Kodėl taip sunku išsiskirti?

Skaitydama “Darnios poros” forumus arba įvairius moteriškus žurnalus, vis susiduriu su viena skaudžiausių temų – skyrybomis.  Šįkart noriu pažvelgti, kas gi trukdo tiesiog vieną vakarą pasakyti “sudie”, apsisukti ir išeiti. Kodėl nuo sprendimo skirtis priėmimo iki jo įgyvendinimo poros kartais tąsosi metų metus?

Prisirišimas. Kaip dažnai girdžiu merginas sakant, kad jos tiesiog priprato prie draugo buvimo šalia, atostogų kartu, reguliaraus sekso arba paprasčiausiai prie pramogų, kurias jis dovanoja. Taigi nors akivaizdu, jog santykiams augti nebėra vietos, lieka drauge, nes nesinori atsisakyti įprasto gyvenimo. Na ir kas, kad tapo artimi labiau kaip brolis ir sesuo, o ne kaip įsimylėjėliai.

Baimė, kad skaudės. Skyrybos nebūna lengvos. Mėnesiai, o kartais ir metai gedėjimo bei ilgesio ne vieną parklupdo ir nusviedžia į ašarų ar stebuklingą užsimiršimą duodančių svaigalų pasaulį. Arba į maratoną per svetimas lovas beviltiškai bandant rasti buvusių santykių pakaitalą.

Nenoras likti amžinoje vienatvėje. Visi aplink sako, kad bus dar tų vyrų. O jei nebus? Jeigu jis buvo man skirtas, o aš to neįvertinau ir paleidau savo gyvenimo šansą? Kas jei niekada dauugiau nesutiksiu tokio, kurį pamilčiau, o jis pamiltų mane? Ir šiaip bėgant metams galimybės ir pasirinkimas mažėja.

Dar būna nenoras keisti savo gyvenimo. Na ir kas, kad jis nuobodus, kad jau seniai be ugnelės. Bet savas ir pažįstamas. Kartais norisi ramybės, o n

ne sukrėtimų.

Tai tik kelios priežastys, yra daugiau. Gal šiuo dienoraščiu jau kartojuosi ir vėl vartau tas pačias, jau šimtą kartų gvildentas temas, bet žiūriu pro savo minčių langą į gyvenimą ir eilinį kartą jaučiu skyrybų dvelksmą aplink. Daugiau nieko. Tuščia. Gal tai dėl rudens. Ką gi, pradedu laukti pavasario.

23 thoughts on “Kodėl taip sunku išsiskirti?”

  1. Skaitydamas, kad sunku skirtis, nelabai suprantu autorės jausmus. Man priešingai – aš nemoku palaikyti ilgalaikių santykių. Todėl man skyrybos būna greitos ir po savaitės jau pamirštos. Gal dar nesutikau savo išrinktosios, kurią prarasti būtų iš tiesų baisu.

    Reply
  2. Nežinau, kiek tos skyrybos sunkios. O kas gyvenime lengva? Aš neseniai po 8 metų išėjau. Patogaus gyvenimo atsisakiau, vyrų neieškau. Nei sunku, nei lengva. Jei pradedi galvot ir graužtis – sunku. Jei tiesiog gyveni – lengva.

    Reply
  3. Man užkliuvo žodžiai “santykiams augti nebėra vietos”. Suabejojau. Ar tikrai nėra vietos augimui, koks stogas ar siena trukdo? Jei du žmonės, jau tapę artimi kaip brolis ir sesuo, prisitaikę vienas prie kito, nesustingsta kaip asmenys, jei jie patys auga, turėtų augti ir santykiai.
    O ir apskritai, kiekgi du žmonės gali trintis drauge? Kai pora tampa šeima, kai tarp dviejų atsiranda naujas mažas žmogus – bent vienas! – augimui erdvės niekad nepritrūks. Tik kažkodėl į šitą pusę augti nelabai norisi, vargo daug… Verčiau išsiskirti, kol tokia perpektyva neatsivėrė, nes noris dar jaunystės, dar nuotykių… 🙂

    Reply
  4. Salomėja, galiu Jus patikinti, kad negalvoti – ne išeitis. Reikia išsigalvoti, išsiverkti, išsiliūdėti, o tada jau atsiranda lengvumas eiti pirmyn. Nesuvokti ir užslėpti jausmai juk vis tiek išlenda kokiu nors pavidalu.

