ugdytinio ateičiai, nes ji susieta su tautos, visuomenėsgyvenimu. Ugdytinis turi būti suinteresuotas sėkme pasirengti gyvenimui,kita vertus, gyvenimas – didysis ugdymosi motyvas. Kaip tik dėl to ugdymasmokymo ir auklėjimo institucijose negali būti atskiras nuo buitinio,visuomeninio ir dvasinio gyvenimo, nors pastarasis yra esminis asmenybėstapsmo veiksnys. Ugdytinio gyvenimą keičia daug veiksnių: šeima, mokykla, bažnyčia,valstybė, jaunimo organizacijos, televizija, radijas, žurnalai, knygos,kino ir dramos teatrai, atsitiktiniai žmonės. Pedagoginis darbas įgyjakoorinavimo pobūdį. Pedagoginio darbo kūrybinis pobūdis pasireiškia mokymo turinioparinkimu ir planavimu, remiantis mokynių savybėmis, ugdymo uždaviniųnumatymu asmenybės vystimosi programoje ir ugdymo strategija, kryptingumoprojektvimu, kūrybingu mokymo priemonių konstravimu, planavimu irparengimu, mokymo metodų kombinavimu, novatoriškumu, gerosios patirtiesorganizavimu ir apibendrinimu, moksliniu pedagoginiu darbu. Visa tai rodo, kad pedagoginis darbas yra sudėtingas, sunkus, betturi didžiulę reikšmę šiuolaikinei tautos ir visuomenės kultūrai, bendraipažangai ir atskiro indvido likimui dabartinėje mokslo,technikos,socialinio bei dvasinio gyvenimo situacijoje. Jis – ypatingakultūrinė veikla, galima turint pedagoginį pašaukimą ir aukštą pedagoginękvalifikaciją.4. Pedagoginis menas ir kultūra
Kaip matėme, pedagoginis darbas yra kūrybinio pobūdžio. Jame rasimemokslinės, techninės, meninės kūrybos elementų. Svarbiausia čia –bendravimo menas. Jo pagrindas – pedagoginis taktas. Taktas – saikojausmas, gebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatytisantykių būdą ir jį tinkamai pritaikyti reikiamu momentu. Pedagoginistaktas – didelė ugdytojo vertybė, įgalinanti jį kurti palankius santykiussu mokyniais kolegomis, ieškoti lengvesnių būdų tikslui pasiekti. Taktiškąelgesį apibūdina estetinių ir dorovinių santykių stilius, kuriuopalengvinamas bendravimas ir visas ugdymo darbas. Pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas,dorinės ir estetinės pažiūros, taurios emocijos. Socialinis intelektasleidžia įsigylinti į konkrečią situaciją (ypač tą, kuri gali sukeltikonfliktą), susiorientuoti joje, numatyti svarbius sprendimus, reikšmingusasmenybės plėtotei, ugdymo tikslų siekimui. Dorinis ir socialinis jautrumaspadeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. Tačiau pedagoginis taktas nėragamtos dovana. Tiesa, esama, kaip sakoma, iš prigimties taktiškų žmonių,tačiau ir ne taktiškas, impulsyvus žmogus gali pasidaryti taktiškas, jeigujis laikosi dorovės etiketo, paprasčiausio mandagumo normų. Numatydamassprendimus, pedagogas visada turi atsižvelgti į mokynį, į jo indvidualiasir amžiaus įpatybes. Savo sprendimų skelbimas arba jų vygdymas neturiiššaukti priešiškumo, nepasitikėjimo, įtarumo. Todėl taktiškas pedagogas išanksto numato savo būsimų veiksmų padarinius. Tik teigiamų padariniųnumatymas, tvirtas ir teisingas jo vidinis motyvavimas sudaro sąlygastaktiškam elgesiui. Taktiškas elgesys būtinas visur ir visada: per pamokas, popamokinėje
