Pirmas pasimatymas susipažinus internete

Pakalbėkime šiandien apie įdomų socialinį reiškinį – pirmąjį pasimatymą susipažinus internete. Visi skaitėm arba net patyrėm kurioziškų situacijų su pasislapstymais už kampų, psichais arba su  romantika ir gėlėmis nuo pat pirmų minučių. Pasidalinkime, koks paprastai būna mūsų pirmas susitikimas.

Esu iš tų, kurios nemėgsta ilgų susirašinėjimų internetu. Peržvelgėm vienas kito anketas, jei patiko, apsikeitėm keliais laiškučiais ir pirmyn susipažinti gyvai. Bet viskas ne taip paprasta kaip nuskambėjo. Pirmasis pasimatymas sukelia daug jaudulio. Ką apsirengti? Ar stengtis atrodyti labai gražiai ar tiks tiesiog kassdieniškai? Kur mes eisim? Ir, žinoma, kas mokės už kavą? Prisipažinsiu, kad tokie akli pasimatymai sukelia tiek streso, kad susitikti su vaikinu einu su nemaloniu jausmu kažkur pilve lyg keliaučiau, pavyzdžiui, pas stomatologę. Ir galvoje vis kirba mintis, kad gal nereikėjo.

Įtampa paprastai dingsta vos susitikus. Gal man sekasi, bet iki šiol nepasitaikė pakliūti į nejaukios tylos situaciją. Jei jis tyli, aš visada turiu ką pasakyti! Apie ką vyksta pokalbis? Kartais man jis primena darbo interviu arba dar vienos anketos pildymą. Tai nėra bloogai, juk prieš sprendžiant, ar bus antras pasimatymas, norisi kuo daugiau sužinoti apie žmogaus pomėgius, darbą, gyvenimo būdą.

Pirmasis susitikimas dažniausiai netrunka ilgiau nei valandą ar pusvalandį. Gal net labiau tai tiktų vadinti apsiuostymu. Ir bent man niekada nepasitaikė, jog jam baigiantis jau

u būtų aišku, ar bus antrasis. Paprastai atsisveikinimas būna su tokiais mįslingais žodžiais kaip “iki”, “susiskambinsim”, “susirašysim”, kurie nieko nereiškia, nes gali būti pasakyti tik iš mandagumo. Tik išsiskyrus prasideda laukimas: ar jis paskambins, ar jam patikau? Arba atvirkščiai: oi ne, daugiau nereikia.

Kaip nutraukiu pažintį, jei nebenoriu daugiau susitikti? Paprastai tiesiog tyla. Juk žmogus beveik nepažįstamas, kodėl turėčiau jausti pareigą pasiaiškinti? Na nepatiko man ir viskas. Šiuo atveju tyla pasako daugiau nei tūkstantis žodžių, nors gal tai ir nėra mandagu.

Ar iš viso to gali išeiti kas nors rimtesnio? Gali! Visus skeptikus turiu patikinti, jog nepaisant tokios pažinties pradžios nenatūralumo, toliau bendravimas gali susiklostyti labai sėkmingai! Iš savo ir draugų patirties matau, kad santykiai susipažinus internete niekuo ne kitokie nei susitikus bett kur kitur. O cinikus, kurie įsivaizduoja sociopatus prie kompiuterio, nuraminsiu: mes čia tie patys normalūs žmonės kaip ir gatvėje. Tiesiog kur dar susipažinti, jei 10 valandų per parą prabėga prie monitoriaus?

43 thoughts on “Pirmas pasimatymas susipažinus internete”

  1. Labai taiklus įrašas, Agne 🙂 Juk net ir susipažinu kitur, pirmas pokalbis nebūtinai būna labai natūralus. Čia tik skiriasi kelias, kuriuo parodomas interesas susipažinti. Vis tiek pažintis internetu juk nevyks, o bendravimui persikėlus į realią erdvę jau ir nebesvarbu, nuo ko viskas prasidėjo.

