Kiek manyje dar liko manęs?

Ne viename žurnale, ir tikrai ne viename internetiniame portale pilna straipsnių apie tai, kaip žmogui būdinga dangstytis kaukėmis. Kiekvienam tai prasideda skirtingu laiku, tačiau pagaliau išmokstam patogaus elgesio, kurį tinka vartoti vienoje ar kitoje situacijoje. Gyvenant situacijų daugėja, prisitaikymo jose būdai keičiasi, tad daugėja ir kaukių.

Su mokytojais kalbamės vienaip, su draugais- kitaip. Kursiokams stengiamės atrodyti protingi ir kartu pašėlę, bendradarbiams – kompetentingi, darbdaviams – verti paaukštinimo. Gal tik šeimoje leidžiame sau būti tokiais, kokie esam iš tiesų. Bet kai per dieną patiri mažiausiai kellias prisitaikymo reikalaujančias situacijas, pagaliau ateina tik viena mintis “o kokia turiu būti, kad būčiau savimi?”.

Ilgais minčių ir prisiminimų labirintais bandau atrasti, kada pirmą kartą pavartojau kaukę. Atsiminti sunku. Dar sunkiau pripažinti, kad tas procesas nesustabdomai mane keitė visą laiką, ir net nepamenu, nuo kada. Ir nebežinau, kiek manyje liko tikrosios manęs, ir kokia ta tikroji aš.

Kitaip pažiūrėjus, patirtis nėra nieko vertas dalykas. Ji kaupiasi, o kaupdamasi negali palikti asmenybės be jokio pėdsako.

Kai paparacai prigauna ir visam pasauliui parodo žvaigždes be makkiažo, vis pagalvoju, kaip turėtum jaustis, kai visi pamato, kad esi kitokia, nei kuriamas fasadas..? Tada pradedu galvoti – o koks gi mano fasadas? Taip – toks ir toks. O kokia esu, kaip būnu savim?

.......

Regis, visokia. Ir dar – regis, artimiausi žmonės ir mat

to mane visokią. Tada turbūt su jais kaukių nėra. Vadinasi, viskas gerai. Nurimk, Monika. Tavyje dar liko užtektinai tavęs.

6 thoughts on “Kiek manyje dar liko manęs?”

  1. Taigi, kad “tikroji aš” esu labai įvairi.
    Bet… toli gražu ne “visokia”. Kai kokia nebūnu, ir esu įsitikinusi, kad žmogus – ribotas padaras. Nors yra, kurie mano, kad neribotas… 🙂

    Nežinau, ar ta “manęs” įvairovė – tai kaukės. Gal labiau vaidmenys? Juos galiu ar ne/sugebu vaidinti kaukėta arba ne.

    Pataisau Monikos rašybos klaidą:
    kompetencija -> kompeteNtingi

    Reply
  2. Na, daug cia tikru ir geru dalyku yra rasinelyje (komplimentas autorei) :)))

    As jau penktus metus lankau psichoterapija (sirgau sunkia depresija), ir man tokios mintys pazistamos… 🙂

    Dar kuo norejau pasidalinti, tai dziugiu atradimu, kad nesu tokia, kaip save isivaizdavau 20 metu budama… kad galiu pati rinktis, kuo noriu buti, ka noriu veikti, kuo tapti noreciau, kad sugebu pacia save nustebinti imdamasi vienos ar kitos uzduoties… (kai pries penkis metus buciau burbejus – nu ka cia, man vistiek neiseis…) Nes kai mastai optimistiskai, atsiveria daug keliu, cia kaip is tos pasakos, kur prie uzdaros olos istari “sezamai atsiverk”… :))) 😉

    O siaip man rodos, kad tos kaukes – tai irgi musu dalys, tik reikia kartais rasti laiko pabuti su savim, pasigilinti i mintis, jausmus… :))) (mano nuomone) 🙂

    Reply
  3. Dėkui dainele – skubu išsitaisyti! Ties šiuo žodžiu visada susimaunu… 🙂

    O kaukės… Taip, dabar manau, kad gal ir ne tas žodis. Bet jeigu vaidmuo.. Na vaidmenų juk būna ir su kaukėmis, tiesa?

    Reply
  4. o aš manau, kad kaip tik, visur tik ir mirga patarimai – būkite savimi. kaukes ir falšyvumą visi ir nesunkiai iššifruoja. Gal ir nesuprasdami to sąmoningai, bet žmonės šalinasi kaukėtų žmonių.

    Reply
  5. Noriu šiek tiek pataisyti Rudą: kaukėtų šalinasi tie žmonės, kurie stengiasi patys apsieiti be kaukių. Tiems, kurie nuolat jas dėvi, yra komfortiška bendrauti su tokiais kaip jie – kaukėtais – jie gerai supranta žaidimo esmę. Teko nekart tai stebėti: komiškas reginys kartais būna:).

    Reply
  6. Man būna labai gaila laiko bendrauti su “kaukėtais”… Gal tik įdomu kaip spektaklyje ;-), kvaila. Gyvenimas per trumpas netikriems dalykams.

    Reply

Leave a Comment