“Būkit laimingi, gulintys lovose” arba Kalėdų nerimas

Kaip smagu, kad žmonės ne tik skaito mus, bet nori ir patys prisidėti prie šio blog’o kūrimo! Štai prieš kelias dienas mums parašė Nora ir pareiškė norą (tai bent žodžių žaismas gavosi! 🙂 ) dalyvauti mūsų tinklaraščio rašyme. Iškart atsiunte ir savo istoriją. Kuo tai įdomu? Nes tikra, gyvenimiška, kasdieniška, o kai kas – iki skausmo pažįstama. Pati tame atradau ne vieną sau artimą mintį.

Ką gi – Nora nori dalintis su Jumis ir mumis savo išgenimais? Prašom! Jūsų dėmesiui – pirmasis oficialus šios moters įrašas.

* * *

Ir vėll prekybos centruose pasirodė kalėdiniai žaisliukai. Kiek galima jų pirkti? Ir koks skirtumas, kaip papuošiu eglutę, juk vis vien niekas nepamatys. Niekas neužeis pasveikinti, niekas neatneš Kalėdų dovanos. Nebent Kalėdų Senelis. Girtas kaimynas, pavargęs nuo savo bambeklės žmonos. Bet ir jis neateis! Nes praeitais metais pasiunčiau velniop.

Nekenčiu Kalėdų! Anokia čia šventė – dovanų pirkimo manija. Gerai dar, jei uždirbi sočiai, o jei ne – belieka „maximų“ kinietiška produkcija po 5 litus – nukainuoti puodeliai su besmegeniais, dekoratyvinės lėkštutės išpaišaliotos hibridais. Prisikaupiau jų tuziną – „geros“ draaugės padovanojo. Ačiū – nereikia man senmergiškų dovanų.

Geriau jau vilnones kojines numegztų, ar šaliką kokį dryžuotą. Kaip kad močiutė vaikystėje.Mama prisimenu prikepdavo visą maišą figūrinių sausainių – mėnuliukų, saulučių, žvaigždučių.Kartais juos kabindavom ant eglutės. Ir po vieną nukniaukdavau. nes nuo eglutės būdavo ska

anesni. Lyg magiški. Pamenu, sugalvodavau burtą–norą prieš suvalgydama, ir šventai tikėjau, kad išsipildys.

Vieną kartą prisisvajojau, kad gražiausias klasės berniukas pakviestų mane šokti per žiburėlį (taip vadinosi diskotekos tais laikais), ir įsivaizduojat – pakvietė! Net tik pakvietė, bet ir namo palydėjo. Dar ir į gimtadienį kvietė, bet gėdijausi, nenuėjau, nors labai norėjau. Prisiminiau, nes jis gimtadienį švęsdavo per Kalėdas, ir niekas iš draugų neateidavo. Netinkamas laikas gimti.

Gera prisiminti tuos laikus, kai kažkas kviesdavo švęsti gimtadienio – per pačias Kalėdas. Dabar jau tikrai eičiau. Bet, deja, niekas nekviečia. Kam reikalinga senmergės draugija.

Šlykštus žodis – senmergė. Reiktų susigalvoti kitokį vardą savo nenusisekusiai moterystės istorijai. Pavyzdžiui – laisvūnė. Be ryšio. Laisva, nepriklausoma moteris. Ačiū Dievui, kad nenusivylusi namų šeimininkė. Jau geriau laisva, bet ne apgaudinėjama, mulkinama „ištikimojo„ vyro. Žinom mess juos! Pažinčių portalai pilni tokių „ištikimųjų“: „ieškau patikimos sekso partnerės“, „norėčiau sutikti romantišką draugę“. Viskas aišku, kuo baigiasi poezijos vakarėliai. Šlykštu.

Nieko tikro ir nieko pastovaus. Idealūs santykiai – atgyvena. Parodykit man nors vieną laimingą šeimą, porą, kurie gerbia vienas kito nuomonę, laisvę rinktis, kurie mato vienas kitą, priima besikeičiančius, kurie kalbasi, kaip žmonės, apie viską, kurie mylisi vakarui atėjus ir palaimoje užmiega apsikabinę. Kurie ištikimi vienas kitam! Nėra! Vienetai!

“Būkit laimingi, gulintys lovose”- jau tris dienas sukasi galvoje užstrigusi Kardiafono dainelė. Tol

liau neprisimenu. Gal turit kas nors žodžius? Paklausyčiau su malonumu.Google paieška nesėkminga. O, gimė mintis – atsiliepkite visi, kam patinka ši daina! Kuriu klubą, Kardiafono dainų fanų. Šiaip, dėl įdomumo, ir kad Kalėdiniai žaisliukai „akių nebadytų“.

Gal rimtai reiktų atsipalaiduoti, nepriimti kaip netekties savo senmergystės (laisvystės:) ), tiesiog gyventi. Nieko nelaukiant. Juk ir taip aišku, kad laukiu To, kuris pasiklydo. Ir niekaip manęs neranda arba neatpažįsta prekybos centrų miniose, knygynų lentynose, teatro foje, rudenėjančiam parke.Aš vis dar laukiu jo, kaip Kalėdų Senelio. Melavau, kad nelaukiu. Juk taip paprasčiau – apgaudinėti save ir kitus.

