Ar mes kada nors suaugsim?

Šiandien susimąsčiau, ką reiškia būti suaugusia. Ir kada mes tampame suaugusiais? Kai sukanka 18 metų? Kai paliekame tėvų namus? O gal taip ir liekame vaikais visą gyvenimą?

Man jau 24 metai, bet vis dar jaučiuosi lyg 16-metė. Ant lovos išrikiuoju savo minkštus žaislus, vakarienei kepu vaflius ir nekantriai laukiu, kada važiuosim prie ežero maudytis. Tikrai vaikiška. Kita vertus, turiu darbą, esu buvusi kazino ir nebeskaitau “Panelės”. Kurgi riba tarp buvimo vaiku ir tapimo suaugusiu? Gal ji susijusi su atsakomybe. Daugelis mano bendraamžių jau užiima gana atsakingas pareigas. Bet ne kartą teko išgirsti, kaip pavargo būti savarankiški ir kaip nori namo pas mamą. Kai kurie blaškosi abejonėse, ar verta pirkti savo būstą ir įsipareigoti bankui 20 metų atidavinėti pusę atlyginimo. Suaugusiųjų rūpesčiai.  Tik penktadienio vakarais būna prisigeriam ir iki paryčių kalbamės kaip paauglystėje.

Ne taip seniai dar žiūrėdavau gatvėje į solidžiai atrodančius vyrus tvarkingais kostiumais, išėjusius iš biurų pietauti. Ir jaučiausi lyg maža mergaitė tarp rimtų dėdžių. Šiandien toje solidžiai atrodančioje minioje sutinku vis daugiau klasės ar kurrso draugų. Ir niekaip negaliu priprasti matyti juos tokius pasikeitusius. Matyt suaugo.

Bet labiausiai mane glumina faktas, kad kai kurie mano pažįstami jau kuria šeimas ir augina vaikus. 24 metai pats laikas tuoktis, kaip rodo statistika. Bet aš jaučiuosi dar vaikas. Ir man

no draugės vaikai: tekėti dar nesiruošia. Bet gal visą gyvenimą ir jausimės mažos mergaitės, nors aplinkiniai matys rimtas moteris. Keblu. Einu nusipirkti guminių meškiukų.

10 thoughts on “Ar mes kada nors suaugsim?”

  1. Jei vaikiškumas reiškia smalsumą ir žaidimus turbūt nesuaugsim niekada 😉 Žmonės visada jaučiasi gerokai jaunesni, nei prašyta pase 😉

    Reply
  2. Man suaugimas vis tik asocijuojasi pagrinde su atsakomybe ir savarankiškumu. Pati tokia nesijaučiu ir, tiesą sakant, nenorėčiau būti… Nereiškia, kad visai neturiu minėtų savybių, bet man būtų labai gera šalia turėti vyrą, su kuriuo atsakomybe ir savarankiškumu dalinčiausi ir šalia kurio kartais jausčiausi saugiai kaip vaikas 😉

    Reply
  3. Ojej kaip panašiai jaučiuosi!!! O aš galvojau, kad labai iškrentu iš konteksto su savo vaikiškais pasauliais, kai, berods, jau pačiai vaikus gimdyti laikas…
    Nė kiek nemažiau noriu tų vaikiškų dalykų, kvailiojimų ir užsiėmimų ir aš, eidama savo 24-uosius metus, tik kad vaiku savęs jau nesiverčia liežuvis vadinti… Vis tik labai dažnai ir pati jau gyvenu suaugusiųjų rūpesčiais, apvilktais solidžiais rūbais, su visomis atsakomybėmis, paskolomis beigi įsipareigojimais. Bet, nepaisant to, kodėl galvoje dar taip dažnai švilpauja vėjai? Tokie rožiniai, nelogiški, išdykę, net kvaili ir bergždi, bet tokie smagūs, pašėlę ir suteikiantys jėgų gyventi.
    Mane tas vidinis vaikas “veža”. Nors kartais vis tik pykstu ant savęs ir kyla noras jį numarinti, . Būna – nenoriu elgtis vaikiškai, bet dažniausiai esu laimingiausia, kai pamiršstu kiek man metų. Tokios dviprasmybės išties vargina ir glumina, valgant guminukus ir peržiūrinėjant banko sąskaitas.
    Bet žinai, aš nusiraminu, kai JIS man pasako, jog aš visada būsiu Jo maža mergaitė. Jis juokiasi įsivaizduodamas, kaip aš dalinsiuosi saldainiais ir ledais su savo vaikais bei kartu vaikiškai krykštausiu, pakuodama su jais jų kalėdines dovanas. Jis sako žinąs, kad aš mielai žaisiu su savo dukrų lėlėmis. Juokinga ir taip iki begalybės žavu. Jis manyje mato mylimą moterį ir savo vaikų mamą, bet nebijo ir manyje gyvenančios mažos mergaitės bei ją karštai myli.
    Vadinasi, tai nėra taip jau blogai, kad mes tokios vaikiškos, ką? Žinau mūsų amžiaus merginų, kurios niekada neišeis į gatvę su kedukais bei marškinėliais su Mickey, nes jau “ne tie metai”, kurios nevalgys cukraus vatos, kurios nekrykštaus besiridendamos nuo kalno ir, kurios nesirinks 3 porcijų ledų vakarienei vietoje prabangių salotų su krevetėmis… Gal tos moterys ir yra labai žavios savo rafinuotu suaugėlių įvaizdžiu, išpuoselėtu ir be jokių kvailysčių..? Gal jos tikros moterys? Bet, žinai, pasakysiu tau vieną dalyką- man visada šimtą kartų mieliau ir smagiau, kai mane pavadina “mergaite”, ne moterimi. Nežinau iki kada tai tęsis…

    Reply
  4. Nesenei dirbau su vaikais.Pamaciau kaip vis dėlto tas vaikismkumas žavi. Vaikai moka džiaugtis smulkmenomis, juoktis iš rimčiausių dalykų, mėgautis akimirka, gyventi tik šia minute,pamiršdami visą aplinkinį pasaulį… ir jei yra galimybė išlikti vaiku, kodėl gi nuo jos begti?, jei tarp sustabarėjusių kostiumuotų žmonių dar spindi jauna siela, tada Lucy You!, Mėgaukis.!

    Reply
  5. Aiste, pasisekė Tau, kad tokį žmogų šalia turi 😉
    Žaviuosi tavo gebėjimu derinti vaikiškumą su suaugusio žmogaus gyvenimu. Man tai sunkiai gaunasi. Tas pereinamasis periodas iš vienos būsenos į kitą ilgai užtrunka…

    Reply
  6. Auste, mėgaujuosi 😉 Bet kad kažką turėtum, tenka kažko ir atsisakyti. Todėl neturiu kai kurių suaugusiųjų gyvenimo privalumų…

    Reply
  7. na taip, man dar irgi, matyt, pereinamasis periodas. bet, Agne, tu juk taip pat mėgaujiesi ir, manau, nesi beviltiška, derindama vaikiškumą bei suaugusiųjų privalumus. viskas prikalusio nuo požiūrio – nereikia savęs per daug apsunkinti ir leisti sau gauti apdovanojimą darbo savaitės gale. jeigu net tas apdovanojimas gražins tave 7 metais atgal. aišku, svarbu ir mokėti sugrįžti.

    Reply

Leave a Comment