Nėra įkvėpimo

Šiandien man nėra įkvėpimo. Atsikėliau su klaikiai skaudama galva. Žinoma, dar visai gerai, jog apskritai su galva. Deja, manęs tuo metu ši mintis nei kiek neguodė. Juo labiau, kad namie baigėsi: sūris, batonas ir kava! Mielieji, galiu pasakyti viena – nėr teisybės šiam pasauly. Kodėl būtinai šiandien turėjo pasibaigti visi maisto produktai??? Aišku, ne pasaulio pabaiga, bet nuotaikos irgi nepakelia. O sopančios galvos – nepagydo.

Nusprendusi, kad pusryčiai nėra vertybė, keliauju į dušą. Užimtas. Mano miela kambariokė (žinoma, būtinai ta, kuri tiesiog dievina vandens proocedūras ir besipliuškendama sugaišta mažiausiai tris ketvirčius valandos) įsmuko ten keliom minutėm anksčiau nei aš. Turbūt žinojo, kad nebėr ko valgyt, tad net negaišo laiko tikrindama šaldytuvą. Ką gi – turiu beveik valandą laisvo laiko. Bėda ta, kad darbe turiu būti po pusės valandos. Pusės valandos??!!!! Tikra velniava. Vėluoju.

Suprantu, kad nepadės, net jei bėgsiu. Tad vaidindama rafinuotą damutę, be pusryčių, nesprausus, ir dargi susivėlus, palengva tipenu į stotelę. Pasikliauju likimu. Nepadeda. Pro šalį pravažiuoja abu man tinkantys autobusai. Nebūtų labai baisu, BET 𕢓 jiedu abu važiuoja tik kartą per valandą. Teks mėgautis kelione su persėdimais. Jau jaučiu, kaip norisi pasikeiksnoti. Bet tiek to – palikim tai ateičiai. Jaučiu, kad šiomis nelaimėmis viskas nesibaigs. Tarsi man pritardamos karksi ant medžių sutūpusios varnos. O! Viena kaip tik

k nusprendė nusilengvinti! Ką gi – turėsiu garbės išsiskalbti paltą.

Ech, na ir kodėl viskas šįryt taip??? Negerai. Nėra įkvėpimo.

6 thoughts on “Nėra įkvėpimo”

  1. Oi buna buna… Kartais dienos iskrenta tokios tobulai geros, kai is panoses nuvaziavus autobusui staiga sustoja masina ir nosi kysteli simta metu nematytas draugas, atlekus i darba salia kompiuterio randi koleges dovanota sokolada, o grizus namo kazkas jau buna uzkaites karsto vyno… Bet regis kaip kompensacija uz va tokias tobulumo dienas, ateina tos iki pasakniu erzinancios… Cia kad prie gero per daug nepriprastumem:P Ale, jos, kaip ir dantu skausmas, turi viena gera savybe – pasibaigti 🙂 Tad to ir linkiu tau, Monika 🙂

    Reply
  2. Labai fainai viskas nupasakota.. Gaila, kad istorija ne taip gražiai klostės kaip sekėsi ją aprašyti.. 🙂

    Reply

Leave a Comment