Sapnavau šiąnakt tokį klaikų sapną. Karą. Tokį realų ir kartu nesuvokiamą – kaip paprastai ir būna sapne. Bet juk ne visada po sapno pabundam su iš baimės besidaužančia širdimo. Ir ne visuomet vėl užmigus sapnas pradeda tęstis. O šįkart buvo būtent taip.
Įsijauskite į penktadieninio Vilniaus ritmą, kvapą, gyvybę. Šio šėlsmo centre – žmonės. Apie juos ir norėčiau papasakoti. Pasipila į gatves nusimetę kostiumus ir dalykiškas minas. Jie atrodo tokie kitokie – tiesiog atsipalaidavę… Gal dėl to, kad prieš akis dvi laisvos dienos, o gal dėl pavartoto alkoholio…
Niekada nekreipdavau per daug dėmesio į jaunesnius vyrus. Ironiškai šypsodavauvausi, kai draugų rate kalba pakrypdavo apie poras, kuriose amžiaus skirtumo rydyklė krypsta ne merginos naudai. O kur dar visi visuomenės primesti stereotipai apie „mamytės“ kompleksą ir „alfonso“ vaidmenį. Gal čia buvo truputį per sūriai, bet tokio santykių modelio – moteris ir jaunesnis vyras – mano vaizduotė nenorėjo piešti… Be to, karti draugės patirtis buvo puikus pavyzdys, kaip nereikėtų elgtis, kad netektų gailėtis. Sakau „buvo“, nes pati „netyčia“ įmerkiau abi kojas į šią balą.
Prieš keletą dienų gavau gerą pamoką apie tai, kad kai nežinai, tai ir širdies (mano atveju smegenų) neskauda… Vilkausi namo po beprotiškai sunkios dienos, bet dar iš nuovargio limpančiomis akimis bandžiau grožėtis aplikui šėlstančiu pavasariu… Rankinėje įkyriai skambėjo mobilusis… Palauks… Perskambinsiu… Po sočios vakarienės palaimingą drybsojimą ant sofos vėl nutraukia telefono skambutis. Draugė visai nevaldydama … Peržiūrėti…
Manau tam, kad gyvenimo loterijoje išloštum milijoną kartais reikia atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku… Visi puikiai žinom anekdotą apie žmogų norėjusį praturtėti ir vis nedavusį dievui ramybės, kol šis patarė bent nusipirtkti loterijos bilietą… Net neketinu moralizuoti apie entuziazmą (mat pati jo atsargas kartais išeikvoju) ir bilietų pirkti tikrai nereiks… Tikama vieta – tarp pagalvėlių … Peržiūrėti…
Taigi atėjo lagaminų krovimosi metas. Vėl pakuojuosi šlepetes, chalatą ir dantų šepetėlį. Deja, ne į kurortą… Atgal į ligoninę. Nesigąsdinkit – gyvensiu. Tik nusprendžiau savimi pasirūpinti ir leisti manimi pasirūpinti kitiems… Sprendimas kainavęs daug abejonių ir nerimo. Gal pasveiksiu be to? Gal tai nebūtina? Susirūpinusios daktarų akys įkalbinėjo… Nors atsisakyti teks daug ko: suplanuotos kelionės … Peržiūrėti…
Kiekvieną rytą, atsibudusi įsijungiu televizorių. Žinau, ką pagalvojot: esu apgailėtina, jei saulės zuikučių kutenimą ar lengvą ryto lietaus šnaresį iškeičiu į politikos purvų ir naujenų apie svetimas nelaimes greitakalbę. Tačiau mano rytinė mankšta informacijos srautų fone turi savo privalumų: aš visada žinau, koks bus oras ir nepamirštu skėčio (būna smagu žiūrėti į žmones, kurie su … Peržiūrėti…
Šiandien miniomis plaukiančiose miesto gatvėse supratau visą tiesą. Tu mano vienintelis… Tu mane glostai šiltais motociklų riaumojimo perkoštais vasaros vakarais ir ankstyvomis žiemos naktimis, kai plaukai skęsta tirpstančiose snaigėse, o gal snaigės plaukuose… Dievinu tavo kvapą. Tavo saldžią muziką, sklindančią iš perpildytų lauko kavinių… Užmiegu su tavimi, pabundu tavyje. Žiūriu į tave visas amžinybes, … Peržiūrėti…
Prieš pat savaitgalį mus pasiekė vienos moters laiškas. Pasidalinusi tuo, kad šiuo metu gyvena JAV ir beprotiškai ilgisi Lietuvos, ji panoro pasidalinti ir savo mintimis. Apie vertybes, siekius, norus. Taigi – mėgaukitės. Šis laiškas skiriamas Jums. “ŠIRDIES RAMYBĖ – lobis, kurio dažnai ieškome, tačiau ne visada žinome, kaip rasti. Mūsų laikai kupini nerimo, jaudulio, baimių. … Peržiūrėti…
Tiesiog neseniai vykusios šunų parodos prisiminimai. Man gražu iki beprotybės. Elegantiškai moteriška. Šuniška meilė…