veikloje, laisvalaikiu. Didaktinio saiko reikalavimai įpareigoja mokytojąjausti, kada ir kiek skirti užduočių, nes pernelyg sunkios ir ilgosužduotys sukelia priešingas nuotaikas, greit nuvargina, silpnina valią,pagaliau artima norą mokytis. Panašiai yra ir su pernelyg lengvomis irtrumpomis užduotimis. Auklėtojas, organizuodamasetinį pokalbį, turirūpintis nepersotinti jo panašiais ir vienodais pavyzdžiais. Mokiniųveiklos nuobodulys labai dažnai paaiškinimas netaktiška pedagogine veikla. Reguliuojant mokinio elgesį, svarbus skatinimo ir bausmių taktas.Pernelyg didelis gyrimas, nesaikingi apdovanojimai, išankstiniai pažadai irjų nevykdymas, nepelnytos, kolektyvinės, per dažnos bausmės – tainetaktiško skatinimo ir bausmių metodo panaudojimo pavyzdžiai. Bendraujant su mokiniais, pedagogų taktas pasireiškia kalbant. Kalbaturi būti paprasta, nuoširdi, rimta. Necenzūrinių žodžių vartojimas„žioplys“, „vėpla“, įžeidinėjimai kitokiais žodžiais neleistini.Pedagoginis taktas neleidžia panaudoti veiksmų, kurie įžeistų auklėtinioasmenybę. Pedagogui nevalia kratyti kišenes, kuprines, suolą, ieškotidaiktinių įrodymų ar įkalčių. Tai ne jo funkcijos. Visa tai nepalengvina,bet apsunkina auklėjimą. Pedagogo įtaigumas (sugestyvumas) – tai menas sukelti intuityviusišgyvenimus, norą keistis. Įtaigumas – pedagogo savybių kompleksas,turintis įtaką, poveikio jėgą ugdytiniams. Juo įgyjamas aukštas dorinis,kultūrinis statusas tarp mokytojų ir mokinių. Įtaigumas pasiekiamas vidinepedagogo drausme, taktišku elgesiu. Kartais manoma, kad sugestyvumasįgimtas, kad tai sąlygoja visa žmogaus išorė, jo valios jėga, žvilgsnioišraiškingumas. Visa tai svarbu, bet įtaigumą galima įgyti rūpinantis savopedagoginiu autoritetu. Įtaigumas – ugdytinių savybė lengvai priimtipoveikius. Pats mokytojo vardas dar negarantuoja autoriteto. Jį reikia įgytibendraujant su kolegomis ir mokiniais. Pirmoji autoriteto įgyjimo sąlyga –moralinė atsakomybė už patikėtą darbą, už auklėtinių mokslinę, dorinę,dvasinę kultūrą. Su šia sąlyga glaudžiai siejasi savo profesijos meilė, nesji įgalina pedagogą būti doroviškai stipriam, vykdyti pedagogo profesijospareigas, rūpintis savo darbo objekto tobulėjimu – mokinių veiklos irelgesio sėkme. Pedagogo autoritetą stiprina pedagoginė kultūra: visapusiškaerudicija, aukštas profesionalumas bei dalyko išmanymas. Kartu jis turigebėti mokyti mokytis, įtraukti visus mokinius į aktyvų rengimąsigyvenimui, mokyklinių užduočių atlikimą. Pedagoginė kultūra įgyjamapraktika. Mokykloje esama ir pseudoautoritetų. Kai kurie mokytojai mokiniųprielankumą bando įgyti dirbtiniu gerumu, nuolaidžiavimu, papirkimu. Taippat yra pedagogų, norinčių autoritetą įgyti griežtumu. Nors reiklumasbūtinas pedagoginiame darbe, bet besaikis jo taikymas ugdo baimę irveidmainiavimą, prisitaikėlius ir pataikūnus. Tretieji siekia autoritetopuikavimusi: savo išore, išmintimi, žiniomis, publicistiniais armoksliniais pasiekimais. Toks puikavimasis gali laikinai sukelti mokiniųdomėjimąsi, interesą mokytoju, bet ilgainiui jis pasidaro koktus iratstumentis. Kiti siekia autoriteto savo elgiasio šaltumu, mokiniųatstūmimo, gerų ar blogų išskyrimu arba pataikavimu mokinių grupėms,atskiriems mokiniams, vadinamiems simpatijomis. Tuo siekiama, kad kitistengtųsi įgyti mokytojo simpatiją. Visi šie pseudoautoritetai turi ne tik laikiną įtaką mokiniams,ilgainiui mokytojai pasidaro nemėgstami. Todėl pedagogui tenka rūpintissuformuoti tokį autoritetą, kuris visą laiką teigiamai veiktų mokinius, otai įgyjama pagalba silpniems, teisingu visiems, pedagoginiu optimizmu,aktyviu visuomeniškumu, pricipingumu bei dvasingumu. Šiuos asmenybėsbruožus turi ugdytis visi, besirengiantieji dirbti pedagoginį darbą. Pedagoginė kultūra yra vienas iš svarbiausių pedagogo autoritetoveiksnių. Ji pasiekiama nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus.Pedagoginės kultūros požymiai yra šie:[pic]
Šių kultūros bruožų įgyjimo tempas ir lygis priklauso nuo pedagoginiųgebėjimų.