    Reply
  5. Danute, ta kryptimi, apie kurią kalbate, augti norisi daugeliui merginų. Bet jeigu atsiranda jausmas, kad du žmonės pradeda augti skirtingomis kryptymis, auginti trečio gal iš tiesų nereikia… Čia ne apie lengvabūdiškumą. Bet patikėkit, kai merginų kompanijoje atsipalaiduoja vidiniai cenzoriai ir jos pradeda pasakoti, kad jų brangiausieji pasako: “jei norėsi vaikų, tai galėsim turėt”, – tada jau su tiek pykčio norisi staugti: O tu??? O tu pats nenorėsi???

    Ir kas tada? Augti kartu? Atskirai? Ar po 10 metų jis neprimins, kad pačios vaikų užsinorėjo…

    Reply
  6. Kai aš į savo mylimiausios mokytojos klausimą, kodėl vis tebesu viena, atsakydavau, kad “vyrų nėra”, ji sakydavo: vyrą reikia užsiauginti (arba išsiugdyti). O tam reikia moteriškos išminties, nes žinom, kad vyrai paprastai yra ambicingi ir nemėgsta būti moterų vairuojami. Turbūt mamos dukroms turėtų tą meną perduoti, bet jei pačios nemoka… Žinau ir atvirkščiai – kaip vaikinukas dar vidurinėje mokykloje pasirinko sau mergaitę, kuriai jis nei kiek nerūpėjo, kuri buvo bjauroko būdo ir visai ne gražuolė, ir prisijaukino, išsiugdė sau žmoną. Gražiai tebegyvena jau gal 20 metų, tris vaikus augina, skirtis neketina.
    Man atrodo, šeima tam ir yra, kad du asmenys neaugtų skirtingomis kryptimis, kad bendraudami derintųsi vienas prie kito, turtėtų domėdamiesi vienas kito mintimis, jausmais, gyvenimą drauge, o ne po vieną planuotų, galiausiai – ir vaikus sutartinai ugdytų…

    Reply
  7. Sutinku su Agne. Sunku, labai sunku, nors jau ir nebeįdomu,ir nieko nebeišauginsi tuose santykiuose, išsiskirt su žmogum. Išėjau po 9 metų. Priežastis – iš pradžių kita moteris, o po to, kai norėjo grįžti, pamaniau, kad per daug ilgai laukiau ir išgyvenau, kad vertėtų vyrą (draugą) iš naujo “užsiauginti”… ir ne tik jį, o ir santykius. Viskas pasidarė per daug žinoma kaip bus… Ir nežinia, ar ateity nebus dar vieno posūkio jam…

    Reply
  8. Danute, iš dalies sutinku su Jūsų mintimis, bet susidaro įspūdis, kad Jūsų nuomone, pora gali tapti bet kurie du žmonės sąmoningai tai nusprendę ir nesvarbu, kokie jų charakteriai, temperamentai, vertybės…

    Reply
  9. Ne, Agne, nemanau, kad pora gali tapti BET KURIE du žmonės. Bet du paprasti žmonės – dažniausiai ramūs, pakantūs, atlaidūs, draugiški, dažniausiai ne gražuolės ir ne supermenai, išsilavinę vidutiniškai ir daugiau – gali. Tiksliau pasakius, ne manau, o žinau (bent kelias tokias šeimas iš savo aplinkos). Jie dirba, vaikus augina, atostogauja ne havajuose ir džiaugiasi paprastais dalykais. Jų vertybės klasikinės, svajonės neatitrūkę nuo realybės. Va bėda tik, kad panorėjus neišeina tapti tokiu paprastuoliu. Tai Dievo dovana 🙂

    Reply
  10. Ech, kad taip galėtum susikrauti lagamina (arba sukrauti jam) ir išeiti… deja ne visuomet… Ir tas trynimasis po vienu stogu, bendravimas-nebendravimas ir (vis dar) priekabių ieškojimas taip skaudina.. Net ir tūkstantį kartų savo sprendimą apsvarsčiusį žmogų taip veda iš pusiausvyros…

    Reply
  11. Danute, įsivaizduoju tokias šeimas 5, 10 metų santuokoje pragyvenusias, bet kad tokiu paprastu būdu tuoktis… O kur meilės-seilės, aistros, serenados po langais? 🙂

