PANEVĖŽIO KOLEGIJA
SVEIKATOS, SOCIALINĖS PRIEŽIŪROS IR EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS
PEDAGOGIKOS KATEDRA
referatas
UGDYTOJAS
Panevėžys, 2004
………………………………..21
[pic]
Įvadas
Bet kuris gyvūnas skirtingai išreiškia savo egzistenciją.Nepalyginamai turtingesnė ir prasmingesnė žmogaus prigimtinė ir išmoktoji saviraiška aplinkos gyvenime – toje nepaliaujamoje įvykių ir situacijų kaitoje.
Aktyvus reiškimasis šioje kaitoje lydimas teigiamų ir neigiamų ugdytojo išgyvenimų, turtinančių, ar skurdinančių jo asmenybės brandą. Ugdymas bei jo organizavimas reikalingas ugdytinio indviduolybės saviraiškai, kad ji brandintų asmenybės išmintį bei protą, kūrybines jėgas ir dorintų kultūrą –
didžiausias žmogaus vertybes.
1. UGDYTOJO CHARAKTERISTIKA
4.1. Bendroji ugdytojo
Charakteristika
Ugdytojas yra ugdytinio vertybinės saviraiškos talkininkas. Jo funkcijos:
1) Tirti saviraiškos turinį, aktivumą ir galimybes,
2) Padėti įveikti saviraiškos (besimokant, dirbant, bendraujant)
sunkumus,
3) Pamokyti, parodyti, sutelkti,
4) Tikrinti veiklos ir elgesio vyksmą bei jo rezultatus, vertinti saviraiškos kokybę,
5) Padėti suvokti reproduktyvios ir produktyvios saviraiškos klaidas, rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti,
6) Prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą, stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai.
Šių funkcijų vykdymas suponuoja ugdytojo ir ugdytiniosąveiką, keitimąsi, visą rūšių informaciją (episteminę, technologinę, vertybinę), turint omenyje, kad šio bendravimo aktyviausias narys yra ugdytinis.
Svarbiausi ugdytojai yra tėvai ir profesionalūs pedagogai (prigimtiniai, institutiniai ir socialiniai). Šiaip mes visi esame ugdytojai ir ugdytiniai. Tuo pačiu metu mus keičia aplinka, o mes –
aplinką. Iš jos dar išskirtini kompetentingi, bet specialiai neparengti ugdymo veikėjai: globėjai, lektoriai, žurnalistai, bibliotekininkai.
Globėjai pakeičia tėvus. Tai žmonės, kurie savanoriškai priimama vaikus į savo šeimą, juos augina ir auklėja, vykdo visas tėvų funkcijas.
Socialinės saugos įstaigos domisi globėjų veikla. Daugelis jų įtraukti į patronažo sistemą, gauna valstybinę pašalpą už priimtus auklėti vaikus.
Kitokias pedagogines funkcijas vykdo lektirius. Jis ne tik informuoja auditoriją įvairiais pasaulėžiūros, politiniais, moksliniais,organizaciniais klausimais, ir siekia formuoti sąmonę, pažiūras ir įsitikinimus. Dar kitokio pobūdžio ugdymo veikėjas yra žurnalistas. Tai žiniasklaidos darbuotojas, bet jis – ne tik informacijos rinkėjas ir teikėjas, bet ir auklėtojas, panaudojantis spausdintą žodį ir vaizdą (televizija). Savotiškai, bet labai reikšmingai ugdymo procese dalyvauja biblioteninkas. Jis – saviugdos organizatorius, panaudojantis knygą kaip lavinimo, auklėjimo ir psichoterapijos priemonę. Visus šiuos specialiai neparengtus ugdymo veikėjus galima būtų pavadinti socialinio ugdymo veikėjais. Yra dar parengti socialiniai pedagogai, dirbantys bendruomenėje su vaikais ir suaugusiaisiais.
Specialiai parengtus profesionalius ugdymo veikėjus, dirbančius tam tikrose ugdymo institucijose ir bendruomenėje, reikia laikyti pedagogais specialistais. Tai – mokytojas, dėstytojas, auklėtojas, gamybinio moymo meistras, karininkas, socialinis pedagogas.
Modernioji pedocentrinė pedagogika pervertina vaiko vaidmenį ugdymo vystime, tarsi jis pats išsiauklėtų, piktinasi kito žmogaus įtaka asmenybės raidai, menkina ugdytojo reikšmę. Įsigali vaiko kultas. Kai kurie teigia, kad apskritai nereikalingi pedagogai specelystai. Jiepasisako už tai, kad reikia panaikinti mokyklas, nes televizija, kompiuteriai šiuo metu galintys visko išmokyti ir visus išauklėti.
