Meilės labirintai

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų nors kartą savo gyvenime klajojome meilės labirinte. Kas tai yra? Manau, jog kiekvienas iš mūsų tą meilės labirintą (kuriame klaidžiojo, vaikščiojo ar Kažko ieškojo), apsakytume savaip.

Aš meilės labirintu vadinu slaptą žemėlapį, kuriame vingiuojasi, kryžiuojasi, susitinka ir išsiskiria keliai visų man artimų žmonių – kuriuos jau sutikau ir kuriuos dar lemta sutikti. Tai – kaip gyvenimo puzzle, kurią aš pati dėlioju pagal numatytas taisykles. Nėra dėliojimo instrukcijos arba, tiksliau, yra – tik taisykles reikia nuspėti, išjausti. Kažkam tai gali būti 10 Dievo įsakymų. Visiems tai gali būti 10 Dievo įsakymų, jei jais tikime.

Gyvenant, o ypatingai, gyvenant ir klystant, mes patiriame šiuos įsakymus (įdomus žodis) ir tuomet jie tampa mūsų taisyklėmis. Ir tik tuomet jie tampa mums suprantami. Ne apie tikėjimą noriu parašyti. Bet tuo pačiu ir apie tai, kuo tikime ir kaip tai įtakoja kiekvieno kelionę savuoju labirintu.

Aš tikiu, jog kiekvienas mano sutiktas žmogus, per kurį aš pažįstu save, man skirtas. Taip – tikiu likimu. Todėl visuomet stengiuosi pamatyti žmogų, kuris ilgėliau lydi manne mano kelyje. Pamatyti man reiškia – pažinti, perskaityti jo nešamą žinią man- kaip dovaną. Kaip tuomet, jei žinia bloga? Buvo ir taip. Šiandien tokie prisiminimai mano puzzlėj – tai pamokos, kurias išmokau, tikiuos visam laikui. Ilgam.

Viename seminare dariau meditaciją. Reikėjo įsivaizduoti, kad

d mano dešinėje pusėje – vyriškas pasaulis, kairėje – moteriškas, o už nugaros – protėviai. Vedantysis rekomendavo pajausti šias tris kryptis, koncentruojantis ties kiekviena atskirai. Ką tai reiškia? Papasakosiu per savo patirtį.

Pirmiausia aš sutelkiau savo dėmesį į kairiąją – moterišką pusę, prisimindama visas moteris, kurias teko pažinti artimesniame santykyje. Pradėjau prisiminti pačias svarbiausias man – mama, močiutė, sesė, vaikystės draugė, dramos vadovė, klasės auklėtoja (ji buvo unikali mokytoja), sielos draugės ir t.t. Iškilo daugybė veidų iš praeities ir dabarties, žvelgiančių į mane su meile ir priėmimu. Visos šios moterys – lyg mano pačios skirtingi veidai, atskiros ir apsijungiančios dalys manyje.

Prisiminimai apgaubė ramybe ir švelnumu. Po to reikėjo padaryti judesį į kairiąją pusę, tiesiog, klausantis savo kūno, leisti jam judėti, taip kaip norisi. Gimė apvalus, plunksninis, lengvas judesys.

Po kiek laiko nukkreipiau savo dėmesį i vyriškąją – dešinę pusę. Jau nuo pačios minties, jog teks prisiminti visus sau brangius vyrus, mano savijauta sumišo, širdis įgavo keistoką ritmą. Tėtis – vienintelis vyras, kurį jaučiu, kaip besąlyginės meilės pavyzdį, net ne pavyzdį, o išskirtinį realų egzistavimą. Gera žinoti – jog mano tėtis – ypatingas – mokantis mylėti, nieko nereikalaujant atgalios. Gal todėl vis dar ieškau į jį panašaus vyro.

