Tai jau antras mano dienoraštis apie asmeninius įspūdžius po matytų renginių per pastarąsias savaites. Tiesiog sunku nepasidalinti tuo, kuo gyvenu. Šįkart lankiausia Lietuvoje koncertavusios Katie Melua pasirodyme.
Norėčiau su Jumis pasidalinti įspūdžiais pažiūrėjus spektaklį “Laisvės kaina”. Nežinau, kaip tai padaryti neatskleidžiant siužeto, nes galiu sugandinti visą intrigą nusprendusiems nueiti. Bet pabandysiu.
Iš pradžių pievos pasipuošė saulės geltoniu ir kruvinomis tulpėmis, tada pražydo obelys. Pirmosios maudynės. Gėlės sode. Drugelio šokis. Tokia buvo mano vasara…
Rašau Jums vieną iš savo keistų vakarų. Kai darbai pabaigti, televizorius išjungtas, o užuolaidos atitrauktos, kad matyčiau judrią gatvę priešais. Iš esmės šios mintys ir šitas vakaras tušti. Gal todėl man reikia jį užpildyti kažkuo – muzika, rašymu, vėju, saldainiais… Ir šiandien aš radau tobulą savo nuotaikos atspindį Alinos Orlovos dainose.
Mes turime svajonių. Apie geresnį gyvenimą, prabangų namą, limuziną, atostogas Havajuose ir dar daugybę dalykų. Su pavydu vartome žurnalus, kuriuose nufotografuoti raudonu kilimu žengiantys gražūs žmonės garsių dizainerių drabužiais. Arba su ilgesingo pavydo atodūsiu nulydime tą tobulą vyrą iš gretimo buto… O jeigu vieną dieną svajonės imtų ir išsipildytų… Ką su tuo darytume?
Skaitydama “Darnios poros” forumus arba įvairius moteriškus žurnalus, vis susiduriu su viena skaudžiausių temų – skyrybomis. Šįkart noriu pažvelgti, kas gi trukdo tiesiog vieną vakarą pasakyti “sudie”, apsisukti ir išeiti… Kodėl nuo sprendimo skirtis priėmimo iki jo įgyvendinimo poros kartais tąsosi metų metus?
Praėjusio vakaro mūsų mergaitiško pasisėdėjimo nuotaika buvo persmelkta nerimo ir abejonių. Nors drauge mums buvo smagu, kalbos vis pakrypdavo į problematiškus santykius su vyrais. Gal kiek lengvabūdiškai, su ironijos gaida, bet dalinomės svarbiais išgyvenimais.
Šiandien prisipažinsiu Jums apie savo silpnybę. Apie drovumą. Susimąsčiau apie tai, kai eilinį kartą papuoliau į situaciją, kurioje jis tapo kliūtimi. Kodėl kartais jaučiamės lyg supančioti grandinėmis? Ko bijom?
Taigi šiandien mąstau apie meilę. Susigraudinu žiūrėdama savo mėgstamą serialą, nes jo herojai myli taip stipriai, o skiriasi taip sunkiai…
Šiandien susimąsčiau, ką reiškia būti suaugusia. Ir kada mes tampame suaugusiais? Kai sukanka 18 metų? Kai paliekame tėvų namus? O gal taip ir liekame vaikais visą gyvenimą?