Manoma, kad ateityje televizija ir kompiuteriai pakeis mokyklas ir auklėtojus. Iš tikrųjų yra kitaip: jokios techninės priemonės nepakeis žmonių ugdomosios veiklos. Žmogų išugdo tik žmogus. Reikia ir ugdytojų specialistų, nes tėvai nepajėgūs savo vaikų parengti šiuolaikiniam sudėtingam darbui. Todėl būtinai specialūs ugdymo veikėjai, kurie padėtų tėvams ir bendruomenei.Be to, ugdytojo vaidmuo yra toks didelis, kad be jo negalima įsivaizduoti brandžios asmenybės tapsmo.
Seniausias institucinio ugdymo veikėjas – mokytojas. Jau antikinėje
Graikijoje išsiskyrė didaskalai – pirmiausia privačių, o paskui valstybinių mokyklų mokytojai. Iki šių dienų jie vienodai vykdo auklėjamąsias ir lavinamąsias funkcijas. Šių dienų mokytojai – bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo veikėjai. Jie dėsto bendrojo lavinimo dalykus ir kartu būna auklėtojai. Prpfesinio mokymo įstaigų atskirų mokymo dalykų mokytojai vadinami dėstytojais.
Aukštųjų mokyklų dėstytojai gauna įvairius mokslo vardus:lektorių, docentų, profesorių. Tarp dėstytojų išskyriami kuratoriai, kurie padeda rūpintis atskirų klasių ar kursų grupių reikalais, organizuoti kolektyvo gyvenimą. Profesinėse techninio mokymo mokyklose gamybiniam mokymui tiesiogiai vadovauja gamybinio mokymo meistras. Jis kartu yra ir dėstytojas, ir grupės vadovas arba auklėtojas. Karinio rengimo įstaigose karininkai būna ir dėstytojai, ir auklėtojai, ir būrių vadai.
2. Pedagoginis pašaukimas ir pedagogo priedermės
Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų. Ne visada aišku, kuo jie grindžiama. Dažniausiai pasitenkinama surašymu tokių asmenybės bruožų, kurie tradiciškai labai pageidaujami, kad jais pasižymėtų ugdytojas. Čia pateikiami reikalavimai ugdymo veikėjams grindžiami pedagoginiu pašaukimu. Tiesa, ir jame priskaičiuojama daug įvairių bruožų.
Iš jų atrinkti keli, be kurių negali būti pašaukimo.Pedagoginis pašaukimas
– motyvacinių, potencialinių ir charakterologinių asmenybės bruožų derinys, įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo yra neetiška.
Ugdytojui pridera būti turtingu žmogumi.Toks jis tampa, kai jo veiklos motyvacija siejama su dvasinių vertybių poreikiu. Šis pasireiškia interesu filosofijai, mokslui, menui, dorinėms, socialinėms vertybėms. Motyvai ir skatina domėtis dvasiniais asmenybės gyvenimo klausimais, t.y. idealiomis žmogaus sąmonės vertybėmis. Todėl būsimam pedagogui labai artimas dalykas yra filosofija.
Ji padeda susidaryti ne tik bendrą visatos vaizdą, bet ir gauti atsakymą į bendriausius, esminius klausimus: kokia visatos kilmė, koks materialus ir dvasinio prado ryšys, kaip atsirado žmogus, kokia žmogaus paskirtis, kaip vystosi žmogus, visuomenė, kokia veikla turi užsiimti valstybė, kad bųtų sukurtas geresnis ir gražesnis žmonių gyvenimas ir t.t.
Gamtos, tautos, visuomenės ir žmogaus gyvenimo filosofija yra pedagogo kasdieninis mąstymo objektas. Profesinio ugdymo institucijose jo interesai labiau specelizuojami – susitelkiama į kurią nors mokslo, technikos ar meno sritį.
Jieturi tokią didelę galią, kad palaiko nuolatines žmogaus pastangas domėtis naujovėmis, tuo, ką pateikia šiuolaikinė filosofija, mokslas, technikos išradimai, meno laimėjimai. Vadinasi, nuolatinis dvasinių vertybių poreikio tenkinimas lemia ugdytojo vidinį turtingumą.
Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo dvasinių vertybių poreikius, nuolat pats tobulėdamas, bet ir siekimu savo dvasios vertybes perduoti kitiems. Siekimas praktinės veiklos, kad žmogus būtų gražesnis iš vidaus ir iš išorės, kad įsisavintų vertybes ir jomis vadovautųsi savo gyvenime ir kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą, realizuoja pedagoginio pašaukimo uždavinius.
