Soc. pedagogo bruožai

ĮVADAS

„Socialinės problemos lydi žmogų visą gyvenimą. Problemų pobūdis keičiasi, įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją. Irena Lukoševičienė (1995) teigia, jog žmogus yra glaudžiai susijęs su daugybę dalykų ir su visa jį supančia aplinka, todėl sunku įsivaizduoti, kad sunkumai vienoje kurioje nors srityje nepaveiktų visumos. Valstybė paprastai prisiima atsakomybę už savo gyventojų visokeriopą saugumą ir tai užtikrina, vykdydama priimamus socialinės apsaugos įstatymus, ratifikuodama socialines chartijas, prisiimdama praktinių socialinių problemų sprendimus. Visuomenei, kuri suvokia skirtumus, esančius tarp žmonių ir jų taarpusavio priklausomybę, yra svarbu jausti tarpusavio atsakomybę, pagalbą ir visų supratimą, siekiant bendrų tikslų. Svarbiausią vaidmenį šiame asmenybės ir visuomenės įvairialypių sąveikų ir siekių kontekste vaidina asmenybės individualios galimybės dalyvauti socializacijos procese. Socializacija, pasak Juozo Vaitkevičiaus (1995), – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. . Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, perima grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt., t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa visavertis tos visuomenės narys. Žmogus tampa socialus, gyvendamas tarp žmonių, perimdamas žmogiškųjų santykių įvairovės paatirtį, suvokia pats save, įgyja tapatumo bei išskirtinumo iš kitų jausmą. Socializacijos procesas skirtingais žmogaus amžiais vyksta netolygiai. Tai lemia biologiniai žmogaus brendimo veiksniai, socialinė aplinka ir paties žmogaus santykis su aplinka. Pasak psichologo G. Valicko, nuo pat pirmųjų kūdikio gy

yvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas, kurį galima apibūdinti kaip egzistuojančių elgesio normų ir vertybių sistemą, socialinių vaidmenų interiorizaciją, socialinės patirties perėmimą bei atgaminimą asmenybės veiklos ir bendravimo metu. Socializacijos pobūdį lemia gausybė veiksnių, kuriuos santykinai galima skirstyti į kryptingą auklėjimą ir mokymą, atsitiktinius ir stichiškus aplinkos poveikius bei individualius asmenybės bruožus. Atsižvelgiant į šeimos svarbą, teisės normos įtvirtina siekį užtikrinti šeimai deramą pagarbą visuomenėje, ja rūpintis ir ją remti, garantuoti vaikams saugią aplinką šeimoje.” (G. Kvieskienė, 2003)

SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESIJA

„Socialinė pedagogika – tai savarankiška edukologijos mokslo šaka, apimanti ne tik socialinius bet ir kitus mokslus, tyrinėjanti individo, kaip socialinio subjekto, ugdymą, taip pat jo apsaugą nuo įvairaus pobūdžio socialinių išpuolių.“ (I. Leliūgienė, 2003)
„Socialinis pedagogas turi būti pasirengęs dirbti švietimo įstaigose bei socialinėse institucijose, mookėti teikti vaikui socialinę pedagoginę pagalbą, rengti socialines programas ir projektus, užtikrinti laisvalaikio praleidimo formų įvairovę, vaikų užimtumą. Be šių pareigų, jis dirba su klasių auklėtojais, šalina mokyklos nelankymo priežastis, padeda vaikui ugdyti socialinius gebėjimus.“ (I. Leliūgienė, 2003)
„Socialiniai pedagogai Lietuvoje darbą pradeda etapais – atsižvelgiant į socialinių problemų mastą. Pirmiausia jie pradėjo dirbti rizikingiausiuose narkotikų naudojimo požiūriu bendruomenėse ir ugdymo institucijose, skurdžiausiuose rajonuose, taip pat specialiosiose internatinėse, jaunimo mokyklose, vaikų globos namuose, bendrojo lavinimo mokyklose. Vėliau socialinius pedagogus planuojama įvesti į laisvalaikio centrus, ko

olegijas, vaikų teisių apsaugos tarnybas, nevyriausybines organizacijas, seniūnijas. Daugelis švietimo ir ugdymo institucijų vadovų pastebėjo, kad pradėjus dirbti socialiniams pedagogams pagerėjo mokyklos ryšys su kitomis socialinėmis institucijomis, pastebimai gerėja mokyklos ar kitų ugdymo institucijų ryšys su tėvais, vaikais, gerėja prevencinis darbas, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas, socialinių problemų sprendimui pritraukiamos papildomos lėšos nepilnamečių nusikalstamumo ir kvaišalų naudojimo prevencijai. Pagyvėja kultūrinis gyvenimas ugdymo institucijoje, o tai yra svarbi prevencinė strategija, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.“ (I. Leliūgienė, 2003)
„Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis užtikrinančiomis vaikų saugumą, teisės, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinių psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.“ (I. Leliūgienė, 2003)

