Šiandien prisipažinsiu Jums apie savo silpnybę. Apie drovumą. Susimąsčiau apie tai, kai eilinį kartą papuoliau į situaciją, kurioje jis tapo kliūtimi. Kodėl kartais jaučiamės lyg supančioti grandinėmis? Ko bijom?
O buvo taip: ėjau gatve ir stotelėje ant suoliuko sėdėjęs simpatiškas vyras įsispoksojo į mane ir pamerkė akį. Į jo šypseną, akimirką sudvejojusi, sureagavau pasimesdama ir nuleisdama akis… Jau po kelių sekundžių gailėjausi tokios savo reakcijos, nes galbūt eilinį kartą praleidau progą užmegzti įdomią pažintį tiesiog gatvėje ar bent jau praskaidrinti dieną lengvo flirto dvelksmu.
Kodėl nuleidau akis? Nežinau. Tai lyg koks instinktas nesąmoningai atsirandantis šalia nepažįstamo vyro. Ar tai mano nepasitikėjimas savimi? O gal – vyrais? Gal tiesiog bijau būti nesuprasta ir atstumta. Matyt reiktų susirasti asmeninę psichoterapeutę…
Kiekvieną kartą pasižadu sau, kad būsiu drąsesnė. Bet taip ir neišmokstu flirto žaidimų praktinio pritaikymo, nors su teorija esu gerai susipažinusi… Net gėda, nes dirbu lyg ir “santykių eksperte”…
Comments are closed.