Tikrai, negaliu pasakyti, jog man nesisekė – sutikau tokius vyrus, kurių buvau verta. Jie buvo ir yra geri žmonės, įdomūs savo vidiniu gyv

venimu, jautrūs ir rūpestingi.Bet jie nemokėjo mylėti besąlygiškai. Suprantu, kad to mokomės visą gyvenimą (kiti net ir neketina mokytis – tai jų pasirinkimas) – juk nėra paprasta, mylint – nevaldyti, neprisirišti, neturėti lūkesčių. Visi mes turime pilną komplektą savo meilės prisirišimų.

Bet aš jau negaliu dėl vieno žmogaus meilės aukoti bendravimo su daugybe įdomių vyrų ir moterų. Negaliu leisti save riboti. Visai neseniai supratau – jog vertingiausia yra tai, ką turiu savyje, t.y. meilę, laisvę ir kūrybą, gebėjimą dalintis viskuo, kuo norisi. Žinoma, jog niekas negali atstoti to ryšio, kuriame gali apsijungti moteris ir vyras, mylėdami ir vertindami vienas kitą. Švelnus apsikabinimas, magiškas žvilgsnis, žinojimas, jog esi reikalingas, geidžiamas ir suprastas. – tai nuostabu. Ir visos tos galimybės seniai įrašytos mūsų meilės labirintuose.

Aš taip žinau. Gal Jūsų žinojimas kitoks, o gal. nusivylimas ir netikėjimas Jus (kurie dar nesutikote savo žmogaus), klaidina, ir Jūs vėl pasukate ne ta kryptimi, įlipate ne į tą autobusą, nusišypsote ne tam žmogui. gal Jūs judate savo labirinte tik gerai išmoktais vingiais (keliais), nedrįsdami atrasti naujos erdvės. Ir galbūt pasiklysti tam, kad būtumėt išgelbėti Nepažįstamojo, atsiradusio reikiamoj vietoj reikiamu laiku.

Tai rašydama, tiesiog dalinuosi su Jumis savo suvokimais, kurie atėjo, klaidžiojant savo meilės labirinte. Aš vis dar ieškau. Tik dabar judu savo širdies ritmu, jau

usdama savo kūną ir rizikuodama eiti nepramintais keliais. Galbūt susitiksime.?

18 thoughts on “Meilės labirintai”

  1. Apie priešpaskutinę pastraipą: pasiklysti yra pasyvus veiksmas, o ieškoti ir atrasti naujas erdves – aktyvus. Kažkodėl man atrodo, kad pasiklysti yra teisingesnis būdas, bet pasiklystama tik netyčia… O ką gali padaryti pats žmogus? Visi geri dalykai atsitinka tik netyčia. Nuožmiai ieškant(o po kurio laiko kitaip nebeišeina, tik nuožmiai) niekada nieko gero neatsitinka, bent jau mano patirtis apie tai byloja.

    Reply
  2. O vis tik tai egoizmas: “mylėk mane besąlygiškai, o štai aš sau leisiu bendrauti su kuo tik noriu”. Kaži kaip autorei patiktų, jei jos vyras su žaviomis kolegėmis, pažįstamomis bendrautų lygiai taip pat plačiai kaip štai ji trokšta. Sukirbėtų pavydas, tiesa?

    Elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi būtų elgiamasi. Dar niekas neišrado geresnio patarimo.

    Reply
  3. Jokiu deliojimo instrukciju ar taisykliu nera. Kai pasidomi evoliucine psichologija, sociologija, pasidairai po kulturinius skirtumus, tas vaizdelis gaunasi nebe toks romantiskas, net tarsi tam tikras tabu, kuri geriau laikyt uzdaryta giliai spintoje.

    Dar manau, kad geismas ir meile yra is principo nesuderinami. Na, kaip galima tai vadint meile jei partneri renkiesi optimizuodamas isvaizda, kad krutine butu putli, rankos stiprios, veslus plaukai, malonus kvapas, malonus bendravimas, patrauklus veido bruozai, socialinis statusas, tinkamumas pagal amziu, ryskus vaisingumo bruozai ir t.t. Kuo tai skiriasi nuo arklio pirkimo turguje pagal dantis, raumenyna ir taisyklinga eisena? O vat jei zmogu myli, myli ta kuriam tos meiles labiausiai reikia, kuris galbut nuskriaustas, palieges, kenciantis. Bet tada jokio geismo nebelieka.