Tačiau ugdymo vertybių kūryba nėra pats sau tikslas. Dvasinės vertybės kuriamos ne dėl tobulesnės žmogaus ir žmonijos ateities. Lietuvių pedagogas
Jonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Ji kartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. Aktyvi veikla, skirta kito žmogaus ateities laimei, – ne šiaip sau skambi frazė, bet esminis pedagoginio pašaukimo bruožas. Jos užuomazgų randame motinos meilę. Kaip tik motina yra pirmoji, kuri rūpinasi savo vaiko likimu ir jo ateitimi.
Viena iš valstybės funkcijų ir yra pedagoginė – siekimas kurti dvasines vertybes, kurios lemtų žmonių gyvenimą ir darytų juos laimingus.
Pedagoginio pašaukimo gelmėse glūdi empatija, intelektinis ir emocinis jautrumas, kylantis iš bendravimo, jungimosi, vienijimosi poreikio. Dideliu kito jautrumu pasižymėjo visi žymieji pedagogai. H.Pestalocis yra pasakęs:
„Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu“. Empatija pasižymi ne tik siekimu bendrauti, bet ir įsijausti į kito mintis ir jausmus, suprasti kito žmogaus minčių ir jausmų prasmę ir reikšmę jam ir jo aplinkai. Be to, teisingumas, tolerancija, pasirengimas padėti, tvirtumas – tai asmenybės bruožai, be kurių neįmanomas pedagoginis veiksmas.
Jautrumas ir kito supratimas sudaro sąlygas sėkmingai praktinei pedagoginei veiklai. Čia išryškėja specialūs pedagoginiai gebėjimai, kurių kompleksas laiduoja tai, kad lengvai ir sėkmingai vykdomi ugdymo uždaviniai.
Pedagoginį gebėjimą apibūdina įvairūs skirtingų gebėjimų dariniai: diagnostinių, komunikacinių, organizacinių, ekspresinių, akademinių, kūrybinių. Šie dariniai būna skirtingi.
Vieni indvidai labiau pasižymi komunykatyvumu ir sugestionavimo gebėjimas, kiti – akademiniais, treti – ekspresiniais ir diagnostiniais. Vienose pedagoginės veiklos srityse būtini aukšti pedagoginiai gebėjimai, o kitose reikalingi specialūs jų deriniai.
Vaikų darželio auklėtojoms reikalingas ryškus komunykativumo gebėjimas, aukštosios mokyklos pedagogams – akademiniai ir kūrybiniai gebėjimai, bendrojo lavinimo mokyklos pedagogams – diagnostiniai, organizatciniai, ekspresiniai ir kūrybiniai. Todėl kalbant apie mokytojo asnenybę, šie gebėjimai bus charakterizuojami smulkiau.
Pedagoginis pašaukimas neįsivaizduojamas be asmenybės vertybinės saviraiškos. Pedagogas ne tiktai jaučia dvasinių vertybių ir jų perteikimo kitiems poreikį, bet ir poreikį gyventi tomis vertybėmis, jas realizuoti savo mąstymu ir elgesiu. Todėl pedagogo asmenybė darosi asmeniniu pavyzdžiu.Asmeninis pavyzdys – ugdomoji vertybė, nes ją tiesiogiai perima ugdytiniai. Vaikui įgimta išmokti mąstymo ir elgesio būdų iš vyresniųjų.
Identifikuodamas save su kitais, jis išmoksta gyventi vyresniųjų gyvenimu.
Ugdytojas siekia, kad jo auklėtiniai gyventų turiningą, dorą ir gražų gyvenimą.
Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojo priedermes:
1) Pedagogas turi pasižymėti dvasingumu,
2) Gerai išmanyti dalyką tos ugdymo srities, kurioje dirba,
3) Kasdien rūpintis ugdytinio vertybėmis (mokslo, socialinės, dorovinės, estetinės brandos),
4) Protinga spręsti gyvenimo uždavinius,
5) Būti dėmesingam indvidualybei, jautriam jos poreikiams ir siekimams, sunkumams ir problemoms,
6) Taikyti žinias veikloje su ugdytiniais,
7) Indvidualizuoti ugdymą,
8) Savo pavyzdžiu diegti vertybes, kurias pedagogas skelbia.
1.3 Pedagoginis darbas
Svarbi darbo forma yra gamybinis darbas – žmogaus materialinės egzistencijos pagrindas. Žmonijos istirijoje iš materialinės gamybos išskiria dvasinių vertybių gamyba – filosofija, mokslas, menas, papročiai, religija ir t.t. Susiformuoja dvasinė kultūra ir dvasinės kultūros sričių turi savarankiškumą ir savitumą, tačiau jos neatsiejamos nuo bendro visuomenės gyvenimo, kurio kultūrą lemia indvidų dvasinė saviraiška ir kūryba.