1.5.Pedagoginiai gebėjimai
Pedagoginiai gebėjimai – indvidualybės sąlygos, įgalinančios lengvai,greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą. Jų yra daug ir įvairių, tačiauišskirtini tokie, kurie susiję su pedagogine veikla ir leidžia ją sėkmingaivygdyti.
Pastabumas (diagnostiniai gebėjimai) – savybė, kuria lengvaiįžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybėsbruožai. Komunikatyvumas – gebėjimas, įgalinantis lengvai užmegstitarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo irpasitikėjimo santykius. Galima tvirtinti, kad be tinkamos komunikacijosneįmanomas pedagoginis darbas apskritai. Ir priešingai, juo tinkamesnėkomunikacija, tuo didesnė pedagoginės sėkmės tikimybė. Organizuotumas – tokia savybė, kuri įgalina pedagogą tinkamai planuotisavo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirtipagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangaspagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti. Organizuotumas turi daugsavybių. Vienos jų labai reikalingos vienoje, kitos – kitoje veikloje.Skirtingai reiškiasi klasės auklėtojo ir mokytojų organizaciniai gebėjimai,kitaip – mokyklos vadovo. Tačiau pedagoginio darbo sėkmė neįmanoma beorganizuotumo. Kūrybiniai gebėjimai – naujumo, orginalumo šaltinis. Jie pasireiškiavisose pedagoginės veiklos srityse, ypač metodinėje veikloje. Metodiniskūribingumas sudaro sąlygas orginaliau, tikslingiau organizuoti mokomąjįprocesą. Santykių kūrybingumas įgalina tobulinti tarpasmeninių ryšiųkultūrą. Kūrybingumas auklėjimo procese padeda tobulinti komunikatyvumą,organizuotumą. Kūrybingas pedagogas ne tik nuolatos tobulina mokymo irauklėjimo procesą, ne tik siekia vis geresnių darbo rezultatų, bet irjaučiasi patenkintas, laimingas savo veiklos vaisiais. Intelektiniai gebėjimai pasireiškia ne tik studijuojant, betkasdieniniame darbe įsimenant vis naujus savo dėstomojo dalyko moksliniuslaimėjimus. Lengvas naujų dalykų supratimas, ilgalaikis įsiminimas irpasirengimas įgytą naują medžiagą. Išraiškos (ekspreyvumo) gebėjimais pasižymintis pedagogas ne tik mokalogiškai perteikti dėstomąjį dalyką, bet ir geba akcentuoti, kassvarbiausia, emociškai išgyventi vertybes, įtikinti, paveikti visą klasę arauditoriją.Yra mokymo dalykų, kurie nereikalauja tokios kalbėjimo raiškos,tačiau visada reikia kalbėti pabrėžiant, tokios kalbos raišką, tačiauvisada reikia kalbėti pabrėžiant, išskyriant svarbiausias mintis, loginiuskalbos vienetus. Vadinasi pedagoginių siekių ir jų realizavimo galia glūdipedagoginio pašaukimo šerdyje.1.6. Pedagoginės doros ypatumai
Pedagoginė dora susijusi su specifine profesine etika, ši – subendrąja etika. Pedagoginės doros būtinumą sąlygoja kylantysprieštaravimai. Kad nebūtų daroma klaidų sprendžiant šiuos prieštaravimus,būtinos dorovės normos, kurių laikymasis prisideda prie geresniopedagoginės veiklos uždavinių vykdymo. Norma padeda mąstyti, suprasti situaciją, pasirinkti elgesio priemonesir būdus (pvz.: norma „gerbti mokinio asmenybę“ tiesiog nurodo, kaip elgtiskonfliktinėje situacijoje).Kokios turėtų būti pedagoginės dorovės normos,padeda nustatyti doroviniai kriterijai. Pagrindinis krikščionių dorovėskriterijus yra meilė. Šis kriterijus gali būti sukonkretinamas humanistinėsugdymo