Aš esu kaip skelbimų lenta

Kadangi pažadėjau Jums pasidalinti savo patyrimu – apsilankymu pas psichologę, – niekur nedingsiu. Dalinuos. Gal kam nors iš Jūsų bus naudinga. o man nėra ką prarasti.

Rašydama Jums, daugybę dalykų atrandu ir sau. Ieškodama formos, kuria galėčiau perteikti savo pagrindines mintis, supratau, kad psichologės klausimai man ir buvo svarbiausi. Todėl perteiksiu mūsų dialogą (tiek, kiek galiu atskleisti pagal konfidencialumo susitarimą).

Toks rašymas man suteikia ne tik daugiau drąsos, bet ir suvokimą, jog visi mes esame panašūs, išgyvendami jausmus – vienatvę, baimę, poreikį mylėti, būti mylimais. Tai gi, skaaitykite.

.Pravėriau masyvias rudas duris. Leisdamasi laipteliais žemyn, užuodžiau, malonų smilkalų kvapą. Dar vienos durys. šiek tiek praviros. lyg laukiančios – užeinu ir patenku į erdvę patalpą.

– Sveika, Nora, laukiau tavęs. – pasisveikina su manim psichologė, ištiesdama man ranką ir pasakydama savo vardą. („Jos vardas toks vaikiškas“ – pagalvoju –„ir ranka tokia mažytė, bet akys didelės ir gilios.balsas ramus“).

– Apsiprask su aplinka, pasiklausyk muzikos, o aš padarysiu mudviem arbatos – sako ji.

Iš tiesų, yra su kuo apsiprasti (pagalvoju), nors tuo pačiu ir nėra – nes čia nėra baldų, nei vieenos kėdės. tik kilimas, pagalvėlės (ant kurių sėdima), muzikinis grotuvas ir sienų arkose degančios žvakelės. Jauku, bet neįprasta. Čia vaikštoma basomis.

Psichologė dera prie šios aplinkos – vilki ilgą juodą sijoną, smėlinę palaidinę, pečius apsigaubusi dangiškų spalvų skara.

Prisėdu ant pagalvėlių ir stebiu ją.

. Muzika ramina. Matau, kaip ji lėtais judesiais, lyg per kokią ceremoniją, pila arbatą į du puodelius (kaip seniai man darė arbatą kitas žmogus.). Taip pat ramiai ir lėtai ji atlinguoja, lyg atplaukia (ar man jau vaidenasi:) prie manęs, deda padėkliuką su arbata ant žemės ir sėdasi ant pagalvėlės (filmuose viskas būna kitaip – psichoanalitikai turi kušetes, o patys sėdi masyviuose krėsluose.). Bet dabar jaučiuosi kaip filme (kurio nesu mačiusi).

– Kaip jautiesi, Nora? (prasideda – šmėsteli- tuojau apsiverksiu). Prašau, gerk arbatą – tęsia ji – ir papasakok šiek tiek apie save. Tik tai, ką norėtųsi šiuo momentu man pasakyti. (ji paklausė visiškai paprastai, bet žiūrėjo taip, lyg kiaurai mane matytų).

– Ką norėčiau pasakyti Jums? – perklausiu (norėdama laimėti sau laiko).

– Sakykime viena kitai TU, manau, mes vienmetės. Taip bus parrasčiau.

– Aš sutinku (pasakau negalvodama. bet ta aplinka, sėdėjimas basomis (supraskit, be batų), rytietiška muzika, smilkalai, arbata. ir jos žvilgsnis mane nuteikia kažkaip neįprastai ARTIMAI).

– Taigi – girdžiu save kalbant – aš esu nevykėlė. Na ne visur ir ne visada. Sėkminga verslininkė. ir nevykėlė – MOTERIS. Aš net nežinau, ar aš moteris.pradedu abejoti. Nes.vyrai manęs nepastebi. Tiksliau – jie pastebi mano rezultatus, prisimena mane, kai jiems reikia pagalbos, nepažįstami kartais nužiūri mane, sėdinčią už vairo (prie šviesoforų), bendradarbiai švenčių progomis. bučiuoja į ranką. bet nemato manęs. Toks jau

usmas, jog jie nemato manyje moters.