Kultūra susijusi su valdymo, politikos istorinėmis šaknimis. Kurią vietą užima pedagoginis darbas? Ar jis įeina į gamybinę, kultūrinę ar į valdymo sritį?
Pedagoginis darbas – ypatinga žmonių veiklos sfera. Jis yra ne kas kita kaip vertybinis tikslingas kvalifikuotų ir nekvalifikuotų asmenybių bendravimas. Jis integruoja visas kultūros vertybes, būtinas perimti žmonėms, kad jie galėtų ne tik orentuotis gyvenime, bet ir jame aktyviai dalyvauti. Augančiai kartai realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės, papročių, relyginės vertybės.Toks darbas turi būti aukštai kvalifikuotas ir atitikti visos visuomenės ir kiekvieno indvido poreikius, galimybes.
Pedagoginio darbo tikslai, objektas ir priemonės yra iš esmės skirtingi nuo kitų darbo sričių. Tikslas – tobulinti žmogų, asmenybę, augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą –
materialines ir dvasines vertybes. Ugdymo objektas – žmogus su budingomis biologinėmis, psichologinėmis ir dvasinėmis savybėmis. Šis objektas kartu yra ir subjektas – visa vertinantis, aktyvus gyvenimo veikėjas. Pedagoginio darbo priemonės labai sudėtingos – pedagogo ir ugdytinio asmenybės bei tikrovė. Vadinasi, čia tikslas ir priemonės beveik sutmpa, ko nėra kuriant materialines vertybes. Pedagoginio darbo rezultatas – vėl žmogus, žmogaus asmenybė.
Pedagoginės veiklos objektu taip pat būna ir grūpė. Grūpė panaudojama ir kaip auklėjimo priemonė. Kolektyvas – auklėjimo rezultatas. Vadinasi, indvidas ir kolektyvas, indvido ir kolektyvo sąveika kartu yra ugdymo objektas, priemonė ir rezultatas. Tačiau ugdymo rezultatas niekada nėra galutinis: įgytos vertybės keičiasi.
Pedagoginis darbas vyksta kurioje nors institucijose. Jos režimo privalo laikytis darbuotojas, nes bet koks darbas susijęs su drausme. Pats darbas drausmina reikalaudamas kokybiško rezultato. Čia drausmė nėra vergiška. Darbas ir bendravimas iš esmės yra laisvas.
Taigi pedagoginis darbas pasižymi laisve pasirinkti ugdymo tikslus, turinį ir būdus, santykius.Kartu ši laisvė neatsiejama nuo atsakomybės už pasirinkimą. Jeigu ugdymo tikslai ir turinys bus prieštaringi tautos ir visuomenės poreikiams, tai kenks ugdytinio ateičiai, nes ji susieta su tautos, visuomenės gyvenimu.
Ugdytinis turi būti suinteresuotas sėkme pasirengti gyvenimui, kita vertus, gyvenimas – didysis ugdymosi motyvas. Kaip tik dėl to ugdymas mokymo ir auklėjimo institucijose negali būti atskiras nuo buitinio, visuomeninio ir dvasinio gyvenimo, nors pastarasis yra esminis asmenybės tapsmo veiksnys.
Ugdytinio gyvenimą keičia daug veiksnių: šeima, mokykla, bažnyčia, valstybė, jaunimo organizacijos, televizija, radijas, žurnalai, knygos, kino ir dramos teatrai, atsitiktiniai žmonės. Pedagoginis darbas įgyja koorinavimo pobūdį.
Pedagoginio darbo kūrybinis pobūdis pasireiškia mokymo turinio parinkimu ir planavimu, remiantis mokynių savybėmis, ugdymo uždavinių numatymu asmenybės vystimosi programoje ir ugdymo strategija, kryptingumo projektvimu, kūrybingu mokymo priemonių konstravimu, planavimu ir parengimu, mokymo metodų kombinavimu, novatoriškumu, gerosios patirties organizavimu ir apibendrinimu, moksliniu pedagoginiu darbu.
Visa tai rodo, kad pedagoginis darbas yra sudėtingas, sunkus, bet turi didžiulę reikšmę šiuolaikinei tautos ir visuomenės kultūrai, bendrai pažangai ir atskiro indvido likimui dabartinėje mokslo, technikos,socialinio bei dvasinio gyvenimo situacijoje. Jis – ypatinga kultūrinė veikla, galima turint pedagoginį pašaukimą ir aukštą pedagoginę kvalifikaciją.