kriterijumi. Tai reiškia, kad pedagoginės normos turi atitikti šįkriterijų. Jis reguliuos geras mokinio ir mokytojo, mokytojo – mokytojo,mokytojo – tėvų, mokytojo – tautos – visuomenės santykius. Tik esantgeriems santykiams įmanoma garantuoti sėkmingą humanistinį auklėjimą. Pedagoginės doros turinį sudaro minėtų dorinių santykių sistema susavo darbu ir aplinka, su mokyniais, jų tėvais, kolegomis, mokyklosvadovais, su visa visuomene. Santykius su savo darbu reguliuoja įvairios dorovės normos. Pvz.:norma „pedagogo profesiją galima rinktis tik turint pašaukimą“ reikalaujaiš žmogaus, norinčio būti mokytoju, atsižvelgti į tai, ar turi pašaukimą.Norma „rūpintis mokyklos poreikiais“ reikalauja kelti mokyklos prestižą,savo, kaip pedagogo, prestižą. Tam būtina tobulinti save, turtinti savopedagoginę kultūrą. Didelią reikšmę mokyklos gyvenime turi doriniai santykiai su mokyklosvadovybe. Niekas taip netrikdo mokytojų kaip vadovų sprendimų ignoravimas,vygdymo delsimas, prastas pareigų atlikimas. Svarbi pedagoginės dorovėsnorma – rūpestingai, kruopščiai, panaudojant visus pedagoginius gebėjimus,vygditi demokratiškai priimtus sprendimus, socialinius įpareigojimus.Mokyklos vadovų etinis uždavinys – padėti švietimo sistemai įgyvendinti
mokyklų veiklos tobulinimo tikslus. Su kolegomis būti draugiškam,sąžiningam, teisingam – vadovų dorovės įpatybė. Kolegų santykius regiliuoja kelios dorovės normos: skirtingųpedagoginių pažiūrų tolerancija, objektyvus ir draugiškas pedagoginiųlaimėjimų vertinimas, pedagogo indvidualybės supratimas, rūpinimasispedagoginio personalo vieningumu ir t.t. Mokytojo ir mokinių santykius reguliuoja dorovės normos, taip patsprendžiant prieštaravimus su mokinių tėvais. Dorovės normos:[pic]
1. ASMENYBĖS AUKLĖJIMAS KOLEKTYVE
Asmenybės ir kolektyvo santykių klausimas šiuolaikiniame pasaulyjetebėra filosofinių ir pedagoginių prieštaravimų arena. Idealistinių sroviųastovai teigia, kad kolektyvas niveluojas asmenybę – žmogus tampąs grupėsmechanizmo „sraigteliu“. Asmenybė esanti „absoliuti laisvė“, nepriklausomanuo kolektyvo, kažkas už jį aukštesnio. Tokios pažiūros neatitinkatikrovės. Asmenybės ir kolektyvo santykius tikroviškai išaiškino marksizmoklasikai. Jis teigė, kad asmenybė negali gyvuoti ir formuotis be kolektyvo,vien tik savo dvasinio tobulėjimo keliu, kad tikra asmenybės laisvė galimatik kolektyve. Kolektyvo ir asmenybės auklėjimo teorija grindžiama klasikųpažiūromis. Kolektyvas laikomas lemiamu veiksniu formuojant savarankišką irkūrybingą žmogaus asmenybę, gebančią laisvai ir visapusiškai pritaikytisavo indvidualybės ypatumus bendram labui. Vadinasi, ugdantkolektyvą,nesiekiama, kad asmenybė būtų kažkoks standartinis tipas. Pirmasis kolektyvo organizacijos klausimas – jo struktūra. Skiriamasbendrasis (visos mokyklos) kolektyvas ir jo padalinys – pirminis kolektyvas– klasė. Klasės kolektyvą gali pagyvinti, jo ir visos mokyklos uždaviniusįgyvendinti gali padėti įvairūs laikini kolektyvai – būriai, grandys ir kt. Kad kolektyvas galėtų auklėti, pirmiausia jį reikia išauklėti.Auklėjimas pradedamas, keliant tikslus, nurodant jų įgyvendinimoperspektyvas. Taigi didelę kolektyvo ir asmenybės auklėjimui turėjosantykių estetika, žvali nuotaika ir tikslai.