„Socialinių pedagogų uždavinys – užtikrinti globotinių normalias veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje aplinkoje, padėti jiems „grįžti“ į normalias gyvenimo vėžes. Tam reikia specialiai paruoštų žmonių, turinčių platų akiratį, nusimanančių bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos, istorijos, etikos, šeimos, sociologijos ir kitų mokslų, menų srityse. Be to, socialinis pedagogas dirba išskirtinėmis sąlygomis ir be „iš viršaus“ jam pateikiamų planų, programų. Visa tai jis turi susidaryti pats, vadovaudamasis bendrais orientyrais, atsižvelgdamas į socialinę situaciją.“ (G. Kvieskienė, 2003)

„ Be to, socialinio pe
edagogo darbo ir veiklos objektas yra ne tik globotinis. Jis privalo dirbti, glaudžiai bendradarbiaudamas su globotinio šeima, artimaisiais, mokykla, mokytojais. Socialinio pedagogo pareiga – paveikti ne vien globotinį, bet ir jo mikroaplinką, tuos žmones, aplinkybes, kurios turi įtaką globotiniui. Todėl labai išsiplečia socialinio pedagogo veiklos sritis. O tai lemia jo darbo specifiką, kurio negalima iš anksto planuoti, įsprausti į konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui globotinių, kurių kiekvienas turi savas problemas, būdingas tik jam vienam. Be to, socialinis pedagogas turi sugebėti dirbti įvairiose institucijose, skirtinguose kolektyvuose.“ (G. Kvieskienė, 2003)

SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESINĖS SAVYBĖS

„Ne kiekvienas žmogus tinkamas socioedukaciniam darbui. Kaip profesijos, kuri yra viena iš padedančiųjų giliau pažinti žmogų ir jo problemas atstovas, socialinis pedagogas dirba su asmenybe, pasižyminčia tam tikromis psichinėmis savybėmis. Praktikoje tai reiškia, kad bet koks socialinio pedagogo klientas gali veikti jį savo asmeninėmis savybėmis, perduodamas savo nuotaikas, įtraukdamas į savo problemas. Tuo pačiu metu specialistas, teikiantis pagalbą ir matantis prieš akis tą psichinę realybę, gali ir dažniausiai privalo, paveikti klientą, įjungdamas jį į pozityvią veiklą. Specialisto užduotis yra ta, kad pirmiausia jis turi išsaugoti sugebėjimą priešintis negatyvaus poveikio atveju, antra – rodyti kultūrinę empatiją pozityvios veiklos situacijose.“ (I. Leliūgienė, 2003)
„Irena Lukoševičienė (Kanada), remdamasi Jungtinių Valstijų ir Kanados mokyklos socialinio darbuotojo apibūdinimu, daug kartų apsilankiusi Li

ietuvos ugdymo institucijose 1990 – 1998 metais, pirmoji Lietuvoje apibendrino šių šalių patirtis lyginamuoju aspektu savo straipsnyje “Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos mokykloje.” Šiame straipsnyje autorė įtvirtina septynis pagrindinius socialinės pagalbos principus:

Individualumas. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus bei išgyvena sunkumus, ieško įvairiausių būdų išeiti iš susidariusios situacijos.

Empatija. Kiekvienas žmogus, išgyvendamas sunkumus, savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasisekimus. Reikia ne tik racionaliai suprasti asmens išgyvenimus, bet pajusti jų realybę . bei jam tai parodyti

Pasitikėjimas asmeniu. Išsiaiškinus ar išklausius asmenį, reikia padėti jam pasirinkti galimą išeitį iš susidariusios padėties. Aptariant jo pasirinktą kryptį, būtina ieškoti realių būdų bei galimybių situaciją pagerinti, nes žmogus sunkiai susigyvena su prieš jo valią primesta nuomone.

Neteisimas ir nesmerkimas. Socialiniam pedagogui svarbu kuo geriau suprasti sunkumus išgyvenantį vaiką, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinomis problemomis. Socialinio pedagogo tikslas suprasti ir pajusti vaiko išgyvenimų sunkumus bei kartu su juo ieškoti galimų išeičių.
Vaiko tokio, koks jis yra, priėmimas. Mes nuolat susiduriame su tuo, kas mums patinka ir nepatinka, gražu ar negražu ir t. t. Socialinės pagalbos procese svarbu naudoti metodiką, padedančią pažinti ir suprasti vaiką, jo išgyvenimus, jo santykius su supančia aplinka. Tuomet galima vaiką, kuriam reikia pagalbos, priimti tokį, koks jis yra. Ir tik pritaikę šį principą, mes galime tikėtis atrasti jam tinkamą pagalbos būdą.
Vaiko apsisprendimo pripažinimas. Kaip jau minėta, svarbu padėti vaikui išsiaiškinti, kokie jo sunkiausi išgyvenimai ir ko jis siektų, kaip norėtų atrasti sau priimtiną išeitį.

