TURINYS
TURINYS 1ĮVADAS 2MOKYTOJO PEDAGOGINĖ VEIKLA 3MOKYTOJO FUNKCIJOS 6MOKYTOJO ASMENYBĖ 7SUGEBĖJIMAI 12IŠVADOS 15LITERATŪROS SĄRAŠAS 15ĮVADASMokytojas – terminas kilęs nuo žodžio mokslas, o iš čia – mokyti, mokykla, mokinys. Vadinasi, mokytojo paskirtis ir svarbiausias jo uždavinys – perteikti mokiniui mokslo pagrindus. Mokymas – tai ne vien žinių perdavimas mokiniui. Reikia jį išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, vadinasi, reikia formuoti jo įgūdžius, lavinti mokinių protinius gebėjimus operuojant mokslo žiniomis klasėje, laboratorijose, gyvenime. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą-mokymąsi, su jais bendrauja, veda juos į gyvenimą, visuomenę, juos socializuoja. Taigi mokytojas ne tik moko, šviečia, jis išmoko, įpratina mokytis, uždega norą mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei. Todėl kalbant apie mokytoją dažnai vartojamas kitas žodis – pedagogas (gr. vaikų vedžiotojas), vedantis mokinius į gyvenimą, į visuomenę. Mokytojas – asmenybė daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne vien kaip specialistas, bet ir kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą, humanišką žmogų. Mokytojo rankose jaunas žmogus, tautos, žmonijos ateitis. Ir nėra svarbesnės, atsakingesnės, o drauge ir sunkesnės profesijos už mokytojo profesiją. Meilės pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius. Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje, namuose pokyčius. Todėl savaime kyla klausimas – ar kiekvienas gali būti mokytoju?Mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios (klasės ar grupelės) bendruomenės vadovas. Jo sėkmingo darbo sąlygos:1) geras savo dalyko krašto kultūroje supratimas bei neprarastas gebėjimas įžvelgti savo profesinio išsilavinimo ribas bei spragas ir nuolat jį tobulinti;2) gebėjimas įvesti mokinius į žinių, idėjų bei vertybių pasaulį žadinant kiekvieno nuostatą jį kūrybiškai papildyti ir keist;3) mokytojo atvirumas kaitai, kūrybingumas, entuziazmas, stipri gera valia įkvepia mokinius sekti jo pavyzdžiu, plėtoti savo kūrybines galias, rizikuoti ir drąsiai siekti naujovių;4) mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje beveik visur pripažįstama, kad pedagogo profesija reikalauja ne tik pedagogikos, psichologijos ir specialybės žinių, mokėjimų bei įgūdžių, bet ir specialių asmenybės savybių, įgalinčių efektyviai ir kūrybingai reikštis pedagoginėje veikloje.Kvalifikacijos kėlimas, nuolatinis ir kryptingas tobulėjimas, saviugda per visą darbingą amžių, humaniški ir šilti pedagogų ir moksleivių santykiai – tai veiklos sritys, kurioms turi būti pasirengęs mokytojas.Pedagoginio meistriškumo vertinimo sistema apima:a) pedagogo asmenybę;b) jo pedagoginę veiklą, jos rezultatus, gamybinę komercinę kompetenciją, veiklos kokybę, rezultatus. Idealaus mokytojo modelio nėra. Atskiri autoriai tuos pačius mokytojo elgesio ir asmens bruožus vertina nevienodai. Taip yra todėl, kad mokymas yra tokia vieninga savo specifika labai sudėtinga ir paslaptinga mokytojo asmenybės veikla, o naudojamos tyrimo priemonės yra nepakankamos nustatyti objektyvius mokytojo vertinimo kriterijus. Mokytojo vertinimo kriterijų ieškoma analizuojant, o labiausiai paplitęs tyrimo modelis susideda iš:1. Mokytojo asmens charakteristikos: socialinė kilmė, gabumai, interesai, charakteris;2. Mokytojo darbo vertinimo pagrindiniai kriterijai: dėstymas – mokytojo mokomoji veikla, mokyklos vadovų ir kitų švietimo darbuotojų vertinimas, mokinių pasiekimai – žinios, mokytojo pasitenkinimas darbu.Tačiau pagal šį modelį mokytojų charakteristikos būna daugiau subjektyvios, nes neatsižvelgiama į darbo sąlygas, dalyko specifiką, kurią dėsto.Mokinių …mokėjimai ir žinios turėtų būti pagrindinis mokytojo vertinimo kriterijus, tačiau šiuo požiūriu mokytojai nėra vertinami, kadangi sunku atlikti tyrimus, kad būtų galima palyginti visų tiriamų mokytojų duomenis vienu metu.
Mokytojai dažniausiai vertinami pagal rangų skales – toks vertinimas turi trūkumų (aukštas, vidutiniškas, žemas) ir subjektyvumo, patartina geresnis vertinimas – stebėjimas. Mokytojo elgesio ir mokinių elgesio kodavimas. O geriausia šiuos metodus sujungti.Dabartinis specialistas, kaip žinoma, turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis ir t.t. Šių savybių formavimas studentuose įmanomas tik tada jeigu jomis pasižymės mokytojai ir dėstytojai. Mokytojai, turintys pakankamą saviaktualizacijos lygį, pasižymi tokiomis asmenybės savybėmis kaip nepriklausomybė, kūrybiškumas, filosofinis pasaulio supratimas, santykių demokratiškumas, produktyvumas profesinėje veikloje.MOKYTOJO PEDAGOGINĖ VEIKLA Labai sudėtinga reikalaujanti profesinio meistriškumo, todėl neretai pasaulyje prilyginama gimnazijos mokytojo veiklai. Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne vien profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus – asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėt projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje. Lavinti šių mokinių psichines galias: pastabumą smulkiuosius pirštų judesius, erdvinį suvokimą, vaizduotę, mastymą, dėmesį, rasti būdų kaip gaminti pigiau, bet geriau.Profesijos mokytojui ypač svarbu ne vien teoriškai, bet ir praktiškai įvaldyti profesinės veiklos teoriją, būti mokiniams autoritetu.Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija , ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai – gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla. Intelektiniai valios pagrindai – žinios. Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė – ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė – savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Iniciatyvumas – valios išraiška, sudaranti psichologines prielaidas pirmam savarankiškai imtis ko nors nauja, tai gebėjimas kūrybiškai dirbti, savarankiškai elgtis; tai išmonė, racionalizacija darbe, gebėjimas visoje savo veikloje ieškoti naujų, originalių sprendimų.Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė. Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis – griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems – priešingomis valios bei charakterio savybėmis – kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi. Pedagogo reikalavimai geriau vykdomi tada, kai jie nuoseklūs, sudaro vientisą sistemą, o jeigu jie epizodiški, neišreikalaujami iki galo arba visai užmirštami, tada mokiniai juos laiko tik mokytojo užgaida ir nesistengia vykdyti. Taigi, nuoseklumas keliant reikalavimus – reikšmingas pedagogo valios ypatumas.Reiklumas – neatsiejama pedagogo savybė, nes visas pedagoginis darbas – tam tikrų reikalavimų kėlimas vaikams.Pedagoginis reiklumas ir principingumas glaudžiai siejami su taktiškumu, pedagogo savybe ypač reikalinga siekiant geresnių darbo rezultatų.Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam …ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą – čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs. Taigi, profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis – tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu. Savybės, svarbios mokytojui:· Pakantumas mokiniams;· Ištvermė ir susivaldymas;· Sugebėjimas valdyti savo nuotaiką;· Pedagogo pašaukimas;· Sugebėjimas aiškinti naują medžiagą;· Konstrukciniai, techniniai, organizaciniai gabumai;· Bendravimo kultūra ir mokėjimas įteigti ką nors kitiems;· Pedagoginis taktas;· Tolerancija;· Dėmesio pasiskirstymas;· Stipri pedagogo asmenybė;· Savo dalyko puikus išmanymas;· Atsidavimas mokiniams;· Pedagogo autoritetas;· Sugebėjimas ugdyti mokinių gabumus ir galias;· Sugebėjimas mokytis pedagoginio darbo kultūros iš savo mokinių.Teisingas psichologinis nusiteikimas charakterizuojamas kaip pastovus pedagogo pasiruošimas kontaktui su vaikais, nusistatymu, jog bendravimas bus malonus, suinteresuotumas bendrauti emociškai ir rezultatyviai.Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Profesinėje – pedagoginėje veikloje nuotaika stimuliuoja arba stabdo kūrybišką ugdymą, todėl didelis dėmesys skiriamas nuotaikos valdymui ir nusiteikimui.Teigiamam bendravimui yra svarbus nusiteikimas, todėl atkreipiamas dėmesys į tai, jog:· Nusiteikimas visada turi būti optimistinis,· Neleistinas negatyvus nusiteikimas,· Nustatant santykius su klase, svarbu kreipti dėmesį ne tik į pedagoginę situaciją, bet ir į asmeninius bei emocinius aspektus bei tarpusavio supratimą,· Santykius su klase būtina atnaujinti, net ir tada, jei daug kartų bendraujate su ta pačia klase,Pedagoginis taktas – intelekto, valios ir jausmų ypatumas, kurio išraiška yra saiko jutimas, kiek bendraujant su vaikais, būti reikliam ir kiek atlaidžiam.pedagoginio takto šaltinis – meilė ir pagarba vaikams.Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant. Šių emocijų pagrindu ilgainiui susiformuoja tvirtas atsakomybės jausmas už visą kolektyvą ir savo darbą, kuris jau neleidžia atlikti savo pareigas kaip pakliuvo; ilgus metus išlaiko toje pačioje darbovietėje, net pasikeitus aplinkybėms, pasunkėjus darbo sąlygoms.Ekspresija arba jausmų išraiška – tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja. Paprastai sakoma, kad viena svarbiausių pedagogo emocinių charakteristikų – meilė vaikams, kuri pasireiškia neišsenkančiu domėjimusi jų vidiniu pasauliu; tai dvasinis dosnumas, noras pasidalyti su jais savo mintimis ir išgyvenimais; geranoriškas bendravimas, gebėjimas suprasti kiekvieno jų džiaugsmus ir sielvartus, atsakingumo jausmas už kiekvieno jų likimą ir ateitį.Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka – su egocentrizmu, susvetimėjimu. Empatija pedagogui nepakeičiama savybė , tačiau ją, kaip asmenybės savybę galima išugdyti.Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą. Kiekvieną žodį galima ištarti su daugybe niu…ansų, pustonių , vos pastebima veido mimika, kurie pasako kartais daugiau negu kalbos turinys.Pedagoginės ir psichologinės literatūros analizė parodė, jog psichologiniu požiūriu pedagoginė sąveika traktuojama kaip tam tikras santykis tarp ugdytojo ir ugdytinio, kuriame išskiriami du pagrindiniai aspektai:· Vidinis – pedagogo nuostatos, vertybės, požiūris į savo dalyką, moksleivius ir profesiją, kuriomis vadovaudamasis, pedagogas vertina ugdymo proceso dalyvius bei situacijas, pasirenka pedagoginio poveikio priemones.· Išorinis – pedagoginio sąveikavimo realizacija per asmeninį bendravimą.MOKYTOJO FUNKCIJOSPagrindinės mokytojo funkcijos:PEDAGOGINĖ METODINĖ PSICHOLOGINĖ FUNKCIJA SPECIALYBĖS FUNKCIJA ORGANIZACINĖ FUNKCIJADIAGNOSTINĖ FUNKCIJA MOTYVACINĖ FUNKCIJAREGULIUOJAMOJI, KONTROLINĖ – VERTINAMOJI FUNKCIJA MOKYTOJAS KOMUNIKACINĖ BENDRAVIMO FUNKCIJALAVINAMOJI IR AUKLĖJAMOJI FUNKCIJA KOORDINUOJANČIOJI PROFESINĮ RENGIMĄ FUNKCIJASAVIUGDOS IR SAVIŠVIETOS FUNKCIJA KONSTRUKTYVIOJI FUNKCIJA EKONOMINĖ FUNKCIJAPagrindiniai bendri reikalavimai keliami profesijos mokytojui:· Profesinė pramonės ir žemės ūkio, komercinė praktinė ir teorinė kompetencija, visapusiškas praktinis ir teorinis pasiruošimas · Tobulas ugdomasis profesinis kvalifikuotų darbininkų rengimas, pagrįstas profesine ir darbo pedagogika, darbo psichologija, pedagogine psichologija, technikos, mokslo, kultūros ir civilizacijos laimėjimais. Šis profesinis ugdymas turi garantuoti mokinių profesinę kvalifikaciją, jų asmenybės brandą.· Tautos pažangos šūkis – rengti profesionalus ne pagal Rytų Vakarų ar Pietų modelius, o kurti savo Lietuvišką profesinio rengimo sistemą, kuri viską, kas gera yra pasaulyje pritaikytų Lietuvos sąlygomis· Svarbios tautiškumo, patriotizmo idėjos· Mokslinė, plati profesinė mokinių erudicija· Tautiškumas siejasi su religingumu, dora· Reiklumas mokiniams būtinas, nes be jo neturėsime profesionalų.Profesijos mokytojas privalo gerai išmanyti:· Dėstomą discipliną, išsiaiškinti, ką mokiniai sunkiausiai įsisavina;· Lietuvos švietimo koncepciją;· Ekonominius, darbinius, dorinius, kultūrinius reikalavimus;· Praktiškai įvaldyti bendrosios, profesinės ir darbo pedagogikos, psichologijos, ugdomojo proceso tyrimo metodikos pagrindus;· Būti susipažinęs su bendramokslinėmis ir bendrainžinierinėmis disciplinomis, priklausomai nuo profesijos reikalavimų.Profesijos mokytojas privalo mokėti:· Nuteikti mokinius profesinei veiklai, darbui ir saviugdai;· Pedagogiškai ir inžineriškai mąstyti, operatyviai ir teisingai įvertinti pedagogines, gamybines, komercijos situacijas;· Vadovauti ugdomajam darbui, gamybai;· Atrinkti profesijos pagrindinę ir antraeilę medžiagas; garantuoti, kad pagrindinę išmoktų visi mokiniai;· Naudotis įvairiomis techninėmis mokymo priemonėmis;· Savarankiškai ugdyti savo kūrybiškumą, kelti inžinieriaus ir pedagogo kvalifikaciją.A.Šerkšnas, analizuodamas mokytojo pajėgumą dėstyti specialybę, jam kelia šiuos pagrindinius reikalavimus:· Mokytojas turi būti išgyvenęs dėstomąją medžiagą;· Turi pajėgti savo dėstomajam dalykui pasidaryti planą ir jį tobulinti;· Padarytą planą ir dėstomąją medžiagą rinkti ir grupuoti taip, kad atitiktų besivystančią mokinio prigimtį ir užpildytų mokyklai skirtos programos rėmus. V. J. Černius nurodo pavojingas mokytojo, taip pat ir profesijos mokytojo, iliuzijas, kurios gali trukdyti jo darbui:1. Tobulybės iliuzija – taikoma sau ir mokiniui;2. Iliuzija, jog mokytojas – visagalis aprūpintojas, galintis viską padaryti;3. Tikėjimas , jog mokinys visur vadovaujasi protu;4. Bandymas būti meistru visuose mokytojo veiklos baruose;5. Visa žinojimo iliuzija;6. Gyvenimo ir visuomenės normų pastovumo iliuzija.MOKYTOJO ASMENYBĖBene sudėtingiausia, o kartu ir mažiausia ištirta problema psichologijoje yra asmenybė.Mokytojas negali išugdyti pilnai susiformavusios mokinio asmenybės pats nebūdamas ryškia asmenybe, pats neturėdamas tų savybių,kurias ugdo savo mokiniuose.Tačiau pedagogo asmenybės vertingumas ir patirtis savaime negali užtikrinti ugdymo sėkmės. Tam, kad profesijos mokytojas galėtų optimaliai pasinaudoti savo asmenybe, kaip pedagoginės veiklos įrankiu, jam reikia suteikti būtiną kiekį specialių psichologinių žinių, kuriomis remdamasis, jis geriau suprastų savo asmenybės savybes, išmoktų jas kontroliuoti ir nuolat tobulinti save pasirinkta kryptimi.Mokytojo asmenybės struktūroje išskiriama:1. Idėjinis-politinis kryptingumas;2. Pedagoginį kryptingumas;3. Pedagoginiai sugebėjimai;4. Valios ir moraliniai bruožai.Idėjinis-politinis kryptingumas padeda suvokti savo pedagoginės veiklos reikšmę visuomenėje.Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t.y. interesų, polinkių, įsitikinimų sistema).