– O tu pati – ar matai?

– Ką matau?- nesuprantu klausimo. – Juos?

– Ne, ar matai savyje moterį? Ar jautiesi Ja?

– O kaip turėčiau jausti..? – beveik sutrinku.

– Nora, tu puikiai atrodai – stilinga šukuosena, suderintos spalvos, subtilus makiažas. Tu labai moteriška – išoriškai. O kaip jautiesi viduj?

– Niekaip! Nežinai kaip!

– O jei pasakytum metaforiškai?

– Kaip lenta. Kaip tuščia skelbimų lenta!

– Įdomu.Labai įdomi metafora.

– Kas čia įdomaus (beveik supykstu). Joje nei vieno skelbimo! Prie jos niekas nesustoja! Jos niekas neskaito! Nė nepastebi.

– Leisk sau pafantazuoti, tęsk. Kur tu matai save “kabančią”, kaip skelbimų lentą?

– Įsivaizduoju, jog kabu senamiestyje, jaukiame lauko kavinės kiemelyje, kur vakarais vyksta koncertai. Vasarą labai dažnai. ir tuomet toje lentoje (arba manyje) kabo įvairiausi spalvoti skelbimai. Jie traukia žmonių dėmesį. ir žmonės juos skaito. (apsiverkiu, nes prisimenu savo praeitį, kai buvau mylima, geidžiama.) Tai praeitis, – sakau, šluostydamasi ašaras, -prieš 10 metų buvau labai “skaitoma skelbimų lenta”. Dabar manyje, kaip ir tame žemėjančiame kiemelyje, niekas nevyksta, neskamba jokia muzika. aš jaučiuosi TUŠČIA. Tuščia skelbimų lenta. Nors čia ateina tie patys žmonės, kurie ir domėjosi manimi, jie manęs nemato.

– O ką jie mato?

– Jie žiūri vienas į kitą. Ateina po 2. sėdasi prie stalelių, tyliai kalbasi, laiko vienas kitą už rankų, kartais bučiuojasi. geria arbatą, gurkšnoja vyną. ir vėl bučiuojasi. juokiasi (man liūdna).

-.ir kaip tu jautiesi, MAT
TYDAMA juos?

– .jaučiuosi dar tuštesnė.

– Kaip tu manai, Nora, kas galėtų tave “užpildyti”?

– Gal skelbimai. Nors vienas atsirastų. ir tai jau būtų šis tas.

– Koks?

– “Aš čia ESU. Nora.”

– Ir?

– Ne, negalėčiau parašyti savo vardo skelbimų lentoje.

– Ir kas atsitiktų.?

– Sužinotų, kad aš esu Nora.

– .ir kas nutiktų, jei sužinotų?

– Nesmagu, kas nors atpažintų.

– O kaip norėtum parašyti, kad būtų smagu?

– “Aš esu TU”!

– Jei „Aš esu Tu“, vadinasi ir aš esu skelbimų lenta? – klausia psichologė.

– Na taip, gali būti. Visi mes kažką kalbame apie save, ką kiti gali skaityti ar pamatyti mumyse. kai mes atsiveriam.

– Nora, ką kiti galėtų perskaityti tavyje, jei tu atsivertum? (gudrus klausimas – dabar taip galvoju). Kas iš tiesų parašyta tavo „skelbimų lentoje“?

-„Aš bijau gyventi. Bijau pasilikti viena, nors taip pat bijau gyventi ir su kažkuo, bijau pasakyti, ką jaučiu. Bijau pamilti (taip, aš jau kartojuosi.)

-O kas atsitiks, jei pamilsi..?

– Gali skaudėti. greičiausiai skaudės.

