Aš esu kaip skelbimų lenta
– Aš – kaip tuščia skelbimų lenta!
– Įdomu…Labai įdomi metafora…
– Kas čia įdomaus (beveik supykstu). Joje nei vieno skelbimo! Prie jos niekas nesustoja! Jos niekas neskaito!
– Aš – kaip tuščia skelbimų lenta!
– Įdomu…Labai įdomi metafora…
– Kas čia įdomaus (beveik supykstu). Joje nei vieno skelbimo! Prie jos niekas nesustoja! Jos niekas neskaito!
Vos tik gerokai papusto, prie namų pradeda dygti įvairiausių formų sniego baibokai. Ne išimtis ir šie metai. Vakar kieme pastebėjau pirmąjį sniego senį. Iš pažiūros nieko ypatingo – suritinti trys kamuoliai ir kreivoka šypsena sniego senio veide…
Tokiomis melancholiškai baltomis dienomis kaip šiandien klaidžioju atsiminimuose. Kartais taip malonu atsiversti prieš daug metų rašytą dienoraštį. Arba eiles. Kaip tik šiandien užtikau savo mokyklos laikais rašytą poeziją.
Taip, aš bijau gyventi! Bijau mylėti, bijočiau ir mylėtis… viską pamiršau… koks siaubas. Taip ir pasakysiu psichologei – „Laba diena, aš bijau gyventi. Ar galit man padėti?”
Susimąsčiau. Ar iš tiesų laimingiausios būna tos poros, kur abu panašūs? Ar ta pati aplinka, vienodi gyvenimo būdas ir pomėgiai, tikslai ir vertybės tikrai yra tvirtos draugystės pagrindas? O gal tik skirtumai sukuria poroje harmoniją, atsveria bei papildo vienas kitą? Ar susitikę žmonės iš kitų pasaulių gali būti laimingi kartu?
Gal rimtai reiktų atsipalaiduoti, nepriimti kaip netekties savo senmergystės (laisvystės:) ), tiesiog gyventi… Nieko nelaukiant. Juk ir taip aišku, kad laukiu To, kuris pasiklydo… Ir niekaip manęs neranda arba neatpažįsta prekybos centrų miniose, knygynų lentynose, teatro foje, rudenėjančiam parke…
Pakalbėkime šiandien apie įdomų socialinį reiškinį – pirmąjį pasimatymą susipažinus internete. Visi skaitėm arba net patyrėm kurioziškų situacijų su pasislapstymais už kampų, psichais arba su romantika ir gėlėmis nuo pat pirmų minučių. Pasidalinkime, koks paprastai būna mūsų pirmas susitikimas.
Pavargau skaityti ir rašyti apie pasakiškas meiles, sudaužytas širdis bei gyvenimo tragedijas. Pavargau nuo didelių dalykų, nevaldomų aistrų ir karčios kančios temų. Todėl šiandien rašau apie meilę kasdieniškai.
Šiandien norėčiau su Jumis padiskutuoti mums, merginoms, vis ramybės neduodančia tema – svorio tema. Amžinas priešas – veidrodis ir klausimas sau “ar aš ne per stora?”. Oi koks baisus celiulitas! Krūtinė kaip lenta, kojos kaip kaladės, o pilvas kaip balionas ir t.t. Kuriai nekyla tokių ir panašių savęs nemylėjimo priepuolių? Kiek žinau, kartais kyla visoms.
Kas valdo mūsų gyvenimą? Daiktai. Ką veikiame laisvalaikiu? Apsipirkinėjame. Ko norim? Naujesnio, gražesnio, tobulesnio… daikto.