Bet gal gana jau. Gal tiesiog pasakyti, kad liūdna ilgais rudens vakarais, kad šalta užmigti vienai (su knyga), kad skauda, kai kvepia Kalėdomis, kad sunku. kai sunku, kai nėra, kas paskambina, laišką parašo, paklausia „kaip tu?“.

Buvo, žinoma, kad visa tai buvo. Bet apie tai kitą kartą. Gal ir nesąmonė, bet nusprendžiau eiti pas psichologę, draugė rekomendavo. Ir pati pagalvojau, pamačius, kaip draugė keičiasi -sijoną vilkėti pradėjo, šukuoseną pakeitė, ruošiasi lankyti šokių terapijos užsiėmimus (skaičiau ir forume čia kurią dieną, kad žmonės pradedatuo domėtis). Sako, padeda. Man dar anksti galvot apie šokius, bet dainų neatsisakau:

“Ant kalėdinės eglutės

Supas raibosios gegutės.

Nežinia, ką jos kukuoja,

Nežinia, ką iškukuos,

Šakomis keliauja voras,

Nuo žvakučių vaškas laša,

Tyška vaškas ant stalelio

Su vokais nea

atplėštais.”

.ir vis tas Kardiafonas:) Gal ne šiaip sau, jei pasigilinus į šio žodžio prasmę – kardiafonas – tai prietaisas, kuris įrašo širdies dūžius, ritmą. Įdomu, ar plaka mano širdis? Ar taip, kaip norėčiau.O tavo?

15 thoughts on ““Būkit laimingi, gulintys lovose” arba Kalėdų nerimas”

  1. ..pakabanki pakabinki ant kaledines eglutes balta balta nosinaite nusisluostyti akims.. nebepamenu daugiau, bet plokstele turiu. labai primena vaikyste. patiko irasas. sekmes tau ateityje. lauksi – sulauksi, tik nepramiegok liudesy.

    Reply
  2. nieko cia smagaus nematau…tik nepasitenkinima praktiskai viskuo…as ir viena-na ir kas…ko cia bliaut ,kaip nekenciu kaledu?Galiu tik tiek pasakyt,kad meile ateis ir neieskoma…bet meile greit neateis,kai busi viskuo nepatenkinta,nusivylusi…atstumsi ja paprasciausiai…GAL AS IR KO NESUPRATAU,BET RASAU TAI KOKIAS MINTIS MAN SUKELE SI ISTORIJA.ATSIPRASAU JEI KAS NE TAIP:)

    Reply
  3. KardiOfonas!! Kaip gerbejai reiketu zinoti.. Idomiausia to laikotarpio lt grupe. Net gaila matyti dabar Kardiofono solista pardavinejanti gatveje kompaktus…

    Reply
  4. Na, smaguma cia matau toje prasismelkiancioje ironijoje. Gal cia kaltas mano keistas humoro supratimas 😀 juolab kad ir pabaiga teigiama. Visiems gi buna akimirku, kai norisi, kaip sako viena mano drauge, nusikasti sau galva. Ir nieko cia blogo, jei zmogus paeme ir tai isliejo. Svarbu, kad tai neuzsiliktu ilgam. O va Nora, ir neketinai ties tuo uzsifiksuoti.

    Reply
  5. O kodėl Norai per anksti galvoti apie šokius? 🙂
    O kuo bloga senmergės draugija? :))
    Blogiausia draugija būna viskuo nusivylusių senų arba jaunų niurzglių…
    Išsikepk, Nora, kvepiančių meduolinių sausainukų, liukru aptepk, padovanok kokiai nepažįstamai senutei – našlei, o gal irgi senmergei – ir praeis lapkričio melancholija.
    Kalėdos – nuostabi šventė, kai Dievas pasirinko vienišą žmogiškąją būtį. Naktį ir šaltį, solidariai su visais, kuriems trūksta šilto glėbio. Kalėdos – tai tikriausia vienišių (senmergių ir senbernių, ir vienuolių) paguoda! :)))

    Reply
  6. Liūdnai. Prisipažinsiu, kad kartais vienatvės baimė verčia susidėti su manęs nevertais žmonėmis, kad nereikėtų niekada per Kalėdas būti vienai… Bet būti vienišai šalia kitų ne ką geriau…

    Reply
  7. Dabar labai madinga cituoti V.Franklį, kuris berods kažką tokio yra pasakęs: neklausk, ką gyvenimas man gali duoti, o – ko jis iš manęs nori? Ką aš turiu savo gyvenimui padaryti? Turbūt pirmiausia – jam nusišypsoti… 🙂
    Ne toks jis jau ir blogas, kad tik keiktum, velniuotum ir nenorėtum. Ar ne?

    Reply
  8. Agne,patikek man ir jis nesisypso…bet prie ko cia tos kaledos?juk cia pati graziausia svente…jei gyvenimas tau nesisypso-tai manau reik kantriai palaukt kol jis tau nusisypsos…viskam savas laikas

    Reply

Leave a Comment