Profesinės paslapties išlaikymas. Tai vienas iš esminių principų, kuris padeda vaikui pasitikėti sutiktu specialistu. Šį principą reikia paaiškinti vaikui, kuriam reikia pagalbos, kad jis atvirai atskleistų, kokie sunkumai, išgyvenimai jį kankina, kokios pagalbos jis tikisi. Šio principo taikymas yra svarbus dar dėl to, kad mūsų aplinkoje retai išlaikoma paslaptis.
Socialinis pedagogas turi būti labai geras veiklos vadybininkas. Ne paslaptis, kad socializacijos ugdymo institucijose proceso valdymas, socialinės pagalbos proceso organizavimas ir koordinavimas ypač sunkus ir alinantis darbas, todėl nereglamentuojant ir griežtai neplanuojant savo veiklos socialiniam pedagogui labai lengva “perdegti”. Iš dalies sutikdami su I. Lukoševičienės siūlomais pagrindiniais socialinės pagalbos principais, apibendrindami išskiriame penkis pagrindinius socialinio pedagogo darbo principus:

individualaus priėjimo (siekti išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);

lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienas vaikas turi turėti vienodas galimybes į įstatymuose ir JT konvencijoje garantuojamas teises);

konfidencialumo (vienas iš svarbiausių principų, garantuojantis informacijos apsaugą, vaiko probleminių situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsaugą;
pažeidusių šį principą socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima);

vaiko apsisprendimo pripažinimo (socialiniai pedagogai turėtų užtikrinti, kad į vaiko nuomonę būtų atsižvelgiama sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas; pažindamas savo ugdytinius ir žinodamas vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus socialinis pedagogas priima kvalifikuotus sprendimus);

atsakomybės ir kompetencijos (socialiniai pedagogai atsako už intervenciją prevenciniais ir krizės atvejais, todėl supranta, kad būtinas nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas ir praktinių situacijų analizė);

vaiko gerovės įtvirtinimo (bendradarbiavimas ir pasitikėjimas; vaiko palaikymas ir nesmerkimas; vaiko apsisprendimo palaikymas; tiesioginė intervencija siekiant vaiko interesų).
Socialiniai pedagogai dirba skirtingose socialinėse institucijose. Jų darbdaviai dažniausiai yra valstybinių institucijų vadovai, tai yra socialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl atsakydamas ne tik prieš savo institucijos ar vietinę bendruomenę, bet ir visą visuomenę, socialinis pedagogas savo veikla siekia trijų pagrindinių atsakomybės lygių:

atsakomybė nuolat tobulinti profesinę kompetenciją ir vykdyti konkrečius įpareigojimus;

atsakomybė už profesionalios komandos socialinėms pedagoginėms vaikų problemoms spręsti subūrimą;

atsakomybė už bendradarbiavimo, demokratiškos aplinkos ir pilietinių iniciatyvų skatinimą tiek institucijoje, tiek už jos ribų.

Socialinis pedagogas vaidina daugelį vaidmenų, todėl jam reikalingos įvairios kompetencijos, įtvirtintos specialybės profesiniame standarte. Socialinis pedagogas, nesvarbu, kokioje institucijoje jis dirbtų, privalo nuolatos vykdyti penkis pagrindinius profesinės veiklos uždavinius:
sudaryti optimalias sąlygas pozityviajai vaiko socializacijai.

planuoti ir organizuoti socialinę pedagoginę pagalbą ugdytiniui, multidimencinis aspektas, krizės, socialinio atvejo analizės veiksmų plano-sutarties prevencinės programos parengimas, rizikos grupės vaikų, šeimų lankymas, bendradarbiavimas su institucijoje ir už jos ribų dirbančiais specialistais, taip pat tėvais, mokytojais ir kitais specialistais;

inicijuoti ir koordinuoti socialinius projektus institucijos viduje ir bendruomenėje.

organizuoti darbą mikrosociume ir makrosociume (aktyvus dalyvavimas visuomenės socialinėse iniciatyvose ir projektuose, sutarčių tarptautiniai projektai);

tobulinti profesinę veiklą.” (G. Kvieskienė, 2003)

SOCIALINIO PEDAGOGO ASMENYBĖ

„Asmenybė daugiausiai išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Būtent čia geriausiai gali atsiskleisti jos gebėjimai bei talentas, kryptingumas, valios ir charakterio geriausieji ypatumai. Antra vertus, profesinėje veikloje, darbe, įtempdama savo fizines bei dvasines jėgas, asmenybė ir formuojasi.“ (V. Voveris, 1990)

„Žmogaus nuostatas į aplinką suformuoja jo moralė, socialinė ekonominė visuomenės struktūra, ideologija ir kultūra. Šios nuostatos susiklosto į stabilią vertybinių orientacijų sistemą, lemiančią žmogaus elgesį, mobilizuojančią jo intelektą, valią ir jausmus vienai ar kitai veiklai.“ (G. Kvieskienė, 2003)

„Vykstantys esminiai pokyčiai visuomenėje, naujas požiūris į vaikų, jaunimo ugdymą reikalauja, kad kūrybinius interesus ir polinkius tenkinantis specialistas būtų aukšto profesinio pasirengimo, plačios erudicijos, išprusęs daugelyje sričių, turėtų žinių apie užsienio kultūrą, meną, literatūrą, religiją, etiką ir kt.