    Reply
  2. Internetinės pažintys turi dar vieną didelį privalumą – jos suveda žmones, kurie gyvenime niekada nesusitiktų, nes yra iš visai skirtingos aplinkos. Jos plečia akiratį! Reiks parašyti ir apie tai 😉

    Reply
  3. Kur dingo šio blogo svetės Noros įrašas, kurį štai ką tik visą perskaičiau per RSS? Cenzūra uždėjo leteną, nes per daug asmeniška? 🙂

    Tai jei jau pateko į RSS, kažkaip beprasmiška beišiminėti.

    Reply
  4. Na, gal ir yra nenaturalumo, taciau manau veliau viskas gali pradeti eitis naturaliai. Vienintelis dalyka skurio vertetu saugotis, tai ilgai svajoti prie interneto, kurtis kazkoki nesam to zmogaus ivaizdi remiantis vien tik tai ka is jo gauni per interneta, skaipa ar pan. Manau is karto geriau pasimatytri kol dar nesi susidares kazkokio tai ivaizdzio.

    Reply
  5. Vyteni, visiškai Tau pritariu 😉 Kokia prasmė susirašinėti keletą mėnesių, kai tokia didelė rizika nusivilti. Nors kai kam rizika patinka…

    Reply
  6. Visada norisi kuo daugiau suzinot paciu internetu…kad nereiketu lakstyt ir neesmingai jaudintis:)…jei jau susitinku stengiuos elgtis,rengtis kaip kasdien…nereikalinga man vienkartine romantika:)

    Reply
  7. Jeigu ieškai gyvenimo draugo, tai kuo greičiau susitinki tuo geriau. Bendravimas klavišais gali būti labai malonus ir įdomus. Bet per pirmąsias susitikimo minutes suprasi, kad toliu visos durys uždarytos. Internetas man poilsis. Sėdėdamas su kavos puodeliu rankoje galiu aptarti visus rūpimus ir nerūpimus klausimus, situacijas, problemas. Pradėti be įžangos ir užbaigti be nosinaičių. Čia tarsi mentalinė erdvė, kuriai pasiekti nereikia ypatingų meditacijų. 🙂 O pirmas pasimatymas, bent mane, labiausiai ir žavi tuo nežinomybės, laukimo jauduliu.

    Reply
  8. Nerijau, o man priešingai – įdomiau kuo daugiau apie žmogų sužinoti gyvai. Per pusvalandžio pasimatymą galima sužinoti daugiau nei per kelis mėnesius trunkantį susirašinėjimą.

    Reply
  9. Man atrodo, kad jei nepatiko, verčiau ne tylėti, paliekant kitą žmogų nežinioje, kodėl tyli (gal sergi, gal darbo daug turi, gal reikia laiko pasvarstymui ir pan.), bet tiesiog parašyti: “man atrodo, mums ne pakeliui” ar “daugiau nenorėsiu susitikti/bendrauti”,- ar galiausiai pasinaudoti pažinties nutraukimo funkcija. Niekam nieko aiškintis nereikia, tik nepalikti daugiaprasmės situacijos – kito žmogaus labui.

    Reply
  10. Is karcios savo patirtiesgaliu tik pritarti mintims,kad nereikia ilgai “temti gumos”,o susitikti.Kadangi ilgiau bendraujant per interneteta ar skype,susidarai iskreipta vaizda apie zmogu.Susitikus,jis ir tave pasirodo kitaip isivaizdavo….Kartais jau is anksto gali nujausti,kad is to nieko gero neiseis.Labai nemalonu,kai tenka nusivilti,taciau visada atvirai parasau,o kartais ir pasakau,kad daugiau nebesusimatysim.Nors man tai daryti tenka dazniau,nei vyriskiams.Is daugelio atveju man atsake 2 vyr….as atsakiau kur kas daugiau.Tik ,kartais pasitaiko tokiu ikyriu,bandanciu rasyti ,skambinti ir prasyti dar karta susitikti.

