Tikriausiai kiekvienas iš mūsų nors kartą savo gyvenime klajojome meilės labirinte. Kas tai yra? Manau, jog kiekvienas iš mūsų tą meilės labirintą (kuriame klaidžiojo, vaikščiojo ar Kažko ieškojo), apsakytume savaip.
Aš meilės labirintu vadinu slaptą žemėlapį, kuriame vingiuojasi, kryžiuojasi, susitinka ir išsiskiria keliai visų man artimų žmonių – kuriuos jau sutikau ir kuriuos dar lemta sutikti. Tai – kaip gyvenimo puzzle, kurią aš pati dėlioju pagal numatytas taisykles. Nėra dėliojimo instrukcijos arba, tiksliau, yra – tik taisykles reikia nuspėti, išjausti. Kažkam tai gali būti 10 Dievo įsakymų. Visiems tai gali būti 10 Dievo įsakymų, jei jais tikime.
Gyvenant, o ypatingai, gyvenant ir klystant, mes patiriame šiuos įsakymus (įdomus žodis) ir tuomet jie tampa mūsų taisyklėmis. Ir tik tuomet jie tampa mums suprantami. Ne apie tikėjimą noriu parašyti. Bet tuo pačiu ir apie tai, kuo tikime ir kaip tai įtakoja kiekvieno kelionę savuoju labirintu.
Aš tikiu, jog kiekvienas mano sutiktas žmogus, per kurį aš pažįstu save, man skirtas. Taip – tikiu likimu. Todėl visuomet stengiuosi pamatyti žmogų, kuris ilgėliau lydi mane mano kelyje. Pamatyti man reiškia – pažinti, perskaityti jo nešamą žinią man- kaip dovaną. Kaip tuomet, jei žinia bloga? Buvo ir taip. Šiandien tokie prisiminimai mano puzzlėj – tai pamokos, kurias išmokau, tikiuos visam laikui. Ilgam.
Viename seminare dariau meditaciją. Reikėjo įsivaizduoti, kad mano dešinėje pusėje – vyriškas pasaulis, kairėje – moteriškas, o už nugaros – protėviai. Vedantysis rekomendavo pajausti šias tris kryptis, koncentruojantis ties kiekviena atskirai. Ką tai reiškia? Papasakosiu per savo patirtį.
Pirmiausia aš sutelkiau savo dėmesį į kairiąją – moterišką pusę, prisimindama visas moteris, kurias teko pažinti artimesniame santykyje. Pradėjau prisiminti pačias svarbiausias man – mama, močiutė, sesė, vaikystės draugė, dramos vadovė, klasės auklėtoja (ji buvo unikali mokytoja), sielos draugės ir t.t. Iškilo daugybė veidų iš praeities ir dabarties, žvelgiančių į mane su meile ir priėmimu. Visos šios moterys – lyg mano pačios skirtingi veidai, atskiros ir apsijungiančios dalys manyje.
Prisiminimai apgaubė ramybe ir švelnumu. Po to reikėjo padaryti judesį į kairiąją pusę, tiesiog, klausantis savo kūno, leisti jam judėti, taip kaip norisi. Gimė apvalus, plunksninis, lengvas judesys.
Po kiek laiko nukreipiau savo dėmesį i vyriškąją – dešinę pusę. Jau nuo pačios minties, jog teks prisiminti visus sau brangius vyrus, mano savijauta sumišo, širdis įgavo keistoką ritmą. Tėtis – vienintelis vyras, kurį jaučiu, kaip besąlyginės meilės pavyzdį, net ne pavyzdį, o išskirtinį realų egzistavimą. Gera žinoti – jog mano tėtis – ypatingas – mokantis mylėti, nieko nereikalaujant atgalios. Gal todėl vis dar ieškau į jį panašaus vyro.
Tikrai, negaliu pasakyti, jog man nesisekė – sutikau tokius vyrus, kurių buvau verta. Jie buvo ir yra geri žmonės, įdomūs savo vidiniu gyvenimu, jautrūs ir rūpestingi…Bet jie nemokėjo mylėti besąlygiškai. Suprantu, kad to mokomės visą gyvenimą (kiti net ir neketina mokytis – tai jų pasirinkimas) – juk nėra paprasta, mylint – nevaldyti, neprisirišti, neturėti lūkesčių… Visi mes turime pilną komplektą savo meilės prisirišimų…
Bet aš jau negaliu dėl vieno žmogaus meilės aukoti bendravimo su daugybe įdomių vyrų ir moterų. Negaliu leisti save riboti. Visai neseniai supratau – jog vertingiausia yra tai, ką turiu savyje, t.y. meilę, laisvę ir kūrybą, gebėjimą dalintis viskuo, kuo norisi… Žinoma, jog niekas negali atstoti to ryšio, kuriame gali apsijungti moteris ir vyras, mylėdami ir vertindami vienas kitą. Švelnus apsikabinimas, magiškas žvilgsnis, žinojimas, jog esi reikalingas, geidžiamas ir suprastas… – tai nuostabu. Ir visos tos galimybės seniai įrašytos mūsų meilės labirintuose.
Aš taip žinau. Gal Jūsų žinojimas kitoks, o gal… nusivylimas ir netikėjimas Jus (kurie dar nesutikote savo žmogaus), klaidina, ir Jūs vėl pasukate ne ta kryptimi, įlipate ne į tą autobusą, nusišypsote ne tam žmogui… gal Jūs judate savo labirinte tik gerai išmoktais vingiais (keliais), nedrįsdami atrasti naujos erdvės… Ir galbūt pasiklysti tam, kad būtumėt išgelbėti Nepažįstamojo, atsiradusio reikiamoj vietoj reikiamu laiku…
Tai rašydama, tiesiog dalinuosi su Jumis savo suvokimais, kurie atėjo, klaidžiojant savo meilės labirinte. Aš vis dar ieškau. Tik dabar judu savo širdies ritmu, jausdama savo kūną ir rizikuodama eiti nepramintais keliais. Galbūt susitiksime…?
Comments are closed.