Socialinis pedagogas turi būti humanistas, pasižymėti komunikacinėmis, organizacinėmis savybėmis, aukšta bendrąja kultūra, taktu.“ (I. Leliūgienė, 2003)

„Planuojant rinktis socialinio pedagogo profesiją, labai svarbu paanalizuoti save, stebėti, kokios vertybės labiausiai mobilizuoja jūsų dėmesį, gebėjimus, valią; kokios kompensacijos tikimybė (ar visų pirma materialinės, ar karjeros, ar kūrybinio darbo perspektyvos) sužadina jūsų energiją veikti.

„Savęs pažinimas ir rūpinimasis savimi pedagoginėje veikloje užima ypač svarbią, bei dvilypę prasmę: kad pats pedagogas save pažintų, rūpintųsi savimi ir šito mokytų auklėtinius.

Paprastai sakoma, kad viena svarbiausių pedagogo emocinių charakteristikų – meilė ir pagarba vaikams.

Pedagogo meilė vaikams – tai neišsenkantis domėjimasis jų vidiniu pasauliu; tai dvasinis dosnumas, noras pasidalyti su jais savo mintimis ir išgyvenimais; geranoriškas bendravimas, gebėjimas suprasti kiekvieno jų džiaugsmus ir sielvartus; atsakingumo jausmas už kiekvieno jų likimą ir ateitį.“ (V. Voveris, 1990)

V. Voveris savo knygoje „Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas“ (1990) išskiria šias asmenines pedagogo savybes:

Mąstymas – mąstydamas pedagogas supranta vaiko mąstymo eigą.

Platūs interesai – mokytojo autoritetas visų pirma pagrįstas žiniomis.

Dvasingumas – iš jo išauga visos kitos vertybės, suteikdamos humanistinių atspalvių žmogaus veiklai.

Vaizduotė – pirmasis impulsas kūrybiškai planuoti mokymo medžiagą ir jos pateikimo metodus.

Dėmesys – jo ugdymas iš esmės yra valios ugdymas siekiant to, kas užsibrėžta.

Savitvarda – tai gebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo jausmus, mintis, poelgius, veiksmus.

IŠVADOS

Socialinis ugdymas tai visuomenės poveikio augančios asmenybės veiklai procesas. Socialinis ugdymas yra tikslingas visuomenės poveikis atskiro žmogaus, makrogrupių vertybėms. Socialinis ugdymas, kaip protingo žmogaus asmeninių gyvenimo organizavimo sistema apėmė daugelį elementų.

Socialinio pedagogo profesinės veiklos kryptys: asmenybės socialinių – psichologiniį vertybių, socialinės – edukacinės mikroaplinkos įtakos augančiam žmogui analizė, bendravimo įgūdžių su problemine asmenybe ugdymo organizavimas.

Socialinis pedagogas vaidina daugelį vaidmenų, todėl jam reikalingos įvairios kompetencijos, įtvirtintos specialybės profesiniame standarte.
„Socialinio pedagogo įvaizdžiui didelę reikšmę turi dorovinis jo asmenybės įvertinimas. Nepriekaištingas įvaizdis – tai žmonių, nesitraukiančių iš moralinio, korporatyvaus ir teisinio elgesio dorovinių kodeksų turtas. Be to, stiprios asmenybės iškelia sau padidintus moralinius reikalavimus. Dorovinių reikalavimų sau sumažinimą jie priima kaip valios silpnumo, asmenybės žalingumo pasireiškimą.

Įvaizdžio sėkmę apsprendžia asmenybės ir profesionalaus specialisto strategijos bei taktikos vienybė. Socialinis pedagogas turi palaikyti savo elgesio aukštus standartus.

Apibendrinant galima teigti, jog socialinio pedagogo kompetencija – tai jo asmenybės, veiklos ir bendravimo organinė visuma, kuri leidžia aukštu lygiu spręsti profesinius uždavinius.“ (I. Leliūgienė, 2003)

LITERATŪRA

1. G. Kvieskienė. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius, 2003.
2. I. Leliūgienė. Socialinė pedagogika. Kaunas, 2003.
3. I. Leliūgienė. Socialinio pedagogo žinynas. Kaunas, 2003.
4. J. Vaitkevičius. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius,1995.
5. V. Voveris. Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas. Kaunas, 1990.
6. I. Lukoševičienė. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Kaunas, 1996.