    Reply
  11. Aš į pirmąjį internetinį pasimatymą ėjau drebančiais keliais, skaudančiu pilvu ir veidu virto burokėlio spalvos, tokia buvo įtampa. Ir bendraujant toliau, įtampa iš mano pusės sumažėjo, bet nedingo. Todėl tikriausiai nesugebėjau išlaikyti santykių, nes elgiausi kvailai, nekontroliuodama savęs. Užtat vėlesnių pažinčių metu jau buvau pasimokiusi ir į viską žiūrėjau su lengvu jumoru, nieko per daug nesitikėdama. O ilgiausias pirmas pasimatymas trūko nuo pietų iki vakarienės, niekaip negalėjom atsisveikinti iki rytdienos, su tuo žmogumi ir dabar kartu.
    Visoms ir visiems sėkmės, pirmo pasimatymo metu ir vėliau!

    Reply
  12. Aš prieš savaitę pirmą kartą nuėjau susitikti su žmogumi, kurį pažinau bendraudama internetiniais laiškais. Mes susirašinėjom nuo sausio mėnesio, tad gaunasi, jog buvom internetu pažįstami apie dešimt mėnesių, na gal šiek tiek mažiau. Bet bendravom beveik kasdien, tik pora mėnesių buvo pertrauka.
    Ko gero nebūtume mes susitikę – jis nenorėjo. Nors aš jau nuo pirmų susirašinėjimo savaičių degiau noru susitikti, bet teko laukti, ir laukti tikrai ilgai. Per tą laiką pavyko jį tikrai nemenkai pažinti, bet visad kirbėjo klausimas – ar tas žmogus realybėj bent kiek panašus į tą, kurį pažįstu iš laiškų, pačio savęs apibūdinimų, nuotraukų…, net balso? Tokios mintys tik dar labiau traukė susitikti, nors su laiku viltis jį pamatyti realybėj blėso.
    Mes turim šį tą bendro. Abu mylim lyriką ir vedini to galvojom eiti į tą patį koncertą. Pirmasis tai padaryti žadėjo jis, o aš vedina noro nekaltai pagaliau su juo susitikti, o ir šiaip trokšdama pasikultūrinti, taip pat nutariau nukeliauti į tą koncertą. Pasakiau ir jam, kad ir aš važiuoju… O tada staiga jo nuomonė pasikeitė. Jis ėmė dvejoti, ar bus ten, kol galiausiai pareiškė, kad tikrai nebeturės laiko nuvykti į koncertą. O ką aš tada? Spjoviau ant visko, pagriebiau už parankės draugę, gal kiek nuliūdusi ir nusivylusi, bet vis vien su šypsena veide (juk keliavau į koncertą) pėdinau į vieną Vilniaus barą, kuriame tą vakarą turėjo pasirodyti mano mylima grupė, bet ne mano laiškų simpatija.
    Ėjau į koncertą tikrai nebesitikėdama sutikti savo internetinio draugo. Širdy virpėjo tik mažytė viltis, tokia maža, jog net sunku ją viltimi pavadinti… Aš tą vakarą net gražiai atrodyti nesistengiau 🙂 Ir nežinau, tai gal likimo pokštas, o gal to pažįstamo išdaiga, bet pirmasis žmogus, kurį įėjusi į salę pamačiau, buvo tasai mano draugas. Aš leidausi laiptais žemyn, pasukau galvą į šoną ir žiūriu – štai eina jis. Nežinau, kaip, bet pažinau jį iš karto ir net nesuspėjusi susinervinti, sunerimti ar susijaudinti prišokau prie jo, kad nenueitų toliau. Tai buvo taip keista, nelaukta ir netikėta… Svarbiausia, kad jis mane taip pat pažino. Mes paspaudėm vienas kitam rankas, šiek tiek pašnekėjom… ir išsiskyrėm. Aš likau su drauge, jis su savaisiais.
    Bet tuo nei vakaras, nei koncertas nesibaigė. Ištaikę kelias progas mes dar kartu pabuvom ir pašnekėjom akis į akį. Atsimenu, kad vienu momentu stovėjau šalia jo, spaudžiau jo ranką ir bandžiau suvokti koks tai jausmas tuo metu mane aplenkė… Taip keista buvo būti šalia žmogaus, kurį pažinojau tik iš virtualios erdvės. Kažkas nepaprasto girdėti jo gyvus žodžius, ne tas raides, kurios kasdien mane pasiekdavo jo laiškuose. Nenusakomas jausmas. O dar tas suvokimas, kad tai toks pats žmogus kaip ir tikėjausi visiškai pribloškė.
    Ką aš norėjau pasakyti visu šiuo savo ilgu komentaru? Na gal tiesiog norėjau iliustruoti pirmąjį dviejų žmonių susitikimą, kurio aš nesitikėjau ir kuris buvo šiek tiek kitoks. Man neteko ilgai svarstyti, ką apsirengti, jaudintis dėl to, ką aš jam nuėjus pasakysiu, apie ką šnekėsim – viskas vyko ekspromtu.. ir svarbiausia – mes vienas kitą jau pažinojom gana gerai – tad netikėtas susitikimas mūsų nepaveikė neigiamai 🙂
    Ir iš vis. Tai buvo pirmas kartas kai sutikau žmogų pažintą virtualioj erdvėj. Visa tai taip neįprasta ir įdomu. 🙂 Ir tik nežinau – gal nenusivyliau. 🙂