    Reply
  4. O man atrodo, Barmalėjau, kad žmones užkabina tam tikri dalykėliai, užkoduoti jų genuose, o gal ir praeituose gyvenimuose, jei tokie buvo. Panašūs tuos du žmones vienijantys dalykai užkabina ir sujaudina. O kol ieškai vien grožio, esi pasmerktas patirti vieną pralaimėjimą po kito. Gražuolių ieškotojai man atrodo nepasitikintys savimi.

    Reply
  5. Mantai, noriu atsakyti Tau. Jau pragyvenau tą etapą, kai dėl vieno vyro buvau pasiruošusi aukoti ryšį su sau artimais žmonėmis. Dėl jo buvau atsisakusiu turėti draugų vien todėl, kad jie vyriškos giminės, nes jis jautėsi nesaugus, nepriklausomai nuo mano elgesio (kalbėtis, turėti panašių interesų, bendradarbiauti – juk nėra nuodėmė!!!). Tai gi suaugojau mūsų ryšį, ribodama savo natūralų poreikį bendrauti ir aukodama kūrybiškus darbinius projektus, vien todėl, kad “mano” vyras būtų saugus ir ramus. Bet tai niekur neveda – apsiribodama (čia grubiai saukau) vienu žmogumi, aš nepradėjau mylėti jo stipriau. O atvirkščiai, jaučiausi stabdanti savyje ne tik jausmus, bet ir kūrybą…Saugodama jį, skaudinau save. O kas yra pavydas, Mantai? Mano gyvenimiška patirtis sako, jog pavydime, kai nepasitikime ne kitu žmogumi, o savimi. Todėl ir sakau, kad “negaliu dėl vieno žmogaus meilės aukoti bendravimo su daugybe įdomių vyrų ir moterų”. Dėl tokio žmogaus, kuris savyje nėra stiprus, kad priimtų mane pilną – smalsumo, noro pažinti, bendrauti, dalintis, kurti…Nesutikau dar tokio – pasitikinčio savimi, laisvo, atviro, kūrybingo ir neribojančio kito žmogaus laisvės. Taip, aš galiu žavėtis būtent tokiu žmogumi. Ir lygiavertiškai priimti jo laisvę.
    P.S. Mantai, o kas tavo žinojimu – pavydas? Aš nepavydi – “retas atvejis” – bet taip jau yra.

    Reply
  6. Barmalejau, ar galetum parasyti siek tiek placiau, kodel, kaip tu rasai “…geismas ir meile yra is principo nesuderinami”. Man tiesiog labai idomus sis tavo poziuris. Bet as nesuprantu jo.

    Reply
  7. Užklydau pažiūrėt kaip čia gyvenimas teka.. Teka labirintais… pačių sau pastatytais…. Apie meilę kaip apie dantų skausmą gali kalbėti be galo, bet vis tiek nieko nepasakyti, jei pašnekovas nėra to patyręs.. o jei kartą patyrei, tai ir šnekėt nėra ką…:)) Norint išeit iš labirinto būtinai reikia sistemos, požiūrio, vidinės tiesos neleidžiančios klaidžioti… na pavyzdžiui – “moteris dulkinu, o su vyrais geriu”… Ir viskas aišku, štai ir išėjimas… gal ne paradinis, bet visai pakankamas, kad lamingai gyventi…:)))) šiandien ko tai nesiseka suvaldyti cinizmo…:(

    Reply
  8. oho kokia mistika.. visada buvau Egiu, tapau schen, -prisijungimo vardu… dar vienas vardas, dar viena misija…

    Reply
  9. Mintys tokios pažįstamos. Labai būnu nelaimingas, kai stengiasi mane varžyti kažkas. Ir jai tai yra tau artimas žmogus tu save nevalingai suvaržai nes kitaip būna daugybė problemų tau. Nors realiai tai tik kito žmogaus nevalingas pavydas.