IŠVADOS
Santykiuose su tauta, visuomene ir valstybe pedagoginė dorovė
pasireiškia lojalumu, susipratimu, teigiamu ir konstruktyviu savo tėvynėsmokslo, technikos, meno, gamybos pasiekimų vertinimu ir panaudojimu savoveikloje, patriotizmu. Pedagogas – aktyvus visuomeninio gyvenimo dalis.[pic] 1.Temos „Pedagoginiai gebėjimai“ pagrindinės [pic]
2.
[pic]
3. [pic]
4. Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojopriedermes:
[pic]
5. Taktišką elgesį apibūdina estetinių ir dorovinių santykių stilius
[pic]
6. PASTABUMAS ORGANIZUOTUMAS
[pic]
1.PASTABUMAS, KOMUNIKATYVUMAS, ORGANIZUOTUMAS, KŪRYBINIAI GEBĖJIMAI 2.MEILĖ, DOROVĖ, ETIKA, ESTETIKA, NUOTAIKA, VALDYMAS 3.TĖVAI, PEDAGOGAI, PSICHOLOGAI 4.DIEGTI VERTYBES, PAŽYMI DVASINGUMĄ, GERAI IŠMANYTI DALYKĄ, RŪPINTISVERTYBĖMIS, SPRĘSTI UŽDAVINIUS, BŪTI DĖMESINGAS, TAIKYTI ŽINIAS VEIKLOJE,INDVIDUALIZUOTI UGDYMĄ. 5.SOCIALINIS INTELEKTAS, TAURIOS EMOCIJOS, DORINĖS PAŽIŪROS, ESTETINĖSPAŽIŪROS6. 1)savybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausiugdytinių asmenybės bruožai. 2)tokia savybė, kuri įgalina pedagogą tinkamai planuoti savo ir kitųlaiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindiniusdalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniamsdalykams, mokamai vadovauti. Organizuotumas turi daug savybių. Vienos jųlabai reikalingos vienoje, kitos – kitoje veikloje. Skirtingai reiškiasiklasės auklėtojo ir mokytojų organizaciniai gebėjimai, kitaip – mokyklosvadovo. Tačiau pedagoginio darbo sėkmė neįmanoma be organizuotumo.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Leonas Jovaišas“Edukologijos pradmenys“, Šiauliai, 2001m., psl.: 59; 60; 61; 62; 64; 65; 66; 67; 68; 69; 70; 71. 2. L. Jovaiša „Asmenybė ir profesija“ , Kaunas, Šviesa, 1981m., psl.: 67. 3. J. Azarovas „Menas auklėti“, Kaunas, Šviesa, 1983m., psl.: 56; 58; 61.
———————–
Tikslai
Suvokti ugdytojo vertybes ir funkcijas
Suvokti saviraiškos turinį, aktyvumą
Aptarti ugdytojo pagalba ugdytiniam
Susipažinti su ugdytojo veikla
apsauga
nuotaika
pagarba
dorovė
dvasingumas
Greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius Išgyvenimus ir į jus reguoti
Mokėjimas sudominti vaikus
Pilietinis ir tautinis susipratimas
Valdyti
Viską daryti aukščiausiu lygiu
laimė
estetika
etika
meilė
valdymas
bausmė
DOROVĖS NORMOS
Aptarti Bendrojo ugdytojo charakterist.
Motyvuoti pedagogo priedermes
Svarb.ugdytojai