TURINYS

1. Įvadas..............................2
2. Socialinio pedagogo profesija......................3
3. Socialinio pedagogo profesinės savybės................5
4. Socialinio pedagogo asmenybė......................8
5. Išvados..............................10
6. Literatūra..............................11
7. Turinys..............................12

ĮVADAS

„Socialinės problemos lydi žmogų visą gyvenimą. Problemų pobūdis keičiasi, įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją. Irena Lukoševičienė (1995) teigia, jog žmogus yra glaudžiai susijęs su daugybę dalykų ir su visa jį supančia aplinka, todėl sunku įsivaizduoti, kad sunkumai vienoje kurioje nors srityje nepaveiktų visumos. Valstybė paprastai prisiima atsakomybę už savo gyventojų visokeriopą saugumą ir tai užtikrina, vykdydama priimamus socialinės apsaugos įstatymus, ratifikuodama socialines chartijas, prisiimdama praktinių socialinių problemų sprendimus. Visuomenei, kuri suvokia skirtumus, esančius tarp žmonių ir jų tarpusavio priklausomybę, yra svarbu jausti tarpusavio atsakomybę, pagalbą ir visų supratimą, siekiant bendrų tikslų. Svarbiausią vaidmenį šiame asmenybės ir visuomenės įvairialypių sąveikų ir siekių kontekste vaidina asmenybės individualios galimybės dalyvauti socializacijos procese. Socializacija, pasak Juozo Vaitkevičiaus (1995), – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. . Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, perima grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt., t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa visavertis tos visuomenės narys. Žmogus tampa socialus, gyvendamas tarp žmonių, perimdamas žmogiškųjų santykių įvairovės patirtį, suvokia pats save, įgyja tapatumo bei išskirtinumo iš kitų jausmą. Socializacijos procesas skirtingais žmogaus amžiais vyksta netolygiai. Tai lemia biologiniai žmogaus brendimo veiksniai, socialinė aplinka ir paties žmogaus santykis su aplinka. Pasak psichologo G. Valicko, nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas, kurį galima apibūdinti kaip egzistuojančių elgesio normų ir vertybių sistemą, socialinių vaidmenų interiorizaciją, socialinės patirties perėmimą bei atgaminimą asmenybės veiklos ir bendravimo metu. Socializacijos pobūdį lemia gausybė veiksnių, kuriuos santykinai galima skirstyti į kryptingą auklėjimą ir mokymą, atsitiktinius ir stichiškus aplinkos poveikius bei individualius asmenybės bruožus. Atsižvelgiant į šeimos svarbą, teisės normos įtvirtina siekį užtikrinti šeimai deramą pagarbą visuomenėje, ja rūpintis ir ją remti, garantuoti vaikams saugią aplinką šeimoje.” (G. Kvieskienė, 2003)

SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESIJA

„Socialinė pedagogika – tai savarankiška edukologijos mokslo šaka, apimanti ne tik socialinius bet ir kitus mokslus, tyrinėjanti individo, kaip socialinio subjekto, ugdymą, taip pat jo apsaugą nuo įvairaus pobūdžio socialinių išpuolių.“ (I. Leliūgienė, 2003)
„Socialinis pedagogas turi būti pasirengęs dirbti švietimo įstaigose bei socialinėse institucijose, mokėti teikti vaikui socialinę pedagoginę pagalbą, rengti socialines programas ir projektus, užtikrinti laisvalaikio praleidimo formų įvairovę, vaikų užimtumą. Be šių pareigų, jis dirba su klasių auklėtojais, šalina mokyklos nelankymo priežastis, padeda vaikui ugdyti socialinius gebėjimus.“ (I. Leliūgienė, 2003)
„Socialiniai pedagogai Lietuvoje darbą pradeda etapais – atsižvelgiant į socialinių problemų mastą. Pirmiausia jie pradėjo dirbti rizikingiausiuose narkotikų naudojimo požiūriu bendruomenėse ir ugdymo institucijose, skurdžiausiuose rajonuose, taip pat specialiosiose internatinėse, jaunimo mokyklose, vaikų globos namuose, bendrojo lavinimo mokyklose. Vėliau socialinius pedagogus planuojama įvesti į laisvalaikio centrus, kolegijas, vaikų teisių apsaugos tarnybas, nevyriausybines organizacijas, seniūnijas. Daugelis švietimo ir ugdymo institucijų vadovų pastebėjo, kad pradėjus dirbti socialiniams pedagogams pagerėjo mokyklos ryšys su kitomis socialinėmis institucijomis, pastebimai gerėja mokyklos ar kitų ugdymo institucijų ryšys su tėvais, vaikais, gerėja prevencinis darbas, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas, socialinių problemų sprendimui pritraukiamos papildomos lėšos nepilnamečių nusikalstamumo ir kvaišalų naudojimo prevencijai. Pagyvėja kultūrinis gyvenimas ugdymo institucijoje, o tai yra svarbi prevencinė strategija, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.“ (I. Leliūgienė, 2003)
„Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis užtikrinančiomis vaikų saugumą, teisės, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinių psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.“ (I. Leliūgienė, 2003)

