Šiandien man nėra įkvėpimo. Atsikėliau su klaikiai skaudama galva… Žinoma, dar visai gerai, jog apskritai su galva. Deja, manęs tuo metu ši mintis nei kiek neguodė. Juo labiau, kad namie baigėsi: sūris, batonas ir kava! Mielieji, galiu pasakyti viena – nėr teisybės šiam pasauly… Kodėl būtinai šiandien turėjo pasibaigti visi maisto produktai??? Aišku, ne pasaulio pabaiga, bet nuotaikos irgi nepakelia. O sopančios galvos – nepagydo.
Nusprendusi, kad pusryčiai nėra vertybė, keliauju į dušą. Užimtas. Mano miela kambariokė (žinoma, būtinai ta, kuri tiesiog dievina vandens procedūras ir besipliuškendama sugaišta mažiausiai tris ketvirčius valandos) įsmuko ten keliom minutėm anksčiau nei aš. Turbūt žinojo, kad nebėr ko valgyt, tad net negaišo laiko tikrindama šaldytuvą. Ką gi – turiu beveik valandą laisvo laiko. Bėda ta, kad darbe turiu būti po pusės valandos… Pusės valandos??!!!! Tikra velniava. Vėluoju.
Suprantu, kad nepadės, net jei bėgsiu. Tad vaidindama rafinuotą damutę, be pusryčių, nesprausus, ir dargi susivėlus, palengva tipenu į stotelę. Pasikliauju likimu. Nepadeda. Pro šalį pravažiuoja abu man tinkantys autobusai. Nebūtų labai baisu, BET – jiedu abu važiuoja tik kartą per valandą. Teks mėgautis kelione su persėdimais. Jau jaučiu, kaip norisi pasikeiksnoti. Bet tiek to – palikim tai ateičiai. Jaučiu, kad šiomis nelaimėmis viskas nesibaigs… Tarsi man pritardamos karksi ant medžių sutūpusios varnos. O! Viena kaip tik nusprendė nusilengvinti! Ką gi – turėsiu garbės išsiskalbti paltą…
Ech, na ir kodėl viskas šįryt taip??? Negerai… Nėra įkvėpimo…
Comments are closed.