Asmenybės psichologinės charakteristikos sudėtinėmis dalimis laikomas asmenybės kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir paveldai, talentas bei genialumas. Asmenybe negimstama, ja tampa žmogus, asmuo, individas, kai jo vertybinių orientacijų sfera bei požiūris į savo profesinę veiklą, visą aplinką įgauna pozityvią socialinę kryptį ir susiformuoja į vientisą stabilią sistemą.Asmenybė daugiausia išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Būtent čia gali geriausiai atsiskleisti jos gebėjimai bei talentas, kryptingumas, valios bei charakterio geriausieji ypatumai.Mokytojas veikia profesiniame gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias. Todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas. Visais laikais kalbant ir rašant apie gerus mokytojus, daugiau dėmesio būdavo skiriama mokytojo asmenybei, jo gebėjimui bendrauti su mokiniais, perteikti savo gyvenimišką patirtį, dalytis išmintimi negu jo dalykinėms žinioms.Asmenybė yra žmogus pasiekęs tam tikro tobulumo lygio gebantis dirbti, bendrauti ir pažinti, keisti aplinką, save, kitus, skleisti idealines vertybes nusistatymus, įprasminti savo gyvenimą, kurti nemirtingąjį aš. Asmenybė – intelekto motyvacijos ir charakterio vienovė, pasireiškianti veiklos galimybėmis, kryptingumu ir būdo ypatumais. Asmenybė – teigiamos veiklos subjektas, veikiamas palankių vidinių interesų, poreikių, motyvų nuostatų, siekių, idealų. Asmenybė ugdo asmenybę, teigia K. Ušinskis. Žinoma jog 90 % ugdoma per asmenybių santykius jų bendravimą, savo veiklos analizę. Asmenybė – savęs kūrybos rezultatas. Norint tapti asmenybe reikia:· Gerai pažinti save, savo dvasinį pasaulį, žinoti savo silpnąsias ir stipriąsias puses;· Išmokti valdyti save, tramdytis, išmokti užsiimti savišvieta ir saviugda;· Pažinti tautos kultūrą ir istoriją;· Gerai išmokti profesijos;· Išmokti reguliuoti savo veiklą, elgesį, santykius;· Išsiugdyti savo veiklos ir minčių profesinę pilietinę dorovinę tautinę estetinę sąmonę vertinančią mūsų poelgius;· Nepervertinti materialinių vertybių nesuniekinti dvasinių.Mokytojo asmenybė auklėjant ir lavinant lemia viską, jokie nuostatai ir programos, vadovėliai ar paskatinimų sistema, jokia dirbtinė mokyklos organizacija, kad ir kaip gudriai ji būtų sumanyta, negali auklėjimo darbe pakeisti mokytojo asmenybės.Mokytojo asmenybė – tai visuma profesinių, psichologinių – socialinių asmens savybių sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Mokytojo asmenybės teigiamieji bruožai pagal L. Jovaišą:· domėjimasis šiuolaikine kultūra ir jos įvaldymo poreikis· bendravimo su augančiąją karta poreikis, rūpinimasis jos ateitimi· siekis perteikti jaunimui kultūros vertybes ugdyti visapusiškai ir harmoningai brandžią asmenybę· dirbant ir gyvenant vadovautis šiuolaikinės kultūros …aukščiausių laimėjimų dvasia, būti pavyzdžiu· gebėjimas daryti intelektualinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui (turėti pakankamai intelektualinių loginių, komunikacinių, ekspresyvių sugebėjimų). Ugdymui parankus toks asmenybės struktūros modelis:1. Aktyvumas (poreikiai, emocijos, žinojimas, valia t.y. sąmonė, savimonė).2. Veiklos ir bendravimo kryptingumas (pastovi ir situacinė motyvacija).3. Gebėjimai (gabumai, intelektas, patirtis t.y. žinios, įgūdžiai, mokėjimai).4. Būdas (temperamentas, charakteris)Asmenybė nedaloma visybinė būtybė, todėl vieną jos komponentą reikią tirti ar vertinti ryšium su kitais.Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimam, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas, prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų, rodo pedagogo asmenybės vertingumą. Asmeninį pedagogo vertingumą išryškina jo orumo, savigarbos, savo vertės pajautimas, plačios pažiūros, erudicija, gyvenimo išmintis, tauri vidinė pozicija, savo paties bei aplinkos įvykių atžvilgiu. Profesinėje-darbinėje mokytojo veikloje asmeninis jo vertingumas žadina jo paties aktyvumą ir tampa prielaida padedančia ugdytiniui realizuoti savo prigimtines galias. Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug į vairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką. Be to, determinuodami šią sąvoką susiduriame su labai susiraizgiusiomis žmogaus asmenybės, individo bei individualybės sąvokomis, nes jų ryšius tenka analizuoti įvairiais aspektais, priklausomai nuo to, kurie klausimai tyrimų procese mums rūpi. Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija – kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką. Pedagogikai svarbu ir viena, ir kita.Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas – tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą. Apibrėžiant ne tik asmenybę, bet ir jos psichologiją, jos struktūrą vieningos nuomonės tarp mokslininkų nėra. Vieni teigia, kad iš viso neverta asmenybės psichologiją išskirti iš bendrosios psichologijos, kiti,- kad asmenybės psichologija turi tirti ne pačią asmenybę, o jos tipinius individualius, psichologinius komponentus: charakterį temperamentą, interesus ir t.t. ši įvairovė rodo, kad kol kas sunku nustatyti asmenybės struktūrą, nes jos apibrėžimui mokslas neturi aiškių kriterijų. Tačiau pedagogikai reikalinga nors ir tokia sąlyginė struktūra. Tačiau pedagogikai, ugdymo procesui mokymo ir auklėjimo tikslu svarbiausia nustatyti asmenybės struktūroje socialinius veiksnius ir pažvelgti kaip jie santykiauja su biologiniais. Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi itin atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, į asmenybės santykį su veikla, į jos santykį su savo funkcijomis, į jos priklausymą nuo bendrojo vystymosi, į žmonių santykių psichologiją, į pažintinės veiklos funkcijas, į psichologinę asmenybės charakteristiką. Pedagogine prasme kalbant apie asmenybės struktūrą, pirmiausia reikia ne tik aptarti atskiras, nuo biologinių bei socialinių veiksnių priklausančias asmenybės savybes ir bruožus, jų ryšius, jų panašumą bei skirtumus, apskritai asmenybės santykius, jos poziciją, veiklos ir elgesio motyvus, prasmę ir reikšmę, nuostatas, interesus, kuriuos atskleidžia (deja nepakankamai) psichologiniai tyrimai. Tuo būdu bet kurios asmenybės, taip pat ir kūrybingo mokytojo bei būsimojo mokytojo studento asmenybės struktūrą galima būtų nagrinėti pagal pateikiamą tam tikrą principinę schemą, kuri, turi nomenklatūrinį pobūdį ir jokiu būdu negali atskleisti, vientisos ir visapusiškos asmenybės visų parametrų… ir funkcijų. (žr. 1 pav.)Profesijos rinkimosi negalima atskirti nuo asmenybės vystymosi, nes tinkamas profesijos pasirinkimas priklauso nuo bendrojo ir profesinio asmenybės subrendimo.Iš tikrųjų žmogus yra biosocialinė būtybė. Bet toks jo apibrėžimas dar neatskleidžia biologinio ir socialinio pradų santykio. Per daug reikšmės suteikus vienam kuriam pradui, žmogaus reikšmė aiškinama vienpusiškai. Socialinis žmogaus pradas negali egzistuoti be to, kas žmogui įgimta, – be biologinio prado. Biologinis pradas yra vienintelė sąlyga socialiniam asmenybės pradui formuotis. Tokią visumą žmogaus individualių savybių, kuriomis jis naudojasi visuomeninėje – darbinėje veikloje ar santykiuose su kitais žmonėmis, ir būtų galima pavadinti asmenybe.Asmenybės vidinė struktūra – tai poreikiai, emocinis gyvenimas, interesai, jų pagrindu susiformavusios pažiūros bei įsitikinimai, asmeninė ir visuomeninė patirtis, vertybės ir kiti vidinio turinio elementai. Visa tai ir sąlygoja santykius. Yra kelios dešimtys asmenybės esmės apibrėžimų. Vieni autoriai labiau akcentuoja išorines, kiti vidines asmenybės apraiškas. Tačiau svarbu ne tik asmenybės vidinės vertybės, bet ir tai, kaip jos realizuojamos visuomenės labui. Asmenybės esmė objektyviai gali būti pažinta veikloje, kurioje ji atsiskleidžia. Veiklos tikslai, motyvai, priemonės, būdai rezultatai ir jų kokybė parodo, kas asmenybė yra, kokia ji yra, kaip atsiskleidžia konkretus jos asmeninio gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo turinys, jų sąveika. Asmenybę sudaro “motyvacinė sfera”, kurios pastovi motyvų hierarchija suformuoja asmenybės kryptingumą. Asmenybę ir reikia suprasti kaip veiklos, elgesio bei santykių su aplinka kryptingumą. Asmenybės sąvoką galima būtų nusakyti taip: asmenybė yra savitas konkretus istorijos sąlygotas žmogaus individas, savarankiškai realizuojantis save veikloje ir santykiuose su aplinka.Dar nepakankamai ryškiai atskleista asmenybės struktūra. Pirmiausiai čia trukdo skirtingi požiūriai į asmenybę, antra – reiškinio sudėtingumas. Paprastai asmenybės struktūros vienetu, elementu laikoma tipas, bruožas, savybė, reakcija. Vienas seniausių ir kartu vienas naujausių požiūrių į asmenybės struktūrą yra asmenybės tipų teorija, tačiau ši tipologija yra ribota, apibūdina tik dalį asmenybės, nes ši yra turtingesnė ir jos visumos negali atskleisti vienas kuris tipas. Charakterio arba temperamento savybėmis domisi ir vadinamosios bruožų bei faktorių teorijos kūrėjai. Bruožų teorijoje aiškinama, kad asmenybės struktūrą sudaro daugelis bruožų ir todėl galima pilniau atskleisti individo asmenybės turtingumą. Dž. Gilfordas bruožą vadina tai kas skiria vieną individą nuo kito. Jis suskirsto bruožus į septynias grupes ir sudaro tokią asmenybės struktūrą: nuostatos, interesai, poreikiai, temperamentas, gabumai, fiziologiniai ir morfologiniai bruožai. Ją pavaizduoja tokia schema:Iš šios schemos matyti, kad asmenybę sudaro ne tik charakterio bruožai, bet ir gabumų, organizmo ypatumai. Humanistinėse asmenybės teorijose žmogus apibūdinamas kaip visiškai savaranki, iniciatyvi, motyvuota, vystytis ir tobulėti linkusi ir tam potencinių jėgų turinti būtybė. Asmenybė – tai