4. Pedagoginis menas ir kultūra
Kaip matėme, pedagoginis darbas yra kūrybinio pobūdžio. Jame rasime mokslinės, techninės, meninės kūrybos elementų. Svarbiausia čia –
bendravimo menas. Jo pagrindas – pedagoginis taktas. Taktas – saiko jausmas, gebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti santykių būdą ir jį tinkamai pritaikyti reikiamu momentu. Pedagoginis taktas – didelė ugdytojo vertybė, įgalinanti jį kurti palankius santykius su mokyniais kolegomis, ieškoti lengvesnių būdų tikslui pasiekti. Taktišką elgesį apibūdina estetinių ir dorovinių santykių stilius, kuriuo palengvinamas bendravimas ir visas ugdymo darbas.
Pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas, dorinės ir estetinės pažiūros, taurios emocijos.
Socialinis intelektas leidžia įsigylinti į konkrečią situaciją (ypač tą, kuri gali sukelti konfliktą), susiorientuoti joje, numatyti svarbius sprendimus, reikšmingus asmenybės plėtotei, ugdymo tikslų siekimui. Dorinis ir socialinis jautrumas padeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. Tačiau pedagoginis taktas nėra gamtos dovana.
Tiesa, esama, kaip sakoma, iš prigimties taktiškų žmonių, tačiau ir ne taktiškas, impulsyvus žmogus gali pasidaryti taktiškas, jeigu jis laikosi dorovės etiketo, paprasčiausio mandagumo normų. Numatydamas sprendimus, pedagogas visada turi atsižvelgti į mokynį, į jo indvidualias ir amžiaus įpatybes.
Savo sprendimų skelbimas arba jų vygdymas neturi iššaukti priešiškumo, nepasitikėjimo, įtarumo. Todėl taktiškas pedagogas iš anksto numato savo būsimų veiksmų padarinius. Tik teigiamų padarinių numatymas, tvirtas ir teisingas jo vidinis motyvavimas sudaro sąlygas taktiškam elgesiui.
Taktiškas elgesys būtinas visur ir visada: per pamokas, popamokinėje veikloje, laisvalaikiu. Didaktinio saiko reikalavimai įpareigoja mokytoją jausti, kada ir kiek skirti užduočių, nes pernelyg sunkios ir ilgos užduotys sukelia priešingas nuotaikas, greit nuvargina, silpnina valią, pagaliau artima norą mokytis. Panašiai yra ir su pernelyg lengvomis ir trumpomis užduotimis. Auklėtojas, organizuodamasetinį pokalbį, turi rūpintis nepersotinti jo panašiais ir vienodais pavyzdžiais. Mokinių veiklos nuobodulys labai dažnai paaiškinimas netaktiška pedagogine veikla.
Reguliuojant mokinio elgesį, svarbus skatinimo ir bausmių taktas.
Pernelyg didelis gyrimas, nesaikingi apdovanojimai, išankstiniai pažadai ir jų nevykdymas, nepelnytos, kolektyvinės, per dažnos bausmės – tai netaktiško skatinimo ir bausmių metodo panaudojimo pavyzdžiai.
Bendraujant su mokiniais, pedagogų taktas pasireiškia kalbant. Kalba turi būti paprasta, nuoširdi, rimta. Necenzūrinių žodžių vartojimas „žioplys“, „vėpla“, įžeidinėjimai kitokiais žodžiais neleistini.
Pedagoginis taktas neleidžia panaudoti veiksmų, kurie įžeistų auklėtinio asmenybę. Pedagogui nevalia kratyti kišenes, kuprines, suolą, ieškoti daiktinių įrodymų ar įkalčių. Tai ne jo funkcijos. Visa tai nepalengvina, bet apsunkina auklėjimą.
Pedagogo įtaigumas (sugestyvumas) – tai menas sukelti intuityvius išgyvenimus, norą keistis. Įtaigumas – pedagogo savybių kompleksas, turintis įtaką, poveikio jėgą ugdytiniams. Juo įgyjamas aukštas dorinis, kultūrinis statusas tarp mokytojų ir mokinių. Įtaigumas pasiekiamas vidine pedagogo drausme, taktišku elgesiu. Kartais manoma, kad sugestyvumas įgimtas, kad tai sąlygoja visa žmogaus išorė, jo valios jėga, žvilgsnio išraiškingumas. Visa tai svarbu, bet įtaigumą galima įgyti rūpinantis savo pedagoginiu autoritetu. Įtaigumas – ugdytinių savybė lengvai priimti poveikius.