– Turėjai skaudžią patirtį?

– Visokių jų buvo – ir skaudžių, ir malonių, ir net labai svaiginančių.

– Tai tau „pamilti“ primena ir skausmą, ir malonumus, ir svaigulį.- graži paletė – tai ko bijai?

– Norėti.

– Tai NORI ar BIJAI (ji beveik išskiemenuoja)?

– NORIU (labai aiškiai pajuntu ši žodį – lyg atradimą, lyg pirma kartą jį tarčiau su tikėjimu ir sąmoningumu. Skaniai.)

– Įrašyk šį „NORIU“ savo skelbimų lentoj, vietoj to, kas giliai paslėpta, bet visiems matoma „bijau gyventi“.

– OK! (suprantu, kad tai, ką slepiame matosi labiau, neg
gu mes norėtumėme.)

-Noriu pamilti!

– Pavojingas noras (gudriai nusišypso psichologė, šioje šypsenoje matau kažką makabriško).Norus formuluok atsargiai.

– (supratau ir pasitaisau) Noriu pamilti ir BŪTI MYLIMA!

-Užsirašyk tai didelėmis raidėmis, kad ir kiti galėtų perskaityti.

– Užsirašysiu ryškiomis raidėmis.

– Padaryk tai su Meile (užbaigia ji).

Išėjau iš psichologės ir ilgai dar galvojau, jog esu „skelbimų lenta”, na taip, juk pati ir parašiau tuos žodžius, kurie trukdė prie manęs prieiti . “BIJAU“ – skaito net patys patraukliausi vyrai mano žvilgsnyje, mano klubų judesy, mano balse.

Gyvybę stingdantis žodis. Kaip sakė psichologė „paklausk savęs dažniau – tai bijai, ar nori.ir tiksliai apsispręsk, ką renkiesi.“ „Noriu pamilti ir būti mylima“ – kaip maldą kartojau, grįždama į namus.

Tiesa, užsukau į parduotuvę nusipirkti smilkalų.

20 thoughts on “Aš esu kaip skelbimų lenta”

  1. Idomu kaip visada buvo perskaityti tavo irasa, Nora:) nemaniau, kad tie susitikimai taip poetiskai vyksta – arba tu turi talenta viska perteikti labai proziskai;) manau padrasinsi nedristancius, bet norincius apsilankyti pas psichologa. Sekmes tau:)
    P.S. o kokius smilkalus pirkai?:)

    Reply
  2. Urte, manau, kad psichologė labai poetiška…
    Todėl, Agne, tokia įdomi jos darbo aplinka.
    O smilkalai Satja Sai Baba vadinasi. Naturalus tokie (juos psichologė smilkė).

    Reply
  3. Vienas iš susitikimo tikslų buvo bandyti tave atkalbėti (arba pati tai būtum nusprendusi po susitikimo) rašyti šį straipsnį. Tai toliau “nusirenginėji”? Kad nieko neprarandi tai aišku, bet koks tavo tikslas?
    P.S. Kažkaip liūdna paliko perskaičius šį straipsnelį.

    Reply
  4. Tai, Nora, pataikei pas Satja Sai Babos gerbėją… O ar ji tikra psichologė?
    Satja Sai Baba kai kam ir iš Lietuvos yra padėjęs gyvenimo džiaugsmą atrasti, yra jo garbintojų draugija. O pats jis pataria žmonėms laikytis jų šaly esančios tradicinės religijos. Smalsu būtų tą žmogų sutikti, gaila, Indija toli.

    Tomui pora žodžių
    Kai skaičiau tavo komentarus ir kai kuriuos kitus forume, pagalvojau, kad vyrai, net ir nepažįstami, linkę moters gyvenimą tvarkyti, kritikuoti, nurodinėti kas gerai, kas blogai, vertinti… Toks tarsi žiūrėjimas iš aukšto, kaip vyresnio į jaunesnę, mokytojo į mokinę. Nežinau, gal kokioms nors moterims tai ir patinka… (bet man – ne).
    Moterys kai komentuoja, kažkodėl tokiais būdais vyrų paprastai nevertina arba apskritai nevertina.

