Rašau Jums vieną iš savo keistų vakarų. Kai darbai pabaigti, televizorius išjungtas, o užuolaidos atitrauktos, kad matyčiau judrią gatvę priešais. Iš esmės šios mintys ir šitas vakaras tušti. Gal todėl man reikia jį užpildyti kažkuo – muzika, rašymu, vėju, saldainiais… Ir šiandien aš radau tobulą savo nuotaikos atspindį Alinos Orlovos dainose.
Tai ne reklama. Ir aš net nemačiau jos dainuojančios gyvai. Tiesiog “susipiratavau” albumą internete, nes kažkur pasąmonėje klaidžioja nugirsta nuotrupa: “…kur nemokamos bandelės”. Jau klausau ir jaučiu minkštą šviežių bandučių kvapą per pradinės mokyklos didžiąją pertrauką.
Ji keista. Gal todėl, kad taip aiškiai gaudo mano nuotaiką prieš užmiegant. Neįtikėtina, kaip kiti žmonės sugeba suteikti mūsų jausmams ir sumaiščiai apčiuopiamą pavidalą. Norėčiau rašyti bent perpus taip gerai kaip dainuoja Alina. Norėčiau pasakyti, kodėl pykstu ant nuolatos po langais pravažiuojančio autobuso, kai jo nelaukiu, ir kodėl svarstau, iš kur tiek žmonių, vėlyvą naktį atvykstančių į sostinę naujai apšviestu keliu.
Klausau ir mokausi, kaip kiekviena kasdienybė yra prasmė pažvelgus kitu kampu ir ką reiškia mano pačios sumaištis. Šiąnakt kepsiu grybų pyragą, tikėdamasi, kad jis bus bent perpus toks skanus kaip garsai dabar sklindantys iš kolonėlių. Gal tiesa, kad mes visi genijai, tik dažniausiai nežinome kokioje srityje. Einu ieškoti savosios. Prisijungsit?
Comments are closed.