    Reply
  13. Julia, man visada paslaptingai skamba pasakojimai apie tokius lemtingus ilgus pirmus pasimatymus. Kodėl man tap nenutinka? Net jei žmogus patinka, greitai susisuku. Nežinau…

    O dėl humoro labai pritariu. Svarbiausia per daug rimtai neįsijausti, nes vis tik einame į pasimatymą su nepažįstamu.

    Reply
  14. Odeta, tai lauksime istorijos tęsinio 😉

    Bet ir kantrybės turite taip ilgai susirašinėti 😉 Kažin kodėl jis nenorėjo susitikti?

    Reply
  15. Tęsinio? 🙂
    Sunku dabar kažką pasakyti – visą savaitę toliau bendraujam laiškais, tik dabar laiškų turinį gali papildyti tokie išsireiškimai, kaip ”kai penktadienį kalbėjome”, ”kai susitikome” ir visokie tokie panašūs, kurie man asmeniškai dabar džiugina širdį 🙂
    O ar bus antrasis susitikimas, aš dar nežinau. Gal 🙂 Iš mano pusės noro yra – labai, iš jo, na sunku pasakyti, jis juk ir tą penktadienį susitikt nenorėjo. Bet kai mes šnekėjome, akis į akį, vienu du 🙂 ir kai aš jam ”nekaltai” (dėl tam tikrų priežasčių) užsiminiau, kad tai mūsų ko gero pirmas ir paskutinis susitikimas ir kad daugiau greičiausiai nesusitiksim, jis man ėmė prieštarauti. Sakė: ”O kodėl? Juk labai norint viskas įmanoma. Tik reikia norėti…” Aš tuo metu jam priminiau, kad tai jis nenori, o ne aš… Iš jo kalbų, o ir šiaip, seniau mūsų laiškais aptartų dalykų, kuriems pasikeitus, pasikeistų ir visa situacija, galima suprasti, kad gal pasiseks ir susitiksime vėl. Kada nors 😉
    Kalbant apie kantrybę – aš jos neturiu visiškai, net susirašinėti nemėgstu, bet taip tada susiklostė aplinkybės, kad net buvo momentų, kai supratau, kad tapau priklausoma nuo to žmogaus laiškų. Ko gero, norėdama atsikratyti tos priklausomybės buvau nutraukusi mūsų bendravimą, laimei, nelabai ilgam. O šiaip, jei būtų buvusi mano valia, mes taip ilgai tikrai nebūtume susirašinėję, beveik iškart susitikę 🙂
    Ir apskritai, mūsų istorija ilga ir paini, ir viskas čia ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, gal todėl taip viskas dabar ir klostosi 🙂

    Reply
  16. Tai darom koki triguba ar dviguba akla pasimatyma, butu visai smagu 🙂 ir linksmiau, ir darsos daugiau 🙂 tik ar atsirastu tiek zmoniu is to pacio miesto ir panasaus amziaus…?