„Socialinių pedagogų uždavinys – užtikrinti globotinių normalias veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje aplinkoje, padėti jiems „grįžti“ į normalias gyvenimo vėžes. Tam reikia specialiai paruoštų žmonių, turinčių platų akiratį, nusimanančių bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos, istorijos, etikos, šeimos, sociologijos ir kitų mokslų, menų srityse. Be to, socialinis pedagogas dirba išskirtinėmis sąlygomis ir be „iš viršaus“ jam pateikiamų planų, programų. Visa tai jis turi susidaryti pats, vadovaudamasis bendrais orientyrais, atsižvelgdamas į socialinę situaciją.“ (G. Kvieskienė, 2003)

„ Be to, socialinio pedagogo darbo ir veiklos objektas yra ne tik globotinis. Jis privalo dirbti, glaudžiai bendradarbiaudamas su globotinio šeima, artimaisiais, mokykla, mokytojais. Socialinio pedagogo pareiga – paveikti ne vien globotinį, bet ir jo mikroaplinką, tuos žmones, aplinkybes, kurios turi įtaką globotiniui. Todėl labai išsiplečia socialinio pedagogo veiklos sritis. O tai lemia jo darbo specifiką, kurio negalima iš anksto planuoti, įsprausti į konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui globotinių, kurių kiekvienas turi savas problemas, būdingas tik jam vienam. Be to, socialinis pedagogas turi sugebėti dirbti įvairiose institucijose, skirtinguose kolektyvuose.“ (G. Kvieskienė, 2003)

SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESINĖS SAVYBĖS

„Ne kiekvienas žmogus tinkamas socioedukaciniam darbui. Kaip profesijos, kuri yra viena iš padedančiųjų giliau pažinti žmogų ir jo problemas atstovas, socialinis pedagogas dirba su asmenybe, pasižyminčia tam tikromis psichinėmis savybėmis. Praktikoje tai reiškia, kad bet koks socialinio pedagogo klientas gali veikti jį savo asmeninėmis savybėmis, perduodamas savo nuotaikas, įtraukdamas į savo problemas. Tuo pačiu metu specialistas, teikiantis pagalbą ir matantis prieš akis tą psichinę realybę, gali ir dažniausiai privalo, paveikti klientą, įjungdamas jį į pozityvią veiklą. Specialisto užduotis yra ta, kad pirmiausia jis turi išsaugoti sugebėjimą priešintis negatyvaus poveikio atveju, antra – rodyti kultūrinę empatiją pozityvios veiklos situacijose.“ (I. Leliūgienė, 2003)
„Irena Lukoševičienė (Kanada), remdamasi Jungtinių Valstijų ir Kanados mokyklos socialinio darbuotojo apibūdinimu, daug kartų apsilankiusi Lietuvos ugdymo institucijose 1990 – 1998 metais, pirmoji Lietuvoje apibendrino šių šalių patirtis lyginamuoju aspektu savo straipsnyje “Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos mokykloje.” Šiame straipsnyje autorė įtvirtina septynis pagrindinius socialinės pagalbos principus:

Individualumas. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus bei išgyvena sunkumus, ieško įvairiausių būdų išeiti iš susidariusios situacijos.

Empatija. Kiekvienas žmogus, išgyvendamas sunkumus, savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasisekimus. Reikia ne tik racionaliai suprasti asmens išgyvenimus, bet pajusti jų realybę . bei jam tai parodyti

Pasitikėjimas asmeniu. Išsiaiškinus ar išklausius asmenį, reikia padėti jam pasirinkti galimą išeitį iš susidariusios padėties. Aptariant jo pasirinktą kryptį, būtina ieškoti realių būdų bei galimybių situaciją pagerinti, nes žmogus sunkiai susigyvena su prieš jo valią primesta nuomone.

Neteisimas ir nesmerkimas. Socialiniam pedagogui svarbu kuo geriau suprasti sunkumus išgyvenantį vaiką, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinomis problemomis. Socialinio pedagogo tikslas suprasti ir pajusti vaiko išgyvenimų sunkumus bei kartu su juo ieškoti galimų išeičių.
Vaiko tokio, koks jis yra, priėmimas. Mes nuolat susiduriame su tuo, kas mums patinka ir nepatinka, gražu ar negražu ir t. t. Socialinės pagalbos procese svarbu naudoti metodiką, padedančią pažinti ir suprasti vaiką, jo išgyvenimus, jo santykius su supančia aplinka. Tuomet galima vaiką, kuriam reikia pagalbos, priimti tokį, koks jis yra. Ir tik pritaikę šį principą, mes galime tikėtis atrasti jam tinkamą pagalbos būdą.
Vaiko apsisprendimo pripažinimas. Kaip jau minėta, svarbu padėti vaikui išsiaiškinti, kokie jo sunkiausi išgyvenimai ir ko jis siektų, kaip norėtų atrasti sau priimtiną išeitį.