    Niekada nevaržiau kito žmogaus ir stengiuosi juo pasitikėti, o jai nepasitiki tai tikriausiai ne tau skirtas tas žmogus.Be to jai jis ar ji tave išduos , galbūt nesužinosi to iškart, bet po kurio laiko jis pats išsiduos, netyčia , pats to nesuvogdamas tiesiok pasąmonė tai pasakys nevalingai (Žmonių kurie sugeba kontroliuoti savo pasąmonę yra vienetai, bet jai akylai stebėsi ir tai pastebėsi kažkada nežymiai, labai nežymiai vistiek suklys)

    Reply
  10. man patinka stilius, turinys pakenčiamas, gal netgi pasitobulinti verta, ir tada tiesiai į kokią “Verslo klasę” 🙂 (a skaitot tokio seno bambeklio užrašus vz.lt?)

    Reply
  11. Apie paskutinę pastraipą (norečiau autorės ir skaitytojų komentaro):”.. Aš vis dar ieškau. Tik dabar judu savo širdies ritmu, jausdama savo kūną ir rizikuodama eiti nepramintais keliais. Galbūt susitiksime…?”
    Ar tai reiškia, kad nebebijoma išgirsti širdies balso ir eiti ten, kur jis kviečia:)? ar jūs visada išdrįstate ir surizikuojate pasitikėdami širdies balsu, šauksmu? ar tai dar įmanoma šiais pragmayiškais, karjerizmo, vartotojiškumo laikais..?

    Reply
  12. Mano, Fėja, nuomone tikrai dauguma klaidžioja meilės labirintuose. Visų galutinis tikslas yra ta raudona, karšta širdutė labirinto viduryje, kur vis dėlto veda vienas kelias (žr. nuotrauką : ) Tik kai kurie jame pasiklysta dėl tam tikrų priežasčių: meta kelią dėl takelio, pavargę pasirenka ne tą širdutę ir pan. Vieni labirinte užstringa visiems laikams, kiti ilgiau, kiti trumpiau. Manau, kad Nora pasirinko širdies “balsą” tikėdamasi, kad jis padės surasti meilės labirinte kelią į Jo širdį.
    P.S. Manau, kad nereiktų teisinti savo nesėkmės meilėje ar jos nebuvime dėl karjeros ar kitų dalykų.

    Reply
  13. Is kur zinoti, kad labirinte suradai ta sirdi kurios ir ieskojai, jej paslapciomis imi ilgetis dar kazko didingesnio, gilesnio;ar verta pasukti kitu keliu, kaip labirinte nepasiklysti amziams? Juk yra taisykle ‘nemesk kelio del takelio’, idealo vaikymasis kitaip tariant sirdies balsas gali ir niekur nenuvest.

    Reply
  14. Tavo, Ewe, įvardintą situaciją pavadinčiau – nemesk takelio dėl kelio. Čia nugali baimė, kad širdies balsas gali paklaidinti Meilės labirinte.

    Reply
  15. Sveiki,as cia naujokas,bet paskaityti patiko,gal del to kad radau panasiu i save,gal del to kad ir kitus kankina tokios pacios bedos kaip ir mane . kad ir kaip tai butu savanaudiska…. Bet mano gyvenime meiles tik mane kankina ir kartais as pagalvoju kokiam velniui man viso to reikia,bet ir vel iklimstu…