    Reply
  17. Ka galetumete pasakyti apie tai:
    Vaikinas is tolimo miesto pats man parase internetu, virtualiai bendravom apie 3 men. iki susitikimo. Jis pries tai buvo kelis kartus kvietes mane susitikt(tiesiog draugiskai), bet as negalejau(taip gaudavosi). Po to as norejau susitikt, bet, kadamgi mes ne is to pacio miesto vel nieko nesigavo, nepataikydavom but ten pat…(bet budavo galimybiu). Tada galiausiai po tu 3 men. jis pakviete susitikt, pavyko, pasimatymas truko tikrai daugiau nei valanda, snekejom, tai net lipom vienas per kita. Internetu sake, kad nemegsta rasyt sms, bet po susitikimo, jau ta pacia diena rase ir rase. Baigus musu susirasinejima, as jam poarasiau po keleto sav., susirasem trumpai ir tiek.
    Kas nutiko!?

    Reply
  18. Agniete, man irgi kartą teko pakliūti į panašią situaciją. Po pasimatymo parašė žinutę, paklausė, ar dar norėsiu susitikti, o paskui dingo…
    Priežastys? Jų gali būti šimtai. Apsigalvojo? Sutiko kitą? Kažkas įvyko jo gyvenime? Iš kur mums žinoti…

    Reply
  19. Bet gi gaila…Kazi ar dar galima ko tiketis!?
    Papasakojau draugui sia istorija, jis sako: jei as visad pirmas rasyciau rasyciau, o man mergina tik kartas nuo karto, tai nebetesciau visko, kam save durninti…!?

    Reply
  20. Na dazniausiai jis parasydavo, tad gal as pati del sitaip susiklosciusios situacijos kalta…bet visdelto manau, jei buciau labai patikusi, jis butu vistiek pats parases ir pakvietes dar karta susitikt…
    Apskritai, pradedu galvot, kad esu beviltiska, tik su kuo nors pradedam kazka, tarsi, daugiau, taip viskas po to ir nutruksta…nesuprantu…

    Reply
  21. Agniete, gal būna mažoka iniciatyvos iš tavo pusės? Vyrų kantrybė irgi ne begalinė, nusibosta jiems ledinės princesės 😉

    Reply
  22. Na nesu as nei”ledine”, nei”princese”:)
    Kaikuriems pati parasau(KAIKURIEMS), tai galima pavadinti iniciatyva, bet vistiek glaudesni santykiai nutruksta…

    Reply
  23. Agniete, nenusimink, vadinasi dar neišmušė tavo valanda.Nes jau kai sukibsi, tai ir pati rašysi ir norėsi susitikti ir viskas eis kaip reikia. Aš tai po susirašymų mėgstu pasikalbėti telefonu, išgirsti balsą ir supranti kad gali susitikti arba nereikia. Kelis kartus pakalbėjau su išgėrusiu, tai mano nuomone nėr ko susitikti, jeigu pasako 3 žodžius irgi nieko gero. O yra tokių kad pasikalbi ir supranti, kad reikia kalbėtis gyvai ir ilgai.Kas įdomiausia, kad nekalbi nieko konkretaus ar labai sudėtingas temas gvildeni, bet būna taip įdomu, kad negali atsiplėšti.

    Reply
  24. Dar galiu pasakyti, kad manau jūsų dauguma jaunimas, o aš tai po skyrybų ėjau į susitikimą būdama 45 , tai man susuko vidurius ir žandai degė ir rankos drebėjo. Visko pasitaiko, o paskui nieko ,atsipalaidavau. Taip kad nesijaudinkit ir pirmyn iškelta galva.