Pats mokytojo vardas dar negarantuoja autoriteto. Jį reikia įgyti bendraujant su kolegomis ir mokiniais. Pirmoji autoriteto įgyjimo sąlyga –
moralinė atsakomybė už patikėtą darbą, už auklėtinių mokslinę, dorinę, dvasinę kultūrą. Su šia sąlyga glaudžiai siejasi savo profesijos meilė, nes ji įgalina pedagogą būti doroviškai stipriam, vykdyti pedagogo profesijos pareigas, rūpintis savo darbo objekto tobulėjimu – mokinių veiklos ir elgesio sėkme. Pedagogo autoritetą stiprina pedagoginė kultūra: visapusiška erudicija, aukštas profesionalumas bei dalyko išmanymas. Kartu jis turi gebėti mokyti mokytis, įtraukti visus mokinius į aktyvų rengimąsi gyvenimui, mokyklinių užduočių atlikimą. Pedagoginė kultūra įgyjama praktika.
Mokykloje esama ir pseudoautoritetų. Kai kurie mokytojai mokinių prielankumą bando įgyti dirbtiniu gerumu, nuolaidžiavimu, papirkimu. Taip pat yra pedagogų, norinčių autoritetą įgyti griežtumu. Nors reiklumas būtinas pedagoginiame darbe, bet besaikis jo taikymas ugdo baimę ir veidmainiavimą, prisitaikėlius ir pataikūnus. Tretieji siekia autoriteto puikavimusi: savo išore, išmintimi, žiniomis, publicistiniais ar moksliniais pasiekimais. Toks puikavimasis gali laikinai sukelti mokinių domėjimąsi, interesą mokytoju, bet ilgainiui jis pasidaro koktus ir atstumentis. Kiti siekia autoriteto savo elgiasio šaltumu, mokinių atstūmimo, gerų ar blogų išskyrimu arba pataikavimu mokinių grupėms, atskiriems mokiniams, vadinamiems simpatijomis. Tuo siekiama, kad kiti stengtųsi įgyti mokytojo simpatiją.
Visi šie pseudoautoritetai turi ne tik laikiną įtaką mokiniams, ilgainiui mokytojai pasidaro nemėgstami. Todėl pedagogui tenka rūpintis suformuoti tokį autoritetą, kuris visą laiką teigiamai veiktų mokinius, o tai įgyjama pagalba silpniems, teisingu visiems, pedagoginiu optimizmu, aktyviu visuomeniškumu, pricipingumu bei dvasingumu. Šiuos asmenybės bruožus turi ugdytis visi, besirengiantieji dirbti pedagoginį darbą.
Pedagoginė kultūra yra vienas iš svarbiausių pedagogo autoriteto veiksnių. Ji pasiekiama nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus.
Pedagoginės kultūros požymiai yra šie:
[pic]
Šių kultūros bruožų įgyjimo tempas ir lygis priklauso nuo pedagoginių gebėjimų.
1.5 Pedagoginiai gebėjimai
Pedagoginiai gebėjimai – indvidualybės sąlygos, įgalinančios lengvai, greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą. Jų yra daug ir įvairių, tačiau išskirtini tokie, kurie susiję su pedagogine veikla ir leidžia ją sėkmingai vygdyti.
Pastabumas (diagnostiniai gebėjimai) – savybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybės bruožai.
Komunikatyvumas – gebėjimas, įgalinantis lengvai užmegsti tarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo ir pasitikėjimo santykius. Galima tvirtinti, kad be tinkamos komunikacijos neįmanomas pedagoginis darbas apskritai. Ir priešingai, juo tinkamesnė komunikacija, tuo didesnė pedagoginės sėkmės tikimybė.
Organizuotumas – tokia savybė, kuri įgalina pedagogą tinkamai planuoti savo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti. Organizuotumas turi daug savybių. Vienos jų labai reikalingos vienoje, kitos – kitoje veikloje.
Skirtingai reiškiasi klasės auklėtojo ir mokytojų organizaciniai gebėjimai, kitaip – mokyklos vadovo. Tačiau pedagoginio darbo sėkmė neįmanoma be organizuotumo.
Kūrybiniai gebėjimai – naujumo, orginalumo šaltinis. Jie pasireiškia visose pedagoginės veiklos srityse, ypač metodinėje veikloje. Metodinis kūribingumas sudaro sąlygas orginaliau, tikslingiau organizuoti mokomąjį procesą. Santykių kūrybingumas įgalina tobulinti tarpasmeninių ryšių kultūrą. Kūrybingumas auklėjimo procese padeda tobulinti komunikatyvumą, organizuotumą. Kūrybingas pedagogas ne tik nuolatos tobulina mokymo ir auklėjimo procesą, ne tik siekia vis geresnių darbo rezultatų, bet ir jaučiasi patenkintas, laimingas savo veiklos vaisiais.
Intelektiniai gebėjimai pasireiškia ne tik studijuojant, bet kasdieniniame darbe įsimenant vis naujus savo dėstomojo dalyko mokslinius laimėjimus. Lengvas naujų dalykų supratimas, ilgalaikis įsiminimas ir pasirengimas įgytą naują medžiagą.