Profesinės paslapties išlaikymas. Tai vienas iš esminių principų, kuris padeda vaikui pasitikėti sutiktu specialistu. Šį principą reikia paaiškinti vaikui, kuriam reikia pagalbos, kad jis atvirai atskleistų, kokie sunkumai, išgyvenimai jį kankina, kokios pagalbos jis tikisi. Šio principo taikymas yra svarbus dar dėl to, kad mūsų aplinkoje retai išlaikoma paslaptis.
Socialinis pedagogas turi būti labai geras veiklos vadybininkas. Ne paslaptis, kad socializacijos ugdymo institucijose proceso valdymas, socialinės pagalbos proceso organizavimas ir koordinavimas ypač sunkus ir alinantis darbas, todėl nereglamentuojant ir griežtai neplanuojant savo veiklos socialiniam pedagogui labai lengva “perdegti”. Iš dalies sutikdami su I. Lukoševičienės siūlomais pagrindiniais socialinės pagalbos principais, apibendrindami išskiriame penkis pagrindinius socialinio pedagogo darbo principus:

individualaus priėjimo (siekti išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);

lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienas vaikas turi turėti vienodas galimybes į įstatymuose ir JT konvencijoje garantuojamas teises);

konfidencialumo (vienas iš svarbiausių principų, garantuojantis informacijos apsaugą, vaiko probleminių situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsaugą;
pažeidusių šį principą socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima);

vaiko apsisprendimo pripažinimo (socialiniai pedagogai turėtų užtikrinti, kad į vaiko nuomonę būtų atsižvelgiama sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas; pažindamas savo ugdytinius ir žinodamas vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus socialinis pedagogas priima kvalifikuotus sprendimus);

atsakomybės ir kompetencijos (socialiniai pedagogai atsako už intervenciją prevenciniais ir krizės atvejais, todėl supranta, kad būtinas nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas ir praktinių situacijų analizė);

vaiko gerovės įtvirtinimo (bendradarbiavimas ir pasitikėjimas; vaiko palaikymas ir nesmerkimas; vaiko apsisprendimo palaikymas; tiesioginė intervencija siekiant vaiko interesų).
Socialiniai pedagogai dirba skirtingose socialinėse institucijose. Jų darbdaviai dažniausiai yra valstybinių institucijų vadovai, tai yra socialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl atsakydamas ne tik prieš savo institucijos ar vietinę bendruomenę, bet ir visą visuomenę, socialinis pedagogas savo veikla siekia trijų pagrindinių atsakomybės lygių:

atsakomybė nuolat tobulinti profesinę kompetenciją ir vykdyti konkrečius įpareigojimus;

atsakomybė už profesionalios komandos socialinėms pedagoginėms vaikų problemoms spręsti subūrimą;

atsakomybė už bendradarbiavimo, demokratiškos aplinkos ir pilietinių iniciatyvų skatinimą tiek institucijoje, tiek už jos ribų.

Socialinis pedagogas vaidina daugelį vaidmenų, todėl jam reikalingos įvairios kompetencijos, įtvirtintos specialybės profesiniame standarte. Socialinis pedagogas, nesvarbu, kokioje institucijoje jis dirbtų, privalo nuolatos vykdyti penkis pagrindinius profesinės veiklos uždavinius:
sudaryti optimalias sąlygas pozityviajai vaiko socializacijai.

planuoti ir organizuoti socialinę pedagoginę pagalbą ugdytiniui, multidimencinis aspektas, krizės, socialinio atvejo analizės veiksmų plano-sutarties prevencinės programos parengimas, rizikos grupės vaikų, šeimų lankymas, bendradarbiavimas su institucijoje ir už jos ribų dirbančiais specialistais, taip pat tėvais, mokytojais ir kitais specialistais;

inicijuoti ir koordinuoti socialinius projektus institucijos viduje ir bendruomenėje.

organizuoti darbą mikrosociume ir makrosociume (aktyvus dalyvavimas visuomenės socialinėse iniciatyvose ir projektuose, sutarčių tarptautiniai projektai);

tobulinti profesinę veiklą.” (G. Kvieskienė, 2003)

SOCIALINIO PEDAGOGO ASMENYBĖ

„Asmenybė daugiausiai išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Būtent čia geriausiai gali atsiskleisti jos gebėjimai bei talentas, kryptingumas, valios ir charakterio geriausieji ypatumai. Antra vertus, profesinėje veikloje, darbe, įtempdama savo fizines bei dvasines jėgas, asmenybė ir formuojasi.“ (V. Voveris, 1990)

„Žmogaus nuostatas į aplinką suformuoja jo moralė, socialinė ekonominė visuomenės struktūra, ideologija ir kultūra. Šios nuostatos susiklosto į stabilią vertybinių orientacijų sistemą, lemiančią žmogaus elgesį, mobilizuojančią jo intelektą, valią ir jausmus vienai ar kitai veiklai.“ (G. Kvieskienė, 2003)

„Vykstantys esminiai pokyčiai visuomenėje, naujas požiūris į vaikų, jaunimo ugdymą reikalauja, kad kūrybinius interesus ir polinkius tenkinantis specialistas būtų aukšto profesinio pasirengimo, plačios erudicijos, išprusęs daugelyje sričių, turėtų žinių apie užsienio kultūrą, meną, literatūrą, religiją, etiką ir kt.

