Ar tikrovėje egzistuoja tokia meilė kaip serialuose?

Taigi šiandien mąstau apie meilę. Susigraudinu žiūrėdama savo mėgstamą serialą, nes jo herojai myli taip stipriai, o skiriasi taip sunkiai. Čia noriu pabrėžti žodį “herojai”. Atrodo jau atsikandom vienas į kitą panašių meksikietiškų serialų, kuriuose visi – blogiečiai arba geriečiai. Dabar personažai iš televizorių ekranų dažnai yra daug žemiškesni ir panašesni į tikrus žmones – klystančius žmones. Bet visgi vienu aspektu jie liko herojais – kalbant apie tikrą meilę.

Tikiuosi manęs už šį įrašą neužsipuls serialų negerbėjai. Televizija – čia tik viena dalis iš mus kasdien lydinčio išgalvoto  pasaulio. Gallim kalbėti ir apie literatūrą, nes ne tame esmė.

Apie meilę. Matydama tiek daug besąlygiškai ir pasiaukojančiai mylinčių išgalvotų herojų, aš jaučiuosi labai labai blogu žmogumi. Mane persekioja nuojauta, kad aš nemoku mylėti, ir (koks siaubas!) nemoka ir daugelis mano pažįstamų.

Kodėl susidariau tokį įspūdį? Nes jaučiu, kad nepatiriu išgrynintų jausmų, t.y. nejaučiu vien šimtaprocentinės meilės, besąlygiško atsidavimo, noro paaukoti viską, kad tik kitam būtų geriau, sugebėjimo visiškai atleisti įskaudinusiems. Mano jausmai visada susipynę: susimaišo juoda ir balta – lieka įvairių atspalvių pilka. Aš myliu, bett galiu iškelti tam tikras sąlygas, kad mano meilė būtų vertinama ir netaptų savaime suprantamu dalyku. Aš noriu būti su vyru, bet mane gali kankinti abejonės dėl jo ištikimybės ir sąžiningumo, net jei jis nedavė tam pagrindo. Aš atleidžiu žmogui nuo

odėmes, nes noriu būti su juo, tačiau kartais iš širdies gelmių iškyla nuoskaudos dėl praeities. Aš galiu beprotiškai supykti ant mylimojo, nes jis man rūpi, ir negaliu reaguoti abejingai į netinkamą elgesį. Aš galiu nekęsti už tai, jog privertė mane pamilti. Aš nemoku ramiai ignoruoti to fakto, kad jis nesistengia sukurti sau geresnio gyvenimo, kad man būtų lengviau šalia jo.

Tiek daug susipynusių jausmų. O herojai myli širdimi ir nekreipia dėmesio, ką sako protas. Jie įveikia visas kliūtis, reikalauja iš meilės tobulumo ir skiriasi dramatiškai, bet ilgai nesitampydami, jeigu kažkas negerai. Jie visada elgiasi teisingai. O mes? Aš šiandien nekenčiu už tai, kad myliu, bet jaučiuosi ignoruojama. Bet nesu herojė – neapsisuksiu ir nenueisiu laukti tikro princo. Matyt taip ir liksiu draskoma meilės ir abeejonių. Ar aš viena tokia? Ar būna meilių kaip iš serialų? O gal prieštaringi jausmai – normalus žmogiškas bruožas?