Išraiškos (ekspreyvumo) gebėjimais pasižymintis pedagogas ne tik moka logiškai perteikti dėstomąjį dalyką, bet ir geba akcentuoti, kas svarbiausia, emociškai išgyventi vertybes, įtikinti, paveikti visą klasę ar auditoriją.Yra mokymo dalykų, kurie nereikalauja tokios kalbėjimo raiškos, tačiau visada reikia kalbėti pabrėžiant, tokios kalbos raišką, tačiau visada reikia kalbėti pabrėžiant, išskyriant svarbiausias mintis, loginius kalbos vienetus. Vadinasi pedagoginių siekių ir jų realizavimo galia glūdi pedagoginio pašaukimo šerdyje.
1.6. Pedagoginės doros ypatumai
Pedagoginė dora susijusi su specifine profesine etika, ši – su bendrąja etika. Pedagoginės doros būtinumą sąlygoja kylantys prieštaravimai. Kad nebūtų daroma klaidų sprendžiant šiuos prieštaravimus, būtinos dorovės normos, kurių laikymasis prisideda prie geresnio pedagoginės veiklos uždavinių vykdymo.
Norma padeda mąstyti, suprasti situaciją, pasirinkti elgesio priemones ir būdus (pvz.: norma „gerbti mokinio asmenybę“ tiesiog nurodo, kaip elgtis konfliktinėje situacijoje).Kokios turėtų būti pedagoginės dorovės normos, padeda nustatyti doroviniai kriterijai. Pagrindinis krikščionių dorovės kriterijus yra meilė. Šis kriterijus gali būti sukonkretinamas humanistinės ugdymo kriterijumi. Tai reiškia, kad pedagoginės normos turi atitikti šį kriterijų. Jis reguliuos geras mokinio ir mokytojo, mokytojo – mokytojo, mokytojo – tėvų, mokytojo – tautos – visuomenės santykius. Tik esant geriems santykiams įmanoma garantuoti sėkmingą humanistinį auklėjimą.
Pedagoginės doros turinį sudaro minėtų dorinių santykių sistema su savo darbu ir aplinka, su mokyniais, jų tėvais, kolegomis, mokyklos vadovais, su visa visuomene.
Santykius su savo darbu reguliuoja įvairios dorovės normos. Pvz.:
norma „pedagogo profesiją galima rinktis tik turint pašaukimą“ reikalauja iš žmogaus, norinčio būti mokytoju, atsižvelgti į tai, ar turi pašaukimą.
Norma „rūpintis mokyklos poreikiais“ reikalauja kelti mokyklos prestižą, savo, kaip pedagogo, prestižą. Tam būtina tobulinti save, turtinti savo pedagoginę kultūrą.
Didelią reikšmę mokyklos gyvenime turi doriniai santykiai su mokyklos vadovybe. Niekas taip netrikdo mokytojų kaip vadovų sprendimų ignoravimas, vygdymo delsimas, prastas pareigų atlikimas. Svarbi pedagoginės dorovės norma – rūpestingai, kruopščiai, panaudojant visus pedagoginius gebėjimus, vygditi demokratiškai priimtus sprendimus, socialinius įpareigojimus.
Mokyklos vadovų etinis uždavinys – padėti švietimo sistemai įgyvendinti mokyklų veiklos tobulinimo tikslus. Su kolegomis būti draugiškam, sąžiningam, teisingam – vadovų dorovės įpatybė.
Kolegų santykius regiliuoja kelios dorovės normos: skirtingų pedagoginių pažiūrų tolerancija, objektyvus ir draugiškas pedagoginių laimėjimų vertinimas, pedagogo indvidualybės supratimas, rūpinimasis pedagoginio personalo vieningumu ir t.t.
Mokytojo ir mokinių santykius reguliuoja dorovės normos, taip pat sprendžiant prieštaravimus su mokinių tėvais.
Dorovės normos:
[pic]
1. ASMENYBĖS AUKLĖJIMAS KOLEKTYVE
Asmenybės ir kolektyvo santykių klausimas šiuolaikiniame pasaulyje tebėra filosofinių ir pedagoginių prieštaravimų arena. Idealistinių srovių astovai teigia, kad kolektyvas niveluojas asmenybę – žmogus tampąs grupės mechanizmo „sraigteliu“. Asmenybė esanti „absoliuti laisvė“, nepriklausoma nuo kolektyvo, kažkas už jį aukštesnio. Tokios pažiūros neatitinka tikrovės.
Asmenybės ir kolektyvo santykius tikroviškai išaiškino marksizmo klasikai. Jis teigė, kad asmenybė negali gyvuoti ir formuotis be kolektyvo, vien tik savo dvasinio tobulėjimo keliu, kad tikra asmenybės laisvė galima tik kolektyve.