Socialinis pedagogas turi būti humanistas, pasižymėti komunikacinėmis, organizacinėmis savybėmis, aukšta bendrąja kultūra, taktu.“ (I. Leliūgienė, 2003)

„Planuojant rinktis socialinio pedagogo profesiją, labai svarbu paanalizuoti save, stebėti, kokios vertybės labiausiai mobilizuoja jūsų dėmesį, gebėjimus, valią; kokios kompensacijos tikimybė (ar visų pirma materialinės, ar karjeros, ar kūrybinio darbo perspektyvos) sužadina jūsų energiją veikti.

„Savęs pažinimas ir rūpinimasis savimi pedagoginėje veikloje užima ypač svarbią, bei dvilypę prasmę: kad pats pedagogas save pažintų, rūpintųsi savimi ir šito mokytų auklėtinius.

Paprastai sakoma, kad viena svarbiausių pedagogo emocinių charakteristikų – meilė ir pagarba vaikams.

Pedagogo meilė vaikams – tai neišsenkantis domėjimasis jų vidiniu pasauliu; tai dvasinis dosnumas, noras pasidalyti su jais savo mintimis ir išgyvenimais; geranoriškas bendravimas, gebėjimas suprasti kiekvieno jų džiaugsmus ir sielvartus; atsakingumo jausmas už kiekvieno jų likimą ir ateitį.“ (V. Voveris, 1990)

V. Voveris savo knygoje „Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas“ (1990) išskiria šias asmenines pedagogo savybes:

Mąstymas – mąstydamas pedagogas supranta vaiko mąstymo eigą.

Platūs interesai – mokytojo autoritetas visų pirma pagrįstas žiniomis.

Dvasingumas – iš jo išauga visos kitos vertybės, suteikdamos humanistinių atspalvių žmogaus veiklai.

Vaizduotė – pirmasis impulsas kūrybiškai planuoti mokymo medžiagą ir jos pateikimo metodus.

Dėmesys – jo ugdymas iš esmės yra valios ugdymas siekiant to, kas užsibrėžta.

Savitvarda – tai gebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo jausmus, mintis, poelgius, veiksmus.

IŠVADOS

Socialinis ugdymas tai visuomenės poveikio augančios asmenybės veiklai procesas. Socialinis ugdymas yra tikslingas visuomenės poveikis atskiro žmogaus, makrogrupių vertybėms. Socialinis ugdymas, kaip protingo žmogaus asmeninių gyvenimo organizavimo sistema apėmė daugelį elementų.

Socialinio pedagogo profesinės veiklos kryptys: asmenybės socialinių – psichologiniį vertybių, socialinės – edukacinės mikroaplinkos įtakos augančiam žmogui analizė, bendravimo įgūdžių su problemine asmenybe ugdymo organizavimas.

Socialinis pedagogas vaidina daugelį vaidmenų, todėl jam reikalingos įvairios kompetencijos, įtvirtintos specialybės profesiniame standarte.
„Socialinio pedagogo įvaizdžiui didelę reikšmę turi dorovinis jo asmenybės įvertinimas. Nepriekaištingas įvaizdis – tai žmonių, nesitraukiančių iš moralinio, korporatyvaus ir teisinio elgesio dorovinių kodeksų turtas. Be to, stiprios asmenybės iškelia sau padidintus moralinius reikalavimus. Dorovinių reikalavimų sau sumažinimą jie priima kaip valios silpnumo, asmenybės žalingumo pasireiškimą.

Įvaizdžio sėkmę apsprendžia asmenybės ir profesionalaus specialisto strategijos bei taktikos vienybė. Socialinis pedagogas turi palaikyti savo elgesio aukštus standartus.

Apibendrinant galima teigti, jog socialinio pedagogo kompetencija – tai jo asmenybės, veiklos ir bendravimo organinė visuma, kuri leidžia aukštu lygiu spręsti profesinius uždavinius.“ (I. Leliūgienė, 2003)

LITERATŪRA

1. G. Kvieskienė. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius, 2003.
2. I. Leliūgienė. Socialinė pedagogika. Kaunas, 2003.
3. I. Leliūgienė. Socialinio pedagogo žinynas. Kaunas, 2003.
4. J. Vaitkevičius. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius,1995.
5. V. Voveris. Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas. Kaunas, 1990.
6. I. Lukoševičienė. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Kaunas, 1996.

TURINYS

1. Įvadas..............................2
2. Socialinio pedagogo profesija......................3
3. Socialinio pedagogo profesinės savybės................5
4. Socialinio pedagogo asmenybė......................8
5. Išvados..............................10
6. Literatūra..............................11
7. Turinys..............................12

Leave a Comment