    Reply
  16. Sveiki. GOD is LOVE. Žmonės, gyvenimas yra nežinomybė… Viskas, ko reik – Gyventi. Tiesiog Gyvenkit. Kaip bus, taip bus. Reiškia taip turejo būt. Nieko neįvyksta be priežasties. Viskas turi prasmę. Nieko nėra tobulo. Nieko nėra netobulo. Jei pamilsit – LIUX! Džiaukitės ta akimirka, tuo laikotarpiu, tais momentais. Tai Jūsų gyvenimo kalno viršūnės, tai vienas iŠ veiksniu dėl ko Jūs gyvenat. …
    KANČIA… Tai gyvenimo šaknys. Jos karčios… bet vaisiai – saldūs. Daug kentėjai gyvenime? – prasmingai Gyvenai. Kančia – neatsiejama mūsų būties, o tiksliau GYVENIMO dalis. Nepatyrę jos, nežinotumėm kas yra džiaugsmas, laimė. Nepajutę jos – nepajustumėm koks Dovanų skonis. Jei kenčiat – gerai. Taip ir turi būti. Tai – normalu. Kodėl? Kentėjimas, tai išganymas. Nenorėkit nekentėt (per giliai nesupraskit). Susitaikykit su tuo. Kitaip nebus Žemėje. Tokia kaina. Už tai mes perkam džiaugsmą (tikrą, tyrą), už tai, mes gaunam supratimą. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Duosi? Gausi. Gavai? Duosi. Jei kentėjot gyvenime daug, nesigailėkit savęs. Džiaukitės. Negalvokit taip: Jo,jos mašina didesnė, jis,ji gražesnis(ė), turi daugiau pinigų, labiau sekasi, pajuto tikrą meilę ir t.t., o aš tiek dirbu ir plušu, tačiau nieko neturiu… Kiekvienas Gyvena savo Gyvenimą. Mes visi kažkaą turim išskirtinio, ko niekas neturi. Kiek pastangų idėsit – tokius vaisius gausit. Gyvenimo viena iš prasmių – Būti naudingam kitiems. Juk tai viena svarbiausių Gyvenimo aksiomų. Padėdamas kitiems- įprasmini savo būtį. Paklausk savęs ar prasmingai gyvenai, ar parsmingai gyveni? Ką Tu paliksi šioj žemėj naudingo ir kiek tai naudinga? (P.S. Mes visi paliekame kažką naudingo, bet ar to mums užtenka? Ar negėda, ar dižiuojamės?) Tai turi suteikti laimės. Meilės labirintai?.. Atsakymas tai nebutinai tiesa. Patarimas nevisada tinka. Taisyklė nevisada teisinga, ji tik rėmai, kuriuos, pasiketus paveikslui (situacijai), reikia pakeisti, pakoreguoti. Į klausimus ne visda yra teisingas atsakymas. Juk, kiekvienam sąvas gyvenimas duotas. Čia nėra konkretaus atsakymo. Tokio išvis nėra. Tiesa sakant, jo ir nereikia. Ši diskusija reikalinga, ji kažkam, o tiksliau visiem, naudinga (kiekvienam skirtingai). Tačiau atminkit, svarbiausia Gyventi. Kaip nutiks taip. Rinkitės kelią ir tiek. Niekada nežinosi… Gali rizikuoti (kas nerizikuoja – negeria šampano), bet gali ir pasisaugot (apsauga gėdos nedaro). O pasekmės, atminkit, visada yra. Dėl jų mes dažnai galime kentėt, ir tai nėra blogai (bet noriu įspėt : kas be saiko – negerai). Taigi, mano nuomone, visa tai ne paistalai. Visokio gėrio reikia. Tai, ką parašėt, verčia susimastyt (beje, malonu skaityt protingų, Gyvenančių žmonių komentarus, mintis). Aš bandžiau viską paaiškinti abstrakčiai. Paskaičius šitą straipsnį, man sukilo tokios mintys. Atleiskit, jei parašiau nesuprantamai. Klauskit, stengsiuos paaiškinti kaip mokėsiu. Viską apibendrinus pasakysiu : “Tikėk, Pasitikėk, Nesitikėk”. Ačiu:)

    Reply
  17. kiekvienas supranta ir parasyti apie tai gali savaip, nes zmones skirtingi, kaip ir ju gyvenimasistorijos. Smagu perskaityti ir apmastyti jusu istorijas, juk galimas pasisemti daug geru minciu ir ideju, kuros praver gyvenime:)

    Reply

Leave a Comment