Jeigu kažko nepasakiau, sakau dabar

Sapnavau šiąnakt tokį klaikų sapną. Karą. Tokį realų ir kartu nesuvokiamą – kaip paprastai ir būna sapne. Bet juk ne visada po sapno pabundam su iš baimės besidaužančia širdimo. Ir ne visuomet vėl užmigus sapnas pradeda tęstis. O šįkart buvo būtent taip.

Medžioklė naktinio miesto gatvėse

Įsijauskite į penktadieninio Vilniaus ritmą, kvapą, gyvybę. Šio šėlsmo centre – žmonės. Apie juos ir norėčiau papasakoti. Pasipila į gatves nusimetę kostiumus ir dalykiškas minas. Jie atrodo tokie kitokie – tiesiog atsipalaidavę Gal dėl to, kad prieš akis dvi laisvos dienos, o gal dėl pavartoto alkoholio

Mama, ką man daryt?||Santykių dilemos

Niekada nekreipdavau per daug dėmesio į jaunesnius vyrus. Ironiškai šypsodavauvausi, kai draugų rate kalba pakrypdavo apie poras, kuriose amžiaus skirtumo rydyklė krypsta ne merginos naudai. O kur dar visi visuomenės primesti stereotipai apie „mamytės“ kompleksą ir „alfonso“ vaidmenį. Gal čia buvo truputį per sūriai, bet tokio santykių modelio – moteris ir jaunesnis vyras – mano vaizduotė nenorėjo piešti Be to, karti draugės patirtis buvo puikus pavyzdys, kaip nereikėtų elgtis, kad netektų gailėtis. Sakau „buvo“, nes pati „netyčia“ įmerkiau abi kojas į šią balą.