    Reply
  5. Tomai,
    tavo žodžius aš priimu kaip rūpestį, kuris plaukia iš tavo vidinio matymo (mintis “nėra prasmės taip “nusirenginėti”). Aš ieškau prasmės rašyme. Pradėjau be ypatingo tikslo (nes pavargau nuo tikslų)…Tiesiog leidžiu sau būti atsiverimo procese ir stebiu – ką man tai duoda. Aš dalinuosi ir man Kažkas grįžta – kad ir pavyzdžiui Tavo dėmesys. Ar būčiau į gavusi mainais, jei nebučiau pradejus bendrauti (kad ir taip – virtualiai). O kiek žmonių sėdi prie kompų, skaito komentarus, žiūri serialus…ir patiria daugybę emocijų – jie išgyvena kitų gyvenimus. Bet ne SAVO! Savo taip ir nedįsta. Mano tikslas “išsirenginėti” dėl savęs – kad praplėsčiau savo ribas, darydama tai, kas man yra iššūkis, kas kitų akimis visai neprotinga…Man trūksta adrenalino, tikriausiai:)
    O be to, ar tu nesielgi taip pat, kaip aš? Kalbu apie rašymą..?
    P.S. jei sakyčiau, kad tai darau dėl kitų – matyt, nepatikėtum..?
    …Tavo liūdesys kvepia nusivylimo spalva…

    Reply
  6. Man patiko šitas Noros pasakojimas. Turbūt maksimum, ką galima perpasakoti iš tokio įdomaus įvykio.
    Svarstau tik, o gal tas “BIJAU“ nėra vyrams toks jau labai nepatrauklus? Nebent jeigu drovumas dabar nieko vertas. “NENORIU” – kitas dalykas.

    Nora, o kaip tu dabar ketini žvilgčioti? Kaip klubus judinti? Kokiu balsu kalbėti?
    Klausiu rimtai, man irgi aktualu 🙂
    Yra žmogaus elgesio stilius, ir jei specialiai kaip nors imama maivytis, nieko gero neišeina, tik parodija…

    Reply
  7. Prašyčiau, Danute, mane su visais vyrais nelyginti. Nors tu ir teisingai pastebėjai, bet jau labai perdėjai. Toks jau esu, tai mano savybė ir ji su metais “švelnėja”. Negi tu mano komentaruose matai piktumo, kaltinimo, kritikavimo, nurodinėjimo… Rašau, tai ką perskaitęs “matau”, rašau Tiesą, savo nuomonę, nepataikauju, turėdamas tik gerus ketinimus, ką Nora ir pastebėjo. Į pastabas galima atsižvelgti arba ne ir reiktų daryti taip, kaip tau pačiam yra geriausia.
    Kritikas. Prisipažinsiu, kad buvo nuobodoka skaityti, laukiau pabaigos. Norėjau siandien dar karta perskaityti, bet negalėjau. Rašinyje tu išliejai visą savo liūdesį, todėl jis buvo toks liūdnas, prislėgtas. Tavo ankstesnysis rašinys nuo šio skiriasi kaip diena nuo nakties, kuriame tu taip pat pateikei liūdesį, tačiau kita forma. Išryškėjo tavo smulkmeniškumas, kurio čia buvo į valias. Nepatiko “skelbimų lenta”. Kad ir kaip poetiškai tai bandžiau įsivaizduoti, tačiau … buvo labai nemalonu. Nepatiko psichologė. Gal ir neatskleidei jos viso darbo, tačiau ji tik paruošė arbatos, žiūrėjo kiauru žvilgsniu ir klausėsi tavęs. Išklausyti, aišku, reikia. Kaip galima kaip kvotėjai bandyti iškvosti: tai nori ar bijai? Profesionalė iš pokalbio pati tai nustatytų. Nesutinku, kad pas psichologą būtų galima kalbėti perkeltinėmis prasmėmis. Tai būtent ta vieta, kur vieni turi būti nuleisti iš padebesių, o kiti ištraukti iš požemių ir kalbama žmonių kalba. Kitaip gali būti, kad vienas apie ratus, o kitas apie batus. Manau, kad psichologė tave klampina dar giliau. Ji tavyje nebandė ieškoti liūdesio šaknų, o jei ir bandė, tai priėjo neteisingos galutinės išvados, kurią tau įteigė ir kurią tu pati žinai: “noriu mylėti ir būti mylima”. Tai lyg didžiausia gyvenimo tiesa ir vertybė. Manau, kad tau, Nora, šiuo metu yra svarbiausia susitaikyti su esama vienatvės padėtimi, išmokti gyventi ir džiaugtis vienai, mylėti save tokią, mąstyti pozityviai ir nedėti visas viltis į vieną gelbėtoją. Taigi tiek daug yra gyvenimo malonumų, tik mokėk juos pasiimti. O tada gal pasirodys ir Jis.

