Indiška arbata

Būna gyvenime labai keistų ir netikėtų susitikimų. Apie vieną iš tokių norėčiau papasakoti ir Jums.

Praėjusią savaitę, tvarkydama reikalus, turėjau užsukti į vieną įmonę. Žmogaus, su kuriuo turėjau susitikti tuo metu darbe neradau, bet administratorė pasiūlė palaukti. Patogiai įsitaisiau ant sofos laukiamajame ir ėmiau vartyti šalia gulinčius žurnalus. Administratorė pasiūlė arbatos ir aš neatsisakiau – buvau labai sušalusi. Po penkių minučių ji jau sėdėjo šalia ir pilstė į dailius puodelius nenusakomą kvapą skleidžiantį nektarą.

Reikėjo užmegzti pokalbį, tad paklausiau, kur ji pirkusi tokią egzotišką arbatą. Atsakymas mane pribloškė – <Delyje, Indijos sostinėje. Matyt pamačiusi nuostabą mano akyse, mergina paaiškino, kad neseniai grįžo iš kelionės po Indiją ir arbata yra tik dalis gėrybių, kurių ji ten pirkusi. Aš apipyliau ją klausimais apie egzotiškąją šalį ir vis aikčiojau išgirdusi vieną ar kitą dalyką: vestuvės ten trunka apie savaitę, indai vyrai tiesiogiai nesiūlo merginoms tuoktis, o kviečia kartu į šventyklą pasižiūrėti dievybių (gudručiai, ar ne?). Pasirodo, net ir lietuvis Indijoje išsikeitęs eurus į rupijas gali pasijusti milijonieriumi, o lauktuvės iš Indijos – tai šilkas ir tikrų tikriausi perlai. Ji pasakojo ir pasakojo, o aš kaip užhipnotizuota klausiausi.

Vienas išgirstas dalykas mane privertė susimąstyti giliau. Man paklausus, ar jai patiko ten sutikti žmonės, mano pašnekovė net nemirktelėjusi pasakė, kad Indijoje gyvenantys žmonės yra daug laimingesni, nes nėra tokie susireišminę kaip lietuviai ir kasdien dėkoja dievams už tai, ką

turi, net jei to turto labai mažai. Kaip tokio požiūrio kartais trūksta mums!

Pasakoju šią istoriją ne todėl, kad norėčiau pamokyti indiško kuklumo, o todėl, kad tas pokalbis padėjo man suprasti, kaip menkai tepažįstu pasaulį ir kiek daug žemėje yra dalykų, kuriuos verta pamatyti.

Baigus gerti arbatą susivokiau, kad jau šešta valanda vakaro. Atsisveikinau ir išėjau. Tik pusiaukelėje į namus supratau, kad to, ko ėjau ten, apskritai negavau. Bet tai jau nebuvo svarbu.

Patikslinsiu – gavau daugiau nei tikėjausi.

Suprantu, kad kol kas tikrai negaliu nuvykti į Indiją. Bet svajoti nėra draudžiama – ką gali žinoti..?

Šiandien nusipirkau knygą apie Indiją, tam, kad kai ten nuvyksiu, žinočiau, kur nusipirkti perlų ir į kurias šventyklas vedasi vietiniai tuoktis.

Ar pritariate, kad būna labai keistų susitikimų?.

5 thoughts on “Indiška arbata”

  1. Nebuvau Indijoje. Nezinau, kuo kvepia ju arbata, kokiu spalvu rubus labiausiai megsta indu moterys, taciau tikrai zinau – noreciau pajausti, kokiu ritmu slenka ju gyvenimas. Keliones uzvaldo prota labai staiga. Uztenka issiruosti i viena, ir sustoti nebesinori.

    Reply
  2. Kaip galima nueiti i susitikima ir pamirsti, ko ten nuejai? Na taip tiesiog nebuna. Arba as cia kazko nesuprantu, arba moterys tikrai keistos.

    Reply
  3. Visiskai pritariu Monikai – keliones yra sis tas ypatingo!!! Ar tai butu Indija, ar paprasciausia isvyka i Lietuvos pajuri. Tiesiog gera keliauti ir zinoti, kad tai laikas sau.

    Reply
  4. O aš jaučiuosi per daug pripratusi prie komforto, kad ryžčiausi keliauti į Indiją. Skurdas, nešvara… [Agnė]

    Reply
  5. Labai pažįstamas jausmas: ateini kažko, bet išeini radęs kažko daug daugiau, nuostabiau ir gražiau- supranti, kad taip mažai esi patyręs. Tai lyg užtaisas veikti.

    Reply

Leave a Comment