Kiek manyje dar liko manęs?

Ne viename žurnale, ir tikrai ne viename internetiniame portale pilna straipsnių apie tai, kaip žmogui būdinga dangstytis kaukėmis. Kiekvienam tai prasideda skirtingu laiku, tačiau pagaliau išmokstam patogaus elgesio, kurį tinka vartoti vienoje ar kitoje situacijoje. Gyvenant situacijų daugėja, prisitaikymo jose būdai keičiasi, tad daugėja ir kaukių.

Su mokytojais kalbamės vienaip, su draugais- kitaip. Kursiokams stengiamės atrodyti protingi ir kartu pašėlę, bendradarbiams – kompetentingi, darbdaviams – verti paaukštinimo. Gal tik šeimoje leidžiame sau būti tokiais, kokie esam iš tiesų. Bet kai per dieną patiri mažiausiai kelias prisitaikymo reikalaujančias situacijas, pagaliau ateina tik viena mintis “o kokia turiu būti, kad būčiau savimi?”.

Ilgais minčių ir prisiminimų labirintais bandau atrasti, kada pirmą kartą pavartojau kaukę… Atsiminti sunku. Dar sunkiau pripažinti, kad tas procesas nesustabdomai mane keitė visą laiką, ir net nepamenu, nuo kada. Ir nebežinau, kiek manyje liko tikrosios manęs, ir kokia ta tikroji aš.

Kitaip pažiūrėjus, patirtis nėra nieko vertas dalykas. Ji kaupiasi, o kaupdamasi negali palikti asmenybės be jokio pėdsako.

Kai paparacai prigauna ir visam pasauliui parodo žvaigždes be makiažo, vis pagalvoju, kaip turėtum jaustis, kai visi pamato, kad esi kitokia, nei kuriamas fasadas..? Tada pradedu galvoti – o koks gi mano fasadas? Taip – toks ir toks. O kokia esu, kaip būnu savim?

……………….

Regis, visokia. Ir dar – regis, artimiausi žmonės ir mato mane visokią. Tada turbūt su jais kaukių nėra. Vadinasi, viskas gerai. Nurimk, Monika. Tavyje dar liko užtektinai tavęs.