    Reply
  8. Danutei
    Eisiu šokti:) Netyčia, per šio tinklalapio “Draugus” suradau užsiėmimus tik moterims- speciali programa pagal rytų tradicijas.
    Tomui
    Tu greit mane “pralenksi” savo atsiverimu:)ir poreikiu rašyti, būti išgirstam…
    Man nėra sunku priimti kito žmogaus nuomonę, išgirdau, ką tu pasakei (parašei). Visi mes unikalūs savo patirtimi, žinojimu. Ačiū, kad daliniesi.
    …tik, man atrodo, kad viena aš gyventi jau išmokau…taip, esu atradus nuostabių dalykų – man patinka medituoti tylą, vaikščioti vienai į teatrą, sėdėti prie Vilnelės ir žiūrėt į vandenį, skaityti, piešti, aš mėgstu dainuoti gatvėje, (betkur),- džiaugiuosi daugeliu akimirkų…Bet šis laikotarpis man apie kitką – atsivėrimą, mokymąsi priimti, dalijimąsi…Aš turiu nepakartojamą ryšį su draugėmis. Turiu ir draugų – vyrų…Bet iš čia ir kyla mano klausimai…
    P.S. straipsnelis tai tik istorija, kuri senesnė už mane…aš jau priekyje…ir jau nebesijaučiu “skelbimų lenta”…Super!!! Gero ir smagaus savaitgalio!

    Reply
  9. Nora, prašyčiau ir man parašyti, kur tie šokiai moterims vyksta, jei ne paslaptis. Esu šiuo metu labai darbu užimta, bet gal kartais tiktų…
    Prieš trejetą metų lankiau šiek tiek pilvo šokio pamokas – LABAI patiko, svajote svajoju vėl juo užsiimti pirmai progai atsiradus.

    Tomai, aš irgi turiu polinkį visus mokyti, auklėti – matyt, pedagogų genai reiškiasi 🙂 – todėl ir kliūva man tas bruožas tavo ir kitų komentaruose… Juo labiau, kad rašant, deja, pasislepia intonacijos, nuo kurių labai daug priklauso.
    Pvz., man šitas Noros pasakojimas nepasirodė liūdnas, prislėgtas, nuobodus ar smulkmeniškesnis už ankstesnius.
    Dėl psichologės darbo – mano supratimu, viskas normoje, taip ir būna: atrodo, kad kiaurai mato, supranta, pasistengia tapti artimi, viską išklausia, o ne spėlioja, ir padeda žmogui suformuluoti jo norus (kurie užrašius kartais atrodo labai banaliai), o ne savo norus įteiginėja. Vienas kartas yra labai nedaug.
    Man labai patiko Noros mintis, kad tai, kas užfiksuota, jau yra istorija, – mes neprivalome joje įstrigti ir sustingti, bėgam toliau, keičiamės, keičiamės ~~~ ~~ ~~ ~