kaip žmogus šiuo metu suvokia ir pažysta save ir aplinką. Kognityvinė asmenybės teorija teigia, kad žinojimas, protas, tikrovės pažinimas ir vertinimas yra svarbiausias asmenybės struktūros komponentas. Apžvelgtosios asmenybės teorijos ir jų struktūros leidžia pastebėti, kad jos yra vienpusiškos, nes tyrinėja arba asmenybės temperamentą, charakterį, arba motyvaciją, arba intelektą bei kognityvinę sferą. Teisingiausia būtų tai, kad asmenybės struktūrą turi sudaryti visi minėti komponentai.Be požiūrio į asmenybę kaip visybinį reiškinį, psichologijoje klesti savybių ir bruožų teorija, pagal kurią asmenybę sudaro tokios savybės kaip kryptingumas, gabumai, charakteris, temperamentas. Asmenybė – savita individo psichinių struktūrų sistema, pasireiškianti veiklos galimybių, kryptingumo ir būdo ypatumais. Trumpiau tariant asmenybė …- intelekto, motyvacijos ir charakterio vienovė. Tokia asmenybės struktūros samprata svarbi psichologinei pedagoginei diagnostikai ir ugdymo teorijai. Asmenybės aktyvumas atsiskleidžia sąveikoje su artimąja ir tolimąja aplinka. Iš išorės jį reguliuoja tam tikrą informaciją, reikalavimai, pavyzdžiai, etalonai, stimuliaciniai mechanizmai; iš vidaus motyvacija. Asmenybės aktyvumas veikloje ir santykiuose su aplinka visada turi kryptį. Struktūrinis elementas, teikiantis aktyvumui kryptingumo, yra motyvacija. Asmenybės aktyvumas reiškiasi priklausomai nuo vidinių galimybių, t.y. gabumų ir patirties. Asmenybės aktyvumo būdas, jo struktūriniai elementai – temperamentas ir charakteriai.Būtina profesijos mokytojui gerai suprasti asmenybės struktūrą. Schemos pagrindą sudaro dvi ašys – horizontalioji ir vertikalioji. Pirmoji vaizduoja įgimtą aktyvumo struktūrų sistemą – temperamentą ir gabumus nes jų pagrindus anatominiai fiziologiniai ypatumai, centrinė nervų sistema. Vertikalioji ašis vaizduoja asmenybės aktyvumą bei jos kryptingumą, sąlygojamą motyvacija. Asmenybės struktūra pagal L. Jovaišą:KRYPTINGUMOBLOKAS Idealai,Interesai Motyvai,Patirtis VertybinėsOrientacijos,NuostataiSUGEBĖJIMŲBLOKAS ASMENYBĖSSTRUKTŪRA BŪDOBLOKASSpecialieji sugebėjimai,Intelektas Charakteris,Temperamentas AKTYVUMOBLOKAS Poreikiai,Emocijos Valia,Žingeidumas
A.Šerkšnas pagal Ed. Sprangerį nustatė 6 idealiuosius mokytojo asmenybės tipus, kurie turėtų jungti:1. Teoretiškąjį žmogų, trokštantį idealiai pažinti dėstomą dalyką, išsiaiškinti jo problemas2. Ekonomiškąjį žmogų, (praktiškasis žmogus).3. Estetiškąjį žmogų4. Sociališkąjį žmogų, kuris dėsto tik su meile norėdamas padaryti visus mokinius tikrais profesionalais5. Jėgos žmogų, kuris aktyviai siekia mokinių norus palenkti saviems6. Religiškąjį žmogų, kuris savo veikimą koordinuoja pagal dvasinį gyvenimą.Mokytojo asmenybė – visos jo veiklos sistemos šerdis, išreiškianti socialinį kryptingumą, profesinę jo pedagoginės veiklos poziciją ir pedagoginį bendravimą. Būtent asmenybė iškelia tikslus ir uždavinius pedagoginiam bendravimui ir pedagoginės veiklos turiniui ir tuo pačiu pati jaučia jų įtaką ir priklausomybę nuo jų.Mokytojo pedagoginis meistriškumas – kompleksas savybių, kurios padeda jam efektyviau pateikti žinias bei formuoti profesinius įgūdžius, palengvinti mokiniams išmokti bei susiformuoti palankią nuostatą profesijai, mokyklai, dalykui. Idealus profesijos mokytojas:· Kompetentingas teoriškai ir praktiškai spręsti specialybės pagrindines problemas;· Patyręs spręsti socialinės psichologijos bei darbo psichologijos problemas;· Moka kūrybingai dirbti;· Yra įvaldęs bendravimo ir bendradarbiavimo su mokiniai paslaptis;· Sumaniai mokąs individualiai instruktuoti mokinius;· Moka sudominti mokinius profesija;· Leidžiantis mokiniams būti aktyviais, suvokti savo veiklos, elgesio pasekmes;· Yra profesinių žinių pritaikymo meistras;· Yra geras patarėjas, instruktorius, puikus prižiūrėtojas, trūkumų šalintojas;· Mokantis taikyti įvairius mokymo būdus, lankstaus mokymo šalininkas;· Yra geras, doras, sąžiningas, mylintis ir gerbiantis mokinius, teisingas;· Yra jumoristas, visada gerai nusiteikęs optimistas;· Išradingas mokinių veiklos organizatoriusPaprastai individo veikla vienu metu grindžiama keliais motyvais. Juos lemia darbo situacijos (specialybės ir darbo pasirinkimo, kasdienio darbo, profesijos keitimo), kasdienio darbo (aprūpinimo, pripažinimo, prestižo), pripažinimo (siekimo realizuoti savo potenciją darbo veikla) motyvai.
