Apie santykių pakilimus ir nuosmukius

Susitikimai su savo mergaičių kompanija kaskart man atneša įdomių idėjų pamąstymams. O nurimus linksmam draugių juokui, važiuodama namo autobusu mintyse paprastai jau dėlioju pamatus būsimiems dienoraščiams ir straipsniams. Vakar diena – ne išimtis.

Praėjusio vakaro nuotaika buvo persmelkta nerimo ir abejonių. Nors drauge mums buvo smagu, kalbos vis pakrypdavo į problematiškus santykius su vyrais. Gal kiek lengvabūdiškai, su ironijos gaida, bet dalinomės svarbiais išgyvenimais.

Viena skundėsi, kaip jai pabodo draugystės su vaikinu rutina. Po trejų metų, praleistų drauge, jiedu retai beišeina į kokius renginius, laisvalaikį leidžia namuose priie kompiuterio žiūrėdami filmus. Kitai kėlė abejonių ateities perspektyvos, nes visiškai nepraktiškas jos draugas nesiorientuoja buityje ir nemoka net sumuštinio pasidaryti. Kas laukia toliau? Jei susituos, visa kasdienių darbų našta guls ant jos pečių. Trečioji mergina guodėsi, kad jau keletą metų svajoja su savo mylimuoju pamatyti Paryžių, o pastarasis jos nėra nusivežęs toliau nei iki Trakų. O daugiausiai aistrų tą vakarą mums sukėlė vienos iš mūsų vaikino požiūris į vaikus: “galėsim turėt, jei norėsi.” O tu nenorėsi?!

Ir taip be galo. Visada ranndam trūkumų ir problemų, verčiančių abejoti santykių ateitimi. Pamatom ydas, kurių norėtume nematyti, kurios kelia sumaištį mūsų širdyse, kai klausiam savęs, ar su juo aš norėčiau sulaukti senatvės. O tokie mergaitiški pokalbiai paprastai baigiasi padūsavimais: kiek mes dar taip neaiškiai tąs

sysimės, ar tikrai verta atstumti naujai gyvenime pasirodžiusį džentelmeną, atkakliai kviečiantį į pasimatymus, nors žino, kad nesame laisvos. Ar iškilus konfliktams reikia juos spręsti, o gal geriau pasidairyti lengvesnių santykių.

Bet keisčiausia, kad ką tik mano išvardytos bėdos jau po kelių dienų kažkur išsislapsto ar nublanksta. Tada mūsų švytinčios akys išduoda – nuosmukio laikotarpis baigėsi. Ir ateina pakilimas, kai artimas žmogus atrodo tobulas toks, koks yra. Ir tada mūsų mergaitiški pasisėdėjimai būna gerietiški, nes jaučiamės mylimos ir mylinčios besąlygiškai. Dar prieš kelias dienas abejojusios santykių ateitimi, vėl tikim, kad radom savo vienintelius.

Taigi papasakojau, kokiomis nuotaikomis gyvename aš bei mano draugės. Ir noriu Jūsų paklausti, ar normalu, kad taip staiga keičiasi antrųjų pusių matymo kampas? Ar visiems būna tokie pakilimų ir nuosmukių periodai? Ar apsispręsti dėl benndros ateities reikėtų tik tuomet, kai visų abejonių nelieka? O gal atvirkščiai – dvejojame, nes realiai, be iliuzijų matome mylimuosius? Mano atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo to, kuris gamtos ciklas šiandien mano širdyje – ruduo ar pavasaris.

11 thoughts on “Apie santykių pakilimus ir nuosmukius”

  1. Turbūt nedideli pakilimai ir nuosmukiai yra normalu, nes poros juk pasipyksta. Bet iš šio dienoraščio matosi, kad jūs, mergaitės, turite daug dvejonių, kurios tikrai nėra smulkmenos…

    Reply
  2. Jei jums bent kiek rūpi dabartinis žmogus – būtinai pasikalbėkite, išsipasakokite savo nuoskaudas ir norus. Vyrai juk ne tokie nuovokūs kaip moterys 🙂 Jiems kartais pakanka (ir reikia) tiesiai pasakyti, ko iš jų tikimasi, ir jie tai padarys, jei jūsų santykiai jiems svarbūs.
    Naujas žmogus visada smagu ir įdomu – bet po kurio laiko su juo irgi ateis ta pati rutina.
    Mesti santykius visada paprasčiau, nei dėti pastangas juos išsaugant. O ką daryti labiau verta – čia jau kiekvienai jūsų spręsti pagal savo vertybes ir požiūrį į santykius.

    Reply
  3. Nesutarimai ir konfliktai prasideda per daug būnant kartu. Susitikinėkit taip retai, kad vienas kito labai pasiilgtumėt, ir bus tobuli santykiai be nesklandumų.

    Reply
  4. Sauliau, kalbamės. Bet kai kurios problemos taip ir lieka neišspręstos. Lyg būtų per sunkios, kad jas įveiktume, ir tuo pačiu, per lengvos, kad dėl jų reikėtų skirtis.

    Reply
  5. Juk ne tik poroje gyvenat atsiranda nesklandumu pakilimu ir nuosmukiu, tas pats ir darbe rutina, visom dienom ta pati, sukelia pakilimu ir nuosmukiu, taciau santykiuose esa na vienas zmogus o du tad jie turi buti kaip vienas jei taip nera zinoma sunku, bet kartais reikia pailseeti vienam nuo kito, galbut kuri laika maziau matytis ir viskas galbut issipres, bet velgi reikia suprasti kad nevisada taip lengva buti dviem viename, bet reikias atngtis abiems pusem. Pakilimus ir nuosmukius isgyventi kartu.

    Reply
  6. Barbora, o kodėl nuosmukius vertini kaip kažką baisaus? Man rodos santykiuose kaip ir gamtoje būna ciklai: ruduo ir pavasaris.

    Reply

Leave a Comment