    Reply
  12. Agne, sutinku … Bet taip gaila palikti išpuoselėtą namą jam ir keltis kažkur į nuomojamą butą… (nereikia prisirišti prie daiktų, žinau…)

    Reply
  13. Skyrybos kiekvieną iš mūsų sužaloja, tai būtų vyras ar moteris. Bet kai ateina tas metas kai du žmonės nebegali būti kartu, manau neverta tempti laiką, vis tiek vienas iš jų priims sprendimą.O išsiskirimą tenka išgyventi ypač skaudžiai ,jei tai būna išdavystė.Tik laikas mūsų vaistas, kuris užgydo visas sielos žaizdas.o kai pasveiksti, tada pasakai kad sprendimą reikio priimti senai ir būti laimingai kaip jaučiuos dabar.Niekada nieko nebijokit, viską atiduokit į dievo rankas…

    Reply
  14. ji sakydavo: vyrą reikia užsiauginti (arba išsiugdyti). O tam reikia moteriškos išminties, nes žinom, kad vyrai paprastai yra ambicingi ir nemėgsta būti moterų vairuojami. Turbūt mamos dukroms turėtų tą meną perduoti, bet jei pačios nemoka…

    Išmintinga jūsų mokytoja.Bandau ir aš “užsiauginti” vyrą.Galiu pasakyti, kad tai nėra paprasta. Norint auginti kitą reikia pačiam būti jau “užaugusiam” 🙂

    Reply
  15. Danute, išsiugdai vyrą, o tada jis pasidaro reikalingas ne man vienai. Ir pasiima. Kai istorija pasikartoja, supranti, kad daugiau kitoms moterims uždyti, auginti vyrų nebesinori. O gal ir jėgų nebėra.

    Reply
  16. Kriste baisu darosi paskaicius Tavaji komentara…ugdyti:D…ar nera tokio posakio…kai pakeiti vyra jis Tave palieka;)…tad reiketu myleti zmogu toki,koks jis yra ir puoselet pliusus,o ne naikint minusus…ju mes turime,beja turesime ir visa gyvenima visi:)

    Reply
  17. Nerijau, bet vyrus dažnai reikia paauklėti. Pavyzdžiui, kad kai aš gaminu valgyti, jis plauna indus, kad kartais aš noriu šokolado ir jis privalo man jo atnešti net be mano įkyrių reikalavimų, kad batus prie durų reikia valyti!

    Reply
  18. Nerijau,
    replikavau į Danutės žinutę: “Kai aš į savo mylimiausios mokytojos klausimą, kodėl vis tebesu viena, atsakydavau, kad “vyrų nėra”, ji sakydavo: vyrą reikia užsiauginti (arba išsiugdyti). O tam reikia moteriškos išminties, nes žinom, kad vyrai paprastai yra ambicingi ir nemėgsta būti moterų vairuojami.”

    Man tai primena vieną gerą rusišką filmą, kuriame taip pat sakoma: “chorošego mužika samoj sdelat nado”.

    “Pliusų puoselėjimas” ir yra ugdymas.
    Lygiai taip pat vyras ugdo moterį. 😉

    Reply
  19. gal aš vėl kažko nesuprantu,bet kodėl vyrus reikia “auklėti”,”perauklėti”,”ugdyti” juk būtent tas “ugdymas” ir “aukėjimas” ir trukdo….jei jau priekaištaujame dėl bendros tvarkos,tai nėra ugdymas,o tik priekaištai,jei paprašai vyro šokolado,tai ir yra prašymas,o ne auklėjimas.man puikiausias pavizdys yra mano tėvai-jie jau 45 m.kartu…buvo visko,oi kiek visko,net ir dabar pasiginčija,bet vienas be kito ilgai neištveria….jiems gera būti kartu.Bet,jei jau šeimoj taip atsitinka ir atsiranda trintis,gal reikėtų permąstyti ką daro ne taip ir bandyti taisyti padėtį,o jei tai nebepataisoma-skirtis.

    Reply
  20. mano vyras iskeite su gera drauge,jie benravo pusantru metu,jauciai,itarinejai,isitikinau,isvariau,jis nuejo tiesiai gyvent su ja,bet man nors pati isvariau vistiek labai sunku isgyvent

    Reply

Leave a Comment