Pedagoginį talentą apibrėžia ieškojimo, tyrinėjimo, eksperimentavimo aistra, tas dvasinis darbštumas, kuris daugiausia ir lemia darbo rezultatą. Tuo požiūriu pedagoginė veikla priartėja prie mokslinės kūrybos. Juo daugiau pedagogas bando, eksperimentuoja mokymo ir auklėjimo metodologijoje, ieško, analizuoja savo darbo sėkmes ir nesėkmes tuo labiau vystosi jo talentas. Būtina sąlyga talentui atskleisti ir plėtotis – veikla… ir visų pirma profesinė veikla, atitinkanti individo interesus, polinkius ir gebėjimus, reikalinga visuomenei.SUGEBĖJIMAIPedagoginė veikla – sudėtinga dinaminė sistema, turinti savo specifinę struktūrą, kurią sudaro įvairūs komponentai. Šių komponentų galima suskaičiuoti labai daug. Pedagogo profesiograma – tai tokia pagrindinių komponentų sistema, kuri iš esmės apima ir apibūdina plačią bei įvairią pedagoginę veiklą. Tai pedagogui keliamų reikalavimų sistema, būtiniausių pedagogui savybių sistema. Tai pedagogo modelis. Remdamasis daugelio autorių ir savo atliktais moksliniais tyrimais, K. Poškus sudarė principinę kūrybiško mokytojo profesiogramos schemą:I) Mokytojo asmenybės profesiniai bruožai bei savybės;1) Visuomeninės savybės;2) Socialinės-psichologinės ir etinės-pedagoginės savybės;a) Pedagoginis-profesinis kryptingumas;b) Mokytojo profesijos visuomeninio prestižo supratimas;c) Interesas ir meilė mokiniui, sugebėjimas suprasti jo poreikius;d) Pedagoginis taktas;e) Pastovūs pažintiniai interesai;f) Reiklumas, sąžiningumas, principingumas, teisingumas, kuklumas, ekstravertiškumas, santūrumas;g) Organizaciniai sugebėjimai.II) Mokytojo žinios, mokėjimai ir įgūdžiai;1) Dalykinis pasirengimas;2) Metodinis pasirengimas;3) Psichologinis- pedagoginis pasirengimas;a) Konstrukciniai mokėjimai – turinio – atrinkti mokomąją medžiagą, analizuoti, sintetinti, sudaryti jo mokymo ir auklėjimo struktūras; atskirti mokymo ir mokslo dalyką, didaktiškai perdirbti mokslo dalyką į mokymo discipliną, pritaikyti mokymo medžiagą, jos neadaptuotus tekstus pagal mokinių patirtį, mokymo didaktinius uždavinius; numatyti mokinių sunkumus ir galimas klaidas; sudaryti pamokos struktūrą, jų sistemoje; išaiškinti ir skatinti mokinių potencines mokymo ir auklėjimo galimybes; skirti mokiniams pedagogiškai tikslingus įpareigojimus, keisti jų uždavinius pagal auklėjimo tikslą; – operatyviniai – planuoti mokinių veiklą ir savo vadovavimą, nustatyti asmenybės ir kolektyvo išsiauklėjimo lygį ir projektuoti jų išsilavinimą, vadovauti mokinių mokymui, auklėjimui, lavinimui, parinkti racionalius mokymo ir auklėjimo metodus, stimuliuoti ir organizuoti įvairias mokinių veiklos formas, valdyti mokinių elgesį, drausmę, aktyvumą, valdyti pedagoginės technikos būdus besikeičiančiose situacijose;- materialiniai – projektuoti materialinę bazę mokymo ir auklėjimo darbui.b) Organizaciniai mokėjimai: pagal elgesį, poelgius nustatyti vaikų ir kolektyvo psichinę būseną, suprasti ir paaiškinti jų elgesį konkrečiomis situacijomis; įsivaizduoti save auklėtinio vietoje; patraukti, suinteresuoti mokinius naujomis perspektyvomis ir visuomenei naudingais darbais, paskirstyti įpareigojimus pagal mokinių individualias savybes bei interesus, atsižvelgti į mokinių santykius, jų simpatijas ir antipatijas, grupuojant juos bendrosioms užduotims atlikti;greit spręsti ieškant pedagoginio poveikio priemonių, rasti tinkamiausią reikalavimo formą ir mokėti ją taikyti sugebėti orientuotis pasikeitusiomis sąlygomis.c) Komunikaciniai mokėjimai: palaikyti tinkamus santykius su atskirais mokiniais, mažosiomis grupėmis, kolektyvais, tėvais, bendradarbiais; visur rasti kontaktą, kalbą, toną su žmonėmis; patraukti prie savęs auklėtinius, prireikus keisti santykius, rasti individualų priėjimą, reguliuoti mokinių santykius kolektyve.Gnostiniai mokėjimai: – tiriamieji – tirti ir matyti mokinių psichinius procesus, savybes, būsenas, socialines-psichologines nuostatas ir elgesio motyvus; atskleisti teigiamus ir neigiamus socialinius-psichologinius reiškinius klasėje bei mokykloje, nustatyti kolektyvinių, tarpkolektyvinių, tarpasmeninių santykių pobūdį, nustatyti mokymo ir auklėjimo metodų efektyvumą; analizuoti kitų patirtį ir taikyti ją; kritiškai vertinti savo patirtį, vertinti ją su teorija, numatyti tiriamąją užduotį, rasti ir panaudoti šiam reikalui atitinkamą metodiką; – taikomieji – kūrybiniai, dailės, muzikos, choreografijos, literatūros, dramos ir kitų meno sričių mokėjimai; sugebėjimas organizuoti ir vykdyti masinę pramoginę veiklą, sportinį-turistinį darbą; – pedagoginės technikos …– organizuoti save ugdymo veiklai; sustiprinti arba susilpninti vidinį dirglumą; sudominti, įteigti, įkvėpti bei tvardyti mokinius, valdyti kalbos kultūrą, techniką, gestus, veido išraišką bei kalbos intonaciją.Aptariant specialisto modeliavimą ir mokytojo profesiogramą, buvo nurodyta, kokią vietą mokytojo asmenybės struktūroje užima pedagoginiai sugebėjimai ir kaip jie gali būti klasifikuojami.dabar juos aptarsime ir panagrinėsime jų taikymo galimybes kūrybingoje pedagoginėje veikloje.Kita sugebėjimų grupė – ekspresiniai arba išraiškos sugebėjimai, kurie apima mokytojo meistriškumo, pedagoginės technikos elementus – kalbą, mimiką, gestus, net išorę, emocijas, veiksmus. Atskirai nurodomi taip pat percepciniai arba diagnostiniai