    Reply
  25. As pries susikdama susitikt pirma karta bendravau kelis men, keleta kartu atsisakiau susitikt. Ir kai maniau, kad galiu pasitiket ir drasiai eit i susitikima pasirinkau zoo soda, nes maniau, jei susitiksim kavinej, isgersim puodeli kavos pabendrausim pusvalandi ir issiskirsim kas sau. pirmasis susitikimas truko ilgiau nei 6 val ir atsisveikidama tvirtai zinojau kad bus antras susitikimas. dabar esu laiminga, nes zinau kad tai mano zmogus:) linkiu ir kitiems tokios laimes

    Reply
  26. Ryt einu i pirma savo pasimatyma gyvenime… O susipazinom per neta kalbejomes 2 dienas ir as jai pasiuliau susitikt ji sutiko. Eisim i kino teatra labai bijau ;

    Reply
  27. Jezau kaip bijau po 20min pirma karta usitinku su uz save 4 metais vyresniu!!!!~bijau xD ka sakysiu kai susitiksime kur eisime ir pan.? kaip agne ir sake…

    Reply
  28. Buvau ir as viename tokiame susitikime… Buvo labai idomu ir beprotiska,nors siek tiek ir komplikuota,nes as buvau parodzius ne savo nuotrauka.Apgaule teses gerus 4-5 menesius :))))) As buvau uzsienyje,bet kai grizau,detis kaip ir nebuvo kur,nes noras sustikti su juo man diktavo pasakyti tiesa… Pasakiau ir net neabejojau,kad jis visai normaliai sureaguos,pazinojau ji kaip nulupta.Susikom,negalejom neliesti vienas kito,nors buvom ir viesoje vietoje,nei mano ,nei jo mieste,viskas aplinkui tirpo ir matem tik vienas kita.Susitikom ir antra karta…tada jis atvyko i mano miesta… Sustikimas buvo malonus,issiskyrimas skaudus,o dar skaudziau buvo kai suzinojau,jog tokia internetine drauge buvau jam ne viena ir eiles ir grazus laiskai ne man vienai buvo rasomi… viena guodzia – susitikes buvo tik su manimi ,bet vistiek nevertas mano demesio uz tokius darbus 😛
    Po sios pazinties praejo 2 metai… ne uz ilgo realiai pasimatysiu su kita netine pazintimi.Si karta is kart parodziau savo fotke :)))) ,nebenoriu daugiau tokio “malonumo” ,kai susitikti nori,bet del kvailos priezasties negali 😀

    Reply
  29. man ira beda su vaikinu susirasineju jau beveik pusmeti ruosemes susitikt ka manot ar as jam patiksiu? as ji pazistu bet nezinau ar jis mane pazysta labai bijau

    Reply
  30. susipazinau su tokiu vienu internete, puse metu pragyvenom kartu, dar draugautume gal ir iki siol jei ne jo kvailas xarakteris…

    Reply
  31. NPCRIZ – tai profesionali sveikatingumo, grožio, jaunystės ir tinklinio marketingo kompanija.
    visų pirma natūralių peptidų, gaminamų Sankt-Peterburgo Bioreguliacijos ir Gerontologijos moksliniame tyrimo institute, distributorius. Ši kompanija yra bendraautorius, kuriant išskirtinę kosmetologinę liniją, naudojant natūralius peptidus, maisto papildus, ajurvedines arbatas. Visa ši produkcija patikimai apsaugota nuo klastočių. Dėl aukštos kainos ir neprieinamumo šio instituto produkcijos preparatus galėjo vartoti tik nedaugelis. Dabar dėka NPCRIZ ši produkcija prieinama daugeliui.
    http://www.npcriz.eu/lt/kletochnaja-kosmetika/zhidkie-peptidy.html registracija verslas56@gmail.com

    Reply

Leave a Comment