    Reply
  10. Nu ir dėjot čia visi.. Apsidžiaugiau, kad niekad nekilo noras eiti pas psichologę.. Kaip sakytų Erlickas, eidamas pas psichologę užsukdavau į barą, kur ir likdavau..:) Skelbimų lenta… Jei ir esu panašus į lentą, tai nebent į skalbimo… :))

    Reply
  11. Ačiū, Nora.
    Jei dar ką nors parašysi ir publikuosi (pvz., gal apie patirtis per šokį? :), mielai paskaitysiu. Kai žmogus rašo iš savo gyvenimo, būna tikra.

    Reply
  12. Kažkada esu gardėjąs posakį, geras psichologas tai tarsi artimas draugas. Kiek tai tiesos nelabai žinau bet perskaičius straipsnį panašu , kad ji to ir sieke , kad Nora butu rami, atsipalaidavusi, negalvotu apie nieką kita, niekas jos neblaškytu.
    O šiep tai manau išeik Nora dažniau pasivaikščioti po parką, stebėk aplinka, mišką, praeinančius žmones. Nepatikesi bet gali atrasti ir suprasti šį ta naujo 🙂

    Reply
  13. Ačiū, Tikli (ka reiskia – Tiklis?:)Seniau aš vengdavau žiūrėti į žmonės…dabar jau drąsiau:)Kartą patyriau įdomų dalyką (kaip tu sakai), turėjau svarbų susitikimą Gedimino prospekte (arčiau seimo), todėl (neįprastai sau) oficialiai apsirengiau. Susitikimas pavyko, todėl norėjosi su kažkuo dalintis – ėjau ir žiūrėjau žmonėms tiesiai į akis. Nustebau, jog mane sveikinosi (vos tik susitikdavau žvilgsniu)labai oficialūs (visiškai ne mano rato) vyrai. Kai pasisveikino 3’čias – pagalvojau – gal tik aš nežinau, kad šiandien aš pirmuosiuose laikraščių puslapiuose:)- ko visai nenorėčiau…
    Pastebėjau, jod dažnas žmogus kalbasi su savim (ar Dievai žino su kuo). Beveik visi atsako į šypseną…smagu.

    Reply
  14. Jeigu tikėti vikipedija tai rašo 😛

    Tiklis – senovės lietuvių dievas, žmonių pagalbininkas[1]. Jį mini M. Pretorijus ir vadina dievu, kuio dėka sėkmingai auga javai. Galima sieti su latvių sekmės ir klėstėjimo deive Tikla. Vardas kildinamas nuo „tikti“ , nors nėra visiškai aiški etimologija.

    P.s. Girdėjau šypsena , pasaulį daro gražesnį.

    Reply
  15. Aš suabejojau,ar išviso buvo realiai vizitas pas psichologę.Per daug poetiškai aprašyta.Panašiau į literatūrinį kūrinį.Tokių moterų dažnai vyrai vengia.

    Reply
  16. Alma, tu teisi – tokių poetiškų moterų įprastai vyrai vengia. Bet ir jos dažnai vengia “įprastų” vyrų…

    Reply
  17. Pamenu, aš rašiau atvirus rašinius kitame portale, dalijausi asmeniškais išgyvenimais. Nusiunčiau nuorodą draugei. Ji irgi panaudojo žodį “nusirenginėji”. Ji taip dėl manęs nerimavo – juk atsiverti pavojinga! O aš atsiverdama jaučiausi vis geriau ir geriau. Manyje liko vis mažiau dalykų, kuriuos bijočiau parodyti kitiems. Tapau vis laisvesnė, vis labiau susiliejanti su kitais žmonėmis. Todėl palaikau Tave, Nora, ir suprantu norą rašyti 🙂

    Reply

Leave a Comment