sugebėjimai pagrįsti mokytojo dėmesiu savo auklėtiniams ir apimantieji sugebėjimą pažinti mokinius, būti psichologiškai pastabiam, pastebėti auklėtinio vidinę būseną, empatiją. Skiriama ir komunikacinių sugebėjimų grupė – gebėjimas bendrauti su mokiniais, bendradarbiais, tėvais,visuomene, pedagoginis taktas, pagarba auklėtiniui, atsižvelgimas į amžiaus ir individualias savybes tarpasmenybiniuose santykiuose ir kt. Prie mokytojo organizacinių sugebėjimų priskiriami mokėjimas organizuoti kolektyvą ir tvarkyti, planuoti, vykdyti ir kontroliuoti darbą, jam vadovauti. Sugestiniai arba autoritariniai sugebėjimai reikalauja, kad mokytojas valios įtaiga auklėtų, sugebėtų savo autoriteto jėga veikti mokinių jausmus, valią, įsitikinimus. Akademiniai arba mokslo pažintiniai sugebėjimai apima sugebėjimą tam tikrai veiklos sričiai, ypač savo dėstomajam dalykui, apskritai t. y. mokslinė erudicija. Sugebėjimai yra bendrieji, kuriais žmogus vadovaudamasis gali dirbti bet kokį darbą, ir specialieji, garantuojantys veiklos sėkmę kurioje nors vienoje veiklos srityje. Prie specialiųjų taip pat priskiriami praktinės veiklos sugebėjimai. Prie pedagoginių sugebėjimų irgi priklauso daugelis specialiųjų savybių: ir protiniai, ir valios – emocijų ypatumai bei jų visuma, kurią sudaro daugybė komponentų.Sugebėjimai siejasi ne tik su polinkiais, bet ir su dageliu asmenybės savybių. Žmogaus veiklai. Ypač kūrybinei. Didelės reikšmės turi įsitikinimai, kurie padeda maksimaliai plėtotis žmogaus aktyvumui, energijai. Susikaupimui, kryptingumui – sugebėjimų svarbiausiems komponentams; sugebėjimai optimaliausiai panaudojami tuomet, kai sužadinamos teigiamos emocijos. Rezultatyviausiai panaudoja pedagoginius sugebėjimus tas mokytojas, kuris myli savo profesiją ir savo auklėtinius. Sugebėjimai ir emocijos – neatskiriami asmenybės komponentai.Kalbant apie komunikacinių gebėjimų formavimo kelius negalima mokyti ir auklėti mokinių, nemokant su jais kaip reikiant bendrauti. Mokytojo sugebėjimas lengvai ir greitai užmegzti su mokiniais ryšius yra labai brangi pedagoginė vertybė. Nes ji patenkina natūralų vaiko. Paauglio ir jaunuolio poreikį bendrauti. Negalima būti geru, kūrybingu mokytoju, nemylint savo auklėtinių. Pedagoginė meilė vaikams reiškiasi ne tik kaip jausmas, bet ir kaip kryptinga veikla, siekiant suteikti mokiniams džiaugsmo, sužadinti kilnius jausmus, pasitikėjimą savo jėgomis, pasiryžimą įveikti sunkumus bei kliūtis, įžiebti interesą bei poreikį pažinti pasaulį ir kūrybiškai ieškoti kelių jam tobulinti. Mylėdamas vaikus, mokytojas mato savo auklėtinių džiaugsmus ir rūpesčius, sėkmę ir mažas nelaimes, pastebi dvasinį tobulėjimą ir proto brendimą. Mylėdamas vaikus, mokytojas linki jiems gero ir girdamas, ir bardamas, bausdamas už nusižengimus.Komunikacijos poreikis kyla iš psichologinių pedagogo nuostatų, kaip požiūrio į pedagogo profesiją rezultatas, kuris grindžiamas pasitenkinimu savo bendravimu su mokiniais, tarpusavio sąveikos, kontakto betarpiškumu, nuoširdžiu bendravimu. Suprantama, kad komunikacinė pedagogo savijauta priklauso nuo bendro komunikacijos kultūros lygio, o svarbiausia nuo profesinio pedagoginio jo asmenybės kryptingumo lygio, taip pat priklauso nuo noro dirbti su vaikais ir yra susiję su pedagogo …profesinės etikos nuostatais.Didelę reikšmę kūrybinei pedagogo veiklai turi pastangos iš anksto atrasti išorines savo emocinės būsenos išraiškas kaip santykį su dėstomu dalyku. Dauguma pedagogų apgalvoja intonaciją, gestus, mimiką, pritraukia mokinių dėmesį pavyzdžiais iš gyvenimo, apmąsto logiką ir įrodymus.IŠVADOSMokytojo asmenybė – tai visuma profesinių, psichologinių – socialinių asmens savybių sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Tam, kad profesijos mokytojas galėtų optimaliai pasinaudoti savo asmenybe, kaip pedagoginės veiklos įrankiu, jam reikia suteikti būtiną kiekį specialių psichologinių žinių, kuriomis remdamasis, jis geriau suprastų savo asmenybės savybes, išmoktų jas kontroliuoti ir nuolat tobulinti save pasirinkta kryptimi. Pedagoginiam darbui svarbios tiek mokytojo asmenybės savybės, tiek jo daugialypė, įvairi, funkcionalinė pedagoginė veikla, jos kokybinė charakteristika. Didelės reikšmės mokytojo asmenybės formavimuisi turi teisingas mokytojo profesijos pasirinkimas, profesijos pasirinkimo ir pedagoginės veiklos motyvai. Mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Černius V.J. Mokytojo pagalbininkas. – K., 1992.2. Jovaiša l.. Asmenybė ir profesija. – K.: Šviesa, 1981.3. Poškus K. Mokytojo kūrybinė asmenybė. – K.: Šviesa, 1986.4. Šernas V. Profesinė pedagogika. – V, 1995.5. Bitinas B. Pedagoginė etika. – Š., 1977.6. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. – Egalda, 1995.7. Voveris V. Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas. – K.: Šviesa, 1990.