Kolektyvo ir asmenybės auklėjimo teorija grindžiama klasikų pažiūromis. Kolektyvas laikomas lemiamu veiksniu formuojant savarankišką ir kūrybingą žmogaus asmenybę, gebančią laisvai ir visapusiškai pritaikyti savo indvidualybės ypatumus bendram labui. Vadinasi, ugdant kolektyvą,nesiekiama, kad asmenybė būtų kažkoks standartinis tipas.
Pirmasis kolektyvo organizacijos klausimas – jo struktūra. Skiriamas bendrasis (visos mokyklos) kolektyvas ir jo padalinys – pirminis kolektyvas
– klasė. Klasės kolektyvą gali pagyvinti, jo ir visos mokyklos uždavinius įgyvendinti gali padėti įvairūs laikini kolektyvai – būriai, grandys ir kt.
Kad kolektyvas galėtų auklėti, pirmiausia jį reikia išauklėti.
Auklėjimas pradedamas, keliant tikslus, nurodant jų įgyvendinimo perspektyvas. Taigi didelę kolektyvo ir asmenybės auklėjimui turėjo santykių estetika, žvali nuotaika ir
Tikslai
Išvados
Santykiuose su tauta, visuomene ir valstybe pedagoginė dorovė pasireiškia lojalumu, susipratimu, teigiamu ir konstruktyviu savo tėvynės mokslo, technikos, meno, gamybos pasiekimų vertinimu ir panaudojimu savo veikloje, patriotizmu. Pedagogas – aktyvus visuomeninio gyvenimo dalis.
[pic]
1.Temos „Pedagoginiai gebėjimai“ pagrindinės [pic]
2.
[pic]
3.
[pic]
4. Remiantis pašaukimo charakteristika, galima nubrėžti tokias ugdytojo priedermes:
[pic]
5. Taktišką elgesį apibūdina estetinių ir dorovinių santykių stilius
[pic]
6. PASTABUMAS ORGANIZUOTUMAS
[pic]
1.PASTABUMAS, KOMUNIKATYVUMAS, ORGANIZUOTUMAS, KŪRYBINIAI GEBĖJIMAI
2.MEILĖ, DOROVĖ, ETIKA, ESTETIKA, NUOTAIKA, VALDYMAS
3.TĖVAI, PEDAGOGAI, PSICHOLOGAI
4.DIEGTI VERTYBES, PAŽYMI DVASINGUMĄ, GERAI IŠMANYTI DALYKĄ, RŪPINTIS
VERTYBĖMIS, SPRĘSTI UŽDAVINIUS, BŪTI DĖMESINGAS, TAIKYTI ŽINIAS VEIKLOJE,
INDVIDUALIZUOTI UGDYMĄ.
5.SOCIALINIS INTELEKTAS, TAURIOS EMOCIJOS, DORINĖS PAŽIŪROS, ESTETINĖS
PAŽIŪROS
6. 1)savybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybės bruožai.
2)tokia savybė, kuri įgalina pedagogą tinkamai planuoti savo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti. Organizuotumas turi daug savybių. Vienos jų labai reikalingos vienoje, kitos – kitoje veikloje. Skirtingai reiškiasi klasės auklėtojo ir mokytojų organizaciniai gebėjimai, kitaip – mokyklos vadovo. Tačiau pedagoginio darbo sėkmė neįmanoma be organizuotumo.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Leonas Jovaišas“Edukologijos pradmenys“, Šiauliai, 2001m., psl.: 59;
60; 61; 62; 64; 65; 66; 67; 68; 69; 70; 71.
2. L. Jovaiša „Asmenybė ir profesija“ , Kaunas, Šviesa, 1981m., psl.: 67.
3. J. Azarovas „Menas auklėti“, Kaunas, Šviesa, 1983m., psl.: 56; 58; 61.
Tikslai
Suvokti ugdytojo vertybes ir funkcijas
Suvokti saviraiškos turinį, aktyvumą
Aptarti ugdytojo pagalba ugdytiniam
Susipažinti su ugdytojo veikla
apsauga
nuotaika
pagarba
dorovė
dvasingumas
Greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius
Išgyvenimus ir į jus reguoti
Mokėjimas sudominti vaikus
Pilietinis ir tautinis susipratimas
Valdyti
Viską daryti aukščiausiu lygiu
laimė
estetika
etika
meilė
valdymas
bausmė
DOROVĖS NORMOS
Aptarti
Bendrojo ugdytojo charakterist.
Motyvuoti pedagogo priedermes
Svarb.ugdytojai